Partizanai: Istorija ir dabartis

Pasaulio lietuvių bendruomenes seimas

TREMTYJE

LIETUVOS valstybei ir lietuviams katalikams šių sukaktuvinių metų išskirtinumas, ypatingumas laisvojo pasaulio lietuviuose kaip ir nejuntamas. Nei jų valstybinė-politinė veikla, nei religinis gyvenimas 500 metų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio ir jos Šventojo Globėjo Šv. Kazimiero gimimo, 350 Šv. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje, 100 metų Lietuvos himno autoriaus dr. Vinco Kudirkos gimimo ir 40 metų Lietuvos nepriklausomybės atstatymo akto — neatžymėjo nei naujomis visuotinio pobūdžio idėjomis ar sumanymais, nei naujais kūrybiniais žygiais, nei pastangomis sulaužyti rutiną ar atsikratyti snobizmo. Šiame tad kasdienybės fone Bendruomenės Seimas su savo visais palydovais ryškėja kaip šių sukaktuvinių metų vienintelis paminklinis įvykis. Jis išjudino visų laisvųjų lietuvių tarpusavinių tautinių ryšių pajautimą ir paskatino galvoti apie bendrąsias tautines problemas.

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS

Pasaulio lietuvių bendruomenės seimui rengti organizacinio komiteto sekretorius, kuriam teko daugiausia darbų.

Kiekvienas seimą savaip vertinam. Bet autorius parodo ir tą seimo rengimo virtuvę, iš kurios matom ne tik, ko buvo norima ir kas pavyko, bet ir kokios yra mūsų pačių moralinės, intelektualinės bei kūrybinės jėgos.

Kūrybinių ir moralinių jėgų manifestacija

Jis pagyvino visų laisvųjų lietuvių tautinės sąmonės budrumą ir suteikė tautinės dvasios polėkiams naujų impulsų. Jis parodė lietuvių kūrybinį pajėgumą, kurį pripažino ir toki svetimųjų autoritetai, kaip žinomasis meno kritikas Stuart Preston. Bendruomenės organizacijos atžvilgiu seimas išbaigė organizacinį pastatą, uždedamas jam stogą — išrinkdamas PLB valdybą. Į mūsų tautos istoriją seimas įsirašo kaip laisvajame pasaulyje išsibarsčiusių lietuviškų diasporų tautinio gyvybingumo, solidarumo bei kūrybingumo manifestacija, sava mozaika apjungusi probleminius svarstymus bei pasisakymus, dainos bei muzikos koncertus, meno bei knygos parodas, iškilmingas pamaldas, sportą bei banketą.Tokia įvairialytė tautinė manifestacija be nebus pirmoji mūsų išeivijoje iš viso.

KO BUVO TIKIMASI PRIEŠ SEIMUI SUSIRENKANT

Prieš ..seimui ..susirenkant, neskaitant paties organizacinio komiteto oficialių ir neoficialių pasisakymų, visa eilė iškeltų idėjų, pareikštų sugestijų, pasiūlytų projektų bendruomenės organizacijai ir veiklai savo aktualumo nėra nustoję sulig seimo sesijos pabaiga. Tarp jų pažymėtinos: 1) viso tautinio darbo vadovybės koncentravimo idėja, vietoj praktikuojamos tautinio darbo padalos savarankiškomis sritimis, kaip kad yra Amerikoje; 2) bendruomenės organizacijos antpartiškumo išlaikymas; 3) į atsakingus bendruomenės organizacijos postus jaunimo įtraukimo būtinumas; 4) bendruomenės organizacijos struktūros bei veiklos plotmės išplėtimas.

Per tautinio darbo vadovybės koncentravimą norima to darbo naštą lygiau paskirtyti, darbininkų trūkumą kaikurioms tautinio darbo sritims pašalinti ir lygiau visuomenines lėšas įvairioms tautinio darbo sritims paskirstyti bei tikslingiau jas sunaudoti. Dabar “dauguma šiaip gyvenime stipriau pasireiškusių žmonių tik neva priklauso (LB) apylinkei, tačiau laikosi nuošaliai nuo jos veikimo”. Ir “trumpas bus mūsų (LB) gyvenimas, jei vienur eis 40,000 dolerių, o kitur liks 10 kartų mažiau”.

“Labai svarbus reikalas — kad Lietuvių Bendruomenė (ben-nės organizacija) išliktų nesrovinė, visų bendrinė kultūrinės krypties organizacija”, — reikalauja vienas iš KD vadovaujančių žmonių pridurdamas, kad “Bendruomenei nebūtų sveika, jei viena kuri politinių srovių... imtų politiškai dominuoti visą LB veikimą”.

Šią minti sutvirtina bendruomenininko balsas, kad “partijos šiuo metu lietuviško organizmo kūne sudaro tik nedidelius audinius, gi visi lietuviškumo klausimai turi remtis visais lietuviais’’. Todėl “svarbu, kad į pagrindinius LB organus ateitų žmonės, kurie suprastų jos vargus ir reikalus, kurie išjudintų apylinkes bei seniūnijas

Jei šių metų JV LB rinkimuose jaunimas aktyviai reiškėsi ir to rezultatai visai apčiuopiami, tai kaimyninės Kanados lietuvių jaunimas ta prasme yra pajutęs skriaudą. “Kur jaunimo ir šiaip jaunesni atstovai?” — klausiama, svarstant Kanados LB atstovų sudėtį PLB Seime. Esą jaunimo kandidatai “dėl šeimyniško pobūdžio balsavimų procedūros negavo užtenkamo balsų skaičiaus’. Ir pagrįstai reiškiamas pasipiktinimas iš tokio jaunimo negližavimo einančia išvada, kad jaunimas tinka “prie durų bilietus pardavinėti”. Kaip pačiame seime aiškėjo, Kanados LB sprendėjai, siekdami partiškai-politinių tikslų, apsiribojo tik vadinamos KD —liaudininkųašies plotme, rinkdami PLB Seimo atstovus, kad ir su skriauda jaunimui ir bendruomeniniam reikalui.

Kitas KD jaunimo lyderis, palietęs bendruomenės sunkumus, siūlo peržiūrėti LB veiklos plotmę ir mėginti ją praplėsti “į socialinę, ekonominę ir kitas sritis”. Ir atsiliepdamas į tautinio darbo vadovybės koncentravimo mintį, konkrečiai siūlo, kad gal “konsultatyvinio organo sudarymas iš abiejų organų (Alto ir LB Valdybos) narių išspręstų šią problemą (pasidalinimo sritimis) visam laikui”. O bendruomenės organizacijos struktūra, jo manymu, turėtų būti tokia, kad atsiremtų ne tik apylinkėmis ir seniūnijomis, bet ir kitomis veikiančiomis tautinėmis organizacijoms.

Iš priešseiminių svarstymų ir pasisakymų pažymėtina dar mintis, kad pirmumas turėtų priklausyti kūrybos paramai, ne kūrybos manifestavimo paramai. Esą užuot pinigus leidę meno parodai, koncertams, verčiau leistume dailininkams, muzikams paremti, jų veikalams išleisti.

KĄ SEIMAS DAVĖ IR KO NEĮSTENGĖ DUOTI

Paties seimo 3 dienų sesijai org. komitetas buvo numatęs, palyginti, nedaug svarstomų dalykų:

(1) išeivijos padėtis įvairiuose kraštuose; (2) priemonės ir galimybės išeivijos lietuvybei išlaikyti. (3) PLB sąranga ir konstitucija; (4) atsišaukimai; į pavergtąją tautą, į laisvuosius lietuvius, į pasaulį.

Iš 2 p. pats seimas išskyrė finansines priemones ir galimybes. Joms daug laiko gaišo, bet konkrečiai nieko nepriėjo.

(1) Išeivijos padėčiai nušviesti org. komitetas 1958 sausyje išsiuntinėjo 19 šalių LB vadovybėms anketą, nustatęs jos atsakymui birželio15 datą. Iš atsakymų duomenų apie lietuvių skaičių, organizacijas ir jų veikimą, bendruomenės organus, spaudą, mokyklas, mišrias šeimas ir kt. komitetas galvojo iš anksto paruošti atitinkamą suvestinę seimo svarstymams. Sykiu tai būtų gairės ir antrajai temai. Atsakymai į anketą betgi atėjo datuoti kovo 15, balandžio 10, gegužės 11, 29, birželio 10, 16, liepos 10, 11, 15, 20, 27 28, rugpjūčio 8, 10, 12, 15, 17, 25. Todėl tik seimo sesijos išvakarėse tebuvo spėta padaryti suvestinė. Seimo atstovai ją tegavo susirinkę pirmo posėdžio. Savo pranešimui apie priemones ir galimybes lietuvybei išlaikyti referentas S. Barzdu-kas suvestinės duomenimis pasinaudoti jau negalėjo. Net “PLB Seimo Vadovui” kaikurie duomenys buvo galima suteikti tik korektūras skaitant. Bet jei seimas, nors tik paskutinę minutę suvestinę gavęs, būtų į ją įsigilinęs, dar išklausęs seime dalyvavusių atitinkamų kraštų atstovų paaiškinimus, tai būtų turėjęs savo svarstymams rimtą pagrindą. Bet, atrodo, seimas pačiai problemai dėmesio nekreipė. Suvestinės net nepaskelbė. Ją perskaityti pakviestas seimo sekretorius V. Kleiza atsisakė. Todėl diskusijos iškart nukrypo į lokalinę plotmę. Tiesa, ir šioje plotmėje kaikurie seimo atstovei kalbėjo pasirengę ir pateikė įdomių samprotavimų. Tačiau bendras visų kraštų išeivijos padėties vaizdas neišryškėjo, ir atitinkamų išvadų seimas nepadarė. Tai buvo nekokia preliudija antrajam seimo svarstymų punktui.

(2) Neturėjęs galimybės savo pranešimo apie priemones ir galimybes išeivijos lietuvybei išlaikyti paremti įvairių kraštų bendruomenės faktinės padėties duomenimis, referentas tenkinosi daugiausia dalyko principine plotme Lietuvių Chartos rėmuose. Šiuo požiūriu referatas buvo turiningas ir įdomus, bet akademiškas, ne tikroviškas, ne pavaizdus. O referento uždavinys, man atrodo, bus buvęs pavaizduoti praktiškas galimybes bei priemones. Visokias galimybes: vidines, kurios pareina nuo žmonių nusiteikimo, noro, tikėjimo, idealizmo, bei išorines, kurios pareina nuo veikiančių įstatymų, uždarbių, kompaktinių kolonijų buvimo, nuo visuomeninių-intelektualinių jėgų ekvivalento ir t.t. Praktinės galimybės implikuoja ir praktines kliūtis, kurios vienur reiškiasi tam tikra trintimi tarp LB organų ir lietuvių katalikų, kitur tarp LB organų ir politinių organizacijų, trečiur taip vadinamų dešiniųjų ir kairiųjų.

LB organ. santykiai su bažnyčia ar su politika yra jautrus dalykas, bet PLB Seimas galėjo pasakyti katalikams, liberalams, socialistams, kad LB organizacija yra VISŲ LIETUVIŲ, todėl negalima norėt, kad ji tarnautų tik katalikams, ar tik liberalams. Antra vertus, bažnyčios vaidmuo išeivijos tautinei gyvybei yra toks reikšmingas, kad ir aršus bažnyčios priešas, bet tikras lietuvis, to nevertinti negali. Net jei kartais bažnyčios atstovų elgesys nesiderina su lietuvybe, ir tuo atveju reikia takto, kantrybės ir ryžto negerovei įveikti gerumu. Jokiu atveju negalima negližuot bažnyčios poveikio išeivijos lietuvybei.

Nors LB organizacija nėra aparatūra politiniams uždaviniams ir tiesiogine prasme negali tapti politiniu veiksniu, bet iš to neina, kad LB organai turi atsisakyti VISŲ konkrečių progų savo turimas galimybes panaudoti LIETUVOS reikalui. Tai kaip tik yra LB organų tautinė pareiga. Tačiau šią pareigą atlikdami, LB ar PLB organai neturi tapti tik kurios partijos ar partijų sambūrio satelitu, nes tatai vestų į bendruomenės suskilimą ir jos vieningos organizacijos sužlugdymą. Šia prasme kanadiškių pasinešimas yra pavojingos krypties.

Kaikuriuose kraštuose senojoj emigracijoj žymus vaidmuo tenka buvusio vadistinio Lietuvos režimo tuo ar kitu būdu nuskriaustiems ar persekiotiems lietuviams. Nors tai jau praeitis, bet daugkur ji tebeaitrina tautinį solidarumą ir kliudo LB organizacijai. Seimas ir čia galėjo savo autoritetingą žodį tarti, kad, jei jau taika ir negalima, tai būtinos yra bent tarpusavinės paliaubos, nes negalime būti vieni kitiems tarpusavyje priešai, kai esame išsirikiavę prieš bendrą mūsų ir Lietuvos priešą.

Priemones ir galimybes svarstydamas, seimas nesusidomėjo nė bendruomenės organizacijos pritaikymu vietos sąlygoms. Pvz. kaikuriame krašte jau nuo seno veikia kuri bendrinė kultūrinio pobūdžio organizacija, besirūpinanti bendraisiais tautiniais reikalais. Vis tik bendruomenininkai, užuot tokią organizaciją stiprinę, imasi kurti šalia specialius LB organus, kurie, būdami lygiagretūs veikiančiai bendrinei kultūrinei organizacijai, nei užnugario, nei prasmės neturi. Tik kompromituoja LB organizacijos idėją. Seimas galėjo išaiškinti, kad LB organų funkcijos pagal aplinkybes gali būti patikėtos ir kuriai veikiančiai kultūrinei bendrinei organizacijai arba net organizacijų sambūriui, panašiai kaip Anglijoje. LB organų klausimas yra tikslingumo klausimas ir visų kraštų bendruomenėms pagal vieną šabloną jie sukirpti neįmanoma.

Priemones ir galimybes svarstydamas, seimas, atrodo, galėjo gilintis ir į lietuvių kalbos nevartojančių lietuvių įjungimą į LB organizaciją, taip pat į tautinės mokyklos padėtį. Kodėl pvz. tik apie šimtinę lietuvių skaičiuojanti Danijos LB pajėgia turėti tautinę mokyklą, o per 6,000 lietuvių skaičiuojanti

Urugvajaus LB nepajėgia nė vienos tautinės mokyklos turėti. Negi tik dėl to, kad Urugvajuje tebeveikia Lietuvos pasiuntinybė?

Tai tik viena kita aktualija ant seimo stalo palikta nejudinta. Tiesa, diskusijos buvo gausios, bet tik nedaug į temą.

Apsirėžęs Lietuvių Chartos principine plotme, išeivijos lietuvybės išlaikymo priemonių bei galimybių referentas tokią praktišką priemonę kaip pinigai, natūralu, perleido praktiškesniam referentui J. Bačiūnui, kuris paryškino, daugiau pagrindė bei konkretizavo jau priešseiminiuose svarstymuose Kutkaus keltą lygesnio ir tikslingesnio visuomeninio skatiko paskirstymo mintį. Tai buvo “karšta bulvė” KD-liaudininkų ašies nuotaikų seimo atstovams. Todėl ir sprendimas aiškus: klausimo spręst seimas nekompetentingas. (Sic!). To maža. Vėliau seimas pasirodė finansinių klausimų svarstyti nė nepajėgus. Klausimas liko pakibęs ore. Tai bene liūdniausias seimo epizodas.

KĄ SEIMAS DAVĖ, BET DAVĖ BLOGAI

(3) Pasaulio Lietuvių Bendruomenės sąrangai ir konstitucijai referentu, Amerikos LB pirmininkui insistuojant, organizacinis komitetas metų pradžioje pakvietė Kanados LB pirmininką, jį, kaip ir kitus referentus, prašydamas savo pranešimą ir PLB organizacijos konstitucijos projektą įteikti org. komitetui iki birželio 30. Tačiau nei pranešimo, nei konstitucijos projekto org. komitetas iš viso nematė, iki seimas jo nepradėjo svarstyti.

Pateiktas konstitucijos projektas su kaikuriomis pataisomis seimo priimtas. Du dalykai priimtoje konstitucijoje abejotini. Vienas — Lietuvių Chartos optiškas subordinavimas konstitucijai. Galbūt konstitucijos autoriai bus galvoję, tuo būdu Lietuvių Chartą “sukonstitucindami’, jai daugiau orumo ir galios suteikti. Bet tai klaida. Lietuvių Chartos orumas ir galia yra jos turinyje. O jos įjungimas po bendra antrašte “Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Konstitucija” daro ją optiškai tik PLB organizacinių nuostatų priklausiniu.

Antras, jau esminis primtos konstitucijos abejotinas dalykas —jos centralistinė kryptis. Teisybė, visų kraštų LB apjungianti unitarinė PLB organizacija su vyriausiu seimu, su vienu centriniu vykdomuoju organu — labai viliojanti perspektyva. Ji buvo suviliojusi ir 1949 Vlikoprimtų “Laikinųjų Pasaulio Lietuvių Bendruomenės santvarkos nuostatų” redaktorius. Tačiau tikrovė diktuoja savus nuostatus, kurių nepaisyti neapdairu. Kurios praktinės reikšmės kaip PLB vykdomasis centras — PLB Valdyba Toronte, ar kaip “Vyriausias PLB organas” — PLB Seimas gali turėti atskirų kraštų LB organams, kai tų vyriausių vykdomųjų organų vyriausia priemonė tėra žodis be jokios sankcijos ir kai kiekviena LB apylinkė faktiškai yra suvereni. Dėl šiokio vietinių LB organų suverenumo kartais pvz. net krašto plotmėje negalima sudaryti centrinis vykdomasis organas. Palyginti negausi Kolumbijos L B (ne daugiau kaip 400 lietuvių) ir pačiame PLB Seime dalyvavo dviejų LB pavidalu. Nežinau, ar jų atstovai taip pat už PLB organizacijos centralizmą pasisakė. Bet paradoksų būva visokių. O vietinių LB organų suverenumo reiškinių yra ne tik Kolumbijos LB organizacijoje. Šios apraiškos ypač įsidėmėtinos siekiant centralizmo PLB organizacijoje. Pigu būtų LB vietiniai organai subordinuoti augštesniesiems, jei tatai diktuotų koks realus interesas. Pigu būtų ir atskirų kraštų LB organizacijos subordinuoti PLB vykdomajam centrui ar “vyriausiam PLB organui” tuo atveju, jei tas vyriausias organas turėtų realių priemonių savo vyres-niškumui paremti. Tatai įmanoma, turint savo valstybės užnugarį ir paramą, Bet dabartinėje Lietuvos padėtyje to nėra. PLB organizacijos medžiaginė ir moralinė atrama yra atskirų kraštų LB savanoriška parama. Parems — ačiū. Nerems — nepriversi. Todėl ir PLB organų santykiai su atskirų kraštų LB organais tegali klestėti abišaliu sutarimu, bet ne konstitucine subordinacija ir vyresniškumu. Šiais sumetimais PLB Seimo Org. Komitetas buvo numatęs PLB centriniams organams kuklią padėtį — derintojo, informatoriaus, studijuotojo, be pretenzijos į vykdomąją, juoba į vyriausią valdžią, be pretenzijos nustatinėti. Kadangi tai pirmas bandymas, neturint savos valstybės užnugario, sukurti vieningą, susiklausiusią PLB organizaciją, tai ir psichologiškai atrodė tikslingiau pradėti kukliai, tik nuo bendro PLB biuro ar sekretoriato, kad, iškart perdaug apžiojus, pačiai PLB organizacijos idėjai nebūtų pakenkta. Kanadiškis projektas ir PLB Seimo dauguma betgi pasirinko valdymo ir nustatinėjimo kryptį. Gerbdami demokratinį metodą, ir tie, kurie šiokią kryptį laiko gražių iliuzijų kryptimi, turi vistiek nuoširdžiai linkėti, kad seimo pagimdytas PLB organizacijos naujagimis nepasirodytų negyvybingas, nes tai būtų žala pačiai PLB.

KLAUSIMAI, KURIUOS REIKĖJO PAVESTI JAUNIMUI

(4) Seimo atsišaukimai į pavergtąją tautą, į laisvuosius lietuvius, į laisvojo pasaulio parlamentus ir vyriausybes org. komiteto nebuvo numatyti seimo darbotvarkės punktais. Juos turėjo seimui pateikti jo sumanymų redakcijos komisija. Bet kad komisijai nereiktų pradėti iš nieko, org. komitetas buvo sutaręs su prof. S. Sužiedėliu (atsišaukimas į tautą), V. Sidzikausku (atsišaukimas į pasaulį), S. Barzduku (atsišaukimas į laisvuosius lietuvius), kad jie parašytų atitinkamus projektus. Projektai buvo seimo komisijai (P. Maldeikis, P. Vainauskas, kun.dr. Balčiūnas, A. Devenienė, L. Graužinienė) įteikti. Komisija vietoj seimo atsišaukimo į pavergtą tautą ir atsišaukimo į laisvuosius lietuvius pateikė seimui vieną trijų dalių “kreipimąsi į savo tautiečius”: a) “į pavergtuosius lietuvius”, b) “į ankstyvesniąją išeiviją”, c) “į laisvojo pasaulio lietuvius”. Gal todėl, seimo iškilmingame posėdyje priėjus eilei skelbti seimo atsišaukimus į pavergtą tautą ir į laisvuosius lietuvius, komisijos pirmininkais su visais atsišaukimais buvo dingęs. Nežinia, kuriais sumetimais komisija suplakė krūvon abu tuodu atsišaukimus ir kuriais sumetimais iš savo “kreipimosi į laisvojo pasaulio lietuvius’ išskyrė “ankstyvesniąją išeiviją”, tartum ji laisviesiems lietuviams nepriklausytų ar jos tautiniai uždaviniai būtų skirtingi. Juo labiau keistas “ankstyvesniosios išeivijos” iš laisvojo pasaulio lietuvių išskyrimas PLB Seimo atsišaukime, kuris natūraliai turėtų skelbti Lietuvių Chartos principus, kad “Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę”.

Atsišaukimu į laisvąjį pasaulį seimas iškilmingai prašo laisvojo pasaulio tautas, jų parlamentus ir vyriausybes trijų dalykų: a) kiekviena tinkama proga priminti lietuvių tautos teisę į laisvę ir nepriklausomybę; b) nesidėti į jokius sandėrius, kurie įtvirtintų ar pratęstų Lietuvos pavergimą; c) Jungtinėse Tautose ir tarptautinėse konferencijose kelti Lietuvos ir kitų sovietų pavergtų valstybių laisvės ir nepriklausomybės atstatymą, šio atsišaukimo projekto, gal todėl, kad buvo anglų kalba, komisija nereferavo. Užtat jo paskelbimas iškilmingame seimo posėdyje buvo komiškai tragiškas. Nors po to kaikas aiškino, kad p. Devenienė tą atsišaukimą skaičiusi Teksas tarme, tačiau keistu sutapimu ta Teksas tarmė nieku nesiskyrė nuo Ukmergės apylinkėse vartojamos anglų kalbos tarmės. Tuo tarpu seimo sekretoriate sėdėjo ir lūpas kramtė čionykščių mokyklų daktarai ir studentai, be kita ko geri kalbėtojai, V. Kavolis, V. Kleiza, V. Vardys.

AMERIKOS VYRIAUSYBES POLITINIS GESTAS

Be minėtų atsišaukimų seimas priėmė rezoliucijas: a) dėl lietuviškojo auklėjimo bei švietimo; be kita ko įpareigodamas “Pasaulio ir atskirų kraštų bendruomenių kultūros bei švietimo tarybas rūpintis, kad reikalingi lietuviškajam mokymui geri vadovėliai būtų laiku paruošti, išspausdinti ir būtų prieinami visų kraštų lituanistinėms mokykloms”; b) dėl lietuviškos kultūros ugdymo ir populiarinimo; be kita ko nutardamas įkurti Pasaulio Lietuvių Bendruomenės vardo nuolatines kasmetines literatūros, muzikos ir dailės premijas; c) dėl informacijos ir spaudos; be kita ko dėkodamas spaudai už LB pastangų paramą, bet sykiu pageidaudamas, kad PLB Valdyba leistų savo periodinį leidinį; d) dėl šv. Kazimiero ir dr. V. Kudirkos sukakčių;

e) dėl LB santykių su politinėmis bei šalpos organizacijomis; be kita ko nutardamas pasveikinti Lietuvos diplomatus, Vliką, Altą ir Balfą. Siūlymas pasveikinti taip pat ir Lietuvos Laisvės Komitetą, kurio pirmininkas ir pačiam seimui pirmininkavo, ir visas laisvinimo darbą dirbančias organizacijas seimo daugumos buvo atmestas.

Seimas pasiuntė padėkos telegramas JV prezidentui ir Valstybės sekretoriui už Amerikos nusistatymą nepripažinti sovietų agresijos padarinių Lietuvos atžvilgiu. Atsakydamas į PLB Seimo padėką, Valstybės Sekretoriaus Dulles vardu V. D. Public Services Skyriaus šefas M. S. Rice dėkoja seimo pirmininkui ir, be ko kita, rašo:

“Baltijos tautų nelaimė Jungtinių Valstybių vyriausybei kelia gilų susirūpinimą. Mes atsisakėme pripažinti Baltijos valstybių įjungimą į Sovietų Sąjungą ir, kaip žinote, tebetęsiame buvusių valdžioje prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvos, Latvijos, Estijos vyriausybių atstovų pripažinimą. Kaip prezidentas Eisenhowe-ris ir Valstybės sekretorius Dulles daugeliu atvejų yra pabrėžę, šios vyriausybės politikai tvirtai siekia komunistų viešpatavimui Rytų Europoje taikiomis priemonėmis padaryti galą ir padėti Rytų Europos kraštams atgauti valstybinę nepriklausomybę. Būkite tikras, kad Jungtynių Valstybių vyriausybė panaudos kiekvieną tinkamą priemonę šios politikos vykdymui”.

AR ATSAKOMYBĖS, AR SAIKO NEJAUTIMAS, AR PIKTA VALIA?

PLB Seimo svarstymuose dalyvavo: iš Argentinos 1 (numatyti 8), iš Australijos 1 (numatyti 5), iš Austrijos niekas (1), Belgijos -Olandijos niekas (1), Brazilijos 7 (10), Britanijos 3 (7), Chilės niekas (1), Danijos 1 (1), Italijos 1 (1), JV 36 (41), Kanados 13 (14), Prancūzijos 2 (2), Kolumbijos 2 (2), Švedijos niekas (1), Šveicarijos 1 (1), Urugvajaus 1 (6), Vokietijos 4 (6), Venecuelos 3 (3), Zelandijos niekas (1). Viso atstovų buvo numatyta 112, dalyvavo 76, tarp jų 49 atstovai ir 30 antrininkų (3 antrininkai laikinai). Iš JV nedalyvavo kun. J. Bakšys, J. Ginkus, M. Katiliškis, R. Mieželis, kun. V. Rimšelis, M.I.C. Savotiškas nesusipratimas įvykęs su atstovu J. Ginkum. Kaip vyriausias seimo atstovas Ginkus turėjo būti seimo amžiaus pirmininkas. Bet jį kažkas painformavęs, kad org. komitetas numatęs kitą amžiaus pirmininką. Dėl to Ginkus pasijutęs įžeistas ir nei seime, nei koncertuose, nei bankete nedalyvavęs, nors šiaip buvo labai aktyvus org. komiteto talkininkas. Faktiškai org. komitetas buvo tikras, kad Ginkus seime dalyvaus ir bus amžiaus pirmininkas ir, jam neatvykus, susidarė kebli padėtis, nes iš eilės seniausias seimo atstovas Bačiūnas nebuvo įspėtas ir nebuvo pasirengęs. Todėl visas tas seimo epizodas išėjo blankus. Kažkoks pokštininkas ir Ginkui ir seimui prastai pasitarnavo.

Kadangi seimo posėdžiams laikas buvo aiškiai aprėžtas, org. komitetas seimą sveikinti žodžiu buvo numatęs tik Lietuvos atstovui Washingtone. Tačiau seimo prezidiumas tatai pakeitė. To padarinys—pakeista seimo iškilmingojo posėdžio darbotvarkė ir pats pobūdis. Org. Komitetas šiam posėdžiui buvo numatęs, ir seimas tatai buvo priėmęs, šiokią darbotvarkę: malda, himnai, seimo pirmininko žodis, seimo atsišaukimų paskelbimas (į tautą, j laisvuosius lietuvius, į pasaulį), Kultūros Fondo pirmininko žodis, kultūros premijos jury komisijos aktas, Ohio Liet. Gydytojų Draugijos pirmininko žodis, premijos laimėtojo žodis. Seimo prezidiumas, įvesdamas ir dar pirmoj eilėj iškišdamas partiškai-politinės reklamos vadinamus “sveikinimus”, iškilmingąjį posėdį pavertė savotišku turgum, kuriame partiškai-politinė reklama ne tik nustelbė posėdžio kaip kultūrinės manifestacijos pobūdį, bet ir sumaitojo iškilmių vieningą tautinę nuotaiką.

NEVIETOJE IR NELAIKU POLEMIKA

Nors, kai didieji susiniauja, mažajam verčiau nesikišti, bet dėl dr. Girniaus - dr. Maceinos "susiniovimo” neiškenčiu savo dvylekio neprikišęs. Dr. Girnius PLB Seimo iškilmingame posėdyje kultūros premijos laimėtojų vardu tardamas, kaip paprastai, turiningą žodį, be kita ko, pasakė, kad “ne apšvietimui iš barbariškos sąmonės susitelkė enciklopedijos prenumeratoriai... LE žygyje slypi lietuviškoji valia likti savo tautoj... Išleisdami savo kalba enciklopediją... norime paliudyti mūsų tautos (turbūt savo tautos) kultūrinį lygį’. Todėl esą nesutinkąs su viename leidinyje reikštu samprotavimu. Nors nepasakytas, tas leidinys yra Į Laisvę Nr. 15 ir tie samprotavimai yra dr. Maceinos, kuris ten, be kita ko, rašo: “Mūsoji nuotaika tremtyje yra antikultūrinė. Visuomenė, kuri neperka knygų ir neskaito žurnalų, o gausiai prenumeruoja bendrojo turinio enciklopediją, yra liekana iš 18 šimtmečio... Kai enciklopedija virsta beveik vienintele kultūrine vertybe, tai ženklas, kad visuomenės kultūrinė sąmonė yra pasidariusi nepaprastai barbariška”. Dr. Girnius su tuo nesutinkąs. Visdėlto tarp dr. Maceinos ir dr. Girniaus samprotavimų esminio skirtumo nesimato. Ir dr. Maceina enciklopedijos, kaip enciklopedijos, nenuvertina, bet konstatuoja, mano supratimu, tikrą tiesą, kad Antano, Jono, Petro knygų lentynoje ta viena kultūrinė vertybė enciklopedijos pavidalu, be jokių kitų kultūrinių vertybių knygų bei žurnalų pavidalu, vistiek liudys to asmens kultūrinį nuosmukį, arba dr. Maceinos žodžiais —kultūrinę sąmonę barbarišką, nesgi pati viena enciklopedija žmogaus tautinio kultūringumo dar negali liudyti. Nemanau, kad ir dr. Girnius tokį tautietį, kurio knygų spintoje rastų tik pačią vieną LE ir daugiau jokios lithuanistikos, tikrai laikytų užtenkamai valingą “likti savo tautoj” ar tinkamai atstovaujantį tautos kultūriniam lygiui. Taip, pati LE tikrai liudija valią “likti savo tautoj”, liudija tautinės kultūros lygį, bet jos tas ar kitas savininkas dar nebūtinai. Dr. Maceina ir samprotauja apie tam tikros rūšies LE savininkus ir jų kultūrinę vertę, o dr. Girnius — apie pačios LE kultūrinę vertę. Tai nėra tas pats.

KAIP ŠIAIS LAIKAIS SEKAS ORGANIZUOTI

Atskirą epizodą visuose svarstymuose bei pasisakymuose sudaro “Lietuva Okupacijoje”. Nei sovietinės propagandos įtaigojamajam, nei išeivijos išsineštajam Lietuvos vaizdui esamos tikrovės neatitinkant, laisvasis lietuvis, tiek savo kovoje su sovietine demagogija, tiek savo santykiuose su Lietuvos draugais, neretai pasijunta kaip ir beginklis. Todėl PLB Seimo Org. Komitetas manė būsiant tikslinga seimo proga parūpinti okupuotos Lietuvos dabartinės ūkinės, kultūrinės, religinės, politinės padėties kondensuotą tikrovišką apžvalgą. Tam savo sumanymui įvykdyti komitetas 1958 pradžioj kreipėsi į okup. Lietuvos gyvenimo atitinkamas sritis pažįstančius žmones, prašydamas juos talkos šioms temoms: 1) Lietuvos valstybės tarptautinė teisinė ir politinė padėtis; 2) lietuvių tautos politinė padėtis-Lietuvos okupacinė santvarka; 3) švietimas okupuotoje Lietuvoje, 4) sovietinė indoktrinacija, 5) literatūrinės kūrybos padėtis, 6) okup. Lietuvos menas ir teatras, 7) lietuvių kalbos sovietinimas, 8) religijos ir bažnyčių padėtis, 9) pramonės ir prekybos padėtis, 10) susovietintas žemės ūkis. Kiekvienai temai buvo numatyta ne daugiau kaip 20 psl.

Kiekvienas rašinys komitetui numatytas įteikti ne vėliau kaip birželio 30.

Kaikurie prašytieji tuoj pat atsakė negalį prašomai temai angažuotis, kaikurie atsakė talką tik liepos mėnesį, kaikurie sutiko, bet netesėjo, kaikurie savo rašinius atsiuntė komitetui tik prieš pat seimo sesiją. Tarp įvairių atsisakymo motyvų kaikurie yra savaip nauji. Pvz. org. komiteto prašymo pastabą, kad tuo tarpu komitetas negali angažuotis už prašomą talką atlyginti, kaikas palaikė “humanistinių mokslų profesionalams diskvalifikacija —nemokėti honoraro už atliktą darbą”. Vėlgi kitas prašytasis savo netesėjimą motyvuoja tuo, kad “Plačiai apie tai žinias paskleidę (atseit, prašyta tema referatą parašę), silpninsime mūsų kovos ryžtą su okupantu” (Sic!). Iš 10 temų gavęs tik 7 medžiagą ir stigdamas medžiagos tokioms temoms kaip religijos ir bažnyčių padėtis, pramonės ir prekybos padėtis, meno ir teatro padėtis, — org. komitetas turėjo savo pradinį sumanymą išleisti “Lietuva Okupacijoje” leidinį keisti ir 6 temoms tenkintis 250 egzempl. rotatoriniu leidiniu. Rašinys apie lietuvių kalbos sovietinimą, autoriui sutikus, perduotas “Aidams”.

Tad daugeliu atveju PLB Seimo svarstymai ir pasisakymai neišėjo pagal planą. Ne dėl to, kad planas būtų buvęs netikęs ar nerealus, bet, pirmiausia, dėl daugelio kraštų LB vadovybių delsimo suteikti laiku reikiamus duomenis (Chilės LB vadovybė pvz. visai neatsiliepė), dėl kaikurių talkininkų savotiškos pažiūros į nustatytus terminus ar į patį reikalą, pagaliau, dėl pačiame seime susidariusių partiškai-politinio atspalvio nuotaikų, kurios seimo svarstymus kartais kaitino veik iki sprogimo, iki seimo orumą žeminančio žongliravimo, kai priimti nutarimai tenpat vėl buvo anuliuojami.

Tačiau ir pro visus tuos šešėlius aiškiai prasimuša seimo svarstymų bei pasisakymų teigiamoji reikšmė. Teigiamos reikšmės yra įvairių kraštų lietuvių tautinį gyvenimą vaizduojanti suvestinė, taip pat priemonių bei galimybių lietuvybei išlaikyti pranešimas ir diskusijos. Teigiamos reikšmės yra PLB konstitucijos nustatymas ir PLB Valdybos sudarymas. Teigiamos reikšmės kultūros premijos įteikimas ir ta perpildžiusi didžiulę salę iškilmingojo posėdžio auditorija. Teigiamos reikšmės seimo rezoliucijos ir “Lietuva Okupacijoje”. Teigiamos reikšmės tie gausūs lietuvių ir svetimųjų, gubernatorių, senatorių ir kongresmanų, kultūrininkų ir politikų, draugijų ir asmenų sveikinimai ir Valstybės Departamento atsveikinimas. Ir jei čia buvo paryškinti seimo svarstymų bei pasisakymų šešėliai, tai tik tam, kad būtų parodytas ir antrasis medalio šonas -tie sunkumai, kuriuos stato tikrovė, ir tos iliuzijos, kuriom kaikas grindžia PLB organizaciją.

Parodos

Bendruomenės seimo kultūrinė reprezentacija

buvo šakota: knygos paroda, meno paroda, kamerinės muzikos koncertas, dainos-muzikos koncertas.

KNYGOS PARODA

buvo tikrai pavaizdi ir patrauklios išvaizdos. Ir būdinga - dėl jos buvo mažai priekaištų. Bet ar tik dėl to, kad ji būtų buvusi be priekaišto? Gal veikiau dėl to, kad ji buvo gana pašalėje nuo visos PLB seimo eigos ir aplamai nuo pašalines publikos judėjimo. Ją ir bičiulio Vaitkaus elegantišką spaudos kioską galima buvo aplankyti tik specialiai jieškant. Jei knygos parodai negalima buvo gauti patalpos greta seimo posėdžių salės, tada gal jau buvo tikslingiau ją turėti Free Baltic House patalpose. Komitetui knygos paroda kainavo $247.06.

MENO PARODA

atvirkščiai turėjo tinkamas patalpas, nors ir riboto ploto. Riverside muzėjus yra kiekviename “Visitors Guide to New York’’ kaip lankytina New Yorko įžymybė. Ši amerikiečių įstaiga, nemokamomis patalpomis atėjusi mūsų kūrybos manifestacijai į talką, parodė didelį lietuviams ir lietuviškajam menui palankumą. Apie parodos meninį lygį galima spręsti iš to, kaip ją vertino meno kritika. O kritika svetimųjų, kuriems ši paroda buvo pirmiausia skirta, ją įvertino teigiamai. Tad rengėjų sumanymas suorganizuoti reprezentacinę lietuvių meno parodą neginčijamai yra pasisekęs.

Tačiau lietuvių paveikslus išstatyti svetimųjų vitrinoje galima buvo tik įveikus neįveikiamas pačių lietuvių dailininkų nuomonių prieštaras. Daugeliu parodai svarbių klausimų mūsų dailininkų nusistatymai pasirodė diametraliai priešingi.

Organizacinis komitetas, tautinės kūrybos reprezentacijai pasirinkęs tapybą ir skulptūrą, atsidėjęs aiškinosi su mūsų dailininkais tokios reprezentacijos praktiškas galimybes. Tam reikalui turėjo platesnius pasitarimus su New Yorko ir jo apyl. lietuviais dailininkais, susisiekė su Amer. Liet. Dailininkų S-ga Chicagoje ir su Liet. Dailės Institutu. Rezultate aiškėjo dvejopas mūsų dailininkų požiūris įvairiais tokios reprezentacijos klausimais. Vieni pasisakė už reprezentacinių eksponatų griežtą atranką, antri - už daugumos pasitikėjimą turinčius eksponatus, už demokratiją. Vieni pasisakė už tai, kad reprezentacinei meno parodai “pagrindinė ir galutinė norma... eksponatų meninė vertė”, nepaisant “kokiai organizacijai dalininkas priklauso, ar nepriklauso,” antrieji, kad parodos patalpos “būt tikslinga proporcingai paskirt atskirų vietų dailininkams; Chicagai tiek, New Yorkui tiek, ir t.t.’ Vieni pasisakė už parodos juri komisiją iš asmenų, nepaisant jų organizacinės priklausomybės, antrieji - už juri komisiją iš organizacijų atstovų. Vieni - už įtraukimą į tautinės kūrybos reprezentaciją svetimiesiems visų iš Lietuvos kilusių prasikišusių kūrėjų, antrieji - už siauresnį tautinį ratą. Vieni -už atsižvelgimą į svetimųjų nuomonę atrenkant reprezentacinius eksponatus, antriesiems - “svetimųjų juri komisija būtų gėda”. Vieni - už nesikišimą į dailininkų organizacinius reikalus, antrieji už parodos veiksnį “visiems dailininkams sujungti”. Vieni - be jokių prejudicijų betkurio kito dailininko atžvilgiu, antri su diskvalifikavimu to ir to, nes jam “svetima profesinė etika.” Vieniems “Jei Dail. Instituto nariai parodoje nedalyvautų - parodos rengimas išvis turėtų atkristi,” antrieji priminė, kad “Chicagos dail. s-ga pritarianti parodos organizavimui, jei net kaikurie dailininkai ir nedalyvautų”.

Spaudoje (“Draugas” 1958.1.4) buvo keliama mintis organizuoti dvi parodas ar dvilypę parodą. Esą ir pirmojo Pasaulio Lietuvių Kongreso me tu (1935) Kaune vykusi meno paroda turėjusi dvi juri komisijas ir dvejas patalpas. Ta mintis buvo radusi atgarsio ir Org. komitete, kuris 1957.X.11. buvo nutaręs “prašyti dail. Janušą pajieškoti tinkamų patalpų, kuriose galėtų tilpti visų krypčių kūriniai arba bent vadinamos realistų krypties kūriniai.” To jieškojimo rezultate org. komitetui buvo siūloma nuomoti “Trade Show Building” patalpos (nuomos $1.500 už 4 dienas) arba pačiame “Statler” viešbutyje.

Dail. Jonynas dar mėgino gauti "National Academy of Arts” patalpas, bet pasirodė jų didžioji dalis užimta. Org. komitetas, skaitydamasis su lėšomis, kurios iki pat seimo buvo labai kuklios, nesiryžo angažuotis brangiai parodos patalpų nuomai vietoj nemokamai gaunamų reprezentacinių Riverside muzėjaus patalpų.

Bet dar sunkiau negu parodos patalpų klausimas sprendėsi parodos or ganizacijos sudarymas. Org. komiteto pakartotiniai bandymai pačių dailininkų tarpusavio prieštaravimų Skiles ir Charibdės aplenkti, sudarant "nepriklausomą” parodai organizuoti komisiją arba parodos organizavimą pavedant ‘‘nepriklausomam’ parodos komisarui - uždusdavo pačioje užuomazgoje. Pats faktas, kad reprezentacinę parodą organizuoti org. komitetas yra nutaręs jau 1956.9.22., o parodos rengimo komisija su juri, ekspozicijos, katalogo sekcijom sudaryta tik 1958.5.10., t.y. tik po pusantrų su viršum metų įvairių bandymų ir pasiaiškinimų, rodo, kad parodos sumanymą galėjo ištikti tas pat likimas, kaip ir simfoninės muzikos koncertą. Faktiškai parodai organizuoti beliko tik 3 mėnesiai, kad tai neišėjo parodos naudai - aiškinti netenka. O kad visdėlto parodos organizavimas iš akligatvio buvo išjudintas, tai gal daugiausia dėka dail. V. Vizgirdos atsidėjimo, kantrybės ir nuoširdžių santykių su skirtingų meninių pažiūrų kolegomis. Jam pavyko parodos rengimo komisijon prie savęs sutelkti dar (ne kaip organizacijų atstovus, bet kaip dailininkus) Jonyną, Kašubas, Lapę, Puziną, Viesulą, Žoromskį, juri sekcijon - A. Galdiką, V. Kašubą, P. Puziną, R. Viesulą, katalogo sekcijon - V.K.Jonyną, A. Kašubienę, R. Viesulą. Nors faktiškai šioje parodos organizacijoje reiškėsi kryptys ir draugijos, (Jonynas, Kašubos, Lapė — New Yorko liet. dail. draugija, Puzinas -Chicagos liet. dail. sąjunga, Vizgirda - L. Dail. Institutas, Galdikas, Viesulas, Žoromskis - nepriklausomi), visdėlto dalis dailininkų net nelaukdami, kaip ta parodos organizacija praktiškai reikšis, a prioripaskelbė jai savo nepasitikėjimą ir boikotą pačiai parodai. Dail. Puzinas pasitraukė iš rengimo komisijos ir juri sekcijos, net nebandęs bendradarbiauti. Šis apriorinis boikotas ne tik sudrumstė visuomenės šeiminę tautinio vieningumo nuotaiką, bet iš reprezentacinių tautinės kūrybos eksponatų išjungė eilę kūrinių, kurių buvimas parodoje būtų buvęs pozityvus. Nepaisant šio Chicagos liet. dailininkų sąjungos boikoto, paroda, kaip vaizdingai ją atidarydamas Liet. atstovas Washingtone J.Kajeckas apibūdino, “nuostabiai atspindi lietuvių dailininkų pastangas ir liudija Lietuvą gyvą jų veikaluose visame pasaulyje...” Kad paroda liudijo Lietuvą, tatai pripažino ir amerikiečių meno kritika, žodžiu, Bendruomenės Seimo meno paroda buvo vienintelė mūsų tautinės kūrybos reprezentante, atitikusi Vakarų pasaulio meno kultūros dabartinius standartus. Šalia iškilmingųjų pamaldų šv. Patricko katedroje, vienintelė seimo kultūrinė reprezentacija, atkreipusi amerikiečių viešosios opinijos dėmesį ir sulaukusi palankaus su pratimo. Maža to. Parodos reprezentacinis vaidmuo nėra pasibaigęs su parodos uždarymu. Per 350 egz. parodos katalogo yra išsiuntinėti į visus kontinentus 26 valstybių meno galerijoms, muzėjams ir meno mokyklų bibliotekoms. Šiuo atveju katalogo anglų k. ir įžangoje suminėti kūrybiniai ryšiai su lietuvių menu to kių tarptautinio vardo menininkų, kaip Soutine, Lipchitz, Zorach, Shahn, Berenson ir kt., neviename pasauliniame meno centre Lietuvos vardui palaikyti gyvam ypač turės teigiamo poveikio. Gaila, kad iš šio katalogo išsibraukė kaikurie lietuviai dailininkai. Paroda turėjo $240.80 pajamų ir $1,043.15 išlaidų.

Koncertai

Org. komiteto tautinės kūrybos reprezentaciniuose planuose iš pradžių buvo numatyti kito pobūdžio. Nei kamerinės muzikos koncerto, nei vadinamo didžiojo kantatų koncerto org. komitetas nebuvo planavęs. Tautinei simfoninei muzikai org. komitetas buvo numatęs simf. muzikos koncertą, o liaudies dainai ir muzikai — liaudinės kūrybos koncertą. Tik pradėjus tiems koncertams rengtis JV LB centro vald. narys kultūros reikalams Alf. Mikulskis savo 1956.9.30. rašte org. komitetui pasiūlė juodu iškeisti į “masinę misteriją”, kurioje esą “sutilptų jungtiniai chorai, simfoninis bei kanklių orkestrai, tautiniai šokiai, baletas, vokalistai: solistai, dramos aktoriai — deklamatoriai, dekoratyvinis menas ir kita”. Org. komitetas šiam didingam ir gražiam, bet trapiam fantazavimui rimto dėmesio neskyrė, palikdamas jį autoriui puoselėti liaudinės kūrybos koncerto vietoje, o savo keliu tęsdamas konkrečius simf. muzikos koncerto pasirengimus. Pirma rimta krizė org. komiteto koncertiniuose planuose įvyko, kai misterišką misterijos reikalą išėjo ginti pati JV LB centro valdyba. “Skaitantis su realiomis galimybėmis, (Sic!) — 1957. 3. 16 Centro Valdyba rašo org. komitetui, — tenka iš kelių siūlymų rinktis tą, kuris mums būtų a) būdingesnis tautiniu atžvilgiu, b) būdingesnis savo skatinamąja bei auklėjamąja kūrybine įtaka, c), pakeliamas finansiniu atžvilgiu”. Todėl reikią “1) Simfoninės lietuvių muzikos koncerto atsisakyti, nes: (a) neturime tautiniais motyvais sukurtų visuotinai reikšmingų kūrinių... (b) ...didelio muzikinio išsilavinimo klausytojų.... perdaug taip pat neturime,” (c) simfoniniam koncertui išleisti 8-9,000 — dol. “skriaustų kitus PLB Seimo meninius pasirodymus”. Kadangi ir po šios centro vald. intervencijos org. komitetas nelinko savo pirmykščio nusistatymo dėl muzikinės programos keisti, tai netrukus (1957.3.27) JV LB centro valdyba, savo nusistatymą kartodama, pridėjo dar naujų argumentų už “masinę misteriją” prieš simf. ir liaudinės kūrybos koncertus. Esą “renkantis tarp instrumentalinės muzikos koncerto ir vokalinės muzikos parengimo, daugiau pirmenybių turi antrasis atvejis... (a) yra prieinamesnis didesniam klausytojų skaičiui,

(b) yra būdingesnis lietuvių tautos dvasiai, (c) tuo pačiu tinkamesnis reprezentuotis....”

Šiokio JV LB centro valdybos moralinio spaudimo rezultatas: 1957. 5.18 org. komitetas 9 balsais prieš 3 atsisakė planuotų simfon. ir liaudinės kūrybos koncertų ir pasisakė už misteriją ar jos pakaitą, patį tos programos organizavimą perduodamas JV LB centro valdybai, konkrečiai jos nariui kultūros reikalams, (Alf. Mikulskiui, sau pasilikdamas tik pastatymo technikinius dalykus rūpinti.

Tačiau ši Bendruomenės Seimo muzikinės reprezentacijos paruošiamųjų darbų padala neveikė kaip reikiant. Ilgesnį laiką nesant aiškaus programos repertuaro, negalėjo išjudėti ir technikiniai pasirengimai, nors iš Clevelando ir buvo įtaigojama nedelsiant angažuoti Metropolitan op. patalpas. O kai programos repertuaras ir vykdytojai nė 1957 pabaigoje nebuvo aiškūs, org. komitetas ėmė visai būgštauti, kad su Bendruomenės Seimo muzikine reprezentacija neišeitų prastai. Tik 1957 gruodyje paaiškėjo vadinamo kantatų koncerto programos metmenys ir apytikrė sąmata, toli prašokusi “misterijos” iniciatorių neperžengti žadėtą $8,000 — ribą. Org. komitetas, susidūręs su aiškiai nepakeliama koncerto pinigine našta, 1958 sausyje kreipėsi į atitinkamus chorus bei ansamblius, kiek jie patys galėtų prisidėti prie savo kelionės išlaidų suorganizavimo, ir jiems pranešdamas, kad dėl lėšų stokos simfoninio orkestro koncerte negalės būti. Visų chorų bei ansamblių atsakymai sutapo: koncerto programoje dalyvausime, jei bus atlyginta kelionė ir koncertui bus angažuotas simfoninis orkestras. Šioj dalykų padėty 1958. 2. 20. org. komitetas nutarė jungtinio chorų bei simfoninio orkestro koncerto atsisakyti, tenkinantis solistų koncertu. Tai buvo antras posūkis ir antra krizė Bendruomenės Seimo muzikinės reprezentacijos programą rengiant. Ypač nemaloniai šio nusistatymo buvo paliesti koncerto programai jau besirengią chorai ir ansambliai. Tatai galėjo jų santykius su LB organais sukomplikuoti. Susidariusią padėtį besiaiškindamas su JV LB centro v-ba, org. komitetas ryžosi chorų kelionės ir orkestro samdymo išlaidoms angažuotis iki $5,000. — Praktiškai tai reiškė, kad koncerte galės dalyvauti tik “Čiurlionio’ ir “Dainavos’ ansambliai, “Pirmyn’ ir “Varpo” chorai bei 45-50 asmenų simfoninis orkestras.

Aš nežinau, ar oficialiosios priežastys tikrai yra ir faktinės trečiajai Bendruomenės Seimo muzikinės reprezentacijos pasirengimų krizei, bet 1958. 6. 25. koncerto rengimo komisijos pirmininkas (J. Makauskis) org. komitetui “paaiškino, kad, jo nuomone, parengiamieji darbai neina, kaip reikiant, net koncerto dirigentas dar nežinomas, kad visuomenė koncertui labai abejinga ir todėl gresiąs didelis deficitas, o todėl reikią klausimas peržiūrėti, ir jis siūlo užplanuoto koncerto nerengti’. Siūlymą balsuojant, balsai pasidalino lygiomis, ir tuo būdu jis atkrito. Komisijos pirmininkas ir toliau atsidėjęs rūpinosi koncerto reikalais. Ir buvo didžiai laimingas jo visuomenine sėkme.

Koncerto meninis lygis kaiką smarkiai papiktino, žinant visas jo organizavimo pinkles, tas lygis nesunku suprasti, o gal net atleisti. Org. komitetui buvo aišku, kad, išmainydamas simfoninės muzikos koncertą į“misteriją” ar jos pakaitą, jis keičia meninio lygio vertybę į masinį vidutiniškumą, jis keičia tautinės muzikos kūrybinio pajėgumo reprezentacinę demonstraciją į daugiau ar mažiau tautiškai egzaltuojantį muzikinį “kratinį arba mišrainę jomarkinio charakterio”, vieno muziko žodžiais tariant.

Kadangi buvau tarp trijų org. komiteto balsų prieš atsisakymą nuo simfoninio koncerto, tad nesu interesuotas tą atsisakymą ir koncerto pobūdžio pakeitimą ginti. Ir vis dėlto, nepaisant meninio lygio vertybės iškeitimo į “jomarkinio charakterio muzikinį kratinį”, šiuo atveju tas iškeitimas Carnegie Hall užtvinusiai lietuvių masei buvo laimingas. Net dirigavimas, atsiprašant, užpakaliu, šios masės ne tik neerzino, bet jai liudijo dirigento didelį atsidėjimą savo uždaviniui. Koncerto dalyvių neretose akyse išspaustos tautinės egzaltacijos ašaros, mano supratimu, bus nuplovusios ir meniškai brendusių jo dalyvių pasipiktinimą “meno išniekinimu”. Nereikėjo tik kviesti svetimųjų muzikos atstovų, kad nesusidarytų klaidingo įspūdžio apie mūsų muzikinės kūrybos ir kultūros tikra lygį.

Koncertas turėjo $9,456.50 pajamų ir $10,421.50 išlaidų.

Kamerinės muzikos koncerto mintis kilo 1957.3.12 komiteto pasitarime su muzikais simfoninio koncerto reikalais, šis koncertas numatytas kviestinei publikai ir vienaip ar kitaip susytas su meno paroda. Tatai apsprendė jo priklausomumą ir patalpas. Gaila, kad jos pasirodė tokiam koncertui perprastos. O nenumatytas vieno koncerto vykdytojo iškritimas taip pat jį kiek “nubiednijo”, nors pianistas A. Kuprevičius buvo žavėtinas. Kadangi vadin. didysis koncertas buvo “sumasintas”, tai tikslinga buvo bent lietuvių kamerinės muzikos tinkama reprezentacija svetimiesiems. Tam jis reikėjo atjungti nuo parodos ir atitinkamoj aplinkoj pateikti kviestinei svetimųjų publikai.

Kamerinis koncertas turėjo $397.00 pajamų ir $250.000 išlaidų.

Religinė reprezentacija

Bendruomenės seimo religinė reprezentacija šv. Patricko katedroje, dalyvaujant pačiam kardinolui Spellmanui, apskritai praėjo įspūdingai ir ne tik pamaldų dalyviuose, bet ir viešo joj amerikiečių opinijoj sulaukė plataus atgarsio. Tačiau kaikurie organizaciniai trūkumai taip pat labai rėžė mūsų tautinę savigarbą. Pvz. per birželio įvykių minėjimo pamaldas lietuviškieji New Yorko — New Jersey chorai savo giesme maloniai aidėjo tos pačios katedros didžiuosiuos skliautuos. O gi Bendruomenės seimo iškilmingose pamaldose, dalyvaujant keturiems geriausiems lietuviškos giesmės meno kolektyvams, neįstengta ir “Pulkim ant kelių” su giedoti net taip, kaip parapijos vidutinis chorelis. Nebuvo jokio susiklausymo ir vadovavimo. Tiesa, org. komitete tuo reikalu iš anksto ir nieko tarta nebuvo. Buvo pasitenkinta prel. Balkūno iniciatyva gauti pa maldoms pačią katedrą. Tik tam tikru org. komiteto abejingumu religinės manifestacijos tautiniam vaidmeniui galima paaiškinti ir tai, kad seimo proga išvis nebuvo evangeliškų pamaldų, nors evangelikai tam tikrą bendruomenės dalį sudaro. Post factum dėl to iš kaikurių evangelikų teko pajusti nepasitenkinimo, nors, jei laiku į tą dalyką būtų kas org. komiteto dėmesį atkreipęs, ir ką konkrečiai pasiūlęs, — komitetas būtų mielai atsiliepęs.

Kad mūsuose religinės reprezentacijos tautinis vaidmuo dar nesuprastas ir atitinkamomis progomis kaip reikiant nepanaudojamos, liudijo seimo atidaromosios pamaldos, celebruotos prel. P. Juro. Paradoksas: kai bažnytinė įstaiga sumažina mums galimybę reprezentuotis, šaukiame, kai galime bažnyčia pasinaudoti reprezentacijai, ja nesinaudojame.

Daug ko trūko bet vis dėlto...

Čia prisimena ir kaikurių rašytojų tam tikras nepasitenkinimas, kam seimo proga buvusi pamiršta literatūrinė kūryba. Pasigesta literatūros vakaro. Literatūrinės kūrybos reprezentacija Bendruomenės Seimo proga iš dalies reiškėsi knygos parodoje. Literatūros vakaro tiesiog org. komitetas nesvarstė. Netiesiog tas klausimas buvo liestas, svarstant sumanymą ryšium su Šv. Kazimiero 500 metų gimimo sukaktimi seimo metu pastatyti Landsbergio “Vėją gluosniuose’. Buvo prieita vieningos nuomonės, kad, esant seimo dienoms jau ir taip perkrautoms įvairių “parengimų”, dar kas įterpti nebūtų tikslinga. Tiesa, tuose svarstymuose nedalyvavo literatūrinės kūrybos atstovų, bet, jei patys rašytojai literatūros vakaro reikalu būtų parodę bent mažiausios iniciatyvos, organiz. komitetas ne tik nebūtų jos kliudęs, bet visomis savo išgalėmis mielai parėmęs.

Seimo proga buvo sporto šventė su lengvosios atletikos varžybomis ir krepšinio bei futbolo rungtynėmis, dalyvaujant Bostono (Dainava), Brooklyno (Atletų), Hartfordo (Grandis), New Yorko, Waterburio (Gintaras), Worcesterio (Vytis) liet. sporto klubams.

Kūno kultūros vaidmuo išeivijos tautiniam gyvenimui yra labai reikšmingas, ir Bendruomen. Seimo sporto šventė buvo verta daug daugiau dėmesio, negu faktiškai sulaukė dėl vykstančių tuo pat metu seimo posėdžių.

Sporto šventė org. komiteto iždo neapsunkino.

Ir apie tai, ko neturėjo būti

Gal ir nebloga tradicija visokius seimavimus ir seimus baigti jaukioj salėj skania vakariene. Tačiau seimo banketas moko, kad ta tradicija nedera vykdyti šabloniškai. Pvz. kuriam galui tas vadinamas “garbės stalas’, kai jis kelia tik beprasmiškų nesusipratimų, kas už jo turi sėdėti? Kuriam galui publiką beprasmiškai varginanti ištysusi oficiali dalis net su keliom ilgom prakalbom ? O specialiai kviesti kalbėtoją — tikras nesusipratimas. Vienas pozityviausių seimo banketo privalumų - tai jo pajamų $500 — su viršum likutis nuo jo išlaidų; $5,687.95 pajamų ir $5,168.10 išlaidų.

Ar be nuostolių?

Org. komitetas visai seimo ir jo papildinių suorganizavimo apyvartai turėjo 24,6 tūkstančius dol. pajamų ir apie 24 tūks. dol. išlaidų, įskaitant JV LB Centro Valdybos 3,297.98 grąžintos paskolos. Pats org. komitetas išsivertė be atlyginamų darbininkų. Komiteto veiklai ir seimo kultūrinės reprezentacijos nepritekliams buvo dosni visuomeninė parama. Dail. Jonyno dovanai sukurtas PLB Seimo ženklelis komitetui davė apie $400 — pelno ir asmenų, įstaigų bei organizacijų aukos per $3,000.00. —Tad ir finansiniu atžvilgiu seimas buvo graži tautinio solidarumo manifestacija.

Vt. Vaitiekūnas