Kalbinė pagalba prof. Pr. Skardžiaus
Medžio graviūros dail. Jono Tričio
Spaudė “Draugo” sp. Chicagoje, III.
Išleido Tėvai Marijonai
Copyright by Stasys Yla 1964

Šiuo maldynu daromas naujas žingsnis, nes po Didžiojo Šaltinio neturėjome panašaus maldų telkinio. Didysis Šaltinis kvėpė mūsų liaudžiai tikėjimo stiprybę apie pusšimtį metų ir išlaikė gyvą meilę savam žodžiui. Bet naujom kartom jis nebetiko. Joms patenkinti leista mažesnės, suprastintos maldaknygės. Susiaurėjusi maldų apimtis siaurino ir tikėjimo akiračius. Tai pajutę, pradėjom vėl pasigesti ko nors platesnio.

Maldynų tradicija krikščioniškose tautose yra sena. Bet jų plėtojimo charakteris ilgą laiką buvo tas pats arba panašus savo turiniu. Naujas persilaužimas įvyko tik su liturginiu sąjūdžiu, kuris gyviau ėmė reikštis po pirmojo did. karo. Atėjo ir naujas, religiškai pagilintas laiko bei vietos prasmės suvokimas ir tautos, kaip kristinės bendruomenės, pergyvenimas.

Nauji maldynai siekė Bažnyčios liturgiją priartinti žmogui įvairiuose jo gyvenimo momentuose, taip pat suderinti maldoje visa, kas Dievo pašvęsta kasdieniame gyvenime. Malda pasidarė ne vien pamaldų dalykas, bet viso žmogaus gyvenimo atspindys ir kartu jo ryšys su Dievu.

Liturginis sąjūdis skatino domėtis ir naudotis mišiolėliu. Rūpintasi jį versti į gimtąsias kalbas ir pritaikyti atskiriems atvejams. Tačiau mišiolėliai nepakeitė maldynų, nes pirmųjų vartojimą ribojo mišių auka, o antrųjų reikalavo įvairios pamaldos bažnyčiose bei maldinės progos šeimose, organizacijose, asmeniniame gyvenime. Suderinti abu reikalavimus viename leidinyje pasirodė neįmanoma. Vieni nė nebando derinti, kiti deda prie mišiolėlio trumpiausias būtinas maldas arba prie maldyno būtiniausius mišių tekstus.

Šis maldynas turi vienas ištisines mišias ir vienas dialogines, taip pat mišių maldas privačiai vartosenai. Be to, panaudota daug kitų mišiolinių ir breviorinių maldų, ypač laiko maldose ir liturginiuose metuose. Tai apima beveik trečdalį viso maldyno. Kitas trečdalis pašvęstas įvairiems pamaldumo būdams, kurių vieni skirti bendruomenei, kiti asmeniškiems atvejams. Paskutinis maldyno trečdalis telkiasi ties žmogum ir jo dvasiniais rūpesčiais profesijoj, šeimoj, mokykloj, organizacijoj, parapijoj, tautoj ir žmonijoj.

Maldyno paskirstymas ir visa sistema kūrėsi pamažu, beruošiant ir beleidžiant mažesnes maldaknyges. Reikėjo tik visa tai išplėtoti ir atbaigti. Darbas užtruko vis dėlto eilę metų — tobulinant, lyginant, derinant, gražinant kalbą, nes malda ne kasdienis žmogaus žodis Dievui.

Panaudota medžiaga iš įvairių šaltinių čia žymima numerėliais. Bet sunku būtų sužymėti daugelio talką patarimais, vertimais, tikslinimais, giesmių tobulinimu. Visiems, kurie “sirgo” su rengėju, kad tik maldynas išeitų geresnis ir pilnesnis, šioj vietoj tariamas didelis ačiū. Paskutinis ačiū leidėjams ir jų atstovui kun. Alb. Spurgiui, pasiėmusiam išvesti šį darbą viešumon.

Norėčiau lenkti galvą Didžiojo Šaltinio rengėjams. Jų darbas buvo tikras įkvėpimas, nors ir ne medžiaga, ir ne pakopa šiam naujam maldynui. Didžiausio įkvėpimo teikė nepakartojamas istorinis įvykis, nuo kurio prasidėjo mūsų tautos “Tikiu Dievą”. Pirmas karališkas Mindaugo Credo, įsiūbavęs tautos dvasią nerimui ir ilgesiui, tolydžio augdamas, dabar žengia į aštuntą savo šimtmetį. Jam pasotinti maldynas išsiskleidė turiniu ir prasitęsė į šimtus lapų.

Pirmas krikšto vandens lašas,
nukritęs tau ant galvos, karaliau,
tebevilgo tautos širdį.

Pirmas tavo kryžiaus ženklas,
pirmas “Tikiu Dievą”
buvo pradžia maldos,
kurią per amžius kalbės mūsų tauta.

Pirmas tavo kraujo lašas,
kritęs krikštyton žemėn,
ir tautos kankinių kraujas
liudija Dievą — karalių Karalių.

Malda yra širdies,
ne lūpų dalykas,
todėl kai meldies
tebūna daug meilės
ir nedaug žodžių.

Prieš melsdamasis
paruošk savo širdį
ir nebūk kaip žmogus,
kuris Dievą gundo.

Ne balsas, bet atodūsiai,
ne triukšmas, o meilė,
ne arfa, o širdis
teskamba Dievui.
Lūpos teseka mintį,
mintis tesiekia Dievo.

IENĄ galima pradėti ir be pradžios, be minties, be valios. Tada iš viso nebus diena, o tik laiko atbraila. Betgi diena yra kelias; ji nori turėti kryptį. Diena yra kūrinys; ji reikalauja aiškios valios. Diena yra giesmė; ji šaukiasi tyros intencijas. Diena yra visas tavo gyvenimas. Tavo gyvenimas yra toks, kaip tavo diena. O jis nori turėti veidą. Kiekviena dienos valanda turi savo atspalvį. Tačiau trys iš jų žvelgia į mus ypatingai skaidriu vyzdžiu: rytmetys, vakaras ir tarp jųdviejų vidurdienis. Jie visi trys yra pašvęsti.⁹³

Nuo ankstyvo ryto ligi vėlyvos nakties aš ilgiuosi tavęs. Kai aušra puošiasi savo trykštančia šviesa, vis mąstau apie tave, mano Dieve, mano gyvenimo Saule ! O ateik ir išsklaidyk mano tamsybes, kurios slepia tavo meilės didybę. Ateik ir apšviesk savo malonės spinduliu mano sąmonę.

Ir vidurdienį, kai mane pasiekia karšti saulės spinduliai, aš šaukiuosi tavęs, mano širdies Gyvybe! Ateik, o spindinčioji mano sielos Saule, įžiebk manyje tavo meilės ugnį ir sunaikink manyje nuodėmės pėdsakus.

Kai audros siaučia sieloje, aš ilgiuosi tavęs, audrų Tramdytojau ! O ateik, atnešk ramybės varganam savo kūdikiui, kuris daug jau metų kovoja dėl tavęs.

Ir nuostabią prieblandos valandą, kai gamta, rodos, nusiima savo gyvybės drabužį, aš vis ilgiuosi tavęs, mano Viešpatie! Aš mąstau, kad mano gyvenimas kaip ta temstanti diena baigiasi galbūt iš lėto, bet tikrai. Ir man rodos, tik tu vienas esi nykstančių metų švyturys, mano paskutinės valandos žiburėlis. O ateik ir paženklink vilties spalva nepastebimai mirštantį mano gyvenimą.

Nakties glūdumoje aš ilgiuosi tavęs, kurio šviesa niekad netemsta. Ateik ir atnešk mano sielai nemirtingumo pažadą. Ateik, kai šaltas žmonių abejingumas bus užmiršęs mane. Kurstyk manyje tą kibirkštėlę, kuri vis žėri — iki mirties, kad skelbčiau tavo garbę su visais šventaisiais.¹⁴

Viešpatie Dieve, per švenčiausiąją tavo Sūnaus Širdį ir jo skaisčiausios Motinos rankas aukoju tau save ir visa, ką tik šiandien mąstysiu, kalbėsiu, darysiu ar kentėsiu didesnei tavo garbei, artimo sielų išganymui, tėvynės ir jos vaikų labui. Amen.

RYTMEČIO veidas spindi ypatingu skaidrumu. Jis — pradžia. Pakirdę iš miego, kuris atnaujina mūsų gyvybę, mes jaučiam aiškiai ir stipriai: “Aš gyvenu, aš esu!” Ir šitas buvimo išgyvenimas tampa malda. Ji krypsta j tą, iš kurio buvimas ateina: “Dieve, tu mane sutvėrei. Aš dėkoju tau, kad gyvenu. Dėkoju už visa, ką turiu ir kas esu”. Ir naujasis gyvenimas pajunta jėgą, veržiasi veikti, žengia į beateinančią dieną su jos uždaviniais.

Tai šventoji rytmečio valanda, kada gyvybe iš giliausių savo būties gelmių siunčia Dievui tyrą tvarinių padėką. Ji pakyla naujai kūrybai ir žengia prie dienos darbo, atėjusi iš Dievo ir stiprinama jo jėgos.

    Iš tavo rankų, Dieve, gaunu savo rytą.
    Iš tavo rankos ir šviesi darbų diena.
    Iš tavo rankos man ir laimė mano krito
    Ir praeitis, ir dabartis, ir rytdiena.

    Ant tavo delno mūsų tėviškės sodybos,
    Ir mūsų sodai, ir šilojai, ir laukai,
    Ir mūs maža širdis tik tol, tik tol rami bus,
    Kol savo rankoj kaip balandį ją laikai.⁸

Viešpatie, nebaigiamos didenybės Dieve! Tu esi čia ir kiekvienoj vietoj — regi mane, žinai mano mintis ir jausmus, pažįsti visas mano negalias. Tavo akyse nieko nėra paslėpta, ir nieko tau nėra nežinoma. Garbinu tave, myliu visa širdimi, noriu visomis jėgomis tau tarnauti.

Dėkoju tau už tiek daug geradarybių, o ypač už tai, kad man į pasaulį ateiti leidai, kad per šv. krikštą mane atgimdei, nuo daugelio nelaimių gelbėjai ir begalinėje savo globoje mane laikai. Dėkoju, kad tavo malonės dalyviu man leidai būti ir savo džiaugsmo dalį man žadi tarp išrinktųjų.

Aukoju tau visa, ką turiu — kūną ir sielą, jėgas ir darbą, pastangas ir pasiryžimus. Palaimink juos, kad nieko neliktų, kas būtų neįkvėpta tavo meilės ir netarnautų tavo garbei.

Stiprink mano jėgas, kad išvengčiau pikto, gyvenčiau kilnioje dvasioje, nieko nepapiktinčiau ir visa daryčiau ta mintimi, kuria gyveno žemėje tavo Sūnus Jėzus Kristus.

Kristau, dieviškasis tobulybės pavyzdy, noriu tave sekti ir būti į tave panašus : romus, nusižeminęs, skaistus, uolus, kantrus, gailestingas. Noriu mylėti dangaus Tėvą ir vykdyti jo valią, kaip tu vykdei. Per tave, mūsų Viešpatį. Amen.²

Geroji Motina Marija, lydėk mane savo globa ir šviesk man šiandie, savo tyrų akių šviesa. Per Kristų, tavo Sūnų. Amen.

Angele Sarge, šv. globėjau, šv. Antanai, ir visos palaimintosios dvasios, saugokite, lydėkite ir išlaikykite mane šiandieną laisvą nuo viso pikto. Amen.¹⁰

Augščiausias visagali, gerasis Viešpatie! Tau šlovė ir gyrius, garbė ir palaima. Tau vienam tai priklauso, ir niekas iš žmonių nėra vertas tave minėti.

Būk pagarbintas, mano Viešpatie, visų kūrinių, o ypač šviesios valdovės, mūsų sesers saulės, kuri neša dieną ir teikia šviesą. Kokia graži ji ir spindinti savo žėrėsiu, kaip nuostabiai ji liudija tave, o Augščiausiasis !

Būk pašlovintas, mano Viešpatie, brolio mėnesio ir žvaigždžių, kurias tu sukūrei danguje stebėtinai žiburiuojančiuose toliuose.

Būk pagarbintas, mano Viešpatie, brolio vėjo, oro, debesynų, giedros ir audros, kuriais tu gaivini kūrinius ir leidi jiems tarpti.

Būk pašlovintas, mano Viešpatie, brolio vandens, kuris toks naudingas, paprastas, puikus ir tyras!

Būk pagarbintas, mano Viešpatie, sesers ugnies, kuria tu naktį nušvieti, kuri tokia žavi, maloni, stipri ir nuostabiai galinga !

Būk pašlovintas, mano Viešpatie, mūsų sesers bei motinos žemės, kuri palaiko, valdo ir išduoda visokį vaisių, žolę ir margaspalves gėles.

Būk išaugštintas, mano Viešpatie, tų, kurie pakelia silpnybę ir nuliūdimą ir yra atlaidūs iš meilės tau. Palaiminti, kurie ištveria taikoje, nes tu, o Augščiausiasis, juos apvainikuosi.

Būk pašlovintas, mano Viešpatie, mūsų sesers mirties, kurios joks gyvasis negali išvengti. O vargas tiems, kurie sulaukia jos sunkioje nuodėmėje !

Palaiminti, kurie nusilenkia tavo švenčiausiajai valiai, nes jiems antroji mirtis nieko pikto nepadarys.

Garbinkit ir girkit mano Viešpatį, dėkokite ir tarnaukite jam savo nusižeminimu.⁴

Garbė tau, Viešpatie, už amžinąjį taką
Nuo žemės dulkių lig dangaus žvaigždžių,
Garbė už saulę, kur kas rytas teka,
Ir už didybę mūs mažų širdžių.

Garbė tau, Viešpatie, tegieda chorų chorai
Arkangelų, šventųjų, angelų!
Garbė ant auksu papuošto altoriaus,
Garbė prastoj pastogėj vabalų!⁸

Viešpatie, kuriam priklauso visa, kas danguje ir žemėje! Noriu tau laisvai aukotis, tau amžinai priklausyti. Priimk šią auką kartu su švenčiausio Kūno auka, kurią tau šiandien aukoju akivaizdoje visų angelų, nematomai čia dalyvaujančių.

Aukoju tau visa, kas manyje gera, nors būtų labai silpna ir netobula. Pašventink tai ir patobulink, kad būčiau tavęs vertesnis.

Tegu visi pajunta tavo malonės pagalbą, tavo suraminimų galią. Saugok juos pavojuose, išgelbėk iš vargų, kad laisvi ir pilni džiaugsmo galėtų tau dėkoti.

Mano Dieve, išlaisvink mūsų širdis iš įtarimo, kartumo, pykčio, — viso to, kas skiria, kas gali sumažinti mūsų meilę tau ir vienas kitam.⁵

Tikiu tave, Viešpatie, sutvirtink mano tikėjimą. Viliuos tavimi, — sustiprink mano viltį. Myliu tave, — padaryk, kad karščiau tave mylėčiau. Gailiuos, leisk, kad giliau gailėčiaus.

Tu esi mano Kūrėjas, — aš tave garbinu. Tu esi mano tikslas, — aš siekiu tavęs. Tu esi mano geradaris, — aš dėkoju tau. Tu esi mano galingasis Globėjas, — aš tavęs šaukiuos.

Tvarkyk mane savo išmintim. Tvardyk mane savo teisingumu. Guosk mane savo švelniu gerumu. Saugok mane savo galybe.

Tau paskiriu savo mintis, kad tik apie tave galvočiau; savo žodžius, kad tik apie tave kalbėčiau; savo veiksmus, kad tik į tave juos kreipčiau; savo skausmus, kad dėl tavo meilės juos iškentėčiau. Aš noriu, ko tu nori, kiek tu nori.

Meldžiu tave — apšviesk mano protą, uždek mano valią, nuvalyk mano kūną ir pašvęsk mano sielą. Leisk man, gerasis Dieve, kad tave mylėčiau, kad būčiau griežtas sau, rūpestingas artimui, abejingas pasauliui.

Leisk, kad stengčiaus paklusti savo vyresniesiems, globočiau savo valdinius, gerai patarčiau savo draugams ir atleisčiau priešams.

Leisk, kad kietumu nugalėčiau juslingumą, dosnumu šykštumą, švelnumu pyktį, pamaldumu vėsumą.

Padaryk mane protingą patarti, narsų pavojuose, kantrų nesėkmėj, nusižeminusį laimėje. Leisk, kad būčiau susitelkęs maldoj, blaivas prie stalo, uolus pareigose, stiprus pasiryžimuose.

Viešpatie, padaryk, kad būčiau skaistus viduj, padorus išore, pavyzdingas santykiuose, tvarkingas visame gyvenime. Kad be atvangos tvardyčiau savo prigimtį, klausyčiau tavo įsakymų, duočiaus tavo malonės vedamas ir pelnyčiau išganymą.

Išmokyk mane, kaip niekinga tai, kas žemiška, koks didingas dangus; koks trumpas laikas ir kokia ilga amžinybė.

Leisk, kad visad prieš akis turėčiau mirtį, rimtai galvočiau apie tavo teismą, kad išvengčiau prapulties ir pasiekčiau dangų. Amen. (Pop. Klemensas XI).

Tarp saulės pakilimo ir laidos, pačiame dienos želmenyje, yra nuostabus trumpas akimirksnis — vidurdienis. Vidurdienį gyvenimas nežvelgia į ateitį ir nesidairo į praeitį. Jis stovi, ir tas stovėjimas kupinas pajėgumo lėkti. Vidurdienis — tai gryna dabartis. Jo vyzdis nekrypsta nei į laiką, nei į erdvę: jis ilsisi amžinybėj.

Kartą atėjo žmonijos vidurdienis, laiko pilnatvė. Ir buvo žmogus, kuriame pilnatvė glūdėjo ir laukė: tai buvo Marija. Ji neskubėjo, nesidairė pirmyn nei atgal. Joje glūdėjo gryniausia dabartis, atsivėrusi amžinybei. Ir amžinybė pasilenkė, atėjo apreiškimas, ir amžinasis Žodis jos tyroje įsčioje tapo Kūnu.

Tą paslaptį varpas byloja mūsų dienai. Vidurdienio tylą jis išsprendžia žodžiu — “Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Dievas buvo Žodis”. . . Užtat vidurdienio valandą, per “Viešpaties Angelą”, turim stabtelti, tyliai susitelkti ir klausytis paslapties.”

Viešpaties angelas apreiškė Marijai, ir ji pradėjo iš Šventosios Dvasios. Šv. Marija...

Melskimės: Meldžiame tave, Viešpatie, įliek į mūsų širdis savo malonės, kad, angelo apreiškiami, pažinę tavo Sūnaus įsikūnijimą, būtume per jo kančią ir kryžių nuvesti į prisikėlimo garbę. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk savo tikinčiųjų širdis ir uždek juose savo meilės ugnį!

Melskimės: Dieve, kuris mokei savo tikinčiųjų širdis, apšviesdamas jas Šventąja Dvasia, leisk, kad, tos pačios Dvasios apšviesti, mes mėgtume visa, kas yra tikra ir tiesu, ir jos suraminimu visuomet džiaugtumėmės. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Dėkojame tau, visagalis Dieve, už visas geradarybes. Kuris gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.

Marija, malonės Motina, gailestingumo Motina ! Tu mus nuo priešo gink ir mirties valandoje priimk !

Palaimink, Viešpatie, mus ir šias dovanas, kurias valgysime iš tavo malonės. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Ačiū tau, visagalis Dieve, už tas dovanas, kurias valgėme iš tavo malonės. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Atlygink, Viešpatie, savo gerumu tiem, kurie tavo vardu daro mums gera, ir suteik jiem amžinąjį gyvenimą.

Viešpatie, apvalyk mane nuo kalčių, silpnybių ir apsileidimų, kad galėčiau tikriau tave garbinti ir geriau tau tarnauti. Amen.

Tėvo visagalybe, gelbėk mano silpnumą ir ištrauk mane iš vargų gelmės. Sūnaus išmintie, valdyk visas mano mintis, žodžius ir darbus. Šventosios Dvasios meile, būk visų mano sielos veiksmų pradžia ir pabaiga.

Mūsų veiksmus, Viešpatie, savo įkvėpimu pradėk ir savo pagalba lydėk, kad kiekviena mūsų malda ir kiekvienas darbas visados nuo tavęs prasidėtų ir tavimi baigtųsi. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Kiekvienas vakaras turi gyvenimui tikrąjį atbaigimą. Mes stovim prieš Dievą, jausdami, kad sykį at-sistosim prieš jo veidą galutinai atsiskaityti. Stojam nūnai prieš tą, “kuriam viskas gyvena” — ir tai, kas praėjo, ir kas tebėra ateity; prieš tą, kuris besigailinčiam gali grąžinti, kas prarasta. Jo akivaizdoj suteikiam praėjusiai dienai galutinį veidą. Kas joj negera, — perkeičia gailestis; kas gera — įprasmina nuoširdi padėka. Pasitikėjimas visagale Dievo meile paskandina netikrumą, netesėjimus — visa, kas skurdu ir rūškana.⁹³

Garbinu tave, Viešpatie, su tokiu nuolankumu, kokį sukelia manyje tavo viską apimanti didybė. Tikiu tave, nes esi tiesa. Pasitikiu, nes tavo meilė begalinė. Myliu

visa širdimi, nes tu be ribų mylėtinas. Dėl to myliu savo artimą, kaip pats save.

Dėkoju tau, dieviškoji Apvaizda, kad budėjai ir saugojai mane nuo nelaimių, nuo priešo klastos, nuo staigios mirties. Dėkoju už gautąsias malones — ką suteikei, ką užlaikei, ką sutvirtinai. Teįvyksta švenčiausioji ir palaimintoji tavo valia dabar ir visados. Amen.²

Amžinosios šviesos šaltini, Šventoji Dvasia, apšviesk mano protą, pažadink mano atmintį: leisk man pažinti netobulybes, klaidas ir nuodėmes, kuriomis įžeidžiau šiandien savo Viešpatį

Dievą: būdamas paviršutiniškas maldoje, piktžodžiaudamas, murmėdamas, permažai pasitikėdamas Dievu; nesirūpindamas spręsti iškylančių abejonių; tikėdamas sapnais, domėdamasis aklais būrimais; daugiau pasitikėdamas kuriuo nors žmogumi, negu tavimi, Viešpatie! Negindamas tavo tiesos, nesirūpindamas tavo vardo garbe.

Artimą : įtardamas, niekindamas, nekęsdamas, pavydėdamas, kerštaudamas, apkalbėdamas, skriausdamas, rodydamas blogą pavyzdį, pritardamas blogoms kalboms, pridengdamas blogą elgesį; nedėkingas tėvams ir auklėtojams; nerūpestingas kitiems padėti, patarnauti.

Save: didžiuodamasis, bijodamas žmonių nuomonės, išsisukinėdamas ; būdamas neteisus žodžiuose; neskaistūs mintyse, žvilgsniuose, kalbose, veiksmuose ; nesantūrus valgydamas ir gerdamas; be tikslo laiką leisdamas, apleisdamas savo pareigas; perdaug išlaidus, žingeidus nereikalingiems dalykams; neatlaidus draugams, ypač tiems, kurie pasijuokė, neįvertino, nepatarnavo.

Tepasigaili manęs visagalis Dievas ir, atleidęs mano nuodėmes, tenuveda mane į amžinąjį gyvenimą. Tesuteikia man visagalis ir gailestingas Viešpats mano nuodėmių dovanojimą, išrišimą ir atleidimą. Amen.¹²

Gailiuosi, mano Viešpatie, kad tavo valią pažeidžiau ir tavo meilei nusikaltau. Gailiuosi įskaudinęs tave, gerąjį savo Tėvą. Padėk man mokytis iš savo klaidų. Stiprink mano galias, kad rytoj būčiau geresnis. Tvirtybės Dieve, atleisk man ir sutvirtink mane. Per Jėzų Kristų, savo Sūnų, mano Viešpatį. Amen.⁹

KADA tik, Viešpatie, susigalvoju,
    Aš vis, kaip saulės žiedas, į tave smelkiuos.
    Prisimena man tavo nuogos rankos, kojos,
    Dyglių vainikas ant galvos.

Nueina debesys, ir rūkas išsisklaido,
    Ir vakare subėga žvaigždės ant dangaus,
    Virš jų matau aš tavo veidą,
    Veidą, kaip Dievo ir Žmogaus.

    Matau, iš spyglio skleidžias žiedas.
    Jau greit, jau greit vainikas visas sužydės.
    Ir eina tautos išrinktos ir atmestos ir gieda
    Gražiausią posmą tą šventos giesmės.⁶⁴

Viešpatie, dėkoju už visas šios dienos malones: už sveikatą, jėgas, už sielos ir kūno maistą, už kiekvieną gerą širdį, už kiekvieną malonumą, už viltį, už savo gimtąją kalbą, kurią svečioj šaly girdžiu. Dėkoju ir už skausmą, neapykantą, už visus trūkumus, kuriais mane bandei. Viešpatie, maldauju ramaus poilsio sau ir saviškiams. Amen^.10

Tik tada sugebėsime padėkoti Dievui už visas dovanas, dideles ir mažas, kada būsime įsitikinę, kad nei pasaulis, nei pati žemė, nei žmonės nėra mums skolingi. Priešingai, mes visiems esame skolingi už daugelį dalykų, už kuriuos iki šiol nesame atsilyginę. (BM, sj).

Parodyk nuostabų savo gailestingumą, tu, kuris gelbsti nuo priešų bėgančius prie tavo dešinės. Saugok mane kaip akies lėliukę, savo sparnų šešėlyje paslėpk mane... ir būsiu pasotintas pabudęs tavo regėjimu (iš Ps. 16).

Palaimink mus, Viešpatie! Suteik mums ramią naktį ir laimingą pabaigą. Amen.

Aplankyk, maloningasis Viešpatie, šią pastogę, pašalink iš jos priešo žabangas. Tegyvena joje tavo angelai, saugodami mūsų ramybę. Ir tavo palaiminimas tesie su mumis visados. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.³

Laimink. Viešpatie, prieblanda besigaubiančią žemę; laimink miestą ir jo priemiesčius; ana, tenai, turtinguosius, kad būtų jie gailestingi, ir vargšus, čia, kad jie tarpusavy mylėtųsi.

Ir ypač vargšus laimink, mano Dieve, ir pasiųski grįžtančio tėvo pasitikti paauglius vaikučius, kurie jo lūpose pažadintų šypseną.

Pašalink lygiųjų tarpe ginčus, suteik broliams taiką, padaryk juos visus, didelius ir mažus, laimingus tą valandėlę, kai jie susirinks draugėn, kad nei vienas jų nepiktžodžiautų tau, kad jie labiau pamiltų tave, Viešpatie!

Aš meldžiuos už visus tuos, kurie šį vakarą nesimels tau; aš myliu tave už visus tuos, kurie dar tavęs nepamilo ; aš atiduodu savo gyvenimą, kad jų gyvenimas būtų geresnis ir ne toks varganas.

Labą naktį, Kristau, mūs rūpintojėli !
Labą naktį tariam saulei gęstant vėlei.
Dieviška ranka laiminki visus,
Palydėk sapnan didžius ir mažus,
O Kristau, Broli mūsų !

Labą naktį, Kristau, mūs karionių Dieve !
Labą naktį maldžiam mūsų jaunai sielai.
Tu esi viltis mūsų tamsoje,
Tu lyg žiburys mūsų kovoje —
O Kristau, Vade mūsų!

Labą naktį, Kristau, Viešpatie budrusis !
Tieski savo ranką, ir laimingi būsim.
Ar sapnų vaizdai liūliuotų ramiai,
Ar kančių dygliai varstytų skaudžiai, —
O Kristau, būk prie mūsų !

Dieve, tu esi viso gero pradžia ir pabaiga, gyvenimo pilnybė, neišsemiamas šviesos šaltinis. Tavim pasitikiu ir tai išgyvenu kaip didžiausią savo džiaugsmą. Tavyje turiu visą viltį ir visą atramą; mano akys nukreiptos tik į tave, mano Dieve, gailestingumo Tėve.⁵ Viešpatie, kas yra mano viltis ir mano paguoda šiame gyvenime? Argi ne tu, kurio gailestingumas beribis ?

Nemari žmogaus dvasia
ilgisi Dievo,
veda su juo pokalbį
atodūsiais, himnais,
maldavimais.

Šis dialogas ryškėja
laiko atmainose
ir gilėja diena dienon,
savaitė savaitėn,
mėnesis mėnesin.

AVAITĖ yra pašvęstas laikas. Ji mena pasaulio sutvėrimą ir kaikuriuos atpirkimo įvykius. Svarbiausia savaitės diena sekmadienis. Tą dieną Kūrėjas leido šviesą, Kristus prisikėlė iš mirties, nužengė iš dangaus Šv. Dvasia. Sekmadienis nuo viduramžių pašvęstas Trejybės garbei.

Sekmadienis, tartum Velykos, primena mūsų prisikėlimą iš gimtosios nuodėmės, įvykusį per krikštą. Krikštui išreikšti ir priminti nuo 9-10 a. pamaldų pradžioje šlakstoma švęstu vandeniu (Asperges).

Iš kitų savaitės dienų jau pirmieji krikščionys išskyrė trečiadienį ir penktadienį. Jie gyviau jautė Kristaus kančią, todėl trečiadienį minėjo Kristaus išdavimą ir penktadienį — mirtį.

Švnč. Trejybės garbinimas, sutelktas sekmadienyje, pratęsiamas dar tris dienas. Pirmadienį garbinamas Dievas Tėvas ir jo angelai (ir Angelas Sargas), antradienį — Dievas Sūnus (jo vardas ir šv. vardo globėjas), trečiadienį — Šventoji Dvasia (ir Bažnyčios globėjas šv. Juozapas). Ketvirtadienį, Švenčiausiojo Sakramento įsteigimo dieną, garbinamas Eucharistinis Kristus, penktadienį — Švenčiausioji Jėzaus Širdis (jo veidas, žaizdos ir šv. kryžius) ir šeštadienį — Švenčiausioji Mergelė Marija bei Nekalčiausioji jos Širdis.

Viešpatie, leisk man bent vieną savaitę praleisti tyru dvasios alsavimu, pakilia širdim, susikaupus ir pasišventus, kad galėčiau pajausti, koks brangus yra laikas, kokios vertingos progos ir koks prasmingas gyvenimas. Padėk man vairuoti savo jėgas, kurių tiek daug davei, ir lydėk jas savo nuostabia malone. Per Kristų, Viešpatį. Amen.⁹

Garbė tau, lygi Trejybe, viena Dievybe, ir prieš visus amžius, ir dabar, ir visados.

Šlovė ir amžina garbė Dievui Tėvui ir Sūnui ir drauge Šventajai Ramintojai per amžių amžius.

Tave, Dievą Tėvą negimusį, tave, Sūnau viengimi, tave, Šventąją Dvasią Ramintoją, švenčiausią ir nedalijamą Trejybę visa širdimi ir lūpomis išpažįstame, garbiname ir šloviname. Garbė tau per amžius!¹²

Amžinasis Dieve, per begalinius amžius tverianti savyje Išmintie, gimdantis praamžinąjį žodį ir Ugnimi šventa vis degantis! Tavyje tiek nežinomų man paslapčių, kurias praskleisti ir norėdams negaliu. Tu tiek turi tvermės, kad man svaigu galvoti apie tai savam trapiam lukšte. Tavyje tiek šviesos, jog žvelgt baugu, kad neapakčiau ir neįpulčiau naktin.

Žinau tik viena — tu esi tenai, kur aš nesu. Ir tu esi čionai, kur aš verkiu. Tu mano dvasios gilumoj kalbi lyg prošvaistės ženklais, ir išgąsčiu numaudžia nerami širdis. Juk aš, tiek kartų išpažinęs tavo begalybę, esu ištaręs žodį piktą tavo žodžiui, ir tavo Dvasiai nesulenkęs kelių sa-vo dvasioj, ir tavo Išmintį savomis mintimis apraizgęs.

Kodėl tačiau plakuosi į tave, tarsi plaštakė vakarais į šviesą? Kodėl tas ilgesys ramybės ir tylos, kurios čia nerandu, vis veda kažikur gilyn, kur tu? Nerandu žodžių tau supint maldos, kuri išreikštų tai, ką nūn jaučiu. Myliu tave, bijau prarast, jaučiu, kaip nerimas išauga be tavęs! Klausau, ką kalba tie, kurie sutirpo tavyje, palikdami svaigios širdies atodūsius. Aš tik rytmečio rasos lašelis, krintąs į begalinio pločio tavo vandenyną... Amen.⁹

Pavojingi žemės vingiai
Mano sielą kai vilioja,
O Galingas, o Didingas,
Tavęs šauktis nenustoju.

Tu atvėrei širdį gėriui,
    Tu nurimti man neleidi.
    Mano Dieve, mano Tėve,
    Leisk išvysti tavo veidą !

Rūpestingai, ilgesingai
Aš meldžiu tave dejonėj,
O Galingas, o Didingas,
Duok ramybę ir malonę!⁹

Aš garbinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad tai paslėpei nuo išmintingųjų ir gudriųjų ir apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes taip tau patiko. Ir nė vienas nepažįsta Sūnaus, kaip tik Tėvas: taip pat ir Tėvo niekas nepažįsta, kaip tik Sūnus, ir kam Sūnus panorės apreikšti (Mat. 11, 25-27).

Aš klaupiuosi ant kelių prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje gauna vardą, kad jis duotų jums pagal savo garbės turtus sustiprėti per jo Dvasią į vidujinį žmogų ; kad Kristus gyventų jūsų širdyse tikėjimu, ir kad jūs būtumėte įsišakniję ir sutvirtėję meilėje; kad galėtumėte suprasti su visais šventaisiais, koks yra plotis, ilgis, augštis ir gylis, taip pat pažinti visokį žinojimą pranešančią Kristaus meilę; kad būtumėte pripildyti viso Dievo pilnumo (Efez. 3, 14-19).

Garbinu tave, mano Išganytojo Jėzaus Kristaus Tėve, kad teikeis prisiminti mane, vargšą žmogų. Gailestingumo Tėve ir visokios paguodos Dieve, dėkoju tau, kad mane nevertą teikies kartais paguosti. Garbinu tave ir šlovinu kartu su tavo vieninteliu Sūnumi ir tavo Dvasia Ramintoja per amžių amžius.⁵

Dievo Angele, mano Sarge, teikis mane, tau Dievo pavestąjį, apšviesti, sergėti, valdyti ir vesti. Amen. (300 d. atl.).

O Sarge mano, Angele, kuris globoji, lydi, saugai ir vedi mane! Palaimintas ir perprašytas būki už dienas, kai tau nei vieno padėkos žodžio netariau, ir už tas valandas, kai mano Viešpatį ir tavo Dievą įžeidžiau, o tu kaip liudininkas verkt turėjai. Sergėk ir globok mane, Bičiuli! Amen.

O Angele man skirtas,
Šaukiuos nūnai tavęs:
Matai, esu netvirtas,
Tu būk arti manęs!

Globok mane šiandieną,
Globok kilnia galia;
Padėk mylėti Dievą,
O šventas angele!

Kai silpnas mano žingsnis
Svyruos plačiam kely,
Pakreipk į Dievą žvilgsnį,
Nes man padėt gali.

Kai triukšmas blaško mintį,
Kai viską užmirštu, —
Padėk man prisiminti,
Jog Dievas taip arti.

Kai audros dvasioj kyla,
Vienam kai taip baugu,
Prabilk į širdį tyliai,
Ir bus man vėl saugu !

Kas tiki Dievo Sūnų, turi savyje Dievo liudijimą. Kas netiki Sūnaus, daro iš jo melagį, nes netiki liudijimu, kuriuo Dievas yra liudijęs apie savo Sūnų. Tai yra liudijimas, kad Dievas davė mums amžinąjį gyvenimą, ir tas gyvenimas yra jo Sūnuje. Kas turi Sūnų, turi gyvenimą; kas neturi Sūnaus, neturi gyvenimo (1 Jon. 5,10-12).

Amžinasis Žodi, o Kristau! Kas mokės tave pažinti, kas galės tave suprasti! Tu, kuris esi Šviesa, siųsk spindulį mano sielai, kad tave surasčiau ir suprasčiau, pažinčiau ir pamilčiau. Atverk mano ausis dangiškam savo balsui. Atverk mano protą, ir tavo žodis, amžino gėrio ir grožio kupinas, tepripildo mano širdį. Įkvėpk meilės ir duok pasitikėti tavuoju žodžiu, kuris man yra šviesa, vedanti teisingumo ir tiesos keliu į tavo amžinybę.

Kristau, o Dieve! Tu esi mano Viešpats ir vienintelis Mokytojas. Noriu tavęs klausyti, girdėti tavo žodį, jį mąstyti ir pasilaikyti. Jame yra mano džiaugsmas, ramybė, gyvenimas ir laimė.

Amžinas Žodi,
ilgimės tolių,
žavimės grožiu —
žvelgiam į žmogų,
tapusį broliu.

Žemiškuos vingiuos
tegu nestinga
duonos kvietinės,
vyno sultingo,
Žmogau ir Dieve!“

Jėzau, Dieve ir Žmogau, pasilik pas mane per visas dienas, gyvenk manyje, mokyk mane, kad ir skaudžiausiai. Visa savo būtybe glaudžiuos prie tavęs, garbinu tave, dėkoju tau už atėjimą, už suteikimą paguodos, už visas malones man ir mano namams. Amen.¹⁰

Stok šalia mūsų, Viešpatie, mūsų Dieve, ir gink nuolatos savo dešine tuos, kuriuos savo šventomis paslaptimis atgaivinai. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.¹²

O didis šventasis, kurio vardu esu pakrikštytas, užtark mane ir melskis, kad galėčiau taip tarnauti Dievui, kaip tu čia žemėje, ir paskui garbinti jį su tavimi danguje. Amen.

Brangusis vardo globėjau, kurs esi dangaus Tėvo prieglobstyje ir šventųjų draugėje! Meldžiu, užtark mane, kurs esu toks menkas ir toks vienišas savam kelyje. Išplėšti negaliu niūrių minčių, apsvaigstu liūdesy, klajoju žemės kloniais ir dažnai nepakeliu akių augščiau. Padėki man išaugti į erdves, kaip tu, kuris į Viešpatį vis kildavai sava širdim. O neapleisk manęs pas Dievą, garbingasis mano Globėjau!⁹

Dievas atsiuntė savo Sūnaus Dvasią į mūsų širdis. Su dideliu gausumu ji yra išlieta ant mūsų. Ir pati Dvasia liudija, kad mes esame pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad būtume vienas kūnas. Ji padeda mūsų silpnybei, nes mes nežinome, ko turime melsti, kaip pridera; bet pati Dvasia prašo už mus neapsakomais dūsavimais. Per ją Dievo meilė yra įlieta į mūsų širdis. Taip esame mes Dievo bažnyčia, ir Dievo Dvasia gyvena mumyse.²⁸

Ateik, Šventoji Dvasia, savo visagale jėga į mano varganą, silpną širdį. Pradžiugink apleistos tavo šventovės tamsius kampelius savo šviesos žėrėsiu. Atgaivink savo dieviškos rasos gausumu manyje visa, kas nuodėmės buvo išdžiovinta.

Savo meile atnaujink mano vidų, savo ugnim uždek mane šventu uolumu ir ištrink manyje visa, kas netyra sieloje ir kūne.

Nusileisk šiandien virš mano galvos, o švelnioji sielų Ramintoja! Ateik, silpnųjų Stiprybe, svyruojančiųjų -Tvirtybe, nuolankiųjų Mokytoja, našlaičių Globėja, vargšų Viltie, pavargusiųjų Atilsi, gyvųjų Gaivintoja, mirštančiųjų Išganyme!

Šventoji Dvasia, pašvęsk mane!
Šviesos Dvasia, apšviesk mane!
Tiesos Dvasia, vesk mane!
Meilės Dvasia, uždek mano širdį
Dievo meile!

Šventasis Juozapai, visuotinės Bažnyčios Globėjau, pažvelk maloniai į tikinčiųjų bendruomenę, kuri tavęs šaukiasi savo reikaluose ir priespaudose. Suramink savo užtarimu garbingąjį Kristaus vietininką, mūsų Popiežių, stiprink jį didžiuose jo rūpesčiuose, laimink visus jo žygius sielų gerovei ir Dievo garbei. Tarpininkaujant ramybės ir meilės Davėjai, tavo skaisčiausiajai sužadėtinei Marijai, išmelsk pasauliui taikos, sušvelnink visas priešybes, išvesk iš klaidų, kad tavo globojamoji Bažnyčia galėtų laisvai tarnauti Augščiausiajam Viešpačiui. Amen.

Viešpatie Jėzau, tu išrinkai mane nuo pat jaunystės ir neniekini mano silpnumo. Tu kvieti mane į savo meilę, žadi man laimę ir ramybę, o aš praradau viską, nes buvau neištikimas tau. Leidau suklysti savo dvasiai, atšalti savo širdžiai ; aš paklausiau pats savęs ir užmiršau tave.

Tu norėjai būti mano vadovas, mano patarimas, mano gyvenimas... O aš, pasiduodamas aistroms, praradau regėjimą ir užmiršau tave. Užuot ėjęs prie tavęs, jieškojau kūrinių ir užmiršau tave.

Aš užmiršau tave apleistuose tabernakuluose, kur tu ilgiesi meilės, miestų bažnyčiose, kur tave niekina, abejutiškose ir šventvagiškose širdyse, o ir mano kaltoje širdyje, net eidamas tavęs priimti ir tave priėmęs.

Eucharistinis Išganytojau, mano pirmosios komunijos ir mano ištikimybės dienų malone, aš tau atiduodu save. Vadovauk mano dvasiai iš naujo ir, atleidęs, padėk man visa atitaisyti. Amen.

Kristaus siela, pašvęsk mane!
Kristaus kūne, gelbėk mane !
Kristaus krauje, pagirdyk mane,
Kristaus šono vanduo, nuplauk mane,
Kristaus kančia, stiprink mane,
Gerasis Jėzau, išklausyk mane,
Savo žaizdose paslėpk mane,
Nuo pikto priešo gink mane,
Mano mirties valandą pašauk mane
Ir liepk man ateiti pas tave,
Kad su šventaisiais garbinčiau tave
Per amžių amžius. Amen.”

Jėzau švenčiausiame Sakramente, aš vienijuosi su tavim, aukojuosi tau, lenkiuos prieš tave. Noriu užmiršti save, kad galvočiau apie tave.

Padaryk, kad palengvinčiau tavo troškimą mane išganyti, tavo karštą norą mane pašventinti. Imk mane — aš tau visas priklausau. Aukoju tau savo dvasią, kad ją apšviestum, savo širdį, kad ją valdytum, savo valią, kad ją stiprintum.

Kristus mums duoda savo draugystę Eucharistijoje ir savo prasmę evangelijoje. Evangelija be Eucharistijos būtų nesančiojo kalba, o Eucharistija be evangelijos — nekalbančio buvimas.¹

Mes turim gręžtis į Kristų ir grįžti prie jo. Nes kur yra Kristus, ten nieko netrūksta. Jis yra viskas laike ir amžinybėje.

Viešpatie Jėzau, myliu tave už visa labiau. Trokštu tavo artumos. Šią valandą, kai negaliu tavęs priimti sakramentaliai, ateik į mano širdį bent dvasiniu būdu... Ateik ir suvienyk mane su savimi.

Maloningasis Viešpatie, iš kurio malonės mumyse yra visa, kas tik gera, tolink nuo manęs, prašau, bet kokią tuštybę, proto pasididžiavimą, kūno įgeidžius, liežuvio nevaldymą, vargšų niekinimą, godumo troškulį ir visa, kas tik tavo dieviškajai didenybei nepatinka. Leisk tau, mano Dieve, tarnauti tiesoje ir tobula širdim šlovinti tave per amžius. Amen.¹⁸

Švenčiausioji Jėzaus Širdie, viso gero šaltini! Garbinu tave, myliu tave, pavedu tau savo vargšę širdį. Padaryk ją nužemintą, kantrią ir skaisčią. Leisk, o geroji Širdie, gyventi tavyje ir per tave. Globok mane pavojuose, guosk mane kančiose, suteik man kūno sveikatą, pagalbą laikiniuose reikaluose, palaimą visiems mano darbams ir malonę mano mirties valandoje.

Ateikite pas mane visi,
kurie vargstate ir apsunkinti esate,
ir aš jus atgaivinsiu.

Imkite mano jungą
ir mokykitės iš manęs, nes aš esu
romus ir nuolankios širdies.

Švenčiausioji Jėzaus širdie! Vienybėje su Nekalčiausia Marijos širdimi, su visais angelais ir šventaisiais ir su tavo šventąja Bažnyčia, aukoju tau visas šios dienos maldas, darbus, kentėjimus, mintis ir troškimus. Amen.

O dieviška Širdie,
Šviesi mana viltie !
Karionėj ar varge
Regiu, jaučiu tave.

Gyventi trokštu tau,
Kentėt kaskart drąsiau, —
Ir meilėj ir aukoj
Palikt širdy tavoj !⁹

Švenčiausioji Jėzaus Širdie, išliek savo palaimos gausybę ant šv. Bažnyčios, šv. Tėvo, ant visos kunigijos. Duok teisingiesiems ištvermę, palenk nusidėjėlių širdis, duok šviesos netikintiesiems. Laimink mūsų tėvus, bičiulius, geradarius ir mūsų tėvynę. Būk gailestinga mirštantiems, gelbėk sielas skaistykloje, suteik visiems malonų savo meilės viešpatavimą.

Jėzau, kuris žiaurioje kančioje tapai žmonių panieka, aš garbinu švenčiausiąjį tavo Veidą. Parodęs kartą jį dieviškoje savo grožybėje ir malonume, dabar dėl mano kalčių tapai lyg raupsuotasis. Bet ir tame sužeistame Veide matau begalinę tavo meilę. Tai verčia mane dar labiau tave mylėti ir stengtis, kad visi žmonės tave mylėtų.

Ašaros, kurios taip gausiai liejosi iš tavo akių, man pasidaro lyg brangiausi perlai. Trokštu surinkti jas, kad begaline jų verte galėčiau gydyti vargšę nusidėjėlę sielą.

Jėzau, tavo Veidas žavi mano širdį. Suteik man, meldžiu, savo dieviškąjį panašumą, uždek mane tokia savo meile, kad galėčiau matyti garbingąjį tavo Veidą danguje. Amen.⁴⁸

Štai aš, o geriausias ir maloniausias Jėzau, puolu ant kelių prieš tavo veidą su didžiausiu dvasios karštumu ir meldžiu tave : pažadink mano širdyje gyvus tikėjimo, vilties ir meilės jausmus, o kartu tikrą gailestį už mano nuodėmes ir tvirčiausį norą pasitaisyti. Nes didžiausiame sielos skausme aš prisižiūriu ir dvasioje mąstau penkias tavąsias žaizdas, atsimindamas, ką pranašas Dovydas į tavo lūpas, o geras Jėzau, yra įdėjęs: pervėrė mano rankas ir kojas, suskaitė visus mano kaulus (Ps.21).

KARTAIS tave Dievas apleis, kartais artimas kankins, o blogiausia — pats savęs neapkęsi. Nerasi savo skausmui palengvinti priemonių — turėsi kentėti, kiek Dievas norės. Dievas nori tave išmokyti kentėti be suraminimo, kad visiškai jam paklustum ir taptum nuolankesnis.

Jei kryžių neši džiaugsmingai, jis pats tave neš ir nuneš į tikslą — kur kančių daugiau nėra; bet tai nebus šiame pasaulyje. Jei kryžių neši susiraukęs, jis darysis sunkesnis, o nešti vistiek reikės. Jei vieną kryžių numesi, tikriausiai rasi kitą ir galbūt daug sunkesnį.

Mano Išganytojau, kad mus atpirktum, buvai tautos atmestas, Judo pabučiavimu išduotas, virvėmis surištas ir plaktas, Anui, Kaifui, Pilotui ir Erodui pasityčioti pastatytas, netikrų liudininkų įskųstas, rykštėms ir išniekinimais kankintas, erškėčiais vainikuotas, į veidą muštas, nendrėmis daužytas, iš drabužių išvilktas, prie kryžiaus vinimis prikaltas, tarp galvažudžių pakabintas, tulžimi ir actu girdytas, jietimi sužeistas.

Viešpatie, per šias savo kančias, kurias aš nevertas mąstau, ir per šventąjį savo kryžių bei mirtį gelbėk mane nuo amžinos pražūties ir teikis mane nuvesti, kur nuvedei prikaltąjį vargšą nusidėjėlį. Kuris su Tėvu ir Šventąja Dvasia gyveni ir viešpatauji, Dieve per visus amžius. Amen.¹⁹

Būk pasveikinta, šventoji Mergele, švenčiausioji Karaliene, Dievo Motina Marija, kuri esi amžinai nekalta ! Išrinko tave dangaus Tėvas, pašventino mylimiausias Sūnus, paguodė Šventoji Dvasia. Tavyje buvo ir yra pilnybė malonės ir visokio gėrio.

Būk pasveikinta, dangaus Karaliaus pilie! Būk pašlovinta, jo įstatymo padangte! Būk pagirta, jo žemiškos buities skraiste! Būk išaugštinta, jo tarnaite ir jo Motina!

Tebūna pašlovintos visos tavo dorybės, kurios Šventosios Dvasios malone ir apšvietimu įsilies į tikinčiųjų širdis, kad Dievo akivaizdoje padarytų šventa, kas buvo nešventa. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.⁴

Nekaltoji Motina, nusižeminusi ir iškilni daugiau kaip bet kuris kūrinys! Tu esi meilės žibintas danguje, o mirtingiesiems amžinai gyvas vilties šaltinis.

Moterie, tu esi taip didi ir taip galinga, kad kas jieško malonės ir jieško ne pas tave, prilygsta paukštį, kuris nori skristi neplasnodamas. Savo gerumu tu skubi padėti besišaukiantiems, bet ateini ne kartą nešaukta mūsų maldose. Tavyje pasigailėjimas, tavyje užuojauta, tavyje didi širdis, tavyje visa, kas tik gera yra kūriniuose.

Aš, kurs mažiausiame visatos žaisme jieškojau tavęs ir dvasios gelmėse žvelgiau į tave, nūnai maldauju—duok jėgų, kad savo širdim veržčiausi dar augščiau, į galutinį išganymą. Aš, kuris nieko taip degamai netrokštu, kaip tą paskutinį išganymą pasiekti, kreipiu savo maldą į tave ir prašau — tenebūna man tai veltui ! Kiekvieną mirtingumo debesėlį tu savo malda manyje išblaškyk ir didį džiaugsmą man atskleisk !

Karaliene, kuri viską gali, ko nori, prašau tave — išlaikyk manyje gyvą amžinybės ilgesį ir savo globa pergalėk manyje žemiškumo paskatas.²¹

Sveika, šventoji Gimdytoja,
pagimdžiusi Karalių,
kuris valdo dangų ir žemę amžių amžiais

Motin jautrioji, širdim gailestinga,
mūsų gyvybe, viltie ir paguoda,
supa mus vargas, ir saulė mums dingo
ryto nebmatom pro neviltį juodą —
teikis pažvelgti iš rojaus žvaigždyno,
Salve, Regina!

Šaukiam tavęspi, Jievos pagimdyti,
verkiam, dejuojam šiam ašarų klony, —
teikis vilties mums žemčiūgų išlyti,
teikis kaip saulė mum šyptelt maloniai,
džiaugsmo suteiki, kaip dieviško vyno.
Salve, Regina!

O kada baigsis trėmimas šioj žemėj,
žemėj, kur žydi, ir noksta, ir pūna,
imk mano sielą, klajūnę neramią,
ir ją nuveski pas didįjį Sūnų —
meile bedegančia ašarą gryną,
Salve, Regina!“

Atsimink, o švenčiausioji Mergele Marija, jog per amžius nėra girdėta, kad kas jieškodamas tavo globos, melsdamas tavo pagalbos, ir šaukdamasis tavo užtarimo būtų buvęs užmirštas. Aš, tokio pasitikėjimo padrąsintas, į tave, mergelių Mergele, Motina, puolu, prie tavęs einu, prieš tave vaitodamas nusidėjėlis stoju, žodžio Motina, neniekinki mano žodžių, bet maloningai juos išgirsk ir išklausyk. Amen.

O maloningoji, tu esi motina to, kuris atpirko mus ir vadovauja mums kaip dvasinė Galva. Esi tikroji motina visų mistinio Kristaus kūno narių, nes savo meilės dėka padėjai mus laimėti Bažnyčiai.

Esi vienintelė tarp moterų — motina ir kartu mergelė. Esi žemės grožis ir žavesys — per amžius švitintis paveikslas šventosios mūsų Bažnyčios.

Per moterį atėjo mirtis, per tave, o Marija, ateina gyvenimas! (Šv. Augustinas).

Dievo Gimdytoja, Mergele,
tavo motinystė paskelbė džiaugsmą
visam pasauliui,
nes iš tavęs yra kilusi teisingumo saulė —
Kristus, mūsų Dievas!

AIKURIE metų mėnesiai turi ypatingą savo paskirtį. Pirmasis metų menuo sausis yra paženklintas Jėzaus vardu, prieš kurį “klaupia visoks kelis danguje, žemėje ir po žeme”. Pirmasis vasaros mėnuo birželis yra skirtas dieviškajai Jėzaus Širdžiai, kuri yra “visų širdžių karalienė ir širdis, visų dorybių gelmė”. Gražiausias pavasario mėnuo gegužė ir spalvingiausias rudens mėnuo spalis “yra skirti tajai, kuri apie save sako: Mano žiedai yra grožio ir garbės vaisiai” (pop. Leonas XIII).

Kiti mėnesiai pašvenčiami taip: vasaris — Jėzaus paslėptajam gyvenimui, kovas — Bažnyčios globėjui šv. Juozapui, balandis — Kristui Atpirkėjui, liepa — brangiausiajam Viešpaties Jėzaus Kraujui, rugpiūtis — Švenčiausiosios Mergelės dangun ėmimui, rugsėjis — Marijai kankinių karalienei, spalis — Marijai rožinio karalienei, lapkritis — sieloms kenčiančioms skaistykloje ir gruodis — Viešpaties Jėzaus atėjimui į pasaulį ir Marijos nekaltam prasidėjimui.

Tikinčiam lietuviui kaikurie mėnesiai primena brangius jo širdžiai įvykius. Vasaris jam yra išmelstos ir iškovotos laisvės mėnuo; kovas — tautos globėjo šv. Kazimiero mėnuo; balandis — antrojo tautos globėjo ir mūsų ūkininkų patrono šv. Jurgio mėnuo; rugsėjis — Marijos Gimimo ir numatytos Lietuvos karalijos atgimimo (Vytauto vainikavimo) mėnuo; lapkritis — mūsų karių ir kankinių atminimo bei maldų mėnuo. Kaikurie mėnesiai dar turi mūsų Marijos šventovių didžiąsias šventes, švenčiamas plačiose Lietuvos apylinkėse.

Viešpatie, mūsų Viešpatie, koks nuostabus yra tavo vardas visoje žemėje! (Ps. 8, 2). Tavo vardu priklaupia visoks kelis danguje, žemėje ir po žeme, ir kiekvienas liežuvis išpažįsta, jog Viešpats Jėzus Kristus yra Dievo Tėvo garbei (Pilyp. 2, 10-11). Visos tautos, kurias tu padarei, ateis ir garbins tave, Viešpatie, ir skelbs tavo vardą, nes tu esi didis ir darai stebuklus. Ir aš šlovinsiu tave, Viešpatie, mano Dieve, visa savo širdimi ir skelbsiu tavo vardą per amžius, nes tavo gailestingumas buvo man didelis (Ps. 85, 9-13).

Melskimės: Suteik mums, Viešpatie, su tavo šventojo vardo baime visados turėti ir tavo vardo meilės, nes niekuomet nenustoji vesti tų, kuriuos savo meilėje sutvirtini. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.¹²

Dieve, kuris savo viengimį Sūnų paskyrei žmonijos Vaduotoju ir liepei jį vadinti Jėzumi, suteik mums malonę, kad kaip jo Vardą garbiname čia žemėje, taip

jo veidą regėdami džiaugtumėmės danguje. Per tą patį Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.¹²

Mes prisimename, Dieve, tavo gailestingumą tavo šventnamio viduje. Kaip tavo vardas, Dieve, taip ir tavo šlovė sklysta iki žemės pakraščių. Tavo dešinė pilna teisybės (Ps. 47, 10-11).

Šiandien palaimintoji Mergelė Marija atnešė į bažnyčią vaikelį Jėzų, ir Simeonas, pilnas Šventosios Dvasios, paėmė jį į savo rankas ir pagarbino Dievą amžiams.³

Jeruzalėje buvo žmogus, vardu Simeonas; tas žmogus buvo teisus ir dievobaimingas, laukiąs Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo jame. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pirma nebūsiąs matęs Viešpaties Pateptojo. Dvasios paragintas, jis atėjo į šventyklą. Įnešant gimdytojams vaikelį Jėzų, kad pasielgtų su juo, kaip reikalavo įstatymo paprotys, jis paėmė jį į savo rankas, pagarbino Viešpatį Dievą ir tarė:

Nes mano akys matė tavo išganymą, kurį prirengei visų tautų akivaizdoje: Šviesą pagonims apšviesti ir tavo tautos Izraelio garbę (Luk. 2, 25-32).

Melskimės: Visagalis amžinasis Dieve, nuolankiai meldžiame tavo didybę, kad kaip tavo viengimis Sūnus mūsų kūno būtyje tau šiandien paaukotas šventykloje, taip leisk mums tau pasiaukoti apvalytomis savo širdimis. Per tą patį Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.¹²

Bažnyčioje šią dieną šventinamos žvakės. Jos išreiškia Kristų — “Šviesą pagonims apšviesti”. Pašventintos žvakės laikomos uždegtos per mišių evangeliją ir nuo pakylėjimo ligi komunijos.

Kristau, mano Šviesa, džiaugiuos regėdamas tave Švenčiausiojo Sakramento pavidaluos ir priimdamas tave į savo širdį. Šviesk man šios žemės kelionėje ir mano dienų pabaigoje aplankyk mane šventoje komunijoje, kad, paėmęs į rankas pašventintąją žvakę, galėčiau su šv. Simeonu ištarti: “Dabar, Viešpatie, atleisk savo tarną ramybėje, nes mano akys matė tavo išganymą.” Amen.

GIRKALNYJE, Raseinių ap., 1943 vasario 8 pasirodė Marija su Kūdikiu ant rankų, šviesos fone, elipsės formoj, apsupta žvaigždžių. Iš bokšto, po 15 minučių, šis vaizdas nusileido į bažnyčią ir apie 5-10 min. buvo matomas didžiajame altoriuje. Tą vaizdą matė iš arti 17 žmonių, kiti iš tolo. Apie įvykį buvo rašyta Lietuvos ir Amerikos lietuvių spaudoj. Argentinoj buvo išleista brošiūra rankraščio teisėmis, vėliau pakartota JAV. Kauno kurijos tyrinėjimai buvo vedami ir liko nebaigti dėl užklupusios naujos bolševikų okupacijos. Pagal užrašytus pasakojimus sesuo M. Mercedes, kazimierietė, nupiešė šio apsireiškimo Marijos paveikslą. — Kultas gyvai reiškiasi Lietuvoj ir tarp-Sibiro liet. tremtinių. Tai liudija pridedama Sibire sukurtoji malda.

Paklydom, suvargom, sušalom. Gailestingumo Motina, ir vėl nepalikai mūsų vienų vargo ir suspaudimo dienose, ir vėl nusileidai iš dangaus didžios šviesos spindėjime ant mūsų krauju apšlakstytos žemės. Motina, prie ko gi, o prie ko gi pulsime, prie ko šauksimės tame didžiame suspaudime, apleidime ir skurde?

Pažvelk, o Motina, į mūsų vargo ir ilgesio sutrintas širdis, į mūsų šalčio ir alkio pamėlusias lūpas. Grąžink mus į šalj, kurią mums pats dangus dovanojo, į kryžių ir bažnyčių žemę, į kraštą, kurį tu nuo amžių pamėgai. Leiski mums vėl išvysti

gausius malonėmis paveikslus, šventoves, leiski vėl mums visiems giedoti padėkos ir meilės himnus Gailestingumo Jėzui ir tau, Gailestingumo Motina, kuri pažadėjai išmelsti visų kalčių atleidimą. Amen.¹⁰

Viešpatie, mūsų tėvų Dieve, priimk didžios šlovės balsą, kuris sklinda iš kartos į kartą. Juk tu mažos tautos tikėjimui davei tvirtybės. Tu suteikei jėgos mūsų rankoms, kurios teisybės kardo griebėsi ir krauju laistė savo žemės išpirkimą. Ar ne stebuklas buvo mūsų pergalė, kurią laimėjom tarsi Dovydas prieš tvirtą Galijotą.

Padėkos kupina dvasia mes lenkiame galvas prieš tave, tautų likimo Viešpatie! Palaimintas, kuris išaukštini mažus ir nutremi nuo sosto išdidžiuosius!⁹

Melskimės: Meldžiame tave, Viešpatie, mūsų Dieve, kad švenčiausios paslaptys, kurias davei mums apginti ir atnaujinti, užtariant palaimintai visuomet Mergelei Marijai, būtų mums vaistas dabarčiai ir ateičiai. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen (iš Vas. 2 d. mišių).

Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį,
Kur mūsų sodybos, kur bočių kapai !
Juk tėviška tavo malonė daug gali, —
Mes tavo per amžius vargingi vaikai.

Neapleisk, Aukščiausias mūsų
ir brangios tėvynės,
Maloningas ir galingas
per visas gadynes.²⁴

Palaimintas vyras, kuris rastas be dėmės, kuris nenuėjo paskui auksą ir nesivylė pinigais ir turtais. Kas jis, ir mes jį girsime, nes jis padarė stebuklingų dalykų savo gyvenime. Kas buvo išmėgintas ir rastas tobulas, tokiam bus amžino gyriaus. Kas galėjo peržengti ir neperžengė, daryti pikta ir nedarė. Todėl ir jo gėrybės patvirtintos Viešpaties, ir visas šventųjų susirinkimas skelbs jo išmaldas. — Ekli. 31.

Tėvynės mūsų Lietuvos Globėjau,
Kazimiere, šventasis karalaiti,
Tavin dejonės mūsų, maldos aidi.
Užtark ją, tiek sykių jai padėjęs.

Čia žemėj lelija skaisčia žydėjęs,
    Duok mūs jaunimui tavo pėdom eiti,
    Kad jis, pamildamas dorybių kraitį,
    Vėl taptų tėviškės naujos grindėju.

Ak, kad sugrįžtume tavęs pagarbint
Į seną Vilnių katedroj brangiojoj,
Kur aukso karste tavo palaikai šventieji.

Ir kad, įveikę kūno audrą žvarbią
Ir stoję Viešpaties akivaizdoj šventojoj,
Žengt galėtume, kur tu esi įėjęs.²⁷

Melskimės: Šventasis Kazimierai, globok mūsų Lietuvą, pažadink jai šventų vadų, kurie, kaip tu kitados, vadovautų jai išmintimi, tiesumu ir meile. Surink visus savo tėvynainius, brolius ir seseris, išblaškytus po platų pasaulį, kad jie, tau užtariant, grįžtų kaip tu grįžai iš svetimosios į savąją žemę. Išmelsk malonės, kad mūsų maža tauta būtų tarsi žiburys ant kalno, spindinti skaidriu tikėjimu, karšta meile ir nepalaužiama viltimi. Tegu bręsta, tau užtariant, naujos tautos jėgos, grūdinamos audrų, ir tegu mūsų gentis atlieka savo misiją, kurią Dievas jai skyrė. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.⁹

Jis buvo Dievo ir žmonių mylimas ; jo atsiminimas palaimintas. Dievas prilygino jį garbe šventiesiems, padarė jį garbingą karalių akivaizdoje, davė jam įsakymų apie jo tautą ir jam. parodė savo garbę. Už ištikimybę ir romumą pašventino jį ir išrinko iš visų žmonių tarpo (Ekli. 45).

Melskimės: Dieve, kuris savo neišreiškiama apvaizda teikeis išrinkti palaimintąjį Juozapą savo švenčiausiajai Gimdytojai sužadėtiniu, suteik, meldžiame, kad mes, šlovindami jį globėju žemėje, būtume verti turėti jį užtarėju danguje. Kuris gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.¹²

Tave, o Juozapai, dvasios tešlovina
Ir chorai krikščionių tau garbę tegieda,
Nes nuopelnams vertą malonę laimėjai —
Globoti skaisčiausią Mergelę.

Gimusį Kūdikį glaudei prie krūtinės,
Egipto tremtin jį sekei ir lydėjai,
Jeruzalės gatvėj jieškot nesiliovei,
Verkei ir, atradęs, džiaugeisi.

Kam skyrė Aukščiausias garbingąją palmę,
Tas miręs tikrai dangumi tesidžiaugia,
O tu jau čia žemėj prilygai šventuosius,
Matydamas dievišką Veidą.³

Šv. Juozapai, kuris pats išgyvenai tremtinio dalią, išmelsk mums suvargusiems ištvermės, išminties, kad nepalūžtume vargo dienose, kad visi sunkumai, kaip ugnis plieną, užgrūdintų mus.

Šv. Juozapai, esi visų dvasiškų turtų valdytojas, suteik mums skaistybės, meilės, tvirtumo ir vienybės dvasios. Amen.¹⁰

Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Augščiausiojo galybė apdengs tave savo šešėliu : todėl ir šventasis, kuris gims iš tavęs, vadinsis Dievo Sūnumi (Luk. 1, 35).

Melskimės: Suteik, gailestingasis Dieve, pagalbos mūsų silpnumui, kad mes, kurie minime švenčiausiąją Dievo Gimdytoją, jos užtarimo padedami, iš savo blogybių pakiltume. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Sveika Marija, dangaus lelija,
Paguodos jieškom tavo širdyje —
Pilna malonės, gelbėki žmones
Varguose skęstančius.

Skaidri kaip saulė, svieski pasauliui,
Nes mūsų žemę dengia apgaulė.
Prašom užtarki, šviesą pažerki,
Nušluostyk ašaras!

Mes puolę klystam, prisipažjstam,
Mūs Atpirkėjo melsti nedrįstam,
Tu, Motin, viena lieki kasdieną
Šviesi visų viltis.

Sveika, dangaus Karaliene! Sveika, angelų Valdove! Sveika, Jėsės Atžala! Sveika, dangaus Vartai, iš kurių šviesa patekėjo pasauliui! Džiaukis, garbingoji Mergele, už visus gražiausioji. Sveika, skaisčiausioji! Melsk už mus Kristų brangiausiąjį!

Broliai, atsiminkite pirmąsias dienas, kada jūs ir kalinius užjautėte ir priėmėte su džiaugsmu jūsų turtų išplėšimą, žinodami, kad jūs turite geresnį ir pasiliekantį lobį. Taigi, nenustokite pasitikėjimo, kurs turi didelį užmokestį. Nes jums reikia kantrybės, kad, vykdydami Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta (Žyd. 10, 32-36).

Ž. Ir kurie yra atėmę jų darbų vaisius. Melskimės: Dieve, kuris džiugini mus palaiminto Jurgio, savo kankinio, nuopelnais ir užtarimu, suteik maloningai, kad mes, per jį prašydami tavo gėrybių, gautume tavo malonės dovaną. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.¹²

kary palaimintas,
Kančių užgrūdintas, —
Užtark kančioje mus,
Sutelk kovon visus :

Už Dievą niekiamą,
Už mūsų Lietuvą,
Už Kristaus vėliavą,
Kurią iškėlėme.

Šventasis Jurgi, žvelk,
Teisybės kardą kelk,
Padėk kovot, kaip tu,
Jei mirt — kariu šventu.⁹

Šventųjų kankinių krašte vainiką pergalės laimėjęs, o šv. Jurgi, tu ir mūsų žemei suteikei šventos tvirtybės. Tiek šimtmečių buvai globėjas mūsų kovoje už Dievo tiesą!

O šventas Karžygi, pašventink mūsų Vyčio kraštą. Išpuošk jį ištvermės ir nenumaldomos kovos dorybėmis. Ryžtumo jietimi ginkluoki mus, budėjimui atverk akis, padėk išgirsti verkiančių ir skriaudžiamųjų šauksmą. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.⁹

BAŽNYČIA taip labai vertina maldingumą į Mergelę Mariją, kad besimeldžiantiems į ją šį mėnesį teikia ypatingų atlaidų. Kas lanko pamaldas, gauna 7 m. atlaidus kasdien; kas bent 10 kartų dalyvauja pamaldose, gauna pilnus atlaidus. Kas meldžiasi per visą mėnesį privačiai, namuose, gauna 5 m. atlaidus kasdien ir pilnuosius — mėnesio pabaigoje. Tik reikia atlikti išpažintį, priimti šv. komuniją ir pasimelsti šv. Tėvo intencija.

Švenčiausioji Marija, nekalčiausioji Motina! Į ką gi, o į kągi šauksimės šioje ašarų pakalnėje, šiame ištrėmime? Kas pasigailės mūsų, kas sušelps vargstančius, kas nušluostys kenčiančių ašaras?

O Motina! visados mūsų lūpose ir širdyje tavo vardas. Melskis už mus, ir neapleisk savo vaikų! Nes kas gi bus su mumis, jei tu, gailestingumo Motina, neišklausysi?

Štai dabar palaimintas tavo mėnuo! Dabar, kai gegužės saulė šviečia danguje, kai tavo vardą Bažnyčia išpuošė, mes su didesne viltim, tikresniu tikėjimu, su karštesne meile puolame po tavo kojų. Argi atmesi mūsų maldą, kai šaukiamės tavo pasigailėjimo?

O Marija ! Karaliene dangaus ir žemės, viso pasaulio Motina! Mes pavedam tau šį pasaulį, bet ypač meldžiame tave maloningai globoti savo Sūnaus Bažnyčią. Apgink ją, pridenk ją savo globa, išgelbėk ją nuo prispaudimų. Gink šv. Tėvą ir Kristaus tarnus kunigus. Melsk savo Sūnų, kad tarp visų pasaulio giminių įsiviešpatautų taika ir vienybė, o mūsų mylimoje tėviškėje, Lietuvoje ir Žemaičiuose, pražystų broliška meilė. Mes esame tavo žmonės, o tu mūsų Karalienė, — gink mus nuo pikta ir padėk mums nesiliaujančiu savo užtarimu.

O Motin, nesiliausime tavęs meldę, kol išklausysi ir pasigailėsi mūsų. Išklausyk dėl savo Sūnaus meilės, kad tave čia žemėje ir per amžius galėtume garbinti, šlovinti ir mylėti. Amen²

Sveika Marija, o Motin Dievo,
Dangaus mums duota naujoji Jieva !
Teikis laikyt mus savo širdyje,
Už mus melsk Dievą, Sveika Marija!

Šventa Mergele, pilna malonės!
Suklupę meldžiam: sutaikink žmones!
Rūstybę šalink mūsų kelyje,
Suteik vienybės, Sveika Marija !

O Motin šventa ir nekalčiausia,
Palaimink kovą širdžių tyriausią :
Neleisk pražūti blogio vergijoj,
Pas Dievą gelbėk, Sveika Marija !

O Karaliene visų šventųjų,
Išgirsk meldimą žmonių kaltųjų:
Per savo kančią ir kalvariją
Nuvesk į dangų, Sveika Marija!

Marija, išrinktoji dangaus dukra ir žemės palaimintoji motina! Mes girdim iš amžių glūdumos tavo balsą, tariantį Fiat, mes matom tavo auką beglobojant dangaus Kūdikį, mes regim tavo kančią, pražydusią po kryžiumi Golgotoje. Tu aukos ir kančios Motina. Tu nekaltųjų kūdikių šypsnių, skaidrios jaunystės meilės, lūžių ir nelaimių paliestųjų Motina. Tu Motina visų žemės vaikų ir tų, kurie, sukniubę ant kelių, kreipia į tave savo maldaujamus žvilgsnius, ir tų, kurie nedrįsta į tave ištiesti savo rankų. Tu Motina ir tų, kurie suklupę šiandien Aušros Vartuos ir paprastose namų šventovėse kreipiasi į tave, ilgėdamiesi paguodos, laisvės ir ramybės. Tu Motina visų mūsų, kurių širdys pagraužtos Tėvynės ilgesio ir kančios.

Suklaupę nūnai prie tavo kojų, o Marija, mes siunčiame tau savo maldas, supintas iš gegužės žiedų, iš bundančio pavasario vėjelio, iš gilaus laisvės ilgesio.

Globok tave mylinčiuosius, guosk kenčiančius, grąžink į savo Tėvynę išsklaidytus po pasaulį tremtinius, išmelsk laisvę tautoms ir taiką žmonijai.⁶⁶

Mums reikia didžiuotis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, kuriame yra mūsų išganymas, gyvenimas ir prisikėlimas, per kurį mes esame išganyti ir išvaduoti.¹²

O Medi išrinktasis, kurio pačion šerdin įsisunkė šventasis Kristaus kraujas! Kokion garbėn iškelti būtų galėjęs tave mirtingasis žmogus, kad ir kažkoks didis jis būtų buvęs.

Didžiuosis vinys ir jietis, palytėjusi jo Širdį, ir Veronikos marškonė, jo veidą nušluosčiusi — visi ženklai, kuriem bent lašas prakaito ar kraujo teko. O tu ilgiausiai keliavai su juo ir išnešiojai jį tris valandas lig paskutinio kvėptelėjimo.

Ir mes, kurie iš tolo regime tave Golgotos kalvoje, kurie tik tavo atvaizdą savo tautos sodybose pastatom, kurie bažnyčiose mažytį tavo trupinėlį turim, tu nejauti, kaip branginame tave! Laimingos valandos, kada priglaudžiam savo lūpas prie relikvijų tavų, suklupę kaip prieš ženklą, išsapnuotą iš paties dangaus.

Pagarbintas būk, Dievo Medi, pašventintas krauju, išsruvusiū iš Meilės. Amen.⁹

Melskimės: Dieve, kuris nuostabiu išganingo kryžiaus atradimu sužadinai savo kančios stebuklus, suteik mums gyvybės medžio kaina pasiekti amžinojo gyvenimo malonę. Kuris gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.¹²

Šv. Monika, kuri išgyvenai savo vyro ir sūnaus Augustino nuodėmingus klaidžiojimus, kuri per daugelį metų nesvyruojančia malda, aukomis, didžios atgailos dvasia sugrąžinai juos į tikrąjį kelią, padėki mūsų šeimoms nugalėti savo piktžoles, ypač girtavimą, priesaikų laužymą, tikėjimo niekinimą, nusikaltimus skaistybei. Iš-melski mums ištvermės, pasitikėjimo Dievu ir tikrosios atgailos dvasios.

Šv. Augustinai, pats ilgai klaidžiojęs, išmelski klystantiems tiesos pažinimo malonę, apsaugok nuo klaidų bei nusikaltimų mūsų jaunimą, kuris savo mokytojų klaidinamas ir jų blogo elgesio silpninamas.

Švč. Motina Marija, skausmo išgelto-mis širdimis šaukte šaukiamės tavo pagalbos. Išmelski mums šv. Monikos dvasios jėgų ir patvarumo. Amen.¹⁰

Apmirė mūsų jausmai, sustingo širdys, nebesusigaudom savo mintyse, o Marija, malonės pilnoji, visų malonių tarpininke! Sugraudinta širdim keliame į tave savo maldavimo rankas, — atgaivinki mus, sakyki mums, ko trokšta iš mūsų tavo numylėtas Sūnus. Mes trokštame visiškai paklusti jo valiai.

Maloningoji, parodyk mums naujame spindėjime gyvo tikėjimo, nemirštamos vilties ir nežinančios ribų meilės žvaigždes.

Padėki man ir mano tautai nugalėti visas kliūtis, kurios užstoja kelią į tavo Sūnaus glėbį, į švč. Širdies gausybę. Amen.¹⁰

0 meilinga, maloninga Karaliene,
žvelk į vargą mūs kasdienį.
Karaliene Marija!
Marija, melsk už mus. (2x)

Savo širdį tu atverki gailestingą,
    Tegu meilės mums nestinga.
        Karaliene Marija!
        Marija, melsk už mus. (2x)

O kad Dievas dovanotų mūsų kaltę,
Teikis, Motin, vis užtarti!
Karaliene Marija!
Marija, melsk už mus. (2x)⁵⁹

Štai karalių karalius ir viešpataujančiųjų Viešpats ! Štai jo dešinėje karalienė, papuošta auksu iš Ofiro.

Sveika, gailestingumo Karaliene, tu mus nuo priešo gink ir mirties valandą priimk!¹²

Melskimės: Padėk mums Viešpatie, kad, švęsdami švenčiausios Marijos Mergelės — Karalienės šventę, būtume saugūs jos globoje ir verti ramybės nūnai bei garbės ateityje. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.¹²

Mėnuo tau papėdė
Saulė tau apsiaustas,
Ir žaibais betvyskąs,
Ir aušrom beraustąs, —

Tyros ryto žvaigždės
Tau vainikan pinas,
Ir švitruoja, žvilga
Nuostabus sietynas.

Nors garbės nevertas,
Trokštu būti rojuj
Ir nors be vainiko,
Glaustis tau prie kojų.²⁰

Širdies simbolyje mes regim ir garbinam begalinį ir dosnų mūsų dieviškojo Atpirkėjo gerumą (Pijus VI). Gausus Kristaus atpirkimas pilnai atleido mums visas kaltes. Tačiau nuostabiu dieviškosios išminties sutvarkymu mūsų kūne turi būti papildoma tai, ko stinga Kristaus kančioms jo mistiniame kūne, t y. Bažnyčioje. Todėl prie pagarbos ir atlyginimų, kuriuos Kristus yra atidavęs Dievui nusidėjėlių vardu, ir mes ne tiktai galime, bet ir turime prijungti savąją pagarbą ir atlyginimus (Pijus XI).

Viešpatie, aš vis maniau ir tikėjau — būdamas nedėkingas, — kad tu perdaug iš manęs reikalauji. Dabar, stebėdamas, kiek tu dėl manęs kentėjai, aukojaisi, raustu iš gėdos ir gailiuos tavo meilės nesupratęs.

Tavo padedamas, nūnai noriu tau pasišvęsti. Skiriu tau visą laiką ir aukoju tau visas savo mintis, viską darydamas tavo akivaizdoje. Nieko kita nenorėsiu, kaip tavo įsakymus laikyti savo širdyje ir tau patikti. Aukoju tau savo džiaugsmus ir liūdesį, ramybę ir sielos kovas, išorinį ir išvidinį apsimarinimą. Amen.

Švenčiausioji Širdie, aš pasirenku tave savo gyvenimo saugotoja, savo išganymo laiduotoja, savo stiprintoja silpnybėje ir nepastovume, savo gyvenimo nuodėmių iš-pirkėja.

Tavosios meilės vardu, mano Išganytojau, maldauju: tepasilieka mano vardas tavo Širdyje, nes mano laimė ir garbė bus gyventi ir mirti tavo tarnyboje.²⁹

Melskimės: Viešpatie, Jėzau Kristau, kuris apreiškei mums neištariamas savo Širdies gerybes, suteik prašome, kad mes tave už viską labiau mylėtume ir tavo Širdyje pasiliktume. Amen.

Viešpatie, išklausyk mūsų dejonę, išgirsk mūsų skundą. Bedieviška tauta išplėšė mūsų darbo vaisius, privertė klaidžioti be vietos. Ji atvėrė bedievišką ir klastingą savo burną, kalbėjo prieš mus melagingu liežuviu, apsupo mus neapykantos šnekomis ir be priežasties kovojo prieš mus (pagal Ps. 108). Jie išsklaidė mūsų ainiją tarp tautų ir išblaškė mus po visas šalis (Ps. 105).

Visa tai atėjo ant mūsų, nors mes nesame užmiršę tavęs ir nesulaužėme tavo sandoros. Jei mes būtumėm užmiršę tavo vardą ir būtumėm ištiesę rankas į svetimą dievą, argi tu, Dieve, nebūtum tų dalykų ištyręs. Juk tu žinai širdžių paslaptis. Dabargi mes esame žudomi dėl tavęs kiekvienu metu... (Ps. 43).

Mes apmąstome, Viešpatie, visus tavo veiksmus. Dieve, tavo kelias šventas! Tu esi Dievas, kurs darai stebuklus... Tu atvadavai savo petimi savo tautą (Ps. 76). Mes tikime, kad tu vėl išvaduosi beturčius, kurie tavęs šaukiasi, ir nelaiminguosius, kuriems nėra padėjėjo. Tu išvaduosi mus nuo skriaudos ir prispaudimo, ir mūsų kraujas bus brangus tavo akyse. Tada tu valdysi tautą su teisybe ir tavo pažemintuosius su lygybe. Ir gyvensi ilgai kaip saulė ir kaip mėnulis per visas kartas. Tavo malonė nužengia kaip lietaus šlakai, kurie laisto žemę. Tavo vardas bus šlovinamas per amžius (Ps. 71).

Melskimės: Dieve, kuris mums išbandyti siuntei daug skaudžių sielvartų ir mums paguosti gaivini mūsų viltį, nuolankiai prašome, — padaugink mūsų vertę, surink mus iš žemės pakraščių ir, grąžinęs, paguosk mus atlaidžia savo malone. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.⁹

Šv. Aloyzai, kuris visą gyvenimą baltu žiedu žydėjai, kuris tyru oru alsavai, kuris didžiu vidiniu džiaugsmu spindėjai, kuris saulės šviesoje augai, žydėjai ir vaisių nešei, padėki mums iš augštybių, padėki mūsų tautos jieškotojams surasti vidinį gyvenimą, lydėki mus visus skaisčiais idealų keliais. Amen.¹⁰

Tu nebuvai nendrė ir nevirpėjai pridėjęs kirvį prie išdžiūvusių tautos šaknų. Buvai lyg tyruose šaukiančiojo balsas, — atnaujinti, greičiau atnaujinti širdžių kelius! Plovei pūvančius kūnus, valei sužalotus veidus, gydei sukruvintas širdis. Užžėrei pajordanio slėnius, kalnelius išlyginai, kad jo žygis į žmogų ir tautą būtų lengvesnis.

Buvai pranašas, didesnis už buvusius. Leidai jam įstoti į šiltas savo pėdas ir pats pasitraukei iš kelio. Neregėjai jo agonijos, nematei jo garbės, — mirei kaip eilinis pranašas, suniekintas ir apleistas. O Dievo akyse nekilo “didesnio už tave tarp gimusiųjų iš moterų” (Mat. 11, 11).

O šventasis dieviškųjų kelių Pirmatake, išvesk mane ir mano tautą į tikrą Dievo kelią.⁹

Melskimės: Dieve, kuris palaimintojo Jono gimimu padarei mums šią dieną garbingą, suteik savo tautoms dieviškojo džiaugsmo malonę ir visų tikinčiųjų sielas pakreipk į amžinojo gyvenimo kelią. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.¹²

O prabilk, šventasis Jonai,
Kad krikščionių milijonai
Viešpačiui uoliau tarnautų
Ir doros keliais keliautų.

Užtarytojau galingas,
Jonai šventas ir garbingas,
Mūsų krašto būk globėjas,
Gelbėk sielas pagailėjęs.¹⁶

Šv. Jonai Krikštytojau, kuris šaukei taisyti Išganytojui kelią, padėk man ir mano mylimiesiem taisyti jam savo širdies takelius, pamokyk, kaip išpuošti savo širdis kvapiais dorybių žiedais ir savo gyvenimu šlovinti jį, išpažinti ir mylėti. Pašauk mano tautą gerai suprasti jo mokslą, jį skelbti ir juo gyventi. Amen.¹⁰

Šiandien Simonas Petras užžengė ant skersnio ; šiandien karalystės raktininkas džiaugdamasis nukeliavo pas Kristų.

Šiandien apaštalas Paulius, žemės rutulio šviesa, palenkęs galvą, dėl Kristaus vardo apvainikuotas kankinio mirtimi (Antifona) .

Melskimės: Dieve, kuris savo apaštalų Petro ir Pauliaus kankinių mirtimi pašventinai šią dieną, suteik savo Bažnyčiai, kad ji visur sektų įsakymais tų, per kuriuos ji gavo pradžią. Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.¹²

Tu atpirkai mus, Viešpatie, savo krauju iš visų giminių, kalbų, žmonių ir tautų, ir padarei iš mūsų Dievui karalystę (Apr. 5, 9-10).

Argi taurė, kurią laiminame, nėra dalyvavimas Kristaus kraujuje, ir ar duona, kurią laužome, nėra dalyvavimas Viešpaties kūne? (I Kor. 10, 16).

Kas savo drabužį jo krauju nuplauna,
    Lyg angelas tampa skaistus ir teisingas,
    Išdildo dėmes, puošias purpuru nauju
    Ir džiugina Dievą — Karalių didingą.³

Melskimės: Visagalis amžinasis Dieve, kuris savo viengimį Sūnų paskyrei pasaulio Išganytoju ir jo Krauju norėjai būti permaldautas, suteik, meldžiam tave, kad mes savo išganymo kainą iškilmingomis pamaldomis taip garbintume ir jos galybe čia žemėje nuo dabartinio gyvenimo nelaimių būtume apsaugoti, kad jos amžinaisiais vaisiais džiaugtumės danguje. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.¹².

Kelkis,¹ skubinkis, mano bičiule, mano balandėle, mano dailioji, ir ateik. Nes žiema jau praėjo; lietus paliovė ir nuėjo; mūsų žemėje pasirodė gėlių; atėjo metas karpyti vynmedžius; girdėti mūsų žemėje purplelio balsas; fygos medis gavo savo spurgus; žydį vynuogynai duoda savo kvapą. Kelkis, mano bičiule, mano gražioji, ir ateik. (Giesmių Giesmė 2).

Melskimės: Meldžiame tave, Viešpatie, suteik savo tarnams dangiškosios malonės dovaną, kad tiems, kuriems Švenčiausios Mergelės gimdymas pasidarė išganymo pradžia, jos aplankymo maldinga iškilmė virstų taikos laidu. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Žemaičių Kalvarijos stebuklingasis paveikslas atvežtas iš Romos domininkonų brolio Rapolo, studijavusio ten 17 a. pabaigoj. Pradžioj paveikslas kabojo vienuolyne, paskui perkeltas į bažnyčią. Vietos senuose archyvuose buvo gausu medžiagos apie įvairius stebuklus ir patirtas malones prie šio Dievo Motinos paveikslo. Tą medžiagą yra matęs ir skaitęs vysk. Valančius. Vėliau ji žuvo gaisro metu.

Dievo Motina Marija,
Tu tiek amžių sergsti mus,
Tu švieti iš Kalvarijos,
Guodi vargstančius vaikus.

Mum padėk pakelti naštą,
Su mumis būk nuolatos, —
Vis globok žemaičių kraštą,
Laimink laisvę Lietuvos.³¹

Melskimės: O Stebuklingoji, kuri tiek amžių sergsti ir globoji mūsų kraštą, pažvelk į ištremtuosius tavo vaikus, nes ar yra kitas skausmas, didesnis už skausmą mūsų, negalinčių būti prie tavo liūdnų akių?

Priglausk kaip savo kūdikį tremties vaikus, kad vargas palengvėtų, kad nuodėmės taip nenaikintų mūsų, kad, parvesti į savo žemę, vėl ateitume kaip tėvų tėvai, pasipuošę liepų žiedais ir džiaugsmo ašaromis, pasveikinti tavęs.

O Motina, tavo globos ir stebuklo ilgisi visa mūsų žemė, visos mūsų širdys! Būk su mumis dabar ir pasilik per amžius. Amen.³¹

Dangaus karaliaus Motina švenčiausia,
    Iš kūrinijos tu pati skaisčiausia!
    Imk garbę, šlovę iš žmonių kaltųjų,
    Tau paklusniųjų.

Tu mūsų kraštą didžiai pamylėjai
Ir savo garbei jį pašvęst norėjai :
Garsingą vietą padarei šventove
Jau iš senovės.

Esi laiminga, žeme Kalvarijos :
Tenai apreikšti sopuliai Marijos
Ir Jėzaus kančios prie kelių ir vietų,
Krauju aplietų.

    Tegu žemaičių žemėj džiaugsmas skamba,
    Nes čia kiekvienas sau malonių randa
    Garsiam stebuklais atvaizde Marijos,
    Dangaus lelijos.¹⁶

KARALIENE maloninga,
Kalvarijoj stebuklinga!
Tavęs šaukias vargšai žmonės,
Trokšta, ilgisi malonės.

Kas tik šaukės vardo tavo,
Kas kentėjo ir dejavo, —
Rodei jiems galybę meilią,
Užjautei visus tu gailiai.

Tau mes puolame prie kojų,
Melst nuoširdžiai nenustojam:
Gink nuo piktojo žabangų,
Veski mus pas Sūnų brangų.

Iš paveikslo stebuklingo,
Lietuvoj visoj garbingo,
Tu užjauski, pagailėki,
Savo žvilgsniu mus lydėki.¹⁶

Janonių kaimo laukuose, Skiemonių parapijoj, 1962 liepos 13 Marija pasirodė aštuoniolikmetei mergaitei Romai Macvytei. Antrą kartą jai pasirodė liepos 14 d. Marija buvo baltuos rūbuos su mėlynos spalvos juosta, palaidais ilgais plaukais, verkianti. Antru kartu ant jos galvos buvusi lyg karūna, lyg erškėčių vainikas. Šį kartą Marija kalbėjo mergaitei, primindama, kad žmonės neapleistų kasdienių savo poterių ir penktadienio pasninkų. Mergaitė prašė, kad Marija gelbėtų pasaulį nuo pražūties. Marija pažadėjo gelbėti, kai žmonės pasidarys maldingi.

Įvykis tebėra tyrinėjimų padėty, bet baž. vyresnybė nedraudžia žmonėms melstis. Maldininkų būriai vyksta čia iš visur. Dvasiniai atsivertimai ir fiziniai pagijimai esą gausūs. Sukurta speciali giesmė atpasakoja įvykį ir kartu atskleidžia persekiojamų tikinčiųjų viltis Marijoje.

Švieša iš dangaus nusileidžia:
    Tarp žvakių Marija šviesių!
    Ant pievos žalių dobilų
    Jaunutė mergaitė ją regi.

Ir gaila jai mūsų tautos —
Švenčiausiasis veidas nuliūdęs;
Ji mato, kaip žmonės pablūdę,
Jieškodami blogy šviesos.

Tiesos nei šviesos nesurasi
Šioj žemėj ; nebėra jau jos.
Kad duotų mums savo taikos,
Maldauki Mariją Švenčiausią.

Kristus Jėzus, būdamas Tėvo atšvaistas ir jo esmės paveikslas ir nešdamas visa savo jėgos žodžiu, apvalęs mus nuo nuodėmių, šiandien teikėsi garbingai pasirodyti augš-tame kalne (Žyd. 1, 3).

Ne gudriai pramanytomis pasakomis sekdami mes paskelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą, bet po to, kai buvome jo didybės regėtojai. Mes girdėjome tą iš dangaus atneštą balsą, kada buvome su juo šventajame kalne. Juo tikresnis yra dabar mums pranašų žodis, ir jūs gerai darote, žiūrėdami į jį kaip į žiburį, tamsioje vietoje šviečiantį, iki išaus diena ir aušros žvaigždė užtekės jūsų širdyse (Petr. 1, 16-19).

Melskimės: Dieve, kuris savo viengimio Sūnaus garbingame persimainyme, liudijant tėvams, sustiprinai tikėjimo paslaptis ir šviesiame debesyje ištartu žodžiu nuostabiu būdu pranešei tobulą įsūnystę, suteik maloningasis, kad mes pasidarytume to paties Karaliaus garbės paveldėtojais ir dalyviais. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.¹²

Aš įsišaknyjau garbingoje tautoje, ir jos tėvonystė mano Dievo dalyje; mano buveinė šventųjų daugybėje.

Aš išaugau, kaip palmė Kadese ir kaip rožių krūmas Jerike, kaip dailus alyvų medis laukuose, ir išaugau, kaip klevas prie vandens pakelėje.

Kaip kinamonas ir balzamas kvapsnus aš kvepėjau, kaip rinktinė myra aš skleidžiau nuostabų kvepėjimą. (Ekli. 24, 11-13; 15-20).

Marija užmigo mirtimi kvapsninga,
Kaip gėlelė tyliai rudenį užminga,
Ir vėl siela šviesiai jungiasi su kūnu,
Kad danguj priimtų dievišką karūną.

Ją į dangų lydi angelai švytruoją,
Kaip sapnai sklendena saldūs himnai rojuj,
Ir Sūnus pas Tėvą ilgesingai laukia
Ir rankas jon tiesia žavesingai jaukiai.²⁰

Melskimės: Viešpatie, tavo tautai teateina pagalbon Dievo Gimdytojos malda: kadangi žinome ją su kūnu buvus paimtą į dangų, tegu pajuntame jos užtarimą jai esant dangaus garbėje. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.¹²

Stebuklingasis Dievo Motinos paveikslas buvo padovanotas pop. Aleksandro VII 1661 Lietuvos kancleriui ir Pažaislio šventovės statytojui Kristupui Pacui. Prie šventovės buvo įkurtas kameldulių — tylin-čiųjų atgailotojų vienuolynas. Jis buvo vadinamas Mons Paeis — Taikos Kalnu, o stebuklingoji Dievo Motina — “Kameldulių Dievo Motina.” Nuo senų laikų ji buvo vienuolyno šventenybė, ypatingai gerbiama viso krašto tikinčiųjų. Rusų vienuoliams užėmus vienuolyną (1832), stebuklingasis paveikslas buvo ir toliau žmonių gerbiamas ir dažnai lankomas. Nuo 1893 gegužės mėnesiais paveikslas iškilmingoj procesijoj buvo nešamas į Kauną ir laikomas cerkvėse iki liepos 2 dienos -— Marijos aplankymo šventės. Šiai dienai grąžinamas į Pažaislį, jis buvo nešiojamas procesijoj aplink bažnyčią ir vienuolyną. Traukdamiesi iš Lietuvos 1915, rusai pagrobė ir stebuklingąjį paveikslą. 1928 jis buvo grąžintas atgal į Lietuvą ir didžiausiomis iškilmėmis perkeltas į Pažaislio šventovę.

Ištiesk, maldaujame, rankas —
Išgirsk savų vaikų raudas,
Globoki Nemuno lankas.

Per kančią, tremtį ir vargus
Grąžink tėvynei jos vaikus,
Globok meilingai mus visus.⁹

Stebuklingoji Motina, kuri iš seno globoji Nemuno ir Kauno apylinkes! Meldžiame, pažvelk iš Taikos Kalno šventovės į varguose skęstančiųjų ašaras. Užtark juos pas galingąjį savo Sūnų, išmelsk jiems paguodos ir suraminimo. Tegu grįžta taikos dvasia į jų širdis ir į visą mūsų kraštą.

O Dievo Motina, stiprink savo vaikų tikėjimą, skaidrink papročius, kad būtume verti maloningos tavo globos ir tavo Sūnaus malonių. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.⁹

Krekenavos bažnyčia, statyta 1484, perstatyta 1750 ir naujai iš mūro pastatyta 1901, yra pašvęsta Švenčiausios Mergelės Marijos Dangun Ėmimo garbei. Iš seno čia žinomas stebuklingasis Dievo Motinos paveikslas. Plačioji šiaurės Aukštaitijos apylinkė suplaukia procesijomis pagarbinti Stebuklingosios ypač rugpjūčio 15 d.

Mylimoji Karaliene, Viešpati Dangaus,
Neapleiski čia ant žemės vargstančio žmogaus !

Oi neduoki, Motinėle, man pražūt gyvai !
Sugrąžink prie tikro Dievo klaidžiojant kreivai,

Taip esmi vargais suspaustas iš jaunų dienų !
Tie vargai — tai kietas jungas įpročių senų.

Melskimės: O stebuklingoji Motina, kuri gydai žmonių kūno ir dvasios ligas, kuri trumpini skaistyklos kančias, — neleisk mums žūti kovoje ir priešo žabangose. Užtark mus pas savo Sūnų, kuris kantriai laukia visų pas jį grįžtančiųjų. Padėk mums jį permaldauti, jo malonę įgyti ir pasiekti amžinąją dangaus karalystę. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Tautos Globėjo relikvijų perkėlimas katedron pirmą kartą buvo švenčiamas 1604 rugpjūčio 27 Vilniuje, Vadovaujant Vilniaus vyskupui, dalyvaujant Lietuvos visuomenės atstovams, Vilniaus Akademijos studentams ir gausingoms lietuvių minioms. Ši šventė kasmet buvo švenčiama, nukeliant ją, popiežiui Inocentui X leidus, į sekmadienį po Žolinės oktavos.

Sovietinės okupacijos metu (1953) šv. Kazimiero relikvijos buvo perkeltos į šv. Petro ir Povilo bažnyčią Antakalnyje. Šis perkėlimas buvo prievartinis, nes Vilniaus katedra ir šventojo koplyčia Lietuvos pavergėjų buvo paversta muziejumi.

Pijus XII šv. Kazimierą paskelbė ypatinguoju Lietuvos jaunimo globėju ir pavyzdžiu, o Kaimo arkivyskupas ir kiti tremtyje esą vyskupai šią šventę paskyrė Lietuvos jaunimo šv. Globėjo diena.

Nuo tų metų (1949) šv. Kazimiero kultas mūsų tautoje išsiplečia į dvi dienas. Pirmoji, kovo 4, yra seniai švenčiama, o ši dar turi prigyti mūsų maldingume. Maldos į mūsų jaunimo Globėją darosi ypač reikšmingos šiais laikais.

O šventas mūsų Broli, Kazimierai, kuris tyru savo pavyzdžiu vedi visus arčiau Dievo ir nekaltosios Motinos, vesk ypač mūsų jaunimą. Buvai ir esi mūsų tautoj šventoji nerimo viršūnė, į kurią veržiasi ypač jaunas ilgesys tavo brolio ir sesers, keliaujančių per pasaulį, blaškomų savo tėvynėj. Su tavim nepavargs jaunasis žingsnis visuose keliuos. Tik šviesk stipriau, tik užtark daugiau! Per Kristų, Viešpatį. Amen.⁹

Šventas, garbingas Lietuvos Vyre,
Jaunystės kovą Dievui paskyręs!
Išmelsk malonės kovot didvyriais
Už Dievo tiesą, už širdį tyrą.

Šventas, šlovingas Tautos Globėjau,
Žiedu pražydęs baltos lelijos !
Marijos žemei giesmę sudėjai —
Žadink jos garbę mūsų širdyje.

Šventas, o šventas Vytauto aini,
    Vilniaus altoriuj sostą atradęs!
    Šviesiausios viltys tavy sueina,
    Kovoj už Dievą būk mūsų vadas !⁹

Melskimės: Dieve, kuris šv. Kazimierą, nugalėjusį pasaulį ir kūną, iš žemiškosios karalystės perkėlei į dangiškąją, duok, meldžiame, kad mes, kurie šiandien jo kūno perkėlimo šventę švenčiame, visuomet pavojuose patirtume jo užtarimo. Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.¹²

Šv. Kazimierai, globok ir užtark pas Viešpatį mūsų jaunimą tėvynėje ir svetur!

DAR nebuvo gelmių, o aš jau buvau pradėta; dar nebuvo ištryškę vandenų šaltiniai, dar kalnai nebuvo iškilę su savo baisia sunkybe: aš buvau pagimdyta pirma kauburių (Patrl. 8 — apie amžiną išminties gimimą).

Tavo gimimas, Dievo Gimdytoja, Mergele, paskelbė džiaugsmą visam pasauliui, nes iš tavęs gimė teisybės saulė, Kristus, mūsų Dievas, kuris, ištrynęs prakeikimą, davė palaiminimą ir, numarinęs mirtį, suteikė mums amžinąjį gyvenimą.¹²

Sveika, Jūrų žvaigžde,
    Sveika, Motin Kristaus,
    Dangaus vartų grožy
    Leisk tave išvysti.

Priimk mūsų Ave
Gabrielio lūpom,
Duok ramybės širdžiai
Ties tavim beklūpant.

Vardan to, kurs gimė,
Vesk dangaus tėvynėn:
Glauski prie krūtinės
Džiaugsmui begaliniam.

Duodam garbę Tėvui,
Didžią šlovę Kristui,
Dvasiai Šventai Dievui
Meilę išpažįstam.

Melskimės: Suteik, Viešpatie, savo besimeldžiantiems tarnams dangiškos malonės dovaną, kad Švenčiausios Mergelės gimimui skirtoji iškilmė padaugintų taiką tiems, kuriems jos gimdymas buvo išganymo pradžia. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.¹²

Marijos apsireiškimas, pirmas žinomas Europoj, jvyko 1608 Šiluvoj. Marija pasirodė piemenėliams ganykloj, ant didelio akmens —- jauna, gražiai pasipuošusi, palaidais plaukais, su kūdikiu ant rankos, verkianti ir tyli. Vaikų pašaukti atvyko čia Šiluvos kalvinų seminarijos rektorius Saliamonas Grocijus ir katechetas (greičiausiai apie tą laiką buvęs Mikalojus Fiera). Pastarasis klausė pasirodžiusiąją, ko ji verkianti, o ji atsakė: “Čia kitados buvo garbinamas mano sūnus, o dabar ariama ir sėjama.”

Įvykiui tirti vysk. Merk. Giedraitis atsiuntė kan. Joną Kazoką - Kazakevičių, kuriam prieš tai buvo pavedęs atgauti Šiluvą iš kalvinų. Šiluvos turtas, po ilgo bylinėjimosi, buvo bent dalinai atgautas 1624. Nuo to laiko prasidėjo viešesnis Marijos apsireiškimo kultas, kurį Žemaičių vyskupai vienas po kito rėmė. Prie apsireiškimo akmens pastatyta ir vėliau perstatytos trys viena po kitos koplyčios. 18 a. vidury Londone buvo nukaldinta Apsireiškusiosios marmuro statula ir pastatyta ant akmens. Ši statula 1886 buvo iškilmingai vainikuota vysk. M. Paliulionio. Dar anksčiau statula pasipuošė “Ligonių Sveikatos” titulu. Tūkstantinės minios kasmet plaukė iš visos Lietuvos, taip pat vyko ir maldininkai iš Prūsų, Lenkijos, Gudijos, Latvijos. Rusai visom priemonėm varžė kultą, kaip nūnai tai daro sovietai.

Sveika, Marija, sveika, Šiluve,
Veidas nuliūdęs ašarom srūva...
Verki, kad žemę, kurią mylėjai,
Svetimos rankos aria ir sėja.

Šilas nerimo, blaškomas vėjo, —
Kryžiai palūžo, širdys virpėjo, —
Motin, lyg žvaigždė tu pasirodei,
Brolių paguodai ištarei žodį.

Kur stiro uolos, įrengei sostą,
Motinos rankom kūdikį glostei.
Prie savo kojų glaudei ligonį,
Minioms keleivių žėrei malonių.

Sveika, Marija, sveika, Šiluve, —
Nūn mūsų skruostais ašaros srūva.
Slegia mus vargas — skaudus, beribis,
Motin, maldaujam, duoki tvirtybės !⁹

Meilingoji Motina, norėdama mus užtarti, tu verkdama pasirodei piemenėliams Šiluvoje, kad pasitaisytų nusidėjėliai žmonės ir sugrįžtų prie Dievo. O brangiausioji Motina, visa širdim prašau tave, užtark ir stiprink mane, kad niekuomet nepersiskirčiau su mieliausiuoju tavo sūnumi Jėzumi Kristumi ir su tavimi. Amen.⁵⁶

Melskimės: Švenčiausioji Mergele Marija! Tu Šiluvos laukuose pasirodei piemenėliams, skausmo ašaromis laistei akmenį ir skundo balsu kalbėjai: “Čia kitados buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar ariama ir sėjama!” Duok, kad, tavo ašarų sugraudinti, mes, kaip kitados mūsų protėviai, keltume tavo Sūnaus garbę apleistoje mūsų širdžių dirvoje, atstatytume griūvančias mūsų šeimų šventoves, permaldautume Viešpatį už visos mūsų tautos apsileidimus ir nuodėmes.

O Dievo Motina, mes trokštam iškelti iš užmaršties griuvėsių tavo apsireiškimo garbę, dar labiau garbinti tave, mūsų žemės Globėja, ir, tavo padedami, išmelsti mūsų kraštui gyvą tikėjimo dvasią. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.⁹

Sveika Marija, Šiluvos Mergele,
Varge aplankius Lietuvos šalelę!
Tada mums Dievą grąžinai,
Garbė, garbė tau amžinai !

Ašaros tavo aplaistė mūs žemę.
Nušvito širdys, neviltim aptemę,
Suskambo bokštuose varpai —
Garbė, garbė tau amžinai !

Paguodos skraistę vėl ištiesk artojams,
Giesmė nutilus tegul vėl kartojas.
Pamiltą Dievą sugrąžink,
Nuo pikto priešo šalį gink !

Šiluvinis paveikslas yra šv. Luko Marijos paveikslo, buvusio Konstantinopolyje, kopija, greičiausiai daryta iš kopijų, esančių Romoj Maria Maggiore ar Maria Antica bažnyčiose. Paveikslas buvo garbinamas dar prieš reformaciją. Reformacijos metu buvo dingęs ir nėra tikslesnių žinių, kaip vėl atsirado. Jo stebuklingumas ypatingai ėmė garsėti nuo 17 a. pradžios. Iš gausybės votų 1677 buvo nuliedintas metalinis apdaras ir nuo tada užleidžiamas kitu paveikslu. 1774 buvo pasiųstas Romai prašymas paveikslą vainikuoti karalienės vainiku. Pritarimas gautas sekančiais metais. Bet laukta, kol bus pastatyta nauja mūro šventovė. Į tą laiką spec, komisija tyrinėjo stebuklinguosius įvykius. Vainikavimą atliko vysk. Step. Giedraitis 1786 per šilinių atlaidus. 1886 buvo atšvęstas vainikavimo šimtmetis. Pop. Pijus VI speciale bule 1775 suteikė pilnus atlaidus besimeldžiantiem maldininkam.

Pas tave dažnai keliaujam,
Nuolankia širdim maldaujam,
Glauski vargšus prie savęs.

Kviesk į dievišką dorybę,
Tarsi varpas iš aukštybių
Šauk į tolimus kraštus,

Mano Viešpati, o mano Motina, dangaus ir žemės Karaliene, apdovanota didžiomis Dievo malonėmis ir labiausiai iš-augštinta ant visų jo rankų kūrinių! Tu viską, ko tik nori, gali iš Dievo išprašyti. Ir šioj vietoj, kur aš nusidėjėlis dabar klupau prieš tavo stebuklingąjį paveikslą, tu daug kartų esi parodžiusi tą savo galią, padarydama visiems džiaugsmą ir duodama mums viltį būti tavo užtartiems. Tu išgelbėjai mus iš Kalvino mokslo, kuris paniekino tikrąjį tikėjimą ir šventąją Bažnyčią, padarei daugel stebuklų, suteikdama akimirksniu ligoniams sveikatą, ir vedi Lietuvą Apvaizdos keliais.

O gailestingiausioji ir galingiausioji Motina, ir dabar pažvelk į mus nusidėjėlius, pažadink karštą savo Sūnaus meilę Lietuvos vaikų širdyse, kad jie, gyvendami taikoje ir broliškoje vienybėje, amžinai garbintų tavo Sūnų Jėzų Kristų ir pasirinktų tave ypatinga savo krašto globėja. O Marija, globok ir gink mūsų Lietuvą. Amen.⁵⁶

O Maloningoji Dievo Motina, persekiotojų nugalėtoja, savo užtarimu pas Viešpatį Dievą išmelsk man jėgų ir kantrybės persekiojimams kentėti. Kaip tu kitados žiauraus Erodo persekiojama sunkiu ir vargingu keliu bėgai į Egipto žemę, gelbėdama Kūdikėlį Jėzų, taip aš šiandien bėgu prie tavęs. O, Marija mano vienintele priebėga, užtark mane, kad liautųsi mane persekioję pikti žmonės. Kitados tu apgynei Šiluvos bažnyčią nuo kalvinų persekiojimų, išvaduok dabar mane iš mano priešų rankų, švenčiausioji Mergele, būk mano apgynėja. Amen.⁵⁶

Trakuose Vytautas D. 1409 pastatė Marijos Aplankymo baž. ir padovanojo jai paveikslą. Marijos paveikslą aukso vainikais papuošė pats Vytautas, Lietuvos kancleris Leonas Sapiega ir vicekancleris Aleksandras Naruševičius. Paveikslas išgarsėjo stebuklais ir nuo 1603 buvo lankomas procesijomis iš Vilniaus, Kauno, Merkinės ir kitų vietų. Jis yra pirmasis iš stebuklingųjų Marijos paveikslų Lietuvoje, pripažintas stebuklingu ir papuoštas Romos vainiku. Vainikavimo iškilmės buvo atliktos 1718 rugsėjo 4-12 dienomis. Maldininkų labiausiai lankoma rugsėjo 8 d.

Melskimės: O Motin, kuri protėvių sostinėje pasirinkai sau sostą, ugdyk mūsų žemėje ir mūsų širdyse savo Sūnaus karalystę. Valdyk mus taikoje, stiprink mus priespaudoje, guosk nelaimėse. Būk mūsų kraštui maloningoji Valdovė, kaip esi buvusi šimtmečiais. Tegu tavo garbės vainiką nūnai praturtina nekaltumo ir meilės perlai, išaugę iš mūsų jaunimo širdžių ir mūsų tautos tikėjimo. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.⁹

Vainiką Vytautas tau skyrė
Ir Roma puošė vainiku, —
O Motin, tiek globos patyrėm
Karų ir priespaudos laiku.

Antai, padangė vėl aptemus,
O Motin, kas tave atstos ?
Buvai Valdovė mūsų žemės,
Esi dabar širdy tautos!

Užtarki kenčiančią tėvynę,
Palengvink nerimą žmonių,
Maldų vainiką tau supynę,
Mes siunčiam iš visų kraštų.⁹

Karalių dukterys eina tavęs pasitikti. Liaudies kilmingieji jieško tavo palankumo. Ir Tiro žmonės ateina su dovanomis. Tu esi graži, apvilkta marginiais, ir tavo apdarai išmegzti auksu. Tu atvedama pas karalių. Mergaitės atvedamos paskui tave; atvedamos su linksmybe ir džiūgavimu... Aš atsiminsiu tavo vardą per visas kartų kartas. Tautos šlovins tave per amžių amžius (pagal Ps. 44).

Vardas Marijos, lyg dangaus malonė,
Skamba augštybėj, aidi žemės klonyj.
Vardui brangiausiam angelų Valdovės
Širdys tyriausios reiškia gilią šlovę.

Vardas Marijos — vardas mūsų žemės,
Šviečia lyg saulė, nors dangus aptemęs.
Amžiais pamilęs šaukias jo lietuvis,
Lyg piemenėliai verkiančios Šiluvės.

O šventas Varde, palaimos šaltini,
Būk jūrų žvaigždė, vedanti tėvynėn :
Parenki laimę danguje žadėtą
Ir su šventaisiais leisk Dievu žavėtis.

Melskimės: Visagalis Dieve, duok, prašome, kad tavo tikintieji, kurie džiaugiasi tavo švenčiausios Mergelės Marijos vardu ir globa, jos maloniu užtarimu būtų apsaugoti nuo viso blogo žemėje ir nuvesti amžinajam džiaugsmui į dangų. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.¹²

Tu Duktė Viešpaties, augščiausiojo Dievo, esi palaiminta labiau negu visos moterys žemėje. Pašlovintas tesie, kurs sutvėrė dangų ir žemę, nes šiandien jis padarė tavo vardą taip didį! Žmonės per amžius atsimins Viešpaties galybę ir niekuomet nesiliaus tave gyrę. Dėl jų tu nesigailėjai savo gyvybės, kai matei savo giminės suspaudimą ir sielvartą; tu pašalinai prapultį mūsų Dievo akivaizdoje (Judit. 13).

Tu sopulinga ir ašarota, Švenčiausioji Mergele Marija, stovinti šalia Viešpaties Jėzaus, savo Sūnaus, Išganytojo kryžiaus! O Švenčiausioji Mergele Dievo Motina: tas, kurio visas pasaulis neapima, gyvybės Leidėjas, tapęs žmogumi, pasiėmė šią kryžiaus kančią.¹²

Melskimės: Dieve, kurio kančioje, pagal Simeono pranašystę, skausmų kalavijas pervėrė saldžiausią garbingos Mergelės ir Motinos Marijos sielą, suteik pasigailėjęs, kad, su pagarba minėdami jos skausmus, pasiektume tavo kančios laimingus vaisius. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.¹²

Kauno bazilikoje, statytoje 15 a., yra stebuklingas Skausmingosios Dievo Motinos paveikslas. Prie šio paveikslo nuolat dega žvakės. Žmonės savo nelaimėse daro įžadus ir atvyksta čia jų atlikti, eidami keliais aplink altorių, kuriame yra šis paveikslas. Ne tik iš Kauno, bet ir plačių apylinkių suplaukia gausios minios maldininkų, ypač per atlaidus rugsėjo 15 d.

O motin Dievo, Stebuklinga,
Skausmų sugelta širdimi, —
Tavęs maldaujam verkdami, —
Paguoski žmogų nelaimingą.

Nebylūs buvo mūsų žodžiai,
O tu pagydei tiek žaizdų !
Ir kelią lig šviesių dausų,
O Motin, mums tada parodei.

Išmelsk dabar šviesesnį rytą,
Parodyk kelią mums tremty,
Paguoski brolius nevilty,
Kad skausmas širdis apvalytų.⁹

K. Atmink, švenčiausioji Mergele, Dievo Motina, kai stovi Viešpaties akivaizdoje.

Melskimės: O stebuklingoji Dievo Motina, kuri mūsų bažnyčių motinos — bazilikos skliautuose slepi savo liūdną veidą, kuri gydai žmonių žaizdas ir sutrintas širdis, išklausai jų dejonių ir maldavimų, meldžiame tave, sumažink skausmus visų kenčiančiųjų, guosk visus liūdinčius, neapleisk našlaičių ir ištremtųjų; pažadink jų viltį, suteik tvirtybės per Kristų, tavo Sūnų, mūsų Viešpatį. Amen.⁹

Šventasis Mykolai Arkangele, garbingasis dangiškųjų kariuomenių kunigaikšti, gink mus kovoje prieš tamsybių pasaulio valdovus ir prieš pikto dvasias padangėse (Efez. 6, 12). Ateik į pagalbą žmonėms, kuriuos Dievas sukūrė pagal savo paveikslą ir panašumą ir kuriuos iš pikto vergijos didele kaina atpirko (Išm. 2, 23; 1 Kor. 6, 20). Tave, kaip savo patroną, garbina šventoji Bažnyčia; tau Viešpats patikėjo atpirktąsias sielas, kad jas vestumei į palaimintą gyvenimą. Melsk Taikos Viešpatį, kad sutramdytų piktąją dvasią ir atimtų jai galią laikyti žmones savo vergijoj ir kenkti Bažnyčiai. Nešk mūsų maldas pas Augščiausiąjį, kad ilgai netrukus nužengtų ant mūsų pasigailėjimas. Tu pats kovok su slibinu, senuoju žalčiu, ir nutremk jį į bedugnę, kad jis nebesuvedžiotų daugiau žmonių (Apr. 20, 2-3).

Melskimės: Pasitikėdami palaiminto tavo Arkangelo Mykolo užtarimu, mes nuolankiai meldžiame tave, Viešpatie, kad mūsų siela įgytų tai, ko mūsų lūpos prašo. Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, kuris gyvena ir viešpatauja per amžių amžius. Amen.¹²

Palaimintoji Motina ir nekaltoji mergele, garbingoji pasaulio Karaliene, tepatiria visi tavo pagalbos, kurie švenčia tavo švenčiausiojo Rožinio šventę. (An-tif.).

Melskimės: Dieve, kurio viengimis Sūnus savo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu mums parengė amžinąjį išganymą, suteik, meldžiame tave, kad šias paslaptis palaimintosios Marijos Mergelės Rožiniu minėdami, sektume, kas jose skelbiama, ir pasiektume, ką jos žada. Per tą patį Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

    Meiliai priimk iš mūs,
    Užtark vaikus savus,
    Motin, Motin meilinga.

Pilna malonės lyg rasa tyriausią,
Žemės kelionėj veski pas Augščiausią :

    Dangaus ilgėtis leisk,
    Dorybių žiedą skleisk,
    Motin, Motin meilinga.⁹

Mažas miestelis prie Neries, apie 30 km. į šiaurę nuo Trakų, žinomas stebukl. Marijos Nugalėtojos paveikslu, parvežtu 1660 T. Liudviko Scickio OP iš Italijos. Paveikslas, pieštas Neapolyje, yra kopija stebuklingo Maria de Victoria paveikslo. Pristačius Romai stebuklų tyrinėjimų aktus, buvo gauta iš pop. Pijaus VI bula, suteikianti pilnus atlaidus maldininkams, atvykstantiems Sekminių, šv. Jono Krikštytojo, šv. Kazimiero ir ypač Rožinio šventėse. Maldininkai atvykdavo iš Trakų, Maišiogalos, Vilniaus ir kitur, nepriklausomybės laikais — iš Vievio, Žiežmarių, Kaišiadorių, Žąslių, Kernavės, net iš Kauno. Ligi 1867 ši vieta priklausė Paparčių domininkonų parapijai, po to Žąslių parapijai, o neprikl. laikais nuo 1926 savaranki parapija. Stebuklingas paveikslas iš senų laikų apdengtas brangaus metalo “rūbu” ir Marijos galva papuošta vainiku. Visa tai padaryta iš susirinkusių gausių votų.

Dievo Motina galinga,
Nugalėtoja klaidų!
Žvelk į žmogų nelaimingą,
Į kovas savų vaikų.

Kraujo rožėmis kasdieną
Puošias kryžkelės, takai,
O, Rožinio Karaliene,
Siųsk pagalbos iš augštai.

O, ateiki, Stebuklinga,
Kaip tvirtybė iš dangaus, —
Tavo pergalei didingai
Šauks trimitai, kanklės gaus.⁹

Melskimės: Rožinio Karaliene, kuri, krikščionių meldžiama, padėjai laimėti pergalę prieš turkų pagonybę ; kuri ir mūsų tautoje esi gerbiama ir maldaujama, — padėk, prašome, pasiekti pergalės prieš naująją pagonybę, įžeidžiančią tavo Sūnų ir naikinančią mūsų brolių dvasią. Per tavo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.⁹

Aš motina gražiosios meilės ir baimės, pažinimo ir šventos vilties... Ateikite pas mane visi, kurie manęs trokštate, ir pasisotinkite mano vaisiais. Nes mano dvasia saldesnė už medų. Mano atminimas pasilieka visose amžių kartose... Kurie skleidžia apie mane šviesą, turės amžinąjį gyvenimą (Ekli. 24).

K. Tavo motinystė, Dievo Gimdytoja, Mergele, teskelbia džiaugsmą visam pasauliui,

Melskimės: Viešpatie, tavo atlaidumu ir palaimintosios Marijos, nekaltosios Mergelės, Tavo Viengimio Motinos, užtarimu tebūna mums sėkmė ir ramybė dabar ir amžinybėje. Per tą patį Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.¹²

Aš mačiau didelę minią, kurios niekas negalėjo suskaityti, iš visų tautų, giminių, žmonių kuopų ir kalbų. Jie stovėjo ties sostu ir Avinėlio akivaizdoje, apvilkti baltais drabužiais, ir palmės buvo jų rankose. Jie šaukė dideliu balsu tardami : Išganymas mūsų Dievui, sėdinčiam soste, ir Avinėliui... Garbė, išmintis ir padėka, pagarba, galybė ir stiprybė mūsų Dievui per amžius. Amen. (Apr. 7, 9-12).

Teisiųjų sielos Dievo rankoje, ir jų nepaliečia mirties kankinimas. Neišmintingųjų akimis jie rodosi miršta, tuo tarpu jie yra ramybėje (Išm. 3).

Melskimės: Visagalis amžinasis Dieve, kuris visų savo šventųjų nuopelnus liepei minėti viena iškilme, meldžiame tave, kad daugelio užtarimu suteiktumei mums tavo gailestingumo trokštamą gausybę. Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.¹²

Vįsi šventieji danguje,
Užtarkit Viešpaties valia:
Iš Dievo sosto artumos
Pažerkit meilės ir šviesos.

Nušvieskit kelią mūs dienų
Viltim vainikų amžinų, —
Tegu malonės spinduliai
Paliečia širdį mūs giliai.

Dėl Dievo meilės nemarios
Palaimos prašome tvarios, —
Tegu tikėjimas šviesus
Nuves ir mus dangun visus.⁹

Angeliškieji kūdikiai, skaisčios mergelės, kovotojai jaunuoliai, išpažinėjai, tiesos jieškotojai, tiesos mylėtojai ir skelbėjai, kentėtojai ir kankiniai, — padėkite išmelsti mums įvairiausio spalvingumo doros žiedų, sužadinkite mumyse nemirštamų gėrio troškimų.

Šventieji Lietuvos globėjai ir tautos kankiniai, maldaujame pagalbos savo kovose bei siekimuose. Amen.¹⁰

Broliai, mes nenorime palikti jūsų be žinių apie užmigusiuosius, kad jūs neliūdėtumėte, kaip kiti, kurie neturi vilties... Nes jei mes tikime, kad Jėzus mirė ir prisikėlė, tai taip Dievas užmigusiuosius per Jėzų atves drauge su juo (1 Tesai. 4, 13-14).

Aš prisikėlimas ir gyvybė. Kas tiki mane, nors būtų miręs, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvas ir mane tiki, nemirs per amžius (Jon. 11, 25-26).

Viešpatie, gailestingumo Dieve, pasigailėk sielų, kurios apleido šią ašarų žemę. Nežvelk į jų silpnybę, atleisk jiems jų kaltę —

Jie nespėjo nukreipti savo atodūsio į tave, nei sudėti kryžiaus ženklą ant savo kaktos, — Viešpatie, pasigailėk jų!

Jie alko, šalo, — jieškojo duonos, ir krito savo bejėgiškume, — Viešpatie pasotink jų dvasią!

Jie virpėjo dėl savo vaikų, nepakėlė grėsmės, — išėjo iš proto, — Viešpatie, pasigailėk jų!

Jie nesilenkė melui ir nuodėmei, buvo niekinami, mušami ir nužudyti, — Viešpatie, suteik jiems ramybę!

Jie gynė silpnuosius, priešinosi prievartai, kovojo ir nelauktai krito, — Viešpatie, atleisk jiems!

Viešpatie, o Viešpatie, kas suskaitys mirties pėdsakus, kas sužymės kančių kelius! Pasigailėk visų, atleisk, suteik amžiną ramybę. Amen.⁹

Melskimės: Dieve, kurs įsakei tėvą ir motiną gerbti, pasigailėk maloningai mūsų gimdytojų vėlių ir atleisk jiems nuodėmes, ir leisk man juos išvysti amžinos šviesos džiaugsme. Per Kristų, mūsų Viešpatį.

Dieve, išrišimo davėjau ir žmonių išganymo mylėtojau, mes meldžiame tavo maloningumą, kad mūsų broliams, giminėms ir geradariams, kurie atsiskyrė su šiuo pasauliu, leistumei, užtariant švenčiausiai Marijai, nekalčiausiai Mergelei, su visais tavo šventaisiais, pasiekti amžinos laimės vietą. Per Kristų, mūsų Viešpatį.

Dieve, kurio pasigailėjimu tikinčiųjų vėlės randa ramybę, suteik iš savo malonės visiems savo tarnams ir tarnaitėms, čia ir visur Kristuje beilsintiems, visų jų nuodėmių atleidimą, kad, išrišti iš visų kaltybių, jie džiaugtųsi su tavimi visus amžius. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.¹²

Gelbėk mane, Viešpatie, nuo amžinos
mirties aną baisią dieną, kai bus pajudinti
dangus ir žemė, kai ateisi teisti pasaulio ugnim.

Drebu visas, ir baimė ima,
kad ateis tardymas ir busimoji rūstybė,
kai bus pajudinta dangus ir žemė.

Anoji diena rūstybės, nelaimės ir vargo,
diena didi ir labai karti,
kada ateisi teisti pasaulio ugnim.

Amžinąjį atilsį duok jiem, Viešpatie,
ir amžinoji šviesa jiem tešviečia.
Gelbėk mane, Viešpatie, nuo amžinos mirties...¹²

Melskimės: Dieve, visų tikinčiųjų Leidėjau ir Atpirkėjau, atleisk savo tarnams ir tarnaitėms visas jų nuodėmes, kad jie karštom maldom galėtų įgyti tuos atlaidus, kurių visados taip troško. Kuris gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.

Vilniaus Aušros Vartų Marijos paveikslas yra žinomas jau nuo 16 a. Pirmieji stebuklingi įvykiai skelbiami nuo 1671. Pop. Klemensas XI specialia bula 1773. 4. 5 suteikė daug atlaidų besimeldžiantiems į Aušros Vartų Dievo Motiną. Paveikslas 1927 buvo vainikuotas Romos vainiku. Speciali šventė lapkričio 17 d. — Švenč. Mergelės Globos diena. Paveikslas vadinamas Gailestingumo Motinos titulu.

NEAPLEISKI mūsų, Motinėle,
Kuri neapleidi Aušros Vartų.
Mums širdis sopančias sugėlė:
Užtark, užtarus mus tiek kartų !
Taip daug gali pas Visagalį,
Užtark vargingą mūsų šalį!
Ir Vilniaus brangioje šventovėj
Taip trokštam pulti tau po kojų,
Bet svetimi ten įsibrovę,
Lankyt tave kelius pastojo.
Užtarki mus pas Visagalį,
Kad mums grąžintų mūsų šalį !
Per amžius, Motin, stebuklingai
Globojai mūs tėvus ir gynei.
Būk ir vaikams jų maloninga,
Laisvės dienas grąžink tėvynei.
Užtark, užtark pas Visagalį,
Kad jis palengvintų mūs dalią.²⁴

Melskimės: O Skaisčiausioji Mergele Marija, kuri iš Aušros Vartų ištisus amžius švietei mūsų kraštui ir savo malonius spindulius bėrei! Pažvelk į skausmo surakintas tavo vaikelių širdis.

Ne vien dėl priešo nedorybių, bet ir dėl savo kalčių netekome valstybės. Tačiau žinome, kad per tavo užtarimą galėsime ją vėl atgauti. Tad bėgame prie tavęs, mūsų širdžių Valdove, su nužemintu prašymu: išprašyk iš savo mieliausiojo Sūnaus kalčių atleidimą, sužadink mūsų viltį, pra-skink mums kelią į Tėvynę, sukelk lietuvių tarpe vienybės ir galingo pasiryžimo dvasią nugalėti visoms kliūtims, kad vėl galėtume linksmybės ašaromis sveikinti tavo stebuklingąjį paveikslą ir giedoti tavo Sūnui ir tau meilės ir garbės himnus.

O Marija, dangaus ir žemės karaliene, sergėk, globok mūsų Tėvynę ir jos vaikus.²⁴

Tu, švenčiausioji Mergele Marija, esi Viešpaties, Augščiausiojo Dievo, palaiminta labiau kaip visos moterys žemėje.

Vesk mus, nekalčiausioji Mergele: mes seksime paskui tave i tavo pateptųjų garbę.¹²

Melskimės: Dieve, kuris nekaltu Mergelės Marijos prasidėjimu parengei savo Sūnui vertą buveinę, meldžiame tave, kuris dėl būsimos to paties savo Sūnaus mirties apsaugojai ją nuo bet kurios nuodėmės, leistumei ir mums jos užtarimu tyriems pas tave nueiti. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.¹²

O skaisčiausia, o gražiausia Rojaus lelija,
Dievo duota mums vaduoti Šventa Marija!
Tėvui dukra amžina, Dievo Sūnui motina,
Dvasiai Šventai pasirengus būti pašvęsta.

Vargšai žmonės be malonės gimėme kalti.
Dėl daugybės nedorybių žūvam prislėgti.
Kaltės tu nepažinai, Dievo meilėj palikai —
Prasidėjai, užtekėjai palaimos pilna.

Skaisti, šviesi, daili, tiesi, šventa, nekalta;
Į augštybes ir galybes viena iškelta.
Saulės skraiste apsupta, dvylikos žvaigždžių puošta,
Tau po kojų mėnuo klojas pagarba didžia.

Tu mums duota, vainikuota Motina dangaus ;
Užtarėja ir globėja vargano žmogaus.
Karalienė angelų ir valdovė išrinktų...
O meilinga, stebuklinga Motina visų!²²

O Nekaltoji, tu tokia žavinga ir šviesi, kad savo nuostabai išreikšti mes nerandam žodžių. Vos pakeliam augštyn akis, tu kaip vaivorykštė mus gaivini. Vos suneriam savoje vienumoj rankas, tu kaip aušra nuskaidrini jausmus. Vos ištariame tavo vardą, ir mūsų dvasioj darosi giedriau.

Slapčiausiame širdies lauke mes išauginam tau gėlių marias. Kai jų nėra, sniegulės iš dangaus mums neša tyrą tavo džiaugsmą. Kai nėr šviesos, mum žvaigždės mena tavo skaistų žvilgsnį.

Sakyk, kodėl mes regim tavyje savo vaikystės veidą ir akis? Kodėl per žemės mylimųjų širdis mes jieškom į tave takų?

Tiek grožio spindulių sukūrėm tau ap-supt, o vis dar jieškom gražesnių, lyg jausdami, kad niekad neatspėsim tavo žavesio !

Upeliai, krisdami skardžiu žemyn, per amžius nepaliaus kalbėt baltų kalnų kalba. Taip mes per amžius jieškosim tavęs visur ir garbinsim tave visad. Amen.⁹

RISTUS gyvena ne tik altoriuose, ne tik gyvuose Bažnyčios nareliuose kaip dvasinė jų galva. Jis gyvena ir veikia Bažnyčios laike, tose savo paslaptyse, kurios vis atnaujinamos liturginių metų šventėse ir įvykiuose. Jis gimsta, kenčia, miršta, prisikelia, žengia pas savo Tėvą, siunčia Šv. Dvasią. Tai kartojasi kasmet per švenčiamas šių paslapčių šventes. Taip dvasiniu, bet tikru būdu Kristaus gyvenimas atkuriamas bažnytiniuose metuose. Su Kristumi atkuriamas ir mumyse dieviškasis gyvenimas. Per jį ir jame mes gimstame (malonei), kenčiame, mirštame (nuodėmei), prisikeliame (iš nuodėmės).

Kristaus gyvenimo paslaptys išsiskleidžia dviejuose bažnytinių metų cikluose: kalėdiniame ir velykiniame.

TĖVE, aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Aš sergėjau juos, ir nei vienas nepražuvo, tik prapulties sūnus, kad Raštas įvyktų. Dabar aš einu pas tave ir kalbu pasaulyje, kad jie turėtų mano džiaugsmą pilną. Išlaikyk juos, kad būtų viena, kaip ir mes. Pašventink juos tiesoje, nes tavo žodis tiesa.

Kaip tu mane siuntei į pasaulį, taip ir aš juos siunčiu. Už juos pasišvenčiu, kad ir jie būtų pašventinti tiesoje. Prašau ne tik už juos, bet ir už tuos, kurie per jų žodį tikės mane, kad visi būtų viena. Aš juose ir tu manyje, kad jie būtų tobuloje vienybėje.

Tėve, aš noriu, kad ten, kur aš esu, būtų su manim ir tie, kuriuos tu man davei, kad jie matytų mano garbę, kurią tu man suteikei, nes tu mane mylėjai pirm pasaulio įkūrimo.

Teisusis Tėve, pasaulis tavęs nepažino, o aš tave pažinau; taip pat šitie pažino, kad tu esi mane siuntęs. Aš padariau jiems tavo vardą žinomą ir duosiu jj pažinti, kad meilė, kuria tu mane mylėjai, būtų juose ir aš juose (Jon. 17, 6-26).

Kalėdinis tarpsnis prasideda advento sekmadieniu ir baigiasi Graudulinių šventėmis (vasario 2 d.). Šio ciklo viršūnė yra Kalėdos (Gimimas) ir Trys Karaliai (Apsireiškimas tautoms). Šioms paslaptims pasiruošti yra adventas (4 savaitės) ir atbaigti — sekmadieniai po Trijų Karalių (2-6 savaitės).

Visagalis amžinasis Dieve, pažvelk pasigailėjęs į mūsų silpnybę ir ištiesk mūsų globai savo didybės dešinę. Kreipk į gera svyruojančias mūsų širdis, kad visa, ką tik darysime, darytume vardu Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, Amen.

ADVENTAS — tai istorinis ateisiančio Išganytojo lūkesys. Jis truko ilgus amžius. Jis gaivino geriausias žmonijos viltis. Į tą istorinį adventą susibėgo neišsakomai daug aukų, pasišventimo, nerimo ir maldavimų.

Dabarties adventas kalba apie išganymą, kurs jau atėjęs, bet dar mūsų nepaveldėtas. Reikia pakelti akis, sutelkti didį dėmesį į patekėjusią Šviesą, tyliai susimąstyti, nuskaidrinti sielas, melstis, pasninkauti. Mūsų pašaukimas — paveldėti savo išganymą per atgailą. Adventas nurodo kelią: nukasti nuodėmės gauburius, užpilti abejingumo ir šaltumo slėnius, ištiesinti blogų papročių kreives.

Dabarties adventui statomos prieš akis dvi didelės istorinio advento asmenybės: Jonas Krikštytojas ir Mergelė Marija. Pirmasis yra pavyzdys santūrumo, vidinės jėgos, neriboto tikėjimo ir apaštalinės drąsos; antroji — nekaltumo, tylaus susikaupimo, tarnaujančios artimo meilės ir gyvenimo Dievuje.

Visos žmonijos išganymas bus atbaigtas laikų pabaigoje, kai ateis Išganytojas su visa jėga ir didenybe teisti gyvųjų ir mirusiųjų. Šis ateities adventas antspauduos visa, kas mūsų išganymui bus pasiekta dabartyje.

Guoskis, guoskis, mano tauta, nes tavo išganymas greit ateis. Kodėl tu graužies ir liūdi? Kadangi atgaila ir kančia tave atnaujino, aš noriu būti tavo Išgelbėtojas. Nesibijok, aš esu tavo Viešpats, Dievas, Izraelio Palaimintasis, tavo Išganytojas, — kalba Viešpats.

Guoskitės ! Jis pats ateis mus išganyti, ir kiekvienas kūnas matys mūsų Dievo palaimą. Pažvelk, — kalba Viešpats, — atžala išaugs iš Jėsės šaknies, ir daigas iš jos išdygs, ir Viešpaties dvasia bus virš jo. Antai, Mergelė pradės ir pagimdys Sūnų, ir jo vardas bus Emanuelis — Dievas su mumis ! Taip džiaukitės, nes Dievas yra arti! (Pagal Isaiją).

Augštybių balsas atskamba —
Ramina ilgesį žmogaus.
Nakties tamsa jau blaivosi :
Nužengia Dievas iš dangaus.

Beribė meilė gimstanti,
Gaivinki širdis alkstančias,
žvaigžde nušvisk plačioj erdvėj
Viltim nuskaidrinki kančias.

Ateik greičiau, Sūnau dangaus,
Nes vėl naktis giliai sutems ;
Malonės aušrą žemėn leisk
Ir taiką žiebk naujiems laikams.

Teskamba amžina garbė
Tau, Tėve, Sūnų siunčiančiam,
Ir Sūnui, nūn ateisiančiam,
Ir Dvasiai, širdis guodžiančiai.⁹

O užtekanti šviesa, amžinosios šviesos atspindy ir teisybės saule, ateik ir apšviesk sėdinčius tamsybėje ir mirties ūksmėje (Ps. 106).

O Išmintie, iš Augščiausiojo burnos išėjusi, pasiekianti nuo galo iki galo, viską stipriai ir meiliai tvarkanti, ateik mus mokyti išminties kelio (Ekli. 24, Išm. 8).

O Tautų Karaliau ir jų laukiamasis, ir kertinis akmuo, kuris iš abiejų darai viena, ateik ir išgelbėk žmogų, kurį tu leidai iš žemės (Agg. 2, Efez. 2).

O Emanueli, mūsų Karaliau ir įstatymų leidėjau, tautų laukime ir jų Išganytojau, ateik ir gelbėk mus, Viešpatie, mūsų Dieve! (Iz. 7, 33,1 Moz. 49).

Viešpatie, pažadink savo galybę ir ateik gelbėti mūsų! Dieve, vėl pastatyk mus ir parodyk savo veidą skaistų, kad būtumėm išgelbėti.

Ir globok tą, kurį įsodino tavo dešinė, ir atžalą, kurią sau sustiprinai.

Tebūna tavo ranka ant tavo išrinkto vyro, ant žmogaus sūnaus, kurį sau sustiprinai.

Mes jau nebeatsitrauksime daugiau nuo tavęs; tu laikysi mus gyvus, ir mes skelbsime tavo vardą (Iš Ps. 79).

Rasokit dangūs iš savų augštybių,
Debesys, lykit lietumi teisybės!
Išdžiūvus žemė teatsigaivina
Ir Atpirkėją mums teišdaigina.

Kaip tamsią naktį klysdamas keleivis
Į dangų žvelgia, ar neprasiblaivęs,
Taip amžiais žmonės, klydę ir klajoję,
Dangaus pagalbos šauktis nenustoja.

Kaip ryto saulės laukia vieversėliai,
Laukiam, o Dieve, mes, akis pakėlę,
Laukiam ir prašom širdimi tyriausia :
Siųsk savo Sūnų, viengimį brangiausią.

O Dieve Tėve, geras, gailestingas,
Išgirsk maloniai maldą lūkestingą :
Siųsk savo Sūnų — mums tekaraliauja
Ir tavo žemei duoda veidą naują.

Pažadink, Viešpatie, mūsų širdis tavo viengimio Sūnaus keliams parengti, kad per jo atėjimą būtume verti tau tarnauti apvalytomis širdimis. Amen.

GAUBIA žemę šaltis,
Slegia širdį kaltės, —
Laukiam, Tėve mūsų, (2x)
Meilės nemarios.

Siųski savo Sūnų,
Brolis mums tebūna, —-
Laukiam, Tėve mūsų, (2x)
Ženklo iš dangaus.

Tau garbės, didybės,
Sau širdžių ramybės, —
Meldžiam, Tėve mūsų, (2x)
Ilgesiu giliu.⁹

Pažadink, meldžiame, Viešpatie, savo galybę ir ateik su didžia jėga mums padėti, kad, tavo malonei padedant, tavo gailestingasis atlaidumas paskubintų tai, ką mūsų nuodėmės sulaiko, kuris gyveni ir viešpatauji su Dievu Tėvu šventosios Dvasios vienybėje Dievas per visus amžius. Amen¹².

PRAILGO dienos, laukimo naktys...
Dieve, mes šaukiam : ateik greičiau !
Neliauja vargas pečius mūs plakti,
Nerimo varžtai spaudžia kiečiau.

Ateik lyg saulė darganą rytą,
Iškrisk kaip lašas gaivios rasos.
Regi, mūs širdys kančioj suvytę —
Suteik jom džiaugsmo, tvarios taikos.

Teisybės Dieve, tautų Karaliau,
Tavo gyvybės nieks neatstos.
Palenk valdovus gerajai valiai,
Atneški žemei dangaus šviesos.⁹

Taip, Viešpatie, tu ateisi. Ateisi kaip žaibas, kuris žybtelia Rytuose ir perskrodžia dangų ligi Vakarų. Tu ateisi neišvengiamai visiems, kurie tave matė ir visdėlto tavęs neregėjo; kurie tave girdėjo ir visdėlto tavęs nesuprato. Tu ateisi tiems, kurie iš tavęs juokėsi ir tavęs nekentė, kurie buvo girti ir sapnavo, kurie skendėjo abejojime ir nevilty. Ateisi tu, paniekintasis ir parduotasis, muštasis, nukryžiuotasis ir nutylėtasis. Kaip žaibas tu blykstelsi į jų sielų naktį. Kaip žaibas tu sunaikinsi juos kartu su jų stabais. Kaip ugnies upė tu sudeginsi jų supuvusią buitį. Kaip trenksmingasis griausmas bylos jiems tavo teismo ištarmė.

Mes žinojom, kad tu ateisi. Mūsų vidinis vyzdis dairėsi pilkuose akiračiuose, jieškodamas pirmųjų tavo šviesos pragiedrulių. Mes ėjome tavęs pasitikti sudėję viltis į tavo žodį, mes palikom sotųjį pasaulį ir tyruose statėm tavo miestą su augštais vartais, plačiais kaip mūsų ilgesys.

Paslaptingasis Karaliau, kai tavo vėliava plevėsuos viršum žemės, mes, tremtiniai, grįšim namo. Dėl tavęs mes negarbinom žvėries ir jam neparsidavėm. Ir tu buvai miręs, paniekintas ir kankintas, o visdėlto tu gyvas. Tu ateini paimti iš mūsų mirties ir liūdesio, skausmo ir skundo. Tu ateini nuvesti mus į amžinąsias vestuves, kur mes gersim iš gyvojo vandens šaltinio, kur mūsų tikėjimas virs regėjimu. Mes regėsim tavo veidą ir galėsim savo kaktoj nešioti tavo vardą. O tu, Viešpatie, būsi mūsų šviesa ir mūsų Dievas !

Viešpatie, tu jau esi tarp mūsų. Kad ir pasislėpęs, bet mes matom tavo didybės drabužio spinduliavimą. Maran Atha — Ateik, Viešpatie Jėzau!¹³

ūsų Kūčios mena puotą, vykusią kitados Mo kytojo mirties išvakarėse. Toje puotoje kviečių duona virto eucharistine Aukos Duona. Per tris šimtmečius po to sėdę už stalo krikščionys lauže pašvęstą duoną savo agapėse — dvasinės vienybes ženklan, vienybes tarpusavyje ir su jų Mokytoju.

Dabar šių puotų niekur neberasi pasaulyje, tik pas mus ir artimuosius katalikiškus kaimynus. Kažkas perkėlė jas iš amžių glūdumos, iš krikščionybės lopšio į mūsų kraštus ir išlaikė per šimtmečius iki mūsų dienų.

Mūsų Kūčios yra vienintelė iškilmė, sujungianti Paskutinės Vakarienės stalą su Betliejaus prakartu. Paplotėlis ir šienas yra tiedu simboliai, kurie mena vieną ir antrą. Paplotėlis kalba apie Kūnu tapusią duoną, šienas — apie Kūnu tapusį Žodį. Šios dvi paslaptys — kalėdinė ir velykinė — savo eisme yra tos pačios. Tai, kas įvyko Kristaus gimimu, turėjo būt atbaigta jo pasilikimu Eucharistijoje.

Mūsų Kūčių centras yra stalas (ne eglaitė) su paplotėliu, šienu, pasninkiškais valgiais. Kūčių nuotaikos — paprastumas, rimtis, pakili maldos ir giesmės dvasia, ne blizgesys, žaismingumas. Mūsų Kūčios — šeimos šventė; prie stalo dėkojama Dievui už šeimos narių sveikatą ir prisimenami visi šeimos mirusieji.

Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto paliepimas surašyti visą pasaulį. Tas pirmas surašymas buvo atliktas Sirijos valdovo Kirino. Ir visi ėjo įsirašydinti, kiekvienas į savo miestą. Tai ir Juozapas, kadangi jis buvo iš Dovydo namų ir giminės, ėjo iš Galilėjos, iš Nazareto miesto, į Judėją, į Dovydo miestą, kurs vadinamas Betliejus, kad įsirašydintų drauge su pažadėta sau moterimi Marija, kuri buvo nėščia.

Atsitiko, kad, jiedviem tenai esant, atėjo jai metas gimdyti; ir ji pagimdė pirmgimį savo sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė prakarte, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

Toje pačioje šalyje buvo piemenų, kurie budėjo ir sergėjo per naktis savo bandą. Štai Viešpaties angelas atsistojo prie jų, ir Dievo skaistumas apšvietė juos. Ir jie labai nusigando; bet angelas jiems tarė: Nesibijokite! Nes štai aš skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai, kad šiandien gimė jums Dovydo mieste Išganytojas, kurs yra Kristus Viešpats. Ir tas bus jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą prakarte.

Staiga atsirado prie angelo daugybė dangiškos kariuomenės, kurie garbino Dievą ir sakė: Garbė Dievui augštybėje ir ramybė žemėje geros valios žmonėms (Luk. 2, 1-14).

Sveikas Jėzau gimusis,
Šventas Dievo Kūdiki!
Brangią dieną švęsdami,
Užgimimo Viešpaties —
Linksminkimės ir džiaukimės
Dievui garbę duodami giedokime.

Viešpatie Kristau, užgimęs žemei džiaugsme, atėjęs visiems laikams išganyme ! Prašome tave, laimink mus visus: didžius ir mažus, sveikuosius ir ligonius, liūdinčius ir besidžiaugiančius, laimink čia susirinkusius ir ypač laimink tuos, kurie neranda vietos plačioje žemėje. Būk jų ir mūsų viltis, būk jų ir mūsų džiaugsmas, priebėga ir ramybė! Ypač susirinkusiųjų būk Vienybės Dievas, kad visur ir visad jaustu-mės ir pasiliktume viena per tave ir su tavim... Amen.⁹

Už mirusius šeimos narius — prosenelius, senelius, tėvus, brolius ir seseris: Tėve Mūsų, Sveika Marija, 3 Amžinąjį Atilsį.

Palaimink, gimęs Jėzau, visus mūsų šeimos troškimus, norus ir sumanymus, kurie kyla iš tavo meilės. Palaimink seseris ir brolius, esančius tėvynėje, ir tuos, kurie šiandien randasi svetimuose kraštuose ; siųsk jiems džiaugsmo, suraminimo, paguodos ir vilties. Palaimink visus ligonius, nelaiminguosius, našlaičius, kalinius ir belaisvius, kurie šiandien negali būti kartu prie to paties švento Kūčių stalo su savo artimaisiais.

Palaimink, Dievo Motinėle, mūsų šeimą, kad taikoje gyventume, tavo Sūnų vis garbintume ir tave mylėti nesiliautume.⁹

Tyliąją naktį balsas sugaudė, * Piemenys kelkit: Dievas užgimė! * Greitai renkitės ir bėkit, * Į Betliejų paskubėkit * Sveikint Viešpaties.

Nuėję rado Jėzų ėdžiose, * Kaip pranašauta Dievo knygose. * Jį Dievu jie pripažino, * Kaip juos angelas mokino * Ir pasveikino:

O Atpirkėjau seniai laukiamas, * Tūkstančius metų žmonių meldžiamas, * Laukė pranašai, karaliai. * O tu šią tiktai naktelę * Mums pasirodei.

Mes irgi laukiam, Viešpatie, tavęs, * O kai ateisi pas mus per mišias, * Pulsim prieš tave ant kelių, * Gyvą kiekvienoj dalelėj * Šventos ostijos.

Gimė Kristus Viešpats, ramybės Karalius, * Laimė užtekėjo žmonėms geros valios. * Minios angelų pragydo, * Naujos giesmės mums pasklido. * Gloria, gloria, gloria in excelsis Deo.

Girdi naują giesmę ir šviesybę mato, * Ką tai visa reiškia, nė viens nesuprato. * Laukia aiškaus patarimo, * Nes juos šventa baimė ima. * Gloria...

Liepė piemenėliams gyvulius palikti, * Bėgti į stainelę Viešpatį sutikti, * Nes jau gimė jų Globėjas, * Šio pasaulio Atpirkėjas.

Didis džiaugsmas patekėjo * Su žvaigžde viršum Betliejaus, * Širdys laime ėmė plakti — * Gimė Dievas šitą naktį. * Muškim būgnais, trimituokim, * Jėzui garbę atiduokim * Šiąnakt mums užgimusiam !

Angelai į žemę leidos * Ir giesmės skambėjo aidas. * Giesmę angelų pažinę, * Piemenėliai davė žinią. * Muškim būgnais, trimituokim...

Davė žinią piemenėliai, * Kad ramybė žemėj kėlės, * Nes kūtelėje Betliejaus * Šiąnakt gimė Atpirkėjas. * Muškim būgnais, trimituokim...

Gul šiandieną jau ant šieno * Atpirkėjas žmonijos, *Šiam karaliui visagaliui * Nėr vietelės tinkamos. * Piemenėliai paskubėkit, * Dovanas jam savo dėkit * Kaip pasaulio Viešpačiui.

Į menkutį jo tvartutį * Ir mes draug skubėsime. * Tam karaliui savo valią, * Visą širdį dėsime: * Visa mes jam paaukosim * Ir su angelais giedosim — * Garbė jam augš-tybėse!

Gul šiandieną jau ant šieno * Karalaitis iš dangaus, * Sutvėrėjas, Atpirkėjas * Nusikaltusio žmogaus — * Vargšų luomą jis pamėgo, * Piemenėliai todėl bėgo * Pirmi jo pasveikinti.

Jėzau gimęs, prie krūtinės * Glausk kiekvieną iš minios. * Mes vargdieniai meldžiam viena: * Duoki meilės mums šventos. * Teikis gimti nūn širdyse, * Vienas karaliauk mumyse — * Vesk į laimę amžiną.

PIEMENĖLIAMS vargdienėliams * tarė angelas šviesus : * Džiaugsmą, garbę dangus skelbia, Dievas aplankys visus. * Bėkit, bėkit, piemenėliai, * Duokit garbę kūdikėliui * Šiąnakt mums užgimusiam.

Koks mažutis, malonutis, * Spindi saulės skaistumu. * Motinėlės veidas žėri * Tarsi žvaigždžių vainiku. * O Globėjas pasikėlęs, * Pamaldžiai rankas sudėjęs, * Džiaugias, šypsosi ramus.

O Švenčiausias, o Augščiausias, * Nusileidęs iš dangaus, * Didį vargą žemėj randi * Ir nedaug širdies žmogaus. * Mes atbėgom, piemenėliai, * Šio pasaulio vargdienėliai, * Tavęs, Dievo garbinti.

Dėkui, Kristau, išpažjstam, *, Kad iš meilės atėjai, * Vargo naštą žemėj nešti * Tu dėl mūsų nebijai. * Tu kaltes atleisi mūsų, * Išganytoju mums būsi, * Tau per amžius bus garbė.⁹⁶

Varpai giedokit giesmę vakarinę, * Trimitai skelbkit gimstančią gadynę: * Dangaus karalius žemę pabučiavo, * Dieviškas daigas bręsta grudu javo.

Ramybė bręsta žemės gerai valiai! * Pasaulis lenkias Kūdikėlio galiai! * Vargdienių vargas palaimą pažįsta, * Išminčių mintys tiesą garbint drįsta.

Neverkit našlės, nevaitokit bėdžiai! * Palaimos rankos tiesias jums iš ėdžių. * Raminkis verge, galvą kelk, tremtini, * Į laisvę kelią Dievas tau pramynė.

Varpai giedokit giesmę sutartinę, * Trimitai gauskit: Grįžtam į tėvynę! * žvaigždė vadovė viltimis nušvitus * Parves keleivį skelbti naują rytą.⁹

Šią naktį, šią ramią, * Dangus tiesia žemėn * Taikos ir palaimos rankas. * Tai amžinas Žodis * Žaibu žemėn skrodė, * Tai Meilė, Šviesa ir Auka...

Šią naktį šią brangią * Betliejaus padangėj * Nušvito žvaigždė įstabi. * Ją regi Karaliai, * Ir randa vaikelį * Mergelės Marijos glėby...

O Jėzau, Vaikeli, * Užgimęs tvartely, * Ištiesęs rankutę į mus, * Palaimink šiandieną * Benamį kiekvieną, * Parvesk į gimtuosius namus..

O Kūdiki, Kristau, * Maži mes, bet drįs-tam * Atnešti prie kojų tavų * Mūs širdis ir valią, * Tik laimink mūs kelią * Ir vesk prie sodybų savų.³²

DIEVO Sūnus gimė iš Mergelės Marijos mus išganyti, iš nuodėmės atpirkti, amžiną laimę mums dovanoti. Tapęs žmogumi, jis įjungia mus į save, padaro mus mistinio savo kūno nariais — savo nuosavybe. Lyg naujasis Adomas, jis teikia savo dvasios vaikams — tikintiesiems savąjį kilmingumą: Dievo vaikų įsūnystę, dievišką savo gyvenimą, teisę paveldėti Dievą ir dangaus karalystę.

Kalėdos dėl to pasidaro džiaugsmo šven-t e. Senovės pagonys šią dieną švęsdavo “nenugalimo saulės dievo” šventę, o naujieji pagonys —- šių dienų pasaulio vaikai švenčia saulės pasigręžimo ir taikos dieną. Mūsų, tikinčiųjų, džiaugsmas įsilieja į Kristų, kurs yra teisybės saulė ir taikos kunigaikštis. Kalėdų liturgijoje kalbama: “Dieve, kuris šią švenčiausiąją naktį tikrosios šviesos užtekėjimu apšvietei, duok meldžiam... tokios šviesos”. Iškilmingoji Kalėdų prefacija mums kalba, kad “per įsikūnijusio žodžio paslaptį naujo spindėjimo šviesa mūsų akims sužibėjo”. Todėl per Kalėdas tiek daug žvakių ir šviesų bažnyčiose. Mišiose skaitomi iškilmingieji šv. Povilo laiškai apie įsikūnijimo paslaptį, mišiom vartojami spindintys šviesūs drabužiai —- viskas primena Kristų, negęstančią mūsų Šviesą ir neišbaigiamą mūsų Džiaugsmą.

Šiandien Kristus gimė, šiandien Išganytojas pasirodė, šiandien žemėj gieda angelai, šiandien džiaugiasi šventieji, sakydami: Garbė Dievui augštybėse, aleliuja!¹²

Mums gimė Kūdikis ir mums duotas Sūnus; jo viešpatavimas padėtas ant jo peties ; jis bus vardu didžio patarimo Angelas (Iz. 19).

Dievas taip mylėjo pasaulį, kad davė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kurs juo tiki, nežūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Nes Dievas nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį pasaulio teisti, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas tiki juo, tas neteisiamas, o kas netiki, tas jau pasmerktas, nes netiki viengimio Dievo Sūnaus vardu. O pasmerkimas yra toks: šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau mėgo tamsybę kaip šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Nes kiekvienas, kurs daro pikta, nekenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų peikiami. Kas daro tiesą, tas eina į šviesą, kad jo darbai pasirodytų, nes jie padaryti Dievuje (Jo. 3,16-21).

Kai danguje saulė patekės,
Jūs matysite valdovų Valdovą,
išeinantį iš Tėvo...
(Antifona)

Sužibės mums šiandien šviesa, nes užgimė Viešpats, ir vadinsis Nuostabusis, Dievas, taikos Kunigaikštis, busimojo amžiaus Tėvas, kurio viešpatavimui nebus galo (Iz. 9, 2).'

Iš padangių tolimųjų
Aidi balsas, širdį kelia,
O Dievuli, šią naktelę
Tau garbė tebus!

Šią naktelę, šią tyliausią
Angelai giedos lopšinę, -—-
Kūdikėlis žemei gimė —
Jam garbė tebus!

Kūdikėli, tavo vardui
Lenkias vargšai, lenkias žyniai, —
Mūsų žemėj, mūs tėvynėj
Tau garbė tebus!⁹

Šventasis Kūdikėli, priimki mūsų prašymus, maldas, priimki mūsų ilgesį, pasiryžimus, priimki karžygių aukas, priimki mūsų mylimųjų ašaras, maldas, skausmų persunktus rūpesčius, išlaikyki mus visus gražiai ateičiai. Amen.¹⁰

SKUBA renkasi Betliejun piemenys, * Nešini skudučiais, būgnais, kanklėmis. * Sveikina Kūdikėlį, Jėzų mažutėlį, jie pirmi, jie pirmi. (2x).

Žvelgia akys prakartėlėn nuolankiai, * Širdyse atliepia giesmės iš augštai: * Dievui garbė augštybėj, žemėj gili ramybė tik geriems, tik geriems. (2x)

Žemės nuoširdūs atstovai piemenys, * Nešini skudučiais, būgnais, kanklėmis — * Grįžta nuo Kūdikėlio, Jėzaus mažutėlio, džiaugdamies, džiaugdamies. (2 x)

Angelų giesmės atgarsį randa, * Piemenys skuba, palikę bandą, * Prakartėlę jie surado,

Angelų giesmę žemė kartoja, * Valią geriausią Dievui aukoja: * Garbė Viešpačiui augštybėj, * O žmonėms visiems ramybė * Per Betliejų.

Šiandie Betliejuj (2 x) * Nuostabi naujiena. * Džiaugsmas užlieja (2 x) * Širdį nūn kiekvieną. * Gimė jau Kristus— * Motina vysto. * Įvykio ženklui * žvaigždės ištrykšta. * Renkas piemenėliai, * Gieda Kūdikėliui — * Jam garbė didi tebūna!

Džiaugias Marija (2 x) * Juozapas globėjas: * Gimė žmonijai (2 x) Sūnus Atpirkėjas.

* Dievo galybė * Skleidžia šviesybę. * Dangus atvėrė * Žemei ramybę. * Štai ir Trys Karaliai * Lenkias Dievo valiai — * Jam didi garbė tebūna!

Džiaugiasi žmonės (2 x) * Viltimi nušvitę. * Laukia malonės (2 x) * Lyg išauštant ryto. * Dienos bus šviesios * Amžiams ilgiesiems. * Maldos ir giesmės * Lyg srovės liesis. * Skamba žemės kloniai, * Kūdikiui maloniai — * Jam didi garbė tebūna!

Skaisti naktis, šventės naktis, *Supa ramumu visus, * O Marija prie lopšelio * Šypsos meiliai į Sūnelio * Dangiškus sapnus. (2 x)

* Gloria, gloria in excelsis Deo. Skaisti naktis, šventės naktis, * žvaigždės mirksi padangėj: * Mik, mažuti Kūdikėli, * Paguldytas ant šienelio * Šaltoj prakartėj. (2x) * Gloria, gloria in excelsis Deo.

Skaisti naktis, šventės naktis, * Daros atviras dangus. * Ir mažutį Kūdikėlį * Migdo angelų giesmelės * Atgarsis žavus. (2 x) * Gloria, gloria in excelsis Deo.

O naktie kilni, šventa, * Kokiu ilgesiu laukta: * Gimė Kristus, Kūdikėlis, * Gimė Dievas piemenėlių.

Šviečia žvaigždė — neužges, * Džiaugsmą laimę žmogui neš: * Gimė Kristus, Kūdikėlis, * Gimė Dievas piemenėlių.

Būk pagarbintas visų — * Ir valdovų ir tautų, * Gimęs Kristau Kūdikėli, * Gimęs Dieve piemenėlių!⁹

Ateikite, tikintys, * Džiugūs, iškilmingi, * Ateikite Betliejun, ateikite! * Rasite gimusį

* Angelų Karalių. * Ateikite pagarbint, * Ateikite pagarbint, * Ateikite pagarbint Viešpatį.

Dievą iš Dievo, * Šviesą iš šviesybės, * Mergelės Marijos viengimį. * Dievą tikrąjį,

Amžiną žėresį * Amžinojo Tėvo * Pridengtą kūnu matysime: * Dievą Kūdikį, * Įsuptą drabužin: * Ateikite pagarbint...

Vargšą dėl mūsų * Prakartėje gulintį * Globokim ir glauskim nuoširdžiai : * Taip mus mylintį * Kas gi nemylėtų? * Ateikite pagarbinti...

Suteik mums, meldžiantiems tave, visagalis Dieve, kad mes, naujos tavo įsikūnijusio žodžio šviesos apšviesti, savo darbuose tai apreikštume, kas per tikėjimą šviečia mūsų prote. Per tą patį Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Viešpatie, Jėzau Kristau! Tavo yra praeitis ir ateitis, tu — laikų valia, ir tavo teisingumas tvers per amžius.

Šloviname tave ir garbiname visų laikų vardu — esamų, buvusių ir būsimų. Dėkojame tau už palaimą, kuria lydėjai mus, savų dienų keleivius.

Priimk, prašome, mūsų maldas ir aukas šiandien ir kiekvieną metų dieną. Dangiška galia pašvęsk mūsų rytus ir vakarus, dienas ir naktis; pašvęsk savaites ir mėnesius, žiemą ir vasarą, pavasarį ir rudenį.

Visi laikai tegarbina Viešpatį nuo dabar ir per nesibaigsimus amžius. Amen.⁹

Švenčiausios Trejybės —
Dievo Tėvo, Sūnaus ir šventosios Dvasios —
Ir mano Išganytojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu
pradedu šiuos naujuosius metus.

Paženklinta pradžia tavim, o Varde mūsų Viešpaties! Ir pabaiga laikų atliepia į tave — vienintelį, didžiausią, nemirtingą.

Sujungi tu vienam Varde ir laiką ir beribę amžinybę. Dangus neliauja jį kartot, ir žemei jis gražiausias iš visų vardų.

Nusvyra galvos prieš tave, lyg muzikos garsams nuskambus. Sulinksta keliai prieš tave, tarsi prieš šviesą, iš tamsos sušvitusią.

Lyg žygin toliman mes leidžiamės, paženklinę save tavim, o Varde palaimos! Karionėse mums skydas pergalės esi, žaizdose — balzamas, mirty — viltis dangaus.

ANTRA didžiausia kalėdinio laiko šventė yra Trijų Karalių. Liturgija ją vadina Epifanija — Viešpaties apsireiškimu (tautoms). Senovėje ji buvo dar vadinama Kristaus Karaliaus apsireiškimu.

Mišių antifona kalba apie šios dienos šventę, trimis stebuklais papuoštą: “šiandien žvaigždė vedė išminčius į prakartę; šiandien vestuvėse vanduo paverstas vynu; šiandien Kristus panoro būti Jono pakrikštytas Jordane, kad mus išgelbėtų”.

Kelkis, prašvisk, Jeruzale, nes tavo šviesa ateina ir Viešpaties garbė ant tavęs užteka. Nes štai tamsybė dengia žemę ir tamsumas tautas, o ant tavęs užteka Viešpats, ir jo garbė pasirodo tavyje. Tautos vaikščios tavo šviesoje ir karaliai tau patekėjusiame skaistume. Pakelk aplinkui savo akis ir žiūrėk : visi šitie renkasi, tau ateina, tavo sūnūs ateina iš tolo ir tavo dukterys keliasi iš visų pusių. Tuomet tu matysi ir turėsi apsčiai; tavo širdis stebėsis ir išplis, kai jūros pilnybė gręšis į tave ir tau ateis tautų stiprybė. Kuprių potvynis apdengs tave, Madiano ir Efos kuprininkai; visi ateis iš Sabos, nešdami auksą ir smilkalus ir skelbdami šlovę Viešpačiui (Iz. 60).

PALIKITE, išminčiai, mokslo rūmus,
Pakelkite akis nuo savo knygų, —
Štai, tylią naktį gimė žemei Sūnus,
Štai, jo žvaigždė dangaus skliaute pražydo.

Jieškojote šviesos žvaigždžių pasauly,
Mintis, kaip perlus rinkot žemėj, —
Tai jis — šviesa, šviesesnė užu saulę,
Tai jis — mintis, kuri pasaulį remia:

Jis knygoj jūsų neskaitytas Žodis —
Skubėkit ilgesį nūn jo atminę:
žvaigždė per tyrus kelią jum parodys
Ir angelas atgal parves tėvynėn.

Pažerkit auksą, žėrintį po kojų,
Ir smilkalą ir mirą kvepiančią, —
Jis turtą, garbę žemėj jums atstoja,
Jis mirtį apgali ir gydo kančią.⁹

Viešpatie, kuris šiandien, žvaigždei vedant išminčius, apreiškei savo viengimį Sūnų tautoms, suteik iš savo malonės, kad mes, pažinę tave tikėjimu, išvystume tavo veido skaistumą. Per tą patį Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Pažvelk maloniai, meldžiame tave, Viešpatie, į savo Bažnyčios dovanas, kur jau nebe auksas, smilkalas ir mira atnašaujama, o tai, kas tomis dovanomis reiškiama, aukojama ir imama, būtent Jėzus Kristus, tavo Sūnus, mūsų Viešpats, kuris su tavimi gyvena ir viešpatauja per amžius. Amen.¹²

Tarso, Arabijos, Sabos karaliai
Vyksta lankyti Jeruzalės šalį;
Žydų karaliaus užgimusio klausia,
Betliejun veda juos žvaigždė šviesiausia.

Garbina kūdikį, Dievą galybės,
Klaupiasi, lenkiasi, kloja gėrybes;
Duoda jam miros, smilkalo, aukso, —
Liudiją Dievą, Karalių augščiausią.

Dievui, kurs leido pažinti tiesą,
Viltį ir meilę ir dangišką šviesą,
Garbę ir šlovę per amžius giedokim,
Kristui Karaliui save paaukokim!⁶

Karaliai jieško Galingojo, išminčiai — šviesos, o mano širdis, Viešpatie, trokšta ramybės ir paprastumo. Kristau, duok man būti savęs paties karalium ir savo gyvenimo išminčium. Prakartėlės paprastumu kalbėk į mano protą, kuris nori būti nepaprastas. Tvartelio skurde leisk jieškoti žmogiškos didybės. Tyra širdis tebūna auksas, maraus kūno tramdymas tevirsta tau mira, paprastos mano maldos tekyla į tave kaip kvapnus smilkalas.⁹

MYLĖKiTE viens kitą brolių meile. Pagerbimu viens kitą pralenkite. Uolumu nebūkite tinginiai; būkite karšti dvasia; tarnaukite Viešpačiui.

Džiaukitės viltyje; būkite kantrūs suspaudime, ištvermingi maldoje. Dalyvaukite šventųjų reikaluose, rūpinkitės svetingumu.

Laiminkite tuos, kurie jus persekioja, laiminkite ir nekeikite. Džiaukitės su linksmaisiais, verkite su verkiančiais. Turėkite kits kitam vienokių jausmų.

Nejieškokite augštų dalykų, bet nusileiskite prie to, kas žema. Nelaikykite patys savęs išmintingais (Rom. 12, 10-16).

VELYKINIS tarpsnis prasideda senosiomis Užgavėnėmis (septuagesima) ir baigiasi netrukus po Visų Šventųjų. Šio ciklo viršūnė yra Velykos, šeštinės, Sekminės, atseit — Prisikėlimas, Dangun žengimas, Šv. Dvasios atsiuntimas (7 savaitės). Paruošiamasis laikas yra gavėnia (17 dienų įžangos ir 40 dienų pačios gavėnios). Atbaigiamasis šio ciklo laikas yra sekmadieniai po Sekminių (23-28 savaitės).

Viešpats siuntė savo žodį jų pagydyti
ir išgelbėti juos nuo pražūties.
Tegu jie dėkoja Viešpačiui už jo gailestingumą
ir už jo stebuklus žmonių vaikams. Ps. 106.

GAVENIOS metą liturgija vadina Quadragesimos — Keturiasdešimtės vardu. Mūsiškis gavėnios vardas reiškia tiesiog pasninką. Tačiau ne pasninkas yra pagrindinė gavėnios mintis, o mūsų pasirengimas Kristaus prisikėlimui, kad per jį ir mes prisikeltume.

Yra trys mūsų prisikėlimo sąlygos, kurias gavėnia stato prieš akis, tai — kova, kančia ir atgaila. Ar Kristus nekovojo (su piktąja ir pasaulio dvasia), ar nekentėjo ir nepermaldavo dangaus Tėvo už mus? Krikšto metu mes pažadėjome vesti gerąją kovą, ir kas kovoja, neišvengiamai kenčia. Kova išauga iki dramatiškos įtampos, kada mes pasiryžtame apgalėti senus polinkius, įpročius ir nuodėmes. Toj įtampoj dažnai žvelgiame į kenčiantį Kristų. Didžioji Viešpaties kančia mus jaudina, įkvepia, skatina. O ji buvo permaldos kančia.

Kristaus kančia ir auka vedė mus į vienybę su Dievu. Arčiau ir giliau jungia mus su juo malda. Giliausia yra aukos malda — šv. mišios. Kančios mąstymo malda yra kryžiaus keliai, kuriuos taip gyvai skatina sekti gavėnios liturgija. Iš tikro, visa mūsų būtis yra kalta dėl Kristaus kančios — ir ta fizine savo dalimi. Dėl to ir ji turi atgailoti, pasninkaudama, atsisakydama savo soties. Atsisakymo auka paliečia ir tą gerybę, kurią mes paveldime ar darbu pasiekiame. Dėl to duoti vargstančiam, sušelpti skurstantį, ligonį, papenėti alkstantį, pridengti nuogą, priglausti pakeleivį — tai vis išmaldos darbai ne tik artimui, bet ir pačiam Kristui.

Todėl šiomis dienomis parodykime save
kaip Dievo tarnus
didele kantrybe, pasninkais, budėjimais
ir neveidmainiška meile (2 Kor. 6, 2-6).

Sugrįžkite pas mane iš visos savo širdies, su gavėjimu, su verksmu ir raudojimu. Sugrįžkite prie Viešpaties savo Dievo, nes jis maloningas ir gailestingas, kantrus ir didžio pasigailėjimo.

Tarp prieangio ir altoriaus raudos kunigai, Viešpaties tarnai, ir sakys: pasigailėk, Viešpatie, pasigailėk savo žmonių ir neišduok savo paveldėjimo paniekai, kad valdytų jį (pagonių) tautos! (Joel. 2).

Viešpatie, tu visų pasigaili ir nelaikai neapykantoje nieko iš to, ką esi padaręs, ir dedies nematąs žmonių nuodėmių atgailos dėlei ir pasigaili jų, nes tu Viešpats, mūsų Dievas (Išm. 11).

Berdamas pelenus ant galvos, kunigas taria: Atmink, žmogau, jog tu dulkė esi ir vėl dulke pavirsi (1 Moz. 3). Tada ar po to savo širdyje kalbėk:

Dieve, tu matai mano didžią menkystę ir dar didesnį nenorą pripažinti, jog esu dulkė. Sulaužyk mano išdidumą, kad nereikėtų tau jo laužyti bandoma ranka. Aš, dulkė, meldžiu tave, pašvęsk mane šiam kančios laikui. Pridenk mano silpnumą malonės ir meilės skraiste, kad mano kūnas nuskaidrėtų ir dvasia tarnautų tik tau, mano Viešpatie! Amen.9

Širdžių Tyrėjau nemarus,
Pažįsti klystančių takus,
Begrįžtančius palenk savęsp,
Malonės prieglobstin parvesk!

Suteik stiprybės ir tvermės,
Padėk išvengti vėl kaltės,
Kad širdys tyros be dėmių,
Jieškotų dieviškų gelmių.

Leisk, Viešpatie, mums, tavo tikintiesiems, garbingą gavėnios iškilmę tinkamu pamaldumu pradėti ir ištvermingu maldingumu praleisti. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.¹²

Broliai, mes prašome jus ir maldaujame Viešpatyje Jėzuje taip elgtis, kaip išmokote iš mūsų, kaip jums reikia elgtis ir patikti Dievui, kad darytumėte daugiau pažangos... Nes ta yra Dievo valia, kad jūs būtumėte šventi... Kad kiekvienas mokėtų laikyti savo indą šventume ir pagarboje, nepasiduodamas gašliam geiduliui, kaip pagonys, kurie nepažįsta Dievo, ir kad nei vienas neskriaustų ir neapgaudinėtų savo brolio... Nes Dievas nepašaukė mus į susitepimą, bet į šventumą Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje (1 Tesai, 4, 1-7).

Dieve, kuris keturių dešimčių dienų pasninko laikymu valai savo Bažnyčią, suteik mums, savo žmonėms, kad ką santūriai gyvendami iš tavęs stengiamės gauti, tą gerais darbais pasiektume. Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Dieve. kuris matai, kaip mums trūksta jėgų, gobok mūsų sielą ir kūną, kad būtu me ir nuo visų išorinių nelaimių apsaugoti ir nuo piktų minčių nuvalyti. Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Mes meldžiame tave, visagalis Dieve, pažvelk į savo nusižeminusiųjų žmonių troškimus ir mums apginti ištiesk savo didybės dešinę. Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Suteik, meldžiame tave, visagalis Dieve, kad mes, kurie, teisingai dėl savo piktų darbų varginami, tavo malonės paguoda būtume sustiprinti. Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.¹²

Alyvų daržely krauju prakaitavo * Dievo Tėvo Sūnus už mus, žmones savo, * Skausmai širdį jam suspaudė, * Nuliūdimas sielą graužė: * Brangus Atpirkėjau, * Kiek Tu iškentėjai !

Jis kaip Dievas matė mūsų atpirkimą * Visą savo kančią, kraujo praliejimą — * Matė jis žmonių piktybę, * Savo budelių smarkybę: * Viešpatie mieliausias, * Kenti nekalčiausias!

Matė nešiąs kryžių ant pečių uždėtą, * Ir mirties regėjo savo guolį kietą; * Matė kalną Kalvarijos, * Graudžias ašaras Marijos, * Viešpatie meilingas, * Kančios sopulingos!

Jėzau Kristau maloniausias, * Avinėli nekalčiausias, * Troškai kryžiuje numirti, * Kaltus mus visus atpirkti.

Raudoki, žmogau, tu graudžiai, * Dėl tavęs štai Viešpats skaudžiai, * Mirdams šaukia savo Tėvą, * Veda latrą jis pas Dievą.

Žodį taria paskutinį, * Galva svyra ant krūtinės; * Verkia Motina ir kenčia '* Sunkią šalia kryžiaus kančią.

Saulė temsta ir užgęsta, * Žemė tamsumoj paskęsta, * Uolos skeldėja ir plyšta, * Mirtį Jėzaus jos pažįsta.

Šonas perdurtas švenčiausias, * Bėga kraujas nekalčiausias, * Verkim, ašaras vis liekim,

Jėzau, kuris taip kentėjai, * Jog už mus numirt norėjai, * Prašom, per šią kančią tavo

Atpirkėjau, kaip tu alpsti, * Kokios kančios-sopuliai! * Tavo šventą veidą dengia * Prakaito baisaus lašai. * Glauski mus, mieliausias Jėzau, * Kraujo išbertas rasos * Prie krūtinės mylimos.

Štai, patsai ateina Judas, * Jėzau, jau tavęs išduot, * Ir iš meilės tu jam leidi * Veidą savąjį bučiuot. * Ak, mokyk, brangiausias Jėzau, * Mus ir priešus taip mylėt — * Jiems geru atsimokėt.

Išganytojau mieliausias, * Tai karti kelionė tau — * Nešti sunkų kryžiaus medį. * Tau padėti leisk, prašau: * Leisk ir man, gerasis

Ak, pakelk akis į kryžių. * Žvelk, kaip baisiai kenčia jis, * Kaip rankas ir kojas plėšia * Perkalta aštri vinis. * Virpa jo švenčiausias kūnas * Visas permerktas krauju * ir vis trykštančiu nauju.

Ačiū tau, o mūsų Jėzau! * Per skausmus ir per kančias * Tu krauju brangiu savuoju * Jau išdildei mūs kaltes, * Jėzau, žvelk į mūsų širdis, * Ir išmokyk tau tarnaut, — * Leisk numirus dangų gaut.

Stovi Motina skausminga, * Mato kryžių šiurpulingą, * O ant kryžiaus jos Sūnus.

O, kaip širdį jai skaudėjo, * Savo Sūnų kai regėjo * Ten ant kryžiaus mirštantį.

Argi žmogus neraudotum, * Kai širdyje pagalvotum, * Kaip kentėjo Dievas mūs.

Mūsų kaltės sunkios, baisios... * Jėzaus kraujas neša vaisių * Atpirkimo nuostabaus.

Saulė niaukęs, šviest nustojo, * žemė plyšo ir kilnojos, * Kenčiant Jėzui nekaltam.

Krito žvaigždės ir kalnynai, * Sutvėrėją jie pažino * Ten ant kryžiaus mirštantį.

Jėzaus kančios neregėtos, * Už žmoniją iškentėtos, * Tegraudina širdis mums.

Kai sutinkam tavo žvilgsnį, * Tavo žvilgsnį kryžiaus soste, * Ak, kaip lengva būna širdžiai, * Nes atleista.

Kai ant kryžiaus stingsta žodis, * Tavo žodis “Išsipildė”, * Ak, kaip sunku būna širdžiai * Nepravirkus.

Štai nuo kryžiaus rankų mostas — * Meilės mostas begalybėn, * Tartum ramstis, tartum tiltas * Ties padange.⁹

Tavo kančia, Viešpatie, prasidėjo anksčiau, negu tavo pečius prislėgė sunki kryžiaus našta. Tu skelbei tiesą, o jie netikėjo. Garbinai dangaus Tėvą, o jie piktžodžiavo. Smerkei nuodėmes, netikėjimo — pikto dvasią, o jie pasmerkė tave ir siekė akmenų savo rankomis... Ar galėjo būt didesnis skausmas nei tavo — atmesto, išjuokto ir iš anksto pasmerkto !

Tu pasitraukei jiem iš kelio, ir jie nebeišvydo tavo veido, iki atėjo paskutinės tavo dienos... Tu dar laukei, bandei širdžių kietumą, tikėjaisi jas atlyšiant. Bet jos neatlyžo...

Ir nūnai, Viešpatie, tavo kančios veidą uždengia mūsų akim gūdi drobulė. Argi ir mes kalti tave atmetę, tavo tiesa netikėję, tavo Tėvui piktžodžiavę, siekę akmenų tau užmušti? O, atleisk mums, Viešpatie!⁹

Tai žengia vėliavos Karaliaus,
Štai spindi Kryžiaus paslaptis,
Jame gyvybė rado mirtį,
Jame gyvybė vėl atgis.

Šviesus esi, garbingas Medi!
Karaliaus purpuras vis švies,
Kai tavo išrinktas kamienas
Savęsp jo sąnarius prilies..

O sveikas, Dievo duotas Kryžiau,
Kančios dienom viltie šventa!
Geriems palenk malonės srovę,
Kaltiesiems būk lengva našta.

PASKUTINĖ gavėnios savaitė yra kupina gilios, dramatiškos rimties. Tai Kristaus — žmonijos Atpirkėjo nužudymo drama, kuri pakartojama didingais vaizdais šios savaitės apeigose ir maldose. Didžioji savaitė prasideda Verbų sekmadieniu ir baigiasi didžiuoju šeštadieniu. Šią savaitę skaitoma Kristaus kančios istorija iš visų keturių evangelistų. Trečiadienio, ketvirtadienio ir penktadienio vakarais kalbama arba giedama tamsioji aušrinė. Jos metu giedamos jaudinančios pranašo Jeremijo raudos.

Verbų sekmadienis turi dvejopas nuotaikas. Verbų šventinimas ir procesija išreiškia triumfišką džiaugsmą, o šv. mišios su Kristaus kančios istorija vėl grąžina į liūdesį ir susimąstymą.

Visagalis amžinasis Dieve, leisk mums taip Viešpaties kančios paslaptis švęsti, kad būtume verti gauti tavo atlaidą. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.¹²

Visagalis amžinasis Dieve, kuris, norėdamas palikti mums nusižeminimo pavyzdį, liepei Išganytojui priimti mūsų kūną ir kryžių iškentėti, suteik iš savo malonės, kad ir jo kantrybę dėtumės sau į širdį ir taptume jo prisikėlimo dalyviais. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.¹²

Palaimink, Viešpatie, šias palmių bei alyvų šakeles ir suteik, kad ką tavo žmonės tau pagarbinti šiandieną išviršiniu būdu daro, tai dvasiškai su didžiausiu pamaldumu — nugalėdami priešą ir ypač pamėgdami gailestingumo darbą — atliktų. Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen¹².

Būk pasveikintas, mūsų Karaliau, Dovydo sūnau, pasaulio Atpirkėjau! Tave pranašai skelbė ateisiantį išgelbėti Izraelio namų. Tave siuntė Tėvas į pasaulį kaip atpirkimo auką. Tavęs laukė visi šventieji nuo pasaulio pradžios: Osanna Dovydo sūnui! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu! Osanna augštybėse! (Antif. 7).

Garbė, gyris ir šlovė tebūna tau, Karaliau Kristau, Vaduotojau, kuriam vaikų lūpos giedojo šventą Osanną.

Tu esi Izraelio karalius ir kilnus Dovydo sūnus, kuris Viešpaties vardu eini, palaimintas Karaliau!

Visa dangaus kariuomenė augštybėse tave garbina, ir mirtingas žmogus ir drauge visi padarai.

Žydų tauta su palmėmis tau priešais išėjo: štai mes pas tave su prašymais, žadais ir giesmėmis.

Tau kentėsiančiam jie nešė šlovės auką, o mes siunčiame tau savo giesmes dabar jau karaliaujančiam.

Jie patiko tau, tepatinka ir mūsų maldingumas, Karaliau gerasis, Karaliau maloningasis, kuriam visa, kas gera, patinka.34

Remk mus, Dieve, mūsų išganyme ir suteik, kad su džiaugsmu ateitume mąstyti tų geradarybių, kuriomis teikeis mus atnaujinti.¹¹

Didįjį Ketvirtadienį, paskutinės vakarienės metu, įsteigtos šv. mišios ir Švenčiausias Sakramentas. Dėl šio džiugaus įvykio per mišių Gloria suskamba visi varpai, varpeliai, suūžia vargonai, nuaidi giesmė ir staiga, liūdint dėl Kristaus kančios, nutyla ligi did. šeštadienio. Po mišių Švenčiausiasis nešamas į išstatymo altorių (kartais vadinamą Kristaus kalėjimu). Gedėjimo ženklan po pamaldų nuvalkstomi altoriai. Katedrose dar šventinami aliejai, vartojami teikiant sakramentus ir, prisimenant Kristaus duotą pavyzdį, vargšams plaunamos kojos.

Mes turime vyriausiąjį kunigą ne tokį, kurs negalėtų užjausti mūsų silpnybių... Kiekvienas vyriausias kunigas, paimtas iš žmonių, yra įstatomas žmonėms tuose dalykuose, kurie liečia Dievą, kad aukotų dovanas ir aukas už nuodėmes, kaip tas, kurs gali pasigailėti nežinančiųjų ir klystančiųjų...

Taip ir Kristus ne pats pasisavino vyriausiojo kunigo garbę, bet tasai, kurs jam pasakė: Tu mano Sūnus, aš šiandien pagimdžiau tave... Jis, atnašavęs savo kūno dienose su dideliu skausmu ir ašaromis prašymus ir maldavimus tam, kurs galėjo išgelbėti jį nuo mirties, buvo išklausytas dėl savo pagarbos. Ir nors buvo Dievo Sūnus, jis išmoko klusnumo iš to, ką kentėjo, ir, pakeltas į augščiausią tobulybės laipsnį, pasidarė visiems, kurie jo klauso, amžinojo išganymo priežastimi.

Taigi turėdami didį vyriausiąjį kunigą, kurs įėjo į dangų, Jėzų, Dievo Sūnų, laikykimės išpažinimo... Artinkimės su pasitikėjimu į malonės sostą, kad gautume pasigailėjimo ir rastume malonės tinkamai pagalbai (Žyd. 4, 14-16; 5, 1-9).

Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo įduotas, ėmė duoną ir dėkodamas laužė ir tarė: Imkite ir valgykite; tai yra mano kūnas, kurs bus už jus išduotas; tai darykite man atminti ! Taip pat ir taurę po vakarienės, tardamas: ta taurė yra naujoji sandora mano kraujuje; tai darykite, kiek kartų gersite, man atminti! Nes kiek kartų jūs valgysite tą duoną ir gersite tą taurę, jūs skelbsite Viešpaties mirtį, iki jis ateis (1 Kor. 11, 23 — 26).

Pange lingua gloriosi
* Corporis mysterium,
* Sanguinisque pretiosi,
* Quem in mundi pretium
* Fructus ventris generosi
* Rex effudit gentium.

Nobis datus, nobis natas
*Ex intacta Virgine,
* Et in mundo conversatus,
* Sparso verbi semine,
* Sui moras incolatus
* Miro clausit ordine.

In supremae nocte coenae,
* Recumbens cum fratribus,
* Observata lege piene
* Cibis in legalibus,
* Cibum turbae duodenae
* Se dat suis ma-nibus.
Verbum, caro, panem verum
* Verbo carnem efficit:
* Fitąue sanguis Christi merum:
* Et si sensus deficit,
* Ad firmandum cor sincerum *Sola fides sufficit.¹⁸

Paslaptį bylok, liežuvi,
* Nuostabaus ir švento kūno
* Ir brangaus nekalto kraujo.
* Sūnus įsčių garbingiausių
* Ir tautų visų Karalius
* Jį išliejo už pasaulį.

Mums jis duotas, mums užgimęs
* Iš Mergelės nekalčiausios
* Ir šią žemę prakeliavęs
*Žodžio sėklą gausiai žėręs,
* Savo būvį keleivystės
* Baigė būdu nuostabiausiu.

Nakties puotoj paskutinėj *'Apsuptas aplinkui brolių,
* Kaip įstatymas numato
* Valgęs maistą neraugintą,
* Dvylikos saviškių būriui
*Savo rankom teikė duonos.
Dievo Žodis kūnu tapęs
* Duoną keičia savo kūnu,
*Vyną vėl krauju savuoju.
* Te jausmai nesuklaidina,
* Vien tikėjimas težino
* Širdį nuolankią įtikint. ⁹

Tai mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip aš jus mylėjau (Jon. 15, 12). Palaiminti nesuteptieji kelyje, kurie vaikščioja Viešpaties įstatyme (Ps. 118).

Numazgojęs jų kojas ir pasiėmęs savo drabužius, vėl atsisėdęs su jais prie stalo, jis jiems kalbėjo: Ar suprantate, ką aš jums padariau? Jūs vadinate mane Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai sakote, nes aš esu. Taigi, jei aš, Viešpats ir Mokytojas, mazgojau jūsų kojas, tai ir jūs turite vienas kitam mazgoti kojas; nes aš daviau jums pavyzdį, kad, kaip aš jums dariau, taip ir jūs darytumėte (Jo. 13, 12-15).

O šventas, o pagarbintas tarp žemės ir žvaigždžių, Maitintojau — Gaivintojau širdžių!

Vandens paėmęs, plauni mūsų kojas, kurios po purvinus kelius vedžiojo. Ir duoną laimini ir vyno taurę duodi: ji tegaivina mus, keleivius tavo vynuogyno.

O šventa dangiška Puota, o Duona nekalta, o Viešpatie, tai tujen padarei iš mūs, mažų tarnų, dalyvius savo dieviškojo Stalo.

Jie nutvėrė Jėzų ir vedė į vyriausiojo kunigo namus. Atstu sekė ir Petras... Viena tarnaitė, pamačiusi Petrą sėdintį prie šviesos ir įsižiūrėjusi į jį, tarė: Ir šitas buvo drauge su juo. Bet jis išsigynė jo sakydamas: Moteriške, aš jo nepažįstu. Po valandėlės pamatęs jį kitas tarė: Ir tu esi iš jų tarpo. Bet Petras atsakė:

O, žmogau, nesu. Arti vienos valandos praslinkus, dar kitas tvirtino sakydamas: Tikrai ir šitas buvo su juo, nes ir jis galilėjietis. Bet Petras tarė: Žmogau, aš nežinau, ką tu sakai. Ir tuojau, dar jam tebekalbant, gaidys pragydo... Po to Petras, išėjęs laukan, karčiai verkė (Luk. 22, 54-62).

Aplinkui blėstanti naktis...
O Viešpatie, tavo širdis
Tarp mūro sienų uždarų
Neranda sau draugų.

Pragydo trečiąkart gaidys,
Ir baigia, baigia degt ugnis!
O Petras ginas jau tavęs,
Tegu tik jo kentėt neves.

O Viešpatie, ir mes nakty,
Didžiausių priešų apsupti.
Tik duoki, duok ir mums jėgos
Tavęs neapleisti niekados.

Kas bus šią naktį be tavęs,
Kas mus tėvynėn benuves.
O duoki, Viešpatie, jėgos —
Mum su tavim sulaukt aušros-³¹

Didįjį Penktadienį šv. mišių nebūna, tik kunigas skaito Kristaus kančią ir meldžiasi už Bažnyčią, popiežių, vyskupus, kunigus, klystančius, atkritusius, žydus ir stabmeldžius. Po to garbinamas kryžius ir giedamas Kristaus skundas “Mano tauta, ką aš tau padariau?” Pamaldoms pasibaigus, Švenčiausiasis nešamas į vadinamąjį Kristaus karstą.

Mes skelbiame Kristų, prikaltą ant kryžiaus, kurs žydams, tiesa, yra papiktinimas, o pagonims paikybė; Kristų, Dievo galybę ir Dievo išmintį. Nes iš Dievo einanti paikybė yra išmintingesnė už žmones ir iš Dievo einanti silpnybė stipresnė už žmones (1 Kor.1, 23-25).

Savo sielvarte jie pakils rytmetį prie manęs (ir tars) : Eikime ir grįžkime pas Viešpatį, nes jis pradėjo ir pagydys, nuplakė ir rūpinsis mumis. Jis atgaivins mus po dviejų dienų, pažadins mus trečią dieną, ir mes būsime gyvi jo akivaizdoje. Žinokime ir stenkimės pažinti Viešpatį; kaip aušra prirengtas jo išėjimas, ir ateis mums kaip ankstyvasis lietus žemei.

Kągi darysiu tau, Efraime? Ką darysiu tau, Judai? Jūsų pamaldumas kaip rytmečio debesis ir kaip nykstanti rasa anksti rytą. Todėl aš užgaunu per pranašus, užmušu juos savo burnos žodžiais, ir tavo teismai išeis kaip šviesa. Nes aš noriu pasigailėjimo, ne aukos ; Dievo pažinimo labiau kaip deginamųjų aukų (Ozėjas 6, 1-6).

Visagalis amžinasis Dieve, kuris per Kristų apreiškei visoms tautoms savo garbę, sergėk savo gailestingumo kūrinį — Bažnyčią, kad ji pasklistų po visą pasaulį, ir išliktų tvirta savo tikėjimu tavo vardo garbei. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Visagalis amžinasis Dieve, kuris viską laikai savo išmintimi, pažvelk maloniai į mūsų maldas ir savo maloningumu išlaikyk mums išrinktąjį Ganytoją, kad tavo valdoma krikščioniškoji liaudis, vyriausiojo Vyskupo padedama, augtų tikėjimo nuopelnais. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Vyskupams ir kunigams, vienuoliams ir vienuolėms, visiems kovojantiems ir dirbantiems Dievo garbei ir Bažnyčios labui, o taip pat visų luomų krikščionims:

Visagalis amžinasis Dieve, kurio dvasia pašvenčia ir valdo visą Bažnyčios kūną, išklausyk mus meldžiančius už visus luomus, kad, tavo malonės padedami, visi laipsniai tau ištikimai tarnautų. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Kenčiantiems, kad Dievas kalėjimus atidarytų, pančius atrištų, tremtiniams grįžimą, sergantiems sveikatą suteikti teiktųsi:

Visagalis amžinasis Dieve, liūdinčiųjų paguoda, dirbančiųjų tvirtybe, tegu pasiekia tave iš betkurio vargo šaukiančiųjų maldos, kad visi džiaugtųsi savo reikaluose sulaukę tavo gailestingumo. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Klystantiems ir atpuolusiems, kad Dievas teiktųsi juos į šventąją savo Bažnyčią grąžinti:

Visagalis amžinasis Dieve, kuris visus vaduoji ir nenori, kad kas pražūtų, pažvelk į piktojo suvedžiotas sielas ir klys-tančiųjų širdis, kad jos, metusios savo klaidą, į tavo tiesos vienybę greičiau sugrįžtų. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Visagalis amžinasis Dieve, kuris savo pasigailėjimu neatstumi net žydų, išklausyk mūsų maldų, kurias už tos tautos neregystę mes siunčiame, kad, pažinę tavo tiesos šviesą, kuri yra Kristus, iš savo tamsybių išsivaduotų. Per tą patį Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Stabmeldžiams, kad jie atrastų kelią į gyvąjį tikrąjį Dievą ir jo Sūnų Jėzų Kristų:

Visagalis amžinasis Dieve, kuris jieškai ne nusidėjėlių mirties, bet gyvybės, priimk maloningai mūsų maldą ir išvaduok juos iš stabų garbinimo, kad jie tavo vardo šlovei bei garbei prisijungtų prie tavo šventos Bažnyčios. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen¹².

Štai kryžiaus medis, ant kurio kybojo pasaulio išganymas! Eikim, pagarbinkim!

Kryžiau šventas, visų medžių * Tu tik vienas pažiba, * Neišželdins girios brandžios * Kito tokio niekada! * Saldus medis, vinys saldžios, * Keliama saldi našta.

Lenk viršūnę, medi augštas, * Lenki išskėstas šakas, * šerdis tavo teminkštėja, — * Lieki ašaras graudžias — * Kelki žemės Atpirkėją, * Tempk palengva jo rankas.

Šitą auką nešt pasauliui * Vienas išrinktas buvai. * Ir pravėrei uostą naują, * Kur negali skęst laivai, — * Avinėlis šventą kraują * Paaukojo jiems vertai.

Garbę duokime Trejybei, * Didžią šlovę jai vienai — * Lygią Tėvui, Sūnui lygią, * Dvasiai šventai mum siųstai, * Vardo Trejeto vienybei * Te visatos šauks balsai.

Aš pasodinau tave lyg gražiausią vynuogyną, o tu man pasidarei labai karti, nes mane trokštantį girdei actu ir jietimi pervėrei savo Išganytojui šoną.

Aš tave girdžiau išganingu vandeniu iš uolos, o tu mane girdei tulžimi ir actu.

Aš tau daviau karališką valdžios lazdą, o tu davei erškėčių vainiką mano galvai.

Aš tave išaugštinau, suteikdamas tau didelę galybę, o tu mane iškėlei ant kryžiaus kartuvių.

PIRMAISIAIS amžiais tik vakarui atėjus tikintieji rinkos į šventnamius. Budėjo per naktį, meldėsi ir laukė Kristaus prisikėlimo. Katechumenai artinosi prie pašventinto vandens šaltinio ir priimdavo krikštą. Jų skaičius ilgainiui gausėjo, ir krikštas užimdavo laiką, skirtą pamaldoms. Vėliau (14 a.) jos buvo perkeltos į priešpietį, tačiau jų turinyje išliko anų nakties pamaldų charakteris. Nuo 1957 Bažnyčia vėl grąžino did. šeštadienio pamaldas į vėlyvą naktį.

Did. šeštadienį šventinama ugnis ir velykine žvakė, kuri mena prisikėlusį Kristų -—- Šviesą (Lumen Christi). Velykinė žvakė nešama į bažnyčią ir garbinama triskartiniu priklaupimu. Iš jos uždegamos visos bažnyčios žvakės. Prie altoriaus giedamas nuostabusis himnas E x u 1 t e t. Senovėje dar buvo krikštijami katedhumenai, todėl skaitoma pranašystės apie krikštą ir šventinamas krikšto vanduo. Šv. mišiose, kurios laikomos Velykų naktį, per Gloria vėl suskamba varpai ir vargonai.

Dieve, kuris per savo Sūnų, Kertinį Akmenį, suteikei tikintiesiems savo šviesybės ugnį, pašvęsk šią naują, iš titnago išskeltą, mūsų labui skirtą ugnį. Leisk mums per šias Velykas taip įsiliepsnoti dangiškais troškimais, kad galėtume tyromis širdimis pasiekti tavo dangiškos šviesybės šventę. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį.

Viešpatie Dieve, visagalis Tėve, nenykstanti šviesa, visokios šviesos Kūrėjau! Palaimink šią ugnį, kuri tavo, viso pasaulio Apšvietėjo, yra pašvęsta ir palaiminta. Te-uždega ji mus ir tešviečia mums savo spindėjimu. O kaip Mozę, išeinantį iš Egipto, apšvietei, taip apšviesk mūsų širdis ir jausmus, kad būtume verti pasiekti amžiną gyvenimą ir tavo amžiną šviesą. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen¹².

Tedžiūgauja dangaus angelų chorai! Te-džiūgauja dieviškos paslaptys! Ir kilniausio Karaliaus pergalei teskamba išganymo trimitas !

Tedžiūgauja žemė, tokios šviesos nužerta! Ir visas pasaulis, amžinojo Karaliaus švitinčioj atšvaistoj netekęs savo tamsos !

Tedžiūgauja Motina Bažnyčia, papuošta šviesos spinduliais! Teaidi ir ši šventovė didžiais žmonių džiugesio balsais!

Brangieji Broliai, žvelgdami į šį nuostabų šventos ugnies žėrėjimą, prašau, melskite su manimi visagalį Dievą gailestingumo. Nors buvau nevertas, bet jis teikėsi mane pašaukti į levitų skaičių; tepripildo jis mane savo šviesa, kad jo žvakei duočiau vertą garbę. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, savo Sūnų, kuris gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje Dievas per amžių amžius. Amen.

Štai ta naktis, kurioje Kristus sunaikino mirties raiščius ir pakilo iš karsto kaip nugalėtojas. Ką gi būtų padėję mums gimti, jei nebūtumėm buvę atpirkti. O nuostabusis gerume, o neįvertinamoji meile, atidavusi Sūnų, kad tarną atpirktum! O tikrai reikalinga Adomo nuodėme, kuri Kristaus mirtimi buvai sunaikinta! O laimingoji kalte, kuri nupelnei tokį ir taip didį Atpirkėją !

O tikrai laiminga naktie, kuri viena buvai verta žinoti laiką ir valandą, kada Kristus iš mirties prisikėlė! Tai ši naktis, apie kurią parašyta: Ji švies kaip diena ir bus man švyturys mano džiugesyje!

Tai ši naktis savo pašventinamąja galia dildo nedorybes, plauna kaltes, grąžina puolusiems nekaltybę ir liūdintiems džiaugsmą: sklaido pyktį, sukuria taiką ir palenkia valdžias¹².

Šventasis Tėve, šios nakties dėlei priimk šio smilkalo vakarinę auką, kurią šiame iškilmingame velykinės žvakės atnašavime tau teikia per savo tarnų rankas iš bičių korio Šventoji Bažnyčia.

Meldžiame tave, Viešpatie, kad ši velykinė žvakė, pašvęsta tavo vardo garbei, nenustotų patvariai naikinusi šios nakties tamsumas ir, lyg malonus kvapas priimta, susilietų su dangaus žiburiais. Jos liepsnas teranda ryto aušra, toji aušra, kuri nežino nusileidimo, kuri, grįžusi iš pragarų, šviesiai sužiba žmonių giminei... Per tą patį Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen¹².

Šia pranašyste kviečiami krikštijamieji prie šaltinio, raminančio troškulį ir teikiančio krikšto malonę.

Visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens. Palenkite savo ausis ir ateikite pas mane. Klausykite, ir atgis jūsų siela, ir sudarysiu su jumis amžiną sutartį, prilygstančią Dovydui parodytą gailestingumą. Štai aš daviau tautoms jį (Mesiją) liudytoju, o pagonims vadu ir mokytoju. Štai tu (Mesijau) pašauksi tautą, kurios tu nepažįsti, ir pagonys, kurie tavęs nepažino, bėgs prie tavęs dėl tavo Viešpaties Dievo ir Izraelio šventojo, nes jis tave pagarbino.

Jieškokite Viešpaties, kol jį galima rasti, šaukite, kol jis dar arti. Tepameta bedievis savo kelią ir teatsisako apgavikas savo planų ir tegrįžta prie Viešpaties, kuris jo pasigailės, ir prie mūsų Dievo, kuris pasiruošęs užmiršti. Nes mano mintys nėra jūsų mintys ir nei jūsų keliai — mano keliai, sako Viešpats. Nes kaip išaugštinti yra dangūs nuo žemės, taip išaugštinti mano keliai nuo jūsų kelių ir mano mintys nuo jūsų minčių. Ir kaip nukrenta lietus ir sniegas iš dangaus ir atgal nebegrįžta, bet sudrėkina žemę, ją aplaisto, padaro vaisingą, paruošia sėklą pjovėjui ir duonos valgytojui, taip bus su mano žodžiu, išeinančiu iš mano burnos. Jis negrįš į mane tuščias, bet įvykdys visa, ko aš norėjau, turės sėkmės visuose, pas kuriuos aš jį siunčiau, — sako visagalis Viešpats (Iz. 54,17; 55,1-11).

Dieve, kurio Dvasia sklandė virš vandenų pačioj pasaulio pradžioj, ir jau tada vandens prigimtis priėmė pašvenčiamąją galią! Dieve, kuris per vandenį nuplovei nuodėmingojo pasaulio kaltes ir mūsų atgimimą pačiame tvane paženklinai! Tegu to paties gaivalo paslaptimi savo galą atranda nuodėmė, o savo pradžią — dorybė. Pažvelk į savo Bažnyčią, Viešpatie, padaugink naujai atgimstančiųjų savo tarnų skaičių. Juk tu pradžiugini savo miestą galingąja malonės srove ir atveri krikšto šaltinį atnaujinti visoms tautoms, kad jos tavo didybės įsakymu priimtų iš Šventosios Dvasios tavo Viengimio malonę.

Todėl laiminu tave, vandenie, gyvuoju † Dievu, tikruoju † Dievu, šventuoju † Dievu, kurs tave pradžioje atskyrė nuo sausumos, kurio dvasia plasdeno virš tavęs... Laiminu tave Jėzumi Kristumi, jo vienatiniu Sūnumi, mūsų Viešpačiu, kurs tave Galilėjos Kanoje nuostabiu būdu savo galybe pavertė vynu. Kurs kojomis viršum tavęs vaikščiojo ir Jordane Jono tavyje buvo pakrikštytas. Kurs tave drauge su krauju iš savo šono išliejo ir savo mokiniams liepė tikinčius tavyje krikštyti, sakydamas: Eikite, mokykite visas tautas, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus ir šventosios Dvasios vardu¹².

K. Ar atsižadate piktosios dvasios?

Ž. Atsižadame.

K. Ir visų jos darbų?

Ž. Atsižadame.

K. Ir visos jos puikybės ?

Ž. Atsižadame.

K. Ar tikite Dievą, Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją?

Ž. Tikime.

K. Ar tikite Jėzų Kristų, vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį, gimusį ir kentėjusį?

Ž. Tikime.

K. Ar tikite Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą?

Ž. Tikime.

K. O dabar melskime visi drauge Dievą, kaip Viešpats Jėzus Kristus išmokė:

Ž. Tėve mūsų, kurs esi danguje!..

K. Visagalis Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris atgimdė mus vandeniu ir Šv. Dvasia, ir kuris atleido mums nuodėmes, tesaugo mus savo malone tame pačiame mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje amžinam gyvenimui. Ž. Amen.

ELYKOS — tai bažnytinių metų viršūnė. Tai pasiektos pergalės, laimėto išganymo šventė. Laimėjo Kristus, o su juo — ir mes. Jis prisikėlė — prisikelsime ir mes!
Ši viltis, įdiegta per krikštą, nūnai suspindi nauju tikrumu.

Kitados ši viltis užliedavo tikinčiųjų širdis nesiliaujamu džiūgavimu. Visur skambėjo aleliuja — garbinkite Viešpatį! Tas džiugesys nuspalvino visas Velykų giesmes, maldas ir pamaldas. Garbinkite! Ir garbinta jis eucharistinėj aukoj per visą savaitę — kasdien. Naujai pakrikštytieji dėvėjo baltus džiaugsmo drabužius. Nieks nebepasninkavo, tačiau troško garbinti jį valgydami ir gerdami: valgiai nešta šventinti į Dievo namus ir valgyta santūriai.

Triumfiška nuotaika truko (ir trunka) septynias savaites — ligi Sekminių. Tos nuotaikos nesumažina net Kristaus dangun žengimas. (Tik nuo altorių pasitraukia velykinė žvakė ir prisikėlusio Kristaus statula). Per tą laiką, Kristaus pergalės ženklan, per pamaldas seniau net neklaupta ir nesilenkta (melstasi stačiomis). Bažnytiniai apdarai vartota (ir vartojama) šviesūs, balti.

Penkiasdešimtą dieną švenčiamos Sekminės — Šventosios Dvasios atsiuntimas. (Šventė vadinama lot. Quinquagesima, gr. Pentekostes, liet. — pagal savaičių skaičių — Sekminės). Tai paskutinė didžiausia malonės ir meilės šventė. Tai Bažnyčios įsteigimo ir pašventinimo diena. Tai diena, kuri tikinčiųjų širdis

išpuošia “meile, džiaugsmu, ramybe, kantrumu, maloningumu, gerumu, romumu, meilumu, ištikimybe, kuklumu, susilaikymu, skaistybe” (Gal. 5, 22).

KAIP per žmogų atėjo mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Ir kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti, bet kiekvienas savo eile: pirmuonis Kristus, paskui tie, kurie yra Kristaus, kurie tikėjo jo atėjimu (1 Kor. 15, 21-23).

Viešpatie Jėzau Kristau, garbės Karaliau, nuolankus kančioje, galingas prisikėlimu, mirties ir pragaro nugalėtojau! Ką tu seniai per pranašus raštuose prižadėjai, šiandieną, nugalėjęs mirtį, prisikeldamas įvykdei. Užtai visos dangiškos kariuomenės dvasios ir visa žemė, reikšdama širdies džiaugsmą ir linksmindamasi, garbina tave kėlusį ir šlovina, o pragaro galybės nusigandusios dreba.

O mes, tavo prakilnumo nuolankūs tarnai, tavo prisikėlimo garbės atminimą sutartine širdimi pamaldžiausiai švęsdami, štai gausingai susirinkome ir, atsiminę mums rodomą tavo meilės gausybę, neįstengiame sulaikyti dėkingumo ašarų. Pažvelk, meldžiame, į mūsų nuolankumo ženklus ir suteik, kad, nusiplovę nuodėmių purvus, šiose Velykų šventėse atsikeltume ir būtume tavo švenčiausios kančios ir prisikėlimo vaisių dalininkais. Kuris gyveni ir viešpatauji Dievas per amžių amžius. Amen⁶⁷.

Per tavo šventą prisikėlimą, * Dievo Sūnau, atleisk mums mūsų nusidėjimą. * Tikime Jėzų Kristų kėlusį * ir Dangų mums atvėrusį, * Nuo mirties amžinos mus išgelbėjusį, * Aleliuja, Aleliuja!

Linksma diena mums nušvito,
Visi troškom džiaugsmo šito :
Kėlės Kristus, mirtis krito,
Aleliuja, Aleliuja, Aleliuja!

Geluonį mirties išrovė,
Nuodėmes mūsų nuplovė,
Pragaro vartus išgriovė,
Aleliuja, Aleliuja, Aleliuja!

Dangaus karalius augščiausias,
Išganytojas brangiausias,
Atpirko mus maloniausias,
Aleliuja, Aleliuja, Aleliuja!

Sveikas, Karaliau, šviesybės,
Viešpatie didžios galybės,
Gelbėk ir mus iš tamsybės,
Aleliuja, Aleliuja, Aleliuja!

Per šventą prisikėlimą,
Duok mums kalčių atleidimą.
Tegu ir mus džiaugsmas ima
Aleliuja, Aleliuja, Aleliuja!⁶

Melskimės : Dieve, kuris mus kasmetine Viešpaties Prisikėlimo iškilme džiugini, suteik iš savo malonės, kad, švęsdami laikines šventes, būtume verti pasiekti amžinąjį džiaugsmą. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

    Vargonai gauskit — aleliuja!
    Ir chorai skelbkit džiaugsmo šventę,
    Ir tu, širdie, tiek daug iškentus,
    Pasveikink pergalę mūs Dievo !

Štai, uolos virpa —- aleliuja!
    Mirtis be žado lenkias Kristui,
    Sargai pakelt akių nedrįsta —
    Jo pergalė, kaip saulė teka.

Suskamba giesmės — aleliuja!
    Ir būgnai muša — prisikėlė !
    Ir vėliavos plavena vėlei —
    Garbė ir gyrius Dievo Sūnui!⁹

Broliai, apsivalykite nuo senojo raugo, kad būtumėte naujas įmaišymas, taip, kaip jūs ir esate nerauginti. Juk mūsų velykinis avinėlis, Kristus, jau paaukotas. Taigi, švęskime šventes ne senu raugu, nei piktenybės ir nedorybės raugu, bet nerauginta tikrybės ir tiesos duona (1 Kor. 5, 7-8).

Dieve, kuris šiandieną per savo viengimį Sūnų, nugalėjusį mirtį, mums atidarei amžinatvės rūmus, padėk įvykti mūsų įžadams, kuriuos pirma einančia malone sužadinai.

Įliek į mūsų širdis, Viešpatie, savo meilės Dvasios, kad tuos, kuriuos sotini Velykų sakramentais, iš savo malonės laikytume! santaikoj. Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen¹².

Jau Kristus kėlės, Aleliuja !
Varpai siūbuoja auksabalsiai.
Ir daužo dangų džiaugsmo kūjai :
Jisai jau kėlės, Aleliuja!

Nakty tebglūdi, siela, tujei.
Kadagi Saulėn atsikelsi.
Jisai jau kėlės! Aleliuja! —
Trimitai griaudžia auksabalsiai.

Ak, mano siela tebedelsia...
Ištieski, Jėzau, ranką tujei,
Suteik aušros malonę skalsiai —
Tegieda tavo Aleliuja!²⁰

Velykų Kristau, padėki prisikelti iš savo ydų man, mano mylimiesiems, mano Tautai, prikelki taip pat visus klystančius.

Visos dangaus dvasios, padėkite mums giedoti Kristaus Prisikėlimo garbę. Garbė, šlovė ir padėka Mirties Nugalėtojui, Meilės Davėjui. Amen¹⁰.

Jau mūsų kaulai vargsta, mūsų akys džiūva, mūsų širdys vysta. O leisk su prisikėlusiu tavim sugrįžti į prisikėlusią tėvynę, apeiti tris kartus bažnyčią, įsupti varpą ir giedoti su miškais ir vandenim, su jūra ir kalnais, su miestais ir kaimais tau aleliuja³¹.

Tris dienas prieš šeštines ir Šv. Morkaus dieną (balandžio 25) yra daromos procesijos. Jos išsiskiria iš kitų procesijų. Jų tikslas melsti Dievą, kad būtų atitolintos nuo mūsų visokios nelaimės, o ypač visokia žala, grasanti laukams, pasėliui ir derliui. Lietuvoje šios dienos vadinamos kryžių dienomis, nes, giedant Visų Šventųjų litaniją, lankomi kryžiai sodybose ir laukuose. Šios apeigos yra labai senos: prasidėjusios 5 a. pietinėje Prancūzijoje ir 8 a. įsigalėjo visoje Bažnyčioje. Jos turi gilią praeitį ir lietuvių tautoje.

Broliai, išpažinkite kits kitam savo nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad būtumėte išgelbėti; nes daug gali teisiojo malda. Elijas buvo žmogus, paduotas kentėjimams, kaip ir mes: jis melste meldėsi, kad lietus nelytų ant žemės, ir nelijo trejus metus ir šešis mėnesius. Paskui vėl jis meldėsi, ir dangus davė lietaus, ir žemė davė savo vaisiaus. Mano broliai, jei kas jūsų nuklystų nuo tiesos, ir kas nors jį sugrąžintų, tas turi žinoti, kad kas sugrąžina nusidėjėlį nuo jo kelio klaidos, tas išgelbėjo jo sielą nuo mirties ir apdengs daugybę nuodėmių (Jok. 5, 16-20).

Melskimės: Suteik, meldžiame tave, visagalis Dieve, kad mes, pasitikėdami savo varguose tavo gerumu, pajustume visose savo nelaimėse tavo rankos globą. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.¹²

Tam, kuris mylėjo mus ir nuplovė mūsų nuodėmes savo krauju, ir padarė iš mūsų karalystę ir kunigus Dievui, savo Tėvui, — jam garbė ir viešpatavimas amžių amžiais. Amen. (Apr. 1, 5-6).

Viešpats Jėzus po to, kai jiems kalbėjo, buvo paimtas į dangų ir sėdi Dievo dešinėje. O jie išėję skelbė visur, Viešpačiui drauge veikiant ir tvirtinant jų žodžius lydinčiais stebuklais (Mork. 16, 19-20).

Garbės Karaliau, galybių Viešpatie!
Šiandien kaip laimėtojas įžengęs į dangų,
nepalik mūsų našlaičiais!

Valandėlė, mano Dieve, ir vėl valandėlė! Tu skubi kaip sėjėjas — ateini, pareini ir vėl grįžti, siunčiamas Tėvo ir siųsdamas Dvasią. Neleidi atsikvėpti žemei, kuriai atėjo laikas nešti vaisių. Tarei žodį, ir jis buvo kaip gaivi rasa. Darei stebuklus — supurtei kaip audra. Siunti Ugnį, ir ji išplikins stovinčias telkšnas... Nespėja mūsų akys kilt augštyn. Nespėja rankos tiestis ir priimt tavųjų paslapčių. O veik, Galingasis! Atkurk, atnaujink žemės veidą!⁹

Žmonių išganymo Sėjėjau,
Širdžių bičiuli malonus!
Pasaulio naujo Atkūrėjau,
O mylimas, skaistus, šviesus!

Būk tikslas kelyje į dangų,
Vadovas alkstančių širdžių.
Mūs ašaras lyg perlą brangų
Atlygink džiugesiu gausiu.³

Jėzau, angelų, Serafinų, kerubinų lydimas, įžengei į dangų šventųjų džiaugsmui, o mums per visas dienas pasilikai meilės sakramente.

Jėzau, visokios laimės Kūrėjau, leiski mums gyvenimu džiaugtis, kaip Dievo dovana, bet apsaugok nuo perdidelio prisirišimo prie žemės gėrybių, mokyki mus ieškoti ir siekti dangaus vertybių. Amen.¹⁰

    Ant Alyvų kalno stebuklingas vaizdas:
    Tartum saulė Kristus sklenda į augštybes;
    Lyg rubinų žvaigždės tvaska penkios žaizdos ;
    Veidas Dievo grožio šypsena sužibęs.

    Ak, mielasis Jėzau, savo augščio laimėj
    Atsigręžk manęspi ir ištiesk man ranką!
    Aš žūnu pavojuos, aš nerimstu baimėj, —
    Imk ir vesk į dangų savo vaiką menką.²⁰

AI aš jums kalbėjau, pasilikdamas pas jus. O Ramintoja, Šventoji Dvasia, kurią Tėvas atsiųs mano vardu, ji jus viso išmokys ir primins jums visa, ką tik aš jums kalbėjau. Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę; ne kaip pasaulis duoda, aš jums duodu. Tegul jūsų širdis nenusigąsta ir tenebijo (Jo. 14, 23-27).

Viešpaties Dvasia pripildo žemės rutulį,
Ir ji, kuri visa draug laiko,
žino kiekvieną balsą, aleliuja!

Dieve, tu per pirmąsias Sekmines Šventąja Dvasia apaštalus sustiprinai, apšvietei ir šventu uolumu uždegei. Suteik ir mums gausių malonių, kad vien tave visa širdimi mylėtume ir vien tau visomis jėgomis tarnautume.

O Šventoji Dvasia, mano sielos Pašventintoja !
Aš tave garbinu, myliu tave ir maldauju :
Apšviesk mane, stiprink, suramink!

Leisk pažinti tavo valią ; įsakyk — darysiu,
liepk — klausysiu, vesk — eisiu.

Šv. Dvasia, Guodėja ir Stiprintoja, ateik, nusileisk ant mūsų, nes ir mes laukiame, ir mes prašome, ir mes meldžiamės. Ateik, atnaujink mus, atnaujink mūsų tautą. Suteik mums visų reikalingiausių malonių, kad mes vieningai ir su meile kurtume Dievo karalystę savo tėvynėje. Amen.¹⁰

Consolator optime,
* Dulcis hospes animae,
* Dulce refrigerium.

In labore requies,
* In aestu temperies
* In fletu solatium.

O lux beatissima,
* Reple cordis intima
* Tuorum fidelium.

Sine tuo numine
* Nihil est in homine,
* Nihil est innoxium.

Lava quod est sordidum,
* Riga quod est aridum,
* Sana quod est saucium.

Flecte quod est rigi-dum,
* Fove quod ėst frigidum.
* Rege quod ėst devium.

Da tuis fidelibus
* In te confidentibus
* Sacrum septenarium.

Sielų būk maldyto-jas,
* Svetingas lankytojas,
* Mielas atgaivintojas !

Siųsk varguose poilsį,
* Tvankiam karšty atvėsį,
* Graudžiam verksme maldymą.

O Šviesybe amžina,
* Nušviesk širdžių gilumą
*Visiems, kurie tikime!

Be tavęs mes alkstame,
* Ilgesy kankinamės,
* nesėkmėje klumpame.

Valyki, kas sutepta,
* Gaivink, kas nudeginta,
* Gydyki, kas sužeista.

Šalink pėdsakus randų,
* Dvasios šalty duok jėgų,
* Tiesink vingius mūs takų.

Duok mums tave mylintiems, * Tavim pasitikintiems * Septynerias dovanas.

Melskimės: Dieve, kuris tikinčiųjų širdis Šventosios Dvasios šviesa apšvietei, duok mums toje pačioje Dvasioje pažinti tai, kas tikra ir tiesu, ir jos paguoda visados džiaugtis.

Teikis, meldžiame tave, Viešpatie, priimti savo Bažnyčios maldas, kad ji, pašalinusi visas priešybes ir klaidas, ramioje laisvėje tau tarnautų.

Dieve, visų tikinčiųjų Ganytojau ir Valdytojau, žvelk į tavo tarną N., kurį savo Bažnyčios ganytoju parinkti teikeisi, kad tiems, kuriuos jis valdo, šviestų žodžiu ir pavyzdžiu ir drauge su jais gautų amžiną gyvenimą.

Visagalis, amžinasis Dieve, kuris visus išganai ir niekieno prapulties nenori, žvelk į sielas, piktosios dvasios suviliotas, kad jos susiprastų ir, pametusios klaidą, grįžtų į tavo tiesos vienybę.

Dieve, kuris taisai, kas klaidinga, surenki, kas išsklaidyta, užlaikai, kas surinkta, suteik, meldžiame tave, krikščionių žmonijai savo vienybės malonę, kad ji, metusi išsiskyrimą ir vienydamasi su tikru tavo Bažnyčios ganytoju, galėtų tau ištikimai tarnauti.

Dieve, mūsų priegloba ir tvirtybe, išklausyk tavo Bažnyčios maldų, suteik, kad mes, ko pasitikėdami meldžiame, tikrai gautume. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Atlaidai: 10 m. kalbant kasdien. Besimeldžiantiems 9 dienas prieš Sekmines — pilni atlaidai. Bet kuriuo laiku privačiai atliekantiems noveną — 7 m. atl. kasdien ir pilni atlaidai įprastomis sąlygomis.

Ilgame sekmadienių cikle (24-28 savaitės) atsiliepia Velykų ir Sekminių džiaugsmas. Dar vis ir vis kartojamos prisikėlimo, apšvietimo, atnaujinimo paslaptys krikšte, sutvirtinime, Eucharistijoje. Tačiau šio laiko liturgija nebevysto ištisinės išganymo minties. Atkurtajam gyvenimui paliekama toliau vystytis, bręsti ir save atbaigti Dievo karalystėje. Šis laikas yra skirtas Dievo karalystei plėsti ir tvirtėti žmonių širdyse.

Yra keletas svarbių šio meto švenčių: Švenčiausios Trejybės, Dievo Kūno, Jėzaus Širdies, Marijos Dangun Ėmimo, jos Gimimo, Kristaus Karaliaus. Yra ir įvairių šventųjų švenčių, kurios iškelia didžiuosius Dievo karalystės žiburius. Šis laikas sutampa su gamtos gyvybės klestėjimu, ir liturgija pasipuošia gamtos ir mūsų dvasinių vilčių žaliąja spalva.

Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Eikite tad ir mokykite visas tautas, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus ir šventosios Dvasios vardu ir mokydami juos laikyti visa, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai, aš esu su jumis visas dienas iki pasaulio pabaigai (Mat. 28, 18-20).

Visagalis amžinasis Dieve, kuris leidai savo tarnams, išpažįstantiems tikrąjį tikėjimą, pažinti amžinosios Trejybės garbę ir didybės galybėje garbinti Vienybę, suteik meldžiantiems, kad to paties tikėjimo tvirtumu būtume apsaugoti nuo visų priešų. Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.¹²

O viešpatie didis, Valdove garbingas,
Tavo vardas šventas, nemarus, šlovingas.
Garbinam nuolankiai, Trejybe Švenčiausia,
Nes esi Kūrėjas ir Tėvas geriausias.

Garbę teikiam Sūnui, šlovę vienatiniam,
Kurs mirė iš meilės, aukos begalinės,
Ir Dvasiai Švenčiausiai, šaltiniui šviesybės,
Nešėjai paguodos, vilties ir ramybės.²³

Amžinasis Tėve, garbiname tave giliausiai nusižeminę ir aukojame visą savo būtį tavo Sūnaus, įsikūnijusio žodžio, garbei. Tu skyrei jį mums Karaliumi: palenk jam mūsų sielas, mūsų širdis ir mūsų kūnus — tegu nieko nedarome be jo valios ir įkvėpimo! Atverk savo prieglobstį mums, kurie esame su juo sujungti, ir atbaik mūsų vienybę savo meilėje.

Jėzau Kristau, suvienyk mus su tavimi švenčiausiame savo gyvenime, kurį paaukojai Tėvui ir sieloms. Tavo išmintis, teisingumas, tavo šventumas, atpirkimas ir visa, visa tebūna kartu ir mūsų dalis. Pašventink mus savo tiesoje!

Šventoji Dvasia, Tėvo ir Sūnaus Meile! Ateik, apdenk mus savo meilės skraiste ir pripildyk mūsų širdis. Kaip deganti liepsna, kaitink mūsų mintis, jausmus, žadink mūsų veiklumą, vesk į a u g š t į — iki Tėvo prieglobsčio. Amen.⁶³

Ugninė saulė leidžiasi,
O tu, Vienybe, vis švieti.
Trejybe palaimi dangaus,
Įliek mums meilės širdyse.

Tave kas rytą giesmėmis
Ir vakarais vis garbinam.
Suteik mums laimės patvarios
Eilėj šventųjų tave skelbt.

Garbė tau, Tėve, ir Sūnau,
Ir tau, Švenčiausioji Dvasia,
Pradžioj, dabar ir visados
Ir amžiais nesibaigiamais.³⁷

Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš prikelsiu jį paskutinę dieną. Nes mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje ir aš jame. Kaip mane siuntė gyvasis Tėvas, ir aš esu gyvas per Tėvą, taip ir tas, kurs mane valgo, bus gyvas per mane. Tai yra duona, kuri nužengė iš dangaus. Su ja bus ne kaip su mana, kurios jūsų tėvai valgė ir mirė. Kas šitą duoną valgo, bus gyvas per amžius (Jon. 6, 56-59).

Garbinkime Švenčiausiąjį Sakramentą,
Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties,
tikrąjį Kūną ir Kraują. Dabar ir visados
Ir per amžius. Amen.

Dieve. kuris mums nuostabiame Sakramente palikai savo kančios minėjimą, suteik prašomas, kad mes tavo Kūno ir Kraujo šventąsias paslaptis taip šlovintume, kad tavo atpirkimo vaisius savyje visuomet jaustume.

Suteik mums meldžiantiems, Viešpatie, kad mes džiaugtumės tavo dievybės amžinu ragavimu, kurį vaizduoja mums dabartinis tavo brangiausio Kūno ir Kraujo priėmimas. Kuris gyveni ir viešpatauji visus amžių amžius. Amen.¹²

Tegul būna garbinamas, visų mūsų šlovinamas Sakramentas Švenčiausias, dangaus valgis tikriausias. Dabar ir visados ir per amžius. Amen.

Viešpatie Kristau, pasilikai pas mus meilės sakramente per visas dienas. Jėzau, šauki, kvieti, vadini pas save visus pavargusius, nuliūdusius, nužemintos širdies. Trokšte trokštu, geiste geidžiu susijungti su tavimi meilės sakramente.

Viešpatie Kristau, ateiki pas mane, paguoski mane, nuraminki. Aplankyk širdis, svetimuose kraštuose trokštančias tavęs, aplankyk mirštančius ir mirusius be tavęs. Viešpatie Jėzau, aplankyk taip pat ir persekiojančius tave.

Viešpatie Jėzau, tu mano šviesa tamsoje, tu mano šilima šalty, tu mano laimė varge. Dienos saulė šaukia mane į tave, žvaigždžių mirgėjimas vadina pas tave. Sniegas, balti žiedai kalba apie tavo skaistumą, Viešpatie. Amen.¹⁰

Viešpatie Kristau, žemę praėjęs, stebuklus daręs, guodęs ir gydęs, — praeik šiandieną pro mūsų sodybas. Atnaujink žemę, prikelki tautą — būk mūsų karalius! Pa-gydyk brolius, kurie dar serga, paguoski motinas, kurios vaitoja, sustiprink vyrus, kurie svyruoja. Suminkštink širdis, kurios be meilės, be tavo žodžio. O tame take, kurį sumynė piktosios kojos, pažerki rožių...

Tegu tau girios ir miškai ošia, laukai pražydę tegu tau šypsos ir paukščių chorai tegu tau čiulba. Tau, mūsų Kristau, garbė ir gyrius!⁹

Viešpatie Jėzau, mūsų valdove,
    Teikis priimti garbę ir šlovę.

    Gavę iš tavo meilės gėrybių,
    Giedam tau giesmę, Dieve galybių.

Dovanas tavo didžias atminę,
    Tau ačiū sakom susigraudinę.

    Gimęs dėl mūsų vargus kentėjai,
    Kryžiuj prikaltas mirti turėjai.

O Dieve mūsų, garbės verčiausias,
    Rodai malonės ženklus brangiausius:

    Atleisk mums didžią mūsų kaltybę,
    Duok savo meilės šventos gausybę.

    Valdyk mūs širdis, protą ir valią,
    Laimink mūs darbus ir mūsų šalį.

    Duok mums čia žemėj tave mylėti
    Ir tavo šlovę danguj regėti. Amen.

Broliai, man, visų šventųjų mažiausiam, yra duota malonė skelbti tarp pagonių neiš-tiriamus Kristaus turtus ir apšviesti visus, koks yra nuo amžių Dievuje, visų dalykų Su-tverėjuje, paslėptosios paslapties teikimas, kad per Bažnyčią pasidarytų žinoma kunigaikštystėms ir valdžioms danguje įvairiausia Dievo išmintis, pagal nuo amžių padarytą nutarimą, kurį jis įvykdė mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje, kuriame mes turime drąsos ir priėjimo su pasitikėjimu, tikėdami į jį (Efez. 3, 8-12).

Štai mano Širdis, kuri taip mylėjo žmones, ir visai save išsėmė ir sunaikino, ir nieko nepaskundė. Aš palikau meilės Sakramente, ir padėkos vietoj susilaukiau nedėkingumo, paniekos, šaltumo ir šventvagysčių. Skaudu, kad taip su manim elgiasi net man pašvęstos širdys. Štai kodėl prašau, kad pirmasis penktadienis po švenč. Sakramento (Dievo Kūno) oktavos būtų skirtas ypatingai mano širdies garbei, kad būtų ji viešai permaldauta ir būtų priimama šv. komunija. Aš pažadu plačiai atverti savo Širdį ir išlieti dieviškosios meilės gausybių srovę tiems, kurie tą garbę jai suteiks patys ir pasirūpins, kad kiti ją teiktų.²⁹

Iš šios žemelės, ašarų klonio
Kyla į dangų mūsų širdis.
Širdie Švenčiausia, versme malonių,
Į tave kreipiam savo akis.
Išgirsk meilingai mūsų šauksmus,
Savo malone gelbėki mus!
Širdie Švenčiausia, stiprinki viltį,
Leisk mūsų sielai į tave kilti!

Jėzau brangiausias, amžių gėrybe, —
Meilės ištroškus tavo Širdis!
Leisk nugalėti mūsų silpnybę:
Tepasibaigia klaiki naktis.
Stiprink mūs valią, protą apšviesk,
Savo malone mus visus kviesk!
Širdie Švenčiausia, stiprinki viltį...

Širdie Švenčiausia, išgirsk meldimą:
Priimk mūs auką skiriamą tau!
Visai žmonijai duok atgimimą,
Gentys ir tautos tau tetarnaus.
Vienon kaimenėn surink avis,
Jei jas apleisi, kas išganys ?
Širdie Švenčiausia, stiprinki...¹⁵

Melskimės: Tesuteikia mums, Viešpatie Jėzau, tavo šventoji auka dieviško uolumo, kad, patyrę tavo Širdies meilę, išmoktume saikiai vertinti žemiškuosius dalykus ir mėgti dangiškuosius, kuris gyveni ir viešpatauji su Dievu Tėvu šventosios Dvasios vienybėje Dievas per visus amžių amžius. Amen.¹²

avo apaštališkąja valdžia mes įvedame mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Karaliaus šventę ir įsakome kas metai ją švęsti visose pasaulio šalyse paskutinį spalio menesio sekmadienį prieš visų šventųjų šventę. . . Nėra reikalo daug aiškinti, kodėl įvedame šią atskirą šventę, nors Kristaus karališkąją vertę reiškia bei kelia ir kitos šventės. Šiai šventei parinktas paskutinis spalio sekmadienis, nes juo kaip ir užsibaigia liturginiai metai. Tuo būdu kitos Jėzaus gyvenimo paslaptys, minimos metų bėgyje, su šia Kristaus Karaliaus švente bus išbaigtos ir apvainikuotos. (Pijus XI, enc. apie Kr. Karaliaus šventės įvedimą, 1925. 12. 11).

Jis yra neregimojo Dievo paveikslas, pirmagimis pirm viso sutvėrimo; nes per jį sutverta visa danguje ir žemėje, matomi ir nematomi dalykai, ar tai sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios; visa sutverta per jį ir jam; jis yra pirm visų, ir visa juo laikosi. Jis yra Bažnyčios kūno galva, jis, kurs yra pradžia, pirmagimis numirusiųjų tarpe, kad visame jis turėtų pirmininkystę. Nes visai Dievo pilnybei patiko apsigyventi jame ir per jį suderinti visa su savimi, ar kas yra žemėje, ar danguje, darant jo kryžiaus krauju taiką (Kolos. 1, 15-20).

Karalius, Kristau, tu tautų,
Valdovas amžių ir laikų,
Teisėjas protų ir širdžių.

Telenkias tau tautų vadai,
Teisėjai, mokslo pranašai,
Įstatymai, menų menai.

Pašvęski sau žmonių valdžias,
Tėvynei laimint tiesk rankas,
Po savo skeptru glausk šeimas.³

Viešpatie Kristau, nuo kryžiaus sosto nužengei karalium į jautrias sielas. Nuo kryžiaus sosto parodei žmonijai kelią į laimės šalį. Kryžiaus soste atvėrei mums savo širdies turtų gausybę.

Sielų Karaliau, labai dėkoju, kad ir man leidi kryžiaus šešėly augti. Išganytojau, leiski man, mano mylimiesiems ir mano tautai pajusti tavo švč. Širdies šilimos, meilės ir jėgos. Amen.¹⁰

Pripažįstu tave, Jėzau Kristau, visatos Valdovu. Visa, kas sukurta, tau sukurta. Valdyk mane pagal savo teisę. Atnaujinu pažadus, padarytus per krikštą: atsižadu piktojo, jo puikybės ir visų jo darbų. Žadu tau gyventi, kaip dera krikščioniui. Visa širdimi noriu ir visomis galiomis įsipareigoju ginti Dievą ir Bažnyčios teisę.

Dieviškoji Jėzaus Širdie, aukoju tau savo darbus. Tepripažįsta tavo šventąją valią visos širdys ir tavo taikos karalystė teapima pasaulį. Amen.

Karaliau dangiškos šviesybės,
Nužengęs žemės išganyti,
Už mūsų protėvių kaltybes,
Žmogaus priimti teikeis lytį.
Parodęs meilės mums tiek daug,
Žmonių širdyse karaliauk!

Ant kryžiaus mirtį nugalėjęs,
Gyvatą sieloms sugrąžinęs,
Tu, Kristau, mūsų Atpirkėjas!
Karalius amžinos tėvynės!
Bažnyčios tavo priešų daug,
Bet tu ir žemei karaliauk !

Taikos ir meilės, nuolankumo
Skelbėjau, pavyzdy, šaltini!
Tavęs maldaujam iš gilumo,
Valdyk pasaulį vidujinį!
Nors mūsų nuodėmių taip daug,
Bet tu širdyse karaliauk!²⁴

PENKIOS dalys, tarsi penki dramos veiksmai, atskleidžia mišių aukos turinį. Pradžioje persikeičia žmogus, apgailėdamas savo kaltes, pagarbindamas Dievą, išpažindamas savo tikėjimą. Aukojime paruošiama atnaša (duona ir vynas) perkeisti į Kristaus auką. Eucharistinėje perkaltoje duona tampa Kristaus kūnu, vynas — krauju. Komunijoje persikeitęs žmogus susijungia su perkeista atnaša — Kristumi. Įvyksta vienybė žmogaus, apsisprendusio už Dievą, ir Dievo, tapusio žmogumi — nūnai esančio eucharistiniuose pavidaluose. Pabaigoje persikeitęs, sakytume, sudievintas žmogus pasiunčiamas į pasaulį jo perkeisti — sudievinti.

Pagrindinės mišių dalys atskiriamos kunigo kreipiniu į tikinčiuosius Viešpats su jumis. Tuo jis atžymi perėjimą iš vienos mišių dalies į kitą. Tokių kreipinių I-je ir V-je dalyse yra po du — atžymėti smulkesnėm padalom, o prieš II-ją ir III-ją dalis — po vieną. Visai šio kreipinio nėra prieš IV-ją dalį — komuniją, nes tada kunigas kreipiasi į dangaus Tėvą žodžiais Tėve mūsų!

Asperges me, Domine, hyssopo, et mundabor: lavabis me, et super nivem dealba-bor.

Miserere mei, Deus, secundum magnam misericordiam tuam. (Ps. 50). Gloria Patri et Filio, et Spiritui Sancto, sicut erat in prin-cipio, et nunc, et semper, et in saecula saeculorum. Amen.

Asperges me...

V. Ostende nobis, Domine, misericor-diam tuam.

R. Et salutare tuum da nobis.

O r e m u s: Praesta nobis, ąuaesumus, Domine, hac aqua asper-sis, sanitatem corpo-ris, integritatem men-tis, tutelam salutis, securitatem spei, cor-roborationem fidei, fructum earitatis. Per Christum Dominum nostrum.

R. Amen.

Apšlakstyk mane, Viešpatie, isopu, ir būsiu apvalytas. Nuplauk mane, ir pasidarysiu baltesnis už sniegą.

Pasigailėk manęs, Dieve, dėl savo didžio gailestingumo (P s.50). Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šv. Dvasiai, kaip buvo pradžioje ir dabar, ir visados, ir per amžių amžius. Amen.

Apšlakstyk mane...

K. Parodyk mums, Viešpatie, savo pasigailėjimą.

Ž. Ir suteik mums savo išganymą.

Melskimės: Viešpatie, meldžiame tave, duok mums, šiuo vandeniu apšlakstytiems, kūno sveikatos, dvasios pilnatvės, išganymo tikrumo, vilties tvirtumo, tikėjimo stiprybės ir meilės vaisiaus. Per Kristų, mūsų Viešpatį.

Ž. Amen.

Vidi aquam egredientem de templo a latere dextro, alleluia: et omnes, ad quos per-venit aqua ista, salvi facti sunt et dicent: alleluia, alleluia.

Confitemini Domino, quoniam bonus: ąuoniam in saeculum misericordia eius (P s. 117). Gloria Patri... Vidi aąuam...

V. Domine, apud te est fons vitae, alleluia.

R. Et in lumine tuo videbimus lumen, alleluia.

Oremus: Concede, quaesumus, omni-potens Deus, ut qui Paschalia festa pera-gimus, coelestibus de-sideriis accensi, fon-tem vitae sitiamus: Per Jesum Christum Dominum nostrum.

R. Amen.

Mačiau vandenį, trykštantį iš dešinės šventovės pusės, ir visi, kuriuos pasiekė šis vanduo, liko išgelbėti, ir jie tars: aleliuja, aleliuja.

Garbinkime Viešpatį, nes jis geras, nes jo pasigailėjimas per amžius. (Ps. 117). Garbė Dievui... Mačiau vandenį.

K. Viešpatie, pas tave gyvenimo šaltinis, aleliuja.

ž. Ir tavo šviesoje matome šviesą, aleliuja.

Melskimės: Suteik, meldžiame tave, visagalis Dieve, kad mes, kurie Velykų iškilmes švenčiame, dangaus ilgesio uždegti, trokštumėm gyvenimo šaltinio—Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties. Ž. Amen.

PIRMOSIOS mišios, kurias aukojo pats Kristus, prasidėjo jaudinančia apeiga — mokinių kojų plovimu. Kas nenuplauna dulkių nuo savo širdies, tas negali dalyvauti šioje didžioje paslaptyje. “Aš daviau jums pavyzdį, kad, kaip aš jums dariau, taip ir jūs darytumėte” (Jon. 13, 15). Ir daroma tai šiandien giliame nusižeminime teisiant save Dievo akivaizdoje (Judica me), išpažįstant savo kaltes (Confiteor). Taip mes pasiruošiam žengti prie Viešpaties altoriaus.

Judica me, Deus, et discerne causam meam de gente non sanc-ta; ab homine iniquo et doloso erue me.

M. Quia tu es, Deus fortitudo mea : | quare me repulisti, | et qua-re tristis incedo, | dum affligit me inimicus?

S. Emitte lucem tuam et veritatem tuam: ipsa me deduxerunt et adduxerunt in mon-tem sanctum tuum et in tabernacula tua.

M. Et introibo ad al-tare Dei: | ad Deum, qui laetificat iuventu-tem meam.

S. Confitebor tibi in cithara, Deus, Deus meus: quare tristis es anima mea et ąuare conturbas me?

M. Spera in Deo, | quoniam adhuc confitebor illi: | salutare vultus mei et Deus meus.

S. Gloria Patri, et Filio, et Spiritui Sancto.

M. Sicut erat in principio et nunc et semper: | et in saecu-la saeculorum. Amen.

S. Introibo ad altare Dei.

M. Ad Deum, qui laetificat iuventutem meam.

K. Teisk mane, Dieve, ir gink mano bylą prieš nuodėmingus žmones. Gelbėk mane nuo klastingo ir neteisingo žmogaus.

T. Nes tu, o Dieve, esi mano stiprybė! |Kam gi atstūmei mane? | Kodėl esu nuliūdęs, priešų spaudžiamas?

K. Siųsk savo šviesą ir parodyk savo ištikimybę. Vesk mane į savo šventąjį kalną, į savo padangtes.

T. Ten žengsiu prie Dievo altoriaus. | Ar-tinsiuos prie Dievo Į mano džiaugsmo ir mano linksmybės.

K. Ten šlovinsiu tave kanklėmis, Dieve, mano Dieve! Ko nusimeni, mano siela, ir ko nerimauji?

T. Pasitikėk Dievu, | nes vėl šlovinsiu jį, | savo Gelbėtoją ir savo Viešpatį.

K. Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai.

T. Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, | ir per amžius. Amen.

K. Eisiu prie Dievo altoriaus.

T. Artinsiuos prie Dievo, | mano džiaugsmo ir mano linksmybės.

Adiutorium nostrum in nomine Domini.

M. Qui fecit caelum et terram.

S. Confiteor... omnibus sanctis, et vobis, fratres: quia... omnes Sanctos, et vos, fratres, orare pro me ad Dominum, Deum nostrum.

M. Misereatur tui omnipotens Deus | et dimissis peccatis tuis,| perducat te ad vitam aeternam.

S. Misereatur vestri omnipotens Deus et, dimissis peccatis vestris perducat vos ad vitam aetemam.

M. Amen.

S. Indulgentiam, absolu tionem et remissio-nem peccatorum nos-trorum tribuat nobis omnipotens et miseri-cors Dominus.

M. Amen.

S. Deus tu conversus vivificabis nos.

M. Et plebs tua laetabitur in te.

S. Ostende nobis, Domine, misericordiam tuam.

M. Et salutare tuum da nobis.

S. Domine, exaudi orationem meam.

M. Et clamor meus ad te veniat.

S. Dominus vobiscum.

M. Et cum spiritu tuo.

S. Oremus.

Aufer a nobis, quaesumus, Domine, iniquitates nostras, ut ad sancta sanctorum puris me-reamur mentibus introire. Per Christum, Dominum nostrum. Amen.

Oramus te, Domine, per merita Sanctorum tuorum, quorum reliquiae hie sunt, et omnium Sanctorum, ut indulgere digneris omnia peccata mea. Amen.

K. † Mūsų pagalba yra Viešpats.

T. Kuris sukūrė dangų ir žemę.

K. Prisipažįstu... visiems šventiesiems ir jums, broliai, kad... visus šventuosius ir jus, brolius, melstis už mane į Viešpatį, mūsų Dievą.

T. Tepasigaili tavęs visagalis Dievas | ir, atleidęs tavo nuodėmes, | tenuveda tave į amžinąjį gyvenimą.

K. Tepasigaili jūsų visagalis Dievas ir, atleidęs jūsų nuodėmes, tenuveda jus į amžinąjį gyvenimą.

T. Amen.

K. Mūsų nuodėmių dovanojimą, išrišimą ir atleidimą tesuteikia mums visagalis ir gailestingas Viešpats.

T. Amen.

K. Dieve, tu juk vėl mus atgaivinsi.

T. Ir tavo tauta džiaugsis tavyje.

K. Parodyk mums, Viešpatie, savo gailestingumą.

T. Ir suteik mums savo išganymą,

K. Viešpatie, išklausyk mano maldos.

T. Ir mano šauksmas tepasiekia tave.

K. Viešpats su jumis.

T. Ir su tavimi.

K. Melskimės.

Pašalink, meldžiame tave, o Viešpatie, mūsų nedorybes, kad būtume verti įeiti į šventų švenčiausiąją vietą su tyromis sielomis. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Meldžiame tave, Viešpatie, per tavo šventųjų, kurių relikvijos yra čia, ir visų šventųjų nuopelnus, kad teiktumeis atleisti visas mano nuodėmes. Amen.

TĖJĘ prie aukos altoriaus, mes lenkiamės Dievui, dar kartą jį atsiprašom (Kyrie) ir iškilmingai pradedam Gloria. Toliau prašome, kad Dievas leistų mums prie jo artėti (Oratio), ir klausomės, ką kalba tie, kurie buvo arčiau Dievo — apaštalai (Epistola). Pagaliau su didžia pagarba (atsistojus) išklausome paties Kristaus žodžių (Evangelium). Jie nuostabūs, ir negali jais netikėt! Ir žmogus pačiais giliausiais jausmais išpažįsta dabar savo tikėjimą (Credo). — Toks yra mišių pradžios turinys.

Pagirta tesie šventoji Trejybė ir nedaloma vienybė: dėkokime jai, nes ji parodė mums savo gailestingumą (Tob. 12, 6). Viešpatie, mūsų Viešpatie, kaip nuostabus tavo vardas visoje žemėje! (Ps. 8, 2). Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šv. Dvasiai. Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius. Amen. Pagirta tesie (pakartot).

S. Dominus vobiscum.
M. Et cum spiritu tuo.
S. Oremus.

K. Viešpats su jumis.
T. Ir su tavimi.
K. Melskimės.

Visagalis amžinasis Dieve, kurs savo tarnams, išpažįstantiems tikrąjį tikėjimą, leidai pažinti amžinosios Trejybės šlovę ir didybės galybėje pagarbinti vienybę, suteik meldžiantiems, kad to paties tikėjimo tvirtumu būtume visuomet apsaugoti nuo visokių nelaimių. Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, kuris gyvena ir viešpatauja...

O, Dievo turtų, išminties ir žinojimo gilybė, kaip nesuprantami jo teismai ir nesusekami jo keliai! Nes kas pažino Viešpaties mintį? arba kas buvo jo patarėjas? arba kas davė jam pirmas, kad tam būtų atsilyginta? Nes iš jo, per jį ir jame yra visa: jam garbė per amžius. Amen.

Pagarbintas esi, Viešpatie, kurs bedugnes matai ir virš Kerubinų sėdi. Pagarbintas esi, Viešpatie, dangaus augštybėje ir girtinas per amžius. Aleliuja, aleliuja. Pagarbintas esi, Viešpatie, mūsų tėvų Dieve, ir girtinas per amžius. Aleliuja. (Dan. 3, 55-56).

Anuo metu tarė Jėzus savo mokiniams: Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Eidami tad mokykite visas tautas, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardan ir mokydami juos laikyti visa, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai, aš esu su jumis visas dienas iki pasaulio pabaigai (Mat. 28, 18-20).

S. Per evangelica dieta deleantur nostra delicta. — Evangelijos žodžiais tebūna atleistos mūsų kaltės.

Išpažįstu vieną krikštą nuodėmėms atleisti. | Ir laukiu mirusiųjų prisikėlimo | ir busimojo amžino gyvenimo. Amen.

UKOJIMO metu paruošiamos mūsų dovanos — duona ir vynas. Palaiminimu jos atskiriamos nuo kasdieninio mūsų vartojimo, nes bus perkeistos į begalinės vertės auką — Kristaus kūną ir kraują. Prašoma, kad dangaus Tėvas priimtų nekaltąją ostiją (Sus-cipe, Sancte Pater) už mūsų be skaičiaus nuodėmes, įžeidimus ir apsileidimus. Po to į vyno taurę įliejamas vandens lašelis. (Tai reiškia dviejų Kristaus prigimčių — dieviškosios ir žmogiškosios — susijungimą viename jo asmenyje). Ta proga meldžiama, kad Dievas (Deus, qui humanae substantiae) leistų mums būti Kristaus dieviškumo dalininkais, kaip jis yra tapęs mūsų žmogiškumo dalininku. Vyno taurė atnašaujama (Offe-rimus) už mūsų ir viso pasaulio išganymą. Kunigas dar aukoja save ir tikinčiuosius (In spiritu humilita-tis) ir šaukiasi Dievo Pašventintojo (Veni sanctifi-cator) palaiminti šią auką.

Kunigas plauna rankas, maldaudamas dvasios tyrumo (Lavabo), ir giliai nusižeminęs prašo Švenč. Trejybę priimti tą atnašą ( Suscipe, Sane ta Trinitas), kaip visiško pasiaukojimo ir širdies dovanų regimąjį ženklą. Po to kreipiasi į žmones, savo brolius, kviesdamas kartu su juo melstis (Orate, fratres), kad ši jo ir jų auka būtų maloni ir priimtina. Pagaliau tylia malda (Secreta) kunigas baigia šią antrą mišių dalį.

Tesie pagarbintas Dievas Tėvas, ir viengimis Sūnus, ir Šventoji Dvasia, nes parodė mums savo gailestingumą (Tob. 12, 6).

Deus, qui humanae substantiae dignita-tem mirabiliter eondi-disti et mirabilius re-formasti, da nobis per huius aquae et vini mysterium eius divini-tatis esse consortes, qui humanitatis nos-trae fieri dignatus est particeps, Jesus Christus, Filius tuus, Do-minus noster, qui tecum vivit et regnat in unitate Spiritus sanc-ti Deus per omnia sae-cula saeculorum.

Offerimus tibi, Domine, calicem saluta-ris, tuam deprecantes clementiam, ut in conspectu divinae ma-iestatis tuae pro nostra et totius mundi salute cum odore sua-vitatis ascendat.Amen.

Dieve, kuris nuostabiai sukūrei tokią kilnią žmogaus prigimtį ir dar nuostabiau ją atnaujinai, leisk mums per šio vandens ir vyno paslaptį tapti dalininkais dievystės to, kurs teikėsi tapti mūsų žmogystės dalininku, būtent, Jėzaus Kristaus, tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties, kuris su tavimi gyvena ir viešpatauja Švent. Dvasios vienybėje Dievas per amžių amžius. A.

Aukojame tau, Viešpatie, išganymo taurę, nuolankiai maldaudami tavo maloningumą, kad ji tavo dieviškosios didybės akivaizdoje pakiltų meiliu kvapu už mūsų ir viso pasaulio išganymą. Amen.

Lavabo inter innocentes manus meas:et circumdabo altare tuum, Domine.

Ut audiam vocem laudis ; et enarrem universa mirabilia tua.

Domine, dilexi deco-rem domus tuae ; et locum habitationis glo-riae tuae.

Ne perdas eum im-piis, D e u s, animam meam ; et eum viris sanguinum vitam meam:

In quorum manibus iniquitates sunt; dex-tera eorum repleta est muneribus.

Ego autem in inno-centia mea ingressus sum ; redime me et miserere mei.

Pes meus stetit in directo, in ecclesiis be-nedicam te, Domine. Ps. 25

Gloria Patri, et Filio, et Spiritui Sancto ; sicut erat in principio, et nunc, et semper; et in saecula saeculorum. Amen.

Plaunu su nekaltaisiais savo rankas ir laikausi tavo altoriaus, Viešpatie.

Kad skelbčiau tavo šlovę ir išpasakočiau visus tavo stebuklus.

Aš myliu, Viešpatie, tavo namų grožį ir tavo garbės gyvenanamąją vietą.

Nepražudyk, Dieve, mano sielos su nedoraisiais ir mano gyvybės su kraujo trokštančiais vyrais.

Kurių rankose yra neteisybė ir kurių dešinė pilna dovanų.

Aš gi vaikščioju savo nekaltybėje, atpirk mane ir pasigailėk manęs.

Mano kojos stovi ant tiesaus kelio, — garbinsiu tave, Viešpatie, susirinkimuose. Ps. 25

Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šv. Dvasiai; kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius. Amen.

Suscipe, sancta Tri-nitas, hanc oblatio-nem, quam tibi offeri-mus ob memoriam passionis, resurrectio-nis et ascensionis Jesu Christi, Domini nostri, et in honorem beatae Mariae semper Virginis, et beati Jo-annis Baptistae, et sanctorum Apostolo-rum Petri et Pauli, et istorum, et omnium Sanctorum, ut il-lis proficiat ad hono-rem, nobis autem ad salutem; et illi pro nobis intercedere dig-nentur in caelis, quorum memoriam agi-mus in terris. Per eun-dem Christum, Do-minum nostrum. A.

Priimk, Švenčiausioji Trejybe, šią auką, kurią tau aukojame prisiminti Viešpaties mūsų Jėzaus Kristaus kančiai, iš mirties prisikėlimui ir dangun žengimui, taip pat pagerbti švenčiausiajai Marijai, visuomet mergelei, šventajam Jonui Krikštytojui, šventiesiems apaštalams Petrui ir Povilui, ir šiems (altoriuje), ir visiems šventiesiems, kad jiems išeitų pagarbai, o mums išganymui, ir kad jie teiktųsi užtarti mus danguje, kaip mes prisimename juos žemėje. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Viešpatie, mūsų Dieve, tavo šventojo vardo šaukdamiesi prašome, pašventink šios atnašos auką ir per ją padaryk iš mūsų amžiną sau dovaną. Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, kuris gyvena ir viešpatauja

AČION aukos viršūnėn veda himnas (Prefatio), nuostabus savo turiniu ir melodija. Rodos, įsijungiama į patį angelų chorą, giedantį: šventas, šventas, šventas! Tada kunigas pakelia rankas maldauti už visuotinę Bažnyčią — žmonių bendruomenę (Te igitur). Nuo visuotinės Bažnyčios jis nusileidžia į sielų bažnyčią: prisimena tuos gyvuosius (Memento vivorum), kurie gal labiau nei kas kitas reikalingi Dievo šviesos. Bet jis primena Viešpačiui ir visus aukos dalyvius. Jungdamasis su dangiškąja Bažnyčia — visa šventųjų bendrija (Communicantes), kunigas prašo Viešpatį dėl tų šventųjų nuopelnų ir maldų stiprinti mus visur savo globa. Po to ištiesia rankas ties taure, prašo priimti šią auką (Hanc igitur oblationem), meldžia perkeitimo stebuklo (Quam ob-lationem) ir kartoja žodžius, kuriais Kristus pirmoje mišių aukoje, paskutinės vakarienės metu, perkeitė duoną savo kūnu ir vyną — krauju (Consecratio). Ir Kristus dabar kartoja kryžiaus auką nekruvinu būdu.

Kunigas meldžia dangaus Tėvą priimti šią išganomąją Sūnaus auką (Unde et memores), kaip buvo priimtos Abelio, Abraomo, Melkisedeko aukos (Supra quae) ir suvienyti mus su Kristaus auka (Supplices). Po to, prisiminęs visus mirusiuosius (Memento mortuorum), kunigas valandėlę už juos meldžiasi. Betgi mirusieji esame ir mes, nusidėjėliai (Nobis quoque peccatoribus), kurie dalyvaujame šioje aukoje. Iškilmingu Dievo pagarbinimu per Kristų, su juo ir jame (Per quem) baigiama trečioji mišių dalis.

Tikrai yra verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga, kad mes tau visados ir visur dėkotume, Viešpatie šventasis, Tėve visagalis, amžinasis Dieve, kuris su viengimiu savo Sūnumi ir Šventąja Dvasia vienas esi Dievas, vienas esi Viešpats, ne vieno asmens vienybėje, bet vienos esybės Trejybėje; nes ką tavo apreiškiami tikime apie tavo garbę, tą pat apie tavo Sūnų, tą pat manome apie Šventąją Dvasią be ypatybių skirtumo ; kad tikrosios ir amžinosios Dievybės išpažinimu būtų garbinama ir asmenų skirtumas, ir esybės vienybė, ir didenybės lygybė, kurią šlovina angelai ir ark-angelai, kerubinai ir Serapinai, kurie nepaliauja šaukę kasdien vienu balsu :

Šventas, Šventas, Šventas Viešpats, galybių Dievas! Pilnas yra dangus ir žemė tavo garbės. Hosanna augštybėse ! Palaimintas, kurs ateina Viešpaties vardu. Hosanna augštybėse!

Te igitur, clementissime Pater, per Je-sum Christum Filium tuum Dominum nost-rum, supplices roga-mus ac petimus, ut accepta habeas et be-nedicas haec † dona, haec † munera, haec † sancta sacrificia illi-bata, in primis quae tibi offerimus pro Ec-clesia tua sancta ca-tholica, quam pacifi-care, custodire, aduna-re et regere digneris toto orbe terrarum; una cum famulo tuo Papa nostro N. et An-tistite nostro N. et omnibus orthodoxis atque catholicae et apostolicae fidei cul-toribus.

Tave, štai, maloniausias Tėve, žemai nusilenkę maldaujame ir prašome per Jėzų Kristų, tavo Sūnų, mūsų Viešpatį, kad priimtum ir teiktumeis palaiminti šias † dovanas, šias † atnašas, šią † šventą nekaltą auką, kurią visų pirma aukojame tau už tavo šventą katalikų Bažnyčią, kuriai teikis duoti taiką, ją sergėti, laikyti vieningą ir valdyti visoje žemėje kartu su savo tarnu, mūsų popiežium N., ir mūsų vyskupu N., ir su v i s a i s ištikimais krikščionimis, išpažįstančiais katalikišką ir apaštališką tikėjimą.

COMMUNICANTES et memoriam veneran-tes, in primis glorio-sae semper Virginis Mariae, Genitricis Dei et Domini nostri Jesu Christi: sed et beati Joseph eiusdem Virginis Sponsi et beato-rum Apostolorum ac Martyrum tuorum Pet-ri et Pauli, Andreae, Jacobi, Joannis, Tho-mae, Jacobi, Philippi, Bartholomaei, Mat-thaei, Šimonis et Thaddaei, Lini, Cleti, Clementis, Xysti, Cor-nelii, Cypriani, Lau-rentii, Chrysogoni, Joannis et Pauli, Cosmae et Damiani et omnium sanctorum t u o r u m, ąuorum meritis preci-busąue concedas, ut in omnibus protectionis tuae muniamur auxi-lio. Per eundem Chris-tum D o m i n u m nos-trum. Amen.

Bendraudami ir atminimą gerbdami visų pirma garbingosios, visuomet mergelės Marijos, Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimdytojos, taip pat švento Juozapo, tos pačios mergelės sužadėtinio, ir šventųjų apaštalų bei kankinių Petro ir Povilo, Andriejaus, Jokūbo, Jono, Tomo, Jokūbo, Pilypo, Baltramiejaus, Mato, Simono ir Tado, Lino, Kieto, Klemenso, Ksisto, Kornelijaus, Kiprijono, Lauryno, Chriso-gono, Jono ir Pauliaus, Kosmo ir Damijono ir visų tavo šventųjų, dėl kurių nuopelnų ir maldų suteik, kad visuose reikaluose būtume paremti tavo globojančios pagalbos. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Unde et memores, Domine, nos servi tui, sėd et plebs tua sancta, eiusdem Christi Filii tui, Domini nostri, tam beatae passionis, nec non et ab inferis resurrectionis, sed et in caelos gloriosae as-censionis: offerimus praeclarae majestati tuae de tuis d o n i s ac datis, hostiam † pūram, hostiam † sanc-tam, hostiam † imma-culatam, Panemfsanc-tum vitae aeternae et Calicem † salutis per-petuae.

Supra quae propitio ac sereno vultu respi-cere digneris, et ac-cepta habere, sicut accepta habere digna-tus es munera pueri tui iusti Abel, et sacrificium Patriarchae nostri Abrahae : et quod tibi obtulit suminus sacerdos t u u s Melchisedech, sanctum sacrificium, immacu-latam hostiam.

Todėl mes, tavo tarnai, Viešpatie, ir taip pat tavo šventoji liaudis, minėdami to paties Kristaus, tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties, šventąją kančią, iš mirusiųjų prisikėlimą bei garbingąjį dangun žengimą, aukojame tavo šviesiausiajai didybei iš tavo dovanų ir duočių ostiją † tyrą, ostiją † šventą, ostiją † be su-tepties, šventąją amžinojo gyvenimo † Duoną ir amžinojo išganymo † Taurę.

Teikis į jas maloniu ir atlaidžiu veidu pažvelgti ir jas priimti, kaip teikeisi priimti savo tarno, teisiojo Abelio dovanas, ir mūsų tėvo Abraomo atnašą, ir tą šventąją be sutepties auką, kurią tau paaukojo vyriausias tavo kunigas Melkisedekas.

ETVIRTASIS mišių aukos aktas prasideda žinomąja malda Tėve mūsų. Šios maldos paskutinė pastraipa pratęsiama, prašant gelbėti mus (Libera nos) iš buvusių, esamų ir būsimų kalčių. Po to laužoma ostija, ir vienas gabalėlis maišomas su vynu. Tai primena senovę, kai buvo konsekruojama viena didesnė duona, kurią komunijai reikėjo sulaužyti į mažus gabalėlius. Tai reiškia ir Kristaus fizinį “sulaužymą” mirtimi. Ostijos gabalėlio sumaišymas su konsekruotu vynu reiškia, jog po garbingo prisikėlimo Kristaus kūnas ir kraujas vėl buvo suvienyti. Visa tai mena simbolinj Velykų Avinėlį, ir kunigas dabar šaukiasi jo (Agnus Dei) tris kartus, prašydamas pasigailėti ir suteikti ramybės. Vidaus ramybės maldavimas iškyla kaip naujas tonas. O tą ramybę gali žmogui suteikti tik Kristus (Domine Jesu Christe). Jo meilė, pažadai ir nuopelnai (sekančios dvi maldos) leidžia drįst prie jo artintis ir vienytis. Kunigas ima į rankas ostiją, kartoja Viešpatie, nesu vertas, laimina jąja save (Corpus Domini) ir priima ją. Laimindamas save taure (Sanguis Domini), jis išgeria ją. Po to visi, kurie nori ir yra pasirengę, daro tą patį — priima Dievą. Kunigas išplauna taurę, nuvalo pirštus ir jaudinančia padėka (Postcommunio) baigia šią ketvirtąją dalį.

Tėve mūsų, kurs esi danguje. Tesie šventas tavo vardas. Teateinie tavo karalystė. Tesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien. Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir nevesk mus į pagundą. T. Bet gelbėk mus nuo pikto. K. Amen.

Libera nos, quaesu-mus, Domine, ab omnibus malis, praeteri-tis, praesentibus et futuris : et intercedente beata et gloriosa semper Virgine D e i Genitrice Maria, cum beatis Apostolis tuis Petro et Paulo, atque Andrea, et omnibus Sanctis, da propitius pacem in diebus nos-tris, ut ope misericor-diae tuae adjuti, et a peccato simus semper liberi, et ab omni per-turbatione securi. Per eundem Dominum nostrum Jesum Christum, Filium tuum, qui tecum vivit et regnat in unitate Spiritus Sanc-ti Deus:

S. Per omnia saecu-la saeculorum.
M. Amen.

Gelbėk mus, meldžiame, Viešpatie, nuo visokio esamo, buvusio ir būsimo pikto ir, užtariant palaimintajai ir garbingajai visuomet mergelei Dievo gimdytojai Marijai, su palaimintaisiais tavo apaštalais Petru ir Povilu ir Andriejum ir visais šventaisiais, duok, maloningasis, ramybės mūsų dienose, kad, tavo gailestingumo padedami, ir nuo nuodėmės visuomet būtume laisvi, ir nuo visokio neramumo saugūs. Per tą patį mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris su tavimi gyvena ir viešpatauja Šv. Dvasios vienybėje Dievas,
K. Per visus amžius.
T. Amen.

Domine Jesu Christe, qui dixisti Aposto-lis tuis: Pacem relin-quo vobis, pacem meam do vobis; ne respicias peccata mea, sėd fidem Ecclesiae tuae: eamque secun-dum voluntatem tuam pacificare et coaduna-re digneris. Qui vivis et regnas Deus per omnia saecula saeculo-rum. Amen.

Domine Jesu Christe, Fili Dei vivi, qui ex voluntate Patris, co-operante Spiritu Sanc-to, per mortem tuam mundum vivificasti, li-bera me per hoc sac-rosanctum Corpus et Sanguinem tuum ab omnibus iniquitatibus meis et universis malis; et fac me tuis semper inhaerere man-datis, et a te nun-quam separari permit-tas. Qui cum eodem Deo Patre et Spiritu Sancto vivis et regnas Deus in saecula saecu-lorum. Amen.
Perceptio Corporis tui, Domine Jesu Christe, quod ego in-dignus šumere praesu-mo, non mihi prove-niat in judicium et condemnationem, sėd pro tua pietate prosit mihi ad tutamentum mentis et corporis, et ad medelam percipien-dam. Qui vivis et regnas cum Deo Patre in unitate Spiritus Sanc-ti, Deus per omnia saecula saeculorum. Amen.

Viešpatie Jėzau Kristau, kuris tarei savo apaštalams: Aš palieku jums savo ramybę, savo ramybę jums duodu; nežiūrėk mūsų nuodėmių, bet savo Bažnyčios tikėjimo ir jai pagal savo valią teikis duoti ramybės bei ją suvienyti. Kuris gyveni ir viešpatauji Dievas per visus amžius. Amen.

Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, kuris, vykdydamas Tėvo valią, bendradarbiaujant Šventajai Dvasiai, savo mirtimi atgaivinai pasaulį, išvaduok mane per šį švenčiausiąjį savo Kūną ir Kraują iš visų mano nedorybių ir visokio pikto ir duok, kad aš visuomet laikyčiau tavo įsakymus ir neleisk man niekuomet nuo tavęs atsiskirti. Kuris su tuo pačiu Dievu Tėvu ir Šventąja Dvasia gyveni ir viešpatauji Dievas per amžius. Amen.
Tavo kūno priėmimas, Viešpatie Jėzau Kristau, kuriam aš nevertas drįstu ryžtis, tenetampa man teismu ir pasmerkimu, bet dėl tavo maloningumo tebūnie man kūno bei sielos apsauga ir vaistas. Kuris gyveni ir viešpatauji su Dievu Tėvu Šventosios Dvasios vienybėje Dievas per visus amžius. A-men.

Panem caelestem accipiam et nomen Domini invocabo.

Domine, non sum dignus, ut intres sub po tectum meum, sėd tan-tum dic verbo, et sa-nabitur anima mea.

Corpus Domini nos-tri Jesu Christi custo-diat animam meam in vitam aeternam. Amen.

Quid retribuam Domino pro omnibus, quae retribuit mihi? Calicem salutaris ac-cipiam et nomen Domini invocabo. Lau-dans invocabo Dominum, et ab inimicis meis salvus ero.

Sanguis Domini nostri Jesu Christi custodiat animam meam in vitam aeternam. Amen.

Aš imsiu dangiškąją duoną ir šauksiuos Viešpaties vardo.

Viešpatie, nesu vertas, kad įeitum mano stogu, bet tiktai tark žodį ir pasveiks mano siela.

Viešpaties mūsų Jėzaus Kristaus kūnas tesaugo mano sielą amžinajam gyvenimui. Amen.

Kuo a t s i 1 y g i n s i u Viešpačiui už visa, ką jis yra suteikęs? Imsiu išganymo taurę ir šauksiuos Viešpaties vardo. Garbindamas šauksiuos Viešpaties ir iš savo priešų išsivaduosiu.

Viešpaties mūsų Jėzaus Kristaus Kraujas tesergsti mano sielą amžinajam gyvenimui. Amen.

Garbiname dangaus Dievą ir visų gyvųjų akivaizdoje dėkojame jam, nes parodė mums savo gailestingumą (Tob. 12, 6).

AGALIAU, atsigręžęs į tikinčiuosius, kunigas sveikina Dominus vobiscum ir kalba maldą. Po jos vėl taria Dominus vobiscum ir skelbia, kad mišios yra baigtos (Ite, missa est). Išsiųsdamas laimina kryžiaus ženklu ir, Jono evangelijos žodžiais, primena pasilikti pasaulyje šviesos vaikais. “Šviesa (Kristus) atėjo į pasaulį, bet pasaulis jos nepažino... ir nepriėmė. O kas ją priėmė, tam jis davė galios būti Dievo vaikais.”

Tebūna, Viešpatie, mūsų Dieve, mūsų kūno ir sielos sveikatai šio sakramento priėmimas ir amžinosios bei švenčiausios Trejybės ir jos nedalomos vienybės išpažinimas. Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį...

Pradžioje buvo žodis. Tas žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį padaryta, kas padaryta, ir be jo nepadaryta nieko. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa, šviesa šviečia tamsybėje, bet tamsybė jos neapėmė. Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo liudyti apie tą šviesą, kad visi per jį tikėtų. Jis nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje; pasaulis per jį padarytas, bet pasaulis jo nepažino. Jis atėjo pas save, bet savieji jo nepriėmė. Kas gi jį priėmė, tiems jis davė galios būti Dievo vaikais, būtent tiems, kurie tiki jo vardą, kurie yra gimę ne iš kraujo, nei iš vyro valios, bet iš Dievo. (Priklaupiama). Tas Žodis įsikūnijo ir gyveno tarp mūsų. Mes matėme jo garbę, garbę kaip vienatinio iš Tėvo gimusio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos. M. Deo gratias — Ačiū Dievui.

Sveika karaliene, gailestingumo Motina, mūsų gyvybe, saldybe ir viltie, sveika ! Tavęs šaukiamės ištremtieji Jievos vaikai. Tavęs dūsaujame, vaitodami ir verkdami šioje ašarų pakalnėje. Užtarytoja mūsų, gailestingąsias savo akis į mus atkreipki ir Jėzų, pagarbintą savo įsčios vaisių, mums po šio ištrėmimo parodyk. O meilingoji, o maloningoji, o saldžiausioji Mergele Marija!

Dieve mūsų gynėjau ir stiprybe, maloningai žvilgtelėk į žmones, kurie tavęs šaukiasi, ir per užtarimą garbingosios ir nekaltosios Dievo Gimdytojos Mergelės Marijos, su palaimintuoju Juozapu, jos sužieduotiniu, ir palaimintaisiais tavo apaštalais Petru ir Povilu ir su visais šventaisiais gailestingai ir maloningai išklausyk maldų, kurias į tave siunčiame, kad pasitaisytų nusidėjėliai, įgytų laisvės ir būtų išaugštinta šventoji motina Bažnyčia. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Ž. Amen.

Šventas Mykolai Arkangele, gink mus kovoje prieš velnio nedorybes ir žabangas. Tesudraudžia jį Dievas, nuolankiai meldžiame, o tu, dangaus galybių kunigaikšti, velnią ir kitas piktąsias dvasias, kurios pasaulyje slankioja, tykodamos sielų pražudyti, Dievo padedamas, nugramzdink į pragarą. Ž. Amen. (10 m. atlaidų).

IŠIŲ auka yra pašvęstasis vyksmas, kuriame dalyvauja visa tikinčiųjų bendruomene. Ji atsiskleidžia Dievui, savo Tėvui garbinimais, dėkojimais, permaldomis per jo Sūnų, mūsų Brolį Jėzų Kristų. Toje atvirų širdžių sutartinėje vyksta kunigo (K) ir tikinčiųjų (T) dialogas. Kunigas meldžiasi visų vardu arba pakaitomis su jais.

Dialogas mišiose visada vyksta, kai kunigui atsakinėja bent vienas patarnaujančiųjų prie altoriaus. Juo pilnesnis šis dialogas būna tada, kai ne vienas, ne keletas, o visi tikintieji, lyg choras, įsijungia j pakaitinius maldavimus ar atsakymus.

Visų dalyvavimą mišių aukoje šiuo dialoginiu būdu Bažnyčia ypatingai skatina. Pastaruoju laiku ji leido šiuo būdu vartoti ir gimtąją kalbą, šalia lotynų. Į dialogines mišias įterpiamas ir giedojimas savąja kalba. Atitinkamos giesmės giedamos: prieš mišias arba jų pradžioje, per aukojimą, komuniją ir mišioms besibaigiant ar pasibaigus. Giesmių tekstai, pritaikyti mišių dalims, žr. psl. 242 ligi 255.

Degant žvakes prie altoriaus, tikintieji gieda “Pulkim ant kelių” ar kitą atitinkamą giesmę. Kunigui išėjus prie altoriaus ir nulipus laiptais žemyn, tikintieji atsiklaupę jam atsakinėja lotyniškai ar lietuviškai, žiūrint kaip nustatyta atskirame krašte ar vyskupijoje. Atsakinėjama sutartinai, darant stabtelėjimus ties nurodytom vietom.

Įžangos maldos lotyniškai (Judica, Confiteor) ir lietuviškai žr. 192-196 psl.

Po įžanginių maldų prie altoriaus, dešinėj pusėj, kunigas grįžta į vidurį altoriaus ir tada tikintieji su juo pakaitomis kalba :

Apaštalų laiško ištrauka išklausoma sėdint. Ją baigus skaityti, tikintieji taria:

Po to kunigas kalba gradualo maldas ir pereina evangelijos pusėn. Tikintieji atsistoja ir atsakinėja kunigui:

Evangeliją gimtąja kalba skaito pats kunigas arba jo parinktasis. Baigęs skaityt, kunigas bučiuoja mišiolą. Tada tikintieji taria:

Bendruomenė sėda ir gieda aukojimo giesmę. Jeigu nebūtų giedama, tada patartina sekti aukojimo maldas psl. 204 ligi 208.

Kunigas kalba prefaciją — įvadinį himną į svarbiausią mišių dalį; jį baigus visi kalba:

T. Šventas, šventas, šventas Viešpats galybių Dievas! | Pilnas yra dangus ir žemė tavo garbės. | Osanna augštybėse! | Pagarbintas, kuris ateina Viešpaties vardu. | Osanna augštybėse!

Klaupiama ir klūpoma ligi po konsekracijos. Šiuo metu patartina sekti kunigo maldas, atsivertus psl. 210 ligi 218.

T. Tėve mūsų, kurs esi danguje! | Tesie šventas tavo vardas. Teateinie tavo karalystė. | Tesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. | Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien. | Ir atleisk mums mūsų kaltes, | kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. | Ir nevesk mus į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.

K. Pax † Domini sit † semper † vobiscum. K.Viešpaties ramybė tebūnie visuomet su jumis.

K. Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, | pasigailėk mūsų! (2 x). Dievo Avinėli, | kuris naikini pasaulio nuodėmes, | duok mums ramybę.

K. (atsigręžęs dalinti komuniją) Štai Dievo Avinėlis. Štai kuris naikina pasaulio nuodėmes!

T. Viešpatie, nesu vertas, kad įeitum po mano stogu, | bet tark žodį, ir pasveiks mano siela. (3 x).

Besibaigiant evangelijai visi klaupia ir po kunigo žodžių “plenum gratiae et veritatis” dar kartą dėkoja Dievui:

RIVATUS būdas melstis per mišias buvo labiausiai įprastas lietuviui. Tik tokios mišių maldos ir būdavo mūsų maldaknygėse. Buvo jos brangios mūsų žmogui, nes žadino asmeninį pergyvenimą mišių vyksme. Mišios pas mus ilgiau užtrukdavo, tad ir jų maldos buvo ilgesnės, labiau išplėstos.

Įprastiniam mūsų tautiečio meldimuisi patenkinti, bent retkarčiais, pateikiamos čionai naujos, trumpesnės maldos, kurios apima penkias mišių dalis. Šios maldos kai kam atrodys gal pertrumpos. Bet nėra reikalo, kad per visas mišias tik skaitytume. Svarbiausia, kad būtų parengtos mūsų dvasinės nuotaikos ir kad įsijaustume į pagrindinius mišių momentus. Paskaitę vieną maldą, galime juk pamąstyti ligi kitos mišių dalies.

Mūsų dalyvavimas mišių aukoje tebūna paženklintas nuoširdžiu noru Dievą atsiprašyti, jį pagarbinti, jam padėkoti ir pavesti jam visus mūsų rūpesčius.

Visagalis amžinasis Dieve, štai ateinu dalyvauti šv. mišių aukoje. Ateinu nuodėmingasis maldauti tavęs, šventų šventojo. Būtybė, neišvengianti dažno melo, kreipiuos į tave, pačią Tiesą. Aš, kurio būtyje tiek abejingumo, noriu vienytis su tavimi, pačia Meile.

Dieve, tu nenori išdidžių žmonių maldų ir pasipūtėlių aukų. Didžiausia auka tau

— nužeminta ir sugraudinta širdis. Palenk ją prie savęs. Siųsk savo šviesą ir tiesą — teveda jos mane į šią didžiąją auką, kurią paruošė tavo Sūnus, mūsų Brolis Jėzus Kristus, kuris su tavimi ir šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja amžių amžius. Amen.

Kaltas esu, Viešpatie, kad taip daugel ir dažnai esu tau nusidėjęs. Išpažįstu savo kaltes prieš skaisčiausiąją Mergelę Mariją ir prieš visus šventuosius ir visus tikinčiuosius, nes nusidėjau mintimi, kalba ir darbu. Todėl šaukiuosi švenčiausios Marijos ir visų šventųjų, kad mane užtartų pas tave, mano Dieve ir Viešpatie!

Visagalis amžinasis Dieve, begaliniai geras ir nuostabiai atlaidus! Pasigailėk manęs ir atleisk, ko mano sąžinė bijosi, ir išklausyk, ko mano lūpos nedrįsta prašyti. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Matai, o Dieve, kad aš neturiu tokių jausmų, kokių turėjo tavo šventieji. Negeidžiu tavęs taip karštai, kaip patriarchai. Nepažįstu tavęs ir nešlovinu, kaip pranašai. Nemyliu ir neprisirišu prie tavęs, kaip tavo apaštalai. Kalbėk į mane, Dieve, jų lūpomis. Pažadink mano protą, kad pažinčiau tavo šventąsias paslaptis ir priimčiau jas visa širdimi. Kalbėk tu pats, Viešpatie, savo viengimio Sūnaus, amžinojo žodžio, vardu, kad tikėčiau ir gyvenčiau, kaip tu nori. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Nužeminta dvasia ir sugraudinta širdimi prašau tave, Gerasis Tėve, priimk šią duonos ir vyno auką. Ji netrukus taps tavo Sūnaus Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo auka.

Priimk ją, kaip permaldavimą, už mano nuodėmes ir įžeidimus, apsileidimus ir netesėjimus ypač mano pareigose.

Priimk, prašau, ne tik už mane, bet ir už mano brolius ir draugus, tėvus ir tėvynę. Priimk už tuos, kurie kovoja ir kenčia, ir už tuos, kurie jau yra palikę gyvųjų eiles. Duok, Viešpatie, kad ši auka būtų mano ir jųjų išganymui. Amen.

Ateik, pašventintojau, visagalis amžinasis Dieve, ir palaimink šią tavo vardui paruoštą auką. Pakeisk ją j Kristaus kūno ir kraujo auką, kad ji taptų mūsų išganymo laidas ir visokios palaimos šaltinis. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Visagalis Dieve, leisk, kad mano širdis, pakilusi nuo žemės, būtų užimta ne kuo kitu, kaip tik tavimi. Duok, kad ji garbintų tave su angelų chorais, nesiliaujamai giedančiais: Šventas, šventas, šventas Viešpats galybių Dievas! Pilnas yra dangus ir žemė jo garbės!

Dar kartą drįstu, nevertas, maldauti: priimk, dangaus Tėve, šią savo Sūnaus auką už visą tikinčiųjų bendruomenę, už jos vadovą, mūsų šventąjį Tėvą, ir visus sielų ganytojus, už visas tautas — tave išpažįstančias, nuo tavęs nuklydusias, tavęs dar nepažįstančias — ir už visus jų vadus. Priimk ją už mano artimuosius, gimines, geradarius, bičiulius, priešus ir visus tuos, kurie dalyvauja šioje aukoje.

Viešpatie Kristau, štai keičiasi duona į tavo Kūną ir vynas į tavo Kraują. Keičiasi kaip tada, kai tavo rankos paėmė duoną ir vyno taurę, o tavo lūpos tarė: Tai yra mano Kūnas, tai yra mano Kraujas! Kiek kartų tai darysite, man atsiminti darykite!

Tikiu šiuo stebuklu. Tikiu ir garbinu tave, atėjusį gyvąjį Dievą ir Žmogų! Garbinu ir meldžiu: pakeitęs duoną į Kūną ir vyną į Kraują, pakeisk ir mano širdį — kietą ir šaltą — į širdį, pilną meilės tau ir artimui. Pakeisk mano protą — abejingą ir nerangų — į protą, jautrų tavo tiesai. Padaryk, Dieve, šį stebuklą mano sieloj!

Dieve, argi mes galime užmiršti tai, ką mena mums ši iškilminga auka, — tavo Sūnaus kančią, prisikėlimą ir dangun žengimą ? Priimk šią tyrą, šventą ir be dėmės auką, kuri yra vertesnė už visas pašvęstas žmonių aukas. Pripildyk mūsų širdis šios aukos palaima ir suteik jos vaisių toms sieloms, kurios tikėjimo ženkle atsiskyrė nuo mūsų ir ilsisi ramybės miege.

Per Kristų, su Kristumi ir Kristuje tebūna tau, Visagalis Tėve, Šventosios Dvasios vienybėje visokia šlovė ir garbė amžių amžiais. Amen.

Apvalyk mane, Dieve, nuo visų mano kalčių — buvusių, esamų ir būsimų, kad tyra širdimi galėčiau artintis prie tavo puotos stalo ir vienytis su tavimi.

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, sunaikink ir manąsias! Dievo Avinėli, pasigailėk manęs!

Viešpatie Jėzau Kristau, kuris tarei savo apaštalams: Ramybę palieku jums, duodu jums savo ramybę, — suteik man dvasios rimties. Ateik į mano širdį, ir teapdengia mane dangaus giedrumas. Ateik, ir nerami mano dvasia bus pagydyta !

Viešpatie Jėzau Kristau, tavo Kūnas, kurį, kad ir nevertas būdamas, priėmiau, tenesie man pasmerkti ir teisti, bet tebūnie mano dvasiai ir kūnui tobulinti. Išlaisvink mane iš visų mano blogybių ir padaryk mane klusnų visiems tavo įstatymams. Padaugink mano tikėjimą, sustiprink mano viltį, padaryk tyrą mano meilę. Tegu mano širdis plaka tik tau, kuris gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.

Priimk, švenčiausioji Trejybe, šią auką, kurią aukojome tavo garbei. Būk gailestinga man ir visiems, nuolankia širdimi dalyvavusiems Jėzaus Kristaus kūno ir kraujo paslaptyse.

Palaimink mus, visagalis Dieve Tėve, † ir Sūnau, ir Šventoji Dvasia. Ir išlydėk mus iš čia, paženklintus tikrąja šviesa, kuri padaro mus Dievo vaikais. Amen.⁹

IAUDINIS giedojimas yra sena forma bendruomeniškai dalyvauti mišių aukoje. Šį paprotį leidžia anksčiau išleistos Šv. Sosto instrukcijos, liečiančios tikinčiųjų dalyvavimą mišiose. Mišių giesmės turi atitikti atskiras mišių dalis ir išreikšti jų turinį. Taip giedodami, tikintieji seka šventąjį aukos vyksmą ir savo atodūsius jungia su kunigo maldomis.

Naujoji liturginė instrukcija, išleista antrosios Vatikano Santarybos laiku, netgi ragina giedoti tikinčiuosius, ypač dialoginių mišių metu, pritaikytas giesmes mišių pradžiai, aukojimui, komunijai ir pabaigai.

Lietuviai iš seno giedojo liaudines giesmes sekmadieniais ir šventadieniais per antrines mišias, vadinamas Votiva. Nors lietuvis savo prigimtimi yra daugiau maldinis individualistas, tačiau giedodamas labiausiai pergyvena bendruomeninį maldos bei aukos momentą.

čia pateikiama šešetas giesmių grupių. Trys iš jų sudarytos iš senesnių giesmių, o kitos trys sukurtos jau tremties bei naujos emigracijos metu. Kai kurios senesnės mišių giesmės labiau įprastos ir daugelio žinomos. Tačiau gera vartoti ir naujesnes, nes jų turinys labiau pritaikytas mišių dalims ir jų išraiškai.

Giedotinė malda, lyg dangaus chorai, labiau džiugina Dievą, labiau suburia Dievo vaikus bendrijon.

PULKIM ant kelių, visi krikščionys, * Didžiai ištroškę Jėzaus malonės! * Su ašaromis Dievui dėkokim, * Tą mišių auką jam paaukokim.

Suklaupę meldžiam, Jėzau saldžiausias, * Maldas priimki mūsų karščiausias, * Mus išmokyki Dievą pažinti, * Pildyt jo valią ir jį garbinti.

Vykdyki žemėj meilę, ramybę, * Mirusiems teiki dangaus linksmybę, * Gyviems sveikatos, metų geriausių * Duok per tą auką mišių švenčiausią.

Puolam po kojų, Jėzau meilingas, * Kaltes atleiski, būk gailestingas, * Viltį padėjom aukoje tavo, * Visus mus glauski prie širdies savo.

Tavo malonės duok mums patirti, * Neleiski niekam nuodėmėj mirti, * Duok tave, Jėzau, karštai mylėti, * Paskui per amžius danguj

Tau aukojam, atnašaujam, * Atpirkėjau iš dangaus, * Aukso meilę, kvapnią viltį * Ir tikėjimą žmogaus, * Iš širdies tau atiduodam, * Ką mes turime brangaus.

Amžinasis Dievo Žodi, * Kurs gimei mums panašus, * Nūn pakeiski duoną, vyną * Ir mažus vandens lašus * Į gyvybės maistą gryną * Ir maitink mus nevertus.⁶⁸

PRIEŠ taip didį Sakramentą * Jėzaus Kūno, Kraujo švento * Pulkim ir karštai tikėkim, * Garbinkime ir mylėkim.

Jis paliko Testamentą, * Tą Švenčiausią Sakramentą: * Čia jis peni mus ir laukia, * Į save meilingai traukia.

Garbė Dievui Sutvėrėjui * Ir jo Sūnui Atpirkėjui, * Šventai Dvasiai ir tikrajam * Dievui, Trejybėj vienajam.

Jėzau, pas mane ateiki, * Savo meilės mums suteiki. * O, ateik į mano širdį, * Tavęs laukiu pasiilgęs.

Man atleiski, kad menkystėj * Tavęs šauktis taip išdrįstu. * Dieve didis, gailestingas, * Duok ko širdžiai mano stinga.

Tuščios žemiškos vilionės, * Kančioje neguodžia žmonės: * Tavo meilė begalinė * Viena guodžia man krūtinę.

Be tavęs dažnai nerimstu, * Neviltin kasdieną grimstu. * Tu, didi širdžių paguoda, * Man gyvent jėgų vėl duodi.

O ateik, ateiki Kristau! * Iš kančių padėk išbristi. * Leisk silpnybę apgalėti * Ir tave danguj regėti.

Dieve, aš esmi nevertas, * Įžeidžiau tave tiek kartų! * Tark, ištarki vieną žodį, * Savo meilės man parodyk!

O Kristau, pasaulio valdove * Ir žemės ir augšto dangaus, * Tau amžiais ir garbę ir šlovę * Varpai širdyse mūsų gaus.

Kaip pavasario žydinčioj šventėj * Žydi Kristaus šviesi vėliava. * Su tavim eina tautos gyventi, * Su tavim eis visa Lietuva!

O Kristau, o laimės šaltini, * Gyvenk mūs šeimoj, ją pašvęsk; * Kaip brolius į džiaugsmo tėvynę * Šventoj Eucharistijoj vesk!

Tau, Tėve danguje, garbė! * Tau, Kristau Viešpatie, šlovė! * Ir tau, Guodėjau visatos, * Giesmė teskamba pagarbos!

Trejybės Dieve danguje, * Ramybe laimink žemę; * Nušviesk dangaus malone ją, * Joj be tavęs sutemę.

Tau mūs giesmė, mūs padėka, * Mus laimink mylinčia ranka. * Imk, Dieve, pagarbą nūnai, * Kurs viešpatauji amžinai.²⁷

Priimki maloningai, * O Viešpatie, aukas, * Aukojamas maldingai * Už mūs kaltes visas:

Tekyla miros dūmais * Ši atnaša tavin, * Globok dangaus meilumais, * Pažvelk į mus žemyn.

Tau, Viešpatie, aukojam * Per dovanas šitas, * Ką turim, ką vartojam, * Kaip padėką imk jas:

Imk mūsų darbus, triūsą, * Ir protą ir jauslius; * Imk, šventas Dieve, mūsų, * Gyvenimą r mus.²⁷

Tėve mūsų, kurs esi danguje! * Tesie švenas tavo vardas. * Teateinie tavo karalystė. * Tesie tavo valia, kaip danguje, * taip ir ant žemės.

Kasdienės mūsų duonos, * duok mums šiandien. * Ir atleisk mums mūsų kaltes, * Kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. * Ir nevesk mus į pagundą, * Bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.

Prabilkit stygos mano dvasios * Aidais iš augštojo dangaus, * Jau vieši sieloj Mylimasis * Ir teikia džiaugsmo įstabaus.

Gausus malonių lietus krinta, * širdis saldybių kupina, * Nauja padangė protui švinta, Griežta jau valioj atmaina.

Grožėja, puošias mano siela * Nuo Jėzaus veido spindulių, * Laimingas aš... taip gera, miela! * Išreikšti žodžiais negaliu...

Didis galingas Viešpatie Dieve, * Te mūsų širdys tau tiktai plaka. * Mūsų Kūrėjau, mūsų Valdove, * Tau užu viską mes ačiū sakom.

Už tavo meilę, didį gerumą * Tau teatlygins Sūnus mieliausias. * Mes, vargšai, meldžiam gailestingumą * Savo parodyk mums kuo didžiausią.

Prieš tavo altorių nužemintai klūpom * ir auką aukojame tavo Sūnaus, * Ir meldžiam tave širdimi mes ir lūpom: * Suteik mums palaimos iš augšto dangaus.

Nes toji auka tau labiausiai patinka, * Tau ją paaukojo mieliausias Sūnus: * Dėl nuopelnų jo tu ranka gailestinga * Palaimink mūs darbą, laukus ir namus.⁸⁷

Teskamba Viešpačiui augščiausiam * Balsai neilstančios garbės! * Mes garbinti jį ne-paliausim, * Kol mūsų gyvastis tesės.

Nes jo sutverta mūsų žemė, * Erdvės beribė ir dangus ; * Ir jo ranka, gera kaip tėvo, * Maitina, rėdo, saugo mus.

Tikiu aš Dievą, Tėvą augščiausią, * Kursai sutvėrė dangų ir žemę, * Kurs visa žino ir visa gali, * Iš kurio visa gyvybę semia.

Tikiu jo Sūnų, mūs Atpirkėją * Ir šventą Dvasią, mūsų Guodėją. * Tvirtai tikėdams aš išpažįstu, * Ką jis mokina savo Bažnyčioj. * Tikiu, tikiu!

Šventas, šventas, šventas, * Viešpats galybių Dievas! * Pilnas yra dangus ir žemė * jo garbės !

Pagarbintas mūsų Dievas, * Pašlovintas mūsų Tėvas! * Pagarbintas, pašlovintas, * Kurs ateina Viešpaties vardu ! * Osanna augštybėse !

Dievo Avinėli, kuris naikini * pasaulio nuodėmes, * atsiųsk mums ramybę, * suteik mums taiką!

Štai užbaigiam auką gausią — * Laimink, Dieve, mus visus, * Ir Tėvynę mūs brangiausią * Ir senuosius tėvelius.

Te vienybė, meilė žydi * Mūsų brolių širdyse, * Te atgal sugrįžta klydę, * Ir atgyja jų dvasia.

Dar syk klaupiame ant kelių, — * Tu sava ranka pašvęsk, * Ir maldos tavų vaikelių * Neatstumk! nuo savęs.⁷

Pasigailėk manęs, o Viešpatie, * Pasigailėk, o geras Kristau ! * Štai, pas tave nevertas grįžtu, * Savo kaltes tau išpažįstu — * Pasigailėk manęs!

Garbė augštybėse tau, Viešpatie, * Ramybė žemės gerai valiai! * Meldžiu tave, o Visagali, * Atlaidžią rodyk savo galią — * Pasigailėk manęs!

Tikiu tave, Kūrėjau Viešpatie, * Ir tavo Sūnų Jėzų Kristų! * Ir Šventą Dvasią išpažįstu, * Tave, Trejybe, melsti drįstu — * Pasigailėk manęs!⁹

Priimk, o Tėve Visagali, * Šią Ostiją nekaltą, * Aukojam širdį, protą, valią, * Apverkę savo kaltę.

Aukojam Taurę tyro vyno, * Vandens mažytį lašą. * Nemarią viltį atgaivinę, * Dievybės ženklo prašom.

Pašventink auką šią malonią, * Priimk lyg kvapnų dūmą. * Pakeiski vaisių žemės klonio * Į tikrą Kristaus kūną.

Tegu stebuklas tavo galios * Paruoštą auką lydi, * O šventas, šventas Visagali, * O, amžių Dieve didis!⁹

Pagarbintas, kurs ateini, * Golgotos auką gaivini, * O Jėzau, Dieve maloningas! * Tau gieda chorai amžini * Ir mes, ant kelių puldami, * Maldaujam -— būki gailestingas !

Pagarbinta tava valia, * Palenk visus sava galia, — * Težydi tavo karalystė! * Ir mūsų sieloj nemarioj, * Kaip kylančioj dangaus žaroj * Tave, o Jėzau, leisk išvysti.⁹

Nušvinta man lyg saulė * Žmogybė ir dievybė, * Atgimstu vėl iš naujo * šventoj širdžių vienybėj.

Tik tau, kurs pasigaili, * Tik tau, o mano Kristau, * Garbė, dėka ir meilė * Širdy manoj pražysta.⁹

Sūnaus pagarbintas, * žmonių pašlovintas,* O Tėve Amžinas, — * Laiminki mus!

Širdį atnaujinęs, * Dvasią nuskaidrinęs, * O Kristau Viešpatie, — * Stiprinki mus!

Į žemės darganą, * Į darbą varganą, * Dvasia Švenčiausioji, — * Lydėki mus !⁹

SŪNAUS pagarbintas, žmonių pašlovintas, * O Tėve amžinas, laiminki mus! * Malone dieviška kely kasdieniškam * Lydėki mus!

širdį atnaujinęs, dvasią nuskaidrinęs, * O Kristau Viešpatie, stiprinki mus! * Malone dieviška...

Šviesos pažėrusi, viltį atvėrusi, * Dvasia Švenčiausioji, laiminki mus! * Malone dieviška...⁹

Tėve Sutvėrėjau, * Tau aš nusidėjau, * Per-menkai tikėjau : * Kyrie eleison — * Viešpatie, atleisk man !

Kristau Atpirkėjau, * Tau aš nusidėjau, * Viltį kitur dėjau: * Christe eleison — Kristau atleisk man !

Dvasia Įkvėpėja, * Tau aš nusidėjau, * Meilės neturėjau: * Kyrie eleison — * Viešpatie, atleisk man!

Vienas vieninteli, * šventas, galingas! * Tavin begrįžtančius * Glauski širdingai.

Vienas augščiausiasis, * Dieve Valdove! * Priimk tyriausiąją * Nūn mūsų šlovę.

Tave, o Dieve Tėve, * Praamžinas Kūrėjau, * Tikiu, tavin artėju, * Tikiu ir reiškiu šlovę.

Tave, o Jėzau Kristau, * Pasaulio Atpirkėjau, * Tikiu, nors nusidėjau, * Tikiu ir išpažįstu.

Tave, Dvasia Šventoji, * Gaivintoja —- Ramybe, * Ir vienąją Trejybę * Tikiu, tikiu — kartoju.

Tikiu Bažnyčią šventą, * Visuotiną ir vieną. * Tikiu ateisiant dieną * Gerųjų laimei lemtą.

Šventas, šventas, šventas, * Viešpatie galybių! * Dangus, žemė lenkias * Tavajai didybei.

Šventas, šventas, šventas, * Osanna augštybėj. * Kyla giesmės, maldos * Į tave, Trejybe!

Būki pagarbintas, * Būki pašlovintas, * Viešpačių Viešpatie, * Kristau Valdove!

Širdys nužemintos, * Tikinčios, reginčios * Lenkias tau Ostijoj * Šiame altoriuj.

Dievo Avinėli, * Nuodėmę išdildęs, * Lenki tiesai mūsų širdis, — * Pasigailėk mūsų!

Dievo Avinėli, * Nuodėmę išdildęs, * Lenki gėriui mūsų širdis, — * Pasigailėk mūsų!

Dievo Avinėli, Nuodėmę išdildęs, * Lenk malonei mūsų širdis, — * Duoki mums ramybę!⁹

Grįžtam, atgimę, * Vėl į namus, — * Laiminki, Dieve, * Laiminki mus. (2 x).

Dvasią parengęs, * Duoki drąsos — * Nešti pasaulin * Tavo šviesos. (2 x).

NUPLAUK, o Dieve, mano juodą kaltę * Kaip suodį nuo baltos drobulės, * Kad būčiau vertas (2x), * Tave maldaut šventoj aukoj.

Kad brolių meilę, gęstančią lyg žarą, * Atkurčiau vėl širdy manoj, * O Dieve geras (2x) * Meldžiu tave šventoj aukoj.

Dangaus augštybėje, * Amžių beribėje * Tau, mūsų Viešpatie, * Didi garbė! * Garbė nemirštama, * Garbė nelygstama * Širdies gelmėj.

Priimk maldavimus, * Džiugius dėkojimus, Kuriuos tau reiškiame * Meilėj gilioj. * Šventas Trejybėje, * Telk mus vienybėje * Mišių aukoj.

Iškėlę savo širdį * Kaip auką smilkalų, * Štai duoną mūs laukų * Ir vyną vynuogynų * Aukojam, Dieve, tau !

Pašvęski mūsų donį, * Suvilgyk kaip rasa, * Ir dieviška ranka * Tegu palies altorių * Gyvybės paslaptim.

Akis pakėlę aukos altoriun, * Dieve, mes regim: esi tu čia! * Esi nūn kūnas, esi nūn kraujas, — * Mūsų gyvybė, mūsų šviesa!

Tyliai atėjęs iš augšto sosto, * Galybių Dieve, esi arti: * Esi lyg brolis tolimo krašto, * Į mūsų tarpą meilę neši.

Nesu aš vertas, Viešpatie, * Nebūsiu niekad vertas, * Kad tu ateitum (2x) * Į mano širdį — * Į mano ilgesio namus. * Bet tarki žodį, * Tik vieną žodį, — * Ir mano sielai bus ramu.

Nesu aš vertas, Viešpatie, * Nebūsiu niekad vertas. * Bet tu ateiki (2x) * Į mano širdį — * Į mano ilgesio namus. * Gyvybės Žodi,

Marija, motina aukos, * Guodėja kenčiančios tautos! * Pažvelk būrin savo vaikų, * Maldaujančių globos.

Iš rankų tavo nekaltų, * Iš tavo ašarų gailių * Tegu išplauks versmė gaivi * Stiprybės nemarios.⁹

Tavo apgynimo, Dieve, šaukiam
Dieve, meldžiam tavo palaimos,
Iš dangaus malonių augšto skliauto
Saugok mus, globok ir veski mus.

    Tavo valioj, Dieve, mūsų viltys,
    Tavo rankoj mūs tėvų namai,
    Tavo saulėn mes kaip mažos smiltys
    Šia žeme keliaujam neramiai.⁸

IŠPARAI yra liturginė vakaro malda, paveldėta iš senų krikščionybės laikų. Jų kilmė yra krikščionybės lopšys — Jeruzalė. Jau 4-me šimtmetyje rinktasi į Kristaus karsto bažnyčią, apšviestą daugelio šviesų, giedota psalmai, melstasi ir klausyta pamokančių šventojo Rašto skaitymų. Šios pamaldos, vadinamos Lucernarium, buvo mišparų ir kompletų junginys. Nuo 5-to šimtmečio mišparai giedota atskirai, apie 4-6 valandą po pietų. Nuo to laiko ligi dabar jų forma išliko beveik ta pati: penki psalmai su antifonomis, trumpas pamokymas (skaitymas), himnas, Marijos giesmė Magnificat, malda ir viena Marijos antifonų.

Mišparai yra viešoji Bažnyčios malda, vartojama visuose katalikų kraštuose tuoj po iškilmingųjų mišių arba vakare, kaip sekmadienio pamaldų atbaiga. Tai iškilminga malda, giedama chorų, palydima vargonais, vartojant daug šviesų. Paprastai mišparų kalba yra tradicinė Bažnyčios kalba — lotyniškoji. Bet šiandien pamažu įsigali gimtoji kalba. Dėlto ir psalmai giedami nebe vieno choro, o visų bažnyčioj esančių tikinčiųjų arba choro ir tikinčiųjų pakaitomis.

Dixit Dominus Domino meo: “Sede a dextris meis, * donec ponam inimicos tuos scabellum pedum tuo-rum.”

Sceptrum potentiae tuae protendet Dominus ex Sion: * “Dominare in medio inimico-rum tuorum!

Tecum principatus die ortus tui in splendore sanctitatis : * ante luciferum, tam-quam rorem genui te.”
Juravit Dominus et non paenitebit eum : * “Tu es sacerdos in aeternum secundum or-dinem Melchisedech.”

Dominus a dextris tuis: *conteret die irae suae reges.

Judicabit nationes, acervabit cadavera; * conteret capita late per terram.

De torrente in via bibet, * propterea ex-tollet caput.

Gloria Patri, et Filio * et Spiritui Sanc-to.

Sicut erat in prin-cipio, et nunc, et sem-per, * et in saecula saeculorum. Amen.

Ant. Dixit Dominus Domino meo: “Sede a dextris meis.”

Ant. Magna opera Domini.

Viešpats tarė mano Viešpačiui : “Sėskis mano dešinėje, * kolei aš nepadarysiu iš tavo neprietelių tavo kojoms papėdės”.

Tavo galingą skeptrą Viešpats išties iš Siono: * “Viešpatauk savo neprietelių tarpe!

Tavo yra viešpatavimas tavo gimimo dieną šventame blizgėjime: * prieš aušrą, kaip rasą, aš pagimdžiau tave.”

Viešpats prisiekė, ir jis nesigailės: * “Tu kunigas per amžius Melkizedeko būdu.”

Viešpats tavo dešinėje: * savo rūstybės dieną jis sunaikins karalius.

Teis tautas, padarys krūvas lavonų; * sudaužys galvas plačiai kelyje.

Jis gers iš upelio kelyje, * todėl pakels augštyn galvą.

Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, * ir Šventajai Dvasiai.

Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, * ir per amžius. Amen.

Ant. Viešpats tarė mano Viešpačiui: “Sėskis mano dešinėje.”

Ant. Dideli Viešpaties darbai.

CELEBRABO D O m i n u m toto corde, * in coetu iustorum et con-gregatione.

Magna opera Domini, * scrutanda omnibus qui diligunt ea:

Maiestas et magni-ficentia opus eius: * et iustitia eius manet in aeternum.

Memoranda fecit mirabilia sua; * mi-sericors et Clemens est Dominus.

Escam dedit timen-tibus se ; * memor erit in aeternum foederis sui.

Potentiam operum suorum manifestavit populo suo, *ut daret eis possessionem gentium.

Opera manuum eius sunt fidelia et iusta ; * firma sunt omnia praecepta eius.

Stabilita in saecula, in aeternum, * facta cum firmitate et ae-quitate.

Redemptionem mi-sit populo suo, statuit in aeternum foedus suum; * sanctum et venerabile est nomen eius.

Initium sapientiae timor Domini : pru-denter agunt omnes, qui colunt eum ; * laus eius manet in aeter-num.

Gloria Patri...

Ant. Magna opera Domini ; exquisita in omnes voluntates euis

Ant. Qui timet Dominum.

Šlovinsiu Viešpatį visa širdimi * teisiųjų kuopoje ir susirinkime.

Dideli Viešpaties darbai, * tyrinėtini visų, kurie juos mėgsta.

Jo veikalai yra didenybė ir kilnumas; * ir jo teisybė pasilieka per amžius.

Jis padarė atsimintinus savo stebuklus; * gailestingas ir maloningas yra Viešpats.

Jis davė maisto tiems, kurie jo bijo ; * atsimins per amžius savo sandorą.

Jis apreiškė tautai savo veiklos galybę, * kad atiduotų jai, ką pagonys užvaldė.

Jo rankų darbai yra patikimi ir teisingi; * tvirti yra visi jo įsakymai.

Pastoviai nustatyti amžių amžiams, * paremti tvirtumu ir lygybe.

Jis siuntė savo tautai išvadavimą, padarė savo sandorą amžiams; * šventas ir gerbtinas yra jo vardas.

Baimė Viešpaties yra pradžia išminties ; išmintingai daro visi, kurie garbina jį; * jo šlovė lieka per amžius.

Garbė Dievui...

Ant. Dideli Viešpaties darbai; visa jo valios parinkta.

Ant. Kurs bijo Viešpaties.

Beatus vir qui timet Dominum, * qui mandatis eius delec-tatur multum.

Potens in terra erit semen eius; * genera-tioni rectorum benedi-cetur.

Opes et divitiae erunt in domo eius, * et munificentia eius manebit semper.

Oritur in tenebris ut lumen rectis, * clemens et misericors et iustus.

Bene est viro qui miseretur et commo-dat, * qui disponit res suas cum iustitia.

In aeternum non vacillabit; * in memo-ria aeterna erit iustus.

A nuntio tristi non timebit; * firmum est cor eius, sperans in Domino.

Constans est cor eius, non timebit, * donec confusos videat adversarios suos.

Distribuit, d o n a t pauperibus, munificen-tia eius manebit sem-per: * cornu eius ex-tolletur cum gloria.

Peccator videbit et indignabitur, dentibus suis frendet et tabes-cet; * desiderium pec-catorum peribit.

Gloria Patri...

Ant. Qui timet Do-minum, in mandatis eius cupit nimis.

Ant. Šit nomen Domini.

Palaimintas žmogus, kurs bijo Viešpaties, * kurs labai mėgsta jo įsakymus.

Jo ainija bus galinga žemėje; * teisiųjų giminė bus laiminama.

Lobis ir turtai bus jo namuose, * ir jo dosnumas pasiliks visados.

Jis teka kaip šviesa tamsybėse doriesiems,* maloningas ir gailestingas ir teisus.

Laimingas žmogus, kurs pasigaili ir skolina, kurs tvarko savo dalykus teisingai.

Per amžius nesiūbuos, * amžinoje atmintyje bus teisusis.

Jis nebijos liūdnos žinios, * stipri yra jo širdis: jis turi vilties Viešpatyje.

Patvari yra jo širdis, ir nesibijos, * kol nepamatys savo priešų sugėdintų.

Jis dalina, dovanoja beturčiams, jo dosnumas pasilieka visados; * jo ragas bus su garbe išaugštintas.

Nusidėjėlis matys ir pyks, grieš savo dantimis ir nyks; *nusi-dėjėlių geismas nueis niekais.

Garbė Dievui...

Ant. Kurs bijo Viešpaties, labai mėgsta jo įsakymus.

Ant. Tebūnie Viešpaties vardas.

LAUDATE, servi Domini, * laudate nomen Domini.

Sit nomen Domini benedictum * et nunc et usque in aeternum.

A solis ortu usque ad occasum eius * laudetur nomen Domini.

Excelsus super om-nes gentes Dominus, * super caelos g 1 or i a eius.

Quis sicut Dominus, Deus noster, qui sedet in alto * et oculos de-mittit in caelum et in terram ?

Sublevat a pulvere inopem, * e stercore erigit pauperem.

Ut collocet eum cum principibus, * cum principibus populi sui.

Habitare facit eam, quae sterilis erat in domo, * matrem filio-rum laetantem.

Gloria Patri...

Ant. Sit nomen Domini benedictum i n saecula.

Ant. Deus autem noster.

Šlovinkite, Viešpaties tarnai, * šlovinkite Viešpaties vardą.

Tebūnie Viešpaties vardas šlovinamas * ir dabar ir per amžius.

Nuo saulės tekėjimo ligi jos nusileidimo * tebūnie šlovinamas Viešpaties vardas.

Kilnesnis už visas tautas Viešpats, * jo garbė augščiau dangaus.

Kas kaip Viešpats, mūsų Dievas, kurio sostas augštybėje * ir kurio akys žvelgia į dangų ir į žemę.

Jis pakelia vargšą iš dulkių, * iškelia beturtį iš mėšlo.

Kad pasodintų jį su kunigaikščiais, * su savo tautos kunigaikščiais.

Apgyvendina namuose tą, kuri buvo nevaisinga,* kaip linksmą vaikų motiną.

Garbė Dievui...

Ant. Tebūnie Viešpaties vardas garbinamas per amžius.

Ant. Mūsų gi Dievas.

Cum exiret Israel de Aegypto, * domus Jacob de populo barbaro.

F a c t u s est Juda sanctuarium eius, * Israel regnum eius.

Mare vidit et fugit, * Jordanis vertit se retrorsum.

Montes saltarunt ut arietes, * colles ut agnelli.

Quid est tibi, mare, quod fugis? * Jordanis, quod vertis te retrorsum ?
Montes, quod salta-tis ut arietes, * colles, ut agnelli?

A facie Domini cont-remisce, terra, * a facie Dei Jacob,

Kai Izraelis ėjo iš Egipto, * Jokūbo namai iš svetimos tautos.

Tuomet Judas pasidarė jo šventovė, * Izraelis jo karalystė.

Jūra pamatė ir pasitraukė, * Jordanas pasuko atgal.

Kalnai šoko kaip a-vinai, * kauburiai kaip avinėliai.

Kas tau, jūra, kad tu bėgi? * Jordane, kad tu gręžies atgal?

Kalnai, kad šokate kaip avinai? * kauburiai, kaip avinėliai ?

Nuo Viešpaties veido sudrebėk, žeme, * nuo Jokūbo Dievo veido,

Qui convertit pet-ram in stagnum aqua-rum, * rupem in fon-tes aquarum.

Non nobis, Domine, non nobis, sėd nomini tuo da g l o r i a m, * propter misericordiam tuam, propter fidelita-tem tuam.

Quare dicant gen-tes: * “Ubinam est Deus eorum ?”

Deus noster in cae-lo est; * omnia, quae voluit, fecit.

I d o 1 a eorum sunt argentum et aurum, * opus manuum homi-num.

Os habent, et non loquuntur * oculos habent, et non vident.

A u r e s habent, et non audiunt: * nares habent, et non odoran-tur.

Manus habent, et non palpant; pedes habent, et non ambulant;

* sonum non edunt gutture suo.

Kurs pavertė uolą vandenų liūnu, * akmenį vandenų šaltiniu.

Ne mums, Viešpatie, ne mums, bet savo vardui duok garbę, * dėl tavo gailestingumo, dėl tavo ištikimybės.

Kam turėtų sakyti pagonys: * “Kur gi yra jų Dievas?”

Mūsų Dievas yra danguje: * jis padarė visa, ko norėjo.

Jų stabai yra sidabras ir auksas, * žmonių rankų darbas.

Turi burną ir nekalba; * turi akis ir nemato;

Turi ausis ir negirdi ; * turi nosis ir neuosto.

Turi rankas ir ne-čiupinėja; turi kojas ir nevaikščioja;

* jie neduoda garso savo gerkle.

Similes eis erunt, qui faciunt ea, * om-nis qui confidit in eis.

Domus Israel confidit in Domino: * adiu-tor eorum et clipeus eorum ėst.

Domus Aaron con-fidit in Domino: * adiutor eorum et clipeus eorum ėst.

Qui timent Domi-num, confidunt in Domino : * adiutor eorum et clipeus eorum est.

Dominus recordatur nostri * et benedicet nobis;

Benedicet domui Is-rael, * benedicet domui Aaron.

Benedicet iis qui timent Dominum, * tam pusillis quam maiori-bus.

Dominus multi-plicabit vos, * vos et filios vestros.

Benedicti vos a Domino, * qui fecit cae-lum et terram.

Panašūs bus į juos tie, kurie juos dirba, * kiekvienas, kurs jais pasitiki.
Izraelio namai pasitiki Viešpačiu: * jis yra jų padėjėjas ir skydas.

Aarono namai pasitiki Viešpačiu; * jis yra jų padėjėjas ir skydas.

Kurie bijo Viešpaties, pasitiki Viešpačiu: * jis yra jų padėjėjas ir skydas.

Viešpats atsimena mus * ir palaimins mus:

Palaimins Izraelio namus, * palaimins A-arono namus.

Jis palaimins tuos, kurie bijo Viešpaties,

* taip mažus kaip ir didelius.

Viešpats padaugins jus: * jus ir jūsų vaikus.

Jūs palaiminti Viešpaties, * kurs padarė dangų ir žemę.

LUCIS Creator optime,

Lucem dierum proferens.

Primordiis lucis novae

Mundi parans originem.

Qui mane iunctum vesperi

Diem vocari praecipis;

Hiabitur tetrum chaos,

Audi preces cum fletibus.

Ne mens gravata crimine,

Vitae sit exui munere,

Dum nil perenne cogitat,

Seseque culpis illigat.

Caeleste pulset ostium:

Vitale tollat praemium:

Vitemus omne noxium:

Purgemus omne pessimum.

Šviesos Kūrėjau gerasai,

Dienos uždegęs žiburį,

Naujos šviesos spindėjimu

Pasauliui pradžią padarei.

Kursai liepi diena vadint

Nuo aušros tarpą lig tamsos;

Jau artinas biauri tamsa,

Klausyk mūs ašarų, maldų.

Dėmių prislėgtos mūs sielos

Nestumki nuo šviesos dausų,

Kai, amžinybę užmiršus,

Po kalčių purvą braidžiot ims.

Į dangaus tebeldžia vartus,

Dausų te užmokestį gaun’;

Tevengia, kas tik kenkia jai,

Tešalina piktą visokį.

Magnificat † anima mea Dominum;

Et exsultavit spiritus meus * in Deo salvatore meo,

Quia respexit humilitatem ancillae suae:

* ecce enim ex hoc beatam me dicent omnes generationes.

Quia fecit mihi magna qui potens est,

* et sanctum nomen eius.

Mano siela † garbina Viešpatį,

Ir mano dvasia džiaugiasi * Dievuje, Išganytojuje.

Nes jis pažvelgė į savo tarnaitės žemumą.

* Štai, nuo dabar visos kartos vadins mane palaiminta.

Nes didelių dalykų padarė man Galingasis,

* kurio vardas šventas.

Et misericordia eius a progenie in progenies * timentibus eum.

Fecit potentiam brachio suo;
* dispersit superbos mente cordis sui.

Deposuit potentes de sede,
* et exaltavit humiles.

Esurientes implevit bonis,
* et divites dimisit inanes.

Suscepit Israel, servum suum, * recordadatus misericordiae suae,

Sicut locutus est ad patres nostros,
* erga Abraham et semen eius in saecula (Luc. 1, 46—55).

Gloria Patri. ..

Dominus vobiscum.

Et cum spiritu tuo.

Jo gailestingumas iš kartos į kartą * tiems, kurie jo bijo.

Jis parodo savo peties galybę,
* išsklaido tuos, kurie puikūs savo širdies mintyje.

Jis numeta nuo sosto galiūnus
* ir išaugština žemuosius.

Alkstančius jis pripildo gėrybių, * turtuolius paleidžia tuščius.

Jis palaikė savo tarną Izraelį* atsimindamas savo gailestingumą,

Kaip buvo kalbėjęs mūsų tėvams,
* Abraomui ir jo vaikų vaikams per amžius (Luk. 1, 46—55).

Garbė Dievui...

Viešpats su jumis.

Ir su tavimi.

Melskimės: Suteik mums, Viešpatie, nuolatinę savo šventojo Vardo baimę, taip pat ir meilę, nes tu niekuomet nepaliauji vadovavęs tiems, kuriuos sutvirtini savo meilėje. Kurs gyveni ir viešpatauji su Dievu Tėvu Šventosios Dvasios vienybėje Dievas per visus amžių amžius. Amen.

Melskimės: Suteik, meldžiame, Viešpatie, savo malonę mūsų sieloms, kad mes, kurie, angelui apreiškiant, pažinome Kristaus, tavo Sūnaus, įsikūnijimą per jo kančią ir kryžių, būtume nuvesti į prisikėlimo garbę. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Melskimės: Dieve, kurs per vaisingą švenčiausios Marijos mergystę suteikei žmonių giminei amžinojo išganymo turtus, duok, meldžiame, kad mes patirtume užtarimo tosios, per kurią nusipelnėme gauti gyvybės Leidėją, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų. Amen.

Melskimės: Suteik, gailestingasis Dieve, mūsų silpnybei pagelbos, kad mes, kurie švenčiausiąją Dievo Gimdytoją minime, jos užtarimo paremti iš savo nedorybių atsikeltume. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Melskimės: Dieve, kurs savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, prisikėlimu teikeis pradžiuginti pasaulį, duok, meldžiame, kad per jo Motiną, Mergelę Mariją, gautume amžinojo gyvenimo džiaugsmų. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Salve, Regina, Mater misericordiae; vita, dulcedo et spes nostra, salve. Ad te clamamus exules filii Hevae. Ad te suspiramus, gementes et flentes in hac lacrimarum valle. Eia ergo, advocata nostra, illos tuos misericordes oculos ad nos converte. Et J e s u m, benedictum fructum ventris tui, nobis post hoc exilium ostende. O clemens, o pia, o dulcis Virgo Maria.

V. Ora pro nobis, sancta Dei Genitrix.

R. Ut digni efficiamur promissionibus Christi.

Sveika, Karaliene, gailestingumo Motina, mūsų gyvybe, saldybe ir viltie, sveika. Tavęs šaukiamės ištremtieji Jievos vaikai. Tavęs dūsaujame, vaitodami ir verkdami šiame ašarų klonyje. Taigi tad mūsų užtarytoja, savo gailestingąsias akis į mus atkreipki. Ir Jėzų, pagarbintą savo įsčios vaisių, mums po šio ištrėmimo parodyk. O meilingoji, o maloningoji, o saldžiausioji Mergele Marija.

K. Melskis už mus, šventoji Dievo Gimdytoja.

Ž. Kad taptume verti Kristaus pažadų.

Melskimės: Visagalis amžinasis Dieve, kurs, veikiant Šventajai Dvasiai, garbingosios Mergelės Motinos Marijos kūną ir sielą priruošei, kad nusipelnytų pasidaryti verta tavo Sūnaus buveinė, duok, kad, kurie džiaugiamės jos minėjimu, jos maloniu užtarimu būtume išgelbėti nuo dabartinio pikto ir nuo amžinosios mirties. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Danguj užsnūsta visos žvaigždės,
    Tik tu dar, Viešpatie, budi.
    Tik tavo sopulingos žaizdos
    Liepsnoja rankose ir kojose
    Per kiaurą naktį.
    Liepsnoja perdurtoj širdy
    Lig pat aušros,
    Kaip gyvos ugnys.¹¹

RISTUS atėjo, kad mes turėtume gyvenimo ir gausiau turėtume (Jon. 10, 10). Gyvenimas, kur j jis turi, yra pilnas malonės. Iš tos pilnybės jis teikia ir mums — tiesiai, be tarpininkų, ir tarpiškai — per savo sakramentus.

Sakramentai yra regimi ženklai, perteikią mum neregimą Dievo dovaną — malonę. Mūsų būtis yra regima — medžiaginė ir neregima — dvasinė, dėl to Kristus panoro naudoti medžiagą — vandenį, aliejų, duoną, vyną, žodį, rankų lietimą, — kad mūsų dvasiai perduotų savo dvasinės gyvybės. Tokia buvo jo valia, kad mes atgimtume iš vandens ir šv. Dvasios; kad mums būtų atleistos nuodėmės, kam jo žodžiu jos bus atleistos; kad valgytume jo Kūną duonos pavidalu ir gertume jo Kraują vyno pavidalu; kad rankų uždėjimu būtų perduodamos šv. Dvasios dovanos...

Dieviškasis gyvenimas perteikiamas septyniais šaltiniais. Krikštu jis įdiegiamas, sutvirtinimu — stiprinamas, atgaila (išpažintimi) — grąžinamas (kai nuodėmė jį sunaikina), šv. komunija—-maitinamas, ligonių sakramentu — apsaugomas ir pagilinamas. Iš atskiro žmogaus jis praplečiamas į bendruomenę. Moterystė pašvenčia šeimą ir teikia malonių fizinei gyvybei parengti bei ugdyti. Kunigystė duoda dvasinės tėvystės galią: atgimdyti žmonėse dvasinę gyvybę.

Sakramentinę malonę gauna kiekvienas, kuris parengęs savo dvasią, atlieka reikiamus sakramentų aitus. Tačiau pilnesnę ir gausesnę malonę gauna tas, kuris gyviau, jautriau ir veiksmingiau jai pasirengia ir į ją atsiliepia savo gyvenimu.

IRMASIS sakramentas atveria duris išganymui ir parengia kelią kitiem sakramentam. Krikštas mus atgimdo iš vandens ir Šventosios Dvasios ir mus įsūnija Dievuje. Mes tampame Kristaus broliais, nes įsijungiame į jo mistinį kūną. Pasidarome lyg vynmedžio šakelės, gyvybiškai surištos su kamienu.

Krikštas sukuria naują būseną ne tik atkiram žmoguje. Jis kuria naują bendruomenę žmonėse. “Mes esame pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad būtume vienas kūnas” (1 Kor. 12, 13). Tokiu mistiniu kūnu tampa ir pakrikštytoji tauta. “Visi esame vienas kūnas ne tik Kristuje, bet ir tėvynėje” (kan. Mikalojus Daukša, 1599).

Dieve, mūsų visų Tėve, priimk šią mūsų kūdikio auką, kurią nūnai darome, kaip esi priėmęs savo žemėn atėjusio Sūnaus auką. Tegu jis priklauso tik tau savo valia ir savo tikėjimu, kai ateis į metus.

Dieve, mūsų Atpirkėjau, nuplauk krikšto vandeniu tą pirminę dėmę, kurią žmogaus nepaklusnumas užtraukė visiems žmonių vaikams. Išdildyk jame blogio daigus, kuriuos mūsų nuodėminga prigimtis jam perdavė.

Dieve, širdžių Pašventintojau, ateik į šią mažą mūsų kūdikio širdelę per šį nuostabų sakramentą, tegu sotinasi ji tavo šviesos džiaugsmu ir tavo dovanų saldumu.^M

Pašventink, Viešpatie, šį trapų mūsų meilės vaisių, kad jis augtų malonėje ir būtų vertas tavo vaikų garbės. Jis nūn priklauso ne tik mums, bet ir sau. Kokia pagarba turim priimti šią naują dovaną, kurią tavo sakramentai pergimdė ir nauju charakteriu paženklino!

Tavo kunigo rankos įspaudė jo pečiuose ir krūtinėje kryžiaus ženklą, kurį mums teks ryškinti. Mažoji galvelė buvo patepta šventais aliejais, kaip kitados tau pašvęstų valdovų. Viso šio sakramento ženklai kalbėjo apie tikėjimą, kurio šis mūsų vaikutis ateina išpažinti. Dieve, kokį tikėjimą turim pažadinti mes, jo tėvai, ir kokį tyrą jausmą turim nešiotis savo dvasioje, kad tų baltų krikšto drabužėlių nesuteptume ir tos degančios žvakės neužpūstume!

Globok naujai įžiebtą savo žiburį mūsų šeimoje ir stiprink mūsų jėgas ir didink mūsų budrumą, kad per savo kūdikį mokėtume išpildyti tavo valią.⁵⁴

Mūsų rankose, Dieve, tu leidi įvykti nuostabiai perkaltai. Mūsų rankose šis kūdikis gims malonei ir tavo karalystei. Per mūsų lūpas jis kalbės tau didžius žodžius: išpažins tikėjimą ir atsižadės pikto. Duok, kad šie žodžiai būtų ir mūsų valios dalis, nes argi tu norėtum girdėti tuščią mūsų kalbą šito nekalto liudininko akivaizdoje!

Mes norim sekti tuos ženklus, kuriais tu vykdai sakramentinį stebuklą ir norim kartoti žodžius, kuriuos kitados už mus tarė mūsų krikšto tėvai. Norim pakartoti mūsų pačių krikšto pažadus, kad tai, ką tu davei tada be mūsų asmeninės valios, būtų atlikta mūsų sąmoningos valios aktu.⁹

Dėkojame tau, Viešpatie, už malonę, kurios perteikimo liudininkai ir dalyviai buvome. Teauga ji šioje mažoje būtybėje ir teneša brandžius vaisius.

Grąžinam šį kūdikį į tėvų rankas ir paliekam jų tolimesnei globai. Laimink jį, kuris mums nuo šiol nebėra svetimas, nes tavo sakramentas sujungė mus su juo. Laimink tėvus, kad jų dvasiai nepristigtų jėgos išauginti šį naują daigą, vertą tavo vardo.⁹

Dabartines apeigos yra išaugusios iš katekumenų krikšto senais laikais. Jos buvo atliekamos ne vienu laiku. Pirmosios trys apeigų dalys buvo atskirai atliekamos 3 ir 4 gavėnios savaitę bei did. šeštadienį iš ryto, o ketvirtoji esminė dalis — Velykų naktį. Pirmose trijose dalyse yra gražių maldavimų ir simbolinių veiksmų, kurie įveda į esminį krikšto aktą. Be kitko, seniau vartota ir egzorcizmai, kurie šiandien, krikštijant mažus vaikus, turi simbolinę prasmę.

Kunigas (K) pasitinka bažnyčios prieangy krikšto tėvus (Kt) ir pasiteirauja kūdikio vardo. Po to: 1. klausinėja krikštijamąjį, už kurį atsako krikšto tėvai, 2. kvėpia jam Šv. Dvasią, 3. ženklina kryžiumi kaktą ir krūtinę, 4. uždeda rankas ant galvutės ir meldžiasi, 5. teikia druskos, kuri simbolizuoja išmintį.

Melskimės: Viešpatie, išklausyk maloningai mūsų maldų ir savo nuolatine globa apsaugok savo išrinktąjį (-ją) N, paženklintą Viešpaties kryžiumi. Tegu jis (ji) laikosi tavo tiesos pradmenų, saugo tavo įsakymus ir taip pasiekia atgimimo garbę. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Kt. Amen.

4. Melskimės: Visagalis, amžinasis Dieve, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėve, pažvelk maloniai į savo tarną (tarnaitę) N, kurį (-ią) pašaukei tikėjimo pradžiai. Pašalink iš jo (jos) bet kurį širdies aklumą, nutrauk visas piktojo kilpas, kuriom buvo surištas (ta). Atverk, Viešpatie, savo gailestingumą ir pripildyk savo išmintimi, kad jis (ji) būtų laisvas (-a) nuo nedorų geidimų ir, veikiamas (-ma) tavo šventų įstatymų, džiaugsmingai tau Bažnyčioje tarnautų bei kasdien tobulėtų. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Kt. Amen.

5- N, priimk išminties druskos. Tebūna ji tau gailestingumo ženklas amžinam gyvenimui. Kt. Amen.

K. Ramybė su tavim! Kt. Ir su tavimi, Tėve!

K. Melskimės: Mūsų tėvų Dieve, tiesos Kūrėjau, mes prašome tave, pažvelk maloniai į savo tarną (tarnaitę) N, kad jis (ji), ragavęs (-vusi) pirmąjį druskos valgį, daugiau ne-bealktų. Pasotink jį (ją) dangaus maistu, kad kupinas (-na) karštos dvasios ir džiugios vilties, nuolatos tavo vardui tarnautų. Vesk jį (ją), Viešpatie, prašome, prie atgimimo šaltinio, kad kartu su tavo tikinčiaisiais gautų pažadėtą amžinąjį atlyginimą. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Kt. Amen.

Kunigas šią dalį pradeda 1. egzorcizmu, 2. vėl ženklina kaktą kryžium, 3. uždeda ranką ant galvutės ir meldžiasi, 4. ima kūdikį Bažnyčios globon (simboliškai uždedamas stulą) ir veda į bažnyčią, kur 5. atliekamas tikėjimo išpažinimas.

1. Aš prisiekdinu tave, netyroji dvasia, Dievo Tėvo, † ir Sūnaus, † ir Šventosios † Dvasios vardu, kad išeitumei ir atsitolintumei nuo šio Dievo tarno (tarnaitės) N. Nes tau įsako, pasmerktoji dvasia, tas pats, kurs vaikščiojo ant jūros ir ištiesė savo dešinę skęstančiam Petrui. Dėl to pripažink savo pasmerkimą, prakeiktoji dvasia, ir duok garbę gyvajam ir tikrajam Dievui; duok garbę Jėzui Kristui, jo Sūnui, ir Šventajai Dvasiai. Atsitolink nuo šio Dievo tarno (tarnaitės) N, nes jį (ją) pasirinko Dievas ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus, pašaukdamas šventai malonei, palaimai ir krikšto šaltiniui.

2. Ir tu, pasmerktoji dvasia, niekuomet nedrįsk pažeisti šio kry†žiaus ženklo, kurį darome ant jo (jos) kaktos. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Kt. Amen.

3. Melskimės: Šventasis Viešpatie, visagalis Tėve, amžinasis Dieve, šviesos ir tiesos Kūrėjau, meldžiame, parodyk šiam savo tarnui (šiai tarnaitei) N savo amžinąjį gailestingumą. Apšviesk jį (ją) savo pažinimo šviesa. Apvalyk jį (ją) ir pašventink. Duok tikrą pažinimą, kad, tapęs vertas (tapusi verta) krikšto malonės, turėtų tvirtą viltį, tikrą sprendimą ir šventą mokslą. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Kt. Amen.

4. N, įeik į Dievo šventovę, kad su Kristumi būtumei amžinojo gyvenimo dalyvis (-vė). Kt. Amen.

5. Prie krikštyklos K ir Kt kalba Tikiu Dievą (žr. 622 p.) ir Tėve mūsų (621 p.).

Kunigas vėl kartoja 1. egzorcizmą, 2. tepa seilėm kūdikio ausis ir šnerves, 3. klausia tris kart, ar atsižada piktojo ir 4. tepa kūdikio krūtinę bei pečius ka-tekumenų aliejumi.

1. Aš prisiekdinu tave, netyroji dvasia, vardan Dievo † Tėvo visagalio, vardan Jėzaus † Kristaus, jo Sūnaus, mūsų Viešpaties ir Teisėjo ir vardan Šventosios † Dvasios, kad at-stotumei nuo šio Dievo kūrinio N, kurį (-ią) mūsų Viešpats teikėsi pašaukti į savo šventovę, kad jis (ji) taptų gyvojo Dievo buveinė ir kad jame (joje) gyventų Šventoji Dvasia. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį, kuris ateis teisti gyvuosius ir mirusius ir visą pasaulį. Kt. Amen.

2. Ephphetha — atsiverkite.. . maloniam Dievo kvapsniui! O tu, piktoji dvasia, pasišalink, nes prisiartino Dievo teismas.

3. K. N, ar atsižadi piktosios dvasios? Kt. Atsižadu!

K. Ir visų jos darbų? Kt. Atsižadu!

K. Ir visos jos puikybės? Kt. Atsižadu.

4. Aš patepu tave išganymo † aliejumi Jėzuje Kristuje, mūsų Viešpatyje, kad turėtumei amžinąjį gyvenimą. Kt. Amen.

Ši esminė krikšto dalis prasideda 1. tikėjimo išpažinimu, toliau 2. krikštas, pilant 3 kartus vandenį ir tariant Trejybės vardus (tuo metu Kt laiko dešines rankas ant kūdikio krūtinėlės), 3. tepimas galvutės (kaip seniau karaliams) šv. chrizma, 4. teikimas balto krikšto drabužėlio ir degančios žvakės, 5. užbaigos linkėjimas. Šią apeigų dalį kunigas pradeda, pakeitęs violetinę stulą baltąja.

1. K. N, ar tiki Dievą Tėvą visagalį dangaus ir žemės Sutvėrėją? Kt. Tikiu!

K. Ar tiki Jėzų Kristų, vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį, gimusį ir kentėjusį ? Kt. Tikiu!

K. Ar tiki Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš mirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą? Kt. Tikiu!

2. K. N, ar nori būti pakrikšytas? Kt. Noriu!

K. N, aš tave krikštiju vardan Dievo † Tėvo, ir Sū†naus, ir Šventosios † Dvasios.

3. Visagalis Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris tave atgimdė vandeniu ir Šventąja Dvasia ir kuris tau atleido visas nuodėmes, jis pats tepatepa tave išganymo † chrizma tame pačiame Jėzuje Kristuje, mūsų Viešpatyje amžinam gyvenimui. Kt. Amen.

K. Taika tebūna su tavim. Kt. Ir su tavim, Tėve!

4. Primk baltą rūbą ir nešiok jį nesuteptą iki stosi prieš Viešpatį Jėzų Kristų - Teisėją, kad gautum amžinąjį gyvenimą. Kt. Amen.

Priimk degančią žvakę ir saugok ištikimai savo krikštą. Laikykis Dievo įsakymų, kad Viepačiui ateinant į dvasines vedybas, galėtumei jį pasitikti kartu su visais šventaisiais dangaus buveinėje ir su juo gyventumei amžių amžius. Kt. Amen.

5. K. N, eik ramybėje, ir Viešpats tebūna su Tavim! Kt. Amen.97

Krikštą gavome būdami kūdikiais. Pažadus, kuriuos turėjome duoti, mūsų vardu davė krikšto tėvai. Tuose pažaduose buvo du pagrindiniai dalykai: atsižadėjimas pikto (piktosios dvasios) ir išpažinimas augš-čiausiojo gėrio (Dievo). Tai, ką už mus pažadėjo krikšto tėvai, dabar tenka mums pakartoti. Tai nėra krikšto pakartojimas, bet tik tos valios, kuri tada buvo įdiegta ir tolimesniu krikščionišku gyvenimu buvo vykdoma.

Kristus pats, po savo 40 dienų pasninko, turėjo tris kartus sudrausti gundžiusią piktąją dvasią. Dėl to giliai prasminga ir mums, ypač po rekolekcijų, pakartoti savo atsiribojimą nuo pikto ir išpažinti bei pagarbinti Dievą, mūsų Gėrį. Reikia, kad mes tai padarytume sąmoningai ir laisva valia, nes dorinė tobulybė glūdi laisvame gėrio vykdyme.

Kunigas: Dievas pašaukė mus, kad būtume gyvoji jo Bažnyčia ir kad mumyse gyventų šventoji Dvasia. Per krikštą jis pašalino iš mūsų širdžių piktąją pražūties

dvasią. Tačiau ji nesiliauja mus gundžiusi. Atsakykite, ar jūs atsižadate jos?

K.: Tad gręžkimės prie Kristaus, kuris kryžiaus auka atpirko mus iš pikto. Prisiminkim, ką jis yra sakęs: Aš neišsiginsiu prieš savo dangaus Tėvą tų, kurie neišsigins manęs prieš žmones! Viešai pareiškime, kad būsime ištikimi jam, jo mokslui ir tikėjimui, kurį jis suteikė mums per krikštą.

K.: Ar tikite Jėzų Kristų, vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį, gimusį ir kentėjusį?

K.: Ar tikite Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, kūno iš mirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą?

⁶ Šis pažadų aktas buvo paruoštas kar. Mindaugo krikšto 700 m. sukakčiai ir 1951 m. buvo viešai kalbamas Naujosios Anglijos lietuvių.

Per šventąjį krikštą įjungei mus tarsi skiepą į medį, | kuriuo esi tu, Švenčiausioji Trejybe, | gyvasis Medi, tekanti malonių srove. | Įjungei mus į save | ir į tą garbingą skaičių mūsų tautiečių, | kurie buvo ir yra paženklinti tuo pačiu tikėjimo ženklu. | Argi šis ženklas nebuvo ir nėra ta jungtis, | kuri sieja lietuvį su lietuviu | ir visą lietuvių tautą su tavimi, mūsų Dieve ir Viešpatie.

Krikšto metu viešai ir iškilmingai atsižadėjome pikto, | išpažinome tikėjimą tavimi, dangaus Tėve, | tavo Sūnumi Jėzumi Kristumi ir Šventąja Dvasia. | Ryžomės degti meile ir išsaugoti skaistumą.

UTVIRTINIMAS paženklina žmogų nauju dvasiniu subrendimu, sustiprina jo būseną Kristaus mistiniame kūne, toliau vysto per krikštą gautas dovanas ir svarbiausia — įbrėžia sieloje naują neišdildomą ženklą.

Sutvirtinimas mums yra tai, kas apaštalams buvo Sekmines. Dvasios įkvėpti mes kitaip tikime, viliamės ir mylime. Kitaip gyvename, padedami ir kitiems kitaip gyventi. Kitaip ir meldžiamės, subrendusio krikščionio širdim ir lūpom.

Ateik, Šventoji Dvasia! Nuženk į mane, kaip buvai nužengusi Sekminėse j tavo apaštalus. Apšviesk mano protą, sušildyk širdį meile, kad aš, tavo pagalbos ir malonės padedamas, savo pareigas geriau pažinčiau ir atlikčiau. Padaryk, mano Viešpatie, kad mano siela aiškiai pažintų tavo tiesą ir neklystų. Duok man išminties, iš tavęs kylančios, kuri man būtų skydas prieš kiekvieną klaidingą pasaulio mokslą. Sustiprink mano tikėjimą, kad ištikimai tarnaučiau tavo Bažnyčiai ir noriai atlikčiau jos pareigas. Leisk iš jaunų dienų tavyje jieškoti stiprybės, paguodos ir visokios laimės. Tavo šviesa teveda mane į amžiną gyvenimą ir išganymą. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.³⁸

Visagalis amžinasis Dieve, kuris leidai atgimti iš vandens ir Šventosios Dvasios ir suteikei nuodėmių atleidimą, siųsk, meldžiame tave, virš mūsų savo Šventąją Dvasią, paženklintą septynių malonės spindulių: suraminimo, išminties, žinojimo, patarimo, tvirtybės, mokslo ir pamaldumo! Pripildyk mūsų dvasią giliausios pagarbos tau ir paženklink mus Kristaus kryžiaus ženklu, kad būtume verti laimėti amžinąjį gyvenimą. Per tą patį Kristų, tavo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris su tavimi gyvena ir viešpatauja Šv. Dvasios vienybėje. Amen.

SUTVIRTINIMĄ gali teikti tik vyskupai, bet nuo 1964. 9. 14 Ap. Sostas leido ir kunigams, jei yra skubus bei rimtas atvejis. Šią teisę vyskupai perteikia klebonams, ligoninių kapelionams ir kitiems, pagal reikalą. Apeigos nesiskiria, ar jas atlieka vyskupas, ar kunigas. Esminis momentas yra rankos uždėjimas ant galvos ir kaktos paženklinimas šv. chrizma.

Prieš esminį veiksmą ir po jo kunigas (K) kalba maldas, kurioms atsako sutvirtinamasis arba sutvirtinimo tėvas bei motina (T). Šie per esminį apeigų momentą uždeda ranką ant dešinio peties sutvirtinamajam (-jai).

K. Teateina ant tavęs Šventoji Dvasia ir Augščiausiojo galia tesaugo tave nuo nuodėmių. T. Amen.

K. Mūsų pagalba yra Viešpats. T. Kuris sukūrė dangų ir žemę.

K. Viešpatie, išklausyk mano maldos.

T. Ir mano balsas tave tepasiekia.

K. Viešpats su jumis. T. Ir su tavimi, Tėve!

K. Melskimės: (ištiesęs virš sutvirtinamojo rankas): Visagalis amžinasis Dieve, kuris šį savo tarną (šią tarnaitę) teikeisi atgimdyti vandeniu ir Šventąja Dvasia ir kuriam (-riai) atleidai visas nuodėmes, siųsk dabar iš dangaus savo Šventąją Dvasią Ramintoją. T. Amen.

K. Patarimo ir tvirtybės Dvasią. T. Amen.

K. Pažinimo ir pamaldumo Dvasią.

T. Amen.

K. Pripildyk jį (ją) šventos baimės Dvasia ir pažymėk Kristaus kryžiaus † ženklu amžinajam gyvenimui. Per tą patį Jėzų Kristų, savo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris su tavimi gyvena ir viešpatauja, tos pačios Šv. Dvasios vienybėje, Dievas per visus amžius. T. Amen-

Tardamas vardą ir uždėjęs dešinę ranką ant galvos, kunigas nykščiu tepa sutvirtinamojo (osios) kaktą ir taria:

N, aš tave ženklinu kryžiaus † ženklu ir sutvirtinu tave išganymo chrizma vardan Dievo † Tėvo, ir Sū†naus, ir šventosios † Dvasios. T. Amen.

K. Sutvirtink, ką esi padaręs mumyse, Viešpatie, iš savo šventovės, kuri yra Jeruzalėje (Ps. 67). Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai. Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius. T. Amen.

K. Sutvirtink (pakartoja ligi Garbė Dievui ir po to:) Parodyk, Viešpatie, mums savo gailestingumą. T. Ir suteik mums savo išganymą.

K. Viešpatie, išklausyk mano maldos.

T. Ir mano balsas tave tepasiekia.

K. Viešpats su jumis. T. Ir su tavim, Tėve!

K. Melskimės: Dieve, kuris savo apaštalams davei Šv. Dvasią ir panorėjai per juos bei jų įpėdinius teikti kitiems tikintiesiems, — pažvelk maloniai į mūsų patarnavimą, kurį nuolankiai atlikome. Duok, kad ta pati Dvasia, atėjusi į širdį to (tos), kurio (-rios) kaktą patepėme šv. chrizma ir paženklinome šv. kryžiaus ženklu, maloniu dvelkimu padarytų jį (ją) savo garbės šventove. Kuris su Tėvu ir ta pačia Šventąja Dvasia gyveni ir viešpatauji, Dievas per amžių amžius. T. Amen.

K. Štai taip tebūna palaimintas žmogus, kuris bijo Viešpaties. Ir kreipdamasis į sutvirtintąjį (-tąją): Telai†mina tave Viešpats iš Siono kalno, kad matytumei Jeruzalės klestėjimą per visas gyvenimo dienas ir laimėtume! amžinąjį gyvenimą. T. Amen.97

Dieve, šventoji Dvasia! Tu mano širdį pasirinkai savo šventove. Tu mane pašventei Jėzaus Kristaus kariu. Tu man leidi kovoti po jo kryžiaus vėliava už šv. tikėjimą.

Dėkoju tau už sutvirtinimo malonę. Prašau, neapleisk niekada mano sielos. Mano širdis tebūna pašvęsta Kristaus meilėje, o mano kūnas telieka skaistus ir nesuteptas iki garbingojo prisikėlimo.⁹

Tvirtybės Dvasia, tu pašventei kankinius, teisiamus pagonių teismuose, kankinamus ir baudžiamus mirtimi. Ir jie drąsiai išpažino tikėjimą Jėzumi Kristumi. Ir man gal bus tokių valandų. Gal mano tikėjimą bandys persekiojimai, pagundos, pasityčiojimai ir pajuokos. O, būk tada, Tvirtybės Dieve, manoji šviesa, stiprink mane ir drąsink! Leisk tada žvelgti į Jėzų, be baimės išpažįstantį tiesą prieš Kaifą ir šventa tyla atsakantį Erodui į jo pasityčiojimus. Leisk man niekad nesigėdyti savo Mokytojo, kad ir jis nesigėdytų manęs, kai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti savo galybėj ir didenybėj.

Šventoji Dvasia, ištikimybės ir tvirtumo Davėja, suteik malonės, kad būčiau drąsus, tvirtas ir ištikimas.⁵⁴

Stiprinančios tavo malonės jėgą, Viešpatie, aš pajutau tik gyvenimo kovose. Kažin, ar ne dažniau būčiau puolęs ir ilgiau blogyje pasilikęs, jei ne nuostabus tavo veikimas. Ačiū tau, Dieve, jei šiandien esu tavo kelyje, kartu su broliais tikinčiaisiais.

Jaučiu, Viešpatie, stiprią atramą, kurią man duodi per šventąją savo Bažnyčią. Jaučiu, jog tu vedi, keli ir tvirtini ne tik mane. Argi ne tavo malonės dėka laikosi nūnai ir mano šeima, ir mano tauta. Tu tvirtinai ir grūdinai mus, Viešpatie, kovose ir bandymuose. Tvirtink ir toliau, ką esi padaręs mumyse. Išlaikyk ilgiems laikams nepalaužiamą ištikimybės dvasią per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.⁹

IEKVIENAS žmogus gali sakyti: esu nusidėjėlis. Visi žmonės turi teisę sakyti: tavęs tepasigaili Dievas. Tačiau nei vienas žmogus negali sakyti: tavo nuodėmės tau atleistos, eik ramybėje! Tik vienas Dievas gali atleisti visas nuodėmes, nes jis yra visų įstatymų Viešpats ir visokeriopos tvarkos Kūrėjas.

Dievas yra Tėvas, kuriam rūpi sūnaus palaidūno likimas. . . Jis siuntė Jėzų Kristų, savo Sūnų, kad būtų išklausytas nusidėjėlio šauksmas pasigailėti. Kristus atleidinėjo nuodėmes ir šią galią paliko apaštalams. Dabar nusidėjęs žmogus turi prašyti Bažnyčios išrišimo, kuris teikiamas Švnč. Trejybės vardu.⁰⁸

Viešpatie, per ankštas mano sielos būstas, kad tu galėtum mane aplankyti. Praplėsk jį! Jis griūva, atstatyk jį! Daug kas tavo akims ten nepatinka, bet kam, jeigu ne tau, aš galiu šaukti: Apvalyk mane nuo mano slaptų klaidų. Leisk, kad aš neturėčiau nieko bendra su svetimomis kaltėmis.

Viešpatie, argi tu neatleisi mano širdies pikto? Aš nesiginčysiu su tavim, nes tu esi tiesa, ir nenoriu apgaudinėti pats savęs. Tu esi gailestingumas, ir tu neišjuoksi manęs kaip žmonės. Kartą pažvelgęs į mane iš savo augštybių, tu jau dovanosi man savo pasigailėjimą. Iš tavęs, Dieve, visas gėris ir visas mano išganymas. Amen.¹⁹

Išganytojau, paniekinau tavo kančią, tavo troškimus, tavo meilę. Pasmerkiau save, pasidariau giliai nelaimingas. Visa savo būtybe maldauju tavęs: pažvelk į mane, uždenk mano nusikaltimus, prikelk mane, kad su džiaugsmu bėgčiau garbinti tavo gailestingumą ir neišreiškiamą meilę. Amen.¹⁰

Sukūrei mane, Dieve, žmogų silpną — dažnai puolantį, greičiau pikta, kaip gera pasirenkantį. Bet sukūrei mane tokį, kad padarytum manyje stebuklą, — kad parodytum, koks galingas esi širdžių Atnaujintojas. Štai stoviu prieš tave sutrinta, apkartusia širdimi, ir manyje nebėra nieko, kuo piktas dar mane žavėtų ir viliotų.

Nors tau, Viešpatie, nėra nieko nežinoma, kas žinoma tik man vienam, bet išpažįstu tai tavo akivaizdoje. Išpažįstu, kad save apkaltinčiau ir savo piktus poelgius pasmerkčiau. Nes, kai dariau bloga, kad ir tavo akivaizdoje, dariau juo pasigėrėdamas. Dabar, kai mano širdį palietė gailestis, noriu, kad tu matytum, jog manyje yra tik vienas jausmas — pasibjaurėjimas piktu, kuris buvo padarytas.⁹

Sąžinės sąskaita žr. Įsakymuose 342-364 psl. arba trumpiausia forma 23-24 psl.

Darydamas bloga, aš jieškojau savęs ir nusigręžiau nuo tavęs; jieškojau savęs savo menkystėje ir skaudžiai įžeidžiau tave tavo didybėje. Dabar, apgailestaudamas padarytą blogį ir savo išpažintimi atlikdamas apsikaltinimo aktą, aš noriu grįžti prie tavęs, didysis Gėri; grįžti kaip paklydęs vaikas pas savo gerąjį Tėvą; grįžti tavo džiaugsmui pas tave ir kartu į save. Bet grįžti noriu ne vienas, kaip ne vienas ir nuo tavęs nutolau. Mano piktas palietė kitus — mano brolius, mano tautą. Taip, ir mano tauta ne be kalčių, ir mano tautiečiai ne be nuodėmių. Grįžti noriu su savo tauta ir su savo broliais.

Tai yra mano didžiausias noras ir ryžtas. Taip, Dieve, ir ryžtas: nebekartoti klaidos, nebegrįžti į tas pačias blogybes ir papročius. Ryžtas tvirtas ir neatšaukiamas. Priimk jį — šį mano valios pareiškimą, ir sutvirtink. Paversk jį ir mano tautos ryžtu. Amen.⁹

Buvau išpažinties prieš savaitę (arba: prieš dvi, tris savaites; prieš mėnesį.)

Po kunigo žodžio, kai jis duoda išrišimą, gailėtis, tris kartus muštis į krūtinę ir pamažu tarti:

Mano Dieve, gailiuosi visa širdimi už savo nuodėmes, nes tave, didžiausią Gėrybę, įžeidžiau. Žadu daugiau nebenusidėti ir, tavo malonės padedamas (-ma), tinkamai tau tarnauti.

Po išrišimo kunigas atsisveikina, sakydamas “Garbė Jėzui Kristui”. Tada atsakyti:

Kai prieiname prie klausyklos, kunigas mus žegnoja, tyliai tardamas: Viešpats tebūna tavo širdyje ir lūpose, kad gerai išpažintum savo nuodėmes, vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, † ir Šventosios Dvasios. Amen.

Išklausęs mūsų išpažinties ir paskyręs atgailą, kunigas teikia išrišimą. Esminė išrišimo dalis išskirta rašytinėm (kursyvinėm) raidėm. Esant reikalui, kunigas vartoja tik tą dalį, apleisdamas įžangines dalis ir baigiamąją.

Tepasigaili tavęs visagalis Dievas ir, atleidęs tavo nuodėmes, teveda tave į amžinąjį gyvenimą. Amen.

Tavo nuodėmių dovanojimą, išrišimą ir atleidimą tesuteikia tau visagalis ir gailestingas Viešpats. Amen.

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus tave teišriša, ir aš jo vardu išrišu nuo bet kurios ekskomunikos, suspensos ir interdikto, kiek galiu ir kiek tu esi reikalingas. Pagaliau aš tave išrišu nuo tavo nuodėmių vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, † ir Šventosios Dvasios. Amen.

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia ir palaimintosios Mergelės Marijos bei visų šventųjų nuopelnai tau, darančiam gerus darbus ir vengiančiam blogų, teneša nuodėmių atleidimą, malonės pagausinimą ir amžinojo gyvenimo atpildą. Amen.⁹⁷

Dieve, tu mane, kaip skęstantį laivelį paėmei ir pakėlei savo stebuklinga ranka. Pakėlei ir vedi keliu, kuriame nebėra duobių nei vingių, keliu, kuris spindi ir žavi, keliu, kuris veda į tave. Sakyk, Viešpatie, ko reikia, kad mano grįžimas į tave būtų pilnas. Ar tos žaizdos, kurias piktas pada

rė manyje ir mano tautoje, reikalingos užgydyti ? Jei taip, tai kuo ? Ar užteks, Viešpatie, mažų aukų — kasdieninio darbo aukų? O gal iš manęs tu lauki didvyriškų žygių, didžių aukų? Sakyk, Viešpatie, kokio atsilyginimo tu lauki iš savo grįžtančio vaiko — meilės, tyros ir didžios, kuri tvertų ilgai? Ar pakanka vienkartinio — kad ir didžio darbo? Sakyk, Tėve, tavo vaikas klauso. Amen.⁹

OMUNIJA yra neatskiriama nuo mišių aukos, nes abu dalykai sudaro vieną sakramentą, vadinamą Švenčiausiuoju arba Eucharistija. Jų veikmė ir paskirtis tik iš dalies skiriasi. Eucharistinė mišių auka yra mistinio Kristaus kūno (Bažnyčios) auka permaldauti ir pagarbinti dangaus Tėvą. Tuo tarpu eucharistinė komunija yra sieloms suvienyti su Dievu per Kristų. Komunijoje Kristus dalinasi su mumis savimi pačiu ir kartu savimi mus pašventina, perkeičia — sudievina.

Komunija, imant žodiškai, reiškia bendravimą, bendrystę, kuri nuostabiu būdu vyksta tarp Kristaus ir mūsų. Dar nuostabesnis yra komunikavimasis — dalinimasis savimi. Iš Kristaus pusės tai visada vyksta, o kaip iš mūsų ? Deja, komuniją mes suprantame pernelyg pasyviai, nes Kristų tik “priimame”. Ką mes jam duodame, kuo dalinamės, kiek komunikuojame save ne vien maldiniu, o ir veikliniu būdu? Kristus laukia akivaizdžios paslaugos sau, nes jis sako: Aš buvau išalkęs, ištroškęs; buvau nuogas, ligonis ir kalinys... Ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, man padarėte (plg. Mat. 25, 42 ir 451.)

Komunija nera atsiejama nuo aukos, nes iš mišių aukos atsiranda. Ir ji grįžta mišių aukon per kasdienę artimo meiles auką pačiam Kristui.

Tikiu, Viešpatie, tu iš meilės radai būdą maitinti mus dažnai. Tu sakei: mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Ir šiuo savo eucharistiniu maistu tu mane peni tiek kartų, kiek tik kartų aš panoriu, kiek kartų aš pats nesu kliūtis.

Ir nūn, mano Kristau, ruošiuos priimti tave, susijungti su tavimi, tavo eucharistiniu kūnu pasisotinti. Žinau — šios laimės nesu vertas. Kas gi aš prieš tave? Kas aš? Tegu esu dabar be nuodėmės ir noro vėl kada nors nusidėti, bet kas yra žmogus be nuodėmės prieš tave — šventų šventąjį? Aš jausiu tavo širdies plakimą šalia manosios, tavo kraują tekant drauge su manuoju, tavo dieviškumą stiprinant mano žmogiškąsias galias. Jausiu neapsakomą garbę, kurią tu man teiki.

Dieve, tik ar užteks mano menkystės tavo didybei, mano meilės tai meilei, kuria tu mane myli ? Ar užteks man jėgų tave deramai priimti ir paskum su tavimi vertai praleisti savo dienas?

Bet tu, kurs norėjai būti priimamas, argi nenorėsi man padėti tave priimti? Tu, kurs troškai būti mylimas, argi neduosi jėgų vertai tave mylėti ?

Tikiu tavo begalinį ir besąlyginį atsidavimą man, neverčiausiam tavo kūriniui. Pasitikiu tavo begaline pagalba ir artinuos prie tavo puotos stalo ramus ir drąsus.

Viešpatie, tu jau pas mane, tu mano svečias. Toks didis svečias tokiuos menkuos mano namuos.

Iš visų mano jausmų didžiausias tau padėkos jausmas. Dėkoju už šilumą, kuria tu šildai mane, už džiaugsmą, kuriuo tu mane apvaldai, už tuos dvasios sparnus, kuriais keli mane augščiau nykios tikrovės. Su tavim aš iš naujo atgijęs, lyg naujos gaivinančios srovės paliestas, lyg save patį prašokęs.

Tiek daug gavęs — gavęs tave patį — ko dar galiu prašyti? Mano reikalai tokie smulkūs ir tokie maži. Padaryk bent, kad juose neprapulčiau ir nepaskęsčiau. Tu pašvęsk jas, tas mano gyvenimo smulkmenas. Bet svarbiausia nurodyk, kas mano

Aš grįžtu į savo namus, Viešpatie, grįžtu dirbti ir aukotis, mylėti ir kentėti. Pasilik tu su manimi ir vadovauk man. Amen.⁹

Sveikinu tave, mano Jėzau, su tokiu nusižeminimu ir meile, kokia sveikina tave švenčiausioji ir tyriausioji tavo Motina Marija. Sveikinu tokia širdžių meile, kokią turėjo visi šventieji tavo išpažinėjai ir kentėtojai...

Garbė švenčiausiam Viešpaties kūnui ir kraujui. Garbė Dievui kūne ir žmogystėje dabar ir per amžius. Amen.³⁸

PAŠTALAS Jokūbas trumpiausiu būdu išreiškė šio sakramento paskirtį: “Jei kas serga tarp jūsų, tepašaukia Bažnyčios kunigus, ir jie tegul meldžiasi už jį, patepdami jį aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats pakels jį, o jei yra nuodėmėse, bus jam atleistos” (Jok. 5, 14-15).

Šis sakramentas paprastai teikiamas tiems, kurie yra mirties pavojuje dėl ligos, senatvės ar susižeidimo. Bet jis nėra mirtininkų sakramentas, o gyvųjų. Šio sakramento tikslas sustiprinti žmogaus dvasią, paguosti kančioje, pažadinti pasitikėjimą Dievu. Šis sakramentas yra Kristaus ištiesta ranka padėti sunkiai sergančiam broliui ar seserei.

Jei kas jūsų tarpe serga, tepavadina Bažnyčios kunigus, ir jie tegu meldžiasi už jį ir tepatepa jį aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats pakels jį, o jei yra nuodėmėse — bus jos atleistos.

Padaryk, Viešpatie, kad aš šios sunkios ligos metu nelikčiau be tavo suraminimo ir gydomos tavo pagalbos. Siųsk savo kunigą, tepatepa jis gydomais tavo aliejais visus mano pojūčius ir teapvalo nuo sutepimo mano širdį. Teateina į mano sielą amžinoji laimė, dieviškoji sėkmė, giedras džiaugsmas, vaisinga meilė, amžinoji sveikata. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.⁹

Prieš kunigui ateinant į namus, reikia paruošti staliuką prie ligonio, jį uždengti baltu uždangalu, padėti kryželį su dviem žvakėm, indelį švęstam vandeniui, lėkštelę su duonos riekele ir druska, šešis vatos gabalėlius, rankšluostį ir vandens rankom nuplauti.

Apeigos vyksta šiuo būdu: 1. kunigas laimina namus ir jų gyventojus, 2. išklauso ligonio išpažinties (kiti tuo metu išeina iš kambario), po to su visais kalba “Prisipažįstu” (Confiteor), 3. laimina ligonį, palietęs ranka jo galvą, 4. teikia patį patepimą (ir nuplovęs rankas, jei dar laikas leidžia), 5. meldžiasi už ligonį. Kunigui (K) į maldas atsakinėja dalyvaujantieji namiškiai ar kiti tikintieji (T).

K. (šlakstydamas šv. vandeniu ligonį ir kambarį): Apšlakstyk mane, Viešpatie, isopu, ir būsiu apvalytas. Nuplauk mane, ir būsiu baltesnis už sniegą (Ps. 50).

K. Melskimės: Viešpatie Jėzau Kristau, su nuolankaus tavo tarno atėjimu teateina į šiuos namus amžina laimė, dieviška palaima, nesudrumstas džiaugsmas, veikli artimo meilė, pastovi sveikata. Tegu šie namai būna uždari piktajai dvasiai; tegyvena juose taikos angelas, teapleidžia nesantaika. Parodyk mums, Viešpatie, savo didybę ir palai † mink mūsų apsilankymą. Pašvęsk šį mūsų atėjimą tu, kuris esi šventas ir maloningas, — tu, kuris su Tėvu ir Šventąja Dvasia gyveni amžių amžius. T. Amen.

K. Melskimės ir prašykime mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kad palai†mintų šiuos namus ir visus jų gyventojus, kad duotų jiems angelą sargą, kad paskatintų juos tarnauti Dievui, apmąstant jo įstatymų didybę. Tenukreipia Dievas nuo jų visas priešingas galybes. Teapsaugo juos nuo visokios baimės ir neramumų ir teišlaiko juos sveikus tas, kuris kartu su Tėvu ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja amžių amžius. T. Amen.

Viešpatie, visagalis Tėve, amžinasis Dieve! Siųsk iš dangaus savo šventą angelą, kad sergėtų, išlaikytų, apsaugotų, aplankytų ir apgintų visus šių namų gyventojus. Per Kristų, mūsų Viešpatį. T. Amen.

Yra svarbu, kad priimąs šį sakramentą būtų malonės būsenoj. Dėl to ligonis atlieka išpažintį arba, jei to negali, padedamas kunigo bent gailisi nusidėjęs.

K. (su visais kalba): Prisipažįstu visagaliui Dievui (žr. psl. 194-195). Po to K. vienas:

Tepasigaili tavęs visagalis Dievas ir, atleidęs tavo nuodėmes, teveda tave į amžinąjį gyvenimą. T. Amen.

Tavo nuodėmių dovanojimą, išrišimą ir atleidimą tesuteikia tau visagalis ir gailestingas Dievas. T. Amen.

Per mūsų rankų uždėjimą ir per užtarimą garbingosios ir šventosios Dievo Gimdytojos Mergelės Marijos, jos sužieduotinio šv. Juozapo ir visų šventųjų angelų, arkangelų, patriarkų, pranašų, apaštalų, kankinių, išpažinėjų, mergelių ir visų šventųjų, — teužgęsta tavyje visa piktosios dvasios galia. Vardan Dievo † Tėvo, ir Sū†naus, ir Šventosios † Dvasios. T. Amen.

Šiuo šventu pate†pimu ir begaliniu savo gailestingumu teatleidžia tau Viešpats viską, ką blogo padarei akimis (- ausimis - uosle - lūpomis - rankomis - kojomis). Amen.

Tuos pačius žodžius kartoja patepdamas kiekvieną pojūtį, tik pakeisdamas atitinkamą pojūčio vardą ir nušluostydamas vata pateptąją vietą. Jei būtų skubus atvejis, K apleidžia visas kitas maldas bei laiminimus, taip pat visų pojūčių tepimą. Ženklina šv. aliejais tiktai kaktą ir taria:

Šiuo šventu pate † pimu teatleidžia tau Viešpats viską, ką esi bloga padaręs. Amen.

K. Gelbėk, Viešpatie, savo tarną (tarnaitę). T. Kuris (-ri) tavyje sudėjo viltį.

K. Siųsk jam (jai), Viešpatie, savo pagalbą. T. Ir saugok jį (ją) iš savo šventojo kalno.

Melskimės: Viešpatie Dieve, kuris per apaštalą Jokūbą mums kalbėjai: jei kas jūsų serga, tepakviečia bažnyčios kunigus, ir jie tegul meldžiasi už jį, patepdami jį aliejumi Viešpaties vardu; tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats pakels jį, o jei yra nuodėmėse, bus jam atleistos. Mes prašome tave, mūsų Išganytojau, gydyk šventosios Dvasios malone sergančiojo (-čiosios) ligą bei jo (jos) žaizdas. Atleisk jam (jai) nuodėmes ir atitolink visus dvasios bei kūno skausmus. Sugrąžink jam (jai), maloningasis, sveikatą, kad pasveikęs (-kusi) per tavo gailestingumą galėtų grįžti prie savo darbo. Kuris su Tėvu ir Šventąja Dvasia gyveni ir viešpatauji amžių amžiais. T. Amen.

Melskimės: Pažvelk prašomas, Viešpatie, į savo tarną (tarnaitę) N, ligos išvargintą, ir atgaivink jo (jos) sielą, kurią pats sutvėrei, kad jis (ji), pasitaisęs (-usi) iš savo ligos jaustųsi tavo pagalba pasveikęs (-usi). Per Kristų, mūsų Viešpatį. T. Amen.

Melskimės: Šventasis Viešpatie, visagalis Tėve, amžinasis Dieve, kuris sergantiems teiki savo palaimos malonę ir juos visokeriopai saugai, padėk mums šauktis tavo vardo. Pakelk iš ligos išlaisvintą savo tarną, sustiprink jį savo jėga, globok savo galia ir grąžink jį laimingą savo šventajai Bažnyčiai. Per Kristų, mūsų Viešpatį. T. Amen.

K. Atsisveikindamas ligonį, dar palaimina: Palaiminimas visagalio Dievo Tėvo, ir † Sūnaus, ir Šventosios Dvasios tenužengia ant tavęs ir visuomet tepasilieka. T. Amen.⁹⁷

Ačiū tau, mano Dieve, už suraminimą, kurio troškau ir kurį jaučiu sulaukęs. Mano pojūčiai paliesti nūnai tavo ženklų, o mano dvasia — tavo ramybės. Pašalink

manyje, Viešpatie, paskutinį baimės krislelį, kuris dar liko dėl kančios ir mirties, ir susirūpinimą dėl praeinančių dalykų. Argi gyventi man nebuvo aukotis ir pamažu save išdalyti kitiems, o mirti ar nereiškia vėl pratęsti savo būtį į kitą, dar turtingesnį gyvenimą!

Taip, gyventi ar mirti man, Dieve, vis tiek! Gyventi noriu vertingai, mirti — laimingai. Šito prašau tave. Amen.⁹

OTERYSTĖ negali būti atsieta nuo krypsnio į Dievą. Argi ne jis pramatė šį ryšį ir parengė žmogaus prigimtį? Ar ne iš jo, meilės šaltinio, išauga sutuoktinių meilė? Ar ją pergyvendami, vyras ir žmona, nejunta Dievo visagalybės pasireiškimo?

Moterystė yra kilni jau pačia savo prigimtimi. Ji yra šventa savo sakramentine sutartimi. Pagaliau savo paskirtimi ji paliečia visą žmogaus būtybę, kūną ir sielą. Žengdamas tat moterystėn, žmogus labiausiai pajunta Dievą savo būties ir likimo centre.

Dieve, kurs įdiegei žmogaus prigimtin šeimos ilgesį, duok man, prašau, sukurti ją tokią, jog ir aš jausčiaus laimingas ir tokią padaryčiau mano gyvenimo draugą-ę, — kad abu išpildytume tavo šventą valią ir neštume palaimą savo tautai.

Saugok mane, Dieve, nuo neprotingų ir nuodėmingų veiksmų, kuriais galėčiau sugriauti savo būsimos šeimos laimę. Brandink mano sieloje tas dorybes, kurių taip reikalinga ši mažoji tavo bendruomenė.

Suteik gausių malonių mano parinktajam (ai). Vesk mus, Dieve, išminties ir skaistumo keliu, kurstyk mūsų širdyse kilniosios meilės ugnį, kad, vienas antrą pažinę ir pamilę, vis labiau pažintume ir pamiltume tave, kuris esi didžioji Tiesa ir Meilė per amžius. Amen.⁹

Prieš eidami į bažnyčią jungtuvių, jaunieji suklaupia prieš tėvus ir prašo palaiminti. Tėvai uždeda rankas ant jų galvos (atskirai) ir taria:

Telaimina tave visagalis Dievas Tėvas, ir Sūnus, † ir Šventoji Dvasia. Amen.

Palaiminę, tėvai duoda jauniesiems bučiuoti kryžių. Jaunieji po to bučiuoja tėvams rankas.

Dėkoju tau, Dieve, kad savo gerume ir išmintyje iškėlei moterystę iki sakramento augštumos. Tu teiki savo pagalbą ir malonę, kad būtume tinkami atlikti šio didžio pašaukimo pareigas. Kaipgi galėtų žmogus tik iš savęs paties pasiekti šiame luome šventumo? Kaip galėtų savo vieno

jėgomis drąsiai ir patvariai pakelti rūpesčius, naštas ir kovas, kurios tokios neišvengiamos ! Kaip galėtų save palenkti taip daugeliui ir taip blaškančių įsipareigojimų, neužmiršdamas tavęs ir savo sielos išganymo!

Noriu, mano Viešpatie, šitą malonę rūpestingai saugoti, sąmoningai jai pritarti ir, jei tokia nelaimė būtų, kad su ja prasilenkčiau, vėl atnaujinti. Noriu, o Dieve, niekuomet neišleisti iš akių tavo švento įstatymo ir tų tikslų, kurių dėlei tu įsteigei moterystę. Nevengsiu jokių aukų ir santūros, kad tik tavo valią galėčiau įvykdyti. Duok, kad šį pasiryžimą išlaikyčiau gyvą visą laiką ir kad tavo stiprinanti malonė vis labiau veiktų manyje. Viešpatie, juk man išganyti ir pašventinti paskyrei šį kelią.

Matai mano širdį ir mano valią, kurią tavo akivaizdoje sudedu. Suteik jėgų, kad ta priesaika, kurią ištarsiu prieš tavo altorių, būtų nesulaužomas mano ištikimybės laidas tau iki amžiaus pabaigos. Amen.⁵⁴

Moterystės sakramentą jaunavedžiai teikia vienas kitam, akivaizdoje Bažnyčios atstovo ir dviejų liudininkų. Sakramentas teikiamas per mišias, tuoj po evangelijos. Sakramentą gali priimti tik pakrikštytieji;

norėdami priimti vertai — malonės būsenoj, jaunieji atlieka išpažintį ir mišių metu priima komuniją. Mišios aukojamos jaunavedžių intencijomis.

Pačios apeigos vyksta šia tvarka: 1. kunigas (K.) patikrina jaunųjų (JJ) sutikimą tuoktis, klausdamas atskirai jaunąjį (Js) ir jaunąją (Ji) 2. šventina jų žiedus ir juos teikia atskirai abiem, 3. sujungęs jų rankas ir perjuosęs stula, vadovauja jų priesaikai, 4. tvirtina Bažnyčios vardu jų moterystę ir 5. meldžia jiems Viešpaties pagalbos.

K. N, ar esi gerai apgalvojęs, niekieno neverčiamas ir tikrai pasiryžęs vesti N, kuri čia šalia tavęs stovi ?

K. Taip pat ir tu N, ar esi gerai apgalvojusi, niekieno neverčiama ir tikrai pasiryžusi tekėti už N, kuris čia šalia tavęs stovi?

K. Melskimės: Žmonių giminės Kūrėjau ir Saugotojau, dvasinės malonės Davėjau, amžinojo išganymo Autoriau, pašven+tink, prašome, šiuos žiedus, kuriuos tavo vardu laiminame. Tegu tie, kurie šiuos žiedus vartos, pasilieka tavo taikoje, gyvena tavo valioje, auga, bręsta ir gausinasi dienų apstume. Per Kristų, mūsų Viešpatį. — JJ. Amen.

Švenčiausios Trejybės vardu imk šį moterystės ištikimumo žiedą. Tebūna jis tau dangaus palaiminimo laidas ir tepadeda tau laimėti amžinąjį gyvenimą.

Js. Aš N, imu tave N sau žmona ir šventai pasižadu tave mylėti, būti tau ištikimas, tave gerbti ir lig gyvas tavęs neapleisti. Taip tepadeda man Dievas ir visi jo šventieji.

Ji. Aš N, imu tave N sau vyru ir šventai pasižadu tave mylėti, būti tau ištikima, tave gerbti ir ligi gyva tavęs neapleisti. Taip tepadeda man Dievas ir visi jo šventieji.

K. Jus visus, kurie čia esate, kviečiu būti liudytojais, jog šių dviejų moterystė yra teisėtai sudaryta ir Bažnyčios patvirtinta.

K. Ką Dievas yra sujungęs, žmogus teneišskiria. Todėl jūsų moterystę aš, katalikų Bažnyčios vardu, tvirtinu ir laiminu vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, † ir Šventosios Dvasios. Amen.

K. Sutvirtink, ką esi padaręs mumyse, Dieve! — JJ. Iš savo šventovės, kuri yra Jeruzalėje.

K. Viešpatie, pasigailėk! — JJ. Kristau, pasigailėk! Viešpatie, pasigailėk!

K. Melskimės: Viešpatie, pažvelk, meldžiame, į šiuos savo tarnus ir maloningai padėk jų šeimai, kurią skyrei žmonių giminei plėsti, kad tavo valia sujungti, tau padedant, siektų tobulumo. Per Kristų, mūsų Viešpatį.—JJ. Amen.⁹⁷

Specialus jaunavedžių palaiminimas, teikiamas per mišias — po Tėve mūsų ir pabaigoj, žr. psl. 532-534.

Visagalis, amžinasis Dieve, kuris nūnai mus palaiminai, suteik, prašome, malonę taip gyventi, kad būtume verti tavęs ir tavo pažadėtos mums laimės. Duok mums išlikti pamaldumo dvasioj, taikoje ir vienybėje ir kūdikius, kuriuos mums suteiksi, pašvęsti tavo garbei ir šlovei. Būk, o geras Dieve, mūsų namų Tėvu, kad į tavo rankas galėtume sudėti visus laikinuosius ir amžinuosius savo rūpesčius, nes jei tu nesuteiksi malonės, veltui bus visos mūsų pastangos ir darbai.

Atitolink nuo mūsų, Maloningasis, visokį piktą, kuris galėtų būt pražūtingas mūsų sielai ir kūnui. Leisk mums rodyt gerą širdį visiems, su kuriais teks gyventi drauge, kad ir juos galėtume vesti į gerą ir sulaikyti nuo nuodėmės bei jos pavojų. Duok mums kantrumo ir tvirtybės pakelti savo būdo skirtumus, bandymus ir negales. Pašventink mūsų gyvenimo pradžią, kad naujam kelyje išliktume pastoviai tvirti ir ištikimi tau, kurs esi mūsų didžioji Meilė.⁵⁴

BAŽNYČIA dviem atvejais teikia ypatingą palaiminimą sutuoktiniams: sulaukus moterystėj 25 ir 50 metų. Kaip santuokos metu, taip nūnai vyras ir žmona ateina prie altoriaus, išklauso kunigo žodžio (pamokslėlio), suklaupę meldžiasi su kunigu, po to atsistoja, suneria rankas, kurias kunigas perjuosia stula, ir priima palaiminimą. Po palaiminimo būna padėkos mišios, kurių metu jubiliatai priima šv. komuniją. Tiem, kurie švenčia 50 metų moterystės sukaktį, kunigas dar įteikia lazdą su kryžiumi. Po mišių, padėkos ženklan, dar gali būt giedamas ar kalbamas Te Deum.

Melskimės: Visagalis, amžinasis Dieve, iš visos širdies dėkoju tau, kad savo galybe teikeisi ligšiol išlaikyti šitą kitados tavo vardu sudarytą moterystės sąjungą. Toji globa, kurią ligi šiol teiki šiems sutuoktiniams, tebūna jiems ženklu, jog niekados jų neapleisi ir padėsi jiems pelnyti amžinąjį atpildą. Per Kristų, mūsų Viešpatį.

Dieve, kurio tėviškoje rankoje yra kiekvieno žmogaus likimas, laimink šiuos sutuoktinius, kuriuos aš šventosios Bažnyčios vardu laiminu. Nemažink jiems gyvenimo dienų ir duok jiems malonių, kad visuose gyvenimo džiaugsmuose ir varguose tavęs klausytų ir būtų atsidavę tavo valiai; kad tau, Dieve, mūsų Tėve, tarnautų, tave mylėtų ir būtų verti įeiti į amžinąjį gyvenimą. Per Kristų, mūsų Viešpatį.

Brangieji sutuoktiniai, imkite lazdą su kryžiumi savo dienų paramai, kad Dievas, kuris jus vedė jaunystės amžiuje, vestų jus ir senatvėje. Kryžiaus galybe ženkite iš dorybės į dorybę, o jūsų Išganytojas Jėzus Kristus padės jums ir saugos jus.

RISTUS veikia Bažnyčioje per visus savo mistinio kūno narius, bet ypatingai per tuos, kurie pašvęsti kunigystei. Įsteigęs mišių auką, Kristus tuo pačiu metu pašventė ir aukotojus. Prieš grįždamas pas Tėvą, jis siuntė pašvęstuosius pasaulin mokyti, krikštyti, atleisti nuodėmes, gydyti, maldauti Šventosios Dvasios. Kunigystė tat yra kristine tamyba trejopam uždaviniui: mokyti, pašventinti ir vadovauti žmonėms jų išganymo kelyje.

Šis sakramentas teikiamas laipsniškai. Ketvertas mažesniųjų šventimų teikia galias paprastesnėm pareigom. Trys didesnieji šventimai — subdiakono, diakono ir kunigystės parengia tiesioginei kristinei tarnybai. Šios tarnybos galių pilnatvę teikia vyskupo šventimai. Šis sakramentas palieka pašvęstose sielose nebeišdildomą žymę, galias ir malones, panašiai kaip krikštas ir sutvirtinimas.

Viešpatie Jėzau Kristau, prieš eidamas pas savo dangaus Tėvą, tu įsteigei Kunigystės Sakramentą ir neišdildoma jo malone pažymėjai savo apaštalus. Tu panorėjai, kad jie tavo vardu mokytų, valdytų ir pašvęstų tavo Bažnyčią, kad per jų rankas tu aukotum savo amžinajam Tėvui, dalytum mums savo malones, mums vadovautum ir mus guostum.

Dėkojame tau už šitą ypatingos meilės ženklą; dėkojame, kad tavo išrinktiesiems žmonėms tu leidi dalyvauti amžinoje tavo Kunigystėje, nes tu vienas esi Kunigas per amžius.

Tačiau jie yra iš mūsų tarpo paimti, todėl silpni, kaip ir visi šios žemės vaikai. Stiprink tad juos, Viešpatie, Šventąja savo Dvasia. Sukurk jiems skaisčią širdį ir atnaujink juose tiesos dvasią. Suteik jiems malonės būti niekados neaptemstančiais ži-

būriais ant kalno. Tegu visada jie būna pilni išminties pamokymuose, skaistūs ir santūrūs gyvenime.

Padėk jiems kantriai ir didvyriškai pakelti pasaulio jiems rodomą panieką ir persekiojimus, nes jie juk yra ne pasaulio — jie yra tavo, Viešpatie! Globok tad juos, tvirtink juos, padaryk, kad neišdildomas Kunigystės sakramento ženklas būtų jiems nesugriaunama atrama šiame gyvenime ir garbingos jų kovos vainikas amžinybėje, kur tu, amžinasis ir didysis Kunige, gyveni su savo Tėvu šventosios Dvasios vienybėje per amžių amžius. Amen.⁶⁹

Kristau, Vyriausias Kunige, siųsk savo kunigams Šventosios Dvasios dovanų, kad jie visiems būtų viskas: vaikams kantrumas, ligoniams užuojauta, vargšams nuolankumas, meilė priešams! Daryk juos nenuilstančius mokyme, nepavargstančius išpažintyse, pasišventusius teikiant komuniją, nešančius taiką visiems geros valios broliams. Kur jie eis, telydi juos palaima; kur jie sustos, teateina tavo ramybė; ką jie laimins, tesie tavo palaiminti. Daryk juos apaštalais, daryk juos šventaisiais. Amen.

IEKVIENAS žmogus turi prigimtinių dorybių pradus. Kiekvienas, net netikintysis, jaučia, kad tuos pradus reikia savyje stiprinti ir ugdyti. Atskiros pastangos ir veiksmai dar nėra dorybė. Dorybė — tai pastoviai išvystytas dorinis elgesys.

Dorybės sukuria dorinį charakteri, padaro žmogų dorine asmenybe. Tokia asmenybe turi būti kiekvienas žmogus. Tai natūrali pareiga. Tokių asmenybių buvo pagoniškos kultūros laikais; jų yra ir nukrikščionėjusia-me šių dienų pasaulyje. Nuo šios pareigos nėra atleistas joks žmogus, juo labiau krikščionis.

Krikščionis turi siekti daugiau. Savo prigimtą dorybingumą jis turi įjungti į malonės srovę: savo dorinį elgesį turi pagrįsti religiniais — antprigimtiniais motyvais.

Dorinis kelias, atremtas į gyvą ryšį su Dievu — viso gėrio šaltiniu ir gaivinamas jo malonėmis, taip nuskaidrina kai kurias asmenybes, kad mes jas vadiname šventomis. Šventumas kaip tik ir yra dorinių pastangų viršūnė. Bet visa tai iš žmogaus pusės reikalauja tam tikros heroikos. Tik heroiškas dorybių išvystymas, bent kai kuriose srityse, yra viena iš sąlygų kanonizuoti žmogų šventuoju.

Būkite visi vienos minties, užjauslūs, mylėkite brolius, būkite gailestingi, romūs, nuolankūs ; neatsilyginkite piktu už piktą, nei keiksmu už keiksmą, bet priešingai, laiminkite, nes tam esate pašaukti, kad paveldėtumėte palaiminimą (1 Petr. 2, 8-9).

AGRINDINIAI dorybinio elgesio elementai yra išmintingumas, teisingumas, tvirtumas ir santūrumas. Kas šias dorybes savyje išvysto arba bent stengiasi rūpestingai puoselėti, tas pamažu įsisavina ir kitas dorybes: tiesumą, taikumą, švelnumą, pakantumą, klusnumą, kantrumą, gailestingumą, tyrumą. Dorybes paprastai audžiasi vienos su kitomis, nes turi vidinį ryšį pačios savyje. Šią mintį nuostabiai išreiškė ir Asyžiaus šventasis savo “Gyriuje dorybėms”. Visos dorybės vertos gyriaus, nes jos išplaukia iš Dievo ir į jį veda.

Šlovė tau, išminties karaliene, tave sveikina Viešpats kartu su tavo broliu šventu ir tyru paprastumu!

Šventasis neturte, tave giria Viešpats, kartu su tavo broliu šventuoju nusižeminimu!

Šventoji meile, tave augština Viešpats, o kartu ir tavo brolį šventąjį paklusnumą!

Visos šventosios dorybės, sveikina jus Viešpats, nes iš jo jūs ateinate ir jame turite pradžią!

Šventasis paprastume, tu priverti rausti visas pasaulio gudrybes ir žemišką protingumą!

Šventasis neturte, tu suniekini visokį geidulį, visokį šykštumą, visokius žemiškus rūpesčius.

Šventasis nusižeminime, kaip tuščia prieš tave pasirodo visokia puikybė ir žmonės, kurie jos jieško, ir viskas, kas pasaulio garbei tarnauja!

Šventoji meile, tu naikini visokią piktybės ir kūno pagundą, šalini visokią žemės baimę!

Šventasis paklusnume, tu paneigi visokią kūno ir kraujo valią, tu išlaikai prigimtį paklusnią dvasiai, ir tada žmogus gali tarnauti visiems žmonėms.⁴

Kur yra gailestingumas ir išmintingumas, ten nėra pertekliaus ir širdies kietumo.⁴

Suteik man, visagalis Dieve, malonę, kad aš ugningai trokščiau, išmintingai tyrinėčiau, teisingai pažinčiau ir tobulai atlikčiau visa, kas tik tau patinka.

Duok, kad laimėj ir nelaimėj likčiau tau ištikimas; laimėj nusižeminęs, nelaimėj tvirtas ir nepalenkiamas. Tebūna mano džiaugsmas tik tai, kas veda į tave; teliūdina mane tik tai, kas nuo tavęs skiria. Leisk, kad nesistengčiau patikti niekam daugiau, kaip tau vienam.

Kas praeinama, tebūnie, Viešpatie, menka mano akyse; vertinga ir brangu tebūnie man visa, kas yra tavo ir dėl tavęs. Tu pats, mano Dieve, būk man už visa brangesnis.

Leisk, Viešpatie, dažnai kelti į tave savo širdį, o suklydus atgailoti iš naujo pasiryžtant.

Padaryk, Dieve, kad būčiau klusnus be prieštaravimų, dvasios neturtėlis be žemų nusiteikimų, tyras be dėmių, kantrus be murmėjimo, nusižeminęs be veidmainystės, linksmas be nesaikingumo, liūdnas be nusiminimo, rimtas be įžūlumo, judrus be lengvapėdiškumo, tiesus be klastos. Duok, kad aš gera daryčiau be tuštybės, artimą skatinčiau be puikybės, ugdyčiau jį žodžiu ir pavyzdžiu.

Duok man, Dieve, budrią širdį, kad lengvabūdiškos mintys nuo tavęs nenukreiptų; kilnią širdį, kad žemos aistros jos nenužemintų; tiesią ir taurią širdį, kad niekingi troškimai jos nenuvestų į šunkelius; stiprią širdį, kad jos nepalaužtų skausmas; laisvą širdį, kad jos neapvaldytų piktas.

Suteik man, Dieve, proto, kad tave pažinčiau; uolumo, kad tavęs jieškočiau; išminties, kad tave rasčiau. Parodyk man gyvenimo kelią, kuris tau patiktų; patvarumo, kuris leistų tavęs viltingai sulaukti; ištikimybės, su kuria pulčiau į tavo rankas, kuris gyveni ir viešpatauji Dievas per amžių amžius. Amen.¹⁸

Amžinoji Šviesa, nušviesk mūsų širdis!
Amžinasis Gėri, išgelbėk mus nuo pikta!
Amžinoji Tvirtybe, būk mums pagalba!
Amžinoji Išmintie, išsklaidyk mūsų nežinojimo tamsumas!

Amžinasis Gailestingume, atkreipk į mus savo akis!
Duok, kad visa širdim ir siela, visom jėgom ir visada jieškotumėm tavo Veido!
Vesk mus neišsemiamame savo gailestingume į šventąją tavo Dabartį!
Stiprink mūsų bejėgiškumą sekti tavo Sūnaus pėdomis, laimėti tavo malonę ir įeiti į pažadėtą džiaugsmą. Amen,⁷⁶

Dėkoju tau, mano Dieve, už visas man suteiktas malones, bet ypač už malonę būti bandomam kentėjimuose. Su kokiu džiaugsmu vieną dieną galėsiu regėti tave, turėdamas rankoj kryžiaus skeptrą! Viešpatie, tu man lyg paveldėjimą teikeis duoti šį brangųjį kryžių, todėl viliuosi danguje būti panašus į tave ir savo perkeistame kūne regėti šventąsias tavo kančios stigmas.

Po šios žemės ištrėmimo aš viliuosi ateiti į tėvynę ir džiaugtis tavimi. Bet aš nenoriu dėl dangaus pasidaryti turtingas nuopelnų. Aš trokštu kentėti ir dirbti vien tik iš meilės tau, vien tik kad tau patikčiau, vien tik kad paguosčiau tavo Švenč. Širdį ir išgelbėčiau sielas, kurios tave amžinai galėtų mylėti.⁴⁹

Jei kas kenčia kaip krikščionis, tenesigėdi, bet tegul garbina Dievą tuo vardu.

Gerasis Jėzau, tavo švenč. širdies nuolankumo ir meilės vardu meldžiu, savo brangiausiomis dovanomis ir gausiomis malonėmis apipilk visus tuos, nuo kurių man tenka kentėti, kurie stato kliūtis mano kely ir kurie mane gėdina. Užmiršk visas įžaidas, kurias jie man yra padarę. Už jų rodomą nepalankumą parodyk tu jiems savo malonų veidą, o už pasityčiojimo žodžius, jų ištartus man girdint ir negirdint, suteik jiems dievišką palaimą. Jeigu kieno širdy rusena kartėlis prieš mane, įliek savo meilės į jo sielą. Tebūnu aš, vargšas nusidėjėlis, išjuokiamas ir persekiojamas, kad tik mano persekiotojai dėl to nenusidėtų.

Priimk, mielasis Jėzau, mano pagarbą ir pasigailėk manęs iš savo didžio gailestingumo.¹³

UOŠIRDUS krikščionis gerai žino tokias dorybes, kaip tikėjimas, viltis ir meilė, kurios gaunamos per krikštą ir kitus sakramentus, kartu su pašvenčiamąja malone. Šios dorybės veda žmogų į tiesioginį santykį su Dievu. Jos įgalina jį labiau Dievą pažinti, juo viltis, jį mylėti.

Tikėjimas, viltis ir meilė yra speciali Dievo dovana. Jų brendimas nepriklauso nuo žmogaus paties. Nuo jo priklauso jų netekti nusidėjus ir vėl pelnyti atgailėjus ir dažnai maldauti, kaip tai darė apaštalai, kad tikėjimas būtų padidintas, viltis sustiprinta, meilė sugyvinta.

Sekančios maldos yra ištryškusios iš širdžių, kurios alsavo ilgesiu gyvo tikėjimo, vilties ir meilės. Šios maldos gal atlieps ir į mūsų širdis, kurios panašiai alksta Dievo. Tik pirmosios trumpos maldelės yra nebe atskirų žmonių kūriniai, o Bažnyčios. Jos ir vadinamos ne maldomis, o tikėjimo - vilties - meilės aktais. Šie aktai savo trumpumu, dogmatiniu pagrindimu ir maldiniu įkvėpimu yra virtę klasiniais perliukais, daug kieno atmintinai išmokstamais ir dažniau kartojamais.

Tikiu, mano Dieve, viską, ką tu apreiškei ir per savo šventą Bažnyčią davei mums tikėti, nes tu, pati tiesa, negali klysti nei kitų klaidinti. Viešpatie, padidink mano tikėjimą!

Suteik man, Viešpatie, malonę, kad taip gyvai tikėčiau lyg tave regėdamas; kad gyvenčiau nuolatinėj bendrystėj su tavim, geruoju Dievu, slypinčiu pačiose mano širdies gelmėse. Tu esi mano tikrasis gyvenimas. Tavo buvimas manyje, Dieve, yra kiekvieno mano kūno virpesio, kiekvienos mano dvasios minties, kiekvieno gero valios potroškio šaltinis.

Prigimtimi ir malone tu gyveni mano sieloje. Regimajame pasauly aš tave tematau kaip blankiame veidrody, bet mano sąžinės gelmių balse aš girdžiu aiškų ir galingą tavo žodį.

Į tave kreipiuos šaukdamas: Mokytojau, palik su manim. Jeigu būsiu gundomas nuo tavęs nusigrįžti, tu, mano Dieve, nenusigrįžk nuo manęs.⁷⁰

Nieko nėr taip menka, taip vargana žemėje, kaip jaustis be tavęs. Kad ir kaip augštai skrietų mano troškimai, mano jėgos vienok tokios silpnos, kad turiu melsti tavo pasigailėjimo. Suteik man, Viešpatie, tikėjimą — tą visas dangaus dovanas siejantį ryšį, į kurį visiškai atsiremti skatina mane mano kaltė.

O malonių malone, tu esi taip didelė ir kartu taip reta, kad be tavęs nėra ramybės ir pasotinimo pasaulyje. Argi tu savo krauju neįrodei, ką padės Davėjo maloningumas, jeigu mums stigs tikėjimo!⁴²

Dangaus Dieve, išganyk mus reikiamu laiku, apsaugok mumyse tikrą, teisingą krikščionišką tikėjimą, surink atskiras tavo avis savuoju balsu, kurį Raštas vadina tavo dievišku žodžiu. Padėk mums šitą balsą pažinti ir jokiu kitu vilionės balsu, kuris yra žmogiška beprotybė, nesekti ir niekuomet, o Jėzau Kristau, nuo tavęs neatsitraukti.⁷³

Ten, augštybėse, yra mūsų Tėvo karalystė, Tėvo amžinojo Kūrėjo, gero, teisingo, didžio, kuris myli Sūnaus meile. O Dvasia teikia gyvenimui švelnumo, vilties ir nesuprantamo džiaugsmo mylėti ir verkti.

O mūsų motina yra šventoji ir gražioji Romos Katalikų apaštališkoji Bažnyčia. Ji yra vienintelis įstatymas, vienintelis aiškumas karčioj žemėj, ir pasaulis neturi kito pasirinkimo kaip jos vienybė ir pergalė.⁴⁵

Viliuosi, mano Dieve, jog dėl Jėzaus Kristaus nuopelnų duosi reikalingų malonių man išganyti ir, jeigu laikysiuosi tavo įsakymų, suteiksi man amžiną laimę danguje, nes tu pats pažadėjai, Viešpatie, o ką pažadi — vykdai ir esi gailestingas. Viešpatie, sustiprink mano viltį!

Amžinasis Dieve, vienas didžiausių įsakymų, kuriuos tu man davei, yra — turėti viltį tavyje. Tu įsakei turėti vilties ne mažiau, kaip tikėjimo ir meilės. Tu man neleidi pulti neviltin, kad ir kokioj padėty bebūčiau. Ir dėl vilties aš galiu laukti dangaus, kad ir kokios didžios nun mano nuodėmės. Atlikdamas, kas man privalu, aš visiškai tikrai galiu tikėtis pasiekti šventumo, kuris reikalingas, kad galėčiau dalyvauti tavo garbėje.

Jau dabar aš galiu nuvokti dangaus džiaugsmus, kurių dar nejaučiu. Tavo šventų pažadų laiduotas, aš žinausi vieną kartą juos tikrai pasieksiąs. Mažų mažiausia aš galiu būti tikras, kad tu man nieko neatsakysi, kas reikalinga, kad įžengčiau į tavo didybę.

Tu padovanojai man dangų mane sutverdamas. Kai savo nuodėmėmis jo netekau, tu savo Sūnaus Jėzaus Kristaus krauju vėl man jį grąžini. Aš daugiau tau dėkoju dėl Kristaus, negu dėl karalystės, kurią tu man parengei ir kuriai tu mane sutvėrei. Nes daugiau yra, kad tu man davei Jėzų, negu tai, kad tu man kada nors duosi dangų.⁷⁴

Tavyje, Viešpatie, turiu visą viltį ir visą atramą. Į tavo širdį aš sudedu visus skausmus, nes visur kitur aš matau tik silpnumą ir nepastovumą.

Jei man nepadėsi, manęs nestiprinsi, manęs nepaguosi, manęs nepamokysi, tai nėra draugų, kurie galėtų man patarnauti, nėra globėjų, kurie galėtų man padėti, nėra išminčių, kurie galėtų man patarti, nėra knygos, kuri mane paguostų, nėra tokių turtų, kurie galėtų mane išpirkti, nėra tokios vietos, kuri mane priglaustų.

Tu esi viso gero pradžia ir pabaiga, gyvenimo pilnybė, neišsemiamas šviesos šaltinis; tavimi pasitikėti yra didžiausias tavo tarnų džiaugsmas.

Myliu tave, mano Dieve, visa siela, visa širdim, visom jėgom, nes tu esi be galo geras, be galo vertas meilės. Dėl tavęs myliu ir artimą, kaip patį save. Viešpatie, leisk man vis labiau tave mylėti!

Jei aš kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš būčiau kaip žvangantis varis ir skambantys cimbolai.

Jei turėčiau pranašystės dovaną, žinočiau visas paslaptis ir visokį mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, taip, kad galėčiau kalnus perkelti, o neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.

Jei išdalyčiau visą mano lobį beturčiams valgydinti ir jei išduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, nieko man nepadėtų.

Meilė yra nesididžiuojanti,
    nejieško savo naudos,
    nesusierzina, neįtaria piktumu,
    nesidžiaugia neteisybe,
    o džiaugiasi tiesa.

Ne dangaus džiaugsmai, kuriuos tu, Viešpatie, žadėjai, mane verčia tave mylėti, ir ne kančių vietos baimė skatina saugotis nuodėmės.

Tu pats mane verti, Viešpatie; mane verčia karti tavo kančia ant kryžiaus, ant kurio tu kybojai pasaulio patyčiai. Mane verčia tavo žaizdotas kūnas, ant tavo galvos uždėtas erškėčių vainikas, tavo išniekinimas ir mirtis.

Ištikimųjų širdį tu pavergi savo meile: mano širdis atverta tau be dangaus; ir be pragaro ji būgšti prieš tave. Taip, niekas, ne atlyginimas, ne bausmė mane verčia tave mylėti, o tik viena tavo meilė. Net jei aš nepasiekčiau, ko tikiuos, mano meilė tau liktų visada tokia pati.⁴⁸

O mano didžioji Meile, mano vienintelis gėri ir troškime! Kaip gali būt protinga būtis, kuri tavęs nemylėtų? Aš myliu, mano Dieve, tave visa mano dvasia, visa mano širdimi, iš visų jėgų ir dėl to džiaugiuos tavo garbe ir didybe.

Aš atiduodu tau visa, kas esu ir ką turiu, visą savo būtybę atiduodu, kad tik tavo garbę galėčiau padidint; tik viena žinau, kad tai negalima, nes tu esi pats šaltinis, iš kurio plaukia visoks gėris, kuris yra, buvo ir bus.

Kas tavęs galėtų nemylėti, o nuostabioji Meile! O tobulasis ir vienintelis Gėri, kuris vienas pats esi meilės vertas. O Ugnie, kuri visuomet degi ir niekad negęsti, uždek mane, ir aš degsiu: aš degsiu, nes myliu tik tave — viskame ir daugiau už viską. Nes tik tas tavęs nemyli, kas myli šalia tavęs ir ne dėl tavęs.¹⁹

Viešpatie, aš meldžiu, kad mūsų meilė labiau ir labiau gausėtų žinojimu ir visokiu išmanymu, kad mes brangintume geresniuosius dalykus, kad būtume nesutepti ir nepeiktini Kristaus dienai, pilni teisybės vaisiaus per Jėzų Kristų Dievo garbei ir gyriui.

Duok man, Viešpatie, tokią balso galybę, kad mano šauksmą išgirstų rytai ir va karai, visos pasaulio šalys ir net pats pragaras — kad būtum pažintas ir garbinamas tu, kurs esi tikroji Meilė!

O Meile, tu prasiverži ir įsiskverbi, tu plėšai ir riši, tu valdai visatą, tu esi dangus ir žemė, ugnis ir oras, kraujas ir vanduo — tu esi Dievas ir žmogus."

Mylime tave, mūsų Dieve, ir trokštame vis labiau mylėti. Leisk, kad ta meilė būtų tokia, kokios trokštame.

O mylimiausias Drauge, kuris mus taip numylėjai ir mus išganei, tu, kurį prisiminti saldu ir malonu, — ateik ir paruošk savo būstą mūsų širdyse! Tada tu saugosi mūsų lūpas, mūsų žingsnius ir darbus, ir mes nebijosime nieko dėl mūsų sielų ir kūnų.

Taip, Viešpatie, duok mums meilės, kuri nežino jokių priešų ir pati yra gražiausia tavo dovanų. Įliek į mūsų širdis tyros meilės, gimusios iš tavo meilės mums, kad mylėtume ir mes, kaip tu mus.

Maloningiausias Jėzaus Kristaus Tėve, iš kurio teka visa meilė, leisk užšalusioms mūsų širdims sušilti tavo dieviškoj kaitroj. Gelbėk mus ir laimink tavo Sūnuje. Amen.

O švenčiausiasis Viešpatie, kuris įsakei mylėti vienas kitą, duok malonės mums, tavo gerumu neužtarnautai apdovanotiems, mylėti kiekvieną žmogų tavyje ir dėl tavęs. Mes meldžiame tavo maloningumo visiems, ypatingai tavo duotiems mūsų draugams. 0 meilės šaltini, mylėk juos ir skatink juose tobulą meilę tau, kad jie nieko netrokštų, nekalbėtų ir nedarytų, kas tau nepatinka. Amen.⁷⁵

⁷ Lietuvio kalinio - kankinio malda, parašyta vokiečių koncentracijos stovykloje.

Kur tik akis užmato, kur benuklysta mintis — visur matau, visur pažįstu aš tave. Ar diena išaušta, atskleisdama kalnus ir lygumas, ar žydinčių gėlių kvapas nubanguoja per pievas, ar paukštis miško glūdumoj suklykia — visur, visur matau ir girdžiu tave.

Kalėjimo rūsy nykstančio žmogaus kaulėtos rankos tiesias į tave. Kruvinoj kovoj, granatų išraustoj duobėj, uždususio kario paskutinis atodūsis šaukia tave. Mylimoji, prie lango rymanti, krūpteli ir šaukia tavo vardą, išgirdusi žinią baisią. Žemė ir dangus palydi tą šauksmą. Nuo marių iki marių, nuo vieno žvaigždžių krašto iki kito girdisi tavo vardas, o Dieve!

Mano širdis dreba, kaip audroje siūbuojamas medžio lapas. Nežinau, nei kur pradžia, nei kur pabaiga. Norėtųsi, o, kaip baisiai norėtųsi aprėpti visą žemę! Visą žemę sutalpinti į savo širdį! Kad tavo vardas aidėtų ir aidėtų! Kad galėčiau ilsėtis, kad galėčiau nurimti!

Toks didelis troškimas, toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy! O galia mana tokia menkutė. Kaip skruzdėlės ant pravažiuojamo kelio. Kiekviena praeinanti pėda gali sutrinti, sumindyti. Kas būčiau, jei tavo vardas neskambėtų! Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau, kad turiu Tėvą, savo rankoj laikantį mane? Jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies, kuri buvo visos gyvybės, viso judėjimo, viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia?

Mano Dieve! Štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti tavo valią žemėje, šaukti tavo vardą, kartoti tavo žodį. Be tavęs viskas be prasmės. Pragaras be tavęs. Ir dreba širdis, tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti tavo meilės ugny, o Dieve!⁷¹

AGRINDINĖ kiekvieno tikinčio žmogaus konstitucija yra Dievo ir Bažnyčios Įsakymai. Įsakymų tikslas nėra tik šalta prievolė. Įsakymai išplaukia iš Dievo arba j jj atsiremia, o Dievas yra Meilė. Dėl to reikia meilės ir įsakymams vykdyti. “Įsakymo tikslas yra meilė iš nesuteptos širdies, geros sąžinės ir neveidmainingo tikėjimo” (1 Tim. 1, 5). “Įsakymai — nesvetimoteriauk, neužmušk, nevok, neliudyk melagingai, negeisk — ir kiekvienas kitas įsakymas yra apimtas šiuo posakiu: Mylėk savo artimą, kaip pats save. Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi, įstatymo įvykdymas yra meilė” (Rom. 13, 9-13).

Mūsų elgsenos konstitucija, kuri slepia savyje meilę, tikrai verta, kad ją dažniau, bent dalimis, permąsty-tume, jautriau žvelgtume savo sąžinėn ir, radę nesusi-derinimų, nuolankiau atsiprašytume.

IEVO Įsakymai nubrėžia santykių ribas su Dievu ir artimu. Pirmieji trys įsakymai kalba apie prievoles Dievui — jo garbinimą, ketvirtasis — apie šeiminių ir visuomeninių santykių pagrindą, autoritetą, šeštasis ir devintasis — apie moterystės santykių ribas, penktasis ir aštuntasis — apie žmonių bendruomenės pagrindą, gyvybę ir garbę, septintasis ir dešimtasis — apie nuosavybę.

Prie kiekvieno įsakymo čia panaudota šv. Rašto ištraukų; jos ryškina ir plėtoja įsakymų prasmę. Kartu jos padeda giliau žvelgti į mūsų pačių elgseną.

Viešpatie, kas žinoma apie tave, juk yra mumyse apreikšta... Kas tavyje neregima — tavoji amžina galybė ir dievystė —, tai nuo pat pasaulio įkūrimo galima matyti proto šviesa iš padarytųjų dalykų. Taip kad mes neišteisinami, nes pažinę tave, mes negarbinome tavęs kaip Dievo ir nedėkojome. Savo mintyse pasidarėme tušti, ir neišmintinga mūsų širdis aptemo. Tardamies esą išmintingi, pasidarėme paiki. Mes pakeitėme nemaraus Dievo garbę mirtingo žmogaus garbe, net paukščių, keturkojų ir šliužų paveikslo panašumu... Mes pakeitėme tavo tiesą melu, garbinome ir tarnavome verčiau sutvėrimui, kaip tau, Sutvėrėjui, kuriam garbė tebūna per amžius (pagal Rom. 1,19-25).

Pagalvok: Gal sąmoningai abejojai Dievu ir jo tiesa? — kalbėjai prieš Dievą ar noromis tokių kalbų klauseisi? — Gėdinaisi jį išpažinti? — Jo išsigynei žodžiu, raštu ar veiksmu?

— Jį paneigei, tikėdamas burtais, sapnais, kortomis, spiritistiniais žaidimais?

Gal tikėjai Dievu apsiskaičiavęs: kad tau pačiam būtų geriau, kad gyvenime tau sektųsi? — Dievą laikei įrankiu, naudingu visuomenei, tautai, valstybei? — Savo tikėjimą Dievu naudojai profesiniam, visuomeniniam ar politiniam pasisekimui? — Gal daugiau nei Dievu tikėjai savo gabumais, darbu, turtu, padėtimi.

Gal abejojai Dievo gailestingumu, įpuolei į neviltį, nebesistengei pakilti iš nuodėmės? — Ar priešingai: perdaug juo pasitikėjai, nepaisei nuodėmės ir nesiskubinai daryti atgailos?

— Buvai abejingas, nesistengei Dievo garbinti: apleisdavai maldas, jas kalbėdavai nerūpestingai, išsiblaškęs ?

Viešpatie, kiek kartų aš bandžiau, lyg grumstelis nuo žemės, atplyšti nuo tavęs! Kiek kartų svyravau, blaškiausi, puoliau į abuojumą, jieškojau atsvaros klaidžiose mintyse ir vėl ilgėjausi tavęs, o Vieninteli! Pasigailėk manęs, sutvirtink mano dvasią, leisk veržtis į tave tyru tikėjimu, šviesia viltim, galinga meile. Mano Dieve, tu vienas esi mano Viešpats, tu vienas Augščiausias, vienas Visagalis! šlovinu tave, išpažįstu tave, lenkiuosi ir dėkoju tau dėl tavo didžios garbės ir begalinio gailestingumo. Amen.9

Neklyskite, Dievas neleidžia tyčiotis iš savęs (Gal. 6, 7). Daugelis man sakys aną dieną: Viešpatie, Viešpatie, argi ne tavo vardu mes pranašavome, ar ne tavo vardu išvarinėjome velnius ir ar ne tavo vardu darėme daug stebuklų. Tuomet aš jiems pareikšiu: Aš niekuomet jūsų nepažinau; atstokite nuo manęs jūs, piktadariai! Ne kiekvienas, kurs man sako: Viešpatie, Viešpatie, įeis į dangaus karalystę, bet kas vykdo valią mano Tėvo, esančio danguje, tas įeis į dangaus karalystę (Mat. 7, 21-23). Jūsų pagalba yra Viešpats, kurs sukūrė dangų ir žemę (Ps. 123, 8).

Pagalvok: Gal tarei Dievo, Kristaus, Marijos, šventųjų vardus be pagarbos, lengvabūdiškai? — Įžeidinėjai ar niekinai Dievo vardui pašvęstus asmenis ir vietas? — Juokeisi iš religijos, Bažnyčios, sakramentų, apeigų?

Maišei keiksmus su šventais vardais? — Šaukeisi Dievo paremti melui, piktžodžiavimui, šmeižtui? — Teisme neteisingai prisiekei? —

Davei iškilmingą pažadą atlikti uždaviniui, kuris buvo priešingas Dievui ar jo dorinei tvarkai? — Nevykdei Dievo vardu padarytų pažadų?

Viešpatie, tavo vardas yra šventas! Šventesnis už kiekvieną vardą, kurį su pagarba kartoja taurios lūpos. Šventesnis už visa, kas yra šventa žemėje ir danguje. O aš, lyg beprotis, kuris nežino ką kalba, jį niekinau, įžeidinėjau, sutrypiau... Atleisk man, o Gailestingasis! Pasigailėk mano menkystės! Pasigailėk visų, kurie niekina ne tik tave, bet ir save pačius!

Garbės Verčiausiasis, leisk nuo šiol tarnauti tavo šlovei — lenktis tavo vardui, ginti tavo tvarką, skelbti tavo karalystę. Amen.9

Broliai, turėdami pasitikėjimo įeiti Kristaus krauju į šventyklą..., artinkimės tikra širdimi, pilnu tikėjimu, nuvalę širdis nuo piktos sąžinės ir nuplovę kūną tyru vandeniu. Tvirtai laikykimės nekeičiamo mūsų vilties išpažinimo, (nes tas, kurs pažadėjo, yra ištikimas,) ir stebėkime vieni kitus, kad ragintumėmės į meilę ir į gerus darbus. Neapleiskime susirinkimo, kaip kaikurie turi įprotį (Žyd. 10, 19- 25). Per jį (Jėzų) aukokime visados Dievui gyriaus auką, tai yra, jo vardą išpažįstančiųjų lūpų vaisių (Žyd. 13, 15).

Pagalvok: Gal šventą dieną nepriverstas sunkiai dirbai? — Vertei kitus dirbti? — Poilsį pakeitei fiziškai išsemiančiomis pramogomis? — Šventąjį laiką piktnaudžiavai nuodėmingoms progoms? — Dėl pramogų visiškai apleidai maldą? — Meldeisi išsiblaškęs? — Kitiems meldžiantis kalbėjaisi, juokeisi? (Toliau žr. Bažnyčios įsakymuose).

Viešpatie, aš vaikščiojau prieš tave neatvira širdimi. Net šventą dieną jieškojau dvasios peno ne tavyje, o knygose, paveiksluose, žaisme ir pramogoje. Ir kai minėjau tavo vardą ir tavęs šaukiausi, nebuvo tai širdies, o tik lūpų balsas. Nebuvau arti tavęs, Dieve, ir to negeidžiau, dėlto įpuoliau į pagundą, klaidžiojau savo širdies klystkeliais. Atleisk man, Viešpatie, mano apsileidimą, nerangumą ir nejautrumą. Pažadink manyje tiesią ir tvirtą dvasią. Amen.⁹

Vaikai, klausykite savo gimdytojų Viešpatyje, nes tai teisinga. Gerbk savo tėvą ir motiną, tai yra pirmasis įsakymas su pažadu: kad tau būtų gera ir kad ilgai gyventumei žemėje. Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos drausme ir Viešpaties įspėjimu (Efez. 6, 1-4).

Tarnai, ne dėl akių tarnaukite, lyg kad žmonėms įtikdami; bet kaip Kristaus tarnai nuoširdžiai vykdydami Dievo valią. Tarnaukite gera valia, kaip Viešpačiui, ne žmonėms; žinokite, kad kiekvienas, ką jis padarys gera, tai atsiims iš Viešpaties... Ir jūs, valdovai, darykite jiems tą pat, susilaikydami nuo grasymų; žinokite, kad ir jų ir jūsų Viešpats yra danguje, ir jis nežiūri asmens (Efez. 6, 6-9).

Nešiokite vienas kito naštas, ir taip {vykdysite Kristaus įstatymą (Gal. 6, 2). Būkite vienas kitam maloningi, gailestingi, vienas kitam dovanokite, kaip ir Dievas dovanojo jums Kristuje (Efez. 4, 32).

Pagalvok : Gal tėvams nusidėjai pagarbos stoka: širdyje juos niekinai, nepagarbiai apie juos kalbėjai, jų gėdinaisi, buvai jiems atšakus ir priešginus? — Gal nusidėjai jiems meilės stoka: geidei jų mirties, norėjai ar darei jiems ką piktą; varge, ligoje, senatvėje jų nerėmei; jų silpnybių, ydų kantriai nepa-kentei; už juos gyvus ar mirusius nesimeldei ?

— Gal nusidėjai jiems nepaklusnumu; jų neklausei, nepaisei jų įspėjimų, pamokymų bei patarimų, paskutinės jų valios nevykdei?

Gal vaikams nusidėjai: jų nekentei, buvai jiems piktas, žiaurus ? — Nepratinai jų būt geriems, pamaldiems; nesaugojai nuo dorinių pavojų; buvai abejingas jų draugystėms ir leidai juos suvedžioti ar suklaidinti? — Piktinai juos savo įpročiais, kalbomis, pavyzdžiu? — Atidėliojai jų krikštą, nemokei jų ar neleidai mokytis religijos? — Nesirūpinai jų ateitimi, nepratinai prie darbo, neparuošei jų profesijai? — Pomėgiams praleidai šeimos uždarbį ir nuskriaudei savo vaikus ? — Buvai neteisus juos mokydamas, bausdamas ar nelygiai visus mylėdamas ?

Gal nusidėjai savo šeimininkams, darbdaviams ar viršininkams: jų nekentei, juos niekinai, jiems prieštaravai? Tingiai, nesąžiningai atlikinėjai pareigas ? — Nepagarbiai apie juos kalbėjai, apkalbinėjai, išnešinėjai jų šeimos ar įstaigos paslaptis? — Norėjai daryti ar darei ką jiems pikta? — Jų vaikus ar kitus tarnautojus mokei apgaudinėti ar pats apgaudinėjai ?

Gal nusidėjai prieš savo tarnus ar valdinius : neteisingai ar žiauriai su jais elgeisi ? — Nesirūpinai jų tinkamu išlaikymu ir maitinimu? — Neišmokėjai jiems priklausomo atlyginimo? — Jų neskatinai žodžiu ir pavyzdžiu į gera? — Juos piktinai ar į piktą viliojai?

— Susirgus, nesirūpinai jų sveikata ar jų religiniu aprūpinimu? — Tarnyboje nebuvai visiems lygiai teisingas? — Daveisi kitų paperkamas, prieš kitus asmenis neteisingai nuteikiamas ?

Gal nusidėjai prieš savo tautą ir valstybę: neatlikai teisėtai uždėtų pareigų? — Niekinai savo tautą ar valstybę ? — Gėdinaisi savo tautinės kilmės, kalbos, savų papročių? — Negy-nei savo tautiečių? — Nekovojai už teisingas savo tautos teises? — Priešingai: savo tautiečius skundei svetimiesiems ? — Dirbai prieš savo tautos interesus, juos išdavinėjai?

Mano Dieve, leisk išpildyti pareigas, kurias man davei šeimoje, tarnyboje ir savoj tautoj. Apvaldyk mano prigimtį — nerangią, neklusnią, sauvališką. Praturtink dorybėmis dvasios beturtį! Nuženk, palaimintoji malonė, pripildyk mane nuo ryto ligi vakaro savo ramybės, kad pavargusi mano siela nesukluptų. Suteik ramybės mano artimiesiems, kad visi viena širdim įvykdytume tavo įsakymų valią. Amen.9

Jei kas nors laikytų visą įstatymą, o nusikalstų vienu dalyku, tas yra kaltas visais. Nes tas, kurs pasakė: Nesvetimoteriausi, pasakė taip pat: Neužmuši. Taigi, jei tu nesvetimoteriauji, bet užmuši, tai tu esi įstatymo peržengėjas. Taip kalbėkite ir taip darykite, kaip tie, kurie turite būti teisiami laisvės įstatymu. Nes teismas be pasigailėjimo tam, kurs nevykdė gailestingumo; bet gailestingumas persveria teismą (Jok. 2, 10-13).

Pagalvok: Gal neteisingai mušei, kankinai, sužeidei ar užmušei žmogų? — Mažinai jo sveikatą, žiauriai su juo elgeisi, jį perkrovei sunkiu darbu? — Kurstei kitą į kerštą ar padėjai kitam įvykdyti prieš artimą nukreiptus piktus planus?

Žalojai artimo dvasią, jį niekinai, žeminai, jo nekentei? — Užmušinėjai jo sąžinę ar dorinį jautrumą, papiktinai pavyzdžiu, nedoromis kalbomis, neleistinu apdaru ? — Patarei, liepei, pamokei ar padėjai jam nusidėti? — Peikei ar pajuokei jo gerus darbus ar gyrei nedorus arba galėdamas jo nesudraudei?

Kėsinaisi į negimusią gyvybę, vartojai ar davei vartoti neleistinus vaistus, patarei ar padėjai įvykdyti operaciją?

Kaip gydytojas ar slaugė nebuvai rūpestingas (a) artimo gyvybei gelbėti, priešingai

— gal vartojai pavojingas priemones ir taip artimo ligą užtęsei ar jį sužalojai?

Kaip teisininkas, gal pakaltinamai prisidė-jai prie fiziško ar dvasiško artimo sužlugdymo, jo neapgynei ar perdaug jį apkaltinai?

Gal statei į pavojų savo paties gyvybę iš tuštumo, gobšumo ar nerūpestingumo? — Sąmoningai stengeisi pakenkti savo sveikatai vartodamas žalingą maistą, girtaudamas, ištvirkaudamas ? — Jieškojai progos nusižudyti ar puoselėjai savyje šią mintį ? — Užmuši-nėjai dvasines savo galias ir išstatei į mirtiną pavojų savo sielą; jieškojai nedorų draugysčių, lankei vietas, kur įvyksta sunkių nuodėmių, skaitei dorovei ar religijai priešingas knygas ?

Atleisk man, Viešpatie, begalinius mano neatsargumus, nerūpestingumą, apsileidimus, o ypač sąmoningus prasilenkimus su šventąja tavo valia, gaubiančia fizinės ir dvasinės gyvybės teisę ir dovaną. Pasigailėk manęs, kuris savo laisvę taip blogai panaudojau? Padėk man būti budresniam — taip naudoti savo gyvybę bei sveikatą ir taip saugoti kitų, jog niekad nepažeisčiau tavo švento įsakymo. Amen.9

Kūnas ne paleistuvystei, o Viešpačiui, ir Viešpats kūnui... Kiekviena kita nuodėmė, kurią žmogus daro, yra ne kūne; kas gi paleistuvauja, nusideda savo kūnui. Ar jūs nežinote, kad jūsų sąnariai yra šventovė jumyse esančios Šventosios Dvasios, kurią turite iš Dievo, ir nebesate savo pačių. Nes jūs esate atpirkti didele kaina. Garbinkite ir nešiokite Dievą savo kūne (1 Kor. 6, 13; 18-20).

Pagalvok: Gal sąmoningai žaidei nešvariomis mintimis? — Kalbėjai ar klauseis nepadorių žodžių, jiems pritarei ar jais gėrėjaisi? — Dainavai nepadorias dainas?

Nusidėjai pažvelgimu, prisilietimu? — Nevengei pavojų: skaitei nepadoraus turinio veikalus, žiūrėjai blogo filmo, vaidinimo, lankeisi į dorumą pažeidžiančias vietas, palaikei ryšius su žemos dorovės draugais ?

Buvai neatsargus pats su savim, gal net laisva ar pusiau laisva valia nusidėjai?

Sąmoningai ar pusiau sąmoningai žadinai kitame nuodėmingus jausmus? — Per laisvai elgeisi su kitos lyties asmeniu šokyje?

Pažeidei moterystės ištikimybę neleistinomis bendrystėmis? — Piktnaudžiavai savo santuoką: nesivaldei, negerbei kito kūno, vartojai neleistinas priemones?

Daryk, Viešpatie, kaip pasakei: tegul visos blogos mintys pradingsta tavo akivaizdoje! Sulaikyk mano klystančią dvasią ir palaužk kankinančių mane pagundų prievartą.

Ištiesk savo ranką ir sutramdyk tuos įdūkusius žvėris, tuos ryjančius pageidimus, kad aš galėčiau rasti ramybę tavo jėgoje ir kad nuolat būtumei garbinamas savo šventovėje, grynoje sąžinėje.

Įsakyk vėjams ir audroms; sakyk jūrai: nurimk! sakyk vėjui: nepūsk! Ir pasidarys didelė tyla (Mork. 4, 39).

Pakeisk mano norus dangaus norais, kad, pavilgęs lūpas amžinųjų gėrybių šaltiny, nebegalėčiau be pasibjaurėjimo galvoti apie žemus dalykus. Amen.5

Kur jūsų turtas, ten ir jūsų širdis. Žiūrėkite ir saugokitės visokio godumo, nes gyvybė nepriklauso nuo lobio apstumo, kurį kas turi (Luk. 12, 34 ir 15). Neklyskite, nei vagys, nei godūs, nei plėšikai nepaveldės dangaus karalystės (1 Kor. 6, 10); nes kiekviena neteisybė yra nuodėmė, ir yra nuodėmė mirčiai (1 Jo. 5, 17).

Pagalvok : Gal iš savo kaltės padarei kam nuostolį? — Pasisavinai, kas tau nepriklauso? — Patarei, paraginai ar net padėjai pasisavinti? — Pasisavintus daiktus padėjai paslėpti ar žinodamas juos pirkai? — Negrąžinai savininkui rastų daiktų? — Nemokėjai skolos ar algos savo tarnautojams arba ją neteisėtai sumažinai? — Negrąžinai pasiskolintų daiktų?

Vartojai netikrą saiką, mastą, svarus? — Apkalbomis, šmeižtais ir kitom suktom priemonėm viliojai klientus iš kito amatininko ar pirklio? — Nesąžiningai atlikai pasiimtą darbą? Neišlaikei pirkimo, pardavimo ar dovanojimo sutarties? — Kėlei neleistinai kainas?

Jieškojai pigaus pasipelnymo: išmaldavai, turėdamas iš ko pragyventi? — Suktai kor-

tavai, ištraukdamas iš kitų pinigą? — Išnaudojai senius ar moteris, turinčius turto? — Vartojai neleistinas ir nedoras priemones uždarbiui pelnyti ar pralobti ?

Planavai ir svarstei, kaip išnaudoti kitus asmenis? — Pavydėjai kitiems geresnio gyvenimo, apdaro, padėties? — Džiaugeisi svetima medžiagine nelaime? — Gal prisidėjai pats prie tos nelaimės? — Gadinai ir naikinai svetimą turtą?

Viešpatie, kiek kartų mano dvasią pavergė godumo svajonės, planai, bandymai ir žygiai, tiek kartų išdaviau tave, nepakeičiamą vienintelį mano Dievą. Sulaužiau savo sąžinę, nusilenkiau mamonai, nusidėjau artimui... O didžiausias Turte, neišsemiamas gėrybių Šaltini, palenk mano mintis ir širdį į save. Palenk mano valią, kad ji išlygintų skriaudas, kurios beldžiasi į tavo teisingumo duris. Amen.9

Jei kas nenusikalsta žodžiu, tas yra tobulas žmogus. Jis gali taip pat laikyti pažabotą ir visą kūną... štai laivai, nors jie dideli ir smarkaus vėjo varomi, yra pasukami mažu vairu, kur tik nori vairininko valia. Taip ir liežuvis yra, tiesa, mažas sąnarys, tačiau didžiuojasi dideliais dalykais. Štai kokia maža ugnis kokį didelį

mišką padega! Ir liežuvis yra ugnis; tai neteisybės pasaulis. Liežuvis yra mūsų sąnarių tarpe ; jis sutepa visą kūną ir padega mūsų gyvenimo tekinį, pats pragaro padegtas. Nes visų žvėrių, paukščių, žalčių ir kitų prigimtis duodasi pavergiama ir yra žmogaus prigimties pavergta. O liežuvio nė vienas žmogus negali pavergti; jis yra neramus nelabumas, jis pilnas mirtingų nuodų. Juo mes laiminame Dievą Tėvą ir juo keikiame žmones, padarytus pagal Dievo panašumą. Iš tos pačios burnos eina palaiminimas ir prakeikimas. Tai neturi, mano broliai, taip būti (Jok. 3, 2-10).

Pagalvok: Gal norėjai kitiems pasirodyti: meldeisi, kad kiti matytų, davei išmaldą, kad tave girtų, savo gerumą pabrėžei, savimi gyreisi, savo blogą elgesį stengeisi į gerą išaiškinti ?

Kalbėjai apie artimą, pramanydamas nebūtus dalykus, norėjai pakenkti geram jo vardui ar turtui? — Kurstei kitus šmeižti ar apkalbinėti? — Lengvai tikėjai paskaloms apie artimą ir jas toliau skleidei? — Kritikavai, niekinai ar išjuokei sau nepatinkamus žmones, jų darbus ir planus?

Melavai, kad save apgintum arba kitam pakenktum? — Išdavei tau patikėtas paslaptis? Nešei viešumon dalykus, kurie reikėjo dengti, ir tuo papiktinai, suerzinai ar nevienybę tarp žmonių pasėjai? — Liudijai neteisingai? — Nesąžiningai teisme prisiekei?

Mano Dieve, įžeidžiau tave, Tiesos Viešpatį, paniekinau žmogų, tavo paveikslą! Jieškau dėmių jo žėrėjime, padidinu jame šešėlius, iškreipiu jo žodį, o ir jo veiksmą savu, ne jo, mastu matavau. Kai pyktis degino mane, tada kalbėjau prieš artimą, priskirdamas jam, kas nei jo valioje nebuvo. Ir vėl, o mano Dieve, kiek tai kartų griebiausi melo teisinti ar gint save, užmiršęs, kad tavo akyse esu toks neteisus. Dieve, atleisk mano kaltes, pasigailėk manęs!⁹

Nuodėmę aš pažinau tiktai per įstatymą ; nes apie geidulį aš nieko nebūčiau žinojęs, jei įstatymas nesakytų: Negeisk! (Rom. 7, 7). Aš gi jums sakau: Kiekvienas, kurs žiūri į moteriškę jos geisti, jau su ja svetimoteriavo savo širdyje (Mat. 5, 28).

Pilnos jų akys svetimoteriavimo ir nesiliaujančios nuodėmės. Jie suvedžioja svyruojančias sielas... Jie šaltiniai be vandens ir vėjų nešiojami debesys... Kalbėdami puikius, tuštybės pilnus dalykus, vilioja kūno geiduliais ir ištvirkimu tuos, kurie buvo truputį atsitraukę nuo gyvenančiųjų paklydime. Jie žada jiems laisvę, patys būdami sugedimo vergai; nes kas kieno nugalėtas, to jis yra vergas. Nes jei mūsų Viešpaties ir Išganytojo Jėzaus Kristaus pažinimu atsitraukę nuo pasaulio sutepimų jie, vėl į juos įsipainiodami, esti nugalimi, tai paskesnieji dalykai darosi jiems piktesni už pirmuosius... Nes jiems atsitiko tai, ką sako tikra patarlė: Šuo grįžta prie savo vėmalo, ir: Nutrinta kiaulė vėl voliojasi dumbluose (2 Petr. 2, 14-22).

Vyrui gyvam tebesant, ji vadinsis svetimoterė, jei bus su kitu vyru (Rom. 7, 3).

Pagalvok: Gal geidei pavilioti kito žmoną bei vyrą? — Leidaisi į draugystę, kuri ardo kitų šeimos židinį? — Palikęs savo šeimą kitur, jieškojai šeiminio ryšio su kitais asmenimis? — Teisinai susimetėlius ar juos moraliai rėmei? — Jieškojai neleistinų priemonių savo neteisėtam santuokiniam gyvenimui pridengti prieš viešumą? — Nuslėpei išpažintyje neteisėtą ir nebažnytinį šeimyninį ryšį ir po to ėjai komunijos? — Pasižadėjęs išpažintyje susitvarkyti, sąmoningai sulaužei savo žodį?

Nevaldei savo akių gatvėje, žvelgdamas į kitos lyties asmenį ir jo geisdamas? — Žiūrėjai nepadorių paveikslų ar meno kūrinių ir jieškojai pažadinti geismą arba su juo nekovojai ?

Mano Dieve, juk pavadint baisu šią kaltę — geisti žmogaus, kuris kaip šventas turtas pažadėtas kitam, kėsintis jį atplėšt, atimant jam garbę ir sugriaut dviejų palaimintos vienybės laimę. O skaidri dangaus Ugnie, sunaikink manyje šias rusenančias žaizdras! Temyli vienas antrą tie, kuriuos tu, Dieve, laiminai. Amen.⁹

AŽNYČIOS Įsakymai aptaria pašvęstojo laiko ir vietos prievoles. Keturi pirmieji įsakymai, vienodai visiems privalomi, liečia laiko prievoles, būtent: švęsti įsakytąsias šventes, jų metu klausyti šv. mišių, skirtomis dienomis pasninkauti ir velykiniu laiku atlikti sakramentinę išpažinties ir komunijos pareigą. Penktasis įsakymas — išlaikyti pašvęstąsias vietas (savas bažnyčias) — paliekamas įvykdyti pagal atskirų kraštų papročius. Į penkių įsakymų eilę neįeina draudimas skaityti knygas ir spaudą, įžeidžiančią tikėjimą ir dorovę, bet jis taip pat visiems tikintiesiems privalomas.

Ne visos Bažnyčios šventės yra privalomos. Visoj Bažnyčioj ir visiems tikintiesems privalomos yra šios šventės: visi sekmadieniai, Viešpaties Gimimas (Kalėdos), Nauji Metai, Trys Karaliai, Dangun Žengimas (šeštinės), Dievo Kūnas (Devintinės), Marijos Dangun Ėmimas (Žolinė), Nekaltas Prasidėjimas, Šv. Juo-zapo, Apaštalų Petro ir Povilo ir Visų Šventųjų šventės.

Kai kuriuose kraštuose, dėl ypatingų vietos sąlygų, privalomų švenčių skaičius sumažintas. JAV-bėse: privalomi visi sekmadieniai, pirmoji Kalėdų diena, Nauji Metai, Dangun Žengimas (šeštinės), Marijos Dangun Ėmimas (Žolinė), Nekaltas Prasidėjimas ir Visų Šventė. Kanadoje: visi sekmadieniai, pirmoji Kalėdų diena, Nauji Metai, Trys Karaliai, Dangun Žengimas (šeštinės), Marijos Nekaltas Prasidėjimas ir Visų Šventė.

Privalomųjų švenčių prievolės yra šios: dalyvauti šv. mišiose ir nedirbti fizinio darbo, neprekiauti, neiti kitų viešųjų pareigų. Dalyvauti šv. mišiose reikia: asmeniškai (neužtenka klausyti per radiją), ištisai (bent pagrindinėse dalyse, t. y. nuo evangelijos iki komunijos), sąmoningai ir maldingai. Nuo šv. mišių pareigos ir poilsio atleidžiami tik tie, kurie turi labai rimtų priežasčių.

Pagalvok: Ar dalyvavai šv. mišiose? — Ar parengei savo dvasią dalyvauti sąmoningai ir maldingai? — Gal kliudei kitiems melstis: žvalgeisi, kalbėjaisi, juokavai? — Turėjai kitą pašalinę intenciją: pasiklausyti muzikos, pasigrožėti bažnyčios menu, pamatyti kitus asmenis. — Galėdamas neišleidai kitų į šv. mišias? Gal net kliudei?

Be reikalo ar iš godumo sunkiai fiziškai dirbai? Nežiūrėjai ribų protiniame ar namų ruošos darbe ir save pervarginai? — Papiktinai kitus savo darbu? — Davei blogą pavyzdį vaikams, jaunimui ar mažiau tikintiesiems?

Viešpatie, padėk man pašvęstąsias dienas taip praleisti, jog savo kūno ir dvasios jėgas atnaujinčiau, tavo man duotas pareigas geriau atlikčiau ir tau, mano Dieve, tobuliau tarnaučiau. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.9

Ką padės laukti neinant išpažinties ir atidėlioti šv. komuniją? Jei šiandien atidedi dėl vienos priežasties, ryt tikriausiai atsiras kita ir svarbesnė; ir taip galės ilgai tęstis atidėliojimas, o kartu didės ir noras nuo šv. komunijos tolintis.

Nėra nieko žalingesnio, kaip ilgai susilaikyti nuo šv. komunijos, nes dėl tos priežasties, paprastai, sielą užgula didelis snaudulys.

Velykinė išpažintis yra išskirtina pareiga. Ji turi savo uždavinį: parengti žmones, kad jie su Kristumi prisikeltų ir su juo susivienytų. Tai savaime atlieka tas, kas dažnai eina išpažinties ir komunijos. O kas eina rečiau, tas turi neaplenkti velykinio laiko (nuo Pelenės iki Švnč. Trejybės šventės).

Pagalvok : Gal apsileidai ir neatlikai velykinės išpažinties? — Nepriėmei komunijos? Teisinaisi prieš kitus išgalvotomis priežastimis? — Draudei kitus šią pareigą atlikti? — Galvojai, kad užtenka tik velykinės išpažinties ir komunijos? — Įtikinėjai kitus, kad būti gyvu Kristaus Bažnyčios nariu tik to te-

Viešpatie, kai tu Bažnyčios lūpomis raginai mane jungtis su tavimi, prisikeliančiu, atnaujint širdį, pažadint naują valią ir naujai gyventi, — aš vis delsiau, išsikalbinėjau ir gręžiausi nuo tavęs. Atleisk man, ir, pasigailėjęs, prikelk mano dvasią. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.⁹

Vienas daro skirtumą tarp vienos dienos ir kitos, o kitas laiko visas dienas lygiomis. Kas daro skirtumą tarp dienų, jis tai daro Viešpačiui. Kas nevalgo, nevalgo Viešpačiui, ir jis dėkoja Dievui. Rūpinkitės, kad neduotumėte savo broliui progos užsigauti ar pasipiktinti. Nestumk į prapultį savo valgiu to, už kurį Kristus mirė. Negriauk dėl valgio Dievo darbo! Gera yra nevalgyti mėsos, negerti vyno ir nedaryti nieko kito, kuo tavo brolis pasižeidžia ar piktinasi, ar silpnėja (Rom. 14, 5-6; 13-15).

Bažnyčia skiria pasninką ir santūrą. Santūra liečia valgio rūšį, pasninkas — valgio kiekį. Santūros dienomis nevalgoma mėsos, o pasninko — nevalgoma sočiai (sočiai tik kartą, o kitus du — tik užkandama).

Santūra įsakoma penktadieniais, o pasninkas — gavėnios metu. Ir santūra ir pasninkas įsakomi: Pele-

nų dieną, gavėnios penktadieniais ir šeštadieniais, metų ketvirčių dienomis ir keturiose vigilijose: Sekminių, Žolinės, Visų Šventės ir Kalėdų.

Santūra ir pasninkas atkrinta, jeigu jų dienos įpuola į sekmadienius ar kitas įsakytąsias šventes (išskyrus šias gavėnioje).

Santūra privaloma nuo 7 m. amžiaus, pasninkas — nuo 21 iki 59 metų imtinai.

Padėk man, Viešpatie, kovoti su jusline mano prigimtimi. Duok jėgų paklusti tavo, ne kūno, valiai. Mokyk mane suprasti pasninko ir santūros prasmę, kad noriai ir džiugiai išpildyčiau tavo Bažnyčios įsakymą. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.9

Iš visų savo tikinčiųjų Bažnyčia laukia garbingo klusnumo, liečiančio draudžiamas knygas. O ji draudžia versti, spausdinti, skaityti, laikyti, platinti bei pardavinėti šias knygas (ir peri jodinę spaudą) :

2. Religines, bet nekatalikų rašytąsias (nebent jos nieko neturėtų prieš kat. religiją).

3. Griaunančias ar pajuokiančias atskiras dogmines tiesas, liturgiją, bažnytinę discipliną, hierarchiją.

4. Skelbiančias naujus apsireiškimus, pranašystes, stebuklus, naujus (nors ir privačius) pamaldumus, jei jie neturi Bažnyčios patvirtinimo (imprimatur).

6. Ginančias ar pateisinančias dvikovą, savižudybę, šeiminius išsiskyrimus (divorsus).

8. Iškeliančias masonų ir panašių organizacijų vertę, jų tariamą nepriešiškumą Bažnyčiai ir civilinei bendruomenei.

— Davei ar patarei kitam skaityti? — Patarei tokias knygas leisti ar spausdinti ? — Pats leidai? — Platinai ar talkinai kitiems platinti? Pastebėjęs, neįspėjai nežinančiojo ar klystan-čiojo ? — Laikei pas save tokią spaudą ir sudarei progos kitiems skaityti ?

Viešpatie, aš sotinau save klaidžiais raštais. Buvau žemas savo žingeidume ir užgaulus, nepaklusdamas tavo Bažnyčiai. Atleisk man šią kaltę ir nukreipk mano dvasią į tuos raštų lobius, kurie sotina žmogaus išmintį ir išpildo tavo valią. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.9

Per kelionę žemės klaikią
Tiesk mum savo ranką saikią,
Kol savęsp pašauksi mus.

Stiprink dvasią, stiprink viltį,
Leisk tavęsp širdim pakilti
Ir priglausk malonėj mus.

Kad paklydę vėl sugrįžtum
Ir sugrįžę nebeklystum,
Viešpatie, apšvieski mus!⁸⁶

RAŽIAUSI posmai po evangelijų yra tie, kuriuos prieš tris tūkstančius metų parašė Dievo įkvėptas pranašas ir karalius Dovydas. Tuos psalmų posmus kasdieną valandų maldose kalba kunigai. Juos gieda keletą kartų per dieną daugelis vienuolių. Jų žodžiai tikinčiųjų lūpose ir Bažnyčios chore, gali sakyti, nenutyla nei vieną minutę.

Nenutyla ir tie septyni psalmai, gimę iš giliai pajaustos žmogaus menkystės ir įkvėpto pasitikėjimo Dievo gailestingumu. Tikintieji juos vartoja eidami išpažinties didesniam savo gailesčiui pažadinti. Kunigas kartais įpareigoja kalbėti po išpažinties atgailai atlikti. Bet jie tinka visuomet, kada žmogus nori savo dvasią nukreipti nuo žmogiškos menkystės j dieviškąją didybę ir gerumą.

Iš septynių atgailos psalmų čia duodami du, labiausiai žinomi ir gal artimiausi dabarties žmogui — tai Pasigailėk manęs (Miserere mei) ir Iš gilybės šaukiuosi (De profundis).

Pasigailėk manęs, Dieve, dėl savo gailestingumo; dėl savo pasigailėjimų daugybės išdildyk mano neteisybę.

Štai tu gėriesi širdies atvirumu, ir širdies gilumoje tu mokai mane išminties.

Apšlakstyk mane isopu, ir būsiu apvalytas; plauk mane, ir pasidarysiu baltesnis už sniegą.

Leisk man išgirsti džiaugsmą ir linksmybę, tedžiūgauja kaulai, kuriuos sutrupinai.

Išlaisvink mane nuo kraujo bausmės, Dieve, mano gelbėtojau, Dieve: tedžiūgauja mano liežuvis dėl tavo teisybės.

Mano auka, Dieve, yra sutrinta dvasia; sutrintos ir nužemintos širdies, Dieve, tu nepaniekinsi.

Viešpatie, būdamas geras Sionui, suteik malonę, kad būtų atstatomos Jeruzalės sienos.

Tuomet tu priimsi teisėtas aukas, dovanas ir deginamąsias atnašas... (Ps. 50).

LASINIAI atgailos psalmai, sukurti karaliaus Dovydo, įkvėpė ne vieną mistiką, rašytoją, poetą kurti panašius posmus. Tris tokius kūrinius čia pateikiame iš viduramžių, rašytus Fr. Petrarkos.

Noriu atgauti prarastą viltį ir iš šių tamsumų vėl pakelti savo akis į dangų.

Tu įsakai mirčiai, tu suteiki gyvenimą, sukurdamas jį iš naujo; tu teiki malonę tikėtis geresnio.

Bėgu nuo to, kas taip baisu! Mano nuodėmės pernelyg didelės, bet, Viešpatie, tavo gailestingumas be ribos.

Nusidėjau aš, nelaimingas, ir blogis manyje sekė blogį. Pasidariau pats sau pikčiausias priešas.

Ir iš kurgi man gali ateiti išgelbėjimas ? Prisiliesiu uolos, Viešpatie, ir ištrykš šaltinis iš kieto kaip deimantas akmens.

Tyras šaltini, trykšk ir nuplauk purvo klaną, kuriame laukinis šernas be paliovos rausiasi.

Tebūna išdildytos senosios dėmės, kad tau patiktų apsigyventi manyje, kuris lig šiol tau taip nepatikau!

Pasigailėk, Viešpatie, mano kančios! Per daug, jau per daug sielvartavau ir suvytau, vargšas, nuo savo nuodėmių.

Ir kas gi lieka prislėgtajam? Be naudos praleidau savo laiką ir savo gyvenimą skyriau tuščiam rūpesčiui.

Kaip ilgai mano dienos apgaudinėjo mane rytdienos viltimis! Kada gi vėl grįšiu pas tave?

Nešk ramybę mano sielos audroms ir sulaikyk manyje nerimo potvynį! Mano širdin skaidrų patarimą siųsk ir padaryk galą mano vargams!

Dar prieš saulėleidį vesk mane į savo kelius, nes jau atėjo vakaras, o naktis yra vagių draugė.

Jeigu nepakanka mane pašaukti, priversk, jei tau patinka, kad ateičiau. Tik neleisk man pražūti!

Atmink, Viešpatie, mane ir pasigailėk! Ateik pagalbon, nes tik tu vienas pažįsti mano skurdą.

Mano išganyme, Jėzau Kristau! Kaip galėčiau palenkti tavo gailestingumą savo žmogiškam vargui!

Padėk nelaimingajam savo malone ir išklausyk meldimo! Bent mano žemės kelionės slenkstyje leisk tau patikti, ir mano žingsnius kreipk j amžinosios laimės kelią.

Pagalbos meldžiu savo atsiskyrimo dienai. Dieve, neprisimink tada mano nuodėmių ir sielai, kuri tars sudiev varganam pasauliui, leisk išvysti tave!

Pasigailėjimo šaltini, argi tu eisi į teismą su savo tarnu! Mano reikalas juk tavo rankų gailestingumo malonėje.

Pridenk teismo dieną mano silpnumą, kad siela, tavo rankų kūrinys, neįpultų į priešo vergiją.

ABIAUSIAI artimi ir giliausiai mus paliečią yra tie psalminiai posmai, kuriuos tremties ir nežinios dienose sukūrė mūsų pačių rašytojai. Iš jų trys, kurie čia parinkti, yra taip brandūs religiniu pergyvenimu, kad verti kartoti kaip maldos.

Kas mūsų skausmą beišgirs, jei tu, Viešpatie, žiūrėsi mūsų neteisybių ir šių bandymų dienų nesutrumpinsi?

Kas parems gale lauko pasvirusį Rūpintojėlį, jei tu šiandien neparemsi mūsų savo galybe?

Kas padės iš pavenčių laukinių ramunių puokštę prie šv. Jono, jei mūsų maldos bus atidėtos?

Kas vėlinių vakarą uždegs žvakutę ties kario kryžiumi, jei tu savo galybe nesu-tirpdysi kietumo širdžių, kurios skiria mus nuo gimtinės sodybų?

Kas Didįjį Vakarą giedos pilna krūtine raudančių angelų giesmę ir dar didesnį Rytą su ašarom “Linksma diena”, jei tremtinių aimanas tegirdės ledinės Alpės ar Sibiro tundros ?

Kas minės patį tavo Prisikėlimą, jei mes iš savo nupuolimo nebūsim tavo rankos pakelti?

Kas neš sesučių austas baltas Devintinių vėliavas, jei mes neiškelsim senolių teisybės ir padėkos vėliavos ?

Kas vyks iš Nemuno ir Neries krantų į Kristaus Kelio Kalvariją ir Aušros Vartuose suklups, jei mes liksime keturių vėjų išsklaidyti po visą pasaulį!

Kas trauks būriais karštą dieną Nevėžio ar Šešupės pakrantėm į šv. Oną, jei mes vergų vilkstinėm traukiam per svetimus tyrus?

Kas suklaups ant kelių, kai Pakylėjimo varpas sekmadienį sugaus, jei mūsų vargo

O Dieve, tu mus ištrėmei, kad mes budriau budėtume tavyje. Sukūrei laužus iš rąstų, kuriuos tėvai į šventorių sienas sukrovė.

O svetimos vėliavos su plaktais ir pjautuvais žengė per šventąją mūsų žemę.

O Dieve, kuris tautai uždėjai erškėčių vainiką, įprasmink mūsų žygius!

O Dieve, kurs vedi per kacetus, per pinkles, svetimų panieką ir kerštą, įprasmink mūsų žygius!

O Dieve, kurs klajūnų pelenais svečias kapines papildai, įprasmink mūsų žygius !⁸⁰

Viešpatie, grąžink mus į tėviškę, kaip grąžini kiekvieną pavasarį paukščių būrius iš tolimųjų dausų.

Parvesk mūsų tremtinius į gimtąją pastogę, kaip vedi išvargusį karavaną per smėlio ir karščio tyrumas.

Sugrąžink mus į Baltojo Žirgo šalį, kur mūsų protėviai kalnelius kryžių prismaigstė, kaip grąžini kasmet sodų ir pievų kvepėjimą.

Parvesk mus į šalį rūtų ir Rūpintojėlių, kaip parvedi į uostą tamsią naktį iš rūstaus vandenyno silpnutį laivelį.

Surink mus benamius iš tolimųjų Rytų ir svetimųjų Vakarų, kaip surenki kalnų ir pievų upelius į plačiuosius okeanus.

Grąžink mūsų kankinius ir belaisvius į Nemuno šalį, kaip kitados grąžinai Izraelį iš Babilono ir Egipto nelaisvės namų.

Apsaugok pasilikusias senas močiutes, kaip saugai kiekvieną drugelį ir bitę nuo audros debesies.

Tenurimsta mūsų širdis Aušros Vartų papėdėj, kaip rimsta nuo tavo rankos įsisiūbavę vandenys.

Pasigailėk mūsų kūdikių ir parvesk juos į šiaudines pastoges, kaip kiekvieną vakarą parvedi paukštelį į gimtąjį lizdą.

Nuimk nuo mūsų tą kietą bandymą, kurį mes paklusniai nešame, kaip jį kad nuėmei savo tarnui Abraomui.

Atleisk mūsų tautos kaltes ir savo gailestingumo vardu nebausk jos vaikų trėmimu, didis ir vienintelis Viešpatie!⁷⁹

RAUDŪS Verksmai yra dramatizuotas Kristaus kančios apmąstymas. Visa bažnyčia gieda įžanginę giesmę “Pro graudžius verksmus” (nuo to ir pats šio apmąstymo vardas). Toliau kunigas skelbia temą ir skaito mąstymo intenciją. Šią temą vysto giesmė vadinama mąstymu, kurią gieda visi žmonės. “Sielos Raudoj” žmonės ir kunigas pasidalija: kunigas gieda — plėtoja Kristaus kančios vaizdą, o žmonės, reikšdami užuojautą, kartoja tą patį refreną “O Jėzau mieliausias!” Po to visa bažnyčia gieda garbės himną “Garbė tau, Jėzau, šlovė tau, Kristau! Toliau patys žmonės pasidalija į du chorus — vyry ir moterų, — kurie gieda “Sielos kalbą”. Vyrų choras, vaizduojąs Bažnyčią, stato klausimus Marijai, o moterų choras Marijos vardu atsakinėja. Paskutinę pastraipą gieda visi kartu. Pagaliau vėl visi gieda baigiamąją pastraipą “Kurs kentėjai” (tris kartus).

Graudžių Verksmų kilmė dar neištirta. Viena aišku, kad ji siekia baroko laikus, kai jėzuitai plačiu mastu dramatizavo įvairius Kristaus gyvenimo įvykius. Šių bandymų darė ir Lietuvos jėzuitai visose savo mokyklose, o ypač Vilniaus akademijoje. Galimas dalykas, kad vienas tų sudramintų Kristaus kančios vaizdų buvo pritaikytas liturginiam vartojimui ir iš Vilniaus pasisavintas lenkų, o vėliau vėl grįžęs į Lietuvą.

Lietuvoj Graudūs Verksmai buvo giedami beveik kiekvienoj parapijoj, kaip būtina gavėnios pamaldų dalis. Šios pamaldos vykdavo sekmadienio popiečiais arba vakarais prie išstatyto Švenč. Sakramento. Gale dar būdavo pamokslas apie Kristaus kančią ir palaiminimas Švenč. Sakramentu.

Ši graži religinė praktika Lietuvoj išplito nuo 19 amžiaus vidurio. Pirmąjį Graudžių Verksmų lietuvišką tekstą parūpino marijonas kun. Eliziejus Miliauskas. Toliau jį tobulino vysk. Antanas Baronas - Baranauskas ir naujai taisė prel. Juozas Laukaitis. Pastarasis tekstas taip pat vietomis taisytas.

Graudūs Verksmai turi tris dalis. Pirmoje giedama Kristaus kančia nuo Alyvų darželio ligi teismo, antroje — nuo teismo ligi erškėčiais vainikavimo, trečioje — nuo vainikavimo ligi mirties ant kryžiaus. Paprastai vienam kartui giedama tik viena dalis su pakartojama pradžios giesme “Pro graudžius verksmus” ir pabaigos — “Miršta ant kryžiaus”.

Pirmojoje Graudžių Verksmų dalyje mąstysim, ką Jėzus yra iškentėjęs nuo savo maldos Alyvų darželyje ligi neteisingo įskundimo teisme.

Visus dieviškojo Mokytojo pajuokimus, šmeižimus ir niekinimus, visas jo sielos kančias aukokime dangaus Tėvui už katalikų Bažnyčią, už jos vyriausiąjį ganytoją šv. Tėvą, už kunigus ir vienuolius. Melskime, kad grįžtų prie Dievo netikintieji ir apsileidusieji, ypač mūsų tautos vaikai tėvynėje ir svetur.

Jausmai skaudžiausi širdį man slopina,
Kad Jėzus kenčia, baisiai jį kankina:
Darželyj klūpo, krauju prakaituoja,
Alpsta, dejuoja.

Pikti kareiviai riša jį, kamuoja,
Nedoras Judas Viešpatį bučiuoja.
Geriausias Jėzus priešams dovanoja,
Meile liepsnoja.

Muša ir stumdo jį minia nelemta,
Nori kantrybę pamatyt išsemtą.
Galybių Viešpats niekinamas myli,
Kenčia ir tyli.

Išblyškęs veidas jam krauju patvinsta,
Ranka šarvuota ištiktas aptinsta.
Mieliausias Jėzus sunkiai atsidūsta,
Gailiai nuliūsta.

Tegu man sielą ašaros nuplauja,
Kad ligi šiolei nusidėt neliauju.
O gaila, gaila, kad dėl manęs kenčia
Jėzus tą kančią!

Tesie tau garbė, Jėzau meilingiausias,
Už tavo vargus, už kančias baisiausias,
Kurias iš meilės noromis kentėjai,
Mus numylėjai.

Jėzau, piktų žmonių jieškotas nužudyti,
Avinėli nekalčiausias,
O Jėzau mieliausias!

Už tris dešimtis sidabrinių žydams parduotas,
Dieve augščiausias,
0 Jėzau mieliausias!

Mirties baimės sunkiai prislėgtas ir nuliūdęs,
Viešpatie maloniausias,
O Jėzau mieliausias!

Meldiesi, krauju prakaituodamas ir alpdamas,
Galybių Dieve stipriausias,
O Jėzau mieliausias!

Apgaulingai Judo bučiuotas miniai išduoti,
Dieve geriausias,
O Jėzau mieliausias!

Nuožmių kareivių surištas storom virvėm,
Viešpatie maloniausias,
O Jėzau mieliausias!

Įsiutusios minios prieš teismą suniekintas,
Dieve teisingiausias,
O Jėzau mieliausias!

Sunkia ranka Malkaus per veidą muštas,
Viešpatie galingiausias,
O Jėzau mieliausias!

Neteisingai dviejų liudininkų pakaltintas,
Dieve geriausias,
O Jėzau mieliausias!

Garbė tau Jėzau! šlovė tau Kristau!
Mus numylėjęs, už mus kentėjęs.
Tu garbingiausias! Tu šlovingiausias,
Dieve meilingiausias!

Kam čia klausti! Didis skausmas,
Gailesčio, liūdnumo jausmas,
Širdį spaudžia, varsto man! *

Tavo veidas ko išblyškęs,
Ko jis ašarom aptryškęs?
Ko taip, Motina, verki? *

Kurs kentėjai už mus kaltus,
Jėzau Kristau, Viešpatie mūsų,
Pasigailėk mūsų, pasigailėk mūsų!

Antroje Graudžių Verskmų dalyje mąstysime, ką Jėzus yra iškentėjęs nuo neteisingo įskundimo teisme ligi skaudaus vainikavimo erškėčiais.

Visas dieviškojo Mokytojo žaizdas, visus jo niekinimus, šmeižimus ir pajuokimus, visas jo sielos kančias aukokime dangaus Tėvui už krikščioniją. Melskime, kad krikščionių pasaulio tautos, valstybės ir luomai gyventų vienybėje, kad gerasis Dievas atleistų visas jų, ypač mūsų tautos ir jos vaikų nuodėmes ir bausmes už jas.

Stebėkis, siela, kaip Dievas mylėjo,
Kaip jis dėl tavęs Sūnaus negailėjo.
Nors daug didesnės, nei minios žiaurybės,
Tavo kaltybės.

Meluoja, šmeižia, skundžia Atpirkėją,
Pasaulio Viešpats stovi prieš teisėją;
Baltais drabužiais velka jį, lyg kvailį,
Nieks jo negaili.

Prie stulpo riša, rykštėm Jėzų plaka,
Iš viso kūno šventas kraujas teka.
Kas kaltas, žmogau, kad taip kančios žiaurios ?
Nuodėmės bjaurios.

Raudonais rūbais puošia lyg didiką,
Užspaudžia galvai erškėčių vainiką.
Karalium Jėzų tyčiodamies skelbia,
Žemina garbę.

Tegu man sielą ašaros nuplauja,
Kad iki šiolei nusidėt neliauju.
Oi gaila, gaila, kad dėl manęs kenčia
Jėzus tą kančią!

Tesie tau garbė, Jėzau meilingiausias,
Už tavo vargus, už kančias baisiausias,
Kurias iš meilės noromis kentėjai,
Mus numylėjai.

Jėzau, mirties vertu lyg latras apkaltintas,
Avinėli nekalčiausias,
O Jėzau mieliausias!

Piktų kankintojų į veidą spjaudytas,
Dieve geriausias,
O Jėzau mieliausias!

Piloto teisman lyg nusikaltėlis atvilktas,
Viešpatie teisingiausias,
0 Jėzau mieliausias!

Išdidaus Erodo ir jo dvariškių išjuoktas,
Dieve kantriausias,
0 Jėzau mieliausias!

Baltais drabužiais lyg juokui aprengtas,
Dieve išmintingiausias,
O Jėzau mieliausias!

Be gailestingumo prie stulpo rykštėmis plaktas,
Viešpatie gailestingiausias,
0 Jėzau mieliausias!

Dygiais erškėčiais nežmoniškai vainikuotas,
Dieve geriausias,
O Jėzau mieliausias!

Raudonu rūbu, lyg karalius, tyčia papuoštas,
Viešpatie galingiausias,
O Jėzau mieliausias!

GARBĖ tau Jėzau! Šlovė tau Kristau!
Mus numylėjęs, už mus kentėjęs.
Tu garbingiausias! Tu šlovingiausias,
Dieve, meilingiausias!

Ai, man siela verkia, seka;
Kai prie stulpo rykštėm plaka
Mano Sūnų taip skaudžiai! *

Leisk man, Motina, kentėti,
Jėzaus kančią pamylėti,
Jo žaizdas turėt širdy. *

Jėzų, ai, regiu be žado;
Jam erškėčiai galvą bado,
Mano Sūnų kas užjaus! *

Dėk, Marija, Jėzaus skausmą,
Į kiekvieną mano jausmą,
Leisk man verkti su tavim. *

Ai, man širdį spaudžia, gelia,
Jėzus sunkų kryžių kelia;
Kaip man Sūnų pavaduot ? *

Kurs kentėjai už mus kaltus,
Jėzau Kristau, Viešpatie mūsų,
Pasigailėk mūsų, pasigailėk mūsų!

Trečiojoj Graudžių Verksmų dalyje mąstysime, ką Jėzus yra iškentėjęs nuo skaudaus vainikavimo erškėčiais ligi savo kruvinos mirties ant Kalvarijos kalno.

Visas dieviškojo Mokytojo žaizdas, visus jo išniekinimus ir pajuokimus, visas sielos kančias aukokim dangaus Tėvui už savo geradarius, o ypač už savo tautos darbuotojus. Melskime, kad jiems nepritrūktų išminties, kantrybės, meilės, pasiaukojimo, ir už tuos, kurie mirė Sibire ar kituose tremties užkampiuose, o taip pat už tuos savo tautiečius, kurie palūžo, stovėdami mūsų tautinių ir religinių idealų sargyboje. Tegu brangiausias dieviškojo Išganytojo kraujas gesina jų skaistyklos kančias ir nuveda juos į amžinąsias dangaus buveines.

Kur tavo meilė, atšalusi siela,
Kodėl tau Dievas mylėti nemiela ?
Karščiausia meile Jėzus tau liepsnoja,
Tave globoja.

Nuostabi meilė prie mirties jj veda
Ir gėdos medį ant pečių jam deda.
Po kryžium Jėzus alpdamas svyruoja,
Puola, dejuoja.

Kareivių klauso, norom gula, klojas,
Patsai ištiesia ir rankas ir kojas.
Vinim prikaltas gyvybės Davėjas
Ir Atpirkėjas!

Ai, kryžiau mielas, mum nuleisk ant rankų
Švenčiausią Kūną mielą mum ir brangų.
Mes jį garbingai laidosim, vaitosim,
Gailiai raudokim.

Tegu man sielą ašaros nuplauja,
Kad ligi šiolei nusidėt neliauju.
Oi gaila, gaila, kad dėl manęs kenčia,
Jėzus tą kančią.

Tesie tau garbė, Jėzau meilingiausias,
Už Tavo vargus, už kančias baisiausias,
Kurias iš meilės noromis kentėjai,
Mus numylėjai.

Jėzau, lyg piktadaris su latrais sulygintas,
Avinėli nekalčiausias,
O Jėzau mieliausias!

Ant kryžiaus nužudyti Piloto nuteistas,
Dieve gailestingiausias,
O Jėzau mieliausias!

Kryžiaus kelyje į Kalvariją išvargintas,
Dieve geriausias,
O Jėzau mieliausias!

Stambiomis vinimis prie kryžiaus prikaltas,
Dieve kantriausias,
O Jėzau mieliausias!

Tarp dviejų latrų kybodamas, visų apleistas,
Dieve gailestingiausias,
O Jėzau mieliausias!

Nedoro latro bartas ir išjuoktas,
Viešpatie maloniausias,
O Jėzau mieliausias!

Actu ir tulžimi, ištroškęs, pagirdytas,
Dieve duosniausias,
O Jėzau mieliausias!

Į Tėvo rankas atiduodamas dvasią, numiręs,
Viešpatie galingiausias,
O Jėzau mieliausias!

Nuo kryžiaus nuimtas ir uoloje palaidotas
Dieve geriausias,
O Jėzau mieliausias!

Garbė tau Jėzau! Šlovė tau Kristau!
Mus numylėjęs, už mus kentėjęs.
Tu garbingiausias! Tu šlovingiausias,
Dieve meilingiausias!

Ai, man Motinai gailingai,
Kai po kryžiumi verksmingai,
širdį gelia sopuliai.

Leisk man, Motina, liūdėti,
Jėzaus kryžių pamylėti,
Verkt už nuodėmes karčiai. *

Ai, Sūnus man miršta mielas,
Kad žmonių atpirktų sielas,
Mirštu tad ir aš su juo. *

Leįsk man, Motina, vaitoti,
Jėzaus mirtį apraudoti,
Trokštu mirti su tavim. *

Kurs kentėjai už mus kaltus,
Jėzau Kristau, Viešpatie mūsų,
Pasigailėk mūsų, pasigailėk mūsų!

Miršta ant kryžiaus, žmogau, Dievas tavo,
Ko gi neraudi už kaltes tu savo ?
Stebėk, kokias jam kartybes
Neša tavosios blogybės.

Sveikos jo kūne vietos nebeliko,
Galva sužeista erškėčių vainiko.
Teka, lyg šaltinis naujas —
Trykšta jo švenčiausias kraujas.

Mirdamas rodo jis kaltiems malonę.
Malda pabaigia kruviną kelionę.
Ar tu Jėzaus meilę junti ?
Ar iš kalčių bent atbundi ?

Visas pasaulis rauda, Dievo gailis,
Marijos širdį varsto skausmo peilis.
Aš tik vienas bepalieku,
Kaltes vis laikau lyg nieku.

Ak, Atpirkėjau, štai prie tavęs puolu
Keisk mano širdį kietesnę už uolą.
Kiek syk kryžių pamatysiu,
Gailesiu kaltes dildysiu.

RYŽIAUS KELIAS yra viena seniausių maldos formų. Tai kelias, kurį pirmiausia praėjo mūsų Atpirkėjas. Juo dažnai ėjo jo Motina Marija. Ją sekė Jeruzalės moterys ir kiti krikščionys. Viduramžiais iš įvairių kraštų keliavo to švento kelio lankyti ir melstis atgailotojai ir šventkeleiviai.

Kai Šv. Žemė buvo užimta muzulmonų, krikščionys nebegalėjo jos lankyti. Tada Bažnyčia leido kryžiaus kelio stotis įrengti atskiruose kraštuose. Nuo 15 amžiaus jas turėjo jau visos katalikų bažnyčios.

Kryžiaus kelias nėra vieša ir privaloma Bažnyčios malda, kaip mišios ar valandų maldos (breviorius). Ji tik patariama ir labai giriama. Kodėl? Kryžiaus kelias yra Kristaus kančios kelias. O jo kančia yra centrinis mūsų atpirkimo aktas. Ši kančia buvo taip svarbi, kad pranašai ir evangelistai ją aprašė iki mažiausių aplinkybių. Ji užima labai svarbią vietą ir Bažnyčios apeigose. Kristaus kančia atnaujinama kiekvienose šv. mišiose.

Kas eina Kryžiaus kelią, tas įsijaučia į svarbiausią atpirkimo aktą, tas seka kenčiantį Kristų, mokosi iš jo kantrumo, aukos ir meilės.

Šią maldos formą Kristaus vietininkai — popiežiai teikėsi apdovanoti gausiomis malonėmis. Einantiems kryžiaus kelią jie teikia tokius pat atlaidus, kokie teikiami einantiems pačioje Jeruzalėje.

Viešpatie Jėzau Kristau, tu pirmas išėjai erškėčių ir kryžiaus kelią. Išėjai, kaip niekas kitas. Tavo kūną nuo galvos iki kojų dengė žaizdos...

Žinau, kartus ir kietas tavo kryžiaus kelias. Bet kaip tik dėl to, kad jis tavo, mane jis žavi ir traukia.

Viešpatie, juk erškėčiai turi savo prasmę. Tu pašventei juos ir papuošei pražydusio kraujo rožėmis.

Leisk, Viešpatie, paragauti tavo kančios skonį. Duok pajusti tavo kelio meilės šilumą.

Vaikšto Jėzus ir manęs neranda,
Neša Kryžių didelį ir sunkų,
Jam ant veido, jam ant kūno,
jam ant rankų randai,
Ir iš rankų kraujas sunkias,⁸

Viešpatie, tu stovi prieš žmogų teisėją. Tu teisiamas. Už ką? Norėjai jam gera, jį gydei, tiesei kaip sodininkas iškrypusi medelį. Štai už ką!

Tokia žmogaus teisybė, Viešpatie! Jis už gerą atsilygins blogu, o tu ir jo blogį atpirksi savo gerumu. Tu kenčiantis Gerume, tu kenčianti Teisybe!

Argi šios rankos turėtų tau kryžių užkrauti, Viešpatie? Tavo paties sukurtos rankos! Ir jos nevirpa, prisiliesdamos nekaltų tavo pečių, kaip Judo lūpos tave bučiuodamos...

Tu neprieštarauji, Viešpatie? Ne. Priimi šią naštą — kantriai ir tyliai. Kaipgi kitaip tu jį pagydysi ? Kaip numaldysi šaukiančią jo kaltę?

Nuplaktas ir sumuštas, o dabar stumdomas ir tąsomas, Viešpatie, tu pradedi savo kelionę gatvėmis. Kiek maža beliko jėgų ir koks sunkus šis paniekos medis! Tu svyruoji jėgų netekęs, nejauti grindinio po kojų ir krenti ant grubių akmenų.

Minia suklykia, pasipila keiksmai, iškyla virš galvų lazdos. Žmogus jaudinasi. Jo pyktis skuba, o tavo kantrybė tokia rami !

Lyg spindulys nušvinta minioje tavo Motinos veidas. Prasiveržia arčiau ir tave susitinka. Nepanašus jis į save — skausmingas veidas ! Nepanašus ir tu, Viešpatie. Argi tokį ji tikėjosi tave sutikti ?

Ji neguodžia tavęs. Ne. Atėjo ne guosti, bet tavęs sekti, gerti su tavim skausmų taurę, būti tavo Kančios Motina.

Kas gali tave guosti, Viešpatie, kai tu eini atlikti savo aukos? Tave galima tik sekti...

Seka, tave, Viešpatie, ištisos minios. Visi seka tave iš tolo, ir nė vienas nenori prieiti arčiau, kad tau padėtų.

Žmogus purtosi savo naštos. Tik verčiamas, tik kareivių įsakomas Kirenietis paima iš tavęs kryžių.

Viešpatie, tu leisi jam pajusti, kaip saldi yra ši našta. Bent valandėlei tu leisi jam būti tavęs vertu ir vėl pasiimsi iš jo kančių medį. Kitaip tu nebūtum sakęs: “Kas neneša savo kryžiaus, nėra manęs vertas!”

Išsiskiria iš minios Veronika. Prieina ir ištiesia tau drobulę, kad nuvalytum sau veidą. Gal ji troško matyti tave tokį, kaip anuomet — dievišką, spindintį, neapneštą purvais, neaptekusį krauju. Bet dabar tu, Viešpatie, labiau dieviškas nei bet kuomet. Tavo veidas spindi meile, kokios dar nieks nebuvo matęs.

Ir tu įamžinsi drobėje šį — kenčiantį, o ne aną savo veidą. Tu visuomet įamžini savo bruožus tuose, kurie šluosto kitų ašaras ir žaizdas.

Tavo žaizdos, Viešpatie, aštrėja. Kiekvienas žingsnis spaudžia tau širdį ir kaktą beria šaltu prakaitu. Ir tu vėl krinti ant uolos. Vėl nudažai savo krauju akmenis.

Minia vėl šaukia. Kareiviai vėl tave tąso. Žmogus nenori sustoti pusiaukelėj. Nenori ir tu, Viešpatie! Skubi atgauti kvapą, praveri akis, keliesi ir vėl eini. Kitam pirmo puolimo būtų gana, o tau ir antro bus permaža.

Jeruzalės dukros stovi pakelėj, seka tave akimis ir apsipila ašaromis. Joms gaila tavęs, nekaltojo. O kur kaltieji? Kur jų vaikai, broliai ir vyrai, kurie tave plakė, kryžių uždėjo, dabar tąso ir šaukia “greičiau ant kryžiaus!” Kodėl jos jų neverkia?

Ak, tos ašaros! Ir jos valytų kaltę, kaip tavo kraujas, jeigu lietųsi už tuos, kuriems jų reikia. O tau, Viešpatie, nereikia ašarų, nes tu neturi kaltės.

Vos keletas žingsnių ligi kalno viršūnės — stačių ir vingiuotų tako žingsnių! O tavo jėgos, Viešpatie, visai išseko. Atodūsiai gilėja ir dažnėja, ir ties vienu posūkiu sugniuždo tave kryžius.

Išgąstis numaudžia žmogų. Jis nenori, kad tu mirtum neįkopęs į viršūnę. Ne po kryžium, o ant kryžiaus jis laukia tavo paskutinės agonijos. Jis purto tave, plaka, kad tik greičiau pakiltum.

Pagaliau tu jau Golgotos viršūnėje. Atėjai su kryžiumi. Į patį kryžių dar lieka įžengti — nedaug žingsnių, bet pačių skaudžiausių.

Žmogus skuba. Nuplėšia prilipusius prie žaizdų drabužius. Apnuogina tave lyg piktadarį. Tariasi galįs elgtis su tavim, kaip jam patinka.

O apnuogintoji Kančia, o apiplėštoji Meile, tu ir dabar neištari nė vieno skundo žodžio.

Rankos, kurios glostė, laimino ir gydė — perkalamos. Ir kojos, kurios tiek prisivargo keliaudamos ir gera darydamos — paplūsta kraujais. Viešpatie, tai šitaip tau atsilygina žmogus!

O tu vis tylus. Tu tik prikalamas, o ateis iškėlimas ir agonija. Kokiu balsu bešauktum paskui, jei jau dabar pradėtum aikčioti? Tu taupus, Viešpatie! Nenori atleisti kantrumo varžtų. Eini iki galo — ligi pat viršūnės tuo pačiu, lygiu kančių vyro žingsniu.

Tu jau soste, Viešpatie, — kryžiaus soste. Išaukštintas, palydovų apsuptas, karališku vainiku ir užrašu papuoštas...

Viskas išsipildė, Viešpatie! Nė vienas kartumų lašas neaplenkė tavo burnos ir širdies. Išsipildė visa žmogaus niekšybė, kuriai pasmerkti nėra žodžių. Bet tu ir dabar nieko nesmerki. Tu atėjai ne smerkti, o atleisti ir atpirkti.

Visiems atvėrei dangaus angą, visus atpirkai, Viešpatie! Beliko atverti tavo Širdį ir į atpirkimo taurę išlieti paskutinį kraujo ir vandens lašą. Žmogus įsmeigia tau jietį į šoną, — ir nelieka mažiausios abejonės, jog tavo auka pilnai baigta.

Išsemta, nurimusi, nuo kryžiaus nuimta tavoji Širdis dabar ilsisi ant Motinos rankų. O jos nekaltą širdį dar varstys septyni skausmo peiliai. Viešpatie, argi tavo kančią dar turi pratęsti skausmingoji Pieta ?

Iš Motinos rankų paimtoji Kančia, tu nebepriklausai daugiau savo Motinai, bet motinai — žemei. Ji priglaus tave ir nurims, nes tu sunaikintas. Ji bus šalta, nes tu be gyvybės.

Nurims tie, kurie tave pribaigė. Praras viltį, kurie tavimi tikėjo ir neištesėjo. Išsprogdink vienų ramybę, kitų nerimą. Kelkis, Numarintasis, ir gyvenk prisikėlusiems.⁹

OŽINIS (rožančius) nėra liturginė Bažnyčios malda. Bet rožinis su šiomis maldomis derinasi. Šv. mišios pakartoja atpirkimo paslaptis, o rožinis jas apmąsto. Valandų pradžioje kalbama Tikiu Dievą; kalbama tai ir rožinio pradžioje. Kiekviena brevioriaus valanda (hora), kaip ir rožinio paslaptis, prasideda Tėve mūsų ir baigiasi Garbė Dievui. Brevioriuje skaitomos ištraukos iš šv. Rašto ir Bažnyčios Tėvų. Rožinyje mąstomos Kristaus ir Marijos gyvenimo paslaptys. Dėl šių panašumų rožinis vadinamas liaudies brevioriumi.

Rožinis yra ne tik žodinė, bet ir mąstomoji malda. Tiedu dalykai rožinyje derinami. Jie sudaro jo grožį, teikia jam gilią prasmę. Mąstomoje maldoje sekame daugiau Kristų, mūsų Išganytoją, žodinėje — kreipiamės daugiau į Mariją, išganymo dalyvę, mūsų tarpininkę.

Rožinio paslaptys apima apreiškimą, atpirkimą ir apšvietimą. Dėl to jis turi tris dalis: džiaugsmingąją, skausmingąją ir garbingąją. Pirmoji dalis kalbama pirmadieniais ir ketvirtadieniais, antroji — antradieniais ir penktadieniais, trečioji — trečiadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais.

Viešpatie Dieve, leisk apmąstyti tavo apreiškimo, atpirkimo ir apšvietimo paslaptis. Priimk šią maldą už Bažnyčios gerovę, už taiką ir tikėjimo vienybę, už pavergtųjų tautų ir tėvynės išlaisvinimą, už ligonius,

Tyriausiai ir nekalčiausiai Marijos Širdžiai buvo apreikšta Įsikūnijimo paslaptis. Ji priėmė ją giliausiai nusižeminusi.

Nekaltoji Mergele, duok mums nuolankiai priimti apreiškimų žodį, išlaikyti jį ir subrandinti tylioj širdies vienumoj!

Marijos širdis pasidarė lyg indas sklidina, dėl to ji jieškojo žmogaus, kuriam galėtų perteikti įsikūnijimo paslaptį. Ji aplankė giminaitę Elzbietą ir jai atvėrė savo širdį.

Malonės Pilnoji, išmelsk ir mums malonės, kad Dievo balsas, gimęs mūsų širdyje, neliktų uždaras; kad neštume jį savo artimiesiems — pavyzdžiu, žodžiu ir pasišventimu.

Kristus atėjo į mūsų pasaulį, gimė iš Mergelės Marijos, pasidarė matomas ir prieinamas visiems geros valios žmonėms.

Dieviškoji Gimdytoja, padėk, kad Kristus neliktų mumyse nematomas, bet kad pasireikštų mūsų darbuose, santykiuose su žmonėmis ir visame gyvenime.

Marija nešė savo dievišką Sūnų į Dievo namus ir ten paaukojo. Kaip savo kelrodį ir Vadą sutiko čia jį garbingi seneliai.

Aukos Motina, išpažįstame tavo Sūnų kaip Vadą ir Galvą tos Bažnyčios, kuriai ir mes priklausome. Padaryk, kad visuomet aukotume save kitų labui ir išsižadėtume savęs visur, kur reikalauja Bažnyčia.

Kristus atsiskyrė nuo Motinos ir pasiliko šventykloje, kad skelbtų dangaus Tėvo garbę. Su kokiu rūpesčiu ji jieškojo ir koks buvo jos džiaugsmas jį vėl atradus!

Kiek kartų mes atsiskiriame nuo Dievo ir tavęs, Marija! Blaškomės savo klaidose, kankinamės nuodėmėj, jieškome kelio at-

Marija lydi dvasioje savo Sūnų į Alyvų kalną. Rodos, mato, kaip jis kruvinu prakaitu apsipylęs laukia artėjančios kartybių taurės. Jis paveda save dangaus Tėvui ir taria: Tebūna jo valia!

Marija, tu žinai kaip mūsų išganymui ir tobulybei reikalinga kančia! Mokyk mus žiūrėti į Kristų ir, kaip jis, paklusti Tėvo valiai.

Plaka Marijos širdį kiekvienas kirtis, taikomas jos Sūnui. Ji kenčia su juo; kenčia tylėdama, neprieštaraudama. Dalyvauja kančioj ir mūsų atpirkime.

Skausmingoji Motina, matai, kokie netobuli esame mes! Būdami kalti, vis priešinamės kančios smūgiams. Mokyk mus tyliai ir ramiai iškęsti ligą, žmonių paniekinimą, atskirtį. Duok priimti tai kaip atgailą už klaidas ir kaltes.

Kristus pasidaro kančios karaliumi. Dyglių vainikas suspaudžia jo galvą, išjuokimo purpuras apjuosia jo pečius. Kantrybė ir ramybė — karališkosios dorybės — puošia sužalotą jo veidą.

Vainikuotojo Sūnaus Motina, padėk nepabūgti spyglių, kuriais mūsų galvą su-rems žmonių priekaištai, pasityčiojimas, pasmerkimai. Leisk tyliai ir ramiai pakelti patyčias, pajuoką, kaltinimus.

Marijos Sūnus krinta tris kartus žemėn; kryžiaus medis prislegia jį sunkiame kalno take. Ir vėl jis pakyla — tylus, atsidavęs ir pasiryžęs eiti tolyn — iki pat viršūnės.

Žinau, o Motin, be kryžiaus nėra žmogui atsinaujinimo. Bet kaip sunku jį mums nešti be tavo pagalbos. Išmelsk mums malonės suprasti kryžiaus dvasiai, pamokyk eiti Kristaus keliu ligi galo.

Marija mato Sūnų iškeltą pačioj kalno viršūnėj ir laukia, kada pradės pas jį grįž-

Nukryžiuotojo Motina, jei ir mano kojos ir rankos būtų prikaltos prie ligos kryžiaus, jei žmogiška mano laisvė būtų kruvinom vinim perverta, — padėk visa tai aukoti savo ir kitų išganymui.

Su kokiu džiaugsmu ir kokioj garbėj Marija išvydo prisikėlusį Sūnų! Jis nebe tas: jis perkeistas, ir jo kūnas sudvasintas.

Marija, padėk savo maldomis, kad ir mes prisikeltume iš savo įpročių ir nuodėmių ; kad tavo Sūnus perkeistų mumyse senąjį žmogų ir apvalytų mus nuo žemiškų įgeidžių bei nuodėmės varžtų.

Kūnu ir siela perkeistas Kristus šaukėsi dangaus Tėvo prieglobsčio. Palikęs savo darbą tęsti tiems, kuriuos ruošė trejus metus, jis įžengė į dangų. Neilgai trukus jis pasišaukė ir savo Motiną, kad ji būtų drauge su juo.

Marija, išmelsk malonės, kad, likę gyventi žemėje, mes ilgėtumės dangaus, vykdytume Tėvo valią ir būtume verti įžengti į amžinąją Sūnaus karalystę.

Kristus atsiunčia Ramintoją — Šventąją Dvasią, kurią visiems pažadėjo. Marija per Šventąją Dvasią pasidaro visų Motina ir malonių tarpininkė.

Išmelsk, o Motin, malonės, kad Šventoji Dvasia veiktų mūsų širdyse, mokytų mus tiesos, išpuoštų mūsų darbus tobula meile.

Marija išaugo kaip gėlė žemėje, bet žemei nebuvo skirta priglausti jos kūną. Nešiojusi savyje Dievą, išgyvenusi Sūnaus kančias, ji visa veržėsi į dangų, ir jos atsisveikinimas su žeme buvo kaip ramus miegas.

Dangaus Išrinktoji, mes meldžiam tokios palaimintos mirties, kuri nuvestų mus į dangų ir amžinai suvienytų su tavo Sūnumi.

Kas Marijos širdyje prasidėjo lyg maža sėkla, išaugo ligi dangaus sosto. Amžinojo žodžio Motina dabar pasidarė ir Karalienė. Ji vainikuojama dangiškąja laime ir neišsakomu džiaugsmu, kuris jai skirtas arčiausiai Dievo.

Angelų Karaliene, kokiais žodžiais mes galėtume į tave kreiptis! Tavo didybė yra begalinė. Bet begalinis yra ir mūsų pasitikėjimas tavimi. Išprašyk savo Sūnų mums amžinos laimės ir nesibaigiančio dangaus džiaugsmo.⁹

Priimk, Šventoji Marija, šį rožių vainiką, supintą iš atviros širdies vilčių. Priimk mūsų Avė, kurį kartojame Gabrielio lūpom.

Nuo rūpesčių kaista mūsų dvasia ir trokšta ramybės. Tave gi mąstant atsišaukia dangaus mėlynė, grįžta širdin pavasariai...

Gaivink, ką įdiegė mumyse žemiškoji motina, ką pašventė tavo Sūnus. Atsimink mus amžinos meilės atokaitoje, o Motin! Amen.⁹

Iš giliausių gelmių tu išeisi,
Lig augščiausio dangaus pasikelsi —
Aš jaučiu tavo pulso plakimą,
Aš girdžiu tavo šventąjį balsą.⁸

ITANIJOS yra lyg koks maldavimų choras, supintas iš įvairių kreipinių ir prašymų. Jos išreiškia atskiro žmogaus ar Bažnyčios troškimus trumpiausiais atodūsiais. Jų turinys pagrįstas išpažįstama krikščioniškąja tiesa, o kompozicija ir forma primena poezijos kūrinius.

Litanijų kilme labai sena. Pirmųjų amžių maldose, pašventinimuose, net mišiose ir sakramentinėse apeigose dažnai buvo įpinamas prašymas “Kyrie eleison — Viešpatie, pasigailėk!” Prie jo, nuo 4 amžiaus prijungtas “Christe eleison — Kristau, pasigailėk!” Kalbant triskart pakaitomis buvo kreipiamasi į Švč. Trejybę. Jau tada ši malda buvo vadinama litanijos (prašymo) vardu.

Apie 7-tąjį amžių prie šio maldavimo pridėtas naujas — “Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes...” Tarp šių dviejų kreipinių ilgainiui buvo įterpti šventųjų kreipiniai. Taip gimė seniausioji Visų Šventųjų litanija.

Ši litanija buvo kalbama procesijų metu dėl to ir pačios procesijos imta vadinti litanijomis. Didžiausia permaldavimų —- prašymų procesija buvo ruošiama Šv. Morkaus dieną, balandžio 25-tą; ji vadinosi didžiąja litanija. Mažesnės trijų dienų procesijos buvo daromos Kristaus Dangun Žengimo šventės proga; jos vadinosi mažosiomis litanijomis.

Viduramžiais gimė garsioji lauretaninė Marijos litanija. Pradžią ji gavo Airijoje, o buvo išpopuliarinta šv. Petro Kanizijaus ir jo brolių jėzuitų. Ją patvirtino ir leido visoje Bažnyčioje vartoti pop. Sikstas V 1587 m. Kitos litanijos yra naujųjų am-

žiu kūrinys. Iš jų Bažnyčios patvirtintos yra Šios: Jėzaus Vardo (1862), Jėzaus Širdies (1899), Šv. Juozapo (1909) ir Jėzaus Kraujo (1960). Šios šešios litanijos (skaitant ir Visų Šventųjų) šiandien leidžiamos vartoti viešose Bažnyčios pamaldose. Kitos čia pridedamos litanijos tinka privačiam pamaldumui. Viena jų, skirta Kristui Karaliui, paruošta Panevėžio vyskupo K. Paltaroko.

Būk mums malonus, atleisk mums, Viešpatie,
Būk mums malonus, išklausyk mus, Viešpatie,

Tave, mūsų Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis mylėti mums leiski,

Malonę ir ramybę tarp krikščionių valdovų ir žmonių išlaikyti ir padidinti teikis,

Visagalis amžinasis Dieve, kuris savo tarnams, išpažįstantiems tikrąjį tikėjimą, leidai pažinti amžinosios Trejybės šlovę ir didybės galybėje pagarbinti vienybę, suteik meldžian-tiems, kad to paties tikėjimo tvirtumu būtume visuomet apsaugoti nuo visokių nelaimių. Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Viešpatie Jėzau Kristau, kuris esi pasakęs: prašykite ir gausite, jieškokite ir rasite, belskite ir bus jums atidaryta, leisk mums, meldžiame, džiaugtis dieviškąja tavo meile, kad visa širdimi, žodžiu ir darbu tave mylėtume ir niekados nesiliautume tave garbinę.

Viešpatie, kuris savo apvaizda niekados neišleidi iš globos tų, kuriuos savo meile sutvirtini, padaryk, kad su šventojo tavo vardo baime visados turėtume ir to vardo meilę. Kuris gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. Amen.

Visagalis amžinasis Dieve, pažvelk į mylimiausiojo savo Sūnaus Širdį, jos garbinimus ir atlyginimus, kuriuos jis tau už nusidėjėlius yra padaręs ir, prašomas pasigailėti, atleisk ir dovanok jiems to pa-

ties savo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardu, kuris su tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje, Dievas per amžių amžius. Amen.

Saldžiausias Jėzau, kuriam už meilę žmonės nedėkingai atsimoka didžiausiu užmiršimu, apsileidimu ir niekinimu, štai mes, puolę prieš tavo altorių, trokštam ypatingu tavęs garbinimu atlyginti taip nelemtą žmonių atšalimą ir tuos įžeidimus, kurių iš visur patiria tavo meilingiausioji Širdis.

Tačiau atsimename, kad ir mes ne kartą esam buvę neverti; už tai didžiai susigraudinę, pirmiausia meldžiame: būk mums gailestingas. Mes trokštame noromis atsiteisti ne tik už mūsų padarytąsias blogybes, bet ir už tų, kurie, toli nuklydę nuo išganymo kelio, savo netikėjimo apakinti, arba visai nenori tavęs pripažinti savo Ganytoju ir Vadu, arba, laužydami krikšto pažadus, yra metę maloniausiąjį tavo įstatymo jungą.

Trokšdami atsiteisti už tas visas blogybes, mes rūpinsimės atlyginti už kiekvieną jų skyrium: už gyvenimo ir elgesio nepadorumus ir begėdiškumus, už didelę daugybę nekaltoms širdims parengtų žabangų, už šventų dienų laužymą, už keiksmus ir piktžodžiavimus tau ir tavo šventiesiems, už šmeižtus prieš tavo Vietininką ir visą kunigiją, už dieviškosios meilės Sakramento niekinimą ir jo įžeidimus baisiomis šventvagystėmis, pagaliau už viešus tautų nusikaltimus, užgaunančius tavo įsteigtos Bažnyčios teises ir valdžią.

O kad galėtume tas kaltes savo krauju nuplauti! Be to, kad už įžeistą Dievo garbę atsiteistume, mes tau duodame tą patį atlyginimą, kurį tu kitados esi davęs Dievui Tėvui ant kryžiaus ir kurį kasdien atnaujini ant mūsų altorių. Prie to jungiame švenčiausios Mergelės Motinos, visų šventųjų ir teisių krikščionių atlyginimus ir nuoširdžiai pasižadame už savo praeito gyvenimo ir kitų nuodėmes ir už tavo tos didžios meilės nepaisymą su tavo malonės pagalba, kiek tik pajėgsime, atlyginti tvirtu tikėjimu, skaisčia dora, tiksliu evangelijos įsakymų, ypač meilės įsakymo vykdymu. Be to, pasižadame, kiek įstengsime, neprileisti, kad kas tave įžeistų ir, kiek tik išgalėsime, patraukti ko daugiau žmonių, kad tave išpažintų.

Priimk meldžiamas, maloningiausias Jėzau, per švenčiausiąją Mergelę Mariją Atitaisytoją, mūsų tarpininkę, šio atlyginimo, einančio iš geros valios, duoklę ir savo didžia ištvermės malone padėk mums tave ištikimai garbinti ir tau ligi mirties tarnauti, kad pagaliau visi nueitume į Tėvynę, kur tu, Dievas, su Tėvu ir Šventąja Dvasia gyveni ir viešpatauji amžių amžiais. Amen.

Visagalis amžinasis Dieve, kuris savo viengimį Sūnų skyrei pasaulio Atpirkėju ir norėjai būti permaldaujamas jo krauju, suteik, meldžiame, kad mes didžiausioj pagarboj laikytume savo išganymo kainą ir jos galybe būtume apsaugoti nuo šio gyvenimo blogybių žemėje, o danguje džiaugtumės amžinuoju atpildu. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

VISAGALIS amžinasis Dieve, kuris savo mylimiausiame Sūnuje, visatos karaliuje, panorėjai viską atnaujinti, suteik iš savo malonės, kad visos tautų šeimos, iš nuodėmės žaizdos pagijusios, jo maloniausiai valdžiai pasiduotų. Kuris su tavimi gyvena ir viešpatauja amžių amžiais. Amen.94

Dieve, kurs tikinčiųjų širdis Šventosios Dvasios šviesa nuskaidrini ir meilei uždegi, duok, kad tos pačios Dvasios vedini suprastume, kas yra teisinga, ir vykdytume, kas išganinga.

Dieve, kuris pažįsti kiekvieną širdį ir žinai visas jos paslaptis, valyk, prašome, Šventosios Dvasios malone mūsų dvasios dėmes, kad tave tobulai mylėtume ir būtume verti tinkamai tave garbinti.

O šventoji, amžinai žėrinti ugnie, teisybės Dvasia, pribūk, pripildyk, apvalyk ir pašvęsk mūsų širdis! Amen.

Kyrie eleison
Christe eleison, Kyrie eleison,
Kristau išgirsk mus,
Kristau, išklausyk mus.

Tėve, dangaus Dieve*
Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Dieve,
Šventoji Dvasia Dieve,
Šventoji Trejybe, vienas Dieve,

Motina Kristaus,
Motina Dievo malonės,
Motina tyriausioji,
Motina skaisčiausioji,
Motina nepalytėtoji,
Motina nesuteptoji,
Motina meilingoji,
Motina stebuklingoji,
Motina geroji patarėja,
Motina Sutvėrėjo,
Motina Išganytojo,
Mergele išmintingoji,
Mergele garbingoji,
Mergele šlovingoji,
Mergele galingoji,
Mergele maloningoji,
Mergele ištikimoji,

Teisybės paveiksle,
Išminties soste,
Mūsų linksmybės priežastie,
Dvasios inde,
Garbės inde,
Įstabusis maldingumo inde,
Rože paslaptingoji,
Dovydo bokšte,
Balčiausiasis bokšte,
Aukso namai,
Sandoros skrynia,
Dangaus vartai,
Aušros žvaigžde,
Ligonių sveikata,
Nusidėjėlių gynėja,
Nuliūdusiųjų paguoda,
Karaliene angelų,
Karaliene patrijarkų,
Karaliene pranašų,
Karaliene apaštalų,
Karaliene kankinių,
Karaliene išpažinėjų,
Karaliene mergelių,
Karaliene visų šventųjų,
Karaliene be gimtosios nuodėmės pradėtoji,
Karaliene, į dangų paimtoji,
Karaliene šventojo rožinio,
Karaliene taikos,

Tavo apgynimo šaukiamės, šventoji Dievo gimdytoja, mūsų maldų neatmeski mūsų reikaluose, bet nuo visokių pavojų mus visados gelbėk, Mergele garbingoji ir palaimintoji, mūsų valdove, mūsų tarpininke, mūsų užtarytoja, su savo Sūnumi mus sutaikink, savo Sūnui mus paveski, savo Sūnui mus atiduoki.

Melskimės

Dieve. kuris savo neapsakoma apvaizda teikeisi išrinkti šventąjį Juozapą savo švenčiausiajai Gimdytojai sužadėtiniu, duok, meldžiame, kad būtume verti jį turėti danguje užtarytoju, kurį žemėje garbiname kaip globėją. Kuris gyveni ir viešpatauji amžių amžiais. Amen.

Į šv. Juozapą 26

²⁶ Kalbama spalio mėnesį.

Palaimintasis Juozapai, savo reikaluose kreipiamės į tave. Savo maldas dėdami po švenčiausios tavo sužadėtinės kojų, jos pagalbos ir tavo globos su pasitikėjimu meldžiame.

Per tą meilę, kuri tave su nekaltąja Mergele, Dievo Gimdytoja, jungė, ir per tą tėvišką prisirišimą, su kuriuo vaikelį Jėzų prie savo krūtinės glaudei, meldžiame, pažvelk maloniai į paveldėjimą, Jėzaus Kristaus krauju įgytą.

O duotasis Dievo giminei Apvaizdos sarge, budėk išrinktuosiuose Jėzaus Kristaus žmonėse. Ateik iš dangaus meilingas,galingasis mūsų gelbėtojau, ir padėk mums šitoje kovoje su tamsos galybėmis.

Kaip kitados vaikelį Jėzų iš didžiausio jo gyvybei pavojaus gelbėjai, taip nūnai šventąją Dievo Bažnyčią nuo priešo žabangų ir visokių pavojų saugok ir mus kiekvieną nuolatine globa apsiausk, kad, sekdami tavo pavyzdžiu ir tavo pagalbos remiami, dievobaimingai gyventume, maldingai numirtume ir amžinąjį džiaugsmą danguje įgyti galėtume. Amen.

Kyrie eleison,
Christe eleison, Kyrie eleison.
Kristau, išgirsk mus,
Kristau išklausyk mus.

Tėve, dangaus Dieve,²⁷
Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Dieve,
Šventoji Dvasia, Dieve,
Šventoji Trejybe, vienas Dieve,

Šventasis Kazimierai, Lietuvos karalaiti,
Šv. Kazimierai, angeliško pamaldumo pavyzdy,
Šv. Kazimierai, Dievo mylėtojau,
Šv. Kazimierai, uolus Dievo namų lankytojau,
Šv. Kazimierai, Švenčiausio Sakramento garbintojau,
Šv. Kazimierai, Bažnyčios pažiba,
Šv. Kazimierai, Dievo namų žibury,
Šv. Kazimierai, ištikimas Marijos šlovintojau,
Šv. Kazimierai, šventų dorybių buveine,
Šv. Kazimierai, jaunatviškos skaistybės lelija,
Šv. Kazimierai, žemiškos garbės atsižadėtojau,
Šv. Kazimierai, pavyzdy šio pasaulio galiūnams,
Šv. Kazimierai, atgailos ir išsižadėjimo brangintojau,
Šv. Kazimierai, kantrybės ir drovumo pavyzdy,
Šv. Kazimierai, nuolankumo ir meilumo mokytojau,
Šv. Kazimierai, broliškos meilės žadintojau,
Šv. Kazimierai, teisingumo paveiksle,
Šv. Kazimierai, gerumo ir dosnumo mokytojau,
Šv. Kazimierai, ligonių sveikatos grąžintojau,
Šv. Kazimierai, apsauga pavojuose,
Šv. Kazimierai, pavargėlių ir našlaičių tėve,
Šv. Kazimierai, mirštančiųjų pagalba,
Šv. Kazimierai, stebuklingas mirusiųjų atgaivintojau,
Šv. Kazimierai, šventojo tikėjimo gynėjau ir platintojau,
Šv. Kazimierai, prislėgtųjų džiugintojau,
Šv. Kazimierai, priešų nugalėtojau,
Šv. Kazimierai, didis mūsų tėvynės Lietuvos globėjau,
Šv. Kazimierai, ypatingas katalikiško Lietuvos jaunimo globėjau ir pavyzdy.

Dieve, kuris Šventąjį Kazimierą, gyvenusį tarp karališkų gėrių ir pasaulio vilionių, pastovia dorybe sustiprinai, tave maldaujame, kad jo užtarimu tavo tarnai nieku laikytų žemiškas gėrybes ir visuomet trokštų amžinųjų, per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Kyrie eleison,
Christe eleison, Kyrie eleison.
Kristau, išgirsk mus,
Kristau, išklausyk mus.

Tėve, dangaus Dieve, pasigailėk mūsų!
Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Dieve, pasigailėk mūsų!

Šventoji Dvasia, Dieve, pasigailėk mūsų!
Šventoji Trejybe, vienas Dieve, pasigailėk mūsų!

Šventoji Marija,*
Šventoji Dievo Gimdytoja,
Šventoji mergelių Mergele,
Šventasis Mykolai,
Šventasis Gabrieliau,
Šventasis Rapolai,
Visi šventieji angelai ir arkangelai,**
Visi palaimintųjų dvasių chorai,
Šventasis Jonai Krikštytojau,*
Šventasis Juozapai,
Visi šventieji patriarkai ir pranašai,**
Šventasis Petre,*
Šventasis Pauliau,
Šventasis Andriejau,
Šventasis Jokūbe,
Šventasis Jone,
Šventasis Tome,
Šventasis Jokūbe,
Šventasis Pilype,
Šventasis Baltramiejau,
Šventasis Simone,
Šventasis Tade,
Šventasis Motiejau,
Šventasis Barnabe,
Šventasis Luke,
Šventasis Morkau,
Visi šventieji apaštalai ir evangelistai,**
Visi šventi nekaltieji berneliai,
Šventasis Stepone,*
Šventasis Lauryne,
Šventasis Vincente,
Šventieji, Fabione ir Sebastione,**
Šventieji, Jone ir Pauliau,
Šventieji, Kozme ir Damijone,
Šventieji, Gervaze ir Protaze,
Visi šventieji kankiniai,
Šventasis Silvestre,*
Šventasis Grigaliau,
Šventasis Ambroziejau,
Šventasis Augustine,
Šventasis Jeronime,
Šventasis Martyne,
Šventasis Mikalojau,
Visi šventieji vyskupai ir išpažinėjai,**
Visi šventieji mokytojai,
Šventasis Antane,*
Šventasis Benedikte,
Šventasis Bernarde,
Šventasis Domininke,
Šventasis Pranciškau,
Visi šventieji kunigai ir levitai,**
Visi šventieji vienuoliai ir atsiskyrėliai,
Šventoji Marija Magdalena,*
Šventoji Agota,
Šventoji Liucija,
Šventoji Agniete,
Šventoji Cecilija,
Šventoji Kotryna,
Šventoji Anastazija,

Visos šventosios mergelės ir našlės,**
Visi Dievo šventieji ir šventosios,

Būk mums malonus, atleisk mums, Viešpatie!
Būk mums malonus, išklausyk mus, Viešpatie!

Nuo visa pikta,***
Nuo bet kokios nuodėmės,
Nuo Dievo bausmės,
Nuo staigios ir netikėtos mirties,
Nuo velnio žabangų,
Nuo apmaudo, neapykantos ir visokio pikto,
Nuo paleistuvingumo dvasios,
Nuo žaibų ir audros,
Nuo žemės drebėjimo rykštės,
Nuo maro, bado ir karo,
Nuo amžinosios mirties,

Per savo švento įsikūnijimo paslaptį,
Per savo atėjimą,
Per savo gimimą,
Per savo krikštą ir šventąjį pasninką,
Per savo kryžių ir kančią,
Per savo mirtį ir palaidojimą,
Per savo prisikėlimą iš mirusiųjų,
Per savo stebuklingą dangun žengimą,
Per Šventosios Dvasios Guodėjos atėjimą, Teismo dienoje,

Mes nusidėjėliai,****
Mūsų pasigailėti teikis,
Mums atlaidus būti teikis,
Mus į tikrą atgailą atvesti teikis,

Savo šventąją Bažnyčią valdyti ir išlaikyti teikis,
Šventąjį Tėvą ir visus dvasininkus šventajame tikėjime išlaikyti teikis,
Šventosios Bažnyčios priešus palenkti teikis,
Krikščionims karaliams ir valdovams taiką ir tikrąją santarvę duoti teikis,
Visai krikščionijai taiką ir vienybę duoti teikis,
Visus klystančius į Bažnyčios vienybę pašaukti ir visus netikinčiuosius evangelijos šviesa apšviesti teikis,
Mus pačius, tau šventai tarnaujančius, sutvirtinti ir išlaikyti teikis,
Mūsų mintis dangaus ilgesiui pažadinti teikis,
Visiems mūsų geradariams amžinomis gėrybėmis atlyginti teikis,
Mūsų ir mūsų brolių, genčių ir geradarių sielas nuo amžinojo pasmerkimo gelbėti teikis,
Žemei vaisių duoti ir išlaikyti teikis, Visiems mirusiems tikintiesiems amžinąjį atilsį suteikti teikis,
Mus išklausyti teikis,

Dievo Sūnau,
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, atleisk mums, Viešpatie!
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, išklausyk mus, Viešpatie!
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų!

* Melskis už mus!
** Melskitės už mus!
***Gelbėk mus, Viešpatie!
****Tave meldžiame, išklausyk mus!

Teikis, Dieve, gelbėti mane;
    Viešpatie, skubėk man padėti.
Tebūna sugėdinti ir teparausta,
    kurie jieško mano gyvybės.
Tegul traukiasi atgal ir tesusilaukia
    gėdos, kurie gėrisi mano nelaimėmis.
Tepasitraukia susilaukę gėdos tie,
    kurie man sako: še tau, še tau!
Tedžiūgauja ir tesilinksmina tavimi
    visi, kurie tavęs jieško;
ir tesako visados: “Tebūna šlovinamas Dievas”,
    kurie geidžia tavo pagalbos.

Ž. Kad Viešpats jj saugotų, gaivintų, padarytų laimingą žemėje, ir jo neįduotų į priešų rankas.

Z. Teikis, Viešpatie, atlyginti amžinuoju gyvenimu visiems, kurie dėl tavo vardo mums gera daro. Amen.

Ž. Amžinąjį atilsį duok jiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa tegu jiems šviečia.

Dieve, kuriam sava yra visados pasigailėti ir atleisti, priimk mūsų maldą, kad, savo gerumu pasigailėjęs, mums ir visiems kitiems savo tarnams teiktumeis maloningai nuimti tuos pančius, kurie varžo mus, nusidėjėlius.

Išklausyk, Viešpatie, nuolankiai prašančiųjų maldų ir išpažįstantiems atleisk nuodėmes, kad kartu mums maloningai su-teiktumei atleidimą ir ramybę.

Viešpatie, parodyk mums neapsakomąjį savo gailestingumą, kad mus iš visų nuodėmių išvaduotumei ir išgelbėtumei iš bausmių, kurias esame nusipelnę.

Dieve, kurį rūstina mūsų kaltės ir numaldo mūsų atgaila, pažvelk maloningai į savo žmones, kurie nusižeminę tave maldaujame, ir nugręžk nuo mūsų savo rykštes, kurias savo nuodėmėmis esame nusipelnę.

Visagalis amžinasis Dieve, pasigailėk savo tarno, mūsų Šventojo Tėvo N., ir maloningai vesk jį amžinojo išganymo keliu, kad tavo padedamas visa, kas tau patinka, norėtų padaryti ir kiek tik galėdamas darytų.

Dieve, kuris esi visų šventų troškimų, gerų sumanymų ir dorų darbų šaltinis, suteik savo tarnams tos ramybės, kurios pasaulis negali duoti, kad mūsų širdys būtų pasidavusios tavo valiai ir dabartiniai laikai iš tavo malonės būtų ramūs.

Sukurk, Viešpatie, mūsų širdyse Šventosios Dvasios ugnį, kad tau skaisčiu kūnu tarnautume ir nekalta širdžia patiktume.

Dieve, visų tikinčiųjų Leidėjau ir Atpirkėjau, atleisk savo tarnams ir tarnaitėms visas jų nuodėmes, kad jie karštomis maldomis galėtų įgyti tuos atlaidus, kurių visados taip troško.

Mūsų veiksmus, Viešpatie, savo įkvėpimu pranok ir savo pagalba lydėk, kad kiekviena mūsų malda ir kiekvienas darbas visuomet nuo tavęs prasidėtų ir tavimi baigtųsi.

Visagalis amžinasis Dieve, kuris viešpatauji gyviesiems ir mirusiems bei pasigaili visų, kuriuos iš anksto žinai tikėjimu ir darbu tavaisiais būsiant. Nuolankiai tave meldžiame, kad tie, už kuriuos esame pasiryžę melstis, kuriuos šitas gyvenimas dar tebelaiko kūne ar busimasis iš kūno atsipalaidavusius jau yra priėmęs, visų tavo šventųjų užtarimu iš tavo gailestingumo malonės įgytų visų savo nuodėmių atleidimą. Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, tavo Sūnų, kuris būdamas Dievas su tavimi gyvena ir viešpatauja drauge su Šventąja Dvasia visus amžių amžius.

Šiandieną vakaras miglotas,
Uždek ir mano širdį, Viešpatie,
Liepsnom šitos ugnies —¹¹

EVINDIENIS (novena) yra vieša ar privati devynių dienų malda. Šios maldos pavyzdį paliko pats Kristus, ragindamas apaštalus devynias dienas melstis ir rengtis Šv. Dvasios atsiuntimui. Sekminių devindienis (į Šv. Dvasią) yra seniausias ir visuotinis — visoj Bažnyčioj vartojamas. Kalėdų devindienis (į Kūdikėlį Jėzų) atsirado ankstybaisiais viduramžiais Ispanijoj ir Prancūzijoj, nuo 17 š. Italijoj ir vėliau kituose kraštuose; jis buvo jungiamas su votyvinėmis mišiomis (rarotinėm) į Mariją. Velykų šventės savo devindienio neturi, nes joms parengia didžioji savaitė.

Kiti šventiniai devindieniai atsirado vėliau. Iš viso jų yra virš trisdešimt: 11 įvairioms Marijos šventėms; po 2 (vienas šventei, antras — bet kuriuo kitu laiku) į Kūdikį Jėzų, Šv. Dvasią, Jėzaus Širdį, šv. Juozapą; po 1 devindienį į Švč. Trejybę, arkangelus Mykolą, Gabrielį ir Rapolą, angelą sargą ir kaikuriuos šventuosius. Beveik visi šie devindieniai yra apdovanoti atlaidais.

Kai kurie devindieniai turi ypatingą paskirtį — išmelsti sveikatos, atsivertimo, pagalbos ar kitų malonių. Yra ir devynių dienų maldos už mirusius. Seniau tokios maldos (officia novendialia) su mišiomis (missae novendiales votivae) buvo laikomos tik už mirusį popiežių, kardinolą ar kunigaikštį. Nuo 17 š. jos leistos vienuolynų bažnyčiose už kitus mirusiuosius, o nuo 19 š. — ir kitose bažnyčiose.

Šalia devindienių yra dar pirmųjų 9 mėnesio penktadienių maldos į Jėzaus Širdį ir pirmųjų 5 mėnesio šeštadienių — į Marijos Širdį. Kaikur yra paprotys pirmąjį mėnesio ketvirtadienį melstis už kunigus.

Kūrėjau amžinas žvaigždžių,
Šviesa negęstanti žmonių,
O Jėzau, Atpilde visų, —
Maldas priimk širdžių karštų.

Nuo pikto priešo apgaulės
Ateiki gelbėt giminės.
Tavoji meilė tepadės
Pasaulį gydyt nuo kaltės.

Kaltės visuotinės, bendros
Tu neišpirksi be aukos, —
Gimei iš įsčios nekaltos,
O mirsi kryžiuj ant kalvos.

Tavasis vardas kai skambės
Didžios galybės ir garbės, —
Dangus ir pragaras virpės,
Parpuolęs keliais tau tikės.

Teisėjau būsimas didus,
Maldaujam, būki atlaidus:
Malonės ginklais gink visus,
Nuo pikto priešo gelbėk mus!

Garbė, šlovė, galybė tau,
O Dieve, Tėve, ir Sūnau!
Ir tau, Dvasia, — prabilk greičiau
Ramybės žodžiais iš augščiau.

Melskimės: Teikis, Viešpatie, parengti mūsų širdis tavo viengimio Sūnaus keliams, kad per jo atėjimą tyromis sielomis būtumėm verti tarnauti tam, kuris su tavimi gyvena ir viešpatauja šventosios Dvasios vienybėje Dievas per amžių amžius. Amen.