RUSIJOS BOLŠEVIZMAS ATĖJO KAIP REVOLIUCIJA PRIEŠ REVOLIUCIJĄ
SIMAS SUŽIEDĖLIS, New Yorkas
Rusijos revoliucijos sukaktis paskatino ir mūsų skaitytojui pateikti tos revoliucijos apžvalgą— vaizdžią, precizišką ir kritišką.
Apžvalgos autorius Simas Sužiedėlis gimė 1903.11.10 Petrapily, mokėsi Vilniaus ir Kauno gimnazijose (baigė 1924), istoriją studijavo Kauno ir Rygos un-tuose (baigė 1927); buvo mokytojas Rygos, Kėdainių gimnazijose, Lituanistikos Instituto bei Lietuvos Mokslų Akademijos gen. sekretorius; nuo 1939 Kauno un-te dėstė Lietuvos istoriją.
Svarbesnieji veikalai: Vytauto Didžiojo žygiai 1931, Šiaulių kautynės 1936, Šv. Kazimieras 1947, Nukryžiuotojo Jėzaus Seserų Kongregacija 1950, Šv. Pranciškaus parapija Lawrence 1953, Kunigas Jonas nuo Kryžiaus 1956.
BOLŠEVIKŲ vardas pirmą kartą pasigirdo rusų socialdemokratų konferencijoje Londone 1903. Buvo išsiskirta nuomonėmis dėl programinių ir taktinių siekimų. Atstovų dauguma (bolšinstvo) palaikė Lenino maksimalią programą ir metodus. Bolševikai siekė visiško nuosavybės ir luomų sulyginimo, darbininkų internacionalo, revoliucinės partijos, ginkluoto perversmo ir proletariato diktatūros. Nuosaikesnieji atstovai, vadovaujami Martovo, likę mažumoje (menšistvo), siekė laipsniško socialinės santvarkos pakeitimo, neversdami iš šaknų nei senosios tvarkos, nei pačios valdžios. Jie buvo taip pat inteligentiškesni, blaivesnio proto, linkę bendrauti su kitokio nusistatymo žmonėmis. Bolševikai buvo siauro intelekto, grubūs fanatikai ir rėkliai, laidę trauklius, bet neįgyvendinamus šūksnius: visame pasaulyje sukurti visuotinę lygybę ir visiems žmonėms pasiekti aukščiausios gerovės.
Pirmosios rusų revoliucijos metu (1905) abi tos grupės nebesusiėjo į vieną konferenciją savo tėvynėje. Tai laikoma dar aiškesniu skilimu, tačiau kelerius metus palaikė tarpusavio ryšį ir ramstė vieni antrų revoliucines pastangas, tesiginčydami spaudoje ir pasitarimuose. Prieš pat Didįjį karą bolševikai sudarė savąją socialdemokratų darbininkų partiją (1912). Abi tos partijos dalyvavo Rusijos seime (Duma). Karui kilus, abi pasisakė prieš karo veiksmus ir tą klausimą dūmoje svarstant iš posėdžio išėjo (1914 VIII 8). Bendradarbiavimas visai nutrūko karo veiksmam beeinant, nes dabar išsiskyrė ne vien programos ir taktika, bet ir susirūpinimas savo kraštu.
Menševikai jautėsi esą rusai, savo šalies žmonės, kuriem nebuvo vistiek, kaip karas baigsis ir kokion padėtin pateks rusų tauta. Jiems rūpėjo karą baigti laimėjimu ar bent nekatastrofišku pralaimėjimu. Toks pat patriotinis nusiteikimas buvo ir vokiečių socialdemokratų. Abi tos giminiškos partijos buvo pastatytos priešų pozicijon, kas bolševikams atrodė socializmo išdavimas. Bolševikams nerūpėjo likimas nei savo tėvynės, nei jos žmonių, nes komunistų manifestu (1848) buvo pareikšta, kad “darbininkai tėvynės neturi”. Leninas, gyvenęs Šveicarijoje, aštriai puolė vokiečių socialdemokratus, prikišdamas jiems proletariato išdavimą. Kartu su šveicarų socialistu Robertu Grimmu 1915 išleido vadinamąjį Zimmerwaldo manifestą: baigti karą “be aneksijų ir kontribucijų”. Vokiečių karo vadovybė pasirūpino tą manifestą paskleisti rusų tautoje. Iš skleidžiamo defetizmo, nuovargio ir griūvančios tvarkos ištvino antroji rusų revoliucija (1917).
Antroji revoliucija, apėmusi visų pirma Petrapilį, išsiliejo širsmu prieš monarchiją, kaip ir pirmoji po rusų-japonų karo. Romanovų dinastija šį kartą nebeatsilaikė. Savo 300 metų viešpatavimą baigė caro Nikalojaus II atsistatydinimu. Dūma sudarė laikinąją vyriausybę (1917 III 16), pastačiusi prieky kunigaikštį Lvovą. Vienintelis iš socialistų (menševikų) buvo Kerenskis, teisingumo ministeris. Laikinoji vyriausybė mojosi tęsti karą ir vesti kraštą į demokratinę santvarką. Ji suteikė spaudos, žodžio ir susirinkimų laisvę; panaikino nepaprastus teismus, mirties bausmę ir slaptąją policiją; paskelbė plačią amnestiją; legalizavo profesines sąjungas. Laikinajai vyriausybei taip pat rūpėjo suveržti išjudusį tamsųjį gaivalą ir palaikyti tvarką, bet tam uždaviniui pristigo guvios orientacijos ir ryžtumo. Ji buvo nuversta rėklesnių ir veržlesnių bolševikų (1919 IX 7). Po trejeto mėnesių jie pasivadino komunistų (bolševikų) partija, kurios vardu jau per 40 metų teroru siekiama pasaulinės revoliucijos.
*
REVOLIUCIJAI, kurios griebėsi rusai karo frontui irstant, priešai vokiečiai buvo davę dvi atspirtis: marksistinę ideologiją ir leninišką strategiją. Pirmoji remiasi dėsniu, kad viską apsprendžia medžiaginis žmogaus būvis. Antroji vadovausi Lenino taktika: “laikinės mūsų nuolaidos tą pačią kovą pratęsia kitu pavidalu”.
Markso materialistinė ideologija, kuri ugdė rusų revoliucininkų kadrus dar caro laikais, buvo daugiausia importuota iš Vokietijos. Kas savam vokiečių krašte, ypač po Markso mirties (1883), neatrodė visuotinai priimtina, rusų kai kuriems inteligentams rodėsi išganymu caristiniame režime ir socialinėje nelygybėje. Dėl marksistinių pažiūrų, darbininkų kurstymo ir pogrindinės veiklos daugumai veiklesnių revoliucininkų teko atsidurti Sibire arba išbėgti į užsienį. Kerenskio amnestija sudarė sąlygas atsirasti Petrapily Stalinui iš Sibiro, Trockiui iš Amerikos ir Leninui iš Šveicarijos.
Leninas buvo karinės vokiečių vadovybės importuotas uždarame vagone ir aprūpintas pinigais (1916 IV 16). Vokiečiams rūpėjo palenkti rusus pasiduoti, nes prieš dešimtį dienų į karą išėjo Jungtinės Amerikos Valstybės. Leninas su savo programa ir taktika, ypač siekimu taikos “be aneksijų ir kontribucijų”, vokiečiams buvo labai tinkamas agentas. Jisai pasirodė ir tinkamas perversmininkas, kuriam nediegė širdies savo krašto nelemtis: jam vaimėjosi iš Rusijos griuvėsių kilsianti pasaulinė revoliucija. Šiam tikslui turėjo aistrinti žmonių nepasitenkinimą laikinąja vyriausybe.
Laikinoji vyriausybė, ėmusis įvairių reformų, delsė tvarkyti du degamus reikalus: nedalino valstiečių laukiamos žemės ir nešaukė steigiamojo seimo. Reformos buvo žadamos, pagerėjus padėčiai fronte. Kerenskis važinėjo po frontą ir stiprino kareivių dvasią, o tuo metu bolševikinė trijulė — Leninas, Stalinas ir Trockis — lipdė savąjį vidaus frontą. Kūrėsi ir savavališkai tvarkėsi darbininkų, kareivių ir ūkininkų tarybos (sovietai). Bolševikai bandė net perversmu siekti valdžios (1917 VII 16), bet nenusisekė. Jie buvo įsakyta areštuoti; Leninas pasislėpė. Visuomenės reakcija pasirodė netikra ir drumsti, privertusi pasitraukti ministerį pirmininką Lvovą.
Kerenskis, perėmęs jo pareigas, paskui tapęs ir vyriausiuoju kariuomenės vadu (1917 IX 15), nesuvokė bolševikų didelės grėsmės, nerodė tvirtumo ir bolševikų neareštavo, laikydamas juos “parlamentarine opozicija”. Po keturių mėnesių, kai karo frontas dar labiau apiro, o Petrapilin priplūdo išvargusių ir dezertyravusių karių, bolševikinė “opozicija” perėmė Kerenskio vyriausybės pozicijas (1917 XI 7). Perversmininkai nepabūgo griebtis ne tiktai areštų, bet ir žudymų. Marksistinę ideologiją ir leninišką strategiją jie dabar sujungė ir gavo kontrarevoliuciją.
*
KONTRAREVOLIUCIJOS
vardu tiksliau yra vadinti tai, kas dėjosi Rusijoje pirmaisiais metais, bolševikams valdžią pasigrobus, ir kas sekė toliau per ištisus 40 metų nebe vienoje tik Rusijoje. Mat, visa, kas buvo skelbta ir žadėta revoliucijos vardu, o didelės masės žmonių lūkuriuota ir už ką kovota — visa apversta išvirkščiai: žadėtoji žemė ir duona, išlaisvinimas iš priespaudos, vergiškų gyvenimo ir darbo sąlygų panaikinimas, laisvė ir lygybė, demokratija ir taika. Ties visais tais žmonių siekimais išsiskyrė žadiniai ir darbai, propaganda ir tikrovė; išsiskyrė taip, kad ir ligi šiol nesusieina nė per plauką. Šiuo atžvilgiu yra reikšmingi paties Stalino žodžiai: “Mes neraudame dėl nukirstos galvos plaukų”.
Bolševizmas nukirto revoliucijai galvą ne su kokiais plaukais, o su laisvės idėjomis.
Galvos pradėjo riedėti dar prieš bolševikinį perversmą, kai Baltijos laivyno jūrininkai, įaistrinti bolševikų agitatorių, išžudė karininkus. Kronštato sala su tvirtove pasidarė bolševikiniu širšynu, kuriame iš savo slėpynės vėl išniro pakursta Leninas. Trockis išlindo į priekį darbininkų ir kareivių taryboj Petrapily. Karinis bolševikų komitetas pareikalavo jam pasiduoti visą Petrapilio įgulą (1917X15). Kerenskis tik dabar griebėsi kietesnių priemonių, šaukdamasis kariuomenės vyriausybei ginti. Tačiau su ginklu išėjo Kronštato jūrininkai, užėmę Petrapilio miesto mazgus ir Žiemos rūmus (XI 6). Kerenskis dar spėjo pabėgti, o Leninas atsikėlė į miestą (XI 7) ir savo štabą įkurdino mergaičių institute (Smolny Institut). Pirmieji raudonarmiečiai sukėlė mieste orgijas: buvo užmuštų , areštuotų ir išprievartautų.
Liaudies komisarų taryba, kurios pirmininku pasidarė Leninas, areštavo ne tiktai “buržujus”, bet ir socialistus, kurie dalyvavo Kerenskio vyriausybėje. Petrapilio darbininkų susirinkime (XI 8) į tribūną išėjo stambus ūkininkas, kurio barzdotas veidas buvo iškreiptas įtūžimo, smogė kumštimi į prezidiumo stalą: “Draugai, — riktelėjo visa gerkle, — ar žinote, kad keturi draugai, kurie caro laikais statė į pavojų savo gyvybę ir laisvę, yra įmesti Petro-Povilo tvirtovėn — istorinin laisvės karstau”.
Laisvė buvo laidojama iš pirmųjų bolševikinio perversmo dienų.
Kitą dieną (XI 9) Leninas pasirašė įsakymą, kuriuo buvo suvaržyta spaudos laisvė. Įsakymas skelbė: “Kiekvienas žino, kad buržuazinė spauda yra galingas ginklas jos rankose. Tokiu kritišku laiku, kaip šis, kada darbininkų ir valstiečių vyriausybė tik susidarė, yra negalima palikti priešo rankose ginklo, kuris nemažiau yra pavojingas, kaip bombos ir kulkosvaidžiai”.
Visi nebolševikiniai laikraščiai buvo uždaryti. Trumpą laiką Petrapily tebėjo Maksimo Gorkio “Novaja Žizn” (Naujasis Gyvenimas) ir socialistų revoliucininkų “Dielo Naroda” (Liaudies Reikalas).
Spaudos laisvė buvo palaidota visiems laikams iki šiol.
Po dešimties dienų (XI 17), kurios “sukrėtė pasaulį”, anot amerikiečio komunisto John Reed, palaidoto Kremliuje, penki komisarai pasitraukė pareikšdami: “Esame nuomonės, kad reikalinga sudaryti visų socialistinių partijų vyriausybę... Priešingu atveju teliktų sudaryti grynai bolševikinę, kuri tegalėtų laikytis politinio teroro priemonėmis”.
Pasirinkta antroji alternatyva: politinis teroras įamžintas visam bolševikiniam valdymui. Jam išlaikyti įsteigta Čeką (Črezvyčainaja Komissija), pridengta uždaviniu kovoti “su kontrarevoliucija (!), spekuliacija ir sabotažu” (1917XII20). Čeką keitė vardus (GPU, NK VD, MVD) ir vadus, bet nepakeitė teroro priemonių ir slaptosios policijos funkcijų. Daug švelnesnę carinę policiją (ochranką) laikinoji vyriausybė buvo panaikinusi. Bolševikų kontrarevoliucija politinę policiją sugrąžino ir padarė žmonių pabaisa. Jos prireikė ryšium su steigiamojo seimo rinkimais, kurie bolševikams pasirodė nepalankūs.
RINKIMŲ pirmą dieną (1917 XI25) bolševikų atsišaukimai miniom dar dėstė: “Kerenskio vyriausybė, sudaryta dvarininkų ir kapitalistų, aštuonis mėnesius delsė, kad konstituanta nesusirinktų, nes jie žinojo, kad prieš juos bus iškelti dvarų dalinimo, taikos ir kiti svarbūs klausimai. Konstituantos susilaukti buvo galima tiktai nuvertus Kerenskio valdžią”.
Gi bolševikų Petrapily leistoji “Pravda” (Tiesa) rašė: “Tegyvuoja konstituanta, rusų šalies valdovė. Kam ji pavesianti valdžią: tebūnie!”
Tačiau buvo kitaip. Rinkimams pasibaigus (XII 9) ir balsams suplaukus, pasirodė, kad iš 36 milijonų balsavusiųjų pasisakė už bolševikus tiktai ketvirtoji dalis (apie 9 mil.). Žymią persvarą — daugiau kaip 20 milijonų balsų (58%) — gavo socialistai revoliucininkai (eserai). Atsiradę mažumoje (175 atstovai iš 707), bolševikai griebėsi naujo perversmo. Į pirmąjį ir paskutinįjį seimo posėdį (1918 I 18) atėjo su Kronštato jūrininkais, latvių karių būriu ir raudonarmiečiais. Posėdy pareikalavo, kad seimas savo teisę leisti įstatymus (“būti šalies valdovu”) perleistų Lenino komisarams. Tokio nutarimo nepriėmus, bolševikai iš salės išėjo, o į parytį (I 19) buvo išvaikyta konstituanta ir susirinkusi jos paremti minia žmonių. Minioje buvo keli šimtai užmuštų. Trockis gailinosi, kad seimas buvo sušauktas gerai nepasiruošus. Stalinas gi padarė savo išvadą: “Tai dar viena vinis į buržuazinio parlamento grabą”.
Grabas sukaltas parlamentarinei laisvei. Rusų demokratija jame guli jau per 40 metų.
Steigiamojo seimo laidotuvės kai kam buvo gana skaudžios. Lenino artimas draugas Maksimas Gorkis po 3 dienų rašė (1918 I 22): “Geriausieji iš rusų kone šimtą metų svajojo apie tą dieną, kai susirinks konstituanta. Ji buvo laikoma priemone, įgalinsiančia rusų demokratiją pareikšti savo valią. Už šią svajonę tūkstančiai inteligentų ir dešimtys tūkstančių darbininkų bei valstiečių mirė kalėjimuose, buvo pakarti arba sušaudyti. Upės kraujo nutekėjo už šventą idėją. Ir dabar, kai tasai tikslas pasiektas, o demokratija pakilo džiūgauti, “liaudies komisarai” įsakė šaudyti. Reikia nepamiršti, kad kai kurie iš tų “liaudies komisarų” darbininkam pabrėžtinai kalbėjo apie reikalą kovoti už konstituantą... Ar jiem aišku, kad griebtasi prievartos rusų demokratijai smelkti ir revoliucijos vaisiams naikinti”?
Praslinkus trejiem metam, Kronštato tvirtovėje sukilo 15,000 jūrininkų ir darbininkų, kurie savo masiniam susirinkime (1921 III 1) reikalavo slaptų rinkimų, laisvų profesinių sąjungų, žodžio ir spaudos laisvės, amnestijos kaliniams — viso to, kas Kerenskio vyriausybės buvo duota, o bolševikų atimta. Sukilėliai dar sveikino moteris darbininkes jų tarptautinę dieną (III 8): “Tarp patrankų griausmo ir granatų ugnies, kuri į mus atkreipta liaudies priešų komunistų, siunčiame jums broliškus sveikinimus. Sveikiname iš Kronštato — laisvės salos”.
Po trijų dienų ji virto mirties sala. “Šiandien Kronštatas krito, — rašė vienas stebėtojas. — Tūkstančiai negyvų jūrininkų ir darbininkų guli gatvėse, žudomi belaisviai ir įkaitai”.
Tuchačevskis, vadovavęs toms skerdynėms, pranešė “maršalui” Trockiui (1921 III 17), kad “savo uždavinį baigė”. Aštuoniolika tūkstančių buvo vietoje užmuštų, kitus išžudė Čeką kankinimo kamerose ir prievartos darbuose.
Teroro priemonėmis buvo nustelbta rusų liaudies valia, išreikšta steigiamojo seimo sprendimu kurti demokratinę federacinę respubliką (1918 I 19). Bolševikai ją apkeitė į “darbininkų ir valstiečių socialistinę tarybų respubliką”, kaip skelbė pirmasis straipsnis pirmos bolševikų konstitucijos (1918 VII
10). Tokia respublika darė beteisius kitus visuomenės sluoksnius, ir ji nebuvo taikyta nei skirta rusų tautai. “Tai nėra iš viso Rusijos klausimas, — kalbėjo Leninas. — Spjaut man į Rusiją!.. Ji yra tik pirmasis tarpsnis kelyje į pasaulinę revoliuciją”.
Tarybinių Respublikų Federacija arba Sovietų Sąjunga (1922) turėjo apimti visą pasaulį. To tikslo užsimota siekti agresija, kuri nesibaigė nė po keturių dešimtų metų.
AGRESIJA pradėta pilietiniu karu, kuris pačioje Rusijoje truko apie trejetą metų (1918 -21). Tasai vidaus karas suintensyvintas po separatinės taikos su vokiečiais Lietuvos Brastoje (1918 III 3). Bolševikai taiką priėmė besąlygiškai, kad turėtų laisvas rankas įsistiprinti bent toje teritorijoje, kuri jiems dar liko. Jie pareiškė atsisaką pretenzijų į Suomiją, Baltijos kraštus, Lenkiją, Ukrainą ir kai kurias Kaukazo žemes. Visuose tuose kraštuose kūrėsi nepriklausomos valstybės.
Vokiečiams vakarų fronte kapituliavus (1918 XI 11); bolševikai savo susitarimo nesilaikė ir smelkėsi iš paskos besitraukiančios vokiečių kariuomenės, laikydamiesi Lenino žodžių: “Susitarimas tėra atspirtis naujam karui”.
Bet karas jiems geriau sekėsi tik ten, kur būta rusiškos kultūros persvaros. Gana lengvai susidorojo su gudais (dar 1917 XII 31); ilgiau grūmėsi su ukrainiečiais ir caro armijos generolais, kurie dar stengėsi priešintis, remiami menkos sąjungininkų paspirties (Anglijos, Prancūzijos, Japonijos).
Stipraus pasipriešinimo bolševikai susilaukė iš nerusiškos giminės tautų, stojusių kietai ginti savo nepriklausomybės. Bolševikų žadiniai pripažinti tautinį savarankumą, lygų nepriklausomybei, negalėjo prigauti ne tiktai dėl akivaizdaus jų plėšrumo, bet ir dėl to, kad ilgai buvo kentusios rusišką priespaudą. Bolševikai buvo atmušti ir priversti rašydintis taikos sutartis su Estija (1920 II 20), Gruzija (V 7), Lietuva (VII 12), Latvija (VIII 11), Suomija (X 14) ir Lenkija (1921 III 18). Iš šių valstybių ilgiau nebegalėjo išsilaikyti tiktai viena Gruzija, apsupta kone iš visų pusių ir savo viduje davusi komunistams didelę laisvę. Kirovo suruoštam perversmui atėjo į pagalbą raudonoji armija (1921 II 11) ir Gruziją pavergė.
Tai pirmas grubus taikos sutarties sulaužymas.
*
BOLŠEVIKAI nebūtų paisę nė kitų savo sutarčių, jei tiktai būtų pajėgę pasipriešinimą palaužti. Ypač svarbu buvo jiems prasimušti į vakarus, nuo kurių Sovietų Sąjungą skyrė Baltijos valstybės ir Lenkija. Lietuva buvo jų viduryje kaip pirmasis taikinys. Bolševikų planuose ji buvo nužiūrėta sujungti su Gudija į vieną socialistinę tarybų respubliką. Gudijos atskira sovietinė respublika buvo įkurta 1919 11; konstitucija priimta 1919 II 4. Tai buvo pirmoji bolševikinė vakarų pakraščio respublika, iš kurios veržtasi užimti Lietuvą ir susijungti su Vokietija.
Vokiečiams karą pralaimint, Berlyne taip pat kilo revoliucija. Kaizeris Vilhelmas II buvo priverstas atsistatydinti (1918 XI 9), įsteigta demokratinė respublika; bolševikų pavyzdžiu pradėjo kurtis darbininkų ir karių tarybos; aktyviau ėmė reikštis komunistų partija (1918X1130), pasivadinusi spartakų sąjunga (Spartakusbund). Komunistai siekė tokios pat tvarkos, kokia buvo įvesta Rusijoje. Bolševikams rūpėjo ateiti į pagalbą, o čia tiesiausias kelias vedė per Lietuvą. Ji buvo užpulta 1919 metų pradžioje.
Lietuvon su raudonarmiečiais traukė Vincas Kapsukas-Mickevičius, vadovavęs lietuviškam komisariatui, kuris įkalino, o paskui išsklaidė (1913 II 27) Rusijos Lietuvių Tarybą, siekusią Lietuvai nepriklausomybės. Vilnių bolševikams užėmus (191915-6), Kapsukas stojo priekyje bolševikinės valdžios, didžiai širsdamas, kad nepriklausomos Lietuvos vyriausybė, pasitraukusi į Kauną, ir savanoriai fronte “pastoja kelią pasaulinei revoliucijai”. Kapsuko tų piktų šūkavimų teko klausytis Vilniaus mitinguose, o kan. J. Tumas-Vaižgantas, kalbėjęs su Kapsuku akis į akį, liudija, kad tam bolševikui ne tiek rūpėjusi Lietuva, kiek revoliucijos plėtra, kurią tuo tarpu sulaikė Lietuvos ir kitų dviejų Baltijos valstybių didelis pasipriešinimas.
Bolševikų bandymas prasiveržti į vakarus pro Lenkiją buvo atmuštas prie Varšuvos (1920 rugp. mėn.) prancūzų gen. Weygando instruktuotų lenkų, kuriuos Pilsudskis po to “Varšuvos stebuklo” įspraudė tarp Sovietų Rusijos ir Lietuvos. Lietuvai buvo užgrobtas Vilnius (1920 X 9) su plačiu rytinių ir pietinių žemių ruožu.
Tiktai Baltijos valstybės ir Lenkija 1919-20 metais sulaikė bolševizmo bangą, besiritusią į vakarus. Lenino pastangos užkurti pasaulinę revoliuciją nuėjo niekais. Vakarų pasaulis apie 20 metų turėjo ramybę. To dvidešimtmečio, rodos, pakako suprasti griaunamajam bolševizmo charakteriui ir vienaip ar kitaip susitvarkyti su Rusiją užvaldžiusiais nuožmogiais. Nueita kitu keliu — politinio ir ūkinio bendravimo. Sovietų Sąjunga galėjo stiprėti ir lūkuriuoti naujos progos agresijai, kuri prasidėjo su antruoju Didžiuoju karu (1939-1945). Jau pirmomis karo dienomis bolševikai sulaužė sutartį su Lenkija, puolė ją iš užnugario ir užgrobė rytinę jos dalį (1939 IX 17). Po poros mėnesių užpuolė karu Suomiją (1939X1 30). Dar po pusės metų pavergė Baltijos valstybes (1940 VI 15-17) ir atplėšė dalį Rumunijos (1940 VI 23). Karo pabaigoje okupavo visą Lenkiją, Čekoslovakiją. Rumuniją, Bulgariją, Vengriją, Albaniją, rytinę Vokietiją ir dalį Suomijos; taip pat plačiai išsiliejo Azijoje. Bolševizmas tuo būdu išaugo į pavojingą grasomąją jėgą, kuri savo drumstimu siekia kone kiekvieną žemės kampą, o pavergtuose kraštuose remiasi tironija, genocidu ir sustiprinta rusifikacija.
*
RUSIFIKACIJA nuo bolševizmo yra neatjungiama, nes jisai sudaro komunizmo ir rusinimo junginį. Kiek komunizmas, vykdomas teroru, sudaro nežmoniškas gyvenimo sąlygas net patiems rusams, tiek rusinimas dar labiau pasunkina gyvenimą kitoms tautoms, patekusioms po bolševizmo priespauda. Nerusai išgyvena tautinį persekiojimą, nes tautiškume glūdi grėsmė pačiam bolševizmui.
Maskvinė “Pravda”, komunistų partijos organas, kad ir nereiškiąs tiesos kitais atžvilgiais, yra teisingai pastebėjęs, jog “žmonių galvosenos kapitalistinės liekanos pasirodo daug stipresnės ir gajesnės nacionaliniam sektoriuje, negu kuriam kitame” (1951).
Šiuo pareiškimu paliudyta, kad tautinė sąmonė, apšaukta “kapitalistine liekana”, yra gyva net ir žiauriame terore. Bolševikai dėl to griebėsi rusifikacijos, kuri eina ranka rankon su genocidu. Tuo būdu išeina aikštėn dar vienas prieštaravimas bolševikų skelbtam 1917-18 pažadui: “kiekvienai tautai pripažinti nacionalinio sektoriaus savarankumą, naikinant caristinį tautų kalėjimą”.
Sovietų Sąjunga, kuri mojosi apimti įvairias tautas, pati virto dar žiauresniu tautų koncentracijos kalėjimu. Kaip tai atsitiko?
Dar komunistų manifesto (1848) šūktelėjimas, kad “darbininkai neturi tėvynės”, buvo fikcija. Žmogus įauga į savo tėvynę ir tautą, o kiekvienos tautos idealas yra nepriklausoma valstybė. Kai bolševikai 1917-18 metais šūkavo, kad jie sukursią pasaulinę valstybę visoms tautoms, jie skelbė antrą fikciją. Gyvenimo realybė abi jas sudaužė pačių bolševikų rankomis: jie įkūrė Sovietų Rusijos valstybę ir stipriausiai atsirėmė rusų tauta. Dar daugiau: caristinės Rusijos imperialistiniai siekimai, sutapdyti su bolševizmu, virto agresyviu imperializmu. šitam kely Stalinas lieka istorijai tamsiu paveikslu, kuris rodo, kaip komisaras tautiniams reikalams (1917X18) pavirsta net savosios gruzinų tautos žudiku ir kaip caro laikų revoliucininkas ir kalinys patampa carų garbintoju, praėjus vos 20 metų nuo caro Nikalojaus II nužudymo (1918 VII 17).
Caras Nikalojus I buvo prasitaręs (1839), kad “nėra kito tokio krašto kaip Rusija, kur būtų tokia įvairybė rasių, religijų ir mąstysenos. Skirtybės esminės, vienybė tik išviršinė”. Bolševikams buvo labai svarbu toji vienybė išlaikyti savo atramai ir propagandai: parodyti, kad komunizmas pajėgia tautas jungti laisvu susitarimu ir draugiškumu. Tas uždavinys atiteko Stalinui, gruzinui. Pasiėmęs komisaro tautiniams reikalams pareigas (1917X18), žadėjo visoms tautoms plačias teises ir savarankišką valdymąsi. Tačiau pilietinis karas (1918-1921) netruko parodyti, kad diktuojančia tauta išeina rusai, o tautinis apsisprendimas tereiškia “apsisprendimą už socialinę revoliuciją”. Tautinis judėjimas buvo paskaitytas “kapitalistine liekana”. Toks tebelaikomas ir ligi šiolei. Caristinį tautų kalėjimą pakeitė bolševikinis su tokia rusifikacija, kuri “pralenkia net ir carų svajones” (R. Magidov).
Sovietų Sąjungoje, kurią dabar sudaro 16 vadinamųjų respublikų, Rusijos Federalinė Respublika (RSFSR) yra pati stambiausia (ca 112 mil. gyv.). Keltas sumanymas (1936) kai kuriuos autonominius vienetus padaryti “respublikomis” Stalino buvo atmestas griežtu “niet”. Jisai argumentavo: respublikos pagal konstituciją turinčios teisę iš Sovietų Sąjungos pasitraukti, ko negalėtų padaryti būdamos nekraštinės. Bet nė viena tarybinė respublika negali ta “teise” pasinaudoti net ir būdama pakrašty. Negali nė savarankiau pasireikšti “savo sektoriuje”. Stalino valymai išvalė pačius komunistus, apkaltintus nacionalizmu Gudijoje, Ukrainoje, Gruzijoje, Karelijoje. Kartu ėjo ir tebeeina genocidas ir masinės deportacijos. Ingrai iškelti iš Petrapilio srities, kazokai iš Dono ir Kubanės žemių, totoriai iš Krymo, turkai iš Armėnijos, vokiečiai nuo Volgos. Šimtai tūkstančių į Sibirą deportuota gruzinų, gudų, ukrainiečių, lenkų, lietuvių, latvių, estų. Jų vieton atkelti ir įsodinti rusai.
Baltijos kraštuose carinė “po-selencų” kolonizacija toli atsilieka nuo bolševikinės rusų infiltracijos. Ji keičia ne tiktai išviršinį Lietuvos, Latvijos ir Estijos vaizdą, bet “pačią sielą ir charakterį”, kaip pastebi amerikietis žurnalistas Edmund Stevens, lankęsis Rygoje. Ryškiausiu pavyzdžiu to svetimų žemių rusinimo yra Mažoji Lietuva, užgrobta antrojo Didžiojo karo pabaigoje ir prijungta prie Rusijos Federalinės Respublikos. Per Lietuvą ir Gudiją to Baltijos pakraščio ji nesiekia. Mažojon Lietuvon atkelta masės rusų ir gudų, vietovardžiai surusinti. Rusifikacija čia yra pasiekusi savo viršūnę.
Rusinimas eina per visą sovietinę santvarką politinėje, ekonominėje ir kultūrinėje srityse.Politika yra išskirtinai komunistų partijos rankose, o joje narių gausumu, įtaka ir brutalumu vyrauja rusai visose tarybinėse respublikose: Gudijos kompartijoje tėra 45 procentai nerusų (pats didžiausias skaičius), Uzbekistano ir Kazakstano respublikose nesiekia nė trečdalio, Baltijos kraštuose — neprašoka ketvirtadalio. Visos atskiros kompartijos, be to, priklauso nuo centrinės Maskvoje. Maskvos yra nustatytos atskirų sričių konstitucijos ir įstatymai — iliuzija tariamo savarankiškumo, kurio nėra net ūkiniame gyvenime. Visa stambioji pramonė ir žemės ūkis pajungta ne tiktai bendriems Sovietų Sąjungos reikalams, ypačiai kariniams, bet ir aprūpinti didelei masei rusų; jiems visur teikiama pirmenybė. Ribota laisvė atskiroms tautoms puoselėti savo kultūrą (kalbą, literatūrą, meną) lamdoma “socialistinio turinio” ir žalojama rusiškos kultūros prievartinių įspaudų. Rusų kalba padaryta vyraujanti ir privaloma. “Jai priklauso ateitis, kaip socializmo kalbai” — rašė bolševikų spauda 35 metų revoliucijos sukakties proga (1952X18). Stalinas gi po antrojo Didžiojo karo kėlė taurę už bolševikų “pergalę” ir kalbėjo (1945 V 24): “Aš pirmiausia geriu į sveikatą rusų tautos, kuri yra pati svarbiausia iš sudarančiųjų Sovietų Sąjungą. Joje rusai yra vadovaujama jėga”. Stalinui dar 1921 metais Leninas prikišo “didįjį rusiškąjį šovinizmą” (Isaac Deutsch).
Rusiškasis nacionalizmas, nuspalvintas komunizmo, ryškiau pradėtas gaivinti nuo 1937-38 metų jaučiant, kad artėjąs karas remsis ne internacionalizmu ir darbininkų masėmis “be tėvynės”, o tautomis. Karui prasidėjus ir grumiantis su vokiečiais, vienu ypu susigrąžinta carinė praeitis, nustota vadinti “tautų kalėjimu”. Ji apskelbta karžygiškais amžiais su tokiais didvyriais, kaip šv. Vladimiras, Aleksandras Nevskis, Dimitras Donskoj, Jonas Žiaurusis, Petras Didysis, Kotryna II, Suvorovas, Kutuzovas — su rusų tautos krikštytojais, jungėjais, carais ir generolais. Jie imta šlovinti ir garbinti tų pačių bolševikų, kurie niekino religiją, spjaudė į Rusiją ir jos praeitį, buvo susitepę paskutiniojo caro Nikalojaus II krauju.
Carų niekintojai ir žudikai pasidarė jų garbintojai.Kai didžiajame Maskvos teatre buvo statoma Petro Didžiojo drama, vieno artisto mažametis sūnus teisingai paklausė: “Tėte, ar visi carai buvo bolševikai?” Bolševikai grąžino gyveniman caro laikų liaupsę “motinėlei Rusijai” (matuška Rossija); pakeitė internacionalinį savo himną (1943X11 20); apsagstė karius Suvorovo, Kutuzovo ir Nevskio ordinais; apdėliojo juos antpečiais, kuriuos caro karininkams buvo nuplėšę su krauju ir gyvybe. “Motinos Rusijos” gyvybė buvo išgelbėta, bet kartu išsigelbėjo ir sovietinis režimas.
Bolševikams pavyko įpūsti patriotizmą, kad rusų tauta eitų ginti krašto, nešokdama versti iš valdžios savo prievartautojų ir žudikų. Pavyko taip pat sudaryti įspūdį, kad komunistai ir vakariečiai “kapitalistai” vienodai nusiteikę patriotiškai ir kovingai — tai bendras reikalas grumtis už laisvę ir demokratiją. Tasai “bendras reikalas” daug kam vakaruose apdūmė akis, kurios vis dar nepraregi, kad bolševikai nepasikeitė ir negali pasikeisti: jie tiktai “sukasi zigzagais” (Leninas).
Po karo prireikė naujo zigzago, kai pabudintas patriotizmas ėmė grėsti suskilimu išviršinei vienybei, kuri pasidarė daug trapesnė, negu caro Nikalojaus I laikais. Apžiojus naujus milijonus svetimų tautų, Sovietų Sąjungoje rusų procentas nukrito iki 46. O rusai yra pati tikriausia bolševizmo atspirtis. Jai išlaikyti rusifikacija pasidarė dar labiau neapsieinama — tiesiog gyvybės reikalas; kas nerusiška, apšaukiama antikomunistiška ir eretikiška. Štai, karo metu sukurtas (1944), šlovintas ir Stalino premija atžymėtas ukrainiečių poeto Vladimiro Sosiurino himnas Ukrainai, iškeliąs gimtosios žemės meilę, kai 1951 buvo išverstas rusiškai mėnesiniame žurnale “Zvezda” (žvaigždė), nukentėjo ir poetas, ir vertėjas, ir žurnalas. Maskvinė “Pravda” pasmerkė savo įžanginiu (1951 VII 1) tokiais žodžiais: “Juo reiškiamas siekimas išsiskirti ir užsidaryti savo tautiniame kevale”. Kad to nebūtų, viskas kaupiama apie rusiškąjį branduolį, suveržtą bolševikinės ideologijos ir diktatūros. Visa, kas prie jos nesiderina, bolševikams tėra naikintini kevalai. Taip buvo sutriuškintos vengrų tautinės aspiracijos. Vos beatsilaikė lenkų kiek didesnis savarankumas. Sukandus dantis tepakenčiamas komunistinės Jugoslavijos režimas. Sovietų Sąjunga tepripažįsta rusiškojo bolševizmo viešpatavimą dar nuo Lenino laikų, kai jie kitus mokė: “Jei tikrai norite su mumis palaikyti kaimyniškus santykius, tai būkite geri vykdyti uždavinius, kuriuos jums skiriame; priešingu atveju esate mums nebe draugai, o mūsų priešai”.
Tai palieka dėsniu ir dabar siūlomajai koegzistencijai.
*
KOEGZISTENCIJA su bolševizmu buvo ir tebėra apgauli fikcija, kaip rodo visa bolševizmo evoliucija ir 40 metų išgyventa realybė. Bendradarbiavimo negali būti ten, kur nėra realaus pagrindo tiesai ir žmoniškumui. Bolševizmas gi yra didžiausias prieštaravimas visoms žmoniškoms idėjoms. Jei ką teoretiškai ir skelbia priimtino, kaip socialinį teisingumą, laisvę, žmonių lygybę, taiką, visuotinę gerovę, — tai praktikoje visa apverčia kitu galu, kuris smogia didžiausia socialine nelygybe, vergija, žmogaus asmens ir jo tautos suniekinimu, genocidu, teroru, skurdu ir badu, sutarčių laužymu, apgaule ir nesiliaujančia agresija. Reikia dėl to stebėtis, kaip britų politikos šulas Winstonas Churchillis, kuris bolševikinio perversmo metu (1917-18) geriausiai buvo supratęs gimstančią žmonijos pabaisą ir dėl to labiausiai bolševikų nekęstas, antrojo Didžiojo karo pabaigoje (1944) galėjo Atstovų Rūmuose šitaip kalbėti:
“Aš nežinau kitos tokios vyriausybės, kuri net su skriauda sau pačiai taip tvirtai (solidly) laikytųsi pasižadėjimų, kaip Sovietų Rusijos vyriausybė”.
Jam pritarė Stafford Cripps, buvęs britų pasiuntinys Maskvoje (1940-42): “Sovietų vyriausybė neturi intencijos... didinti savo teritoriją agresijos priemonėm. Rusai nenori kištis į kitų kraštų vidaus reikalus. Jie nori gyventi ir leisti kitiem gyventi (They wish to live and let live)”. Neaišku, kokiam pasaulyje, tikrame ar utopiniame, gyveno tada ne tiktai tie du britų politikai, bet visa eilė kitų, įtikėjusių bolševikų taikingumu, gerais norais ir pažadais. Manome, kad tos utopijos daug kam prasiblaivė bent su bolševikinio perversmo 40 metų sukaktimi, kai pakartotinai pagrasyta atominėmis bombomis, raketomis ir sputnikais. Jei keno akys vis dar lieka apvilktos naivaus tikėjimo, kad su bolševizmu galima taikiai sugyventi, tai tokius aklius tegalėtų prašviesti nebent šiurpi realybė, kurios nenorėtų sulaukti niekas, kam teko vienu ar kitu būdu ji patirti.
CITATOMIS PASIREMTA: David J. Dahlin, The New Soviet Empire, New Haven 1951. Isaac Deutsch, Stalin, New York 1949. Albert K. Herlin, The Soviet Slave Empire, New York 1951. Eugen Lyons, Our Secret Allies, New York 1954. Robert Magidoff, Kremlin, New York 1953. Leo Rosten, How The Politbiuro Thinks, Look 1951, nr. 6. David Shub, Lenin, New York 1948. Edmund Stevens, This is Russia-Uncensored, New York 1950.
