Dar apie Lietuvos apėjimą Briuselio parodoje
Briuselio tarptautinėje parodoje Lietuva buvo apeita Amerikos ir Vatikano paviljonuose. Tuo tarpu geriau buvo pasielgta su Latvija abiejuose tuose paviljonuose. Lietuvos atstovui Washingtone padarius žygių, buvo pasiųsta į Amerikos paviljoną ir lietuviškos spaudos pavyzdžių. Paaiškėjo taip pat, kad latviški pavyzdžiai ten buvo atsiradę privačia vienos latvės paviljono tarnautojos iniciatyva. Mėginom aiškintis, kodėl buvo apeita Lietuva Vatikano paviljone. Gerai informuoti šaltiniai mums pateikė tokios informacijos ir komentarų.
*
Vatikanas, turėjęs Briuselio parodoje savo paviljoną, pats tiesiogiai jo nerengė, o pavedė tam reikalui sudarytam komitetui iš belgų Briuselyje. Nors iš anksto nebuvo žinomas Vatikano paviljono planas, bet buvo spėjama, kad ten bus pavaizduota ir Tylos Bažnyčia. Todėl Liet. pasiuntinybė prie Šv. Sosto iš anksto (dar keli mėnesiai prieš parodos įrengimą) pasisiūlė Vatikano valstybės sekretoriui talkinti medžiaga ir eksponatais. Už tai buvo padėkota ir pranešta, kas tą paviljoną rengia, ir pažadėta talka pasinaudoti. Po to viskas nutilo.
Tik įrengus parodą, ją atidarius ir aplankius pirmiesiems lietuviams (Sidzikauskui, Matulioniui), jų pastebėta, kad Tylos Bažnyčios skyriuje veik nieko nėra apie Lietuvą, kai tuo tarpu Latvijos eksponatų yra. Tiesą sakant, Tylos Bažnyčios skyriuje nesiekta pavaizduoti kiekvieną kraštą už geležinės uždangos atskirai, o duotas tik bendras vaizdas, kaip atrodo persekiojama Bažnyčia už geležinės uždangos; eksponatai imti iš visų kraštų. Jei latvių eksponatų pateko daugiau negu lietuvių, tai dėka vieno latvio kunigo, kuris pateko į parodos rengėjų talkininkus.
Kai jau parodą lankiusieji lietuviai labai aliarmuojamai atsiliepė apie lietuviškų dalykų nebuvimą Vatikano paviljone, tada Liet. pasiuntinybė prie Šv. Sosto raštu 1958.
VI.17 kreipėsi į Vatikano parodai rengti gen. komisarą p. Paul Heymans, atkreipdama jo dėmesį apie Lietuvos pamiršimą Vatikano paviljone. Jis tų pat metų VI.24 atsakė, kad reikalą perdavęs Tėvui Joos, kuris esąs atsakingas už Tylos Bažnyčios skyrių.
Kiek palaukus ir nematant kad Tėvas Joos skubėtų ką nors daryti, Liet. pasiuntinybė liepos 25 d. rašė pačiam Tėvui Joos pranešdama, kad Heymans pažadėjęs reikalą sutvarkyti ir todėl laukiama atatinkamų žygių, nes medžiagos ir eksponatų turima surinktų. Joos rugp. 9 atsakė apgailestaudamas, kad nuo pat pradžios nebuvo, kas jam talkintų Tylos Bažnyčios skyriaus rengime lietuviškais eksponatais: jis kreipęsis į kažkokį komitetą ir į kunigus iš už geležinės uždangos, bet negavęs nei medžiagos, nei adresų, pagal kuriuos būtų galėjęs rasti asmenis, kurie suteiktų informacijų ir medžiagos eksponatams.
Nors medžiaga buvo tuoj pristatyta, bet dar rugsėjo 1 d. kun. Danauskas pranešė, kad Tėvas Joos savo pažadų dar nėra išpildęs. Tik dar kartą paakinus, tai buvo padaryta — panaudota medžiaga suteikta pasiuntinybės ir kun. Danausko (nors su kai kuriomis klaidomis, netiksliais parašais po vyskupų atvaizdais).
Iš to seka:
1) Mes lietuviai perdaug pasitikime svetimaisiais, manydami, kad mūsų reikalas jiems taip lygiai žinomas, kaip mums. Užmirštame, kad tik pačių budėjimu ir veržlumu galima laimėti bent tiek, kad nebūtume išskirti iš kitų.
2) Nebūtų tikslu kaltinti už tai, kas įvyko parodoje, nei Vatikanas, nei Liet. pasiuntinybė prie Šv. Sosto (kuri, kaip matėme, padarė iš savo pusės, kas reikėjo padaryti) nei kiti Romoje gyvenantieji lietuviai neapdairumu ar apsileidimu.
3) Padaryta klaida, kad savo laiku nepajieškota Belgijoje asmenų lietuvių, kuriems būtų buvę pavesta vietoje budėti ir pateikti reikiamą medžiagą (kaip padarė latviai ).
4) Negalima kaltinti nė Vatikano paviljoną rengusį komitetą, kuris pats nors neturėjo nusistatymo išskirti Lietuvą, bet savo iniciatyva (be lietuvių pagalbos) nepajėgė surasti reikiamos medžiagos pavaizduoti kenčiančią Lietuvą. Kad tokio nusistatymo nebūta, matyti iš to, kad padarius aukščiau minėtus žygius, buvo tinkamai atitaisyta ir padaryta, ko norėjome. Deja, gana pavėlintai.
