A. A. JULIJONAS BŪTĖNAS

Vilniuje leidžiama Tiesa paskelbė, kad 1951 Lietuvoje, Kazlų Rūdos miškuose žuvo Julijonas Būtėnas. Tikslios žuvimo datos nemini, bet aplinkybės leidžia spėti tai buvus gegužės pradžioje.

ATSIŠAUKIMAS Į POLITINĘ SĄŽINĘ

Jeigu audringame vandenyje jūrininkas yra visiškas gamtos nuostatų vergas ir daugių daugiausia tegali sumaniai manevruoti, tai socialinėje audroje žmogus pats ligi tam tikro laipsnio gali sąmoningai nulemti vyksmo logiką. Bet tam reikalinga revoliucinių užsimojimų ir plieninės valios jiems įvykdyti. Šiandien tokių užsimojimų ir tokios valios žmonija yra reikalinga, galima sakyti, vien savo egzistencijai išlaikyti. Žmogaus intelektualinis genijus išdidžiai įsiveržė į kosminių jėgų paslaptis. Tos jėgos paklūsta jo valiai. Bet apvaldęs jėgas, glūdinčias medžiagoje, žmogus, siaubo apimtas, pamatė nesąs apvaldęs griaunamųjų pradų pats savyje. Fatalinis šių dienų klausimas, ar atominė energija bus panaudota kūrybai ar naikinimui, yra prisipažinimas, kad žmogaus etinės bei moralinės asmenybės pažanga yra tragiškai atsilikusi nuo jo intelektualinio genijaus laimėjimų.

Išsigelbėjimo kelias rasti nėra lengva nei paprasta. Bet reikalas per-didelis, kad nebūtų vertas išimtinio ryžtingumo ir drąsos.

Julijonas Būtėnas Į Laisvę Nr. 1 (38), 1953

Julijonas Būtėnas žuvo partizano mirtimi. Apie jo buvimą partizanų eilėse prašnekus sovietinei spaudai, kreipiame žvilgsnį į jį su klausimu — kas Julijoną nuvedė į partizanus; kas paskatino jį geriau žūti nei pasiduoti į bolševikų rankas?

* * *

Julijonas Būtėnas buvo linkuvis, gimęs 1915 Dovydų kaime, teises studijavęs Kauno universitete. Bet jau nepriklausomoje Lietuvoje laikraščių skaitytojams jis buvo pažįstamas laikraštininkas ir XX amžiaus dienraščio vienas iš redaktorių. Jo specialybė tada, o ypačiai paskiau, buvo užsienio politinės apžvalgos. Užsienio politikai sekti turėjo dvi dideles dovanas — gausų svetimų kalbų mokėjimą (vokiečių, prancūzų, anglų, švedų, rusų) ir sintetinį suvokimą, kas yra esminio įvykiuose, kuria linkme eina įvykių ir ypačiai įdėjų dinamika. Skaitytojui Julijono apžvalgos buvo patrauklios ir įspūdingos, nes jose reiškėsi dar ir trečias jo sugebėjimas — sugebėjimas pasisakyti individualiai, pergyventai ir dėl to sugestyviai su gausiais autoritetų nurodymais. Pastarieji rodė autoriaus stiprų enciklopedinį pažinimą.

Tai buvo vienas iš talentingiausių, jei ne pats talentingasis, jaunesnės kartos politinis apžvalgininkas lietuvių žurnalistikoje. Pradėjęs reikštis prieš karą, subrendęs karo metais, buvęs labai naudingas vokiečių okupacijos metais pogrindinei spaudai. Turėjo būti labai brangus ir partizaninės rezistencijos metu dėl tų pačių žurnalistinių kvalifikacijų. Tokis Julijonas Būtėnas buvo laikraštyje.

* * *

Kas susitikdavo su Julijonu akis į akį, rasdavo jame kitų spalvų, ne rėkiančių, ne lendančių į akis, o labiau matinių, peleninių, po kuriomis tik per ilgesnį laiką pajunti vidaus šilumą ir turtingumą. Ir juo ilgiau stebėsi, jausi jam daugiau simpatijos. Tokios simpatijos, kokią palieka natūraliai kuklus žmogus, susilaikąs nuo prasikišimo pro kitus, nesipuoląs dominuoti. Tai žmogus, kuris turi daug vidaus turinio, bet vengia jį demonstruoti. Julijonas daug intelektualinio turinio turėjo nuo gausios lektūros. Lektūra išmokė jį giliau pažinti ir branginti krikčioniškąjį idealizmą, labiausiai kai jisai reiškiasi praktine pažangia veikla. Savos krikščionybės jis nedemonstravo, bet ją išpažino ir praktikavo su skrupulingu tradicingumu. Krikščionybė jam buvo jėga, įpareigojanti tam tikrus santykius tiek su Dievu, tiek ir su žmogum. Koki jo santykiai buvo su žmogum, galima buvo jausti iš jo paslaugumo prasiveržiant, o ypačiai jautė prisirišimą prie tų, kurie jį mokėjo suprasti. Jų kalbinamas, eis nors į ugnį. Jautė nepatogumus, jautė pavojus, jų instinktyviai bijojo, bet to negalėjo rodyti draugams.

Tarp nuoširdžių draugų bičiulių pasijutęs, Julijonas švysteldavo dar vienu spinduliu — humoro pajautimu. Rimtus dalykus jis mokėjo pasakoti su šypsniu, komiškus su tragiška veido išraiška. Draugai jį kartais rastiems, iš atsargaus prasitarimo apie kitus; jis nemokėjo atsisakyti nuo darbo, jei reikėjo, ir visuomeniniam reikalui.

Dar daugiau Julijono dvasioje buvo šilumos tiems, kuriuose matė tą krikščionišką idealizmą davo labai panašų į vokiečių komiką Teo Lingen.

Mėlynų šiltų akių, aukšto ūgio, stambaus sudėjimo, lėtų judesių aukštaitis, linkuvis Būtėnas buvo kaip tik toks, kurie yra žinomi savo ramumu, draugiškumu, sugyvenimu, sėslia darbo natūra.

* * *

Visa minėta Julijono Būtėno asmenybės sąranga vargiai buvo tinkama tokiam partizano gyvenimui, kuriame reikia būti bastūnu, sekiojančiu ir sekiojamu, einančiu iš pavojaus į pavojų, rizikuojančiu žudyti ir žūti. Julijonas vargiai tiko tokiai misijai. Ir vis dėlto Julijonas joje atsidūrė pirmiausia dėl savo prisirišimo prie artimiausių draugų, kurie buvo nuėję partizano keliu. Jų aukos pavyzdys Julijoną įpareigojo būti su jais. Tai vienas motyvas. Kitas, nemažiau svarbus, buvo idealistinis nusistatymas savo principus reikšti ne tiek žodžiais, kiek darbais. Patriotizmas buvo paraginęs jį 1944 stoti į gen. Plechavičiaus vadovaujamą rinktinę. Rinktinės štabui tragišką dieną Julijonas buvo įspėtas nesirodyti štabe. Bet pasitraukti nuo pareigos, kurią prisiėmė savanoriškai — ne, tai ne Julijono charakteriui. Jis ėjo tiesiai į štabą, tiesiai į pavojų ir buvo suimtas, išvežtas į koncentracijos lagerį su visais karininkais. Tas pats ir paskiau partizaninio judėjimo metu. Jei partizano kelyje galiu būti naudingas — tegul būna, kas bus; bus bent didesnė prasmė nei kasdieniškai vegetuoti.

Pasirinkdamas partizano kelią, Julijonas žinojo partizanų statutą ir tradicijas. „Laisvės Kovotojas visuomet turi būti akylas, drausmingas, drąsus, ryžtingas, blaivus, dorovingas, griežtai užlaikąs patikėtą paslaptį,... nors tai sudarytų jo gyvybei pavojų, nepasiduoti gyvam su ginklu į priešo rankas, o prireikus atiduoti savo gyvybę — atiduoti ją kuo aukščiausia kaina priešui”. Kai kitos išeities nebuvo, Julijonas Būtėnas ir šį nuostatą ištikimai įvykdė — žuvo.

Partizano kelyje — Julijonas Būtėnas buvo tragiškai herojiška figūra — nesijautė jis, kad būtų tinkamas partizano misijai, bet jautėsi, kad eiti partizano keliu yra jo aukštesnė pareiga. Nelengva buvo tos pareigos imtis. Tik po vidaus konfliktų jis pasirinko antrą herojinę alternatyvą. Tai tragiškasis idealizmo kelias.

Kas prisimena Julijoną Būtėną, pergalvoja jo likimą, tas supranta, kad herojika nėra tik tolimosios praeities dalykas.

— Kažkas yra pasakęs, jog jokia kita generacija taip negalvojo apie laisvę, kaip mūsiškė, tačiau taip lygiai — niekas kitas nerodė ir didesnio pasiruošimo apleisti tą laisvę.

I. Howard