Liberalinė kairė
Liberalų žodžiu nepasidalina dvi jaunimo organizacijos — Santara ir Studentai Varpininkai. Pirmi yra giminiški tautininkų srovei, antri valstiečiams liaudininkams. Pirmi yra betgi atokiau nuo tautininkų, pastarieji yra su liaudininkais sutapę.
Varpininkai leidžia “Studentų varpą”. Jo 1958 nr. palankių žodžių pasakė apie “Šviesos” sambūrį, kuris buvo susikūręs Vokietijoje Tuebingene ir kuris Jungt. Valstybėse, girdėti, prieauglio menkai tesusilaukiąs. Labai rūsčių žodžių ir daug prisakė apie “Santarą”. Labiausiai kritikuoja jos ideologų pareikštas mintis. Būtent, smerkia jų negatyvinį vertinimą vyresnės kartos politinėms organizacijoms, hipekriticizmą lietuvių pasiektiems kultūriniams laimėjimams. O “Santaros” konstruktyvines idėjas la:ko neoriginaliomis, nes
“naujos politikos erą liberalai Santariečiai pradeda nuo ‘šviežių’ A. Maceinos paskelbtą idėjų apie ‘kultūrinę demokratiją’ ir bepasaulėžiūrinę (Maceina kalbėjo apie nepasaulėžiūrinę. Red.) politiką. Kaip gaila, kad viso pasaulio stabų garbinimo istorijos žinovas, nežino, kad tos ‘šviežios’ ir išganingos teorijos buvo jau žinomos ir siūlomos tų pačių ‘liberalų’ N. Lietuvoje ‘Romuvos’ žurnale ir krikščionių demokratų (katalikų Red.) dienrašty ‘XX Amžius’. Santariečių ideologui tos idėjos yra šviežios, nes jis tik dabar apie jas sužinojo. Žinoma, atleistina, nes vaikas kiekvieną dieną mokosi ir sužino ką nors naujo”.
Suniekinęs savo kolegą liberalą iš dešinės, kaip “subankrutavusio to-talizmo” produktą, kairės liberalų laikraštis pristato varpininkus priešingos krypties: kaip Kudirkos, Višinskio, Sleževičiaus, Šliupo, Vileišio, Griniaus, Bortkevičienės sekėjus. Dabartinio akademinio jaunimo uždavinį mato tokį:
"Būtų daug naudos, jei jis (jaunimas) ateitų į politines partijas... studentija turi prisidėti prie politinių grupių veiklos ir galimai įsijungti į jų vadovavimą..."
Tačiau varpininkų laikraštis pripažįsta, kad politinės partijos netraukia jaunimo.
“Nemaža dalis jaunimo nenori pripažinti senų politinių partijų, nes skaito (laiko. Red.) jas atgyvenusiam ir neturinčiom prasmės dabartiniame tremties gyvenime. Sudarymui naujų pritaikintą daugiau dabartinėms nuotaikoms partijų vėl neranda reikalinga vien dėl to, kad nėra akstino, kuris pateisintą politinių vienetą organizavimą...” Pripažįsta, kad “vadovaujantieji partijų žmonės tuo tarpu nepajėgia ateiti į jaunimo tarpą ir jį užimponuoti savo siekimais tik todėl, kad ten dažnai vyrauja ar tik ne panaši apatija kaip ir studentijoje”.
Skaitant “Studentą Varpo” pasisakymus, nejausti, kad tai kalbėtų jaunimas. O jeigu jaunimas, tai jis jau pasenęs, pasisavindamas iš senųjų tai, kas senųjų kartoje buvo neigiamiausia ir priešinga varpininkų šiame laikrašty skelbiamiems principams... Principuose kalba apie toleranciją, žmoniškumą, — tai gražu, bet pagrindiniuose straipsniuose: (išskyrus Dailidką ir Cicėną) dvelkia neapykanta kitaip manantiems (antai terminologija: “politinių ir ideologinių renegatų santarvės”)...
Principuose pasisako už “dorus ir kritiškus žmones”, — tai vėl gražu, bet pareiškimuose pateikia tendencingas informacijas ir spekuliuoja skaitytojo nekritiškumu. Antai, skelbia, kad “totalizmas... kritišką valandą prieš klastingąjį sovietų imperializmą neparodė jokio konkretesnio pasipriešinimo... Atsakingieji oficialūs vadai pabėgo... Daugelis varpininkų pasiliko su kenčiančia tauta”. Jei autorius būtų kritiškas, tai nekalbėtų taip kategoriškai, atsimindamas, kad toje vyriausybėje, kuri nepasipriešino, buvo ir liaudininkų atstovai (A. Tamošaitis, J. Audėnas); kad tarp atsidūrusių už tėvynės ribų ir jieškojusių išsigelbėjimo svetimoje pilietybėje buvo kai kas ir iš tų pačių liaudininkų, vyriausybės žmonių. Kritiškas skaitytojas tai pajus ir nepriskirs to į teigiamybes laikraščiui.
Šūkiuose ragina laikraštis keltis iš “siauro profesionalizmo”, — tai gera ir aktualu, bet varpininkų organizacijos praeitį aiškindamas, nevengia “siauro partiškumo”, tautos žmones paversdamas vienos partijos ar vieno sąjūdžio nuosavybe. Taip nutiko su Kudirka. Kudirka lig šiol buvo iškeltas visuomenės akyse kaip tautos žmogus, stovįs aukščiau vienos kurios grupės, Tokis jis buvo norima parodyti ir šiais jo sukaktuviniais metais. Bet jeigu dabar bus sudarytas ¡spūdis, Kad tai tik varpininkų, liaudininkų žmogus, tai kitokio nusistatymo tautietis tada ir pasakys: jūs jį ir pagerbkite... Ar tai nebus skriauda Kudirkai ir pačiai tautai.?
Arba ir tos pačios rūšies kitos monopolistinės tendencijos: "Liberalai -varpininkai pirmieji metė pirštinę lietuvių tautos lenkinimui, rusinimui, alinimui. Jie buvo pirmieji, kurie pašaukė į politinę ir socialinę kovą lietuviškas mases prieš dvarininkų, lenkomanų ir rusofilų feodalizmo likučius..." Gal mažiau svarbu, kad tokis monopolizmas iškreipia istorijos vaizdą; svarbiau, kad tokia tendencija nuteikia priešingai kitaip manančius žmones ir pasėja niekam nereikalingą priešiškumą, antagonizmą. Ar reikia stebėtis, kad tokius“ pirmumus” skaitydami, iš kitaip galvojančių tuojau kas nors atsišauks, pratęsdami tuos “pirmumus” toliau: “...varpininkai pirmieji, kurie puolėsi koliaboruoti su bolševikais...”
Kam visa tokia monopolizavimo tendencija reikalinga? Ypačiai jaunimui. Ja skambindami, “Studentų varpai” artėja prie tono vyresnės kartos savo bendraminčių, tačiau tai buvo praeities tonai ir jie kažin ar gali žavėti dabarties jauną žmogų, kuris nori ir kultūringesnio žodžio ir platesnio žvilgio.
