Jaunos Amerikos Jaunas Prezidentas
Amerika turi naują prezidentą, 43 metų John F. Kennedy. Jo išrinkimas atspindi naująją Ameriką — nebe anglosaksinę, protestantinę, per daugelį generacijų įsišaknijusią Šiauriniame kontinente, bet naujųjų emigrantų — neseniai įsikūrusią, jau nebe anglišką ir ne protestantišką Ameriką. John Kennedy atstovauja ne kilmes aristokratiją — tai Henry Cabot Lodge, bet XIX amžiaus imigrantų Ameriką. Tieji įsitvirtino ne šeimos kilmės pagrindu, bet per politiką ir per sugebėjimą tapti turčiais (Edwin O’Connor, The Last Hurrah, 1956). Dar ir kitu atžvilgiu naujasis prezidentas yra naujosios Amerikos atstovas: jis miestų „mylimasis”, didžiųjų miestų balsais išrinktas. Jis taip pat naujos generacijos atstovas, generacijos, kuri brendo po Rooseveltinėje atmosferoje ir kovėsi paskutiniame kare. Šitoji Amerikos generacija skirtinga nuo stevensoniškės: ji dar buvo perjauna susižavėti marksistiniu radikalizmu ekonominei krizei likviduoti, bet kartu pakankamai priaugusi suprasti reformų reikalą, kad kraštan niekada negrįžtų nedarbas, skurdas, alkis (žiūr Arthur M. Schlesinger veikalus apie Roosevelto laikus). Taip pat — tai geenracija, kuri tiki Amerikos galybe ir nori užsieniuose tą galybę naudoti Amerikos tikslams. Abu jie, laimėjusysis Kennedy ir jo oponentas Nixonas šiuo požvilgiu priklauso kitai generacijai — ne Eisenhowerio, įtikėjusiai, kad Amerikos milžinas pačia savo egzistencija išlaikys taiką ir laisvę, bet 1960 generacijai, kuri nori Amerikos galybę pavartoti, kad pasiektų galutinės taikos ir laisvės.
Prezidento Kennedy atveju, jį išrinkdama Amerika pademonstravo dar vieną savo naujumo žymę: jinai jau pakilusi Amerika; Amerika, sugebėjusi išsivaduoti iš religinių prietarų, kurie katalikui draudė įkopti į prezidentūrą. Galima pridėti taipgi, kad ir katalikiškumo atžvilgiu Kennedy yra naujas žmogus katalikiškosios visuomenės tarpe. Ne tai svarbu, kad dauguma katalikų teologų ir filosofų bei kitų Bažnyčios vyrų su kai kuriom Kennedy pažiūrom nesutinka, bet tai, kad pripažįsta jam teisę manyti skirtingai ir dėl to jo neišmeta iš katalikų tarpo.
Kennedy herojai
Iš Kennedy raštų ir kalbų atrodo, kad jo politiniai herojai yra Lincolnas ir Franklinas Rooseveltas. Rinkiminėje kampanijoje Kennedy save lygino su Lincolnu, 1960 metų rinkimus su 1860 metų Lincolno rinkimais, kai reikėjo nuspręsti, kuriuo keliu Amerika pasuks: į laisvę net per civilinį karą ar į taiką vergijos pripažinimu. Kaip Lincolnas, ir savo oponentą provokavo į debatus; ne kaip Lincolnas, jų dėka ir laimėjo. Rooseveltą Kennedy lygiai su XVIII a. Amerikos revoliucija prieš Angliją. Hyde Park (Roosevelto namai), Warm Springs (Roosevelto gydykla) jam buvo* sakė Kennedy, tiek pat garbingos vietos kaip ir Valley Forge, kur Washingtono armija kentė kietą ir žiaurią žiemą, bet ją pergalėjusi galop išgelbėjo ir pačią Amerikos Revoliuciją. Iš Roosevelto Kennedy skolinosi ir politinį žodyną bei analogijas. Rooseveltas žadėjo “a New Deal” — naują tvarką, Kennedy žadėjo “New Frontier” — atidaryti naują Amerikai pasaulį. Iš Roosevelto Kennedy skolinosi ir rinkiminių kalbų pobūdį. Kaip Rooseveltas 1932 m. namų krizę, taip Kennedy 1960 m. vanojo tarptautinę krizę, kurioje Amerikos prestižas buvo kritęs panašiai kaip ir šėrų kainos krizės metu. Vėliau, kai jau rimtus argumentus buvo perdažna kartoti, Kennedy bandė laimėti išjuokdamas oponentą: Padėkite man paleisti poną Nixoną į atsargą džiaugtis Kalifornijos gražuolėmis, kalbėjo Kennedy Nixono gimtinėje.
Dar daugiau: iš politinio čempijono Roosevelto Kennedy skolinosi ir politinę strategiją. Nuo pat Demokratų konvencijos liepos mėnesį Los Angeles mieste buvo aišku, kad Kennedy bando sulipdyti Trumano ir Eisenho-werio laikais iširusią Roosevelto koaliciją, kuri Rooseveltui atnešė negirdėtus ketverius laimėjimus. Toji koalicija susidarė iš pietiečių valstybių su šiauriečių didžiaisiais miestais. Kitaip tariant, pietiečiai demokratai su šiauriečiais unijų lyderiais, negrais, žydų, lenkų, čekų, na, ir lietuvių grupėmis. Tai koalicijai atstatyti Kennedy į viceprezidento vietą įmanevravo (su žaltišku gudrumu) gabų ir ambicingą Senato daugumos lyderį Johnsoną, kuris buvo įsižeidęs, kai prieš rinkimus respublikonai skelbė, jog jis priimsiąs viceprezidentinę demokratų nominaciją (jisai norėjo prezidentūros). Johnsonas turėjo garantuoti pietinių valstijų balsus. Šiauriečių miestam — darbininkijai, intelektualams, etninėm ir rasinėm grupėm Kennedy — kaip ir Rooseveltas po pirmųjų rinkimų — sudarė liberalesnę, progresyvesnę partijos programą, kaip bet kada prieš tai. Paegzaminavę rinkimų davinius pamatysime, kad Kennedy laimėjo didesniąją dalį pietų valstijų ir tas šiaurines, kuriose didieji miestai nulėmė rinkimus. Tačiau nedidelė Kennedy pergalės dauguma (vos 200,000 balsų) rodo, kad jisai visos Roosevelto koalicijos neatstatė.
Pasisekimo priežastys
Kodėl Kennedy pasisekė laimėjimas? Pirma, aišku todėl, kad pajėgė rinkimams suvienyti pietiečių ir šiauriečių demokratų vadus. Atrodo, šie metai — tai demokratų metai (šie metai — demokratų metai, skundėsi Kentucky pralaimėjęs buvęs senatorius Clement — ir kodėl jie turėjo nominuoti kataliką!). Kraštas buvo nepasitenkinęs Eisenhovverio valdžios lėtumu, nors ir reiškė „meilę” pačiam Eisenhoweriui. Trečia, Kennedy išmušė kai kuriuos respublikonų argumentus iš Nixono rankų. Viena, pademonstruodamas, kad kraštas iš tikrųjų ekonomiškai nebuvo taip stiprus kaip Nixonas skelbė, antra — debatuose su Nixonu pademonstruodamas, kad jisai nemažiau pažįsta politinį gyvenimą ir yra nemažiau patyręs, kaip Nixonas. Pats Kennedy po rinkimų pasisakė, kad jam pergalę atnešė debatai. Svarbiausia debatų pasekmė buvo ta, kad iki tol mažiau žinomas Kennedy pasidarė lygiai žinomas su seniai jau žmonėm pažįstamu Nixonu ir debatuose pasirodė Nixono pajėgumo. Kai kam jisai atrodė net pajėgesnis, ir tai tiems, kuriems Nixono asmuo atrodė mažiau simpatingesnis. Buvo žmonių, kurie nemėgo Nixono fizionomijos; gi moterims Kennedy atrodė gražesnis. Partijų lyderiai sako, kad kiekvienų rinkimų metų dalis rinkėjų apsisprendžia balsuoti ne racionaliai, bet dėl to, kad jiems asmeniškai vienas ar kitas kandidatas labiau patinka. Taigi, koalicija su pietiečių vienpartine sistema ir su gausingom ir energingom miestų demokratinėm organizacijom šiaurėje, demokratam palanki atmosfera, debatai, asmeniniai emociniai nusistatymai prieš Nixoną — šitosios buvo svarbiausios Kennedy pergalės priežastys.
Kodėl tokia maža pergalė?
Demokratų vadas senatorius Jackson iš Washingtono valstijos teisingai sako, kad Kennedy pergalė buvo tokia maža dėl to, kad protestantai įvairiose valstijose, kai kur Pietuose, daugiur Vid. Vakaruose ir Vakaruose, vieton kaip paprastai balsavę už demokratą, balsavo už Nixoną, pasisakydami prieš Kennedy religiją. Kitaip tariant, mažos Kennedy pergalės priežastis — dar egzistuojantys religiniai prietarai. Kaip ten tačiau bebūtų Kennedy išrinkimu Amerika pademonstravo, kad žymia dalim tą prietarą yra pergalėjusi.
Ilgai bus ginčijamasi dėl katalikų balsų įtakos. Paprastai sakoma, kad katalikų dauguma balsavo už Kennedy. Tai gali būti teisybė. Tačiau reikia atminti, kad katalikai paprastai didžiule dauguma balsuoja už demokratus: airiai beveik visi, daug italų ir kitų. Lietuviai taip pat — su nedidelėm išimtim (naujieji ateiviai). Šios grupės pabalsuoja už respublikonus, kai tieji (o ne demokratai) kandidatu išstato grupės žmogų: italą, žydą, lietuvį. Tokiu būdu, katalikų, balsavusių už Kennedy vien dėl katalikiškumo tikriausiai tebuvo tik kokia 10-15% daugiau kaip paprastai. Kai kuriose valstybėse tačiau yra labai aišku, kad katalikai už Kennedy daug labiau balsavo pirminiuose rinkimuose nei tikruosiuose. Taip, pav., Kennedy stipriu balsų skaičium laimėjo pirminius rinkimus Wisconsine, bet didele balsų dauguma pralaimėjo rinkimus į prezidentus. Kiekvienu atveju, ką belaimėjęs iš katalikų, jisai prarado didelėm protestantų masėm pabalsavus prieš Kennedy dėl jo religinės priklausomybės. Porą valstybių (Tennessee ir Oklahoma) ir gal net kitas (kaip Kentucky) Kennedy pralaimėjo dėl savo religijos. Jo pergalė S. Carolinoje buvo labai nežymi, nors ta valstija nuo Civilinio karo laikų niekad nėra balsavusi už respublikoną. Nixonas surinko tiek daug balsų, kadangi S. Carolinos balsuotojai protestavo prieš Kennedy.
Pergalė tačiau, kad ir maža, palieka pergale, ir Amerika turi naują prezidentą. Elektoriniais balsais Kennedy laimėjimas yra visai pakankamas. Amerikos rinkimų pergalės dauguma, reikia pridėti, nenustato mandato dydžio, suteikto išrinktajam. Tokiu būdu Kennedy jausis visai laisvas vykdyti savo liberalinę programą.
Kennedy programa
Kennedy prižadėjo didelę programą, nors ir neišaiškino, iš kur tai programai finansuoti gaus reikalingų pinigų. Jis, atrodo, viliasi, kad tas programas galės finansuoti Kenendy inspiruotas JAV ekonomijos augimas: federalinė valdžia turės daugiau pinigų iš mokesčių. Kennedy pažadai ima daug: nuo paramos senom ligoninėm restauruoti iki medicininės pagalbos garantijos pensininkams virš 65 metų. Toji garantija būtų apmokama iš reguliarių socialinės pensijos fondų. Vidaus politikai Kennedy programa progresyvi. Tačiau reikia abejoti, kad jisai galės ją įvykdyti be kompromisų, kuriuos priėmus iš tikrųjų reikės pasitenkinti Nixono siūlytaisiais įstatymų projektais. Tokio pesimistinio galvojimo priežastis glūdi Kongrese. Nors tenai ir demokratų dauguma, tačiau tik retais atvejais įstatymai nusprendžiami vienos partijos balsais. Nuo 1938 m. Kongreso abejus rūmus praktiškai valdo pietiečių demokratų ir šiauriečių respublikonų (didžiulės daugumos) koalicija. Ta koalicija tebėra nesugriuvusi. Kennedy pasisekimui garantuoti reikia sugriauti tą koaliciją. Ar koalicijos statytojui seksis koalciją griauti — parodys ateitis. Antra, Kongresas iš esmės (komitetų ir vyresniškumo sistema) yra konservatyvioji valdžios dalis ir daugelis Kennedy pasiūlymų užklius komitetuose, kurių svarbiesiems pirmininkauja konservatyvūs žmonės, kad ir demokratai.
Kennedy ir Lietuvos reikalas
Labiausiai, žinoma, mums rūpi šis jo nusistatymas. Daugelis naujųjų ateivių nuogąstavo, kad Kennedy susidės su Stevensonu, Eleanor Roosevelt ir kitais — ir tada jau „amen” priešinimuisi komunizmui, šias eillutes rašant dar buvo neaišku, kas bus Kennedy Valstybės Sekretorius, bet reikia spėlioti, kad tai nebus Stevensonas. Pats Kennedy yra padaręs kai kuriuos pažadus. Visų pirma, yra pažadėjęs neeliminuoti emigracijos kvotos Lietuvai. Prieš tą kvotą yra buvę pasikėsinimų, ją bandant įjungti į Sovietų Sąjungos kvotą. Antra, yra pažadėjęs iš dviejų kartų: Hayanis Port ir per Draugą nepripažinti Lietuvos okupacijos ir toliau tęsti Rooseveltinę nepripažinimo politiką. Šis pastarasis Kennedy raštas, kiek atrodo, lietuviškajai spaudai buvo pasiųstas po to, kai Nixonas laišku pasisakė Amerikos R. Katalikų Federacijai. Tačiau nuo to pažadas nesumažėja. Lietuvos klausimo sprendimas tačiau priklausys ne tiek nuo konkrečių pažadų dėl Lietuvos (darytų ypač rinkimų metu), kiek nuo bendros pasaulinės ir Amerikos politikos prieš Sov. Sąjungą. Šitai turime stebėti ypač atidžiai ir būti pasirengę reikalui esant reaguoti.
