Partizanai: Istorija ir dabartis

GIMTOSIOS KALBOS VAIDMUO IR VERTE TAUTYBEI IŠLAIKYTI

R. SPALIS

Nagrinėjant tokį ar panašų klausimą gal per drąsu operuoti bekompromisiniais teigimais, ieškoti absoliučios tiesos, ir, jei vienas kitas teigimas remsis patirtimi, tai intuityvinis žvilgsnis turėtų būti pagrindas, duodąs daugiau dirvos diskusijoms, kas ir yra šio straipsnio tikslas.

Romualdas Spalis (Giedraitis), 1915 m. gimęs rašytojas, mokėsi Kauno Aušros gimnazijoje, o vėliau studijavo literatūrą VDU Kaune ir diplomą įsigijo humanitarinių mokslų fakultete Vilniuje. Šiuo metu gyvena Halifaxe, Anglijoje. Pirmuosius savo literatūrinius darbus pradėjo spausdinti Lietuvos Aide 1939 m. Ligi šiol išleido keletą knygų, kurių paskutinioji yra novelių rinkinys “Angelai ir nuodėmės”.

Pirma, kol paliesiu pačią temą, tegu man būna leista trumpai priminti patį tautos kelią. Daug yra visokių veiksnių, kurie padėjo formuoti tautas. Kai kurie mokslininkai nurodė, kad kova dėl buities privertė glaustis į primityvią bendruomenę, kur galėjo gintis nuo negerovių, kartu pajėgė patys grobti, turtėti, plėstis. Religinis kultas dar labiau stiprino ryšius, gyvenamoji vieta dar labiau pabrėžė artimus kaimynus, kartu nurodė tolimus, svetimus. Vėl skirtingos gamtos sąlygos įspaudė žmoguje skirtingus bruožus. Ir jei vienos grupės vis labiau artėjo, tuo pačiu kitos grupės vis labiau tolo nuo kitų. Dvasinės kultūros vystymasis ne tik padidino biologinius skirtumus tarp grupių, bet kartu išugdė ir pajutimą savęs, kartu priklausomumą nuo tos pačios grupės. Taigi, greičiausiai tas biologinės ir dvasinės kultūros pradas pagimdė tautas. Ten, kur tas pasijutimas buvo ypač stiprus, ten jis virto dinamine jėga ir teliko vienas žingsnis į aukštesnę bendruomenės organizaciją — valstybę, kuri istorijoje ilgą laiką rėmėsi imperija-dinastija, savo ribose glausdama eilę tautų. Tačiau kylant mokslui, susipratimui ir kultūrai vis labiau pradėjo ryškėti, kad imperija mažiau ar daugiau remiasi viena kuria tauta, silpnindama, parazituoda-ma kitas mažesnes, ir toks tvarkymosi būdas, kaip atgyventa tamsos ir išnaudojimo liekana, vis labiau nyksta, vis labiau atsipalaidoja atskiros tautos, kurios, istorijos įvykių mokomos, nėra priešingos federacijos ryšiams, kaip apsaugai prieš naujos rūšies imperinės jėgas, kurios po žmonijos gerbūvio, mėgina užmesti savo valią ir prievartą. Tokiai naujai imperijai besiplečiant, patekusios jon tautos nėra sunaikinamos, jos ugdomos, palaikomos, bet pamažu jos grimsta, tirpsta pirmaujančios tautos sąskaiton, kuri, valstybės proteguojama, vis labiau tvinsta, auga, susemdama mažesnius šaltinius, išbarstytus po didžiulius plotus. Ir dr. J. Girnius tvirtina, kad tauta, patekusi svetimon tauton, po truputėlį ima blėsti, nes ji negali reikštis visu plotu, stokodama valstybinės globos, kuri ypač reikšminga mažų tautų atveju. Ir jei toks švelnesnio ar brutalesnio laipsnio pavergimas užtrunka ilgesnį laiką, sakysime, šimtmetį kitą, tauta gali mirti, palikdama gal tik vietovės vardą. Tai žinodama, kiekviena susipratusi tauta visomis pajėgomis stengiasi turėti savo valstybę. Štai, žydai pasinaudojo proga ir įkūrė valstybę, kad ir ant verdančio, gresiančio vulkano, nuolat ją stiprina papildydama nauja emigracija, remdami finansiškai, kad ji pastoviai įaugtų geografiniame plote.

Jei žydus galėtumėm pavadinti pirmaisiais politiniais emigrantais, išeiviais, tai praėjo gana ilgas laikas, kol susipratę jie išdirbo kovinę ideologinę pažiūrą į ateitį, tuo tarpu kai mes, žymiai vėlesni, tautiškai iš karto labiau susipratę, iš pirmųjų tremties žingsnių nešame tą kovinį charakterį ir būdą, besireiškiantį per mūsų organizacijas, per kūrybą (arba bent tokia ji turėtų būti), per visas kitas pastangas su mažomis išimtimis, siekdami mūsų tautos gerovės, reikalaudami jai laisvės — valstybės. Kitaip nepateisintumėm savo pabėgimo, politinio išeivio vardo ir tąją kovą dėl tautos teisių suprantame ne kaip trumpalaikę nutrūkstančių su mūsų gyvybe, bet besitęsiančia į amžių tolį, nes kovos tęstinumas nėra ribojamas keliais metais, net dešimtmečiais, mat, istorija parodė, kad kartais tikslui pasiekti reikalingi šimtmečiai. Taigi išeivijos tikslas ir prievolė perduoti savo kovinį nusiteikimą ateinančiai kartai, kad toji įvykdytų numatytą uždavinį. Žinoma, tas perdavimas negali būti biologinis, bet dvasinis, besiremiąs didžiausiu turimu turtu, mūsų kalba. Kad kalba, net mirusioji yra didelis branginamas turtas, rodo ir britų salų gyventojai airiai ir valai. Airiai, pamiršę savo senąją kalbą, per istorijos bėgį perėmę anglų, dabar galvoja prikelti savo jau palaidotą kalbą iš kapų ir grąžinti ją į tautą, kaip nepamainomą brangenybę, kaip tautos pasididžiavimą ir didelę Dievo dovaną. Tas prikėlimas iš kapų surištas su didžiuliais sunkumais, nes ne visi airiai linkę mokytis naujos kalbos, taip pat bijoma nutraukti ryšį su gausiais airijos išeiviais Amerikoje. Tie, būdami pajėgūs finansiškai, drūtai remia neturtinguosius tėvynaičius, tuo būdu padėdami ir valstybei, kuri nėra iš turtingųjų. Kalbai pakitus, išeiviai pasijus lyg ir išmesti už durų. Yra ir kitų nepatogumų, bet mirusiosios kalbos pasiilgimas toks didelis, kad galima tikėtis, kad visos kliūtys bus nugalėtos ir prikėlimo idėja bus įgyvendinta.

Valai irgi neatsilieka ir vis plačiau vartoja savąja kalbą, neturėdami daugiau to paties kamieno žmonių, kaip kad turime lietuviai. Ta linkme eina visos kitos naujai gimstančios tautos Afrikoje. Jos su didžiausiu dėmesiu dairosi ne į primestą techniškai paruoštą kalbą, bajorišką, bet į savo motinos kalbą.

Taigi pažymėtinas viso pasaulio tautų troškimas ne siaurinti ar mažinti pasaulio kalbų skaičių, bet net didinti, puoselėti, kaip pasididžiavimo vertą turtą, nes tik per kalbą galima perduoti tautoje susikristalizavusius lobynus, formuojančius žmogaus charakterį, būdą, kartu priklausomumą tai protėvių kartai, iš kurios kilę tėvai. Tas kalbos konservavimas, jei taip galima išsireikšti, nėra koks naujas, mūsų dabar sugalvotas, bet jis turi šaknis pasaulio istorijoje.

Nauji tyrinėjimai parodė, kad visa eilė tautinių grupių išlaikė savo būdą, charakterį, kalbą, būdami toliausiai nuo savo tautos kamieno. Kas keisčiausia, kad tiek kultūringos, tiek mažiau kultūringos tautos išsilaikė, tačiau suprantama, kad kultūringos tautos sąmoningumas turėtų padėti ne tik palaikyti kalbą, bet ją turtinti ir plėsti, kas gali būti didelis veiksnys ir pagalba mūsų ateičiai.

Ir dr. Baltinis ir dr. Girnius pažymi, kad tauta yra siejama ne aklu instinktu, o dvasiniu ir moraliniu ryšiu ir jie abu dar kartą pažymėjo, kad stipriausias ir pagrindinis ryšys yra gimtoji kalba, nes toji duoda atskirumo, savarankiškumo, pajutimo savęs. Dr. Baltinis dar tvirtina, sakydamas, kad tautos sąmonė yra vienos tautos žmonių pajutimas, kad juos visus tarp savęs riša tikri ir stiprūs ryšiai, kad jie gali būti laimingi tik būdami kartu, kad tų ryšių nutraukimas daro juos nelaimingus ir jų gyvenimą negalimą. Tačiau emigracija jau parodė, kad tas tvirtinimas teisingas ten, kur ateiviai, būdami žemesnės kultūros, nepritapo prie vietinių ir greit neišmoko vietos kalbos. Dėka tokių sunkių sąlygų jie glaudėsi labiau vienas kito, ieškodami pagalbos, trokšdami užsimiršti, pasidalinti įspūdžiais, pasidžiaugti. Ir dėl to jie išlaikė ir savo kalbą ir savo papročius. Man pačiam bekeliaujant per Lietuvą teko pažinti porą ūkininkų, kurie, eilę metų išbuvę Amerikoje, grįžo iš ten, lyg nematę to krašto. Skirtumas tik, kad atvežė kiek dolerių prisipirkdami žemės. Vieno iš jų anglų kalbos turtas ribojosi kiek apie melžimą, kito kalbos bagažas irgi buvo nedidesnis. Suprantama, su tokiu mokėjimu kitataučių draugų neįgysi ir trokšdamas nenutautėsi. Tačiau ten, kur išeiviai pasitiki savimi, savo kultūra, mokslu, kur jie greit pramoksta svetimą kalbą tiek, kad sugeba tvarkyti savo reikalus be vertėjo pagalbos, ten nėra būtina palaikyti ryšį su savo tautos nariais. Gyvenimas svetimame krašte pasidaro pakenčiamas ir gal tik pasiilgimas, sentimentas drumsčia ramybę tarp įprastinio tempo, bet ir tai pareina nuo individo jautrumo, nuo jo pažiūrų į dvasinius ir fizinius reikalus.

Tokiose patogiose migdančiose sąlygose išlikti gyvam savo kalbai ir tautai reikia jau pilno subrendimo, pasiryžimo, kartu tvirto įsitikinimo reikalo naudingumu.

Jei mes, vyresnioji karta, turime tą didelę dovaną kalbą, jei mes dar galvojame ja, jei ji dar vienintelė mūsų dvasinių galių išreiškėja, be jos mes iš karto pasijustumėm nenormalūs, išrašyti iš kultūringos visuomenės tarpo, tai jaunoji karta vis stipriau remiasi vietos žeme, mokykla, kultūra ir ar ji bus pajėgi ištesėti mūsų pasiryžimą, ar išlaikys tą laisvės žiedą ir estafetiniu būdu perduos jį dar vėlesnei kartai, yra didelis klausimas.

Kaip jau anksčiau, besiremdamas liudininkais, pastebėjau, pats lemtingasis žygis tautybei apsaugoti ir išlaikyti yra protėvių kalba, kuri, tartum toji vėliava, skiria mus nuo kitų, pabrėžia mūsų kitoniškumą, mūsų dvasinį nusistatymą, mūsų tikrąją esmę. Paryškinti šitą mintį imkime keletą pavyzdžių.

Anglas, išmokęs vališkai, neatkreipia dar eilinio brito dėmesio, bet, jei būtų žinoma, kad to anglo motina ar tėvas buvęs valas, tuojau jis sukels smalsumą, kaip valų patriotas. Anglas, vedęs lietuvaitę, išmokęs lietuviškai, parodo, kad jis gerbia savo žmoną, kartu, kad jis kultūringas vyras ir net gal su sentimentu savo žmonos tautai. Bet studentas jaunuolis, gimęs ir augęs kad ir Anglijoje, prakalbintas, atsakąs lietuviškai, vėl sukelia skirtingą asociaciją. Suprantam, kad jo tėvai susipratę lietuviai, kad vaikas pasisavinęs tėvų dvasinę kultūrą, šviesus, gerbtinas. Taigi, kalba kaip mokslo objektas tam tikrais atvejais ne tik parodo didesnį, turtingesnį išsimokslinimą, bet kartais nukelia į kitą plotmę, pakeičia savo esmę, nurodo dvasinį nusistatymą. Tas sudėtingas įvairumas bet kuriuo atžvilgiu yra teigiamas, pozityvus.

Kai kurios tautos, kad ir neturėdamos savos valstybės, bet turėdamos pakankamai laisvės, kad ir iš dalies tvarkytis nepriklausomai, švelnia priespauda pajėgia versti domėtis savąja tėvų kalba, nors jau vietomis net dvi kartos būtų užmiršusios ją. Mano anksčiau minėti valai savo geografiniame plote kandidatui, besisiūlančiam į kurį geresnį postą, pastato sąlygą — mokėjimą vališkai. Pažinau vieną gerai kvalifikuotą valą, kuris tik todėl nedrįso pildyti anketos, prašydamasis į geriau apmokamą vietą, kad nemokėjęs vališkai. Gyvendamas tarp anglų jos neišmokęs.

Turime Amerikoje ir savų ligoninių ir savų įstaigų. Ar lietuvių kalba užima ten svarbią vietą — ne man spręsti. Bet tas valų pavyzdys rodo, kad stiprinant savo pozicijas, kartais turime pasidairyti ir į kitų tautų pastangas, nes mes nesame vieninteliai kovoje dėl kalbos.

Kalbos mokėjimas ar nemokėjimas ne tik parodo mūsų pritarimą ar nepritarimą vienam kitam reikalui, bet kartais ryškiai nupučia mus į visai priešingą lagerį. Pirmosios bolševikų okupacijos metais atsiųsto iš Rusijos lietuvio generolo Baltušio sūnus, gimnazijos mokinys, nemokėjo lietuviškai nė žodžio. Dėl tos priežasties rusai mokiniai laikė jį pilnu rusu. Jei jis nors šiaip taip būtų susigraibęs lietuviškai, jis jau būtų tikras “litovcas”. Nemokėdamas kalbos ir jis jautėsi rusas esąs. Taigi nedviprasmiškai tenka sutikti, kad gimtosios kalbos praradimas yra nukirtimas šaknų su gimtąja protėvių šalimi.

Panelė Gorodeckaitė, skaitydama paskaitą Londone apie jaunimo nutautinimą, vienoje vietoje pastebi, kad emigrantai dar nėra galutinai asimiliavęsi, kol jie dar nėra nutraukę jausminio ryšio su praeitimi ir nesusieja savęs vien tik su dabartimi. Anot jos, emigrantas gali netekti visko, kas būdinga tautiečiams, net savo pavardės, tačiau kol jis dar turi kokio jausminio prieraišumo prie savo praeities, kol jis dar būna pajėgus pajusti kažkokį išskirtinį akstiną, primenantį jam jo kilmę, tol jis dar nėra galutinai asimiliavęsis. Mano manymo, toks ryšys tik rodo paskutinį tautinės sąmonės plykstelėjimą ir galutiną tamsą. Nereikia būti ir kilusiu iš vienos kurios tautos, kad jaustumėm vienai kuriai tautai panašų ar net stipresnį sentimentą. Sa-kysime, patinka kurios tautos literatūra ir visai tautai galima pajusti gilią simpatiją. Vengrai ir lenkai, turėdami Karpatų rusinus ir jų problemą, kartu fanatiškai neapkęsdami čekų, broliavosi, kur pajėgė. Vienos tarptautinės skautų stovyklos metu lenkai ir vengrai susikabinę sėsdavosi prie laužo. Kartais kitos priežastys veikia tarp tautų, ir jos jaučia tarpusavy gilų prieraišumą, bet dėl kurios nors priežasties pasikeičia tie santykiai ir sentimentas dingsta tartum nebuvęs. Šių dienų įvykiai teikia pakankamai pavyzdžių. Taigi sentimento ar kito kurio paviršutinio jausmo neužtenka. Reikia gilesnio pagrindo, kad bet koks, kad ir menkiausias priešingas pūstelėjimas neužpiltų to ryšio tarp individo ir tautos, ir šiuo atžvilgiu gimtoji kalba nepamainoma, nes, mokėdamas, tu jos neišmesi, ji visą laiką eis su tavimi, būdama tavo dalis, mirdama su tavimi. Iš Lietuvos atvežta daug partinio fanatizmo ir jis kad ir nuodija mus, bet neužmuša to jaunimo, kuris išmokęs lietuviškai. Tačiau jaunimas nusikaltęs savajai tautai, neišmokęs lietuviškai, mielai gali griebtis to purvo. Ar verta jam priklausyti tautai, kuri ir juoda ir tamsi.

Rastas pasiteisinimas galutinai numarina sąžinę ir kartu su ja protėvių dvasią.

Nepaslaptis tur būt niekam, kad yra lietuvių, atžalyno, kuris jau nemoka lietuviškai. Jei kas drįstų pranašauti tą įvykusį faktą prieš daugelį metų mums dar esant Vokietijos lageriuose, tas būtų apšauktas išgama, bepročiu. Juk natūraliausia ir sveikiausia mokyti lietuviškai, kreiptis į vaikus savo tėvų kalba. Tačiau gimtosios kalbos vėžys paplito žymiai plačiau ir stipriau negu buvo tikėtasi. Ir tenka pabrėžti, kad, kaip ir kiekviena liga, tas kalbos vėžys kyla ir veisiasi ten, kur suklystama, kur pervertintos vertybės, kur ne tiek kilnu ir tyra, bet kur kaupiasi atbukimas, kur apsčiai vietos egoizmui, arivizmui. Štai imkime kad ir Anglijos padangę. Tyčiomis pavyzdžiai parinkti ne vien iš lietuvių gyvenimo, bet plačiau, mat visų tautybių tremtiniai susiduria su tomis pačiomis problemomis.

Sutikau buvusį lenkų lakūną, narsiai kovojusį dėl savo tautos laisvės, bet tremtyje, išmokęs anglę žmoną lenkiškai, nusigandęs uždraudė jai ta kalba kreiptis į augantį sūnų, kad tas nesugadintų savo angliško akcento, nors tas akcentas nėra lengvai sugadinamas, nes sutikau visą eilę jaunimo, kuris be mažiausio svetimo pėdsako kalba ir angliškai ir motinos kalba. Be to angliškam kalbų katile ne tiek dėmesio kreipiama į tą akcentą kiek į tai, ką tu moki dirbti. Akcentas bene svarbus tiems, kurie savo vaikus taiko į ministerius pirmininkus.

Žinau eilę svetimšalių, kurių žmonos vokietės, austrės ir tie vyrai geriau kalba laužta vokiečių kalba negu savąja. Mokytojas Banaitis iš Rocdalės (Anglijoj), užtikęs lietuvišką koloniją, kur yra penkiasdešimt vaikučių, bet tas atžalynas nemoka lietuviškai. Kitur radau susipratusią lietuvišką koloniją, kur susirūpinę tėvai skundėsi, kad jų vaikai neturi progos lietuviškai pasiruošti pirmajai komunijai. Anot tėvų tai gimtosios kalbos silpninimas. Žinau atsitikimą, kur į anglų mokyklą atėjo apsiverkusi lenkė, besiskųsdama dukra, kuri viską niekina, kas motinos puoselėjama, branginama. Iš viso juokiamasi, naikinama. Mokykloje su dukra buvo plačiai pasikalbėta ir nuo to laiko motina neatėjo skųstis. Žinoma, nedrįsčiau tvirtinti, kad teigiama kryptimi išsisprendė konfiktas, maištas dukters širdyje prieš motinos atvežtuosius moralinius dvasinius turtus, reiškiamus neišblizginta, bet gražia kaimietiška pasaulėžiūrą, staiga susidūrusia su šių dienų miestietiška naujove, sofistiniu dienos žvilgsniu.

Tų pavyzdžių galima būtų pririnkti kelis puslapius, bet atrodo jų užtenka. Kaip ir prieš kiekvieną pavojingą ligą, taip ir čia reikia griebtis mokslo šviesos, kad tas gimtosios kalbos vėžys nesiplėstų. Taigi ginant gimtosios kalbos reikalą, kalbant apie jo ugdomą reikšmę, turime remtis ne vien emocijomis, pareiga, bet turime rasti ir labiau praktišką pusę, labiau apčiuopiamą naudą. Ir mums į pagalbą gali ateiti eilė veiksnių. Pavyzdžiui, kad ir psichologinė pedagogoka. Jau seniai pastebėta, kad žodis, pirmas žmogaus gyvenime, turi ypatingą reikšmę. Ar tai pirmoji diena mokykloje, ar tai pirmas pasimatymas, ar pirmas išmoktas eilėraštis palieka neišdildomą, šiltą prisiminimą. Gimtoji kalba turi lygiai tą magišką jėgą. Pedagogika tvirtina, kad vaikas, išaugęs be tėvų meilės, yra giliai sužalojamas. Normaliai auginamas vaikas, susidurdamas su gyvenimo reiškiniais, visą laiką turi jausti tėvų meilę, kad liktų nesužalotas. O meilė, jos perdavimas, visi niuansai pasireiškia ne vien virinimu, mazgojimu, maitinimu, bet jie persiduoda žodžiais, o žodžiai plaukia iš pačio turtingiausio šaltinio, iš tėvų širdies ir jie, kaip tas minkštas patalas, saugo vaiką nuo ankstyvo sukrėtimo, pavojų. Bet tą magišką skydą savo vaikams gali perduoti tik tie tėvai, kurie sugeba be trūkumų išsireikšti, perduodami savo dvasinius pojūčius. Tėvai, kurie dėl kurių nors priežasčių nesinaudoja savo kalba, bet darko ją svetima, gerai jos nemokėdami, veltui vaiką glamonės, myluos, nes nepasieks jo vidaus. Žodžiai, sąvokos, yra toji srovė, kuri palaiko gilų ryši, perduoda jį. Kirvis, kuris tetinka malkoms kapoti, netiks meninei figūrai drožti. Lygiai svetimoji kalba neugdys kūdikio, palikdama jį prašalaičių įtakai. Nesusipratę tėvai dvigubą nelaimę atneša savo šeimai. Paniekinę, atstūmę savąją kalbą, vaikui greitai parodo svetimosios gerai nemoką. Tuo būdų, įbruka augančio pasamonėn, kad jų, tėvų, kalba menka, primityvi, kitaip jie jos nesigėdytų. Logiška išvada iš to seka, kad gal ir tėvai menki, tą kalbą vartoję seniau. Jų naujosios kalbos menkas mokėjimas tik pagilina vaiko įtarimą. Tokių tėvų autoritetas gali smukti pavojingai žemai vaiko pasąmonėje.

Vaikas, nustojęs sveiko ryšio su tėvais dėka kalbos — vis labiau ir labiau lieka gal ne tiek tėvų ugdomas, kiek gatvės. Suprantama savaime, kad gatvė tam reikalui nėra tinkama vieta. Kartą vienas švietimo vadovas Anglijoje perspėjo jaunuosius mokytojus, girdi, natūralus vaikas, jei jam sąlygos leidžia, gali būti žiaurus ir net to nepastebėti, nors ilgainiui tai gali atsiliepti visai jo ateičiai. Anot prof. Adomson iš Londono, grožis, biaurumas žodžio, jausmo, veiksmo vaikui iki tam tikro amžiaus neprieinamas, nesuprantamas, tai yra už jo intelegentiškumo, pagavimo ribų. Taigi dėl tos priežasties reikia skatinti visa tai, kas norima, kad vaikas imituotų ir pamiltų ir tenka laikyti atokiau nuo jo visa tai, ko jis turi nemėgti ir vengti. Mums tremtiniams tie žodžiai turi būti didžiai įsidėmėtini. Galime puikiai pasinaudoti jais, perduodami vaikui gimtąją motinos kalbą kartu su meile jai. Toks vaikas, išmokęs tėvų kalbą, nenustos gerbęs tėvų, kartu persisems savo krašto dorove, pasisems visa tai, kas mus skiria nuo kitų, kuo mes galime didžiuotis ir ugdyti. Taip auginamas vaikas ne tik be mažiausios žalos savo akcentui pasisavins ir vietinę kalbą, bet kartu išaugs ir vertingas naujo, priglaudusio jį krašto pilietis. Kad toks dvilypis auklėjimas nėra kenksmingas vietos valstybei, turime eilę patvirtinimų, kurie, tartum graži rekomendacija, turėtų lydėti mūsų pastangas. Tokiose knygose kaip Regulation of conduct ar Kraim in Amerika parodo, kad imigrantų vaikai iš Pabaltijo valstybių sudaro kol kas patį mažiausią jaunamečių nusikaltėlių procentą. Jau tai verčia didžiuotis ir džiaugtis. Taigi, per gimtąją kalbą į tautinę dorovę, per kurią į vietinę ar pasaulinę gerovę ir dvasinę kultūrą.

Gimtosios kalbos vaidmuo, tam tikromis sąlygoms veikiant, gali iškelti individą iš pilkosios masės ir pastatyti jį į žmonijos priekį, sukelti visuotiną pagarbą, o pačiai tautai, iš kurios kilęs, kuri paskatino jį imtis didvyriško žygio, gali palikti neišdildomą, nemirštamą įspūdį. Neieškodami pavyzdžių svetimų tautų gyvenime, prisiminkime tik Darių ir Girėną. Vaikai būdami jie paliko Lietuvą, mokėsi anglų mokyklose, savanoriais stojo į amerikiečių kariuomenę, parodydami ir savo prisirišimą ir patriotizmą vietos valstybei. Dėl žaizdų, gautų kovos lauke, kraujo ryšys sujungė juos su nauja tėvyne. Tik gimtoji kalba dar laikė juos tartum grandinė, neleisdama galutinai užsimiršti, traukdama jaunuolius iš pilkumos, ruošdama juos ateitiems žygiams, didvyriškumui.

Darius, paragavęs kare nuodingųjų dujų, sužeistas į šoną, taigi pakankamai patyręs vargo ir prievartos, tačiau išgirdęs, kad Lietuva pavojuje, grįžta į gimtinę ir antrą kartą eina į kovos lauką. Vėliau tautos garbei nutaria susigrumti su okeanu.

Daugelis žmonių praėjo ir išnyko, daugelis nubluko be ženklo, kad žmogumi buvę, anot Adomo Mickevičiaus, tačiau Darius ir Girėnas ne tik atkreipė pasaulio dėmesį į Lietuvą, bet, kas svarbiausia, pakėlė tautos akis į dangų, ir nuo to laiko lietuviai jų nenuleido. Iki sovietų okupacijos sklandyme Lietuva, imant proporcingai pagal gyventojų skaičių, užėmė antrą vietą pasaulyje, nors ir būdama ūkininkų tauta. Taigi didvyriškas žygis, kad ir tragiškas žuvimas nepraėjo veltui. Jis paliko tautai gilų ir kilnų pėdsaką. Jaunosios kartos neįmanoma auklėti be didvyriškumo, kilnumo pavyzdžių. Neužtenka vien raustis praeityje, istorijoje. Sveika, kai yra čia pat matomų pavyzdžių.

Šiuo metu dėka socialinių ir techninių pasikeitimų prieš jaunuomenę atsivėrė platūs horizontai. Medicina parodė, bent Anglijoje, kad jaunimas fiziškai subręsta daug anksčiau negu prieš dešimt, dvidešimt metų. Dabartinis jaunimas vienu mostu linkęs aprėpti gyvenimą, ir tas greitas ir pilnas jo išnaudojimas dažnai pasotina ir atbukina organizmą, tiek, kad atėjusi reakcija nustumia į koktumą ir tuštumą. Norėdama pabėgti nuo to beprasmiškumo, jaunuomenė dairosi kokio išganymo ir kartais pasigauna pirmą pasitaikusį kelią. .

Gimtoji kalba ir tautybės išlaikymas tremtyje, reikalaująs tam tikrų pastangų, dvasinių jėgų mobilizavimo, savaime užpildo tuštumą, apsaugodamas nuo iškrypimo, sužalojimo. Jaunimas natūraliai gali išlieti energiją be apgavimo savęs, nesivaikydamas nesamo idealo. Apleisdami savąją kalbą, tėvai kartais atima vaikui gal tą išganingą kelią ir nenoromis atidaro kelią kitur.

Kad taip vadinami kultūringi kraštai reikalingi reformų, rodo pasibaisėtinai didėjąs nusikaltėlių ir nusikaltimų skaičius. Tas neigiamas reiškinys nepraeina nepastebėtas ir kai kas parodo nugarą to tipo gyvenimui.

Raymont Firth knygoje Human types rašo, kad Naujosios Zelandijos vietiniai, vadinami Maori, laimingu būdu nėra išskiriami ar paniekinti ateivių. Maori tai graži ir išdidi tauta, todėl mišrios vedybos nėra naujiena. Tų vedybų vaikai be mažiausio vargo gali susilieti su europiečiais, bet autorius rašo, kad mišrių vedybų vaikai dažnai grįžta į maorį grupę, negu susilieja su ateiviais. Greičiausiai juos veikia maori dvasiniai turtai, o ne modernusis mechaninis europiečių gyvenimas.

Žinoma, aš nesiūlau jokio primityvumo, esu už vesokeriopą pažangą ir laimėjimą. Tik džiaugiantis tais laimėjimais, greta reikia sustiprinti ir savo dvasines, protaujamas jėgas, rasti tikslą, gyvąjį akstiną, nes tik tai padaro gyvenimą vertingą ir mielą.

Tas pats Reymond Firth pasakė: "Mes nesame patys sau, mes esame Dievo. Jam mes daug skolingi ir mūsų viltis sumokėti tą skolą, sumokant ją kitiems žmonėms. Mano manymu, sakinį galima parafrazuoti, nenusikalstant autoriaus minčiai — savo tautai, savo protėviams. Tie Reymond žodžiai ne tik tetinka giliai tikintiems, bet ir kitiems kilnios dvasios tautiečiams. Humanistų principas — nedaryk to kitam, kas tau nemiela — vis gyvas. Taigi mes nesame patys sau. Mes gaunam ir turime atiduoti. Gaunam, tobulinam, perduodam ir tai yra pasaulio dėsnis. Taigi ir gimtoji kalba neturinti mirti. Ji turi būti išlaikyta, perduota, o su kalbos išlaikymu nemirsianti ir tauta.