Partizanai: Istorija ir dabartis

BAŽNYČIA IR VALSTYBĖ AMERIKOS ŽEMYNE

PUERTO RICO: AR VYSKUPAI „KIŠOSI Į POLITIKĄ” AR POLITIKAI Į BAŽNYČIOS REIKALUS? • PRINCIPAS IR IŠMINTIS • KUO PADEDAMA KRIKŠČIONIŠKAI DEMOKRATIJAI IR KUO NE

Tuo pat metu, kai Amerika rinko prezidentu kataliką John Fitzgerald (senelio vardu) Kennedy, Amerikos protektorate Puerto Rico katalikai vyskupai uždraudė salos ispaniškai kalbantiems katalikams balsuoti už gubernatoriaus Luis Munoz Marin Demokratų partiją. Tokiu būdu Jungtinių Amerikos Valstybių teritorijoje, — kur katalikui tradiciškai buvo paneigiama Prezidentūra dėl to, kad jisai tariamai tarnautų Popiežiui ir vyskupui, ne Amerikai, — aukšti Bažnyčios hierarchai lyg ir pademonstravo Bažnyčios vadinamą „kišimąsi į politiką”, kurį Amerikos protestantai teigė ir nuo kurio prezidentinis kandidatas Kennedy atsisakė.

KONFLIKTAS PUERTO RICO

Trys Puerto Rico vyskupai, du amerikiečiai ir vienas vietinis (arkivyskupas James P. Davis, vyskupas James E. McManus, C. Ss. R., ir augziliaras vyskupas Luis Aponte Martiv nez) spalio 23 d. ganytojiniame laiške datuotame spalio 18 d., pasmerkė Demokratų partiją, liepdami tikintiesiems nebalsuoti už tokią partiją, kuri atstovauja „antikrikščionišką, antikatalikišką filosofiją, kuri remiasi modernia herezija, kad ne dieviškasis Įstatymas, bet viešoji valia nusprendžia, kas yra moralu ir kas ne. Vyskupai nurodė, kad Demokratų partija kaip tik palaikanti „nemoralias idėjas ir nemoralų elgesį.” Cituodami Leono XIII Immortale Dei, jie užakcentavo savo kaip ganytojų pareigą „uždrausti katalikams balsuoti už partiją, kuri, paneigdama krikščioniškąją moralę, prisiima laicistinę moralę. 

Konkrečiai, vyskupai užprotestavo prieš kai kuriuos Puerto Rico Demokratų partijos programinius pasisakymus. Jie interpretavo, kad Populiariosios Demokratų partijos programa (1) norinti uždaryti kunigus į zokristiją, jiems nepripažįstant net teisės „protestuoti prieš religijai, moralei ir Bažnyčios mokslui prieštaraujančią politinę veiklą”; (2) kad partija meluoja skelbdamasi pripažįstanti religiją esmine dalim tokios civilizacijos, kurią partija norėtų sukurti. Meluojanti todėl, kad praktikoje religinį mokymą leidžianti tik parapijinėse mokyklose, kurios sudaro tik 5% visų Puerto Rico mokyklų; (3) kad partija pripažįstanti nusikaltimais tik tokius veiksmus, kurie pasmerkti didžiosios daugumos gyventojų. Kalbant ne filosofiškai, vyskupų laiškas pakaltino partiją, kad ji draudžianti kunigams organizuoti opoziciją ir pasisakyti prieš praktinę Demokratų partijos politiką; kad Demokratų partija atsisakanti leisti tikybos dėstymą valstybines mokyklas lankantiem vaikam už mokyklos ribų (neseniai įstatymo projektas leidžiąs tokį „released time” dėstymą vėl buvo atmestas); kad Demokratų partija palaikanti abortų ir sterilizacijos praktiką, leidžianti „gimdymų kontrolės” literatūros platinimą ir toleruojanti nei Bažnyčios nei valdžios nesurištas vedybas. Šitokios praktikos moralumą ar nemoralumą, vyskupai netiesioginiai pasakė, negalima nustatyti balsų dauguma, bet religijos, moralės ir Bažnyčios mokslo dėsniais.

Vyskupai pasiaiškino, kad toks jų laiškas neprieštaraująs JAV vyskupų praktikai politinių partijų atžvilgiu laikytis neutralumo. Neprieštaraująs todėl, kad situacija Puerto Rico esminiai esanti skirtinga nuo JAV sąlygų. Pirma, JAV katalikams „negrasina anti-katalikiški įstatymai ir veikla iš valdžios pusės; antra, federalinė Washingtono valdžia nesikišanti į vietinius reikalus, kaip tai daro San Juan valdžia; trečia, katalikai JAV yra mažuma, gi Puerto Rico — dauguma, kuri nusprendžia, kas valdys. Todėl katalikam esanti pareiga žiūrėti, kad jų išrinktoji valdžia valdytų pagal krikščioniškus principus.

Vyskupų laiškas buvo ne tik perskaitytas bažnyčiose, bet paskelbtas ir visoje salos spaudoje, paskleistas per katalikų organizacijas ir pagarsintas pranešimais per radiją ir televiziją-

VYSKUPAI — UŽ KATALIKŲ AKCIJOS PARTIJĄ

Toks griežtas vyskupų laiškas buvo interpretuojamas kaip pasisakymas už naujai įsteigtą Krikščioniškosios Akcijos partiją. Salos vyskupai, ypačiai miesto Ponce vyckupas McManus iš seniau jau vaidijosi su valdančia Demokratų partija ir jos vadu gubernatorium Luis Munoz-Marin. Kai gubernatorius neparėmė vyskupų nusistatymo. kad būtų leidžiamas užmokyklinis tikybos dėstymas valdinių mokyklų vaikams, galų gale santykiai visai suiro, ir vyskupai „palaimino” Krikščioniškosios Akcijos partijos steigimą. Toji partija šįmet jau norėjo dalyvauti rinkimuose. Bažnyčios vyresnybė piktinosi, kad tai partijai Munoz -Marin vyriausybė neleidžianti dalyvauti rinkimuose, nepatvirtindama daug parašų, kuriais Krikščioniškosios Akcijos partijos nariai buvo išstatomi į rinkimus. Partija tačiau rinkimuose dalyvavo kartu su Respublikonų, Nacionalistų ir Demokratų partijomis. Amerikos spauda skelbė, kad iš tikrųjų vyskupas McManus norėjo ne tiek padėti Krikščioniškosios Akciios partiiai, kuri nieko negalėjusi laimėti, kiek pakenkti Demokratams, kad tokiu būdu laimėtų respublikonai ir jų vadas Luis Ferre iš Ponce miesto. Respublikonai pasisako už Puerto Rico pilną įjungimą į JAV kaip atskirą valstybę. Bendrai pasakius, amerikietiškoji spauda pakaltino vyskupus kišimusi į politiką, o senatoriaus Kennedy brolis Robertas, Jacko kampanijos vadovas, viešai pareiškė nepasitenkinimą tokiu Puerto Rico vyskupų elgesiu. Iš kitos pusės, bostoniškis katalikų The Tablet, sukeitė stalus, pakaitindamas Puerto Rico politikierius kišantis į religijos ir moralės sritį. Vatikanas reagavo atsargiai. Jo oficiolai pareiškė, kad iš anksto jie nežinojo apie vyskupų laišką ir kad tai nieko nuostabaus, nes ordinarai gali tokius dalykus daryti laisvai. Apie patį laišką Vatikano žmonės komentuoti atsisakė, nes neturį nei teksto, nei žiną laiško aplinkybes bei jo motyvus. Tačiau pridėjo, kad Puerto Rico vyskupų instrukcijos yra taikomos tik salos tikintiesiems, ir kad iš to vyskupų elgesio negalima spręsti kaip būtų elgiamasi tose teritorijose, kurios nėra Puerto Rico vyskupų jurisdikcijoje.

Daugel laiško skaitytojų pastebėjo, kad vyskupai buvo uždraudę balsuoti už Demokratų partiją, bet nebuvo pagrasinę ekskomunika tiems, katalikams, kurie pasielgtų prieš vyskupų valią. Po Vatikano pasisakymo, Puerto Rico vyskupų atstovas pareiškė, jog balsuoją už Demokratus padarą nuodėmę ir be abejonės „galį būti” ekskomunikuojami.

DU KARDAI:

BAŽNYČIA IR VALSTYBĖ

Mūsuose apie Bažnyčios - Valstybės santykius kalbėta daug. Kartais rimtai, kartais mažiau. Tačiau mūsų svarstymai ėmė labiau ir labiau darytis spekuliatyviniai. Greičiausiai dėl to, kad neturime savos valstybės. Šios svarios ir moderniem laikam esminės problemos svarstymui reiktų naudotis konkrečiais atvejais, kaip, pavyzdžiui, Puerto Rico įvykiais. Šis nuotykis ir duoda progą pasisakyti.

Kad kunigija ir hierarchija turi teisę naudotis visiems lygiomis politinėmis teisėmis, pav., teise balsuoti, agituoti, organizuoti politinį gyvenimą — nėra ir negali būti klausimo, jei išpažįstama demokratija. Kad Bažnyčia turi teisę ir pareigą prakalbėti apie visas gyvenimo sritis, jei tikėjimo ar moralės reikalai liečiami — bent katalikai tuo neabejoja. Tuo neturėtų abejoti nei kiti demokratai. Jeigu unijos ir bizniai gali savo teises ginti politiniu būdu, t. y. „kištis į politiką”, kodėl to turi būti atsisakoma pripažinti Bažnyčiai: juk iš vienos pusės ir ji yra organizacija, kaip ir unija ar pan.

Iš tikrųjų Bažnyčios vadovybė tais klausimais visose srityse, taigi, ir politikoje, yra pasisakiusi, ir tai nekartą. Reikia tik prisiminti pav., kaip Leonas XIII patarė Prancūzijos katalikams priimti ir palaikyti III Respublikos demokratiją (prancūzai būtų geriau Popiežiaus paklausę; Prancūzijos gyvenimas būtų išsivystęs daug naudingiau ir Prancūzijai ir katalikybei) ir kad Pijus XII pagrasino ekskomunika visiems italams katalikams, kurie balsuotų už komunistų partiją (tokiu būdu bent laikinai išgelbėjo Italiją nuo komunizmo). Pripažįstant Bažnyčiai laisvę pasisakyti tais klausimais, tuo nepaneigiama nei valstybinių organų laisvė „kištis” į tam tikrus bažnytinės administracijos dalykus, pav., reikalauti, kad bažnyčios ir mokyklos būtų statybinės konstrukcijos metodu apdraustos nuo gaisrų, kad būtų gaunami leidimai procesijoms, kad besimylintieji vedyboms užsiregistruotų (ir gautų leidimą!) valdžios įstaigose prieš bažnytines vedybas ir pan. Nuo Gelazijaus, paskelbusio dviejų kardų doktriną, Bažnyčia ir Valstybė laikomos nepriklausomomis institucijomis, nors ir katalikų ir jų priešų tarpe yra buvę bandymų jas sutapatinti. Tas principas ir yra Bažnyčios ir Valstybės santykių pagrinde. Jei tas principas pripažįstamas, reikia pripažinti, kad tos institucijos viena iš kitos gali kai ko ir reikalauti. Taigi, reikalinga pripažinti tų institucijų nepriklausomybę, o kartu ir teisę Bažnyčiai „kištis” į jos paskirtį liečiančius dalykus, taip kaip Valstybei teisę reikalauti, kad Bažnyčia prisitaikytų prie bendrųjų administratyvinių reikalavimų ir paliktų valstybės valdymą administratoriams (politikams). Reikalinga Bažnyčiai suteikti teisinę apsaugą bei lygybę. Tačiau Bažnyčia kaip žmogiškoji institucija (iš vienos pusės ji tokia yra) negali reikalauti privilegijų, neduodamų kitoms panašioms bendruomenėms.

KOKIO TIKSLUMO AKCIJA?

Šitaip tuos santykius suprantant, Puerto Rico įvykį tenka vertinti ne filosofiniu (principo), bet išminties (t. y. inspiracijos, proto panaudojimo principui pritaikyti) požiūriu. Kartais daug gerų intencijų ir gerais principais besivadovaujančių žmonių atsiekia labai blogų rezultatų praktikoje. Tokių atvejų yra ir Bažnyčios istorijoje. Iš moderniųjų galima suminėti popiežių pasiskelbimą Vatikano kaliniu. Tąjį pasiskelbimą paskum reikėjo atpirkti Laterano susitarimais su diktatorium Mussolini. O kiek nenaudos buvo Bažnyčiai dėl nenoro anksti pripažinti Italijos suevernumą! Katalikų leistose ir rašomose knygose (Mario Einaudi, Christian Democracy in Western Europe) netiksliu randamas ir Pijaus XI draudimas kunigui De Gasperi, krikščioniškosios demokratijos Italijoje steigėjui, sudaryti koaliciją su socialistais, kad tokiu būdu sulaikyti Mussolinio įsiveržimą į valdžią. Prie tokios kategorijos žygių reikia priskaityti ir Puerto Rico vyskupų pasisakymą. Jų teises pasisakyti negali nuginčyti joks demokratiškai galvojantis žmogus. Jie turi teisę kalbėti apie ką tik nori. Tačiau reikia nepamiršti, kad laiško pasėkoje pasmerktojo Munoz-Marin Demokratų partija rinkimuose gavo 58% balsų — kaip niekad iki šiol. Gi Krikščioniškosios Akcijos partija nesurinko nei 10% ir todėl pagal Puerto Rico tvarką (teisingiau, diskriminaciją) nustojo legalinės teisės. Tokiu būdu krikščioniškajai demokratijai Puerto Rico nebuvo pasitarnauta. Atvirkščiai, ji sulikviduota pumpure (aišku, priešams didžiai džiaugiantis).

Nepasitarnavo Puerto Rico vyskupai krikščioniškajai demokratijai nei kitose šalyse. Nepasitarnavo, skelbdami, kad katalikams esant daugumoje jų „moralinė atsakomybė” esanti vienokia, o esant mažumoje — kitokia. Tokia kalba tik sudaro įspūdį, jog katalikai politiniame gyvenime gali vartoti dvigubą standartą. Katalikų priešai jau seniai šitai katalikams yra prikišę ir Puerto Rico ganytojų laiške tam bus rasta naujos ugnies.

STUDENTIJOS POLITINIS PORTRETAS

1960 m. balandžio - gegužės mėn. JAV Lietuvių Studentų Sąjungos studijų komisijos daryta studija atidengė įdomių duomenų apie lietuvių studentijos politinį veidą. Nors studija buvo daryta dar prieš nominacijas, betgi rastas jau ryškus pasiskirstymas kandidatais ir partijomis. Rinkimų pasėkoje studijos rezultatai gali šiek tiek pasikeisti, bet kaip rodo šioje srityje darytos studijos, pasikeitimas turėtų būti nežymus. Kaip ten bebūtų, žemiau pateiktos lentelės apytikriai nusako jaunosios kartos politinį veidą ir atskleidžia įdomių skirtumų tarp skirtingų ideologinių organizacijų narių, įdomu pastebėti, jog minėta studija buvo norima patikrinti studentijos politinę orientaciją, liečiančią lietuvių politines partijas. Visai nereikšmingas studentų skaičius pasisakė priklausą ar simpatizuoją lietuvių politinėm partijom, kai tuo tarpu beveik visi vienokiu ar kitokiu būdu identifikavosi su Amerikos politine partija. Tai rodytų, kad jaunoji karta jau visa savo egzistencija surišta su šiuo kraštu.

Studentijos politinis pasiskirstymas pagal politinę orientaciją ir organizacinį priklausomumą 1960 m. gegužės mėn.

Studentijos pasiskirstymas pagal kandidatus 1960 m. gegužės mėn.

Ateitininkai, nors maždaug lygiai pasidalinę tarp demokratų ir respublikonų, 2:1 santykiu remia Kennedy. Ar Čia kartais nepasireiškia religinis motyvas? Santarieiiai ir neolituanai yra žymiai pakrypę į respublikonų pusę. Jie maždaug atitinkamai remia Ni-xoną. Nepriklausomi studentai rodo lygiai tokią pat partinę afiliaciją kaip ir santariečiai. Gi akademikai skautai šiek tiek mažiau palinkę į respublikonus, bet daugiau kaip santariečiai remia Kennedy. Trumpai tariant, lietuviškoji studentija yra gerokai pakrypus į respublikonų pusę, nors Kennedy, kaip prezidentinis kandidatas, susilaukė daugumos paramos.

Pirmą kartą 1960 m. lietuviškos studentijos tarpe, tiek ateitininkų tiek ir santariečių, tiek ir akademikų skautų tarpe pastebėtas susidomėjimas rinkimais. Kandidatai ir jų politika buvo diskutuojami viešuose susirinkimuose. Tai gal būt dar viena žymė to seniai jau kalbamo jaunosios kartos persiorientavimo iš pabėgėlio į imigranto ir piliečio statusą. Lietuvis studentas jau psichologiškai pradeda susirišti su Amerikos politinėmis partijomis.

T. R e m e i k i s

Visame atgijusios lietuvių tautos gyvenime visada aktyviai reiškėsi jos jaunimas. Maskvos, Varšuvos, Petrapilio lietuvių studentai buvo tautos atgimimo apaštalai. Juos jautė Vilniaus Didysis Seimas 1905 metais. Jie išvežiojo šio seimo nutarimus po Lietuvą. Jaunimas stojo savanoriais į Lietuvos kariuomenę ir dėjosi į valstybės kuriamąjį darbą. Jaunimu didžiąją dalimi rėmėsi lietuvių rezistencijos judėjimas paskutiniųjų okupacijų metais.

S t. Barzdukas