Televizijos ir radijo panaudojimas kovoje dėl Lietuvos laisvės
KUN. KAZIMIERAS PUGEVIČIUS
Ruošiantis šventinti Šiluvos Marijos koplyčią Washingtone, buvau pakviestas prisidėti prie tos šventės ir iškilmių pagarsinimo bei paskelbimo amerikiečių spaudoje. Teiravausi pas eilę žinomesnių šio krašto laikraštininkų, kaip būtų galima ta proga iškelti Lietuvos bylos reikalą amerikiečių spaudoje. Ne vienas iš tų laikraštininkų man atsakė: “Kam iš viso tą klausimą kelti! Juk Lietuva yra jau dvidešimt penkeri metai Sovietų Rusijos valdžioje. Ar manote, kad Jungtinės Amerikos Vastybės pradės atominį karą su komunistine Rusija dėl Lietuvos!”
Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip sunku šiomis dienomis gauti amerikiečių pritarimo Lietuvos bylos kėlimo reikalui. Apie jų talką ir paramą čia nė nekalbama.
Visi puikiai žinome, kad prieš 1918 metus visas šis reikalas buvo keleriopai blogesnėje padėtyje. Tais laikais čia, Jungtinėse Amerikos Valstybėse, beveik niekas nieko nežinojo apie Lietuvą. Tada Lietuvos laisvė daugumai amerikiečių atrodė tik tuščia svajonė. Tokių svajotojų apie Lietuvos laisvę nebuvo daug, bet jų visur buvo. Tų svajotojų svajonės išsipildė, kai Lietuva 1918 metais išsikovojo sau laisvę ir nepriklausomybę. Tai pareikalavo iš visų tų svajotojų nepaprastai daug pastangų, darbo ir — gyvybių.
Šiais laikais kovotojų dėl Lietuvos laisvės gretos yra keleriopai didesnės ir visais atžvilgiais pajėgesnės. Tačiau turime viena įsidėmėti: didesnę šios kovos naštos dalį turime nešti mes patys; kitataučiai gali mums tik padėti.
Turime eilę radijo programų ir vieną kitą televizijos programą. Jos visos, su mažomis išimtimis, skiriamos lietuviškai kalbantiems. O norėtume savo radijo ir televizijos programomis laimėti savo reikalui kitataučių ir — daug jų. Juos savo reikalui laimėsime, žinoma, tik angliškomis programomis ir — tik geromis.
Kodėl mes neturime centrinio radijo, televizijos ir spaudos biuro, kuris nuolatos informuotų angliškai kalbančius! Nieko nelaukiant toks biuras turėtų būti įsteigtas ir mūsų išlaikomas. Tai įgyvendinti turėtų viena iš centrinių mūsų organizacijų. Gal labiausiai tai tiktų Lietuvių Bendruomenei, kuri turi ir plačią organizaciją ir pakankamai žmonių.
Turėtumėm turėti bent pusvalandžio radijo programas kas savaitę anglų kalba didesniuose JAV-bių ir Kanados miestuose: stiprių radijo stočių, geru laiku, su atrinktomis žiniomis Lietuvos bylos reikalu, geromis diskusijomis, reportažais, puikia mūsų muzika. Tie pusvalandžiai galėtų būti paruošiami vienoje vietoje, įrašant į juostas ir jas išsiuntinėjant paštu. Geros valios lietuviai visus pozityvius darbus rėmė, remia ir rems. Esu tikras, kad be didesnių pastangų pavyktų surinkti JAV-se ir Kanadoje pakankamai pinigų tokio biuro ir programų išlaikymui. Reikia tik mūsų centrų iniciatyvos.
Yra šimtai kelių įeiti su lietuvišku reikalu į eilę televizijos programų. Pavyzdžiui, praėjusiais (1966) metais vieną iš Baltimorės arkivyskupijos savaitinių televizijos programų paskyrėme dokumentiniam reportažui anglų kalba apie Sibiro lietuvaičių maldaknygę. Šiai programai panaudojome daugiau kaip 60 nuotraukų iš lietuviškų knygų ir žurnalų. Tūkstančiai tos televizijos programos stebėtojų bei klausytojų buvo supažindinti su dabartine Lietuvos padėtimi.
Ne vienas gal pasakys: “Tai savaitinei televizijos programai vadovauja lietuvis. Priešingu atveju, greičiausiai nieko panašaus nebūtų pavykę”. Būdamas tos televizijos programos vedėjas, galiu labai aiškiai pasakyti, kad tokia argumentacija labai silpna. Mums, programų vedėjams, verkiant reikia įdomios ir šviežios medžiagos. Visad duodame vietos (ar net ištisus pusvalandžius) savo programose visiems, kurie tik ateina pas mus su tikrai įdomia ir nauja medžiaga.
Kitas pavyzdys. Prieš maždaug porą metų mūsiškiam kunigui Alg. Keziui, S.J., daug vietos buvo duota katalikiškoje programoje Chicagoje, “Take One”. Tai programai vadovauja ne lietuvis, o lenkų kilmės amerikietis kun. Wroblecki. Ta programa perduodama iš CBS televizijos stoties, ir ją stebi šimtai tūkstančių amerikiečių Chicagoje ir jos apylinkėse. Tos programos vedėjas skyrė mūsiškiam kunigui daug laiko ne dėl to, kad jis lietuvis, bet kad kun. Kezys turėjo įdomios medžiagos (puikių savo nuotraukų) ir galėjo įdomiai apie fotografijos meną pakalbėti. Tos programos stebėtojai turėjo progą pažinti vieną iš mūsų šlifuotų lietuvių, išgirsti apie jo pamėgtą fotografijos meną ir taip pat — apie Lietuvą ir jos kančias. Vėliau Baltimorėje davėme kunigui Alg. Keziui savo televizijos programoje visą pusvalandį. Dalį laiko skyrėme jo fotografijos menui, o kitą — Lietuvos bylos reikalui. Ta proga pasikvietėm į televizijos stotį vieną vietinių talentingų jėzuitų kunigų, ir jis pasišnekėjo su kun. Alg. Keziu apie jo pergyvenimus Lietuvoje ir dabartinę Lietuvos padėtį.
Pabrėžiu religines televizijos programas, nes į jas esu įleidęs šaknis. Bet visų programų vedėjai nuolatos ieško naujos įdomios medžiagos.
Mes, lietuviai, turime tikrai daug ką kitiems parodyti ir pasakyti. Puikūs mūsų tautiniai rūbai, tautiniai šokiai, įvairūs mūsų papročiai gali sudominti amerikiečius ar kanadiečius. Kiekvienas miestas turi tam tikras programas, ypač dienos metu arba savaitgaliais, kuriose gali pasirodyti atskiri asmenys ar grupės su šokiais, dainomis, pasikalbėjimais ar net pranešimais. Lietuviai turėtų panaudoti kiekvieną tokią progą savo reikalui. Visiems tokiems pasirodymams turėtų vadovauti asmenys, kurie yra ne tik savo srities (tautinių šokių, muzikos ir t.t.) specialistai, bet taip pas puikūs Lietuvos reikalų žinovai. Prešingu atveju, jokios naudos mūsų reikalui nebus.
Yra šimtai kelių įeiti į radijo ir televizijos programas su mūsų reikalais. Visais tais keliais turime naudotis. Norint įleisti savo šaknis į JAV-bių ir Kanados radijo ir televizijos tinklą, reikia mūsų pačių iniciatyvos ir pirmiausių šių dalykų:
1. Gerų ryšių su radijo, televizijos stotimis bei programų vedėjais ir laikraštininkais. Angliškai tariant, būtų “public relations” problema. Tuos ryšius reikia ne tik užmegzti, bet ir nuolat palaikyti. Tai, žinoma, reikalauja ir pastangų, ir laiko, ir pinigo;
2. Informacijos biuro kiekvienoje lietuvių bendruomenėje. Toks biuras turėtų reikalų tik su amerikiečiais, tad ir institucija turėtų būti angliškai pavadinta. Galėtumėm ją vadinti — Lithuanian Information Center (ar Office). Turėtumėm rasti tai įstaigai patalpėlę, turėti ten telefoną, išsispausdinti laiškams popieriaus ir vokų. Kiekvienoje didesnėje lietuvių bendruomenėje yra LB apylinkės. LB apylinkių vadovybės ir turėtų suformuoti tokius informacijos biurus, juos išlaikyti ir surasti po kvalifikuotą asmenį tiems informacijos biurams vadovauti;
3. Ryšių su radijo ir televizijos stotimis. Kiekviena radijo ar televizijos stotis turi vadinamuosius “public service directors” ir “news directors”. Mūsų informacijos biurų vedėjai kiekvienoje lietuvių bendruomenėje turėtų susižinoti su tokiais direktoriais: susipažinti su jais, teikti jiems nuolat žinių lietuviškais klausimais, surengti jiems priėmimus, pakviesti juos į didesnius ir reikšmingesnius parengimus ir t.t.;
4. Susipažinti su visomis programomis ir užmegzti ryšius su tų programų vedėjais. Programos nėra vienodos, ir mūsų keliai patekti į jas yra skirtingi. Turime toms programoms pateikti tai, kas tose programose akcentuojama. Jei programa akcentuoja politines diskusijas, turime surasti savo pajėgų asmenį ar asmenis, kuris arba kurie galėtų pajėgiai tose diskusijose dalyvauti. Kitaip tariant, turime labai puikiai susipažinti su kiekviena programa ir tų programų vedėjams konkrečiai ką pasiūlyti.
Tik šiais keliais eidami, galime tikėtis apčiuopiamesnių rezultatų.
Baigdamas norėčiau iškelti dar vieną dalyką. Lietuvių tremtinių tarpe glūdi tūkstančiai dramų. Pergyvenimai komunistų ir nacių okupacijų metais, pasitraukimas į Vakarus, gyvenimas pokarinėje Europoje —tai vis temos televizijos dramoms. Gerų ir gerai parašytų dramų televizijos stotys ieško. Ar nereiktų mums paieškoti savo tarpe vieno ar kelių pajėgių tam žmonių ir sudaryti jiems sąlygas, kad jie televizijos dramų pavidalu išvestų mūsų reikalą prieš amerikiečių mases!
