MANO GENERACIJOS PROBLEMOS
- KĘSTUTIS SKRUPSKELIS, New York -
Gimęs 1938. 3. 15 Kaune; mokėsi lietuvių gimnazijoje Scheinfelde ir High School Hartforde; nuo 1955 Fordhame studijuoja politinius mokslus ir filosofiją,; studentų ateitininkų ir bendrose studentų organizacijose bei spaudoje reiškiasi aktyviai, kaip kitados jo tėvas dr. Ignas Skrupskelis, nukankintas bolševikų konc. lagery.
1. DVEJOPI SKIRTUMAI
Mano generacijos skirtumai nuo senesniosios yra dvejopi. Vieni kyla dėl skirtingos praeities, antri — dėl skirtingo reagavimo į dabartinę padėtį.
Senesnioji mūsų intelektualų generacija, kuri ir dabar tebedirba beveik visą lietuvišką kūrybinį darbą, yra išgyvenusi tautinį atgimimą ir Lietuvos valstybės atkūrimą. Lietuvos ateitis jai tada turėjo atrodyti daug žadanti, o Lietuvos valstybės išsilaikymas aksioma. Lietuvos valstybė su savo institucijomis buvo realybė. Šiai generacijai ji tokia ir tebėra, tik laikinai priešo okupuota. Bet okupacija vistiek turės baigtis, ir Lietuvos valstybė vėl bus tokia, kaip buvo. Todėl šiai generacijai nė nekyla jokio konflikto dėl pasirinkimo: Lietuva ar Amerika. Ji nenori, o iš dalies ir negali įsijungti į naująją aplinką. Jos dalis yra “apsikasusi” net visai lietuviškoje aplinkoje. Dirbdami lietuvių kultūrinėse organizacijose, laikraščių redakcijose ir kitur, šios generacijos lietuviai yra nuolat tokioje aplinkoje, kuri maža kuo skiriasi nuo buvusios savame krašte. Mažių mažiausia, ji yra lietuviška.
Visuomeniniame veikime šioji generacija stengiasi tęsti nepriklausomos Lietuvos tradicijas. Ji dirba seniai savo išmoktais metodais, stengiasi atkurti tremtyje tokias pat ir kiek galima daugiau tėvynėje turėtų organizacijų. Lietuviai visuomet buvo praeities garbintojai. Tas bruožas ypač gyvas ir šioje generacijoje. Lietuvos praeitis jai neišsemiamas svarstymų, ginčų, bet ir tautinės stiprybės šaltinis. Buvusi galybė ir seniai jau išnykusi Lietuvos didybė įkvepia ir palaiko šios kartos lietuvišką nusistatymą.
Daug ką bendra su šia generacija turi ir, pasakyčiau, tarpinė generacija tarp senesniosios ir manosios generacijos. Ta tarpinė generacija, nors pati nedalyvavo nei Lietuvos atgimime, nei valstybės atstatyme, bet nuo pat mažumės alsavo lietuviška aplinka, brendo ir švietėsi nepriklausomoj Lietuvoje. Daugelis šioje kartoje yra pasisavinę ne tik bendrąsias tautines tradicijas, bet ir specialiąsias— Lietuvos akademinio jaunimo, o Lietuvoje ar V. Europoje įgytą savo inžinieriaus ar gydytojo profesiją jie nesunkiai pritaiko ir naujojoje aplinkoje. Suprantama, ši tarpinė generacija savo dvasia yra artimesnė senesniajai, ne manajai generacijai.
Mano generacija jau nėra pažinusi nepriklausomos Lietuvos. Geriausiu atveju ji turi šiek tiek pirmųjų vaikystės atsiminimų apie Lietuvą. Antra vertus, daugiau mažiau lietuviškoje aplinkoje ji yra gyvenusi tremtinių stovyklose Vokietijoje ar kitur V. Europoje. Tai žmonės tarp 16 ir 21 metų amžiaus. Vyresnieji jų jau gali turėti ir sąmoningesnių lietuviškų atsiminimų. Jaunesnieji grynos lietuviškos aplinkos arba visai neatsimena, arba visai ir nebuvo patyrę. Tatai labai ryškiai atsispindi šios generacijos tautinės dvasios gajume ir lietuviškosios bei amerikinės kultūros poveikio santykyje bei tų dviejų kultūrų pozityvios kūrybinės sintezės jieškojime.
Mano pasisakymas daugiau apsiriboja šios generacijos studijuojančiu jaunimu, tačiau tos pačios problemos tikriausiai kyla ir nestudijuojančiam šios generacijos jaunimui, tik gal nevisos vienodai aštriai.
Apie Lietuvą ir jos valstybinį gyvenimą ši generacija yra skaičiusi tik knygose ir šį tą girdėjusi iš vyresniųjų. Pati ji yra išgyvenusi tik Lietuvos valstybės žlugimą ir jo pasekmes. Maža to. Jos lietuviškąją aplinką sudarė ir tebesudaro tik nereikšminga lietuvių mažuma didžiulėje svetimųjų masėje. Faktiškai ši generacija dar nėra turėjusi progos galutinai apsispręsti pagrindiniais lietuvybės klausimais, nes, kol dar nepradėjusi savarankiško gyvenimo ir kūrybinio darbo, ji atitrauktai nė nesvarsto, katroje visuomenėje — lietuviškoje ar amerikinėje — dirbs. Ji negali dar nė pasakyti, ar turės noro kada nors grįžti į Lietuvą.
Neturėdama ryškesnio nepriklausomos Lietuvos vaizdo, neįaugusi į nepriklausomos Lietuvos visuomeninio gyvenimo tradicijas, ši generacija negali pasitenkinti nė senesniosios generacijos apspręstu dabartiniu lietuvių visuomeniniu gyvenimu, nė jo organizacinėmis formomis. O jei šiame gyvenime kiek ir dalyvauja, tai tik dėl vyresniųjų impulso, bet ne iš savo noro ir patraukimo. Šios generacijos didžioji dalis lietuviškajam visuomeniniam veikimui yra inerti, o ir įtrauktieji į lietuviškąjį veikimą jokių naujų savo idėjų dar nėra iškėlę. Užtat ši generacija turi stiprų palinkimą jungtis į naująją gyvenamojo krašto aplinką, į amerikinį pasaulį, kuris jai žada daugiau duoti: augštą standartą, medžiaginę gerovę, patogumus. Tai yra amerikinės kultūros poveikio padarinys.
Ši generacija, savo giliausiuose pagrinduose būdama europinės kultūros, buvo staiga nusviesta į visai skirtingą amerikinę aplinką. Skirtumai tarp europinės ir amerikinės kultūros yra labai gilūs, esminiai. Amerikoje ryškiausia ir labiausiai vertinama yra vadinama daiktine kultūra. Europine prasme dvasinė kultūra čia yra kažkaip sustingus ir, palyginant su technika, veik nedaro pažangos, tarsi jau nieko nauja nebūtų galima sukurti. Patys intelektualai, vadinami “eggheads”, Amerikoje neturi daug įtakos visuomenei ir jos nelabai vertinami. Pats mokslas čia taip pat tevertinamas tiek, kiek gali būti praktiškai pritaikytas.
Kitoks amerikinės kultūros santykis ir su tautybe. Tautybės vaidmuo kultūrai čia kitaip vertinamas. Amerikietis tautinio charakterio įtakos kultūrinei kūrybai nepastebi ir nepripažįsta, nes jam visa kultūra yra techninė — medžiaginė. Amerikinės kultūros techniškumas, jos medžiaginis pobūdis ir žmogaus galvojimą formuoja kitokį, nei europinė kultūra. Amerikinės kultūros žmogus yra praktiškas ir konkretus. Jis nemėgsta svarstyti painių problemų, bet nori turėti greitą konkretų atsakymą ir jį tuojpat praktiškai išbandyti. Jis nori naujas idėjas tuoj pat pritaikyti, kad būtų naudos, kitaip jos jam neįdomios.
Atsinešusi, kad ir dažnu atveju nesąmoningai įdiegtą, europinės kultūros pagrindą ir stipriai veikiama amerikinės kultūros, manoji generacija yra šių dviejų kultūrų kryžminėje ugnyje. Suprantama, kad galvojantis šios generacijos jaunuolis nuolat jaučiasi savo viduje skaldomas, draskomas. Senose formose jis neišsitenka, o naujoji aplinka jį traukia į save. Ir, vietoj vyresniųjų supratimo ir paramos, jis dažniau išgirsta priekaištų, jaučia jam reiškiamą nepasitikėjimą, kartais net pasmerkimą.
2. NESIJAUČIAME TREMTINIAIS, BET NENORIME NĖ IŠEIVIAIS BŪTI
Idealu būtų, kad manoji generacija galėtų jaustis tremtinių generacija. Tremtinis, egzilas, politinis pabėgėlis tuo skiriasi nuo paprasto išeivio, emigranto, kad visada puoselėje viltį ir norą grįžti namo, tikėdamas susidarysiant grįžimo galimybę. Svetimame krašte jis jaučiasi gyvenąs tik laikinai. Savo pasitraukimą iš tėvynės jis jaučia tik kaip pareigą savo sugebėjimus panaudoti vienų vienam tikslui — atstatyti status quo ante, mūsų atveju — Lietuvą išlaisvinti iš sovietinės okupacijos.
Jei tremtinis dar nėra subrendęs žmogus, jo tikslas yra pasisavinti viską, ką svetimas kraštas turi geriausio, neatsisakant tačiau savo paveldėtosios kultūros, iki maksimumo išugdyti visus savo gabumus, kad juo naudingesnis galėtų būti savo paliktajam kraštui. Savo kūryba jis neįsijungs į svetimojo krašto kultūrą, kurios poveikis gali praturtinti jį, bet ne asimiliuoti.
Deja, mano generacija nesijaučia politiniais pabėgėliais. Mačiusi tik valstybės žlugimą ir tebegyvendama jo pasekmes, ši generacija neturi pasitikėjimo
Lietuvos ateitimi ir nėra tikra (tikrumą suprantant tikėjimo, ne žinojimo prasme), kad tremtis galėtų veikiai pasibaigti. Šiai generacijai kyla abejonės, ar Lietuvos valstybė gali atsistatyti. Tarptautinių santykių raidoje ji mato visiškai priešingas tendencijas. Didžiosios galybės Lietuvos likimu nėra tiesiogiai suinteresuotos, o patys lietuviai negali Rusijos įveikti. Gyvendama milžiniškoje valstybėje, ši generacija jau prisiėmė viską gyvenime matuoti pagal tūrio, turto ir medžiaginės galios saiką. Šiokiu saiku seikėjant, Lietuva pasidaro labai mažutė ir nereikšminga. Tai taip pat amerikinės kultūros poveikio rezultatas.
Nesijausdama politiniais pabėgėliais, ši generacija visdėlto nenori tapti ir paprastais išeiviais ir visai įsijugti į naujojo krašto gyvenimą, užsiangažuoti dirbti tik naujojo krašto gerovei, su gimtuoju kraštu nutraukiant beveik visus ryšius. Nepaisydama ją kamuojančių abejonių dėl Lietuvos politinės ateities, ji jaučia savyje tam tikrą balsą, kuris ją šaukia dirbti gimtojo krašto naudai. Jos negali patenkinti vadinamas airiškas ryšys su tėvyne, apsireiškiąs šv. Patriko dieną žalios spalvos demonstravimu.
Nesijausdama egzilais ir nenorėdama paprastais ateiviais aklimatizuotis naujame krašte, manoji generacija kažkaip instinktyviai dairosi savojo kelio, pasakyčiau, tam tikro vidurio tarp egzilo ir išeivio. Tai nėra lengva. Jau dabar galima konstatuoti, kad tam tikra šios generacijos dalis yra amerikiniu keliu pertoli nuėjusi ir savajai tautai nubyrėjusi. O ir ta dalis, kuri pasiryžusi išsilaikyti lietuviškoje plotmėje, kuri nenori pasidaryti tik Lietuvos bičiuliais, kokiais gali būti ir kiekvienas kitatautis, bet visur ir visada nori išlikti ir reikštis lietuviais, gindama savo tautinę individualybę, turi ne tik nuolat budėti, bet ir kovoti savo viduje.
3. PRAKTINIAI SUNKUMAI IR KAIP JUOS PALENGVINTI
Manoji generacija yra dvikalbė.Jai jau yra lengviau ir mąstyti angliškai. Anglų kalboje ji lengviau randa savo minčiai tikslesnių išsireiškimų. Lietuvių kalbos žodynas jai atrodo neužtenkamas visiems gyvenimo reikalams, ypač moksliniams darbams. Todėl suprantama, kad net ir tie, kurie linkę save kontroliuoti, kad nemąstytų angliškai, turi nuolat vargti, jieškodami savo mintims lietuvių kalbos išsireiškimų. Šį kalbinį sunkumą senesnioji generacija nevisada supranta ir iš to padaro toli einančias išvadas: jaunimas nebrangina savo gimtosios kalbos. Šis priekaištas kaip tik neigiamai veikia ir nevieną jauną žmogų atbaido nuo lietuviškos plotmės ir pastumia į amerikinę.
Kitas sunkumas kyla iš to, kad manoji generacija, pagrįstai ar nepagrįstai — kitas klausimas, neturi pasitikėjimo savo tautos kultūriniais laimėjimais. Neturėdama praktinės galimybės lietuvių literatūrą, mokslą, meną pažinti iš tiesioginių šaltinių, ši generacija priversta naudotis netiesioginiais. Susipažinusi su tos ar kitos kūrybos srities garsenybėmis, ji patiria, kad švedas Par Lagerkvist gavo Nobelio premiją, kad Ibsenas įtrauktas į dėstomuosius šio universiteto dalykus, kad išėjęs koks naujas Camus romanas, bet niekur neaptinka lietuvio. Tatai ją nuteikia, kad lietuvių kūryba, lyginant ją su didžiais kūrybos laimėjimais, yra nereikšminga, nors faktiškai tatai dar nerodo lietuvių literatūros menkumo. Pati lietuviškoji kritika lig šiol nėra gelbėjusi manajai generacijai susidaryti teisingą nuomonę apie tautinės kūrybos lygį.
Kas pasakyta apie literatūrą, tinka ir mokslui, ir filosofijai ir muzikai. Lietuviui malonią išimtį sudaro tik dailės menas, kuriame turime ir lietuvių, pasiekusių pasaulinį garsą.
Trečiasis sunkumas, su kuriuo manoji generacija turi bėdos, yra Lietuvos praeitis — tolima ir artimoji. Lietuviai mėgstame didžiuotis savo tautos praeitimi. Tautinio atgimimo laikais Lietuvos praeitis vaidino labai reikšmingą vaidmenį. Tada buvo vertingos ir Narbuto ir Daukanto istorijos. Lietuvių didesniam pasitikėjimui savimi sukelti Lietuvos praeitis buvo piešiama tik labai šviesi ir didinga. Nepriklausomos Lietuvos istorikai ir šių dienų rašytojai ta herojine praeitimi dažnai stengiasi pagrįsti mūsų tautines aspiracijas. Bet mūsų sąlygomis tas argumentas neturi vertės. Atvirkščiai, čia mes susiduriame su Lietuvos istorijos kontraversinių faktų, įvairių unijų, visai skirtingomis interpretacijomis. Įpratę prie lietuviškos interpretacijos, pasijuntame lyg prakiurusiame laive. Juo labiau, kad naujoji mums versija dažnai grindžiama, atrodo, rimtais argumentais. Pvz. iš lietuviškų vadovėlių Vytauto Didžiojo teisinė padėtis visai kitaip atrodo, negu iš mums dabar teikiamųjų.
Tatai sukelia netikrumo jausmą, kai tenka Lietuvos reikalas savo kolegoms ar šiaip amerikiečiams aiškinti ar nuo priekaištų ginti.
Antra vertus, kai tau sako, kad Lietuva mažytė, kad jos ateitis neaiški, kad jos kultūriniai laimėjimai nežinomi, tai visam tam priešinga kryptimi atsukti neužtenka kartoti apie mažų tautų teises ar mūsų herojišką praeitį, nes tatai amerikiečiui dar nepakankami mūsų teisių į nepriklausomybę įrodymai. Konkrečiai galvojąs, daiktinę kultūrą ir technikinę pažangą visų pirma vertinąs amerikietis galima įtikinti tik konkrečiais argumentais apie nepriklausomos Lietuvos technikinę pažangą, ūkinės gerovės pakilimą, kūrybinius laimėjimus. Deja, manosios generacijos lietuvis studentas neturi konkrečių duomenų apie nepriklausomos Lietuvos laimėjimus. Jis juo mažiau gali ką teigti, kiek Lietuva galės pasiekti, nepriklausomybę atgavus.
Tokia padėtis nėra naudinga nei manajai generacijai, nei pačiam Lietuvos reikalui. Sunkumams palengvinti norėčiau pateikti porą sugestijų.
1. Reikia sustabdyti lietuvių studentų išsibarstymą JV universitetuose, mėginant telkti bent po keletą, kad galėtų tautiniu atžvilgiu būti vienas kitam atrama.
2. Vyresniosios generacijos intelektualai turėtų reguliariai kviestis po keletą manosios generacijos studentų ir draugiškai diskutuoti visus opiuosius lietuvybės klausimus. Oficialus vien per organizacijas bendravimas nėra pakankamas. Tik, sakyčiau, intymesnis vyresniosios, ypač tos tarpinės ir manosios generacijos bendravimas įgalintų manają generaciją prisiimti tautines tradicijas ir susidaryti tvirtesnį ryšį su gimtuoju kraštu.
3. Labai svarbus objektyvus autentiškas Lietuvos istorijos kontraversinių faktų nušvietimas, net jeigu tatai ir neatitiktų mūsų tautinės ambicijos. Lygiai svarbu kritiškas Lietuvos kultūrinių laimėjimų palyginimas su kitų tautų kūryba. Tik tuo keliu galima atitiesti pašlijęs manosios generacijos pasitikėjimas lietuviškos kultūros lygiu ir Lietuvos praeitimi.
4. Vyresnioji ir tarpinė generacijos į manąją generaciją visada turi žiūrėti ne lietuviškosios, bet amerikinės aplinkos žvilgiu, nes tik visų bendromis pastangomis galime šios aplinkos poveikį manajai generacijai pozityvia linkme kreipti.
LIETUVIŲ TAUTA garbingai pasirinko pirmąjį erškėčiais nuklotą kelią— žadėjusį iš pat pradžios didvyrišką kovą, prometėjiškus kentėjimus, bet ir galutinio išsivadavimo viltį, nes kiekvienas tvirtas pasiryžimas laimėti iš esmės laimėjimo pradžia. Ir mes galime būti dėkingi Apvaizdai, nulėmusiai mūsų tautai tą kovos bei skausmo kelią.
STASYS ŠALKAUSKIS
