SVARSTYMAI DĖL SVEIKATOS REIKALŲ TVARKYMO

ZIGMAS BRINKIS,
Madridas

III. ESMINĖ TENDENCIJA ŠIŲ DIENŲ MEDICINOJE

Tęsiame, kas buvo pradėta Nr. 8 . ..

Gyvenimo praktika parodė, kad tiek liberalistinės, tiek socialistinės sistemos absoliutus pritaikymas neduoda gerų rezultatų. Jis yra net iš esmės priešingas pačios medicinos dvasiai. Teisė į medicinos pagalbą yra neatskiriama nuo socialinio klausimo pozityvaus sprendimo visame gyvenime. Todėl medicinos pažangos rezultatai turi būti prieinami ne vien ribotam turtingųjų skaičiui, bet kiekvienam piliečiui. Visiškai socializuota medicina, tiesa, bando išspręsti medžiaginį šio klausimo aspektą, tačiau ji yra nepriimtina, kiek ji liečia ligonio-gydytojo santykius ir neribotą valstybės įsikišimą.

Valstybės atsakomybė už tvarką visose gyvenimo srityse reikalauja, kad besiverčią medicinos profesija asmenys būtų kompetentingi šiam darbui. Todėl medicinos studijos ir specialistų paruošimas visados turės būti valstybės tvarkomi ar bent kontroliuojami. Net ir tuose kraštuose, kur yra privatūs universitetai, jų mokslui ir egzaminų lygiui nustatyti valstybė turi statyti savo reikalavimus ir prižiūrėti jų vykdymą. Taip pat gydytojų atlyginimo klausimas negali būti paliktas jų vienų nuožiūrai.

Be to, modernusis gyvenimas įvairiose srityse stato reikalavimus, kurie dažnai kaip taisyklė nepriklauso privačios iniciatyvos sričiai. Štai, profilaktinės bei preventyvinės medicinos organizacija paprastai nebūna ir negali būti privačių asmenų, bet valstybės žinioje. Gyventojams apsaugoti nuo užkrečiamų ligų plitimo valstybė įstatymais įveda privalomą skiepijimą, prižiūri gatvių švarą, sanitarinius įrengimus, dezinfekcijas ir t.t. Ji kovoja prieš paveldimas ligas, ypatingą dėmesį skiria motinos ir vaiko globai, įveda privalomą priešvalstybinį sveikatos tikrinimą, motinos priežiūrą ir po gimdymo, naujagimio priežiūrą. Valstybė rūpinasi mokyklų higiena ir sporto bei darbo medicina. Labai plati ir svarbi sritis yra sanitarinė darbininkų priežiūra fabrikuose ir jų apsauga nuo nelaimingų darbo atsitikimų bei profesinių ligų. Valstybė prižiūri maisto produktų paruošimą. Kovoja su alkoholizmu. Domisi butų ir organizacijos problema, kurios vienoks ar kitoks išsprendimas gali turėti nemaža įtakos krašto sveikatingumui. Pagaliau valstybės pareiga yra domėtis ir aktyviai bendradarbiauti su tarptautinėmis sveikatos reikalų organizacijomis.

Taip pat negalima tikėtis, kad privatinė iniciatyva, kuri be retų išimčių neišvengiamai išeina iš pelningumo principo, išspręstų ligoninių, sanatorijų, sveikatos punktų bei panašios rūšies gydymo įstaigų klausimą. Privačios gydymosi įstaigos paprastai būna prieinamos tik turtingesniesiems. Iš viso, moderniai medicinai reikalaujant brangių įrengimų, privačios iniciatyvos laukas neišvengiamai turės vis labiau susiaurėti, ir tai labai atsilieps stacionarinio ir ambulatorinio gydymo santvarkai. Privatūs gydytojai nebeišgalės įsigyti sudėtingų medicinos instrumentų ir nebebus pajėgūs individualiai atsakyti į visus šių dienų modernios medicinos jų profesijai statomus reikalavimus.

Reikia dar pažymėti, kad ateityje gydytojai bus verčiami labiau specializuotis atskirose šakose ir palikti bendrąją medicinos praktiką vis labiau nuošalyje. Šis perėjimas iš universalumo į specializaciją yra medicinos mokslo pažangos rezultatas, pasiektas ypač per paskutiniuosius dešimtmečius. Šio amžiaus pradžioje gydytojui dar pakako žinių įvairiose medicinos mokslo šakose ir techniškoje praktikoje, kad vienas galėtų suteikti medicinos patarnavimus. Šiandien dėl nepaprastai pažangios technikos jis to nebegali.

Pagal dabartinę koncepciją preventyvinė medicina bando pakeisti gydomąją. Tam yra vis dažniau praktikuojami “normalių asmenų” patikrinimai, norint iš anksto nustatyti atsirandančius negalavimus ir tuo būdu apsaugoti nuo sunkesnių susirgimų bei komplikacijų. Pagrindingesniam tyrimui ir priežiūrai ligonis vis labiau yra dalijamas tarp įvairių specialistų. Didėjantis medicinos patarnavimų komplikuotumas reikalauja tarp šių pastarųjų nuolatinio ryšio ir glaudaus bendradarbiavimo. Šiam tikslui įgyvendinti reikia sukurti sveikatos sistemą, kurioje medicinos patarnavimai būtų suteikiami kolektyviai, sutelkiant vienon darbovietėn įvairių specialistų grupę. Šis naujas bandymas, išplaukiąs taip pat iš dabarties technikos ir mokslo reikalavimų, yra revoliucionieriškiausias bruožas mūsų epochos medicinoje. Žinoma, specialistų grupės darbui yra reikalingos modernios patalpos, kurias gerai įrengti tegalės tik valstybė. Nesvarbu, kaip tos patalpos bus pavadintos: poliklinikomis, sveikatos, gydymo ar diagnostikos centrais, sveikatos punktais ar pan. Svarbu, kad ateityje ligoniui nebereikėtų be reikalo gaišti laiko besilankant nuo vieno specialisto prie kito, norint išsiimti sau sveikatos pažymėjimą ar sužinoti tyrimų rezultatus. Į šį kolektyviu būdu praktikuojamą metodą paskutiniu metu yra kreipiama vis daugiau dėmesio, nors yra ir priešingų nuomonių gydytojų. Evoliucija socialine prasme vyksta pasauliniu mastu, nors įvairiose kraštuose nevienodu tempu ir nevienoda kryptimi.

Laisvajame pasaulyje valstybės kišimasis ir rūpestis socialinėmis reformomis išplaukia iš pačios valstybės intereso galimai geriau aprūpinti visus savo piliečius medicinos patarnavimais. Ši evoliucija vyksta organiškai, palaipsniui, taikydamosi prie laiko dvasios ir technikos reikalavimų. Net liberalistinės krypties sveikatos reikalų tvarkymo kraštuose, kaip pvz. JAV-se, šiandien daromi pakeitimai vis daugiau įneša socialinių reformų. Buvęs JAV prezidentas Trumanas 1945 m. lapkričio 20 d. savo pranešime kongresui apie sveikatos reikalų organizaciją krašte pastebi, kad iki šiol daromi priekaištai JAV socialinės medicinos srityje yra pagrįsti. Tame pačiame pranešime jis siūlė plėsti ligoninių ir sanitarijos centrų statybą tiek federalinėje, tiek atskirų valstybių plotmėje; labiau išvystyti įstaigas motinos ir vaiko globai ir, svarbiausia, padaryti medicinos patarnavimus prieinamus kiekvienam piliečiui. Šiam tikslui Trumanas siūlė paskirstyti medicinos išlaidas visiems ir suorganizuoti bei išvystyti privalomą socialinio draudimo sistemą. Ji turėtų būti organizuojama federalinėje plotmėje, bet administruojama decentralizuotai, lokaliniu būdu atskirose valstybėse. Trumano projektas, pateiktas anuomet kaip diskusijų bazė kongresui, turi nemaža panašumo su Beveridge planu Anglijoje. Tik gaila, kad jis susilaukė griežto protesto iš American Medical Association pusės. Dėl šios priežasties visiškas jo įgyvendinimas gerokai užsitęs, nors mažesnių bandymų reformuoti socialine prasme medicinos profesiją, kaip jau matėme, sutinkame ir dabar.

Sovietų Sąjungoje, dabarties Lietuvoje bei satelitiniuose kraštuose valstybė per daug kišasi į gydytojo darbą ar net į patį medicinos patarnavimo vertinimą, statydama politinę koncepciją augščiau už žmoniškumo principą. Socializuota medicina tampa valdžios monopoliu, kurį iš viršaus diriguoja partija. Jos trūkumai yra neišvengiamai susiję su pačios politinės ir ekonominės santvarkos trūkumais. Sistema, kuri yra paniekinusi individo vertę, negali sukurti priimtinos santvarkos medicinoje, kurios pačioje esmėje glūdi žmoniškumo principas (Hipokrato priesaika). Medicinos santvarka Sovietų Sąjungoje ignoruoja žmogaus asmenį ir juo rūpinasi tik tiek, kiek jo sveikata yra svarbi valstybės ūkiui. Tuo būdu nelieka vietos tiesioginiams gydytojo santykiams su pacientu, kurie normaliai turi būti pagrįsti pasitikėjimu. Profesinė paslaptis paneigiama. Iš kitos pusės, valstybė, statydama savo reikalavimus gydytojui, nekartą verčia jį eiti prieš savo sąžinę. Taip pat ši sistema gydytojo asmenyje yra linkusi nustelbti jo interesą savo profesijai. Gydytojas lieka valdininkas, suvaržytas biurokratijos rėmų.

Augščiau minėti faktai rodo, jog nei viena, nei antra šių sistemų negali būti priimta, jau nekalbant apie jų tobulumą. Dabarties medicinos tendencija — atsiriboti nuo vienpusiško klausimo sprendimo. Todėl ateities sveikatos santvarka, išeidama tiek iš socialinio gyvenimo, tiek iš pačios medicinos pažangos reikalavimų, negalės tenkintis palikti medicinos sritį vien privačiai iniciatyvai, kuri, kaip matėme, nepajėgia visiems suteikti pilno aprūpinimo šioje srityje. Iš kitos pusės, socializuotos medicinos įgyvendinimo pavyzdžiai parodė pavojų, kuris gresia tiek pacientui, tiek pačiam gydytojui. Įprastiniai, nuo antikinių laikų galioją principai: gydymo laisvė, profesinė paslaptis, ligonio teisė rinktis gydytoją, visiems vienodai prieinami medicinos patarnavimai, turi būti garantuojami kiekvienoje santvarkoje. Šie principai, stovėdami augščiau pozityvinės teisės, yra už valstybės intervencijos ribų. Jie didele dalimi apsprendžia medicinos santvarką ir yra garantija, kad sveikatos reikalai bus tvarkomi humaniškumo ir asmens vertės, bet ne kuriais kitais principais. Todėl ideali šių dienų sveikatos reikalų organizacija reikalauja abiejų minėtų kraštutinių krypčių sintezės, nes tik tuomet ji bus pilna to žodžio prasme socialinė.

IV. SVEIKATOS REIKALAI ATEITIES LIETUVOJE

Nepriklausomybės pradžioje turėjome pilna žodžio prasme liberalistinės krypties sveikatos reikalų organizaciją, nes buvo didelė gydytojų stoka, ypač kaimuose. Tačiau šiame liberalizme reiškėsi tam tikras gydytojų solidarumas su gyventojais. Kiek vėliau Lietuvoje buvo pradėta steigti ligonių kasos. Tačiau jos apėmė tik pramonės sritį ir privačių įstaigų tarnautojus. Paskutiniais laisvojo gyvenimo metais įvedamas gydytojų vietų kontingentavimas, kad atskirose vietose susidarytų tarsi sveikatos punktai mažiausia iš vieno medicinos gydytojo, akušerės ir dantų gydytojos.

Bolševikai Lietuvoje mediciną “socializavo”, padarydami ją visišku valstybės monopoliu, o gydytoją — beteisiu valstybės tarnautoju. Visas sveikatos reikalų tvarkymas yra centralizuotas ir tvarkomas pagal SSSR sistemą. Suprantama, kad išlaisvintajai Lietuvai bolševikų įvestoji sveikatos reikalų organizacija ištisai nebus priimtina. Iš kitos pusės, jau vien dėl rasimos padėties Lietuvoje sunku bus grįžti — ir kažin, ar tai būtų tikslinga — prie visiško liberalizmo sveikatos srityje. Reformų klausimas pasidarys aktualus ir čia. Todėl klausimas, kas principiškai Lietuvai būtų naudinga.

Kaip jau matėme, kitų kraštų patyrimas sveikatos reikalų organizacijoj rodo, kad šiuo metu vis daugiau išryškėja ribos, kurios ateities medicinos santvarką vis labiau atitolina nuo absoliučiai suprastų liberalistinės ir socialistinės medicinos koncepcijų. Tvarkant sveikatos reikalus atkurtoje Lietuvoje, mums konkrečiais pavyzdžiais galėtų būti Anglijos ir ypač Švedijos medicinos santvarkos, nes iš jų tikrai daug ko galėtume pasimokyti ir pas save pritaikyti.

Dar daugiau dėmesio turime skirti specifiniams Lietuvos sąlygų reikalavimams, nes jie duos foną visai sveikatos reikalų organizacijai ir apspręs jos praktišką realizavimą. Mūsų žemės ūkio padėtis, kelių kokybė, atstumai, ekonominis krašto pajėgumas ir jo gyvenimo lygis darys įtakos sveikatos santvarkai ir techniškų įrengimų lygiui.

Grįžus Lietuvon, tam tikras pereinamasis laikotarpis nuo dabar esančios iki naujai perorganizuotos sveikatos reikalų santvarkos bus reikalingas, bet jis turėtų būti trumpas. Bolševikų įsteigtose poliklinikose arba sveikatos centruose gydytojai turės tęsti savo pareigas toliau. Ateityje galima būtų įsivaizduoti maždaug tokią sveikatos reikalų santvarką, kurioje gydytojas į sveikatos punktą skiriamas tokiomis sąlygomis:

Valstybė moka nustatytą pagrindinį atlyginimą ir dar tam tikrą sumą nuo kiekvieno paciento ir atlikto veiksmo.

 SEN. J. R. McCARTHY, RESP. WISC.

1956 Vasario 16 proga:

. . . Lietuvių tauta savo pasiryžimu ir drąsa davė puikų pavyzdį laisvajam pasauliui. Jis primena mums, kad mes negalime nurimti, ligi laisvės bus grąžintos visoms tautoms, dabar esančioms komunizmo nelaisvėje.

Gydytojas naudojasi sveikatos punkto patalpomis ir visais jame esančiais techniškais medicinos įrengimais. Tuo tarpu ligoninės, kurių dauguma jau nepriklausomybės laikais buvo valstybės arba savivaldybių žinioje, didelio perorganizavimo nereikalaus.

Sveikatos įstatymas turėtų apimti visus gyventojus.

Ligoniai turėtų būti laisvi pasirinkti bet kurį gydytoją, o gydytojai — laisvai pasirinkti sveikatos punktą. Tie, kurie nenorėtų juose dirbti, galėtų verstis privačia praktika.

Bet atrodo, kad ateities Lietuvoje individualinė medicina didelio pasisekimo neturės. Modernioje sveikatos organizacijoje medicinos praktikos vieta keičiasi, ir privatus gydytojo butas, buvęs šimtmečiais ideali darbo vieta, šiandien tam tikslui mažiau betinka. Panašiai kaip Švedijoje privatinė medicina turės užleisti vietą medikų ekipoms, dirbančioms bendrose, specialiai tam tikslui tinkamai įrengtose patalpose. Jei sveikatos įstatymas neapimtų automatiškai visų gyventojų, bet tik norinčius jo įstaigomis naudotis, tuomet gydytojai, dirbą sveikatos punktuose, galėtų priimti ir privačius pacientus, eventualiai mokėdami pašalinę sumą už valdiškų patalpų bei techniškų įrengimų naudojimą. Todėl reikia manyti, kad išlaisvintoje Lietuvoje privačia medicinos praktika namie tesivers tik geresni specialistai ir gal dar bus viena kita privati klinika.

Siūlomąją socialinės krypties sveikatos reikalų santvarką ateities Lietuvoje mėginkime pailiustruoti konkrečiu pavyzdžiu. Sakykime, Pagirių sveikatos punktui priklauso tūlas Jonaitis, nes jis gyvena Pagirių valsčiuje. Pirmą kartą jam atsilankius punkte yra sudaroma mediciniška byla Nr. 1205479. Ši byla lieka sveikatos Pagirių punkte (slaptas, tik medicinos personalui prieinamas dokumentas), o Jonaičiui išduodama to paties numerio sveikatos knygutė, kurią jis visuomet turi atsinešti, ateidamas į ligoninę arba sveikatos punktą. Jo knygutėje įrašomi kiekvieno medikalinio vizito bei tyrimų rezultatai, už kuriuos pacientas tuoj pat sumoka nustatytą minimalų mokestį ir gauna kvitą. Šis mokestis reikėtų įvesti tam, kad nebūtų per daug piktnaudojama sveikatos įstaiga. Tačiau, jei Jonaičiui dėl kurios nors priežasties nepatinka Pagirių sveikatos punkto gydytojai, jis su savo sveikatos knygute gali važiuoti į bet kurį kitą sveikatos punktą, pvz. Smilgių. Ten punkto gydytojas lygiai taip pat įrašo jo knygutėn suteiktus medicinos patarnavimus, paima mokestį ir apie tai raštu praneša Pagirių sveikatos punkto vedėjui, kuris Jonaičio medicinos byloje atitinkamai pažymi jo Smilgiuose turėtą vizitą.

Valsčių sveikatos punktų vedėjai kas mėnesį daro savo veiklos pranešimą apskrities sveikatos centrams, o šie pastarieji — sveikatos ministerijai. Iš tų pranešimų bus galima nustatyti: 1. sveikatos padėtį krašte; 2. paskirų sveikatos punktų kokybę (pvz. jei kuris punktas gyventojų būtų aiškiai vengiamas ir atvirkščiai). Be to, šie pranešimai palengvintų priežiūrą, kuri būtinai reikalinga.

Greičiau jai įvykdyti pirmieji du mediciniškos bylos, respektyviai sveikatos, numeriai galėtų reikšti apskritį (“12” pvz. Alytaus); kiti du — valsčių (“05” pvz. Pagirių); o tolimesni skaičiai — reikštų ligonio registracijos eilės numerį (“479” pvz. Jonaitį).

Kas pasakyta apie paciento lankymąsi sveikatos punkte, analogiškai turėtų galioti ir jo gydymui ligoninėse bei kitose gydymosi įstaigose. Už vaistus pacientas turėtų mokėti nedidelį procentą kainos, o likusią dalį turėtų sumokėti sveikatos įstaiga.

Tuo atveju, jei Lietuvoje būtų įvesta platesnio masto decentralizacija, centrinės valdžios funkcijos didele dalimi pereitų savivaldybėms. Žinoma, prisimenant Lietuvos sričių įvairų ekonominį lygį, valstybei, kaip ir visose kitose srityse, taip ir čia tektų vykdyti finansinį didesnių skirtumų išlyginimą.

KONGR. DANIEL J. FLOOD, DEM. PA.

1956 Vasario 16 proga:

... Ir ligi tos (išsilaisvinimo) dienos— maldaukime Dievą, kad ji nebūtų per toli — Lietuva bus simbolis viso to, kas yra skaudžiausia po sovietinio komunizmo valdžia. Kaip paminklas žmogaus nežmoniškumo žmogui Lietuva bus priminimas sovietinio imperializmo ir sovietinio kolonializmo, brutaliausio ir žiauriausio imperializmo ir kolonializmo, kokį pasaulis kada nors pažinojo. Ir kada Bulganinas, Chruščiovas, Molotovas ar kuris kitas Sovietų lyderis spjaudysis nuodingais žodžiais į Vakarų kolonializmą, tegul visas laisvasis pasaulis nurodo į Lietuvą — pirmą sovietinio kolonializmo pavyzdį — ir klausia: “Kur kitur šiame Dievo pasaulyje matome mes ar kas kitas tokią neteisybę ir tironiją kaip ši?”