Partizanai: Istorija ir dabartis

POKARINĖS DEPORTACIJOS PAVERGTOJE LIETUVOJE

Kazys Jurgaitis

Jau per pirmąją okupaciją sovietai greitai pradėjo gniaužti ne tik Lietuvos suverenumą, bet ir kiekvieną tautinį pasireiškimą. Uždarę visas tautines ir religines organizacijas, persekiojo buvusius jų narius. Dar pirmomis okupacijos dienomis buvo pradėti vykdyti areštai. Daug politinių veikėjų stačiai be jokio teismo buvo deportuoti į Sibirą ir uždaryti koncentracijos lageriuose. Praėjus vieneriems metams bolševikai visai atvirai parodė savo žvėrišką veidą be kaukės: per tris dienas buvo išvežta keliasdešimts tūkstančių žmonių, ypač didelis nuošimtis inteligentų, dvasiškių.

Kazys Jurgaitis,

pavergtosios Lietuvos mokyklos auklėtinis, antrosios sovietinės okupacijos metu Lietuvoje išgyvenęs per 15 metų, dar tik neseniai pasitraukęs į laisvuosius Vakarus, 1961 m. Į Laisvę nr. 24 aprašė partizaninių kovų vaizdus. Lietuvių tautos kovų ir kančių istorijai įamžino faktus, kuriuos matė, surinko mačiusiųjų pasakojimus, kurie neaprašyti J. Daumanto Partizanų knygoje po Juozo Lukšos - Daumanto mirties.

Šiame Į Laisvę numeryje Kazys Jurgaitis rašo apie sovietinio okupanto pavergtoje Lietuvoje vykdytas deportacijas, nurodo deportacijų metus, mėnesius ir dienas. Įsidėmėtinas Kazio Jurgaičio įspėjimas laisvėje esantiems lietuviams nenutautėti dėl baltos duonos kąsnio.

Kazys Jurgaitis yra nuolatinis Į Laisvę bendradarbis.

Bet anuomet, kaip mes visi žinome, bolševikams nepavyko užmaskuoti savo piktadarybių pėdsakus, nes liko gyvų net ir visas kankynes išgyvenusių asmenų. Tas laikotarpis aprašytas gyvųjų liudininkų prisiminimais, romanais, dramomis, poezija ir t.t. Be to, yra surinkti ir tikslūs statistiniai duomenys.

Tokių tikslių duomenų apie okupanto siautėjimą pokario metais, deja, neturime. Tačiau drąsiai galima tvirtinti, kad per antrąjį bolševikmetį, iki šiol besitęsiantį, Lietuva nukentėjo dešimteriopai daugiau. Jau neskaitant žuvusiųjų partizaninėse kovose, ypačiai žiauriai bolševikai nuteriojo Lietuvą naujomis deportacijomis.

PIRMOSIOS AUKOS

Dar 1944 m., tik ką praslinkus frontui Lietuvoje prasidėjo areštai ir gaudymai po laukus ir miškus. Vokiečių okupacijos metu buvę tarnautojai buvo areštuojami ir nedaug kam iš jų pavyko iki šio laiko išlikti gyvam. Dauguma buvo nukankinti be jokio teismo. Atlaikę šias kankynes, buvo teisiami, kaip taisyklė, dvidešimčiai metų. Bausmės atlikimo vieta — Pečioros baseinas: Vorkuta, Inta, Naujoji žemė. Tai buvo bolševikų vadinamieji “karo nusikaltėliai”, nors tikrumoje jie buvo tik sąmoningi lietuviai, ir vokiečių okupacijos nekentė tiek pat, kiek ir bolševikų.

Pati pirmoji partija be jokio teismo ir juridinio pagrindo buvo ištremta 1945 m. žiemą. Tai visi Vilkaviškio, Kybartų, Marijampolės apskričių vokiečių kilmės asmenys arba tie, kurie vokiečiams traukiantis bandė taip pat pasitraukti, bet nesuspėjo ir pakelėje buvo sugrąžinti. Tie piliečiai buvo išvežti į Vidurinę Aziją stačiai badui. Jiems nebuvo leista pasiimti jokios maisto atsargos, jokio drabužio pasikeitimui, pinigai buvo atimti pakelėje. Labai mažai jų iškentė Tadžikijos karštį ir badą.

ANTROJI BANGA

Antrasis ir savo apimtimi bene didžiausias išvežimas buvo 1948 metais gegužės 22-23 dienomis. Tai įvyko kolektyvizacijos išvakarėse, nes bolševikams reikėjo būtinai palaužti lietuvių moralę. Visi išvežamieji prieš tai buvo įtraukiami į vadinamus “buožių" sąrašus. Tai buvo atliekama valsčiaus aktyvo pastangomis ir todėl gyventojai jau žinojo, kas šiuo kartu stovi pirmoje eilėje išvežimui. Daugumos šeimų galvos dar prieš išvežimą buvo susodinti į kalėjimus. Kaime darbo jėgos po karo labai trūko. Kas turėjo daugiau nei dešimt hektarų žemės — sunku buvo ją apdirbti. Ir kas apdirbti nepajėdavo, buvo vadinami sabotuotojais ir teisiami bei sodinami į kalėjimus. Taigi ir jų šeimų nariai, savaime suprantama, jau buvo “sabotuotojai“. “Buožės” ir “sabotuotojai” ne buvo grynai išvežimo priežastis. Daug mažažemių ir bežemių valstiečių pakliuvo Sibiran už tai, kad jie buvo daugiau išprusę, apsiskaitę, jų ūkeliai pavyzdingiau sutvarkyti. Išvežtųjų tarpe buvo daug ir visai su žemės ūkiu nieko bendro neturinčių, o tik kaime gyvenančių darbininkų.

“Buožių”, kaip klasės, likvidavimas buvo tik priedanga sąmoningesniam ir daugiau atspariam tautos sluogsniui likviduoti. O tas likvidavimas buvo atliekamas pačiu žiauriausiu ir nežmoniškiausiu būdu. Oficialiai sovietinėje teritorijoje yra sakoma, kad pilietis negali turėti nuosavybės mechanizuotiems darbo įrankiams ir tam, kas atliekama ne jo paties asmenišku darbu. Taigi “klasės” likvidavimas teoriškai turėjo būti atliktas eksproprijuojant, t.y. atimant tai, kas numatyta įstatymu. Bet ką reiškia sovietinis įstatymas? Sovietiniai įstatymai numato net ir spaudos, žodžio bei sąžinės laisvę. Tikrumoj tas įstatymas galioja tik laisvai neturėti nei sąžinės, nei spaudos ir t.t.

VĖLESNI TRĖMIMAI

Po pirmojo trėmimo prasidėjo kolektyvizacijos periodas. Kaip kolektyvizacija buvo vykdoma, tai kita tema, bet kolektyvizacijos metu, t. y. varant prievarta žmones į kolchozus, buvo surasta dar užsilikusių neišvežtų gyventojų, naująjai tvarkai atsparesnių, nei buvo galvota. Pradžioje buvo planuota suvaryti gyventojus į kolchozus per 1948/1949 metų žiemą. Atrodė, kad pasipriešinimo nebus. Tačiau visai nelauktai buvo sutiktas pasipriešinimas iš pačių neturtingiausių, net buvusių kumečių. Kolektyvizacijos planai sužlugo, ir 1949 m. pavasarį daugiau nei pusė žemdirbių sėjo kiekvienas savo sklypą.

Bet tas atsparumas davė pretekstą naujoms represijoms. Valsčiaus bolševikinis aktyvas gerai įsidėmėjo užsispyrusius, prie savo mažo sklypo prisirišusius, darbščius žmones. 1949 m. gegužės 27-28 dienomis enkavedistai vėl nusiaubė kraštą. Vėl tarškėjo geležinkelių prekinėse stotyse gyvulinių vagonų durys, verkė vaikai, šlykščiai plūdosi rusų kareiviai. Po to, žinoma, kolektyvizacija buvo trumpu laiku baigta ir žmonės su “dideliu entuziazmu” pradėjo gyventi “naują erą”.

Po antrojo trėmimo iš tikro mažai kas liko, arba, tikriau sakant, jau niekas nedrįso bent žodžiu pareikšti savo nepasitenkinimą. Kolektyvizacija 1959 metais, galima sakyti, buvo užbaigta. Tačiau likučiai sąmoningesnių ir drąsesnių lietuvių buvo stropiai registruojami. 1953 metais spalio 2 dieną buvo įvykdytas paskutinis masinis trėmimas. Jau tada buvo galima jausti, kad tai esąs paskutinis, nes prieš tai išvežant, jeigu kurio nors šeimos nario namuose nerasdavo, tai vėliau ir niekas neliesdavo; automatiškai tai buvo paliekama atlikti sekančio išvežimo metu. Tytuvėnų rajono pirmininkas Spraunys, pramintas dusliumi, tokiems pasilikusiems ironiškai primindavo: “susirišk venzliukus kitam pavasariui”. Bet po paskutiniojo vežimo visą spalio mėnesį tęsėsi gaudymas besislapstančių arba netyčia užsilikusių asmenų.

KAS DAUGIAUSIA BUVO TREMIAMA

Daugiausia trėmimai nusiaubė Lietuvos kaimą. Tatai dėl keletos priežasčių. Visų pirma, kaip tik kaime sovietams reikėjo įvykdyti reformas, t.y. apversti augštyn kojomis visa tai, kas buvo šimtmečiais įaugę lietuvių širdin ir sąmonėn: savo.

Antra — kaimo gyventojo turtingumą apspręsdavo jo turimo sklypo dydis, kurio nuslėpti neįmanoma. O miestiečiui nustatyti, ar jis neturi kur paslėpęs atsarginį kostiumą, ar atraižą, ar ką panašaus, buvo sunkiau.

Trečia — kaip tik miestiečiai daugiau suprato artėjantį pavojų, ir kurie tik jautėsi galį tapti represijų aukomis, laiku traukėsi į Vakarus. Kaimiečiai labiau buvo prisirišę prie savo žemės ir todėl mažiau jų pasitraukė.

Su didžiausiu stropumu buvo įvykdyta mokytojų atranka. Visiems aišku, kad kaimietis ūkininkas visų pirma klausė ir žiūrėjo ką pasakys mokytojas. Kaimo mokytojo autoritetas buvo neginčijamas. Vadinasi, nepageidaujamus mokytojus reikėjo pašalinti pirm visko. 1948 metais iš Girkalnio valsčiuje dirbančių 52 mokytojų 13 buvo išvežti. Dar keliolika buvo išvežti sekančiais metais.

Neužteko represijų prieš atvirai reiškiančius nepasitenkinimą sovietine santvarka. Jau 1948 metais pradėta ieškoti pogrindinių, slaptų organizacijų. Tais metais Girkalnio progimnazijoje suimta trys mokytojai ir visa eilė mokinių. Rudenį Kauno Mokytojų Seminarijoje suimta keli dėstytojai ir daugiau kaip 20 mokinių, kurių atlapo apatinėje pusėje buvo rasti beveik mikroskopinio dydžio trispalviai ženkleliai.

Universitetas tuo laiku vos egzistavo. Nebuvo pastovus nei klausytojų, nei profesorių skaičius. Kasdien buvo lauktina vienas kitam prieštaraujančių potvarkių, studentų areštų, dėstytojų kaitaliojimo. Jau 1945 metų rudenį, siekiant papildyti universitetą šnipais-komunistais, prie universiteto buvo įsteigtas specialus skyrius, vadinamas DVPK (darbininkų - valstiečių parengiamieji kursai), studentų pramintas “drapaku”, į kurį buvo priimami partijos ir NKVD parinkti asmenys, nepaisant išsilavinimo. Ir šie “kursai” per metus laiko išduodavo brandos atestatą sunkiai parašą besuraitančiam komsomolcui. Tai buvo universiteto “atnaujinimas” ir papildymas. Šie kursai veikė, berods, iki 1949 metų. 1950 m. Betygaloje dirbo mokytoja Dovydaitytė, kuriai niekaip nesisekė mintinai įsiminti daugybos lentelė, o “drapako” išduotame atestate iš matematikos stovėjo “labai gerai”. Tokių ir panašių “pedagogų” gavo praretėję mokytojų kadrai.

Išvežtųjų ūkininkų nebuvo kuo pakeisti, bet to nė nereikėjo okupantui. Išdaužtais langais, žolėjančios pirkios, dilgėlių prižėlę darželiai buvo kaip pavaizdumo priemonė bandančiam pagalvoti apie nepaklusnumą okupantui.

SUSIDOROJIMAS SU IŠVEŽAMAISIAIS

Techniškasis išvežimų formalumas buvo visais atvejais toks pat. Jau iš vakaro kaime pasirodo būreliai enkavedistų. Vietiniai stribai šiam darbui buvo prileisti tik retais atvejais. Bet paskutinį, 1953 m. trėmimą vykdė lietuviai stribai ir milicija.

Nakties metu išvežamojo sodyba būna apsupama, ryto šeštą vai. ateina keliese enkavedistai į namus, perskaito vyriausybės nutarimą, kad esi nepageidaujamas gyventojas ir todėl esi “perkeliamas” iš Lietuvos TSR ribų. Pasirengimui laiko — 2 valandas. Su savimi lestinas imti krovinys — 200 kg. Jokių nuolaidų, jokių išimčių. Galima įsivaizduoti, kiek tam reikia smurto, beširdiškumo, kad negirdėtų aimanų, ašarų klyksmo, senelių ir ligonių vaitojimo. Šitaip apspardomus, šautuvų buožėmis iš paskos pastumdomus, pamušamus, arkliais suvežą artimiausion geležinkelio stotin, arba į miestelio centrą. Stambesnėse stotyse kaip Klaipėda, Mažeikiai, Kaunas, Radviliškis sudaromi ešalonai. Keturašiui Pulmano vagonui paprastai tenka 80 asmenų. Apie 60 vagonų ešalonas, “papuoštas” kulkosvaidžio tarnyba ties trečiu vagonu, užkaltomis vagonų durimis rieda rytuosna. Vagonai atidaromi kas antra diena, kad būtų galima pašalinti lavonus. Neteko girdėti, kad tokie ešalonai būtų leisti per Maskvą. Nuo Smolensko visi pasiunčiami Mičiurinsko kryptimi ir Maskva aplenkiama. Tai visokios “švaros” sumetimais, be to, turbūt, kad nepastebėtų Maskvoje begyveną ar besilanką žmonės iš užsienio.

Kaip jau minėta, pirmieji ešalonai buvo nuvežti į Vidurinę Aziją, būtent, Kirkiziją. Antras vežimas buvo nukreiptas Sibiran, maždaug iki Baikalo — geležinkeliu ir įvairiose vietose iki Šiaurės Ledjūrio imtinai.

1948 m. išvežtieji beveik be išimties pakliuvo miškų kirtimo darbams, vėlesnieji — kolchozams.

Vėlgi sunku aprašyti atvežtųjų būklę ir nuotaikas. Paskirstymo punktuose atvyksta kolchozų pirmininkai, derasi, kad negautų šeimų su mažais vaikais ar su seneliais, o juos gavę, plūstasi, vėl apžiūrėję — išvadina banditais. Susodina į sunkvežimį ar vežimą, parveža pas save ir apgyvendina po kelias šeimas kokiame nors tvarte ar kitame pastate.

Išvežtųjų turtas lieka kolchozo nuosavybei, arba, kitaip tariant, nuvaromas niekais.

Nėra jokios galimybės nustatyti ar suskaičiuoti ištremtųjų tikslus skaičius. Galima tik spėlioti, kad jų skaičius siekė iki keliolikos % visų gyventojų.

IŠVEŽIMAI SAVO TIKSLO DAUGELIU ATVEJŲ NEATSIEKĖ

Visų pirma, išvežimais buvo siekiama palaužti politinį pasipriešinimą. Toliau — susilpininti lietuvių tautinį vientisumą, nes į išvežtųjų lietuvių vietas atveždavo “vyresniųjų brolių”— rusų. Kaimuose šie “giminaičiai” apsigyventi nedrįso, bet miesteliuose jų knibždėte knibždėjo. Šiuo laiku jų skaičius yra dar labiau padidėjęs, ypačiai miestuose, ir vis dar didinamas.

Rusų svarbiausias tikslas buvo nutautinti ar išnaikinti atspariausią lietuvių tautos dalį ir tuo pačiu gauti vergiškos darbo jėgos Sibiro taigoje, bet rezultatas rusams gavosi nelauktas. Išvežtieji ne tik kad neįsiliejo į rusų masę, bet atvirkščiai — žymiai išsiskyrė ir demonstratyviai visur pasirodė pranašesniais. Sibire lietuvio vardas nekrito! Stačiai stebėtinai retas atsitikimas, kad lietuvis ar lietuvaitė apsivestų su rusu. Tokių vedybų kur kas gausiau pačioje Lietuvoje.

Lankiausi Krasnojarsko krašte 1956 metais ir niekada nepamiršiu lietuvės, kurią aš sutikau viename kolchoze. Pavardė padaryta Kraval. Gal tai būta Kraujalio ar Karvelio. Jos senelis, kaip “miatežnikas” ištremtas į Sibiro taigą dar carų laikais, iš ten Lietuvon negrįžo. Taip pat negrįžo nei jo vaikai, nei pagaliau anūkai. Tačiau mano sutiktoji Kravalienė kalbėjo kiek darkyta dzūkų tarme, meldėsi iš storulės bene Mažvydo laikų maldaknygės ir save skaitė augštesnės kultūros ir kilmės moterimi. Mane sutiko kaip giminaitį ir, keikdama vietinį komendantą, skundėsi, kad jis ją prieš pora dienų savo pačios grytelėje buvo užsipuolęs, rodė augščiau alkūnių mėlynes, bet vis dėlto pati pasiguodė: “Bet ir aš tam žaltiui burlokui visą veidą sukrapšti-nėjau”. Jau trečioji karta, gyvendama tarp svetimųjų, nors niekinama ir dvasiniai skurdinama, nepasidavė. Tikro Lietuvos patrioto anūkai, proanūkai, pagaliau ir jų ainiai po visą Sibiro platybę neša lietuvio vardą nesuterštą. Prievarta atimti tai, kas žmogui brangiausia, smurtu užgniaužti jo tautiškumą, tradicijas, idėjas, sunku ar net neįmanoma. Kur kas lengviau tai padaryti su baltos duonos kąsniu.

TRĖMIMAI TĘSIAMI IR TOLIAU,

TIK JAU KITOJ FORMOJ

Ar trėmimai jau baigėsi? Ne! Tik dabar trėmimams suteikta kita forma. Dabar trėmimus atstoja vadinamieji “savanoriai”, “partijos pašauktieji”, “naujų žemių įsisavintojai”, ‘“plėšinių didvyriai”, “pionieriai” ir panašūs. Chruščiovas pamatė, kad Stalino metodai daug kur tikslo neatsiekė. Nesiseka nutautinti žmones prievarta. Išvežtieji vengia sunkiausių darbų, visokiais būdais stengiasi įlysti prie pinigais apmokamų vietų. Kolchozuose likusieji yra tik patys neapsukriausieji.

Stebėtinai stiprus išvežtųjų tautinis solidarumas Maždaug pusantro šimto kilometrų spinduliu lietuviai Sibire vienas kitą aplanko, pusę to kelio atlikdami pėsčiomis. Buvo taisyklė, draudžianti išeiti iš savo rajono ribų be komendanto leidimo. Už tai pas pastarąjį prieš katalikiškąsias šventes būriuodavosi lietuviai su ryšulėliais duoti komendantui kyšį, kad išleistų į kitą rajoną “pas gimines”. Prieš smurtą ir represijas žmonės parodė didelį atsparumą ir pasiruošė ilgai, atkakliai kovai.

Komendantinis režimas Sibiro tremtiniams pradėtas nuimti tik 1956 metais. Pradžioje retomis išimtimis, vėliau komendantūra visai panaikinta ir tik išduodant pasus buvo įrašyta: “Be teisės gyventi ankstyvesnėje vietoje: Liet. TSR”. Vis dėlto, dar ir iki šiol yra tokių, kurie neturi nuolatinio paso, išduodamas laikinas trims mėnesiams ir vėl tęsiamas, tik teises varžo jau nebe komendantas, o rajono milicija. Gavę pasus su pastabomis, draudžiančiomis parvykti Lietuvon, daugelis to nepaisė, ir parvažiavo. Parvažiavusius rūšiavo vietinė milicija. Vieniems neleido apsigyventi nuosavuose namuose, kitiems neleido pasilikti tame pačiame rajone, iš kurio buvo išvežti, kai kam reikėjo net Paleckiui rašyti pareiškimą, kad leistų pasilikti Lietuvoje, kai kam net ir tai negelbėjo — buvo vėl sugrąžinti į Sibirą. Tiesa, pasitaikydavo ir tokių, kuriems grąžindavo net nuosavus pastatus, bet tai buvo jau didžiausia retenybė.

Jau 1956 metais buvo padarytas tiesiog neįsivaizduojamas kuriozas. Iki to laiko išbuvę ir nesugebėję išbėgioti iš kolchozų tremtiniai buvo apdovanoti “Už plėšinių įsisavinimą” (Za usvoenija celinnich žemei). Triukas, kuriuo tiesiog nesinorėtų tikėti, bet tai faktas, įvykęs keliolika atvejų Kemerovo srityje ir Krasnojarsko krašte. Ant savo propagandinės meškerės Chruščiovas užkabino patriotizmo jauką. Ant baltos duonos, žinia, — pats Chruščiovas tai supranta, — kibtų geriau, bet iš kur jos imsi?

Nutautinimui dabar panaudojamas vietos partinis aktyvas. Rusinimas ir sovietinimas atliekamas visais metodais ir formomis, bet vengiant tiesioginio brutalumo. Propagandos mašinos repertuaras toks platus, kad iš tikro Goebelsas, jei būtų dar gyvas, turėtų ko pasimokyti. Kazachstane ir Altajuje trūkstamos darbo jėgos parūpinama “partijai pašaukus” jaunimą.

— O kodėl jaunimą? — klausė pats savęs Chruščiovas plėšinių pirmūnų suvažiavime Maskvoje, 1957 metais gruodžio mėn., ir savo papratimu pats sau atsakė — o todėl, kad jaunimas ten sukurtų šeimas ir apsigyventų nuolatinai.

Štai kokiai misijai brukamas Lietuvos ir kitų tautų jaunimas Azijon. Jaunų lietuvių gydytojų, inžinerių, baigusių mokslą ir pasiųstų atlikti stažą Barnaule, Krasnodovske, Bratske laukia išskėtusios rankas katiušos, zajkos. Bando draugiškai iššiepti savo šlakuotą snukį ir kviečia “zaiti k nam na ogoniok” (užeiti pas mus ant žiburėlio). Tai dar šlykščiau, labiau išdavikiška, labiau nuslėpta ir pavojingiau visai tautai, negu atviras brutalumas.

LAISVAI PASIRINKTOJI TREMTIS SUDARO DIDESNĮ PAVOJŲ NUTAUTĖTI

Palietus lietuvių tremtinių Sibire atsparumą nutautėjimui, negalima nutylėti labai liūdnas faktas, pastebėtas čia, laisvuose Vakaruose. Stebėdamas laisvąją mūsų spaudą ir lietuvių gyvenimą krašte, kur pats gyvenu, pamačiau, kad baltos duonos kraštuose lietuvių nutautėjimas vyksta gan sparčiai ir iškelia labai sunkią problemą. Balta duona ir laisvė sparčiau tirpina mūsų tautiečius, kaip okupanto įvairios priemonės, priskaitant ir baisiuosius trėmimus. Tokių pavyzdžių, kaip Kravalienės Sibire, čia turbūt iš viso nebūtų galima rasti. Bet reikia labai stebėtis, kad jau ir pirmoji karta, auganti globoj tėvų, išaugusių ir subrendusių dar nepriklausomoj Lietuvoj, rodo plačiai įsišaknijusios nutautėjimo ‘ligos” ženklus. Kaltė čia pirmoj eilėj krinta tėvams. Ir šia proga peršasi mintis paklausti nutautėjimo liga sergančio jaunimo tėvus — auklėtojus: argi jau taip greitai užmiršo, kodėl pasitraukė iš Lietuvos? Ar užmiršo, kad pavergtoje Lietuvoje beveik kiekviena šeima, priskaitant ir pabėgusiųjų į vakarus šeimas ar gimines, daugiau ar mažiau okupanto apteriota, tikslu sunaikinti ar bent susiurbti Lietuvą į rusiškąjį kūną? Argi nesuvokia mūsų mielieji tautiečiai, laisvai pasirinkę tremtį Vakaruose, kad kiekvienas nutautėjęs mūsų kūno narelis prisideda okupanto pastangoms sunaikinti lietuvių tautą?

(ELI)