Sveikinimai

K. Škirpos sveikinimas

Man buvo labai džiugu patirti iš p. J. Brazaičio, kad esate numatę vispusišką 1941 m. mūsų tautos sukilimo ir Lietuvos Laikinosios Vyriausybės paskelbimo aptarimą bėgyje šios Jūsų studijų savaitės, įvykių, kuriuose daugeliui iš Jūsų tarpo teko anuomet dalyvauti asmeniškai po bendra Lietuvių Aktyvistų Fronto vėliava ir žymiai prisidėti prie suminėtų čia istorinių mūsų tautos laimėjimų.

Nuoširdžiai dėkodamas už malonų pakvietimą pabūti tų Jūsų reikšmingų studijų proga Jūsų tarpe labai apgailestauju, kad aplinkybės sukliudė man ta garbe pasinaudoti, kad gyvu žodžiu pasidalinčiau su Jumis prisiminimais apie tai, kaip buvo siekiama sutelkti veiklesnes bei ryžtingesnes mūsų tautos jėgas lemtingam kovos žygiui už laisvę ir valstybinę nepriklausomybę, ir prieš kokius spaudimus iš nacių pusės teko LAF branduoliui Berlyne atsilaikyti, tiek artėjant rusų — vokiečių ginkluotam konfliktui, tiek birželio 23 dienos lietuvių sukilimui įvykus ir jam pilnai pasisekus.

Nors ir negalėdamas asmeniškai atvykti, užtikrinu Jus, jog minėtų istorinių įvykių prisiminimo dienomis jaučiuos siela ir mintimis pilnutiniai su jumis, nes visa tai, ką Jūs ten susirinkę aptarsite, yra man tiek pat artimi ir brangūs dalykai, kaip ir visiems jums. Netenka aiškinti, kad suprastume, jog niekas žmonių taip giliai nesuartina, kaip kova už bendrą tautos idealą, ypač kai ji yra susijusi su didesnėmis rizikomis, pareikalauja aukščiausių aukų ir įpareigoja prisiimti pilną atsakomybę prieš tautą ir jos istoriją už visas tokios kovos pasekmes.

Manau, kad, aptariant birželio 23 dienos heroinio akto esmę ir prasmę, Jums savaime kils klausimas, ką tas aktas davė Lietuvos nepriklausomybės reikalui ir ar sudėtos kraujo aukos sukilimui pravesti buvo pateisinamos, kuomet nebuvo garantijos ar antrasis Lietuvos kaimynas — hitlerinė Vokietija, kurios imperialistiniai kėslai į mūsų kraštą buvo visiems gerai žinomi iš seniau, pripažins lietuvių sukilėlių atkurtą Lietuvos valstybinį suverenumą ir ar skaitysis su jų paskelbta nauja Lietuvos Vyriausybe?

Atsakant į tokį klausimą, noriu čia pabrėžti, jog birželio 23 dienos sukilimas buvo suplanuotas ir organizuojamas ne kokiam įsiteikimui hitlerinei Vokietijai, kuri ruošėsi suduoti ginkluotą smūgį sovietiniam bolševizmui, bet nusikratyti nuo sovietinės okupacijos, vienkart pastatant ir hitlerinę Vokietiją prieš Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimo faktą. Taigi aukos, kurių birželio 23 d. aktas pareikalavo iš mūsų tautos sukilėlių, buvo sudėtos ne už kokius svetimus tikslus, o tik už pačios lietuvių tautos politinį idealą.

Birželio 23 d. sukilimu lietuvių tauta vaizdžiausiai pademonstravo savo tvirtą valią būti laisva ir nepriklausoma. Tuo savo heroiniu žygiu stipriau, negu kokiu ilgu politiniu memorandumu bei diplomatų notomis, nunuogino prieš visą pasaulį Maskvos 1940 metų melą apie neva savanorišką Lietuvos įsijungimą į Sov. Sąjungą. Šis rezultatas liks gyvas visoje mūsų tautos ateityje ir sudaro mūsų politikai nesugriaunamą argumentą prieš Sov. Rusijos imperializmą į Lietuvą.

Kad birželio 23 dienos sukilimu buvo suduotas Maskvos imperializmui tvirtas smūgis yra matyti, pavyzdžiui, kad ir iš to, jog sovietų piktumo tulžis dėl to įvykio neatslūgsta net po 20 metų: stačiai kurtinančiais, melu pagrįstais šmeižtais sovietai, kaip ir jų lietuviškieji agentai pavergtoje Tėvynėje, desperatiškai siekia minėtą mūsų tautos heroinį aktą apjuodinti prieš tautos priaugančias kartas, kad šiuo nešvariu bei klastingu būdu išdildžius jį iš lietuvio politinės sąmonės, o po to jį išskutus ir iš Lietuvos istorijos. Tačiau bergždžios liks šios sovietinio priešo pastangos: pergilus ir perdaug visuotinis buvo visų mūsų tautos sluoksnių entuziazmas dėl Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, kad bent kokia priešiška propaganda bei bolševistinio okupanto šmeižtai galėtų lietuvį suklaidinti bei atbaidyti plačiuosius mūsų tautos sluoksnius nuo pasididžiavimo laimėtuoju 1941 m. birželio 23 dienos sukilimu už laisvę ir valstybinę nepriklausomybę.

Kai dėl antrojo Lietuvos anuometinio kaimyno — hitlerinės Vokietijos, tai jis netikėjo, kad galėtų lietuviams pavykti realizuoti visuotinį tautos sukilimą ir paskelbti Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimą tuo metu, kai du militariniai milžinai — vokiečių ir rusų skaitlingos ginkluotos pajėgos — mirtinai susikirs tarpusavyje ant Lietuvos teritorijos, sovietiškojo okupanto kietomis replėmis valdomos. Apie tai man sakė vienas kompetentingas vokiečių politikos veikėjas, ėjęs svarbias politinio patarėjo pareigas vokiečių Karo Ministerijoje, tuo metu, kai lietuvių sukilimas įvyko. Susitikus su juo už kokio mėnesio po Lietuvos Laik. Vyriausybės nušalinimo, jis man atvirai aiškino, jog iš vokiečių pusės tebuvo tikėtasi tik taip sau partizaninių veiksmų Lietuvoje prieš rusus, kaip natūralios reakcijos dėl sovietiškojo okupanto žiaurumų mūsų krašte, bet, esą, niekas — nei vok. karo vadovybėje nei Užs. Rkl. Ministerijoje neįsivaizdavęs sau, kad šis partizaninis sąjūdis galėtų išsiliet į visuotinį tautos sukilimą, kad lietuviams pavyks jį žaibo greitumu įvykdyti ir deklaruoti Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimą su nauja, tautine krašto vyriausybe priešakyje. Minėtas asmuo aiškino sau tokius nepaprastus lietuvių laimėjimus tuo, kad, jo nuomone, mes buvę tam puikiai iš anksto susiorganizavę ir kad tai visus Berlyne užklupo tikrai netikėtai.. Kadangi politinė mūsų koncepcija dėl Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimo, pastatant krašto priešakyje Laik. Vyriausybę karui su rusais ką tik prasidėjus Reicho politinei vadovybei buvusi nepriimtina, tai to pasėkoje esą ir kilę visi nesusipratimai..

Šia proga noriu pasakyti, jog aš, kaip tada tebesiskaitęs Lietuvos Pasiutimu Vokietijoje, lojaliausiai ir pakartotinai buvau žodžiu ir raštu įspėjęs vok. užs. reik. ministeriją ir karo vadovybę, jog rusų-vokiečių ginkluoto konflikto atveju gali įvykti Lietuvoje tautos sukilimas. Todėl siūliau, kad susitartume iš kalno dėl naujos Krašto Vyriausybės paskelbimo, jog priešingu atveju tokios Vyriausybės paskelbimas galėtų įvykti revoliuciniu būdu, kaip sukilimo rezultatas. Kadangi buvo aiškiai matyti, jog vokiečiai vengė dėl preliminarinio susitarimo Lietuvos Vyriausybės klausimu su manim kalbėtis, tai, kad sukilimo paruošimo centrai pavergtoje Tėvynėje nedėtų į mano pastangas Berlyne tuo reikalu kokių nepagrįstų vilčių, 1941 m. kovo 24 dienos LAF nurodymuose minėtus centrus painformavau per patikimus slaptus ryšininkus sekančiai (cituoju iš dokumento):

„Jei pavyks susitarti su vokiečiais iš anksto dėl sudarymo Lietuvos Vyriausybės, tai numatoma tuo metu, kai vokiečių kariuomenė žengs per sieną ir pradės puolimą, išplatinti Lietuvoje iš lėktuvų tos Vyriausybės viešą atsišaukimą — plakatą — į tautą su parašais visų Ministerių Kabineto narių, raginantį visus, kas tik gali, stvertis ginklo vyti rusus okupantus lauk iš Lietuvos...”

,Jei dėl Vyrilusybės sudarymo su vokiečiais susitarti nepavyktų, kitaip sakant, jei vokiečiams pradėjus puolimą nebūtų iš lėktuvų platinama Vyriausybės ir Aktyvistų Fronto atsišaukimai, o taip pat apie Vyriausybės susidarymą nieko nebūtų iš Berlyno per radiją pranešta, tai reikia skaityti, jog vokiečiai Lietuvos atžvilgiu dar turi užpakalinių tikslų.

,Nuo sukilimo betgi ir tokiu atveju susilaikyti nereikia. Jis turi būti vykdomas, kaip paruoštas, su tikslu pagrobti krašto valdymo aparatą į savo rankas. Krašto Vyriausybę tokiame atsitikime turėtų paskelbti Vilniaus Centras revoliuciniu keliu, kad pastačius vokiečius prieš įvykusį faktą...

„Revoliucinės Vyriausybės paskelbimo aktas turėtų būti laiku paruoštas ir tinkamai suredaguotas, kadangi jis būtų didelės istorinės, tarptautiškai teisinės ir morališkai politinės reikšmės ne tik dabarčiai, bet ir ateičiai, ypač jis būtų svarbus pačios Vyriausybės legalizavimuisi ir kaip nesugriaunamas argumentas Lietuvos diplomatijai užsieniuose ginti Lietuvos atstatymo reikalą visame pasaulyje...

„Kalbamas aktas turėtų būti sustatytas ir skelbiamas Lietuvių Aktyvistų Sąjūdžio vardu, kaip vienintelio lietuvių tautos valios reiškėjo ir vykdytojo, pastatant eventualiai tos Vyriausybės priešakyje pati to sąjūdžio vadą, kad tuo galimai daugiau surišus vokiečiams rankas...” (citatos pabaiga).

Deja, hitlerinė Reicho vadovybė rėmėsi ne teisės, teisingumo ir gerų santykių su kaimynais principais, bet neribotu gobšumu grobė svetimas žemes ir pajungė silpnesnes tautas vokiečių ekspansijai. Todėl, kai birželio 23 d. priešpiet asmeniškai painformavau vok. užs. reik. ministeriją, jog tos pačios dienos anksti rytą prasidėjo visuotinis lietuvių tautos sukilimas, kad sukilėliams jau pavyko įsigalėti Kaune, kad tapo deklaruotas Lietuvos nepriklausomybės atstatymas ir sudaryta tautinė Lietuvos Vyriausybė ir visur perima krašto valdymą nušalindama sovietiškuosius okupantus, atsakingas tos ministerijos politinio skyriaus pareigūnas, beklausydamas mano pranešimo apie svarbius įvykius Lietuvoje, pasijuto visu tuo lyg pritrenktas. Pristigęs žado išsilaikyti santūriai, kaip diplomatui dera, jis ėmė priekaištauti mums kaip galėjome išdrįsti griebtis sukiliminių veiksmų ir paskelbti Krašto Vyriausybę, kai vokiečių militarinės jėgos ką tik pradėjo karo žygius prieš rusus Lietuvos teritorijoje, ir net pagrasino pasakydamas, jog už visa tai Lietuvai atsieisią labai brangiai!..

Nesiskaitydami su mano, kaip Lietuvos Pasiuntinio Berlyne, draugingais patarimais pripažinti mūsų tautos sukilėlių pastatytąją Lietuvos Vyriausybę, naciai ne tik neleido man vykti į Lietuvą perimti Ministerio Pirmininko pareigas, kurioms buvau sukilusios mūsų tautos vardu pašauktas, o priešingai — izoliavo mane naminiu areštu Berlyne, kad suparaližuotų kalbamos Vyriausybės normalų funkcijonavimą. Vienkart jie griebėsi griežtų cenzūros priemonių, kad sukliudytų žinių pasklidimą vokiečių laikraščiuose ir prasiveržimą į laisvąjį pasaulį.

Visa tai tik dar kartą patvirtino, jog birželio 23 d. lietuvių sukilimas ir Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimas buvo hitlerinei Reicho vadovybei nepageidaujami ir nepriimtini. Tačiau mano asmens (kaip naujosios Vyriausybės Ministerio Pirmininko) policinis izoliavimas Berlyne, įžuliausi iš nacių pusės spaudimai ir intrygos pačių lietuvių tarpe, kad priverstų tą Vyriausybę išsiskirstyti, ir jos faktinas nušalinimas nuo krašto valdymo 1941 m. rugpjūčio 5 d. susprogdino Reicho propagandos burbulą apie „Naująją Europą”, kur, anot naciškųjų rašeivų, to kontinento tautoms buvo užtikrinta teisė pačioms valdytis, tik po bendra III-jo Reicho globa ir jo vadovybėje.

Laikinosios vyriausybės nušalinimas iš naciškojo okupanto pusės tik konkrečiai paryškino lietuvių tautai, jog Lietuva tapo kito jos kaimyno iš naujo okupuota ir kad todėl tenka griebtis naujų pasipriešinimo priemonių prieš naują jos nepriklausomybės paglemžimą, kurį 1944 metais iš naujo perėmė Sovietų Rusija.

Tačiau kaip kiekviena kita, taip ir pasikartojanti sovietų okupacija Lietuvoje negali būti amžina. Vėliau ar anksčiau ji turės būti panaikinta ir kenčiančiai lietuvių tautai grąžinta tai, į ką ji — pagal tarptautinę teisę bei didžiųjų demokratijų įsipareigojimus turi nenuginčijamą teisę ir moralinį pagrindą.

Nuoširdžiai linkiu Jums, L. F. Bičiuliai, susilaukti čia suminėto teisingumo lietuvių tautai restauravimo, kad savo jėgas ir talentus vėl galėtute pašvęsti jos gerbūvio atkūrimui ir naujai jos pažangai visose gyvenimo srityse.

KONSULO DR. P. DAUŽVARDŽIO ŽODIS

Esu čia Lietuvos Atstovo p. J. Rajecko pavedimu. Jį atstovauju.

Laikau didele garbe ir ypatingu malonumu su Lietuvių Fronto Bičiuliais dalyvauti ir Lietuvos Atstovo bei savo vardu sveikinti 1941 m. sukilėlius bei Laikinosios Vyriausybės narius ir jų bičiulius, kurie didžių tautos žygių neužmiršta — juos mini ir monumentalizuoja.

1941 m. lietuvių sukilimas ir keliolikos metų kova prieš Lietuvos okupantą ir jo agentus yra monumentalūs herojiškumo ir patriotiškumo įnašai į Lietuvos ir lietuvių tautos istoriją. Kodėl mes jų iki šiol nesukristalizavom ir pasauliui nepristatėm — nežinau.

Vengrų, vokiečių ir lenkų sukilimus pasaulis žino, o lietuvių sukilimo ir kovų nežino, net ir mes patys jų ryškiau nepavaizduojame savo įvairiuose memorandumuose ir leidiniuose. O mūsų pasipriešinimas priešui gi buvo ir yra didesnis ir patvaresnis už kitus pasipriešinimus, gal išskyrus tik vengrus.

Pasivėlavom juos sukristalizuoti — nepalaidokime, kaip daug ką esame palaidoję praeityje.

Sukilimas ir partizanai turi būti mūsų tautos pasididžiavimu ir stiprybės šaltiniu solidarumui ir kovai prieš visus Lietuvos ir lietuvių tautos priešus, tiek išorinius, tiek vidinius.

Aš manau, kad mums yra reikalingas naujas sukilimas — didesne kova prieš okupantą ir pozityvus tautinis sąjūdis: kėlimas valstybinės sąmonės, tautinės savigarbos, tautinių darbų ir nuopelnų — traukimas į darbą visų lietuvių — senųjų ir naujųjų — čia ir Lietuvoje bei kitur gimusio jaunimo. Anot a. a. prof. K. Pakšto „Mūsų laivo įgula yra tokia nedidelė, kad mes nė vieno asmens iš jo išmesti negalime”. Mums visos rankos bei galvos ir kojos — visos jėgos yra reikalingos.

Linkiu Lietuvių Fronto Bičiuliams ir buvusios Laikinosios Vyriausybės nariams atnaujintos drąsos, sumanumo ir, jeigu būtų sėkmių, tęsti didžiąją kovą dėl Lietuvos laisvės bei Lietuvos tautos teisių — uždegti tautą 1941 m. ryžtu bei kovingumu — suburti galimai didesnį skaičių patriotų kovai dėl Lietuvos laisvės ir lietuvių tautos teisių gyvybės ir garbės.

* * *

Negalėdamas asmeniškai iškilmėse dalyvauti, prašau priimti mano sveikinimus, kaip ėjusiam ministerio pirmininko pareigas. Taip pat prašau perduoti mano sveikinimus Lietuvos Laikinosios vyriausybės ministeriams ir gyviesiems sukilėliams. Kovoje dėl lietuvių tautos laisvės gyvybę atidavusių sukilimo dalyvių atmintis teneišnyksta iš gyvųjų lietuvių širdžių ir protų.

Didieji įvykiai kėlė lietuvių tautos pasitikėjimą savo galia ir kūrybingumu, — tai 1918 m. Vasario 16 aktas ir po to sekęs valstybės kūrimas, savos kariuomenės organizavimas ir jos sėkmingos kovos su Lietuvos priešais. Prie didžiųjų įvykių priklauso 1923 m. sausio mėn. Klaipėdos krašte įvykęs sukilimas, kurio pasėkoje lietuviškosios sritys su Klaipėdos uostu įjungtos į Lietuvos valstybės teritoriją...

Bet štai tretysis, gal pats didžiausias įvykis — tai 1941 m. tautos visuotinis sukilimas žiauriuoju sovietų okupantu nusikratyti, o naujam vokiškajam okupantui parodyti nenugalimą savos nepriklausomybės valstybės troškimą ir didį ryžtą to tikslo siekiant.

Pranas Vainauskas

* * *

Norėčiau būti su jumis rugpjūčio 5 d. ir prisiminti tų istorinių šešių savaičių neišdildomus įspūdžius, kada buvo tiek daug vilčių, tiek daug skaudžių aukų ir dar daugiau kartaus nusivylimo.

Naudodamasis proga, sveikinu studijų dalyvius ir linkiu, kad mes, išeiviai, dažniau prisimintume ano laikotarpio TAUTOS vieningumą ir ryžtingumą, ir kad nepasiduotume siaurų takelių vilionėm ir neišsižadėtume Lietuvos plataus istorinio vieškelio.

Antanas Novickis

* * *

Negalėdamas būti Jūsų tarpe, nuoširdžiai sveikinu brangius Bičiulius, linkėdamas geriausios kloties visuose Tamstų darbuose ir sumanymuose.

Stasys Raštikis

* * *

Šiuo laiku pasigendame daugelyje lietuvių tos Jūsų kovos dvasios ir ryžto, parodyto 1941 metų birželio mėnesį, Lietuvos laisvės kovų darbuose. Tegu Jūsų žygiai ir tomis dienomis išlietas partizanų kraujas uždega mus visus didesniems darbams kovoje prieš Lietuvos pavergėjus.

Leonardas Valiukas

* * *

Prieš 20 metų džiaugsmo banga užliejo visą Lietuvą, kai išsilaisvinome iš žiauraus bolševikinio teroro. Tas istorinis momentas giliai įstrigo į lietuvių širdis. Ir anoji džiaugsmo liepsna neišblėso net per 20 audringų metų.

Edmundas Arbas

* * *

Lietuvos laisvė priešo dar paneigta, rezistencinė kova dar nebaigta. Jūsų anų dienų patirtis šiandien tebereikalinga už laisvę kovojančiai lietuvių visuomenei.

Julius Jodelė

* *

1941 m. lietuvių tautos spontaniškas sukilimas prieš Lietuvos laisvės priešą įsijungė į pačių herojiškiausių mūsų istorijos epizodų grandinę. Tuo dramatiškuoju momentu Jūs, Pone Profesoriau, ir Jūsų bendradarbiai — kiti Laikinosios Vyriausybės nariai — vadovavote lietuvių tautai, reikšdami jos aspiracijas ir valią.

Tolimesnėje lietuvių tautos rezistencinėje kovoje Jūs tapote centrine rezistencijos figūra, ir dabar, nors esate be oficialių pareigų ir titulų, į Jus yra nukreiptos aktyviosios lietuvių visuomenės akys.

Juozas Kojelis

* * *

Didžiulio Lietuvos istorinio įvykio, visuotinio tautos sukilimo, sukakties proga sveikinu sukilusios tautos vyriausybės galvą. Tebūna likimas palankus mūsų tautos laisvės siekiui ateityje.

J. Gliauda