R. Šomkaitė: Studentas — rezistentas
Ateina į gyvenimą nauji žmonės. Jie nori ir stengiasi sujungti savo dvasioje tai, kaį gero buvo ankstesnėje kartoje, su tuo, ką jie laimi naujose svetimo gyvenimo sąlygose. Bet jie ankstesnį nepriklausomos Lietuvos gyvenimą pažįsta jau daugiau ne iš nuosavų pergyvenimų, ne iš tiesioginio su juo ryšio. Jiems ir stoja klausimai: kas jų pačių dvasioj ir aplinkoj dedas; kaip jie gali naujose sąlygose pasireikšti?
“Čia ir pasisako tie, kurie yra kompetentingi šių žmonių vardu kalbėti.
Red.
Nors antraštėje tarp žodžių studentas ir rezistentas esu padėjusi tik vieną brūkšnelį, bet nelaikyčiau klaida, jei vietoj vieno būtų padėti du brūkšneliai, atseit, lygybės ženklas. Studentija ir rezistencija yra kažkaip organiškai sutapę, tarytum to paties organizmo skirtingos funkcijos. Istorinėje tikrovėje, ypatingai mūsų tautos likimo sūkuriuose, studentija ir rezistencija visą laiką yra ėję drauge. Vistiek, ar mintimi grįžtame į tolimesnę Lietuvos praeitį, ar į artimesnę, visur aiškiai regime pirmaujamą studentijos vaidmenį rezistencijoje. Vistiek, ar atverčiame Lietuvos istorijos lapus apie mūsų tautos kovą už lietuvišką raštą lotynų raidėmis, ar tuos, kuriuose aprašyta 1905 metų laisvės prošvaistė, ar skaitome apie I-ojo pasaulio karo laikus ir Lietuvos nepriklausomybės atstatymo epopėją, — visi tie Lietuvos istorijos lapai daugiausia yra prirašyti lietuvio studento ryžtumu, entuziazmu ir auka. Naujosios Lietuvos istorijos spiritus movens yra lietuvis studentas. Tai nevertinąs pavojų nenuorama, nepaisąs priešo galybės kovotojas, visokiose aplinkybėse tikras savąja pergale entuziastas, net pralaimėjime nesvyruojąs pasiryžėlis laimėti ateityje, abejingas gyvenimo patogumams ir nepaperkamas rutinos bei sustingimo priešas! Kas organizavo “Aušrą”, “Varpą”, “Apžvalgą” ir kitą draudžiamąją spaudą?
Pirmoj eilėj studentai, klierikai. Kas telkė organizuotus intelektualų sambūrius aplink “Aušrinę” ir “Ateitį”? Studentai. Kas kovingiausia reiškėsi 1905 m. įvykiuose ir Didžiajame Vilniaus Seime? Studentai. Kas buvo pirmieji Lietuvos savanoriai 1919 m.? Studentai ir gimnazistai.
Rezistencijos dvasia lygiai buvo gyva ir gaivalinga taip pat ir nepriklausomos Lietuvos studentijoje. Kai dėl neapdairaus vyriausybės liberališkumo 1926 m. rudenį bolševikinis gaivalas pasidarė ypatingai akiplėšiškas, studentija pirmoji išėjo tai bolševizmo grėsmei priešintis. Čia netenka vertinti to pasipriešinimo metodų, bet reikia konstatuoti faktą, kad rezistencija studentijoj buvo gyva ir stipri. Studentijos rezistenciškumo neįstengė palaužti nė to-talistinio režimo prievarta. Nepaisant griežtų bausmių režimo priešams ir saugumo policijos agentų infiltracijos į studentijos eiles, studentijos rezistencijos sugniuždyti niekada nepavyko.
Suprantama, kad, Lietuvai atsidūrus sovietinio okupanto nasruose, lietuvių tautos rezistencija prieš okupaciją stipriausio, geriausiai organizuoto atgarsio rado studentijoje. Šiandien dar peranksti konkrečius duomenis skelbti apie studentijos vaidmenį šių dienų laisvės kovų sąjūdyje pačioje Lietuvoje. Čia tik priminsiu vieną ištrauką iš studento Daumanto knygos “Partizanai už geležinės uždangos”: “Po trijų savaičių darbo Gaižiūnuos durpių pakrovimas buvo baigtas . . . Baigę grįžome į Kauną. Atsisveikinęs su darbininkais, nužingsniavau Vytauto Prospektu, pasukdamas į Donelaičio gatvę. Ėjau susimąstęs, kad net nepajutau, kaip užšokau ant gerai pažįstamo Stasio.
— Kurgi pats taip laisvai maklinėji, taip arti prie Laisvės 6, — buvo jo pirmas klausimas.
— Matai, skubu į bendrabutį, tik dabar grįžau, — atsakiau ir tuo pačiu akimirksniu pastebėjau jo veide didelį nustebimą, kuris nieko gero nereiškė.
— Gal pasiutai. Ar nežinai, kad tavo kambario draugai ir brolis jau už grotų, — tęsė Stasys ir, gavęs neigiamą atsakymą, skubomis papasakojo paskutinius įvykius bendrabutyje. Pasirodo, kad tą pačią naktį, kada sapnavau lavonus, mūsų bendrabutyje tikrai siautė raudonasis viesulas, buvo suimti visi mano buto įnamiai: Julius,
Vilius ir mano brolis Juozas. Be jų buvo suimta ir visa eilė kitų studentų: Antanas, Juozas K., P. ir kt. Stasys tiksliai negalėjo pasakyti, ar aš irgi buvau enkavedistams “reikalingas”, tačiau patarė būti atsargiam ir bendrabutyje nesirodyti...
— Prasidėjusių areštų tikslui bolševikai sudarė NKVD ir NKGB šnipų tinklą studentų tarpe. Dažnai tai vienas, tai kitas kolega dingdavo iš mūsų tarpo. Vieni po kurio laiko buvo paleidžiami. . . Kandidatus šiems areštams bolševikai pasirinkdavo žemesnės moralės . . . Jiems be jokių konkrečių kaltinimų buvo primetama “liaudies priešų” vardai... Po šitokių visos eilės “apkaltinimų” kalinį versdavo pasirašyti su jais bendradarbiauti, žadėdami paleisti laisvėn . . . Dalis tokių kalinių sutikdavo pasirinkti mirtį Sibire, negu tapti savo draugų išdavikais . . . Viena dalis studentų, šitaip pasiekę laisvę, nieko nelaukdami, nušviesdavo savo padėtį geriausiems draugams . . . Laimei mūsų bendrabutyje susibūrėm visi vienas kito verti pasitikėjimo draugai .. . Dažną vakarą susirinkdavom didesniais ar mažesniais vienetais ir, be pasikalbėjimų studijų reikalais, nusileisdavom ir į netolimos praeities buvusias rezistencines kovas pirmos bolševikinės okupacijos metu, ar neseniai praūžusios vokiškosios. Nepraeidavom tylom nė pro dabartinę okupaciją, vis stipriau smaugiančią mūsų paskutines elementariausias žmogaus teises ir laisvęs .. . Šventai tikėjom kad laisvė ir žmogaus bei tautų teisės yra nedalomos, kaip tai buvo deklaruota Atlanto Chartoje ar vėliau tas pat pakartota daug kartų įvairių iškilmingų konferencijų metu. Netikėjom, kad bus atsisakyta tolimesnės kovos dėl laisvės ir žmoniškumo principų bei žmogaus teisių, kurios buvo aplaistytos daugelio tauriausių vakariečių krauju, ir kad gėdingai užmerktomis akimis bus paliekamos ištisos tautos mirčiai. Mes netikėjom nei vakariečių naivumu, nei aklumu bei nepramatymu tikrųjų bolševikų kėslų ir nepažinimu šiųjų užkulisių. Tikėjom sušvisiant laisvę, kuri turėjo pakeisti nežmonišką bolševikų vergovę . . . Mumyse vyravo kovos dvasia, trokštanti ko skubiau prisidėti prie sutriuškinimo naujai iškylančio pasaulio tautų laisvės priešo. Ta pati kovos dvasia, kuri 1941 metais birželyje pasireiškė sukilimo forma, ta pati, kuri per keletą metų spyrėsi rudųjų okupantų užmačioms, ta pati, kuri jau dabar suspėjo nevieną mūsų draugą pastūmėti į dabartinės kovos ryškiausią formą — į partizanų eiles”.
Tai labai vaizdus liudijimas mūsų kolegų tėvynėje nuotaikų, rezistencinės dvasios okupantui ir nepalaužiamo ryžto kovoti dėl žmogaus ir tautos laisvės.
Devyneri metai — užtenkamai didelis laiko gabalas, ypatingai bolševikinės okupacijos aukoms, laukiančioms laisvės ryto. Bet ir tremties devyneri metai jau spėjo pusėtinai pakeisti mūsų bendruomenės, neišskiriant nė lietuvių studentijos bendruomenės, veido bruožus. Bręstanti tremties karta, sykiu ir dabartinės mūsų studentijos nemenka dalis, betarpišku patyrimu išgyventos tėvynės tragedijos supratimo ir atjautimo jau nepažįsta. Jos dvasios jau neformavo ir nešildė tėvynės aplinka. Atvirkščiai, tremties dulkės vis storesniu sluogsniu kloja tėvynės vaizdą. Tad dabartinei laisvojo pasaulio lietuvių studentijai nelengva yra savo širdyje palaikyti gyvą, studentijos nuotaikas bei žygius rikiuojančią laisvos Lietuvos idėją, Lietuvos laisvės kovos dvasią ir herojišką pasiryžimą savosios tautos laisvei aukoti viską, prireikus ir gyvybę. Štai kodėl laisvojo pasaulio lietuvių studentija, bent nemenka jos dalis, tenkinasi kartais jau tik svajonėse nuaidinčiu okupuotosios tėvynės vaitojimą aidu, neuždegančiu širdies, neapsprendžiančiu dvasios nuolatos degti meile Lietuvai ir savo broliams tėvynėje. Štai kodėl laisvojo pasaulio lietuvių studentija ir stovi prieš problemą, kas konkrečiai darytina, kad lietuvio studento tradicinio rezistenciškumo neišblukintų nei bendroji niveliuojanti gyvenamosios aplinkos dvasia, nei gundančios naujojo gyvenimo ateities perspektyvos, nei laiko rūdys.
Šį kartą tenkinuosi tik patį lietuvių studentijos rezistenciškumą pavaizdavusi ir laisvojo pasaulio lietuvių studentų rezistencijai gresiamus pavojus iškėlusi. Būtų labai gera, kad dėl laisvojo pasaulio studentijos rezistencinių problemų sprendimo kelių bei priemonių pasisakytų ir daugiau kolegų studentų. Tikiu, kad “Į Laisvę” skiltys šioms problemoms visada bus atviros.
