SKAUTO ĮNAŠAS

A. V. DUNDZILA,
Los Angeles,

Skautiškoji ideologija pilnutinę asmenybę apsprendžia trijų vertybių — Dievo, tėvynes, artimo — darna. Šių vertybių įsisąmoninimo link skautybė veda vaiką vienu iš natūraliausiai mažamečiui pritaikomų būdų— žaidimu. Paūgėjusiajam žaismo metodą pakeičia sąmoningas vadovavimas, kuris betgi yra reiškiamas ne liepiamąja nuosaka: “eik, daryk”, bet demokratinio sutarimo dvasia: “eikime, darykime”. Amžius ir skautiškasis subrendimas išleidžia skautus vyčius, akademikus skautus ir aktyvių vadų — skautininkų kadrus. Jie studijuoja gyvenimo, skautybės, valstybės ir kitas bendrąsias laiko ir vietos keliamas problemas. Jie sudaro skautiškojo jaunimo auklėjimo bei vadovavimo aktyvųjį branduolį visuomenėje, mokykloje, pačiame skautų būkle, stovykloje, iškyloje. Šis skautiškojo brendimo ir veikimo ratas nuolat sukasi iš kartos į kartą. Keičiasi žmonės, bet skautiškoji mokykla visad ta pati.

Be abejojimo, ir skautybės mokyklą, kaip kad ir kiekvieną kitą mokyklą, eidamas ar išėjęs jaunuolis nėra garantuotas nuo klystkelių. Tačiau kiekvienas skautas gauna tris aiškias gyvenimo gaires — Dievo, tėvynės ir artimo gaires. Pagal šias gaires orientuodamasis, skautas kuria ne tik savo asmeninį gyvenimą, bet pagal savo išgalės veikia ir savo aplinką, atlieka savo pareigas savai tautai.

SKAUTAS PEREINA Į POGRINDĮ

1940 m. Lietuvą okupavus, lietuviškoji skautybė buvo tučtuojau užgniaužta. Skautų organizacija oficialiai likviduota. 1940 m. liepos 25 d. “Vyriausybės Žinių” nr. 720, eil. 5749 buvo paskelbtas “Lietuvos skautų sąjungos likvidavimo įstatymas”, kuriame skaitome:

1.    Lietuvos Skautų Sąjunga su visais jos daliniais nuo 1940 m. liepos 18 dienos likviduojama.

2.    Lietuvos Skautų Sąjungos likvidavimo ir turto perdavimo tvarką nustato Švietimo Ministras.

3.    Lietuvos Skautų Sąjungos Įstatymas (V. Ž. Nr. 338, eil. 2321) ir Lietuvos Skautų Sąjungos statutas (V. Ž. Nr. 473, eil. 3324) panaikinami.

4.    Šis įstatymas veikia nuo 1940 m. liepos 18 dienos.

J. Paleckis, E. Respublikos

Prezidento p., Ministras Pirmininkas Prof. V. Krėvė-Mickevičius, Ministro Pirmininko Pavaduotojas, Kaunas,

1940 m. liepos 20 d.”

Tačiau šiuo Maskvos kvislinginio pobūdžio aktu anaiptol nebuvo likviduota okupuotoje Lietuvoje pati skautiškoji dvasia. Todėl, kai tik pradėjo reikštis organizuota mūsų tautos rezistencija okupantui, rezistencinio pogrindžio veikėjuose sutinkame labai daug skautų, kurie tuo keliu ryžosi atlikti savo pareigas tėvynei. Jų atsidėjimas pavojingam pogrindžio veikimui, jų ryžtas, ištvermė ir tikėjimas Lietuvos laisve, jų nesvyruojanti pasipriešinimo okupantui dvasia stiprino ir visus kitus skautus. Tarp partizanų kapų, tarp gestapo ir NKVD aukų okupuotoj Lietuvoj, nacių kacetuose ir Sibiro giriose rasime labai daug ir skautiškosios mokyklos auklėtinių. Į skautybę įsijungusi tremties jaunimo karta turi gausių gyvų lietuvio skauto pasiryžimo, sumanumo, drąsos ir pasiaukojimo tėvynės reikalams pavyzdžių. Rezistentų skautų darbo, kovos bei aukos pavyzdžiai kaip kokie švyturiai kalne nuolat nušviečia tremties skauto kelią.

Dar neatėjęs laikas viešumai pateikti skautų rezistencijos apyskaita. Tačiau ir esamomis sąlygomis teisinga ir reikalinga prisiminti “nežinomojo lietuvio skauto” — laisvės kovotojo įnašą Lietuvos laisvės kovų sąjūdžiui.

Pirmosios rezistencinės apraiškos skautuose pasirodė su skautų organizacijos likvidavimu. Įsakymai atiduoti komjaunimui skautų turtą, iždą, bylas buvo nepaisomi, delsiami. Vėliavos slepiamos. “VYTIES” Korp. vėliava, apsaugota nuo ardančių įtakų, tebelaukia saugioj vietoj savo korporantų.

PRISITAIKYMAI PRIE POGRINDŽIO

Vokiečių okupacijos metais buvo susiorganizavęs skautų pogrindis. 1941. 7. 2. pasirodė pirmas pogrindžio skautų atsišaukimas. Okupacijos sąlygoms veikiant, susidarė bent keli pogrindžio skautų vienetai. Juos apjungė Lietuvos rezistencijos skautų tarybos pirmija, brolija ir seserija. Pogrindžio sąlygoms buvo pritaikytas ir statutas. Atsisakyta vietininkijų. Visa pogrindžio skautų organizacija atremta į skiltis. Skautas pažinojo tik skiltininką, skilti-ninkas — draugininką, draugininkas — tuntininką, o pastarasis — vadeivą. Skautų pogrindis buvo sumezgęs ryšį net su Čekoslovakijos skautų pogrindžiu. Pogrindžio skautų veikla nesiribojo tik skautiškųjų idėjų plotme. Buvo įsitraukta į praktišką rezistencinę veik

lą: platinama pogrindžio spauda, stebimi okupanto veiksmai ir registruojami jo nusikaltimai, ruošiamasi sanitarijos tarnybai ir kitiems krašto gynybos pagelbiniams uždaviniams, talkinama kultūros uždavinius vykdant. Buvo organizuojami suvažiavimai, o Marijampolėje suorganizuoti skiltininkų kursai. Ypač gyvai reiškėsi pogrindy akademikai. Iš pradžių tik negausi grupelė ir savybės pobūdžio sueigos vėliau išaugo į stambų pogrindžio skautų vienetą. Buvo nustatytas nuolatinis ryšys tarp Kauno ir Vilniaus. 1943 m. Klebonišky iškylos metu išrinktas korp! vadas, baigusieji mokslus užskaityti filisteriais, pravestas laužas. Sueigose buvo svarstomi aktualieji dienos klausimai. Buvo pradėtas organizuoti sukilimo metu žuvusio korp! pirmininko inž. Milvydo paminklo statybos fondas. Ant bolševikų nužudyto filisterio Namiko kapo korp! vardu buvo apdėtas vainikas su korp! spalvomis.

Suprantama, skautų pogrindis negalėjo sutelkti ir į aktyvų skautavimą įtraukti visų skautų. Antra vertus, daug aktyvių pogrindžio skautų buvo įsijungę ir aktyviai dirbo bendrosiose rezistencijos organizacijose: Lietuvių Fronte, Laisvės Kovotojų Sąjungoje, Laisvės Armijoje.

BENDRAME REZISTENCIJOS TINKLE

1940 m. rudenį Vilniuje ir Kaune susidarius rezistencinio pogrindžio užuomazgoms, jose randame ir žinomus skautų veikėjus. Žymus vaidmuo teko skautams ir organizuojant rezistencinio pogrindžio tinklą krašte, palaikant ryšį, organizuojant persekiojamiems slėptuves, organizuojant spausdinamąsias priemones ir spaudos platinimą, organizuojant ginklų “tiekimą”. Daug prisidėjo skautai ir prie 1940 m. Vėlinių organizavimo Vilniaus Rasų kapinėse, kur iš anksto susitarusios grupės žmonių staiga atsirasdavo prie didžiųjų Lietuvos patriotų kapų, uždegdavo žvakes, sugiedodavo Tautos himną ir vėl pabirdavo, kad netrukus galėtų susitelkti prie kito kapo. Apie skautų vaidmenį bendram rezistenciniam pogrindžiui iliustracijai pacituosiu iš A. Damušio rašinio “Pasiruošta ir Įvykdyta” (žr. “Į Laisvę” Nr. 3, psl. 4) apie VYTIES korporantą N. Ten rašoma:

— Negalima nepaminėti ir Vilniaus L. Aktyvistų Fronto štabo nario N., kuris buvo žinomas slaptažodžiu “Kumpis 24”. Jis vyko į Berlyną painformuoti apie pasirengimus sukilimui ir laikinajai vyriausybei susidaryti. Tai buvo 1941 kovo mėn.

Atlikęs uždavinio pirmąją dalį, N. grįžo, kad atliktų ir antrąją, reikiamas žinias išmokęs atmintinai. Laimingai perėjęs pasienio vielų užtvaras, buvo pastebėtas pasienio sargybinių, kurie pradėjo šaudyti. Atsišaudydamas mėgino grįžti atgal, bet iš ten jau sutiko taip pat šūvius. Vienos kulkos peršautas per krūtinę, kitos per dešinę koją, leidosi likusiomis jėgomis į gretimą miškelį. Jį prisivijusius pasienio sargybinių šunis nušovęs, jau buvo bepasiekiąs priedangą, kai gavo dar trečią kulką. Sukaupęs likusias jėgas, pasislėpė miškelio tankumyne. Tik rytojaus dieną sargybiniai jį ten rado be sąmonės. Pristatė į Tauragės ligoninę, kur budėjo kaip tik viena seselių, slapta aktyvistų bendradarbė. Kai N. trumpam laikui atgavo sąmonę, jis perdavė seselei, ką atmintinai buvo išmokęs. Toji žinojo, kam informacijas reikia siųsti toliau. Informacijos štabui leido orientuotis, kada gali prasidėti karo veiksmai. Tuo tarpu atsigavęs sužeistasis N., iš Kauno gavus įsakymą, buvo įmestas į NKVD sunkvežimį ir atgabentas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Laikė jį kalėjimo ligoninėje, kad sustiprinę, galėtų apklausinėti. Jam šyptelėjo laimė, kad karui kilus bolševikai nespėjo jo paimti iš ligoninės. Šiandien jis laisvėje kaip gyvas liudininkas to herojizmo, kuris spindėjo tarp Lietuvos jaunimo anais rezistencijos metais”. Mano žiniomis rezistencinio pogrindžio štabas buvo suplanavęs N. iš Tauragės ligoninės išvogti. Nelaimei ar laimei, dieną prieš vagystę vykdant, N. buvo iš Tauragės išgabentas į Kauno SDK ligoninę.

Tarp 1941 m. tautos sukilimo 4.000 sudėtų gyvybės aukų randame ir Lietuvos skautų gausų įnašą su korp! VYTIS pirmininku sktn. inž. J. Milvydu priešakyje.

POGRINDY PRIEŠ NACIUS

Skautų atsidėjimas vienam iš pagrindinių rezistencinės kovos ginklų — spaudai — galima numanyti iš fakto, kad vokiečių okupacijos metais ėjusios pogrindžio spaudos bene vienintelis laisvajame pasauly esąs komplektas yra sktn. B. K. atsigabentas. Jis, traukdamasis nuo bolševikų iš Lietuvos į vakarus, pogrindžio spaudos komplektą laikė vertingiausia pasiimtina bėgliui našta.

Rezistencinio pogrindžio veiklai išsišakojus trimis pagrindinėmis šakomis — karinio pasirengimo, informacijų rinkimo bei perteikimo ir tarporganizacinio bendradarbiavimo vieningai politinei laikysenai nustatyti — skautų dalyvavimas reikšmingas buvo visose tose šakose. Galima sakyt, jų specialybė buvo aprūpinti visus reikalingais kelionėms leidimais, taip pat užsieninių žinių rinkimas ir pogrindžio spaudos platinimas. Suprantama, dėl to teko susidurti su visokiais sunkumais, nenumatytomis kliūtimis ir okupanto persekiojimais. Tas pats augščiau minėtas sktn. N., laimingai išvengęs bolševikų kilpos, dėl savo vėlesnės rezistencinės veiklos ko tik neįkliuvo geštapui. Būdamas teisėjas ir spręsdamas bylas, vieną dieną staiga gauna įspėjimą, kad teismo įstaigą apsupo geštapas ir jieško teisėjo N. Laimei byla tuoj baigėsi, ir teisėjas N. pasakęs: “Teismas skelbia pertrauką”, nusiėmė teisėjo ženklą. Tačiau, tik išėjęs pro teismo salės duris, akis akin susidūrė su geštapo agentu. “Kur čia posėdžiauja teisėjas N?” — paklausęs gestapininkas. “Antros durys po kairės”, — ramiai paaiškinęs teisėjas N. ir pro pirmas duris sprukęs į gatvę ir daugiau teismo posėdžių neturėjęs. Sktn. N. atvejis anaiptol nėra vienintelis.

Ir antrosios sovietų okupacijos metais, Lietuvoje likusi skautija, ypač jau rezistenciniame pogrindyje užgrūdintos jėgos, netruko tapti dalininkės tragingai herojiškų partizanų kovų ir aplamai laisvės kovų sąjūdžio, kad išlaikytų gyvą tautos laisvės viltį ir sveiką tautos dvasią, budinčią ir laukiančią valstybinei nepriklausomybei atstatyti tinkamo momento.

Drauge su visa mūsų tauta skautų rezistencija okupantui yra neišsemiama gaivos versmė ir tremties lietuvių skautijai, dažnai slopinamai pilkos kasdienybės ir patogumo pagundų. Skautų rezistencija kaip koks skydas saugo tremties skautą nuo panašaus “egzistencializmo” dvasios, kaip ano amerikiečio, kuris, televizijoje pamatęs prancūzų rezistencinio pogrindžio epizodą, sujaudintas prisipažino:

Aš jau verčiau būčiau priešo kolaborantas, bet neičiau į rezistencinį pogrindį; koks bebūtų gyvenimas, vis tik yra gyvenimas, ir geriau negu mirtis.

Skautų rezistencija kaip tik nuteikia mus atvirkščiai. Jie veikiau skatina mus pasirinkti kito amerikiečio kitą filosofiją, kuri sako:

“Is life so dear, or peace so sweet, as to be purchased at the price of chains and slavery? Forbid it, Almighty God! I know not what course others may take, but as for me, give me liberty, or give me death!” (Patrick Henry, 1775).