PILIETYBĖS PRASMĖ
K. M. NEMURA, Australija
Praėjusį rudenį New Yorke posėdžiavęs, Vlikas nusitarė, kad grupių atstovais Vlike gali būti ir ne Lietuvos piliečiai. Ligi tolei Vliko statute buvo įsakmiai pabrėžta, kad Vlike atstovu būti tegali Lietuvos pilietis. Kodėl Vlikui prireikė tokio radikalaus posūkio Lietuvos valstybinio kontinuiteto atžvilgiu, oficialių pagrindų neteko girdėti. O šiam Vliko posūkiui neoficialiai advokataujančiųjų pasisakymuose aiškėja daugiau oportūnistinis paviršutiniškumas, kaip tikrovės pažinimas ir pačios pilietybės supratimas. Kadangi dabartinėje tarptautinėje Lietuvos padėtyje Lietuvos pilietybei tenka ypatingas vaidmuo kaip Lietuvos valstybinio kontinuiteto veiksniui, todėl tariuos pilietybės klausimą verta palukštenti grynai pačios Lietuvos reikalo prasme.
1. KAS GI YRA PILIETYBĖ?
Nėra valstybės, kurios visi gyventojai, neišskiriant nė atsitiktinių prašalaičių, būtų lygiateisiai jos šeimininkai. Kiekvienoje valstybėje šeimininkas yra tik tam tikra valstybinė bendruomenė (“Staatsvolk”, “populus”). Šiai valstybinei bendruomenei priklauso ir valstybės suverenumas. Tik ji kompetetinga nustatyti valstybės valdžios vykdymo sąrangą. Tik ši valstybinė bendruomenė yra lyg ir valstybės savininkė, o ne visi valstybės gyventojai. Kas iš valstybės gyventojų yra ir kas gali būti šios valstybinės bendruomenės (“Staatsvolko”) nariu — nustato valstybes konstitucija ir įstatymai.
Priklausymasšiai valstybinei bendruomenei ir yra pilietybė.
Mūsų žodis “pilietybė”, arba prancūzų “nationalité”, arba anglų “citizenship” pilietybės prasmės taip vaizdžiai neišreiškia, kaip vokiečių žodis “Staatsangehörigkeit” — priklausymas valstybei. Ir ne betkoks priklausymas, o tik toks, kuris valstybės gyventoją padaro valstybinės bendruomenės nariu su atitinkamomis nario-piliečio teisėmis ir pareigomis.
Pilietybė tad yra valstybinės bendruomenės narystė. Pilietis yra tarsi valstybės bendrasavininkas, pačios valstybes miniatiūra. Todėl pilietybės reikalams valstybė skiria labai daug dėmesio. Pvz. Jungtinių Valstybių prezidentu tegali būti pačiose Jungtinėse Valstybėse gimęs jų pilietis. Ogi kitų valstybių piliečių priėmimas Jungtinių Valstybių piliečiais susijęs su visa eile sąlygų. Ir Lietuvos piliečiu nelietuvis galėjo būti priimtas tik išgyvenęs Lietuvoje be pertraukos bent dešimt metų, mokąs žodžiu ir raštu lietuviškai, be to atitinkąs eilę kitų įstatymo reikalaujamų sąlygų. Ir lietuvis ne Lietuvos pilietis galėjo įsipilietinti, tik Lietuvoje apsigyvendamas.
Kai aš universitete iš Lietuvos konstitucinės teisės profesoriaus pirmąsyk išgirdau Lietuvos Valstybės Konstitucijos įžangos žodžius “Lietuvos tauta”, man tatai skambėjo nesusipratimu. Aš žinojau tik lietuvių tautą. Ir dabar dar man Lietuvos tauta skamba neįprastai. Tačiau konstitucijos redaktoriai, pasiaiškinę ir su K. Būga ir su J. Jablonskiu, Lietuvos valstybinei bendruomenei pavadinti geresnio termino nesugalvojo. Tad ir turime lietuvių tautą — tautiečių visumą, ir Lietuvos tautą — Lietuvos piliečių visumą. Lietuvos valstybės suverenumas priklauso Lietuvos tautai. O Lietuvos pilietis yra tarsi Lietuvos valstybės bendrasavininkas, tarsi pačios Lietuvos valstybės miniatiūra. Iš čia eina pilietybės vaidmuo bei reikšmė dabartinėje tarptautinėje Lietuvos padėtyje.
2. PILIETYBĖ TEISINIU ATŽVILGIU
Lietuvos pilietybę tebeturi okupuotame krašte gyveną jos turėtojai iš nepriklausomybės laikų, deportuotieji ir jų abejų palikuonys. Nepaisant Sov. Sąjungos neteisėtai, laužant Hagos konvenciją, užkartos okupuotiesiems Lietuvos piliečiams Sov. Sąjungos pilietybės, kol Lietuva de jure egzistuoja, egzistuoja ir Lietuvos pilietybė. Okupuotasis Lietuvos pilietis, nors ir primestas Sov. Sąjungos pilietybę, nepaliauja buvęs Lietuvos piliečiu ir, atsidūręs laisvajame pasaulyje, sava Lietuvos pilietybe be jokių sunkumų gali naudotis.
Savo ruožtu, svetur atsidūrusiam Lietuvos piliečiui savai pilietybei išlaikyti pagrindas — nenutrūkti ryšių su Lietuva. Esamomis sąlygomis šis ryšių su Lietuva nenutrūkimas tegali reikštis pasirūpinimu veikiančiose Lietuvos pasiuntinybėse ar konsulatuose Lietuvos paso ar jo galiojimo pratęsimo. Abejingumas ar šykštumas ir šios rūšies ryšį su Lietuva palaikyti galima aiškinti ryšio su Lietuva nutraukimu ir Lietuvos pilietybės praradimu, svetimos pilietybės nė neįgyjant. Lietuvai išsilaisvinus, toks apsileidimas Lietuvos pilietybės klausimu gali sudaryti nenumatytų sunkumų.
Kadangi Lietuvos pilietybės įgijimas atremtas vadinama jus sanguinis (kraujo teise, t. y. tėvų pilietybe), tai ir svetur gimusieji Lietuvos piliečio vaikai turi Lietuvos pilietybę. Ir kadangi anglosaksinė pilietybės teisė atremta vadinama jus soli (gimimo teritorijos principu), tai Lietuvos piliečio Australijoje, Amerikoje, Kanadoje gimusieji vaikai turi dvigubą pilietybę. Dvigubos pilietybės kolizijoms taikoma 1930 m. Hagos tarptautinė konvencija.
Lietuvos pilietybės tvarkymo bendra taisyklė — pilietybės netenkama, priėmus svetimos valstybės pilietybę. Tik išimties keliu vidaus reikalų ministeris tokiu atveju gali leisti pasilikti ir Lietuvos piliečiu. Esamomis sąlygomis ši išimties teisė praktiškai neveiksminga, nes nėra kas ją vykdo. Nei Jungtinių Valstybių, nei kurio kito krašto lietuviams nėra jokių pilietybės privilegijų, išskyrus augščiau minėtąjį priėmimo Lietuvos piliečiu palengvinimą, kad “Lietuvis gali būti būti priimtas Lietuvos piliečiu, jei jis apsigyvena Lietuvoje”, atseit, neprivalo išgyventi be pertraukos dešimt metų.
Kadangi pilietybės nuostatai liečia Lietuvos tautos sudėties susidarymą, kol Lietuvos valstybės suverenumo vykdymas okupacijos sukliudytas, vargiai yra kas kompetentingas tuos nuostatus keisti.
3. LIETUVOS PILIETYBĖS POLITINIS VAIDMUO BEI REIKŠME
Dabartinėje Lietuvos valstybės padėtyje pirmiausia ji eina iš to, kad pačiu savo buvimu laisvajame pasaulyje Lietuvos pilietis valstybinę Lietuvos egzistenciją de jure bent kaikuriais atžvilgiais padaro ir jos egzistencija de facto. Todėl valstybinio kontinuiteto prasme neperdėtai galima teigti Lietuvos piliečio reikšmę esant vertą “Lietuvos ambasadoriaus” vardo. Esamomis sąlygomis Lietuvos pilietybės išlaikymas yra tolygus Lietuvos valstybiniam kontinuitetui de jure ir de facto.
Lig šiol nė viena laisvojo pasaulio valstybės vyriausybė nėra dar Sov. Sąjungos agresijos veiksmų prieš Lietuvą įteisinusi, ir todėl de jure Lietuvos valstybė tebėra, šis tarptautinės bendruomenės politinio palankumo teisinis gestas okupuotajai Lietuvai betgi tik tada bus gyvai visur jaučiamas, kai de jure gyva Lietuva per savo laisvajame pasaulyje esančius piliečius bus gyva ir de facto. Italijos vyriausybės sulyginimas Lietuvos piliečių traktavimo su kitų valstybių piliečių traktavimu yra naujas Lietuvos gyvybės de jure pabrėžimas. Tai yra Lietuvai politinis laimėjimas. Bet jam reikalingi Lietuvos piliečiai.
Kiekvienu atveju Lietuvos de jure angažuoja mus iš jo einančios Lietuvos pilietybės kontinuiteto atžvilgiu. Tik pagalvokime, jei svetimos valstybės, nepaisydamos kaikurių dėl to nepatogumų savo santykiams su Sov. Sąjunga, visdėlto Lietuvai de jure pripažinimo neatsako, kaip tad galėtų pačios Lietuvos savininkas — Lietuvos pilietis dėl savųjų patogumų, prisiimdamas svetimos valstybės pilietybę, tuo pačiu atsisakyt būti Lietuvos valstybinio kontinuiteto eksponentu. Žinoma, kas savos profesijos ar padėties verčiamas prisiima naują pilietybę, kad tuo būdu paveikiau galėtų tarnauti Lietuvai ir jos laisvės kovai, tas galima nuo pareigos Lietuvos valstybiniam kontinuitetui atleisti. Tačiau be būtino reikalo Lietuvos pilietybės iškeitimas nauja nėra Lietuvos interesas.
Be to, ir pačių Lietuvos diplomatinių bei konsuliarinių misijų gajumui bei paveikumui naudinga taip pat juo didesnė Lietuvos piliečių apyvarta. Teisingai tautininkų sąskrydžio Washingtone organizatoriai pasistengė ta proga sutelkti daugiau jaunimo Lietuvos pasiuntinybėje, kuri apskritai gal ir perdaug atsiribojo nuo esančios laisvajame pasaulyje gyvosios Lietuvos.
Ir juo yra reikšmingesnis Lietuvos pilietybės kontinuitetas Lietuvos laisvinimo organizacijoje. Čia jis reikšmingas pirmiausia jau tuo, kad Lietuvos tautai (“Staatsvolkui”) organiškai atstovauti tegali Lietuvos tautos narys — Lietuvos pilietis, lygiai kaip lietuvių tautai organiškai atstovauti tegali lietuvis. (Tuo nemažinamas vaidmuo ne Lietuvos piliečių Lietuvos laisvės kovai. Bet jų kitas titulas ir kitas pagrindas). Ir jei mes teisingai ir pagrįstai piktinamės kokio sovietinio kvislingo pareiškimais Lietuvos vardu, ar kokio tautos apostato pareiškimais mūsų tautos vardu, mes lygiai turime suprasti, ką reiškia ne Lietuvos piliečio titulas Lietuvos laisvinimo darbe, veikiant Lietuvos vardu. Ne
Lietuvos piliečių laisvinimo organas tuo pačiu yra ne Lietuvos organas,nes jam stigtų Lietuvos organiško kontinuiteto. Toks organas neturėtų nė organiško titulo Lietuvai atstovauti tarptautiniuose santykiuose, pvz. kad ir Bonnoje. Tokio organo santykiai su Lietuvos pasiuntinybėmis atsistotų visai kitoj plotmėj, negu kad organo su valstybiniu kontinuitetu, tariant Lietuvos piliečių organo. Dar daugiau. Ne Lietuvos piliečių atsiradimas Lietuvos vardu veikiančiame laisvinimo organe ne tik būtų pažeidimas Lietuvos de jure padėčiai. Tai būtų tolygu pasikėsinimui degraduoti Lietuvą į padėtį prieš 1918 m. Vasario 16-sios aktą, kai buvo nutrūkęs Lietuvos valstybinis kontinuitetas ir tegalima buvo reikštis lietuvių tautos vardu.
4. MORALINIU ATŽVILGIU
Lietuvos pilietybei tenka svarbus vaidmuo kaip valstybinio solidarumo išraiškai. Kaip per tautinį solidarumą visi lietuviai yra tarp savęs broliai, taip per Lietuvos pilietybe reiškiamą valstybinį solidarumą visi Lietuvos piliečiai yra bendro valstybinio likimo dalininkai. Valstybinis solidarumas yra tos pat vertės valstybei, kaip tautinis solidarumas tautai. Ypatingai svarbus valstybinio solidarumo kontinuitetas kaip jungtis tarp okupuotosios Lietuvos ir jos vardu laisvajame pasaulyje veikiančiųjų veiksnių. Iš čia Lietuvos pilietybės valstybinio solidarumo moralinis vaidmuo Lietuvos laisvės kovai.
Tik pagalvokime, kokio slegiančio poveikio galėtų turėti pavergtojo krašto nuotaikoms žinios iš laisvojo pasaulio, kad čia jau stinga Lietuvos valstybinio kontinuiteto eksponentų net Lietuvos vardu besireiškiantiems Lietuvos laisvinimo veiksniams, net Lietuvos politinių partijų vardais besireiškiančių grupių centrams. Kai pvz., vietoje Lietuvos valstybinio kontinuiteto eksponento — Lietuvos piliečio Pajaujo Lietuvos valstiečių liaudininkų egzilinės grupės priešakyje atsiranda jau Amerikos pilietis Pajaujis-Javis, — Lietuvos valstybinio kontinuiteto ir valstybinio solidarumo ryšys tarp lietuvio patrioto ir svetimąją tautybę prisiėmusioj o jo brolio. Tik lig šiol kažkodėl į tautinio solidarumo vaidmenį daugiau kreipėme dėmesio. Tuo tarpu Lietuvos pilietybės valstybinio kontinuiteto ir valstybinio solidarumo vaidmeniui kažkodėl mūsų abejingumas atrodo dažnam lyg savaime suprantamas dalykas. Lyg Lietuvos pilietybė tebūtų panašios prasmės, kaip ant veido pudra, kurią nuprausei ir ženklo nebelieka, ir gali naujai pudruotis. Esmėje tai yra ne tik teisinio ir politinio pilietybės atžvilgio nesuvokimas, bet ir jos moralinio vaidmens perlengvapėdiškas nuvertinimas.
Lietuva de jure tebėra gyva, ir Lietuvos pilietybė yra šios gyvybės, lygiai kaip Lietuvos diplomatinės ar konsuliarinės misijos, regimas ženklas, Lietuvos valstybinio kontinuiteto išraiška. Kol bus ne tik atstovybės, konsulatai, bet ir daugiau Lietuvos kontinuiteto tikrų nešiotojų — Lietuvos piliečių, tol bus ir stipresnis pagrindas kitoms valstybėms palaikyti Lietuvos pripažinimą.
