ATEITIS per penkiasdešimt metų

Prieš penkiasdešimt metų, 1911 m. vasario mėnesį, Saliamono Banaičio spaustuvė Kaune atspaude pirmąjį Ateities numerį, išėjusį tuomet kaip priedą prie Draugijos. 1961 m. vasario mėnesį išėjo 50 metų jubilėjinis numeris, spaustas Draugo spaustuvės Čikagoje. Penkiasdešimt metų ir aštuonių tūkstančių kilometrų tarpas! Per tą laiką keitėsi spaustuvės, ateidavo nauji redaktoriai, nauji bendradarbiai užpildydavo žurnalo puslapius, bet Ateitis išliko beveik nepasikeitusi savo kryptimi nuo pačiam pirmam numery išdėstytos programos.

“Krikščioniška jaunuomenė, visada par excellence idealiste, yra amžinų idealų gerbėja, naujų kelių ieškotoja, ateities tvėrėja’ ’— rašė redakcija pirmojo Ateities numerio įvade. “Ji (jaunuomenė) visada stipri dvasia, nes širdyje turi meilę trijų absoliutiškųjų idealų — visuaukščiausios Tiesos, visuaukščiausio Labo ir visu aukščiausios Grožės.” Tuos tris idealus — tiesą, grožį ir labą, arba gyvenamojo momento reikalus, Ateitis pasiryžo gvildenti savo puslapiuose.

Ateitisyra vienintelis lietuvių žurnalas, sulaukęs tokio gražaus amžiaus. Bendrai mūsų spaudos istorijoje tik Vienybė, šiemet taip pat atšventusi savo deimantinį jubilėjų, yra senesnė. Pirmieji Ateities žingsniai ėjo daugiausia kovos už tiesą ženkle. Juk galima sakyti, kad kova už tiesą ir iššaukė Ateities gimimą. Jei Aušrinė nebūtų atsisakiusi spausdinti krikščioniškos pasaulėžiūros straipsnius, gal Ateitis ir nebūtų tuo metu pasirodžiusi. Kova už tiesą reiškėsi gausiais religiniais ir pasaulėžiūriniais straipsniais, rašytais daugiausia pirmojo redaktoriaus Prano Dovydaičio, M. Reinio, A. Makausko, A. Jakšto, M. Krupavičiaus, St. Šalkauskio ir daugelio kitų. Į studijuojančią Rusijos universitetuose lietuvių studentiją anuo metu veržėsi liberalizmas, remdamasis neva naujausiais mokslo pagrindais. Ateitis atlaikė puolimą, ir jei vėliau turėjome visą eilę mokslininkų, visuomenininkų ir kultūrininkų, kurie savo pasaulėžiūrą grindė krikščionybės ir Vakarų pasaulio pagrindais — čia yra tik Ateities nuopelnas.

Po Didžiojo karo, jau atsikūrus laisvai Lietuvai, Ateitis pasuko daugiau į organizacinį ateitininkijos kelią. Daug dėmesio buvo skiriama socialiniams ir visuomeniniams reikalams. Grožio sritis taip pat nebuvo užmiršta. Ateities puslapiuose pirmuosius savo literatūrinius bandymus išspausdino J. Paukštelis, J. Keliuotis, Salomėja Nėris, J. Grušas, A. Vaičiulaitis, J. Aistis, B. Brazdžionis ir didelė dauguma kitų būsimųjų Lietuvos rašytojų bei poetų.

Pasirodžius 1925 m. Židiniui, Ateitis vis labiau ėmė prisitaikyti pirminiam savo tikslui — būti moksleivių žurnalu. Tuo keliu ją ypač pasuko tuometiniai redaktoriai J. Grinius, J. Brazaitis, A. Vaičiulaitis, A. Maceina ir kt. Ji buvo pats populiariausias moksleivių žurnalas iki pat 1940 m. vasaros, kada Ateitis buvo sovietinės valdžios uždaryta.

Ateitis neišėjo iki 1946 metų. Tais metais ji pasirodė jau svetimoje žemėje, Vokietijoje. Pirmuosius numerius redagavo V. Vardys. Jo žodžiais: “ateitininkiškasis jaunimas Vokietijoje parodė tiek kūrybinės dvasios ir gajumo, jog jam nereikėtų rausti prieš savo voronežiškius pirmtakus”. Ateitis laikėsi savo tradicijų — krikščioniškosios pasaulėžiūros ugdymo ir naujų kūrybinių jėgų brandinimo. Tokia ji išliko ir 1950 metais persikėlusi į Amerikos žemę.

Dešimtį metų išgyveno ji New Yorko dangorėžių pavėsyje, kur ją rūpestingai prižiūrėjo K. Ambrozaitis, A. Pocius, P. Jurkus, Kun. J. Petrėnas, J. Baužys, Pr. Naujokaitis ir kt. Prieš pat savo auksinį jubilėjų, lyg pabrėždama savo benamę dalią, Ateitis ir vėl kraustosi. Šį kartą į Čikagą. Redagavimą perima naujoji, jau čia, Amerikoje, išaugusi, mokslus išėjusi ir pasaulėžiūriškai subrendusi karta.

Tarp šios kartos ir Lietuvoj ar Vokietijoj brendusios jaunuomenės yra skirtumų. Tačiau Visa atnaujinti Kristuje idealai ir bendri lietuvybės rūpesčiai šias kartas labiau jungia negu skiria. Tad ir į antrą pusšimtį metų Ateitis žengia tų pačių idėjų vedina ir tuos pačius idealus skleisdama. Linkime jai sulaukti daug tokių jubilėjų.

J. Baužys