Tautinio susipratimo pagrindai tremtyje
Tautos gyvenimas auga organiškai. Gali jį suvaržyti, lankstyti, bet sustabdyti vietoj neįmanoma, kol yra gyvų tautos žmonių. Vienos šakos krenta, kitos išauga, nors medis tas pats. Tremties gyvenime galioja tas pats dėsnis: šalia vyresnės kartos ateina jaunesnės kartos žmonės, ir tautinis gyvenimas tęsiamas.
Jaunimo, akademinės kartos akivaizdesnis reiškimasis davėsi ypačiai pastebimas naujųjų metų slenkstyje. Kas stebėjo jaunimo suvažiavimus, studijų dienas, kursus, negalės nepasidaryti išvados, kad į gyvenimą jaunoji karta jau ateina.
Ne vieta čia klausimui, kaip ji santykiuoja su vyresniąja karta, bet tenka pastebėti, kad jai netrūksta nei patriotizmo nei visuomeniškumo — tokio, kaip turėjo ana karta savo amžiuje ir savo sąlygose. Tik naujos dabartinio gyvenimo sąlygos įtaigoja dabartinį jaunimą prieiti prie tų pačių klausimų skirtingu pergyvenimu ir galvojimu. Jį sekti yra ne tik įdomu, bet ir nepaprastai svarbu, norint, kad vieni antrus suprastų ir dvi ar kelios kartos natūraliai organiškai įsilietų viena į kitą be tariamos “revoliucijos”.
Teko konkrečiai pasekti, kaip prie tautinio susipratimo ir patriotizmo prieina jaunimas, kuriam tėvynė tėra tolimoji ir mažai patirtoji praeitis ir kuriam gyvoji dabartis yra naujas kraštas, pririšąs prie savęs jaunimą labiau nei vyresniuosius. Pasekam tuo klausimu gabalais vieną iš tokiuose suvažiavimuose skaitytų pranešimų — Antano Sužiedėlio.
*
Išanalizavęs žmogų kaip būtybę, kurioje jungiasi proto, valios ir jausmo elementai, autorius kėlė klausimą, kuria iš tų galių tenka atremti šiandien tautinį susipratimą. Tarp daugelio tautinio susipratimo žymių (stoja žmogus į bendruomenę, aukoja Baliui, remia Vliką, domisi Lietuvos istorija, veda lietuvę ar teka už lietuvio, moko vaikus lietuviškai ir t.t.) esminį betgi tautinio susipratimo kriterijų randa šį:“ar esu nusistatęs grįžti laisvon Lietuvon ar ne? Ar aš jaučiu tėvynei dirbti pareigą — ar jaučiu pareigą tokią, jog veikiai padaryčiau auką, atsisakydamas nuo savo asmeniškų patogumų, jei tėvynė to pareikalautų...Jei taip, tai tada maža tereikia kalbėti apie Balfus ir bendruomenes — tai tėra laikinės priemonės tautiniam susipratimui išlaikyti, ir jų reikalas aiškus kiekvienam, kuris yra pasiryžęs padaryti tą asmeninę auką, kai tėvynė bus laisva. Bet tos priemonės ir veikimai neturi jokios prasmės, jei netikim laisvos Lietuvos ateitim. Už tat ir tautinį susipratimą matuoti tėra prasminga pagrindiniu kriterijum — kiek tvirtas mūsų nusistatymas įnešti savo dalį, gal didelės asmeninės aukos pareikalausiančią laisvos Lietuvos atkūriman?”
*
Pažiūrėjęs į tautinį susipratimą kaip į pareigos supratimą bei pajautimą, toliau kalbėtojas nagrinėjo, kuo tą pareigą paremti ir palaikyti — protu? jausmais?
“Kokią rolę tautinio susipratimo išlaikyme vaidina jausmai? Be abejo, šiuometiniame lietuviškam gyvenime jie vaidina be galo svarų, didelį vaidmenį. Minėjimai, suvažiavimai, susibūrimai, stovyklos, vakarai — visa tai jausmais išdailinta, nuspalvinta, išpuošta. Sustojam į ratelius, rankom susiėmę, ir dainuojam tas tikrai žavias lietuviškas dainas dainuojam apie Nevėžį, srauną ir gilų, apie Nemuną, tykų ir didį, apie Lietuvos girias žalias, laukus javais išplaukusius, apie marias ir ežerus ir ramų vakarą, tėviškės sodyboj. Mes supilam kapus partizanams, išeinam eisenose jų lankyti su žiburiais rankose, minėdami jų kovą šventą, jų auką kruviną. Mes klausomės minėjimuose savo vyresniųjų nuoširdžių kalbų apie didingą karžygišką Lietuvos praeitį, apie grožį ir šilumą namų, kuriuos palikome. Su giliu įsijautimu ir nuoširdžiu žavesiu mes patys deklamuojame apie vaikystėj išbėgiotus takelius ir kalnelius, kuriais rogutėm slidinėdavom. Mes taip didžiuojamės Lietuvos praeitimi, grožimės Lietuvos gamta, liūdime dėl Lietuvos kančios ir vargų. Visai tai yra be galo gražu, kilnu, galinga. Tų jausmų apimtas kartais nori sušukti — tėvyne, štai aš — mano jėgos, mano darbas, mano rūpestis — aš savo varganą galvą padėsiu, kad tu būtum laisva, gyva Lietuva .. .
“Bet aš nebijau pasakyti, jog visi šitie uždegą ir pagauną jausmai yra tuščias reikalas, jei nėra gilesnio, nei šie jausmai, supratimo, kas yra tėvynės prasmė, dar šviesesnio pažinimo, kas yra tėvynės vertė...
“Jausmas lieka jausmas — ar tai vaikiško susižavėjimo ar patriotizmo jausmas. Jausmas yra laikinė žmogaus savijauta, reguliuojama įvairių aplinkos įtakų... Argumento dėliai, suruoškime, sakykim, dailų, gražų, tikrai gerą montažą apie kenčiančią Lietuvą. Ir pakvieskim tan vakaran žmonių, kuriem Lietuva tiek pat kiek mums Sicilija. Jei montažas geras, tai ilgai netruks, ir tie žmonės ir liūdės, ir džiaugsis, ir žavėsis, ir nekęs drauge su mumis. Taip žmogus padarytas — jis verkia su verkiančiais, juokiasi su tais, kurie juokaisi... Jam taip gera. Gera ir mums gyventi ta socialine vienuma, kurion mus kiekvieną sieja ir įtraukia liūdna daina apie Nemuną ar tranki daina apie uošvės dvarą. Drauge su visais liūdėdami, drauge vildamiesi, ilgėdamiesi, mes pasijaučiam esą grupės nariai, jaučiamės suprasti, priimti. Ir tai gera, mums gera taip.
“Bet jeigu nieko nėra daugiau kaip jausmai, tai mums lygiai bus gera po kelerių metų, įsitaisius baltą namą, kojas mirkyti šiltam baseine ir klausytis vaikučių tauškėjimų: “Mama, tėti, žiūrėk, aš moku apsiversti per galvą! ” Ir tada mes jausimės ir suprasti ir priimti, ir mums nereiks lietuviškų dainų apie Nemuną, ir nepasigesime Maironio eilėraščių.
“Štai kodėl tautinis susipratimas, jausmais ugdomas ir gaivinamas, man rodosi toks pat laikinis nepastovus kaip ir tie amžinai besikeičią jausmai. Toks tautinis susipratimas baigiasi ne ką vėliau, kai išsiskirsto draugai, liūdnas dainas drauge su tavim dainavę”.
*
"Tad kaip tautinį susipratimą aplaikyti? Kaip sutvirtinti?
"Va, čia ir visa laimė, kad žmogus nėra vien tik jausmų kamuolys. Jis turi šviesų objektyvų protą ir turi valią, kuri siekia gėrio”. Protu tenka suprasti klaidingą ir teisingą tėvynės ir jos ryšio su žmogum supratimą. "Kai kas tėvynės prasmę aiškina šitaip. Esą, tėvynės žmogui reikia, be tėvynės jam negerai. Sykį gimei vienos šalies sūnum ar dukra, tai be jos negali pilnai gyventi. Tėvynės esą reikia tau taip, kaip reikia duonos ir gėrimo, arba kaip mažam vaikui reikalingi tėvų namai. Tėvynės neišsižadėk, neišsigink, nepamiršk, nes be jos nerasi ramybės.
"Šitoks tėvynės vertės supratimas yra grynai subjektyvus ir todėl reliatyvus dalykas. Ji, tėvynė, tiek verta, kiek ji man asmeniškai, nuo asmenybės integracijai duoda. Bet jei šitaip norime tėvynės prasmę suprasti, tai nepamirškime, jog gimtasis kraštas toli gražu ne visiems vienodu mastu gėrį dalina. Tam, sakysim, kurs Lietuvą paliko keturiasdešimt metų amžiaus būdamas, tėvynės aplinka yra persunkusi visą gyvenimą, ir tokiam žmogui iš tikrųjų be galo sunku be gimtojo krašto prasmingai gyventi. Tokiam žmogui tėvynės vertė, matuojama tuo subjektyviu mastu, yra nepaprastai didelė. Bet visai kitokia yra tam, kurs iš Lietuvos iškeliavo vežimėly stumiamas, mamos pagalvėliais apkamšytas. Jam kur kas daugiau yra davusi svetimoji aplinka, negu lietuviškoji, ir jis toj svetimoj aplinkoj gal dar laimingiau ir tiesiau gyvenimą nugyvena negu Lietuvon sugrįžęs.
“Štai ir matom, jog toks subjektyvus, asmeninės naudos kriterijus tėvynės prasmei ir vertei suprasti yra reliatyvus ir netikras. Jei mums, kurie dabar esam studentų eilėse, Lietuva yra brangi kaip asmeninės laimės šaltinis, tai tiems, kurie ateina po mūsų, šitie argumentai bus iš tikrųjų labai maža paskata tautiniam susipratimui ugdyti ir palaikyti.”
“Man rodos, tėvynės prasmę reikia visiškai kitaip suprasti. Lietuva mums turi būti pirmoj eilėj ne mūsų kasdieninės asmeniškos laimės viltis, bet paprasčiausiai — šventa pareiga. Gimtoji šalis yra etinė vertybė ir kaip tokia ji žmogų saisto ir įpareigoja. Nedarykim sau iliuzijos, jog grįžti į Lietuvą bus mūsų gyvenimo malonus išsipildymas. Grįžti Lietuvon yra niekas kitas kaip gal nemaloni, gal didelės asmeninės aukos pareikalausianti kieta pareiga.
“Tėvynė yra taip etinė moralinė vertybė kaip ir Dievas žmogui yra vertybė. Ir tautinis susipratimas galima būtų apibrėžti — tai šviesus proto pažinimas, supratimas tėvynės kaip etinės vertės, kaip moralinės pareigos, ir tvirtas valios palenkimas, nusistatymas šitą pareigą įvykdyti”.
