KULTŪRINE KŪRYBA IR JOS PAVOJAI SVETUR *

Andrius Baltinis

Jei mūsų kultūroje dabar yra pradų, kurie be abejojimo paimti iš svetimų tautų, bet dabar jau pilnai asimiliuoti, perėję į mūsų kūną ir kraują, tai tai jų šiandien negalima paprastai išmesti pro langą, nes tada kartu su jais išmestume ir dalį savęs, o tai, ką paliktume išmestoje vietoje, būtų tik protežė — dirbtinas svetimas kūnas. Mėgindami būti tai, kas mes, galbūt, kadaise buvome, mes nebūtume tie, kas esame, ir prarastume savo tikrumą ir lietuviškumą. Jei nueitume šiuo keliu, lietuvybę silpnintume, o ne stiprintume. Sugrįžimas į praeitį todėl būtų klaidingas ir jis yra neįmanomas. Bet lygiai būtų klaidinga pamiršti šią praeitį. Vienintelis kelias yra: sutelkti save su visa savo praeitimi dabartyje ir išreikšti šią dabartį savo kultūrine kūryba. Bet mūsų dabartis nėra išskiriama nuo kitų tautų ir viso pasaulio dabarties. Turime tad įimti į save, asimiliuoti viso pasaulio problemas, bet jas turime išgyventi ir kurti labiau taip, kad tik lietuviui jos būtų savos ir įsijungtų į lietuviškąją kultūrą. Tuo tad ir išnyktų dabartinė antitezė tarp tautinės ir visuotinės kultūros.

* Tęsinys iš Į Laisvę 33 nr.

Žiūrint šiuo atžvilgiu į tautinės kultūros kūrybą, jos plėtotėje galima išskirti tris laipsnius, kurie gali sekti vieni po kitų istoriškai, bet gali būti ir visi kartu. Pirmasis laipsnis būtų savy užsiskleidusios tautos kultūra: čia tautai gyvena tiktai savyje ir naiviai stebi save ir savo gyvenimą, kuris dar svetimas ir tolimas kiekvienai sudėtingesnei problematikai. Šį laipsnį pas mus sudaro mūsų tautos liaudies kūryba: liaudies dainos, patarlės, priežodžiai ir didžioji dauguma mūsų poetų ir rašytojų, kurie vaizduoja tautą ir jos santykį su gyvenimu siauresnėje plotmėje. Šis tarpsnis visada yra originalus ir labai svarbus. Kiekvienam, kuris nori kurti savo tautinę kultūrą, turi būtinai per jį pereiti, nes šiam tarpsnyje turi subręsti tas asmenybės branduolys, kuris vėliau galės asimiliuoti plačiojo pasaulio kultūros turtus. Galima drąsiai tvirtinti, kad šis kultūros laipsnis nepakenčiamas ir būtinas kaip žmogaus asmenybės formuotojas, nes tik šiame kultūros tarpsnyje žmoguje, kūdikyste pradedant, nustatomos jo pažiūros, subręsta jo pagrindiniai santykiai su visomis gyvenimo ir kultūros vertybėmis, ir susiformuoja jo ypatingos tautinės asmenybės branduolys. 

Nepraėjęs šio tautos gyvenimo kultūros tarpsnio, žmogus lieka suskilęs, svyruojantis tarp nesuskaitomos daugybės ir įvairių galimų kultūros ir gyvenimo sampratų bei santykių. Todėl aišku, kad kiekvienas didelis kultūros kūrinys visada bus tautinis, nes jį gali sukurti tik žmogus ar žmones su griežtai nustatyta dvasios sąranga, kurios šaknys siekia pačių gyvenimo pagrindų, ir šiokią dvasios sąrangą arba psichę žmogus gali įsigyti tik eidamas į savo tautos elementarines kultūros mokyklas.

Antrasis kultūros laipsnis bus tas, kurį galėtumėm pavadinti provincialiniu. Čia tauta pradeda priimti ir svetimos kultūros pradų, bet nepajėgia jų dar kūrybiškai perdirbti ir todėl pakartoja tai, ką sako kiti. Čia trūksta tikro kūrybiškumo momento, trūksta originalumo, nes nėra dar pastovaus kultūrinės kūrybos branduolio, kuris pajėgtų visus svetimus pradus sutirpdyti savyje ir pats neištirptų juose. Šio tarpsnio mes kaip tauta dar nesame peržengę, o tremtyje esančioji tautos dalis negali jo peržengti, todėl mūsų kultūrinė kūryba svetur yra dideliame pavojuje visai išnykti.

Trečiasis laipsnis būtų pilnai originalios tautinės kultūros laipsnis, kur jau priimtos visuotinės kultūros problemos, kurios originaliai perdirbamos ir kuriamos ir vystomos toliau. Šio laipsnio kryptimi mes esame padarę keletą žingsnių, bet pilnai jį pasiekti yra dar mūsų ateities uždavinys. Tai yra idealas, kurio siekia visos tautos ir siekia todėl, kad šio kultūros idealo pasiekimas užtikrina tautos egzistenciją ir įprasmina jos kultūrinę kūrybą. Jei šį laipsnį pasiektume, išnyktų visi kultūrinės kūrybos pavojai svetur.

3. Tautos pakaitalas ir kūrybos sąlygos svetur

Kadangi esame išblaškyti pasaulio toliuose, mums iškyla pagrindinis klausimas, kaip yra pas mus su tautinės kultūros kūryba, jos originalumo problema tremties sąlygose? Praktiškai ši problema susitelkia apie klausimą: kiek mes galime pajėgti išvengti svetimos kultūros įtakos, taip kad mes liktume tai, kas mes esame, ir kartu būtume originalūs savo kultūrinės kūrybos darbais, mąstydami patys savo, o ne svetimas mintis, kurdami savo, o ne svetimą kultūrą.

Dabar mūsų padėtis čia išeivijoje visokiais atžvilgiais šioje srityje yra daug sunkesnė, ne gu tėvynėje. Ten kaip tai kiekvienam savaime aišku, mes gyvename tarp dviejų svetimų kultūrų, tarp vokiečių ir rusų, ir jos būdamos daugelio atžvilgių priešingos, savo įtakoje į mus tarsi neutralizavosi, ir mes likome tam tikrame laipsnyje savo gelmėse nepaliesti, taip sakant, kaip trečiasis besidžiaugiąs dėl dviejų varžovų nesėkmių. Sąryšy su tuo anuo metu iškilo karšti ginčai tarp kitko, kuri iš abiejų kaimynų kultūrų yra vertingesnė: mūsų simpatijos buvo vokiečių pusėje, nes rusai savo pavergimu mums buvo įkyrėję. Tuo pat metu vyko karštos diskusijos apie mūsų kultūros misiją: į save mes žvelgėme kaip į aukščiau stovinčius už abi kultūras, nes matėme abiejų jų trūkumus, išnaudojome jas viena prieš kitą ir nepasidavėme nei vienai iš jų. Mes ėjome net toliau: žvelgdami į vokiečių ir rusų kultūras kaip į tezę ir antitezę, mes pagal Hėgelio metodą stebėjome savyje jėgas palenkti jas abi sau ir sukurti aukštesnę šių kultūrų sintezę. Vadovu šioje srityje buvo St. Šalkauskis, kuris pažino abi kultūras.

Dabar esame daug blogesnėje padėtyje: išeivijos lietuvių dauguma yra milžiniškoje vienos kultūros, įtakoje. Atrodo, kad ši anglo-saksų kultūra yra labai pajėgi veikti į mus ir daro mums labai didelę įtaką, nes lietuvių būdas, rodos, jau iš prigimties turi kai kuriuos artimus panašumus į anglų būdą: abi tautos yra šiaurinės, abiejų, rodos, elgesį labiau apsprendžia praktiškasis protas ir instinktas, negu didelės aistros. Abi turi palinkimo į praktiškumą ir materializmą. Anglai ir jų kultūra, rodos, yra viena iš labiausiai vyriškų ir todėl artimesnė mūsų kultūros poliui, kuri yra daugiau moteriška. Mes esame moteriškesni, švelnesni ir jausmingesni, bet pagrindinio būdo panašumo tai nepaneigia, ir iš to išeina, kad mumyse yra didelė pagunda lengvai priimti šią kultūrą ir prarasti save.

Jei apžvelgiame šią anglų kultūrą savyje (čia galima šį klausimą tik paliesti), tai kaip visos kultūros, ji turi ir nuopelnų ir neigiamų pusių. Svarbiausioji jos neigiamoji pusė yra toji, kad ji yra insuliarinė (saloje sukurta) kultūra, todėl labai vienašališka, nes sukurta labai ypatingose sąlygose, ir visa joje netinka nei mūsų būdui nei mūsų istorinei situacijai. Kaip jau sakyta, ji yra stipriai materialistiška, daugiau negu pas mus, nes pas mus dar yra daug idealizmo, kas silpnina mūsų materializmą. Pas anglus materializmas apsprendžia visą galvoseną, net kalbą, o ypač vertybių skalę. Bet mums kaip tautai tai reikštų išnykimą, jei mes priimtumėm tik medžiagines vertybes, mes turime sugebėti išsaugoti savyje ir kitų vertybių meilę, ne vien tik aukso veršio garbinimą.

Mus supa kultūra, kurioje be galo daug snobizmo, joje vertinama tik tai, kas didelio, plataus, turtingo ir populiaraus. Joje maža simpatijų mažesnėms, neturtingoms tautoms, anglai pripratę joms dominuoti, ir jei jos neturi didelio laivyno, didelės prekybos ir kariuomenės, anglams jos nieko nereiškia. Net anglų menininkai ir rašytojai, kaip tvirtina jų meno istorikas Clive Bell, įgyja pripažinimo tik tada, kai iš savo kūrybos gauna didelę pilną ir pasaulinę garbę. Šie dalykai daro didelės įtakos ypač mūsų jaunimui ir verčia juos atsisakyti nuo savo tautos, įkvepiant jiems menkavertiškumo sąmonę, jei jie laikosi jos, ir čia jau kartais pasitaiko net ir juokingai skandalingų reiškinių. Tarp kitko, anglai išnaudodami patogias sąlygas yra sukrovę milžiniškus turtus, yra ten labai daug turtingų žmonių, kurie turi daug laisvo laiko. Laikui praleisti čia pražydo sportas, apėmęs plačias tautos mases. Čia didelis panašumas su senovės vyriškiausia tauta — romėnais. Kai išlavinti romėnai savo metu Romoje mėgino įvesti kultūrines pramogas, kurios buvo labai vertinamos Graikijoje, tai šios pramogos buvo negailestingai nušvilptos ir minia reikalavo kovos su kumščiais ir gladiatorių kautynių.

Ir anglų galvosena tokia, kurios negalima be kritikos priimti: ji visumoje remiasi neįrodyta prielaida, kad viską galima išreikšti sąvokomis, kurios išvestos iš juslinės patirties, nuo to, kas galima paliesti ir matyti. Tai yra gerai žinomi anglų filosofijoje sensualizmo reikalavimai:    t. y. reikalavi

mai, o ne faktai ir nesugriaunami įrodymai. Anglų galvosenos būdo kritikai jau seniai yra nurodę (tai darė ir rusų filosofas VI. Solovjovas), kad pati anglų kalba išreiškia ir daro būtiną materialinį žvilgį į viską: pvz. žodis “nebūtis”, kuris filosofijoje turi lemiamos reikšmės, žodžiu “no-thing” (ne daiktas), ir tuo pasako, kad tai, kas egzistuoja, visada yra daiktas, duodama raktą į visos anglų moderniosios filosofijos vienpusiškumą, jos labai žemą lygį ir negalimybę suvokti ir suprasti tai, ko negalima tiesiog rankomis paliesti. Prie to dar prisideda, kad laikomasi pažiūros, kad viską galima diskutuoti pagal griežtas logiškas sche-nors galutinių išvadų ar aptarimų. Anglų - amerikiečių mokyklose vartojamas viešas diskutavimas visų galimų ir negalimų klausimų lavinantis dviejų priešingų tezių gyvenime. Tai nėra anglų išradimas, bet pereina iš graikų sofistų laikų ir tinka daugiau virtuoziškumui parodyti, negu tiesai atskleisti. Jis, galbūt, tinka ugdyti advokatams ar politikams, kad jie galėtų žonglieriuoti žodžiais, bet ne rimtiems moksliniams klausimams spręsti, kad atskleistų tiesą, nes viešoje diskusijoje siekiama įspūdžio, kas daro įtakos klausytojams ir yra lengvai suprantama. Tiesos jieškojimas yra daug rimtesnis dalykas ir vengia tokių cirkų.

Be to, šioks būdas problemoms spręsti visada yra vedęs ir dabar veda prie visų įsitikinimų sugriovimo, prie nieko ne įpareigojančių žaidimų, kuriame galima sutikti su viena ar antra puse, kas patogiau. Tai buvo galima pastebėti jau Platono laikais pas sofistus ir tai galima pastebėti dabar modernioje anglų ir amerikiečių inteligentijoje, kur dar žymią rolę vaidina sensualizmas. Šiai inteligentijai būdinga, kaip ją vaizduoja Oldas Haksly (Al-dous Huxley), ar kaip mes tai kas dieną matome politikų kalbose ir raštuose, kad ji yra didelėje daugumoje skeptiška, kad ji netiki niekuo, o mažiausia tradicinės gyvenimo tvarkos vertybe: anglai vertina tradicijas, bet kai paaiškėja, kad kai kurios jų atgyvenusios savo metą, atmetamos visos, reikalaujama viso atmetimo, tai yra šios inteligentijos galutinis radikalizmas, turįs palinkimo nueiti į visišką nihilizmą. Ši nihilizmo atmosfera yra labai nedėkinga kultūrinei kūrybai, ypač mūsų lietuviškai kultūrai kurti.

Mūsų jaunimas, kiek jis ugdomas šia kryptimi, ar mažiaučia jaučia jos įtaką, neturi pagrindų kultūrinei kūrybai kurti, ko nors vertingo pasiekti. Čia yra būtina išmokti žvelgti į pasaulį kokiu nors kitu, priešingu atžvilgiu, kaip tai buvo galima senesniajai kartai, kuri augo priešingų kultūrų susikirtime, ir tuo būdu galėjo lengviau išlaikyti save ir kurti savo kultūrą. Būtų todėl gerai, kiek galima, tam tikru būdu, nors ir dirbtinai, atnaujinti panašią padėtį ir tai galima pasiekti, nepasiduodant bejėgiškai kokiai nors vienai vienpusiškos kultūros įtakai, bet nuolat ir sąmoningai ją papildyti ir kitomis kultūros įtakomis. Pirmoje eilėje čia be abejojimo būtina įimti į save ir įkūnyti savyje lietuviškąją kultūrą ir lietuviškąjį žvilgį į gyvenimą, bet smulkiau prie klausimo sustoti čia negalima. Bet be anglų kultūros reikalinga susipažinti su kokia nors kita aukšta kultūra, kuri padėtų atsverti vienpusišką anglų kultūros įtaką. Manome, kad šiam tikslui labai tiktų vokiečių kultūros geras pažinimas, nes prancūzų kultūra yra anglų kultūrai gana artima, bent jau mūsų iškeltais atvejais, nors ir dėl to, kad anglų inteligentija daugumoje yra pasisavinusi šią prancūzų kultūrą.

Vokiečiai, nors rasės atžvilgiu anglams artimi, turi daug savybių, kurios labai priešingos anglams. Vokiečiai, galima sakyti, yra daug artimesni gamtai, negu anglai. Jie yra emocionaliai turtingesni, daug sunkiau apvaldomi, pilni įvairių pasąmonės jėgų ir instinktų ir pajėgia suvokti ir vertinti ir iracionaliąją pasaulio ir tikrovės pusę. Vokiečiai išgyvena gyvenimo situacijas ryškiau ir giliau, negu anglai. Jie gyvai domisi ir kitais žmonėmis ir apskritai visais gyvosios gamtos reiškiniais. Kartais yra tekę matyti vokiečių susižavėjimą gamtos vaizdais, jokioje kitoje tautoje tai negalima pastebėti taip ryškiai: jie išgyvena tai tiesiog kaip fizinį malonumą, džiaugiasi žiūrėdami į kokį nors gražų gamtos vaizdą visai taip, tarsi valgytų kokį nors labai skanų tortą. Ir nagrinėjant žmogaus dvasią, ar tai būtų filosofijoje, psichologijoje ar literatūroje, matyti, kad jie gamtos daugiau mato, negu tik paviršių. Problemos todėl vokiečių filosofijoje suvokiamos daug giliau ir plačiau, negu anglų filosofijoje. Tai visa mums reikalinga, kad nenuskęstume anglo-saksų vienpusiškame paviršutiniškume.

Iš kitos pusės, kurie iš mūsų būtų labai stiprioje ir vienpusiškoje vokiečių įtakoje, nieko negali būti naudingesnio, kaip pasisavinti anglų palinkimų dalį. Juk nėra abejonės, kad ir vokiečiai, jų kultūra, turi savo neigiamų bruožų, ir jie labiau išryškėja, jei į juos žvelgiame anglišku žvilgiu. Vokiečiai tada pasirodo kaip be galo subjektyvūs. Jie nežvelgia į pasaulį atvirom akim, bet įdeda jame labai daug savęs pačių, dažnai net iki vaiduoklių matymo ir kartu su tuo jie gali būti labai partyviniai, neteisingi ir agresyvūs. Apskritai, jie niekur negali išsilaisvinti nuo savo asmenybės, savęs, sąmonė juose labai stipri, ir jie laukia, kad kiti tai pastebėtų ir juos vertintų. Neigiamoji čia jų pusė yra pasipūtimas, didelis savęs vertinimas, ir tai, ką jie patys vadina wichtigtuerei, perdėtai svarių žodžių, gestų ir panašių dalykų vartojimas. Kad tai paaiškėtų, užtenka tik palyginti vokiečių ir anglų profesorius. Tipingas vokiečių profesorius kalba ir elgiasi kaip aukštasis kunigas, kaip popiežius, kiekvieną savo žodį jis duoda jums kaip aukso gabalą. Anglų taip pat ir prancūzų profesorius yra pats nepretenzingasis paprastumas. Bet šiam vokiečių profesoriaus savęs vertinimui iš antros pusės atitinka žmonių didelis vertinimas profesorių, mokytojų, rašytojų ir apskritai kultūrininkų, net ir studentų, tuo tarpu Anglijoje, o ypač Amerikoje visi šie asmenys yra nežymūs žmonės, jei jie nėra turtingi. Galėtumėm, galbūt, sakyti, kad šis vokiečių kultūrininkų pačių savęs vertinimas tikrumoje atvaizduoja tą pagarbą, kurią kiti jiems jaučia, nes juk pasakyta, kad kiekvienas yra arba pasidaro toks, kokiu kiti jį laiko. Kiekvienu atveju, respektas, pagarba yra viena pagrindinių vokiečių dorybių, kuri yra juos vedusi į aukštus idealus ir klystkelius. Vokiečiai vertina kituose didelius sugebėjimus, aukštą mokslą, aukštą kilmę, didelę galybę. Mažiau jie turi užuojautos kitiems, jie gali būti, kaip mes gerai žinome, baugiai griežti ir negailestingi ir net gali didžiuotis tuo. Užuojautos labiau didėja einant nuo Vokietijos į mūsų pusę, į Rytus. Apie tai liudija ir vokiečių karo belaisvių pasakojimai apie lietuvius. Vokiečiai mėgsta būti ponais ir tai parodo kartais labai netaktiškai.

Žvelgiant į anglų kultūrą vokiečių kultūros žvilgiu, o į vokiečių-anglų kultūros žvilgiu ir į abi mūsų kultūros žvilgiu, mes galime daug lengviau išvengti aklo pasidavimo vienai iš jų, bet pajėgti, galbūt, dominuoti joms ir suvesti jas į sintezę, ir taip likti patys, kas mes esame, ir kurti savo kultūrą. Kiekvienu atveju, aklas nepasidavimas supančiosios kultūros įtakai ir yra vienas pačių svarbiausių, nors tik įžanginių reikalavimų lietuvių kultūrinei kūrybai tremties sąlygose, nežiūrint, kokioje kultūros srityje tai būtų.

“Baimindamasis svetimos kultūros antplūdžio, Donelaitis turėjo tam daug realaus pagrindo. Tai rodo net jo paties “Metai”, neišvengę to antplūdžio įtakos. Kad ir graži yra jo kalba, pamarginta senovinėmis lytimis, duodančiomis veikalui archainio kolorito, bet į ją jau įsibrovė nemaža svetimybių.”

J. BRAZAITIS, BŪRŲ KULTŪROS POETAS (Kr. Donelaitis Metai 1942; šį straipsnį, jau iš atspausdintų 1940 Kr. Donelaičio Metų, okupantų cenzūra išėmė)