Partizanai: Istorija ir dabartis

DIDŽIOJI LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS ATSAKOMYBĖ

JUOZAS KOJELIS

Prof. K. Pakštas Lietuvių kongrese New Yorke 1949 m. pasakė kalbą, kurioje pateikė keletą konkrečių priemonių tautiniam lietuvių potencialui svetur išlaikyti. Viena jų, skirta visiems pasaulio lietuviams, taip skambėjo:

“Visiems lietuviams: pasaulyje išbarstyti lietuviai privalo būti puikiausiai organizuoti. Galime girtis milijonu išeivių, bet kas iš to? Kur mes surasime tą milijoną, kaip mes jį pritrauksime prie tautinio darbo? Mes turime sukurti racionalų tinklą reikalingiausių organizacijų lietuvių kalbai ir kultūrai išlaikyti pasaulyje ir visą žemės rutulį apsupti lietuviškai plakančių širdžių grandine” (Draugas, 1949.XI.17).

Labai charakteringa, kad šis gilus patriotas, kūrybingas fantastas ir dinamiškas veikėjas tąsyk skelbė ne vienos visuotinės organizacijos idėją, kuri vėliau objektyvavosi Pasaulio Lietuvių Bendruomenės forma, bet kalbėjo apie racionalų reikalingiausių organizacijų tinklą, nors “plakančių širdžių grandinė” ir kelia vienos organizuotos bendruomenės įvaizdį. Sunku prileisti, kad pro prof. K.Pakšto sąmonę organizuotos pasaulio lietuvių bendruomenės idėja būtų praslydusi. Jis gerai pažino Draugiją Užsienio Lietuviams Remti ir Pasaulio Lietuvių Sąjungos organizacinius planus, jis daug kartų buvo lemtinguosius lietuvių tautos klausimus svarstęs ir aiškinęs. Reikia manyti, kad ir prof. K. Pakštui PLB-nės idėja atrodė per didelė. Prie visų jo asmenybės atributų:    patriotizmo, kūrybiškumo bei dinamizmo reikėjo dar didelės valios pačiam angažuotis ir pasaulio lietuvius angažuoti PLB idėjos įgyvendinimui.

Maždaug tuo pačiu metu, kai prof. K. Pakštas ruošė savo kalbą JAV-se, kelių tūkstančių mylių nuotolyje, Vokietijoje, tais pačiais klausimais mąstė kitas vyras — anuometinis Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pirmininkas prof. Mykolas Krupavičius, kuriam niekada netrūko valios skelbiamoms idėjoms konkretizuoti gyvenimo realybėje. Pakšto poetiškai aptartą “žemės rutulį supančią lietuviškai plakančių širdžių grandinę” Krupavičius realiai pavadino Pasaulio Lietuvių Bendruomene.

Vilkas PLB-nės laikinuosius nuostatus ir Lietuvių Chartą paskelbė 1949.VI.14.

Bendruomenė, kurios ilgėtasi

Likiminiais lietuvių tautos klausimais, žinoma, sielojosi ir konkrečių atsakymų į degančius klausimus ieškojo ne tik Krupavičius su Pakštu, bet daugybė ir kitų jautresnių širdžių. LB-nės organizavimo klausimas kukliai (nes naujųjų ateivių balsas anuomet JAV-se buvo gan nedrąsus) buvo iškeltas ir kongrese, kuriame kalbėjo prof. Pakštas, bet senoji Amerikos lietuvių politinė vadovybė jį skubiai nuslopino. Tremtiniai organizavo tremtinių draugijas, bet svajojo apie organizacines formas turinčią visą lietuvių bendruomenę. Tą ilgesį autentiškai formulavo Ig. Malinauskas (Malėnas):

“Tačiau mes turime stengtis sutelkti visus lietuvius į bendrinę organizaciją... (Ta bendrinė organizacija) apjungusi visus lietuvius, kalbėtų ir lietuviškaisiais visuomeniniais klausimais, ir Lietuvos vadavimo reikalu visų gyvenamojo krašto lietuvių vardu . . . Sutelkimas viso pasaulio lietuvių į vieną lietuvišką bendruomenę yra tokia didinga idėja, kad jos vertingumu gali abejoti tik visuomeniniai trumparegiai” (pabraukimai autoriaus; Draugo kultūrinis priedas, 1950.IX. 1.

PLB-nei realizavimosi kryptimi pažengus vos keletą žingsnių, pasirodė V. Čižiūno knyga “Tautinis auklėjimas šeimoje”, išleista VLIKo Lietuvybės Išlaikymo Tarnybos. Čižiūno PLB-nės samprata, dar neatremta į faktinę situaciją, irgi labiau išreiškia tam tikros bendruomenės ilgesį, negu konstatuoja esamą faktą. V. Čižiūnas, kreipdamasis į lietuvį visuomenininką, kalba:

“Įsisąmonink, kad visų lietuviškųjų organizacijų ir pačios Pasaulio Lietuvių Bendruomenės didysis ir galutinis tikslas yra Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas (autoriaus pabraukta - J. K.) tokiose sienose, kurios garantuotų tautos gyvybės ir kultūros gajumą ir plėtotę. O kad tai būtų pasiekta, reikia ugdyti ir stiprinti kiekvieno lietuvio sąmoningumą ir kovingumą, kuris atsispindėtų visos Pasaulio Lietuvių Bendruomenės kultūrinėje veikloje ir politinėje kovoje dėl tėvynės laisvės (218 p.; pabraukta J.K.).

Gerokai vėliau, 1961 m., pasirodė Juozo Girniaus veikalas “Tauta ir tautinė ištikimybė”. Mąstyti apie tautinę ištikimybę J. Girnius buvo pradėjęs žymiai anksčiau. Reino ateitininkų konferencijoje Vokietijoje 1947 m. tais klausimais skaitė paskaitą, kurią, praplėtęs ir papildęs, vėliau išleido atskira studija, pavadinęs ją “Tautiniai mūsų uždaviniai tremtyje”. Jau tada Girnius teigė, kad “tautiniu požiūriu Lietuvos palikimo kaltę mumyse gali nuplauti ir mus išteisinti tiktai viena:    tolesnė kova dėl Lietuvos laisvės” (7 p.; autoriaus pabraukta - J. K.). Pagyvenęs gerą dešimtmetį JAV-se ir tiesiogiai susidūręs su skaudžiais nutautėjimo faktais ir LB-nės organizavimosi nesėkmėmis, dr. J. Girnius savo minėtame veikale išskirtinai koncentruojasi tautinės gyvybės ir ištikimybės Lietuvai išlaikymo problemose — esminiuose organizuotos lietuvių bendruomenės tiksluose.

Į klausimą, kuri yra esminė LB-nės idėja, Girnius atsako “kovojanti lietuvybė” arba, kitoje vietoje, “Lietuvai ištikimybė, paremta tautiniu idealizmu, pasiaukojimo dvasia, nepavargstančiu ryžtimi (Tauta ir tautinė ištikimybė, 174 p.; autoriaus pabraukta - J. K.). LB-nės tikslams nusakyti J. Girnius naudoja tokias aptartis:

“Kaip apskritai tauta taip ir tautinė bendruomenė išeivijoj savo narius jungia visu gyvenimo pločiu, o ne kuriuo atskiru tikslu (mano pabraukta - J. K). Todėl, nurodydami LB pagrindiniu tikslu tautinę gyvybę, faktiškai nurodome, kad LB savyje turi visą tą tikslų visumą, kuria reiškiasi tautinė gyvybė. Nors ir būdama formali organizacija, LB nėra jokio specialaus tikslo organizacija:    nei kultūros, nei socialinės globos, nei tautinės globos, nei tautinės politikos etc. organizacija. Todėl LB veikla principiškai yra nukreipta į visus uždavinius, kurie lietuviškajai išeivijai turi gyvybinės reikšmės ’ (ten pat, 194-5 p.p.; pabraukta autoriaus - J. K.).

Nesunku suprasti, kad ir LB kūrėjai, ir jos giliosios prasmės lukštentojai, ir pagaliau gyvosios lietuvių išeivijos dauguma iš LB-nės laukė organiškai pilno mūsų išeivijos apjungimo.

Bendruomenė suskaldyta

Po pusantro dešimtmečio nuo Lietuvių Chartos paskelbimo turime Pasaulio Lietuvių Bendruomenę ir eilę atskirų kraštų LB-nių visame žemės rutulyje. Bet ne tokios LB-nės dvasią puoselėjo Lietuvių Charta, ne tokios ilgėjosi Malinauskas, ne tokiai ištikimybę skatino Čižiūnas, ne dabar egzistuojančios LB-nės esmę filosofiškai atskleidė Girnius, pagaliau ne tokią Bendruomenę realybėje norėjo sukurti Barzdukas ir kiti šios idėjos entuziastai. Dabartinė Bendruomenė yra tik nepilnas ir netobulas tikrosios LB-nės pakaitalas.

PLB-nės suskaldymą lėmė dvasiniais ir medžiaginiais ištekliais iš visų pasaulio kraštų pajėgiausia JAV LB. Mat, JAV LB gan anksti suskilo pati, padarydama kovojančiai lietuvybei žalingą kompromisą su faktine šiame krašte iš senesnių laikų sukurta organizacine situacija. Ji, Alto spaudžiama, atsisakė gyvastingos bendruomenės tikslų visumos ir pasitenkino specifinių tikslų organizacijos padėtimi. Kol JAV LB c.v. operavo už Čikagos ribų, tie kompromisai buvo gyvenimiškesni ir dalinai gal pateisinami, mat, nebuvo kapituliuota principiškai. Čikagiškė centro valdyba kurį laiką irgi laikėsi senosios linijos, bet ilgainiui, vietos įtakų veikiama, susigyveno su kultūrine paskirtim ir iš šalies primestom kultūrinės veiklos ribom. Tapimą nuolatiniu nariu “laisvinimo veiksnių klube” reikia laikyti galutine kapituliacija.

JAB LV-nės suskilimo pasėkos didesnės, negu kam gali iš karto atrodyti. Atsisakydama organiškos tikslų visumos, ji stabdė savo pačios augimą ir stiprėjimą. Bendruomeninių idėjų gyvybė Amerikos lietuviuose per eilę metų yra palaikoma ne tiek pačios gyvenimo įvykių eigos, kiek atskirų LB-nės darbuotojų ryžto ir entuziazmo. Eiliniam Bendruomenės nariui nelengva suprasti, kodėl reikia rinkimų, sudarinėti tarybas, šaukti seimus vadovėlių rašymui, lituanistinių mokyklų organizavimui, dainų ir tautinių šokių švenčių rengimui. Tiems darbams atlikti gal pakaktų stipriau suorganizuotų švietimo darbuotojų, muzikų, žurnalistų ir kt. draugijų. Iš antros pusės, priimdama su faktine padėtim kompromisą, JAV LB pratęsė visuomenės nusiteikimų nepaisančios, kūrybiškai išsisėmusios ir be jokio entuziazmo veikiančios Amerikos lietuvių politinės vadovybės egzistenciją.

JAV lietuvių organizacinis suskilimas palengvėl įsismelkė ir į atskirų bendruomenės narių pasąmonę, ir vis dažniau kyla tariamųjų konfliktų tarp kultūriniam ir tiesioginiam Lietuvos vadavimo sektoriui atstovaujančios veiklos. Vis dažniau viešai kaltinama, kad didžiuosius mūsų gyvenimo įvykius vienas sektorius užgožia kito sektoriaus sąskaita.

Organiškoje bendruomenėje tokių kaltinimų būti negalėtų. Juk iš tikro nei kultūrinių, nei Lietuvos laisvinimo pastangų per daug būti iš viso negali. Gali būti tik per maža. Atsilikėlis neturėtų stabdyti sparčiau žengiančio, bet spartinti savuosius žingsnius, kurie veda į tą patį tikslą — laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Juk nė milžiniškais kultūriniais laimėjimais nesukursime tikrosios Lietuvos pakaitalo svetimuose kraštuose: be laisvos Lietuvos tie laimėjimai ilgainiui taps kitų nuosavybe arba muziejiniais, kad ir labai vertingais, eksponatais. Iš antros pusės, be kultūrinių laimėjimų laisvinimo pastangos taps tik didelių vaikų žaismu, neturinčiu įtakos likiminei Lietuvos įvykių raidai. Tik “visu gyvenimo pločiu” mus jungianti LB-nė savaime gali išbalansuoti abi veiklos plotmes ir eliminuoti rivalizacinę dvasią.

Du gražiai nudailinti, nušlifuoti ir suglaudinti metalo gabalai visada ir liks du atskiri gabalai. Tik sulydinti ar suvirinti į vieną gabalą jie galės atlaikyti dviem gabalam skirtą spaudimą. Susiderinimas, susirikiavimas, gerų ryšių palaikymas dar nereiškia organiško visuomenės apsijungimo. Čia reikalinga integracija. Juk iš esmės prieš save turime vieną pagrindinį tikslą, tad racionalu būtų ir jo siekti vienoje organizacinėje santalkoje. O ji ir yra Lietuvių Bendruomenė.

Ar darbo padala sutarta?

LB-nės išjungimas iš vad. politinio sektoriaus paprastai remiamas šiais argumentais:

a.    Darbo padala esanti sutarta, ir LB-nei skirta kultūrinės misijos vykdymas;

b.    Į rinkimų keliu sudaromą LB-nės vadovybę galį patekti politiniam darbui nekvalifikuoti žmonės;

c.    Pasiimdama politinės veiklos sritį, LB-nė pasiimtų persunkiu naštą ir pati po ta našta sukluptų.

Taip argumentuoja paprastai ne tik LB-nės nedraugai, bet ir tie, kurie ribotų tikslų Bendruomenei iš širdies linki augti, stiprėti ir daug laimėti kultūros, lituanistinio švietimo ir aplamai tautinio potencialo išlaikymo srityse. Netgi būtų galima teigti (ir tokiam teigimui patvirtinti yra nemaža duomenų), kad Bendruomenės suklestėjimui JAV-se labiau pakenkė ne LB-nės priešai, o apkarpytų sparnų Bendruomenės kūrėjai.

Dažniausiai ir balsingiausiai naudojamas “darbo padalos’ argumentas, tik niekada niekas nepasako, kur, kada ir kieno ta darbo sričių padala sutarta. Visiems yra žinoma, kad senoji Amerikos lietuvių politinė vadovybė per eilę metų LB-nės organizavimąsi stabdė. Galima prileisti, kad savu laiku JAV LB laikinasis organizacinis komitetas šventos ramybės dėlei ir pritarė Alto sąlygai “nesikišti į politiką”. Jei ta “politika” reiškia atskirų grupių ir srovių tarpusavio santykiavimą, tai LB gali ir turi to pažado laikytis. Tačiau jei “politika” reiškia Lietuvos vadavimo darbą, tai toks susitarimas LB-nės saistyti negali. Apsiribojimas vien kultūrine misija esmiškai keičia pačią LB-nės prigimtį, ir Lietuvių Bendruomene ji vadintis nebegalėtų. Tai būtų kontradikcija. Ribotų tikslų Bendruomenė tampa eiline organizacija, kuri duplikuoja jau veikiančių organizacijų darbą. Nei Lietuvių Charta, nei Vliko paruošti laikinieji PLB-nės nuostatai jokių apribojimų LB-nei nenumato.

Nedaug stipresnis ir antrasis argumentas. Tiesa, į LB-nės vadovybę rinkimų keliu gali patekti politiniam darbui nepasiruošę asmenys, bet tai dar nereiškia, kad jie laisvinimo veiklos organizuoti nepajėgtų. 1965. XI.7 JAV LB Los Angeles apylinkės suorganizuotose Bendruomenės klausimais diskusijose šį argumentą taikliai atrėmė kun. dr. P. Celiešius. Jis nurodė, kad Lietuvos vyriausybė pati nesuorganizavo universiteto ir Amerikos vyriausybė neišrado atominės bombos. Idėjoms realizuoti parenkami tos srities specialistai arba sukuriamos kvalifikuotų žmonių institucijos.

Žinoma, tą patį “nekvalifikuotų žmonių” argumentą būtų juk galima ir kitaip pavartyti. Sakysime, būtų galima klausti, ar susitarimo arba šiaip, Dievas žino, kuriuo keliu į dabartines mūsų politines institucijas atėję ir nuo senų laikų čia įsitvirtinę žmonės iš tikro yra pilnai šiam darbui kvalifikuoti. Gal atėjo todėl, kad anksčiau Amerikos lietuvių visuomenė kito pasirinkimo neturėjo, o dabar irgi ateina ne dėl kvalifikacijų, o todėl, kad kai kurios grupės ir srovės kitokio pasirinkimo neturi. Reikia manyti, kad ne dėl blogos valios, o kaip tik dėl kvalifikacijų trūkumo visai neseniai keli aukščiausios mūsų politinės institucijos nariai nesusiorientavo labai nekomplikuotoje situacijoje. Dėl to nesusiorientavimo buvo iškilusi aštroka tos institucijos krizė. Ir visi šią krizę sukėlę asmenys ne rinkti, o savo grupių deleguoti.

Taip pat charakteringa, kad tie, kurie skrupulingai bijo nekvalifikuotų žmonių tiesioginei laisvinimo akcijai organizuoti, nė kiek nesijaudina dėl galimybės, kad rinkimų keliu kultūriniam darbui vadovauti irgi gali ateiti nekvalifikuoti asmenys. Šiaip jau civilizuotame pasaulyje gyvenimo praktika yra diametraliai priešinga mūsiškei: politiniam darbui žmonės paprastai išrenkami, kultūriniam darbui vadovauti — paskiriami.

Bendruomenė uždavinių turėti negali nei per daug, nei per maža. Ji tam ir yra Bendruomenė, kad jai priklausytų visi kovojančios lietuvybės uždaviniai. Kas teigia, kad uždavinių gausumas ją paklupdytų, sumaišo Bendruomenę su individu. Individui visuomeninė našta gali būti per sunki. Po ja jis gali suklupti ir suklumpa. Bendruomenė suklupti negali. Naštos gali nepanešti ir organizacijų valdybos, bet LB-nė nėra nei taryba, nei centro valdyba, nei specialios komisijos. Ji — visų gyvųjų lietuvių santalka. Tiesioginiai laisvinimo rūpesčiai LB-nei priklauso teisėtai ir tie rūpesčiai ją ne silpnintų, bet, priešingai, stiprintų. Stebint atskirų organizacijų klestėjimo ir nykimo periodus, nesunkiai galima įsitikinti, kad net specialių tikslų organizacijas žlugdo ne uždavinių gausumas, bet jų nebesuradimas.

Nuolatinis persirikiavimas

Klausimą blaiviai svarstant, reikia sutikti, kad ir rinkimų kelias turi savų pavojų, ir susitarimo kelias tam tikrose situacijose naudingas. Ieškant sąžiningų atsakymų, rodos, tiksliausia būtų pažiūrėti į realią tikrovę. Panagrinėjus dabartinę mūsų laisvinimo jėgų konsteliaciją, reikia pripažinti, kad situacija stipriai chaotiška. Ir tas chaotiškumas per ilgai tęsiasi. Stipriausiai chaotiškumą liudija permanentinės pastangos iš to chaoso išeiti. Kasmet šaukiamos veiksnių konferencijos, kasmet derinamos jėgos, pasiskirstoma darbais. Bet galutinai susirikiuoti vis neįmanoma. Susirikiavimui eikvojamos jėgos ir pinigai, ir laiko laisvinimo darbui ima trūkti.

Ypatingu entuziazmu buvo baigta 1965.1.9-10 veiksnių konferencija Čikagoje. Spauda didžiulėmis antraštėmis skelbė, kad jau galutinai surikiuotos kovojančios gretos Lietuvai laisvinti. Ką per 1965-66 m. tos surikiuotos ir suderintos gretos bendromis jėgomis pasiekė, nei patys rikiuotojai, nei surikiuotieji pasakyti neįstengtų. Didesniems uždaviniams laisvinimo fronte “surikiuotos gretos” nesiangažavo, ir laimėjimų nebuvo pasiekta. Už laisvinimo klubo ribų veikęs, organizuotos ir neorganizuotos bendruomenės remiamas ir laiminamas, Rezoliucijoms Remti Komitetas laimėjo pačius didžiuosius 1965-66 m. laisvės karo mūšius.

Dirbtiniu entuziazmu palydėtus 1965 m. veiksnių konferencijos nutarimus šio straipsnio autorius Draugo dienraštyje palydėjo tokiais abejojimais:

“Jei tik šiandien jėgos surikiuotos, reikėtų garsiai paklausti, kas tą surikiavimą stabdė per 20 metų ir kas gali užtikrinti, kad dabartinis susirikiavimas tvirtas. Remiantis liūdna patirtimi, galima drąsiai teigti, kad pastovaus susirikiavimo nepasiekta, nes nepasiekta laisvinimo veiksnių integracijos. Galima jausti, kad laisvinimo veiksnių klube vyrauja ne bendradarbiavimo, o rivalizacijos dvasia. Ir kol tos integracijos nebus, reikės nuolatos ir nuolatos persirikiuoti. Kai mūsų pareigos pavergtai tėvynei reikalauja kovojančias mūsų jėgas apjungti viename partizanų štabe, mes neįstengiame sukurti netgi padoresnio Na-to . . . Jei nesiryšime daryti tvirtų sprendimų, ir toliau pasiliksime permanentiniame veiksnių rikiavimosi procese”.

Ryžto neturėta, laisvinimo veiksnių integracijos nepasiekta, klubo narių tarpe rivalizacijos dvasia neišnykusi. Ir vėl, kaip buvo spėta, prireikė veiksnių konferencijos naujam persirikiavimui. Alto žmonės vėl kalba apie veiksnių konferenciją, kurioje būtų aptarti du svarbiausi dalykai: “pasiruošimas 1968 metams, kuriais bus minimas Lietuvos nepriklausomybės atstatymo akto paskelbimo auksinis jubiliejus”, ir “klausimas tinkamai pasiskirstyti ir pasidalinti darbais, kad veiksniai išvengtų paralelizmo, vieni kitiems ‘ant kulnų’ lipimo” (Draugas, 1966.XII.21).

Ko tais nuolatiniais persirikiavimais siekiama, nesunku suprasti. Dėl rivalizacijos vieni veiksnių klubo nariai stengiasi iš klubo eliminuoti kitus, ypač pajėgesniuosius. Iš čia kyla vieno nario patarimas kitam nesilankyti valstybės departamente arba keltis į Europą. Ir taip tolimesniam persirikiavimui — laiko, pinigų ir jėgų eikvojimui nematyti galo.

JAV LB, sutikdama nuolatiniu nariu įeiti į laisvinimo veiksnių klubą, padarė principinę klaidą: atsisakė prigimtinių teisių, pakenkė savo orumui ir įteisino chaotinę laisvinimo jėgų konsteliaciją. Išeiti iš nenormalios padėties galima tik vienu keliu: laisvinimo veiksniai turi integruotis, o integracija galima tik LB-nės rėmuose. Todėl JAV LB iš klubo turėtų pasitraukti ir tolimesniuose persirikiavimuose nebedalyvauti.

Laisvos Lietuvos vizija

Lietuvos laisvinimas turėtų tapti svarbiuoju PLB ir atskirų kraštų, neišskiriant nė JAV-bių, Lietuvių Bendruomenių reikalu. Be laisvos Lietuvos vizijos tolimesnėje distancijoje nėra įmanomas nei jaunosios kartos ugdymas lietuvybei, nei tautinės kultūros puoselėjimas, nei aplamai tautinio potencialo stiprinimas ar bent išlaikymas. Tarpusavė siekiamų tikslų priklausomybė yra labai aiški. Organizacinis išsiskyrimas, siekiant tų tikslų, ilgainiui suskaldys, susilpnins ir galutinai paraližuos mūsų tautinę bendruomenę.

Savo kūrimosi stadijoje LB-nė savo misiją pilnai buvo supratusi. Savu laiku buvo ir formalių nutarimų organizuotos bendruomenės veiklai pasukti reikiama linkme. 1962.X.27-28 Toronte įvyko PLB, JAV ir Kanados LBnių vadovybių pasitarimas, kuriame buvo padarytas toks sprendimas: “Posėdis, konstatuodamas PLB reikšmingą įnašą Lietuvos laisvės kovai, randa būtinu reikalu šį darbą koordinuoti ir jam vadovauti. Todėl prašo PLB valdybą atlikti studijinius ir parengiamuosius darbus PLB politiniam komitetui steigti. Posėdis . . . prašo JAV LB organus suintensyvinti laisvės kovos pastangas ir lėšų telkimą”.

JAV LB vadovybė, pradžioje karštai pasinešusi ta kryptimi veikti, vėliau pritrūko drąsos. Sustojo pati ir sustabdė PLB-nę. Nutarimas iki šiol neįvykdytas. Jei LB-nė anuo metu nuo savo nutarimo nebūtų nusisukusi, o tvirtai, ramiai ir racionaliai veikusi, visos krizelės būtų jau praėjusios, ir šiandien turėtume visai normalią situaciją. Niekas neabejoja dabartinių laisvinimo veiksnių kilniais tikslais ir darbuotojų kilniomis intencijomis, tačiau šių institucijų nariai (tai dažnai atsitinka politinėje srityje dirbantiesiems) yra per daug įsitikėję patys savimi, savo reikšmę pervertinę ir gyvenimo tikrovės matyti nebeįstengia. Mums, siekiant didžiųjų tikslų, reikia matyti visą gyvenimo realybę, pilnai panaudoti turimas jėgas, išnaudoti susidarančias galimybes, iš anksto pastebėti pavojaus. Todėl ir reikia grįžti prie Toronto nutarimų ir juos vykdyti. Jei LB-nė pati to nesieks, ateis laikas, kada Lietuvos laisvinimo rūpestis LB-nei bus meste primestas.

Bet tada reikalas gali būti stipriai suvėlintas.

Grįžimas prie Toronto pasitarimų sprendimo dar nereiškia, kad visų laisvinimo veiksnių funkcijas turėtų perimti LB-nės organai. Bet koks revoliucijos kelias nepriimtinas. Tuo pasidžiaugti ir pasinaudoti galėtų tik mūsų tautos priešai. Tačiau stoviniuoti ir trypti vietoje irgi nebegalima. Tuo džiaugiasi ir naudojasi irgi ne mūsų idėjų draugai. Pajudėti reikia. Pajudėti turėtų pati viršūnė — Pasaulio Lietuvių Bendruomenė.

PLB-nė, grįždama prie Toronto nutarimų, pirmiausia turėtų sudaryti Lietuvos laisvinimo komisiją. Ši komisija visai neturėtų kėsintis perimti Vliko veiklos funkcijas, o tik paruošti planus ir siūlymus šioms pagrindinėms, arba globaline plotme besireiškiančioms, institucijoms integruotis. Iki šiol Vliko darbuotėje patariamuoju balsu dalyvauja PLB-nės ryšininkas, bet atrodo, kad jo dalyvavimas realesnės prasmės neturi. Reali integracija būtų pasiekta tik tada, kai vienas veiksnys būtų atsakingas prieš kitą. Dabar Vliko grupės pačios veikia (ar neveikia), pačios save kontroliuoja, pačios prieš save už savo veiklą yra atsakingas. 1966.XII.10-11 įvykęs Vliko seimas ir priešseiminiai įvykiai (iškilusi krizė, gausumas grupių, kurioms patarta jungtis, nes neturi realios atramos visuomenėje, grupių nepajėgumas sumokėti net menkučio 100 dol. metinio nario mokesčio) liudija, kad ir pačiam Vlikui būtų naudinga pareigomis ir atsakomybe dalintis su PLB-ne. Jei šiuo metu struktūrinė integracija Vlikui nebūtų priimtina, reiktų siekti nors funkcinės integracijos. Išleidus antraeiles technines detales, pagrindinė funkcinės integracijos idėja būtų tai, kad Vilkas savo darbų ir finansų atskaitomybę priimtų ne pats, bet tą teisę perleistų PLB-nei. Priėmus tokią formulę, būtų išlaikytas kai kieno stipriai ginamas Vliko kontinuiteto principas, bet tuo pačiu metu Lietuvos laisvinimo organizacinė struktūra, paremta grupių susitarimo pagrindu, būtų sustiprinta nauju, bendruomeninę valią reiškiančiu demokratiniu elementu. Palengva PLB-nė taptų laisvųjų lietuvių demokratiniu seimu. Šitaip integruota laisvųjų pasaulio lietuvių aukščiausia institucija apspręstų teises ir pareigas atskirų kraštų LB-nių, Rezoliucijoms Remti Komitetų, Altų ir t.t.

Tuo pačiu metu, kaip PLB-nė, Lietuvai laisvinti komisiją turėtų sudaryti iš veiksnių klubo išėjusi JAV LB-nė. Pajėgią, vieningą ir autoritetingą Amerikos lietuvių politinę vadovybę būtų nesunku sudaryti, jei būtų išdrįsta pasekti Balfo pavyzdžiu. Pradžioje ir į Balfo vadovybę ateidavo tik srovių paskirti žmonės, nors labdaros srityje daug dirbdavo ir “nesroviniai”. Vėliau į direktoriatą pusę narių paskirdavo srovės, o antrą pusę išrinkdavo metiniai seimai. Gi 1966.XI.25 įvykusiame Balfo seime 12 narių paskyrė srovės, o kiti 19 atėjo rinkimų keliu. Pradžioje srovės Balfo demokratėjimui irgi atkakliai priešinosi, vėliau visi su reformų formule sutiko, nes reformų reikalas aštriai buvo pajustas ir suprastas.

Jei dabartinis Altas į laisvinimo darbo vadovybę sutiktų pilnateisiais nariais įsileisti kita tiek pat rinktų bendruomenininkų, reformos praeitų sklandžiai, ir tolimesnis darbas būtų tikrai našus. Bet to tikėtis negalima. Iki šiol senieji Alto veikėjai savo privilegijuotą statusą Alte visada įstengė apginti tais statuto paragrafais, kuriuos kiti daug kartų bandė pakeisti. Todėl ir Alto skyriams neduota tokių teisių, kuriomis pasinaudodami skyriai galėtų pakeisti centro struktūrą. Tad ir negalima tikėtis, kad artimesnėje ateityje Alto likimą lemią žmonės panorėtų principiškai susitarti su JAV LB-ne.

Alto biuras, oficialus informacijos organas, viename komunikate 1966 metais įtikinėjo, kad lietuvių visuomenė gali būti rami, kol Lietuvos laisvės fronte kaunasi trys rinktiniai vyrai. Buvo suminėtos ir tų vyrų pavardės. Tačiau ne tik trijų, bet ir tūkstančio rinktinių lietuvių laisvės kovos fronte nepakanka. Lietuvių bendruomenė negali būti rami tol, kol į tą kovą nebus įjungtas kiekvienas sąmoningas pasaulio lietuvis. Kaip tik dėl to JAV LB-nė turėtų skubėti sudaryti stiprią Lietuvos laisvinimo vadovybę.

JAV LB-nės Lietuvos vadavimo komisija, vengdama bet kurių konfliktų su Altu, neturėtų pretenduoti į JAV lietuvių reprezentavimą šio krašto vyriausybės institucijose. Pradžioje “didžioji politika” turėtų būti vedama tik teoretinėje plotmėje: teoretiškai apsprendžiami siektinieji tikslai, aptariamos priemonės, kritiškai įvertinamos kitų JAV-se laisvinimo srityje dirbančių institucijų (pav. Rezoliucijoms Remti Komiteto, Lietuvos Laisvės Komiteto, Lietuvos Delegacijos Pavergtųjų Europos Tautų Seime, Alto, Batuno...) pastangos ir jų rezultatai ir Bendruomenės vardu duodami tais klausimais oficialūs pareiškimai. Praktinėje plotmėje LB Lietuvos laisvinimo komisija turėtų reikštis tik tose srityse, kuriomis kitos institucijos specialiai nesidomi; tokios sritys, pav., yra: planingas literatūros anglų kalba leidimas, sistematingas plataus masto kontaktų mezgimas su įtakingais šio krašto politikais, intelektualais, organizuotomis grupėmis, įėjimas į šio krašto didžiąją spaudą, radiją, televiziją, gyvas ryšių palaikymas su latviais ir estais, ieškojimas naujų kelių į laisvinimo aktyvią veiklą įtraukti gausesnes lietuvių mases ir t.t. Išeidama iš veiksnių klubo, JAV LB-nė taip pat jokiu būdu neturėtų nutraukti ryšių su Altu, bet su juo nuoširdžiai bendradarbiauti ir jam talkinti atskiruose pozityviuose užsimojimuose.

Pasirinkimas savarankiško kelio pradžioje gal ir sukeltų kai kurių nesusipratimų su kitomis institucijomis, bet laikas juos išlygintų, o ilgainiui būtų sukurta stipri, vieninga, veiksminga ir demokratinė laisvinimo vadovybė šiame krašte.

Vidinis LB stiprėjimas

Teoriškai (Vlikas “Pasaulio Lietuvių Bendruomenės keliu” leidinyje pažymi) “tautinei bendruomenei priklauso kiekvienas lietuvis...”, tačiau veikloje dalyvauja tik tie, kurie pareiškia norą LB-nei priklausyti:    moka solidarumo mokesčius, dalyvauja apylinkių veikloje, balsuoja tarybos rinkimuose, siekia LB-nės nustatytų tikslų ir t.t. Todėl LB-nės organizacinės struktūros tobulinimas ir aktyvių narių didinimas reiškia vidinį LB-nės stiprėjimą.

JAV LB Taryba yra vyriausias šio krašto LB-nės organas. Nuo tarybos narių sąstato didele dalimi priklauso ir pačios Bendruomenės gyvastingumas. Tad vienas iš didžiųjų kiekvieno organizuotos bendruomenės nario rūpesčių turėtų būti kūrybiškos, veiklios ir LB-nės idėjoms pasiaukojusios tarybos sudarymas.

Ne tik gerų kandidatų parinkimas ir jų tarybon išrinkimas, bet ir pati rinkimų procedūra galėtų ir turėtų būti geriau panaudojama vidiniam Bendruomenės stiprinimui, negu iki šiol. Išrinkę tarybos narius, kurie vėliau suformuoja centro valdybą ir kitus LB-nės organus, eiliniai organizuotos bendruomenės nariai reikalų sprendimuose dalyvauja tarpiškai — per savo išrinktuosius atstovus. Toks yra demokratijos principas. Tačiau tobuloje demokratijoje siekiama ir daugiau: į tokių reikalų sprendimą, jei įmanoma, sudaromos sąlygos tiesiogiai įtraukti ir eilinius narius. Kad ir kai ką kritikuodami, galėtume daug pasimokyti ir iš šio krašto demokratinės santvarkos. Čia viso krašto, atskirų valstybių ar apskričių ir miestų savivaldybių pareigūnų rinkimus paprastai lydi referendumai įvairiais rinkikus daugiau ar mažiau liečiančiais klausimais. Tarybos rinkimus irgi būtinai turėtų lydėti referendumas svarbesniais

Bendruomenės klausimais. Tai sukeltų didesnį susidomėjimą rinkimais, vyktų gyvos tais klausimais diskusijos, į aktyvų LB-nės gyvenimą ateitų daugiau narių. O tai reikštų išvidinį B-nės stiprėjimą.

Kad pasisakymas nepaliktų teoretinėje plotmėje, čia drįstama pirmajam referendumui pasiūlyti ir klausimus, kuriais balsuotojai būtų prašomi pasisakyti, pav.:

a.    Ar Tarybos rinkimus rišti su pasisakymais JAV LB klausimais?

b.    Ar JAV LB-nei išeiti iš veiksnių klubo?

c.    Ar Taryba turėtų suorganizuoti nuolatos veikiančias komisijas:    1) Lietuvos laisvinimo, 2) kultūros - švietimo, 3) statuto, 4) finansų, 5) spaudos ir kt.?

d.    Ar balsavimo teisė suteiktina visiems, ar tik solidarumo mokestį sumokėjusiems LB-nės nariams?

e.    Ar rinkimus vykdyti apygardomis, ar grįžti prie vieno sąrašo visam kraštui?

f.    Ar iš kandidatų į Tarybos narius reikalauti kokių kvalifikacijų (sumokėti solidarumo mokestį, aktyviai dalyvauti apylinkės ar apygardos veikloje ir kt.)?

Visi šie klausimai yra kontraversinės prigimties. Iki šiol juos teisėtai sprendė organizuotos bendruomenės rinkti atstovai. Tačiau tiesioginis visos aktyviosios bendruomenės narių pasisakymas būtų ne tik įdomus ir naudingas, bet gal ir būtinas. Ne vienas pasakys, kad 4-7000 balsuotojų nutarimas negali saistyti 1 milijono, net ir 100.000 Amerikos lietuvių. Tiesa, nuošimtis nedidelis, nes niekur aktyvaus elemento pertekliaus nėra, tačiau didesniu balsuotojų skaičiumi negali girtis nė viena kita Amerikos lietuvių vardu kalbanti organizacija ar institucija. Neteisinga ir vargu ar sąžininga narių skaičiaus argumentą taikyti tik LB-nei.

JAV LB-nės vidinis stiprėjimas ir ryžtas imtis jai skirtos pilnos atsakomybės lems ir visos pasaulio lietuvių bendruomenės kelią.

Kultūrinės, dvasinės kovos baras daug ramesnis, laimėjimai ir pralaimėjimai pastovesni: jie bręsta lėčiau, bet šaknis leidžia, nepalyginti, giliau.

Mums ši tylioji kultūros kova blogiausiai sekėsi. Ginklu mūsų protėviai milžiniškus plotus nukariavo — kultūriškai jų laimėti nemokėjo.

Ne tiek nuo plieno žuvo mūsų tautiečių, kiek kultūriniai ginklai jų mums išplėšė — Rytuose ir Vakaruose dideli pralaimėti barai.

Lietuviškas kraujas, lietuviško veido bruožai, lietuviški iš dalies ir papročiai, tik lūpos nebetaria lietuviškų žodžių, ir širdys nebelietuviškos tėvynės laime plaka.

Dr. Ignas Skrupskelis