DIALOGAS REZOLIUCIJŲ TEMA
DR. PETRAS PAMATAITIS
Rezoliucijoms Remti Komitetas, 1966 metų spalio mėn. 22 dieną pravedęs rezoliuciją JAV-bių senate, pasiekė prieš šešerius metus nusibrėžto pirmojo tikslo. Abeji Kongreso rūmai visais balsais deklaravo, kad Sovietų Rusija įvykdė agresiją prieš Pabaltijo valstybes ir jas pavergė ir kad Pabaltijo kraštus sovietai intensyviai rusifikuoja; pagal šią deklaraciją, JAV-bių Kongresas ragina krašto prezidentą imtis atitinkamų žygių bei priemonių laisvo apsisprendimo teisėms Pabaltijo valstybėse atstatyti.
Deklaratyvinė pravestos rezoliucijos dalis stipri ir principinga, visai artima prieš šešerius metus įneštų senatoriaus Thomas H. Kuchel (R. Calif.) ir kongresmano Glenard P. Lipscomb (R. Calif.) rezoliucijų tekstams. Išvadinę dalis kiek silpnesnė, tačiau esmiškai išreiškia rezoliucijų sąjūdžio iniciatorių originalią idėją.
Spaudos talka
Spaudoje Rezoliucijoms Remti Komitetas informavo, kurie lietuvių laikraščiai ir žurnalai rezoliucijų žygį rėmė. Mažiau ar labiau komitetą rėmė “Aidai”, “Darbininkas”, “Dirva”, “Draugas”, “Laisvoji Lietuva”, “Lietuviai Amerikos Vakaruose”, “Lietuvių Dienos” ir kiti.
“Draugas” ir “Darbininkas” į rezoliucijų sąjūdį nuo pat pradžių pažiūrėjo kaip į naują, originalų ir pozityvų laisvės kovos variantą, kuris jokio lietuvių veiksnio egzistencijai negrasina, visuomenės neskaldo ir su nieku nesivaržo. Abu šie laikraščiai ir rezoliucijos priėmimą sutiko su santūriu džiaugsmu ir išmintingomis išvadomis. “Rezoliucijų pravedimu Lietuvai laisvės dar neiškovojome”, rašė “Draugas” įžanginiame (1966 m. spalio mėn. 27 d.), “bet priėmimas Senate yra didelis laimėjimas laisvės byloje”. “Darbininkas” (1966 m. spalio mėn. 25 d.) — “Laikome didžiuliu laimėjimu lietuvių laisvės kovoje dėl laisvės”.
Šie abu laikraščiai išsiskyrė iš kitos spaudos, be sąlygų duodami vietos straipsniams ir pranešimams apie rezoliucijas. Taip visuomenė buvo informuota apie kiekvieną naują senatoriaus ar kongresmano įneštą rezoliuciją, apie kovos sunkumus, viltis ir laimėjimus. Be šių dviejų laikraščių talkos Rezoliucijoms Remti Komitetui vargu būtų pasisekę palenkti viešąją lietuvių visuomenės opiniją ir suorganizuoti nuostabiai veiksmingą talką. Per šešerius metus šiuose laikraščiuose rezoliucijų reikalu išspausdinta ne dešimtys, bet šimtai straipsnių, informacijų, pranešimų. Tiems laikraščiams yra dėkingi visi, kurie rezoliucijos priėmimą Kongrese vertina kaip pasistūmėjimą Lietuvos laisvės kovų fronte ar, mažiausia, kaip užimtų pozicijų sustiprinimą.
“Dirvos” laikysena buvo labai vingiuota: ir rėmė, ir ignoravo, ir neigiamai vertino; žengė žingsnį pirmyn rezoliucijų reikalui paremti ir tuoj vėl traukėsi atgal. Kas laikraščiui diktavo tokią laikyseną, sunku pasakyti. Bendrą išvadą tenka daryti tokią: laikraštis neturėjo savo principinės pažiūros į Rezoliucijoms Remti Komiteto darbą. Ypač neigiamai nusistatė “Dirva” prieš pat rezoliucijos priėmimą Senate.
Rezoliuciją priėmus, “Dirva” paskelbė labai miglotą įžanginį, kažkaip primenantį “Eltos” vardu skelbtus straipsnius; jame pasisakoma, kad “bet kurį lietuvišką darbą nesame greiti girti”; iki šiol dirbtas Rezoliucijoms Remti Komiteto darbas ateityje turėtų būti “dirbamas kompetentingų, prityrusių, plačiai patikimų asmenų ir organizacijų” (“Dirva”, 1966 m. spalio mėn. 26 d.). Kas tie kompetentingi asmenys ir organizacijos, laikraštis nepasako.
Negalima praeiti tylomis pro “Margučio” žurnalą, nors jis jau miręs. Tas mėnesinis žurnalas 1964 metų kovo mėnesio numeryje paskelbė ypač piktą straipsnį, nukreiptą prieš Rezoliucijoms Remti Komitetą ir jo pirmininką Leonardą Valiuką. Straipsniu buvo siekta suniekinti rezoliucijų sąjūdį, jį paverčiant amerikiečių politine partija, per kurią L. Valiukas, piktnaudodamas Lietuvos vardą, siekiąs egoistinių tikslų. To straipsnio vedamoji mintis tokia — dabar kovoti dėl Lietuvos laisvės, švelniai tariant, yra negeras darbas. (Visai identišką mintį, tik kultūringa forma išreikštą, randame “Vienybės” rėmėjų deklaracijoje, kurioje siūloma nieko nedaryti Lietuvos laisvinimui).
Amerikos Lietuvių Tautinė Sąjunga East St. Louis suvažiavime oficialiai pasisakė už rezoliucijų rėmimą. Tačiau kalbamu klausimu minėta spauda atsiskyrė nuo tos minties žmonių nusistatymo.
Šešerius metus prieš rezoliucijas kovojusios “Naujienos” (tai buvo galima laukti) pravestai rezoliucijai neskyrė jokios reikšmės.
Kai 1961 metų vasario mėnesio pradžioje senatorius Thomas H. Kuchel įnešė pirmąją rezoliuciją, “Naujienos” džiūgaudamos tai paskelbė kaip labai reikšmingą žingsnį Lietuvos laisvinimui. Tik sužinojusios, kad ta rezoliucija suplanuota Los Angeles lietuvių veikėjų, tuoj atsuko nugarą ir pradėjo niekinimo akciją.
1965 metų birželio mėnesį rezoliucija buvo priimta Atstovų rūmuose. “Naujienos” vėl metėsi rodyti entuziazmo, visus pravedimo nuopelnus priskirdamos ne Rezoliucijoms Remti Komitetui, bet “kitoms jėgoms”, tų “kitų jėgų” neišvardindamos. Tokį pat entuziazmą pradžioje parodė pravedus rezoliuciją Senate. Šį kartą “nuopelnų ordiną” bandė prisegti ALT-bos Clevelando skyriui. Kai visas tas “clevelandinis laimėjimas” pagaliau pasirodė labai nerimtas pasigyrimas, “Naujienos” į visą reikalą tik ranka numojo, sakydamos, kad “administracija nesiims jokios akcijos (“Naujienos”, 1966 m. lapkričio mėn. 2 d.), nors tik prieš savaitę įžanginyje buvo aiškinusios, jog “dabar reikia tik prezidento parašo kad rezoliucija įgytų įstatyminę galią”. (“Naujienos”, 1966 m. spalio mėn. 26 d.). Tai liudija, kad šis dienraštis rezoliucijų klausime nuo pradžios iki galo buvo visai paklydęs.
Veiksniai ir rezoliucijos
Senatoriui Kuchel ir kon-gresmanui Lipscomb įnešus pirmąsias rezoliucijas, ALT-ba su labai dideliu entuziazmu jas parėmė, pačią rezoliucijų idėją pradžioje bandydama priskirti sau. 1961 metų Vasario 16-sios proga Pittsburgh’o lietuviams ALT-bos centro direktorių tarybos narė E. Mikužiūtė kalbėjo: “Amerikos Lietuvių Taryba jau padarė žingsnius, kad senatas nutartų įnešti Lietuvos laisvinimo reikalą į Jungtines Tautas. Amerikos lietuvių priedermė yra prisidėti prie šio pasimojimo”. (“Keleivis, 1961 m. kovo mėn. 15 d.). Vėliau ALT-ba rezoliucijų nerėmė, remdamasi principu: gera tiktai tai, ką mes darome (ar nedarome).
Amerikos Lietuvių Tarybos oficialus nusistatymas pravestos rezoliucijos klausimu nepareikštas. 1966 metų spalio mėn. 29 d. įvykusioje ALT-bos metinėje konferencijoje pirm. A. Rudis pasakė kalbą, kurios didelė dalis netiesiogiai skirta pravestos rezoliucijos nuvertinimui. “Įvairių rezoliucijų įvairiais tikslais Amerikos Lietuvių Tarybos rūpesčiu buvo pravesta gan apsčiai. Todėl šiandien Amerikos Lietuvių Taryba nebesirūpina atskirų rezoliucijų pravedimu ..
Propagandinių pareiškimų šiame suvažiavime ALT-bos pirmininkas padarė ir daugiau, pav.: “Iki šiol Amerikos Lietuvių Tarybai pasisekė tos (t. y. JAV-bių - Sovietų Sąjungos konsularinės) sutarties pasirašymą sulaikyti”; “ši (t. y. Kersteno) byla buvo vienas didžiausių mūsų laimėjimų kovoje dėl Lietuvos laisvės ir nuskambėjo visame plačiame pasaulyje” ir t.t. O iš tikro Kersteno komisijos veikla tebuvo tik inkriminuojančios medžiagos rinkimas, ne bylos laimėjimas. Ateities istorikams bus net sunku suprasti, kodėl surinktoji medžiaga nebuvo panaudota kovai dėl Lietuvos laisvės, o padėta amžiams į archyvus. Anuometiniai ALT-bos vadovai, atrodo, buvę apsvaigę tariamu laimėjimu ir tuo lyg laimėjimu taip įtikėję, kad įpuolę į lyg gilų miegą ir iki šiai dienai negali pabusti. Jei anuo metu ALT-bos vadovai nebūtų apsvaigę tariamu laimėjimu, gal ir būtų buvę pasiekta kai kurių Lietuvos bylai naudingų sprendimų. Buvo sustota bylos pradžioje. Anuomet ir JAV-bių vidaus politika ir tarptautinė konjunktūra buvo palankesnė laisvės kovai negu šiandien. Be to, Kersteno rezoliuciją visi lietuviai rėmė, niekas nekaišiojo pagalių į ALT-bos darbo vežimą, nors ne visi sutiko plaukti pagal ALT-bos kreipiamą srovę. Visi supratome, kad Lietuvos laisvės siekius visi turime paremti. ALT-ba šiuokart pasielgė kitaip.
Jei ALT-ba prisiderino prie “Naujienų” linijos ir pravestos rezoliucijos reikšmę paneigė, tai VLIK-as, priešingai, “Eltos” vardu paskelbtais pareiškimais tą reikšmę stipriai akcentavo. Remdamasis pravesta rezoliucija (informuoja “Elta”), Pavergtų Europos Tautų seimas ėmėsi iniciatyvos Pabaltijo valstybių pavergimo klausimą vėl pajudinti JAV-bių valstybės departamente (“Draugas”, 1966 m. lapkričio mėn. 4 d.).
Bet iš antros pusės (tai labai charakteringa) vilkinė “Elta” stengėsi nuvertinti Rezoliucijoms Remti Komitetą. Ir čia “Elta” pasirodė visiškai naivi, pav., skelbdama “Kongreso užrašuose nėra duomenų, rodančių Valst. Departamento kokių kitokių žygių dėl tos rezoliucijos” (“Draugas”, 1966 m. lapkričio mėn. 4 d.). “Eltos” redaktorius turėjo žinoti, kad tokių “duomenų” Kongreso užrašuose iš viso negali būti. Kitame “Eltos” vardu paskelbtame straipsnelyje tariamai iš Washingtono, jau dėstoma, jog Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, Pavergtųjų Europos Tautų seimas ir kiti sambūriai (kurie? P. P.) rūpinęsi, kad JAV-bių ir kitos vyriausybės Pabaltijo valstybių klausimą iškeltų Jungtinėse Tautose ir kad jis ten būtų atitinkamai sprendžiamas dekolonizacijos programos rėmuose” (“Eltos” pabraukta). (Ir “Eltos” redaktorius stengiasi skaitytojui įteigti, kad ta rezoliucija VLIK-o ar Pavergtųjų Europos Tautų seimo nuopelnas). Toliau “Elta” miglotai aiškina labai aiškius dalykus ir iš miglų išneria “interpretacijos” pabaigoje: “Tuo priimtoji rezoliucija ryškiai skiriasi nuo pirminių jos siūlymų”. Išvada primena įrodymo pabaigą: “Tai ir norėjome įrodyti”.
Kituose komunikatuose “Elta” vėl ginčijasi su nežinomu oponentu ir vėl įrodinėja, kad Valstybės Departamentas rezoliucijos nei blokavęs, nei vetavęs, nei kitaip priešinęsis jos priėmimui (“Draugas”, 1966 m. lapkričio mėn. 14 d.).
Įdomus šia prasme ir “Eltos” anglų kalba biuletenis (Nr. 11-99). Čia paskelbtas rezoliucijos tekstas, Valstybės Departamento pareiškimas, senatoriaus Fulbright lydraštis ir priėmimo procedūros stenogramos Senate. Vienas dalykas pasirūpinta išleisti: senatoriaus Lausche ir senatoriaus Kuchel pareiškimai Senate 1966 metų spalio mėn. 19 d. (žiūr. Congressional Record, 1966.10.19, Vol. 112, No. 180, pusl. 26598). Tuos pareiškimus 1966 m. spalio mėn. 17 d. telegrama ir telefonu senatorių Kuchel prašė padaryti Rezoliucijoms Remti Komiteto pirm. L. Valiukas, nes rezoliucija Valstybės Departamento pastangomis spalio mėn. 14 d. buvo išimta iš Senato darbotvarkės. Senatorius Kuchel pažadėjo tai padaryti ir padarė, pasikvietęs įtakingą senatorių Lausche. Abu senatoriai viešai Senato pilnaties posėdyje mandagia forma reikalavo rezoliuciją svarstyti vykstančioje Kongreso sesijoje.
Rezoliucijos pravedime JAV-bių Senate daugiausia nusipelnė pirmosios rezoliucijos autorius senatorius Thomas H. Kuchel. Jis 1966 m. spalio mėn. 25 d. rašytame laiške Rezoliucijoms Remti Komiteto pirmininkui prisipažįsta:
“ . . .I can quite honorably tell you that I did help in securing Senate consideration and Senate passage of the resolution. Leonard, it reflects the unyielding judgment of the overwhelming majority of the Congress ..
VLIK-o pirmininkas V. Sidzikauskas VLIK-o seime 1966 m. gruodžio mėn. 10 d. šiais žodžiais išreiškė padėką: “Iš
šios tribūnos reiškiu nuoširdžią pagarbą ir padėką visiems tiems, kurių nenuilstamomis ir atkakliomis pastangomis toji rezoliucija buvo priimta”. Suprantama, kad daugiausia per ištisus šešerius metus čia padarė ne kas kitas, o Rezoliucijoms Remti Komitetas. Atrodo, jog būtų buvę visai vietoje, jei būtų VLIK-o pirmininkas paminėjęs Rezoliucijoms Remti Komiteto vardą.
ALT-ba rezoliucijų klausimu prisiderino prie “Naujienų” linijos, VLIK-as, aplamai, prisiderino prie “Eltos” redaktoriaus, kuris prieš tai “Dirvoje” rezoliucijų klausimu buvo paskelbęs eilę nepalankių straipsnių.
Veltui laukiame, kad šūkiai įžiebta entuziazmą, šūkiai nuskamba, kai puotos pasibaigia, kitais žodžiais — šūkių sukeltas entuziazmas tetrunka, kol baigiasi šventė. Tikras entuziazmas reiškiasi ne švenčių retoriniu patosu ir auditorijos pakiliu virpuliu, o ištverme kasdieninėse pareigose.
Juozas Girnius
