MARIJAMPOLĖ                       2003

UDK 947.45(474.5)(06) At29

Sudarė Justinas Sajauskas
Dailininkė Jolita Bičkienė
Maketavo Stasys Sajauskas

© Justinas Sajauskas, 2003
© Jolita Bičkienė, 2003

ISBN 9955-03-195-6

Gintarui ir Kęstučiui Vilučiams -
    mūsų padėka
                                    Autoriai

TURINYS

Justinas Sajauskas PRATARMĖ ..........................................................7

Aldona Vilutienė PRADŽIA ...................................................................9
    AUKOJO ..........................................................................................17
    LIETUVOS OKUPACIJA SKAIČIAIS ...................................................18
    LAISVĖS KOVOTOJAI ......................................................................19
    MINAIČIAI .........................................................................................21
    LLKS JUNGINIŲ STRUKTŪRA..........................................................22
    LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMAS DĖL
    LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO TARYBOS
    1949 m. VASARIO 16 D. DEKLARACIJOS ......................................23
    LIETUVOS PARTIZANŲ APYGARDOS ............................................25

Aldona Vilutienė, Justinas Sajauskas
PARTIZANINĖ KOVA MAŽOJOJE LIETUVOJE ....................................31

    TAURO APYGARDOS RINKTINĖS ..................................................39
    TAURO APYGARDOS VADAI...........................................................43
    TAURO APYGARDOS RINKTINIŲ VADAI ........................................44
    ŽINOMESNI MŪŠIAI TAURO APYGARDOJE ..................................47
    KANČIŲ NAMAI, DAR KITAIP-„BŪSTINĖS" ......................................49
    MŪSŲ ATMINTYJE .........................................................................50
    PARTIZANŲ DAINOS ......................................................................58
    PRIEŠAI (KARIUOMENĖ).................................................................59
    PRIEŠAI (STRIBAI)............................................................................60
    KOLABORANTAI...............................................................................61
    ŽENKLESNI PAMINKLAI TAURO APYGARDOS
    PARTIZANAMS IR TREMTINIAMS....................................................62
    TREMTYS ........................................................................................68
    ATGIMIMAS......................................................................................75
    SVARBESNI DEŠIMTMEČIO DARBAI................................................76

Stasys Sajauskas LIETUVOS PARTIZANŲ ŽYMENYS 1945 - 1954 m.  79

Justinas Sajauskas KARAS TEBEVYKSTA ..........................................103

PRATARMĖ

Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejui sukako 10 metų. Menka tai sukaktis, ją pažymint pakaktų vienam muziejininkui kyštelėti gražiai įrėmintą popierėlį, kitam - paploti per petį ir - balius baigtas. Tačiau šis minėjimas tuo neapsiribos. Tauro muziejus - neeilinis, ir beveik kiekvienas su juo susijęs veiksmas aplinkiniams sukelia nekasdieniškus jausmus. Nebūtinai teigiamus.

Pavyzdžiu gali būti muziejaus iniciatorės Aldonos Vilutienės straipsnelyje aprašytas balsavimas dėl muziejaus savarankiškumo. Autorė nutylėjo, kad balsavimo baigtį nulėmė ne kas kitas, o miesto savivaldybės tarybos nariai -krikščionys demokratai, kurie, savo lyderio įsakyti, balsavo prieš muziejaus savarankiškumą (vaduko obstrukcijos pasekmes muziejus jaučia iki šiol).

Kitas pavyzdys: kriminalistui pradėjus aiškintis eksponatų - partizanų šovinių dingimo aplinkybes, tuometinis Kraštotyros muziejaus direktorius tik mostelėjo ranka: jie beverčiai! Suprastume, jei taip pasakytų koks sandėlininkas - ko verti jam keli švino gabalėliai. Tačiau tai buvo pozicija įstaigos vadovo, pareigūno, privalančio ne tiktai kaupti, bet ir saugoti eksponatus.

Matyti, tikrai skaudaus būta to pokario, kad net po pusės amžiaus vien paminėjus jį, krikščionis užmiršta krikščioniškumą, o valdininkas - pareigybinę instrukciją.

Žinoma, Suvalkijoje nestinga ir kitaip vertinančių pokarį. Antai marijampoliečiai Danutė ir Zigmas Vidrinskai parengė ir išleido dvi buvusių tremtinių ir laisvės kovotojų atsiminimų knygas - „Išplėšti iš Tėvynės delnų“ (2000 m.) ir „Juos lydėjo šventas jausmas“ (2001 m.), Vincas Peckus parašė knygą apie Rygiškių Jono gimnazijos moksleivius - rezistentus (2003 m.), o dauguma eksponatų muziejaus stenduose atsidūrė beveik be mūsų, muziejininkų, pastangų -juos sunešė, sudovanojo patys lankytojai.

Šie faktai, neblogai iliustruojantys mūsų Muziejaus tapsmo peripetijas, betgi neatsako į klausimą „kuo remiantis“?

Tauro muziejaus kaip ir pačios Lietuvos valstybės egzistavimą įteisina keli esminiai teisės aktai, apie kuriuos per mažai žinoma, o dar mažiau kalbama. Tai 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas, 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija, 1941 m. birželio 23 d. Laikinosios Lietuvos vyriausybės atsišaukimas, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Delkaracija, 1990 m. kovo 11 Aktas dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, 2000 m. Vilniuje įvykusio Antikomunistinio kongreso dokumentai. Įsiskaitykime į juos ir gal suprasime, kad laisvė - ne dovana, o prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė, kad kiekvieno piliečio pareiga ginti Tėvynę, kad okupanto įstatymai okupuotose šalyse juridiškai beverčiai, kad pareiga okupanto įpėdiniams atlyginti okupacijos žalą neišnyks iki nebus atlyginta.

Tauro muziejaus eksponatai - šių teiginių iliustracija, kartais - vykusi, kartais - blankoka. Tik tuo pateisinama ir viena kita „Atmintinėje“ skelbiama minėtų dokumentų citata.

Čia geriausiu žodžiu minėtini Tauro muziejaus darbuotojai Jonas Gustaitis, Liuda Kaminskienė, Aldona Vilutienė, Algimantas Lelešius, Laima Stankevičienė, kurie paruošė „Atmintinę“. Gal ji pravers ir šiai, ir būsimoms sukaktims.

Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus vedėjas

Justinas Sajauskas

PRADŽIA

Sukako 10 metų nuo Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus oficialaus įkūrimo. Tauro apygardos muziejus savitas tiek savo tematika, tiek eksponatais, tiek veikla. Savita ir jo atsiradimo istorija.

Muziejaus įkūrėja Aldona Vilutienė

Pirmieji muziejaus eksponatai buvo pagaminti Marijampolės kalėjime, Intos, Vorkutos ir kituose sovietiniuose konclageriuose ar tremtyje. Vos papūtus laisvės vėjams, 1989 metų vasarą jie buvo eksponuojami Marijampolės centrinėje bibliotekoje. 1990 metais Vitas Akelaitis suruošė partizanų nuotraukų parodą Šaulių namuose Gedimino gatvėje. Ieškant partizanų palaikų apkasuose, sąvartynuose, šuliniuose ir šiukšlynuose rasta nemažai įkapių, kurios, kaip ir aukščiau minėti eksponatai, buvo reikalingos ne tik tinkamos priežiūros, bet ir dėmesio. 1990 metų pradžioje man kilo mintis įkurti pasipriešinimo muziejų. Apėjus visas instancijas, sužinojau, kad Marijampolės valdininkams jis nereikalingas. Unikalus pastatas, kuriame vos ne visą dešimtmetį NKGB tardė ir kankino suimtuosius, kurio visos sienos aptaškytos nekaltų žmonių krauju, - taigi, kuris buvo tinkamiausias tokios paskirties muziejui, buvo patyliukais privatizuotas ir modernizuotas. Kiti buvę čekistinių struktūrų pastatai taip pat užimti. Tačiau žuvusiųjų už Tėvynę, mirusių dėl bado ir nepakeliamo darbo tremtyje bei sovietiniuose konclageriuose dvasia neleido pasiduoti. Prasidėjo būsimo muziejaus eksponatų paieškos. Žmonės gausiai dovanojo juos, dalinosi savo pergyvenimais.

1991 m. sausio 13-toji. Visą Lietuvą apėmė ryžto ir pasiaukojimo banga, vėl, kaip ir pokario metais, tūkstančiai ėjo ginti Laisvės simbolį - Parlamentą. Rytdiena nebuvo aiški. Surinktą medžiagą reikėjo išsaugoti. Tik du žmonės, būtinai du, turi surasti tinkamą vietą, kad nė vienas dokumentas nepakliūtų okupantui. O tų dokumentų - jau keli lagaminai. Su Dievo pagalba jie buvo išsaugoti - ne tik sausio tryliktąją, bet ir per Maskvos pučą. Po šių įvykių archyvas tapo dar vertingesnis, ir jį eksponuoti tapo būtina. Šnekinu tuometinį Marijampolės muziejaus direktorių A. Urbanavičių. Jis laikinai priima eksponuoti muziejuje 92 eksponatus. Marijampolės politinių kalinių ir tremtinių taryba kreipėsi į Marijampolės miesto savivaldybę bei Lietuvos Švietimo ir kultūros departamentą, prašydama, kad prie Marijampolės kraštotyros muziejaus būtų įsteigtas Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus. 1992 m. vasarį Marijampolės miesto taryba priėmė nutarimą dėl Kraštotyros muziejaus filialo įsteigimo ir jo vykdymą pavedė naujai paskirtam šio muziejaus direktoriui Jonui Vasmanui. Beliko nutarimą įgyvendinti. Deja... Laikas bėgo, nutarimo niekas nevykdė. Sandariuose stenduose eksponuojamos tremties relikvijos tremtiniams nežinant buvo perkeltos į nurašytus nesandarius stendus; vertingiausi eksponatai pradėjo dingti.

Pamačiusi, kas vyksta, pareikalavau, kad būtų iškviesta policija. Šokiravo direktoriaus replika pareigūnui, kai šis ruošėsi rašyti aktą: „Neverta dėl tokių niekų kelti bylą, jie beverčiai“! Tada nežinojau, kad po miesto tarybos narių sprendimo vietoj manęs buvo įdarbinti du nieko bendro su muziejumi neturintys žmonės, todėl iki 1993 m. aš visuomeniniais pagrindais priiminėjau žmones ir kaupiau eksponatus savo namuose... Galop tuometiniam miesto tarybos pirmininkui šviesios atminties B. Bajerkevičiui pakartotinai pareikalavus, partizanų muziejui buvo skirtos patalpos - salė Vytauto g. 29, o aš priimta į darbą. Nei materialinės, nei moralinės paramos iš administracijos jokios, tik šūsnys eksponatų. Bet nepristigo nuostabių žmonių, palaikančių muziejaus idėją ir talkinančių. Padėti pasisiūlė tremtinio sūnus dailininkas dizaineris Artūras Kaminskas, kraštotyros muziejaus buhalterė Stefanija Vilkaitienė, Juozas ir Petronėlė Liudžiai, Elzė Borutaitė, Eugenija Ūsaitė, Pranutė Kareivaitė, Jurgis Nevulis, Juozas Murauskas, Alminas Zaveckas. Daug pasidarbavo Ona Pečiulytė, kuri apvažinėjo ne tik buvusią Marijampolės apskritį, bet pasiekė toliausius Lietuvos kampelius, kuriuose po lagerių ir tremčių gyveno buvę Tauro apygardos partizanų rėmėjai, ryšininkai ir jų artimieji.

Kalvarijoje gyvenantys partizanai ir ryšininkai Antanas Kružikas, Juozas Svitojus surinko žinias apie pasipriešinimą Kalvarijos rajone, kuriame kovojo Vytauto rinktinės 4-ta kuopa ir dalis Perkūno rinktinės. Muziejaus kūrimui noriai talkino Anelės Senkutės-Pušelės sesuo Teresė Bridžiuvienė ir dviejų žuvusių brolių Žaldarių sesuo Antanina-Kūmutė, Raišupio mūšio liudininkas Algimantas Žukauskas, Anelė Bubnytė-Samulaitienė, ryšininkai Albina Lakickienė, Jonas Deltuva, Juozas Draugelis, Danutė Akelaitienė, Stasė Jarumbavičiūtė-Petronienė, buvusi viena pagrindinių apygardos štabo ryšininkių, Vincas Kulboka, perdavęs muziejui visą 1946 m. partizanų laikraščio „Laisvės žvalgas“ komplektą. Daug padėjo Anelė Strolienė, Anastazija Varžukienė.

Muziejus buvo atidarytas 1993 m. lapkričio 21 d. Ekspoziciją ir patalpas pašventino buvęs Vorkutos gulagų politinis kalinys šviesios atminties kunigas Jonas Rusinas. Nuo lankytojų gausos ir dėl nekokybiško remonto įlinko salės grindys, tad 1994 m. rudenį komisija nutarė muziejų uždaryti remontui. Tai reiškė jo likvidavimą, nes muziejaus inventoriui sudėti buvo skirta tik viena nedidelė salė, o vieno aukšto „remontas“ užtruko daugiau nei trejus metus.

Vėl prasidėjo nervų karas, begalinis savivaldybės ir kultūros ministerijos durų varstymas. Viskas tuščiai. Marijampolės politinių kalinių ir tremtinių taryba nutaria kreiptis į Kultūros ministeriją dėl Tauro muziejaus atskyrimo nuo Kraštotyros muziejaus. Paaiškėja, kad dėl atskyrimo turi kreiptis pati savivaldybė! Kadangi tuo metu tremtinių pirmininkas V. Raibikis buvo savivaldybės tarybos narys, per jį tremtinių taryba kreipėsi į merą. 1996 m. vasario 1 d. miesto tarybos posėdyje, kuriam pirmininkavo pats meras A. Žvaliauskas, buvo svarstomas Tauro apygardos partizanų muziejaus atskyrimas nuo kraštotyros muziejaus. Balsai pasidalijo po lygiai. Nors tokiu atveju lemia mero balsas (jis balsavo už atskyrimą), šį kartą taisyklės nesuveikė. Nepadėjo nei savas tarybos narys.

Remontas vyko vangiai. Tik 1998 07 31 pagaliau gavome suremontuotų patalpų raktus. Beliko šešiose salėse įruošti ekspoziciją. Savivaldybė, skyrusi patalpas ir lėšas komunaliniams patarnavimams, ekspozicijos įrengimą finansuoti atsisakė. Apskritis surado vos 2000 litų. Teko kreiptis į geros valios žmones Lietuvoje ir užsienyje. Tik jų dėka buvo sukurti stendai, baldai eksponatams ir įrengta ekspozicija, kokios, tuometinio kultūros ministro žodžiais, Lietuvoje daugiau nėra. Buvusieji, nors ir labai stengėsi, pakenkti neįstengė. Muziejus buvo pakartotinai atidarytas 1999 m. balandžio 10 d. Atidaryme gausiai dalyvavo laisvės kovų dalyviai, tremtiniai, žuvusiųjų giminės ir bendražygiai iš visos Lietuvos. Simbolinę juostelę perkirpo Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.

Per dešimtmetį muziejus gausiai pasipildė eksponatais, archyviniais dokumentais, žmonių prisiminimais. Jis - ne tik istorija, ne tik kovų ir tautos genocido iliustracija, bet ir gyvenimo mokykla, - ypač tiems, kuriuos banali kasdienybė išmuša iš pusiausvyros. Čia jie atgauna jėgas, pasisemia ryžto ir tvirtybės iš tų, kurie kovojo ir žuvo, kad mes būtume ne tik laisvi, bet ir verti jų iškovotos laisvės.

Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus įkūrėja ir pirmoji vedėja

Aldona Vilutienė

Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus. 1993 m.

Naujoji muziejaus ekspozicija, atidaryta 1999 m. spalio 10 d.

Partizanų antsiuvai

Tauro apygardos muziejaus eksponatai - kalėdiniai sveikinimai iš lagerių.
Atviruką A. Vilutienei Intoje (Mordovija) nupiešė dail. Matas Matuzevičius

Partizano Albino Lazausko-Šalmo Mokomosios kuopos baigimo pažymėjimas Nr. 0011, išduotas 1947 m. rugpjūčio 18 d. Iš Tauro apygardos muziejaus fondų

Žalgirio rinktinės vado Viktoro Vitkausko-Saidoko įsakymas. Iš Tauro apygardos muziejaus fondų

AUKOJO

Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus patalpų rekonstrukcija ir ekspozicijos įrengimas kainavo per 50000 litų. Daugiausia paaukojo čia išvardintos organizacijos:

1.    Komisija Laisvės kovų sąjūdžio 50-mečiui paremti              30000 Lt.
(pirmininkas Gediminas Vagnorius, sekretorius Edmundas Simanaitis)

2.    Marijampolės AB „Statybos ritmas“    10000 Lt.
(direktorius Gintaras Vilutis)

3.    Marijampolės apskrities viršininko administracija    2000 Lt.

4.    Marijampolės miesto savivaldybė    2000 Lt.

5.    Marijampolės miesto kultūros skyrius    2000 Lt.

6.    LGGRTC šalpos fondas    2000 Lt.

7.    AB „Sūduvos vandenys“    1000 Lt.
(direktorius Algis Kadišius)

8.    LPKTS    1000 Lt.
(prezidentas Balys Gajauskas)

9.    LPKTS Marijampolės skyrius    1000 Lt.
(pirmininkas Vytautas Raibikis)

LIETUVOS OKUPACIJA SKAIČIAIS

Dėl komunistinio režimo Lietuva neteko apie 780 000 gyventojų.

Iš jų:

•    21 556 rezistentai ir jų šeimų nariai nužudyti;

•    275 697 išvežti į lagerius ir tremtį;

•    444 000 repatrijavo ar pasitraukė iš Lietuvos, bijodami sovietų teroro;

•    25 000 buvo prievarta paimti į okupanto kariuomenę ir žuvo fronte.

Antikomunistinis kongresas ir tribunolo procesas. Vilnius, 2000. P. 835.

„Lietuvos delegacija“ SSRS AT VII Nepaprastojoje prašo sovietinių okupantų „priimti" Lietuvą į SSRS sudėtį. Kalba delegacijos pirmininkas Justas Paleckis. Delegacijos nariai: V. Vitkauskas, A. Venclova, P. Cvirka, S. Nėris, M. Gedvilas, L. Adomauskas, K. Grosmanas-Didžiulis, Pr. Zi-bertas, Pr. Eidukevičius, M. Meškauskienė, ir kiti. Kremlius, 1940 m. rugpjūčio 3 d.

LAISVĖS KOVOTOJAI

Pirmieji sovietiniams okupantams po 1941 m. birželio mėn. tremties pasipriešino busimieji 1941 m. Birželio 23-osios sukilimo kovotojai. Jų žuvo arti 2000.

Pirmieji partizanai Lietuvoje atsirado 1944 m. vasarą, vos tik prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai. Iki 1946 m. jie vadinosi Lietuvos partizanais, nuo 1946 m. kovo - Lietuvos laisvės kovotojais.

1944 - 1945 m. per mažiau kaip pusantrų metų kovos lauke žuvo apie 10 000 Lietuvos partizanų.

1944 - 1953 m. šalyje žuvo arti 30 000 (kitais duomenimis - 22 000) laisvės kovotojų

Nuo „liaudies gynėjų“ - stribų rankos žuvo arti 4000 partizanų. Likusieji -nuo okupacinės sovietų kariuomenės.

Partizanų Tauro apygardoje pokaryje žuvo apie 7000 partizanų. 5000 jų vardai jau žinomi.

Paskutinieji Tauro apygardos Vytauto rinktinės laisvės kovotojai buvo išduoti 1952 11 26 Navasodų k. Kalvarijos apylinkėse. Petras Juknelis-Petras, Pasienietis, Deimantas nusišovė, Algimantas Rutkauskas-Sakalas, Miškinis ir Juozas Sasnauskas-Kolumbas buvo suimti ir sušaudyti, o Petras Burnelis-Inkaras įkalintas.

Paskutinieji Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai Bronius Petkevičiu-Bijūnas, Pipiras ir Klemensas Uleckas-Vakaras žuvo 1955 07 21 Prienlaukio k. Prienų rajone.

Paskutinis Žalgirio rinktinės, o tuo pačiu ir Tauro apygardos partizanas Justinas Balčius-Mindaugas, Bitė, Plutonas apsuptas nusišovė 1957 07 26 Alizavos (Norkūnų ?) k. prie Gelgaudiškio.

Paskutiniai Lietuvos partizanai žuvo 1965 m. Tų metų kovo 17 d. Papiškių k. Utenos raj. apsuptas nusišovė Vytauto rinktinės kovotojas Antanas Kraujelis-Pabaisa, Siaubūnas, o liepos 15 d. slėptuvėje prie Kretingos rajono Didžiųjų Žalimų kaimo buvo nukautas Žemaičių apygardos partizanas Pranas Končius-Adomas.

Tauro apygardos laisvės kovotojų dauguma buvo lietuviai. Nors būta ir kitataučių: keliolika vokiečių, 1 austras, 1 latvis, 1 vengras, 1 ukrainietis.

Audros 1950 m. balandžio 10 d. prašymas priimti į partizanus. Iš Tauro apygardos muziejaus fondų

MINAIČIAI

Po metų pusantrų kovos pradedama kurti vieninga vyriausioji pasipriešinimo vadovybė. 1947 m. įsteigiama politinė rezistencijos institucija - Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) Prezidiumas. 1949 m. vasario 10-20 dienomis Radviliškio raj. Minaičių k. įvyko visos Lietuvos partizanų apygardų atstovų suvažiavimas, kuriame buvo paskelbta apie vieningos pasipriešinimo organizacijos - Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) įkūrimą, vasario 16 d. priimta politinė Deklaracija, kurioje konstatuota, kad LLKS Taryba yra aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė respublika.

LLKS tarybos Prezidiumo pirmininku, įgaliotu eiti Lietuvos Prezidento pareigas, buvo išrinktas Jonas Žemaitis-Vytautas (1909-1954), atskiru LLKS tarybos aktu 1949 02 16 jam suteiktas laisvės kovotojo partizano generolo laipsnis.

Po suvažiavimo Minaičiuose masinis ginkluotas pasipriešinimas tapo gerai organizuota karine struktūra, vykdančia Lietuvos valstybės savigyną prieš agresorių - Sovietų Sąjungą.

1949 m. vasario 16 d. LLKS Deklaracijos fragmentas

LLKS JUNGINIŲ STRUKTŪRA

LLKS partizano skiriamasis antsiuvas

LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMAS DĖL
LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO TARYBOS
1949 M. VASARIO 16 D. DEKLARACIJOS

1999 m. sausio 12 d. Nr. VIII-1021
Vilnius

Lietuvos Respublikos Seimas, konstatuodamas,

kad nuo 1940 m. birželio 15 d. Lietuva patyrė SSRS, Vokietijos ir vėl SSSR okupacijas,

kad 1940-1990 metais Lietuvoje įvairiomis formomis vyko pasipriešinimas SSRS ir Vokietijos okupacijoms,

kad 1941 m. birželio 22-23 d. ginkluotas Lietuvos sukilimas ir Laikinosios Lietuvos Vyriausybės 1941 m. birželio 23 d. atsišaukimas išreiškė tautos valią atkurti nepriklausomą valstybę,

kad Vokietijos okupacinė valdžia neleido veikti Laikinajai Lietuvos Vyriausybei, todėl susiformavo Lietuvos pasipriešinimo šiai okupacijai organizacijos, kad 1944-1953 metais Lietuvoje kilo ir vyko visuotinis organizuotas ginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai - Lietuvos valstybės savigyna, kad Lietuvos išlaisvinimo tuo pat metu siekė Lietuvos Respublikos diplomatinė tarnyba, Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas ir kitos lietuvių organizacijos užsienyje;

pabrėždamas, kad visų ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo struktūrų tikslas buvo Lietuvos išlaisvinimas, pasikliaujant Atlanto chartijos nuostatomis ir demokratinio pasaulio pripažįstama suverenia teise, ginklu kariaujant prieš vieną Antrojo pasaulinio karo agresorių;

įvertindamas 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, priima šį įstatymą.

1    straipsnis. Įstatymo paskirtis

Šis įstatymas nustato Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16d. deklaracijos statusą Lietuvos Respublikos teisės sistemoje.

2    straipsnis. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba

1. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis jungė karines formuotes bei visuo

menines grupes, buvo vadovaujamas vieningos vadovybės ir politinėmis bei karinėmis priemonėmis vykdė pasipriešinimą ir kovojo už Lietuvos išlaisvinimą.

2.    Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba, priimdama 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją ( pridedama kartu su orginalo faksimile), buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vadovaujanti šiai kovai, vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje.

3.    straipsnis. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija

1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija yra Lietuvos valstybės teisės aktas.

4.    straipsnis. Baigiamosios nuostatos

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija su orginalo faksimile ir ją pasirašiusiųjų sąrašas ( pridedamas) yra šio įstatymo neatskiriami priedai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 71 straipsnio antrąja dalimi, skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PIRMININKAS VYTAUTAS LANDSBERGIS

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nario ženklas (projektas).
Iš A. Dručkaus asmeninio archyvo

LIETUVOS PARTIZANŲ APYGARDOS

1944 - 1953 m. Lietuvoje vyko ginkluotas pasipriešinimas okupantams. Šalis buvo padalinta į 3 partizaniškas sritis (Pietų Lietuvos arba Nemuno, Vakarų Lietuvos arba Jūros, Rytų Lietuvos arba Kalnų, Karaliaus Mindaugo) ir 10 apygardų. Apygarda, susidedanti iš kelių rinktinių, buvo optimalus karinis vienetas. Apygardos štabai galėjo sėkmingai palaikyti ryšius ir derinti kovos veiksmus tiek su rinktinės štabais, tiek su kitomis apygardomis. Į partizaniškas apygardas buvo suskirstyta visa okupuotos Lietuvos teritorija, išskyrus pajūrį. Puolančiai Sovietų kariuomenei 1945 m. išnaikinus 1939 m. Vokietijos okupuoto Klaipėdos krašto gyventojus - tiek vokiečius, tiek lietuvius, pajūryje veikė tik pavieniai partizanų būriai.

DIDŽIOSIOS KOVOS APYGARDA

Tai - viena pirmųjų Lietuvos partizanų apygardų, pradėta kurti 1944 m. rudenį. Oficialiai įsikūrė 1945 m. balandį. Apygarda apėmė Trakų, Ukmergės, Utenos apskritis, o taip pat dalį Alytaus, Švenčionių, Kauno ir Vilniaus apskričių. Ją sudarė A ir B rinktinės. A rinktinėje buvo 6, o B rinktinėje - 5 kovotojų batalionai. Pradžioje rinktinės teisėmis veikė tik A rinktinė (Trakų apskritis).

1947    m. išdaviko J. Markulio pastangomis ši rinktinė buvo sunaikinta, todėl 1948    rugpjūtį apygardos teisės buvo suteiktos ir B rinktinei (Ukmergės apskritis). Apygardą įkūrė ir jai vadovavo J. Misiūnas-Žaliasis Velnias, kuris 1947 m. buvo suimtas ir Maskvoje sušaudytas. Apygarda buvo panaikinta 1950 11 25, nors paskutinieji jos kovotojai D. Matačiūnas-Jazminas ir V. Čiurinskas-Šermukšnis žuvo tik 1953 m. 1944- 1946 m. apygardoje ėjo laikraštėliai „Tikruoju keliu“, „Laisvės keliu“, „Nepriklausoma Lietuva“ ir „Žalia giria“.

 ŽEMAIČIŲ APYGARDA

1941 12 13 grupė jaunų Lietuvos karininkų Gedimino pilyje įkūrė pogrindinę pasipriešinimo organizaciją Lietuvos Laisvės Armiją (LLA). Visi kovojantys jos nariai buvo pavadinti vanagais. LLA vadu buvo išrinktas Kazys Veverskis-Senis. 1944 m. praėjus frontui LLA į visus šalies regionus išsiuntinėjo savo štabo darbuotojus LLA vanagų būriams organizuoti; jiems vadovavo LLA štabas. Žemaitijoje šiuos būrius organizavo pats K. Veverskis-Senis, tačiau 1944 12 20 jam žuvus, Žemaičių apygardos kūrimas įstrigo, nors tuo metu Žemaitijoje buvo susikaupę dideli LLA vanagų ir kitų okupacijos priešininkų būriai. 1945 m. pavasarį jie susibūrė į taip vadinamą Žemaičių Legioną (kartais jie dar vadinosi Lietuvos Laisvės Armija). Žemaičių Legionas veikė šiaurės ir vakarų Žemaitijoje. Mažeikių rajone nuo 1944 m. pabaigos kovojo partizanų Alkos rinktinė. Po nuostolingų atvirų mūšių Žemaičių Legionas ir Alkos rinktinė 1946 m. gegužę įkūrė partizanų Žemaičių apygardą, kuri apėmė Kretingos, Mažeikių, Telšių ir iš dalies Tauragės apskritis. Apygardą sudarė Šatrijos, Alkos ir Kardo rinktinės. Nuo 1945 m. Legionui (vėliau Apygardai) vadovavo A. Kubilius-Balys, po jo - Š. Jazdauskas-Nurmis, J. Semaška-Liepa, Rikis, F. Ašoklis-Vilkas, K. Antanavičius-Tauras, K. Juozaitis-Meteoras, J. Ivanauskas-Vytautas, A. Milaševičius-Radvila. Paskutinis apygardos vadas V. Montvydas-Žemaitis, Etmonas, Dėdė buvo vienas iš ilgiausiai išsilaikiusių apygardos vadų Lietuvoje. Jis žuvo 1953 08 23 prie Varnių. Žemaičių apygardoje ėjo partizanų laikraščiai „Laisvės balsas“ (su literatūriniu priedu „Laisvės kovų keliu“), „Kovojantis lietuvis“, „Malda girioje“.

 KĘSTUČIO APYGARDA

Įkurta 1946 m. rugsėjo 12 d. (iki 1948 m. balandžio vadinosi Jungtine Kęstučio apygarda - JKA) iš Tauragės, Raseinių, Jurbarko, Šiaulių, Joniškio, iš dalies Kėdainių ir Kauno apskrityse veikusių partizanų junginių. Iš pradžių apygardoje buvo 6 rinktinės. 1947 m. pradžioje JKA patyrė didelius nuostolius ir buvo reorganizuota - padalinta į Prisikėlimo ir Kęstučio apygardas. Kęstučio apygarda apėmė Tauragės, Šilutės ir Raseinių apskritis. Joje liko 3 rinktinės: Butegeidžio (anksčiau - Lydžio, Aukuro), Birutės (anksčiau - Žebenkšties, Šerno, Savanorio, Knygnešio, Gintaro) ir Vaidoto (anksčiau - Žalčio, Naro, Žuvėdros). Jai dar priklausė Šiaulių (Vytauto Didžiojo, Atžalyno), Trijų Lelijų (Batalionas Nr.8, Lietuvos Laisvės Gynėjų), Vėgėlės, Rambyno, Voverės, Povilo Lukšio rinktinės.

Pirmasis apygardos vadas - J. Kasperavičius-Visvydas, jam žuvus, - Jonas Žemaitis-Vytautas, Tylius. Apygarda leido laikraštį „Laisvės varpas“.

 VYČIO APYGARDA

1944 m. rugpjūčio mėn. Ukmergės apskrities Atkočių k. LLA Ukmergės apskrities vadai padalijo apskritį į 6 partizaninės kovos rajonus; vienam rajonui priklausė 2 arba 3 valsčiai. Pagirių, Siesikų ir vakarinė Deltuvos dalis sudarė apskrities LLA 1-ąjį rajoną, o Taujėnų ir likusi Deltuvos valsčiaus dalis - 2-ąjį rajoną. Tuo metu Ukmergės apskrityje veikė 4 didesni partizanų būriai - viso apie 250 partizanų. 1944 m. pabaigoje iš 1 -ojo ir 2-ojo LLA Ukmergės apskrities rajonų buvo sukurta Vyčio apygarda (Vyčio vardu pavadinta 1945 m. vasarą). Apygarda apėmė dalį Panevėžio, Ukmergės ir Kėdainių apskričių. Ją sudarė Briedžio, Krištaponio ir Žalioji rinktinės (1951 m. Briedžio ir Krištaponio rinktinės buvo sujungtos į Gedimino rinktinę). Pirmuoju apygardos vadu buvo J. Krištaponis-Dobilas. Kiti vadai: D.Vaitelis-Briedis, A. Smetona-Žygaudas, M. Šemežys-Putinas, B. Karbočius-Bitė.

Apygardos laisvės kovotojai leido laikraštį „Lietuva brangi“.

 DARIAUS IR GIRĖNO APYGARDA

1944 m. pavasarį Biržų, Vabalninko, Pandėlio rajonų teritorijoje susikūrė Šiaurės Lietuvos Laisvės Kovotojų-partizanų grupė, kuri tų pačių metų rudenį buvo pertvarkyta į Trečiąją Lietuvos Laisvės Armiją. Ją sudarė keli būriai po šimtą ar daugiau kovotojų. 1947 m. gruodį Biržų apskrities partizanai įkūrė savarankišką Dariaus ir Girėno partizanų apygardą, vadovaujamą Petro Tupėno (1911 - 1950) ir jo pavaduotojo poeto Broniaus Krivicko (1919 - 1952). Apygarda nebuvo pavaldi aukštesniam štabui, ryšius su aplinkinių kraštų partizanais palaikė tik epizodiškai. Daugumai apygardos partizanų žuvus, likusieji 1951 m. sudarė Zigmo Sierakausko (vėliau pavadintą Pilėnų) tėvūniją ir tų pačių metų rugpjūty prisijungė prie LLKS Vyčio apygardos. Pilėnų tėvūnijai vadovavo S. Giedrikas (žuvo 1954 m.).

Iki prisijungimo Biržų krašto partizanai buvo paskutinieji Lietuvoje, nepriklausę LLKS.

 VYTAUTO APYGARDA

Stipriausia apygarda šiaurės rytų Lietuvoje. 1944 10 20 LLA štabo žvalgybos viršininkas Leonas Vilutis-Arūnas, Bitinėlis, vadovybės siųstas buv. Švenčionių (dab. Utenos) apskrityje Derviniškių k. įkūrė Jungtinę Tigro rinktinę ir jai vadovavo. Rinktinė atliko apygardos funkcijas. Ji buvo būsimos Vytauto apygardos užuomazga. Rinktinė veikė Utenos, Švenčionių ir Zarasų apskrityse.

    1945 01 15 suėmus L. Vilutį, rinktinei vadovavo B. Kaletka-Kęstutis. 1945 05 20 rinktinės teritorijoje buvo įkurtos Sakalo (vadas P. Švilpa-Barzdyla) ir Lokio (vadas M. Kazanas-Mutka) rinktinės. 1945 m. suėmus B. Kaletką, Tigro rinktinės vadu tapo busimasis MGB agentas J. Kimštas. 1945 m. rugpjūčio mėn. Švenčionių aps. Saldutiškio vis. Sudalaukio k. buvo įkurta Vytauto apygarda; pradžioje ji vadinosi 3-ąja LLA Vytauto apygarda. Apygardą sudarė Tigro (Švenčionių aps.), Šarūno (Utenos aps.) ir Lokio (Zarasų aps. bei Baltarusijos Svyrių aps.) rinktinės. 1946 m. birželį vietoj sunaikintos Šarūno rinktinės įkuriama Liūto rinktinė, o 1950 - dar ir Tumo Vaižganto rinktinė. Pirmuoju apygardos vadu tapo jau minėtas J. Kimštas-Žalgiris. Apygarda apėmė Zarasų, Švenčionių, Utenos ir Rokiškio apskritis. 1946 m. sukūrus sričių organizaciją, Vytauto apygarda kartu su Vyčio apygarda įėjo į Šiaurės Rytų Lietuvos (Kalnų, Karaliaus Mindaugo) sritį. 1947 05 01 buvo suformuota ir atskirta nuo Vytauto apygardos nauja Algimanto apygarda. 1950 m. rudenį apygarda buvo dar pakankamai stipri, turėjo 120-130 kovotojų, tačiau jau 1951 - 1952 m., MGB užverbavus Kalnų srities vadovybę, buvo sunaikintos Liūto, Tigro ir Lokio rinktinės. 1953 m. buvo sunaikinta ir paskutinė, Tumo Vaižganto, rinktinė. Vytauto apygardos Liūto rinktinė leido laikraštį „Laisvės šauklys“, o Vytauto apygarda - „Aukštaičių kova“.

 ALGIMANTO APYGARDA

Kadangi Vytauto apygarda buvo labai didelė, 1947 05 01 Rytų Lietuvos srities partizanų vadų sprendimu jos teritorijoje buvo įkurta savarankiška Algimanto apygarda. Ji apėmė Rokiškio, Biržų ir dalį Zarasų bei Utenos apskričių. Apygardą sudarė Šarūno, Žalioji ir Kunigaikščio Margirio rinktinės. Pirmasis apygardos vadas A. Slučka-Šarūnas žuvo 1949 10 27, jį pakeitęs A. Starkus-Montė - 1949 11 03, laikinai jai vadovavęs P. Tunkevičius-Kastantas - 1950 09 30. Likusi be vadų ir be kovotojų, apygarda buvo likviduota 1950 11 25. Išjos likučių buvo suformuota Vytauto apygardai pavaldi Tumo Vaižganto rinktinė. Apygardos teritorijoje Šimonių girioje buvo įsikūrusi Rytų Lietuvos srities vadovybė, vyko srities vadų sąskrydžiai. Algimanto apygarda leido laikraštį „Partizanų kova“.

PRISIKĖLIMO APYGARDA

Įkurta 1948 m. balandžio 1 d. Jungtinę Kęstučio apygardą padalijus į dvi apygardas. Prisikėlimo apygardai priklausė centrinėje Lietuvos dalyje (Šiaulių, Joniškio, iš dalies Kėdainių, Panevėžio ir Raseinių apskrityse) veikę partizanų junginiai. Apygardą sudarė 3 rinktinės: Kunigaikščio Žvelgaičio (anksčiau -Voverės), Maironio (anksčiau - Povilo Lukšio) ir Lietuvos žalioji (į ją įtraukta Atžalyno, buv. Šiaulių rinktinė). Apygarda leido laikraštį „Prisikėlimo ugnis“, jos teritorijoje (Radviliškio r. Minaičių k.) 1949 m. vasario 10-20 d. įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, buvo įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS), sudaryta vyriausioji partizanų vadovybė, paskelbta politinė 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija. Prisikėlimo apygardoje buvo įsikūrusi LLKS Visuomeninė dalis, buvo leidžiami vyriausiosios vadovybės spaudos leidiniai, palaikomi ryšiai su visomis partizanų sritimis. Kadangi trūko štabų pareigūnų, 1952 m. gegužės 20 d. Vakarų srities įsakymu Prisikėlimo apygarda buvo panaikinta, likę gyvi kovotojai įtraukti į Kęstučio (Žemaičių) apygardą. Kaip organizacinis vienetas ilgiausiai išsilaikė Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai, iki 1957 m. leidę laikraštį „Partizanų šūvių aidas“.

DAINAVOS APYGARDA

Veikė Alytaus, Lazdijų Varėnos apskrityse ir Trakų, Prienų, Marijampolės apskričių bei Gardino srities dalyje.

1945m. vasarą Dzūkijoje išryškėjo du partizanų vienijimosi centrai -Šiaurinėje Dzūkijoje ir Pietinėje Dzūkijoje.

1945 m. birželio 5-10 d. Punios šile Šiaurės Dzūkijos partizanų junginių vadų pasitarime buvo įsteigta Dzūkų rinktinė. Jos vadu paskirtas kpt. D. Jėčys-Ąžuolis. Rinktinę sudarė Margio, Kęstučio ir Vaidoto grupės (kuopos). 1945 m. rugpjūtį Dzūkijos partizanai buvo susivieniję į 4 rinktines. 1945 11 18 Kazimieraičio įsakymu Nr. 1 Dzūkų grupės štabas pertvarkomas į A apygardos štabą. Naujai apygardai vadovauti ėmėsi pats plk. ltn. J. Vitkus-Kazimieraitis; kartu jis liko ir apygardos štabo viršininku.

Pietinėje Dzūkijos dalyje partizanų centralizacijos linkme aktyviai darbavosi plk. ltn. J.Vitkus-Kazimieraitis, ltn. A. Ramanauskas-Vanagas ir kiti vadai. Susivieniję Pietų Dzūkijos būriai pakluso taip vadinamam Dzūkų grupės štabui.

1945 m. birželį Nedzingėje buvo suformuota Geležinio Vilko (Valkininkų) rinktinė.

1945 07 26 prie Dzūkų grupės buvo prijungta Vanago kuopa, o jos veikimo teritorijoje buvo sudarytas Merkinės batalionas, vadovaujamas A. Ramanausko-Vanago. Dzūkų grupė pradėjo pretenduoti į visos Dzūkijos partizanų vadovaujantį centrą. 1945 m. rugsėjį Dzūkų grupei priklausė jau 4 rinktinės: Šarūno, Merkio, Geležinio Vilko ir Seinų (planuose). 1945 07 01 prie Dzūkų grupės prisijungė Šarūno rinktinė ir Leipalingio batalionas (nuo 1946 04 30 iki 1947 06 Šarūno rinktinė buvo pavaldi Tauro apygardai, o Seinų apskritis tai pačiai apygardai buvo atiduota 194604 22). 1946 0409 Seirijų vls. prie Ricielių k. įvyko Tauro ir A apygardų vadų pasitarimas, kuriame buvo sudarytas Pietų Lietuvos Partizanų Štabas (PLPŠ). Jam turėjo būti pavaldžios Tauro ir A apygardos bei Dzūkų rinktinė. 1946 04 16 Dzūkų (Ąžuolio) rinktinė prijungiama prie A apygardos, o Ąžuolis paskiriamas šios apygardos vadu. Vadovaudamasis PLPŠ nutarimais, D. Jėčys-Ąžuolis 1946 05 15 pakeitė A apygardos pavadinimą ir pavadino ją Dainavos apygarda, kurią tuo metu sudarė Dzūkų, Merkio ir Geležinio Vilko rinktinės. 1947m. apygardos vadu išrenkamas A. Ramanauskas-Vanagas, 1949 m. jį laikinai pakeitė B. Labėnas-Kariūnas. Tais pačiais metais MGB agentams poetui K. Kubilinskui ir A. Skinkiui nužudžius Kariūną, rinktinei vadovauti imasi L. Baliukevičius-Dzūkas. 1952 m. žuvus paskutiniam apygardos vadui V. Daunorui-Kelmui, Unguriui, baigėsi ir rinktinės veikla. Apygardos partizanai J. Krikščiūnas-Rimvydas ir K. Pyplys-Mažytis 1947 m. perdavė Vakarams informaciją apie partizanų kovas Lietuvoje. Apygardoje buvo leidžiami laikraščiai „Už tėvų žemą“, „Laisvės varpas“, „Mylėk tėvynę“, „Aukuras“, „Laisvės rytas“, „Svobodnoje slovo“ (rusų k.), „Dainavos partizanas“.

Iš viso Dainavos apygardoje žuvo apie 2000 laisvės kovotojų.

 TAURO APYGARDA

Viena pirmųjų partizanų apygardų Lietuvoje, įkurta 1945 m. rugpjūčio 15 d. Marijampolės apskrityje, Skardupių bažnytkaimyje. Apygardos įkūrimo iniciatorius - Skardupių parapijos klebonas Antanas Ylius. Šios apygardos partizanai veikė Marijampolės, Šakių, Vilkaviškio, Kauno, Lazdijų, Alytaus, o taip pat okupuotoje Seinų apskrityse. Pradžioje Tauro apygardą sudarė 4 rinktinės, vėliau jų liko 3: Vytauto, Geležinio Vilko ir Žalgirio. Apygarda leido laikraštį „Laisvės žvalgas“, viena pirmųjų įvedė kariškas uniformas, sukūrė apygardos partizanų statutą, himną ir priesaiką, turėjo savo teismą. 1947 ir 1948 m. Kazlų Rūdos miškuose buvo suorganizuoti partizanų mokymo kursai. Iš Tauro apygardos (Reketijos - Liubavo pasienio ruože) 1947 05 08 į Lenkiją atstatyti ryšius su užsieniu išvyko J. Lukšos-Kęstučio būrys (grįžo 1947 06 05). Antrąkart J. Lukša į Lenkiją prasiveržė 1947 12 21 iš Rytprūsių.

Aldona Vilutienė
Justinas Sajauskas

PARTIZANINĖ KOVA MAŽOJOJE LIETUVOJE

KLAIPĖDOJE

Baigiantis II pasauliniam karui, 1945 m. Lietuva atgavo 1939 m. Vokietijos okupuotą Klaipėdos kraštą ir miestą, o Sovietų Rusija praturtėjo Rytprūsiais, 1946 m. virtusiais Kaliningrado sritimi. Tiek Klaipėdą, tiek Rytprūsius - buvusią Mažąją Lietuvą - netruko pasiekti Lietuvoje kilusios laisvės kovos, nors čia jos buvo silpnesnės, nei likusioje šalies dalyje. Tai atsitiko ne dėl partizanų kaltės. Kai 1945 09 16 steigiamajame Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto posėdyje Skardupiuose (Marijampolės raj.) Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į 6 partizanų apygardas, į 2-ąją apygardą turėjo įeiti Telšių, Mažeikių, Kretingos, Tauragės apskritys ir Klaipėdos kraštas. Gyvenimas pakoregavo laisvės kovų sąjūdžio iniciatorius. Tiktai pietinėje Klaipėdos krašto dalyje, patekusioje į Jungtinę Kęstučio apygardą- maždaug iki Šilutės valsčiaus - vyko partizaninė kova. 1948 m. Kęstučio apygardoje netgi buvo Rambyno-Klaipėdos rinktinė, vadovaujama Juozo Jurkaičio. Pačioje Klaipėdoje ir jos apylinkėse partizaninė kova vyko epizodiškai. Praėjus keliems metams po minėto posėdžio Skardupiuose, 1949 m. vasarį Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio Tarybos (LLKST) posėdyje buvo konstatuota, kad laisvės kovos vis dar neišplito į Klaipėdos ir Vilniaus kraštus. Nors įtraukti strategiškai svarbią Klaipėdą į pasipriešinimo sąjūdį stengtasi visą laiką. 1950 m. partizanų Jūros srities vadovybės pavesti sukurti Klaipėdoje pogrindinę organizaciją dar kartą mėgino Jūros srities Birutės rinktinės Dubysos rajono vadai S. Narbutas-Apolinaras ir B. Životkauskas-Keršys, bet jau 1951 m. kovą jų pastangas nutraukė suėmimai. Buvo suimtas ir pats S. Narbutas-Apolinaras.

Laisvės kovų sąjūdžiui išplisti Klaipėdos krašte trukdė ne tiek geografinė, kiek nepalanki demografinė situacija. Po fronto ir Raudonosios armijos 1944 m. įvykdytų civilių gyventojų žudynių prie Šilutės - Klaipėdos plento ir tokios pat hekatombos 1945 m. ant Kuršių marių ledo, Klaipėdoje ir jos apylinkėse liko visai mažai lietuvių. Jų dar labiau sumažėjo po 1948 ir 1949 m. masinių deportacijų iš Klaipėdos į Rytus, taigi laisvės kovotojai pajūryje neturėjo atramos. Nežiūrint to, ir tenai buvo kovojama ir žūvama. 1945 m. Klaipėdoje buvo sušaudyti partizanai Adolfas ir Teodoras Bartušiai, 1949 m. Priekulės apylinkėse žuvo J. Greivys-Žvalgas, o 1951 m. Veiviržėnų parapijoje - jo brolis Steponas Greivys-Verpetas, veikęs Priekulės, Klaipėdos, Veiviržėnų ir Endriejavo apylinkėse. Klaipėdos krašte žuvo Kęstučio apygardos kovotojai Povilas ir Juozas Juškiai, B. Stanišauskas-Švinas.

Partizaninei kovai blėstant, tikėdamiesi išsislapstyti, atokioje Klaipėdoje, kūrėsi partizanai ir jų rėmėjai iš kitų partizanų apygardų.

RYTPRŪSIUOSE

Panaši į Klaipėdos situacija susiklostė ir likusioje Mažosios Lietuvos dalyje-Rusijos Federacijos sritimi paverstuose Rytprūsiuose. Šiaurėje jie ribojasi su partizanų Kęstučio apygarda, o rytuose - su Tauro apygardos Stirnos (nuo 1946 m. -Žalgirio), Kęstučio (1947 - 1949 m.) ir Vytauto rinktinėmis. Kadangi Jungtinės Kęstučio apygardos ir Rytprūsių riba ėjo vandeningu Nemunu, įsiskverbti į naująją Sovietų Rusijos sritį kęstutėnams buvo sunku. Tai padaryti geriau sekėsi Tauro apygardos partizanams, kuriuos nuo Rytprūsių skyrė menkesnės upės -Šešupė, Širvinta (Senaširvintė), Liepona. Šitame ruože įvairiu metu kovojo minėtų rinktinių V. Dulskio-Žaibo, B. Janušaičio-Jauniaus, Juozo Jasulaičio-Turklio, Jono Jasulaičio-Perkūno, A. Vizgirdos-Kapso, L. Vizgirdos-Keleivio, J. Jakščio-Tarzano, paskutinio Kęstučio rinktinės vado J. Brazio-Klajūno būriai. Dažniausiai buvo kaunamasi lietuviškame krante. Po 1944 - 1945 metais Raudonosios armijos surengtų masinių žudynių, Rytprūsiai, kaip ir Klaipėda, liko beveik be gyventojų. „Civilių vyrų vokiečių Rytų Prūsijoje išvis nėra“, -rašė partizanų Tauro apygardos vadas A. Baltūsis 1947 m. pradžioje. Kraštas liko ne tik be vokiečių, bet ir be lietuvių, kuriuos sovietiniai okupantai traktavo tiktai kaip vokiečius ir fašistus (Rytprūsiuose 40% gyventojų buvo lietuvių arba prūsų kilmės). Esant tokiai situacijai, Lietuvos partizanai Rytprūsiuose negalėjo įsitvirtinti ir sieną kirsdavo tik prireikus pasislėpti ar pailsėti. Žinomos šios partizanų „bazės“ prūsiškame krante: Pašešupio miškas, Ąžuoliukų dvaras prieš Slavikus, Putinų dvaras prieš Kudirkos Naumiestį, Dainiai, Pilkaimis, Barčkiemis, Sudargai, Zamaliukai, Lazdynai, Kazokvietis, Pyragiai. Plečiantis laisvės kovoms, ypač po Tauro apygardos įkūrimo 1945 m. rugpjūty, Rytprūsiai iš užuoglaudos virto kovų arena, nors didesnių mūšių juose neįvyko. Šiaip ar taip, Rytprūsiuose žuvo partizanai E. Kubilius-Perkūnas, J. Kasparaitis-Viesulas, V. Rimkus-Aidas. Tuose pačiuose Rytprūsiuose, Pašešupio miške, palydėjęs J. Lukšą į Vakarus, pateko į pasalą ir žuvo J. Kuras-Jaunutis, o prie Romintos tilto - kiti du J. Lukšos palydovai, partizanai Kardas ir Kariūnas. Vykdamas į Rytprūsius, Šakių apylinkėse 1951 m. žuvo Tauro apygardos vado V. Vitkausko-Karijoto būrys. Retai kuriam žuvusiam vakariniame krante pasisekė būti palaidotam Lietuvoje. Kovos draugai ne visada tai galėjo padaryti, o priešas sąmoningai pavertė rytinius Rytprūsių pakraščius dideliu partizanų kapinynu. Dar 1945 m. Slapuko būrio ryšininkai žinojo mūrą pusiaukelėje tarp Eitkūnų ir Stalupėnų, į kurį buvo vežami Lietuvoje suimti laisvės kovotojai; ten jie buvo nužudomi ir sumetami į ištuštėjusių sodybų šulinius. Vėliau žuvusius partizanus imta slapta užkasinėti visu Kaliningrado srities - Lietuvos pasieniu, nuo Smalininkų iki Vištyčio. Taip dingo P. Kučinsko-Apynio, J. Jurgelaičio-Kardo, nežinomo partizano Oliaus-Alfo, E. Plečkaičio-Trimito, nežinomo kovotojo leitenanto Vytuko ir daugelio kitų laisvės kovotojų kapai.

Rytprūsiai laisvės kovotojams buvo svarbūs dar vienu aspektu - per juos buvo susisiekiama su Vakarais. Žinomiausias toks žygis - 1947 m. J. Lukšos ir K. Pyplio kelionė į Lenkiją. Savo „operatyviniams veiksmams“ naujai įsigytą teritoriją naudojo ir priešas. 1945 m. pradžioje ruošiant vieną pirmųjų deportacijų į Rytus, busimieji tremtiniai iš Kauno buvo slapta telkiami Įsrutyje, iš kur vasario 15-16 d. buvo išvežti į Sibirą. Vėliau okupantai tokio slapukavimo atsisakė ir ešelonus į Rytus formavo pačioje Lietuvoje; iš Kaliningrado srities kaip ir iš kitų pasienio rajonų į Lietuvą tebuvo gabenama kariuomenė eilinio trėmimo „reikmėms“.

Okupuotuose Rytprūsiuose buvo steigiami ir lageriai. Viename jų -Palmininkuose (dab. Jantarnyj) 1947 m. kasė gintarą politinis kalinys Jonas Būda. Kaip ir kituose sovietų lageriuose kaliniai čia buvo kankinami darbu, badu ir šalčiu. „Na trasse doždia niet“, - skelbė užrašas darbo vietoj, taigi buvo dirbama bet kokiu oru. Vėliau visi Palmininkų lagerininkai atsidūrė Šiaurėje.

Tauro apygardos steigiamojo susirinkimo, įvykusio 1945 08 15 Skardupiuose, protokolas

Tauro apygardos laikraštis „Laisvės žvalgas “. 1945 m. Nr. 1.

Liepynų kaime prie Marijampolės ūkininkų Onos ir Jono Jakimavičių sodyboje, po šiaudiniu tvartelio stogu buvo spausdinamas „Laisvės varpas" (neišlikęs)

TAURO APYGARDOS RINKTINĖS

GELEŽINIO VILKO RINKTINĖ

1944    m. rugpjūčio mėnesį Garliavos ir Veiverių apylinkėse leitenantas A.    Arlauskas-Geležinis Vilkas sukūrė pasipriešinimo grupę, pasivadinusią Geležinio Vilko pulku. Kitą partizanų grupę Prienų rajono Pakiauliškių kaime sutelkė girininkas V. Senavaitis-Žaliavelnis, Šiaurys. Šios grupės pagrindu buvo sudarytas Prienų būrys, kuris 1945.05.25 buvo pertvarkytas į Geležinio Vilko pulko 8 kuopą, vadas - P. Kučinskas-Klevas, Apynys, Ainis. Nuo 1945 m. pradžios Balbieriškio apylinkėse veikė Lietuvos kariuomenės kavalerijos ltn. B.    Kuzmicko-Briedžio ir K. Pinkvartos-Dešinio būriai, o Žaliosios (Buktos) girios ir Žuvinto palių teritorijoje kovojo ulonų j. ltn. S. Staniškio-Antanaičio, Lito, Vilties, Tėvuko dalinys. 1945 08 15 Skardupiuose (Marijampolės apskr.) įkuriant partizanų Tauro apygardą (TA), susidedančią iš 5 rinktinių: Geležinio Vilko, Stirnos, Perkūno, Vytauto ir Patrimpo, Geležinio Vilko rinktinė (GVR) buvo suformuota iš minėtų būrių.

Pirmuoju GVR vadu buvo Z. Drunga-Šernas. Po jo-J. Stravinskas-Žiedas, Kardas, J. Jasulaitis-Turklys, Kazokas, A. Varkala-Žaliukas, Daumantas, J. Baltrušaitis-Tigras, J. Valenta-Čempionas, P. Kleiza-Rytis, A. Pužas-Gintaras, V. Menkevičius-Spyglys ir A. Šermukšnis-Žilvinas. Visi jie žuvo, tik A. Šermukšnis 1954 04 10 buvo suimtas, užsiverbavo ir pats žudė buvusius bendražygius. Oficialiai GVR pradėjo funkcionuoti 1945 10 30, kada buvo paskelbtas jos pirmasis įsakymas. 1949 m. kovą rinktinėje buvo įkurtos D.L.K. Gedimino, Vyčio ir Dešinio tėvūnijos. Jos išliko iki rinktinės gyvavimo pabaigos - 1954 m. vasaros.

 ŽALGIRIO (STIRNOS) RINKTINĖ

1945    m. vasarą Šakių apskrities partizanai daugiausia vadinosi Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) vanagais. Birželio mėnesį ltn. V. Bacevičius-Vygandas iš jų suformavo Stirnos batalioną - rinktinę. Spalio mėnesį Vygandui pakliuvus NKVD, rinktinę perėmė B. Abramavičius-Spyglys, žuvęs 1945 11 20. Po jo rinktinei vadovavo J. Kleiza-Žalgiris, Siaubas. 1946 01 31 kovotojai pakeitė rinktinės pavadinimą į Žalgirio. J. Kleiza žuvo 1946 0419. Po jo rinktinei vadovavo J. Ilgūnas-Šarūnas Šiam žuvus, 1946 10 22 - 1947 01 04 vadovavo J. Jasulaitis-Kazokas. Nuo 1947 01 04 - V. Štrimas-Šturmas, žuvęs 1948 04 28. Po jo - V. Vitkauskas-Saidokas. 1949 m. gruodį Saidokui perėmus Tauro apygardos vado pareigas, jį pakeitė F. Žindžius-Tigras (žuvo 1950 09 29). Nuo 1950 10 03 iki 1951 07 20 rinktinei vadovavo J. Jankauskas-Demonas. Formaliai (popieriuje) paskutiniuoju rinktinės vadu buvo K. Širvys-Sakalas, kurį 1951 07 20 paskyrė MGB jau užverbuotas Demonas. K. Širvys buvo suimtas 1952 07 24

 DR. V. KUDIRKOS RINKTINĖ

Iki 1946 m. rudenio P. Runo-Daugirdo kuopa veikė atskirai nuo kitų Tauro apygardos partizanų karinių struktūrų. 1946 m. spalio mėn. Tauro apygardos vadovybės nutarimu kuopa performuota į Daktaro V. Kudirkos rinktinę.

1947 m. rinktinė įjungta į Žalgirio rinktinę.

VYTAUTO RINKTINĖ

Įkurta 1945 08 15, pirmasis jos vadas V. Gavėnas-Vampyras, Granitas.

1947 08 20 jo vieton paskirtas K. Greblikas-Sakalas, kuris 1949 01 20 žuvo. Rinktinės vadu vėl tampa Vampyras. 1950 02 09 Vampyrui žuvus, jį pakeičia A. Matusevičius-Neptūnas, kuris žuvo 1950 02 22. Paskutinysis rinktinės vadas A. Grikietis-Slapukas, Vidmantas žuvo 1952 01 12. Po jo mirties rinktinė išnyko.

 PERKŪNO RINKTINĖ

Įkurta 1945 08 15, jos vadas V. Navickas-Perkūnas, Auksutis. Į rinktinę įėjo Sangrūdos ir Sūsninkų partizanų grupės. 1946 04 20 įsakymu Nr. 13 rinktinė pavadinta Gedimino rinktine.

 GEDIMINO RINKTINĖ

Nuo 1946 04 06 Tauro apygardai perduota visa Seinų apskritis, kurioje turėjo veikti TA Gedimino rinktinė. 1946 06 įsakymu nuo 1946 05 01 Lazdijų (Seinų) apskrityje veikė Šarūno rinktinė, o Gedimino rinktinė išformuota. 1946 06 25 Pietų Lietuvos partizanų srities vado įsakymu Nr.l Seinų apskrityje A apygardos Veisėjų, Leipalingio ir Kapčiamiesčio batalionai prijungti prie Tauro apygardos. A apygardos Algimanto ir Šarūno rinktinės išformuotos ir sudaryta nauja Šarūno rinktinė.

 ŠARŪNO RINKTINĖ

Naujoji Šarūno rinktinė Tauro apygardai priklausė 1946 06 25-1947 08

20. Tą mėnesį dėl didelių atstumų nuo vadovybės apygardos vado Žvejo įsakymu ji buvo grąžinta Dainavos apygardai.

 KĘSTUČIO RINKTINĖ

1947 m. sausį Vilkaviškio apskrityje iš Vytauto ir Žalgirio rinktinių kuopų įsteigta Kęstučio rinktinė. Vadu paskirtas Geležinio Vilko rinktinės 2-os kuopos vadas K. Pinkvarta-Dešinys, bet eiti pareigų jis nepradėjo. 1947 m. pavasarį Dešinio vieton paskirtas Geležinio Vilko rinktinės 5-os kuopos vadas K. Greblikas-Sakalas. 1947 08 20 rinktinės vadu tapo P. Kučinskas-Apynys, Ainis.

1948 01 06 žuvo ką tik paskirtas rinktinės vadas ltn. J. Jasaitis-Naktis. Paskutinis rinktinei vadovavo J. Brazys-Klajūnas. 1949 m. kovo mėn. dėl didelių nuostolių rinktinė išformuota.

 BIRUTĖS RINKTINĖ

1947 01 12 įsakymu Nr.l iš Geležinio Vilko rinktinės 5-os kuopos ir Žalgirio rinktinės Dariaus-Girėno kuopos sukurta Birutės rinktinė. Tos pačios dienos įsakymu Nr.2 rinktinės vadu paskirtas kpt. J. Lukša-Skirmantas. Rinktinės veiklos zona - Kauno miestas ir minėtų kuopų teritorijos. Skirmantas jai vadovavo iki 1948 08 20.

1947 09 24 žuvo rinktinės vadas kpt. J. Bulota-Anbo su visu štabu. 1947 10 10 įsakymu Nr. 10 rinktinės vadu paskirtas ltn. J. Aleščikas-Rymantas. 1948 04 04 Rymantas tapo Tauro apygardos vadu. Kartu jis vadovavo ir Birutės rinktinei. Rymantas žuvo 1948 08 10, o 1949m. kovo mėn. dėl didelių nuostolių rinktinė išformuota.

Vėliau Kauno mieste buvo suformuotos dar keturios Birutės rinktinės kuopos. Jų vadai: J. Poškus-Rolandas, V. Buzas-Vytautas, A. Pečiukaitis-Putinas ir P. Laurinavičius-Trimitas. Šios kuopos Tauro apygardai nepriklausė.

 PATRIMPO RINKTINĖ

Įkurta 1945 08 15, vadu paskirtas V. Kulboką-Vytenis. 1945 10 22 jį suėmus, rinktinė išformuota be atskiro įsakymo. Numatyta rinktinės veikimo zona - Marijampolės miestas, bet faktiškai rinktinė veiklos neišvystė.

Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanui Dėdei išduotas pažymėjimas, baigus II laidos mokomosios kuopos kursą ir išlaikius egzaminą. 1948 m. gegužės 15 d.

Iš Tauro apygardos muziejaus fondų

TAURO APYGARDOS VADAI

Leonas Taunys-Kovas    1945 08 15    - 1945 10 22

Zigmas Drunga-Mykolas Jonas    1945 10 23    - 1946 06 12

Antanas Baltūsis-Žvejys    1946 07 04    - 1948 02 02

Jonas Aleščikas-Rymantas    1948 04 04    - 1948 08 10

Aleksandras Grybinas-Faustas    1948 09    - 1949 09 28

Viktoras Vitkauskas-Saidokas, Karijotas    1949 10 25    - 1951 02 02

Juozas Jankauskas-Demonas    1951 06    - 1952 06 07

Tauro apygardos štabo priesaika 1945 m. liepos 19 d. Iš kairės: Jonas Pileckis-Brokas, Šarūnas; Leonas Taunys-Kovas: Antanas Ylius-Vilkas; Albinas Ratkelis-Oželis; Vytautas Gavėnas-Vampyras, Granitas

TAURO APYGARDOS RINKTINIŲ VADAI

VYTAUTO RINKTINĖ

ŠARŪNO (BUVUSI PERKŪNO, GEDIMINO) RINKTINĖ

V. Navickas-Perkūnas, Auksutis    1945 08 15    - 1946 06 25

V. Stepulevičius-Mindaugas    1946 06 25    - 1947 02 22

P. Kučinskas-Apynys, Ainis    1947 02 22    - 1947 08 20

BIRUTĖS RINKTINĖ

J. Lukša-Skirmantas    1947 01 20    - 1947 08 20

J. Bulota-Anbo    1947 08 20    - 1947 09 24

J. Aleščikas-Rymantas    1947 10 10    - 1948 08 10

A. Šimanskis-Kirstukas, Algirdas    1948 08 12    - 1948 11 03

S. Jaloveckas-Kiškis, Mindaugas    1948 12 15    - 1949 02 28

KĘSTUČIO RINKTINĖ

K. Pinkvarta-Dešinys    1947 01 20    - 1947 04 10

K. Greblikas-Sakalas    1947 04 10    - 1947 08 20

P. Kučinskas-Apynys, Ainis    1947 08 20    - 1947 12 26

4. J. Brazys-Klajūnas    1948 01 06    - 1949 10 19

PATRIMPO RINKTINĖ

J. Kulboka -Vytenis    1945 08 15    - 1945 10 21

Partizano J. Borutos-Kaributo pasirašytas ir Tauro apygrados vado antspaudu patvirtintas pakvitavimas, gavus 1000 rb. auką. Iš Tauro apygardos muziejaus fondą

ŽYMESNI MŪŠIAI TAURO APYGARDOJE

KANČIŲ NAMAI, DAR KITAIP - „BŪSTINĖS“

1944 m. vasarą prasidėjus antrai sovietų okupacijai, buvo atgaivintos ir sustiprintos komunistų represinės struktūros. Saugumo komisaro A. Gudaičio-Guzevičiaus ir Vidaus reikalų komisaro J. Bartašiūno žinybos pradėjo masiškai suiminėti, kankinti, verbuoti ir šantažuoti Lietuvos žmones. Suimtuosius „liaudies priešus“ laikė represinių struktūrų užimtų namų, kuriuos vadino būstinėmis, rūsiuose.

Suvalkijos žmonės „būstines“ vadino stribelnyčiomis. Jose suimtieji dažnai būdavo ne tik nukankinami, bet ir užkasami. Marijampolėje tokių būstinių pokaryje buvo keliolika. Visų pirma, tai - miesto sode, Kriaučiūno g. 17 architekto V. Žemkalnio-Landsbergio suprojektuotas namas nusenusiems kunigams, dabartinė Vilkaviškio kurija. Karo metu name buvo įsikūręs vokiečių gestapas, pokaryje jį pakeitė NKVD. Užpildžius šio pastato rūsius, suimtieji buvo kalinami Vytauto g.

19, Vytauto g. 26 (Bagdono name), Kudirkos g. 51, Kauno g. 29, Kauno g. 53, Kriaučiūno g. 11, Kriaučiūno g. 13, Laisvės g. 1, P. Armino g. 1/5, Partizanų g. 2, Sporto g. 7 (kalėjime), nugriautame banke Kęstučio - Laisvės gatvių sankryžoje; pastate, stovėjusiame Jablonskio - Sietyno gatvių sankryžoje (buvusios Medžiotojų draugijos vietoje).

Pirmoji saugumo „būstinė“ Marijampolėje buvo įsikūrusi aikštėje prieš dabartinį „Ketos“ restoraną. Pritrūkus patalpų mieste, kalėjimu paverčiamas Masaičio ūkis Pabaiguose, Mikalinės dvaro kumetynas Skaisčiūnuose, Šmulkščio sodyba Tarašiškėse ir K. Degučio sodyba Didžiųjų Zariškių kaime. O štai Jūrėje prie ūkininko Žaleniako augančiame pušynėlyje suimtuosius laikė jų pačių iškastose duobėse, kuriose nei atsisėsi, nei atsistosi...

Po Atgimimo, 1991 m. LPKTS Marijampolės skyrius kelis tokius pastatus pažymėjo paminklinėmis lentomis.

MŪSŲ ATMINTYJE

I. ŽINOMESNĖS PARTIZANŲ PALAIDOJIMO VIETOS TAURO APYGARDOS TERITORIJOJE

1.    Marijampolės naujosiose kapinėse (Memorialas, 1993 11 23)

2.    Marijampolėje Ramybės lauke (Memorialas, 1991 06 14 ).

3.    Kalvarijos naujosiose kapinėse (Memorialas)

4.    Marijampolės miesto sode prie Kančių koplytėlės

5.    Degučių (prie Jankų) kapinėse (Memorialas)

6.    Skardupiuose

7.    Liudvinavo kapinėse (Memorialas)

8.    Igliškėliuose

9.    Igliaukoje

10.    Daukšiuose

11.    Padoviny

12.    Gudupiuose

13.    Varnupiuose

14.    Gudeliuose (Marijampolės sav.)

15.    Riečiuose

16.    Šventragyje

17.    Šunskuose

18.    Mikališkėje

19.    Simno kapinėse (Memorialas)

20.    Krosnoje

21.    Lazdijuose

22.    Griškabūdyje

23.    Kudirkos Naumiestyje

24.    Vilkaviškyje

25.    Gižuose

26.    Rudaminoje

27.    Pajevonyje

28.    Gražiškiuose (Vilkaviškio raj.)

29.    Gražiškiuose (Barzdų šen.)

30.    Bartninkuose (Vilkaviškio raj.)

31.    Keturvalakiuose

32.    Barzduose

33.    Plokščiuose

34.    Šakiuose

35.    Lekėčiuose

36.    Lukšiuose

37.    Kazlų Rūdoje

38.Bagotojoje

39.    Sasnavoje

40.    Digriuose

41.Gerdžiuose

42.    Paluobiuose

43.    Kriūkuose

44.    Braziūkuose (senosiose kapinėse)

45.    Gelgaudiškyje

46.    Šukėtuose (Griškabūdžio šen.)

47.    Stumbriškėse (Lukšių šen.)

48.    Sutkuose

49.    Stalioriuose (Lukšių šen.)

50.    Degučiuose (Jankų šen.)

51.    Karčrūdėje (Jankų šen.)

52.    Kiduliuose

53. Naujoje    Ūtoje

54.    Pakuonyje

55.    Šilavote

56.    Balbieriškio kapinėse (Memorialas)

57.    Prienuose

58.    Prienų pamiškėje

59.    Skersabaliuose (Prienų raj.)

60. Bagotojoj

61.    Višakio Rūdoj

62.    Lūšnos k. (Kazlų Rūdos šen.)

63.    Sintautuose

64.    Veiveriuose (Skausmo kalnelyje)

65.    Plutiškėse

II. UŽKASTI, BET NEPALAIDOTI PARTIZANAI

1.    Marijampolės miesto sode tarp Vytauto g. 26 (buv. Bagdono namo) ir Kriaučiūno g. 17 (dab. Kurijos). Turimomis žiniomis, tenai abipus Je-vonio upelio užkasta arti 200 žmonių. 6 iš jų aptikti 1999 09 06-09 d. Vytauto g. 26 pasienyje.

2.    Marijampolėje, Vytauto g. 19 kieme. Tikrai žinoma, kad ten užkastas 1951 m. žuvęs A. Kalinauskas iš Putriškių.

3.    Marijampolėje, Kudirkos g. 51, buvusios stribų būstinės kieme.

4.    Marijampolėje, Sporto g. 7, dab. pataisos namų kieme, toje vietoje, kur 1975 - 1980 m. pastatytas galvaninis cechas.

5.    Marijampolėje, sunaikintose Degučių kaimo kapinaitėse, Šešupės senvagėje. Ten jiems atminti 1989 m. pastatyti 3 kryžiai.

6.    Marijampolėje, senosiose kapinėse. Visos žinomesnės partizanų užkasimo kapinėse vietos užlaidotos.

7.    Marijampolėje, tarp senųjų kapinių ir Šešupės. Čia buvusiose žvyrduobėse pokaryje buvo slapta užkasta arti 400 partizanų vadų ir eilinių kovotojų. 1991 m. toje vietoje, pavadintoje Ramybės lauku, pradėtas kurti Memorialas laisvės kovotojams. Tarp kitų ten užkasta ir Anelė Senkutė-Pušelė.

8.    Marijampolės kolektyviniuose soduose kairėje plento į Vilkaviškį, taip vadinamoje Pelėdbalėje. Tarp kitų, ten užkastas 1946 m. žuvęs Petras Palovis.

9.    Marijampolės sav. Meškučių k. ir buvusio Mikalinės dvaro kumetyne (dab. Skaisčiūnųk.).

10.    Marijampolės rytiniame pakraštyje buvusiose pievose, taip vadinamame Tabūne. Ši teritorija baigiama užstatyti.

11.    Marijampolės sav. Tarašiškių k. prie Dovinės, Šmulkščio lauke. Ten užkastos 1944 m. „SMERŠO“ aukos.

12.    Lazdijų sav. ant Saltininkų ir Vytautiškių kaimų ribos užkasti 1945 m. žuvusio Petro Karčiausko palaikai. Vieta pažymėta.

13.    Lazdijų sav., Krosnoje. Prie kultūros namų ir už kapinių esančiose durpinyčiose buvo užkasami prie Krosnos stribelnyčios niekinti laisvės kovotojai. Tarp jų - Kalniškės mūšio vadas Jonas Neifalta-Lakūnas.

14.    Lazdijų sav. Rudaminoje, - dvaro tvenkiniuose ir už sodo. Ten užkasti du broliai Čėplos su kovos draugais.

15.    Marijampolės sav., Liudvinave, tarp senųjų kapų ir ežerėlio.

16.    Marijampolės sav., prie Avikilų k. kapinaičių palaidoti 4 partizanai. Manoma, kad tarp jų yra Vitas Šikarskas-Sakalas ir Petras Zalieckas-Dagilis.

Karių savanorių pažymėjimai žuvusiems partizanamas broliams Račiams

Alfonso Vilimaičio laiškas žmonai iš Mordovijos, Javas lagerio. Iš Tauro apygardos muziejaus fondų

Restauruotas partizano Juozo Sidabros-Brangutės laiškas V. Bliūdžiūtei. Iš Tauro apygardos muziejaus fondų

M. Paplauskienės prašymas Marijampolės kalėjimo viršininkui perduoti maistą kaliniui Antanui Rudaičiui. Iš Tauro apygardos muziejaus fondų

Kalinio laiškas ant rūkomojo poieriaus, slapta perduotas iš kalėjimo. Iš Tauro apygardos muziejaus

PARTIZANŲ DAINOS

Lieknos pušys skilo,
Beržai virto kryžiais.
Daug jaunų bernelių į namus negrįžo.
Nesugrįžo sesės - žuvo jos kartu.

Iš laisvės kovų dainų

* * *

„Partizanas Dešinys turėjo gražų balsą ir dar gražesnį repertuarą.

Man - vis tiek. Aš dėl tavęs, Tėvyne, kovoju.
Man - vis tiek. Aš dėl tavęs kenčiu.
Dėl tavęs ir gyvybę statau į pavojų,
Dėl tavęs, dėl tavęs, o brangi Lietuva.

O kada jau tauta bus laisva nuo pavojų,
Nebebus nei vargų, nei bėdų -
Tai tada atsiras daug garbingų herojų,
Kurie trokš pinigų ir dvarų, -

mėgo paniūniuoti.

Galgi gerai, partizane, kad nesulaukei mūsų dienų. Ką dainuotum dabar, mėgstamiausios dainos pranašystei išsipildžius?“

J. Sajauskas. „Suvalkijos geografija“. P. 125-126

PRIEŠAI (KARIUOMENĖ)

Sovietinė okupacinė valdžia Lietuvoje dislokavo dešimtis NKVD, MVD, MGB kariuomenės dalinių. 1944-1945 m. Lietuvoje buvo daugiau kaip 20 čekistinių pulkų ir būrių, kuriuos sudarė per 20 000 karių. Jiems talkino okupantų vietinės karinės grupuotės - stribai - iš viso 7-8 tūkst. Tačiau pagrindinė okupantų jėga, ypač iki karo padėties atšaukimo Lietuvoje 1946 m. viduryje, buvo reguliarūs Sovietų armijos daliniai - jų 1946 m. Lietuvoje buvo ne mažiau kaip 10 divizijų - apie 60 tūkst. karių.

LLKS 1949 m. Vasario 16 d. Deklaracija. Vilnius, 1999. P. 5

Retas dokumentas - leidimas palaidoti nužudytus partizanus. Paprastai nužudytųjų laisvės kovotojų kūnus niekindavo prie stribelnyčių, po to - užkasdavo naktį be liudininkų...

Iš Tauro apygardos muziejaus fondų

PRIEŠAI (STRIBAI)

Naikintojų batalionai (rus. k., istrebitelnyje bataljony) Sovietų Sąjungoje buvo įkurti 1941 06 25 d. Vidaus reikalų liaudies komisaro Laurentijaus Berijos įsakymu.

Į Lietuvą šie batalionai atėjo 1944 07 24 d., kai LKP(b) CK priėmė nutarimą dėl profesionalių naikintojų batalionų įkūrimo Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir apskričių centruose. Nutarimą pasirašė A. Sniečkus.

1944    12 03 priimamas bendras LSSR LKT ir LKP(b) CK nutarimas dėl istrebitelių būrių sukūrimo Lietuvos provincijoje.

Lietuvos žmonėms pradėjus „istrebitelius“ pravardžiuoti stribais, skrebais, istrebokais ir pan., 1945 08 18 priimamas LKP(b) CK nutarimas Nr. 232s, kuriuo naikintojai pervadinami į „liaudies gynėjus“.

1945    m. sausį Lietuvoje buvo    6000 stribų;

1945 m. balandį    -    11000 “ ;

1945    m. rugpjūtį    -    9000    “    ;

1946    m.gegužę    -    7800    “    ;

1952 m. sausį    -    6200    “    ;

1954 m. lapkritį    -    320    “    .

1955 m. sausį stribų būriai Lietuvoje išformuoti.

Iš viso Lietuvoje buvo per 20000 stribų, iš jų nukauta 2500-3000. Milicininkų nukauta 500.

KOLABORANTAI

Teisėjų kolegija į kolaboravimo sąvokos turinį įtraukia iš kolaborantų sudarytos marionetinės vyriausybės, centrinės ir vietinės valdžios pareigūnus, valdininkus ir tarnautojus, vykdžiusius okupacinės valdžios nurodymus ir prievarta vertusius piliečius paklusti okupantų politinei valiai.

Kolaboravimas turi tris aspektus: teisinį, politinį ir moralinį.

Teisinis aspektas - tai kolaboranto veikla prieš savo valstybę, už kurią atsiranda baudžiamoji atsakomybė.

Politinis aspektas - tai kolaboranto sąmoningas, savanaudiškas dėl politinių, ekonominių ar ideologinių sumetimų siekis įgyvendinti savo tikslus su okupanto pagalba.

Moralinis aspektas - tai kolaboranto veiksmai siekiant pateisinti okupaciją.

Antikomunistinis kongresas ir tribunolo procesas.

Vilnius, 2000. P. 894-895

Šalia stribų ir milicininkų pokario Lietuvoje nukauta 10000 - 15000 kitų kolaborantų. 80-90 % jų buvo ginkluoti. Sovietų Lietuvos spauda skelbė: žuvo 25000 beginkliai gyventojai.

ŽENKLESNI PAMINKLAI TAURO APYGARDOS PARTIZANAMS IR TREMTINIAMS

1.    Kryžius Kazlų k. buvusios Ardzijauskų sodybos vietoje, 1988 m. (Kazlų Rūdos sav.)

2.    Kryžius Jūrės kaime, plento Kazlų Rūda - Višakio Rūda šalikelėje, 1989 m.

3.    Kryžius partizanams atminti Kazlų Rūdos K. Griniaus gimnazij os aikštyne

4.    Kryžius Bebruliškės gyvenvietės centre, 1989 m. (Sasnavos šen.)

5.    Kryžius partizanams atminti Kazlų Rūdos naujose kapinėse, 1992 m.

6.    Tremtinių paminklas Kazlų Rūdoje, 1989 m. (Skulpt. Julius Narušis)

7.    Paminklas Tauro apygardos partizanams Kazlų Rūdoje, Antano Palubinsko kieme, 1990m. 2002 m. paminklas perkeltas į miestelio naująsias kapines.

8.    Paminklas penkiems Žalgirio rinktinės partizanams prie Braziūkų, Garankščių k.

9.    Kryžius septynių Žalgirio rinktinės partizanų palaikų atkasimo vietoje, miške netoli Kazlų Rūdos naujųų kapinių.

10.    Žalgirio rinktinės partizanų memorialas, 2002 m. (Kazlų Rūda)

11.    Paminklas nukankintiems Krūvelių k. prie Kazlų Rūdos, 1989 m.

12.    Kryžius Agurkiškės k. partizanams J.Stačiokui-Kovui ir V. Sederavičiui-Bijūnui, Povui, 1991 m. (Kazlų Rūdos sav.)

13.    Kryžius Kajackų k. partizanams A. Stačiokui-Žiogui, Algirdui, Arūnui ir A.Šimanskiui-Kirstukui, 1991 m. (Kazlų Rūdos sav.)

14.    Paminklas Žalgirio rinktinės vadui F. Žindžiui-Tigrui Ardzijauskų k., 1995m. (Kazlų Rūdos sav.)

15.    Paminklas partizanams prie Jankų

16.    Paminklas A. Baltūsiui-Žvejui bei jo palydovams J. Balsiui-Dobilui ir P.Žaldariui-Šapalui Gulbiniškių k., 1998 m. (Vilkaviškio raj. Pilviškių šen.)

17.    Paminklas Vytauto rinktinės štabo nariams A. Senkutei-Pušelei, V. Vabalui-Kunigaikščiui ir A. Pečiuliui-Baritonui Gulbiniškių kaime, 1997 m. (Kalvarijos sav.)

18.    Paminklas knygnešio ir tremtinio V. Bielskaus buvusioje sodyboje Balsupiuose, 1998 m. (Marijampolės sav.)

19.    Kryžius vysk V. Borisevičiui atminti Kazlų Rūdos bažnyčios šventoriuje, 2000 m.

20.    Paminklas partizanams Vytautiškių kaime, 2002 m. (Lazdijų raj., Krosnos šen.)

21.    Paminklas Simno kapinėse žuvusiems Liepakojų mūšyje

22.    Kryžius J. Stravinsko-Žiedo ir jo grupės žuvimo vietoje Pagraižio Miške

(Prienų sav., Šilavoto šen.)

23.    Paminklas Padovinio žudynių vietoje (Marijampolės sav.)

24.    Paminklas S. Bendaravičiaus-Špoko žūties vietoje (Pasūduonio k., Kalvarijos šen.)

25.    Kryžius Topolio ir Savanorio žuvimo vietoje prie Žaliosios k. (Vilkaviškio šen.)

26.    Kryžius žuvusiems partizanams Kriūkuose (Šakių raj.)

27.    Paminklas 5-iems žuvusiems Braziūkuose. (Kauno raj., Zapyškio šen.)

28.    Kryžius tremtiniams atminti Ilguvoje (Šakių raj., Kriūkų šen.)

29.    Paminklas bolševizmo aukoms prie Keturvalakių (Vilkaviškio sav.)

30.    Memorialas Kalniškės mūšio vietoje (Lazdijų raj.)

31.    Paminklas žuvusiems Kudirkos Naumiestyje, 1995 m. (Šakiųraj.)

32.    Kryžius Griškabūdyje prie buvusio stribyno (Šakių raj.)

33.    Kančių koplytėlė Marijampolės miesto sode, 1991 06 14 (Skulpt. Zenonas Galadauskas)

34.    Paminklas žuvusiems Gelgaudiškyje (Šakiųraj.)

35.    Paminklas žuvusiems Šilavote (Prienų raj.)

36.    Paminklas žuvusiems Žvirgždaičiuose (Šakių raj.)

37.    Kryžius tremtiniams Nemirų k. (Kazlų Rūdos sav., Jankų šen.)

38.    Kryžius J. Kaminsko žuvimo vietoje Šedvygų k. (Šakių sav., Jankų šen.)

39.    Paminklas Liepalotų k. (Šakių raj.)

40.    Kryžius žuvusiems Užupių k. (Kauno raj.)

41.    Kryžius S. Staniškio-Lito žuvimo vietoje Prienų šile

42.    Kryžius P. Šiukštos-Žuvėdros žuvimo vietoje Užupių k. (Kauno raj.)

43.    Plokščiai. Akmenų kompozicija „Plokščių kančių keliai. 1941-1952“

44.    Paminklas Altoniškių k. (Kauno raj., Zapyškio šen.)

45.    Ramybės lauko memorialas Marijampolėje, tarp senųjų kapų ir Šešupės, 1991 06 14. Pirmųjų paminklų autoriai R. Karpavičius, R. Vainas, K. Ba-rišauskas, J. Dulins kas

46.    Laisvės paminklas Gudeliuose (Marijampolės sav.)

47.    Paminklas Klebiškio šilelyje, 1991 (Prienų raj., Šilavoto sav.)

48.    Paminklas partizanams Jankuose (Kazlų Rūdos sav.)

49.    Kryžius žuvusiųjų partizanų užkasimo vietoje Igliškėliuose, 1990 m., (Marijampolės sav.)

50.    Paminklas Z. Drungos-Mykolo Jono ir jo palydovų žuvimo vietoje Agurkiškės k., 1996 m. (Šakių raj.)

51.    Kryžius Plokščiuose, 1990 m. (Šakių raj.)

52.    Koplytėlė Lukšiuose (Šakiųraj.)

53.    Paminklas žuvusiems Žuvinto kautynėse. Riečiai, 1995 m. (Marijampolės sav.)

54.    Kryžius P. Runo-Šarūno, Daugirdo žuvimo vietoje Meškeliūnų k. Paežerėlių vis. (Šakių raj.)

55.    Paminklas J. Aleščiko-Rymanto žuvimo vietoje Jonučių k. (Kauno raj., Garliavos sav.)

56.    Kryžius Balbieriškio miške užkastiems partizanams (Prienų raj.)

57.    Memorialas partizanams, žuvusiems Birštono apylinkėse (Prienų raj.)

58.    Paminklas Balbieriškyje, žuvusių partizanų niekinimo vietoje (Prienų raj.)

59.    Kryžius partizanų žūties vietoje Rūdupio k. (Prienų raj.)

60.    Kryžius partizanams Antrųjų Girininkų k. (Kauno raj., Veiverių šen.)

61.    Paminklas Prienų partizanams Žiburio gimnazijos kiemelyje (Prienai)

62.    Partizanų paminklas Gudelių kapinėse (Marijampolės sav.)

63.    Partizanų memorialas prie Mikališkės koplyčios, 1989 m. (Prienų raj.)

64.    Paminklas prie Pakuonio, 1997 m. (Prienų raj.)

65.    Žalgirio rinktinės memorialas Kazlų Rūdoje, 2002 m.

66.    Paminklas J. Lukšai-Skirmantui Veiveriuose (Prienų raj.)

67.    Kryžius Žiūriu Gudelių k. prie Talkiškių pelkės žuvusiems partizanams atminti (Vilkaviškio sav.)

68.    Paminklas 1945 m. iššaudytai Paulauskų šeimai (Kauno raj. Altoniškio k.)

69.    Kryžių ansamblis tremtiniams atminti Mikniškės k., prie J. Liutvino sodybos (Šakių raj.)

70.    Paminklas J. Bubniui-Dagiliui ir S. Treikauskui-Slapukui Deivoniškėse, 2002 m. (Kalvarijos sav.)

71.    Kryžius partizanų žūties vietoje Giniūnų k. (Prienų raj.)

72.    Kryžius partizanų žūties vietoje Guogų k. (Kauno raj., Taurakiemio šen.)

73.    Partizanų memorialas Lekėčiuose (Šakių raj.)

74.    Paminklas Valkų mūšio vietoje (Šakių raj., Lekėčių šen.)

75.    Kryžius partizanams Raninės k. Paežerėlių vis. (Šakiųraj.)

76.    Kryžių kompozicija Rūtšilio miške prie Lekėčių

77.    Paminklas partizanų užkasimo vietoje Lukšiuose (Šakių raj.)

78.    Kryžių kompozicija žuvusiems Šakiuose, 1994 m.

79.    Paminklas partizanams Plokščiuose (Šakių raj.)

80.    Kryžius A. Grybino-Fausto žūties vietoje Šunkarių miške (Šakių sav.)

81.    Medžio kompozicija žuvusiems Gelgaudiškyje (Šakiųraj.)

82.    Kryžius partizano P. Andriušio tėviškėje, Muriniškės k. prie Kazlų Rūdos.

83.    Kryžius Vicentiškių k. prie Nemunaičių mokyklos žuvusiems partizanams (Kalvarijos sav.)

84.    Kryžius S. Kraptavičiaus-Artojo žuvimo vietoje, Naujienėlės k. prie Gižų, 1999 m. (Vilkaviškio raj.)

85.    Paminklas partizanams, žuvusiems Sintautų valsčiuje (Šakių raj.)

86.    Kryžius partizano A. Šimanskio tėviškėje Petkeliškių k. Prienų raj., Veiverių sen.)

87.    Kryžius Kalvarijoje Vasario 16-osios gatvėje, 2000 m.

88.    Paminklas partizanams Laukiškiųk., 1989 03 26 (Prienų raj., Išlaužo šen.)

89.    Paminklas V. Vitkausko-Saidoko, Karijoto ir jo palydovų žūties vietoje Endrikių k. (Šakių raj.)

90.    Atminimo ženklas partizanų Antano Aštrausko-Viršilos ir Jono Aštrausko-Siaubo žūties vietoje Žalgirio miške, 1999 m. (Šakių raj.,

Gelgaudiškio šen.)

91.    Paminklas partizanų žuvimo vietoje Raninės k. Paežerėlių vis. (Šakių raj.)

92.    Paminklas J. Lukšos-Skirmanto žūties vietoje prie Pažėrų, 1999 m. (Kauno raj.)

93.    Paminklas ir kryžius partizanų žūties vietoje Garančiškės miške. (Marijampolės aps., Veiverių vis.)

94.    Partizanų paminklas Gižuose (Vilkaviškio raj.)

95.    Kryžius partizanams Gintautų k. (Kalvarijos sav.)

96.    Kryžius partizanų Šiupšinskų žūties vietoje Turlojiškės k. (Kalvarijos sav.)

97.    Paminklas Senavaičių sodyboje Pakiauliškio k. (Prienų raj.)

98.    Paminklas ir kryžiai Ašmintoje (Prienų raj.)

99.    Kryžius Šiauliškių k. (Prienų raj.)

100.    Paminklas ir kryžius partizanų žūties vietoje, Jundilų sodyboje prie Gražučių k. (Prienų raj).

101.    Kryžius prie Simno ežero, toje vietoje, kur buvo užkasti Kalniškės mūšyje žuvę partizanai

102.    Kryžiai Naudžių k. (Kazlų Rūdos sav.)

103.    Kryžius V. Vyšniausko-Bebro ir J. Iršiaus-Kėkšto žūties vietoje Nor-vertavo k., 2002 m. (Marijampolės sav.)

104.    Medžio kompozicija Gražiškių k. (Šakių raj., Barzdų šen.)

105.    Paminklas-kryžius Kluoniškiųk., Balsio sodyboje Kauno sav., Zapyškio šen.)

106.    Paminklinis ženklas A. Vabalo-Gedimino žūties vietoje Armališkių k. (prie Vaišvydavos, Kauno raj.)

107.    Paminklas žuvusiems Dangstytės k. (Prienų raj.)

108.    Kryžius Naujos Ūtos k. (Prienų raj.)

109.    Paminklas žuvusiems Pajevonio k. (Vilkaviškio raj.)

110.    Paminklinis ženklas V. Petraškai-Žižmarui Žuvinto k. (Marijampolės sav.)

111.    Paminklas partizanams Bartninkuose (Vilkaviškio raj.)

112.    Kompozicija Pakuonyje buvusios stibelnyčios vietoje (Prienų raj.)

113.    Paminklinis kryžius Mockų k. (Kalvarijos sav.)

114.    Paminklas partizanams Šiauliškių k. ( Prienų raj.)

115.    Kryžius partizanams Balbieriškio miške prie Rudenų k. (Prienų raj.)

116.    Paminklas partizanams Kačerginėje (Kauno raj.)

117.    Paminklas žuvusiems Prienų šile prie naujo kelio Alytus - Kaunas

118.    Paminklas tremtiniams Daukšių kapinėse, 1998 m. (Marijampolės sav.)

119.    Kryžius girininko K. Simanaičio žuvimo vietoje, už Igliaukos šilelio (Marijampolės sav.)

120.    Kryžius sušaudytiems Stuomenų k. (Prienų raj., Šilavoto sen.)

121.    Kryžius Prienų šile su 8 partizanų pavardėmis. (Prienų raj.)

122.    Kryžius partizanui Vidgirių k. (Marijampolės sav.)

123.    Paminklas partizanams Raišupyje, 1989 m. (Marijampolės sav., Sasnavos sen.)

124.    Atminimo lenta nužudytiems Igliaukoje, 1995 m. (Marijampolės sav.)

125.    Kryžius Eglynėlio miške sokolovininkų nukankintiems (Kazlų Rūdos sav.)

126.    Meninė kompozicija žuvusiems Ąžuolinių k. prie Žuvinto, 1990 m. (Marijampolės sav.)

127.    Memorialas S. Staniškiui-Litui Geležinių k., buvusioje jo sodyboje,

2002    m. (Marijampolės sav.)

128.    Paminklas Liepakojų k. žuvusiems partizanams (Marijampolės sav.)

129.    Kryžius prie partizanų bunkerio Prienų šile, 1996 m.

130.    Akmenys Aukštojoje Panemunėje Kauno raj. partizanams atminti

131.    Trijų kryžių kompozicija Marijampolės Degučių mikrorajone, 1992 m. (Skulpt. Juozas Davainis)

132.    Atminimo ženklas Norvertavo k. Sakalo ir Dagilio žūties vietoje

133.    Atminimo ženklas Vytauto rinktinės vado Vytauto Gavėno-Vampyro žūties vietoje, Vižaidų k. (Gižų vis.)

134.    Paminklas žuvusiems partizanams Vilkaviškyje

135.    Koplytstulpis Kalvarijoje prie šventoriaus, partizanų kūnų niekinimo vietoje

136.    Koplytstulpis Valavičiuose prie Bubnio sodybos žuvusiems partizanams atminti

137.    Skausmo kalnelis Veiveriuose

138.    Paminklas partizanams Liudvinavo kapinėse

139.    Koplytstulpis Liudvinave knygnešiui tremtiniui J. Akelaičiui atminti

140.    Penkių kryžių kompozicija Miknonyse

141.    Paminklinis kryžius Žalgirio rinktinės vadui V. Štrimui-Šturmui Barzdų kapinėse

142.    Kryžius Avikilų senose kapinaitėse keturiems partizanams atminti

143.    Paminklinis akmuo prie Marijampolės kalėjimo, 1992 m.

144.    Kryžius P. Sližausko-Arūno ir J. Savičiaus-Urano žuvimo vietoje Baraginės k.

145.    Kryžius K. Kižio-Gintaro ir A. Popieros-Žilvičio žuvimo vietoje Nendriš-kių k.

146.    Kryžius žuvusiems atminti Šventragyje

147.    Paminklas prie Marijampolės geležinkelio stoties, 1996 06 14

148.    Koplytstulpis Krosnoje žuvusių partizanų niekinimo vietoje

149.    Kryžius 5-iems partizanams atminti Krosnos kapinėse

150.    Kryžius Sasnavoje prie buvusios stribelnyčios žuvusiems ir ten užkastiems partizanams atminti (Marijampolės sav.)

151.    Paminklas Skardupiuose Tauro apygardos įkūrimo vietoje, 1995 m.

152.    Partizanų memorialas naujosiose Marijampolės kapinėse

153.    Paminklas Tauro apygardos partizanams Marijampolės miesto sode,

2003    11 21 (Skulp. A. Ambraziūnas)

TREMTYS

Tremtinių bažnyčia Sibire, už Speigračio

Atsikūrusios Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos archyvų duomenimis 1945 - 1953 m. lietuviai į SSRS gilumą buvo tremiami 34 kartus. Apie 22 didesnius trėmimus išliką vienokie ar kitokie dokumentai. Pavyzdžiui, 1944- 1953 m. buvo ištremta:

Kazlų Rudos Salomėjos Neries kolūkio narių susirinkimo protokolas. Po tokių kolūkio susirinkimų sekė tremtys. Iš Tauro apygardos muziejaus fondų

Raštelis, išmestas iš tremtinių vagono 1951 m. spalio 3 d. anksti ryte Marijampolėje, Beržų gatvės rajone. Iš Tauro apygardos muziejaus fondų

Partizanų ryšininko Vinco Plečkaičio-Pavasarėlio tremties dokumantas - Magadano srities MVD išduotas registracijos pažymėjimas. Iš Tauro apygardos muziejaus fondų

Lietuvių tremties vieta - Irkutsko srities Kačiugo raj. Birulkos k. Nuotrauka daryta tremtinio Alfredo Stasiukyno 1974 m. Per dvidešimt metų čia nepasikeitė niekas

Albinos Vaitunienės pažyma, išduota Magadano MVD jai atlikus 10 metų lagerio bausmę ir perduodant ją Kazlų Rudos MVD žinion. Iš Tauro apygardos muziejaus fondų

ATGIMIMAS

1988 06 03 d. Lietuvoje susikuria Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis.

1988 08 26 Kaune įsteigiamas „Tremtinio“ klubas. Šis įvykis laikomas LPKTS steigiamuoju suvažiavimu.

1988 10 21 d. LSSR AT Prezidiumo įsaku pradėta asmenų, ištremtų iš Lietuvos 1941-1952 m., reabilitacija.

1988    10 22-23 d. Vilniuje Sporto rūmuose įvyko Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio I (steigiamasis) suvažiavimas.

1989    02 11 d. Kaune surengiamas Lietuvos politinių kalinių ir partizanų suvažiavimas. 1990 07 28 ši organizacija pasivadino Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS). LPKTS skyriai įkuriami visose Lietuvos savivaldybėse.

ATGIMIMAS MARIJAMPOLĖJE

1988 m. vasarą Marijampolėje (tuo metu Kapsuke) susikuria Sąjūdžio seimelis. Jo pirmininkas - mokytojas Stasys Daugėla.

1988 07 12 d. Rygiškių Jono gimnazijos stadione Sąjūdis organizuoja mitingą - pirmą Marijampolėje.

1988 09 20 d. Marijampolėje įsteigiamas „Tremtinio“ klubas. Pirmuoju jo pirmininku išrenkamas Vincas Patackas. Po 1990 m. liepos klubas pervadinamas į LPKTS Marijampolės skyrių.

1989.03.29 d. miestui grąžintas istorinis jo vardas - MARIJAMPOLĖ. Apklausus miesto gyventojus, už senąjį vardą MARIJAMPOLĖ pasisakė 30728 (76 %) apklaustųjų, prieš - 9303 (23 %).

1993 11 21 d. Marijampolėje įkurtas Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus. Pirmoji jo vedėja Aldona Vilutienė.

SVARBESNI DEŠIMTMEČIO DARBAI

1.    Parašytos ir išleistos knygos apie rezistenciją:

♦    A.Vilutienė. Trečioji vėliavos spalva. Vilnius, 1996;

♦    A. Vilutienė, J. Sajauskas. Ištark mano vardą. Vilnius, 1999;

♦  J. Sajauskas. Suvalkijos geografija. Vilnius, 2001.

2000 metais ši knyga laimėjo „Lietuvių balso“ (JAV) literatūrinį konkursą.

Knygos tąsa atspausdinta žurnale „Į laisvę“. 2002. Nr. 138 (175)

2.    Išleistas partizanų ir tremtinių atvirukų rinkinys „Gyvasties ženklai“, leidykla „Atmintis“, 2001.

3.    Išleisti lankstinukai:

♦ Tauro partizanų ir tremties muziejus. 1995 m.

♦    Žuvę prieš pusę amžiaus. 1997 m.

4.    Bendradarbiauta su VLE, MLE, LGGRTC (leidžiant kalendorius), Krašto apsaugos ministerija. Palaikyti ryšiai su JAV, Australijos, Vokietijos ir Lenkijos išeivija. Bendradarbiauta su Baltarusijoje ir Rusijoje gyvenančiais tremtiniais. Teiktos žinos Tuskulėnų komisijai identifikuojant KGB aukas Tuskulėnuose. Talkinta knygos „Lietuvos partizanų Tauro apygarda. 1945 - 1952 m.“ (Vilnius, 2000) autoriams.

5.    Surengtos kilnojamos parodos Punske, Seinuose, Gdanske, Varšuvoje, Ariogaloje ir Vilniuje, Seimo rūmuose.

6.    Muziejuje buvo kuriami filmai:

♦    „Dvi okupacijos“, režisierius A. Digimas;

♦    „Įteisintas blogis“, režisierius B. Markevičius;

♦    „Lietuvių ir lenkų bendra kova“, režisierius V. Damaševičius.

MUZIEJAUS DARBUOTOJŲ PARAŠYTOS KNYGOS APIE

POKARĮ

Pašto ženklo „Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdis “ konkursinis projektas (II vieta). Dail. Gedminas Karpavičius

Pašto ženklų „Laisvės kovų atminimo metai" konkursinis projektas (III vieta). 35 ct ženkle - LLKS vadas Jonas Žemaitis- Vytautas.

Dail. Antanas Rimantas Šakalys

Stasys Sajauskas

LIETUVOS PARTIZANŲ ŽYMENYS* 1945-1954 m.

Skiriu Laisvės Kovos Karžygiui Petrui Bartkui-Žadgailai, Alkupėnui,

Sąžinei, Dargiui atminti

Per du nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvos Respublikoje buvo sukurta racionali valstybinių apdovanojimų sistema, kurioje be trijų ordinų -Vytauto Didžiojo ordino, Vyčio kryžiaus ordino ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino - bei šių ordinų medalių buvo dar keletas reikšmingų žymenų: Lietuvos kariuomenės savanorių kūrėjų medalis, Žūstančiųjų gelbėjimo kryžius, Šaulių žvaigždė bei jo medalis¹.

Istoriškai pirmasis Lietuvos valstybinis apdovanojimas buvo 1919 m. gegužės 26 d. Lietuvos laikinosios vyriausybės įstatymu įsteigtas ir prezidento patvirtintas kariškas žymuo - Kryžius „ Už Tėvynę “². Vėliau Tado Daugirdo vadovaujamos Valstybės archeologijos komisijos siūlymu 1920 m. vasario 3 d. Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos įsakymu Kryžius „ Už Tėvynę “ pervadintas Vyties kryžiumi³. Vyties kryžius - tai dviejų rūšių trijų laipsnių žymuo: pirma rūšis - kryžius su kardais „Už narsumą“, skirtas pagerbti ypatingai pasižymėjusius narsiausius Nepriklausomybės kovų karius; antra rūšis - kryžius be kardų „Už nuopelnus“, skirtas už karinius nuopelnus įvertinti žymius visuomenės veikėjus, kariuomenės tarnautojus, karo medicinos, karo mokslo darbuotojus.

1926    m. gegužės 8 d. įsteigtas specifinis karinis žymuo - Vyties kryžiaus vėliava⁴. Tai trijų laipsnių žymuo, teikiamas kariniams daliniams už pergalingus mūšius.

1927    metais Vyties kryžius reorganizuotas į trijų laipsnių dviejų rūšių Vyties kryžiaus ordiną⁵. 1930 metais Vyties kryžiaus ordinas pakeistas vienos rūšies „ Už narsumą " penkių laipsnių Vyčio kryžiaus ordinu, skirtu apdovanoti karininkus. Kartu įsteigtas ir trijų laipsnių Vyčio kryžius (medalio statusu), skirtas apdovanoti kareivius. Šiuo įstatymu šalia Kariuomenės dalių Vyčio kryžiaus ordino vėliavos (buvusi Vyties kryžiaus vėliava) taip pat įsteigta Miestų ir kaimų Vyčio kryžiaus ordino vėliava, skirta apdovanoti gyvenvietėms, kurių gyventojai narsiai kovojo su priešu ir padėjo ginkluotosioms jėgoms jį nugalėti⁶.

Antrasis pagal vyresniškumą valstybinis žymuo - kariškas Vyčio kryžiaus ordinas - buvo ypatingas žymuo. Tai didvyriškumo žymuo, kurio statute nusakyta ne tik jo suteikimo tvarka, bet numatyta ir atėmimo tvarka tais atvejais, kai apdovanotasis pasirodo buvęs nevertas jo⁷. Apmaudu, kad Vytauto Didžiojo karo muziejaus iniciatyvai, prašant vyriausybines institucijas nuosekliai vykdyti savo pareigas ir atšaukti dekretus dėl apdovanojimo Vyčio kryžiais (Vyčio kryžiaus ordinais) asmenims, atvirai kolaboravusiems su okupantais arba tapusiems MGB agentais, nebuvo pritarta...⁸ Tad tenka taikytis su tuo, kad Vyčio kryžiaus ordino kavalieriais ir šiandien tebėra div. gen. Vincas Vitkauskas, L. Gira, MGB agentai „Liūtas“ (kpt. V. Kurkauskas), „Pikuolis“ (plk. T. Choda-kauskas), „Šilaitis“ (plk. ltn. L. Šimonėlis), plk. P. Tvaronas.

Dėl sovietinės okupacijos 1940 metais Lietuvos apdovanojimų teikimas de facto buvo sustabdytas. Tačiau dėl lietuvių tautos sovietinio totalinio naikinimo⁹ prasidėjus partizaniniam karui su sovietiniais okupantais ir vietiniais jų parankiniais (1944 -1957 m.) už Tėvynės laisvę¹⁰, jau pirmaisiais Laisvės kovos metais reikėjo kelti karių kovinę dvasią, pažymėti narsiausius karius, partizanų ryšininkus ir rėmėjus, pagerbti žuvusius karžygius. Iš pradžių atskirose partizanų apygardose buvo įsteigta įvairių karinių žymenų. Pavyzdžiui, Dainavos apygardoje 1946 metais apdovanota Narsumo juostele ir Uolumo juostele Pagal statutą¹² Uolumo juostelė buvo dviejų rūšių: Partizanų uolumo juostelė ir Rėmėjų uolumo juostelė.

Narsumo juostelė - tai 35 mm pločio raudona su išilginiu 5 mm pločio juodu ruožu per vidurį juostelė, dėvima munduro ar milinės kilpelėje arba ant baretės. Partizano uolumo juostelė - tai 35 mm pločio žalia su išilginiu 5 mm pločio geltonu ruožu per vidurį juostelė, dėvima ant baretės. Rėmėjų uolumo juostelė - tai 35 mm pločio geltona su išilginiu 5 mm pločio žaliu ruožu per vidurį juostelė, dėvima ant baretės.

1947 metų pabaigoje Pietų Lietuvos srityje (Dainavos ir Tauro apygardose) įsteigtas trijų laipsnių Laisvės Kovos kryžius (LKK)¹³, kuris buvo dviejų rūšių: 1-os rūšies - su kardais, „ Už narsumą ", 2-os rūšies - be kardų, „ Už uolumą Akivaizdu, kad steigiant partizanų žymenis prototipu buvo 1920 m. Vyties kryžius.

1949 m. vasario 16 d. Lietuvos partizaninio pasipriešinimo kovotojams susivienijus į Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį (LLKS)¹⁴ ir priėmus statutą, patvirtintą vienintelės teisėtos Lietuvos vyriausybės - LLKS Tarybos Prezidiumo, priimta nauja partizanų apdovanojimų sistema, kurioje įsteigtas taip pat naujas Laisvės Kovos kryžius^l5. LLKS žymenų (atžymėjimų) statuto projekto autorius -Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas Bronius Liesys-Naktis.

Šiame statuto projekte numatyti šie LLKS žymenys (originale vadinami „atžymėjimais“):

□    Laisvės Kovos Karžygio garbės vardas,

□    Laisvės Kovos kryžiaus atžymėjimas (žymuo),

□    Padėka.

Žalgirio rinktinės partizano Juozo Armonaičio-Triupo apdovanojimo juostele "Už narsumą " Aktas. Iš Nacionalinio. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondų

Tauro apygardos partizanų rėmėjos Onos Vosylienės apdovanojimo Rėmėjo juostele „ Už uolumą Aktas. (Iš Tauro apygardos muziejaus fondų). Viršuje Rėmėjo juostelė „ Už uolumą (Iš Genocido aukų muziejaus fondų)

Dainavos apygardos Narsumo juostelės apdovanojimo Pažymėjimas

Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanų rėmėjos Ramunės apdovanojimo Laisvės Kovos III laipsnio kryžiumi Pažymėjimas. 1950 m. birželio 18 d.

Laisvės Kovos Karžygio garbės vardas yra aukščiausias partizanų žymuo. Jis teikiamas tik turinčiam kurios nors rūšies I laipsnio LKK Laisvės Kovos Karžygio garbės vardą suteikia LLKS Tarybos Prezidiumas, kartu su specialiu Aktu (pažymėjimu).

Laisvės Kovos kryžiaus atžymėjimai (žymenys) yra šie:

•    Laisvės Kovos kryžius (LKK),

•    Laisvės Kovos kryžiaus Pasižymėjimo lapas (PL).

LKK yra trijų laipsnių ir trijų rūšių:

-    LKK su kardais, teikiamas už drąsą, narsumą, pasiaukojimą ir nuopelnus kautynėse;

-    LKK su ąžuolo lapais, teikiamas už organizacinius nuopelnus (drausmingumą, uolumą, gerą pareigų ėjimą, konkrečius organizacinius darbus);

-    LKK su kardais ir ąžuolo lapais, teikiamas tiems, kuriems priderėtų LKK su kardais ir to paties laipsnio LKK su ąžuolo lapais.

Kiekvienos rūšies kryžiai yra trijų laipsnių kurių pirmasis yra aukščiausias. Vienam asmeniui gali būti teikiamas tik vienas tos pačios rūšies ir paties laipsnio kryžius.

Partizaninės kovos sąlygomis nesant galimybių pasigaminti kryžius, prie munduro segamos tik šių kryžių baretės. LKK baretė - tai 31 mm ilgio, 10 mm pločio raudonos spalvos, skersai baretę 0,5 mm nuo jos kraštų po 1 mm pločio juodą dryželį; 0,5 mm nuo jų - 4 mm pločio skersai baretei juodi dryželiai; 05 mm nuo jų - po 1 mm pločio juodą dryželį. Ant LKK su kardais ties baretės viduriu - du geltonos spalvos sukryžiuoti siūlai; LKK su ąžuolo lapais - ties viduriu skersai 4 mm pločio žalia juostelė; LKK su kardais ir ąžuolo lapais -ties viduriu skersai 4 mm žalia juostelė ir ant jos sukryžiuoti du geltoni siūlai. Laisvės Kovos Karžygiai sega auksinės (geltonos) spalvos baretę su LKK baretės spalvos raudonais dryželiais. Ši baretė segama aukščiau kitų LKK barečių.

PL - tai žemesnis už LKK ir aukštesnis už Padėką žymuo. Jis yra trijų rūšių:

-    1-os rūšies PL, teikiamas už drąsą, narsumą, pasiaukojimą ir nuopelnus;

-    2-os rūšies PL, teikiamas už organizacinius nuopelnus (drausmingumą, uolumą, gerą pareigų ėjimą, konkrečius organizacinius darbus);

-    3-os rūšies PL, teikiamas už aukščiau nurodytose abejose pastraipose numatytus nuopelnus drauge.

Padėkos gali būti:

-    Padėka įsakyme;

-    Padėka žodžiu arba (nesant galimybės pareikšti žodžiu) raštu.

Nežinoma, ar ši gana sudėtinga apdovanojimų sistema buvo pilnai įgyvendinta, tačiau nuo 1950 m. spalio 7 d.¹⁶ tikrai realizuotas šiek tiek pakeistas (supaprastintas) Laisvės Kovos kryžiaus atžymėjimas (žymuo). Jį sudarė:

-    trijų laipsnių dviejų rūšių (1-os ir 2-os) Laisvės Kovos kryžius,

-    dviejų rūšių (1-os ir 2-os) Laisvės Kovos kryžiaus medalis.

Šie LLKS žymenys buvo teikiami Jūros srities Žemaičių apygardoje. Nesant galimybių pagaminti garbės ženklus, teikiami buvo tik atitinkami apdovanojimo pažymėjimai, beje spausdinti poligrafijos būdu¹⁷, pagal kuriuos Lietuvai iškovojus Nepriklausomybę būsią įteikti pagaminti garbės ženklai (Šiuo metu pastaroji nuostata Lietuvos Respublikoje vykdoma, vietoj Laisvės Kovos kryžiaus suteikiant atitinkamo laipsnio Vyčio kryžiaus ordiną).

Partizanų spaudoje¹⁸ paskelbta LLKS garbės ženklų juostelių (barečių) aprašymas.

•    Laisvės Kovos Karžygio garbės ženklas - nepakeistas.

•    LLK juostelė yra 31 mm ilgio, 10 mm pločio žalios spalvos, skersai juostelės po 0,5 mm nuo abiejų galų po 1 mm ploč io juodą dryželį,

0,5 mm nuo jų juostelės link vidurio - po vieną 4 mm ploč io juodą dryželį ir dar už 0,5 mm. vėl po vieną 1 mm ploč-io juodą dryželį.

LLK rūšys ir laipsniai juostelėse žymimi taip:

-    1-os rūšies. III laipsnio LKK ant juostelės vidurio segami geltonos (auksinės) spalvos metaliniai sukryžiuoti kardai;

-    1-os rūšies II laipsnio LKK - segami tokie pat dveji metaliniai sukryžiuoti kardai;

-    1 -os rūšies I laipsnio LKK - segami tokie pat treji metaliniai sukryžiuoti kardai;

-    2-os rūšies III laipsnio LKK - įstrižai segamas 13 mm ilgio pilkšvo (metalinio) atspalvio ąžuolo lapas (metalinis ar siuvinėtas);

-    2os rūšies II laipsnio LKK - segami 2 tokie pat ąžuolo lapai;

-    2 rūšies I laipsnio LKK - segami 3 tokie pat ąžuolo lapai.

•    LLK medalis yra dviejų rūšių vieno laipsnio. LKK medali, juostelės yra:

-    1-os rūšies LKK medalio juostelė žalia, skersai 0,5 mm nuo galų po vieną 5 mm pločio raudoną dryželį;

-    2-os rūšies LKK medalio juostelė žalia, skersai 0,5 mm nuo galų po vieną 5 mm pločio juodą dryželį.

Neturint galimybių pagaminti metalinių kardų ir ąžuolo lapų, leidžiama vietoj metalinių sukryžiuotų kardų naudoti du sukryžiuotus auksiniai geltonos spalvos siūlus; vietoj ąžuolo lapų, naudoti atitinkamą skaičių 4 mm pločio žalių juostelių, simetriškai išdėstytų skersai juostelei jos vidurinėje dalyje.

Be šių apdovanojimų dar buvo priimtas specialus garbės ženklas - Sužeidimo ženklas. Sužeidimo ženklas - tai 40 mm ilgio, 10 mm pločio raudonos spalvos juostelė, išilgai juostelei 1 mm nuo abiejų jos kraštų atstumu po 1 mm pločio juodą dryželį. Sužeidimo ženklo juostelė dėvima ant kairiosios rankovės išorinės pusės, apie 16 cm nuo rankovės galo. Turint daugiau nei vieną sužeidimo juostelę, jos tvirtinamos viena virš kitos 1 cm atstumu. Sužeidimo garbės ženklas, matyt, buvo naudojamas dar iki LLKS įkūrimo 1949 m.. Tauro apygardoje jį įvedė apygardos vadas Jonas Aleščikas-Rymanatas 1948 m. liepos 12 d. Įsakymu¹⁹.

1949 m. buvo įsteigtas ir bendras Partizano ir Kandidato (į partizanus) ženklai:

-    Partizano ženklas - ant juodos spalvos medžiagos Vyčio kryžius, per 2,5 mm nuo jo pakraščių pritvirtinta 2,5 mm pločio raudonos juostelės. Vyčio kryžius pritvirtintas ant rombo pavidalo žalios medžiagos. Partizano ženklas dėvimas ant kairiosios rankovės išorinėje pusėje, per vidurį tarp peties ir alkūnės.

-    Kandidato ženklas - toks pat. kaip ir Partizano ženklo žalios spalvos medžiagos rombas.

Skiriamasis partizanų ženklas - kepurės kokarda - tai trikampio formos tamsiai žalios spalvos medžiagos fone pritvirtintas varinis Vyčio Kryžius. Kokardos rėmai aliuminio, balti. Kokardos aukštis apie 35 mm. Kokardos dėvėjimas prie kariško sukirpimo kepurių privalomas visiems partizanams ir kandidatams.

Partizanų archyvuose išlikę dokumentai rodo, kad partizanų struktūros veikė pagal reguliariosios kariuomenės pavyzdį. Apdovanojimai buvo vykdomi apygardos vado įsakymu, raštišku žemesniųjų vadų pristatymu, kuriame turėjo būti nurodomas pristatomojo apdovanojimui pasižymėjimas. Apdovanojimų įsakymai būdavo skelbiami partizanų įsakymuose, spaudoje.

Paprastai apdovanojimai buvo vykdomi apygardų ar rinktinių vadų bei jų štabų viršininkų, pasirašiusių taip pat slapyvardžiais. Vadų parašai apdovanojimo aktuose tvirtinami dalinio (apygardos, rinktinės) apskritu herbiniu antspaudu. Turima dokumentų, kuriuos pasirašęs LLKS Ginkluotųjų Pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Dažniausiai apdovanojimo dokumentuose būdavo nurodomi tik apdovanotųjų slapyvardžiai, tačiau kartais, ypač pirmaisiais Laisvės Kovos metais, pasitaiko ranka įrašyta ne tik apdovanojamojo slapyvardis, bet ir pavardė. Pavyzdžiui, Tauro apygardoje Rėmėjo uolumo juostele apdovanoti rėmėjai Daunoras-Motiejus Vosylius²⁰ ir Audronė-Ona Vosylienė; Narsumo juostele apdovanotas partizanas Triupas-Juozas Armonaitis, s. Kazimiero^20,21. Matyt, šie itin pavojingi dokumentai buvo ypač saugiai paslėpti ir tik todėl išliko kaip svarbūs istorijos liudininkai.

Okupantams vykdant totalinį tautos genocidą, juos rėmusiems maistu, drabužiais, vaistais, ar jų laikinųjų būstinių - žeminių (bunkerių) globėjams grėsė žiaurios bausmės: trėmimai į Sibirą, koncentracijos lageriai, kalėjimai ar net mirtis. Suprantama tad, kad visi ryšiai su partizanais turėjo būti itin slapti, ir bet koks konspiracijos pažeidimas galėjo būti lemtingas daugeliui su antisovietiniu pasipriešinimu susijusių žmonių. Tuo galima paaiškinti faktą, kad per sovietmečio pusamžį labai mažai išliko autentiškų partizanų apdovanojimo dokumentų: dalis jų sunaikinta konspiracijos sumetimais, dalis pražuvo dėl trėmimų, dalis sunyko dėl netinkamų slėpimo sąlygų, parastai, užkasus žemėje. Tai apsunkina partizanų apdovanojimų istorijos tyrimus, neleidžia susidaryti išsamų vaizdą apie partizanų praktikuotus apdovanojimus visose Lietuvos apygardose, ypač iki jų susijungimo 1949 m. vasario 16 d. į vieningą frontą, vadovaujamą LLKS Tarybos Prezidiumo su partizanų generolu Jonu Žemaičiu-Vytautu avangarde. Stebėtina, tačiau dalis apdovanojimo dokumentų (aktų, Pasižymėjimo lapų, LKK pažymėjimų) vis dėlto išliko, tapdami svarbiais istorijos liudininkais. Daugumą jų išsaugojo šeimos nariai, dalis išliko kartu su partizanų štabų dokumentais, slėptais pieno bidonuose po žeme net 50 metų! Apie kai kuriuos apdovanojimus galima rasti žinių KGB bylose, Lietuvos vyriausybės perimtose po 1991 metų pučo pralaimėjimo Rusijoje.

Informacijos stoka ir išsibarstymas neleidžia mums pretenduoti į šio tyrimo išsamumą, informacijos tikslumą, tačiau pagal turimą medžiagą jau galima sudaryti duomenų lentelę. Tikimės, kad žemėje paslėptų partizanų archyvai atskleis dar ne vieną žygdarbį, atitinkamai įvertintą aukštesnės vadovybės, ir suteiks galimybę Nepriklausomai Lietuvai deramai atžymėti nepalūžusius, iki galo išsaugojusius ištikimybę partizano priesaikai.

Aukščiausio partizanų įvertinimo - Laisvės Kovotojo Karžygio vardo -nusipelnė aštuoni narsūs partizanų vadai. Tai Pietų Lietuvos partizanų organizatorius Konstantinas Bajerčius-Garibaldis, Jungtinės Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas, Dainavos apygardos štabo skyriaus viršininkas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, Tauro apygardos Maironio kuopos vadas part. ltn. Kazimieras Pyplys-Mažytis, Audronis, Pietų Lietuvos partizanų vadas, plk. ltn. Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Dainavos apygardos vado pavaduotojas, part. ltn. Vaclovas Voveris-Žaibas, LLKS Tarybos Prezidiumo sekretorius part. mjr. Petras Bartkus-Žadgaila, Sąžinė, Alkupėnas (visi po mirties), Tauro apygardos Birutės rinktinės vadas part. kpt. Juozas Lukša-Skirmantas, Skrajūnas, Mykolaitis, Kazimieras²⁴.

1990 metais Lietuvai vėl atkovojus Nepriklausomybę, Laisvės Kovos partizanams įstatymu pripažintas karių savanorių statusas, įteisinti jų partizaniški kariniai laipsniai²⁵. 1997 m. liepos 3 d. Lietuvos Seimas priėmė įstatymą²⁶, papildantį Lietuvos Respublikos Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 133 straipsnį2 dalimi: „Ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių - karių savanorių ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) karių - laisvės kovų dalyvių apdovanojimai prilyginami valstybiniams apdovanojimams pagal Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940 - 1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso pripažinimo ir karių savanorių karinių laipsnių bei apdovanojimų prilyginimo įstatymą. Asmenims, apdovanotiems visų rūšių ir laipsnių Laisvės Kovos kryžiais, Laisvės Kovos kryžiaus medaliais bei Laisvės Kovos Karžygio garbės vardu, yra suteikiamas atitinkamo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas.“

Gedimino tėvūnijos 1950 m. rugsėjo 8 d. Padėka rėmėjui Linui (įteikta 1950 m. gruodžio 20 d.)

Žemaičių apygardos štabo rėmėjo Girulio Pasižymėjimo lapas. 1951 m. rugsėjo 18 d

Tauro apygardos vado Jono Aleščiko-Rymanto 1948 m. liepos 12 d. Įsakymas dėl Sužeidimo ženklo įvedimo

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo X Sekcijos Nutarimas apdovanoti Laisvės Kovos kryžiais ir suteikti Laisvės Kovos Karžygio vardus Tauro apygardos partizanams, pasirašytas partizano gen. A. Ramanausko-Vanago 1950 m. gruodžio 31 d. Iš A. Ramanauskaitės-Skokauskienės šeimos archyvo

Raportas Geležinio Vilko Rinktinės vadui dėl apdovanojimo Pasižymėjimo lapu partizanų rėmėją Jaunamartę. Iš Tauro apygardos muziejaus fondų

Partizanų apdovanojimo lakštas (neužpildytas).

Iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondų

Raštas, kuriuo part. leit. Viktorui Šniuoliui-Vytvydžiui, apdovanotam Laisvės Kovos II l. kryžium, skiriamas partizanų poezijos rinkinio „Kovos keliu žengiant" II tomas.

Iš Viktoro Šniuolio asmeninio archyvo

Laisvės Kovos kryžiaus 2-os rūšies medalio apdovanojimo lapas (neįteiktas)

Lentelė. Lietuvos partizanų žymenys, teikti 1946 -1954 m.

Pirmasis partizanas, apdovanotas Partizanų Narsumo ir Uolumo juostelėmis (abiem kartu), buvo A apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas²² (vėliau apdovanotas Laisvės Kovos I ir II laipsnio kryžiais). Visų trijų laipsnių Laisvės Kovos kryžiais (su kardais) apdovanoti Tauro apygardos vadai Zigmas Drunga-Mykolas Jonas ir Antanas Baltūsis-Žvejys (abudu po mirties)²³.

Remiantis aukščiau paminėtu įstatymu²⁶ Vyčio kryžiaus I laipsnio ordinai buvo suteikti visiems aštuoniems Laisvės Kovotojams Karžygiams²⁷ (visiems po mirties). Vyčio kryžiaus I ir II laipsnių ordinai suteikti part. gen. Adolfui Ramanauskui-Vanagui^28,29, Vyčio kryžiaus I laipsnio ordinas suteiktas Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės vadui Alfonsui Morkūnui- Plienui³⁰, Dainavos apygardos vadui Lionginui Baliukevičiui-Dzūkui, Tauro apygardos vadui mjr. Zigmui Drungai-Mykolui Jonui, LLKS Tarybos Prezidiumo nariams Leonardui Grigoniui-Užpaliui, Broniui Liesiui-Nakčiai ir LLKS Tarybos Prezidiumo nariui, visuomeninės dalies viršininkui part. plk. Juozui Šibailai-Merainiui, Diedukui (visiems po mirties)³¹, Lietuvos Laisvės Armijos vadui Kaziui Veverskiui-Seniui, Žemaičių Legiono ir Lietuvos Tautinės Tarybos įkūrėjui Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai³², Vytauto apygardos vadui Vincui Kauliniui-Miškiniui, Prisikėlimo apygardos štabo viršininkui Vytautui Jonui Šniuoliui-Svajūnui (abiems po mirties)³³; Vyčio kryžiaus II laipsnio ordinai suteikti partizanų vadams Tauro apygardos vadui Aleksandrui Grybinui-Faustui, Tauro apygardos štabo viršininkui ir Geležinio Vilko rinktinės vadui Vincui Štrimui-Šturmui, Geležinio Vilko rinktinės vadui Algirdui Varkalai-Žaliukui, Daumantui³¹, Jūros srities vadui Vaclovui Ivanauskui-Gintautui, Jūros srities štabo viršininkui Vytautui Gužui-Kardui, Vyteniui, Rytų Lietuvos srities štabo nariui poetui Broniui Krivickui-Vilniui, Tauro apygardos štabo nariui Jonui Pileckiui-Brokui, Šarūnui (visiems po mirties)³⁰, Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadui Juozui Jasulaičiui-Kazo-kui, Prisikėlimo apygardos štabo nariui Laurynui Mingėlui-Džiugui, Tauro apygardos Kęstučio rinktinės vadui Kaziui Pinkvartai-Dešiniam, Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadui Juozui Stravinskui-Žiedui³⁴ (visiems po mirties), trimis Laisvės Kovos kryžiais ir LKK medaliu apdovanotam Prisikėlimo apygardos partizanui, laikinai ėjusiam Maironio rinktinės vado pareigas, part. Įeit. Viktorui Šniuoliui-Vytvyčiui-Girėnui (didysis komandoro kryžius)³⁵. Vyčio kryžiaus III laipsnio ordinai suteikti partizanų vadams J. Gegužiui-Diemedžiui, A. Milaševičiui-Ruoniui, Sergijui Staniškiui-Litui, Vilčiai, Viktorui Vitkauskui-Karijotui, Saidokui³¹ (visiems po mirties), Pranui Muningiui-Žvelgaičiui³⁶ (po mirties), partizanų ryšininkams, rėmėjams Pranui Rutkauskui (po mirties), Alfonsui Kuzmickui³⁵, Anelei Martinkevičienei-Arūnei, Julei Žibūdienei-Ramunei,³⁰ Jurgiui Albavičiui, Anelei Narvičienei-Konvalijai³³, Jagvygai Grigoraitytei-Sutkienei-Sesutei³⁶ ir kitiems.

Vyriausiasis Lietuvos partizanų vadas, LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas partizanas generolas Jonas Žemaitis-Vytautas, teikęs kitiems partizanams ir vadams apdovanojimus, 1997 m. vasario 4 d. buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus I laipsnio ordinu¹².

Ypač daug partizanų ir jų ryšininkų, rėmėjų apdovanota 1998-2001 metais. Straipsnio apimtis neleidžia išvardinti visus apdovanotuosius, kurių pilnas sąrašas ir apdovanojimo dekretai skelbiami Internete, Lietuvos Seimo ir Lietuvos Prezidento svetainėse^37-39, todėl pažymėsime tik žymiausius partizanų vadus ir eilinius, kurie už drąsą ir pasiaukojimą, dažniausiai po mirties, buvo apdovanoti Vyčio kryžiaus aukštesnių laipsnių ordinais.

Vyčio kryžiaus I laipsnio ordinu apdovanotas Šiaurės Rytų srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas⁴⁰ (po mirties); II laipsnio ordinu - Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius⁴¹ (po mirties), Tauro apygardos vadas kpt. Leonas Taunys-Kovas, Lietuvos Išlaisvinimo komiteto įkūrėjas kapelionas Antanas Ylius-Vilkas, Tauro apygardos kapelionas Justinas Lelešius-Grafas, Dainavos apygardos vadas Dominykas Jėčys-Ąžuolis, Žemaičių Legiono vadas Jonas Semaška-Liepa, Lietuvos Laisvės Armijos vado pavaduotojas Adolfas Eidimtas-Papunis, Žybartas, Lietuvos Laisvės Armijos štabo narys brig. gen. Motiejus Pečiulionis-Miškinis, Jūros srities vadas Antanas Bakšys-Germantas, Klajūnas⁴² (visi po mirties), Lietuvos Išlaisvinimo komiteto pirmininkas Liudas Butkevičius-Luobas, Dainavos apygardos vadas Vincas Daunoras-Kelmas, Ungurys, Didžiosios Kovos apygardos vadas Jonas Misiūnas-Žaliasis Velnias⁴³ (visi po mirties); III laipsnio ordinu - kun. Pranas Gustaitis⁴¹ (po mirties), Jonas Aleščikas-Rymantas, Julijonas Būtėnas-Stevė, Vladas Montvydas-Žemaitis, Juozas Čeponis-Budrys, Juozas Paliūnas-Rytas, Vairas, Benediktas Labėnas-Kariūnas, Alfonsas Smetona-Žygaudas, Henrikas Danilevičius-Vidmantas, Mykolas Šemežys-Putinas, Aleksas Miliulis-Neptūnas, Povilas Morkūnas-Rimantas³³ (visi po mirties), Antanas Kraujelis-Siaubūnas, Izidorius Pucevičius-Radvila, Danielius Vaitelis-Briedis, Vincas Seliokas-Gintautas (visi po mirties), taip pat Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanas Juozas Armonaitis-Triupas, Birutės rinktinės partizanas Povilas Pečiulaitis-Lakštingala⁴², partizanų ryšininkė ypatingai svarbiems reikalams Nina Nausėdaitė-Rasa, partizanai Jonas Kadžionis-Bėda, Juozas Jakavonis-Tigras⁴⁰, Benediktas Trakimas-Genelis⁴⁴ (po mirties), Petras Pau-laitis-Aidas⁴⁵ (po mirties), Jurgis Ožeraitis-Ūsas⁴⁶ (po mirties), Kazimieras Antanavičius-Tauras, Albinas Pajarskas-Bebas⁴⁷ (po mirties) ir daugelis kitų.

Paminėjimu norisi pagerbti taip pat Vyčio kryžiaus IV laipsnio ordinais apdovanotus Algimanto apygardos narsuolę partizanę, poetę Dianą Glemžaitę, paskutinį šūvį sau pasilikusią, bet stebuklingu būdu išlikusią bebaimę partizanę, spaudos redaktorę Moniką Alūzaitę-Kuličauskienę-Aldoną, Audrą³³ (abidvi po mirties), Geležinio Vilko rinktinės vadą Juozą Baltrušaitį-Tigrą, 33 metus (iki mirties) nesusektą partizaną Stasį Guigą-Trazaną⁴⁸ (abudu po mirties), „žuvusį“ ir dar kartą „gimusį“ Geležinio Vilko rinktinės partizaną Petrą Gumauską-Pipirą, drąsųjį Nedzingės kleboną, Sibiro tremtinių misijonierių kun. Zigmą Neciunską-Elytę⁴⁵ (po mirties); pogrindinės organizacijos „Geležinis Vilkas“ narį Algirdą Petruševičių⁴², sužeistą be sąmonės patekusį į emgiebistų rankas poetišką partizaną Antaną Suraučių-Taurą³³, Kauno LLA apygardos štabo Organizacinio skyriaus viršininką Praną Veverskį⁴⁹, Tauro apygardos štabo ryšininką ypatingiems reikalams Kazį Matulevičių-Radvilą⁵⁰ ir daugelį kitų.

Nuoširdžiai dėkoju Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus buvusiai vedėjai Aldonai Vilutienei, Auksutei Ramanauskaitei-Skokauskienei, partizanams Juozui Armonaičiui-Triupui, Kaziui Matulevičiui-Radvilai, Viktorui Šniuoliui-Vytvyčiui, Kultūros paveldo bendrijos „Atmintis“ darbuotojams ir visiems, padėjusiems rinkti medžiagą apie partizanų narsumo relikvijas bei leidusiems nusikopijuoti ir skelbti jų turimus dokumentus.

Literatūra:

1.    Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas // Vyriausybės žinios. 1930 12 20. Nr. 343/2345. Šalkauskis K. Lietuvos novelos. - Kaunas, 1936. P. 154-164.

2.    Laikinosios Lietuvos Vyriausybės 1919 m. liepos 30 d. įsakymas. Kaunas, 1919 m. rugpjūčio 7 d. Nr. 127 // Lietuvos kariuomenei. 1919 m. („Nustatoma trijų laipsnių kryžius duodamas kareiviams ir karininkams už narsumą kovoje su priešininkais. Kryžius ant visų keturių kampų turi parašą „už Tėvynę“. Pirmo ir antro laipsnio -plieno kryžiai, trečio - žalvario kryžiai. Antro ir trečio laipsnio kryžius sujuosta turi metalinį ąžuolo lapų vainiką.“)

3.    Valstybės prezidento A. Smetonos 1920 m. vasario 8 d. įsakymas Nr. 234 // Lietuvos kariuomenei. 1920 m. („Laikinosios Vyriausybės nutarimu lapkričio mėnesio 26 dienos 1919 metų pakeisti Kryžių „Už Tėvynę“ Kryžiumi paimtu iš Raitelio skydo ir mano lapkričio mėnesio 30 dieną patvirtintąjį pavadinti „Vyties Kryžiumi.“)

4.    Krašto Apsaugos Ministerio Įsakymas Nr. 47. Kaunas, 1926 gegužės 22 d. // Įsakymai kariuomenei. 1926 m.

5.    Vyties Kryžiaus ordino Įstatymas ir Statutas. - Kaunas, 1928. -1 sk., §1.

6.    Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas // Vyriausybės žinios. 1930 12 20. Nr. 343/2345.

7.    Pavyzdžiui, gen. leit. Konstantinui Kleščinskiui apdovanojimas Vyties kryžiumi buvo panaikintas, išaiškinus jį buvus SSRS šnipu (Budrys J. Atsiminimai. Kontržvalgyba Lietuvoje. - Vilnius, 1991. P. 119-141 ; Jankauskas V. Nepriklausomos Lietuvos generolai. - 1998. P. 142-153).

8.    Vytauto Didžiojo karo muziejaus 1999 04 16 raštas Nr. 48 LGGRTC direktorei D. Kuodytei dėl apdovanojimo atėmimo div. gen. Vincui Vitkauskui (Vyčio kryžiaus V 1. ordino ir 2-os rūšies Vyties kryžiaus 11.), Liudui Girai (Vyties kiyžiaus 2-os rūšies I 1.), plk. T. Chodakauskui (MGB agentui „Liūtui“, Vyčio kryžiaus V 1.), kpt. Vladui Kurkauskui (MGB agentas „Pikuolis“, Vyčio kryžiaus V 1. ordino), plk. leit. Liudui Šimonėliui (MGB agentas „Šilaitis“, 2-os rūšies Vyties kryžiaus ordino), plk. Pranui Tvaronui ( Vyčio kryžiaus V 1. ordino).

9.    Anušauskas A. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940- 1958 metais.-Vilnius, 1999. P. 494.

10.    Gaškaitė N. Pasipriešinimo istorija. 1940-1953 metai. - Vilnius, 1997.

11.    Ramanauskas (Vanagas) A. Daugel krito sūnų...-Vilnius, 1991. P. 161 (1999. P. 211-212).

12.    Lietuvos kovų ir kančios istorija. Laisvės kovos 1944 - 1953 metais (dokumentų rinkinys).- 1996. P. 579-581.

13.    Ramanauskas (Vanagas) A. Daugel krito sūnų...- Vilnius, 1991. P. 415-416 (1999. P. 544).

14.    Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija (įvadinio straipsnio autorius A. Stasiškis) // Valstybės žinios. - Vilnius, 1999.

15.    Lietuvos kovų ir kančios istorija. Laisvės kovos 1944 - 1953 metais (dokumentų rinkinys). 1996. P. 359-362.

16.    Gaškaitė N. Pasipriešinimo istorija. 1940- 1953 metai. - Vilnius, 1997. P. 89.

17.    Gaškaitė N., Kuodytė D., Kašėta A., Ulevičius B. Lietuvos partizanai 1944 -1953.- Kaunas, 1996. P. 110; Lietuvos valstybinės heraldikos raida. Parodos katalogas. Trakų Salos pilis / sudarytojai V. Poviliūnas, S. Sajauskas. 1998 02 15 — 1998 05 01.-Vilnius, 1998. P. 38.

18.    LLKS Rytų Lietuvos vadovybės organas „Aukštaitis“. 1952 m. III ketv. Nr. 2.

19.    L.L.K. Tauro apygardos vado Rymanto Įsakymas Žalgirio rinktinei. 1948 07 12. Nr. 29.

20.    Sajauskas S. Lietuvos partizanų žymenys 1945 - 1954 m. / Kolekcija. 1999. Nr.7. P. 31-36.

21.    Paulavičius A. Kraujo upeliai tekėjo - Kaunas, 1990 (spalvota iliustracija).

22.    Ramanauskas (Vanagas) A. Daugel krito sūnų...- Vilnius, 1991. P. 200-201 (1999. P. 272-273).

23.    Lietuvos kovų ir kančios istorija. Laisvės kovos 1944- 1953 metais (dokumentų rinkinys). 1996. P. 586-587.

24.    Gaškaitė N. Pasipriešinimo istorija. 1940- 1953 metai. - Vilnius, 1997. P. 87.

25.    Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940 - 1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso pripažinimas ir karių savanorių karinių laipsnių bei apdovanojimų prilyginimo įstatymas Nr. VIII—398. Vilnius, 1997 m. liepos 3 d. // Valstybės žinios. 1997. Nr. 67. P. 24.

41.    Lietuvos Respublikos Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas Nr. VIII—399. Vilnius, 1997 m. liepos 3 d. // Valstybės žinios. 1997. Nr. 67. P. 25.

42.    Lietuvos Respublikos prezidento dekretas Nr. 1458. Vilnius, 1997 m. lapkričio 20 d. //Valstybės žinios. 1997. Nr. 107-2698.

44.    Lietuvos Respublikos prezidento dekretas Nr. 310. Vilnius, 1999 m. vasario 1 d. //Valstybės žinios. 1999. Nr. 18-461.

45.    Lietuvos Respublikos prezidento dekretas Nr. 4. Vilnius, 1998 m. kovo 6 d. // Valstybės žinios. 1998. Nr. 24.

46.    Lietuvos Respublikos prezidento dekretas Nr. 237. Vilnius, 1998 m. lapkričio 18 d. // Valstybės žinios. 1998. Nr. 104-2869.

48.    Lietuvos Respublikos prezidento dekretas Nr. 71. Vilnius, 1998 m. gegužės 19 d. // Valstybės žinios. 1998. Nr. 49-1335.

49.    Lietuvos Respublikos prezidento dekretas Nr. 1205. Vilnius, 1997 m. vasario 14 d. // Valstybės žinios. 1997. Nr. 16-331.

50.    Lietuvos Respublikos prezidento dekretas Nr. 450. Vilnius, 1999 m. gegužės 19 d. // Valstybės žinios. 1999. Nr. 45-1436.

51.    Lietuvos Respublikos prezidento dekretas Nr. 678. Vilnius, 1999 m. lapkričio 22 d. // Valstybės žinios. 1999. Nr. 99-2855.

53.    Lietuvos Respublikos prezidento dekretas Nr. 2050. Vilnius, 2003 m. vasario 10 d. // Valstybės žinios. 2003. Nr. 18-778.

54.    Lietuvos Respublikos prezidento dekretas Nr. 75. Vilnius, 2003 m. gegužės 12 d. // Valstybės žinios. 2003. Nr. 48-2111.

55.    http://www.president.lt/decrees.phtml

56.    http://www3.lrs/lt/

57.    http://www.president.lt/ordinai/table.phtml

58.    Lietuvos Respublikos prezidento dekretas Nr. 72. Vilnius, 1998 m. gegužės 19 d. // Valstybės žinios. 1998. Nr. 49-1336.

59.    Lietuvos Respublikos prezidento dekretas Nr. 583. Vilnius, 1999 m. rugsėjo 24 d. // Valstybės žinios. 1999. Nr. 81-2387.

60.    Lietuvos Respublikos prezidento dekretas Nr. 238. Vilnius, 1998 m. lapkričio 18 d. // Valstybės žinios. 1998. Nr. 104-2870.

62.    Lietuvos Respublikos prezidento dekretas Nr. 451. Vilnius, 1999 m. gegužės 19 d. // Valstybės žinios. 1999. Nr. 45-1437.

63.    Lietuvos Respublikos prezidento dekretas Nr. 57. Vilnius, 1998 m. balandžio 28 d. // Valstybės žinios. 1998. Nr. 42-1143.

64.    Lietuvos Respublikos prezidento dekretas Nr. 311. Vilnius, 1998 m. vasario 1 d. //Valstybės žinios. 1998. Nr. 18-462.

65.    Lietuvos Respublikos prezidento dekretas Nr. 1767. Vilnius, 1998 m. gegužės 10 d. // Valstybės žinios. 1998. Nr. 49-1896.

66.    Lietuvos Respublikos prezidento dekretas Nr. 679. Vilnius, 1999 m. lapkričio 22 d. // Valstybės žinios. 1999. Nr. 99-2856.

68.    Lietuvos Respublikos prezidento dekretas Nr. 869. Vilnius, 2000 m. gegužės 15 d. // Valstybės žinios. 2000. Nr. 14—1174.

69.    Lietuvos Respublikos prezidento dekretas Nr. 1199. Vilnius, 1997 m. vasario 10 d.//Valstybės žinios. 1997. Nr. 14-294.

70.    Lietuvos Respublikos prezidento dekretas Nr. 1091. Vilnius, 2000 m. lapkričio 17 d.// Valstybės žinios. 2000. Nr. 100-3176.

* Straipsnis iš žurnalo „Kolekcija“ (1999. Nr. 7), patikslintas ir papildytas naujais duomenimis.

Justinas Sajauskas

KARAS TEBEVYKSTA

2002-ųjų spalį Rašytojų klube visuomenei buvo pristatytas Mariaus Ivaškevičiaus romanas apie partizaniškąjį Lietuvos pokarį „Žali“. Kadangi pokario tema man nesvetima, perskaičiau reklamuojamąjį veikalą ir aš. Tebus dabar leista išsakyti apie jį savo nuomonę - kaip kompensacija už skaitant sugaištą laiką.

Kad „Žali“ parašyti apie pokarį, supratau ne tik iš knygos anotacijos, bet ir iš paties M. Ivaškevičiaus „Įžangos“. Šiaipjau nemėgstu visokių pratarmių ir paaiškinimų, knyga turi pati kalbėti už save. Bet jeigu autorius nutarė, kad be jo komentarų „Žali“ liks nesuprasti - skaitau.

Pretenzinga, nelabai suprantama „Įžanga“, pirmieji veiksmai, pirmieji personažai: Kasperavičius, Bartkus, Sinicynas... Ir purvas, purvas. Jo tiek daug, kad kartais atrodydavo, jog situacijos tekste konstruojamos tik tam, kad užsibaigtų eiline fabula obscena. t.y. nešvankybe. O dar anotacijoj skelbiama, kad ši knyga parašyta apie vieną laisvės kovų vadą, „ketvirtąjį Lietuvos prezidentą“ Joną Žemaitį. Nutariau pasekti bent jo veiksmus ir perskaičiau „Žalius“ iki paskutinės eilutės. Deja, partizanų vado rašinyje taip ir neradau -tik kažkokį monstrą, čia bėgiojantį paskui Paryžiaus kirpėją, čia keikiantį partizanus ir save, čia suvedžiojantį savo seserį...

Pamėginau rasti anotacijoje žadėtus bendražmogiškos dramos elementus: meilę, išdavystę, žaismingumą, bet visos M. Ivaškevičiaus sukurtos meilės baigiasi ten, kur prasideda - žemiau juosmens, o žadėtas žaismingumas, reikia manyti, pasiektas skyriuje „Elena“, kurį kitaip kaip porno nepavadinsi.

Supratau susidūręs su dar vienu blogio estetizavimo adeptu, vienu tų, kurie pastaraisiais dešimtmečiais užvaldė mūsų televiziją ir spaudą. Bet ir vėl: naujausiame laikraščio „XXI amžius“ numeryje straipsnelyje „Pirmuosius slenksčius peržengus“ M. Ivaškevičių išgyrė neseniai mus palikęs rašytojas Jurgis Kunčinas. Rašė apie NATO privalumus, bepolitikuodamas, matyt, užsimiršo ir meiliai paglostė M. Ivaškevičių, smagiai žengiantį literatūrinio proceso avangarde.

Pasirodo, tyčiojimasis iš savo tautos didvyrių - joks ne tyčiojimasis, o literatūrinė priemonė, be kurios Europa nesuprastų Lietuvos ambicijų ir aspiracijų. Laimei, jaunas genijus M. Ivaškevičius tai pajuto ir paskubėjo įgyvendinti naujos literatūrinės srovės JOKIŲ STABŲ estetines nuostatas. Partizanų J. Žemaičio ir kitų vardai knygoje panaudoti grynai estetiniais sumetimais. „Jeigu tasai jo veikėjas būtų FIKCIJA, o ne Jonas Žemaitis, to „literatūrinio“ užtaiso neliktų nė padujų“, - įtikinėja J. Kunčinas.

Taigi ne fikcija ir ne personažas, o „literatūrinis užtaisas“. Įsisavinęs teoriją, vėl imuosi knygos: maga pasekti, kaip ta teorija pasinaudojo M. Ivaškevičius. Gal tada knyga pasirodys ne tokia atgrasi?

Šįkart skaitau „Įžangą“ net pirštu vedžiodamas, bet vistiek nerandu jokių stabų ar užtaisų. Nei pokario. Išvis nesuprantu, apie ką skaitau.

Kruvunasis Lietuvos pokaris turėjo savo atsiradimo priežastis, veikimo logiką ir įdėją. O čia: horizontalus karas, vertikalus karas, dviejuose skirtinguose aukštuose išdėstytos armijos... Taip rašoma ne tada, kai norima kas nors paaiškinti, o priešingai, norint skaitytoją supainioti.

Galop aptinku šį tą suprantamo: „daug dažniau toks karas vadinamas partizaniniu“. Bet šito karo apibūdinimai šokiruoja. Pasirodo, karo evoliucijos požiūriu partizaninis karas - tai žingsnis atgal, jis atgyvenęs, jame kariaujama įkyriai, o jam vadovavo žmogus, išėjęs artilerijos mokslus Europoje, bet neturėjęs nė vieno pabūklo... Kas čia teigiama, o kas neigiama?

Tik pažiūrėjęs į šitą karą ruso akimis, M. Ivaškevičius pradeda kalbėti rišliai. „Eilinis žmogus nekaltas, kad gimė rusas, - skaitome, - nors tai reiškia ne vien tik tautybę, ketvertą metų buvo naudoj amas kaip patrankų ir tankų mėsa. Ir štai jis, tas rusas, toji mėsa, bando vėl būt žmogumi. Jis laimėjo didžiausią pasaulyje karą, jis eina per savo miestą, nes jis tą miestą apgynė. Ir staiga jį pasiekia gandas, kad kažkur jo šalies pakrašty esama išsigimėlių, užsimaniusių dar pakariauti“.

Kažkas girdėto. 50 metų mums buvo giedama giesmelė apie vaduotojus ir jų nesavanaudišką pagalbą. Bet ir čia nieko nėra apie nuvainikuotinus stabus.

Vargšas J. Kunčinas! Sukūrė M. Ivaškevičiui tikrą panegiriką ir nepastebėjo, kaip tas, spjovęs į visas supermodemios teorijos nuostatas, pasuko primityvaus politizavimo keliu.

Štai jis, geraširdis rusų milžinas, daug kenčiantis, bet atkakliai bandantis vėl būti žmogumi. Laimėjęs didžiausią pasaulyje karą, jis ateina į užimtą (atsiprašau, apgintą) miestą daryti jame tvarkos, t.y. pribaigti išsigimėlių (sinonimas: partizanų). Žodis išsigimėlis M. Ivaškevičiui toks mielas, kad septyniose teksto eilutėse jį pakartoja tris kartus.

Po tojau nestebina nei pabrėžtinai vulgarizuota knygos kalba, nei su padorumu per penkias mylias prasilenkiančios scenos. Juk - apie išsigimėlius.

Dar kartą: vargšas J. Kunčinas. Samprotaudamas apie NATO, jis buvo nepalyginamai įžvalgesnis.

Kaip ten bebūtų, esu dėkingas literatūros metrui net už klaidas ir palieku „Žalių“ įžangą ramybėje. Jau supratau: jokios koncepcijos, jokių pasampro-tavimų apie naujas literatūrines sroves joje nerasiu. M. Ivaškevičiui to paprasčiausiai nereikia; visos tos kalbos apie stabus, ambicijas ir aspiracijas tėra priedanga dar kartą apjuodinti tautoje gyvą laisvės idėją, tą, už kurią žuvo partizanas Jonas Žemaitis ir jo draugai. Karas tebevyksta.

Tiek apie vienos knygos idėją ir jos įgyvendinimą. Po to, kas buvo pasakyta, nagrinėti „Žalių“ menines ypatybes - o jų, be abejo, yra - būtų tas pat, kaip aiškintis gatvės nepraustaburnių suraityto triaukščio keiksmo fonetiką ir morfologiją. Neskanu.

Verčiau pora pusiau retorinių klausimų.

Pirmas klausimas. Ar galima vadinti grožine literatūra rašinį, kuriame -kad ir moderniausios teorijos priedangoje - ciniškai šmeižiama tautos istorija ir jos kūrėjai?

Antras. Ar turi ateitį tauta, tokių rašinių autorių tapšnojanti per petį?

Pabaigai galima, o gal net privalu žvilgtelėti į romaną ne estetizuojančio literato, o eilinio skaitytojo akimis. Vieno iš daugelio.

Pirmiausia tas skaitytojas susidurs su jau minėta blaiviu protu nesuvokiama „Įžanga“. Paskui viena po kitos jo sąmonėn guls pokario partizanų ir jų priešų pavardės... Kuo tie žmonės buvo tikrovėje?

Pradėsiu nuo partizanų. Jonas Žemaitis - Lietuvos kariuomenės kapitonas, artileristas, studijavęs Prancūzijos artilerijos mokykloje (M. Ivaškevičių itin patraukė šis faktas), partizanavęs Žemaitijoje, organizavęs vieningą Lietuvos partizanų vadovybę ir išrinktas Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio (LLKS) vadu;

Juozas Kasperavičius - pirmasis Kęstučio apygardos vadas, suformulavęs strategines partizaninės kovos nuostatas ir, be kita ko, pasiūlęs partizanams vadintis laisvės kovotojais;

Petras Bartkus - poetas, Prisikėlimo apygardos organizatorius ir pirmasis vadas, LLKS Tarybos Prezidiumo sekretorius;

Juozas Palubeckas - Kęstučio apygardos Mindaugo būrio vadas, kuris, patikėjęs priešo pažadu išsaugoti Lietuvos partizanų vado J. Žemaičio gyvybę, įdavė šį saugumui, o supratęs esąs apgautas, pats prašėsi nubaudžiamas mirtimi.

Iš kitos pusės - laisvės kovotojų priešai Vasilijus Sinicynas, Afanasijus Dušanskis, Marija Golubkova, pulkininkas Lebedevas.

Šios dvi personažų grupės skiriasi iš esmės: partizanų vardai ir pavardės tikri, istoriniai, priešų - paimti iš lubų. Tik Dušanskis primena vieną Rainių budelį, tačiau Rainiuose „darbavosi“ Nachmanas, o knygoje - Afanasijus.

Čia ir yra „Žalių“ esmė, kvintesencija, sakyčiau, pagrindinis jų parašymo motyvas: istoriniai personažai - partizanai knygoje pavaizduoti tiktai kaip girtuokliai, mergišiai, žmogžudžiai ir iškrypėliai.

Štai pora M. Ivaškevičiaus jiems skirtų apibūdinimų. Juozas Kasperavičius -tai „snarglius nuogu priekiu ir užpakaliu“, Jonas Žemaitis - išdavikas, nesėkmingas žmonijos kūrinys, šunsnukis, merginantis savo seserį ir pan.

Ar verta bekalbėti, kad knygos partizanai ir elgiasi kaip paskutinės padugnės.

Priešų elgesio galima ir neaptarinėti. Ką jie bepadarys, tai bus tik šešėlių veiksmai, nes gyvenime jokių Sinicynų nebuvo. O juodi „banditų“ - Žemaičio, Kasperavičiaus, Bartkaus - darbai skaitytojo sąmonėje turėtų įstrigti.

... O dabar, nusibodus aiškintis pačiam su savimi, šio to paklausiu skaitytoją. Kaip vadinamas teiginys, kai žmogui priskiriami negatyvūs veiksmai, kurių jis neatliko ? - Teisingai, aš irgi taip galvoju. Antras klausimas: kas gresia tokio teiginio autoriui ? - Teisingai, ir vėl mūsų nuomonės sutapo.

Knygoje „Žali“ yra abu šio išprotavimo dėmenys: tikros pavardės ir pramanyti negatyvūs veiksmai. Deja, valstybėje, kurioje kas antras apsivogęs valdininkas bėga į teismą ginti savo garbės ir orumo, tokios teisės neturi apjuodintieji žuvę laisvės kovotojai; ta valstybė dar nėra tiek demokratiška ir tiek teisinė, kad gintų ant Laisvės aukuro sudegusius savo didvyrius.

O kol tai nebus padaryta - karas tebevyksta.

ATMINTINĖ

SAU IR NE SAU

Sudarė Justinas Sajauskas

Leidykla „Naujasis LANKAS“

Tiražas 300 egz. Užsakymas 3-538.

Spaustuvė „MORKŪNAS ir Ko“, Draugystės 17, LT-3031 Kaunas.