JAUNIMAS IR ŠEIMA: MANO ŠEIMA — LIETUVYBĖS PILIS

- ALDONA KRIKŠČIŪNAITĖ, Elmhurst -

Gimusi prie Pasvalio; gimnazijos mokslus ėjo Telšiuose ir juos baigė Oldenburge. Pabaltijo un-te studijavo vokiečių kalbą, bei literatūrą ir pedagogiką. Baigė Illinois un-tą ir gavo teisę dėstyti vokiečių kalbą. Ją dėstė Illinois un-to High School, Urbana, dabar Elmhurst taip pat High Schocl. Studentaudama dirbo studentų ateitininkų sąjungoje, dabar dalyvauja lietuvių organizacijose bei amerikiečių profesinėse draugijose.

1. Jaunimas didmiesčio aplinkoje

Mūsų gyvenimo sąlygos taip susiklostė, kad, būdami ūkininkų tautos vaikais, turėjome pasidaryti didmiesčio gyventojais. Patekome į triukšmą, skubėjimą, rėkiančias reklamas, į neramią ir nepatvarią, komercijos ir materializmo dvasia persunktą didmiesčio aplinką. Jaunus žmones domina ir traukia viskas, kas nauja ir nepatirta. O didmiestyje tokių dalykų apstu. Pirmiausia didmiestyje apstu praktiškumo, apstu jieškojimo patogumų ir pasipelnymo, apstu pigių, gilesnio įspūdžio nepaliekančių ir susitelkimo nereikalaujančių pramogų. Tiesa, didmiestyje glaudžiasi ir mokslo bei meno židiniai. Bet kadangi paskaitos, koncertai, parodos ir p. dalykai reikalauja susitelkti, tai mūsų dėmesio nelabai traukia. Jiems neturime nė laiko. Didmiestyje mes ryškiai pajuntame kovą dėl būvio. Ši kova beveik nepalieka vietos idealizmui, nes kai reikia skubėti į sotų materialinį gyvenimą ir visomis jėgomis kalti pinigas, sunku rasti laiko dvasiai palepinti ir pasiaukoti.

Didmiesčio skubėjimas ir tik savo reikalų žiūrėjimas, žodžiu, didmiesčio dvasia stipriai įtaigoja ir mūsų jaunimą. Ir labai dažnai mes pasileidžiame pasroviui. Mes nenorime išsiskirti. Ką mes renkamės studijuoti? Kas apsprendžia mūsų pasirinkimą? Pašaukimas ar nauda? Atrodo, kad dažniau pasirenkami tie mokslai, kurie daugiau pinigo gali atnešti. Tik dėl to turbūt humanitariniai mokslai tiek maža kandidatų mūsų jaunime suranda. O apskritai pagal čionykštės mokyklos kryptį mūsų jaunimo bendrasis išsilavinimas darosi labai lėkštas, o jo profesinis išprusimas labai siauros specialybės aprėžtas.

Bet ypatingai mums imponuoja čionykštis demokratinės laisvės pabrėžimas. Tą laisvę mes linkstame suprasti kaip neaprėžtą leidimą daryti viską, kas mums teikia malonumo, nepaisant, ar tai moralu, ar nemoralu, ar tai teisinga, ar ne. Tėvų, mokytojų, vyresniųjų ar bažnyčios bet kuri intervencija dėl tokios laisvės praktikavimo mus slegia kaip nepakeliami laisvės varžtai. Todėl mes linkstame neigti bet kurį autoritetą.

Kad mūsų jaunimas galėtų minėtoms svetimojo didmiesčio neigiamybėms spirtis, jam reikia aštraus proto, tvirtos valios ir jautrios širdies. O iš kur jam tai imti? Čia ir nukrypsta visų akys į šeimą.

2. Šeima—lietuvybės pilis

Šeima yra pats mažasis organizuotas tautos vienetas. Kiek lietuviška ir religinga bus mūsų šeima, tiek lietuviška ir stipri savo tautine dvasia bus mūsų jaunuomenė. Lietuvių šeima turi būti ta neįveikiama didmiesčio įtakoms tvirtovė, į kurią atsimušusios sudūžtu visos didmiesčio neigiamybės. Anglų pasakymą “mano namai — mano pilis”, mes turėtume parafrazuoti “mano šeima — lietuvybės pilis”. Savaime aišku, kad ne kiekviena lietuvių šeima jau tuo pačiu yra ir lietuviška šeima. Lietuviška šeima yra tik ta šeima, kuri giliai, sąmoningai lietuviškai apsisprendusi ir supranta bei vykdo savo tautinį pašaukimą ir pareigas. Kuo praktiškai tatai apsireiškia?

Mūsų tautinės ypatybės yra mūsų kalba, papročiai ir aplamai visa tai, ką vadiname lietuviškojo charakterio būdingais bruožais: svetingumas, nuoširdumas, teisingumas, religingumas, savų papročių bei tradicijų branginimas. Šias savo tautines ypatybes lietuviškoji šeima ir puoselėja, apsaugodama jas nuo svetimųjų didmiesčio grėsmės. Konkrečiai lietuviškąją šeimą charakterizuoja šiokios pagrindinės žymės: tik lietuvių kalbos vartojimas santykiaujant su lietuviais, pirmiausia pačios šeimos sienose; tautinių papročių bei tradicijų praktikavimas; savo gyvenamųjų patalpų, o savarankiškai besiverčiančiųjų, ir savo darbo patalpų tautinis atspalvis, jas dekoruojant mūsų tautinio liaudies meno ar mūsų menininkų kūriniais; dėmesys ir pagarba lietuviškai knygai ir aplamai tautinei spaudai; religingumas ir tik lietuviška malda; ryšys su artimaisiais tėvynėje ar Sibiro ištrėmime, teikiant jiems paramos, o per vaikų tarpusavinę korespondenciją suartinant juos su pačia tauta tėvynėje; vaikų lituanistinis švietimas bei auklėjimas.

Lietuviškoji šeima savo tautinį pašaukimą ir pareigas gali sėkmingai vykdyti tik būdama vieninga savo viduje. Kartais šis vidinis šeimos vieningumas pastatomas į pavojų arba ir sunaikinamas jau pačią šeimą kuriant.

3. Neviskas sutirpsta ir didmiesčio katile

Kurdamas šeimą, kiekvienas natūraliai trokšta, kad ji būtų jauki ir visada vieninga, galvodamas, kad abipusinė meilė atsitiktines tautybės ar religijos skirtybes ištirpdys kaip pavasario saulė pasitaikantį sniegą, kad nė ženklo nebeliks. Tiesa, didmiestis tirpdo skirtumus. Iš paviršiaus čia neatskirsi, kas kurios tautybės, kurios religijos, kurios profesijos. Didmiesčio katile tautybės ir religijos yra taip susipynusios tarpusavyje kaip spalvos abstraktisto paveiksle. Atrodo, kad taip joms ir dera. Mokykloje ar darbovietėje kasdien sutinkame įvairių tautybių bei religijų žmonių. Dažnai jie yra malonūs ir šaunūs mūsų kolegos, bendradarbiai ir draugai. Maža to. Jų kitatautiškumas mums kaip tik patinka, nes mus intriguoja pažinti arčiau tai, kas kuriuo nors atžvilgiu mums yra tolima. Iš to prasideda draugystė. Pradžioje be jokio meilės atspalvio, bet vėlėliau dažniausiai nuvedanti į meilę ir mišrią šeimą. Jau turime apsčiai tautiškai ir religiškai mišrių šeimų. Turime nemaža jaunimo, artimai bendraujančio su kitų tautybių ar religijų žmonėmis. Mokykla, darbovietė savaime ir nejučiomis suartina žmones tarpusavyje. O sukilusį jausmą tvardyti ir savo natūralų polinkį apvaldyti reikia labai daug ryžto ir labai aiškaus supratimo bei pajautimo, kuo visa tai gali pasibaigti ne tik mūsų lietuvybės, bet ir asmeninės laimės požiūriu.

Neturiu tikslesnės statistikos, bet turimi duomenys rodo, kad mūsų mergaitės tautiškai ir religiškai mišriam draugavimui ir mišrių šeimų kūrimui yra mažiau atsparios kaip mūsų vyriškoji giminė. Kodėl? Gal mergaites labiau patraukia savotiška su svetimaisiais bendravimo egzotika? O gal savotiškas menkavertiškumo kompleksas? Kas svetima — gera ir gražu, kas sava — menka, neįdomu, neaptašyta. O gal ištaigos ir prašmatnių pramogų vilionė? Mūsų vyrai, palyginti, dažnai turtingumu negali konkuruoti su svetimaisiais. Pagaliau, gal ir pačių mūsų vyrų permažas dėmesys savoms mergaitėms skatina jas į draugystę su svetimaisiais. žodžiu, priežasčių tam gali būti labai įvairių. Viename universitete lietuviai studentai buvo suorganizavę lietuvaitės studentės visuomeninį teismą. Svarbus kaltinimas buvo ir jos bendravimas su svetimaisiais. Kiek tam teismui pavyko pačią mūsų mergaičių bendravimo su svetimaisiais problemą iš esmės paliesti ir dokumentuoti ir ano universiteto lietuvaites studentes nuo mišrių šeimų kūrimo grėsmės apsaugoti, neteko patirti. Teko tik girdėti, kad to universiteto lietuvaitės studentės po teismo kurį laiką su savo kolegomis lietuviais visai nesisveikinusios. Kaip ten bebuvę, yra faktas, kad studijuojančiajam mūsų jaunimui, tris ketvirčius savo laiko praleidžiant universitete, dažnai visai atskirtam nuo savo tautinės bendruomenės, susidaro labai palanki dirva mišrioms draugystėms ir jų padariniams — mišrioms šeimoms.

Kokios praktiškos priemonės šiai neišvengiamai mišrumo grėsmei pašalinti ar bent minimalizuoti? Be abejojimo, pirmoji ir pagrindinė čia priemonė yra gimtoji šeima. Jei gimtoji šeima bus įdiegus ir išugdžius nesvyruojantį žinojimą ir įsijautimą, kad tik tautiškai ir religiškai vienalytė šeima yra vienintelis tikras kelias į asmeninę laimę, tada jokia svetimųjų egzotika, jokios turto, prabangos ir molonumų vilionės nepajėgtų, ar tik retais atvejais tepajėgtų mūsų jaunimą nuplukdinti į mišrių šeimų deivės Kirkės salą, kurioje jau tiek mūsiškių yra sukiaulinti. Kaip taisyklė, tik tautiškai ir religiškai vieninga šeima gali perteikti savo prieaugliui ištikimybę savajai tautai ir tėvynei. Mišri šeima mūsų gyvenimo sąlygomis yra ne tik kapas prieauglio lietuvybei, — atskiros išimtys tik patvirtina taisyklę, — bet ir didelė grėsmė šeimos patvarumui. Skyrybų statistika tatai patvirtina. Mišri šeima neturi šeimas vidinei vienybei būtino dvasinio pagrindo. Tokią šeimą riša tik fiziologinis ryšys, kurio dažniausiai neužtenka patvariai vyro—žmonos arba tėvų — vaikų tarpusavinei santarvei ir vienybei sukurti bei išlaikyti.

Kalbėdama apie tautinį bei religinį šeimos vienalytiškumą kaip šeimos vidinės vienybės būtiną sąlygą ir nurodydama mūsų jaunimui didelę grėsmę iš mišraus bendravimo, natūraliai vedančio į mišrias šeimas, čia pat noriu pabrėžti, kad tuo nenoriu išjungti mūsų jaunimo bendravimo su svetimaisiais iš viso. Atvirkščiai, laikau vienu svarbiųjų jaunimo uždavinių per bendravimą su svetimaisiais supažindinti juos su mūsų tautine kultūra, su Lietuvos padėtimi ir laisvės kova, ir laimėti Lietuvai kodaugiau draugų. Tačiau šios rūšies bendravimas dar neverčia mūsų jaunimo peržengti bendravimo tikslo ribų. Taktas ir distancija visada garantuoja tokiam bendravimui reikiamą charakterį.

4. Grėsminga įtampa tėvų— vaikų santykiuose

Šeimos vidinei vienybei grėsmę sudaro ne tik tautinis ar religinis šeimos mišrumas, bet ir tėvų—vaikų nuotaikų ir gyvenžiūros priešingumai. Mūsų šeimose šie priešingumai yra gana dažni ir gana ryškūs. Daug kuo visai skirtingos nuo mūsų tautai įprastų elgimosi normų svetimos aplinkos veikiamas mūsų jaunimas dažnai galvoja apie savo tėvus, kad jie laikosi ir savo vaikus reikalauja laikytis atgyvenusių nesąmonių, kad jie nesupranta jaunimo ir jį be jokio reikalo stačiai persekioja. Savo keliu tėvai skundžiasi, negalį su savo vaikais susikalbėti, nes jie taip veikiai ir taip nekritiškai pasidavę didmiesčio neigiamybėms, kad šeimai pasidarę visai svetimi.

Tam tikros įtampos tėvų ir vaikų santykiuose visada buvo ir visada bus. Daug knygų ir straipsnių apie tai prirašyta. Daug įvairių samprotavimų apie tai paskelbta. Tėvai turi gyvenimo patirtimi paremtos išminties. Visokias naujoves jie vertina objektyviai, santūriai, kritiškai. Gyvenimo keliamus klausimus jie sprendžia apdairiai ir praktiškai. Naujas vertybes jie prisiima atsargiai ir apgalvotai. Vaikai, atvirkščiai, vietoj patyrimu paremtos gyvenimo išminties turi daug impulsyvaus entuziazmo viskam, kas nauja. Naujoves jie vertina subjektyviai: kas nauja, tuo pačiu jau ir vertinga, verta dėmesio. Jie ne tik nekritiški aplinkos atžvilgiu, bet veikiau linkę savo “pažangumu” ją pralenkti. Vaikai ne tik imlesni už tėvus naujovėms ir aplinkos įtakoms, bet ir veržlesni visa tai tuoj pat praktiškai vykdyti. Todėl mūsų gyvenimo dabartinėmis sąlygomis natūrali tėvų—vaikų įtampa pasidaro grėsminga šeimos vidinei vienybei ir tuo pačiu šeimos tautinio pašaukimo vykdymui. Todėl labai svarbu yra šią įtampą lig laiko ir tinkamai kanalizuoti, kad nesuardytų šeimos vidinės vienybės. Kaip to pasiekti?

Pirmiausia reikalingas abipusinis tėvų—vaikų pasitikėjimas. Tėvai visada turi turėti kantrybės nuoširdžiai išklausyti savo vaikus, suprasti ir įsijausti į jų pergyvenimus, pasiryžimus, projektus, jausmus, mintis, polinkius. Tėvų išmintis nėra druska, kuria jie, kada norėdami, pagal savo skonį galėtų pasūdyti savo vaikų dvasią, kad ją apsaugotų nuo svetimos didmiesčio aplinkos kenksmingų įtakų. Savo keliu, jau iš pat mažens vaikai turi būti įsisąmoninę, kad visos vertybės sukuriamos tik atsirėmus tvirtais pagrindais ir kad jaunimas, atmesdamas tėvų teikiamas tautines tradicijas, ne tik atsisakytų tėvų ir senolių, per kartų kartas ėjusio, vertybių paveldėjimo, bet ir sugriautų vieninteli savo dvasios pamatą, be kurio neįmanoma jokia nauja statyba. Jau nuo mažens jaunimas turi aiškiai žinoti, kad vaikai tai lyg seno miško atžalynas. Kaip tas atžalynas gali augti ir bręsti tik senųjų medžių paunksnėje, taip ir vaikų dvasia tinkamai plėtotis ir bręsti gali tik tėvų globoje. Atsiriboti nuo tėvų išminties ir niekinti jų patyrimą yra ne tik neišmintinga, bet ir negarbinga. Šioks vaiko auklėjimas turi prasidėti jau lopšy. Pavėlavimo padariniai gali būti tragiški ne tik lietuvybei, bet ir pačiai šeimai.

5. Jaunimo tautinis vaidmuo šeimoje

Mūsų tautos ir mūsų pačių dabartinėmis sąlygomis tėvų tautinė atsakomybė už vaikus yra labai didelė. Šią atsakomybę jie bus pajėgūs nešti tik pačių savo vaikų talkinami. Čia ir iškyla jaunimo tautinis vaidmuo šeimai.

Apskritai jaunimas yra pilnas kūrybinių polėkių ir pasaulio pertvarkymo bei tobulinimo idėjų. Nuoseklu todėl tuos kūrybinius jaunimo polėkius atkreipti į patį jaunimą, į jo artimuosius, į jo tautą, nes natūralus kelias nuo asmens į žmoniją eina per savo šeimą ir savo tautą. Jeigu aš esu lietuvis, tai tuo pačiu turiu pareigų lietuvių tautai ir turiu valią apsispręsti jas vykdyti. O vykdydamas savo pareigas tautai, aš įnešiu savo duoklę ir žmonijai, nes tautos sudaro žmoniją. Tautybė yra etinė vertybė. O šios rūšies vertybės vertinamos ne pagal jų naudingumą ar pelningumą, bet tik pagal jų vertingumą savyje. Teisingi turime būti vistiek, ar teisybė mums naudinga, ar ne, nes teisingumo vertybė yra vertinga pati savyje. Tas pats ir su tautybės vertybe. Tad suprasdamas tautybės vertybę kaip etinę vertybę, kuri kiekvieną žmogų saisto ir įpareigoja, jaunimas ir turi stengtis būti lietuviškas ne tik iš vardo, bet ir visu savo gyvenimu bei veikimu. Kitaip elgdamasis jis atitrūktų nuo savųjų, nors ir nepritapdamas prie svetimųjų.

Kuo konkrečiai jaunimo lietuviškumas šeimoje gali pasireikšti? Pirmausia jis gali pasireikšti lietuvių kalbos vartojimu. “Tautinė kalba, — sako A. Maceina, — yra tarsi tautos siela. Kol ji gyva, tol gyva ir tauta. Ir priešingai, nykstant kalbai, nyksta ir tauta”. Bet neužtenka tik pačiam lietuvių kalbą santykiaujant su lietuviais vartoti. Savo lietuvių kalbą jaunimas turi perteikti pirmiausia savo mažiesiems broliams, duodamas jiems pavyzdį ir žiūrėdamas, kad jie namuose ir visur kitur su lietuviais tik lietuviškai kalbėtų. Ir kitais būdais jaunimas turi aktyviai savo šeimai talkinti ugdant mažųjų tautinę sąmonę ir dvasią. Jaunimas, ypač akademinis jaunimas, turi rūpintis šeimos lietuviškąja biblioteka ir periodika. Savo meilę lietuvišką jai knygai jis gali pareikšti ne tik nuosavu lietuvišku knygynėliu, bet ir savo atsidėjimu patraukti prie lietuviškosios knygos visą šeimą. Jis turi įpratinti lietuviškai skaityti ir lietuviškąją knygą branginti savo jaunesniuosius brolius. Jis turi lavinti savo plunksną, kad, seniesiems pasitraukus, būtų kas perima jų žurnalistines pareigas. Savo šeimos o pirmiausia savo pačių gyvenamas patalpas mūsų jaunimas turi įprasti išdabinti tautiniais drožiniais, tautiniais audiniais, Lietuvos žemėlapiais, įžymiųjų mūsų tautos vyrų atvaizdais, Vyties ženklu ir kitais panašiais pagražinimais. Ypatingai mūsų mergaitės turėtų atkreipti savo dėmesį į švenčių tautines tradicijas ir jų palaikymą šeimoje. Mūsų jaunimas atskirų šeimos narių ar visos šeimos pomėgiams turėtų pajieškoti taip pat kurios tautinės išraiškos. Pvz. atitinkamas pamėgis gali būti nukreiptas i rinkimą lietuviškųjų plokštelių albumo, arba į rinkimą savai studijų šekai lietuviškųjų straipsnių iškarpų. Mažųjų brolių pomėgis piešti ir karpyti galėtų būti kreipiamas į lietuviškos tautodailės raštus ir t.t.

Niekas mūsų jaunimo neverčia savo tautybės išsižadėti. Niekas mums nekliudo lietuviais būti. Tik mes patys nevisada esame atsparūs svetimoms neigiamoms įtakoms ir kartais silpnavališkai apleidžiame savo tautines pareigas šeimai. Augščiau suminėti keli konkretūs dalykai, kuriais jaunimas gali prisidėti prie lietuviškumo ugdymo ir išlaikymo savo šeimoje ir aplinkoje.

6. Šeimos talkininkai

Savo tautiniam pašaukimui vykdyti lietuviškoji šeima turi įvairių talkininkų. Svarbiausieji jų yra mokykla ir organizacija. Pirmiausia šeštadieninė lituanistinė mokykla. Tiesa, ji negali atstoti tikros normalios lietuviškosios mokyklos. Vis tik savo dėstomais lituanistiniais dalykais ji atlieka dideliai reikšmingą tautinio švietimo bei auklėjimo misiją. Sąmoningas lietuvis jos vaidmens negali nepastebėti ir nevertinti. Visdėlto svetimojo didmiesčio neigiama įtaka ir čia labai justi. Kaip faktinė padėtis rodo, reikalingas priminimas tėvams apie šį lietuvybės talkininką ir paskatinimas, kad juo pasinaudotų. O ir pačiam mūsų jaunimui nevisos ir nevisados šios mokyklos yra lygiai patrauklios. Neliesdama to priežasčių, noriu tik pažymėti, kad mūsų vyresnysis, ypačiai akademinis jaunimas turėtų šiai mokyklai visaip padėti. Svarbiausia, kiekviena pasitaikančia proga turėtų atitinkamai veikti tėvus, o ypatingai nuteikti patį mokyklinį jaunimą, kad šis ne tik pats lituanistinę mokyklą lankytų, bet ir savo nelankančius draugus prikalbėtų lankyti. Dažnai vyresniojo jaunimo paskata jaunesniesiems daugiau reiškia, negu pačių tėvų ar mokytojų.

Šeimos tautiniams uždaviniams daug gelbsti ir lietuvių parapijų laikomos pradžios mokyklos. Ypač daug nuoširdaus susirūpinimo čia rodo seselės mokytojos.

Mūsų akademinis jaunimas savo keliu turėtų taip pat parodyti daugiau susidomėjimo lituanistiniais dalykais ir daugiau judrumo “iškovoti” savo universitete, kad lituanistiniai dalykai būtų pripažinti ir kredituojami. Tai platus veikimo laukas, kuriame jaunimo iniciatyva ir veržlumas daug gali nuveikti.

Gal ne mažiau kaip mokykla šeimos tautinei misijai talkina organizacija. Čia mūsų jaunimas turi gražių progų išlieti savo entuziazmą, išbandyti savo talentus, pareikšti savo profesinius polinkius ir organizacinius sugebėjimus. O svarbiausia, jaunimas čia randa tautinę aplinką. Čia bendrų idėjų ir siekimų apjungtame vienminčių amžininkų būryje lietuviškoji bendradarbiavimo, draugiškumo, solidarumo dvasia sudaro nepralaužiamą pylimą, svetimojo didmiesčio įtakoms. Čia vyresniųjų pavyzdys patraukia ir veda lietuviškuoju keliu ir abejinguosius ir didmiesčio dvasios sužalotuosius. Gaila, kad yra nemaža lietuviškųjų šeimų, kurios organizacijos vaidmens nesuvokia ir savo tautiniams uždaviniams vykdyti nepanaudoja. Faktiškai tarp lietuvių jaunimo neturėtų būti tokių, kurie jokiai organizacijai nepriklauso. Maža to. Pats organizacijai priklausymas dar nereiškia pasinaudojimo organizacijos teikiamomis galimybėmis. Organizacijos galimybėmis pasinaudoja tik tas, kas aktyviai įsitraukia į jos veikimą ir nevengia organizacinių pareigų, žinoma, sąžiningai jas atlikdamas. Organizacija nėra koks sandėlis ar šaldytuvas, iš kurio kiekvienas jos narys, jeigu jis ir nieko nebūtų pasidėjęs, kada ko užsigeidęs, galėtų pasiimti. Organizacija veikiau primena žaidynių aikštę, kurioje kiekvienas žaidimo dalyvis, norėdamas laimėti, turi ryžtingai laimėjimo siekti.

JAUNIMO KLAUSIMAI SAU PAČIAM

Ar esu sąmoninga(as) lietuvėms), kuri (s) vykdo tautines savo pareigas, visur ir visada prisipažįsta lietuve(iu), gina lietuvių tautos garbę, puoselėja lietuvių kalbą, papročius ir tauriuosius lietuviškojo charakterio bruožus?

*    Ar pasiryžusi(ęs) grįžti į tėvynę, nors ir būtų labai patogus gyvenimas svetur?

*    Ar pasiryžusi (ęs) kurti ir išlaikyti tik lietuvišką šeimą, nors ir labai patiktų turtinga(s) kitatautė(is) ?

*    Ar stengiuosi savo intymų draugavimą aprėžti tik lietuviais?

*    Ar stengiuosi įsigyti žinių apie Lietuvą ir jos problemas?

*    Ar šalia savo profesinio tobulinimosi stengiuosi ir savo bendrąjį ypač lituanistinį išsilavinimą plėsti ir gilinti?

* Ar ir kuo, būdama(as) jaunesnioji(ysis) šeimoj, stengiuosi padėti šeimai vykdyti savo lietuviškąjį pašaukimą?

*    Ar priklausau lietuvių organizacijoms ir kuo aktyviai dalyvauju jų veikime?

*

Jaunimo kongreso paskaitininkas A. Krikščiūnaitės paskaitoje pateikti jaunimui klausimai 1957. VI. 29.

Jokiu atveju nepateisinami jaunimo atsikalbėjimai nuo aktyvaus dalyvavimo organizacijoje tuo pretekstu, kad organizacijos veikla apmirusi, kad veikimo metodai pasenę ir pan. Kaipgi gali uola pajudėti, jeigu jos judintojas, užuot paėmęs dalbą ją judintų, rankas sudėjęs tik aimanuos, kad uola nejuda iš vietos! Tik savo aktyviu įsitraukimu į organizacijos veikimą, savo sumanymais ir iniciatyva, savo pavyzdžiu ir darbu galime įnešti savo organizacijoms ir naujos dvasios, ir naujų metodų ir jas pritaikyti vietos ir laiko reikalavimams. Tik tada organizacija tikrai patalkins šeimai tautinį pašaukimą vykdant. Todėl ir norisi drauge su Lietuvos prisikėlimo šaukliu poetu Maironiu sušukti:

Kaip vyrai, be baimės mes stokim į kovą,

Kaip milžinas amžių baisus,

O meilė tėvynės tebūnie vadovu

Ir Dievas, kurs valdo visus!