VIENYBĖS PROBLEMA


Vienybės dvasia tebėra gyva ir gaji. Politikai ir kultūrininkai reiškia vieningą mintį New Yorko Lietuvių Fronto Bičiulių suruoštose diskusijose. Iš kairės į dešinę: V. Sidzikauskas, J. Girnius, J. Puzinas ir H. Kačinskas

Foto V. Maželio

Vasario 9-10 dienomis New Yorke įvyko Lietuvių Fronto Bičiulių Atlanto pakrančio sambūrių suvažiavimas. Tai buvo, sakytum, frontininkų veiklos kasmetinė rutina. Tačiau šįmetinis suvažiavimas skyrėsi nuo ankstyvesniųjų ir forma ir turiniu: suvažiavimo didžioji dalis buvo skirta platesnei visuomenei ir į tautinės vienybės problemos svarstymą buvo įtraukta visa eilė kultūrinėje, politinėje bei visuomeninėje veikloje besireiškiančių brandžių asmenybių, atstovaujančių įvairias pasaulėžvalgas bei sroves. Gausiai pripildyta Baltų namų auditorija ir svarstomam klausimui parodytas dėmesys, paliko puikaus pasisekimo įspūdį, o sekančią dieną įvykęs partizanų pagerbimo minėjimas šauniu triumfališkumu apvainikavo suvažiavimo pasisekimą.

Suvažiavimas prasidėjo atidaromuoju newyorkiečio Sabalio žodžiu. Vyr. moderatorium pakviestas dr. Girnius išdėstė vienybės filosofiją, nurodydamas pagrindines priežastis, stabdančias vienybei skleistis. Anot jo, šiame simposiume tautinės vienybės problemą svarstant, bandoma laužyti generalinė linija ir verčiamos šalin srovinės užtvaros. Jis savo samprotavimus konkretizavo sugestionuodamas, kaip priartėti prie vienybės įgyvendinimo. Koreferavo dr. Ostrauskas ir dr. Puzinas. Pirmasis, realiai žvelgdamas į padėtį, rado daug gero, bet labai daug ir taisytino. Antrasis gi, kuris į problemą gilinosi su nuoširdžiu praktiškumu, įtikinančiai pabrėžė pagrindinę sąlygą vienybei pasiekti — gerą valią. Jis pasisakė, kad tautinės vienybės klausimu esąs optimistas. Kultūrinė vienybė esanti įmanoma darbe ir ji vykdoma, pvz., Lietuvių Enciklopedijos leidime, kur darban įtraukti šimtai įvairių įsitikinimų bendradarbių. Žurnalo Lituanus leidimas tą patį demonstruoja. LB vadovybėje vyraujanti tokia pat vieningo darbo dvasia. Anot jo, taisytini reiškiniai yra: a) neįstengimas atvirai sutikti ir objektyviai vertinti kūrybinių laimėjimų: b) kritikoje pasigendama objektyvumo ir sąžiningumo: c) polemika yra nešvari, užgaunanti; d) nenoras paminėti iškilių kitos srovės asmenų; e) aprašinėjant įvykius, teiškeliami “savieji”. Stabtelėdamas prie mokslininkų darbų, siūlė “susijungti į vieną laisvą Lietuvos mokslininkų akademiją su įvairiais skyriais ir institutais”. Akademijos įkūrimas būtų milžiniškas šuolis tautinės vienybės linkme, galįs turėti didžiulės įtakos mūsų labai trūkstamai politinei vienybei. Primindamas pasaulėžiūrą, kaip skirtybės veiksnį, pabrėžė: “Jei nori, kad tavo paties įsitikinimas būtų gerbiamas, gerbk ir kito asmens pažiūras.” Pačios vienybės pasiekimui, anot dr. Puzino, reikia neatsiriboti politinėm ir ideologinėm užtvarom, bet reikia žvilgtelėti ir į “kaimyno daržą, kur galima išvysti naujų ugdomų gėrybių. Be to, “nuomonių skirtumas turi vesti prie santūrių, džentelmeninių diskusijų, ieškančių kompromiso.”

Politiniu atžvilgiu vienybės problemą svarstė min. Sidzikauskas, apžvelgdamas mūsų politinio gyvenimo reiškinius ir sudarydamas bazę platesniems svarstymams. Koreferentai Bieliukas, Vaitiekūnas ir Volertas stengėsi į problemą pažvelgti atskirais aspektais, įsigilindami į negerovių priežastis ir bandydami rasti būdus joms šalinti.

Reformuoti visą politinės veiklos struktūrą buvo visų trijų koreferentų vedamoji mintis. Realiausiai ir konkrečiausiai čia pasirodė V. Volertas, sukėlęs gyvus, jam pritariančius pasisakymus auditorijoje ir jo mintis remiančius bei giliau nagrinėjančius pasiūlymų praplėtimus. V. Volertas, svarstydamas apie vieningo politinio darbo vadovybę, pabrėžė, kad iki šiol neprarasta viltis, “kad kada nors peržengsime Atlantą, kojas atremdami į laisvą, lietuvišką žemę.’” Priemonės, to siekiant, dabar skiriasi, nors visos jos geros. Vieningos vadovybės pasigendame , o ji turėtų būti tvirta, energinga, apžvalgi ir besinaudojanti daugumos pritarimu. V. Volertas mano, kad netolimoje ateityje visuomenė susirikiuos į tris būrius: frontininkų ir krikščionių demokratų junginys, kažkas panašaus į tautininkus ir kraštutiniai liberalai. Ar išsekęs Vlikas išėjusių grupių sugrįžimu sustiprėtų, abejotina. Bet, ieškant išeities, reikia žvelgti Bendruomenės pusėn, kur yra visi jos veiklai bei akcijai sutelkti resursai. Pranešėjo konkretus siūlymas: “Politinio darbo vairavimą tvarkingai ir be skausmo pervesti Bendruomenės žinion. LB yra vienintelė vieta, pajėgiai politinei darbo vadovybei.”

V. Vaitiekūnas, teigdamas, kad organizacinis vieningumas įmanomas tik su L. B. veiksniu, stipriau išryškino išeivijos vieningumą politinių siekimų atžvilgiu, išskirtiniau pabrėždamas “trečiafrontizmą”, išsijungiančiu iš bendrų išeivijos politinių siekimų.

Kartų skirtumo požiūrį nagrinėjo dr. Klimas, stengdamasis pavaizduoti šviesiom spalvom jauniausią lietuvių kartą, patiekdamas gausią medžiagą. Jį papildė įtikinančiais pareiškimais bei gražiom iliustracijom Boley - Bolevičius, dr. K. Kudžma ir St. Barzdukas.

Referentų ir koreferentų mintims gyvai atsiliepė didžiulė auditorija, ir ties visa eile klausimų, nesigailint laiko, buvo sustojama. Paminėtini aktyviau reiškęsi diskusijose: R. Šomkaitė, V. Rastenis, Diržys, Alksninis, Vileišis, Šlepetys, Raugas, Vaškelis ir kiti.

Darbinga simposium diena buvo baigta linksmu banketu, kurio pradžioje žodį tarė min. Bačkys, pasidžiaugdamas, kad praeitieji metai mums buvo palankūs, nors Lietuvoje jie praėjo visa eile bylų su mirčių sprendimais. Tas bylas lydėjo sustiprintas religinis bei politinis persekiojimas ir intensyvesnis rusinimas. Mūsų tarpe yra atsiradę daugiau gaivios, naujos iniciatyvos. Jungdamas nuotaikas į čia vykstantį suvažiavimą, priminė, kad gal gražiausias rezistencinės nuotaikos išlaikymas bus, jei darysime tai, kas švelnintų mūsų brolių likimą Lietuvoje.

Visą banketo dalyvių nuotaiką linksmai ir kiaurai perpūtė humoristinis “Skersvėjis”, kurio tekstą parengė ir skaitė A. Sabalys ir A. Pocius, simposiume pagautas mintis vykusiai iškreipdami ir parafrazuodami, susirinkusius nuotaikingai prajuokindami.

Sekmadienio pamaldos buvo skirtos maldai už žuvusiuosius dėl Lietuvos laisvės. Po pamaldų Apreiškimo parapijos salėje įvyko įspūdingas partizano pagerbimas — minėjimas. Čia rengėjams tikrai pavyko sudaryti stiprią programą. Pradžioje buvo ekrane parodyti vaizdai su ryškia dokumentine medžiaga iš partizanų kovų Lietuvoje. Juos lydėjo atitinkamai nuotaiką veikią aiškinamieji ir partizaninės poezijos bei dainos tekstai. Po jų dr. J. Girnius tarė neilgą, bet gilų ir prasmingą žodį apie mirtį. Vėliau sekė Uknevičiūtės solo, puikus aktoriaus Kačinsko deklamavimas ir vyrų okteto, vad. Mrozinsko, meistriškas partizanų bei patriotinių dainų atlikimas. Visa programa praėjo pasigėrėtinai gražiame lygyje.

Minėjimo pabaigoje dr. B. Radzivanas, LFB New Yorko sambūrio pirmininkas, dėkojo visiems, prisidėjusiems prie suvažiavimo pasisekimo, programos dalyviams bei suvažiavusiems. Bet, tur būt, ir jis pats juto, kad visi šių dviejų šaunių dienų suvažiavimo dalyviai tikrai buvo dėkingi New Yorko LFB sambūriui, sugebėjusiam sukaupti ir gražioje organizacijoje patiekti tiek daug ir tokių turtingų bei prasmingų įspūdžių.

Balys Raugas