Baltijos respublikas pavers satelitais?
“Uusi Suomi” laikraštis balandžio mėn paleido žinią, kad Sovietai galį Baltijos valstybes paversti satelitais, žinia nuėjo per švedų, vokiečių ir net prancūzų spaudą. Lietuvių spauda pažiūrėjo į ją skeptiškai. Lietuvių politiniai kolektyvai susilaikė nuo aiškesnių komentarų. Tebuvo pasitenkinta spėjimu, kad žinia galėjo būti paleista iš sovietinių šaltinių, mėginant, kaip į tai reaguos Vakarai. Tačiau lietuviui pagrįstai parūpsta, kiek tas dalykas būtų galimas.
*
Ką tai reikštų formaliai ir gyvenimiškai?
Formaliai dalykas galimas, pasiremiant Sovietų konstitucijos 17 paragrafu. Lietuvos “augščiausioji taryba” turėtų nutarti, kad ji išsijungia iš Sovietų Sąjungos, taip kaip “ji” nutarė į Sovietų Sąjungą įsijungti. Tuomet ji veiktų šalia Sov. Sąjungos kaip Lenkija, Čekoslovakija ar kitas satelitas. Toliau Sovietų Sąjunga sudarytų su naujais satelitais sutartis, ir artimesni ar tolimesni santykiai tarp Baltijos satelitų ir Maskvos jau priklausytų formaliai nuo tų sutarčių.
Formaliai viskas Sov. Sąjungoje sudaroma sutartimis, numatoma konstitucijomis. Tačiau tiek prie Stalino, tiek prie Chruščiovo vienu keliu eina konstitucijos ir sutartys, priešingu pats gyvenimas. Juk ir dabar pagal sovietinę konstituciją “kiekviena sąjunginė respublika turi teisę betarpiškai susisiekti su užsienio valstybėmis, sudarinėti su jomis sutartis, keistis diplomatiniais ir konsulariniais atstovais” (18 par.). O kuri iš Baltijos respublikų tai gali daryti, nors formaliai Lietuvos “respublika” turi net užsienių ministerį?
Ką tai duotų Baltijos kraštų gyventojams?
Vardo pakeitimas neduotų jokių politinių laisvių, kol Baltijos kraštuose bus laikoma raudonoji armija ir sovietų slaptoji policija. Jokie demokratiniai rinkimai tokiose sąlygose neįmanomi. Jokios sutartys ar konstitucijos negarantuoja piliečiams laisvių, kol smurto priemonės yra svetimos valstybės rankose.
Pavertimas satelitu ūkinių sąlygų piliečiui nepagerins, kol Baltijos kraštai bus palikti ūkinėje priklausomybėje nuo Maskvos, kaip ligšiol yra. Dabar Baltijos valstybių prekybos, susisiekimo, pajamos, pramonės gaminiai eina tiesiai Maskvos žiniai. Tiek, kiek Maskva malonės paskirti respublikinei administracijai lėšų, tiek pastaroji galės jomis disponuoti. Tiek prekių, kiek Maskva paskirs atskirai respublikai, galės naudotis tos respublikos gyventojai. Naudotis net ne tomis prekėmis, kokių jie reikalingi, bet kokias paskirs Maskva respublikos prekybai. Tokia ūkine politika Maskva diriguoja net gyventojų migracijai, sudarydama tam tikrose vietose tokias nepakeliamas sąlygas, kad gyventojas yra priverstas “sava valia” keliauti į Sibiro plėšinius.
“Išeidama” iš Sov. Sąjungos, respublika tos ūkinės priklausomybes netektų. Tačiau reikia skaitytis su faktu, kad Maskva sugeba tą pačią padėtį išlaikyti sutarčių pavidalu. Taigi gyventojams jokio palengvininimo, jeigu nebus ryšiai su Maskva atleisti ne iš vardo, bet iš esmės.
Nurodoma, kad padėtis jau dabar kai kuriose srityse lengvėjanti. Esą jau susilpnintas policinis režimas; atleistos ir presijos tikėjimo srityje; žmonės gali drįsti labiau lūpas pračiaupti. Tačiau tie reiškiniai nieko bendro neturi su Baltijos velstybių satelitinimu. Tai tik sovietinio režimo bendro pasikeitimo išdavos.
Ką laimėtų Maskva?
Maskva, skelbdama Baltijos valstybes satelitais, laimėtų savo propagandai — parodytų, kad ji tikrai decentralizuoja valdžią ir “grąžina laisvę”, atsisako nuo kolonializmo, kurį jai prikiša Vakarai. Jau dabar prancūzų dienraštis “Paris Soir”, skelbdamas satelitinimo gandą, palaikė tai “nepriklausomybės suteikimu”.
Antra, Maskva darytų iš to fakto logiškus žygius: siektų, kad Baltijos satelitinių valstybių komunistiniai režimai būtų Vakarų pripažinti. Tada logiškas tolimesnis žygis — siūlyti Baltijos valstybes į Jungtines Tautas. Tuo būtų laimėti trys papildomi balsai Maskvos naudai.
Trečia, laimėjus pripažinimą siektų Maskva iš Baltijos valstybių diplomatinių bei konsuliarinių postų užsieniuose išmesti nepriklausomos Lietuvos atstovus ir įstatyti satelitinius atstovus. Pasilengvintų taip pat sau kovą su tremtiniais emigrantais, kad likviduotų šitą galingą propagandinę priemonę.
Tiesa, tektų pakelti uždangą ir įsileisti svetimus diplomatus prie Baltijos valstybių satelitinių vyriausybių; tie atstovai važinėtų ir išvežtų šiokių ar tokių žinių. Bet tai jau nėra pavojinga sovietiniam režimui, kaip tai matyt ir iš kitų satelitų. Pagaliau ir dabartinėmis sąlygomis, jei bus toliau vykdoma dabartinė Maskvos politika, tai po kurio laiko Baltijos valstybės bus taip pat prieinamos vakariečiui kiek ir Sov. Sąjungos kai kurios dalys. Tam jau ir dabar ruošiami Lietuvoje kai kurie punktai, kuriuos galėtų rodyti užsieniečiams.
Ar sovietai planą vykdys?
Komunistinė Chicagos “Vilnis” gandą apie Baltijos valstybių vertimą “liaudies demokratijomis” pavadino “nepamatuotu ir nelabai logišku”. Bent laikraštis nemato, kokia iš to būtų nauda. Tačiau prisipažįsta, kad dabartiniais laikais “viskas galima, kiek keista tas šiuo momentu mums neatrodytų”... Mums rodos, kad Baltijos valstybių satelitinimas priklausys nuo tolimesnių Maskvos santykių su Vakarais, konkrečiai su Amerika. Vakarų propaganda prieš Maskvos tiraniją, prieš kolonializmą, prieš laisvės užgrobimą padarė Maskvai įtakos tiek, kad ji buvo priversta skelbtis naikinanti koncentracijos lagerius, darbo žmogaus prirakinimą prie darbovietės, naikinanti centralizaciją, duodanti religinės laisvės... Tuo ji nori laimėti Vakarų pasitikėjimą. Ar tai Maskva daro nuoširdžiai, ar tik taip kaip Vengrijoje geležinę uždangą naikina, kitas klausimas. Bet Maskva nori, kad Vakarai tikėtų tuo, ką ji skelbia. Amerika lig šiol dėl visų tų tikrų ar tariamų pasikeitimų Maskvoje laikėsi santūriai. Bet jeigu Amerika didins laisvės reikalavimus, o Maskva matys, kad Baltijos susatelitinimas gali padėti Amerikos pasitikėjimo laimėti, jeigu Maskva išzonduos, kad Amerika gali pripažinti Baltijos komunistinius režimus ir tolesnius to pripažinimo padarinius, tai yra didelio pagrindo manyti, kad Maskva šio triuko imsis.
