Laikinoji Lietuvos Vyriausybė
1941 VI 24 — 1941 VIII 5
DARBAS, PASTANGOS, TRUKDYMAI
Sovietinės santvarkos panaikinimas * Administracinio aparato atkūrimas * Pastangos atkurti Lietuvos kariuomenę * Kuriamosios pastangos socialinėje, ekonominėje ir kultūrinėje srityje * Lietuvos Aktyvistų Fronto talka.
PIRMASIS POSĖDIS
Lietuvių sukilėlių ir bolševikų šūviams tebeaidint Kauno gatvėse, 1941 m. birželio 24 d. rytą Laikinoji vyriausybė susirinko pirmo posėdžio. Tik ne visi jos paskelbtieji nariai galėjo atvykti. Prekybos ir vidaus reikalų ministerial bolševikų jau buvo suimti ir išvežti. Finansų, darbo, žemės ūkio ministerial tebebuvo Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvos teritorijoje. Užsienio, krašto apsaugos ir pats ministeris pirmininkas tebebuvo Berlyne, emigracijoje ir iš ten negalėjo atvykti, kad perimtų krašto vadovavimą. O perimti reikėjo labai skubiai dėl dviejų priežasčių: viena, bolševikų pastatytieji komisarai pareigūnai buvo išvykę su besitraukiančia raudonąja armija ir palikę savo įstaigas be jokios vadovybės; antra, reikėjo pastatyti vokiečius prieš įvykusį Lietuvos suvereninių organų atstatymo faktą, kol dar jų kariuomenė nepasirodė. Dėl to nelaukiant, kol atvyks min. pirmininkas pulk K. Škirpa, jo pareigas teko perimti švietimo minis-teriui J. Ambrazevičiui, kuris paskui visą Laikinosios vyriausybės veikimo laiką ir ėjo ministerio pirmininko pareigas. Vietoj išvežtųjų ministerių buvo kooptuoti nauji.
1941 m. lietuvių tautos sukilimo pastatytoji Laikinoji Lietuvos Vyriausybė posėdžiauja Kaune 1941 m.
LAIKINOSIOS VYRIAUSYBĖS DARBAS IR ŽVILGSNIS Į ATEITĮ
Laikinajai vyriausybei pirmiausia teko atpalaiduoti Lietuvą nuo sovietinės veiklos pėdsakų. Formaliai atpalaiduoti nebuvo sunku: Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą lietuvių tauta niekada nepripažino ir jį laikė ne sava valios aktu, o tik SSSR okupacijos smurtu prieš Lietuvą, pasibaigusiu sykiu su tos okupacijos pabaiga. Lietuvių sukilimas dar aktyviai pabrėžė tautos valią nusikratyti visomis primestomis SSSR gyvenimo formomis ir grįžti prie savo nepriklausomos valstybės konstitucinių formų. Lietuvos Aktyvistų Frontas, skelbdamas sukilimą, labai įsakmiai akcentavo ji prieš bolševikų okupaciją vardan Lietuvos nepriklausomybės.
Tačiau gyvenime teko susidurti su visa eile sovietinių įstatymų, kuriais praktinis gyvenimas jau buvo buvęs tvarkomas. Laikinajai vyriausybei teko sovietinius įstatymus skelbti negaliojančiais ir grąžinti įstatymus, veikusius Lietuvoje prieš bolševikinę Lietuvos okupaciją, o kur gyvenimas reikalavo pastaruosius keisti ar papildyti, dekreto keliu teko leisti naujų potvarkių visose gyvenimo srityse. Jais buvo griežtai atsiribota nuo sovietinio gyvenimo formų. Vietoj liaudies teismų ir jų įstatymų grąžinta buvusių Lietuvos teismų santvarka. Vietoj nacionalizacijos ir kolektyvizacijos valstybinis gyvenimas vėl grindžiamas privačia nuosavybe ir privačia iniciatyva, grąžinant žemės, namų, kapitalo, įmonių nuosavybę, vietoj uniforminės ideologijos prievartos grąžinta ideologinių įsitikinimų laisvė.
Aiškiai atsiribodama nuo Sovietų Sąjungos ir jos gyvenimo formų, Laikinoji vyriausybė nieku nesiangažavo ir Vokietijos atžvilgiu. Be pritarimo jos kovai su bolševizmu, Laikinoji vyriausybė nei žodžiu nei raštu nepareiškė, kuo būtų išduodamas ar siaurinamas Lietuvos suverenumas ar einama į kokią politinę sąjungą su Vokietija. O viešai tartame Laikinosios vyriausybės žodyje per partizanų kolektyvines laidotuves tebuvo minimos lietuvių aukos išimtinai vardan savų tautinių bei valstybinių interesų.
Laikinoji vyriausybė veikė ne tik kaip antitezė bolševizmui ir nacionalizmui, saugodama lietuvių tautą nuo vienų ir kitų pasikėsinimo. Jos išleistieji potvarkiai pakankamai rodo jos socialinį ir kultūrinį veidą. Ūkiniame gyvenime pabrėždama privatinės nuosavybės ir privačios iniciatyvos principą, ji betgi iš akių neišleido ir socialinės lygybės reikalo. Ji rūpinosi nesukurti pagrindo dideliam socialiniam skirtumui augti. Tam reikalui, pav., ji privačios nuosavybės dydį mėgino griežčiau apriboti nei anksčiau tai buvo nepriklausomos Lietuvos metu: žemės ūkyje vietoj St. Seimo nustatytos 80 ha, o vėlesniais laikais pakeltos iki 150 ha normos, Laikinoji vyriausybė nustatė 50 ha normą (įdomu, kad ir antrosios sovietinės okupacijos metu partizanai pasisakė už tą pačią normą); stambioji pramonė, prekyba, kapitalas grąžinant nuosavybei buvo numatoma apdėti progresyviniais mokesčiais. Tais pačiais sumetimais ji sumažino skirtumą tarp tarnautojų aukštųjų ir žemųjų algų.
VOKIEČIŲ OKUPACINĖ VALDŽIA ATŠAUKIA LAIKINOSIOS VYRIAUSYBĖS ĮSTATYMUS
Tačiau ši ūkinė socialinė kryptis kaip ir vykdymas pagrindinių įstatymų, kuriais buvo neprivatizuota bei denacionalizuota nuosavybė, negalėjo būti praktiškai realizuotas ne dėl Laikinosios vyriausybės kaltes. Ką ji padarė socialinėje, ūkinėje srityje — netrukus vokiečių okupacinė valdžia atšaukė ir grąžino... sovietinę tvarką. Laikinoji vyriausybė daugiau paliko pėdsakų teisinėje srityje ir daugiau kultūrinėje, ko vokiečiai ilgai negalėjo ar neprisirengė panaikinti. Pvz. teismuose sprendimai buvo daromi Lietuvos valstybės vardu, juose buvo remiamasi ir Laikinosios vyriausybės išleistais įstatymais. Vokiečiai iš lietuviškų teismų buvo betgi išėmę bylas, kurios lietė dviejų tautybių žmones — žydus ir vokiečius. Jie buvo rezervuoti vokiškiems teismams. Paliko galioje žymi dalis Laikinosios vyriausybės švietimo įstatymų, jais sukurtų įstaigų ir personalo. Laikinosios vyriausybės kultūrinės veiklos gairės buvo grynai tautinės, atsirėmusios į konkrečius tautos interesus. Jei kalbama apie kultūros kūrimą, tai Laikinoji vyriausybė neturėjo pretenzijų kultūrą kurti valstybinėmis priemonėmis. Kultūrą kurti ji paliko asmeninei iniciatyvai, o pati stengės tik paruošti reikiamas sąlygas ir jos kūrėjų kadrus. Per Sovietų Sąjungos okupaciją lietuvių tauta buvo netekusi labai daugelio profesionalų kultūros kūrėjų — gydytojų, teisininkų, mokytojų. Jiems skubiai paruošti Laikinoji vyriausybe praplėtė abudu universitetus, įsteigdama tris naujus fakultetus: filosofijos ir teologijos prie Kauno universiteto, miškininkystės prie Vilniaus. Bendrasis lavinimas buvo vėl pakeltas ligi 12 metų lygmens, kurį bolševikai buvo numušę iki 10 metų. Tuos dalykus ir vokiečių okupacinė valdžia norom nenorom dvejus metus toleravo.
Dar labiau jai teko skaitytis su Laikinosios vyriausybės suorganizuotu administraciniu aparatu. Bolševikų laikais ūkinio ir kultūrinio gyvenimo priekyje stovėjusių dalis pabėgo į Rusiją, žymi dalis pasitraukė tik iš pareigų, tenkindami naują lietuvių visuomenės psichologinę situaciją. Jų vietoj Laikinajai vyriausybei teko gerokai perkomplektuoti administracinį aparatą. Jį komplektuojant buvo atsižiūrima, kad kandidatas būtų savo srities specialistas ir kad jis būtų patriotas. Pirmoji kvalifikacija valstybinį aparatą turėjo padaryti darbingą. Antroji turėjo apsaugoti tautą nuo bet kokios kvislingines krypties ar tos rūšies provokacijų.
Stengiantis į aparatą sutelkti specialistus buvo sugrąžinta į atitinkamus postus didelė dalis tų žmonių, kurie ėjo svarbias pareigas nepriklausomos Lietuvos laikais ir kurie iš jų buvo pašalinti Sovietų Sąjungos okupacijos metu. Pakviesta naujų žmonių, kurie paskutiniaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais buvo nustumti į šalį, kaip buvę opozicijoj. Šitai šviesuomenei Laikinoji vyriausybė atidarė duris į administracijos funkcijas. Į viešąsias pareigas išsyk plūstelėjo jaunesnės kartos ir naujesnės dvasios žmonių, užtenkamai pasiruošusių, turinčių energijos, iniciatyvos ir rizikos veikti savarankiškai, kada negalima laukti įsakymo iš viršaus. Tai buvo žmones kartos, išaugusios jau grynai lietuviškame gyvenime ir lietuviškoje mokykloje. Per vokiečių okupacijos metus jie daugumas visiškai pateisino savo paskyrimus, išdrįsdami varyti grynai lietuvišką liniją atkakliai, negailėdami paaukoti ir savęs.
Mažiausiai sėkmingos buvo Laikinosios vyriausybės pastangos atkurti Lietuvos kariuomenę. Organizuodama gyventojų apsaugą nuo besitraukiančių ar po visą kraštą pakrikusių ir plėšikaujančių raudonosios armijos likučių, Laikinoji vyriausybė apskričių miestuose paskyrė komendantus ir sucentralizavo spontaniškai veikusius partizanus. Bet pastangos ir iš Lietuvos kariuomenės, įjungtos į raudonąją armiją, likučių suorganizuoti reguliarią Lietuvos kariuomenę, susilaukė iš vokiečių okupacinės valdžios kategoriško aktyvaus pasipriešinimo.
LAIKINOSIOS VYRIAUSYBES STIPRYBE — JOS UŽNUGARYJE STOVINTI LIETUVIŲ TAUTA
Kliūčių iš lietuvių visuomenės puses Laikinoji vyriausybė veik neturėjo, nors kai kas asmeniškai ir buvo jos paliestas. Lietuvių visuomenė su džiaugsmo ašaromis buvo sutikusi pirmąją radijo žinią apie Laikinosios vyriausybės sudarymą. Avansu jai buvo visur visuotinis besąlyginis pritarimas. Visiems buvo svarbu, kad tai sava vyriausybė, ir jos veikimą rėme visomis jėgomis. Maža kas domėjosi, kuris jos narys priklauso kuriai partijai, ar jis nuėjo į vyriausybę savo valia ar savo politinės grupės sprendimu.
Iš tiesų Laikinoji vyriausybė neturėjo tiesioginio ryšio su politinėmis grupėmis; pradžioje neturėjo nė policinių priemonių savo įsakymams paremti. Bet visuomenė juos vykdė nedvejodama, tenkindamas! Laikinosios vyriausybės moraliniu autoritetu.
Laikinoji vyriausybė neturėjo susisiekimo priemonių ryšiui su kraštu palaikyti. Paštas, telegrafas, telefonas su provincija, nors aptarnaujami lietuvių, buvo rezervuotas kariniams vokiečių reikalams, o civiliams jis buvo “gesperrt”. Negalint vyriausybei pasiekti provincijos, pastaroji pati siekėsi į centrą. Jau pirmomis: karo dienomis iš provincijos plaukė informatoriai dviračiais ir pėsčiomis po keliasdešimt kilometrų gauti centre nurodymų.
Turėjo savo žinioje Laikinoji vyriausybė dienraštį Į Laisvę, bet vokiečių militarinė cenzūra po kelių dienų okupacijos jau nesutiko praleisti vyriausybės komunikatų ar įstatymų. Provincijoje vokiečių militariniai pareigūnai nesiorien-tavo dėl bendros vokiečių politikos Lietuvoje, ir provincijos lietuvių spauda paskelbdavo laisviau atskirus Laikinosios vyriausybės įstatymus bei potvarkius.
Ryšiams tarp Laikinosios vyriausybės ir visuomenės palaikyti daug gelbėjo Lietuvos Aktyvistų Fronto nariai, kurių buvo kiekviename Lietuvos kampelyje ir kurie sugebėjo susisiekti su savo vadovybe.
Kliūtis Laikinosios vyriausybės darbams pasiskubino statyti naujasis okupantas.
OKUPANTAS PRIEŠ LAIKINĄJĄ VYRIAUSYBĘ IR LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ
Šešių savaičių nelygios kovos uždangą pakėlus
Vokietija iš anksto atsisako respektuoti Lietuvos suverenumą * Laikinosios Vyriausybės pirmininkas iš Berlyno neišleidžiamas į Lietuvą * Berlynas atsisako pripažinti Laikinąją Vyriausybę * Berlyno kombinacijos ir Laikinosios Vyriausybės pasipriešinimas * Visuomenės pritarimas Laikinosios Vyriausybės pozicijai * SD organizuotas pučas prieš Laikinąją Vyriausybę lietuvių rankomis * Wehrmachto pozicija tame žaidime.
PIRMIEJI VOKIEČIŲ PASIREIŠKIMAI LIETUVOJE
Pirmuosius vokiečių kariuomenės dalinius lietuviai sutiko palankiai. Jie buvo pasiryžę žygį prieš bolševikus per Lietuvą paremti, nes tai buvo lietuvių tautos gyviausias interesas. Dėl to negirdomis ir nematomis nuleido tai, kad čia šen, čia ten vokiečių kareiviai išplėšė lietuvių krautuves ir sandėlius. Su pasipiktinimu laikė nemokšomis tuos militarinės valdžios atstovus, kurie reikalavo, kad lietuvių pareigūnai savo rankovių raiščiuose Kauną vadintų Kowno. Su skausmu priėmė visi žinią, kad netoli Kauno Kulautavos miškuose vokiečiai sušaudė lietuvių sukilėlių partizanų būrį. Dar karčiau buvo, kada panašios žinios atėjo ir iši kitų vietų. Bet ir tai lietuviai palaikė skaudžiu nesusipratimu, eilinių kareivių nesusiorientavimu. Kaip į laikinį pasinaudojimą kariniams reikalams norėta žiūrėti, kada vokiečiai uždėjo savo cenzūrą radiofonui, paėmė maisto sandėlius. Su pasipiktinimu priėmė žinią, kada vokiečių militarine valdžia su pirmomis dienomis pareikalavo iš Kauno savivaldybės įsteigti jiems prostitucijos namus. Dar labiau vokiečių vardas krito, kada pasklido žinia, jog jaunos mergaitės ir moterys į vokiečių prostitucijos namus buvo prievarta gaudomos ir gabenamos. Bet kada militarine valdžia vengė sueiti į formalius ir oficialius santykius su Laikinąja vyriausybe, — pačiai Laikinajai vyriausybei jau buvo aišku: Vokietijos vyriausybė, apsvaiginta savo ginklo pirmaisiais pasisekimais buvo pasiryžusi viena susidoroti su bolševikais, viena sau pasiimti pergalės laurus, pasiimti ir visas teritorijas, kurios tuo metu buvo buvusios Sovietų Sąjungos rankose. Dėl to Vokietija nekėlė pavergtų tautų prieš bolševizmą, nedavė joms kovos idealo — laisvės. Dėl to ir Lietuvos nepriklausomybė jai buvo nepriimtina. Šitos išvados šviesoje ėmė aiškėti skaudūs faktai, apie kuriuos Laikinosios vyriausybės žmonėms teko netrukus patirti.
Lietuvos ministeris Berlyne pulk. K. Škirpa neslėpė nuo kompetentingų Auswaertigesamto žmonių, jog su karo pradžia lietuviai prieš bolševizmą sukils, kad pašalintų okupaciją ir atgautų prarastą nepriklausomybę. Savaitę prieš karo pradžią pas pulk. K. Škirpą atvyko pora SD žmonių ir įspėjo, kad lietuviai nemėgintų organizuoti savos vyriausybės ir atstatyti savo valstybės. Tai esą priešinga vokiečių planams. Jeigu ir būtų norėjęs patenkinti vokiečių norą, pulk. K. Škirpa to nebūtų galėjęs padaryti, nes visas pasiruošimas sukilimui ėjo pačioje Lietuvoje. Tuojau po to, paskutinėmis dienomis prieš pat Vokietijos — Sovietų Sąjungos karą, NKVD Vilniuje suėmė lietuvių konspiracinio karinio ir politinio skyriaus svarbius žmones. Tam skaudžiam įvykiui paskiau buvo gautas patikimas aiškinimas, kad tai buvęs gestapo įdavimas. Gestapas buvo patyręs lietuvių konspiracijos pagrindinius asmenis. Jam nebuvo priimtinas lietuvių sukilimas, kuris skelbtų nepriklausomybę. Sukilimo iniciatorius išduodant bolševikams turėjo būti iš anksto likviduotas bet koks sukilimas ir suvereninių organų veikimo atstatymas...
LAIKINOSIOS VYRIAUSYBES PIRMININKUI VOKIEČIAI UŽDEDA NAMŲ AREŠTĄ
Tokios rūšies faktai logiškai gausėjo. Kai sukilėliai naujosios vyriausybės pirmininku paskelbė pulk. Škirpą, Lietuvos pasiuntinį Berlyne, vokiečiai nerado galima jo išleisti iš Berlyno ir paskyrė jam namų areštą. Į jo pakartotinį pasiteiravimą dėl arešto priežasties nebuvo jokio atsakymo. Be žodžių buvo aišku, kad Lietuvos suvereninių organų atstatymas yra priešingas vokiečių valiai. Neišleisdami vyriausybės narių, vokiečiai norėjo suparaližuoti Laikinosios vyriausybės veikimą. Kai tas nepasisekė ir Laikinajai vyriausybei stojo pirmininkauti kitas žmogus, birželio paskutinėmis dienomis oficiali žinių agentūra DNB (Deutsches Nachrichten Buero) jau rado reikalo oficialiai, nors labai miglotai pasisakyti: jo komunikate kalbama, kad su karo pradžia kai kurių Pabaltijo tautų pasireiškę ketinimai esą vietinio pobūdžio ir su jais oficialiosios vokiečių įstaigos neturinčios nieko bendra. Tada ir vokiečių spauda, kuri buvo nedrąsiai bepradedanti minėti lietuvių sukilimą, staiga nutilo ir paskiau jau visai akiplėšiškai tylėjo apie lietuvių partizanų herojišką pasireiškimą, nors tuo pačiu metu nepriklausomoji Šveicarijos spauda kalbėjo, kad vokiečiai esą turėtų būti dėkingi mažos tautos sukilėliams, jeigu jiems taip lengvai pasisekė pasiekti Balstogę. Nuo tada vokiečių spauda buvo maitinama informacijomis, kad Pabaltijo tautų išvadavimas nuo bolševikų esąs grynas vokiečių ginklo nuopelnas be pačių pavergtųjų tautų pastangų ir prisidėjimo. Paskui vokiečių spauda ir okupacinė valdžia kiekviename viešame pareiškime ciniškai reikalaudavo, kad šitos tautos būtų nacionalsocialistinei Vokietijai dėkingos. O tas dėkingumas turįs reikštis vykdymu viso, ko tik vokiečiai reikalaus. Kada lietuviai atsisakys vykdyti tai, kas pažeidžia Lietuvos suverenumą, tautos ir žmogaus garbę bei žmoniškumą, vokiečiai apkaltins nedėkingumu, bolševizmo draugais ir talkininkais. Bet iš pradžių ne visiems lietuviams bus metamas tas kaltinimas. Tik “intelektualams”, kurie nieko nepasimokę ir varą politiką, kiršindami gyventojus prieš vokiečius — išvaduotojus. O gyventojų mase — ūkininkai esą vokiečiams labai lojalūs...
Laikinosios vyriausybės paskelbimas vokiečius pastatė į nepatogią propagandos atžvilgiu padėtį. Galėjo vokiečiai ją likviduoti, bet tai nebūtų buvę populiaru. O jie norėjo viešumoj vaduotojų aureolę nešiotis. Ne iš karto jie surado išeitį, nors nuo savo nusistatymo ir nemanė trauktis.
VOKIEČIO DR. GREFFE SPAUDIMAS
IR LAIKINOSIOS VYRIAUSYBĖS PASIPRIEŠINIMAS
1941 m. birželio paskutinėmis dienomis Berlynas idėją surado — paskirti Pabaltijo kraštams savo įgaliotinius, patikėtinius, tų kraštų žmonėms, Vertrauensmanns. Estams buvo numatytas dr. Maa, latviams gen Dankers, lietuviams gen. Stasys Raštikis. Jie visi tada gyveno emigracijoje Berlyne. Birželio 28 d. staigiai jie visi buvo sukviesti, ir jiems buvo pasiūlyta vykti į savo kraštus. Tuojau jie buvo susodinti į lėktuvą ir su palydovu dr. Greffe išgabenti.
Kas dėjosi Lietuvoj, Latvijoj ir Estijoj ir kuriems tikslams vežami, jie aiškiai nežinojo. Lietuvoje gen. Stasys Raštikis, radęs Laikinąją vyriausybę ir save paskirtą tos vyriausybės nariu tuojau įsijungė į jos darbą ir nesutiko būti manu, tarpininku tarp lietuvių visuomenės ir vokiečių, kuris turėjo pakeisti vyriausybę. Kelias dienas dr. Greffe įtikinėjo gen. Raštikį, o paskiau kitas vokiečių pareigūnas dr. Kleist pirmininkaujantį laikinajai vyriausybei, kad Laikinoji vyriausybe turinti išsiskirstyti ar bent pakeisti savo kabinetų iškabas, t. y. pasivadinti tautiniu komitetu ar taryba, bet tik ne vyriausybe. Kai Laikinoji vyriausybė nesiskubino paklausyti, Greffe ėmė grasinti represijomis ir davė pusės dienos terminą jo reikalavimams įvykdyti. Po karštų pasitarimų, ar eiti oportunizmo keliu ir priimti tai, kas stipresniojo “geruoju” siūloma, ar stovėti savo užimtoj idealistinėj pozicijoje, Laikinoji vyriausybė pasirinko antrąjį kelią. Per gen. Stasį Raštikį ji atsakė dr. Greffei: jeigu vokiečiai būtinai nori, jie gali jėga Laikinąją vyriausybę panaikinti, o sava valia ji nesutiks pasitraukti ir išduoti nepriklausomybės, laimėtos sukilėlių kraujo ir gyvybių aukomis
Dr. Greffe išvyko į Berlyną, savo represijų neįvykdęs ir žadėdamas po poros dienų parvežti atsakymą. Bet ir po savaitės jis negrįžo. O Laikinoji vyriausybė tuo tarpu, norėdama patikrinti savo pozicijas, sukvietė įvairių politinių grupių atstovus ir visuomenės veikėjus, kuriems išdėstė vokiečių reikalavimą ir savo atsakymą. Laikinosios vyriausybės nusistatymui buvo visuotinis pritarimas. Tokis pat pritarimas rezoliucijų formomis pradėjo plaukti iš Kauno fabrikų darbininkų ir iš provincijos.
Kai Laikinoji vyriausybė atsisakė pati susilikviduoti, SD ėmėsi kitos taktikos: skaldyti vieningą lietuvių nusistatymą pačių lietuvių rankomis. Ji surado lietuvių, keletą buvusių prof. A. Voldemaro šalininkų, kurie buvo žinomi kaip Vokietijos ir fašizmo šalininkai. Daugumas jų buvo sėdėję bolševikų laikais kalėjimuose, kurie nebuvo spėję išbėgti į Vokietiją. Su karo pradžia išleisti į laisvę, jie negalėjo susiorientuoti politinėje padėtyje. Prie jų prisidėjo būrys avantiūristų. Jie visi pakliuvo į klaipėdiečio SD pareigūno Kurmies įtaką ir, jo (bei kitų SD pareigūnų) vadovaujami, pradėjo posėdžiauti ir organizuoti lietuviškus nacionalsocialistus. Avantiūristinis ir kriminalistinis elementas turėjo perimti valdžią į savo rankas ir paskelbti Lietuvos prisijungimą prie Vokietijos. Jų antilietuviška ir provokiška veikla pasireiškė tuojau: buvo surinkta keliolika parašų po memorandumu vokiečių militarinei valdžiai Lietuvoje, kad ji nušalintų Laikinąją vyriausybę kaip antivokišką ir neturinčią pasitikėjimo lietuvių visuomenėje, o visą krašto tvarkymą perimtų į savo, militarines valdžios, rankas. Tai buvo SD redakcijos produktas. Tačiau rinkdami lietuvių parašus, iniciatoriai įtikinėjo lietuvius, kad Laikinoji vyriausybė pražudysianti Lietuvą, eidama su Vokietija į konfliktą, o vienintelis kelias jai išgelbėti — eiti išvien su Vokietija. Tokią nuotaiką SD stengėsi pasėti ir provincijoje, tyčia suorganizuodama provincijos “Veikėjų” suvažiavimą ir juos suveždama į Kauną SD mašinomis.
* * *
Politiniu atžvilgiu Laikinosios vyriausybes paskelbimas ir išsilaikymas šešias savaites buvo sukilimo prieš bolševikus apvainikavimas. Vyriausybės buvimas rodė, kad sukilimas tikrai atkūrė suvereninius organus pačiame krašte. Jos reiškiama krašto valia turėjo kito efekto... Antikomunistinės vyriausybės buvimas niekais vertė sovietinę propagandą, kuri tvirtino, kad lietuviai savu noru esą įsijungę į Sovietų Sąjungą. Jeigu tautos valia būtų buvusi tokia sovietinė, tai tauta būtų neprileidusi antisovietinės vyriausybės ir ją sulikvidavusi. O ją likvidavo tik naciai.
Zenonas Ivinskis
DR. KLEIST PIRMAS ATVIRAS PAREIŠKIMAS NEGALVOTI APIE LIETUVOS nepriklausomybę;
Liepos 12 į Kauną atvyko iš Berlyno dr. Kleist (vietoj dr. Greffe) ir pirmininkaujančiam Laikinajai vyriausybei pareiškė: Vokiečių vyriausybė jokių pažadų dėl nepriklausomybės pulk K. Škirpai nesanti davusi; vokiečiai negali pripažinti Laikinosios vyriausybės kaip suvereninio organo, nepaisant, kokia bebūtų jos personalinė sudėtis; vokiečių įstaigos negalinčios priiminėti raštų su Lietuvos ministerijų štampais; jam pačiam esą uždrausta susitikinėti su pulk. K. Škirpa, kad pastarasis nepadarytų iš to nereikalingų išvadų.
Tai buvo mandagus, bet tiesus ir aiškus žodis, tartas viešai prie daugelio liudininkų. Anksčiau vokiečių vyriausybė buvo mėginusi jį tarti tik per tarpininkus (Greffe) ar miglotomis DNB užuominominomis.
Laikinajai vyriausybei toks pareiškimas nebuvo nelauktas. Savo nusistatymo ir dabar ji nebuvo linkusi keisti. Tik norėdama savo poziciją dar apginti Vokietijos centro valdžioj, ir padaryti visa, kas yra jos galioje, pradėjo organizuoti Laikinosios vyriausybės ir lietuvių visuomenės delegaciją į Berlyną. Bet tai delegacijai už akių užbėgo nauji įvykiai.
Kai vokiečiams nebuvo patogu patiems Laikinąją vyriausybę sulikviduoti, o ji pati nesilikvidavo, tai padaryti buvo paskatinti na-cionalsocialistuojantieji avantiūristai (Taunys, Pyragius, Stanevičius, J. Vokietaitis ir kt.). Jie buvo paskatinti surengti prieš Laikinąją vyriausybę pučą ir paimti valdžią į savo rankas- Pučas buvo surengtas liepos 23-24 d. naktį. Jėga jie paėmė policijos būstinę ir perėmė vadovauti komendantūros batalijonui, suėmė vidaus reikalų ministerį pulk. Šlepetį ir Lietuvių Aktyvistų Fronto įgaliotinį Levą Prapuolenį. Laikinoji vyriausybė buvo laiku patyrusi apie pasiruošimus ir davė komendantui pulk. Bobeliui įsakymą komendantūros neperduoti, bet stengtis, kad nebūtų pralietas nė vieno lietuvio kraujas. Įsakymas buvo visiškai įvykdytas. Laikinoji vyriausybė liko kaip buvusi, bet tuo puču SD jau buvo pasisekę pademonstruoti tariamą lietuvių visuomenės nevieningumą. Antra vertus, ir pati SD jau buvo demaskavusis, nes avantiūristai pučininkai patys atvyrai pareiškė veikią SD pavedimu (maj. Pyragius).
Nepasisekus pačių lietuvių rankomis likviduoti Laikinosios vyriausybės, SD tomis pat rankomis mėgino toliau ardyti visuomenės vienybę ir organizuotą pajėgumą, būtent, likviduoti Lietuvos Aktyvistų Frontą, kuris buvo paruošęs sukilimą, pastatęs Laikinąją vyriausybę ir toliau organizavo lietuvių patriotinę visuomenę. Per avantiūristus pučininkus ir net. paties LAF kai kuriuos narius SD kurstė likviduoti LAF, jau netinkantį naujoms sąlygoms, ir organizuotis į nacionalsocialistinę partiją, kuri eidama išvien su vokiečiais, Lietuvai daugiausia naudos padarysianti. Atkakli kova dėl Aktyvistų Fronto galėjo atrodyti kaip kova dėl dvejopos taktikos: noro atkakliai laikytis tiesios lietuviškos linijos ar noro pataikavimu vokiečiams ir prisitaikymu prie vokiškos nacionalsocialistų partijos daugiau laimėti kraštui. Tačiau iš tikrųjų tai nebuvo rivalizacija tarp dviejų skirtingų įsitikinimų, atsimenant, kad pastaroji oportunistinė kryptis stengėsi laimėti ne savo programa ir pozityviu veikimu, bet norėdama sulikviduoti LAF ir perimti jos turtą bei funkcijas; antra, kad jos užnugaryje stovėjo Gestapo žmonės.
Nors ir LAF maža dalis buvo atskelta ir perėjo į nacionalsocialistinės krypties politinę organizaciją, bet LAF nesilikvidavo ir išsilaikė kaip buvęs ištikimas savo pirmykščiai linijai.
VOKIEČIŲ KARIUOMENĖS LAIKYSENA
Su SD veikimu ne visai sutarė wehrmachto žmonių linija Lietuvoje. Wehrmachto linijai čia atstovavo pirmasis Kauno feldskomendantas gen. Pohl. Nesiangažuoti su suvereniniais organais Lietuvoje — šitos pagrindinės linijos — laikėsi ir jis. Atsilankiusiems pas jį Laikinosios vyriausybės žmonėms jis pareiškė negalįs kalbėtis su jais kaip su vyriausybės atstovais. Tai esąs jau politinis aktas, o jis teturįs tik militarinius įgaliojimus ir oficialiai galįs palaikyti santykius tik su komendantu ir burmistru. Tačiau praktiškai militarinės įstaigos kreipėsi į ministerijas, o tą pačią dieną, kada politinis sektorius (dr. Kleist) įspėjo pirmininkaujantį Laikinajai vyriausybei nesivadinti ministeriais, feldkomendantas gen. Pohl išsiuntinėjo raštus, adresuotus ne komitetui, ar tarybai, bet gen. St. Raštikiui ir J. Ambrazevičiui kaip ministeriams. Taip faktiškai skaitėsi su padėtimi.
SD suorganizuoto pučo metu feldkomendantas nesolidarizavo su pučistais. Bet jam nebuvo patogu pasisakyti prieš SD vedamą politiką. Tad jis pasistengė lemiamą naktį nebūti Kaune, vengdamas atsakomybės. Bet gen. Pohl neilgai pabuvo Kaune. Jo palankumas lietuviams buvo užtenkamas pagrindas paskiau atleisti jį į dimisiją. Panašiai buvo padaryta su pulk. Groebe, kuris pirmosiomis karo dienomis buvo parodęs palankumo lietuviams, paskui latviams ir dėl to buvo pakeltas laipsniu, bet paskirtas tik belaisvių stovyklos viršininku Gudijoj. Taigi eliminuotas iš tiesioginių ryšių su okupuotoms tautomis, nors kaip Lenkijos vokietis, dalyvavęs Lenkijos seime, jis buvo daugiau politikas nei administratorius.
Panašiai kaip Pohl laikėsi po jo komendantas gen. Just, nepriklausomoj Lietuvoj buvęs karo attache, Bet ir jis politikos kurso nelėmė ir negalėjo lemti. Politika, priklausė civilverwaltungui ir SD. Tačiau jau pats gandas, kad karinė vyriausybė nesutaria su civiline, parėmė lietuvių nusistatymą, priešingą civilverwaltungo politikai.
IR VĖL FORMALI OKUPACIJA
CIVILVERWALTUNGO ĮVEDIMAS
Tik pora dienų praslinko po mėginimo puču sulikviduoti Laikinąją vyriausybę, ir vokiečiai liepos 25 paskelbė civilinės valdžios įvedimą Pabaltijo kraštuose. Jau liepos 17 d. buvo Hitlerio pasirašytas aktas, kuriuo sudaroma ministerija rytų okupuotoms sritims. Jos ministeriu paskirtas Alfred Rosenberg. Ostlando valdytoju Lohse, reziduojąs Rygoje. Lietuvos gen. komisaru dr. Adrian Renteln, Rusijos vokietis, buvęs caro armijos karininkas, revoliucijos metu pabėgęs į Vokietiją, rusiškai kalbąs ne blogiau kaip vokiškai. Toks Lietuvos valdytojas.
Civilverwaltungo įsteigimo akte nieko aiškaus nesakoma apie Pabaltijo kraštų nepriklausomybę ir jų siekimus nei praeityje nei dabartyje. Tik atsišaukime į lietuvius dr. Renteln rado reikalo daryti neigiamą aliuziją į Lietuvos nepriklausomybės laikus. Pabrėžimas, kad visą valdžią į savo rankas perima gen. komisaras, Laikinosios vyriausybės veikimą padarė praktiškai neįmanomą. Ji buvo jau ne tik maltretuojama, grasinama, bet jai veikti jau buvo sudarytos fizinės kliūtys: prievarta atimtos jai susisiekimo priemonės; atimtos per kelias valandas patalpos ir perduotos paskirtam miesto komisarui vokiečiui, neleidžiant pasiimti net raštinės reikmenų — ne tik baldų.
LAIKINOJI VYRIAUSYBE PAS GEN. KOMISARĄ DR. RENTELN
Norėdama galutinai matyti tašką ant i, Laikinoji vyriausybė pirmu kartu kreipėsi į gen. komisarą, prašydama dalykus netarpiškai išaiškinti. Numatęs Laikinosios vyriausybės audiencijos dieną, gen. komisaras prieš tai iškvietė gen. Raštikį ir pasiūlė jam... būti pirmuoju generaliniu tarėju. Gen. Raštikis kategoriškai atsisakė. Po tokio preliudo rugpiūčio 5 d. Laikinoji vyriausybė, vadovaujama pirmininkaujančio, prisistatė Rentelnui, kuris ją priėmė iškilmingai su savo padėjėjų svita. Po konvenansinių kalbų Laikinoji vyriausybė paprašė komisarą paaiškinti, kaip Vokietijos vyriausybė — o betarpiškai civilverwaltungas — numato bendradarbiauti su Laikinąja vyriausybe ir lietuvių tauta. Be to, įteikė Laikinosios vyriausybės paruoštą memorandumą su istorine Lietuvos valstybės apžvalga, lietuvių kovomis ir aukomis prieš bolševizmą, lietuvių pastangas ir toliau kovoti dėl savo valstybės nepriklausomybės. Buvo prašoma memorandumą perduoti Vokietijos centrinei vyriausybei. Generalkomisaras atsakė, kad Lietuvos valstybės klausimas bus sprendžiamas po karo. Pirmiau reikią nugalėti bolševizmą, o paskiau būsianti ir nepriklausomybe duota, atsižiūrint į tai, kiek lietuviai bendradarbiaus bendroje kovoje. Laikinosios vyriausybės darbą jis laiko baigtą, krašto valdymą perimąs pats generalkomisaras, o eilę Laikinosios vyriausybės narių jis skiriąs savo padėjėjais, gen. tarėjais. Pirmuoju gen. tarėju, atsisakius gen. Raštikiui, buvo paskirtas iš šalies gen. P. Kubiliūnas (kuris taip pat jau buvo pakviestas į šią audienciją).
Tokiu būdu po 6 savaičių darbo Laikinosios vyriausybės veikimas buvo nutraukiamas iš šalies. Suvereninių organų veikimo sustabdymą gen. komisaras norėjo sušvelninti tuo, kad eilę Laikinosios vyriausybės narių mėgino paskirti — be jokio atsiklausimo — savo generaliniais tarėjais. Kitaip sakant, jiems norėjo pakeisti vizitines korteles, kaip buvo siūlęs dr. Greffe. Antra vertus, tokiu beatodairiniu ministerių paskyrimu gen. tarėjais buvo norima suduoti lietuvių tautai smūgį politiniu atžvilgiu — suverenumo nešiotojai buvo norima paversti savo tarnautojais.
* * *
Sukilimo pastatytoji Laikinoji vyriausybė skubėjo grąžinti bolševikų sugriautą ūkį į galimai normalesnę padėtį, nes buvo juntama, kad naujieji okupantai yra nepatenkinti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu ir Laikinosios vyriausybės amžius bus neilgas. Per atskirus asmenis ir įstaigas, moraliniu teroru ir agresyviu įtikinėjimu naciai stengėsi įjungti lietuvius į karą prieš Sovietų Sąjungą ir kartu priversti atsisakyti nuo nepriklausomybės minties. Si akcija buvo nukreipta ypatingai į Laik. vyriausybę ir Liet. Aktyvistų Frontą.
Adolfas Damušis
LAIKINOSIOS VYRIAUSYBĖS VEIKIMAS SUSTABDOMAS PRIEŠ JOS VALIĄ
Po tokio gen. komisaro pareiškimo Laikinoji vyriausybė rugpiūčio 5 d. susirinko paskutinio posėdžio. Padarius 6 savaičių darbo apžvalgą, Laikinoji vyriausybė konstatavo: ji atsiradusi ne savo valia, bet buvo sukilėlių pastatyta, ir jai buvo patikėta Lietuvos suverenumą ginti; per tas šešias savaites ji darius visa, kas galima kraštui atstatyti, bet nuo pačios pradžios vokiečiai reiškė negližavimą Laikinajai vyriausybei ir Lietuvos suverenumui, o paskui pradėjo jai statyti tiesiogines kliūtis, kurstyti prieš Laikinąją vyriausybę tam tikras politines grupes ir avantiūristus, spręsti savivališkai kai kurių Lietuvos valstybės mažumų (konkrečiai: žydų) klausimą nesutaikomai su lietuvių tautos tradicijomis ir įsitikinimais; pagaliau civilverwaltungo įvedimas ir gen. komisaro pareiškimas, kad Laikinosios. vyriausybės. darbas esąs baigtas, padaro fiziškai nebeįmanomą toliau Laikinosios vyriausybės veikimą; dėl to Laikinoji vyriausybė konstatuoja, kad jos veikimas yra sustabdomas prieš jos valią.
Tokiu savo nusistatymo formulavimu Laikinoji vyriausybė pažymėjo, kad ji nelaiko savęs likviduota, nei sukilimo jai skirto uždavinio nelaiko baigtu, bet dėl force majeure, dėl pašalinių kliūčių, ji negali darbo vykdyti ir turi laukti, iki bus fiziškai galima tas kliūtis pašalinti.
Po tokio sprendimo Laikinoji vyriausybe in corpore ir visuomenės minia, kuri momentaliai patyrė apie Laikinosios vyriausybės veikimo sustabdymą, susirinko karo muziejaus sodelyje, padėjo vainiką prie nežinomojo kareivio kapo ir paminklo žuvusiems dėl Lietuvos laisvės. O pirmininkaująs Laikinajai vyriausybei, kada gavo raštu gen. komisaro kalbą, pasakytą Laikinosios vyriausybės nariams, atsakė į ją taip pat raštu. Tame rašte pažymėjo, kad pas jį, generalkomisarą, buvo atsilankę ne generaliniai tarėjai, į kuriuos jis audiencijoje prabilo, bet nepriklausomos Lietuvos ministeriai; antra, pranešė Laikinosios vyriausybės konstatavimą, kad ji savo veikimą laiko sustabdytą prieš savo ir tautos valią; trečia, jis, pirmininkaująs Laikinajai vyriausybei, kaip ir dauguma jo kolegų, buvo sutikę būti nepriklausomos Lietuvos ministeriais ir organizuoti tautos kovą prieš bolševizmo okupaciją, bet negali sutikti būti tarėjais, atsakingais prieš gen. komisarą: sutikdami jie netektų pasitikėjimo tautos, kurią kovai gali uždegti tik nepriklausomos valstybės idėja,
Į Laikinosios vyriausybės pirmininkaujančio raštą gen. komisaras jokio rašto neatsiuntė. Tik žodžiu jis pavedė perduoti pirmininkaujančiam, kad gen. komisaras laiko jo raštą atsisakymu bendradarbiauti. Atsakymo raštu jis nenorėjo duoti, vengdamas dokumentų. Kiek vokiečiai panašių dokumentų vengė, galima spėti ir iš to, kad fotografijas, kuriomis buvo užfiksuotas Laikinosios vyriausybės vainiko padėjimas prie nežinomo kareivio kapo, SD sukonfiskavo...
Baigėsi 6 savaičių vieša nelygi kova, kurios pradžioje lietuvių tauta turėjo tiek vilčių.
Lietuvių tauta pradėjo naujos okupacijos vargus ir naują kovos — jau slaptos kovos tarpsnį.
» * »
Apie Laikinosios vyriausybės laiką ir darbą daugiau rašo:
St. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos II, 147 - 161, p., 293-317 p.
Z. Ivinskis, Europos Bičiulis 1961, taip pat Į Laisvę nr. 6 1955.
A. Damušis, Į Laisvę nr. 7 1955.