40 metų sukakties temomis

NR. 15 (52) 1958 M. BIRŽELIS

ANTANAS MACEINA, Vokietija

I. LIETUVIŲ VEIKĖJAI PRIEŠ NEPRIKLAUSOMYBĖS ATGAVIMĄ BUVO SUKĖLĘ TAUTOJE TAUTINĮ ATGIMIMĄ, KURIS SIEKĖ VAINIKUOTIS VALSTYBINE NEPRIKLAUSOMYBE. KAI VALSTYBINĖ NEPRIKLAUSOMYBĖ BUVO ATGAUTA, KOKIUS NAUJUS IDEALUS RODĖ TAUTAI NAUJO LAIKOTARPIO VEIKĖJAI? (Šiuo ir kitais klausimais kreipėmės į prof. Antaną Maceiną ir gavome toliau einančius jo atsakymus. Red.)

— Valstybė yra kaip žmogus: kai jis gema, pirmutinis jo tikslas yra išsilaikyti; kai jis išsilaiko, pirmutinis jo tikslas yra išsivystyti ir tapti tikru bei pilnutiniu žmogumi. Atgimus mūsų valstybei 1918 metais, atėjo lemiančių kovų metas už jos išlaikymą. Aukščiausias šio tarpsnio idealas buvo apginti ką tik paskelbtą nepriklausomybę. Visa tada — žodžiai, darbai ir pinigai — buvo skiriama šiam idealui. Laimė, šis laikotarpis buvo neilgas. Tačiau tik jam pasibaigus, buvo galima pagalvoti apie naujus idealus, kurie būtų skirtingi nuo tautinio atgimimo idealų. Atkurtoj ir apgintoj valstybėj gyvenanti tauta savaime statėsi klausimą:“O dabar? ką dabar veiksime?” Ji dairėsi atsakymo iš tų, kurie buvo pasišovę tautai vadovauti. Žiūrint iš 40 metų perspektyvos atrodo, kad mūsų veikėjai atsakė į šį tautos klausimą trimis linkmėmis:politine, kultūrine ir religine, mėgindami tuo būdu suformuoti ir skelbti tris idealus, kurie, nors ir buvo skiriami tai pačiai tautai, tačiau kiekvienas slėpė savyje visai kitokių bruožų.

1.

Pats valstybės buvimas nėra joks idealas: jis yra tik istorinis faktas — daugiau nieko. Idealas yra turinys, vykdomas valstybės buvimu. Tai mūsų veikėjai instinktyviai jautė ir mėgino valstybės buvimą pripildyti tam tikro turinio. Kokio? — Politinio mūsų idealo formavimas sutapo su ano meto demokratijos krize visoje vakarų Europoje. Pokarinio gyvenimo sunkenybės buvo neatsakingų demagogų suverstos pačiai demokratinei valstybės formai, ir per visą Europą perėjo pastanga jieškoti naujos formos, radikalesnės, tampresnės, labiau atitinkančios laisvės nemėgstanti ir joje pavargusį miniažmogį. Mūsų tautoje demokratinė sąmonė irgi nebuvo labai stipri, nes, ilgai būdami svetimos valstybės dalimi, negalėjome išmokti nei būti savarankiški, nei už šią svetimą valstybę atsakingi. Todėl nenuostabu, kad po trumpo demokratijos tarpsnio mūsų tautoje iškilo politinis idealas totalizmo pavidalu, išsilaikiusiu ištisą keturiolika metų (1926-40). Šio idealo teoretikai buvo A. Smetona ir A.

Voldemaras, iš jaunesniųjų Cesevičius, Dausa, Dirmeikis ir visa aplinkui “Vairą” susitelkusi gabių bei energingų žmonių grupė.

2.

Mūsų tauta, atkūrusi savą valstybę, savaime įsijungė į europinę šeimą ir turėjo joje atlikti tam tikrą uždavinį. Šį uždavinį konkrečiau apibrėžti ir jį tautai pasiūlyti kaip siektiną idealą ir buvo kultūrinių veikėjų pareiga. Gyvendama tarp Rytų ir Vakarų, lietuvių tauta turėjo ryšių su šių abiejų pasaulių dvasia. Kas tad galėjo būti mūsų kultūrai artimesnio, kaip leistis šios dvilypės dvasios apvaisinamai ir iš jos pradų sukurti naują lietuviškąją kultūrą kaip Rytų-Vakarų susitikimo pasėką. Kultūrinis tad idealas buvo pasiūlytas mūsų tautai kultūrinės sintezės pavidalu. Šio idealo autorius bei skelbėjas buvo Stasys Šalkauskis. Man kaip Šalkauskio mokiniui teko kiek plačiau pasisakyti šio idealo klausimu “Židinyje” 1939 m. Nr. 4—12. Nepaisant kai kurių kritinių pastabų Šalkauskio teorijai, šio idealo esmė liko nepajudinta. Aš ir šiandien esu įsitikinęs, kad tai buvo didis idealas.

Būdama jautri lyg kompaso adatėlė naujoms idėjoms, mūsų tauta religinėje srityje išgirdo pop. Pijaus XI balsą, kviečiantį įvykdyti “Kristaus taiką Kristaus Karalystėje” (encikl. Ubi arcano Dei, 1922), tačiau ne vienos tik dvasiškijos rankomis, kaip būta anksčiau, o pasauliečių dalyvavimu ir bendradarbiavimu hierarchijos apaštalavime arba vad. katalikiškąja akcija. Jeigu pasauliečių dalyvavimas hierarchijos apaštalavime buvo naujas visam pasauliui, tai tuo labiau jis buvo naujas Lietuvai, kurios istorijoje dvasiškija vienintelė tvarkė ne tik religijos, bet daugelį ir kultūros reikalų. Pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje išsisėmė mūsų tautos gyvenime anomis trimis pareigomis, kurias mini Y. M. Congar, OP.: klauptis prieš altorių, kreipti akis į sakyklą ir traukti iš kišenės piniginę (Jalon pour une theologie du laicat, Paris 1953, p.7). Todėl pasauliečių apaštalavimas, stipriai organizuojamas ir skelbiamas, iš tikro buvo mums naujas religinis idealas. Šio idealo entuziastai buvo vysk. K. Paltarokas ir vysk. M. Reinys.

*

II. KIEK LIETUVIŲ VISUOMENĖ BUVO PAKLAUSIUSI VEIKĖJŲ BALSO? O JEI NUKRYPUSI NUO SKELBIAMŲ IDEALŲ, TAI KURIOMIS LINKMĖMIS?

— Nė vienas iš šių trijų idealų nebuvo mūsų tautos įvykdytas. Tačiau visi jie davė progos mūsų politikams, kultūrininkams ir religininkams giliau pažvelgti į savas sritis. Iš nepasisekimų bei pralaimėjimų vystėsi naujos mintys, kurių neviena yra gyva dar ir tremtyje.

1.

Politinio totalizmosudužimas mūsų tautoje yra toks aiškus, kad apie jį netenka daug kalbėti. Be abejo, mūsoji demokratija buvo irgi ydinga. Savo metu St. Šalkauskis teisingai pastebėjo, kad “mūsų konstitucijos sprendimu Lietuva yra demokratinė respublika. Bet konstitucijos sprendimas dar nepadaro, kad Lietuvos Valstybė iš tikrųjų yra tokia, kokios reikalauja normalus demokratinės respublikos tipas” (Židinys” 1926 m. Nr. 6-7, p. 438). Šalkauskiui atrodė, kad “mes neturime Lietuvoje ir dar greit neturėsime demokratinės respublikos, pagrįstos teisėtosios tvarkos principais”, ir būtent dėl to, kad “mes neužtinkame pas save dar nė vienos bent kiek gausesnės grupės arba partijos, kuriai galėtume pripažinti visuomeninį kultūringumą” (t. p.). Kaip šio visuomeninio nekultūringumo pavyzdį Šalkauskis nurodė rinkimų vajų, kuris buvęs “visiškai nesuderinamas su laisvės, lygybės ir solidarumo reikalavimais” (t. p.). Šiandien mums yra įdomu ir kartu liūdna skaityti Šalkauskio pažiūras apie demokratinę mūsų spaudą:

*

“Lietuvos partyvinė spauda kaip tik yra ryškiausia šito nekultūringumo išraiška. Drįstu nesvyruodamas griežtai teigti, kad per rinkimų ruošiamąjį tarpą partyviniai katalikų ir nekatalikų organai, įsivėlę nuo ilgesnio laiko į partijų kovą, pasireiškė ir dideliu subjektyvumu, ir nedovanotinu aklumu, ir sąmoningu neatsargumu klaidingų žinių platinime ir demagoginių priemonių vartojimu, ir sąmoningu kompromitavimu atskirų rivalizuojančių asmenų, ir nepadoriai miesčionišku atsiskaitymu su asmeniniais savo priešais, ir kitokiomis panašiomis žemos kultūros apraiškomis. Šitame visuotiniame hotentotiškosios etikos viešpatavime dorinis inteligento jausmas nerasdavo sau nė vienos pozicijos, kur galima būtų su nepasitenkinimu konstatuoti, kad kovos priemonės bei metodai yra joje atsiekę minimalinio kultūringumo laipsnio,— ir kas liūdniausia, kad šitam minimaliniam kultūringumui neatsakė net ir tie partyviniai organai, kurių priešakyje stovėjo vyriausieji partijų lyderiai” (t. p.).

*

Tačiau ir kitais atvejais mūsoji demokratija nebuvo pribrendusi demokratiniam idealui vykdyti. “Buvusi katalikų pozicija nekartą buvo linkusi painioti valdymo griežtumą su musolinizmu, tuo pačiu laiku, kai jos buvusi opozicija vaizdavosi teisėtumą kerenščinos pavidalu” (St. Šalkauskis, “Židinys” 1926 m. Nr. 8-9, p. 43). Šie tad demokratijos negalavimai kaip tik ir paruošė dirvą nedemokratiniam perversmui, iškėlusiam aikštėn naują politinį idealą totalizmo pavidalu.

Šis tačiau idealas sutiko aiškų daugumos pasipriešinimą. Tiek katalikiškoji, tiek kairioji visuomenė jam nepritarė ir nuo demokratinio idealo atsisakyti nenorėjo. Todėl politinis totalizmas laikėsi pas mus tik karinės jėgos dėka. Tai buvo tautai iš viršaus primestas idealas. Tačiau jis buvo naudingas ir gal net reikalingas: naudingas, nes leido demokratiją akivaizdžiai palyginti su totalizmu ir įvertinti tiek vieną, tiek antrą; reikalingas, nes išgelbėjo mus iš demokratinio palaidumo, į kurį ano meto visuomenė buvo giliai įklimpusi. Totalistinis idealas sudrausmino lietuviškąją visuomenę. Čia yra vienintelis jo pasiteisinimas prieš istorijos teismą.

Svarbiausia betgi yra tai, kad politinio totalizmo metu pradėjo formuotis naujas valstybinis idealas, pagrįstas demokratiniais principais, tačiau nešamas kitokios dvasios ir skelbiamas kitų žmonių. Jis atsistojo kaip priešginybė tiek liberalinei demokratijai, tiek autoritetizmui. Kada jis pradėjo formuotis, šiandien sunku pasakyti. Kai grįžau iš užsienio 1935 metais, baigęs studijas, jau radau Kaune būrelį žmonių, kurie buvo paruošę metmenis naujai valstybinei sampratai: pirmoji redakcija buvo padaryta J. Keliuočio, antroji I. Skrupskelio, trečioji teko man. Daugybės posėdžių bei pasitarimų metu pas prof. K. Pakštą ir Dr. Skrupskelį ši koncepcija buvo svarstoma bei tobulinama, kol išvydo pasaulio šviesą, pavadinta “Į organiškosios valstybės kūrybą” (paskelbta “N. Romuvoje” 1936 m. vasario 23 d. Nr. 8) ir pasirašyta (šiandien įdomūs yra vardai) Ambrazevičiaus, Dielininkaičio, Griniaus, Grušo, Ivinskio, Keliuočio, Maceinos, Malinausko, Mantvydo, Pakšto, Pakucko, Pankausko. Salio, Skrupskelio, Vaičiulaičio ir Vitkaus. Pasirašiusieji (šios koncepcijos kūrime dalyvavo ir daugiau, tačiau jie nepasirašė dėl įvairių ano meto aplinkybių) laikė lietuviškąjį autoritetizmą “tik pereinamąja mūsų valstybės gyvenimo forma”, iš jos turėjo “išaugti lietuviška organiška valstybės santvarka”, kurioje būtų sukurta tinkama pusiausvyra tarp valstybės ir tautos, valstybės ir individo, valstybės ir kultūros. Ši organinė valstybė turėjo būti pagrįsta autoritetu, laisve bei solidarumu, teisingumu ir meile. Konkreti jos organizacija turėjo išeiti aikštėn korporatyvinėjo santvarkoje, kultūrinėje autonomijoje ir teisinės valstybės institucijose.

Šis naujasis politinis idealas buvo sutiktas skeptiškai tiek senosios katalikų politikų generacijos, tiek naujosios tautininkų veikėjų grupės. Tačiau tiek vieni, tiek kiti nagrinėjo jį visu rimtumu. Entuziastiškai jį pasveikino St. Šalkauskis, parašęs ta proga straipsnį “Romuviečių deklaracija” (“N. Romuva”

1936 m. kovo mėn.), įvertindamas savo pasisakymą šia pastraipa :

*

“Brangieji draugai romuviečiai! Vadindamas Jus šitaip, noriu pabrėžti, kad mūsų takai yra suėję į vieną platų kelią. Man nėra net reikalo įsijungti į Jūsų sąjūdį, nes aš esu jau buvęs jo ištakose. Nuo laiko mano referato “Krikščioniškoji politika ir gyvenamoji valanda”, skaityto 1921 m. sausio 4 d. pirmajame Lietuvių Katalikų Kongrese Kaune (z. “Romuva” 1921m. 1 nr. 45-76 p.) manyje brendo daugelis iš tų idėjų, kurias Jūs taip sistemingai ir sugestyviai esate pareiškę savo deklaracijoje. Bet iki šiolei mano kelias buvo beveik vienišo kelias. Dabar man pasidarė drąsiau ir džiaugsmingiau, matant, kad aplink tai, kas man rūpėjo, yra susibūrę gražus ratelis daugiausia jaunų pajėgų, daug žadančių mūsų tautai ir valstybei. Aš tiesiu dabar Jums ranką ir tariu: nuo šiolei žygiuosime drauge į laimingesnę mūsų tautos ateitį”.

*

Esama daug pagrindo manyti, kad šis naujasis politinis idealas iš tikro būtų virtęs tikrovę, jei nelemti įvykiai nebūtų nutraukę valstybinio mūsų veikimo.

2.

Kultūrinės sintezėsidealas didesnio susidomėjimo mūsų tautoje taip pat nesukėlė, nepaisant to, kad St. Šalkauskis jį ir labai vertino. “Realizuoti savo civilizacijoje dviejų pasaulių arba, tikriau, dviejų mūsų pasaulio pusių sintezę, štai aukštasis tautos pašaukimas, štai idealas, vertas didžiausių pastangų, didžiausių aukų”, — rašė Šalkauskis 1933 metais (Lietuvių tauta ir jos ugdymas, Kaunas 1933, p. 48). Sąmoningas šio idealo vykdymas turįs patiekti tautai “tikros savo vertės pajautimą” ir kartu parodyti pasauliui “ypatingą jos fizionomiją”. Šio idealo vykdymas esąs ir laisvo gyvenimo sąlyga, nes juo galima įtikinti pasaulį “apie tautinių teisių neliečiamumą” (t. p.). Iš kitos pusės, kultūrinė sintezė apsaugojantį mūsų kultūrą nuo vienašališko polinkio į vieną kurią mūsų kaimynų kultūrą, kas nepriklausomam gyvenimui taip esą labai svarbu.

Nepaisant šių teigiamybių, Šalkauskio peršama sintezė buvo sutikta gana abejingai ir net priešiškai. Kultūrinės sintezės idealas buvo kritikų vadinamas stabdančiu dvasinę tautos energiją (J. Gobis) ir atidarančiu duris sinkretizmui (V. Alantas).

Net ir tie, kurie jam iš esmės pritarė, rado, kad kultūrinė sintezė, kaip ji buvo Šalkauskio siūloma, reikalinga gana žymių pakaitų (A. Maceina). Psichologiškai šis pasipriešinimas buvo suprantamas. Lietuvių tauta, dar tik neseniai nusikračiusi ne tik politiniu, bet ir kultūriniu Rusijos jungu, vargu ar galėjo taip greitai susižavėti Šalkauskio peršamu rusiškuoju visažmogiškumu, kurį Dostojevskis savo kalboje Puškino garbei (1880 m.) taip entuziastingai skelbė ir kurį Šalkauskis padėjo į savo siūlomos sintezės pagrindą. Senoji mūsų karta gerai juk pažino nacionalinį šio visažmogiškumo apvalkalą ir tą nacionalinę neapykantą viskam, kas yra nerusiška; nuo šios neapykantos nebuvo laisvi net toki genijai, kaip Puškinas (plg. jo eilėraštį “Rusijos šmeižikam”, 1831 m.), ir Dostojevskis (plg. jo “Žiemos pastabos apie vasaros įspūdžius”, 1863 m.). Vargu tad buvo galima įtikinti senesniuosius mūsų kultūrininkus, kad rusiškasis visažmogiš-kumas iš tikro yra žmogiškumas, o ne žmogiškumo skraiste patogiai pridengtas rusiškasis nacionalizmas. Žinant slavofilų sąjūdžio stiprumą Rusijoje, ši abejonė buvo visiškai pagrįsta.

— Jaunoji mūsų kultūrininkų karta labai aiškiai linko į Vakarus (į vokiečių ir prancūzų, mažiau į anglosaksų kultūrą); senoji rusiškoji kultūra jai buvo beveik nebepažįstama, tuo tarpu naujoji sovietinė kultūra vargu ar tuo metu (1918-40) buvo verta kultūros vardo. Visažmogiškumo idėja buvo pakeista komunistine idėja, o rusiškasis nacionalizmas buvo pasilikęs, kaip ir anksčiau. Praktiškai tad Lietuvoje nebuvo kam susižavėti kultūrinės sintezės idealu kaip rusiškosios ir vokiškosios dvasios derinimu lietuviškosiose formose. Lenkiškasis subtilumas, kurį Šalkauskis pastaraisiais metais (1938) taip pat į kultūrinę sintezę įtraukė, rado dar mažiau pritarimo viena todėl, kad lenkiškoji dvasia pas mus ir taip jau buvo per stipri (reikėjo visų pirma nuo jos atsipalaiduoti, kad būtų galima paskui iš jos ko nors pasimokyti), o antra — Vilniaus ginčas paraližavo bet kokias simpatijas tiek pačiai lenkų tautai, tiek jos kultūriniams laimėjimams.

Man ir šiandien atrodo, kad Šalkauskio intuicija, esą lietuvių tauta yra pašaukta būti susitikimo erdve tarp Rytų ir Vakarų, yra teisinga. Net ir tremtyje šis uždavinys nenyksta, kaip tai mėginau pabrėžti vokiškoje paskaitoje visų trijų tautybių baltams Lueneburge 1957 m. (plg. A. Maceina, Die europaeische Aufgabe der baltischen Emigration rinkinyje “Die baltischen Voelker in ihrer europaeischen Verpflichtung. Sechs Vortraege, Hanno-ver-Doehren 1958, p. 26-40). Tačiau anuo metu ši intuicija buvo per ankstyva. Dar turėjo praeiti nemaža laiko, kol lietuvių tauta galėjo pamiršti rusiškąsias kultūrines skriaudas ir kartu įsigyti kritinio žvilgio Vakarams. Anuo metu mes buvome dar per daug nusisukę nuo rusų (ir teisingai) ir per daug atsisukę į Vakarus (neteisingai). Tik šiandien iš 40 metų perspektyvos galime galbūt jau suvokti, kad Lietuva iš tikro yra dvasinė erdvė, kurioje Rytai susitinka su Vakarais. Tačiau šiandien šis suvokimas nebeturi praktinės reikšmės, nes Lietuva buvo užgožėta Rytų ir tai pačia blogiausia forma.

Deja, kultūrinės sintezės nepasisekimas jokio naujo kultūrinio idealo nepažadino. Kultūros srityje mes gyvenome pilką kasdieninį gyvenimą, neturėdami patrauklaus centro, aplinkui kurį susitelktų mūsų dėmesys ir mūsų pastangos. Net ir organizaciniu atžvilgiu tokio centro nebuvo. M. Biržiškos ir St. Šalkauskio taip primygtinai siūloma Lietuvių Mokslo Akademija buvo — mūsų gėdai — įkurta bolševikų (1941 m.). Jeigu tad šiandien tremtyje esame kultūriškai pasimetę, nežinodami, ką ir kaip turėtume veikti, tai todėl, kad jau iš Lietuvos atkilome, neturėdami kultūrinio idealo ir kultūrinio centro. Tremties sąlygos, be abejo, yra dar mažiau tinkamos tokiam idealui susikurti ir tokiam centrui įsisteigti.

3.

Katalikiškosiosakcijos kaip religinio idealo vykdymas iš sykio buvo sutiktas labai entuziastiškai. Buvo įsteigtas, kaip žinome, Katalikų Veikimo Centras, kurio nariais buvo visos katalikiškosios organizacijos. Šis centras organizavo paskaitas, susirinkimus, šaukė konferencijas, leido brošiūrų ir laikraštį (“Mūsų laikraštis”). Po keleto tačiau metų lietuviškoji kat. akcija atsidūrė akligatvyje. Pasauliečių apaštalavimo idealas virto kažkokia netikrove, kažkokiu popieriniu dalyku, kuris, tiesa, buvo paskelbtas, bet kurio esmės niekas nesuprato ir todėl nevykdė. Kai tremtyje Šv. Sosto delegatas kan. Kapočius pamėgino iš naujo kat. akciją atkurti, atremdamas ją į parapijos bendruomenę, tai susilaukė visiško nepasisekimo, nes šis idealas jau Lietuvoje buvo netekęs savo pirmykščio blizgėjimo. Šiandien galime, atrodo, rasti tris priežastis, kurios sužlugdė mūsų krašte pokarinį religinį idealą, būtent: a) pasauliečių vaidmens Bažnyčioj nesuvokimas, b) hierarchijos sustingimas ir c) kat. akcijos virtimas organizacija.

a). Kad Kristaus Bažnyčia susideda iš dviejų pradų — iš dvasiškių ir pasauliškių, — priklauso prie jos esmės. Bet kad šie du pradai santykiuoja vienas su kitu kaip subjektas (dvasiškiai) su objektu (pasauliškiai), tai yra istorinis iškrypimas. O taip yra jau keliolika šimtmečių. Ne šalia Bažnyčios esąs ‘pasaulis’ (nekrikštytas, nukrikščionėjęs, antireliginis), už kurį Kristus nesimeldė paskutinį savo gyvenimo vakarą (plg. Jon 17, 9), yra laikomas bažnytinės veiklos objektu, į kurį eitų visi — tiek dvasiškiai, tiek pasauliškiai (žinoma, kiekvienas pagal savo pobūdį) ir mėgintų atvesti jį Kristaus Karalystėn, bet — tikintieji pasauliškiai, kurie jau yra Bažnyčioje, jau sudaro šios Bažnyčios organinę dalį. Be abejo, tikintieji pasauliškiai yra reikalingi mokymo, vadovavimo, pašventimo; tačiau viso to yra reikalingi ir dvasiškiai. Kristaus Bažnyčioje nėra taip, kad vieni jau būtų visiškai užbaigti, o kiti tik pradėti: visi esame pakeliui (in via), visi tad esame reikalingi vieni kitų paramos pagal šv. Jono Chrizostomo žodžius: Dievo Bažnyčioje kiekvienas palaiko kitą ir kito yra palaikomas — “unusquisque et portât alterum et ab altero portatur”. Štai, šis dalykas ir yra pamirštamas. Domininkonas Y. M. Congar, pastaruoju metu ypač susidomėjęs pasauliškių apaštalavimo samprata (plg. jo anksčiau minėtą veikalą), pastebi, kad senesnysis mokslas apie Bažnyčią (ecclesiologia) buvo virtęs tiktai hierarchiologija, arba mokslu apie hierarchiją, beveik visiškai pamiršdamas pasauliškius, “tąją tikinčiąją, besimeldžiančiąją ir mylinčiąją Bažnyčią”. Pasauliškiai buvę “tarsi administruojamieji, tarsi medžiaga hierarchijos veiklai”. Jie buvę kaip luomas pasyvūs ir nebylūs. Bažnyčia buvusi “panaši į pasyvią masę, viršum kurios buvo uždėta labai suhierarchinta organizacija arba išganymo administracija” (La vie intellectuelle 1946 m. gruodžio mėn. p. 7; Etudes 1948 m. sausio mėn. p. 48). Ar reikia priminti, kad šitokia pažiūra į Bažnyčią buvo Lietuvoje vyraujanti ligi pat pastarųjų metų? Pasauliškių vaidmuo Bažnyčioje buvo pas mus nesuvoktas ir todėl neišaiškintas. Vieno kito iš jaunesniųjų bei pažangesniųjų kunigų balsas ar raštas pasiliko tik šūksnis be atoliepio. Patys pasauliškiai liko ir toliau pasyvūs, kaip anksčiau. Katalikų Veikimo Centras nepajėgė šio pasyvumo pralaužti, nes nebuvo nė jam aišku, ką gi tie pasauliečiai turėtų Bažnyčioje veikti.

b). Sukūrus Lietuvoje bažnytinę provinciją (1926 m.) ir padidinus vyskupijų skaičių, buvo galima atrodo laukti, kad lietuviškoji hierarchija supras laiko balsą, kuris, pasak vokiečių garsaus kardinolo Faulhaberio, yra “Dievo balsas”, ir imsis reikalingų reformų religiniame Lietuvos gyvenime. Deja, šiandien iš daugelio metų perspektyvoj galima teigti, kad šių reformų nebuvo padaryta, išskyrus smulkias administracinio ar liturginio gyvenimo atmainas, kurios krašto religinei padėčiai lemiančios įtakos neturėjo. Priešingai, mūsoji bažnytinė hierarchija stovėjo tradicijos pusėje, saugodama ne tik “depositum fidei” (Tim 6, 20), bet ir istorinius papročius, netinkančius savarankiškai besitvarkančios šalies gyvenimui. Mūsoji hierarchija nebuvo iniciatyvos židinys. Ji nesuorganizavo teologijos mokslo kėlimo bei kūrimo, todėl teologija pasiliko labiausiai atsilikusi iš visų mokslų, nepaisant trijų aukštųjų teologinių mokyklų (Vilkaviškyje, Kaune ir Telšiuose; vokiečių okupacijos metais dar ir Vilniuje). Ji nepertvarkė sielovados, palikdama ir toliau milžiniškas parapijas su dviem trim kunigais. Ji neparodė iniciatyvos socialinio gyvenimo pertvarkyme: tiek žemės reforma prel. Krupavičiaus iniciatyva, tiek vėlesnieji pasiūlymai sutiko sunkenybių iš hierarchijos pusės. Kokios tad reikšmės šioje nuotaikoje galėjo turėti pasauliečių apaštalavimo idealas? Pasauliškių mėginimas laužti nelemtus istorinius papročius susidurdavo su dvasiškių tradicingumu ir baigdavosi arba konfliktu arba atsitraukimu atgal. Kai Kaune pamažu telkėsi būrelis pasauliškių, prie kurio dėjosi ir kai kurie jaunesnieji kunigai, tai, užuot šį būrelį skatinus, buvo išeita į kovą su juo, atgaivinant kadaise A. Jakšto leistą “Draugijos” žurnalą ir paverčiant jį — atleiskite už terminą — “katalikiškosios reakcijos” organu! Kokia buvo ano meto pasauliškių nuotaika šios reakcijos akivaizdoje, galima paskaityti “Židinyje”, kurio straipsnelis “Dalykui išaiškinti” (1939 m. Nr. 4, p. 541-43) ypač būdingas:

*

“Charakteringa šio laikraščio ir jo sferų linkmei, kad jis nukrypsta prieš tuos inteligentus pasauliečius ir kunigus, kurie mėgina populiarinti spaudoje mintį, kad katalikybė yra gyvoji dinamiškoji religija, kuri mūsų laikais sugestyviau patraukia aplinką, spinduliuodama per jos išpažintojų elgesį ir konkrečius darbus. Iš čia tuojau “Draugija” ir jos sferos padaro aliuzijoms priekaištą: esą jie pirkliaują principais ir sąžine, esąs jų aukščiausias idealas įtikti bei kokia kaina toliau stovintiems inteligentams... Mūsų kultūros ir visuomenės santykių istorijai tenka užfiksuoti tokie priekaištai kaip viena iš kaikurių dvasininkų pastangų gyvenimą tvarkyti tik negatyvine prasme. Jų mintyse visas gyvenimas yra jau suformuluotas, sustingusi statika, kuri turi būti pavožta po gaubtuvu, ir kas iš po to gaubtuvo pasirodo, reikia tuojau užgniaužti. Be reikalo “Draugija" ar jos artimosios sferos mano, kad čia rašantieji, ar plačiosios katalikybės šūkio leidėjai, ar bet kurie kiti katalikai, nepaisą vyskupo norų ir valios. Atvirkščiai, kiek mes jaučiame, su džiaugsmu jie sutinka vyskupų valią; su pasiilgimu jos laukia ten, kur tos valios nepasirodo. Deja, laikraščiui ir jo kolegijai charakteringa kaip tik tai, kad jie nepasirūpina, idant ta valia ir norai duotųsi girdimi (kitaip kaip gi jų paisysi!). Kalbame konkrečiais faktais. Nepasirūpino, kad autoritetinga valia pasireikštų eilėje religinio ir net visuomeninio pobūdžio institucijų, kuriose neįsikišimas grėsė aiškia katastrofa. Jei katastrofų ir išvengta, tai jau kitų organų valios dėka. Noras patirti valią ir norus, kad galėtų jais vadovautis, buvo nuvedę nevieną katalikiškų organizacijų atstovą prie durų, bet durys prieš juos buvo uždaromos... Valstybės gyvenime jau pasukta nauja linkme ir imama remtis žmogaus verte, jieškoti doro ir idealisto žmogaus. Religiniame gyvenime tokio atgimimo kaikuriose Lietuvos dalyse dar pasigendame”.

*

Suprantu, kad viso to priminimas, tegu ir istorinėje perspektyvoje, mums šiandien yra labai skaudus. Tačiau prašau mielą Redaktorių šios pastraipos neišbraukti: odium už ją aš prisiimu pats! Ano meto santykiai tarp dvasiškių (tradicininkų!) ir pasauliškių gali daug ką paaiškinti ir dabarties santykiuose. O visų pirma jie gali nušviesti pasauliškių apaštalavimo kaip naujo religinio idealo sužlugimą Lietuvoje.

c). Trečioji šio sužlugimo priežastis buvo pasukimas į organizaciją. Apaštalavimas, vistiek, ar jis būtų vedamas dvasiškių ar pasauliškių, visados savo esme yra dvasinė veikla, liečianti žmogaus vidų: jo apsisprendimą, jo pažinimą, net jo jausmų gyvenimą. Be abejo, moderniniame gyvenime ir ši dvasinė veikla reikalinga tam tikrų organizacinių rėmų. Tačiau šie rėmai turi būti tik rėmai, o ne pats paveikslas. Tuo tarpu Lietuvoje katalikiškoji akcija labai greitai virto tik organizacija, vadinasi, tiktai rėmais. Rėmus mes sukūrėme, o paveikslo į juos neįdėjome. Užuot apaštalavus, keičiant žmogaus vidų, mes surašėme žmones j draugijas, prisegėme jiem ženkliukus, rinkome nario mokestį, šaukėme susirinkimus, skaitėme protokolus, rengėme kongresus ir t.t. ir t.t. Tuo tarpu dvasinės įtakos tiesioginės priemonės, kaip pamokslai, Šv. Rašto skaitymas ir aiškinimas, liturgijos gilesnis pažinimas bei pergyvenimas, religijos dėstymo sumoderninimas, religinės literatūros kūrimas ir skleidimas, sielovados individualizavimas, — visa tai pasiliko primityviame laipsnyje. Tas pat reikia pasakyti ir apie Kristaus minimą pagalbą mažesniajam broliui (Mat 25,40): visi mūsų vienuolynai šokosi steigtis gimnazijų, bet retas kuris (labai retas: gal tik kotrynietės!) steigė ligoninių. Mūsų moterys vienuolės ligonių, senelių, invalidų slaugymui nesiruošė ir šio darbo nesiėmė. Mūsasis apaštalavimas išsisėmė iš vienos pusės organizacinėmis formomis, iš antros — lavinimo priemonėmis, pamirštant socialinės meilės darbus.

Sužlugęs katalikiškosios akcijos idealas, deja, religinėje srityje nepažadino jokio naujo idealo: čia mes, kaip ir kultūrinėje srityje, buvome ir palikome tušti. Pastangų iš jaunųjų kunigų pusės buvo dedama. Gal iš jų ir būtų kas nors gražaus išsivystę. Bet laiko turėjome per maža.

III. KURI PASKIRTIS ĮPRASMINTŲ LIETUVIŲ BUVIMĄ LAISVAJAME PASAULYJE DABAR?

— Mūsasis gyvenimas tremtyje yra apsprendžiamas dviejų dalykų: 1. dabartinės padėties Lietuvoje ir 2. atsineštų vertybių iš Lietuvos. Mes nesame emigrantai, sava valia palikę kraštą, kad įsikurtume svetur. Mes esame tremtiniai! Nors šis žodis kai keno yra pajuokiamas, tačiau jis gerai išreiškia mūsąją dvasinę situaciją. Kas iš jo tyčiojasi, tas tyčiojasi pats iš savęs. Iš tremtinio virsti emigrantu yra labai lengva: tai priklauso nuo apsisprendimo. Tačiau kas atsisako tremtinio situacijos ir pereina į emigranto situaciją, dar neturi teisės savu nusistatymu matuoti visus kitus, paneigiant jiems tremti

nio pobūdį. Todėl kai čia klausiame, kas įprasmintų mūsų gyvenimą laisvajame pasaulyje, tai šis klausimas tinka tik tiem, kurie dar yra tremtiniai. O tremtinių buvimas visados yra sutelktas aplinkui tautos buvimą. Štai kodėl tautos buvimo sąlygos apsprendžia ir tremtinių buvimo prasmę.

1. Laisvės netekimas grąžino mus visus (tiek krašte, tiek tremtyje esančius) į “Aušros” tarpsnį, kada nepriklausomos valstybės idealas švietė kaip aukščiausias. Jis šviečia dabar ir mums. Atkurti savarankišką valstybę dabar yra tikslas, aplinkui kurį telkiasi ir turi telktis visos tremtinių pastangos. Tai ir yra mūsų gyvenimo įprasminimas. — Tačiau šis įprasminimas yra dar tik formalinis. Jis dar neišreiškia turinio, kuriuo galėtume savąjį gyvenimą užpildyti. Jeigu Basanavičius, Kudirka, Maironis ar Vaižgantas savo metu nedaug galvojo apie būsimosios laisvės turinį, nes šis turinys tada buvo savaime aiškus ir net esantis (jam stigo tik valstybinės formos), tai mums šiandien reikia galvoti ne tik apie lietuvių tautos valstybinę formą, bet ir apie šios formos turinį. Bolševizmo atėjimas Lietuvon reiškė ne tik valstybinės laisvės netekimą, bet ir pakeitimą visų tų vertybių, kurias buvome kūrę ir kurias laikėme ir tebelaikome tikromis vertybėmis. Ir juo ilgiau bolševizmas Lietuvoje pasilieka, juo gilesnis darosi šis vertybių pakitimas. Bolševizmas kuria naują socialinę tvarką, naują pasaulėžiūrą ir naują žmogų, kurie esmingai yra kitoki, negu mūsoji tvarka, negu mūsoji pasaulėžiūra ir negu vakarietiškosios istorijos suformuotas žmogus. Todėl šiandien kova už valstybės atstatymą darosi žymiai gilesnė, negu “Aušros” laikais. Šiandien kovojame ne tik už laisvę formaline prasme, bet ir už kitokį šios laisvės turinį, negu tasai, kurį bolševizmas skiepina lietuvių tautai. Mes nesidžiaugtume ir nelaikytume juk savo darbą baigtu, jei Lietuva, sakysime, atsidurtų Jugoslavijos padėtyje: laisva valstybiškai, laisva ideologiškai, tačiau komunistinė savo sąranga ir savo turiniu. Šitokios valstybės mes nesiekiame. Man atrodo, kad šį turininį momentą mes dažnai pamirštame arba bent pakankamai jo nepabrėžiame.

EUROPA — APOSTATAS

Šiandien... Europa vėl yra virtusi misijų kraštu, kada jos tiek privatinis, tiek viešasis gyvenimas vėl yra atkritęs į stabmeldybę; dar daugiau... europinis žmogus yra pasidaręs apo-stata, vadinasi, blogesnis už pirmykštį stabmeldį... (Saulės Giesmė 434 p.)

Šie du momentai valstybės atkūrime kaip tik nurodo mums du keliu, kuriais eidami galime savą gyvenimą įprasminti. Tai yra: a) politikos kelias, kuris veda į formalinę tautos laisvę ir

b) kultūros kelias, kuris eina per krikščioniškai humanistinių vertybių išlaikymą bei kūrimą.

a). Politikos kelias mums šiandien yra pats aiškiausias. Juo einame nuo pat tremties pradžios; juo einame net jau nuo 1941 metų, kai vokiečiai mums paneigė sukilimo atstatytą suverenumą ir mūsų politines jėgas nustūmė į pogrindį. Žvelgiant iš perspektyvos, reikia tik pasidžiaugti šiuo nueitu keliu. Niekad pasaulis nebuvo tiek painformuotas apie Lietuvos valstybės reikalus, apie jai padarytą politinę skriaudą, apie jos nepaneigiamas teises, kiek šių keliolikos metų eigoje. Politinėje srityje esame tiek pasiekę, kad Lietuva jokiu atveju nebus pamiršta. — Daug kas pastaruoju laiku kalba apie mūsojo politinio kelio suskilimą. Be abejo, jis nėra vienas. Tačiau netiesa būtų vadinti jį nevieningu. Vienas jis nebuvo nuo pat pradžios: šalia partijų susibūrimo VLIKe buvo juk lietuviškoji diplomatija, kuri veikė kitokiomis priemonėmis bei kitokiais būdais, negu VLIKas. Kas tačiau galėtų sakyti, kad abiejų šių organų veikimas nėjo į tą patį tikslą? Pastaraisiais metais keletas politinių grupių išsijungė iš VLIKo. Tuo būdu atsirado dar vienas politinės veiklos būdas šalia VLIKo ir šalia diplomatijos. Tačiau šios grupės veikia ta pačia linkme kaip ir seniau. Daug kam šis daugialypis veiklos būdas nepatinka. Tačiau tai yra tikslingumo klausimas. Kol visos šios veiklos formos siekia to paties idealo, tol jų daugingumas savyje nėra blogas. Net galima būtų teigti, kad politinių veik los būdų gausa pastaruoju metu darosi reikalinga. Stabilizuojantis politinei padėčiai pasaulyje, kai kurios formos, sakysime: diplomatijos institucijos, darosi kitų tiktai pakenčiamos. Jeigu formaliai jos dar ir pasilieka, tai tik kaip gražus prisiminimas ar draugingas gestas. Jų balsas pradedamas vis mažiau išgirsti ir dar mažiau paisyti. Šitokis likimas laukia galop ir tojo organo, kuris laiko save aukščiausia tautos valios išraiška. Todėl reikia, kad ilgos tremties metu atsirastų ir naujų formų, kurios būtų ne tokios oficialios, ne tokios todėl svetimiesiems įkyrios, bet kurios vis dėlto ir toliau palaikytų aną nerimą, kad Lietuvai padaryta skriauda turi būti atitiesta. Šia prasme nuolatinis kai keno verkšlenimas, esą visi turėtų sueiti į vieną kelią, gali būti laikomas tiktai politiniu primityvumu.

LABDARA IR RELIGIJA

Šelpimas yra religinis tik tada, kai jis vyksta ne garbei pelnyti, bet Dievo Apvaizdai žemėje vykdyti. Kas Viešpaties dovanas dalina trimituodamas ir tuo atkreipdamas į save žmonių dėmesį, tas yra veidmainis, nes jis šelpia taip, tarsi žemės gėrybės būtų. tikra jo nuosavybė.

...žemėje išsilaikyti yra pagrindinė kiekvieno teisė, o padėti kitam išsilaikyti yra pagrindinė kiekvieno pareiga. (Saulės Giesmė 157 p.)

b). Kultūros kelias nebuvo ir nėra mums toks aiškus, o jo pasiekti rezultatai dar neaiškesni. Politikoje esame laisvąjį pasaulį tiek painformavę, kad jis, kaip sakyta, Lietuvos jokiu atveju nepamirš. O kultūroje? Lietuva kaip kultūros nešėja, kaip tolimiausia vakarietiškos kultūros nešėja Rytuose yra vis dar nežinoma. Nežinoma todėl, kad kultūroje neįmanoma apie vertybes tik kalbėti, bet reikia jas parodyti. Tuo tarpu šitokių parodytinų vertybių mes turime dar labai labai maža. Čia tad ir atsidaro tremtiniam nuostabiai plati dirva: sukurti tokių kultūrinių vertybių, kurios iš vienos pusės galėtų būti tautai patiektos kaip bolševizmo atsvara, iš kitos iškeltų mums kultūringo laisvojo pasaulio akyse ir tuo būdu palengvintų mūsų kovą už valstybinę laisvę. Kultūros kūrimas šiuo metu yra pats būtiniausias ir aktualiausias tremtinių gyvenimo uždavinys. Reikia nepamiršti, kad bolševistinės kultūros skleidimas Lietuvoje eina labai sparčiai. Bet ši kultūra yra nešama bolševistinės dvasios, todėl, laisvę atgavus, ji neišsilaikys. Ji pasiliks tik kaip skaudus atsiminimas, įdomus gal istorikam, bet ne kaip gyvoji tautos jėga. Jos vietoje turės ateiti nauja kultūra, išaugusi iš laisvos krikščioniškai humanistinės dvasios. Tremtinių gyvenimo įprasminimas ir būtų sukurti tokios kultūros vertybių bent pirmiems laisvojo gyvenimo dešimtmečiam, kad laisvę atgavusi tauta neatsidurtų kultūrinio gyvenimo tuštumoje. O kad tremtiniai gali sukurti aukštos kultūros vertybių, tai rodo lenkų pavyzdys: lenkų literatūra tremtyje (1832-1848) pasiekė Mickevičiaus, Slovackio, Krasinskio veikaluose tokio aukščio, kurio ji vėliau nepralenkė; lenkų filosofija tremtyje (Cieškovskis, Wronskis) padėjo pagrindus visai tolimesnei lenkų istoriosofijai; lenkų istor'ja (J. Lelewelis) tremtyje turėjo lemiančios įtakos vėlesniam demokratiniam lenkų išsivystymui. Netiesa tad manyti, kad tremtinys, atitrūkęs nuo savosios žemės, nebepajėgia kultūros kurti. Lenkų pavyzdys ryškiai paneigia šią defetistinę nuotaiką. Kultūros kūrimas mums kaip tremtiniam dabar darosi ne tik asmeninė būtinybė, kad nepražudytume dvasinių jėgų, bet ir tautinė pareiga, kad paruoštume tautai vertybių jos laisvės metam. Šio uždavinio atlikime aš matau vienintelį realų mūsų gyvenimo įprasminimą.

ŽODIS IR DABARTIS

Šiandien žodis yra suprofanintas. Jis nebėra amžinojo Logos atspindys, bet tiktai priemonė žmogaus smalsumui patenkinti. Jo tikslas yra nebe tiesa, bet įspūdis. Jis yra sakomas ir rašomas bene tam, kad atskleistų dieviškąją būties prasmę, bet kad į sakytojo ar rašytojo pusę patrauktų naujybių ištroškusią minią. Max Pacard teisingai pastebi, kad vietoje žodžio šiandien yra atsistojęs ūžesys. “Žmogus nebegyvena žodžiu ir žodyje. Žodis nebėra vieta, kur žmogus apsisprendžia už tiesą ir meilę: ūžesys jį apsprendžia. Ūžesys dabar yra pats svarbiausias dalykas, o žmogus yra tiktai vieta, kur ūžesys plinta: jis yra ūžesio erdvė...

...žodžio išvadavimas iš ūžesio yra sąlyga asmens išsivadavimui iš minios. (Saulės Giesmė 366,7 p.)

2. Bet kaip tik čia iškyla atsinešto lietuviškojo kraičio klausimas: kokia nuotaika atkilome į tremtį ir ką atsinešėme? Kultūrinių pajėgų mums tremtyje nestinga: geriausi mūsų rašytojai ir menininkai, dvasinių mokslų atstovai ir kunigai yra tremtyje. Vadinasi, kūrybinių galvų nestokojame. Tačiau pasidžiaugti reikšmingais kūrybiniais laimėjimais vargu ar galėtume: jie yra smulkūs, provincialiniai, neprobleminiai. Kultūrinėje srityje per šiuos keliolika metų neįstengėme įsisiūbuoti. Priešingai, atrodo, kad kultūrinės mūsų sūpuoklės iš lėto vis labiau artėja prie žemės, nepajėgdamos išsimušti aukštyn. Argi jos imtų ir sustotų? Jei taip įvyktų, tai mūsasis gyvenimas tremtyje pasirodytų buvęs beprasmis. O šis kultūrinis neįsisiūbavimas yra todėl, kad atkilome į Vakarus, neturėdami, kaip jau anksčiau sakyta, aiškaus ir didžio kultūrinio idealo. Būdami Lietuvoje, nebuvome užsidegę kūrybine ugnimi, tad rusename tiktai ir tremtyje. Per dvidešimtį laisvės metų Lietuvoje spėjome pradėti suburžuazėti, tad tęsiame šį suburžuazėjimą ir tremtyje. Kultūra reikalauja didžių aukų — tiek dvasinių, tiek medžiaginių. Ir jei tauta aukos dvasios neišsiaugina, jos kultūra gali tik smilkti. Tai regime dabar visu aiškumu. Mūsoji nuotaika tremtyje yra antikultūrinė. Visuomenė, kuri neperka knygų ir neskaito žurnalų, o gausiai prenumeruoja bendrojo turinio enciklopediją, yra liekana iš 18 šimtmečio, bet ne naujos laisvės nešėja pavergtai tautai. Aš nieko neturiu prieš enciklopedijas; ir prieš lietuviškąją nieko; aš ir pats bendradarbiauju joje. Tačiau, kai enciklopedija virsta beveik vienintele kultūrine vertybe, tai yra ženklas, kad visuomenės kultūrinė sąmonė yra pasidariusi nepaprastai barbariška. Šitokia visuomenė neturi savęs apgaudinėti iliuzijomis: ji naujo turinio pavergtai tautai neduos ir bolševistinių netikrų vertybių nenugalės. Jeigu tad mes norime būti tikri tremtiniai (o atrodo, kad norime!) ir kovoti toliau už savos tautos išlaisvinimą, tai turime atsiminti, kad išlaisvinimas vyksta ne svetimomis rankomis ir kad ne svetimomis vertybėmis galime pripildyti bolševikų nuniokotą dvasinį gyvenimą. Šiuo atžvilgiu mums reikia griežto posūkio. Mums reikia suvokti kultūros reikšmingumą mūsojoje kovoje už Lietuvos laisvę ir apsispręsti eiti ne tik politikos, bet ir kultūros keliu. Mums reikia nugalėti iš Lietuvos atsineštą kultūrinio idealo stoką ir prieš bolševikų kuriamą materialistinę bei kolektyvistinę kultūrą pastatyti krikščioniškai humanistinę kultūrą kaip laisvės ir asmens pirmenybės nešėją. Jeigu tai įstengsime ir tokių vertybių sukursime, mūsų gyvenimas bus įprasmintas, ir mes neveltui būsime palikę savąją žemę.

CIV1L1ZACIJA IR RŪPESTIS

Šiandieninio žmogaus skubėjime atsiveria nuostabi tragedija: juo daugiau civilizacija teikia priemonių pragyventi, juo šis pragyvenimas daros netikresnis ir juo labiau jis paglemžia žmogaus būtybę. Juo daugiau gėrybių kraujasi pasaulio kluonuose, juo rytojaus diena daros tamsesnė... Mes visi rūpinamės. Net vaikai jau iš mažens esti įjungiami į šį rūpestį, pratinant juos mesti jų gautus skatikus į taupomąsias dėžutes, užuot juos mokius atiduoti juos vargšams arba paaukoti juos religiniams bei kultūriniams reikalams. (Saulės Giesmė 134 p.)

Nepriklausomoje Lietuvoje reiškėsi eilė pajėgių mintytojų. Apdovanoti gilesnio pažinimo sugebėjimu, jie plačiau apžvelgė įvykių visumą, giliau suvokė jų esmę, tarpusavio ryšius ir priežastingumo eigą. Pagal tai jų mintis pajėgė žvelgti ir į ateitį bei nustatinėti gaires, kuriomis turėtų visuomenė vadovautis, ateities siekdama. Tarp jų didžiausias buvo Stasys Šalkauskis. Kitus pralenkė jis loginiu pajėgumu ligtol pareikštas mintis įvertinti, koreguoti ir suvesti į nuoseklią savą sistemą.