Trejų praėjusių metų perspektyvoje
Chicagoje, gausiame LF bičiulių susirinkime, lapkričio 6, J. Brazaitis darė pranešimą apie “Lietuvių Frontą paskutinių Vilko reformų perspektyvoje”. Jame išryškino Lietuvių Fronto pasitraukimo iš Vliko motyvus, to pasitraukimo atgarsį kitose grupėse, likusių Vlike grupių pastangas reformuotis ir LF pažiūras į tas dabartines reformas.
Duodame čia to pranešimo ištraukas.
*
Prieš trejus metus rugpiūčio 5 Lietuvių Fronto atstovas Vlike dr. Zenonas Ivinskis įteikė Vliko pirmininkui raštą apie Lietuvių Fronto pasitraukimą iš Vliko ir nurodė to pasitraukimo motyvus. Tas įvykis susilaukė viešų ir neviešų komentaru. Tada jie negalėjo būti visai objektyvūs, nes tuo metu veikė pakilusios emocijos tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Trejų metų laiko tarpasnors nedidelis, bet pakankamas, kad atvėsintų momento nuotaikas ir leistų išryškinti aną įvykį jau kaip praeities faktą, vieną iš faktų laisvinimo organizacijos istorinėje eigoje. Faktą, kuris iškyla iš ta proga praskleistų dokumentų.
1. Kontraversa dėl pasitraukimo priežasties
Pasitraukimo priežastį vienaip paaiškino pasitraukusieji, kitaip jų oponentai. Pirmieji savo motyvus išdėstė rugpiūčio 5 raštu Vliko pirmininkui. Juos pakartojo ir paryškino Lietuvių Fronto ir Vienybės Sąjūdžio buvę atstovai Vlike pareiškime spaudai (Darbininkas 1952.10.7). Juos sutraukė, “sukodifikavo” Lietuvių Fronto Bičiulių suvažiavimas Clevelande 1952 rugpiūčio 31.
Pastarajame kalbama;
“... Praktiškai beveik nuo pat Vliko atsiradimo tremtyje buvo nuolat gyvas ir aktualus konsolidacijos klausimas. Daug kartų šį klausimą Vlikas yra mėginęs spręsti. Tačiau juo toliau, juo diskonsolidacija Vlike didėjo. Tam buvo ir tebėra įvairių priežasčių. Tarp jų yra pažymėtinos:
(1) Vliko pasitraukimas iš krašto, nuolatinio tiesioginio ryšio su tauta netekimas, bendros tremties ardomosios nuotaikos;
(2) Seiminių politinių partijų linkimas išjungti iš Vliko veiklos rezistencinės kovos organizacijų įtaką;
(3) Nesugebėjimas rasti vieningos formulės visoms Vliko organizacijoms dėl kai kurių buv. Lietuvos diplomatų vadistinių palinkimų;
(4) Vientisinės Lietuvos valstybės idėjos aukojimas partiniam egoizmui, gaivinant kai kurių Lietuvos sričių separatistinius palinkimus ir keliant iš mirusiųjų kai kurių sričių autonomizmą;
(5) Kai kurių Vlike dalyvaujančių organizacijų atsimetimas nuo Vliko 1944 m. vasario 16 d. dekliaracijos, Wuerzburgo 1945 m. liepos 3 d. Vliko grupių susitarimo, 1946 m. Berno konferencijos susitarimų, 1948 m. Baden-Badeno susitarimų;
(6) Tarpgrupinis nepasitikėjimas, skatinąs dirbtinių blokų Vlike susidarymą, jų tarpusavį rungtyniavimą, pastaruoju laiku nevengiant ir nemoralių priemonių tariamam politiniam priešininkui suniekinti;
(7) Ryšium su tremtinių įkurdinimu užjūriuose atėjimas į Vliko sudėtį daugio atsitiktinių žmonių, ėmusių kreipti Vliką vis labiau į šalį nuo jo tiesioginių uždavinių ir sutartinio jiem vykdyti būdo;
(8) Vliko ir Vykdomosios Tarybos darbingumo visiškas sumenkėjimas;
(9) Pastarosios Vykdomosios Tarybos sudarymo būdas diskriminuojant rezistencijos kovos organizacijom vadovaujančius asmenis”.
Pagal tą LFB vertinimą Vlikas savo raidoje jau buvo priėjęs tokį laipsnį, kad buvimas jame darės beprasmiškas, ir LF pasitraukimu buvo norima sukrėsti iš vidaus ir priversti reformuotis.
Prieš LF pasitraukimą aktyviausiai pasisakė Kr. Dem. Sąjungos Centro komitetas ir Ūkininkų Sąjungos centro valdyba. Savo bendrame pareiškime (Darbininkas 1952 spalio m.) LF pasitraukimo motyvus pasistengė minimalizuoti tik į vieną vienintelį motyvą — '‘asmeninį’. Sakė: "J. Brazaičio nepakvietimas į Vykd. Tarybą buvo svarbiausioji L. F. iš Vliko pasitraukimo priežastis”, kai “K. Žalkauskas žodžiu ir raštu pareiškė, jog nei jis nei vadinamas laiscistinis blokas nesutinka su prof. J. Brazaičiu Vykd. Taryboj bendradarbiauti".
Pasitraukimo proga sąmoningai buvo sutapatinta su pasitraukimo priežastimis, o moralinė asmens diskvalifikacija pridengta politine diskvalifikacija.
2. Viešasis ir neviešasis argumentas
Kr. Dem. Sąjungos ir Ūkininkų Sąjungos pareiškimas temini "priekaištus” Lietuvių Fronto kandidatui į Vykd. Tarybą, bet kokie tie priekaištai, pareiškime nepaskelbė. Juos patiriame iš J. Brazaičio laiško M. Krupavičiui 1952. 10. 15:
“... Dr. Karvelis nuvalomas nuo jam mesto priekaišto skleidus gandus apie Brazaitį, ir netiesiogine prasme Brazaitis kaltinamas... Toji rezoliucija Vlike buvo priimta, ir jos turinys Amerikos ir Kanados spaudoje paskelbtas. Tuo kaltinimu paskui rėmėsi ir Žalkauskas, diskriminuodamas Brazaitį.”
Laiške taip pat atkreipiamas dėmesys į ypatingą rolę toje byloje dr. Karvelio ir dar keistesnę tos bylos procedūrą. Rašoma:
“Kodėl kaip tik dabar, 1952 m. pavasarį, Dr. Karvelis ėmėsi iniciatyvos tam reikalui. Juk Brazaitis buvo prašęs ištirti Karvelio-Norkaičio kartotus gandus 1951 m. vasaros pradžioje. Kodėl Dr. Karvelis, pats būdamas pakaltinamas, pasidarė teisėju, nors kaip teisininkas žino, kad nemo est judex in causa sua? Kodėl ėmęsis teisėjo rolės, jis nerado reikalo manęs, ...net paprašyti, kad savo paaiškinimus duočiau... To viso nepatarė ir suruošė “teismą už akių”, pasiūlydamas sprendimą ir apskaitymas, kad Vlike rankų užteks tam sprendimui priimti” (tos rankos buvo šešios — vadinamo laicistų bloko nariai ir dr. Karvelis).
Tokis motyvas buvo pavartotas LF atstovo diskvalifikacijai. Juo buvo operuojama viešai. Bet užkulisiuose buvo kitas motyvas, kuris tautininkams ir kitiems jų vadinamo laicistinio bloko nariams buvęs esminis. Jį atskleidžia tautininkų leidinys ‘‘Mūsų Pranešimai” 1952 m. Nr. 3:
“Spėjama, jog J. Brazaitis, bendradarbiaujant L. Prapuoleniui, bandė sumegsti arba bent daryti įspūdį, kad sumezgė ryšį su kraštu, ir atitinkamu momentu, neva pasiremiant krašto rezistencijos įgaliojimais, paskelbti veikiančią, (atgaivintą) 1941 metų Laikinąją Lietuvos Vyriausybę. Tas ryšio sumezgimas turėjo eiti tam tikrose vietose, gal būt ir Vliko priedangoje ar jo vardu, bet faktiškai Vlikui nežinant ryšio turinio nei jo tikslų. Spėjama taip pat, kad L. Prapuolenis turėjo suvaidinti tame reikale panašų vaidmenį, kaip ir 1941 metais, tik tuo skirtumu, kad dabar visa tai jau nebe po K. Škirpos, bet po J. Brazaičio (kaip anais metais faktiškai ėjusio Laik. Vyr. pirmininko pareigas) firma...
“Žinoma, visa tai yra tik spėliojimai, daromos išvados iš kaikurių reiškinių; konkrečių dokumentų, rodančių, kad tokie planai buvo, žinoma, nėra. Bet toms Vliko grupėms, kurios įtarė esant tokių planų už jų nugaros, susidarė pagrindas nesutikti, kad J. Brazaitis grįžtų į VT ir tuo būdu gautų progos iš vienos pusės tęsti su diplomatais bendradarbiavimo sabotavimą, iš kitos pusės — eventualiai tęsti rizikingą bei eksliuzivistiniais interesais paremtų planų rengimą ar net vykdymą”.
Su šiuo užkulisiniu motyvu viešai nebuvo rodomasi; jo vietoj buvo paruoštas anas viešasis kaltinimas, ir jam vykdyti iniciatyva, atiduota Ūkininkų Sąjungos atstovui dr. P. Karveliui.
3. Vlike pasilikusiųjų pareiškimai
Kr. dem. ir Ūkininkų Sąjungos pareiškimas LF pasitraukimą įvertino “neigiamai”. Efektui sustiprinti KD ir ŪS perėjo į ofenzyvą, skaičiuodami, kuo pats LF “nusikalto”. LF buvo kaltinamas, kad palikęs Vlikui “atsitiktinius žmones”, kad LF Vilkinis vertinimas nenuoširdus, nes anksčiau LF Vliką kitaip vertinęs, kad LF pasirinkęs mažesnę vertybę — asmenį, — atmesdamas didesnę— Vliką, nes “asmuo yra žemesnė vertybė šiuo atveju už Lietuvos laisvę ginantį Vliką”, kad tai LF beprincipiškumo padarinys.
ĮL Nr. 2/39 yra pateikti faktai apie LF vilkinį vertinimą nuo 1946 m. Kad prof. Z. Ivinskis KD ir ŪS, atrodė, tik “atsitiktinis žmogus” — jų skonio ir masto dalykas. Apskritai, šiandien tie kaltinimai yra tik pavyzdys, kaip momentas įkaitina jausmus, kurie aptemdo ir istorinės tiesos pajautimą ir logišką galvojimą. Reikia abejoti, ar šiandien tuos kaltinimus kartotų Krikščionių Demokratų bei Ūkininkų Sąjungos vadovybės. O ir pats Vykdomosios Tarybos pirmininkas kažin ar norėtų kartoti tada mestus frontininkams kaltinimus, kad jie parodę savo “nedemokratišką galvojimą”, “nenorą ar nesugebėjimą daugumos valią ir lietuvių vienybę statyti augščiau už savo politinės srovės interesus” (Elta 1952. 10. 1). Tačiau ano meto nuotaikos būdingos tuo, kad iš jų plaukė tolimesni Vliko persitvarkymo žygiai...
Jei Krikščionių Demokratų ir Ūkininkų vadovybė neslėpė savo nepasitenkinimo LF pasitraukimu, tai tautininkai ir liaudininkai neslėpė savo pasitenkinimo. Liaudininkų atstovas J. T. (Jakstyris) rašė;
“Nors šis įvykis ir sumažino Vliko bazę, tačiau jis teigiamai paveikė tas sąlygas, kuriose naujai Vykdomajai Tarybai teks dirbti. Kelias į jėgų konsolidaciją pačiame Vlike liko atviras (“Lietuva” 1952 Nr. 2).
Tautininkai dar labiau reiškė džiaugsmą. Jų atstovas T. Šidiškis, klausiamas, ar frontininkų pasitraukimas iš Vliko nesusilpnino paties Vliko, aiškino “Dirvoje”: “Ir taip ir ne. Taip, nes kiekviena jėga yra reikalinga.. Ne, nes frontininkų monopolistinės tendencijos suardė Vliko vidaus santykių darną, sukiršino lietuviškąją visuomenę, suardė santykius su Lietuvos diplomatais ir tuo paralyžiavo tiesioginius Vliko darbus”.
Tautininkų laikraštis “Vienybė” išreiškė bendrą likusiųjų Vlike džiaugsmą: “Yra įspūdžio, kad Vlike likusių politinių partijų vyrai ir kaikuri spauda džiūgauja ir sako — dabar tai jau viskas bus tvarkoje, iš Vliko pasišalino L. Fronto diktatūra, vienos srovės dominavimas. Tai, girdi, iki šiol trukdė bendrą darbą”.
Sutraukiant tuos atsiliepimus, bendra išvada tokia: LF nurodytus Vliko trūkumus Krikščionys Demokratai ir Ūkininkų Sąjunga kategoriškai paneigė. Laicistų pareiškimai kaikuriuos trūkumus pripažino, bet atsakomybę už juos vertė frontininkams ir reiškė džiaugsmą, kad LF pasitraukus a) ateis susipratimas su diplomatais, konkrečiai Lozoraičiu;
b) ateis Vliko vidaus konsolidacija;
c) pakils Vliko darbingumas.
Tokias viltis Vlike likusieji sudarinėjo visuomenėje. Sunku pasakyti, ar patys tuo tikėjo. Trejų metų perspektyva aiškiau parodo, kiek pagrindo turėjo LF teigimai apie Vliko negeroves, kiek turėjo pagrindo jų oponentų pareiškimai, kad su frontininkų pasitraukimu tos negerovės dingsiančios.
Tiesa, ir po trejų metų nėra vienos minties dėl Vliko raidos per tuos trejus metus: ar jis ėjo stiprėjimo, ar silpnėjimo keliu. Mums atrodo, kad visais trimis minėtais punktais, kuriais pasilikusieji Vlike reiškė džiaugsmą ir viltis LF pasitraukus, —Vlikas per tuos trejus metus yra žengęs atgal. Konsolidacijos su diplomatais viltis baigėsi vienas kito dezavuavimu Bonnoje ir dviejų atstovų atsiradimu. Konsolidacijos pačiame Vlike viltys baigėsi dviejų naujų organizacijų iš Vliko pasitraukimu, Viltys pašalinti darbingumo paraližavimą tedavė politinėje srityje tokį rezultatą, kad Vlikas, kuris dar prieš LF pasitraukimą buvo ėmęsis iniciatyvos sukurti atstovybę Madride ir Bonnoje, po trejų metų yra atsidūręs užpakaly estų ir latvių. Lietuvos atstovybės Madride nėra, Bonnoje — reikalas sukompromituotas.
Nebuvo džiaugęsi likusieji Vlike tik vienu dalyku, kad, pasitraukus LF, pagerės moralės lygis tarpgrupiniuose ir Vliko narių tarpusaviuose santykiuose, Naujas viešas skandalas dėl tautininkų atstovo T. Šidiškio, dėl V. Rastenio laiško, nebūta lig tol polemika dėl Simonaičio, Karvelio, Žalkausko, Gelžinio yra akivaizdi to moralinio lygio atestacija.
Tie trūkumai, kurie LF buvo pareikšti prie trejus metus, dabar pasirodė dar sustiprėję. Apie juos ėmė kalbėti jau ne tik šiokia ar tokia opozicija Vlikui, bet ir patys Vliko pozicijos žmonės bei jų spauda. Bent iš dalies tai ir privedė prie pastangų imtis reformų, į kurias LFB suvažiavimai pakartotinai savo rezoliucijose skatindavo, nors ir būdami šalia Vliko.
4. Naujų reformų pastangos
Reformų metmenys jau paskelbti: Vlikas posėdžiaus Amerikoje; čia turės prezidiumą; VT liks Europoje; kiekviena grupė Vlike turės po tris narius su balsu; keičiami Vliko ir VT pirmininkai...
Derybose dėl reformų buvo esminis klausimas: kelti Vliką į Ameriką ar palikti Europoje. Pirmai minčiai labiausiai atstovavo soc. demokratai, remiami ūkininkų partijos; antroje pusėje stipriausiai reiškėsi kr. demokratai, o kai jie kapituliavo, Vienybės Sąjūdis. Liaudininkai su Ūkininkų Sąjunga labiausiai jieškojo kompromiso. Kompromisas buvo dvejopas; sutarta faktiškai Vliką perkelti į Ameriką, bet formaliai apie tai neminėti; sutarta palikti Europoje ne delegatūrą, kaip norėjo soc. demokratai, bet Vykdomąją Tarybą, kurios veikla apimtų ne tik Europą. Tautininkai šiose kombinacijose laikėsi nuošaliai, kai buvo nepriimtas jų siūlymas reformas pradėti nuo Vliko bazės praplėtimo naujomis grupėmis (LP, R. Santarvė, Atgimimo S-dis, Vilniečių Sąjunga) ir Vliko veiklą atriboti nuo srities, kuri turinti priklausyti diplomatams. Tada tautininkai ir laisvės kovotojai pasitraukė iš Vliko. Gal būt galėtų likusieji Vlike paskelbti pareiškimą, kuriame kartotų apie tautininkus tuos žodžius, kuriuos tautininkai pasakė apie pasitraukusį LF: gerai, kad pasitraukė, nes jie “suardė Vliko santykių darną, sukiršino lietuviškąją visuomenę... ir tuo paralyžiavo tiesioginius Vliko darbus”.
Mums rodosi, kad Vliko reformos užuomazgoje esama nesėkmės. Būtent:
+ Reformoje labiau prasimuša grupių rūpestis išsilaikyti užimtose Vliko organizacijos pozicijose, negu rūpestis darbu Lietuvos reikalui. Tai ypačiai rodo vilkinių grupių pastangos lenktyniuoti ne naujais sumanymais laisvinimo darbe, bet sumanymais pertvarkinėti Vliko organizaciją, Lietuvos reikalų atstovavimą monopolizuojant sau ir stumiant į šalį jaunesnes grupes, kilusias rezistencinės kovos karštyje ir turinčias neabejotinai stipresnį užnugarį tremties visuomenėje už eilę fiktyvių grupių, esančių Vlike. Reforma tuo susiaurina Vliko visuomeninę atramą. Aiškinimas, kad grupė, turėdama tris atstovus, galėsianti vieną ar kitą atstovą perleisti jai giminingai satelitinei grupei, tik labiau pabrėžia senųjų partijų nesveikas monopolistines tendencijas—grupių, kurių faktinį užnugarį tremties visuomenėje parodė ir patys Amerikos lietuvių bendruomenės rinkimai... Kas nori realių reformų, šiandien negali apsieiti be atramos Iš vienos pusės į krašto rezistencijos tradicijas, iš antros — į tremties visuomenę.
+ Dėl Vliko negerovių nėra kalta tik organizacinė Vliko struktūra ir veikimo vieta. Ar Vlikas bus Europoje, ar Amerikoje, ar jis bus sukomplikuotas net keturių augštų santvarka (Vlikas-prezidiumas-Vykdomoji Taryba-Tarnybos) ar tik dviejų — nuo to nepriklauso jo veikimo sėkmingumas. Vliko darbas “susiparaližiavo” pirmiausia dėl to, kad jame pritrūko principinio, idėjinio vieningumo. Jame diametraliai išsiskyrė supratimas Vliko kompetencijų ir funkcijų tarp linkusių į demokratiją ir linkusių į vadizmą. Vieniems Vlikas organiška tautos atstovybė tremtyje, turinti vyriausybines funkcijas, kitiems jis tik visuomeninių organizacijų sambūris. Šitas idėjinis skirtingumas sukliudė Vliko veiksmingumą ir jo rezultatas: Madride ir Bonnoje Lietuvos atstovavimo reikalas yra nepatenkinamas, jei nevadinsim aštresniu vardu... Keliai iš to dvilypumo čia tegalėtų būti dvejopi: arba išjungti tuos kompetencijos ginčus ir skirti žmones i atitinkamus postus tokiais titulais, kurie nešokiruotų antros pusės ir tik savo veiksmais, kaip lietuvių atstovai, reikštųsi svetimųjų akyse, arba — skaudesnis kelias: išsijungti iš paties Vliko vienai ar antrai nepritariančiai pusei. Antrą išeitį davė tautininkų grupių pasitraukimas. Likosi vadinamos demokratinės grupės. Nežinia, ar jos sugebės pakilti augščiau savęs ir pasidaryti išmintingas išvadas Vilko veikimui ir prestižui atgaivinti.
+ Išmintis reikalautų netikėti, kad asmuo daros tinkamas darbui tik dėl to, kad jis yra skirtas garbingos organizacijos. Konstruktyvūs planai ir darbai reikalauja didesnio pajėgumo negu kalbos apie organizacijos baldų perstatinėjimą... Albert Schweitzer pastebėjo, kad mūsų laikų civilizacijos smukimas reiškiasi tuo, kad tikėjimas yra sudėtas į organizaciją. Jei organizacija veikia gerai, skiriamas jai nuopelnas, jei blogai — ji kaltinama. O iš tikrųjų organizacija yra tiek gera ar tiek bloga, kiek mes patys esame geri ar blogi, mes, asmens, žmonės, žmonių klausimas yra pagrindinis ir Vliko reformoje. Čia ne vieta kelti klausimas, ar tie, kurie tas reformas planuoja ir žada vykdyti, yra asmens ar tik atstovai. Bet jų planuojamos reformos kryptis juos pačius atestuoja.
*
Ryšium su persitvarkymais Vlike buvo nekartą minimas ir Lietuvių Fronto vardas. Pastabos sukosi apie du dalyku: LF ir Vliką, LF santykius su kitomis grupėmis. Buvo skelbiama spaudoje, kad frontininkai, pajutę, jog jiems nesą naudinga būti šalia Vliko, nori grįžti (N. Lietuva); buvo skelbiama, kad į Vliką LF turi būti grąžinamas (Draugas) ; buvo siūloma bendradarbiauti pirmiausia tarp LF ir krikščionių demokratų.
Už tuos balsus tenka čia dėkoti — vistiek, ar jie palankūs ar nepalankūs, nes juos reikia vertinti kaip pripažinimą, kad tremtyje LF bičiulių veikla yra visuomeninė jėga, kurios reikšmės tylomis negalima apieti. Tie balsai kilo be jokios LF vadovybės iniciatyvos, nors tiek,kiek juose reiškiamas noras matyti LF bendroje laisvinimo vadovybėje, jie nėra svetimi ir LF vadovybei. Tačiau apžvelgta Vliko reformos kryptis maža teduoda pagrindo viltims, kad padėtis galėtų būti iš esmės pakeista. O su krikščionimis demokratais ar su kitomis visuomeninėmis bei rezistencinėmis grupėmis esame lygiai pasiryžę bendradarbiauti, jei tik yra bendras siekimas ir lygiai bendras geros valios pasireiškimas. Tuo reikalu paliekant atviras duris, betgi LF bičiuliams netenka pristabdyti tempo savame kelyje. Turime savo jėgas ir toliau jungti į tas sritis, kurios darbininkų šaukte šaukiasi. (Toliau buvo minimos atskiros sritys, kur frontininkų jėgos pasireiškia, kur jos dar reikalingos ir kaip jie turi veikti organizuotai ir solidariai).
J. B.
