KAZYS VIKTORAS BANAITIS
Jeronimas Kačinskas
Kristaus Gimimo šventėse užgeso vienas mūsų didžiųjų kompozitorių, tai Kazimieras Vytautas Banaitis. Jis gimė 1896 m. Vaitiekupių k., Sintautų vls., šakių aps. lietuviškai apsisprendusio Saliamono Banaičio šeimoje. Pirmąsias teoretines muzikos žinias jis gavo 1911-14 Ippo muz. mokykloje Kaune. 1919 jis stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir rašė Lietuvoje ir kt. muzikos ir teatro klausimais. 1922-25 Leipcigo univ. stud. filosofiją ir meno istoriją, o Leipcigo konservatorijoje kompoziciją, muzikos pedagogiką ir kt. muzikinius dalykus. Prof. Karg-Ellert sugebėjo suprasti Banaičio individualumą ir padėjo susirasti jam lietuviškąjį muzikos charakterį. Nuo 1928 Banaitis Kauno muzikos mokykloje, vėliau konservatorijoje dėstė teoretinius dalykus, o 1937 m. paskirtas Kauno konservatorijos dir. 1944 jis pasitraukė iš Lietuvos, vadovavo Muehldorfo lietuvių chorui, 1949 atvyko į JAV ir Brooklyne kurį metą vadovavo Operetės chorui ir Aidų vyrų oktetui, kol jo sveikata tai leido.
K. V. Banaičio kūryba gana gausi, daugiausia vokalinė ir kamerinė; orkestrinių veikalų jis vengė. Didžiausias jo rūpestis buvo įvesti ir išvystyti lietuviškąjį muzikos elementą į melodiją ir harmoniją, sudaryti lietuviškos muzikos charakterį, ką anksčiau yra padarę Čaikovskis, Smetana, Dvožakas, Griegas ir vėlesnieji Kodaly, Manuel de Falia ir kt. Daugiausia jam tas pavyko chorinėje kūryboje, kur Banaitis neplečia liaudies melodijos, bet tiesiog skrupulingai vengia ją perdirbinėti, kartodamas tik perkelia į kitą tonaciją, bet iš esmės ji lieka nepaliesta. Svarbiausia jo muzikos lietuviškoji žymė dainose yra išlaikyta melodijos ir harmonijos visuma, tas glaudus ryšys tarp abiejų kūrybinių aspektų.
Kameriniuose kūriniuose Banaitis žymiai laisvesnis ir visuotinesnis, bet ir ten gausu lietuviškos dvasios bei individualumo. Jis dažnai savo instrumentalinių kūrinių harmonijoje vartoja kvartų, kvinčių ir didžiųjų sekundžių intervalus. Tos visos harmoninės priemonės K. V. Banaičiui išplaukia iš gelmės, be dirbtinių pastangų, ir būdingos visai jo kūrybai. Labai būdingas jo kūrybos bruožas yra vyraujanti lirinė nuotaika ir fragmentinė formų sąranga. Tas fragmentiškumas jaučiamas net ir jo sonatose, bet netrūksta bendros ir savyje užbaigtos visumos. Nevengė, ypač ankstyvoje savo kūryboje, Banaitis ir naujoviškumo. Jis stengėsi jungti naują garsą su lietuviškuoju liaudies muzikos elementu. Aplamai, Leipcigo laikotarpį tenka laikyti K. V. Banaičio kūrybingiausiu. Čia jis pasireiškė naujomis idėjomis ir kūryba yra geros kompozicinės technikos, išvystytas savarankiškumas. Tuo metu ir kiek vėliau parašė Sutemos vizijas ir giesmes (solo ir fortepionui), Sonatą Rapsodiją (violenčelei ir fortepionui), Lietuvos idilijas (arfai, smuikui ir klarnetui) simfoninį paveikslą — Vakarui artėjant (neinstrumentuotas). Vėliau, Kauno laikotarpiu, K. V. Banaitis susitelkė prie choro ir solo dainų. Svarbiausios šios kūrybos yra solo dainos: Aš per naktį, Vandens lelija, Obelų žiedai, Atsiminimas, Savo skambančia daina. Didesnieji choriniai veikalai yra Kun. Birutės giesmė, Sveika būk tėvų šalie ir Agnus Dei. Lietuvoje ir tremtyje K. V. Banaitis harmonizavo kelis šimtus dainų, kurios išleistos mažesniais rinkiniais ir 100 liaudies dainų 1951. Paskutinis jo muzikinis veikalas — Jūratės ir Kastyčio opera, muzikos žinovų nuomone, reikalinga pataisų; dalis jos visokių netobulumų glūdi ir librete.
