VIENO ATSITIKIMO ISTORIJA


1959 M. GRUODIS NR. 19 (56)

TAUTINES GRUPĖS IR PAVERGTOSIOS TAUTOS

VIENO ATSITIKIMO ISTORIJA

VYTAUTAS VARDYS

Dariaus ir Girėno metinėse, š. m. liepos 17 dieną, prezidentas Eisenhoweris paskelbė Pavergtųjų Tautų Savaitę, paskirdamas jos paminėjimui trečiąją liepos mėnesio savaitę. Prezidentas paaiškino, kad tai darąs Kongreso pavedimu. Sava proklamacija jis išreiškiąs Amerikos vyriausybės ir tautos pritarimą sovietų pavergtų tautų laisvės ir nepriklausomybės siekimams.

Prezidentinės proklamacijos atbalsis platokai nuskambėjo pasauly. Kas paskatino jos paskelbimą? Kokie buvo jos atgarsiai ir reikšmė?

TAUTINIŲ GRUPIŲ VAIDMUO

Kaip ir daugelis demokratijos veiksmų, taip ir šis buvo keleriopų interesų sąveikio rezultatas. Pati idėja buvo kilusi tautinės grupės atstovui profesoriui Lev. E. Dobriansky. Jisai skaito sovietų ekonomijos kursus katalikiškame Georgetown universitete, o dar daugiau laiko nei paskaitoms skiria Ukrainiečių Kongreso Komitetui (Ukrainian Congress Committee), kurio pirmininku yra jau keleri metai. Šitoji organizacija, įjungianti individualią ir grupinę afiliaciją, turi 20,000 narių, organizuotų 29 valstijose, kuriose randami 122 lokaliniai vienetai. Savo dydžiu, kitaip tariant, Ukrainiečių Kongreso Komitetas yra panašus mūsų ALTui. Jis organizuoja ukrainiečių kilmės Amerikos piliečius dalyvavimui Amerikos taikos siekimų pastangose (užsienių politikoje, kitaip tariant) ir kaupia jėgas padėti ukrainų tautai pasiekti demokratinės nepriklausomybės. Komitetas leidžia du anglišku periodiniu leidiniu:    Ukrainian Quarterly (geros kokybės trimėnesinį studijų žurnalą) ir informacinį, 2 kart per mėnesį pasirodantį Ukrainian Bulletin. Profesorius Dobriansky, galima sakyti, buvo Kersteno komiteto ideologas, davęs Kerstenui so-vietijos kaip tautų kalėjimo sampratą. Individualių asmenų pagalba Komitetas prieina (ir yra išgirstamas) prie nemaža svarbių kongresmanų. 83-jame Kongrese jam pasisekė prikalbinti net Atstovų Rūmų Užsienių Reikalų Komitetą patyrinėti, kodėl Amerika negali pasiųsti savo konsulų į sovietinę Ukrainą ir Gudiją, kai tų respublikų atstovai randami Jungtinėse Tautose. Labiausiai, atrodo, Dobriansky ir jo kimitetas kooperuoja su anti-sovietiniais Amerikos gudais (šitai nevisada į sveikatą išeina lietuviams).

Iš ATSTOVŲ RŪMŲ Į SENATĄ

Minimasis ukrainietis, New Yorke gimęs profesorius pereitais metais buvo pasiūlęs, kad Kongresas prašytų prezidentą pagarsinti 19 pavergtų tautų nepriklausomybės atmintį paskiromis proklamacijomis. Kongres-manas Albert Cretella (R-Conn.) buvo siūlomuosius projektus parėmęs, tačiau Teisinių Reikalų Komitetas (Juridiciary) jų nepalaikė. Šiais metais Dobriansky sugalvojo pavergtųjų tautų rezoliuciją ir šį kartą nuėjo į Senatą. Jo idėją perėmė senatorius Paul H. Douglas (D.-Ill.), pasiūlydamas S. J. III. Kitu rėmėju pasidarė New Yorko respublikonas Jacob K. Javits. Douglas jau ne pirmą kartą pasisakė už pavergtų tautų reikalą. Nors kaip ir visi rinkimais besiremią atstovai viena akim vis pasižiūrįs į gausingas Rytų Europos kilmės rinkėjų mases Ilinojuje, senatorius Douglas yra didelio asmeninio integralumo ir tikslaus sovietų požvilgiu nusistatymo vyras. Jis buvo ir vienas iš „juodų kaspinų prieš Chruščiovą” organizatorių. Javits taip pat yra palikęs labai teigiamą įspūdį. Šių vyrų pastangomis, po rezoliucija pasirašė 17 kitų senatorių (tokia procedūra senate įprastinė ir ypatingesnės reikšmės neturi).*

Senate siūlymas buvo vienbalsiai priimtas. Atstovų Rūmuose siūlymą parėmė daugumos vadas John McCormack (D-Mass.).

*     Keating (R-N. Y.), Moss (D-Utah), Bush (R-Conn.), Lausche (D-Ohio), Scott (R-Pa.), Hartke (D-Ind.), Green (D-R. I.), Humphrey (D-Minn.), Hart (D-Mich.), Neuberger, Morse (abu D-Ore.), Young ir Ianger (abu R-N. Dak.), Engle (D-Calif.), Curtis (R-Neb.), ir Case (R-N. J.).

KO NORĖJO TAUTINĖS GRUPĖS

Dobriansky tikslas atrodė esąs rezoliucijos pagalba pasmerkti ne tik sovietinį, bet ir rusiškąjį Maskvos rėžimo charakterį. Jo rezoliucija taip pat buvo išvardinusi ir sovietų pavergtas tautas: ne tik satelitus, bet ir inkorporuotąsias į Sovietų Sąjungą. Tarp svarbiausiųjų rezoliucijos rėmėjų buvo: Pavergtųjų Europos Tautų Asamblėja (Assembly of Captive European Nations), Amerikiečiai Pavergtųjų Tautų Draugai (American Friends of the Captive Nations) ir Centrinės - Rytų Europos Kilmės Amerikiečių Konferencija (Conference of Americans of Central Eastern European Descent, prel. Balkūno organizacija). Rėmė ją ir grynai tautinės grupės, tarp jų ir lietuviai.

PREZIDENTINĖ PAVERGTŲJŲ TAUTŲ SAVAITĖS PROKLAMACIJA

Kadangi agresyvusis imperialistinis sovietų komunizmas yra pavergęs daug pasaulio valstybių; ir

Kadangi tose sovietų dominuojamose valstybėse tautoms buvo atimta valstybinė nepriklausomybė ir asmeninės laisvės: ir Kadangi tiek šeimos ryšiai tiek principinis apsisprendimas Amerikos piliečius jungia su tais, kurie kiekvienam kontinente myli laisvę ir teisingumą; ir

Kadangi yra tikslu ir tinkama, kad Amerikos valstybė ir tauta parodytų pritarimą teisėtoms pavergtųjų tautų laisvės ir valstybinės nepriklausomybės aspiracijoms; ir

Kadangi 1959 m. liepos 17 d. priimta bendra abiejų rūmų rezoliucija Kongresas įgaliojo ir paprašė JAV prezidentą, kad šis paskelbtų proklamaciją, paskirdamas trečią 1959 m. liepos mėnesio savaitę „Pavergtųjų Tautų Savaite” ir kad panašią proklamaciją paskelbtų kiekvienais metais iki kol visom pavergtom pasaulio tautom bus atsiekta laisvė ir nepriklausomybė:

Todėl dabar aš, Dwight D. Eisenhower, JAV prezidentas šia proklamacija paskirtu savaitę prasidedančią 1959 m. liepos 19 Pavergtųjų Tautų Savaite.

Aš kviečiu visą Amerikos tautą paminėti šią savaitę atitinkamomis iškilmėmis ir parengimais ir skatinu studijuoti sovietų dominuojamų tautų nelemtą dabartinį stovį ir iš naujo pasižadėti remti tų pavergtų tautų teisėtas aspiracijas.

KONGRESO MOTYVAI _ SUSTIPRINTI HERTERĮ

Rezoliucija buvo Senato priimta liepos 6, o Atstovų Rūmų — liepos 9 dieną. Kongresiniai motyvai rezoliucijai paremti buvo gausesni. Nereikia būti ciniku, kad pripažinti naminės ar tarptautinės politikos realybės svarbumą tokiose situacijose. Šito tačiau nereikia ir perdėti, nes daugeliu atvejų kongresmanai elgiasi lygiai taip pat ir naminei politikai — norui įtikti rinkėjams — nediktuojant. Douglas aiškino, kad vienas iš rezoliucijos tikslų buvo komunizmo diskreditavimas pasaulio akyse, o kartu noras palaikyti laisvės troškimą. Tačiau, aiškiai norėdamas atsiriboti nuo Kersteno ir senos respublikoniškosios „laisvinimo” politikos, Douglas skelbė, jog rezoliucija neskatinanti „perankstyvų revoliucijų”. Šituo Douglas taip pat iš anksto atsikirto tūliems kritikams, aiškinantiems, jog sovietų pavergtųjų laisvės skatinimas yra niekas kitas kaip demagogija. Kitas konkretesnis rezoliucijos tikslas buvo sustiprinti Valstybės Sekretoriaus Herterio poziciją Ženevos konferencijoje, kur Herteris siekė Berlyno klausimo išsprendimo. Douglas galvojo, kad rezoliucijos priėmimas būtų tolygus pasisakymui, kad Vakarų Vokietijos problemų sprendime Ženevoje nebus naudojama taktika, kuri atnešė komunistinę vergiją daugeliui silpnesnių kraštų.

KODĖL PREZIDENTAS PASIRAŠĖ

Prezidentas betgi kongresinės rezoliucijos formulavimo nepriėmė. Valstybės Departamentas įsikišo suredaguoti prezidentinės proklamacijos tekstą tokiu būdu, kad iš kongresinės rezoliucijos būtų išmestas rusiškumo minėjimas ir išleistas pavergtųjų tautų sąrašas. Galima lengvai suprasti, kad Valstybės Departamento akciją diktavo tarptautinės politikos ir egzistuojančių teisinių normų motyvai. Amerika buvo pripažinusi Sovietų Sąjungą su Ukraina ir Gudija, tad dabar netiko išvardinti tąsias tautas kaip Rusijos komunistų pavergtas. Ar Valstybės Departamento tradicinis palankumas Rusijai ir rusams turėjo šiuo atveju ką bendra, pasakyti kol kas neįmanoma.

Iš perspektyvos žiūrint, atrodo, jog prezidentas turėjo labai rimtą motyvą proklamacijai paskelbti. Kaip paaiškėjo, tuo metu jau buvo vedamos derybos su Kremliumi dėl Chruščiovo vizito Amerikoje. Eisenhoweriui buvo žinoma, kaip to vizito idėja buvo nepopuliari daugely Amerikos miestų. Proklamacijos paskelbimas todėl sudarė gerą progą iš anksto nuraminti pavergtų tautų simpatikus, kad prezidentas nesirengė jų parduoti. Iš kitos pusės, proklamacijos paskelbimu Eisenhoweris sustiprino savo poziciją bet kokiems su Chruščiovu pasitarimams, primindamas Nikitai Amerikos naminės politikos realybes.

SOVIETAI RĖKIA AMERIKA NEMATO.

Amerikos spauda ir visuomenė nei kongresinės rezoliucijos nei prezidentinės proklamacijos nepastebėjo. Pagal The New York Times korespondentą, rezoliucijos priėmimas, Senate buvę manoma, buvęs rutina, „panašiai kaip tautinės bulvių savaitės paskelbimas”. Pripratę prie įvairių deklaracijų (skaučių savaitės, Amerikos jaunuolių savaitės, Community Chest ir eibės kitų), amerikiečiai nepamatė, kad šioji buvo kiek skirtinga. Į ją buvo atkreiptas dėmesys, kai jai propagandą padarė Chruščiovas Maskvoje, pakoliodamas Eisenhowerio žestą, ypač kad jis buvo padarytas porą dienų prieš viceprezidentui Nixonui atvykstant atidaryti Amerikos parodos. Chruščiovas ir bezdžionaujanti sovietinė spauda pavergtųjų tautų savaitės paskelbimą pasmerkė, kaip „tiesiogini kišimąsi į Sovietų Sąjungos vidaus reikalus”.Proklamaciją raudonasis bosas pavadino „isteriška kampanija”, „provokacija”, kuri parodanti, kad „panikos apimti monopolistai... praranda savo veiksmų kontrolę. Net ir pačiose Jungtinėse Valstybėse, „Chruščiovas tęsė”, sveikos galvosenos žmonės vadina šitą kampaniją didžiausia bet kada Amerikos užsienių politikos vadų įvykdyta apgavyste.” Aiškiai matėsi, kad bosas pyko. Todėl, atrodo, ir Nixoną Maskvoje sutiko labai šaltai. Atgavęs savikontrolę, Chruščiovas toliau visą laiką erzino viceprezidentą dėl pavergtųjų tautų savaitės paskelbimo.

* * *

Ontologinis komunistinės laisvės pagrindas glūdi nebuvime jokio už žmogų aukštesnio prado,— konkrečiai — Dievu nebuvime. Žmogus todėl yra laisvas, kad jis būtyje yra pats aukščiausias. Kosmologinis komunistinės laisvės vykdymas reiškiasi gamtos būtinybės pažinimu ir jos dėsnių palenkimu žmogaus reikalams. Socialoginis komunistinės laisvės vykdymas reiškiasi socialinės būtinybės pažinimu, kuris konkrečiai išeina aikštėn visuomenės valdymu įsiskverbiant net ligi žmogaus sielos ir ją performuojant pagal komunistinį idealą.

Antanas Maceina

WASHINGTON POST -  „BAD IDEA"

Chruščiovui pasiskardenus, atsiliepė ir Amerikos spauda. Atsiliepimai daugiausia buvo benuomoniniai. Entuziastingai palaikančių proklamaciją didžiosios spaudos tarpe kaip ir nebuvo, nors retas kuris laikraštis pasisakė ir prieš. Iš tų svarbiausias buvo įtakingasis The Washington Post. „Proklamacijos idėja buvo bloga,” rašė laikraštis. Galima esą suprasti egzilų grupių interesą atkreipti dėmėsi į pavergtųjų tautų padėtį. „Tačiau tos grupės,” laikraštis tęsė, „neturi formuluoti Amerikos politikos. Iškilmės Amerikoje labai nedaug tegali pavergtosioms tautoms pagelbėti... yra aišku, kad, nevartojant karo, Amerika yra bejėgė pakeisti už Geležinės Uždangos egzistuojančią politinę padėtį.” Kam tada erzinti Chruščiovą?, laikraštis klausė. Šitas buvo tipiškas pasisakymas, atstovaujantis elitiniuose sluogsniuose populiarią nuomonę, kad liberalizacija (emancipacija) ne išlaisvinimas (liberation) turėtų būti Amerikos siekimas pavergtų tautų atžvilgiu.

KAIP SAVO PROKLAMACIJA PREZ. EISENHOWER IS

Prezidentas proklamacijos paskelbime sakėsi nematąs nieko ypatingai nauja. Jisai aiškino, kad 1952 m. rinkimuose jis jau buvo deklaravęs, kad Amerika niekad nemanys atsiekusi tikros taikos, kol visos pasaulio tautos nebus laisvos ir neturės progos laisvai apspręsti savo likimo. Jisai taip pat sakės, kad Amerika visada naudos visas taikingas priemones šio tikslo atsiekimui.

Kitaip tariant, prezidentas aiškino, kad jo proklamacija yra 1952 m. paskelbtosios laisvinimo politikos nauja deklaracija.Šitokią deklaraciją skelbti jį paskatinę ne tik idealistiniai motyvai, bet taip pat ir faktas, kad didelė Amerikos gyventojų dalis buvo pavergtų kraštų kilmės. Tų kraštų problema todėl esanti lyg ir asmeninė amerikiečiui problema. Keista būtų, jeigu tokiu atveju laikytumėmės tylos, sakė prezidentas. Jisai tačiau paneigė, kad proklamacija turėjo bet kokį ryšį su Nixono vizito data ar su planuojamu Chruščiovo vizitu. Šita paskutinioji dalis tačiau neskambėjo labai įtikimai.

IDEALIZMO IR POLITIKO MIŠINYS

Kongresinė rezoliucija ir prezidentinė proklamacija buvo gražus ir Eisenhowerio Administracijai tiek vidaus tiek užsienio politikoje naudingas gestas. Pagal Washingtono korespondentus, bent kai kurie valdininkai rezoliuciją ir proklamaciją traktavę kaip „idealizmo ir politikos mišinio” rezultatą. Formaliai šnekant, tačiau, rezoliucijos priėmimas ir pasirašymas turi teisinės, įstatyminės reikšmės. Su ja pirmą kartą Amerikos vyriausybė įstatymine forma pasisakė remianti sovietų dominuojamų tautų laisvės ir nepriklausomybės siekimus. Kaip ir kiekvienas demokratijoje įstatymas, taip ir šis buvo „idealizmo ir politikos mišinys”. Gal mūsų dienomis politinių interesų motyvacijos bendrosios gerovės svarstyme ir perdaug, bet demokratijoje nuo jos visiškai pabėgti neįmanoma, kadangi demokratinis valdymasis reiškia daug daugiau nei technikų ar ekspertų vykdomą dalykų administravimą. Taip ir šiuo atveju.

PROKLAMACIJOS LAIKINUMAS

Iš kitos pusės, nėra pagrindo manyti, kad priimdami rezoliuciją Kongresas ir Prezidentas įsipareigojo išvaduoti sovietų pavergtas tautas, kad tik ir taikiomis priemonėmis nors rezoliucija ir proklamacija — abi išreiškė pageidavimą, kad pavergtųjų tautų savaitė būtų minima kasmet. Kiekvieną įstatyminį sprendimą reikia ir implementuoti, organizuojant jo vykdymą. Šito administracija nėra dariusi, ir vargu ar ir toliau darys. Reikia taip pat pastebėti, kad Kongresas ir prezidentas anksčiau yra padarę deklaraciją, kuri kad ir nesipriešina šiųmetinei, tačiau parodo, kad dabartinioji deklaracija yra ne tik naujas, bet ir laikinis atsiekimas, neduodąs garantijos ateičiai. 1951 m. Kongresas priėmė ir prezidentas (tada Trumanas) pasirašė rezoliuciją (kurios prezidentas tada nepakeitė, kaip dabar), deklaruojančią draugiškumą rusų tautai ir kviečiančią sovietų vyriausybę konfliktus su Amerika spręsti taikiomis priemonėmis. Rezoliuciją Trumanas ne tik pasirašė, bet — kaip Kongreso ir prašytas — nusiuntė ją ir Stalinui. Į ją atsakė sovietų Aukščiausioji Taryba; sovietų laikraščiai ją persispausdino kartu su sovietų atsakymu. Todėl teigiamai vertinant šiųmetinės proklamacijos paskelbimą, reikia ne tik neužmiršti, bet ir nuolat kovoti už josios implementaciją, kad jinai neliktų tik popieriaus lapu.

KONGRESAS PSICHOLOGINIAM KARE

Sovietų piktos reakcijos į Eisenhowerio ir Kongreso kooperatyvinę deklaraciją parodo, kaip daug Kongresas ir prezidentas gali atsiekti psichologiniame kare. Minėjome, jog nei Amerikos spauda nei visuomenė neįvertino pavergtųjų tautų savaitės, kol į ją dėmesio neatkreipė Kremlius. Ištikrųjų, per visą pokario laikotarpį Amerika nėra pakankamai supratusi psichologinio karo reikšmės. Tiesa, ir Kongresas ir minimu atveju prezidentas yra jame dalyvavę. Prazidentas Trumanas buvo net įsteigęs specialią psichologinio karo tarnybą, tačiau be didesnių rezultatų. Žinoma, vesti karą su sovietais yra sunku, ypač jame nepatyrusiai Amerikai, tačiau tai būtina. Nei Kongreso nei prezidento potencialas šita jame plote iki šiol nėra buvę tinkamai ir pakankamai išnaudotas. Tai būtų reikalinga ypatingai skatinti ; esamose sąlygose, tai gali būti viena realistiškiausių priemonių laisvės idėjos palaikymui. Ši veikla dar nėra pakankamai išvystyta.

TAUTINĖS GRUPĖS PSICHOLOGINIAME KARE

Ir šičia atsiveria durys prasmingai, tautinių grupių politinei veiklai. Jos gali, kaip ir aprašytuoju atveju, arba Kersteno Komiteto arba Katyno žudynių tyrinėjimo atveju arba atvejais rezoliucijų, kurias anksčiau yra Kongresas paskelbęs (jų yra nemaža) daug prisidėti atkreipiant Kongreso dėmesį į dalykus ir problemas, svarbias pavergtųjų atžvilgiu, bet nepastebimas naminių problemų komplekse. Centrinės ir Rytų Europos kilmės amerikiečių grupės turėtų būti vis labiau girdimos. Nežiūrint Washington Post nuomonės, joms, kaip ir kitom amerikiečių grupėm, valia įtaigoti Amerikos užsienių politiką. Šiais dramatiškais metai tai tik būtų į didesnę Didžiojo Demokratinio Eksperimento — taip kartais Amerika vadinama — sveikatą.

* * *

Ir kaip mišrios šios eilės: studentai, gimnazistai, tarnautojai, ūkininkaičiai ir darbininkai. Nesvetimi jų eilėse nei dvasiškiai, nei vyresnio amžiaus inteligentai, nei Nepriklausomybės laikų kariai. Čia rasi ir ne vieną Nepriklausomybės laikų savanorį. Visus juos subūrė ta pati Tėvynės meilė ir pareiga ginti tėvų žemę ir savo seses - brolius nuo beatodairinio rytų barbaro teroro. Ginti ir gintis, jaučiant didįjį laisvės ir žmoniškumo troškimą ir suprantant begalinį šios kovos sunkumą; ginti ir gintis, visiškai atsižadant savo asmeninio gyvenimo, kol kas pasitikint tik savo jėgomis ir budrumu, paslapčiomis rusenant vilčiai, kad pagaliau tie, kurie dar taip neseniai kalbėjo apie teisingą pokario sutvarkymą, pagaliau pajus atsakingumą prieš žmonijos ateinančias kartas ir pašalins barbariją...

Juose negęstamai rusena ta pati nemarioji prabočių dvasia, šimtmečiais istorijon nusitęsusi, mūsų laisvės sargyboje stovėjusi.

* * *

Kol mano pateiktus faktus bus galima tikrinti jų vykimo vietoj, jau didelė aprašyme įvestų veikėjų dauguma bus išskirti iš šio gyvenimo. Ši realybė itin vertė mane, naudojantis iš karto atsineštomis užrašų nuotrupomis ir atminty nešiojamais pergyvenimais, šiuos prisiminimus užfiksuoti spaudoje ateities kartoms.

J. Daumantas - Lukša

Iš knygos „Partizanai už geležinės uždangos”.