KULTŪRINIO GYVENIMO APŽVALGA PAVERGTOJE LIETUVOJE
Jau penktuosius metus iš eilės stebime kultūrinį gyvenimą pavergtoje Lietuvoje, užfiksuodami jo apraiškas, darydami palyginimus ir išvadas. 1960 metai šiam tikslui yra ypačiai reikšmingi, nes tai jubiliejiniai metai. Juk ir bolševikai paminėjo Lietuvos pavergimo 20-metį, ta proga dar labiau išryškindami savo veidą ir užmačias.
1960 METAI
MEČYS MUSTEIKIS
Dramos teatrai
Vilniaus Valst. Akademinis Dramos Teatras per 1960 metus pastatė šešis naujus veikalus: A. Milerio Komivojažieriaus mirtį, režis. J. Rudzinskas, dail. M. Percovas; A. Čechovo Vyšnių sodą, rėžis. K. Kymantaitė, dekor. J. Surkevičius; M. Lermontovo dramą Maskaradą, režis. R. Juknevičius; A. Arbuzovo dramą Tai buvo Irkutske, režis. J. Rudzinskas, dail. J. Surkevičius; N. Hikmeto dramą Visų užmirštą, režis. V. Čibiras, neseniai baigęs Maskvos teatrinio meno institutą. Šiame veikale rodo “vieną iš pagrindinių dramaturgo kūrybos temų — buržuazinio pasaulio, kuriame viskas perkama ir parduodama, demaskavimą” (Literatūra ir Menas, Nr. 50, 1960); J. Kavoliūno draminę apysaką Aš matau saulę, režis. J. Rudzinskas. Veikale vaizduojama jaunoji sovietinė karta, “naujai, komunistiškai žiūrinti į gyvenimą, į žmones, į jų tarpusavio santykius” (Literatūra ir Menas, Nr. 1, 1961).
Balandžio mėn. teatras gastroliavo po įvairias Lietuvos vietoves su trimis veikalais: A. Vienuolio Paskenduolės inscenizacija, P. Kohouto Šitokia meile ir E. Raneto Sūnum paklydėliu.
Kauno Valst. Dramos Teatras pastatė 6 naujus veikalus: A. Arbuzovo 3 v. lyrinę komediją Tolimą kelią, rėžis. A. Galinis, dail. J. Malinauskaitė; A. Čechovo piešę Tris seseris, režis. H. Vancevičius. “Visas spektaklis kupinas lakios svajonės apie gražesnį gyvenimą ir didelių aistrų šviesos” (L. ir M. Nr. 12, 1960); S. Maršako 3 v. 8 pav. pasaką Dvylika mėnesių — vaikams, režis. A. Galinis, dekor. dail. A. Šečkus; ispanų klasiko Kalderono 3 v. komediją Damą vaiduoklę, režis.H. Vencevičius, dail. J. Malinauskaitė; V. Bubnio dramą Žvaigždės negęsta, režis. H. Vencevičius, dail. F. Navickas. Veikale vaizduoja Kauno komjaunuolių “žygdarbius pogrindyje, kovoje su fašistiniais okupantais”; A. Arbuzovo 2 dalių dramą Tai buvo Irkutske, režis. H. Vencevičius, dail. F. Navickas.
1960 metais Kauno Dramos Teatras paminėjo savo gyvavimo 40-metį.
Kauno Valst. Muzikinis Dramos Teatras pastatė du naujus veikalus: N. Dostalio operetę Kliviją, režis. R. Andrejevas, dirigentas St. Graužinis, dekor. M. Labuckas; operetę Meilę ir skardą. Libretą sūkurė Vyt. Bložė, muziką — B. Gorbulskis. Operetėje vaizduojama šių laikų studentės Laimutės ir studento Algimanto nuoširdi meilė ir iškylančios intrigos. Laimutės motina stengiasi šią draugystę sugriauti naudai turtingesnio vyro, kurs pralobo sukčiaudamas. Pabaigoje sukčiautojas išsaiškinamas ir viskas pakrypsta į gerą pusę: “Banguoja Kauno jūra... Triumfuoja sąžiningas darbas, meilė ir tiesa...” (L. ir M. nr. 23, 1960). Rudenį teatras su šiuo veikalu gastroliavo Vilniuje.
Šiaulių Dramos Teatras pastatė du naujus veikalus J. Montvilos pjesę Mirusieji prabyla ir Aleksio Parnio (graiko) 3 v. dramą Afroditės salą, režis. V. Limantas, dail. J. Čeičytė. Veikale vaizduoja “nacionalinio išsivadavimo kovą iš angliškųjų kolonizatorių jungo” (L. ir M. nr. 49, 1960).
Panevėžio Dramos Teatras pastatė šešis naujus veikalus: prancūzo E. Liabišo komediją Šiaudinę skrybėlaitę, režis. J. Miltinis, dail. A. Stepanka; čekų rašytojo Vratislavo Blaženo komediją Slaptąjį norą, režis. V. Blėdis, dekor. — dail. V. Vingelis; A. Čechovo 4 v. dramą Ivanovą, režis. J. Miltinis, dail. A. Stepanka; vilniečio gydytojo J. Skliutausko parašytą pjesę Vaikiną su velnio plauku, rėžis. J. Miltinis, dail. A. Stepanka. Veikale vaizduojamas rajono gydytojų gyvenimas, jų ateities siekimai, tarpusavio intrigos; ukrainiečio S. Golovinskio dramą Tolimą aidą, rėžis. V. Blėdis, dail. A. Stepanka; V. Liubimovos inscenizuotą Haufo pasaką Akmeninę širdį, režis V. Blėdis, muzika V. Mikalausko.
Klaipėdos Dramos Teatras pastatė du veikalus: Viktoro Miliūno lyrinę 3 v. dramą Žuvėdros palydi, režis. V. Jasinskas, dail. J. Čeičytė, ir A. Čechovo Vyšnių sodą.
Marijampolės Dramos Teatras pastatė tris naujus veikalus: S. Safronovo komediją Milijonas už šypseną, režis. V. Ivanauskas, dail. R. Lukšas;
R. Mikalauskaitės pjesę Žmones ir šešėlius. Šiame veikale vaizduojamas “Šiandieninis mūsų pramoninės inteligentijos ir darbininkų” gyvenimas (L. ir M. nr. 38, 1960); J. Rusio pjesę Kam šypsosi dievai, režis. Bronius Gražys.
KITI TEATRŲ VEIKLOS ĮVYKIAI
Vilniuje ir Kaune birželio mėn. gastroliavo latvių Daugpilio muzikinis teatras, pastatydamas tris veikalus: Kohouto Šitokią meilę, Safranovo Žmogų dimisijoje ir Smirnovo Keturis po vienu stogu.
Klaipėdoje gastroliavo Liepojos valst. dramos teatras, suvaidindamas F. Leharo operetę Paganini.
Vilniaus lėlių teatre pastatytas L. Tolstojaus veikalas mažiesiems Auksinis raktelis.
Kauno Valst. Lėlių Teatre pastatyta vaikams V. Miliūno pjesė — fantazija Mūsų nuotykiai mėnulyje — pirmas šio teatro veikalas.
Marijampolės Dramos Teatras balandžio mėn. gasroliavo Vilniuje su dviem veikalais: V. Adomėno Už vis sunkiausia ir A. Lijves Naujųjų metų naktimi.
OPEROS — BALETAI
Vilniaus Valst. Akademinis Operos ir Baleto teatras 1960 m. pastatė šiuos veikalus:
1. L. Obero komišką operą Fra Diavolo, režis. J. Gustaitis, dirigentas — Margarita Dvarionaitė;
2. Operą Dukterį, libretas J. Gustaičio, muzika V. Klovos;
3. Z. Ofenbacho fantastinę operą Hofmano pasakas, dirigentas V. Viržonis, režis. J. Grybauskas, dail. R. Songailaitė;
4. Kompozitoriaus Ed. Balsio baletą Eglę žalčių karalienę, pastatė V. Grivickas, dekoracijos dail. J. Jankaus;
5. Latvių baletą Rigondą Vilniuje pastatė Rygos Operos ir Baleto vyr. baletmeisteris (baletmeisterė) E. Tangijeva - Birznieks, dirigentas Ch. Patašinskas. Baletas pastatytas pagal latvio rašytojo Vilio Lacio knygą Prarastoji tėvynė. Jame vaizduojamas Ramiojo vandenyno salų gyventojų likimas, kova už laisvę prieš baltuosius išnaudotojus.
Vasaros metu teatro kolektyvas gastroliavo keliose tolimesnėse vietovėse su operomis B. Dvariono Dalia ir V. Klovos Pilėnais.
1960 metais teatras paminėjo specialiu spektakliu savo gyvavimo keturiasdešimtmetį.
Bulgarijos — Sofijos operos solistė Nadia Šarkova dainavo Vilniaus Operos ir Baleto Teatre Don Karlos ir Pikų damos operose.
Rumunų solistas Kornelis Starnus dainavo Vilniuje operose Pajacai ir Karmen.
Paryžiaus Grand Operos baleto artistai Ivet Šovire ir Julijus Algarovas gastroliavo Vilniuje, atlikdami pagrindinius vaidmenis balete Žizel.
MUZIKINIS GYVENIMAS — KONCERTAI
Vilniuje sausio mėn. Valst. Filharmonijos Orkestras davė simfoninį koncertą, kuriame buvo atlikta Čaikovskio IV-toji simfonija, Listo simfoninė poema Preliudai ir kt.
Kovo mėn. Vilniaus Valst. Filharmonijos simfoninis orkestras, diriguojams B. Dvariono, atliko vieną R. Štrauso kūrinį ir A. Račiūno IV-tąją simfoniją.
Birželio mėn. Vilniaus Filharmonijoje įvyko simfoninis koncertas, kuriame buvo pirmą kartą atliktas B. Dvariono Koncertas fortepijonui su orkestru, N. Rimskio-Korsakovo fortepijoninis koncertas, K. Sen-Sanso koncertas violončelei su orkestru ir P. Čaikovskio koncertas smuikui su orkestru. Šiame koncerte debiutavo penkios jaunos muzikės — solistės: A. Juozapėnaitė su A. Dvarionaite — pianistės, S. Narūnaitė — violončeliste ir A. Vainiūnaitė su Pomerancaite — smuikininkės.
Spalio mėn. Vilniaus Filharmonijoje buvo suruoštas koncertas M. K. Čiurlionio 85-sioms gimimo metinėms paminėti. Koncerto metu atlikta M.
K. Čiurlionio simfoninės poemos Jūra ir Miškas, ir kiti kūriniai.
Taip pat spalio mėn. Vilniuje įvyko kitas simfoninis koncertas, kuriam dirigavo vienas dirigentas iš Sov. Sąjungos.
Balandžio mėn. Vilniaus Valst. Liaudies Dainų ir Šokių Ansamblis paruošė naują programą. Joje yra įterpta ir rusų, moldavų, lenkų liaudies dainų. Antrojoje koncertinės programos dalyje ansamblis paruošė dviejų paveikslų montažą Rugiapiūtė jau baigta. Vaidinimas sukurtas pagal E. Mieželaičio ir J. Marcinkevičiaus kūrinių ištraukas. Tik ką paruošęs naują programą, ansamblis tuoj pat išvyko gastrolėms po Lietuvą. Premjerinis naujaja programa koncertas įvyko Kaune.
Rugsėjo mėn. Palangoje Vilniaus Valst. Filharmonija davė vasarotojams 9 koncertus, kurių tarpe buvo tik du lietuvių autorių kūriniai.
Ukmergėje kovo mėn. Vilniaus Valst. Filharmonija surengė simfoninį koncertą, kurį dirigavo prof. B. Dvarionas.
Leopoldas Digrys vargonais davė koncertą Maskvoje, kur buvo labai gerai įvertintas.
Šalia vietinių muzikos koncertų, muzikiniame gyvenime pasireiškė ir gastrolieriai iš užsienio, daugiausia, žinoma, iš sovietinių respublikų. Taip per 1960 metus pav. Lietuvoje gastroliavo (visi Vilniuje, išskiriant du atveju — vieną Kaune, kitą Ukmergėj): 9 ansambliai (du iš Vakarų ir 7 iš sovietinių respublikų);
1 muzikinis kvintetas (iš sov. Vokietijos);
2 muzikiniai kvartetai (abu iš sov. respublikų);
2 dirigentai (iš sov. respublikų);
9 solistai — instrumentalistai ir dainininkai — (5 iš Vakarų ir 4 iš sov. respublikų) ir viena grupė solistų bei šokėjų (iš Maskvos).
PARODOS
Vilniuje, Valst. Dailės Muzėjuje, metų pradžioje vyko Br. Jacevičiūtės paroda. Buvo išstatyta 200 tapybos kūrinių
Kovo mėn. Vilniaus Valst. Dailės Muzėjuje buvo atidaryta respublikinė dailės paroda, skirta Tarptautinei Moters Dienai.
Balandžio mėn. Vilniaus Valst. Dailės Muzėjuje vyko japonų liaudies meno paroda su 700 eksponatų, sukurtų japonų dailininkų pokario metais. Vyravo keramika, lako, metalo, dirbiniai, kilimėliai.
Gegužės mėn. Vilniuje buvo atidaryta latvių akvarelistų paroda su 121 eksponatu.
Liepos mėn. Vilniaus Valst. Dailės Muzėjuje buvo atidaryta “jubilėjinė” dailės paroda, neva Lietuvos išlaisvinimo 20-mečiui pavaizduoti. Parodoje dalyvavo apie 200 dailininkų, išsta-tydami virš 1000 darbų. Joje daugiausiai buvo vaizduojama sovietiška “laimė’ ir garbinami pavergėjai.
Vilniaus Dailės Muzėjuje lapkričio mėn. vyko Armėnijos dailininko Mge-ra Abegiano darbų paroda, kurioje buvo išstatyta 140 darbų.
Gruodžio mėn. Vilniaus Dailės Muzėjuje buvo suruošta architektūros darbų paroda. Joje buvo išstatyta įvairaus pobūdžio bei paskirties projektai, modeliai, nuotraukos, technikinė dokumentacija.
Vilniaus Gedimino kalno bokšte liepos mėn. atidarytas Vilniaus miesto istorijos muzėjus.
Kauno M. K. Čiurlionio v. Dailės Muzėjuje vasario mėn. vyko taikomosios dailės paroda. Ten pat drauge vyko ir dailininkės I. Trečiokaitės-Žebenkienės bei skulptoriaus N. Petrulio kūrinių parodos.
Kauno “Respublikinėje bibliotekoje” vyko Šopeno kūrinių paroda, skirta jo 150-tosioms gimimo metinėms paminėti.
Vilniaus Valst. Dailės Muzėjus rugpiūčio mėn. suorganizavo dailės parodėlę Adutiškyje — kolchozininkams.
Kėdainiuose Kraštotyros Muzėjuje gruodžio mėn. buvo atidaryta kilnojamoji dailės darbų paroda. Joje išstatyti kūriniai, gauti iš Kauno M. K. Čiurlionio v. Dailės Muzėjaus.
Utenoje vyko dailės kūrinių parodėlė, kurioje buvo išstatyta 100 kūrinių.
Balandžio 17 d. krašte buvo surengta Dailininko diena. Jos metu Vilniuje ir kai kuriose kitose vietovėse buvo suruošti dailininkų ir darbininkų susitikimai bei atidaryta tam tikslui skirtos parodėlės.
Rugsėjo mėn. Maskvoje vyko pabaltiečių — Lietuvos, Latvijos ir Estijos — dailės paroda pavergimo 20-mečiui paminėti. Joje buvo išstatyti rinktiniai šių kraštų darbai sovietinėmis temomis. Literatūra ir Menas, nr. 39, parodos atidarymo proga rašė: “...mūsų Tėvynės sostinėje Maskvoje... veikia tarybinio Pabaltijo respublikų... dailės paroda” (reiškia, bolševikiniams lietuviams tėvynė yra Rusija ir jų sostinė — Maskva...).
KINO FILMAI
Filmo meninis vadovas V. Žalakevičius, bendradarbiaudamas su jaunu rašytoju A. Čekuoliu, pastatė filminę novelę Gyvieji didvyriai. Šiame filme pasakojama “apie šiandieninį mūsų augančios kartos gyvenimą”, jos uždavinius ir t. t. Muziką filmui sukūrė kompozitorius E. Balsys. Už šį filmą Rygoje vykusiame Pabaltijo ir Gudijos filmų festivalyje buvo paskirtas prizas Didysis gintaras. Tačiau filmas stipriai kritikuojamas: “...nesėkmės šaknys glūdi pirmiausiai tame susmulkinime, su kuriuo autoriai leidžia blaškytis savo herojams, besirenkant įvairias profesijas, abstrakčiai išreikštame vaikų troškime tapti didvyriais” (L. ir M. nr. 13, 1960).
1960 metų pabaigoje pastatytas ir filmas Kai susilieja upės. Jame pasakojama apie “tautų draugystę, padėjusią uždegti bendrus naujo gyvenimo žiburius ant Drūkšių ežero” (L. ir M. nr. 29).
SUKAKTYS
Spaudoje ar kitais būdais pavergtoje Lietuvoje 1960 m. paminėtos šios kultūrininkų sukaktys:
kalbininko J. Jablonskio — 100-sios gimimo metinės;
P. Višinskio — 85-sios gimimo metinės;
M. K. Čiurlionio — 85-sios gimimo metinės;
kompozitoriaus K. Galkausko — 85 metų amžiaus sukaktis;
poeto J. Krikščiūno - Jovaro 80 m. amžiaus sukaktis;
prof. J. Balčikonio — 75 m. amžiaus sukaktis;
B. Dauguviečio — 75 m. gimimo sukaktis;
Kipro Petrausko — 75 m. amžiaus sukaktis;
solisto Antano Sodeikos — 70 m. amžiaus sukaktis;
dailės istoriko P. Galaunės — 70 m. amžiaus;
dirigento A. Olšausko — 60 m. amžiaus;
aktorės Elenos Bindokaitės — 60 m. amžiaus ir 40 m. teatrinės veiklos sukaktys;
dailės istoriko V. Drėmos — 50 m. amžiaus;
aktoriaus V. Ivanausko (Marijampolės Dramos Teatre) — 50 m. amžiaus ir 25 m. kūrybinio darbo sukaktys;
aktoriaus J. Juknos — 50 m. amžiaus;
grafiko Vytauto Jurkūno — 50 m. amžiaus;
rašytojos H. Korsakienės — 50 m. amžiaus.
PAMINĖTI 1960 M. MIRĘ KULTŪRININKAI
A. Lelys (M. Gorkio raštų vertėjas); Elena Laumenskienė (vyresniosios kartos kompozitorė, posižymėjusi pianistė ir ilgametė konservatorijos dėstytoja); dail. J. Šileika (mirė eidamas 78 m.).
PREMIJOS
1960 metais valstybinės premijos menui ir literatūrai paskirtos:
1. Už filmus Adomas nori būti žmogumi ir Gyvuosius didvyrius — režis. V. Žalakevičiui, operatoriui A. Mockui, režis. A. Žebriūnui, B. Babrauskui ir operatoriui J. Griciui paskirta 25.000 rb.;
2. Už paminklinę skulptūrą Pirčiupio kaime — vokiečių okupacijos metais sudeginto kaimo aukoms paminėti — skulptoriui G. Jokūboniui — 25.000 rb.;
3. Už Eglės žalčių karalienės baleto muziką kompozitoriui E. Balsiui — 25.000 rb.;
4. Už romaną Gimimo diena rašyt. A. Venclovai — 15.000 rb.;
5. Už antireliginę knygą “Ite, missa est” ekskunigui J. Ragauskui — 15.000 rb.;
6. Kompozitoriui B. Dvarionui už sukurtą Koncertą fortepijonui ir orkestrui — 15.000 rb.;
7. Operos Dukters kūrėjams: komp. V. Klovai, libretistui ir režis. J. Gustaičiui, dirig. R. Geniušui, dail. R. Songailaitei, vyr. chormeisteriui J. Dautartui, solistams E. Saulevičiūtei, V. Noreikai ir R. Sipariui — 15.000 rb.;
8. Už Rusų Dramos Teatro Vilniuje spektaklį Grumtynės žygyje, pjesės statytojams: režis. V. Golovčineriui, dal. S. Lukackiui, akt. L. Ivanovui, S. Lobanovui ir I. Arkadijevai — 15.000 rb.;
Atkreiptinas dėmesys, kad lygios premijos paskirtos už vadinamą lietuvišką operą Dukterį — jos kūrėjams bei statytojams lietuviams — ir už rusišką spektaklį Grumtynės žygyje — jo statytojams rusams. Šias premijas išdalinus lygiomis dalimis išvardintiems asmenims, rusiškojo spektaklio statytojai yra labiau apdovanoti, kaip lietuviškosios operos kūrėjai ir statytojai.
PREMIJOS DRAMOS KONKURSO LAIMĖTOJAMS
Konkursui buvo patiekta 58 įvairaus žanro veikalai, kurių autoriai iš anksto buvo žinomi. Premijas gavo penki rašytojai:
1. 20.000 rb. premija paskirta J. Kavoliūnui už pjesę Aš matau saulę. Veikale iškeliamas sovietinio jaunimo komunistinis požiūris į gyvenimą, žmonių tarpusavio santykius;
2. 15.000 rb. — J. Chlivickui už pjesę Kai meile pavojuj. Autorius šiame veikale vaizduoja, kaip nuo žmonių vienokių ar kitokių tarpusavio santykių priklauso kiekvieno asmeniška laimė, o taip pat ir kolektyvo bei visuomenės gerbūvis;
3. 15.000 rb. — J. Grušui už pjesę Zigmantą Sierakauską. Istorinė drama, tačiau ’’nūdieniškai skambanti” (kitaip juk negali);
4. 10.000 rb. — A. Guzevičiui už pjesę Dvikova. Joje kertamas smūgis “visokio plauko revizionistų svaičiojimams” (Lit. ir Menas, Nr. 47, 1960);
5. 10.000 rb. — K. Sajai už pjesę Pirmoji drama. Veikale vaizduojami “nūdieniai” gyvenimiški konfliktai, su stoka “šviesaus optimizmo”, kuo sovietų kritikai nėra visai patenkinti.
A. Guzevičius premiją laimėjusioje savo knygoje yra per didelis optimistas, bet už tai bolševikai jo nepeikia. K. Saja rodo permažai “šviesaus optimizmo” ir už tai susilaukia sovietų nepasitenkinimo. Vienas perdidelis optimistas, kitas — permažas, tačiau abu yra apdovanoti lygiomis premijomis...
PREMIJOS MĖGĖJAMS
Už meno mėgėjų repertuarą paskirtos šios premijos (jų vertė niekur neminima — turbūt jos labai mažos:
1. St. Šimkaus vardo pirmoji premija komp. E. Balsiui ir poetei R. Skučaitei už Talkos dainą. Antroji — komp. J. Bašinskui ir poetei D. Urnevičiūtei už dainą Nemunas atves. Trečioji — komp. V. Laurušui ir poetui E. Mieželaičiui už dainą vyrų chorui Į tėviškę,
2. B. Dauguviečio vardo antroji premija paskirta P. Česnulevičiūtei už pjesę Vieną epizodą ir V. Aleksynui už dramą Čia toksai gyvenimas.
KNYGOS
1960 metais svarbiausios knygų leidyklos (Valst. grožinės literatūros leidykla ir Valst. politinės ir mokslinės literatūros) išleido (priskaitant ir brošiūras bei kalendorius) viso apie 300 knygų — keliasdešimčia mažiau, kaip praeitais metais. Vertingesnės, turinčios ryšio su lietuvių kultūra, yra šios knygos:
1. Budrys, S. Juozas Zikaras. 1884-1944. 144 p. su iliustr.;
2. Miškinis, A. Eilėraščiai. Piešiniai P. Rauduvės. 218 p.;
3. Mykolaitis-Putinas, Vincas. Raštai. T. 2. 560 p.;
4. Žemaitė. Rudens vakaras. Dail. V. Jurkūnas. 418 p. su iliustr.;
5. Dundulis, B. Kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV amžiuje. 320 p. su iliustr.;
6. Lietuvių nacionalinė opera. Knygą sudarė muzikologas St. Yla. 104 p. su iliustr.;
7. M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę. Laiškai, užrašai ir straipsniai. Paruošė V. Ciurlionytė-Karužienė. 339 p. su iliustr.
8. Gruodis, J. Kūriniai fortepijonui. T. I. Paruošė V. Landsbergis. 127 p.;
9. Gaudrimas, J. Lietuvių tarybinė muzika. Su iliustr. 230 p.
10. Rugučiai. Akordeonas. Sudarė J. Jurga. 71 p.;
11. Čepelytė, E. Ausk, sesele, drobeles. 168 p. su iliustr.;
12. Lietuva šalis gražioji. Albumą sudarė ir tekstus parašė P. Pukys. Dail. K. Kalinauskas. 334 p.;
13. Vilnius. Albumas. 237 p. su iliustr.;
14. Maceika, J. ir Gudynas, P. Vadovas po Vilnių. 387 p. su iilustr.
15. Kairiukštytė-Jacinienė, H. ir Baršauskas,, J. Pažaislis. 84 p. su iliustr.;
16. Medonis, A. Trakai. 64 p. su iliustr.
1959 m. data išleistos vertingesnės knygos, išėjusios iš spaudos 1960 m. pavasarį:
1. Baranauskas, Antanas. Anykščių Šilelis. Poema. 31 p. Iliustruota V. Valiaus. 1959 m.;
2. Stanevičius, Simonas. Pasakėčios. Iliustr. A. Kučas. 34 p. 1959 m.;
3. Lionginaitė, A. Literatūrinės lietuvių kalbos kirčiavimas. 135 p. 1959 m.;
4. Lietuvių kalbotyros klausimas. T. 2. 247 p. 1959 m.
Vertingesni, galimi paminėti vertimai iš svetimų kalbų: (išleista 1960 metais) yra šie:
1. Dostojevskis, F. Broliai Karamazovai. T. 1. 536 p.; T. 2. 683 p. Vertė M. Miškinis;
2. Gete, Johanas, Volfgangas. Faustas. Vertė A. Churginas. Iliustr. N. Švimeris. 259 p.;
3. Šou, B. Šventoji Joana. Pjesės. Vertė E. Kuosaitė ir D. Judelevičius. 535 p.;
4. Tolstojus, L. Vaikystė — Paauglio metai — Jaunystė. Vertė M. Miškinis. 435 p.;
5. Unset, Sigrida. Kristina, Lauranso duktė. T. 1. Vainikas; T. 2. Žmona; T. 3. Kryžius. Vertė R. Jablons-kytė - Rimantienė;
6. Hemingvėjus, Ernestas. Senis ir jūra. Vertė R. Lankauskas.
7. Zudermanas, H. Kelionė į Tilžę. Vertė A. Druktenis. 246 p.;
8. Jokajus, M. Geltonoji rožė. Vertė J. Adomaitis. 164 p.;
9. Tagorė, R. Krislelis. Romanas. Vertė A. Rabačiauskaitė. 267 p.;
10. Remarkas, Erichas Marija. Vakarų fronte nieko naujo. Vertė E. Astrauskas;
11. Puškinas, A. Pasaka apie žvejį ir žuvelę. Vertė T. Tilvytis. Iliustr. J. Bilibino. 18 p.
12. Euripidas. Medėja. Vertė B. Kazlauskas. 129 p.
BAIGIAMOSIOS PASTABOS
Peržvelgę vėl vienerius metus — jau penktuosius iš eilės, — turime konstatuoti liūdną faktą: pavergtoje
Lietuvoje kultūrinis gyvenimas dar stipriau, kaip iki šiol, kreipiamas krašto sovietizacijos ir net rusifikacijos kryptimi. Ir šitokia kryptis galima pastebėti visose kultūrinio gyvenimo srityse.
Teatruose nauji pastatymai daugiausiai rusų autorių ir beveik visi sovietinėmis propagandinėmis temomis. Visuose teatruose — dramos, muzikiniame ir operos-baleto — pastatyta tik po vieną lietuvių autorių veikalą. Ir tai, turbūt, ne pripuolamai, o vykdant Maskvos direktyvas. Deja, ir lietuvių autorių naujuose pastatymuose komunistinės idėjos propaguojamos nemažiau, kaip svetimųjų autorių veikaluose, išskiriant baletą Eglę žalčių karalienę. Lietuviškumo juose nėra ko ieškoti. Nepastatytas joks veikalas net iš tolimos Lietuvos praeities. Iki šiol lietuvių autorių nauji pastatymai, vaizduodami “nūdienį gyvenimą” paliesdavo daugiau kasdieniškus sovietinio gyvenimo įvykius, kaip sukčiavimą, intrigas ir t t. 1960 metais ir šitokiems veikalams kp parodė didelį nepasitenkinimą, reikalaudama vaizduoti komunizmą tik iš idealiosios pusės. Naujuose pasatymuose tokie kp reikalavimai daugumoje jau pildomi, nors tai, žinoma, neatitinka gyvenimo tikrovę.
Muzikiniame gyvenime, kurs plačiau pasireiškia beveik tik Vilniuje, nemažai koncertų davė gastroliuojantieji ansambliai, muzikai, solistai iš užsienio. Jie muzikinį gyvenimą žymiai paįvairino, padarė įdomesnį. Tačiau gastrolierių dauguma buvo iš “broliškų respublikų”, kas muzikinio lygio skalę, be abejo, žymiai siaurino.
Ir muzikiniame gyvenime jaučiamas lietuvių tautiškumo ribojimas. Tai galima pastebėti jau vien iš simfonijos koncertų Palangoje. 1960 metų vasarą buvo suruošti 9 tokie koncertai. Tačiau, kaip rašo vienas korespondentas savaitraštyje Literatūra ir Menas (Nr. 37, 1960), tuose “simfoniniuose koncertuose permažai buvo atliekama mūsų nacionalinės muzikos kūrinių... per visą simfoninių koncertų organizavimo Palangoje laiką buvo išpildyti tik du mūsų kompozitorių kūriniai (B. Dvariono uvertiūra Prie gintarinio kranto ir S. Vainiūno rapsodija smuikui su orkestru)”. Ir tai, be abejo, įvyko ne pripuolamai, nes juk ir koncertų programa pavergtam krašte daroma su kp aprobata.
Lietuviai kompozitoriai yra verčiami kurti muziką komunizmo garbei. Ypačiai to buvo reikalaujama minint Lietuvos pavergimo 20-metį. Charakteringa, kad tokia muzika vadinama patriotine. 1960 m. pavasarį Vilniuje buvo susirinkęs pav. Lietuvos “Kompozitorių sąjungos Valdybos plenumas”, skirtas lietuvių sovietinės dainos klausimams gvildenti. Literatūra ir Menas (Nr. 20, 1960), aprašydamas šį plenumą, ypatingai iškėlė komunistines dainas: “Kompozitoriai K. Kaveckas, A. Klenickis, V. Kuprevičius, J. Juzeliūnas ir P. Tamuliūnas pasirodė su naujomis dainomis apie šlovingąją Komunistų partiją. Patriotinės nuotaikos kupinos ir naujosios S. Vainiūno, J. Bašinsko, J. Karoso, E. Balsio, J. Švedo, V. Paltanavičiaus, J. Dambrausko, A. Rekašiaus, A. Bražinsko, V. Laurušo dainos”. Tokiomis “patriotinėmis” dainomis paskutiniu laiku vis labiau esti persunktos programos chorų, tiek profesionalinių (Valst. Liaudies dainų ir šokių ansamblio), tiek mėgėjų. Ypačiai pavergėjus garbinančiomis dainomis buvo perpildyta neva Lietuvos “išlaisvinimo” dvidešimtmečiui paminėti skirtoji dainų šventė Vilniuje. Bet ir to dar buvo permažai: šalia lietuviškų dainų minėtoje programoje buvo daug įmaišyta ir “broliškų respublikų” dainų, kaip ruso Šostakovičiaus Girdi Tėvynė, mano Tėvynė, ukrainiečio Filipenkos Komunistų partijai šlovė, gudų — Patekėjo saulė spindinti ir kitos.
Tokia “patriotine” linkme kreipiamas ir visas pavergtos Lietuvos kultūrinis gyvenimas. Skirtumo nesudaro taip pat skulptūra, tapyba, grafika bei kitos vaizduojamojo meno sritys. Čia dar sunkiau yra pasireikšti lietuvių tautinei dvasiai. Ji palengva bandoma išstumti net iš paprasčiausių liaudies dirbinių, stengiantis ir ten įvesti “nūdienę tematiką” (nūdiene tematika vadinama tai, kas vaizduoja sovietinį gyvenimą, atitinkantį ne tikrovei, bet komunistinei propagandai). Tokia “nūdiene tematika” esti persunktos ir visos parodos, ką tik jos bevaizduotų. Prie “nūdienės tematikos” pirmoje eilėje priskiriamas Lenino ir visos komunistų partijos garbinimas.
Pavergtos Lietuvos rašytojai birželio mėn. būriais važinėjo po kraštą, ruošdami literatūros vakarus — susitikimus su skaitytojais, su “darbo liaudimi”. Tokius įvykius natūraliose aplinkybėse galima būtų laikyti kultūrinėmis apraiškomis. Bet 1960 m. ir tai buvo daroma tikslu paminėti sovietinės Lietuvos dvidešimtmečiui, su tam atitinkama programa. Reiškia, tuo būdu buvo garbinamas Lietuvos okupantas. Bet čia kartu reikia pasakyti, kad “darbo liaudis” šiuo atveju pasirodė sąmoninga, nes labai mažai lankė tokiuos ‘susitikimus”.
Dar vienas labai liūdnas faktas, kad 1960 metais išleista daug mažiau knygų, turinčių ryšio su lietuvių kultūra. Ir išviso 1960 m. išleista žymiai mažiau knygų. Štai išleistos knygos per paskutiniuosius metus skaičiais:
1956 m. abi svarbiausios knygų leidyklos išleido viso 360 knygų, jų tarpe 19 turinčių ryšio su lietuvių kultūra; (žiūr. Į Laisvę, Nr. 14, 1957);
1957 m. viso išleista 347 knygos, jų tarpe 53 turinčios ryšio su lietuvių kultūra (Į Laisvę, nr. 16-17, 1958);
1958 m. viso išleista — 350, lituanistinių — 21 (Į Laisvę, nr. 19, 1959);
1959 m. — viso 340, lituanistinių — 28 (žiūr. į Laisvę, nr. 21, 1960 m., ir šį str.);
1960 m. viso išleista 300 knygų, jų tarpe turinčių ryšio su lietuvių kultūra tik 16...
Taigi, Lietuvos sovietišką “išlaisvinimo” sukaktį bolševikai atžymėjo išleisdami mažiau lituanistinių ir aplamai visų kitų lietuviškų knygų, o vietoj to į chorų repertuarus įtraukė daugiau sovietiškų respublikų (ir aplamai daugiau komunistiškų) dainų.
1960 metais nepaprastai sustiprinta kova prieš religiją. Kodėl? Ir čia glūdi ta pati priežastis — kuo daugiau užgniaužti lietuviškumą. Bolševikai aiškiai pamatė, kad lietuvių religingumas yra stipriausias ramstis išlaikyti lietuvybei. Tik dėl šitos priežasties paskyrė augštą premiją J. Ragauskui už antireliginę knygą, kuri literatūriškai yra mažavertė. Šia savo knyga iškunigis Ragauskas už Judo grašius savanoriškai pardavė komunistams ne tik savo tikėjimą, bet parduoda tuo pačiu ir savo tautą.
Paskutiniu laiku bolševikinis spaudimas tiek sustiprintas, kad tik labai maža dalis kultūrininkų gali dar sukurti ką nors palankaus lietuvybei. Štai kp ck pirmojo sekretoriaus A. Sniečkaus nedviprasmiški žodžiai, pasakyti 1960. X. 14. Vilniuje, ‘‘kūrybinės inteligentijos” su kp ck bei sovietiniais vyriausybės nariais “pasikalbėjimo” metu: “Nėra “grynojo” “nepartinio” meno: rašytojas, menininkas gali tarnauti arba pažangai ir tuo pačiu propaguoti didžias ir neišsemiamas komunistines idėjas — arba tarnauti reakcijai, atgyvenusioms klasėms ir supuvusiai išnaudotojų ideologijai. Trečio kelio nėra” (Literatūra ir Menas, nr. 43, 1960). Šitie žodžiai aiškiai parodo, kokioje būklėje yra mūsų kultūrininkai pavergtam krašte.
Paskutiniu laiku kiek aptilo bolševikų vadų isteriški šauksmai prieš “revizionizmą”, kurį “atrasdavo” visose srityse (nors A. Sniečkus jau minėtame “pasikalbėjime” po ilgesnės pauzos dar kartą pasakė: “Mes turime nepaliaujamai kovoti už idėjinį literatūros ir meno tyrumą, prieš bet kokius revizionizmo tendencijų likučius”). Bet dar labiau sustiprintas reikalavimas kurti “nūdiene tematika”. O čia kartu iškyla vėl vienas naujas aspektas, iš paviršiaus labai gražus, patrauklus, bet savo esmėje slepiąs baisiausias bolševikines užmačias. Turime galvoje vis labiau plečiamą akciją — stiprinti ‘tautų draugystės’ ryšius, vadovaujant “vyresniesiems broliams’ ’rusams. Žinoma, turima galvoj tik sovietinių tautų draugystę. Tikroji tos “tautų draugystės“ skatinimo priežastis yra pastangos užslopinti paskirų tautų tautinį (nacionalinį) jausmą, kad tuo būdu būtų lengviau susovietinti ir pagaliau surusinti. Šia kryptimi vedama bolševikų akcija pasireiškia jau visose srityse: teatre
(pav., šitokiems tikslams palankus A. Arbuzovo veikalas Tai buvo Irkutske, pastatytas Vilniaus ir Kauno dramos teatruose, ir aplamai tam tikslui tarnauja sovietinių autorių veikalai); filmuose (Kai susilieja upės); chorų repertuaruose (įtraukiant vis daugiau svetimų sovietiškų dainų); muzikų, menininkų, o ypačiai rašytojų besilankyme po “broliškas respublikas” (sovietines respublikas), propaguojant tautų draugystės būtinumą; propagavime rusiškos veiklos (augšta premija apdovanotas rusiškas veikalas rusų dramos teatre Vilniuje); parodose (toji idėja propaguojama įvairiais kūriniais). Ši akcija nemažiau vykdoma ir perijodinėje spaudoje, grožinėje literatūroje ir kitur.
Kuo remdamiesi bolševikai tokią akciją vysto, parodo žemiau patiektos pora citatų. Literatūra ir Menas, aprašydama vieną “atvirą partinį susirinkimą Rašytojų sąjungoje” naujiems Maskvos nurodymams aptarti, perduodamas iš ten vieną pranešimą (J. Radaičio), rašo: “Buržuaziniai literatūros ir meno ideologai visokeriopai kėlė ir akcentavo lietuvių tautos ir jos nacionalinės kultūros tariamosios specifikacijos “teoriją”, šaukė apie tautos ir jos kultūros išskirtinumą. Pastangos izoliuot tautą ir jos kultūrą nuo internacionalinių, proletarinių tradicijų, ...buvo padiktuotos klasinių buržuazijos interesų. „Susitikimo su Partijos ir Vyriausybės vadovais metu pasakytos drg. M. Suslovo mintys, kad nacionalinės tradicijos svarbiausia, kas tautas jungia, o ne išskiria, ...apginkluoja mūsų literatūros kritiką kovoje su svetimų mums pažiūrų atgyvenomis vis dar kartais randančiomis vietos kvietimuose ieškoti ir kurti išskirtinai nacionalinį tipažą, netgi jo psichologiją, stilių ir t. t.” (Literatūra ir Menas, nr. 40, 1960). Šioje vietoje verta dar kartą pacituoti ir A. Sniečkaus žodžius, pasakytus jau anksčiau minėta proga: “Dar ir
šiandien šias lietuvių tautos “išskirtinumo”, “savitumo” teorijas bando propaguoti užjūryje lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų likučiai, šiandien šių teorijų tikslas — melu, apgaule, istorijos falsifikavimu pakirsti kasdien vis stiprėjančius lietuvių tautos ryšius su kitomis broliškomis tarybinėmis tautomis, meilę joms.”
Kur toji “meilė” veda — nesunku pramatyti. Tik tuo tarpu atrodo, kad tokia sovietų akcija lietuvių dar neapgauna. Ta “tautų draugystė” atrodo dar labai dirbtina, nenuoširdi ir vargiai ji randa daugiau pasekėjų pavergtam krašte.
* * *
Atydžiai peržiūrėję ištisų 1960 metų kultūrinį gyvenimą pavergtoje Lietuvoje, neradome jokių džiugesnių pragiedrulių. Visas kultūrinis gyvenimas sovietų kreipiamas lietuvių tautos nenaudai. Labai skaudu ir liūdna, bet taip yra iš tikrųjų. Skaitytojai, palyginę šią apžvalgą su kitomis ankstyvesnių metų apžvalgomis žurnale Į Laisvę, tokią pačią nuomonę — išvadą susidarys patys. Šitokiose aplinkybėse yra nuostabu, kad Vakaruose vis dar atsiranda tautiečių, tikinčių sėkmingo kultūrinio bendradarbiavimo galimybėmis su pavergta Lietuva.
