STALINIZMAS NAUJAME RŪBE
Neseniai Lietuvoje iš spaudos išėjo kompartijos istorijos instituto paruošta propagandinė knygelė Faktai kaltina, Žudikai bažnyčios prieglobstyje. Toje knygelėje sudėta keliolika pareiškimų, kurie priskiriami dviem Lietuvos vyskupam — kankiniam ir eilei kunigų bei pasauliečių ir liečia lietuvių laisvės kovas bolševikinės okupacijos pradžioje, ypač 1945-46 metais.
Prancūziškai rašąs žinomas Stalino biografas ir sovietinių klausimų žinovas Borisas Suvarinas, vertindamas po Stalino mirties įvykusius pasikeitimus Sov. Sąjungoje, tvirtina, jog šiuo metu ten viešpatauja tas pats stalinizmas, nors jis ir nori išsiginti savo vardo.
Tokį tvirtinimą tenka prisiminti, stebint naujausius reiškinius pavergtoje Lietuvoje. Nevienas dalykas pasirodo tarsi naujas, bet tik pirmu žvilgsniu. Kai giliau pažiūri, tuojau atpažįsti senus stalininius metodus, nors ir naujai ataustus.
Štai vartome šviežiai išspausdintą neva Mokslų Akademijos leidinį. Tikrumoje tai tik jos vardu pradėtoji leisti propagandinė serija — vadinamų “Archyvinių dokumentų” antrasis rinkinys. Spalvotame viršelyje ties dievnamio šešėliu matyti iškelta ranka su kryžiumi, o ją dengianti balta kamža sumirkusi raudoname kraujuje. Iš tiesų, tai įtaigus vaizdas. Pirmu žvilgsniu atrodo, jog tai knygelė, kuri liudija mūsų laikų bažnyčios persekiojimus ir kraują, išlietą už šventą krikščionių tikėjimą. Bet ne. Čia pat juodomis raidėmis įrėžta antraštė skelbia: Žudikai bažnyčios prieglobstyje.Ir tik iš šių žodžių atpažįstame stalininį vylių, pridengtą kiekvienam tikinčiajam brangiais simboliais: dievnamis, kryžius, kunigo drabužis. Jeigu anksčiau viešai ir atvirai visokiais būdais tie simboliai buvo išjuokiami ir niekinami, tai dabar jau nesivaržoma jais pasinaudoti, kad tik daugiau nesibaigiančio stalininio melo patektų į žmonių sąmonę.
Tai, kas matyti viršelyje, dar labiau atsispindi knygelės viduje. Čia sudėti tardymų duomenys, vadinami “archyviniais dokumentais”. Leidėjai betgi visai sąmoningai nutyli, iš kokių, būtent, archyvų pasemta ši liūdna medžiaga. Šiuo metu ji saugojama, frizuojama ir pradedama skelbti tiesioginėje kompartijos istorijos žinioje. Tačiau visi tie puslapiai, kiek jie neišgalvoti, buvo anksčiau surašyti kankinimais, krauju ir mirtiniu išgąsčiu čekistų kalėjimuose, rūsiuose ir tardymų kamerose.
Po Stalino mirties naujoji Sov. Sąjungos viršūnė, pasmerkdama jo asmens kultą, ypatingai pasmerkė slaptosios policijos žiaurumus ir terorą. Ne kas kitas, o Sniečkus 1956 pripažino, jog slopinant Lietuvos pogrindį po karo daug žalos padarę vadinamieji Berijos agentai.
Ir štai šitų pasmerktųjų nusikaltėlių surašytoji bei jų nežmoniškais metodais išgautoji medžiaga šiandien viešai pristatoma, tarsi tai būtų objektyvus istorinis dokumentas. Didesnio prieštaravimo negali būti. Jeigu budeliai tikrai pasmerkti, tai kodėl nesistengiama atitaisyti skriaudas jų aukoms?
Priešingai, šios knygelės tikslas neslepiamas, būtent, morališkai sunaikinti atminimą tų, kurie buvo negailestingai fiziškai sutriuškinti. Tai, kas šiuo leidiniu užsimota, tėra pradėtojo smurto nuoseklus atbaigimas.
Iš to matyti, kad pasibaisėtiną lietuvių kraujo praliejimą dabartiniai atsakingi komportijos vadai tik nuduotai ir nenuoširdžiai apgailestauja. Už Stalino, Berijos ir juos išauginusios sistemos siautėjimą mėginama toliau visą kaltą suversti jų aukoms.
Taip elgiasi stalinizmas, kuris gėdinasi savo vardo. Bet veltui šios pastangos. Kaip šėlstantis smurtas nepalaužė lietuvių tautos valios kovoti už Dievo jai duotas teises, taip sukta propaganda nesuterš jos brangių kankinių atminimo.
Kelios ištraukos iš minėto leidinio”
“Skelbiami dokumentai — tai vyskupų, kunigų parodymai tarybiniams tardymo organams apie jų antiliaudinę, priešišką veiklą. Vienus tų parodymų surašė patys kaltinamieji, kitus — tardytojai” (5 psl.Į). o
“Žaliasis velnias”... Tai Jono Misiūno slapyvardis. Jonas Misiūnas, buržuazijai valdant Lietuvą, tarnavo pasienio policijoje ir turėjo vachmistro laipsnį. Tarnavo okupantų bei generolo Plechavičiaus organizuojamuose daliniuose. Antrojoje 1944 metų pusėje baigusieji vokiečių žvalgybos mokyklas organizavo gaujas, kelioms iš jų vadovavo Misiūnas. Jis norėjo vienai vadovybei pajungti visas Trakų, Ukmergės, Utenos, dalinai Kauno, Alytaus ir Švenčionių apskrityse veikusias gaujas. “Žaliajam velniui” aktyviai padėjo kunigai: Rudžionis, Puzonas, Simaška, Ažubalis. 1945-46 metais “Žaliojo velnio” gaujos liaudies gynėjų ir kariuomenės jėgomis buvo sudaužytos, o Misiūnas ir jo pagalbininkai suimti. “Žaliasis velnias” nusižudė” (63 psl.).
“Adolfas Ramanauskas, buržuazinės kariuomenės karininkas, Alytaus mokytojų seminarijos mokytojas... Ramanauskas — “Vanagas kurį laiką buvo Dzūkijoje veikusių buržuazinių nacionalistų gaujos vadas. Šios grupės vykdė teroristinius aktus prieš taikius tarybinius gyventojus, palaikė ryšius su pabėgusiais į užsienį nacionalistais, Anglijos ir Amerikos žvalgybos užverbuotais asmenimis. Pas Ramanauską buvo atvykę užsienio žvalgybos agentai Krikščiūnas — “Rimvydas”, Pip-lys — “Mažytis” ir Lukša — “Skirmantas”. Lukša, Amerikos žvalgybos agentas, ilgą laiką slapstėsi Ramanausko bunkeryje. Ramanauskas buvo išsiuntinėjęs instrukciją savo gaujoms, joms paliepdamas rinkti žvalgybines žinias... Tarybinio teismo organai Adolfą Ramanauską nuteisė aukščiausia bausme — sušaudyti” (95 psl.).
“Kunigo Šliumpos Prano parodymai 1946 gruodžio 5 d... 1945 metų rudenį pas mane buvo užėjęs “Kazimieraitis” ir man papasakojo, kad jis vykstąs į Kauną, norėdamas susitikti su iš užsienio atvykusiais žmonėmis. Vėliau man Bajerčius papasakojo, kad Kaune “Kazimieraitis” susitiko su iš užsienio atvykusiais nacionalistinių organizacijų atstovais “Andriumi” ir “Alfonsu”,, kurių pavardžių nepaminėjo. “Kazimieraičio” susitikimą su tais žmonėmis organizavo “Šilas”. Anot Bajerčiaus, tie žmonės buvo atvykę iš Vokietijos, Anglijos okupuotos zonos” (100-101 psl.).
“Alvito valsčiaus Lankeliškių kunigas Lelešius... Justinas Lelešius 1946-47 metais buvo “Tauro” apygardos vadas. Jis turėjo slapyvardį “Grafas”. Lelešius nukautas 1947 metais bunkeryje drauge su šešiais kitais banditais” (114 psl.).
* * *
Pasiaukojimo ir herojizmo pavyzdžiai gali apvalyti dvasią nuo emigracijos rūdžių ir suveržti laiko atleidžiamus dvasinius ryšius tarp tremties ir kovojančio krašto.
Juozas Brazaitis
