...be namų negerai
Jonas Šoliūnas
Ar matėte žmogų, kuris dėl gaisro ar kilusios audros netenka namų ir atėjęs prie likusių pamatų nusiminęs mąsto apie ateitį? Turbūt tai ne vien teko matyti, o gal net ir pačiam pergyventi?
Daugelis mūsų savų namų netekome karo audroje ir, šitan kraštan atvykę, neretai vėl griebėmės namų statymo. Tai natūralu, nes juk pagaliau nesame laukiniai ir namų reikia. Tačiau, idant į banalumą neįsiveltumėm ir dovanai nei laiko, nei popieriaus nenaudotume, pamirškime privačius namus ir pažvelkime į namus, kuriais naudojasi visa visuomenė. Kaip mes tuos namus bevadintume, jie vistiek paliks ne privatūs, bet bendruomenės namai.
Užsidarymas šeštadieniais
Sekdami anų laikų vargo mokyklų pavyzdžiu čia atvykę organizavome šeštadienines mokyklas, kurios daugelyje vietovių kartais neblogai veikė, tačiau labai dažnai tos šeštadieninės mokyklos tai tikras “skausmas kakle”, amerikiečiai pasakytų. Priežasčių dėl panašių mokyklų nesėkmių neieškosime. Tačiau verta keletu sakinių prisiminti, mano manymu, klaidas, kurios aiškiai pastebimos išeivijos jaunimo auklėjime. Palikę įvairiausių sistemų naudingumą ar jų žalingumą nagrinėti mokyklinio auklėjimo žinovams, pažiūrėkime į kai kurias priemones, kurios yra vartojamos mūsų pedagogų.
Net ir nepedagogai žino, kad jaunimui patraukti turi būti naudojamos priemonės, kurios jaunimą patraukia. Lietuviškų šeštadieninių mokyklų auklėjime mes mokome tuos dalykus, kurie vienokiu ar kitokių būdu už Lietuvos ribų gimusiam jaunimui sukurtų vaizdus to krašto, kurio jie niekada nėra matę. Kai kurie dėstomieji dalykai, žinoma, jaunimui nepatinka. Tačiau manau, kad tautiniai šokiai, mezgimai ar į juos panašūs užsiėmimai bent moteriškos lyties moksleiviukes patraukia. Juk mažosioms mergaitėms tokie dalykai nėra žinomi, aplinkoje nesutinkami. Jau vien tik iš smalsumo jos dažnai tokiais dalykais susidomi.
Tačiau taip nėra su berniukais. Pastarųjų mes negalėsime pritraukti ir išlaikyti nei su mezgimais, nei su lenciūgėliais. Berniukai į tokius dalykus dažnai tik ranka numoja. Kas lieka daryti? Atiduoti juos gatvei, betiksliam valkiojimuisi? Kai kartais pagalvoji apie esamą padėtį, atrodo, kad mes lyg esame pasiruošę tai daryti. Jeigu taip — nenustebsime, kad po kelių metų pamatysime lietuviškas pavardes jaunų nusikaltėlių sąrašuose. Tik vargu ar galėsime jų tokiu “išplaukimu į tarptautinius vandenis” pasidžiaugti. Nenustebkime, jei tokio jaunimo tėvai, dienų dienas praleidžią prie televizijos, kaltins šio krašto auklėjimo sistemą, teisinsis, kad neįmanoma vaikų namuose išlaikyti. Pagaliau nenustebkime, jei mūsų dabar veikiančių jaunimo organizacijų sąrašuose matysime tik moteriškas pavardes.
Daugeliu atžvilgių lietuviškos bendruomenės geto yra sveikas reiškinys, nes tai saugo mūsų tautinę mažumą nuo visiško išnykimo ir prisideda prie mūsų, kaip grupės egzistencijos pratęsimo. Tačiau visiškas užsidarymas taip pat gali būti ir žalingas. Aklinas užsidarymas gali padėti trumpalaikiam gyvavimui, bet mes juk ne tokio išlikimo norime, ne tam ruošiamės. Mes norime, kad “čia amžiais lietuviai išliktų”.
Užtat, kiek besistengtume, ką bedarytume šeimoje ar šeštadieninėje mokykloje, mūsų dabar naudojamų priemonių jaunimui savo tautinės bendruomenės ribose išlaikyti neužtenka. Kai kurios mūsų priemonės yra pasenusios, kai kurios naudojamos visiškai ignoruojant aplinką.
Mano nuomone, mes esame užmetę kampan vieną iš efektingiausių jaunimui auklėti priemonių, tai sportą.
Nekelkite pragaro dėl tokio išsireiškimo. Tai tik mano nuomonė.
Tragiškai graudu dėl nesenų pasisakymų spaudoje apie sporto salių trūkumą, kad mes statome tokias sales, kurias naudojame tik sekmomis dienomis.
Tas, kuris galvoja, jog sporto salių statymas yra tik sportininkų reikalas, yra akmens amžiaus galvosenos lietuvis.
Tik sportas pajėgs mūsų tarpe išlaikyti didesnį būrį ir ilgiau mūsų lietuviškoje bendruomenėje. Gi šitos priemonės naudojimui reikalingos tam tikros sąlygos. Vadinkime tas sąlygas — sporto salėmis, vadinkime jas jaunimo centru. Vadinkime kaip tik norime, tačiau jaunimui skirti namai turi turėti sporto salę. Tai aksiominė tiesa.
Keista, tačiau mūsiškiai suaugę žmonės, net statybininkai ir tie nesuvokia, kas aplinkoje darosi. Sau sales, kurios tinka nuo šachmatų žaidimo iki operų pastatymo, pasistato beveik visos kitos tautinės bendruomenės, bet tik ne mes. Pavyzdžių galite patys susirasti.
Pažvelkime tik į lietuviškas sales. Vienos pastatytos teatrui, kitos net operai tinka, trečios geros minėjimams “apvaikščioti”, tačiau neturime salės, kuri viskam tiktų kartu.
Susimilkite mūsų statybininkai, tapkite praktiškesni. Kodėl gi vien savais “išrokavimais” atmetus visą meilę mūsų jaunimui negalite pabandyti statyti tokius kultūros namus, kurie tiktų ir tanciui ir rožančiui, anot dzūkų?
Šio žodžio moralas yra toks: yra būtina pažvelgti ir į aplinką, kuri mus supa ir kuri iš mūsų atima jaunimą, kadangi mes neturime tinkamų priemonių jų prie savęs išlaikyti. Yra taip pat verta ir išganinga būti praktiškiems — statant namą bendruomenei, jį taip išplanuoti, kad jis tiktų ne tik sekmai dienai, bet septynioms dienoms. Kitokiu atveju mūsų “laisvinimo veiksniai” bei kultūros kūrėjai, nekreipdami dėmesio į jaunimo problemas, taip išnyks, kaip tas dūmas, ir beliks tik akmeniniai paminklai, ant kurių lietuviškos kilmės paaugliai, pavasariško džiaugsmo pagauti, saulei leidžiantis užrašys su lūpoms dažyti pieštuku “Birute loves Vito”.
* * *
... tikra savo tautos meilė neleidžia nurimti, matant joje netobulybių ir ydų, ir pasitenkinti tuo, kas yra jos gyvenime; ji verčia kovoti su savo tautos silpnybėmis ir netikusiais polinkiais, ją paplakti, kai jos nukrypimai velka ją iš pažangos kelio.
St. Šalkauskis
* * *
Kur eisime šį vakarą, jaunyste mano,
Jei šiam pasauly artimo mums nieko nebėra.
Tik juodos naktys — seserys klajūno partizano,
Tik automatas prie širdies ir ošianti giria.
Iš partizanų poezijos
