NEŽINOMAS KAREIVIS
Vladas Šlaitas
Ateis vidurnaktį nežinomas kareivis,
ateis toks liūdnas ir išbalęs
ir ims grūmot,
ir ims pamišėliu kvatoti,
ir amputuotas, sopamas rankas iškels.
Nusiramink, nežinomas kareivi,
nusiraminki, broli:
mes su tavim, atsimeni?, andai tą patį purvą apkasuose bridom,
gulėm į drėgną guolį;
arba, atsimeni?, svajojom apie meilę
(lyg atvirutėje) su mylima po liepom.
Tik kad buitis tave lyg tyčia sušaudė ir išniekino.
Tik tu nešauk, nežinomasis kareivi
senų žaizdų nejudink:
tą pačią žaizdą aš nešu
kiekvieną mielą rudenį.
