Ateitininkų laimėjimai ir problemos
PUSĖS ŠIMTMEČIO PERSPEKTYVOJE
• KONGRESAS ČIKAGOJE • KODĖL KATALIKŲ TIKĖJIMO ŽMONĖS NERAŠO APIE KATALIKUS • ATEITININKUOS PERGALIŲ VAINIKAS • PROBLEMŲ IR RŪPESČIŲ EILĖ.
1960 m. rugsėjo 2-4 Čikagoj Ateitininkų Federacija atšventė savo 50 metų jubiliejinį kongresą. Nesiimame kongreso iškilmių aprašinėti, nes tai jau atliko Draugas, Darbininkas ir Tėviškės Žiburiai. Tačiau norime keliomis mintimis paminėti patį ateitininkijos auksinį jubiliejų. 50 metų ateitininkiškosios veiklos šventė nėra tik pačių ateitininkų vidaus reikalas. Ji liečia visus, kuriems lietuviškoji gyvybė yra brangi. Kiekviena lietuviškoji organizacija yra lietuviškosios gyvybės išeivijoje reiškėją ir todėl verta lygaus visų dėmesio.
SPAUDA IR KONGRESAS
Rašydami šiuos žodžius jau trys savaitės po ateitininkų kongreso, turime apgailestauti, kad šis reikalas mūsuose vis dar nėra suprantamas. Ligi šiai dienai antrasis Čikagos dienraštis nė viena eilute nepainformavo savo skaitytojų, kad toj pačioj Čikagoj savo organizacinės veiklos 50 metų atšvęsti buvo suvažiavę ligi 1000 žmonių iš JAV ir kitų kraštų. Lyg tai nebūtų buvęs lietuviškajame gyvenime neeilinis įvykis! Ne tik šis dienraštis, bet ir kita katalikams svetimoji spauda nelaikė nei savo žurnalistine, nei lietuviškąja pareiga pasidomėti ateitininkų kongresu. Keldami faktą, nesiimame priekaištauti nei tam, nei kitam atskiram laikraščiui, nes taip jau nuo seno ir maždaug visų priprasta. Tačiau manome, kad toks įprotis yra nelemtai susidaręs ir vertas nusikratyti. Nelaikome normaliu dalyku, kad „nesavaisiais” nesidomima kitaip, kaip dėl ko nors išeinant prieš juos „kovon”. O pirmiau negu kovoti yra svarbu pažinti, informuoti. Atskiros organizacijos gali būti ne tik idėjiškai skirtingos, bet ir tiesioginės priešininkės. Betgi jos visos yra tos pačios lietuviškosios dirvos darbininkės. Ką veikia viena organizacija, svarbu yra ir kitoms. Daug sėkmingiau sektųsi kovoti su fanatizmu (ir būtent, daug svarbiau kovoti su savo pačių negu su „priešų” fanatizmu), jei būtų lojaliai domimasi darbu ir tų, kurie laikomi priešininkais, Ignorancija yra pagrindinė fanatizmo gaivintoja. Geriau vieniems kitus pažįstant, daug būtų laimėta sukurti džentelmeniškesnius tarpusavio santykius ir tuo pačiu giliau pasiekti lietuviškosios vienybės visoj galimoj idėjų įtampoj.
Toks yra pagrindas, todėl manome, jog ir ateitininkijos 50 metų jubiliejus turėjo teisės rasti atgarsio visoj lietuviškojoj spaudoj ir visuomenėj. Organizacija — ne žmogus. Jai nėra ko įsižeisti, ar ji kieno nutylima ar ne. Bet ne vistiek yra kitiems nutylėti, kada ir šiuo metu, lietuviškajame gyvenime įsigalint nuovargiui, viena organizacija pajėgia savo kongresan sušaukti ligi 1000 žmonių. Tai šviesus įvykis lietuviškajame gyvenime.
ATEITININKŲ INDĖLIS TAUTOS LOBYNAN
Ateitininkai yra pati seniausia jaunimo organizacija iš visų dar tebegyvų jaunimo organizacijų. Drauge tai yra apskritai viena iš seniausių lietuviškųjų organizacijų. Savo narių skaičiumi ji taip pat yra viena iš gausiausių. Veikia visuose laisvojo pasaulio kraštuose, kur tik yra lietuvių. Jos nariai reiškiasi ir kitose bendrinėse, kultūrinėse, profesinėse ir kitose organizacijose. Ateitininkai yra visiems žinomi, tik nevisų lygiai pažįstami.
Tie, kurie patys išaugome ateitininkuose ir dabar jų eilėse telkiamės, savo organizacijos 50 metų jubiliejų švenčiame su išdidžiu džiaugsmu: visko pergyvenome, bet vistiek likome nepalaužti! Ateitininkai savo veiklą pradėjo carinėj priespaudoj. Pakako kliūčių ir savojoj valstybėj nuo to meto, kai ji išsuko iš demokratijos kelio. O paskui užėjo bolševikinė ir nacinė okupacijos su žiauriu teroru. Daug idėjos draugų kalėjo, daug jų žuvo. Lietuvoj ateitininkų veikla užgniaužta drauge su visomis kitomis lietuviškomis organizacijomis. Tačiau tie, kurie atsidūrėme laisvajame pasaulyje, tuojau pat atkūrėme ateitininkų organizaciją, ir ji telkia mūsų jau svetur gimusiuosius vaikus, diegdama juose lietuviškąją gyvybę. Kaip Lietuvoje, taip ir čia ateitininkų federacija jungia tris sąjungas: moksleivius, studentus ir sendraugius. Šiuo metu moksleivių ateitininkų yra per 900 (iš jų 720 JAV, kur jie turi 28 kuopas), studentų — apie 270 ir sendraugių per 1200. Patys šie skaičiai liudija ateitininkijos gyvybingumą net ir išeiviškojoj buityje. Žvelgdami į savo organizacijos 50 metų kelią, ateitininkai galime didžiuotis atlaikę visokį likimą ir jam nekapituliavę.
Ateitininkų 50 metų jubiliejus lygiai teikia džiaugsmo ir visiems katalikams, kokiose organizacijose kas bedalyvautų. Kaip mokslus einančios jaunuomenės ir tuo pačiu vėliau šviesuomenės organizacija, ateitininkai buvo ir tebėra pagrindiniai krikščioniškosios kultūros mūsų tautoje ugdytojai. Kai ano meto Rusijos mokyklas lankiusieji buvo nuteikiami indiferentais ar ateistais, tai ateitininkai pradėjo šviesuolių katalikų kartą. Be jų, katalikybė mūsų tautoje būtų likusi tik liaudies tradicija, ir ateizmui nebūtų buvę sunku visą kraštą užlieti. Ateitininkai buvo visų katalikiškųjų organizacijų gaivinančioji dvasia. Jie mūsų tautoje sukūrė stiprią krikščioniškosios kultūros srovę savo kūrybingaisiais žmonėmis, spauda ir kitomis institucijomis.
Kaip katalikiškosios pasaulėžiūros organizacija, ateitininkai savaime yra idėjinis priešininkas tiems, kurie yra Bažnyčiai priešiški ar bent abejingi. Tačiau ir šie pastarieji privalo ateitininkus gerbti kaip tokius idėjinius priešininkus, kurie visada stengėsi už savo idėjas kovoti garbingai ir pozityviai. Iš antros pusės tenka pabrėžti, kad idėjinė priešybė neturi būti suabsoliutinama. Pirma, kiek bebūtų priešybės tarp priešingų idėjinių nusistatymų, visų jų bendras priešininkas, visų pirma, yra apskritai beidėjiškurnąs, miesčioniškai buržuazinis tik savo naudos medžiojimas, kiekvieną idealizmą apšaukiąs naiviu jaunystės prietaru. Ugdydami savo narius idealistinėj dvasioj, ateitininkai daug nusipelnė idealistinių nusiteikimų mūsų tautoje įdiegimui. To nuneigti niekas neturi teisės. Antra, kokia priešybė tuo ar kitu požiūriu bekiltų, visada svarbu, kad priešininkas būtų nesukalkėjęs ir laiko pažangai neužsiskleidęs. Vadovaudami katalikiškajai visuomenei, ateitininkai ją nuteikė pažangiai. Nei socialiniu, nei politiniu atžangumu Lietuvos katalikų neteko kaltinti. Neatsitiktinai politiniame gyvenime „dešinė” ir „kairė” pas mus išsiskyrė nusistatymu j religiją, o ne į valstybę, nes ir vadinamoji „kairė” nebuvo niekuo pažangesnė už „dešinę”. Trečia, kiek kas mus vienus nuo antrų skirtų, visus jungia lietuvybė. Kiek srovinėj polemikoj bebūtų baimintasi katalikų „internacionalizmo”, nė viena srovė neturi teisės sakyti daugiau Lietuvai meilės turėjusi už ateitininkus. Nesusivedžioję Rusijos revoliucijų internacionaliniais sentimentais, ateitininkai nesvyruodami pirmieji ėjo į savanorius. Kai 1941 birželio mėnesį tauta sukilo prieš bolševikinius okupantus, pirmose sukilimo vadovybės eilėse buvo ateitininkuose išaugę vyrai. Ir antrosios bolševikinės okupacijos partizanų eilėse ateitininkai J. Lukša ir J. Būtėnas rinkosi verčiau mirti negu gyvybę pirkti okupanto kaina. Nėra ko tyčiotis, kad ateitininkai savo švenčių progomis pagarbiai prisimena savo didvyrius idėjos draugus. Kas nėra apakintas fanatizmo, tas moka gerbti ir savo idėjinius priešininkus, džiaugtis jų nuoširdžiomis pastangomis ir pasiektais laimėjimais.
Savo Čikagos kongrese ateitininkai parodė, kad ir šiuo metu jie liko stipri pajėga. Tiek žmonių turint, kiek daug galima nuveikti! Džiaugdamiesi ateitininkų gyvybingumu, norime iškelti ir tuos rūpesčius, kurie jiems kyla, kaip ir visoms lietuviškosioms organizacijoms.
PIRMASIS RŪPESTIS — NEBŪTI „ORGANIZATION MAN”
Pirma, šiuo metu nepakanka lietuviškosioms organizacijoms tenkintis tik saviveikla, tik vidaus veikla. Be abejo, kiekviena organizacija turi savo specifinius uždavinius, kuriais ji ir grindžia savo veiklą. O kadangi visos lietuviškos organizacijos savaime implikuoja lietuviškąją gyvybę, tai jos visos drauge yra ir lietuviškosios kovos dalyvės. Tačiau išeivijos sąlygose nepakanka atskirų dalinių organizacijų. Bendriesiems lietuviškiesiems uždaviniams vykdyti reikia visiems drauge susitelkti. Tokia visų lietuvių išeivių santalka visų pirma yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenė. Dalyvavimas atskirose pasaulėžiūrinėse, profesinėse ar kitose organizacijose neatpalaiduoja nuo pareigos reikštis ir Lietuvių Bendruomenėj bei apskritai viešajame lietuvių gyvenime. Yra ateitininkų, kurie nuoširdžiai dirba ne tik savo organizacijoj, bet ir už jos ribų. Tačiau daugeliui jų, kaip daugeliui ir kitose organizacijose, yra pagundos pasitenkinti tik „sava” organizacija. Tokia tendencija, vedanti į getinį uždarumą, yra pavojinga. Visos organizacijos turi prieš ją kovoti. Taip pat ir savo vidaus veikloje išeiviškoji buitis reikalauja nesitenkinti tik grynai organizaciniais uždaviniais, bet imtis ir platesnių uždavinių, kuriems nėra kitų institucijų. Minėdami savo 50 jubiliejų, ateitininkai išleido du stambius veikalus: kun. St. Ylos parengtą Ateitininkų Vadovą ir dr. J. Ereto parašytą prof. St. Šalkauskio monografiją. Linkime šiuo keliu žengti ir tolyn, imantis ir kitų veikalų, kurie galėtų liudyti šio meto ateitininkų kūrybinę iniciatyvą. Tačiau labai pragaištinga būtų priešinga tendencija baimintis, kad niekas nieko šalia ateitininkų organizacijos nesiimtų. Tokios tendencijos balsu buvo pasirodęs apgailestavimas, kam LFB šiemet neatsisakė savo studijų savaitės tik todėl, kad tokia savaitė šiemet pirmą kartą buvo suorganizuota ir ateitininkų sendraugių.
ANTRASIS RŪPESTIS — JAUNŲ JĖGŲ MOBILIZACIJA
Antrasis rūpestis, su kuriuo tenka susidurti visoms lietuviškosioms organizacijoms, yra jaunų pajėgų į organizaciją įugdymas. Kaip visų pirma jaunimo orgainizacjai, ateitininkam šis klausimas atrodo nekyląs. Veikia moksleivių ir studentų sąjungos ir, reikia džiaugtis, pasigėrėtinai veikia. Tačiau, kai baigiamos studijos, didelė dalis dingsta ir iš ateitininkiškojo, ir apskritai lietuviškojo gyvenimo. Per 15 metų ateitininkus perėjo tiek daug jaunimo, o tačiau aktyviais išliko tiek maža. Yra pajėgių žmonių, išaugusių per tuos 15 metų, bet jie lieka vadų be vadovaujamųjų karta. Ambicijai yra parankiausia padėtį diagnozuoti „senųjų” kalte. Bet tai pigiausia analizė: „mes teisūs!”. Senieji yra senieji. Tai paprasta. Bet ar tai išteisina jaunuosius, kurie dar nepasenę darosi senaisiais?Klausimas yra perdidelis į jį čia leistis. Pasitenkiname tik viena pastaba. Natūralu, kad jaunieji visada randa pagrindo nepasitenkinti senaisiais. Bet nenatūralu, kai šis nepasitenkinimas lieka tik bergždžias sentimentas. Jei kas yra pasenusio, reikia tai keisti naujesniu. Bet nieko negali būti pakeičiama nuošaliai liekant. Kai baigus studijas, baiminamasi įsijungti vienur ar kitur, tai nejučiomis išsijungiama iš viso lietuviškojo gyvenimo, išsijungiama apskritai iš kovos (o tai ir yra dvasinės senatvės atėjimas!).
TREČIASIS RŪPESTIS — LIETUVYBĖ
Trečiasis bendrasis rūpestis yra lietuvybė. Nė viena lietuviškoji organizacija nėra šiam rūpesčiui abejinga. Ypatingai šis rūpestis yra aktualus jaunimo organizacijoms. Lemiamai svarbu, kad savo organizacijose mūsų jaunimas būtų galimai giliau įugdomas į lietuvybę. Pasaulėžiūrinis auklėjimasis privalo būti susietas su lietuviškosios sąmonės plėtojimu. Ateitininkai šį uždavinį supranta ir savo jubiliejinio kongreso šūkiu tai išreiškė: ištikimybė Kristui — ištikimybė Lietuvai! Pačiame kongrese ištisos eilės kalbėtojų lūpomis (specialiai prel. M. Krupavičiaus pamoksle ir dr. A. Sužiedėlio paskaitoj) buvo keltos ateitininkų pareigos lietuvybei. Tačiau nutautinto pavojus neaplenkia nė ateitininkiškojo jaunimo: į moksleivius ir iš dalies į studentus jau skverbiasi anglų kalba tarpusavio santykiuose, susirinkimuose prasiveržia defetistiniai nusistatymai, pagaliau, jie imami grįsti „aukštesniais” principais (net pačiame kongrese vienas kalbėtojų dviprasmiškai skatino eiti apaštalauti į amerikiečius). Tai visa liudija, kad dar su didesniu rūpesčiu tenka imtis ateitininkuose lietuviškojo auklėjimo, negu ligšiol buvo imtasi. Specialiai kreipiame dėmesį į vieną vis labiau iškylantį pavojų — JAV katalikiškųjų jaunimo organizacijų pavyzdžiu ir ateitininkus traktuoti tik religine organizacija, kuriai tautiniai uždaviniai tėra trečiaeiliai. Tokia ateitininkijos samprata yra nelemtas nesusipratimas, esmiškai keičiąs jos prasmę ir esmiškai paneigiąs jos tradiciją. Katalikybė ateitininkams nėra tiltas nutautimui pateisinti. Priešingai, katalikybė ateitininkams yra jėga tautinei ištikimybei. Kristus yra aukščiau visko krikščioniui, bet tuo pačiu absoliučiai įpareigojančios prasmės įgyja ir tai, kam jį įpareigoja Dievo ir artimo meilė. Prel. M. Krupavičiaus žodžiais, „tobulas katalikas niekad negali nutausti” (Lietuviškoji išeivija, 122). Kas veda į nutautinimo kelią, tas neturi savojo palūžimo dengti katalikybe.
Linkime ateitininkams, atšventus 50 metų jubilėjų, naujomis jėgomis leistis ateitin, gaivinant mūsų tautą krikščioniškosios kultūros gyvybe.
