Antroji Sovietų Sąjungos agresija.
Pasipriešinimas. Ofenzyvinės gynybos tarpsnis
1944 m. vasara-1946 m. pavasaris

Mokymo priemonėms, chrestomatiniams bei informaciniams leidiniams leidžiama panaudoti, versti į užsienio kalbas nedideles ištraukas, atskiras schemas, žemėlapius, lenteles be atskiro autoriaus ar leidėjo sutikimo

Pristatomas Lietuvos skaitytojui darbas yra ilgalaikio mokslinio darbo rezultatų sintezė ir Pasipriešinimo istorijos pažinimo lygmens patvirtinimas. Informacijos gausa sąlygoja, kad dalis medžiagos bus paskelbta ir ištyrinėta ateityje ir galbūt jau ne vieno, o kelių autorių sutelktinėmis pastangomis. Tai leis pataisyti ir patikslinti knygoje pateiktus faktus, aiškiau nušviesti probleminius dalykus. Knyga yra bandymas rekonstruoti praeities įvykius remiantis įvairiapusiais šaltiniais, ieškant "idealiosios" tikrovės vaizdinio. Vienokia ar kitokia galima autoriaus klaida jokiu būdu nėra sąmoninga, o sąlygota esamo šaltinių bazės bei mokslinių tyrinėjimų lygio. Penkiasdešimtį dezinformacijos metų diegtų stereotipų išsklaidymui nepakaks vieno ar kelių knygų: koks ilgas ir sunkus buvo Lietuvos kelias į laisvę, toks pat ilgas ir sunkus yra mokslininko kelias į praeities rekonstrukciją.

Autorius nuoširdžiai dėkoja buvusiems rezistentams, suteikusiems unikalios informacijos, patarimų, pastabų ir kritikos - Antanui Lukšai, Pranui Veverskiui ir daugeliui kitų, kurių publikuotais ir nespausdintais prisiminimais, surinkta medžiaga teko pasinaudoti, nenuilstantiems rezistencinio paveldo atminties trupinių ieškotojams ir skelbėjams.

Mokslinę darbo pusę recenzavo (visą darbą ar atskirus skyrius): dr.Arūnas Bubnys, dr.Pranas Janauskas, Dalia Kuodytė, prof.hab.dr.Antanas Tyla, dr.Rimantas Zizas.

Autorius nebūtų galėjęs šios knygos parašyti be materialinės bei moralinės paramos: nuoširdžiai dėkoju Algiui ir Irmai Džiugiams, Gabrieliui Gykiui, Valdui Mačiukevičiui, Rimgaudui ir Aldonai Mildažiams.

Gautos už knygą lėšos tenka Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungai ir yra panaudojamos laisvės kovotojų atminimo įamžinimui, kitiems istoriniams tyrimams bei buvusių rezistentų bei jų rėmėjų materialinei paramai.

2. Šaltiniai -16
Bendroji charakteristika. Lietuvos ypatingasis archyvas. Literinės bylos. Operatyvinės įskaitos agentūrinės ir kitų fondų operatyvinės bylos. Baudžiamosios bylos. Kitų archyvų medžiaga. Okupacijos laikotarpio spaudos klastotės. Laisvės leidiniai. Periodinė spauda kaip istorijos bei kovos už istoriją šaltinis

3. Istoriografija - 52
Sovietmečio darbai. Rezistencinė ir išeivijos istoriografija. Sovietmečio tradicijų gajumas. Archyvininkai

8. Centrinės Pasipriešinimo vadovybės problema ir organizacinis-karinis pasirengimas -101
Bandymai atgaivinti VLIKo veiklą. Laisvės Kovotojų organizacinė veikla ir Kaltinėnų suvažiavimas. Lietuvos Laisvės Armijos parengtis 1945 m. liepos-rugpjūčio mėn. LLA Šiaulių apygardos organizacija ir karinė veikla. LLA kovos planai ir jų realizacija. Lietuvių Fronto, Kęstučio bei apskričių pogrindžio veikla

9. Atviras karinis lietuvių pasipriešinimas - 140
Tėvynės apsaugos rinktinės steigimosi aplinkybės ir veikla. Lietuvių pulkų silpnumo šaknys ir Sedos kautynės. Frontininkų ir pogrindžio santykiai

16. 1944-1945 m. žiemos-pavasario karinė kampanija - 245
Okupantų gruodžio puolimas ir Kalėdų operacija. Sausio-vasario operacijos. Partizanų veiksmai žiemojimo periodu. Okupantų pavasarinis puolimas. Partizanų pavasario kovos taktika. Kiti partizanų veiksmai

20. Strateginė pusiausvyra ir jos išardymas -371
Karinio-politinio "ceitnoto" aplinkybės. Okupantų veiksmai Pasipriešinimo demoralizacijos ir dezorganizacijos linkme. Trečiasis okupantų karinis puolimas. 1945 m. vasara. Civilių terorizavimas ir kitos slopinimo priemonės. 1945 m. rudens korektyvos

24. Vakarų Lietuvos Pasipriešinimo organizacija - 489
LLA Šiaulių apygarda ir Žemaičių Legionas. LLA Žemaičių Legiono rinktinės. Lietuvos partizanų Lydžio rinktinė ir LLG Jurbarko partizanų grupė. Jungtinės Šiaulių-Kauno apygardos kūrimasis

25. Pietų Lietuvos Pasipriešinimo organizacija -517
Tauro apygarda. Tauro apygardos rinktinės. Dzūkijos (Dzūkų) rinktinės susiformavimas. Dzūkų grupė. Nuo A apygardos prie Pietų Lietuvos partizanų srities

Nuorodos į šaltinius bei literatūrą nurodomos tekste skliausteliuose. Pirmasis skaičius reiškia nuorodos numerį, antrasis - panaudoto leidinio puslapį arba archyvinės bylos lapą. Dvi ir daugiau nuorodų atskiriamos kabliataškiu.

Parašuose po nuotraukomis: (*) žvaigždutė po nuotrauka rodo, kad rezistentas vėliau perėjo į priešo pusę.

1940-1990 m. Lietuvoje vykęs Pasipriešinimas buvo lietuvių tautos ir ištikimų Lietuvos valstybei piliečių laisvės kova už valstybinę nepriklausomybę, laisvę ir demokratiją, vedama tiek karinėmis, tiek taikiomis priemonėmis. Šių savarankiškos strategijos bei taktikos sąlygotų pasipriešinimo veiksmų raida, pagrindiniai bruožai bei pokyčiai yra istorinio tyrinėjimo objektu.*

Atsižvelgiant į Lietuvos užgrobėją, skiriami trys vientiso ir unikalaus istorinio reiškinio - Pasipriešinimo - tarpsniai: 1940-1941 m., 1941-1944 m., 1944-1990 m., kurių kiekvienas gali būti tiriamas ir atskirai. Trečiasis tarpsnis pagal kovos intensyvumą, apimtį, pavidalus bei būdus skaidosi vėlgi į tris dalis: 1944-1953 m., 1954-1988 m., 1988-1990 m.

Pasipriešinimas užgrobėjui 1944-1953 m. vyko partizaninių kovų pavidalu ir dažnai partizaninis sąjūdis asocijuojasi su Rezistencija kaip visuma. Dėl karinių veiksmų vyravimo šis tarpsnis vadintinas Lietuvos Pasipriešinimo karu arba tiesiog Lietuvos karu, kurį sukėlė antroji Sovietų Sąjungos agresija ir okupacija.

Lietuvos kare išskiriami du pagrindiniai laikotarpiai: ofenzyvinis (1944 m. vasa-ra-1946 m. pavasaris) ir defenzyvinis (nuo 1946 m. vasaros). Ofenzyvinis Pasipriešinimo karo tarpsnis pagal K.K.Girniaus periodizaciją yra pirmasis partizaninių kovų etapas(48,185). Jis turi aiškiai nusakomą pradžią ir pabaigą, savitą problematiką, kurios analizė leidžia pagilinti bendrosios Pasipriešinimo problematikos supratimą, patvirtinti, papildyti ar ištaisyti iki šiol egzistavusias išvadas bei padaryti naujas.

Šis lūžinis Pasipriešinimo momentas, kuomet lietuvių tautos laisvės kova pasiekia kulminaciją, tapdama visuotine, analogiška Antrojo pasaulinio karo metu kitose šalyse vykusioms karinėms rezistencinėms kovoms, nusipelno atskiro monografinio tyrinėjimo. Tuo pat metu jis nėra mechaniškai ištraukiamas iš bendrojo Pasipriešinimo istorijos paveikslo, o gvildenamas kaip naujų politinių-karinių pokyčių, prasidėjusių 1944 m. vasarą, pradžia.

Laisvės kovų 1944-1946 m. šaltinių būklė mažai tyrinėta ir žinoma tik bendrais bruožais. Sovietmečiu paskelbtieji darbai dėl tiriamojo objekto ypatybių nekėlė sau tokio uždavinio kaip mokslinė šaltinių kritika ir pasitenkindavo panaudotų šaltinių grupių nuorodomis ar net apsieidavo be jų (3; 52,7-9; ir kt.). Pagrindinės naudojamų dokumentų grupės buvo Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Archyviniams dokumentams skelbti redakcijos išleisti dokumentų rinkiniai bei periodika, Partijos istorijos instituto prie LKP CK bei LTSR Centriniame valstybiniame archyvuose saugomi dokumentai, komunistinių veikėjų atsiminimai bei KGB užsakyti, parengti ir patikrinti straipsniai. Atskirais atvejais buvo panaudojama lietuvių išeivijos periodinė spauda bei leidiniai.

Demokratiniame pasaulyje lietuvių išeivių šaltinotyrinį medžiagos pažinimą stabdė tiek šaltinių trūkumas, tiek slaptas jų pobūdis. Pirmasis į Pasipriešinimo istorijos šaltinių problemą moksliškai pažvelgė K.K.Girnius monografijoje apie partizanų ko-vas(48,11-25), analizuodamas okupuotoje Lietuvoje paskelbtus "archyvinių dokumentų" rinkinius, o iš Vakaruose prieinamos medžiagos - J.Lukšos-Daumanto "Partizanus". Laikmečio sąlygos neleido autoriui aptarti panaudotų rezistencinių dokumentų, atsidūrusių įvairiu laiku Vakaruose.

Lietuvos atsikūrimas sąlygojo naujų šaltinių prieinamumą - pasirodė ilgai slėpti Pasipriešinimo sukaupti dokumentai, atsivėrė buvusio KGB bei kitų archyvų slapti fondai. Pažintis su jų turtais vyksta daugiausia per patį šaltinių skelbimą bei jų panaudojimą tiriamojo pobūdžio straipsniuose, be gilesnės šaltinotyros.

Atsižvelgiant į tyrimo pirmaeilius uždavinius šaltinių apžvalgoje pagrindinį dėmesį tenka kreipti į mažiau bei išvis netyrinėtus klausimus, sprendžiant dvi pagrindines problemas: bendroji 1944-1946 m. laisvės kovų istorijos šaltinių būklė (atsiradimas, susiformavimas ir saugojimas) bei jų panaudojimas (patikimumo ir informatyvumo lygmuo). Palyginamajai analizei pasirenkamos svarbiausios šaltinių sankaupos: buvusio KGB archyvo fondų dalis, rezistencinių archyvų dalis bei leidiniai.

Šaltiniai skirstomi pagal atsiradimo pobūdį, saugojimo vietą ir reikšmingumą. Skirtinos Pasipriešinimo ir okupantų institucijų dokumentų grupės. Pirmieji patikimiausiai atskleidžia pasipriešinimo grupių, partizanų dalinių, pogrindžio organizacijų ar pavienių asmenų organizavimąsį, veiklą, kovą, tikslus ir siekius, kovos pobūdį ir jos galios šaltinius. Tai įvairūs organizacinės veiklos protokolai, įsakymai, atsišaukimai ir spauda, atsiminimai ir užrašai, nuotraukos. Okupantų dokumentai reikšmingi nustatant pasipriešinimo kovos mastus ir poveikį, slopinimo priemones ir būdus. Tai įvairios operatyvinės-informacinės pažymos, suvestinės, ataskaitos, veiklos planai ir direktyvos, tardymo protokolai, pareigūnų tarnybinis susirašinėjimas ir t.t.

Nors abi šaltinių grupės vienetų skaičiumi yra ypatingai gausios, bet tai tėra nedidelė dokumentų, egzistavusių tikrovėje, dalis. Dar 1951 m. partizanas Visvaldas(sl.), nusprendęs parašyti Žaliosios rinktinės istoriją, suformulavo tam darbui trukdančią pagrindinę problemą - šaltinių trūkumą: žuvus rinktinės įkūrėjui, pirmiesiems vadams ir štabo pareigūnams "daug dokumentų, iš kurių būtų galima gauti daugiau medžiagos parašyti šią istoriją, pateko priešui į rankas arba dingo be žinios"(292,31). A.Ramanausko-Vanago nuomone, 9/10 visų LLK Sąjūdžio archyvų anksčiau ar vėliau pateko į priešo rankas(33,4). Iš jų išliko tik atskiri fragmentai. Daug medžiagos sunaikino patys partizanai, apsupti priešo, ryšininkai ar rėmėjai, atsidūrę pavojuje.

Nelegali veikla neleido partizanams ir pogrindininkams ilgą laiką laikyti pas save kokius nors dokumentus, laiškus, užrašus, tad tie, kurie nebuvo skirti sunaikinti, buvo dedami į slaptus archyvus jau nuo 1944-1945 m. Dalis jų sudėta į tam tikras talpas (metalinius bidonus nuo pieno, sviedinių tūtas, stiklinius butelius) ir užkasta į žemę, paslėpta pas patikimus žmones. Laikui bėgant, dalis slaptaviečių užsimiršo, kai kuri medžiaga pateko į saugumo rankas jau pasibaigus partizanų kovoms, ypač perkeliant vienkiemius į kolūkines gyvenvietes. Taip 1980 m. buvo rastas archyvas, užkastas Šiaulių r. Meškuičių apylinkėse(29,15).

Nuo 1989-1990 m. vykdoma tokių slaptaviečių paieška iki 1996 m. davė Tauro, Dainavos, Kęstučio, Prisikėlimo, Vyties (Vyčio) ir Vytauto apygardų archyvų fragmentus, kuriuose pasirodė esą ir nemaža vertingų dokumentų apie 1944-1946 m. įvykius. 1989-1990 m. buvo surastas LLK Sąjūdžio vyriausiosios vadovybės bei Prisikėlimo apygardos - Juozo Šibailos-Merainio archyvas, paslėptas apie Tytuvėnus 5 gilzėse nuo patrankų šovinių, Leono Čelutkos-Nemunėlio paslėptas prie Aukštelkų k. Žaliosios rinktinės archyvas (1991 m. pavasaris), 16 paketų partizanų dokumentų, deja, jau sugadintų drėgmės, apie Gudžiūnus (1992 m. ruduo), gerai išlikęs Šatrijos " rinktinės archyvas prie Telšių (1993 m.), 2 bidonai Maironio rinktinės dokumentų Krakių apylinkėse (1994 m. ruduo), taip pat Vyriausiosios partizanų vadovybės archyvas prie Raseinių, partizano Girėno paslėpti dokumentai prie Ukmergės ir kt.(566; 63,3; 731,20). 1995 m. vasarą Jurbarko r. miškininkai versdami kelmus surado metalinį bidoną su Kęstučio apygardos archyvu.

Nemaža pavienių dokumentų, ypač nuotraukų, išsaugojo ir patys gyventojai, nors tai ir buvo susiję su didele rizika. 1978 m. Balį Gajauską nuteisė 10 metų lagerio ne tik už pogrindinę veiklą, bet ir už medžiagos apie 1940-1950 m. partizanus rinkimą bei saugojimą(82,5).

Okupantų institucijų dokumentų grupėje tokių šaltinių, kurie leistų patikimai dokumentuoti kovos prieš Pasipriešinimą eigą 1944-1945 m. ir net 1946 m., nėra gausu, palyginus su vėlesnio laikotarpio medžiagos apimtimi. Mat atėjūnai atsinešė su savimi ir įprastinę sovietinę biurokratinę netvarką, padidintą karo metų sąlygų. Pirmieji okupacinės administracijos pareigūnai buvo mažaraščiai arba kariškiai, nesirūpinantys raštvedyba, neišmanantys jos vedimo taisyklių ir nesuvokiantys jos teikiamos naudos: pirmosios NKVD-NKGB ataskaitos yra rašytos ant senų, prieškario laikų blankų, karinių topografinių žemėlapių švariosios pusės ar net vyniojamo popieriaus pieštuku.

Padėtis raštvedyboje ėmė keistis tik 1944 m. pabaigoje, ir ypač 1945-1946 m. pradėjus formuotis LSSR NKVD-NKGB archyvui. Rankraštinius, sunkiai įskaitomus raštus ima keisti spausdinti mašinėle, atsiranda įvairių formų ataskaitų, pradedama reikalauti darbo planų, renkamas tarpžinybinis ir vidinis susirašinėjimas, keičiamasi informacija. Tačiau netgi sugriežtinus raštvedybą, vienokių ar kitokių dokumentų trūkumas buvo nuolatinis 1945-1946 m. centrinio NKVD-NKGB aparato pretenzijų periferiniams padaliniams šaltinis.

Iki 1944 m. pabaigos (SSRS NKVD-NKGB įgaliotinio Lietuvai institucijos įvedimo ir SSRS NKVD-NKGB komisaro pavaduotojo S.Kruglovo atvykimo) faktiškai nebuvo koordinacijos tarp atskirų tarnybų - kontržvalgybos SMERŠ, NKVD kariuomenės, subordinuotos frontų vadovybei, iš vienos pusės ir LSSR NKVD-MKGB komisariato iš kitos pusės, tarp NKVD ir NKGB tarnybų represinių struktūrų viduje. 1944 m., o kai kur (Tauragės, Šakių, Vilkaviškio, Kretingos, Mažeikių aps.) net iki 1945 m. pavasario informacijos kaupimo iniciatyva priklausė l-ojo Pabaltijo bei 3-ojo Baltarusijos frontų bei jų dalinių Kontržvalgybos skyriams SMERŠ, fronto užnugario apsaugos NKVD vidaus ir pasienio kariuomenių bei jų dalinių žvalgybos skyriams. Kariuomenės bei operatyvininkų veiksmų koordinacijai sukurtų ypatingų SSRS NKVD-NKGB operatyvinių grupių viršininkai, subordinuoti NKVD-NKGB komisarui Maskvoje, kurį laiką ignoravo kuriamus LSSR periferinius padalinius. 1944 m. rudenį operatyvininkas-tikrintojas pranešė LSSR NKVD-NKGB saugumo komisarui J.Bartašiūnui, kad Šiaulių aps. NKVD skyriaus viršininkas saugumo kpt.Satkaus-kas, faktiškai nušalintas nuo veiklos (tiksliau - informacijos), kurią pasiglemžė sau SSRS NKVD-NKGB operatyvinės grupės viršininkai pplk.Bobčenko ir pplk.Pet-rov(2,9). 1944 m. gruodžio mėn. Kauno aps. operatyvines žinias rinko ir suėmimus vykdė net 11 skirtingų padalinių, visai nieko nepranešdami LSSR NKVD-NKGB Kauno skyriui ir net Kauno opersektoriaus vadovams(601,217). Dėl žinybinio nesuderinamumo, minėtų padalinių kaupta informacinė medžiaga, pateko į LSSR NKVD-NKGB archyvą tik fragmentiškai.

Tam tikrą dalį pirminių okupantų dokumentų sunaikino partizanai 1944-1945 m. kovinių operacijų, ypač valsčių centrų puolimo metu. Dažniausiai buvo sudeginami valsčių ispolkomų bei NKVD (milicijos) skyrių dokumentai, bet pasitaikydavo ir NKGB medžiagos. 1945 m. balandžio 27 d. patekęs į partizanų pasalą Aukštadvario-Semeliškių kelyje, portfelį su svarbiais operatyviniais dokumentais pametė Trakų aps. NKGB skyriaus operįgaliotinis(246,211).

1954 m. buvo sunaikinta daug periferinio lygio 1945-1947 m. archyvinės medžiagos(587,293). Dokumentai buvo naikinti ne tik saugumo sistemoje, bet ir kitose administracinėse struktūrose: sunaikinta beveik visa selsovietų ir dalis valsčių dokumentacijos iki 1948 m.(612,11). Labai daug dokumentų žuvo okupantams ruošiantis "persitvarkymui" savo valstybėje ir pasitraukimui iš Lietuvos. 1989-1990 m. nemaža dalis buvusiame KGB archyve bylų buvo išvežta į Rusiją, išgrobta pačių saugumiečių ar sudeginta KGB vidaus kalėjime (dabar Genocido aukų muziejus)(446,60). Šie paskutinieji naikinimai daugiausia apėmė paskutiniųjų okupacijos metų medžiagą, galėjusią sukompromituoti vienus ar kitus asmenis, tačiau archyvui padarytos žalos pasekmės nėra nustatytos.

Dalis dokumentinės medžiagos po operatyvinio ar kitokio panaudojimo buvo saugoma ne Lietuvoje, tačiau Lietuvos mokslininkams dar ilgus dešimtmečius nebus prieinami (jei apskritai bus prieinami): buvusios SSRS KGB Centrinis operatyvinis archyvas, kuriame sukaupta 1941-1945 m. NKVD-NKGB 4 Valdybos žvalgybinių-diversinių rezidentūrų, grupių ir būrių veiklos bylos, medžiaga apie vokiečių agentūrą, įskaitant desantininkus, bei "nacistinius nusikaltėlius"; archyvas, užkoduotas 61379 Karine dalimi, kuriame saugomi duomenys apie 1941-1945 m. žvalgybinę veiklą (spėjamas GRU archyvas); Omsko srities SSRS UKGB archyvas, sukaupęs ypatingųjų NKVD skyrių-valdybų, frontų ir armijų kontržvalgybos SMERŠ, karinės kontržvalgybos medžiagą, speclagerių, tikrinimo-filtracijos lagerių, surinkimo-persiunti-mo punktų bylas, OSO prie SSRS NKVD (MVD) 1935-1950 m. ir OS prie MGB 1946-1953 m., Centrinės komisijos bylų peržiūrai 1954-1956 m. protokolai; Saratovo srities SSRS UKGB, saugojantis medžiagą apie 1941-1945 m. nacionalines organizacijas ir karinius junginius vokiečių okupuotoje teritorijoje, Vokietijos žvalgybos bei kontržvalgybos darbuotojus ir agentus, policinius ir savisauginius dalinius bei formuotes; SSRS KGB Baltarusijos padalinio archyvas(83,385-402). Uljanovsko srities UKGB archyve liko negrąžinta dalis 1989-1990 m. išvežtosios iš Lietuvos archyvinės medžiagos, visas agentų bylų fondas(446,61). Išvardintuose archyvuose gali būti išlikusios 1989-1990 m. Lietuvoje KGB sunaikintų dokumentų kopijos, nuorašai ar originalai, Lietuvoje nerastos tokios bylos, kaip agentūrinė byla "Cerberiai" apie Didžiosios Kovos apygardos infiltraciją bei paties Jono Misiūno-Žaliojo Velnio sekimo byla, Petro Kubiliūno baudžiamoji byla, agento Noreikos (Juozo Markulio) byla ir kt.

Sudėtinga pasinaudoti kai kuriais Rusijos archyvais, kurių sukauptą lietuvišką medžiagą gana plačiai panaudojo dar okupacijos metais J.Dobrovolskas(221) ir kt., rašę apie Sovietų Sąjungos-Vokietijos karą. Pastaruoju metu Rusijos valstybiniu, centriniu gynybos ministerijos archyvais pasinaudojo A.Anušauskas, tačiau neaptaręs jų fondų struktūrinės sudėties, saugomos medžiagos pobūdžio, patikimumo ir svarbos klausimų(607,14). Tas pat pasakytina apie JAV ir kitus kraštus, kur rezistencinė medžiaga sukaupta daugiausia išeivijos organizacijų bei asmeniniuose archyvuose(48,14). Nežinoma kaimyninių kraštų (Lenkijos, Latvijos, Švedijos) archyvų lituanistinės rezistencinės medžiagos būklė.

Lietuvoje didžiausia šaltinių 1944-1946 m. kovų laikotarpiui tirti dalis yra saugoma Lietuvos ypatingajame archyve, kurio pagrindą sudaro buvusio LSSR KGB archyvo didžioji fondų dalis, Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Tremties ir Rezistencijos muziejaus archyve bei paskelbta spaudinių pavidalu. Lietuvos visuomeninių organizacijų, Lietuvos Centriniame valstybiniame archyvuose bei įvairiuose kraštotyros muziejuose, bibliotekose, asmeniniuose archyvuose. Beje, dalis privačių archyvų kaupėjų nesuvokia, kad archyvinis dokumentas yra bereikšmis, jei jis nėra įvesdintas į mokslinę apyvartą, t.y. jo negalima patikrinti, išanalizuoti bei interpretuoti. Neskelbiant tokių ir užsienio archyvuose saugomų dokumentų, šaltiniu virsta ne jie patys, o jų interpretacija tyrinėtojų darbuose.

Besiformuojančių archyvų viena iš svarbiausių problemų - apyrašų, senųjų - katalogų, teminių rodyklių stoka. Tyrinėjimo eigoje, pvz. LYA saugomos bylos buvo ir tebėra aprašymo stadijoje, nuo 1992 m. kelis kartus pasikeitė pats archyvo pavadinimas, pakito bylų numeracija ir t.t. Visuomenės iniciatyva (LPKTS) nuo 1991 m. leidžiamas istorijos žurnalas "Laisvės kovų archyvas" vienintelis periodiškai ir sistemingai skelbia Pasipriešinimui pažinti šaltinius bei jų tyrinėjimus. 1996-1997 m. informacinį leidinį "Tautos atmintis" leido Lietuvos genocido tyrimo centras. 1997 m. vienkartinį leidinį LYA sukauptos medžiagos konspektiniam pristatymui paskyrė Lietuvos archyvų departamentas(803), o Valstybinis visuomeninių organizacijų archyvas išleido žinyną apie savo fondus(867).

Lietuvos ypatingajame archyve yra sukauptos abi šaltinių grupės - tiek Pasipriešinimo, tiek užgrobėjų-okupantų dokumentai. SSRS KGB padalinio Lietuvai archyvas ėmė formuotis 1945 m. pradžioje - kovo mėn. buvo sudarytas asmeninių, darbo ir operatyvinės įskaitos bylų fondas, 1946 m. - slaptosios raštvedybos fondas, 1947 m. kovo mėn. - baudžiamųjų bylų fondas, 1948 m. - įsakymų fondas ir t.t. 1962-1964 m. operatyvinės įskaitos, baudžiamųjų ir asmeninių agentūros bylų fondai buvo suskirstyti pagal temas (apyrašus) ir sudaryta teminė kartoteka. 1965 m. sausio 22 d. trimis egzemplioriais buvo sudaryta slapta apžvalginė pažyma apie archyve saugomos dokumentinės medžiagos sudėtį ir turinį, iš kurios matyti, kad be LSSR NKVD-NKGB medžiagos, čia pateko ir Priešlėktuvinės gynybos Vakarų apygardos kontržvalgybos SMERŠ skyriaus 1943-1946 m., SSRS MGB-KGB skyriaus Lietuvos geležinkelyje 1946-1959 m. bei NKGB Vandens skyriaus Lietuvos jūros baseinui 1944-1959 m. medžiagos(738).

Dabartiniame LYA archyve yra išsaugotas šio buvusio KGB archyvo autentiškumas, sutelkiant visą medžiagą į vieną fondą, o buvusius fondus pervadinant apy-rašais. Toks netradicinis sutvarkymas išlaikė ir senąją bylų numeraciją bei galimybę įsivaizduoti visuminį šios šaltinių kaupyklos paveikslą. Iš viso buvo 40 fondų (dabar apyrašų), dar 5 suformuoti iš paskutiniųjų KGB egzistavimo dienų surinktos medžiagos. Šiandien yra saugoma apie 0,5 mln. vienetų bylų, leidžiančių susipažinti su 22-iejų buvusių fondų ypatybėmis. Palyginus su 1953 m. aprašu nėra: F.2 (NKVD-MVD baudžiamosios bylos), F.4 (agentūros asmens ir darbo bylos), F.5 (trėmimų apskaitos bylos); F.26 (KGB kalėjimai) buvusi medžiaga išskirstyta kitiems fondams.

1994 m. pasirodė J.Starkausko apžvalginis pranešimas apie buvusį KGB archyvą(446), kuriame analizuojama tiek pati archyvo struktūra bei jos susiformavimas, tiek čia sukauptos medžiagos patikimumo problema, nors pagrindinis dėmesys yra kreipiamas į šaltinių grupes bei fondus, neteikiančius informacijos apie 1944-1946 m. laikotarpį. Autorius taip pat yra paskelbęs dokumentų su jų analize, publikacijų, iš kurių išsiskiria 18-ojo fondo apžvalga(730).

Dabartinė archyvo aprašymo stadija leidžia plačiau apžvelgti tris pagrindines fondų grupes, kuriose sukaupta reikšmingos medžiagos Pasipriešinimui, ypač 1944-1946 m. laikotarpiui pažinti. Tai baudžiamosios (F.1, archyve be numerio), operatyvinės (F.3 - 2 valdybos literinės bylos, F.6 - operatyvinės-statistinės ataskaitos, F.14 - miestų skyrių medžiaga, F.15, F.18 - operatyvinių sektorių medžiaga, F.19 - operatyvinės bylos) bei agentūrinės bylos (archyve be fondų numerio). Baudžiamųjų bylų fondas yra pats gausiausias, tačiau pažintį su archyvo turtais vertėtų pradėti nuo literinių bylų fondo, nes šiose bylose galima rasti praktiškai visų naudotų ir kauptų dokumentų tipus ar nuorodas į juos pagal regionus ir žinybas.

3-iame fonde (LSSR MGB 2 N valdyba) buvo saugomos literinės, literinės stebėjimo ir kt. bylos, turėjusios operatyvinę reikšmę. Literinė byla buvo užvedama kiekvienam "operatyvinio aptarnavimo" objektui pagal "teritorinį gamybinį principą". Kiekviena byla galėjo turėti 6 dalis (I - oficialūs dokumentai pagal aptarnaujamą objektą; II - agentūrinis-informatorių tinklas; III - sąrašinė antisovietinio elemento apskaita; IV - informacinė medžiaga; V - medžiaga apie operatyvinį darbą; VI -įvairus susirašinėjimas), o ypatingo aptarnavimo objektams buvo pridedamos dar 2 dalys (VII - priešdiversinio darbo medžiaga; VIII - mobilizacinis darbas). "Operatyvinio aptarnavimo objektais" galėjo būti apskritis, valsčius, rajonas, gamykla, įmonė, organizacija.

Pirmąsias literines bylas LSSR NKGB 2 skyrius užvedė 1944 m. rugpjūčio 6 d. Biržų, Kėdainių, Šiaulių, 8 d. Marijampolės, Rokiškio, Seinų (Lazdijų), Šakių, Telšių, Trakų, Ukmergės, 12 d. Švenčionių, vėliau Raseinių, Vilniaus ir kt. apskritims, kurios buvo laikomos ypatingo operatyvinio aptarnavimo objektais(596; 600; 163; 395; 162; 138; 396; 245; 84; 436; 433; 434; 368). 1944 m. rugsėjo 10 d. panašias bylas užvedė ir LSSR NKVD OBB (išimtį sudarė Kauno aps. ir miesto bylos, užvestos liepos pabaigoje(592) bei Mažeikių aps. - spalio 10 d.(602). Rugpjūčio 6 d. Panevėžio aps. užvesta literinė byla buvo bendra NKVD-NKGB(437), kaip ir Kretingos aps.(360). Paskutiniosios literinės bylos buvo užvestos Šilutės ir Pagėgių apskritims: 1945 m. balandžio mėn. - NKVD ir rugsėjo mėn. - NKGB(349; 355; 356; 357), atskiriant Klaipėdos apskrities ir miesto bylas(352). Ypatingas pastarųjų požymis yra tas, kad jos buvo užvestos pagal pačių okupantų kariškių banditavimo, marodieriavimo ir kitų nusikaltimų faktus, bet vedamos pagal kitų apskričių tradicinę "nacionalinės kontrrevoliucijos paieškos" schemą.

Pirmosios apskričių literinės bylos ar pirmieji jų tomai buvo užpildyti daugiausia 1944 m. liepos-gruodžio mėn. ir kartais 1945 m. pradžios medžiaga. Paprastai buvo stengiamasi į vieną tomą sudėti metinę medžiagą; įrišti daugiau kaip 300 lapų buvo nerekomenduojama. Nuo 1948 m. pačios pirmosios literinės bylos operatyviniame darbe nebuvo naudojamos, o besikaupiančios medžiagos koncentruojamos naujose, nors archyvinėje įskaitoje liko iki 1984 m. Daugiausia medžiagos už 1945-1946 m. sukaupė Kauno, Panevėžio, Ukmergės, Utenos, Šiaulių, Švenčionių, Telšių, Trakų aps. NKVD-NKGB skyriai.

Literinėse bylose yra sukaupti agentūrinės-operatyvinės veiklos dokumentai: apskričių NKGB ir NKVD skyrių susirašinėjimas, ataskaitos, pažymos ir kita informacija apie stebimą teritoriją, pasitaiko Pasipriešinimo dokumentų originalų ar jų vertimų į rusų kalbą. Dokumentai dažniausiai antrieji (kalkiniai) egzemplioriai (nuorašai), ankstyvesnieji rašyti ranka, vėlyvesnieji spausdinti mašinėle. 1955,1966-1967 m. visos šios bylos buvo patikrintos, o nuo 1984 m. didžioji bylų dalis tolesnei apskaitai nebuvo imamos. Tai buvo susiję su tuo, kad archyve ėmė darbuotis speciali grupė, kuri peržiūrinėjo visas bylas ir naikino (išpjaustinėjo) dokumentuose minimų okupantų saugumo tarnybų agentų bei informatorių pavardes. Dėl to šios bylos yra defektuotos. 1964-1965 m. daugelis bylų po kelis kartus buvo peržiūrėtos pačių KGB darbuotojų, rengiant "Lietuviškąją tarybinę enciklopediją" bei atsakant į užklausimus.

Literinės, kaip ir daugelis kitų archyvo bylų, istorikų beveik netyrinėtos kaip istorijos šaltinis. Todėl pradžioje būtina atkreipti dėmesį į bendrąją sovietinių dokumentų patikimumo arba falsifikacijos problemą. Šiuo klausimu yra dvi kraštutinės nuomonės. Pirmoji labai atsargiai žiūri į buvusiame KGB archyve sukauptus dokumentus, vos ne kiekviename jų įtardami falsifikatą arba nelaiko patikimomis dokumentų kopijas ir pripažįsta tik originalus. Prisilaikantys antrosios nuomonės paraidžiui skaito tuos dokumentus arba teikia jiems pirmenybę, pavyzdžiui, lyginant su partizanų archyvų medžiaga.

Kritinis mokslinis požiūris į šaltinius leidžia atmesti tiek "falsifikatofobijas", tiek primityvizmą. Atidus mokslininkas gali ir net neturėti vieno ar kito neišlikusio ar slapto dokumento, bet žinoti apie jį iš nuorodų ir netgi atkurti jo turinį, paverčiant tai istoriniu faktu. Taip svarbių okupantų vadovybės - S.Kruglovo, B.Kobulovo, A.Apolonovo 1944-1945 m. direktyvų Nr.00191, Nr.35, sankcionavusių karinius nusikaltimus, turinys yra palyginti lengvai atstatomas iš literinėse bylose esančių apskričių skyrių ataskaitų ir planų, kuriose skrupulingai tiksliai, vos ne pažodžiui atkartojamos ištisos "vyresnybės iš aukščiau" nurodymų pastraipos(162,116; 352,43).

Falsifikuoti Lietuvoje likusią archyvinę medžiagą KGB neturėjo nei laiko, nei galimybių, o anksčiau nebuvo ir prasmės tai daryti. Archyvo tvarkytojas A skyrius, kurio uždavinys buvo gaminti dezinformaciją, šiame darbe privalėjo remtis kiek galima autentiška medžiaga. Tikraisiais falsifikatais laikytinos tik specialios klastotės, kaip NKGB pagaminti Pasipriešinimo dokumentai, skirti aprūpinti legendomis agentūrą. Paprastai klastotės yra siejamos su vėlesnio laikotarpio agentų-smogikų veikla, tačiau jų pasitaiko iš 1945-1946 m. Tipiškas tokio dokumento-falsifikato pavyzdys yra LLA Tauragės rinktinės vado Juozo Babiliaus-Šarūno/Ridiko įsakymas LLA nariams demobilizuotis, sudėti ginklus ir nutraukti kovą prieš sovietus, atspausdintas kariškoje spaustuvėje ir platinamas kaip atsišaukimas; kaip šaltinis buvo panaudotas J.Bulavo monografijoje(51,274). Iš tikrųjų tokio dokumento J.Babilius nepasirašinėjo ir 1945 m. kovo 8 d. nužudytas etapo metu "bandant pabėgti". Panašaus turinio kreipimasis bei operatyvinis įsakymas Nr.6 buvo rengiamas LLA vadų Adolfo Eidimto, Albino Karaliaus ir Adolfo Kubiliaus vardu(534,62-68).

Kita vertus, okupantų dokumentika daugumoje atvejų yra savotiškas "objektyvus" padirbinys. Buvo slepiamas tikslus kariuomenės ir jos nuostolių skaičius, pagal "karinės paslapties" dėsnį naudojamas ypatingas žargonas (pvz., pagal KGB A.Ramanauskas-Vanagas nedalyvavo nė viename mūšyje, o tik "susišaudymuose" su kariuomene), operatyvinėmis operacijomis prieš "banditus" pridengiami kariniai nusikaltimai prieš civilius gyventojus ir pan. Jau 1942 m. vokiečių žvalgybos specialistai išsiaiškino, kad visa SSRS spausdinama mokslinė, statistinė medžiaga yra nepatikima, sąmoningai papildyta klaidinančiomis žiniomis tam, kad niekas nesusidarytų tikrojo vaizdo apie padėtį šalyje(682,267). Net į NKGB operatyvines ataskaitas yra įtraukti paprasti kriminaliniai nusikaltimai (tarpusavio girtų muštynės, durtynės ir pan.)(549,141). Atstatyti istorinę tiesą iškreiptos tikrovės vaizdinyje, užfiksuotame tokioje dokumentikoje, nepakanka vien "banditus" pakeisti partizanais, bet būtinas kritinis šaltinių analizės, lyginimo bei kt. metodų panaudojimas.

Analizuojant literinių bylų medžiagą, paaiškėja, kad okupantai 1944 m. ir net 1945 m. pirmąją pusę neturėjo aiškaus Lietuvoje vykstančio Pasipriešinimo vaizdo, jo neatspindi dokumentika. Informacija augo savaime, vykdant areštus, plečiant informatorių tinklą bei kaupiant ir centralizuojant medžiagą apie antiokupacinę veiklą. Tikslinę informaciją apie tautinį pasipriešinimą pradžioje daugiausia rinko NKGB, glaudžiai bendradarbiaujant su karine kontržvalgyba SMERŠ bei frontų užnugario apsaugos NKVD vidaus bei pasienio kariuomenės štabų žvalgybos skyriais. NKVD skyriams (tiek vietos, tiek Kovos su banditizmu) pradžioje buvo skiriamas pagalbinis vaidmuo ir į pastarųjų literines bylas patekdavo tik tai, ką telkdavosi perduoti "kolegos" iš NKGB ar kariuomenės. 1944 m. rudenį SSRS NKVD OBB viršininkas 3 rango saugumo komisaras A.Leontjev reikalavo pasiaiškinti LSSR NKVD OBB viršininką pplk.Slepniov, kodėl jo ataskaitoje nebuvo įtrauktas rugpjūčio 11-16 d. NKVD karinio dalinio sunaikintos Rokiškio aps. Obelių vls. Antazavės k. "bandos iš 18 šaulių" faktas(390,l). Kadangi tikrovėje tokio atsitikimo, matyt, ir nebuvo, ataskaitinio derinimo ignoravimas žemutinėse grandyse tuoj pat sukėlė vadovybės pretenzijas pavaldiniams.

Vėlesnio laikotarpio medžiagoje (nuo 1944 m. pabaigos) visos Lietuvoje veikusios okupantų struktūros - LSSR NKVD-NKGB bei kariuomenė stengėsi bent jau ataskaitose derinti savo veiksmus ir keistis informacija, bet tuo pačiu tapati informacija plūsdavo skirtingais kanalais, galinčiais ir privalančiais kaupti skirtingą, viena kitą papildančią informaciją. Šia prasme, pasitaiko net periferinių NKVD skyrių ataskaitų, rašomų kariuomenės vardu ("pas mus pulke" ir pan.)(548,161). Nepaisant pasikartojančių dokumentų, skirtingų padalinių (NKVD ar NKGB) literinės bylos vis dėlto nėra paprasti dubletai. Jose galima rasti ataskaitų, išlikusių tik vieninteliame egzemplioriuje, NKVD literinėse bylose pasitaiko NKVD kariuomenės operatyvinių suvestinių nuorašų ir pan.

Teritorinių NKVD-NKGB padalinių vaidmuo pradeda didėli jau 1945 m., išaugus kadrų skaičiui, sukūrus agentūrinį-informacinį šnipų tinklą bei tardytojų aparatą, sugebantį bent jau primityviai "susiūti" bylą kariniam tribunolui. Nusistovėjusi karinių slopinimo pajėgų struktūra leido keistis operatyvine informacija ir diferencijuoti kaupiamą medžiagą. Taip NKVD skyriai (milicija) suimtuosius "su politiniu atspalviu", o vėliau "nacionalistinių formuočių vadus" perduodavo NKGB, pasilikdami sau tik tam tikras subjektyviai nustatomas kategorijas. Dar 1944 m. NKVD "banditų" sampratoje buvo tik 1941 m. partizanai (banda, učastnik bandi, nemeckij partizan) ir aktyvesnieji vokiečių okupacijos laikų lietuviškosios savivaldos darbuotojai, policininkai bei saugumo agentai (bandit odinočka). Sutriuškinti "bandą" reiškė surasti slėptuvėje besislapstantį 1941 m. įvykių dalyvį ir sužinoti jo pažįstamus, padarant giliamintišką išvadą (neturinčią nieko bendra su tiesa), kad buvęs struktūrinis vienetas veikia ir šiandien. Vėliau "banditais" buvo laikomi visi besislapstantys vyrai, tačiau beveik visuomet suėmimo atveju jie "pavirsdavo" kitų NKVD persekiojamųjų kategorijų asmenimis (vengiantys mobilizacijos, "išdavikai" - predateli i izmeniki).

NKGB domėjosi "vokiečių agentais, diversantais, statytiniais", senaisiais "kontrrevoliucionieriais" (buvusių politinių partijų nariais, šauliais ir pan.) bei naujausiais-atsišaukimų platintojais. Partizanai, vadinti "banditais", teoriškai likdavo NKVD, bet žinant vietos milicijos padėtį, tai virsdavo vien kariuomenės problema. Savo ruožtu kariškius (ypač laikinai dislokuotų dalinių) domino tik trumpalaikė informacija -priešo dislokacijos vieta, skaičius, ginkluotė ir galimybė smogti karinį smūgį. Priešo atranka ir patikrinimas - filtracija buvo SMERŠ bei NKVD-NKGB skyrių reikalas.

Literinėse bylose sukaupti dokumentai nevienodi tiek pagal pobūdį, tiek pagal informatyvumą. Gausiausia literinės dokumentikos dalis - penkiadienės, mėnesinės, ketvirtinės ir metinės ataskaitos. Jos susideda iš dviejų dalių: statistinės ir statistinių faktų paaiškinimo ("charakteringų operatyvinės-agentūrinės-karinės veiklos pavyzdžių aprašymų"). Ataskaitų statistinė dalis kaip šaltinis yra abejotinas, žinant bendrąjį sovietinės statistikos klastojimą bei nepatikimumą: tarp suimtųjų kategorijų neįmanoma išskirti partizano nuo taikiai besislapstančio asmens, nustatyti konfiskuotų ginklų iš Pasipriešinimo dalyvių skaičių, nes ataskaitose iš gyventojų surinkti nuo fronto likę ar slėptuvėse rasti ginklai suvesti į vieną skiltį ir t.t.

Vertingesnė ataskaitų dalis yra okupantų veiklos pavyzdžių aprašymai. Jais remiantis galime atskirais atvejais iššifruoti kas slepiasi, pvz. už ataskaitoje paminėtos "banditų" grupės sunaikinimo. 1944 m. lapkričio 23 d. į Švenčionių aps. Melagėnų vls. pasiųsta likviduoti "bandos" kariuomenės grupė suėmė 11 "banditų", ginkluotų sugedusiu revolveriu, kuriuo grasino vietiniam sovietų pareigūnui, kad nepersistengtų vykdydamas naujosios valdžios potvarkius(84,50). Aišku, kad tai paprasti kaimo vyrai, bandę taikaus pasipriešinimo būdu (moraliniu poveikiu) sustabdyti vietos parsidavėlio veiklą. Gruodžio 20 d. Ukmergės aps. Taujėnų vls. šukavimo metu rusų karinė-operatyvinė grupė užklupo "3 banditus, kurie miške rūkė papjautą kiaulę. Vienas banditas bandė bėgti, bet buvo nušautas, du paimti (...), iš kurių vienas pasirodė buvęs lietuviškos armijos leitenantas Juozas Smalstys"(140,224). Iš šios "operatyvinės" informacijos išaiškėja, kad grupinis slapstymasis - tai "banditizmas", kadangi veiksmas vyksta Taujėnų miške, vadinasi jie "šliejasi prie vienos iš Krikštaponio gaujos grupių", o J.Smalsčio ryšius su partizanais "įrodo" rastas pas jį įspėjimas, kuriame partizanai perspėja Smalstį bei jo šeimos narius, kad šie neplepėtų, nevaikščiotų po mišką be reikalo ir apskritai nekalbėtų apie miškinius( 140,224)!

Tik nuo 1945 m. pavasario, sumažėjus besislapstančių be ginklo skaičiui, ataskaitose minimą "banditų" skaičių didžia dalimi neabejotinai galime skirti prie kariaujančių su okupantais žmonių. Nuo to laiko šiek tiek nusistovi anksčiau visiškai subjektyvus priskyrimas tam tikrai "nusikaltėlių" kategorijai: "banditais" laikomi turintys ginklą ir jį naudojantys žmonės, susibūrę į grupę; jei pastaroji palaiko ryšius su kitomis ar turi vadovaujantį centrą, skiriama "nacionalinei kontrrevoliucijai, pogrindžiui"; jam priskiriami ir atsišaukimų leidėjai bei platintojai; būrių rėmėjai tampa "bandpodsobnikais", o žmonės nenulaikę reikiamoje vietoje liežuvio - "įvairiu antisovietiniu elementu".

Gana reikšmingi agentūrinių bylų bei išaiškinimų nuorašai, išrašai ar net užuominos apie jas. Jų padaugėja apskričių literinėse bylose nuo 1944 m. pabaigos, kuomet beveik kiekvienai Pasipriešinimo grupei buvo užvedamos agentūrinės bylos ar išaiškinimai. Jose buvo nustatoma ne tik į jas įeinančių asmenų tapatybė ir skaičius, bet ir panaudotų ar panaudojamų prieš juos agentūrinių, operatyvinių ar karinių priemonių aprašymas. Deja, šie dokumentai yra defektuoti (išpjaustinėtos tikrosios agentų pavardės ir jų nustatymo duomenys, paliekant tik agentūrinius slapyvardžius). Yra nemaža tardymo protokolų ar kitokių dokumentų nuorašų iš kitų bylų. Kiekvienai pradėtai ar užbaigtai literinei bylai buvo sudaromas objekto "pasas": istorinė-geopolitinė-ekonominė-operatyvinė apžvalga (ji išsamiai buvo surašyta Trakų, Kėdainių aps.)(245,2).

Didelė dalis medžiagos NKGB ir NKVD skyrių literinėse bylose dubliuojasi, tačiau kadangi okupacijos pradžioje jos nevisuomet buvo kruopščiai tvarkomos, o taip pat dėl vėlesnių pertvarkymų jose galima užtikti retų ir pavienių dokumentų, išlikusių būtent tik šioje byloje. Dėl šios priežasties galima teigti, kad NKVD literinės bylos nėra NKGB literinių bylų dubletas; tai įrodo dar ir tas faktas, kad jos vis dėlto buvo paliktos KGB archyve, o ne perimtos į MVD archyvus vėlesnio pertvarkymo metu.

1944 m. pabaigoje sukauptų dokumentų apie lietuvišką pasipriešinimą kiekis įgalino NKGB užvesti ypatingą bylą jau pačiam Pasipriešinimui, kaip reiškiniui, kaip struktūrizuotai organizacijai. Taip 1945 m. sausio 1 d. atsirado "Delo Nr.17 s materialami po "LLA". Ją sudaro 4 tomai(157; 127; 225), kurie 1953 m. gegužės 11d. buvo padėti į archyvą. 1966-1967 m. ir 1976-1977 m. byla buvo patikrinta, o 1966 m. visi 4 tomai peržiūrėti. Pirmąjį tomą vedė LSSR MGB 2N valdybos 2 skyrius, vėlesnius - kartu ir LSSR MVD kovos su banditizmu valdybos 3 skyrius. Byloje buvo kaupiami dokumentai, 1944-1947 m. atimti iš Pasipriešinimo dalyvių: pogrindžio ir partizanų laikraščiai, nutarimai, įsakymai, instrukcijos, organizacijų įstatai bei programos. Čia yra sukaupta antinacinės rezistencijos spaudos ir atsišaukimų, pirmieji LLA organizaciniai įsakymai ir programa, Tigro rinktinės pirmieji įsakymai, medžiaga apie pasipriešinimą Biržų-Rokiškio krašte, Dzūkų grupės mobilizaciniai įsakymai ir kt., kurie atskleidžia Pasipriešinimo kilimo antrosios rusų okupacijos metu ideologines prielaidas, kai kurią organizacinę veiklą ir jos pobūdį. Dokumentai yra originalai, patvirtinti rusiški vertimai bei originalios pažymos ir išrašai. Visa medžiaga yra išdėstyta chaotiškai, nes dokumentai buvo renkami chronologine tvarka, nesistengiant grupuoti pagal kokią nors sistemą. Dėl to prie LLA dokumentų prijungti ir kiti, nieko bendro su ja neturintys. Dokumentai dažnai kartojasi: LLA programa yra keliuose mašinraštiniuose variantuose ir keliuose skirtinguose vertimuose į rusų kalbą.

Pirmieji rusiški lietuviškų tekstų vertimai ypatingai žemo lygio ir dažnai beprasmiai. Iki pat 1945 m. pabaigos-1946 m. daugeliu atvejų labai netiksliai buvo verčiami lietuviški organizacijų ir struktūrinių vienetų pavadinimai, pvz., sąvoka "okrug" dokumentuose versta tiek apygarda, tiek apylinkė, "otriad" - tiek rinktinė, tiek batalionas, kuopa ar būrys, "zvod" - tiek būrys, tiek skyrius, ir pan.

Be LLA, literinės bylos buvo skirtos Tauro, A (vėliau Dainavos), Žemaičių apygardoms, katalikų dvasininkijai. Bylas turėjo ir kiti operatyvinio aptarnavimo objektai: visos buvusios "buržuazinės" partijos, vienuolių ordinai, Kauno ir Vilniaus gamyklos ir įstaigos, komisariatai. Paminėtinos tokios bylos kaip "Fašistinė organizacija Voldemarininkai", "Vokiečių žvalgybos organas Abveras", "Vokiečių kontržvalgybinis organas SD ir saugumo policija Saugumas", "Vokiškos žvalgybos ir diversinės mokyklos", tačiau pastarųjų archyve nepavyko rasti.

Operatyvinės įskaitos archyvinių bylų fondas pradėtas kurti 1945 m., užbaigus vesti pirmąsias operatyvinės įskaitos bylas. Operatyvinės įskaitos arba ataskaitinės bylos (učiotnoje delo) buvo laikomos literinės bylos 3-ioje dalyje. Susikaupus kompromituojančios medžiagos apie įskaitinį asmenį arba išaiškinus jo priešsovietinį veikimą, ataskaitinė byla buvo išimama iš literinės ir ja remiantis buvo užvedama byla-formuliaras arba agentūrinė byla. Pastarosios buvo dviejų tipų - archyvinės-paieškos, iš kurių 90 proc. paieška vyko visoje Sovietų Sąjungoje, ir agentūrinio išaiškinimo (razrabotki - specifinis rus. terminas, reiškiantis ką nors įdirbamą, apdirbamą, eksploatuojamą, taip pat verslovę). Šios bylos yra faktiškasis baudžiamųjų bylų juodraštis, nes savyje kaupė visą agentūriniu bei tardyminiu būdu gautą medžiagą - nuo tikrovės iki gandų. Palyginant kpt.I.Vyliaus baudžiamąją bylą su operatyvinės įskaitos byla, matyti, kad į pirmąją pateko ne visa tardymo metu protokoluota medžia-ga(454).

Patys okupanto specialiųjų tarnybų darbuotojai pagrindinėmis laikė baudžiamąsias bylas, ir ne vien todėl, kad tai buvo jų darbo kvintesencija, bet dėl to, kad baudžiamajai bylai buvo atrenkama labiausiai tikėtina, nekelianti didesnių abejonių medžiaga, akivaizdžias melagystes, fantazijas ir gandus paliekant operatyvinės įskaitos - pirminėse bylose. Paieškos byla buvo pradedama jau nustatytam asmeniui ir į ją renkami visi duomenys tol, kol asmuo suimamas ar tiksliai nustatoma jo mirties faktas. Paieškos bylos buvo pradėtos daugeliui į Vakarus pasitraukusių lietuvių visuomenės bei politinių veikėjų; būdinga vieno LLK Sąjungos vadovų Jono Jurkūno paieškos byla - jis buvo ieškomas Sovietų Sąjungos teritorijoje net 7-8 dešimtmečiuose, nes KGB tolydžio skrupulingai fiksavo gandus apie J.Jurkūno "pasirodymą" Kaune ir kitose Lietuvos vietose, užsienio rezidentūrai nenustatant jo tikrosios gyvenamosios vietos ir asmens tapatybės(454).

Agentūrinio išaiškinimo bylos buvo pradedamos atskiram asmeniui, išaiškintam agentūrinės veiklos ar tardymo proceso eigoje; kadangi išgautos pavardės nebuvo tikslios, dažniausiai be kitų minimalių biografinių duomenų (vardo, tėvo vardo, gimimo metų, vietos, adreso), paprastai keli ar keliolika asmenų buvo jungiami į grupinio agentūrinio išaiškinimo bylas pagal veiklos pobūdį. Asmenų agentūrinių išaiškinimų analizė leido okupantams susidaryti struktūrinį Pasipriešinimo vaizdą ir pradėti agentūrines bylas konkrečiam organizaciniam vienetui; šia prasme operatyvinės bylos kaip istorinis šaltinis yra vertingesnis už baudžiamąsias, fiksavusias labiau asmens, o ne struktūros veiklos faktą.

Agentūrinės bylos pirmiausia buvo pradedamos atskiriems partizanų junginiams ar pogrindžio organizacijoms, tačiau greitai okupantai buvo priversti pripažinti visuotinio organizuoto Pasipriešinimo faktą ir bylas pradėdavo jau apygardinio lygio partizanų junginiams - Vakarų ("Voratinklis - Pautina", "Baltija"), Rytų ("Nordost", "Šimonių giria", "Plėšrūnai - Chiščniki", "Kanibalai"), Pietų ("Blefas", "Švyturys -Majak", "Bunkeriniai") Lietuvos sritims, Kęstučio ("Šiaurė - Sever", "Jūra"), Žemaičių ("Šatrija", "Liūnas - Topj", "Suokalbis - Sgovor"), Prisikėlimo ("Aušra - Zakat", "Išsigimėliai - Vyrodki", "Šernai - Kabany"), Vytauto ("Aušra - Zakat"), Didžiosios Kovos ("Cerberiai"), Algimanto ("Štabiniai", "Miško valkatos - Lesnyje brodiagi"), Vyties ("Vakarai - Zapad", "Išdavikai - Izmenniki", "Pasmerktieji - Obrečennyje", "Fan-faronai"), Dainavos ("Kanibalai", "Pasmerktieji - Obrečennyje"), Tauro ("Bejėgiai -Bessilnyje", "Siūlų kamuolys - Klubok") apygardoms.

Greta NKVD-NKGB komisariato skyrių pildomų bylų ir išaiškinimų tą patį darė ir apskričių NKVD-NKGB skyriai. Agentūrinės bylos buvo užbaigiamos, jei okupantui pavykdavo stebimą ir ieškomą asmenų grupę sunaikinti kovine operacija, suėmimu ar teismu. Agentūrinės bylos galėjo būti laikinai nutraukiamos ir vėl atnaujinamos. Galutiniam jų nutraukimui apskričių skyriams reikėjo gauti NKVD-NKGB (vėliau MGB-KGB) respublikinio padalinio vadovybės, o pastarajai - centrinės vadovybės leidimą.

Dalis agentūrinių bylų, jas užbaigus ir perdavus į archyvą, buvo saugomos centriniuose saugumo archyvuose Rusijoje. LSSR NKGB (vėliau MGB, KGB) jas atsi-siųsdavo pagal prašymus, ir tik po kiek laiko kai kurios buvo perduotos pastoviam saugojimui į vietos archyvą. Pasitaikantys bylų dublikatai liudytų, kad agentūrinės bylos galėjo būti formuojamos ne vienu egzempliorių, ir jų pilnas rinkinys turėtų būti išlikęs Rusijos archyvuose.

Agentūrinė byla susideda iš keturių dalių: I - operatyvininkų, aiškinamų asmenų bei agentūros sąrašai, raportų, specpranešimų ir apžvalginių pažymų kopijos, memorandumai; II - vadinamoji "kompromituojanti medžiaga"-agentūrinių pranešimų kopijos, išrašai iš parodymų bei apklausos protokolų kopijos, pareiškimai, kompartijos ir administracijos pranešimai, pažymos pagal archyvinę bei bylos medžiagas, kaltinamosios išvados bei nuosprendžio kopijos; III - "išorinio stebėjimo medžiaga" -jvairi pačio Pasipriešinimo dokumentacija (dažniausiai rusiškų vertimų kopijos), rankraščiai, fotografijos ir kt.; IV - įvairūs dokumentai. Bylos formavimo pagrindiniai šaltiniai - tardyminės, baudžiamosios, agentų darbo bylos.

1944-1946 m. laikotarpio agentūrinių bylų reta arba jos dar nesurastos, nors iš literinių bylų matyti, kad kiekvienas NKVD-NKGB apskrities skyrius jau nuo 1944 m. pabaigos pildė po kelioliką agentūrinių paieškos bei išaiškinimo bylų. Dalis ankstyvųjų bylų buvo tik ataskaitose, o ne tikrovėje. Taip pagal literinėse bylose minimus faktus Trakų aps. NKVD-NKGB 1944 m.pabaigoje-1945 m. pradžioje turėjo 8 agentūrines bylas ("Sosna", "Ivolga", "Lesnyje", "Izmeniki", "Karateli", "Blok", "Grabiteli", "Zelenyj teror"). 1945 m. gegužės 3 d. naujasis Trakų NKVD UO viršininkas saugumo pplk. Rožavskis savo raporte nurodė, kad buvusio Trakų aps. NKVD-NKGB opergrupės viršininko pplk.Ryžkov minėtų agentūrinių bylų sąrašas neatitinka tikrovės: jos neužvestos ir neapipavidalintos kaip agentūrinės, pavadinimai duoti pasenusioms 1944 m. rugsėjo-spalio medžiagoms, o "Zelenyj teror" ir "Kraevcy" paimtos darbui į valsčius ir negrąžintos į skyrių(548,233).

Laikotarpiui tirti medžiagos daugiau duoda vėlesnės agentūrinės bylos, ypač kuriose kalbama apie tuo metu aktyviai veikusius žmones. Taip agentūrinėje byloje "Sever" (Kęstučio apygarda) nemaža dėmesio skirta Vlado Gudavičiaus ir LLGS veiklai 1944-1946 m. Jurbarko vls.(455-456).

Atskirą fondą archyve sudarė agentų asmeninės ir darbo bylos, kurių Lietuvoje nebuvo palikta, tačiau jų pobūdį galima atsekti iš pavienių bylų, nusėdusių kituose londuose: taip F.3 iš agentūrinio fondo buvo perduota karo metų susirašinėjimas su rezidentu Klim(a.sl.)(510).

Daugelis okupantų struktūrų vidaus dokumentų archyvo formavimosi metu buvo skaidoma pagal jų pobūdį. Įsakymų fondą sudarė visiškai slapti, slapti ir neslapti įsakymai, cirkuliarai bei direktyvos, skelbti NKVD-NKGB padaliniui LSSR nuo 1940 m., taip pat Vakarų fronto PVO kontržvalgybos SMERŠ skyriaus asmeninės sudėties įsakymai 1943-1944 m., bei Vandens skyriaus medžiaga nuo 1944 m., tačiau Lietuvos geležinkelio skyriaus medžiaga tik 1953-1959m.

Operatyvinės-statistinės atsiskaitomybės fonde buvo saugoma operatyvinės-statistinės LSSR NKGB ataskaitos nuo 1944 m., NKGB Vandens ir Geležinkelio skyrių - nuo 1945 m.(738,77-78).

Slaptosios raštvedybos fondą sudarė bylos ir medžiagos, sukauptos pagal pačių saugumo struktūrinių padalinių pavadinimus, funkcijas bei atidavimo laiką(738,80). Didžiausią jo dalį sudarė atiduota saugoti archyvui bylos ir slaptoji raštvedybos medžiaga iš miestų ir apskričių (vėliau - sričių ir rajonų) skyrių 1944-1953 m. Čia pakliuvo visos apskričių, rajonų bei operatyvinių sektorių kontrolinės-stebėjimo bei literinės bylos, turinčios operatyvines suvestines, specpranešimus ir kitus dokumentus apie pogrindžio bei partizanų, o taip pat saugumo veiklą. Šiuo metu šios bylos yra įtrauktos į 3-ią fondą. Fonde taip pat buvo saugomi dokumentai apie stribų dalinių sukūrimą, veiklą bei aprūpinimą 1944-1953 m., kontržvalgybinio darbo ataskaitos nuo 1945 m., apibendrinamosios ataskaitos ir specpranešimai apie saugumo veiklą nuo 1945 m.

Šiame fonde surinktos kontrolinės-stebėjimo bylos bei medžiaga apie okupuotoje teritorijoje įvykusių "teroro aktų" tyrimą apima laikotarpį tik nuo 1946 m. Tai netiesiogiai liudija padėties Lietuvoje 1944 m. pabaigoje-1946 m. pradžioje išskirtinumą - vykstant visuotiniam pasipriešinimui ir atviram partizaniniam karui, okupantai dar nebuvo pajėgūs tirti kiekvieną savo priešo veiksmą.

Slaptosios raštvedybos fonde buvo saugomas ypatingosios istorijos klastotojų grupės 1958-1963 m. darbo rezultatas: į kelis šimtus bylų atrinkta medžiaga apie "buržuazinių nacionalistų žvėriškumus ir antiliaudinę veiklą Lietuvos teritorijoje karo ir pokario metais". Bylas sudarė tardymo protokolų, pažymų, liudininkų parodymų nuorašai ar ištraukos, atrinkti iš baudžiamųjų bylų ir parengti bendros dezinformacinės programos kontekste. Nuorašai padaryti 2 egzemplioriais, kurių vienas liko KGB archyve (dabar 8 - Tardymo skyriaus medžiaga), kitas - Partijos istorijos instituto direktoriui prie LKP CK R.Šarmaičiui arba redaktoriui B.Baranauskui "slaptai" perduotose bylose. Nuorašai ir pats dokumentų perdavimas patvirtintas dezinformacinės grupės vadovų plk.A.Sokolov arba mjr.Čvanov. Dokumentikos tikslas buvo sudaryti kuo didesnį žiauraus ir beprasmiško teroro įspūdį, tačiau informacija atrinkta ir pateikta taip, kad nesusidarytų vientisas vaizdas apie pasipriešinimo organizaciją, kovos apimtis bei tikrosios veiklos užmojį. Didelis dėmesys skirtas atskirų asmenų, ypač jau atkalėjusių lageriuose, "kompromitacijai" dėl ryšių su "vokiečiais": taip į vieną bylą buvo siuvami 1941 m. partizanų bei sukilėlių, tarnavusių policijoje ar vermachto statybos daliniuose, desantininkų, rusų tautybės vokiečių agentų ar perbėgėlių, pokario partizanų bei ryšininkų tardymo protokolai, kurių jungiamoji grandis vien tik abstrakti "terorizmo ir kitos priešiškos veiklos" tema.

Kaip šaltinis šios bylos reikšmingos faktologine prasme bei spartesniam ir geresniam orientavimuisi baudžiamųjų bylų fonde. Čia yra patekę tardymo protokolų nuorašų iš operatyvinių bylų, nepatekusių į baudžiamąsias, išlikę kitur nežinomi svarbūs mjr.Benedikto Kaletkos, Mato Mastausko dienoraščiai, pateikti kaip savarankiški parodymai. Naudojant bylas kaip šaltinį, būtina nepamiršti dezinformacinio jų pobūdžio: kai kuriuose dokumentuose buvo pakeisti nors keli sakiniai. Taip Juozo Streikaus savarankiškų parodymų nuorašas atitinkamai paredaguotas, sudarant įspūdį, kad partizanas išsižadėjo savo kovos, idealo, net artimųjų. Tuo tarpu originaliuose parodymuose, išlikusiuose baudžiamojoje byloje, J.Streikus savo tėvą mini labai pagarbiai, rašydamas iš didžiosios raidės.

Slaptosios raštvedybos fonde dar buvo saugoma centrinio NKGB LSSR padalinio, Vilniaus ir Kauno miestų bei apskričių NKGB skyrių etatų išdėstymas, kuris be didesnių pakeitimų išliko iki 1947 m., PVO Vakarų apygardos kontržvalgybos skyriaus SMERŠ slaptoji raštvedyba 1943-1946 m. (agentūrinio tinklo, agentūrinių išaiškinimų, suimtųjų įskaitos žurnalai, ataskaitos ir specpranešimai).

Dalis LYA fondų turėjo žinybinį pobūdį. 18-ame fonde buvo sukaupta NKVD-NKGB operatyvinių sektorių medžiaga, išlikusi 88 bylose (iš 279 buvusių)(541,101). Keturių - Vilniaus, Kauno, Marijampolės, Utenos - opersektorių dokumentai apima 1945 m. birželio-1946 m. balandžio mėn. laikotarpį. Svarbiausią jų dalį sudarė NKVD vidaus bei pasienio kariuomenės veiklos dokumentai, turintys karo sąlygų antspaudą: operatyvinės suvestinės ir pranešimai iš kovinių veiksmų arenos, pirminių tardymų protokolai. Dokumentai yra reikšmingi atskleisti okupantų karinių pajėgų dislokaciją ir manevravimą, kovinių veiksmų eigą. Tačiau kaip pirminiai dokumentai jie turi ir rimtų trūkumų - yra "bevardžiai" (pasitenkinama sausa statistika), greta teisingos informacijos yra fiksuojami gandai ir dar nepatikrinta informacija. Taip po 1945 m. birželio mėn. Varčios mūšio keliose operatyvinėse suvestinėse ir pranešimuose tarp nukautų partizanų buvo minimas A.Ramanauskas-Vanagas(516,13).

Dalis kariuomenės medžiagos pakliuvo ir į kitus fondus. Taip 3-iame fonde saugoma Lietuvos apygardos NKVD pasienio kariuomenės 1944-1945 m. tarnybinės veiklos byla(517).

Analizuojant okupantų kariuomenės operatyvinius pranešimus bei ataskaitas, matyti, kad visos kovinės operacijos, kurių metu buvo sunaikinami ištisi partizanų būriai ir paimami didžiuliai kiekiai karo trofėjų, buvo atliekamos praktiškai be aukų. Net tose kautynėse, kur žuvę partizanai skaičiuojami dešimtimis, kariuomenės nuostoliai neprašoka 1-2 nukautais ir 2-3 sužeistais. Visa tai yra neįtikėtina ir liudija apie sąmoningą savo tikrųjų nuostolių slėpimą, tačiau negalima teigti, kad kažkur egzistuoja "tikrosios ataskaitos". Šiuo atveju susiduriame su paprasčiausia karine bei karo metų tikros informacijos klastojimo tradicija, kurią formavo keletas šaltinių. Pirmiausia net taikos metu kariniuose manevruose yra leidžiami tam tikri žmonių nuostoliai, neįrašomi į ataskaitas; karo atveju šis procentas turėjo išaugti. Nuostolių slėpimas buvo tiesiogiai susijęs ir su rezultatyvaus vadovavimo apibrėžimu - kuo aukštesnio rango karinė vadovybė, tuo didesnius priešo ir mažesnius savo nuostolius buvo suinteresuota matyti. Analizuojamų dokumentų atveju turime pulkų ar jiems prilygstančių manevrinių opergrupių vadų ataskaitas jau su nuostolių korekcija. Galiausiai faktiniai junginio nuostoliai buvo išlyginami per gaunamą tarnybinį papildymą, o į ne mirtinai sužeistus išvis nekreipiama dėmesio.

Tiksliausiai priešo nuostolius galima nustatyti tik žinant divizijų ir pulkų papildymą per tiriamąjį laikotarpį, tačiau tokių duomenų nėra arba jie neprieinami. Dėl to okupanto nuostoliai Lietuvoje visuomet yra tik spėjami ir arčiausiai tiesos yra tie apskaičiavimai, kurie panaudoja įvairiapusią metodiką ir nesiremia vien jo pačio paliktomis ataskaitomis.

LYA yra saugoma apie 200 tūkst. tomų baudžiamųjų bylų(446,58). Pilnas šio fondo pavadinimas buvo "nuteistų asmenų, esančių operatyvinėje-informacinėje įskaitoje, archyvinių baudžiamųjų bylų fondas". Tiriamajam 1944-1946 m. laikotarpiui pažinti yra reikšmingos kelios archyvinių-baudžiamųjų ir archyvinių-tardymo bylų grupės.

Pirmiausia - tai bylos asmenims, kurie buvo tardyti ir teisti už veiklą vokiečių okupacijos metais (pagal sovietų sampratą įvykdžiusių "nusikaltimus Didžiojo tėvynės karo periodu"). Į šią grupę pateko lietuvių pogrindininkai, dalyvavę LAF, LF, LLK Sąjungos, LLA, VLIK ir kt. organizacijų veikloje, plechavičiukai, vokiečių karinių ir sukarintų dalinių kariai, policininkai, dalis savivaldos pareigūnų ir kt. Iš jų svarbesnės - paskutiniojo VLIKo prezidiumo nario nuo LF Povilo Šilo(571), Kęstučio organizacijos vado Juozo Jankausko ir kt. Šios grupės bylų medžiaga yra reikšminga nustatant Pasipriešinimo padėtį pereinamuoju 1944 m. vasaros laikotarpiu, taip pat tolesnę pogrindžio organizacinę raidą, ypač jos tęstinumą jau antrosios rusų okupacijos metais.

Pagrindinis informacijos kiekis tenka kitai grupei, kurią sudaro "pokario" Pasipriešinimo kovoje dalyvavusių žmonių, ypač suimtų, tardytų ir baustų 1944-1946 m. laikotarpiu, bylos. Svarbiausios yra grupinės - LLA vadovų A.Eidimto, A.Karaliaus ir kt.(382; 385), charakterizuojanti LLA Žemaitijos periodo bei 1944 m. pabaigos-1945 m. pradžios organizacijos bei jos vadovybės veiklą; A.Kubiliaus, J.Venclausko ir kt. - Telšių LLA rinktinės atkūrimo sunkumus bei Žemaičių Legiono organizavimo pradžią(426-429); M.Pečiuliono, A.Veverskio - paskutiniojo LLA štabo likimą(107); M.Mastausko ir kt.(361-363) - LPS susikūrimą ir veiklą 1945 m. pavasarį-vasarą; pavienės - I.Vyliaus(379-380), A.Valiukėno(485), atskleidžiančios Pasipriešinimo ryšius su užsieniu.

Regioninės istorijos prasme reikšminga S.Misiūno ir kt. byla(640-641), leidžianti dokumentuoti DKR kovos momentus iki 1945 m. pavasario, greta tardyminės medžiagos yra originalių 5 LLA apylinkės dokumentų ar jų vertimų į rusų kalbą (pirmieji įsakymai, slapyvardiniai sąrašai ir kt.).

Pasipriešinimo organizacinės struktūros raidai atskleisti ne mažiau svarbios vėlesnio laikotarpio - nuo 1947 m. bylos: V.Valantino bylos prieduose yra ištisas LLA dokumentų, išsaugotų Žemaičių Legiono archyve, rinkinys (1942-1947 m.)(474).

Į atskirą teminę grupę archyve buvo skiriamos bylos, susijusios su Bažnyčios veikla. Saugomos kunigų bylos yra svarbios ne tik šios institucijos santykiams su partizanais nustatyti, bet ir kitoms - nekarinėms pasipriešinimo formoms atskleisti. Svarbią vietą užima vieno iš Tauro apygardos įkūrėjų kunigo A. Yliaus, Žemaičių Legiono rėmėjo kanauninko J.Juodaičio(644) bylos.

Baudžiamoji byla buvo sistematizuojama tokia tvarka: a) suėmimo ir kratų medžiaga; b) tardymo medžiaga - kaltinamojo ir liudininkų apklausos protokolai ar jų nuorašai, išdėstyti chronologine tvarka; c) kiti dokumentai - aktai, pažymos, ekspertizės ir kt.; d) tardymo apiforminamoji medžiaga - kaltinamoji išvada; e) daiktiniai įrodymai su aprašu. Priede buvo pridedamos agentūrinė sekimo, turtinė, stebėjimo, kalinio asmens bylos.

Baudžiamųjų bylų kaip šaltinio privalumas yra tas, kad jose yra plačiai apibūdinama atskiro asmens ir Pasipriešinimo grupės, kurioje jis kovojo, veikla; gana smulkmeniškai išgvildenamas vienas ar kitas įvykis, pateikiant keliolika skirtingų jo versijų, pasakojamų įvairiausių liudytojų, pradedant nuo paties tardomojo, suimtų kovotojų ir baigiant stribų bei agentų. Bylose kaip daiktiniai įrodymai dažnai buvo pridedami paimti partizanų orginalūs dokumentai ar jų nuorašai rusų kalba.

Tačiau baudžiamosios bylos kelia ir daugiausia šaltinotyrinių problemų. Kad visos okupacinio laikotarpio baudžiamosios bylos yra teisinis fabrikatas, aišku ir be detalesnės analizės: pasak A.Svarinsko, okupantų teismai, skirti sunaikinti lietuvių tautą, visada buvo neteisingi(448,13). Papildant jo posakį "Pripažinti reabilitaciją -reiškia pažeminti didvyrius", galima pridurti, kad ir ieškoti nekaltumo baudžiamosiose bylose - reiškia nematyti didvyrių ir pačio Pasipriešinimo apskritai. Pagal LTSR prokuratūros 1989 m. reabilitacinę pažymą V.Borisevičiaus ir kt. byloje, karinio tribunolo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas nc todėl, kad jį paskelbė okupantai, bet todėl, kad išvadų nepatvirtina byloje esantys įrodymai(448,10). Jais nebuvo nustatyta, kad vyskupas V.Borisevičius "vadovavo ginkluotai opozicijai, rėmė ją materialiai ir vertė tai daryti Telšių vyskupijos kunigus, slėpė ginkluotos opozicijos dalyvius, aprūpino juos fiktyviais dokumentais, padėjo fašistinės Vokietijos parašiutininkams užmegzti ryšius su jos armija"; E.Misevičius ir kunigas P.Gustaitis "priklausė ginkluotai opozicijai, padėjo fašistinei Vokietijai, skaitė ir platino antitarybinę literatūrą ir šiais veiksmais išdavė Tėvynę"(448,10-11). Jeigu šie veiksmai nebuvo įrodyti tardymo melu, tai ar išvis buvo kokia nors rezistencinė veikla?

A.Bagdono, G.Binkio ir kitų byloje LTSR valstybės saugumo komitetas dar 1990 m. birželio mėn. (po nepriklausomybės atkūrimo!) "reabilitacijos" priedanga tardė likusius gyvus bendrabylius bei liudininkus apie "banditus ir gaujas"(671,372). Aišku, kad atsakymai buvo lakoniški ir vienodi: "nežinau, nemačiau, neprisimenu"...

Baudžiamųjų bylų sudarymo metodikos supratimas sąlygoja pirmąjį žingsnį jų kaip istorinio šaltinio atskleidimo ir panaudojimo linkme. Pirmiausia - kiekviena baudžiamoji byla yra sukompiliuota iš kelių skirtingų šaltinių: tardyminės medžiagos, teisminio proceso (jeigu toks buvo) medžiagos ir įvairių pažymų bei protokolų išrašų iš kitų bylų. Savo ruožtu ji dažnai tarnavo kaip operatyvinis-informacinis šaltinis kitoms baudžiamosioms byloms bei įvairioms pažymoms.

Tardymo protokolai yra visuomet prasimanymų ir faktų, tiesos ir melo mišinys: tardomasis stengiasi nuslėpti jam nenaudingą tiesą, o tardytojas įrodyti tai, ko kartais ir nebuvo tikrovėje, bet reikalinga tardymo bylai ar jos užbaigimui. Be to, protokoluose fiksuojami ne visi tardymo metu vykę pokalbiai, bet tik ta jų dalis, kuri, tardytojo nuomone, tinka protokolui, o pastarasis dažniausiai surašomas iš tardomojo žodžių, savanoriškai ar prievarta pasirašant, kad tai "tiesa". Tardymo protokolo specifinis rusiškasis teisinis žargonas, naudojama terminologija ("bandos", "vadeiva", "nacionalistai" ir pan.) bei samprotavimų logika visiškai nebūdinga tardomojo atsakymams ir teiginiams. Tai aiškiai įrodoma sugretinus tardytojo surašytus ir sakraline fraze ("skaičiau, iš mano žodžių surašyta teisingai, tvirtinu") patvirtintus protokolus su retkarčiais bylose pasitaikančiais savarankiškais parodymais. Bylose visiškai nesutinkamos stenogramos, taigi kiekvienas protokolas yra tik tardytojo atlikta artimesnė ar tolimesnė tiesai tardomojo žodžių literatūrinė interpretacija.

Tiek tardymo protokolų, tiek savarankiškų parodymų skiriamoji žymė - siekimas sumenkinti savo vaidmenį aiškinamuose įvykiuose. Vykstant žūtbūtinei kovai dėl laisvės ar gyvybės suimtasis stengėsi neišduoti savo bendražygių, o tardytojas bet kokiu būdu išgauti kuo daugiau informacijos, reikalingos tolesnei slopinimo veiklai bei "nusikaltimui" įrodyti. "Tardoma buvo rusų kalba, kurios nemokėjau, po to pakišama pasirašyti. Priemonės, kurios buvo taikomos tardymo metu, privertė mane negalvojant pasirašyti visa, kas buvo pakišama"-jau chruščioviniu periodu rašė B.Butkevičius, 1945 m. nuteistas 10 metų(353,209). Toje pat byloje "teisto" Prano Uginčiaus žmona 1957 m. skundėsi: "Vilniuje tardymą vedė mjr.Abramovič (garsus politinių bylų fabrikuotojas - K.K.). Laike tardymo buvo naudoti kaip moraliniai, taip ir fiziniai kankinimai ir spaudimai"(353,223).

Pagal principą - "mušė, kaip mokėjo, rašė, ką norėjo" sudaryta byla yra kupina abejotino patikimumo medžiagos, tendencingai parinktos ir išdėstytos. 1944 m. pa-baigos-1946 m. baudžiamųjų bylų svarbi ypatybė yra tai, kad karo tribunolo "teistų" asmenų "kaltei" įrodyti užteko vien kankinimais išgautų parodymų, nesivarginta kviesti liudininkų(362,538), žmonės buvo suimami be orderių, laikomi kalėjime ilgą laiką, neatsižvelgiant į jokius terminus. 1945 m. birželio pabaigoje-liepos pradžioje suimta grupė pogrindininkų, priklausiusių LPS, buvo tardoma ir byla nebuvo užbaigta iki 1946 m. kovo 29 d. nuosprendžio; ją užbaigti, matyt, paskatino tardymų nukankinto (oficiali diagnozė - tuberkuliozė) pagrindinio bylos dalyvio Mato Mastausko mirtis NKGB vidaus, kalėjime Vilniuje kovo 2 d.(363,57).

Šiuo laikotarpiu okupantų teisinis aparatas labai "pamėgo" grupines bylas - vienu kartu buvo galima išspręsti keliolikos suimtųjų problemą, paversti teismines represijas masinėmis, o veika grupėje sovietinėje teisėje buvo visuomet sunkinanti aplinkybė, užtraukianti žymiai didesnę bausmę. Atskirais atvejais tai buvo paranku ir ideologinei suimtųjų kompromitacijai. Taip į grupinę 18 asmenų bylą, kurioje buvo teisiami Žemaičių Legiono organizatoriai, rėmėjai ir ryšininkai (A.Kubilius, S.Sem-sys, S.Derbutas, J.Venclauskas ir kt.), buvo įtrauktas Kazys Aleksius, baudžiamas už 1941 m. veiklą, nors antrą kartą užėjus rusams slapstėsi vienas ir su organizuotu pasipriešinimu ryšių neturėjo(429,92).

Baudžiamųjų bylų kompiliavimo metodika nesikeitė ir vėliau, nors jose atsirado ir liudytojų parodymų, net lietuviškai surašytų apklausos tekstų. Tipiška vieno iš paskutiniųjų Lietuvos partizanų Juozo Streikaus-Stumbro, "teisto" 1961-1962 m., byla. J.Streikaus dalyvavimą 1944 m. pasalose stribams Maniuliškių šilelyje (Antazavės vls. Zarasų aps.) "įrodė" stribas Jakimas Borunovas, kuris iš užpuolikų "atpažino" (po šešiolikos metų) vienintelį J.Streikų, nors iš tikro stribai, pasipylus iš miško aukštumos šūviams, puolė slėptis į griovį ir juo šliaužė apie 50 m nepakeldami galvos, stengdamiesi išeiti iš apšaudomo ploto(350,7,9). Erelio akis, matyt, turėjo J.Borunovas, sugebėjęs pamatyti krūmuose vokiečių uniforma apsivilkusį Streikų, kurio ten nė nebuvo! Tuo tarpu buvusių partizanų-politkalinių (V.Dominausko), galėjusių paliudyti kaltinamojo naudai, nebuvo "rasta" nurodytu adresu ir niekas "nežinojo", kur jie gyvena.

Tiek pagal okupantų, tiek pagal normalią baudžiamojo proceso sampratą baudžiamoji byla turėjo būti galutinio slopinimo metu pasiekto rezultato išraiška. Tačiau kvalifikuotai nebuvo užbaigta nė viena sovietinė politinė byla. Tai sąlygojo ne tik okupantų teisinės sistemos neteisėtumas Lietuvos gyventojų atžvilgiu, bet ir primityvi orientacija į momentinį efektą. Ilgas žmonių laikymas kalėjime be teismo, nuolatiniai tardymai, standartinės bausmės, bylų medžiagos vienodumas (vien tardomųjų parodymų protokolai ir jų kopijos) tarsi rodo, kad iš suimtųjų buvo išspausta viskas, kas tik galima. Tačiau užduodami klausimai buvo labai stereotipiniai: ar prisipažįstate kaltu, ar sakysite tiesą, kokie bandos uždaviniai, kokios jūsų pareigos joje, kiek ir kokių kontrrevoliucinių lapelių pagaminote, kur jūsų ginklas ir pan. Atsakymų į šiuos klausimus užteko, kad būtų suformuluotas "kaltinimas", o karinis tribunolas paskirtų "bausmę", tačiau operatyvinei paieškai, aišku, to buvo per maža. 1946 m. pradžioje NKVD-NKGB vadovybei oficialiai paskelbus apie Pasipriešinimo nuslopinimą, skubiai buvo nuteisti, tarp jų ir mirties bausmėmis, daugybė lietuvių patriotų. Pasipriešinimui tebesitęsiant ir naudojant operatyviniam darbui jų bylas (pvz., LLA vadovų A.Ei-dimto ir kt.) pasirodė, kad surinktoji medžiaga nepadeda rasti atsakymo į daugelį klausimų (kaip ir šiandienos istorikams) ir tinka nebent primityvaus lygio istorinėms pažymoms sudaryti. Ši patirtis koregavo vėlesnio laikotarpio baudžiamųjų bylų medžiagos kaupimą, stengiantis kuo išsamiau ištardyti, surinkti inkriminuojančios medžiagos bei parodymų. Jeigu 1944-1946 m. net Pasipriešinimo vadams nuteisti užtekdavo 1-2 tomų bylos, tai vėliau net eilinis pogrindininkas galėjo "pasigirti" daugiatome savo bylos apimtimi.

Tačiau bylų apimties didėjimas dar nereiškė, kad keitėsi jų esmė bei pagrindiniai sudarymo principai. Per visą okupacijos laikotarpį nepakito esminės subjektyviosios "teisėsaugininkų" nuostatos, atsiliepė ir paradoksali padėtis, susiklosčiusi dėl karinės žinybos uždarumo. Kaip matyti iš operatyvinių bylų medžiagos, kariniai nuostoliai specialiai buvo mažinami ir slepiami, dėl to ataskaitose visuomet matyti "šaunus organų darbas". Prireikus "įrodyti" suimtojo kaltę, yla išlįsdavo iš maišo: partizanui nebuvo galima inkriminuoti to, ką baudėjai patys nutylėjo ir nuslėpė, nebent koks partizanas pats save apkaltindavo. Kariškių nebuvo galima naudoti kaip liudytojų ir teko tenkintis vien stribais ir vietos gyventojais, sudarant iškreiptą vaizdą neva partizanai daugiau nieko neveikė tik retkarčiais susišaudydavo su stribais ir plėšdavo gyventojus.

Savo ruožtu suimtieji laikydavosi skirtingos taktikos. Visiškas neigimas buvo galimas tik vienu atveju - jei tardomasis iš tikrųjų nieko nežinojo ir nieko konkretaus negalėjo pasakyti. Tačiau tylėjimo taktika, žinant NKVD-NKGB tardymo metodus, žiaurumu pranokstančius nacių gestapo, nebuvo išmintinga tuo požiūriu, kadangi tardant, ypač 1945-1946 m., jau buvo remiamasi "įkalčiais" - agentų pranešimais, kitų tardomųjų parodymais ir panašia operatyvine informacija. Akivaizdaus fakto neigimas grėsė fiziniu tardomojo sunaikinimu tiesiog nukankinant. Todėl suimtieji rezistentai, žinodami, kad vis tiek jiems lemtis paskyrė katorgininko dalią, prisiimdavo sau visus priešo inkriminuojamus jam nusikaitimus, neigdami dažniausiai tik tiesioginius "teroristinius" aktus, galinčius užtraukti mirties bausmę. Pastarieji ir atsakomybė už Pasipriešinimo sąjūdžio organizavimą buvo stengiamasi "primesti" žuvusiems, nepažįstamiems arba kitaip okupantui nepasiekiamiems asmenims.

Dalis tardomųjų pasirinkdavo dar kitokią taktiką - plačiau pasakodavo apie savo antinacinę veiklą, tikėdamiesi, kad tai "suminkštins" tardymą, bet jau pirmųjų LLA vadų (A.Eidimto, A .Karaliaus ir kt.) patirtis parodė, kad net ši veikla SSRS akyse buvo "nusikaltimas". Jonas Vokietaitis išvis buvo nuteistas vien už dalyvavimą antinaciniame pogrindyje, o vienas jo nusikaltimų buvo net tai, kad 1943 m. "savavališkai paliko darbo vietą" (dėl gestapo pavojaus pradėjus slapstytis).

Bet kuriuo atveju iš tardomojo buvo išgaunamos kelios ar keliolika pavardžių. Tardymo žargone (net ir šiandien) tai vadinama "užmesti tinklą": tardytojas klausinėja apie pažįstamus žmones, stengdamasis sužinoti kuo daugiau pavardžių; po to tos pavardės atsijojamos tarsi pro "tinklą" ir kartais pavyksta užtikti svarbią figūrą. To nepavykus padaryti (tardomajam tylint arba kalbant apie nereikšmingus ar bendrus dalykus) tardymas patenka į aklavietę: išjos išeiti buvo galima tik baigiant bylą arba metant "tinklus" iš naujo. To meto sąlygomis šis procesas vyko pastoviai kankinant suimtąjį, todėl patekusiam į NKGB rezistentui buvo tiesiog nežmoniškai sunku išsilaikyti ir pasirinkti geriausią taktiką.

Kaip ir Pasipriešinime, taip ir jo istorijos tyrinėjimuose yra labai svarbi išdavystės problema. Paviršutiniškas ir nemokšiškas žvilgsnis į baudžiamųjų bylų medžiagą gali atvesti ne tik prie skubotų, klaidingų išvadų, bet ir skaudžių moralinių padarinių. Tiriant tokią medžiagą būtina nustatyti, kokio svarbumo informacija pateko į tardyminę medžiagą: sąlygojusi tolesnius suėmimus ir žūtis, apsiribojanti asmeninės veiklos nupasakojimu, nepažeidžiant kitų žmonių laisvės, ar lik senesnių įvykių atskleidimu, neturėjusiu jau jokios operatyvinės vertės. Tačiau vien iš baudžiamosios bylos medžiagos to negalima padaryti, nes ir ypatingai gausūs faktai gali būti tik tardymui iš žinomų faktų asmeniniai patvirtinimai arba net mechaninis operatyvinės medžiagos perkėlimas į apklausos protokolą.

Kita vertus, palaužto žmogaus parodymai, kaip istorinis šaltinis, yra žymiai vertingesni ir labai informatyvūs, tačiau tirtų baudžiamųjų bylų medžiaga rodo, kad net tokioje liko sąmoningai nuslėptos informacijos.

Tardyminės medžiagos vienpusiškas vertinimas negalimas dėl vadinamųjų parodymų "perdengimo", t.y. tardytojo naudojamo metodo vieno parodymais "demaskuoti" kitą, ir atvirkščiai. Tokiu būdu tardomieji "išduodavo" vienas kitą. Subtilesnis "perdengimas", kurį galima pavadinti netgi "pridengimu", yra vieno parodymų perrašymas kitam. Tokiu pavyzdžiu gali būti kpt.Jono Žemaičio-Vytauto baudžiamoji byla, kurioje partizanų generolo "parodymai" iš esmės yra perrašyti Algimanto Zaske-vičiaus, tapusio MGB agentu, 1948 m. parodymai. J.Venclausko-Kymanto baudžiamojoje byloje vietoje asmeninių "parodymų" tiesiog sukonspektuoti LLA dokumentai ir pan.

Ypatingai pamokanti yra J.Neicelio-Šarūno bylos medžiaga: joje parodymai mini daug Didžiosios Kovos apygardos veiklos įvykių, dešimtis pavardžių, tačiau... Trakų NKGB operatyvinėje byloje randamas unikalus įrašas: tardytojai skundžiasi Vilniaus vadovybei, kad "Neicelis duoda išsamius parodymus, tačiau visiškai nevertingus operatyviniu požiūriu", t.y. nieko neišduoda. Tik nuolatinis įvairiausių šaltinių sulyginimas leidžia atskirti tikrą informaciją nuo melagingos ir nustatyti šaltinio informatyvumą bei patikimumą.

Lietuvos valstybiniame visuomeninių organizacijų archyve saugomi LKP CK Biuro posėdžių, plenumų ir kompartijos suvažiavimų dokumentai, vietinių partinių bei administracinių struktūrų ataskaitos ir panašūs dokumentai leidžia smulkiau susipažinti su kolaboracijos reiškiniais, pateikia fragmentiškų žinių apie Pasipriešinimą 1944-1946 m. Šio archyvo galimybės plačiau pažįstamos iš sovietmečio laikotarpio publikacijų, nors yra visai netyrinėtų fondų. Todėl šioje sintetinėje studijoje plačiau apžvelgiami anksčiau neprieinami archyvai, o LVVOA, CVA ir kt. archyvuose saugoma medžiaga yra naudojama jau pagal esamas publikacijas.

Dalis į LVVOA patekusios medžiagos turi dezinformacijos pobūdį ir dubliuoja LYA saugomą. Turima galvoje KGB dezinformacinės grupės atrinkta medžiaga apie "buržuazinių nacionalistų žvėriškumus ir antiliaudinę veiklą Lietuvos teritorijoje karo ir pokario metais", kuri sudarė Archyviniams dokumentams skelbti redakcijos arba taip vadinamą čekisto B.Baranausko fondą (apyrašas 55 fonde 3377 iš 264 bylų). Jos pagrindu buvo ruošiama ir leidžiama serija "Faktai kaltina" bei kita propagandinė sovietmečio literatūra.

Pagal svarbumą išsiskiria negausus, bet labai reikšmingas tiesioginiais šaltiniais Tremties ir Rezistencijos muziejaus archyvas. Jo medžiagą nuo kitos skiria tai, kad dokumentika buvo renkama betarpiškai iš buvusių partizanų, rėmėjų, ryšininkų, kurie papasakojo tai, ką net tardytojai nesugebėjo iš šių žmonių ištraukti. Ši informacija nuolat skelbiama "Laisvės kovų archyve". Paskelbti Tauro apygardos štabo archyvo fragmentai(60; 61; 62) leidžia tiksliai dokumentuoti šios apygardos bei Lietuvos Išlaisvinimo komiteto įsteigimą, pirmuosius planus, uždavinius, organizacinę struktūrą, kai kurių svarbesniųjų partizanų susirinkimų (pirmojo bendrojo Tauro ir A apygardų posėdžio, 1945 m. lapkričio 28 d. plk.ltn.J.Vitkaus-Kazimieraičio susitikimo su VLIKo atstovais, ir kt.) eigą; Žaliosios rinktinės archyvo fragmentai(63), apimantys daugiausia 1948-1950 m., bet teikiantys ir nemažai svarbios informacijos apie rinktinės susikūrimą ir veiklą 1945-1946 m. Šie partizanų dokumentai nebuvo patekę į priešo rankas, buvo išsaugoti ir surasti 1990-1991 m.

TRMA saugomi pavieniai partizaninės veiklos dokumentai (apdovanojimo, paskyrimo raštai, įsakymai, paskyrimai ir kt.) iš visų partizanų apygardų štabų archyvų, Prisikėlimo, Tauro, Kęstučio apygardų archyvų dokumentų kopijos bei originalai. 1995 m. iš JAV A.Dundzilos pastangomis gautas saugojimui Algirdo Vokietaičio archyvas, kurio medžiaga svarbi pereinamajam 1944-1945 m. laikotarpiui bei rezistentų ryšiams su užsieniu detaliau nušviesti. TRMA turi fotografijų fondą, kurio medžiaga panaudota kaip iliustracinė šiam leidiniui; buvo išleistas pirmosios Lietuvoje partizanų fotonuotraukų parodos katalogas(64).

Pasipriešinimo dokumentai yra pakankamai objektyvūs, nes partizanai nesistengė klastoti ar pagražinti faktų, ypač apie patirtus nuostolius. Abejojantys šių dokumentų Patikimumu dažnai nesuvokia pogrindžio raštvedybos niuansų. Dar sovietmečio propagandistai, norėdami paneigti partizanų baudžiamųjų sankcijų teisėtumą, "įrodinėjo", kad visi karo lauko teismų sprendimai buvo surašomi jau po bausmės įvykdymo pasiteisinimui prieš visuomenę. Bet juk nelegalioje veikloje biurokratinė raštvedyba nėra įmanoma ir konspiraciniais sumetimais išvis jokie dokumentai neturėjo būti rašomi: būtent neabejodami savo veiklos teisėtumu ir teisingumu, partizanai ją dokumentavo, rizikuodami gyvybe dokumentus kaupė ir saugojo.

Mašinraštinis partizaniško dokumento egzempliorius beveik visais atvejais yra rankraštinio kopija, kurią atliko partizanų archyvo sudarytojas. Svarbu nustatyti, kada buvo padarytas nuorašas - ar tuoj po dokumente fiksuojamo įvykio, ar praėjus tam tikram laikui ir ruošiant archyvą slėpti. Pirmuoju atveju labiau atsispindi dokumento sudarytojo emocinė būsena, betarpiškai suvokianti to momento tikrovę. Antruoju atveju požiūris yra gilesnis, šaltesnis ir logiškesnis, tačiau galimos dokumento paklaidos datavime, pamirštami nurodyti kai kurie svarbesni faktai. Dėl to dokumentų kompleksai yra vertingesni negu pavieniai išmėtyti dokumentai.

Ne paslaptis, kad didelė dalis partizanų dokumentų yra sudaryti praėjus nuo fiksuojamo juose įvykio tam tikram laiko tarpui. Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininko Benedikto Trakimo-Genelio paliudijimu, jis prie savęs būtiną organizacinei veiklai medžiagą laikydavo ne ilgiau kaip savaitę; po toji ir iš atminties svarbios žinios buvo dokumentuojamos ir sudedama į archyvą, saugomą pas patikimus žmones. Kovos eigoje archyvai buvo nuolat kilnojami iš vienos slėptuvės į kitą, laikomi netinkamose, gadinančiomis popierių sąlygomis, dėl įvairių priežasčių daug dokumentų žūdavo, ir vis nauji štabo darbuotojai būdavo priversti atkūrinėti juos ar jų fragmentus arba iš naujo, iš atminties dokumentuoti praeities veiklą.

TRMA yra sudaryti partizanų sąrašai su trumpais biografiniais duomenimis iš niekur neskelbtos savo bei buvusio KGB archyvo Pasipriešinimo dalyvių apskaitos archyvinės medžiagos bei dar gyvų liudininkų patikslinimais. Kaip vienas iš šaltinių jiems buvo panaudoti L.Kerulio iš periodinės spaudos surinkti partizanų sąrašai(137). Jie įgalina istoriką patikslinti savo darbų vardyną, atskleisti iš kilų šaltinių nežinomas pavardes, vardus, slapyvardžius.

Iki 1959 m. okupuotoje Lietuvoje nebuvo skelbiami kokie nors reikšmingesni dokumentai tiek apie lietuvių tautos pasipriešinimą užgrobėjui, tiek apie to pasipriešinimo slopinimą. Pradedant nuo "dokumentinės apybraižos" "Vanagai iš ana-pus"(13), skirtos kompromituoti Juozą Lukšą dėl jo knygos "Partizanai" leidimo JAV, staiga imta skelbti dokumentika iš LSSR KGB A skyriaus archyvo.

Pagrindinė to priežastis buvo postalininiai pokyčiai Sovietų Sąjungoje. 1954-1958 m. iš kalinimo ir tremties vietų į Lietuvą ėmė grįžti buvę Pasipriešinimo dalyviai ir tremtiniai, tuo sukeldami vietinės administracijos vadovų paniką: nebuvo aišku kaip "atšilimas" atsilieps padėčiai užkariautoje šalyje. Konfliktui tarp tautos ir užgrobėjo fokusuojantis dvasinėje sferoje, negalėdamas imtis atvirų stalininių laikų represijų, LSSR KGB padalinys, vadovaudamasis SSRS KGB įsakymais, pagrindinį dėmesį nukreipė "bendrajai profilaktikai, buržuazinės nacionalistinės ideologijos demaskavimui, atskirų asmenų perauklėjimui", t.y. ideologinei kovai(3,71-72).

Tuo tikslu sudaryta speciali "patyrusių", t.y. anksčiau su ginklu kovojusių prieš Pasipriešinimą, KGB darbuotojų dezinformatorių grupė 1958-1963 m. atrinko ir parengė archyvinių dokumentų kompleksą. Dalis dokumentų buvo išleista serijoje "Faktai kaltina", pasirašytoje LSSR Mokslų Akademijos vardu(3,73), panaudota publikacijoms periodinėje spaudoje bei leidiniuose. Pagrindinis tokios spaudos uždavinys buvo viešai kompromituoti Pasipriešinimo dalyvius, skaldyti juos tarpusavyje, įrodinėti jų ryšius su naciais, žlugdyti morališkai, vaizduojant laisvės kovotojus nekaltų žmonių žudikais ir kriminaliniais nusikaltėliais - banditais(3,73). Lietuviškoji dezinformacinė kampanija savo ruožtu buvo dalis bendrosios Sovietų Sąjungos mastu vykdomos "fašistų žvėriškumų tyrimo" propagandinės kampanijos, sankcionuotos KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos(675,l).

7-ojo dešimtmečio pradžioje minėta darbo grupė išleido 9 archyvinių dokumentų rinkinius. Pradžioje serijos leidiniai buvo, matyt, sumanyti kaip literatūrinės apybraižos, iliustruotos nuotraukomis, pavieniais dokumentais ir jų ištraukomis. Taip atrodė A.Vabalo parengti "dokumentiniai leidiniai" apie pasipriešinimą Alytaus apskrityje bei A.Ramanauską-Vanagą(275) ir Žaliosios rinktinės partizanų veiklą Panevėžio aps.(346). Vėlesni leidiniai jau buvo "moksliškesni". Buvęs NKVD darbuotojas saugumietis B.Baranauskas kartu su kitais parengė dokumentų rinkinius apie LLA, Tauro, Didžiosios Kovos, Žemaičių apygardų, Biržų krašto partizanų veiklą (4; 5; 6; 12). V.Ditkevičius, dalyvavęs operacijose prieš Dzūkijos partizanus, parengė medžiagą iš šio krašto(7). 1968 m. išėjo paskutinis rinkinys, sudarytas jau istoriko R.Čepo ir skirtas Kęstučio bei Prisikėlimo apygardų partizanams kompromituoti(8). Du rinkiniai buvo skirti 1940-1944 m. Pasipriešinimui: Lietuvių Nacionalistų Partijai bei vienam iš LLK Sąjungos vadovų kpt.I.Vyliui(9) ir LAF bei LNP nariui Klemensui Bruniui, slaptai grįžusiam į Lietuvą 1945 m. vasarą(lO), "demaskuoti". Apie Žemaičių apygardos vado mjr.Jono Semaškos-Liepos ir Jono Noreikos-Vėtros veiklą buvo galima sužinoti iš J.Vico "studijos" apie Lietuvių Savisaugos dalinius(ll).

Rinkiniai ir kitos brošiūros bei knygos buvo naudojami propagandai Lietuvoje, taip pat platinami tarp lietuvių išeivių(3,73). Tačiau ši medžiaga nelauktai sukėlė naują susidomėjimo Pasipriešinimo istorija bangą, dėl to daugiau rinkinių jau nebuvo išleista. 1983 m. išėjo 2-ojo archyvinių dokumentų rinkinio 3-iasis leidimas(59), papildytas kunigą Alfonsą Svarinską, Petrą Našlėną-Kerbelį ir kt. šmeižiančia medžiaga, nors sudarytojas Istorijos instituto bendradarbis doc.K.Strumskis teigė, kad rinkinys parengtas naujai atrinkus "iškalbingiausius" dokumentus iš ankstesniųjų lei-dimų(59,ll).

Kaip šiandien vertinti šiuos rinkinius? Lyginant jų medžiagą su originalais, saugomais buvusiame KGB archyve, galime teigti, kad tam tikras faktų kiekis atitinka archyvinių dokumentų turinį. Todėl jais remiantis paruoštos mokslinės studijos (K.Gir-niaus) sugebėjo naudojant kritinį šaltinių metodą atskleisti tam tikrus istorinės tikrovės momentus. Tuo pat metu šie rinkiniai buvo parengti subtiliai propagandai ir tai nebuvo pirminiai dokumentai: jau saugumiečių atrinktieji dokumentai tinkamiausiai įvertinami tik visame pradinės bylos komplekse; šiuo atveju jie yra ištraukti kaip "iškalbingiausi" ir surinkti į vieną vietą pagal absurdiškus kriterijus; atrinktųjų dokumentų kopijos perduotos Archyviniams dokumentams skelbti redakcijai - dar vienai, jau atsargos KGB karininkų grupei, kuri iš jų sudarinėjo rinkinį; ir galiausiai "parengimą" baigė pats dokumentų pateikimas ir vertimas į lietuvių kalbą.

Lyginant kpt.I.Vyliaus paskelbtus "parodymus" 7-ame rinkinyje(9,112-127) su baudžiamąja byla(379-380), matyti, kad jiems buvo atrinktos tik tos tardymo protokolų vietos, kuriose minima kokia nors informacija apie vokiečių karinę žvalgybą, stengiantis sudaryti talkininkavimo vokiečiams vaizdą; kupiūruotos vietos nepažymėtos, praleidžiami tardytojo klausimai (darant negalimu sekti pačią tardymo eigą) ir pateikiamas ištisinis pasakojimas, išverstas palyginti taisyklinga literatūrine kalba, sudarant įspūdį, kad kalba pats tardomasis (dingsta ypatingas rusiškas žargonas, kuriuo tardytojai užrašinėjo savo kuriamus dokumentus). 8-ame rinkinyje dezinformacija dar subtilesnė - "parodymų" kupiūros sudėtos apklausos, bet ne pasakojamų įvykių, chronologine tvarka, dėl to neįmanoma jų rekonstrukcija; Telšių LLA apylinkės organizacinio skyriaus viršininko Stasio Kaupo slapyvardis Dėdė priskiriamas K.Veverskiui, stengiantis sudaryti įvaizdį, kad pats LLA vadas susitikinėjo su abvero karininkais(6,35).

Tam tikra dezinformacinių šaltinių kategorija galima laikyti gausybę propagandinių brošiūrų, "dokumentinių apybraižų" ir stribų bei NKVD-NKGB darbuotojų atsiminimų. Bendras skiriamasis šių leidinių bruožas yra tas, kad istorinis faktas juose kybo tarsi tuštumoje, nesusietas nei su erdve, nei su laiku. Pasipriešinimas juose iškyla tarsi tamsybių pasaulis greta šviesaus socialistinio gyvenimo, o partizanas įgyja beveidžio, bevardžio mistinio Priešo įvaizdį. Tuoj po "Vanagų iš anapus"(13), išleistų ir rusų kalba(14), 1961 m. pasirodė P.Rimkaus apybraižos-apysakos fantazijos, skirtos J.Misiūno-Žaliojo Velnio, A.Slučkos-Šarūno, dzūkų Pūščios girios partizanų "antiliaudinei veiklai" atskleisti(15; 16), 1962 m. A.Dagelis šmeižė Pasipriešinimo kovoje dalyvavusius kunigus F.Zinkevičių, K.Gutauską, A.Jušką ir kt.(17). Pastarojo brošiūrėlėje buvo "įrodinėjama", kad sovietinių aktyvistų naikinime dalyvavo Tauro apygardos kapelionas Justinas Lelešius-Grafas, Didžiosios Kovos rinktinės partizanų vadovybės ryšininkas Steponas Rudžionis-Vėjas ir kt. kunigai, o vienas Tauro partizanų apygardos įkūrėjų kunigas Antanas Ylius-Vilkas "rekomendavo visoms banditų gaujoms pasigaminti penkiakampes žvaigždes ir įkaitinus jomis ženklinti komunistus bei jiems prijaučiančius"( 17,155). Paneigti panašius prasimanymus to meto sąlygomis praktiškai nebuvo įmanoma - tik 1975 m. su pogrindžio pagalba kunigas A. Ylius paskelbė atvirą atsakymą šmeižikams(374,33-34,151-152).

Kunigų "demaskavimo" darbą 1963 m. pratęsė V.Misevičius(18) (nors pats rašytojas Atgimimo metu teigė, kad jo vardu pasinaudojo tuometinis LSSR Ministrų tarybos Religijos reikalų įgaliotinis P.Anilionis). J jo "dokumentinę apysaką" buvo įdėta Tauro apygardos vadų priesaikos nuotrauka bei keletas kunigo A. Yliaus parodymų fragmentų faksimilių. Alytaus-Kaišiadorių erdvėje veikusius partizanus, tarp jų Didžiosios Kovos apygardos J.Neicelio-Šarūno būrį paminėjo A.Vabalas(467); apie Žaliosios Girios desantininkus ir partizanus prabilo S.Kalinauskas(19), apie Telšių aps. Janapolės ir Varnių vls. partizanus - E.Žemaitis(25), iš periodinėje spaudoje skelbtų straipsnių buvo sudarytas atskiras rinkinys(20).

Nuo 1966-1967 m. "dokumentinės apybraižos" jau skirtos stribų, NKVD-NKGB darbuotojų ir agentų veiklai aprašinėti, pasirodė pirmieji jų prisiminimai. Juos tam tikra prasme jau galima laikyti šaltiniais, duodančiais žinių apie pasipriešinimo slopinimo operacijų užkulisius, atspindinčiais baudėjų ir kolaborantų ideologines bei pasaulėžiūrines nuostatas. Tuo pat metu ir jos parengtos pagal visus dezinforma-cinės programos kriterijus - net saugumo pareigūnų pavardės daugeliu atvejų užšifruotos... "Nematomajam fronte" buvo aprašyta Marijampolės NKGB skyriaus ir stribų veikla, stambiausios okupantų operacijos prieš Dainavos ir Algimanto apygardų partizanų centrus(21), V.Jasinsko - Kupiškio-Subačiaus apylinkių stribų ir jų vado J.Ramono veikla "likviduojant" apylinkės partizanus, vadovaujamus Antano Juškos-Vilko(22), V.Dėno - Zanavykijos sovietiniai aktyvistai(23), E.Uldukio ir V.Gailiūno -Biržų aps. Papilio vls. stribų kova prieš Biržų girios partizanus(24). Buvęs raudonasis diversantas A.Kairelis savo prisiminimuose trumpai paminėjo 1944-1945 m. žiemą Rokiškio aps. veikusius partizanus ir provokacinio smogikų dalinio operaciją prieš juos(26).

Nedidelės apimties propagandinių brošiūrėlių išleido rajonų kompartijos bei vykdomieji komitetai apie "kovą už socializmą" Lazdijų rajone(453) ir kt., atskirų straipsnių paskelbta "Kraštotyros" leidinyje.

1969-1975 m. sąlyginai galime pavadinti savotišku "tylos" laikotarpiu, kuomet stengiamasi prigesinti susidomėjimą pokario įvykiais Lietuvoje ir šiek tiek primityvią propagandą pritaikyti naujam laikui. Atsisakoma grubios, stalinizmą primenančios keiksmažodžių frazeologijos ("sadistų", "bandsadistų" ir pan.), į viešumą atvirai išeina KGB, stengiantis šnipams, provokatoriams ir budeliams suteikti šviesią "tarybinių žvalgų", "tarybinių patriotų", "liaudies gynėjų" aureolę.

1976 m. KGB darbuotojas, prisidengęs J.Jakaičio slapyvardžiu, parašė knygą apie VLIKo organizavimą ir veiklą(27). Tai buvo naujo lygio kūrinys, rodantis okupantų spectarnybų bandymus prisitaikyti prie naujų sąlygų. Pagrindinė kūrinio mintis -įrodyti, kad nebuvo jokio savarankiško lietuviškojo Pasipriešinimo, visos antinacinio pogrindžio organizacijos ir jų centras - VLIKas buvo sukurti vokiečių spectarnybų kovai su sovietų valdžia ir rusų armija, o visos tolesnės Lietuvos laisvinimo akcijos užsienyje buvo inspiruojamos amerikiečių, anglų, prancūzų žvalgybų. Sukurtų "įrodymų" kalnas sugriūva nuo paprasčiausios logikos: kam vokiečiams reikėjo kurti antitarybinį pogrindį, jei prieš pat rusų invaziją jo centras buvo suimtas?

Saugumietis M.Goliakevičius "dokumentinėje apybraižoje" apie LLA nesidrovėjo sukurti niekada nebuvusius pokalbius tarp LLA vadų ir vokiečių abvero vadovybės(28). Pastaroji knygelė turėjo tikslą kompromituoti Pasipriešinimą, LLA organizaciją ir jos vadą Kazį Veverskį-Senį bei desantininkus ryšiais su vokiečiais, kas esant "antifašistinei" pasaulio demokratijos orientacijai, saugumiečių sumanymu turėjo padaryti stiprų ideologinį poveikį. Tačiau nepaisant naujos pateikimo formos, literatūrinė išmonė dvelkė "senove" - dar 1961 m. pas P.Rimkų visi LLA vadai vykdė gestapo užduotis, tik pokalbyje su SS šturmbanfiureriu dalyvavo ne Veverskis, o V.Gontys-Alseika ir net ltn.D.Vaitelis(16,28-29). Arba A.Vabalo "šedevru", kur iš-galvojamas A.Birbilo-Baltušio dienoraštis, kaip "dokumentinė apybraiža pagal bylos medžiagą faktus patikrinus vietoje"(346,50-79).

1987 m. paskutinį savo žodį "tarė" stribai(29), o 1989 m. tokios literatūros žanrą negarbingai užbaigė saugumiečio K.Jevscičiko, neapskaičiavusio pasikeitusių laikų ir vos nepakliuvusio į teisiamųjų suolą, prisiminimai apie savo veiklą 1945-1948 m. Merkinės apylinkėse(30).

Visa aptartoji literatūra turėjo labai ryškų antilietuvišką pobūdį, kuris atsiskleidžia susipažinus su dezinformacinei programai parengta archyvine medžiaga. Pastarojoje buvo nemažai rusų Vlasovo ROA (Rusų išlaisvinimo armijos) karių bei Skavronskio organizacijos narių, lenkų AK partizanų bei gestapo agentų, net žydų getų tarybų narių tardymo protokolų, iš kurių taip ir nebuvo parengtas joks "demaskuojantis" leidinys.

Pasipriešinimo tarpsniui gali būti įdomūs ir kai kurie oficialūs sovietų valdžios dokumentai, skelbti to meto periodikoje bei atskirais leidiniais, buvusių stambių ir smulkių kolaborantų prisiminimai. Šie leidiniai atskleidžia kolaboracijos esmę - daugeliu atvejų patvirtina ir įrodo bendradarbiavimo su okupantais išdavikišką pobūdį, primesto režimo silpnumo šaknis ir deklaratyvinį "sovietų valdžios" turinį. Savo memuarus yra palikę svarbiausi kolaborantinės administracijos vadovai - J.Paleckis(445) ir kt.

1991 m. pasirodę Kauno partorgo J.Grigalavičiaus atsiminimai, leidėjų manymu, liudijantys stalinizmo deformacijas ir pateisinantys vietos komunistus, tapo eiliniu ne tik okupantus, bet ir kolaborantų rietynes dėl valdžios parodančiu leidiniu(536). Tikrovėje, kaip liudija archyvinė medžiaga, J.Grigalavičiaus atleidimo iš pareigų pagrindinė priežastis buvo ne "nacionalistinės nuotaikos", o perdėtas revoliucinis uolumas, atrodęs kvailai net okupantų akyse(651,98).

Laisvės sąlygomis spausdinti šaltiniai yra skirstomi į tris pagrindines grupes: archyvinę dokumentiką, prisiminimus ir dokumentinę beletristiką. Archyvinės dokumentikos daugiausia paskelbė "Laisvės kovų archyvo" žurnalas: Tauro apygardos, Žaliosios rinktinės, BDPS organizavimo ir kt. dokumentų.

Pastaruoju metu pasirodė keli didesnės apimties archyvinių dokumentų rinkiniai, iš kurių vienas, skirtas Lietuvos gyventojų trėmimams, "Lietuvos kovų ir kančių istorijos" serijoje iškart susilaukė prieštaringų visuomenės bei specialistų vertinimų ir net naujo leidimo(614; 622). Rinkinyje paskelbta keletas vertingų dokumentų ir Pasipriešinimo slopinimo 1944-1946 m. ypatybėms atskleisti.

Antrasis minėtos istorijos tomas skirtas partizaninio sąjūdžio svarbiausiems dokumentams paskelbti(573). Pirmą kartą vienoje vietoje buvo surinkti autentiški Pasipriešinimo dokumentai, atskleidžiantys sąjūdžio organizacinės struktūros raidą, kovos pobūdį, ypatybes, daug dėmesio skiriant ir 1944-1946 m. Tiek pats dokumentų turinys, tiek jų atrinkimo pobūdis bei komentarai iš principo skiriasi nuo pirmojo tomo, ir atitinka serijos pavadinimo esmę bei mokslinius kriterijus. Vertinant leidinį kaip vertingą šaltinį, pastebima, kad kai kuriais atvejais neišlaikomos proporcijos, t.y. labai daug paskelbta dokumentų iš Dzūkijos, ginkluoto pasipriešinimo ištakose ir pradžioje skelbiami LLA dokumentai, tačiau partizanų karinių struktūrų formavimasis pagal rinkinio sandarą prasideda tik nuo Dzūkų grupės štabo įsakymų (tarsi LLA Vanagai - tai ne partizanų karinė struktūra), praktiškai neatspindėta Aukštaitijos, Vidurio Lietuvos, Žemaičių Legiono partizanų veikla, skyrius apie kovotojų priesaikas pradedamas vėl Dzūkų grupės štabo priesaika, ignoruojant pirminę ir svarbiausią 1944-1946 m. LLA nario priesaiką, išlikusią ir vėliau Aukštaitijos regione.

Rinkinį iš Pasipriešinimo leistos slaptos spaudos sudarė A.Liekis(486). Nors leidinys yra skirtas "istorijos tyrėjams" ir jame paskelbta įdomių dokumentų, iš tikro tai yra pirmos po ranka pakliuvusios medžiagos skelbimas, atliekant tik vieną "mokslinį" veiksmą - sudedant ją chronologine tvarka. Tarp pogrindinės spaudos rašinių be jokios tvarkos yra įmaišyti slaptos partizanų raštvedybos dokumentai, neskelbti minimuose periodiniuose leidiniuose. Knyga yra ryškus mokslinės etikos nesilaikymo pavyzdys, nes nenurodant dokumento gavimo šaltinio, kyla klausimas, kokiais metodais ir iš kur buvo renkama ši medžiaga. Taip Tauro apygardos štabo įsakymai(486,52,62) tikrai nebuvo išspausdinti "Laisvės žvalge".

Pasipriešinimo dalyvių prisiminimai bei užrašai pagal objektyvumą, reikšmingumą istoriniam procesui pažinti yra skirtingų lygių. Patikimiausi ir svarbiausi - partizanų, ypač vadų, prisiminimai ar kitokie užrašai, parašyti tebevykstant ar ką lik pasibaigus kovoms. Juose fiksuojama betarpiška to meto žmogaus būsena, Pasipriešinimo emocinė padėtis, nėra to savo vertės iškėlimo ir liaupsių, neišvengiamų gyvenimo pabaigoje rašytuose memuaruose.

Tokie yra Juozo Daumanto "Partizanai"(31), susilaukę 4-ių leidimų ir iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvę pagrindiniu šaltiniu tikrosioms partizanų kovoms Lietuvoje pažinti. Knygą kaip šaltinį sudaro trys sluoksniai: asmeniniai partizano Juozo Lukšos prisiminimai, įspūdžiai ir žinoma informacija, partizaninės veiklos medžiaga, rinkta visoje Lietuvoje ir kartu su J.Lukša patekusi į Vakarus, ir galiausiai knygos leidėjų pridėti priedai, iš kurių reikšmingiausi Tauro apygardos statutas, MVD pplk.Burlitskio pareiškimas 1954 m. JAV senato komisijai bei pačio J.Lukšos vėlyvesnis rašinys "MGB pinklės rezistencijoje".

Knygoje atskleidžiamas partizanų organizacinis augimas, santykis su taikiais gyventojais ir priešu, idealai ir politinės-ideologinės nuostatos. Prisiminimai apima ketverius metus - 1944-1948 m., nors prieduose aprašoma ir J.Lukšos žūtis 1951 m. Veikalas daugiausia byloja apie Suvalkijos partizanus, nors keletas trumpų skyrelių yra skirta Šiaurės Rytų, Vidurio Lietuvos bei žemaičių partizanams paminėti. Netikslus pirmųjų knygos leidėjų įsivaizdavimas, kad Suvalkijos krašto partizanų veiklos aprašymas "tinka ir visai Lietuvai, nes panašūs įvykiai visur dėjosi"(31,460), vėliau sąlygojo ir kai kurias klaidingas išvadas, bandant Tauro apygardos partizanų pavyzdžiu apibūdinti visą Pasipriešinimą. Šaltinis vertingas ir partizanų santykiui bei ryšiams su užsieniu nustatyti.

Šaltinio sudėtingumas ir J.Lukšos pasirinktas slapyvardis paskatino kai ką iškelti hipotezę, kad tai ne vieno autoriaus, bet ir jo kovos draugo Algirdo Varkalos-Daumanto kūrinys. Hipotezė buvo pateikia ir atmesta televizinės ir laikraštinės polemikos lygyje(32; 576; 577), tačiau viena jos pateikėjų nurodė, kad spėjimą sąlygojo veikalo kaip "istorinės reikšmės leidinio" studijavimas. Iš 1948 m. rugpjūčio 26 d. J.Lukšos laiško matyti, kad tai asmeniniai prisiminimai, paremti iš okupuoto krašto atsineštų užrašų nuotrupomis(31,459-460). Tai iškart turėtų atmesti bet kokias hipotezes dėl bendraautorių, nes Daumanto slapyvardis galėjo būti pasirinktas tiek pagerbiant bendražygį, tiek atsitiktinai. Pagrindinis "įrodymas", kad dalį knygos parašė kitas asmuo, yra 137 psl. nurodomos pareigos, tačiau jos nėra A.Varkalos, kuris nebuvo nei Birutės rinktinės vadu, nei VGP štabo adjutantu, ir juo labiau nekeliavo tiek daug kaip J.Lukša. Kitas O.Lapinskienės(576) įrodymas buvo 142 psl. apygardos vado kreipimasis į Daumantą, kažkodėl laikant jį Varkala, nors aiškiai parašyta, kad šiame epizode dalyvauja "tiek aš, tiek brolis"(31,140). Kaipgi kitaip kūrinyje galėjo apygardos vadas kreiptis į autorių, jei ne Juozai Daumantai? 1946 m. pavasarį minimas greta autoriaus Skirmantas(si.) nėra J.Lukša, tuo metu žinomas kaip Vytis, o Skirmanto kuopos vadas(31,192-193); ir t.t.

Ne mažiau vertingi Adolfo Ramanausko-Vanago prisiminimai(33;940). Parašyti partizanų kovai pasibaigus, jie dalimis buvo išsaugoti pas patikimus rėmėjus, apsaugojusius užrašus nuo bet kokios KGB intervencijos ar sunaikinimo. 1991 m. išleisti prisiminimai nebuvo palydėti jokiais moksliniais komentarais, partizaninės veiklos dokumentais, prisiminimuose minimų slapyvardžių iššifravimu, iliustruoti to laikotarpio nuotraukomis. Tačiau net ir išleisti tokiu pirmykščiu pavidalu jie yra patikimu šaltiniu partizaninei veiklai Dzūkijoje, iš dalies Tauro apygardoje bei bendroje LLK Sąjūdžio organizacijoje atskleisti.

Lyginant atsiminimus su J.Lukšos-Daumanto "Partizanais", matyti keletas esminių abiejų šaltinių skirtumų. Jeigu J.Lukšos knyga yra labai informatyvi, tai A.Ramanausko prisiminimai labiau atskleidžia partizanų išgyvenimo bei kovos kasdienybės paveikslą. Kitaip tariant, J.Lukša parašė partizanų istoriją-kroniką, o A.Ramanauskas savo veiksmų analizėje apčiuopė ir ateities tyrinėtojams nurodė absoliučią daugumą Pasipriešinimo istorijos problemų. Tuo šie šaltiniai vienas kitą papildo ir yra objektyvių istoriografinių tyrinėjimų pamatas.

A.Ramanausko prisiminimai yra subjektyvesni negu J.Lukšos. Tam turėjo įtakos ne tik tai, kad organizacinis-karinis darbas Dzūkijoje atspindimas per asmeninių autoriaus išgyvenimų bei vėlesnės patirties (dažnai ypač skaudžios) prizmę, bet ir dėl pačio Ramanausko, kaip karininko, mokytojo charakterio savybių. Užrašuose jaučiama antipatija Antanui Kulikauskui-Daktarui, mjr.Sergijui Staniškiui-Litui išreiškiama netgi smulkmeniškais pastebėjimais: pirmajam prikišama, kad dėl "karjeristinių" sumetimų skelbėsi karininku, nors juo ir nebuvo, o antrasis "neįtiko", nes per daug tiesmukiškai įsakinėjo patyrusiems partizanams. Objektyviai žiūrint - tai buvo viena nuolatinių sąjūdžio problemų - autoriteto ir karinio laipsnio santykis, tarpusavio sugyvenimas bei trintis. Tačiau prisiminimai nėra vienpusiški, nes atskleidžia ir idealiąją šios problemos pusę - tolerantiško, atsidavusio laisvės reikalui ir autoritetingo plk.ltn.J.Vitkaus bei autoriaus santykių su juo paveikslą.

A.Ramanauskas-Vanagas neigia LLA įtaką Dzūkijos partizanų organizacinėje veikloje, o kai kurie istorikai kritiškai to neįvertindami kartoja jo teiginį, kad "Dainavos šalyje niekur neveikė partizanai LLA vardu"(33,38). Iš tiesų A.Ramanauskas partizanauti išėjo 1945 m. pavasarį ir tik vasarą iškilo į sąjūdžio vadovus, kai LLA organizacinė veikla šiuose kraštuose jau buvo pasibaigusi ir jos vardas buvo palaidotas kartu su pirmaisiais šio krašto vadais ir organizatoriais J.Matukevičiumi-Vilku, ltn.B.Šimoniu-Šarūnu, A.Kušliu-Vilku ir kt. Pati organizacija "gyveno" partizanų sąjūdyje ir formalusis jos ištirpimas Pietų Lietuvoje prasidėjo žymiai anksčiau, nes čia aktyviausiai buvo realizuojamos visos Lietuvos partizanų centralizacijos idėjos.

Iš nepatekusių į okupantų rankas prisiminimų ir užrašų išskirtini žuvusio Prisikėlimo apygardos vado Juozo Paliūno-Ryto prisiminimai(34) apie savo kovos kelio pradžią nuo 1944 m. vasaros. Juose pateikiama įdomių duomenų apie partizanus Kėdainių-Raseinių apskričių pasienyje ir geriausiai atspindima laisvės kovos dvasia. Partizano Tigro dienoraštyje(35) yra daug faktologinės medžiagos apie pirmuosius Suvalkijos partizanus bei būrius ir tuo jis pranoksta net J.Daumanto "Partizanus".

Iš į okupantų rankas patekusių užrašų paminėtinas Dzūkų grupės štabo dienoraštis, vestas plk.ltn.J.Vitkaus-Kazimieraičio, ir išlikęs rusiškame vertime. Žurnalinėje publikacijoje jis vėl išverstas į lietuvių kalbą, papildytas dienoraštyje minimais štabo įsakymais, taip pat 1946-1947 m. rašytais partizanų Vinco Kibirkšties-Ramūno ir Edvardo Juknaičio-Petraičio (Juozaičio) atsiminimais(36).

Gilesnės kritinės analizės reikalauja po nepriklausomybės atkūrimo parašyti ar buvusių Pasipriešinimo dalyvių ar liudininkų prisiminimai. Jų autoriai, iškentę kankinimus ir tardymus, lagerius ir tremtį, dažnai palaužta sveikata, turėjo laiko permąstyti savo gyvenimą, veiklą, dėl to jų prisiminimai yra gilesni, tačiau mažiau betarpiški, nes be asmeninio patyrimo juos veikė ir bendrasis informacinis gyvenimo fonas, t.y. pamirštus faktus buvo galima atgaivinti perskaičius kitų prisiminimus, pavarčius dokumentus, savo asmenines bylas buvusiame KGB archyve. Be to, dauguma jų neužėmė aukštų pareigų Pasipriešinimo organizacinėje struktūroje arba jų partizanavimo bei kitokios nelegalios veiklos stažas nebuvo ilgas, kas irgi riboja informacijos kiekį.

Žanriniu požiūriu prisiminimai skirstomi į originalius memuarus, literatūrines apybraižas ir kraštotyrinę informaciją. Pagal parašymo laiką atsiskiria kūriniai išleisti iki ir po buvusio KGB archyvo išslaptinimo. Pirmieji, nors ir nebūdami pernelyg išsamūs faktų prasme, neturi tos okupantų dokumentinės medžiagos įtakos ir yra vertingesni autentiškumo prasme.

1992 m. pasirodė buvusio LLA nario, vieno iš Tigro rinktinės organizatorių ir vadų Leono Vilučio atsiminimai apie 1944-1945 m. laikotarpį(37). Deja, juose nemažai esminių faktinių klaidų, kai kurie atpasakoti įvykiai abejotini, todėl kaip šaltinis jie yra vertintini labai atsargiai, ypač intarpuose pateikti "autentiškų" dokumentų tekstai bei datos. Prisimindamas pogrindžio pradžią 1940 m. rudenį Telšiuose, autorius jo veiklos pasakojimui "pasiskolina" tuo metu dar nesukurtos LLA organizacinius momentus(37,49-50). Iškraipytos, netikslios kai kurios svarbios pavardės - vieloje plk.Jono Liorento - Liorensas(37,92), Jurgio Gerulio - Garelis(37,98), plk.Svi-las buvo plk.J.Liorentą pakeitęs LLA Kauno apygardos vadas, o ne štabo operatyvinio skyriaus viršininkas(37,92). Išgalvojimai yra tai, kad Vilutis pranešė plk.Verteliui ir plk.J.Liorentui apie P.Plechavičiaus rinktinės likvidavimą (Liorentas tuo metu buvo Kaune, savo bute, ir įspėtas Prano Veverskio)(37,92); kad vokiečiai Telšiuose atkabino penkis vagonus ginklų už jiems perduotus 47 suimtus raudonuosius partizanus(37,101); plk.Sakalo nereikėjo skirti Panevėžio apygardos vadu(37,101), nes jis juo buvo visą laiką; ir t.t. Tokios klaidos savotiškai kontrastuoja su L. Vilučio publikacijų periodinėje spaudoje medžiaga, taip pat su baudžiamąja byla buvusiame KGB archyve, kuri patvirtina arešto aplinkybių bei laikymosi tardymo metu atsiminimų teisingumą(591; 483).

Patikimi J.Petraškos-Lapaičio prisiminimai apie Vaidoto partizanų grupės organizavimąsi ir veiklą(38), P.Pečiulaičio-Lakštingalos(39) ir J.Armonaičio(623) - apie Tauro apygardos partizanus. Prieš pat mirtį buvo parašyti P.Šilo atsiminimai, kuriuose atskleidžiamos "mažojo VLIKo" organizavimo aplinkybės 1944 m. vasarą, nors taip ir liks nesuprantama, kodėl autorius teigė, kad VLIKo įgaliojimai buvo perduoti ir Kaziui Škirpai(40).

Daug prisiminimų paskelbta žurnalinėse publikacijose. Apie Tauro apygardos organizavimą prisiminimus paliko kunigas A.Ylius-Vilkas, apie Šarūno rinktinę rašė A. Suraučius-Tauras, patvirtinęs ir A.Ramanausko-Vanago prisiminimų autentiškumą.

Apie 1944-1946 m. metų įvykius greta visos savo rezistencinės veiklos aprašė buvę Žemaitijos partizanai J.Žičkus-Širšė(493), J.Mocius(494) ir kt. Pastarojo prisiminimuose pasakojama ir apie brolio kunigo Algirdo Mociaus veiklą, atskleidžiant ir unikalią pasipriešinimo formą - religinį atgimimą 1945 m. vasarą.

1996 ir 1998 m. pasirodė R.Kauniečio sudaryti Aukštaitijos partizanų prisiminimų bei kitos dokumentikos rinkiniai, ypatingai plačiai apibūdinantys Vyčio apygardos partizanų vciklą(745; 924).

1990 m. A.Paulavičiaus rezistencijos kovų vaizdai(41) atgaivino dokumentinių-literatūrinių apybraižų žanrą. Tai specifinis šaltinis, pateikiantis savitą apybraižos autoriaus istorinės tiesos, išsakytos praeities liudininkų, interpretaciją, tačiau, skirtingai nuo sovietinių "apybraižų", nėra dezinformuojantis. Tokių knygelių teigiamosios pusės: faktų naujumas, nedidelės apimties ir mažiau reikšmingų prisiminimų, patikslinimų, pavardžių ir įvykių - kraštotyrinės medžiagos įvesdinimas į mokslinę apyvartą. Kartais tokiose apybraižose yra skelbiama informacija, neužfiksuota jokiuose archyvuose ir gyva tik žmonių atmintyje. Trūkumai: neprofesionalus istorinės medžiagos parengimas, žanrinė teksto kompiliacija, faktologinės klaidos, istorinių faktų nesusiejimas su konkrečia istorine aplinka, orientacija į emocinį įspūdį, literatūriškumas.

Po A.Paulavičiaus apybraižų apie Tauro apygardos partizanus(41; 42), apie juos rašė ir A.Garmutė(43; 44), atgaivindama literatūrinius brolių Lukšų, Kazimiero Pyplio-Mažyčio ir kt. Suvalkijos, Dzūkijos, Žemaitijos, Anykščių krašto partizanų vadų, eilinių, ryšininkų portretus.

J.Semaškaitė(343) parašė dokumentinę apybraižą apie partizanų iš Obelių ir Dusetų apylinkių veiklą, panaudodama A.Dručkaus atsiminimus bei jo surinktą ir išsaugotą archyvinę medžiagą, vienok labai suliteratūrindama faktus. Ją atstato A.Dručkaus(432) autorizuota apybraiža, kartu su išsaugotu Vyties kuopos archyvo likučiu bei prisiminimais, leidžiančiais patikimai atskleisti 1944-1946 m. Pasipriešinimo Rokiškio aps. faktus.

Apie Tėvynės Apsaugos Rinktinės susikūrimą ir veiklą apybraižą pagal savo ir periodinėje spaudoje skelbtus bei neskelbtus prisiminimus parašė V.Kazlauskas(342). Leidinys vertingas tuo, kad pirmasis plačiau aprašė šias istorinėje literatūroje faktiškai nežinomas lietuvių kovas, susistemino prisiminimų faktus ir net pabrėžė jų neišvengiamą prieštaringumą, nesant išlikusių dokumentų, kritiškai įvertino iki tol išeivijoje paskelbtus faktus apie žuvusius prie Sedos ir kt. Kaip šaltinis jis yra labai daugiasluoksnis, istorinė tiesa pinasi su literatūrine išmone, kai kurie faktai prieštarauja patys sau ir neigia vienas kitą net pačiame tekste. Autorius teigia, kad savanorių pasitraukimas iš Zarasų buvo iš anksto suplanuotas ir numatyta susirinkimo ir kautynių vieta prie Sedos, kas tikrai neįtikėtina; kunigas dr.J.Steponavičius visur laikomas LLA nariu ir net Zarasų LLA vadovu, nors iš tikro šis rezistentas buvo krikdemiškosios pakraipos ir Lietuvių Tarybos narys, kaip Zarasų aps. viršininkas stengęsis vienyti visas pogrindžio jėgas. Tas pat pasakytina apie rinktinės vadovybę, kuomet jos vadu įvardijamas plk.M.Kareiva, kai tuo tarpu iš priede pateikto dokumento aiškiai matyti, kad juo buvo kpt.I.Jatulis, o M.Kareiva vadovavo 1-ajam Lietuvių pulkui(342,54). Kpt.Čėsna tame pačiame puslapyje vadinamas tai Jonu, tai Vytautu(342,15). Vienas skyrelis skirtas rinktinės organizacinei struktūrai, tačiau iš jo ji tikrai nepaaiškėja, tik dar labiau sukomplikuoja struktūrinį pažinimą: neaišku, kur dingo 2-asis pulkas ir ar jis išvis toks buvo.

Panašias kritines pastabas galima išsakyti ir apie naująjį V.Kazlausko(941) leidinį, kur autorizuojamas ypač vertingas mjr.A.Urbono ir kpt.J.Čėsnos išsaugotas Tėvynės Apsaugos rinktinės štabo archyvas, pateiktas be jokio mokslinio parengimo, komentarai neatskirti nuo pačio dokumento teksto, su prisiminimų intarpais. Kadangi nepateikta jokių faksmilių, o pats archyvas nežinia kur saugomas, ateityje gali iškilti spausdintos medžiagos patikimumo problema.

Nemažai informacinės medžiagos išleista provincijoje. Čia dažniausiai buvo spausdinami partizanų sąrašai, vietos rezistentų biografijos bei nuotraukos, nedidelės apimties liudijimai. Apie Kėdainių krašto partizanus surinktą informacinę medžiagą paskelbė I.Meškauskas(45; 700); Alantos apylinkėse veikusius kovotojus mena A.Šiukščiaus(430) surinkta prisiminimų medžiaga bei sąrašai; Pietų Žemaitijos, Raseinių rajono - V.Steponaitis(311; 873).

Atskirą grupę sudaro leidiniai, kurie jungia įvairiapusius šaltinius: dokumentines apybraižas, atsiminimus, mokslinius straipsnius, dokumentus bei kitą įvairiausią informacinę medžiagą.

A.Šimėnas(431; 898) savo apybraižose bei straipsniuose, kuriuose asmeniniai prisiminimai persipina su surinktais, atskleidžia plačią laisvės kovų panoramą Panevėžio krašte, nemažai vietos skiria jo pradžiai 1944-1945 m., okupantų terorui. Autorius nevengia kritikos, pvz., "nuvainikuoja" sovietmečiu V.Jasinsko sukurto Subačiaus stribo Ramono įvaizdį, atskleidžia tikruosius partizanų žūties ir išdavikų (J.Kanapecko ir kt.) veiklos faktus. A.Šimėnas pateikė ir vieną kpt.I.Pucevičiaus-Radvilos žūtį paaiškinančių versijų, su kuria nenorėjo sutikti V.Vaitiekūnas.

S.Abromavičiaus sudarytame rinkinyje pateikta unikalios dokumentikos bei prisiminimų apie Didžiosios Kovos apygardos partizanus(444). Apie Tauro apygardos partizanų kovas prisiminimų ir straipsnių rinkinį sudarė V.Šemeta(486). Jiems skirta ir A.Vilutienės parengta prisiminimų rinktinė(624), kurioje spausdinami prisiminimai, liudijimai, bandant juos papildyti ir patikslinti informacija iš archyvų. Žemaitijos partizanams skirias M. Alūzaitės-Kuličauskienės sudarytas rinkinys(834). Kęstučio apygardos kovotojus aprašo 6-asis "Aitvarų" numeris(884), rinkinių yra apie Dainavos apygardos partizanus(876).

Šaltiniais tenka laikyti ir M.Bloznelio(875) bei V.Ašmensko(874) studijas apie Lietuvos Išlaisvinimo Tarybą (LIT) ir Lietuvos Tautinę Tarybą (LTT), paremtas buvusio KGB archyvo baudžiamųjų bylų medžiaga ir prisiminimais. Šiuos du leidinius jungia bendras bruožas: nedidelės apimties veikla yra ypatingai išplečiama ir rezistencine veikla tampa viskas, prie ko prisilietė autoriai. Bet koks susitikimas ar pokalbis jau traktuojamas kaip "ryšių su partizanais" ar kitomis grupėmis užmezgimas ir netgi paėmimas į savo vadovybę, kai tuo tarpu tiek pirmosios LIT sudėties, tiek LTT veikla truko ypač trumpai - du mėnesius, per kuriuos buvo daugiau veikiama teoriškai nei praktiškai. M.Bloznelis, plačiai išdėstydamas pogrindinės organizacijos bei jos veiklos teoriją, studijoje to nesilaiko. Pasak jo, viskas su kuo turėjo kontaktų keliolika LIT narių, virsdavo inkorporacija į LIT ar bent į jos įtaką. Taip LLA Meiliškių apylinkės organizatoriaus, partizanų būrio vado V.Kūročkos gydymasis Kaune virsta interpretacija apie Kėdainių aps. partizanų priklausymą LIT, pastarajai priskiriamos kelios LLA pogrindžio grupės ir t.t. Tikrovėje LIT ir LLA net nelygintini pagal savo svarbumą, reikšmę ir įtaką Pasipriešinimui.

M.Bloznelis, nepasiremdamas jokiu šaltiniu, vadina J.Keliuočio prisiminimus KGB falsifikatu, nes juose neigiamai atsiliepiama apie LIT(875,6); menkina LLA, vadindamas ją "popierine" organizacija, palyginus su LIT, kuri buvo "skirta ne įsiamžinti istorijoje, bet laiduoti maksimaliai konspiracijai ir efektyvumui"(? - K.K.)(875,27). Paradoksas, bet organizacijos įkūrėjai nežino ką jie leido: L.Dambrausko prisiminimuose bei M.Bloznelio prisiminimų rankraštyje minimas LIT leidinys "Aušra", o baudžiamosiose bylose atrandame "Lietuvos žodį". Autorius knygą vadina medžiaga studijai, tačiau tiesmukiški teiginiai ir vertinimai, paremti vien buvusio KGB archyvo medžiaga, pateikiama be jokios kritinės analizės, rodo kaip okupantų paliktieji "šaltiniai" gali atitinkama ideologiška linkme veikti ir šiandien. Knygoje gausu ir tiesioginių vertimų iš rusų k., pvz."brigada", partizanų rinktinės reikšme.

Savaip reikšmingi to meto amžininkų, nors ir nedalyvavusių Pasipriešinime, tremtinių ir kt. prisiminimai, kuriuose charakterizuojama 1944-1946 m. epochinė dvasia ir kasdienybė. Juose pasipriešinimas tarsi stebimas iš šalies, ne visuomet jis priimamas koks buvo iš tikrųjų, o samprotavimai dažnai priešingi rezistencinei sampratai, nors lojalumas Tėvynei, idėjai, lietuvybei, moralinėms vertybėms yra neabejotinas. Kitaip tariant, šie prisiminimai greta faktų atskleidžia tiek Pasipriešinimo, tiek okupantų slopinimo veiklos giluminę įtaką visuomenės sąmonei ar tam tikriems poelgiams. Šiuo požiūriu yra įdomus kunigo F.Jaramino 1945-1946 m. dienoraštis, atskleidžiantis kasdieninio gyvenimo panoramą, stribų siautėjimus Biržų aps., niekur nesikišančio intelektualo akimis išoriškai stebima "miškinių" veikla(565).

T.Kačiukaitė parašė atsiminimus apie Žemaitijos Bažnyčios hierarchų V.Borisevičiaus, Pranciškaus Ramanausko ir kt. kunigų likimus(496). Dėl vyskupo V.Borisevičiaus tragedijos autorė kaltina kanauninką J.Juodaitį bei "užsienio tarnybų žvalgybos štabą" (Žemaičių Legioną)(496,46). Iš prisiminimų matyti, kad autorė buvo giliai sukrėsta V.Borisevičiaus arešto ir kaip daugelis to meto žmonių ieškojo tiesioginio šio atsitikimo kaltininko, kai iš tikro visų Lietuvos vyskupų likimas jau buvo iš anksto nulemtas pačio okupacijos fakto. "Ryšiai ir parama" partizanams buvo tik pretekstas susidoroti su vyskupu ir kt., nes pagrindinė to priežastis buvo nepaklusimas sovietų įsakymui paskelbti naują ganytojišką laišką(496,51), tuo pat metu reiškiantis ir visos Bažnyčios atsisakymą bendradarbiauti su sovietais. T.Kačiukaitė be pagrindo bendradarbiavimu su NKGB kaltina kanauninką J.Juodaitį(496,48), nes pastarojo, kaip kunigų seminarijos rektoriaus, santykiai su minėta okupantų institucija buvo ne tokie jau paprasti ir taip tiesmukiškai (ten vaikštai - vadinasi, kaltas) suvokiami. Autorė negalėjo žinoti, kad jos, J.Juodaičio, vyskupų aplinkoje be labai artimo jai 2-M(a.sl.), buvo ir daugiau tikrų informatorių(645,55).

Vakaruose natūraliai išsakomus, tikroviškus prisiminimus apie Pasipriešinimą pradėjo skelbti žymiai anksčiau negu Lietuvoje, tačiau išsamiau buvo aprašyta daugiausia antinacinė rezistencija arba 1944 m. vasaros įvykiai. Iš jų išsiskiria leidinys, skirtas LLK Sąjungos veiklai įamžinti, paremtas jos vadovų surinkta archyvine medžiaga(108). Paminėtini E.Juciūtės(295), J.Keliuočio(327) prisiminimai, vaizduojantys antrosios rusų okupacijos pradžioje susiklosčiusio gyvenimo paveikslą, inteligentijos padėtį.

Lietuvos laisvinimo pastangas užsienyje gvildeno memuarinio pobūdžio apžvalginės istorinės apybraižos apie ALT(452), BALF(237), VLIK(269) veiklą. Jas rašant buvo naudojami organizacijų veiklos dokumentai bei jų vadovų prisiminimai. Savo prisiminimų fragmentus yra paskelbę S.Žakevičius-Žymantas(lOl), S.Lušys(488) ir kt. Iš naujausios memuarinės literatūros išsiskiria V.Sidzikausko prisiminimai(564), leidžiantys detaliau nušviesti VLIKo delegatūros Berlyne transformaciją į egzilinį VLlKą, laisvinimo veiklos sunkumus 1944-1946 m. pralaimėjusios Vokietijos teritorijoje.

Laiko pokyčiai sąlygojo tokius atsiminimus kaip buvusio generalinio tarėjo prie vokiečių J.Matulionio(365), J.Pyragiaus(410), K.Radvilėno(418), atskleidžiančių lietuvių bandymus organizuoti priešbolševikinį pasipriešinimą kartu su vokiečiais, tautiečių likimus Vokietijoje, santykius su vokiečių karine žvalgyba - Abveru.

Literatūriniam-istoriniam žanrui priskirtinas 7-ojo dešimtmečio pabaigoje JAV pasirodęs V.Ramojaus(Vlado Būtėno) dviejų tomų veikalas(46; 47). Jis buvo istoriko K.Girniaus kritikuotas, nurodant, kad autorius "tik perpasakoja Lietuvos spaudoje skelbtą medžiagą, ne kartą sumaišydamas datas ir partizanų vienetus, vaizduoja kovas supaprastintai ir iškreiptai, ir turi vien šiek tiek bibliografinės vertės"(48,26). Pritariant dėl klaidų ir netikslumų, tenka pažymėti, kad V.Ramojus rėmėsi ir pačių partizanų liudijimais, skelbtais išeivijos spaudoje bei gautais iš Lietuvos, B.Kviklio archyvu(46,9). Dokumentų apie rezistencines kovas siuntimas įvairiais, ypač asmeniniais, kanalais į Vakarus vyko visą okupacijos metą ir išeivijos autoriai naudodami šią medžiagą ne visuomet galėjo nurodyti šaltinį ar jį patikrinti. Pernelyg didelis kritinis požiūris į V.Ramojaus straipsnių rinkinį neleido K.Girniui panaudoti tokių objektyvių žinių apie rezistencijos vadus kaip kpt.Albiną Tindžiulį-Dėdę ir kt.

Šaltinių apžvalga liudija, kad Pasipriešinimo istorijos šaltiniai yra sudėtingi, daugiasluoksniai ir pažinimas galimas tik lyginant įvairovėje. Dvi pagrindinės šaltinių grupės - okupantų ir Pasipriešinimo dokumentai nėra lygiaverčiai: sukauptu informacijos kiekiu pranašesnė okupantų surinkta medžiaga, tačiau didesnio patikimumo ir tuo pačiu platesnio panaudojimo efektyvumo lygis yra rezistencinės medžiagos pusėje. Negalima parašyti objektyvios pasipriešinimo istorijos vien iš okupantų sukauptos medžiagos.

1944-1946 m. šaltinių ypatybė yra ta, kad jie turi labai ryškų vykusio karo sąlygų antspaudą - nemažai įvykių nebuvo patikimai ar išvis dokumentuoti, o esama archyvuose sukauptoji dokumentika ne visada patikimesnė už atsiminimus. Daugeliu atvejų pastarieji yra vienintelis šaltinis ir jų vertingumas pastebimas konkrečiu atveju.

Esama šaltinių bazė leidžia objektyviai dokumentuoti 1944-1946 m. pasipriešinimo pradžios antrajai rusų okupacijai istorinę raidą, formuluoti, kelti ir spręsti esmines laisvės kovų problemas. Medžiagos naujumas sąlygoja ir neišvengiamą empiriškumą net sintetinėje studijoje.

Savitą šaltinių grupę sudaro periodinės spaudos publikacijos. Paprastai laikraštinės bei žurnalinės publikacijos nėra vertinamos kaip rimtas šaltinis, tačiau XX a. pabaigoje, kuomet per jas plūsta didžiulis informacijos srautas, ignoruoti jas būtų klaidinga ir netikslinga. Pasipriešinimo istorijos atveju jos svarbios dar ir tuo, kad spaudos puslapiai iki pat šios dienos yra ideologinės-propagandinės kovos arena ir publikacijų analizė leidžia surasti net vienos ar kitos istoriografinės koncepcijos ištakas. Visą periodinę spaudą galime suskirstyti į kelis pogrupius: Pasipriešinimo, oficialiąją so-vietinio-okupcicinio laikotarpio, Sąjūdžio periodo ir šiuolaikinę spaudą.

Pasipriešinimo spauda, kurią sudaro partizanų ir pogrindžio leisti periodiniai ir vienkartiniai leidiniai, pati yra fiksuojamas kaip istorinis faktas, o jos turinys yra reikšmingu, dažnai vieninteliu šaltiniu pasipriešinimo sąjūdžio politinei-socialinei programai, dvasiniam jo pasauliui atskleisti. Dauginimo technikos išplitimo dėka su daugelio leidinių kopijomis galima susipažinti bet kurios didesnės bibliotekos saugyklose.

"Disidentinio" laikotarpio pogrindinė spauda, pasirinkusi nesmurtinio pasipriešinimo propagandą bei okupacinio režimo nusikaltimų demaskavimą, keletą straipsnių skyrė ir su partizanų kovomis susijusiai istorijai. Tačiau jie negalėjo būti rimta atsvara okupantų ideologinei kampanijai, ir ne tik dėl jų retumo, bet ir dėl faktinių klaidų: pvz., "Aušroje" skelbtas straipsnis iš partizaninio judėjimo istorijos apie Šiaurės Lietuvos partizanų vadą Kazimierą Kalpoką, be kai kurių autentiškų jų autoriaus prisiminimų faktų, yra legendinis gandų perpasakojimas(792).

Oficialioji sovietinio-okupacinio laikotarpio spauda atspindi priešo propagandos genezę nuo pat agresijos pradžios. Kaip istorinis šaltinis ji yra menkavertė, nes piešia abstraktų Pasipriešinimo "žiaurumą" ir jo dalyvių "nusikaltimus", dažniau kalbėdama apie to meto kolaborantų gyvenimą ir žūtį, nenurodant konkrečių įvykio aplinkybių. Juo labiau kad šios temos gvildenimas buvo susijęs su okupantų specialiųjų tarnybų propagandiniais poreikiais ir didžioji dauguma publikacijų turėjo konkretų ideologinį tikslą, buvo susijusi su tam tikrais politiniais įvykiais. Straipsniai į spaudą buvo rašomi pačių saugumiečių, jų agentų arba jų užsakymu. Daugiausia publikacijų paskelbė "Tiesa", "Komjaunimo tiesa", "Valstiečių laikraštis", rajoniniai ir miestų laikraščiai, žurnalai "Švyturys", "Jaunimo gretos", "Nemunas" ir kt.

Iki 1949 m. spaudoje dar buvo skelbiami partizanų "atvirų teismo procesų" aprašymai, vėliau pasakojama tik apie stribus, komunistus, komjaunuolius ir kitus okupantų pareigūnus bei šnipus. Nuo 1959 m. birželio 17-30 d. M.Chieno, KŠmigelskio ir E.Uldukio straipsnio "Vanagai iš anapus" "Sovietskaja Litva" laikraštyje prasidėjo naujo tipo propagandos rašiniai. 1960 m. vasario 20 d. "Tiesoje" buvo išspausdintas J.Deksnio laiškas "Kodėl aš su jais nutraukiau santykius", 1962 m. "Švyturio" Nr.9-11 - "Iliuzijų sudužimas". Pastarieji straipsniai didesnę sumaištį kėlė tarp politinės išeivijos, o Lietuvoje tai buvo kasdieninės sovietinės ideologinės indoktrinacijos dalis.

Nuo 1988 m. lietuvių tautai atgaunant istorinę atmintį, specialiosios okupanto tarnybos dar bandė kontroliuoti objektyvios tiesos atskleidimo procesą, parinkdamos subtilesnius, pritaikytus demokratijai metodus.

"Persitvarkymas" istorijos apie okupacinį laikotarpį srityje prasidėjo S.Pečiulio straipsniu "Akla praeities nostalgija", paskelbtu "Komjaunimo tiesoje"(85), polemizuojančiu su istoriko A.Augaus rašliava apie "klasių kovos aštrumą Lietuvoje socializmo kūrimo laikotarpiu"(86). Po to sekė ortodoksalaus komunisto istoriko prof.J. Jarmalavičiaus antpuolis prieš S.Pečiulį ir jo požiūrį(87), pagimdęs ištisą polemikos griūtį. "Tiesoje", "Komjaunimo tiesoje", "Literatūroje ir mene", "Gimtajame krašte" ir kt. ginčijosi, išsakė savo nuomonę istorikai, rašytojai, inteligentai ir paprasti žmonės. Diskusijos laužą karts nuo karto pakurstydavo stribų, "nukentėjusių" nuo partizanų "smurto" laiškai, ortodoksinių komunistų rašiniai. Šiame demokratijos įkarštyje retas susimąstydavo, kad diskusija faktiškai vyksta komunistinėje spaudoje, bandančioje prisitaikyti prie laikotarpio sąlygų, kontroliuojamoje redaktorių, pagal nurodymus iš tam tikrų įstaigų sprendžiančių, kokią "viešumo" dozę būtina pateikti konkrečiu momentu. SSKP padalinio LKP vadovybė tokiu būdu tapo persitvarkymo ir istorinės tiesos atskleidimo "pradininkė", buvo sukurta net rašytojo R.Gudaičio vadovaujama komisija prie LKP CK partijos praeičiai įvertinti, kuri vienok taip ir nepabaigė savo darbo, nes kaip norima padaryti nebuvo įmanoma: istorijoje kolaboracija ir liko kolaboracija, o rezistentai - rezistentais.

Šiame fone ryškėjo ir KGB bandymai formuoti tam tikrus žmonių požiūrio į praeities įvykius stereotipus bei primesti istoriografinio ginčo taisykles. Pagal jas pirmiausia buvo kvestionuojama pati rezistencija kaip reiškinys, toliau jos "idealizavimas", vėliau vykdoma atskirų įvykių ar žmonių kompromitacija bei ideologinis skaldymas bei supriešinimas. Pats stereotipo suformavimas buvo dviejų lygmenų. Pirmuoju atveju jį formavo žemo lygio rašinėliai bei "laiškai", turintys kaip taisyklė tam tikrą dialektinės tiesos grūdą, besiorientuojantys į žemesnio išsilavinimo visuomenės dalį - ypač kaimiečius bei senesniąją kartą, tarp kurių dar tebebuvo gyva šios epochos atmintis. Todėl ilgiausiai Pasipriešinimo temą iš vidaus "sprogdino" "Valstiečių lakraštis", o "antibanditinių laiškų" paskelbė net... žurnalas "Šluota", Įdomu, kad praktiškai visuose leidiniuose buvo kartojamas "Komjaunimo tiesos" Pečiulio-Jarmalavičiaus scenarijus: "Valstiečių laikraštyje" D.Kasulaitienės atsiminimus "sutaršė" vairuotojas K.Matulaitis, kuris "puikiai žinojo, kaip viskas buvo iš tiesų" ir neišsigando net "Sąjūdžio juodųjų knygų"(581; 582). "Šluota" antibanditinių laiškų temai pagrįsti "susirado" partizaną Stasį Sudniką-Diemedį ir pan. Intelektualams apdoroti buvo skirias aukštesnis lygmuo - rašytojų bei istorikų rašiniai. Nemažai "skaldytojiška" dvasia parengtų rašinių buvo paskelbta buvusių tremtinių, politinių kalinių bei tų, kurie "niekur nesikišo" vardu, kas turėjo parodyti ypatingą spaudos "objektyvumą".

Vienas iš svarbiausių dirbtinai sukurtų stereotipų yra abstraktaus partizanų teroro įvaizdis. "Tragiška ir pagrindinė Pasipriešinimo nuodėmė yra ta, kad jis priėmė Stalino klasių kovos "žaidimo" taisykles", net "karščiausi rezistencijos apologetai" bijo "nekalto kraujo gniutulo" ir reikia atitinkamai pavadinti tas partizanų "organizaci-|as ant kurių sąžinės guli tūkstantinės nekaltos aukos", - rašė politkalinys V.Junkaitis iš Jonavos(578). Rašytojas V.Radaitis, "susipažinęs" su A.Ramanausko-Vanago baudžiamąja byla, bandė įpiršti nuomonę, kad paskutinysis partizanų vadas teismo proceso metu pripažino partizanų "terorą ir atsiprašė aukų". Tuo tarpu šiandien paskelbti dokumentai liudija, kad A.Ramanauskas buvo taip nukankintas, kad teismo metu negalėjo suvokti aplinkos, o visos bylos "surašytos" tiesiog krauju(88,188-190).

Istorikas H.Šadžius "pasenusią" klasių kovos teoriją bandė tuoj pat pakeisti kita niekuo nepagrįsta "pilietinio karo" koncepcija(89). Dar neseniai smarkiai kritikavę "vieningosios srovės teoriją" ir mėginimus "nukrypti nuo partinių pozicijų vertinant praeitį ir liaupsinant apolitiškumą bei objektyvizmą"(90,143-144), partiniai propagandistai ėmė "kritikuoti" besiformuojančią naują praeities intcpretaciją, kuri "neretai pabrėžtinai ignoruoja socialinį-kultūrinį pertvarkymų turinį (? - K.K.), kartais labiau negu išeivijos literatūroje idealizuoja nepriklausomą Lietuvą"(89). Objetyvistams pritarė "liaudis": požiūryje į partizanus tiek juodintojai, tiek baltintojai "vengia pasakyti tikrą tiesą: didžiulė dauguma jų (miškinių - K.K.) - paprasti kaimo berneliai, kuriuos į miškus suvijo pokario metais paskelbta mobilizacija. Tai tie kaimo jonai, petrai, vytautai vėliau virto perkūnais, ąžuolais, beržais"(579). Nuo vietinių problemų - stribų gynimo ar puolimo buvo peršokama prie filosofinių apmąstymų, ypač dilemos, kas tikslingiau - priešintis ir žūti ar prisitaikyti ir išlikti, "tikintis išlaikyti tautinę gyvybę nors ir nesuverenioje Lietuvoje" - gvildenimo.

Aptartieji įvaizdžiai tokiu būdu nėra mokslinės koncepcijos, o tik subtili ankstesniojo okupacinio laikotarpio ideologijos transformacija. Jie nurodo tas, jau istoriniuose darbuose skelbiamas koncepcijas, su kuriomis mokslinė polemika neįmanoma, nes jos pagrįstos ne faktais arba ypatingai subjektyviu jų naudojimu.

Nuo 1989 m. naujų, iki tol slopintų žinių ėmė skelbti Sąjūdžio, ypač vietiniai leidiniai, iš kurių išsiskiria Panevėžio "Laisvas žodis", Marijampolės "Dobilas" ir kt. Iš publikacijų išsiskiria "Laisvajame žodyje" R.Giriečio (R.Kauniečio) parengtas, panaudojamas kaip reikšmingas šaltinis, straipsnių bei prisiminimų ciklas apie Panevėžio aps. veikusius Vyties apygardos Kupiškio apylinkių partizanus, okupantų teroro bei genocido faktus ir kt. Vertingus pasakojimus, dokumentus, straipsnius paskelbė žurnalas "Žaltvykslė". LPKTS laikraštis "Tremtinys", leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28 d., šiandien vienintelis periodikoje pastoviai skelbia medžiagą (daugiausia atsiminimus) apie Pasipriešinimą.

Pirmieji Sąjūdžio bei jo sparno spaudos leidiniai skelbė daugiausia su tremtimi susijusią medžiagą, o rašiniai apie Rezistenciją pasirodo žymiai vėliau - nuo 1990 m. Iki pat 1991 m. pastarosios temos praktiškai neminėjo "Kauno aidas", visiškai ignoravo Vilniaus "Sąjūdžio žinios", "Atgimimas", "Respublika", dalis vietinių laikraštėlių. Tai sąlygojo politinis laikotarpio bei atskirų asmenų konformizmas: kompromiso paieškos eroje tirti bekompromisinės kovos reiškinį buvo ne tik neatsargu, bet ir nenaudinga...

Panašios baimės niekada neturėjo išeivijos spauda, kuriai Rezistencijos istorija visuomet buvo Lietuvos istorijos dalis, tirtina nepriklausomai nuo dienos konjunktūros. Kaip šaltinis, išeivijos spaudos rašiniai yra vertingiausi atskleidžiant Lietuvos laisvinimo akcijos eigą Vakaruose, politinių komitetų (VLIKo, ALTo ir kt.) veiklą, 1944 m. vasaros padėtį Lietuvoje, išeivių gyvenimą bei politinę veiklą okupacinėse zonose Vokietijoje. Tarp įvairių srovių bei asmenų vykusioje polemikoje taip pat galima atsekti tam tikrų istorinių koncepcijų šaknis, suprasti ir paaiškinti vakariečių idealizmą. Daugiausia rašė žurnalai "Į Laisvę", "Karys", "Akiračiai", "Tėvynės sargas" ir kt., laikraščiai "Dirva", "Draugas" ir kt.

Šiuolaikinės laikraštinės publikacijos, pasirodžiusios atsivėrus pagrindiniams archyvams, deja, vėl patvirtina mokslininkų nuostatas, kad laikraštinėmis, o daugeliu atveju ir žurnalinėmis publikacijomis nerekomenduotina nei remtis kaip šaltiniu, nei priimti jas istoriografinės kritikos objektu. Tik, skirtingai nuo okupacijos ir pereinamojo periodo ideologinių stereotipų, šiandien siūlomas grafomanų primityvizmas kartais demonstruoja visišką asmens infantilizmą, nepagarbą skaitytojui ir savo šalies praeities negerbimą. Tai galiausiai panaudojama kaip pretekstas sąmoningam Pasipriešinimo istorijos tyrimo ignoravimui. 1997 m. Mokslo tarybos priimtame "prestižinių" mokslinių leidinių sąraše akivaizdžiai ignoruojami Pasipriešinimo istorijai tirti skirti specializuoti leidiniai, pvz., "Laisvės kovų archyvas", "Genocidas ir rezistencija", "Lietuvos archyvai", o tuo pačiu ir nepriklausomas mokslas.

Nepaisant gausios literatūros apie Pasipriešinimą, darbų, turinčių išliekamąją istoriografinę vertę, nėra daug. Be to, istorinio tyrinėjimo sąvoką moderniosios istorijos atveju esame priversti taikyti ir ne tik istorikų, bet ir žurnalistų, politologų, kraštotyrininkų darbams. Klasifikuoti šią literatūrą yra sudėtinga, nes dažnai (ypač naujausiuose darbuose) rutuliojamos kelios prieštaraujančios pačios sau koncepcijos, nėra moksliniams darbams privalomos istoriografinės apžvalgos, iš kurios būtų galima spręsti apie autoriaus naujoviškas mintis, o pastaruoju metu tarsi formuojasi "vieningoji srovė", t.y. skirtingų krypčių atstovai taikiai susiburia po vieno leidinio stogu (PLP leidžiamos "Lietuvos kovų ir kančių istorijos" serija "Genocidas ir rezistencija").

Chronologiniu požiūriu skirtina literatūra, parašyta iki nepriklausomybės atkūrimo (santykinė riba 1989-1990 m.) ir po jos. Pagal parašymo vietą skirtini darbai sukurti Lietuvoje ir užsienyje. Pagal kuriamas koncepcijas vėlgi turime dvi pagrindines sroves: sovietmečio "istoriografiją" ir jos idėjų įtakoje išlikusių autorių darbus bei rezistcncinę-išeivijos istoriografiją ir jos tęsėjus laisvojoje Lietuvoje. Pagal kriterijų visumą galima apibrėžti keturias svarbiausias istoriografinės literatūros grupes: a) antirezistencinės, b) tradicinės, c) rezistencinės-išeiviškosios, d) archyvinės. Pastarosios trys grupės aptariamos kaip mokslinė istoriografija, o pirmoji - kaip ideologinė-propagandinė dezinformacija, kurioje istoriografiniai principai tėra išviršiniai rėmai suteikti melui tiesos pavidalą.

Antirezistencinei "istoriografijai" yra skiriami visi sovietmečiu sukurti darbai, gvildenę vienokius ar kitokius Lietuvos gyventojų pasipriešinimo bei jo slopinimo veiksmus. Pirmaeilis šios grupės leidinių aptarimas leidžia pastebėti iš tikro neegzistuojančias Pasipriešinimo istorijoje problemas ir išvengti beprasmės, nevaisingos polemikos.

Visi be išimties okupacijos metais paskelbti darbai remiasi viena vienintele koncepcija ir skiriasi tarpusavyje tik faktų kiekiu bei aprašoma visuomeninio gyvenimo sfera. Minėtą koncepciją iš tiesų kūrė ne istorikai, o specialiųjų tarnybų praktikai. Jos esmė - banditizmas vakariniuose SSRS rajonuose buvo viena iš nuverstų eksploatatorių klasių, radusių aktyviausių fašistų paramą, pasipriešinimo forma. Banditų veiksmai buvo kaitinami iš užsienio, nes, be kita ko, nacionalistinės organizacijos nuo pat įsikūrimo buvo glaudžiai susijusios su reakcingiausiais kapitalistinių valstybių sluoksniais ir paklusniai vedė ardomąją veiklą prieš SSRS. Ginkluotas nacionalistinis-banditinis pogrindis LSSR teritorijoje imperialistinių žvalgybų sumanymuose turėjo sudaryti socialinę bazę Tarybų valdžios ardymui iš vidaus. Nacionalistinės banditų grupuotės užsiėmė masiniu teroru, šnipinėjimu, vykdė diversinius aktus ir kitus nusikalstamus veiksmus, išreikšdami savo neapykantą darbo žmonėms, pasirinkusiems socialistinį gyvenimo būdą, ir žiauriais susidorojimais su partiniais, sovietiniais, komjaunimo aktyvistais, teisėtvarkos organų darbuotojais, su visais, kas įžengė į socialistinių pertvarkymų kelią. 1951 m. pabaigoje organizuotas buržuazinių nacionalistų pasipriešinimas buvo nuslopintas jėga, pavieniai banditai kai kuriuose rajonuose veikė iki 1954 m. Koncepcija išreiškė oficialų Sovietų Sąjungos požiūrį ir buvo vienoda visiems kraštams, kuriuose vyko panašūs procesai: Lietuvai, Latvijai, Estijai, Ukrainai, Baltarusijai(316). Vietos "istoriografams" belikdavo remiantis specifiniais faktais ir komunizmo "klasikų" postulatais "įrodyti" tai, kas turėjo būti įrodyta.

Pirmą kartą aptariamos koncepcijos metmenys išryškėja 1945 m. LSSR NKVD-NKGB komisaro J.Bartašiūno atsišaukime į Lietuvos gyventojus(49), vėliau L.Rūtėno propagandinėje brošiūroje(50) ir net J.Bulavo, įrodinėjančio partizanų ryšius su vokiečiais, monografijoje(51). Jau 1948 m. J.Mickevičiaus propagandinėje brošiūroje(530) aptariama koncepcija pateikiama lietuviškoje specifikoje: "aštri klasių kova" pasireiškia "darbo žmonių kovos prieš buržuazinį-buožinį banditizmą" forma, šią kovą vykdo "sumuštų išnaudotojų klasių likučiai", svarbiausias "socialinis buržuazinio nacionalizmo ir banditizmo ramstis yra buožija" ir "reakcinė katalikų dvasininkija, kuri yra idėjinis buržuazinio nacionalizmo įkvėpėjas ir banditizmo organizatorius"; pagrindinis pasipriešinimo tikslas yra atkurti Lietuvoje "kapitalistinę vergiją", o jo intensyvumas priklauso nuo sovietų valdžios stiprėjimo ir "buržuazinių nacionalistų" silpnėjimo; nors pasipriešinimas yra beprasmiškas, išnaudotojų klasės, anot Stalino, savanoriškai "neužleidžia savo pozicijų tarybinei santvarkai, nepasitraukia ir nenutraukia pasipriešinimo", o kadangi tai "klasių kovos vystymosi dėsnis" - "nacionalistiniai banditai patys nežlugs - juos reikia pribaigti ir įversti į duobę"(530,5-6,37).

Komunistinė koncepcija pakartota "archyvinių dokumentų" - šaltinių įvaduose, kai kur bandant "moksliškai ją pagilinti": pagal žinomiausią to meto šios srities specialistą B.Baranauską net "buržuazinių nacionalistų įsteigtų organizacijų pavadinimai rodė jų pašėlusį norą atstatyti buržuazinę santvarką, pasigrobti valdžią ir užimti joje didelių viršininkų postus"(4,12).

Po poros dešimtmečių nuo partizanų karo pabaigos pasirodo pirmieji istorikų "darbai" Pasipriešinimo ir kovos prieš jį tematika: 1970 m. Tartu universitete disertaciją rusų kalba "Nuverstųjų išnaudotojų klasių pasipriešinimo slopinimo funkcijos įgyvendinimas Tarybų Lietuvoje 1940-1951 metais" apsigynė teisininkas R.Stanislovaitis(52,7); 1972 m. "Lietuvos Komunistų partijos kova prieš buržuazinį nacionalizmą socializmo statybos metais respublikoje" - istorikas A.Augus(93). "Lietuvos TSR periodinė spauda kovoje prieš buržuazinį nacionalizmą (1944.VII-1952 m.)" -S.Laurinaitis(359,13). 1976 m. pasirodo apibendrinančioji A.Rakūno knyga(52), J.Aničo katalikiškojo klerikalizmo "kritika" ir "pokario klasių kovos" kontekste(53).

Visa paminėta "istoriografija" rėmėsi "patyrusios čekistų" grupės parengtais šaltinių rinkiniais, ribota informacija. Dėl to naujausi darbai- B.Vaitkevičiaus(91), S.Laurinaičio ir A.Rakūno(92) - tebuvo anksčiau žinomų faktų kartojimas, perpasakojant minėtą "klasių kovos" koncepciją. Savo leidinėlyje S.Laurinaitis ir A.Rakūnas nesidrovėjo net prigalvoti nebūtų dalykų, pvz., teigdami, kad suimtas partizanas K.Kalpokas"prisipažino, kad jis ir jo gaujos nariai kirviais nukapodavę savo aukoms galvas arba kankindavę jas vinių prikaltose statinėse"(92,80), kai tuo tarpu šio absurdo neteigė net 5-asis Archyvinių dokumentų rinkinys, paskelbęs medžiagą apie šį partizaną. Kaip "istorinis šaltinis" skelbiamas iš knygos "Vanagai iš anapus" paimtas Skrajūno raportas apie Alovės vls. Butrimiškių kaime 1946 m. balandžio 12 d. sušaudytas šeimas, sąmoningai klastotę priskiriant J.Lukšai, kuris ne tik kad niekada nepartizanavo Alovės vls., bet ir tuo metu atliko Geležinio Vilko rinktinės, veikusios Prienų vls., štabo spaudos ir informacijos skyriaus viršininko pareigas; nekreipiant dėmesio į lai, kad kitame "dokumentinime leidinyje" šis raportas pasirašytas Snaiperio ir inkriminuojamas A.Ramanausko-Vanago junginiui(275,56). Prie šio K.Girniaus pastebėto fakto tenka tik pridurti, kad minėtas "dokumentas" buvo labai mėgiamas cituoti - pradedant "istorijos mokslų kandidatu" S.Laurinaičiu(375) ir baigiant "kolūkiečiu" J.Kažemekaičiu (jau "perestroikos" metais)(376).

Visi sovietinės "istoriografijos" darbai iš tikrųjų tebuvo veidrodinis literatūros, leidžiamos ir prieinamos tik siauram skaitytojų ratui, atspindys. Okupacijos sąlygomis Pasipriešinimas iš tikro buvo politinė ir praktinė problema, o ne istorija. Pasipriešinimą pažinti buvo labiau suinteresuoti tie, kurie praktiškai jį turėjo ir slopinti. Tam tikslui ir buvo skirti KGB leidiniai, rašomi pačių saugumiečių, spausdinami KGB spaustuvėse ir saugomi vidaus specbibliotekose. Jie buvo reikalingi geresniam savo darbuotojų indoktrinavimui, vienokios ar kitokios patirties pasikeitimui. Iš šių darbų reikšmingesnis yra KGB gen.mjr.H.Vaigausko redaguotas KGB aukštosios mokyklos parengtas vadovėlis praktikams "Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja"(54) ne tik išdėstantis komunistinę Pasipriešinimo istorijos koncepciją, bet ir atskleidžiantis okupantų specialiųjų tarnybų veiklos priemones bei būdus slopinant Pasipriešinimą.

Suprasdami, kad sovietmečio literatūra apie Pasipriešinimą yra vienoks ar kitoks istorinių faktų falsifikavimas dėl antirezistencinės, antinacionalinės, antilietuviškos propagandos, pseudoistorinė klastotė skirta pateisinti Lietuvos okupaciją bei okupacinę politiką, vis dėlto jos pamiršti ar ignoruoti negalima. Būtent joje netiesiogiai atsispindi tie Pasipriešinimo procesai, kurie kėlė didžiausią rūpestį okupantui, tie tiesos krislai, kurie veikė visuomenę ir prieš kuriuos reikėjo negailestingai kovoti, norint išsaugoti savo viešpatavimą. Sovietmečio "istoriografija" rodo, pvz., kad mokslinėje literatūroje negvildentina partizanų smurto problema, nes jis buvo įrodinėjimas pačių okupantų teroro faktais, priskiriamais partizanams, arba smurtu laikant bet kurią ginkluotą kovą ir pan.

Rezistencinė istoriografija pradėjo formuotis nuo pat antrosios rusų okupacijos pradžios. Pirmuoju darbu laikytinas K.Veverskio (spėtina) straipsnis "Trumpa Lietuvos Laisvės Armijos istorija" pogrindinėje spaudoje(113). Jame aprašomos LLA susikūrimo priežastys ir aplinkybės, ir tuo pačiu kaip ir visi kiti vėlesni pogrindiniai rašiniai yra patikimas šaltinis tai istorijai atskleisti. Rezistencinės koncepcijos metmenys vėliau buvo išdėstyti nuo 1945 m. rašomuose kovos metraščiuose, dienoraščiuose, o paskutinieji partizanai, kad išsaugotų istorinę atmintį, rengė istorines apžvalgas, sintezuodami jiems prieinamus rašytinius bei žodinius šaltinius. Pasipriešinimo globoje glaudėsi ir tikrasis Lietuvos istorijos mokslas, kurį vystė Tigras(sl.), Visvaldas(sl.), J.Lukša, A.Ramanauskas ir kiti partizanai. Pasibaigus karinėms laisvėms kovoms, rezistencinė istoriografija trumpam atgijo Lietuvos katalikų Bažnyčios Kronikos leidinyje, kur buvo paskelbti kai kurių sovietinių šaltinių bei "mokslinių veikalų" kritiniai straipsniai, o A.Ylius teiginiu "istorija tokių klastočių neužmirš" suformulavo labai konceptualų požiūrį į sovietinę "istoriografiją".

Žymiai plačiau rezistencines koncepcijas išvystė išeivijos mokslininkai. Tačiau jie, nors ir dirbdami laisvos kūrybos sąlygomis, buvo veikiami subjektyvaus vakarietiškojo (tiksliau amerikietiškojo) požiūrio į kai kuriuos istorinius įvykius. Vakarų demokratijoms Sovietų Sąjunga buvo Antrojo pasaulinio karo sąjungininkė, o Vokietija -priešininkė, todėl skirtingai buvo vertinamos ir tautos, atsidūrusios vienoje ar kitoje pusėje. Visa tai neišvengiamai veikė ir istoriografines išvadas žvelgiant iš globalinio požiūrio taško. Visuotinio liberaliojo nihilizmo sąlygomis, kai nacionalizmas pavirtęs blogio sinonimu, buvo labai sunku išlaikyti sampratą, kad Pasipriešinimas Rytų Europoje (ypač Baltijos valstybėse) - tai tautinis-valstybinis kovos už laisvę sąjūdis, kuriame pateisinamos visos pasirinktos atitinkamu istorijos laikotarpiu priemonės ir nėra jokio skirtumo tarp tos laisvės užgniaužėjų - nacistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų Sąjungos. Dalyje darbų atsispindi ir neišvengiama ideologinė kova tarp išeivijos ir komunistų propagandos apskritai ir tarp atskirų išeivijos politinių srovių atskirai, nors šiaip išeivijos istoriografinis požiūris į Pasipriešinimą buvo gana vieningas.

Pirmieji svarbiausi darbai, aptariantys Pasipriešinimą, buvo sukurti J.Ambrazevičiaus-Brazaičio(55; 56; 57) bei V.Vardžio(58), kurie ir pateikė šio istorinio įvykio periodizaciją erdvėje, suskirstydami jį į 1940-1941 m. antibolševikinį pasipriešinimą, 1941 m. sukilimą ir Laikinosios vyriausybės veiklos periodą, antinacinę rezistenciją ir pokarinę rezistenciją - partizanų kovas. Pastarąją V.Vardys skyrė į du periodus: 1944-1948 m., kuriame partizanų grupės buvo ypatingai stiprios, ir 1949-1952 m.(58,85). Autorių atveju buvo praplėsta, papildyta dar J.Lukšos sukurta partizanų interpretacija, suteikiant jai mokslišką pavidalą.

1962 m. JAV išleistas apžvalginio pobūdžio pritaikytas Vakarų skaitytojui K. V.Tauro veikalas anglų kalba "Partizaninis karas Gintaro krante" irgi daugiausia buvo paremtas minėtu šaltiniu(563). Skirtingai nuo kitų darbų jame buvo labiau apibūdinamas pats sąjūdis (vadinamas Lietuvos laisvės armija): esmė, partizanų kadrai, ginkluotė ir aprūpinimas, išgyvenimo sąlygos, spaudos vaidmuo ir kt. Atskiri skyriai buvo skirti supažindinti su partizanų strategija ir taktika bei aptariamos NKVD naudotos slopinimo priemonės ir būdai. K.V.Tauras teigė, kad vengiant tarptautinių komplikacijų kovoje prieš partizanus reguliarioji sovietų armija buvo panaudojama tik išimtinais atvejais(563,49). Šiuo atveju autorius nekritiškai kartojo gajų NKVD kariuomenės kaip ireguliarių dalinių sampratos stereotipą, pakeičiantį ir pačią laisvės kovos esmę.

T.Remeikis (647) gvildendamas pokarinį Pasipriešinimą sovietams, dėmesio skyrė ir partizaniniam karui 1944-1952 m. istorinėje-analitinėje perspektyvoje.

1983 m. anglų kalba pasirodė R.J.Misiūno ir esto R.Taageperos apžvalginis 1940-1980 m. Baltijos valstybių istorijos veikalas, 1992 m. išverstas į lietuvių kalbą(325). Nauja šiame darbe buvo tai, kad istoriniai procesai, tarp jų ir Pasipriešinimas, vykę visose trijose Baltijos šalyse - Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, buvo atskleidžiami naudojant lyginamąjį metodą. Svarbiausia Pasipriešinimo priežastimi Lietuvoje yra laikomas 1940-1941 m. sovietų teroras ir jo pasikartojimas po karo(325,93). Pastebėta, kad Lietuvoje ypatingą atspalvį Pasipriešinimui teikė religija, o "sovietinė grėsmė parapijų egzistavimui skatino rezistenciją", nors tokia išvada remiasi vien emociniu protestantizmo ir katalikybės skirtingumo pastebėjimu bei faktu apie kunigų ir zakristijonų dalyvavimą partizaninėje kovoje(325,95-96). Ginčytini autorių teiginiai, kad iki BDPS sukūrimo (1946 m. birželis) partizanai vadovavosi siauru nacionalizmu, kad šiuo laikotarpiu "politinis auklėjimas ir planavimas šlubavo"(325,94,96).

1987 m. pasirodė svarbiausias istorijos veikalas - Kęstučio K.Girniaus monografija "Partizanų kovos Lietuvoje"(48), susilaukusi net trijų leidimų ir atvėrusi naują puslapį istoriografijoje: nuo brazaitiškojo idealizmo pereita prie tikrai mokslinės Pasipriešinimo kovų sampratos. Veikalas buvo savo laiku rimtai ir visumoje labai teigiamai recenzuotas(636). Tenka tik pridurti, kad iki šiol taip ir nėra pasirodę nei vieno tyrinėjimo, galinčio analize prilygti šiam veikalui. K.Girniaus darbo konceptualumas ir reikšmingumas sąlygoja rimtos mokslinės diskusijos galimybę bei bazinės koncepcijos panaudojimą ir tolesnį vystymą šiame monografiniame tyrinėjime.

Dalį savo darbo trūkumų autorius yra nurodęs pratarmėse: nebuvo prieinami sovietų specialiuose archyvuose buvę šaltiniai; tuo metu nebuvo žinomi partizanų archyvai, slapstyti ir prieinami tapę tik 1990-1991 m. Dėl šaltinių stokos ir sudėtingumo autorius negalėjo išsamiai atsakyti į daugelį svarbių, esminių klausimų, yra iškelta klaidingų hipotezių, faktų interpretacijų. Taip autorius skyrė ištisą skyrių Tauro apygardos Šarūno rinktinės lokalizavimui, nors to galėjo ir neprireikti, jei būtų atkreipęs dėmesį į 2-ame archyvinių dokumentų rinkinyje išspausdintus kunigo A.Yliaus-Vilko "parodymus", kuriuose aiškiai nurodomas 5 - Vytauto, Perkūno, Stirnos, Vytenio ir Geležinio Vilko rinktinių įsteigimo Tauro apygardoje faktas(4,198). Kalbėdamas apie Didžiosios Kovos apygardos vado mjr.Svilo žuvimo aplinkybes Dainavos miškuose (kunigo Liudviko Puzono "parodymai"), K.Girnius svarstė mįslę, ką vidurio Lietuvos partizanų vadas galėjo veikti Dzūkijos miškuose, kai tuo tarpu Čiobiškio kunigas galvoje turėjo Dainavos mišką Trakų aps. Žaslių vls. aplink to paties pavadinimo kaimą...

K.Girnius apgailestavo, kad knygoje teko daug vietos skirti tiems klausimams, kuriuos kėlė sovietiniai istorikai, nurodant jų prielaidų ir metodologijos trūkumus, aptariant vidaus karų specifiką, parodyti, kad Lietuvoje nevyko nei pilietinis karas, nei klasių kova, kad partizanai nebuvo teroristai, nors ir vartodavo smurtą prieš gyventojus. Tačiau ši savikritika nėra teisinga - "klasių kovos", "pilietinio karo" ir kitų komunistinių teorijų kritika yra konceptuali, nepraradusi reikšmės ir šiandieną (nors ir aktualesnė tuometinėmis sąlygomis), juo labiau, kad okupacijos metais skelbę darbus šiuo metodologiniu pagrindu šiandien nebeprisimena "savikritikos" žanro... K.Girnius savo monografijoje pirmasis lyginamuoju metodu taip palyginti giliai ir išsamiai teoriškai išgvildeno patį Pasipriešinimą kaip reiškinį.

Pasipriešinimo teorijos neišsivystymas apskritai ir K.Girniaus atveju konkrečiai sąlygojo tam tikrą terminologinę painiavą. Partizanų sąjūdį jis supranta dvejopai -kaip bendratautinį pasipriešinimą okupantui ir kaip tam tikrą karinio pasipriešinimo formą. Pirmuoju atveju Pasipriešinimas (Rezistencija) ir partizanų kovos (sąjūdis) yra sinonimai. Tačiau tuomet skaitytojas susiduria su problema, kai bandoma apibūdinti pogrindžio grupes, partizanų rezervą bei karines grupes, neužsiimančias partizaniniais veiksmais. Šioms problemoms iš dalies pašalinti K.Girnius, sekdamas ankstyvesniąja istoriografine tradicija, vartoja pasyviosios rezistencijos sąvoką. "Lietuvos komunistų partijos", "komunistų" sąvokoje autorius atskirais atvejais į jos turinį gana savarankiškos organizacijos ir ideologijos sampratą, nors kaip tokia ši partija buvo uždaryta 1941 m. balandžio mėn. ir toliau tokiu pavadinimu veikė VKP(b) teritorinis padalinys. Tokiu būdu lieka neaiškus ir Pasipriešinimo santykis su rusiškuoju imperializmu ir jo konkrečia išraiška komunistinėje ideologijoje, sovietizmu kaip imperijos valdymo forma bei okupantais - agresoriais ir šalies užgrobėjais. Šiuo atveju ir požiūriu į partizanų politinę-ideologinę programą, K.Girnius atsiduria tautiškojo liberalizmo dešinėje, gretoje su maceiniškaisiais frontininkais, iškeliančiais antikomunizmo primatą.

Nepritartina K.Girniaus teiginiui, kad partizanų kovos buvo vidaus karas(48,39). Visos autoriaus gvildenamos vidaus karų rūšys iš esmės telpa po viena Pasipriešinimo sąvoka. Iš to išeitų, kad pats Pasipriešinimas, turintis įvairių pasireiškimo formų (partizanų kovas, pogrindį, sukilimą), yra karo rūšis, o karų klasifikacija jau netelpa gvildenamos temos rėmuose. Kitaip tariant, jei yra vidaus karas, tai kas yra išorės? Vartojant vidaus karo apibrėžimą seka pavojinga loginė grandinė: vidaus karuose kartais kovoja vienos šalies piliečiai, kartais jie vieningai kovoja prieš įsiveržusį okupantą(48,39-40); tad kodėl okupuotame krašte pilietinis karas neįmanomas(48,39), jeigu nemažai Lietuvos piliečių žuvo okupantų pusėje; dėl to tai pilietinis konfliktas (A.Štromas)(94)...

Kritikuotina ir viena svarbesnių K.Girniaus koncepcijų, teigianti spontanišką, gaivališką Pasipriešinimą, kilusį dėl tam tikrų ideologinių nuostatų ir okupantų vykdomos politikos, neturintį jokio organizacinio ryšio su praeitimi. LLA (ar bet kuri kita pogrindžio organizacija) "nesukėlė ginkluoto pasipriešinimo, bet jos nariai į jį įsiliejo, dažnai perimdami vadovaujančias pareigas"(48,213). Nuomonė iš dalies, matyt, buvo sąlygota ir ideologinės polemikos su sovietine istoriografija, siekiančia įpiršti organizuoto, užsienio jėgų sukurstyto "nacionalistinio pogrindžio" įvaizdį. Formaliai žiūrint kiekvienas buvęs vokiečių laikais pogrindininkas ar Nepriklausomybės laikų karininkas ar šiaip Lietuvos pilietis, davęs priesaiką ginti valstybę, buvo potencialus pasipriešinimo kovos organizatorius ir pradininkas. Pvz., LF karinės organizacijos Kęstutis" statute buvo aiškiai nurodyta, kad kautynių vienetas, net ir netekęs ryšio su savo štabu, savarankiškai vykdo jam pavestas karines ir kitokias operacijas, o narystė šioje organizacijoje galėjo baigtis tik iškovojus Lietuvai nepriklausomybę(65,151-152). Ta pati mintis kartojasi beveik visų pogrindinių organizacijų dokumentuose, reglamentuojančiuose jų veiklos nutraukimo sąlygas.

Žvelgiant į procesą giliau, svarbu nustatyti ar šie potencialūs organizatoriai pradėjo kovą vadovaudamiesi išankstinėmis instrukcijomis, ar bendromis paskatomis. Čia tuoj pat iškyla Pasipriešinimo organizacinio tęstinumo nustatymo problema. Jis nustatomas pagal šiuos požymius: a) ryšių atnaujinimas, b) vadų įgaliojimų perėmimas ir jų skyrimas ar patvirtinimas iš aukštesnio organizacinio centro, c) organizacijos Pavadinimas ir jos veiklos tradicijos, struktūrų perėmimas, d) veikimo teritorijos sutapimas. Priešininko ir jo politikos pasikeitimai, naujų organizacinių struktūrų kūrimas ar partizaninių veiksmų pradžia gali liudyti ne naują reiškinį, o tik taktikos permąstymą, senų struktūrų pakeitimą, seno persitvarkymą naujomis sąlygomis. Spontaniškumo, gaivališkumo neįrodo ir sporadinis partizanų veikimas, beje, būdingas ne tik kovų pradžiai, bet ir visai eigai: sąjūdžio masiškumas konstatuojamas esant tam tikrai sporadinių, vietinių pasipriešinimo židinių sankaupai vienoje ar kitoje šalies dalyje.

Pasipriešinimo nutrūkimo tam tikroje teritorijoje dažnai negalima teigti net esant ilgesnei laiko pertraukai. Neveikios laikotarpiai, kaip ir sporadiškumas, yra viena iš partizaninės, o ir apskritai nelegalios kovos ypatybių. Neveikia gali būti priverstinė, pvz., slenkant ar stovint frontui, kai tūkstančiai žmonių išvaromi iš gimtųjų sodybų, sutrinka jų darbas ir veikla, o pasipriešinimo kova pasidaro neįmanoma ar beprasmė arba sąmoningai sustabdoma: pvz., NKVD-NKGB ne kartą skelbdavo, kad likvidavo "gaujas" viename ar kitame valsčiuje, kai iš tikro partizanai tik pasitraukdavo į kitas vietoves, kad išvengtų priešo pajėgų siautimo. Ir tai tinka ne tik okupacijos pradžiai, bet ir vėlyvesniam laikui, esant jau bendrai Pasipriešinimo vadovybei ir organizacijai - vadų kelionės į bendruosius pasitarimus užtrukdavo mėnesius. Nesąmonė būtų teigti, kad vyriausiasis LLA vadas K.Veverskis-Senis, organizavęs Vanagų būrius Žemaitijoje ir siuntęs juos per fronto liniją, o po to pats ją perėjęs, atkūrinėjęs Kauno ir Vilniaus apygardų štabus ir lygiai po mėnesio, kaip buvo tartasi, susitikęs su Šiaulių LLA apygardos vadu ltn.A.Eidimtu-Žybartu, "įsiliejo į prasidėjusį pasipriešinimą užimdamas vadovaujančias pareigas".

K.Girnius kvestionuoja J.Daumanto paskelbtąjį 1945 m. balandžio mėn. buvusių 30000 partizanų skaičių ir laiko jį neįtikinamu. Savo apskaičiavimuose mokslininkas remiasi ir ginčytinais argumentais. Pagal KGirnių trisdešimt tūkstančių vyrų sunkiai būtų įmanoma pasislėpti nemiškingoje Lietuvoje, o nuo karo nukentėję ūkininkai vargu ar būtų galėję išlaikyti tiek "nedarbingų žmonių", ypač tuo metu, kai komunistų prievolės buvo aukštos ir labai uoliai renkamos(48, 197). Šiuo atveju nepagalvota pasekti 1945 m. pavasarį išryškėjusius partizaninės kovos rezultatus: prievolių vykdymo stabdymą bei masinį aktyviųjų sovietų valdžios rėmėjų bėgimą iš kaimų į miestelius. Rekvizicijos iš valdžios paruošų sandėlių bei komunistuojančio elemento, buvo pagrindinis apsirūpinimo šaltinis, o didesnė kontroliuojama teritorija ir mažesnis priešo informatorių bei šnipų skaičius, didino ir partizanų skaičių net ne-miškingose vietovėse. Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanai sugebėjo slapstytis išvis bemiškėse vietovėse ir dar prie demarklinės su Lenkija.

Be Pasipriešinimą tiesiogiai gvildenusių, užsienyje buvo paskelbta ir svarbių atskiroms problemoms paskirtų darbų. Vienas iš reikšmingiausių - tai V.Huko teisinis-istorinis tyrinėjimas apie Baltijos valstybių prievartinio užgrobimo nepripažinimo politikos - nuo jos atsiradimo iki 1985 m. - raidą(82). Baltijos valstybių klausimą 1941-1942 m. britų-sovietų derybų metu tyrė D.Kirbis(413). Apie tarptautinius santykius ir 1943-1945 m. didžiąsias sąjungininkų konferencijas straipsnių paskelbė B.Nemickas(268).

Bendrai sovietmetį tyrė V.Vaitiekūnas(70; 267), labai aiškiai suformuodamas pagrindinių sąvokų sampratą bei vartojimą, atskirdamas Pasipriešinimo reiškinius nuo okupacinio režimo pokyčių bei pavergtos visuomenės pasikeitimų.

Politologinio-istorinio pobūdžio J.P.Kedžio sintetinis veikalas, skirtas 1938-1991 m. Lietuvos istorijai apžvelgti(288), nemaža dėmesio skyrė tarptautinės situacijos bei rezistencinių kovų analizei, pastarųjų priežastims, eigai bei klaidoms nusakyti. Autorius pirmasis į Pasipriešinimą pažvelgė plačios tarptautinės panoramos kontekste, bandydamas suvokti Lietuvos istoriją pasaulinės istorijos fone. Tarptautinių santykių sampratoje J.P.Kedys laikosi gana populiarios Vakarų antikomunistiniuose sluoksniuose "demokratijos vadovų išdavystės" koncepcijos, pagal kurią V.Čerčilis, F.D.Ruzveltas, H.Trumcnas ir kt. sąmoningai leido komunizmui įsigalėti pasaulyje, apgavo Rytų Europos, tarp jų ir Baltijos valstybių tautas netikrais pažadais apie nepriklausomybės atkūrimą, Atlanto chartos, konferencijų deklaracijos buvo melagingos, ir t.t. Pastarosios koncepcijos rėmuose Potsdamą tragiškiausia Lietuvos likimui tarptautine konferencija apibūdina A.Gustaitis(280).

Studiją apie Antrąjį pasaulinį karą paskelbė J.Vaičeliūnas(266), skirtingai nuo kitų šio karo istorijų atkreipęs dėmesį į vokiečių nesugebėjimą pasipriešinti Lietuvos teritorijoje. Partizanų veiklą su "raudonųjų teroristų" veiksmais lygino H.Kudrei-kis(637).

Naujo pobūdžio darbai pasirodo nuo 1989-1990 m., tautai atgaunant istorinę sąmonę ir žengiant nepriklausomos valstybės atkūrimo linkme, laisvo žodžio ir demokratijos sąlygomis. Juos nuo ankstyvesniųjų skiria naujų šaltinių bei faktų įvesdinimas į mokslinę apyvartą, tačiau tam tikrų požymių visuma gausioje šiandienos literatūroje leidžia įvardinti tam tikrą sovietmečio tradicijų tęsėjų kryptį. Objektyvumo dėlei pasakytina, kad buvusių partinių istorikų ir jų koncepcijų įtakoje esantys darbai, bandantys deideologizuoti ankstesniąją faktologiją, kitaip tariant "persitvarkyti" (перестроится) naujomis sąlygomis, visus sovietinių istorikų ir žurnalistų rašinius laiko šmeižtu (išskyrus savo). Tačiau praeities tradiciją apsprendžia ne pateikimo forma, o turinys. Faktus galima pakeisti naujais, išvalyti terminologiją, tačiau atsisakyti konceptualių idėjų nėra taip paprasta. Be abejo, nemaža dalis darbų konceptualius teiginius daugiau ar mažiau kartoja nesąmoningai, nesusimąstydami apie atsakomybę už juos. Tai lemia tiek recenzinės kritikos žanro neišsivystymas istorijos moksle, tiek postsovietinis visuomenės mentalitetas (marksistinė dialektika plius kosmopolitinis liberalizmas), pripažįstantis tik konjunktūrinius ir konformistinius, o ne principinius, faktais argumentuotus darbus.

Įvardindami tam tikros srovės atstovus tradicionalistais, o ne revizionistais, tuo būdu pripažįstame visų teisę kurti ir vystyti Lietuvos istorijos mokslą. Problema tai, kad daugelis dabar rašančių autorių nori būti tik sovietinės istoriografijos revizionistais. Taip A.Anušauskas, analizuodamas R.Stanislovaičio disertaciją, nurodo, kad tai vienintelis sovietinės istoriografijos darbas, nenutylintis trėmimų (tarsi apie juos atvirai nebūtų rašę A.Sniečkus ir J.Paleckis arba A.Rakūnas ir kt.), ir "matyt, dėl tokio atvirumo R.Stanislovaičio disertacija liko nepaskelbta"(615,10-11). Imant pagrindiniu istoriografijos kriterijumi faktus ir jų kiekį, mes iš tikro galime pastebėti tolygų jos vystymąsi etapais nuo J.Bartašiūno iki A.Anušausko, bet tuo pat metu kyla klausimas, kodėl daktaro disertacijos neapsigynė A.Ramanauskas-Vanagas. Gal dėl to, kad jo darbas buvo per daug atviras? Principinis požiūris į sovietinę "istoriografiją" kaip į dezinformacinę klastotę skiria rezistencinę, didžiąją dalį išeivijos istoriografijų bei tam tikras šiandienos kryptis nuo tradicionalistų.

Pagrindinis pastarųjų studijų objektas išliko okupacinės struktūros ir jų veikla, o pačio Pasipriešinimo problemos gvildenamos dažniausiai netiesiogiai arba tai nėra pasirinktasis tikslas. Šiuose tyrimuose gana plačiai analizuojamos sovietų valdžios veiklos peripetijos, tačiau požiūryje į Pasipriešinimą sunkiai pakylama iki jo esmės suvokimo. Dažnai net pati Pasipriešinimo samprata išplaunama, ji netenka konkretaus istorinio reiškinio pavidalo, virsta beprasme visų kova su visais, su mitiniu, bevardžiu ir beveidžiu "stalinistu", su nežinia iš kur atsiradusia ir nežinia kur dingusia Sovietų Sąjunga. Pasipriešinimo veiksmai, konkretizuojami istorinėje tikrovėje, pakeičiami moralinės opozicijos ir "dvasinio pasipriešinimo" tyrimu, o konkretūs partizanų žygiai tampa menki ir nepastebimi palyginus su tuo, kad "priešinosi visa tauta".

Pagal tradicionalistus pasipriešinimas vyksta net partiniuose susirinkimuose, kur "internacionalistams" priešinasi VKP(b) LKP pirmasis sekretorius A.Sniečkus bei LSSR AT pirmininkas J.Paleckis, asmeniškai reikalavę "mirties pikčiausiems lietuvių tautos priešams" rezistentams. Labai reikšmingais laikomi kompartijos plenumai ir suvažiavimai bei jėgų išsidėstymas juose, teikiama reikšmė vietos pareigūnų asmeniniams ryšiams su šeimininkais iš Maskvos ir t.t. Panašių "grandiozinių" įvykių fone iš tikro daugiau negu kurioziškai gali atrodyti partizanų dalinių pergrupavimo ir pertvarkymo problemos...

Skiriamasis tokių darbų bruožas - nesirėmimas rezistenciniais ir nekritiškas okupantų šaltinių panaudojimas. Įspūdingi skaičiai iš NKVD-NKGB, komunistų partijos ataskaitų pateikiami kaip aprioriniai, giliau neanalizuojant.

Taip Istorijos instituto moksliniai bendradarbiai A.Anušauskas ir V.Kučinskas, 1989-1990 m. dirbę su tuo metu dar veikusio LSSR KGB padalinio darbuotojų atrinktomis ir dr.H.Šadžiaus vadovaujamai darbo grupei perduotomis archyvinėmis bylomis, išrinkę iš jų ten buvusius stribų bei NKVD-NKGB kariškių žuvimo faktus bei chronologine tvarka juos išdėstę, paskelbė "partizanų kovinių operacijų ir praradimų chronologinį sąrašą bei tragedijos (?- K.K.) metraštį"(66). Apibendrinamajame žodyje autoriai teigė, kad jie suregistravo apie 30 % mūšiuose nukautų "kariškių, stribų ir enkavedistų" ir apie 0,2 % žuvusių partizanų(66,87). Išeitų, kad suskaičiavus leidinyje minimus nukautuosius ir pridėjus atitinkamus procentus, gautume apytikrį visoje Lietuvoje žuvusių partizanų bei jų nukautų priešų skaičių, tačiau pradėjus minėtu būdu skaičiuoti ir gavus, kad 1944-1945 m., vykstant didžiausios apimtį koviniams veiksmams, partizanai nukovė tik kokį tūkstantį priešų, iš kurių daugumą sudarė stribai, tolesni skaičiavimai tampa beprasmiškais.

Net kaip šaltinį leidinį galima naudoti tik sąlyginai. Duomenų nepatikimumą paliudija ne tik nuorodų nebuvimas, bet ir net paviršutiniškas skelbiamų faktų patikrinimas: pvz., autoriai rašo, kad 1945 m. vasario 23 d. Daugų vls. "mūšyje nukautas Daugų v-aus NKVD n.b. narys J.Janušonis (38 m.)"(66,ll), tačiau faktiškai šiame mūšyje buvo nukauti 9 stribai ir Kačiūnų k. selsovieto pirmininko pavaduotojas(299,?); 1944 m. spalio 18 d. Trakų rajone "mūšyje nukautas n.b.vadas K.Rovinskas"(66,74), kai tikrovėje tai buvo tik Onuškio vls. stribų organizatoriaus likvidavimo aktas, kurį atliko 6 partizanai(245,24-25; 246,76); 1944 m. rugpjūčio 3 d. "partizanai mūšyje su NKVD karine dalimi 43618 nukovė 1 kareivį"(66,44), bet ten buvo likviduotas plėšikaujantis kaime pavienis seržantas; 26 d. Pelyšių miške pasaloje buvo nukauti Šimonių vls. NKVD įgaliotinis ir kompartijos apskrities komiteto pareigūnas(66,32), nors partizanai juos suėmė ir likvidavo pagal KLT sprendimą. Šie keletas faktų liudija prie kokių neteisingų išvadų gali privesti nekritiškas požiūris į šaltinius ir pernelyg laisva jų interpretacija.

Svarbiausias A.Anušausko didelės apimties veikalas skirtas 1940-1958 m. "lietuvių tautos sovietiniam naikinimui" atskleisti(615). Darbe pateikta labai daug naujos faktinės medžiagos, reikšminga, kad autorius pastarųjų metų darbuose pirmasis prisiminė istoriniams veikalams būtiną istoriografinės apžvalgos dalį, panaudojo užsienyje saugomus ir Lietuvos mokslininkams neprieinamus šaltinius. Greta kitų problemų autorius plačiai analizavo ir 1944-1946 m. Lietuvoje vykusį genocidą bei jo apraiškas, prieduose paskelbė archyvinių dokumentų. Tačiau tuo pat metu glumina pasirinktas analizuojamo istorinio reiškinio pavadinimas "lietuvių tautos sovietinis naikinimas" bei darbo tikslas - "parodyti kaip lietuvių naikinimas virto genocido veiksmais"(615,15).

Pagal A.Anušauską buvo naikinami tiek laisvės kovotojai, tiek taikūs gyventojai, ir su tuo neįmanoma nesutikti, nes bet koks karas mažai tautai yra jos naikinimas. Vadovaudamasis tokia dialektine logika autorius ir aprašo viską, kas tik vyko Lietuvoje 1940-1958 m. - nuo enkavėdistinės žmogaus atsparumo formulės ar Klaipėdos krašto niokojimo iki prievartinės mobilizacijos ar MGB agentūros kaip žudynių įrankio. Tačiau kur tada prasideda ir baigiasi "genocido veiksmai": pasipriešinimo dalyvių "persekiojimas ir naikinimas" nėra genocidas (šio termino prasme), nes Rezistencija stabdo genocido vykdymą, o rezistentai naikina jo vykdytojus; nužudytųjų partizanų išniekinimas yra karinis nusikaltimas ir pan. Be to, "lietuvių tautos sovietinis naikinimas" kažkodėl prasideda Sovietų Sąjungos pasirengimu okupacijai 1939-1940 m., 1940-1941 m. vyksta valstybės ir tautos naikinimas, 1941-1944 m. lietuvių naikinimas lageriuose ir tremtyje, 1944-1958 m. - sovietinis genocidas, o baigiamosios išvados kalba apie lietuvių tautos naikinimo padarinius.

Genocidą laikant plataus masto tautos naikinimo dalimi buvo būtinas išsamus tokios sampratos teorinis aptarimas, nes genocidas ir yra suvokiamas kaip lietuvių, žydų, čečėnų ir kt. tautžudystė, naikinimas (A.Anušausko atveju "tautos", "sovietinis" tėra bereikalingas stilistinis balastas). Genocidas tuo tarpu yra išsamiai ir skirtingai nuo A.Anušausko sampratos aptartas D.Jasaičio(617) ir A.Eidinto(618), visiškai nepaminėtų veikalo istoriografinėje apžvalgoje. Kaip ir tas faktas, kad pats lietuvių genocidas dar tebėra istorijos (neminint politinių bei teisinių aspektų) problemos lygyje: tokioje formoje kaip A.Anušausko veikalas net 500 psl. per maža paneigti net žurnalistines T.Venclovos(619) ar panašių Tel-Avivo leidinių(620), nepripažįstančių lietuvių genocido, koncepcijas.

Daugelis A.Anušausko veikalo problemų nebūtų jomis, jeigu autorius nuosekliai būtų laikęsis tos temos, apie kurią - okupacinio-sovietinio režimo Lietuvoje teroro sistemą ir veiksmus - ir yra ši svarbi knyga. Tuomet būtų aišku, kokios teroro sistemos dalies atsiradimą nulėmė Sovietų Sąjungos politikos numatomo lietuvių geno-eido planai, o ką sąlygojo pats tautos Pasipriešinimas, kas stabdė ir kas spartino genocidą, kodėl jis buvo vykdomas ir kodėl būtent tokiomis priemonėmis. Būtent tai yга šio veikalo stiprioji pusė ir naujas žodis istoriografijoje.

Besikartojanti A.Anušausko klaida - apriorinis pasitikėjimas okupacinių struktūrų kurta statistika: teroro apimtims nusakyti autorius naudoja, lygina skaičius iš įvairiausių NKVD-NKGB struktūrų ataskaitų, cituoja ištisas pažymas, nesuabejodamas nė vienu skaičių (nebent kartais nurodydamas, kad viena ar kita ataskaita "neišsami" ar "netiksli"). Tokiu būdu, P.Vetrovo ir A.Anušausko dėka tiksliai žinome, kad, pvz., 1945 m. sausio 8-12 d. 4-osios šaulių divizijos karinės baudžiamosios operacijos Rokiškio aps. metu buvo nužudyta 122, sulaikyta 229 žmonės, paimta 5 kulkosvaidžiai, 6 automatai, 34 šautuvai, o baudėjai nepatyrė jokių nuostolių(615,226-227)...

E.Grunskio tyrinėjimo objektas - baudėjų struktūrų veikla, Lietuvos gyventojų trėmimai(95; 613; 622). Skirtingai nuo A.Anušausko autorius nuosekliai vysto pasirinktą temą ir naujais faktais papildo ir toliau gilina šio klausimo išeivijos istoriografiją. Pasipriešinimas minimas tiek, kiek jis sąlygojo trėmimus bei buvo su jais susijęs. E.Grunskis pastebi, kad kovoje prieš Pasipriešinimą buvo naudojami tiek grasinimo, tiek viliojimo metodai, kurių svarbiausi buvo represijos rezistentų šeimoms ir jų deportacijos bei 1945 m. pirmoje pusėje skelbiamos amnestijos. Tačiau jeigu pradžioje autorius spėjo, kad amnestija buvo skelbiama nurodant SSRS vyriausybei(621,156), tai po metų tyrinėjimo neabejodamas teigia, kad ją sumanė "Lietuvos marionetinė partinė ir sovietinė valdžia", nurodžius "SSRS valdžiai ir suderinus su represijas vykdančiomis žinybomis"(613,56-57). Autorius tebevartoja sovietmečiui būdingą terminologiją - "ginkluotas pogrindis", "partinė ir sovietinė valdžia" ir pan., pramaišiui su "enkavedistais", "okupacija ir aneksija" bei kt. Tačiau okupuotame ir juo labiau aneksuotame krašte nebūna jokios "marionetinės valdžios", o tik užgrobėjo vietinė administracija, kurios sumanymai ir yra SSRS valdžios sumanymai; būtent dėl to, kad Lietuva nebuvo aneksuota, o tik okupuota, šiandien mes ir turime Pasipriešinimo laisvės kovas, o ne nacionalinio išsivadavimo sąjūdį...

Daugelis kažkodėl mano, kad okupantai banditu vadino būtinai tik partizanus: "Lietuvos kovų ir kančių istorijoje" pridėtame žodynėlyje (sud.E.Grunskis) teigiama, kad sovietinės administracijos, komunistų partijos ir čekistų dokumentuose vartojamas "bandito" terminas reiškė Lietuvos partizanus ginklu kovojusius prieš okupantus ir jų statytinius, o "buržuaziniai nacionalistai" ar "nacionalistai" - antisovietinio pasipriešinimo dalyvius(614,134). 1944 m. "bandito" sampratoje buvo ne tik partizanas, bet daugeliu atveju bet kuris besislapstantis, o taip pat su ginklu plėšikaujantys rusų kareiviai bei dezertyrai. Taip pat "nacionalisto" samprata apėmė ne tik rezistentus, bet ir visus tikrus ar tariamus okupacinės valdžios priešus Lietuvoje.

Dalis istorikų, besilaikydami objektyvumo, pakliūna į subjektyvaus idealizmo pinkles. L.Truska taip nusako savo atstovaujamos krypties poziciją: "Daugiau kaip 40 metų Lietuvos partizanai oficialiojoje literatūroje buvo vadinami banditais ir priešpastatomi kilniesiems "liaudies gynėjams". Manyčiau, nereikėtų dabar mestis į kitą kraštutinumą. Vien tik kankiniai partizanai ir niekšai stribai būtų tokia pati schema, tik išvirkščia. Neįmanoma, o svarbiausia nereikia nutylėti ir rezistencijos šešėlių. Pokario metus reikia rodyti tokius, kokie jie buvo, nieko nepagražinant ir nieko nenutylint. Tai tik išryškins mūsų tautos dramą"(278,563-564). Tačiau objektyvizmas pasirodo tik menamas, nes tikroji Pasipriešinimo istorija niekuomet negvildeno tautinio tarpusavio konflikto teorijos, "kankinių partizanų" ir "niekšų stribų" dualizmo, o nuolat sprendė esmines pasipriešinimo užgrobėjui ir nesipriešinimo jam problemas. Be to, pagal L.Truską "atskirti banditą nuo rezistento galima tik individualiai" ir "partizanai tiktai tie, kurių nesuteptos rankos"(278,564), tad istorikui nėra ką čia veikti.

Kitame L.Truskos darbe(279) pateikiama prieštaringų teiginių. Iš jo sužinome, kad tautos pasipriešinimo formos buvo įvairios: svarbiausia - dvasinė rezistencija ir aukščiausia - ginkluota kova; be šių dviejų, dar buvo mobilizacijos į Raudonąją armiją ir rinkimų boikotavimas, demonstratyvus bažnyčios lankymas ir religinių švenčių šventimas, o taip pat(!) valstiečių spyrimasis kolektyvizacijai, atsisakymas stoti į partiją ir komjaunimą, partizanų dainų kūrimas ir dainavimas...(279,151-152). Toliau dar keisčiau: esminis veiksnys, sąlygojęs partizanų būrių atsiradimą, buvo 1944 m. vasarą paskelbta mobilizacija(279,154), bet svarbiausia partizanų sąjūdžio varomoji jėga - patriotizmas(279,155); partizanų kovos truko tol, kol priešinosi tauta(279,158) ir t.t. O galutinė išvada vėl ta pati: "Ginkluota pokario rezistencija - ne tik didvyriška kova su priešu, savęs išsižadėjimas, pasiaukojimas Lietuvai, bet ir asmeninių sąskaitų suvedinėjimas, kerštavimas, didžiausios vertybės-žmogaus gyvenimo nuvertinimas. Neretai buvo žudomos ištisos šeimos, net mažamečiai vaikai, kurie tikrai nebuvo MGB agentai. (...) Nekaltas kraujas geram partizanui vardui pakenkė labiau negu visos priešo provokacijos, negu visi šmeižikiški 40 metų sovietinių istorikų (išskirta mano - K.K.) bei žurnalistų rašiniai. Tai tamsiausias ginkluotos rezistencijos šešėlis, daugelio žmonių sąmonėje lydįs ją net ligi šiol"(279,159). Kyla klausimas - kuo ši išvada skiriasi nuo partizanų kovos įvertinimo, pateikto dar kolaboranto J.Paleckio: "Jie (partizanai -K.K.) terorizuoja tarybinius žmones, žudo nekaltus vaikus ir moteris. Šiam dalykui pasmerkti nėra žodžių. (...) Kovų yra visokių, bet ne kiekviena kova yra šventa, ne kiekviena kova yra teisinga. Kas galvoja, kad banditų žygiai yra kova už laisvę, tas smarkiai klysta"(445,201).

Minėtas palyginimas nėra sąmoningai parinkta ir iš bendrojo konteksto ištraukta citata. Kai kada netgi vienas vienintelis sakinys, pareikštas autoritetingo istoriko, gali nubraukti ištiso veikalo išvadas. Taip atsitiko su N.Gaškaitės studija "Pasipriešinimo istorija. 1944-1953 metai"(882). Jos įžanginiame žodyje E.Aleksandravičius nurodo, kad ši knyga nebus priimtina "atviros visuomenės" "šiuolaikinio pasaulio žmogui", nes ji kupina siužetų apie "lokalinio ir tarptautinio terorizmo praktiką, kurios šalininkai aukoja niekuo dėtus taikius gyventojus"; "tokiam požiūriui tikrai nebūtų priimtini siužetai ar net samprotavimas apie tai, ar kokių nors rusų kolonistų šeimų išžudymas (Obšrūtų kaimo pavyzdys, p.65) gali būti pateisintas norint sustabdyti rusifikaciją"(882,3).

V.Tininio(307) 1940-1990 m. Lietuvos istorijos apybraižos ir 50-ies šio laikotarpio veikėjų biografijų leidėjai dar aiškiau nusako tradicinio "objektyvizmo" subjektyvumą: jos turi "įveikti ar bent pristabdyti į visuomenės sąmonę besibraunančias Politizuotas nuostatas bei vertinimus"(307,5). Kadangi tos "politizuotos nuostatos ir vertinimai" labai smarkiai veržiasi į laisvą visuomenės sąmonę, skubama šį vakuumą užpildyti bet kuo, tik ne Pasipriešinimo istorija.

V.Tininis, skirtingai nuo kitų tradicionalistų, tvarkingai naudoja istorijos terminologiją (antroji sovietinė okupacija, okupacinis režimas, rezistencija), pateikia naujų, įdomių laktų. Pats knygos pavadinimas rodo, kad autorius užsibrėžė tikslą išgvildenti pagrindines nesipriešinimo ir kolaboracijos (išdavikiško bendradarbiavimo) problemas santykyje su pasipriešinimu, tačiau iš tikro darbe atsiskleidžia tik okupantų santykių su vietos talkininkais vaizdas. Tarp pastarųjų V.Tininis išskiria du sparnus -ortodoksinius komunistus-stalinistus ir liberaliosios pakraipos komunistus, žymiai dažniau konfliktuojančius su "stalininių jėgų puolimu iš Maskvos". Autorius iš lėto ir nuosekliai perša "unikalią" išvadą, kad Pasipriešinime dalyvauja ir kolaborantai. Jis teigia, kad pokario metais "vienintelė politinė jėga" LKP(b) kaip okupacinio režimo įrankis buvo lietuvių tautai svetima organizacija, lietuviai "nenoriai stojo į komunistų partiją, be to, jais buvo nepasitikima"(307,30), tačiau iš komunistų veikėjų biografijų matyti, kad šis "nepasitikėjimas" nekliudė daryti karjerą ir pasiekti aukščiausius postus vietinėje administracijoje. Pagal V.Tininį buvo ir "lietuvių komunistų, ypač inteligentų, kurie stengėsi švelninti stalininių jėgų puolimą", ypač J.Paleckis, "bene vienintelis iš respublikos aukščiausiosios valdžios pareigūnų, išdrįsęs principingai ir viešai kritikuoti komunistų partijos antinacionalinės politikos padarinius Lietuvoje"(307,31,33). Tokiems teiginiams prieštarauja pačio J.Paleckio veikla 1944-1946 m., jo pasisakymai Pasipriešinimo atžvilgiu. Iš tikrųjų konflikto, koks jis bebūtų efemeriškas ar realus, esmė buvo tik nuomonių nesutapimas bendradarbiavimo formų ir metodų pasirinkime. Užgrobėjas savo grobio integravimą ir sutvarkymą vykdo pagal savo sampratą bei teisę; talkininkams tėra dvi galimybės - vykdyti nuosekliai direktyvas ir nurodymus, arba siūlyti savąjį talkininkavimo variantą, tikintis, kad jis bus priimtinas. Galutinėje išvadoje visuomenės dalis, bendradarbiaujanti su okupantu, taip ir liks bendradarbiaujanti, nes būtent ji įsivaizdavo gyvenimą tik Sovietų Sąjungoje ir tik kartu su ja.

V.Tininis teigia, kad VKP(b) CK biuro Lietuvai įsteigimo priežastimi buvo nepasitikėjimas vietos komunistais(307,31), tačiau 1944 m. rudenį okupantas vargiai galėjo realiai tikėtis suformuoti vietinę administraciją vien iš vietos kadrų, kurių paprasčiausiai dar nebuvo, o iš kitos pusės biuras buvo tipiška okupacinio režimo institucija (į kurią įėjo ir 2 patys svarbiausi kolaborantai - A.Sniečkus ir M.Gedvilas), užtikrinanti okupuojančios valstybės valdžios vykdymą okupuotoje teritorijoje. Knygoje gausu nelogiškumų: pvz., V.Tininis teigia, kad VKP(b) CK biuras Lietuvai 1944-1947 m. "įtvirtino Lietuvoje stalininę totalitarinę sistemą, panaikino privatų sektorių pramonėje ir prekyboje, įdiegė visuomenėje terorą ir prievartą, sukūrė įtarumo, nepasitikėjimo ir baimės atmosferą, suideologizavo visuomeninius santykius, kultūrą"(307,32); nejaugi visa tai atliko keletas tik keletas žmonių?

Pasipriešinimo deheroizacijos himnu kai kas laiko išeivijos žurnalisto Liūto Mockūno "Pavargusį herojų"(824). Tačiau moksline prasme šis veikalas yra priskirtinas politinių biografijų žanrui, ir neišvengiamai turi interpretacijos laisvę, priklausomai nuo autoriaus politinių bei žurnalistinių pažiūrų. Autorius siekė parašyti "subalansuotą istoriją", atsisakydamas vertinti Joną Deksnį bei kitas istorines asmenybes "etinėmis kategorijoms", tačiau rėmėsi ne moksliniu pagrindu. Per visą knygą eina išankstinė nuostata, kad J.Deksnį iškėlė į politines viršūnes karas, o šiaip tai tik eilinis pilietis, "niekieno neprisimenamas iš prieškario laikų". Tokiu būdu drąsa ir tam tikras idealizmas (etinė kategorija) virsta "sugebėjimu blefuoti", o pabėgėlių iš Lietuvos baimė ir neieškojimas kelių sugrįžimui į Lietuvą - pragmatišku "sovietų erozijos" laukimu. Tai, kas tiko J.Deksniui, pritaikoma ir kitiems, ne tik "pavargusiems". Pagal tokią logiką "kaimo berneliui", paėmusiam šautuvą, sunku pretenduoti į lietuvių politikos viršūnes, kuriose veikia žymiausi politikai iš kairiojo sparno.

Sovietmečio tradicijų reliktai liudija, kad psichologinė-ideologinė kova prieš Pasipriešinimo istorijos objektyvų nušvietimą tebevyksta ir tamsiausiu šešėliu velkasi per laisvosios Lietuvos mokslą. Klaidos pamirštamos žurnalistui, nežinančiam šaltinų, bet neatleistinos istorikui, nes jos tampa koncepcijos dalimi, egzistuojančios tol, kol nebus paneigta ir pataisyta naujų tyrinėjimų.

Pavadinimą naujai Pasipriešinimo istorijos tyrinėjimų srovei pasiūlė mokslinis rezistencinio paveldo žurnalas "Laisvės kovų archyvas", kuriame paskelbti pagrindiniai jos darbai, o taip pat empiriškumas, sąlygotas archyvinių šaltinių gausa. "Archyve" ir kitur skelbti darbai yra kelių lygių: istoriniai tyrinėjimai, šaltinotyros bei šaltinių publikacijos, kraštotyrinio bei mokslo populiarinimo straipsniai ir leidiniai. Pradinis naujų šaltinių kaupimo ir skelbimo etapas neišvengiamai sąlygoja faktografizmą, pasitaiko nekritiško požiūrio į šaltinius, ypač okupantų. Daugelis autorių stengiasi populiarinti skelbiamą medžiagą, nukenčiant moksliniam lygiui, nenaudoja įvairesnių šaltinių, stinga probleminio požiūrio į reiškinius arba problema gvildenama atsietai nuo kitų ją sąlygojusių reiškinių.

Naujosios srovės tyrinėtojų sunkumai daugeliu atveju yra objektyvūs ir neišvengiami, nes tikrosios rezistencijos istorijos atskleidimui iš tikro būtinos tam tikros moralinės savybės (konformistas niekuomet nesupras bekompromisinės aukos prasmės ir savo koncepcijai bandys prisitaikyti tik tai, kas jam naudinga šiandieną). Tuo pat metu autoriai, įvardinantys save kaip priešpriešą sovietmečio tradicionalizmui, dažnai pamiršta, kad Rezistencijos istorijos tyrinėjimuose jie nėra pirmeiviai. Tikrosios jos problemos randamos ne buvusiuose KGB archyvuose esančiose bylose, o laisvos istoriografinės tradicijos kūrėjų J.Lukšos-Daumanto, A.Ramanausko-Vanago, Visvaldo, Tigro ir kitų partizanų, rinkusių bei sisteminusių istorinę medžiagą, rašinių puslapiuose bei išeivijos mokslinės minties kvintesencijoje - K.Girniaus monografijoje.

A.Kašėta tyrė partizaninį sąjūdį Dzūkijoje(97), dvasininkijos santykius su pasipriešinimuos; 447), partizanų periodinės spaudos leidimą(99), bandė kritiškai analizuoti ir įvertinti buvusios KGB archyvo statistinius duomenimis apie Pasipriešinimo dalyvių skaičių ir aukas(309). Ginčytinas autoriaus teiginys, kad NKGB-NKVD (vėliau MVD-MGB) skrupulingai rašė kovos su pasipriešinimu apskaitą(309,42). Nepaisant įvairių statistinės ataskaitos formų bei suvestinių, užpildančių jas žmonių skrupulingumas kelia abejonių, o, kita vertus, šioje statistikoje pateikiami skaičiai su didžiulėmis išlygomis atspindi tikrovę. A.Kašėta teisingai pažymi, kad į "banditų" sąvoką buvo įtraukta nemažas skaičius žmonių, neturėjusių nieko bendro su partizanais ar pogrindžiu, kad NKGB-NKVD statistikoje neatsispindi partizanų nuostoliai patirti kautynių metu, kovotojams išsinešus iš mūšio lauko žuvusių bendražygių kūnus, tačiau vis dėlto galutinėje išvadoje pateiktus suvestinėse skaičius apie nužudytus ar suimtus žmones, priskiria partizanams. Tokiu būdu išvadų lentelėje "Lietuvos laisvės kovotojų aukos 1944-1954 m. (MVD-MGB duomenimis)" pateikiami keli nesulyginami skaičiai: pvz., teigiama, kad 1944 m. buvo užmušta 2436, 1945 m. -9777,1946 m. - 2143 partizanai(309,47). Jeigu 1946 m. nukautųjų partizanų skaičius atitinka MVD-MGB žinomą realybę, nes tais metais jau faktiškai nebesutinkama be ginklo besislapstančiųjų, tai 1945 m., ypač metų pradžioje, didėja ne partizanų žuvimo tikimybė, o 1944 m. skaičius negali atitikti žuvusių partizanų skaičiaus, nes būtent okupacijos pradžioje nebuvo nusistovėjusio "bandito" ar "pogrindžio dalyvio" apibrėžimo. Atkreiptinas dėmesys, kad statistikoje niekur nebuvo pateikiama apvalaus "likviduotų" asmenų skaičiaus - galbūt skaičius su nuliu viršininkams atrodė neįtikinamas? Rimčiausia išvada yra tai, kad 1945 m. tenka didžiausias "likviduotų" (žuvusių ir suimtų) skaičius, vadinasi, laisvės kova kiekybiniu atžvilgiu yra pasiekusi kulminaciją.

D.Kuodytės tyrinėjamų problemų ratas susijęs su partizanų centralizacijos ir bendros vadovybės kūrimo klausimais(333; 334; 335; 336). Pagrindinis dėmesys buvo skirtas BDPS ir LLK Sąjūdžio sukūrimo periodui, nors gvildenama ir pirmosios Pasipriešinimo vadovybės susidarymo problema nuo VLIKo iki LGK Išdėstydama nuoseklaus centralizavimo koncepciją, autorė vis dėlto palieka nuošalyje pačio Pasipriešinimo tęstinumo problemą ir sureikšmina formaliųjų įgaliojimų reikšmę (gen.M.Pečiulionio vaidmuo)(610).

Apibendrinamu N.Gaškaitės, D.Kuodytės, A.Kašėtos tyrinėjimų darbu laikytina jų bendras veikalas apie Lietuvos partizanus 1944-1953 m.(567). Gaila, kad nėra šaltinių ir istoriografinių tyrinėjimų apžvalgos. Dėl to neaišku, su kuo autoriai polemizuoja ir ką konkrečiai įvardina kaip "istoriografiją".

A.Bubnys tyrinėjo lietuvių antinacinio pasipriešinimo problemas, atkreipdamas dėmesį ir į pereinamąjį 1944 m. vasaros laikotarpį(329). Autorius vienok nenustato tikslios antinacinio pasipriešinimo pabaigos datos, sąlyginai ja laikydamas paskutinių vadų (mažojo VLIKo) pasitraukimą į užsienį 1944 m. liepos mėnesį, nors antivokiški LLA partizanų veiksmai minimi dar rugsėjo mėn. Ginčytina autoriaus išvada, kad VLIKo narių pasitraukimas paliko tautą be politinės vadovybės ir orientavimo naujos (bolševikinės) okupacijos sąlygomis(330,204). Tai pasenęs požiūris, neatsižvelgiantis į organizacinės ir karinės pasipriešinimo veiklos pasiekimus 1944 m. rudenį vokiečių okupuotoje Žemaitijoje, taip pat sureikšminantis vienos iš areštų suardyto VLIKo atskalų įtaką realiems procesams.

L.Abariaus tyrinėjimo objektas - Rytų Lietuvos partizanų karinė organizacija-Vytauto apygarda nuo 1944-1945 m. iki laisvės kovų pabaigos(545). 1944-1945 m. pradinis partizanų organizavimosi periodas (Tigro rinktinė) nušviečiamas remiantis vien L.Vilučio prisiminimais, struktūros (organizacijos) egzistavimo faktui nusakyti imamas tik vienas požymis (dažniausiai štabo sudarymas ir vado asmuo), neišsiaiškinant, kiek realiai esama vadovybė apima ryšiais žemutinių grandžių, koks jų kovos efektyvumo lygis. Užuot 1944-1946 m. pradžios periodą gvildenus kaip organizacijos susidarymo ir vystymosi laikotarpį, daroma atvirkštinė išvada, kad po "popierinio štabo" sutriuškinimo organizacija "merdi" ir "yra". Šiai tezei įrodymais tampa partizanų ir vadų areštai, legalizacija, o ypač partizanų išsiformavimo iš stambių junginių į mažesnius procesas. Bet šis požiūris yra paimtas iš okupantų operatyvinių dokumentų, kuriuose organizacijos sutriuškinimu ir yra vado suėmimo, žūties ar partizanų išsklaidymo faktas. Visiškai neaišku, kokiais kriterijais vadovaujantis (metinėmis NKVD-NKGB bylomis?) nustatyti "pirmojo partizaninio sąjūdžio etapo (1944.08-1945.12)" rėmai(545,17). Neteisinga ir išvada, kad tik 1945 m. pabaigoje susiformuoja rinktinės veiklos rajonas, kuris atitinka apskritį(545,17), nes rinktinė-apskri-tis (valsčius-kuopa, būrys) buvo idealus organizacinis siekimas jau nuo pat 1944 m. vasaros, ypač LLA veikloje. Lietuvos tikrovėje partizanų organizacinius centrus daugeliu atveju nulėmė geografinės (o ne administracinės) ypatybės: Tigro rinktinės štabas buvo įkurtas Labanoro miškams, esantiems trijų apskričių - Utenos, Švenčionių ir Zarasų - sankirtoje; pasikeitus taktikai ir išsiformavus į mažesnius vietinius būrius, dėsningai turėjo kurtis nauji jau apskritiniai štabai, jungtinio štabo idėjai transformuojantis į apygardinio štabo idealą.

Keletą įvairaus lygio straipsnių apie Aukštaitijos partizanus paskelbė G.Vaičiūnas, kuris apžvelgė karinio pasipriešinimo pradžią Anykščių rajone (Utenos-Uk-mergės aps. dalys)(443), Vyties apygardos organizacinę raidą(lOO), Didžiosios Kovos apygardos istorijos momentus bendrame šiai apygardai skirtame leidinyje(444).

Pirmosios apžvalgos yra B.Ulevičiaus(332) apie Tauro apygardą, S.Karaliaus ir K.Budgino(331) apie Pasipriešinimą Žemaitijoje ir Klaipėdos krašte . Šių autorių straipsniuose greta faktinės medžiagos pastebimas ir rimtas problemiškas požiūris, priežastingumo ir įvykių logikos paieška. Šiaulių krašte veikusių partizanų junginių (Vytauto Didžiojo, Kunigaikščio Žvelgaičio, Vytenio rinktinių) istorinės raidos apžvalgą parašė A.Malinauskaitė(775). Visą Pasipriešinimo laikotarpį glaustai gvildeno V.Gurskis(665).

Aptartieji tyrinėjimai rodo, kad Pasipriešinimo istorijos pažinimas pogirniškuoju laikotarpiu žymiai išsiplėtė, ypač kiekybine prasme. Polemikoje su tradicinėmis pažiūromis tebenaudojami seni kontrargumentai, nors esamų faktų bazė leidžia kalbėti probleminiu lygiu, daryti lyginamąją ir kt. analizę ir naują sintezę.

Pasipriešinimo istorijos pažinimas dar nėra pasiekęs monografinių tyrinėjimų ("akademinių apibendrinimų") lygmens. Tačiau faktų gausa sąlygoja bent šiame laikotarpyje atsisakyti pačio reiškinio pažinimo viename veikale. Nesant chronologinės Pasipriešinimo istorijos vėlgi negalimas giluminis dalinių problemų gvildenimas. 1944-1946 m. tarpsnis atskirai netirtas, nors tai pakankamai atskira bendroji problema: antroji Sovietų Sąjungos agresija ir jos prielaidos, karas prieš Lietuvą ir jai atstovaujantį Pasipriešinimą, įspūdingas pirmasis partizaninio sąjūdžio etapas.

Istoriografinės klaidos ir trūkumai motyvuoja monografijos autoriaus pasirinktą sintetinio-analitinio veikalo formą ir tyrimo metodus. Esama šaltinių bazė leidžia objektyviai rekonstruoti Pasipriešinimo antrajai rusų agresijai bei okupacijai pradiniu (pereinamuoju) 1944-1946 m. etapu istorinę raidą, formuluoti, kelti bei spręsti esmines laisvės kovų problemas pasaulinių įvykių kontekste. Kada, kur ir kaip prasidėjo Pasipriešinimas prieš antrąją rusiškąją agresiją ir okupaciją, kokias formas įgijo laisvės kova šiuo etapu, kokie būdingi pastarojo bruožai bei ypatybės, kur Pasipriešinimo galios šaltiniai, kokie šio proceso rezultatai ir jų reikšmė bendrai ir tolimesniam Pasipriešinimui iš dalies - visa tai ir dar kita monografijos problemų ratas.

ANTROJI SOVIETŲ SĄJUNGOS AGRESIJA PRIEŠ LIETUVĄ TARPTAUTINĖS POLITIKOS ŠVIESOJE

LIETUVOS LAISVĖS KLAUSIMAS PASAULINĖJE POLITIKOJE IR SSRS AGRESIJOS PRIELAIDOS

Moderniosios istorijos laikais tarptautinės teisės išsivystymas uždraudė vienai suvereniai valstybei prievartiniu būdu užgrobti ir prisijungti kitą valstybę. Nepriklausoma valstybė turi niekam neperleidžiamą teisę (panašiai kaip asmuo egzistuoti) laisvai ir savarankiškai tvarkytis. Kas tą teisę pažeidžia, laikomas agresoriumi - nusikaltėliu prieš taiką ir žmoniją. Šie nuostatai buvo patvirtinti 1928 m. Paryžiaus pakte (Kellogg-Briand Pact), 1933 m. Rio de Žaneiro ir kitose sutartyse, o taip pat Tarptautinio karinio tribunolo chartoje, pasirašytoje JAV, Britanijos, Prancūzijos ir SSRS vyriausybių.

Pagal tarptautinę teisę prievarta užimta kitos valstybės teritorija išlieka tos pačios valstybės suverenume tol, kol aneksavimo keliu pereina į grobiko suverenumą. Tuo metu grobikas naudojasi tik okupanto teisėmis (kurias apibrėžia 1907 m. Hagos "Konvencijos įstatymams ir papročiams karo srityse gerbti"), t.y. tik tam tikromis suverenumo vykdymo teisėmis. Aneksavimas užgrobimą paverčia pavergimu. Tačiau savo paties valia užgrobikas negali svetimos teritorijos aneksuoti. Tam jis privalo gauti kitų valstybių patvirtinimą. Iki Tautų Sąjungos susidarymo tarptautinėje teisėje galiojo taisyklė, kad svetimos teritorijos užėmimas savaime įgyja galią, jei per tam tikrą laiko tarpą neatstatoma buvusi padėtis. Tačiau Tautų Sąjungoje ši taisyklė JAV Valstybės sekretoriaus Stimsono buvo pakeista prievartinio užgrobimo nepripažinimo doktrina (Stimson Doctrine).

Beje, kuomet senosios taisyklės pakeitimas nepripažinimo principu buvo svarstomas Tautų Sąjungoje ir buvo manoma, kad vis dėlto nepripažinimą tikslinga būtų apriboti užgrobtos teritorijos pasipriešinimo užgrobikui išsekimu, prieš tai pasisakė tuometinis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų komisaras M.Litvinovas: "Mes turime atsižvelgti ne vien lik į klausimą, ar bet kuri kova tarp agresoriaus ir jo aukos yra pasibaigusi, bet jei tai laikinai ir būtų atsitikę - taip pat į tai, ar yra galimybė kovai (tarp agresoriaus ir jo aukos) atsinaujinti; mes taip pat turime atsižvelgti ir į tas aplinkybes, kurios gali atnešti agresijos prievartiniais veiksmais sudarytos padėties Pakeitimų"(70).

Lietuvos, netekusios savo nepriklausomybės po 1940 m. įvykių, atveju abstrakti tarptautinės teisės doktrina virto konkrečia prievartinio Baltijos valstybių (Lietuvos, Latvijos, Estijos) užgrobimo nepripažinimo politika, suformuluota JAV valstybės sekretoriaus Samerso Veleso oficialiame 1940 m. liepos 23 d. Valstybės departamento Pareiškime (policy declaration). Šios politikos linija buvo grindžiama teorija apie tolesnį teisėtą ir teisinį Baltijos valstybių egzistavimą, "kuris modernioje civilizacijoje negali nutrūkti", ir praktiniais veiksmais, leidžiančiais išsaugoti JAV teritorijoje

Baltijos valstybių diplomatines atstovybes bei konsulatus, pripažįstant jų darbuotojams teisę atstovauti ir ginti baltiečių interesus, įšaldant valstybinį turtą bei pinigines lėšas, turėtas užsienyje ir kt.(236,391-392).

Jungtinės Valstijos buvo tik viena iš daugelio pasaulio valstybių, praktikoje pritaikiusių Stimsono doktriną santykiuose su Sovietų Sąjunga Baltijos valstybių klausimu. Panašią į JAV poziciją priėmė Didžiosios Britanijos vyriausybė po V.Čerčilio 1940 m. spalio 15 d. kalbos Bendruomenių rūmuose(285,146). Prievartinio užgrobimo nepripažinimas virto ne tik simboliu, bet ir rimta tarptautine politika, į kurią turėjo atsižvelgti užgrobėjas. Juo labiau, kad net ir sovietai pripažino, kad tarptautinės teisės subjektu yra valstybė, o konkrečia to išraiška yra teisė į diplomatinius santykius, į sutarčių sudarymą, į karo būsenos skelbimą(233,30-31).

Baltijos valstybių prievartinio užgrobimo politikos susiformavimą sąlygojo ne tik ypatingi JAV ar kitos didžiosios valstybės politikos interesai, bet vėlgi ta pati tarptautinė teisė. Klasikinė jos doktrina skiria faktinį (de facto) ir juridinį (de jure) pripažinimą. Praktikoje šie pripažinimai yra abu teisiniai, tik pripažinimas de facto siauresnis ir patys santykiai turi laikinumo, nepastovumo pobūdį ir pripažinimas yra su išlygomis. Faktinis pripažinimas paprastai paaiškinamas politiniais motyvais, taip pat tuo atveju, kada abejojama naujojo valstybinio darinio ar naujosios vyriausybės pastovumu. Juridinis pripažinimas, priešingai, yra žymiai platesnis teisinis pripažinimas, kuris nepalieka abejonių egzistuojančios valstybės ar vyriausybės stabilumu. Tarptautinių santykių praktikoje pripažinimas de jure visuomet yra aukštesnis, į jį įeina ir pripažinimas de facto. Moderniosios istorijos laikais, dėl agresijos akto išnykus ištisai valstybei, pripažintai de jure, kitoms valstybėms iškilo nelengva apsisprendimo problema: nutraukti jos teisinį pripažinimą ar ne. Diplomatinių santykių nutraukimas tokiu atveju reikštų nedraugišką veiksmą juridiškai pripažintos valstybės atžvilgiu, tačiau iš kitos pusės, užgrobta valstybė nebeegzistavo faktiškai, o tik teisiniuose dokumentuose. Tokiu būdu teritorijų prievartinio užgrobimo nepripažinimas ir agresoriaus pasmerkimas buvo glaudžiai susijęs su aukos, kaip juridinio subjekto, tolesniu pripažinimu tarptautiniuose santykiuose. Praktikoje lai dėsningai turėjo išsilieti į tam tikrą politiką.

1941 m. rugpjūčio 12 d. pasirašytoje JAV prezidento F.D.Ruzvelto ir Didžiosios Britanijos ministerio pirmininko V.Čerčilio bendroje deklaracijoje - Atlanto chartoje - buvo teigiama, kad jų šalys Antrajame pasauliniame kare "nesiekia jokio padidėjimo, teritorinio ar kitokio; nepritars jokiems teritoriniams pakeitimams, daromiems be aiškiai išreikšto tų šalių gyventojų noro; gerbia visų tautų teisę pasirinkti valdymosi formą, kurioje jie nori gyventi; siekia atkurti suverenines teises ir savivaldas tų tautų, kurioms jos buvo prievarta atimtos"(302,443; 288,121). Po deklaracija pasirašė ir J.Stalinas(302,695). 1942 m. sausio 1 d. Vašingtone pasirašytoji Jungtinių Tautų deklaracija prisiėmė Atlanto chartos tikslus bei principus(302,683-684).

Po 1941 m. birželio mėn. sukilimo Lietuvoje, paskelbusio Laikinosios vyriausybės sudarymą ir nepriklausomybės atkūrimą, Maskvos-Berlyno ašies lūžio, Sovietų Sąjunga buvo priversta palikti Lietuvą ir kuriam laikui ją vėl traktuoti kaip tarptautinės teisės subjektą, nesistengiant savo teritorijoje išsaugoti LSSR "valstybės" ir "vyriausybės" iliuzijos. 1941 m. liepos 11d. sovietų vyriausybė oficialiai pareiškė, kad 1939 m. _s0vietų-vokiečių sutartys dėl Lenkijos pripažįstamos daugiau neegzistuojančiomis ir patvirtino tai liepos 30 d. sutartyje su lenkų egziline gen.V.Sikorskio vyriausybe(605,81; 302,392). Šiuo atveju buvo automatiškai panaikinti ir sovietų-vokiečių susitarimai dėl Lietuvos, kuri SSRS "interesų sferoje" atsidūrė mainais už Liublino vaivadiją!

Lietuvos kaip tarptautinės teisės subjekto pripažinimą iš Sovietų Sąjungos pusės liudijo ir nesirūpinimas "LSSR reliktų" likimu. Sovietai tarsi vėl viską pradėjo nuo pradžių - nuo šnipų tinklo kūrimo, t.y. komunistų organizacijos išlaikymo: 1941 m. rugpjūčio 28 d., įleidus keletą stambesnių buvusių lietuvių kolaborantų į Maskvą, buvo sudaryta 7 asmenų grupė (Nikolaj Pozdniakov, Nikolaj Gridin, Antanas Sniečkus, Mečislovas Gedvilas, Justas Paleckis, Icikas Meskupas, Aleksandras Guzevičius), turinti LKP(b) CK teises(218,6).

Sovietų Sąjungos vyriausybė gerai suprato, kad atsakomybė už 1939-1940 m. agresinius veiksmus yra rimtas kliuvinys sąjunginiams ryšiams su Vakarų demokratinėmis valstybėmis užmegzti ir gauti iš jų karinę paramą, gyvybiškai būtiną kovoje su Vokietija. Todėl ji pati ėmėsi iniciatyvos išsiaiškinti ir sureguliuoti ginčytinus klausimus, tarp jų ir Baltijos valstybių problemą. Ši iniciatyva, nepaisant kritiškos padėties l'ronte, buvo puolamojo pobūdžio.

Jau 1941 m. gruodžio 17 d. Maskvos derybose reikalavimas pripažinti Baltijos valstybių prijungimą iškilo į pirmą vietą tarp kitų rusų imperijos išplėtimo pretenzijų(302,629). Didžiosios Britanijos delegacija, vadovaujama užsienio reikalų ministerio A.Ideno, buvo spaudžiama aiškiai išsakyti savo požiūrį į Baltijos valstybių problemą. J.Stalinas siūlė šį klausimą laikyti aksioma, kadangi 1940 m. Baltijos šalių tautos "savo valia įstojo" į Sovietų Sąjungą, kas buvo įteisinta jų respublikų "valdžios" institucijų ir SSRS Aukščiausiojo Sovieto įstatyminiais aktais; jis taip pat domėjosi, ar anglai palaikys šių valstybių "siekimą" karui baigiantis būti Sovietų Sąjungos sudėtyje(281,83-84). Sovietų teigimu, jie norėjo tik atkurti ankstesnes 1941 m. savo valstybės sienas ir įspėjo, kad atsisakius tai pripažinti, atrodytų, kad sudaroma galimybė Sovietų Sąjungai suskaldyti ir tuo būdu tęsiama ankstesniosios antisovietinės Čemberleno vyriausybės politika(281,83; 605,188).

Sovietų politinis išpuolis buvo ypatingai staigus, stiprus ir gerai parengtas. A.Idenui remiantis Atlanto charta ir jos teiginiais apie teritorinių pakitimų nepripažinimą, sovietai tai interpretavo kaip Londono kišimąsi į sovietų valstybės reikalus, abejo-jant jos aktų teisėtumu, o pati Charta tarsi nukreipta prieš Sovietų Sąjungą(281,83-84; 605,189). Galiausiai Stalinas pareiškė, kad bet koks anglų-sovietų susitarimas priklausys nuo sutarimo būtent šiuo klausimu, ir pareikalavo nedelsiant pripažinti 1941 m. SSRS sienas, įskaitant ir Baltijos kraštus(302,629; 605,100).

Taip 1941 m. pabaigoje išryškėjo Sovietų Sąjungos politinių pretenzijų į Baltijos valstybes, tarp jų į Lietuvą, pagrindai. Jos buvo grindžiamos 4 pagrindiniais aspektais: istoriniu, tarptautinės teisės, tautų apsisprendimo teisės bei strateginiu.

Pirmuoju tvirtinimu sovietų Rusija buvo visų senosios Rusijos teisių perėmėja(233,32), ir SSRS pretenzijos į Baltijos valstybes, tarp jų ir Lietuvą, buvo grindžiamos Rusijos imperijos "istorine teise" į jas. Tai buvo dėsninga komunistinės stalininės politikos išdava, 4-ojo dešimtmečio pabaigoje atsisakiusioje valstybės nunykimo komunizme tezės ir pasukusioje į stiprios socialistinės valstybės kūrimą. Stipri socialistinė valstybė Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir ypač karo bei pokario melais vis labiau buvo sutapatinama su Rusija, o komunizmo skleidimas su "istorine rusų tautos misija" nešti pasauliui pažangą ir aukštesnę kultūrą(71,236). Į klausimą, kas yra SSRS, buvo atsakoma, kad tai neabejotinai Rusija, tik socialistinėje sąjunginės valstybės formoje, nes būtent Didžioji Rusia "amžiams sujungė" "laisvų respublikų neišardomą sąjungą"(233,34). Tokiu būdu Lietuva, kažkada buvusi Rusijos dalimi, turėjo ir vėl jai atitekti.

Istoriniai tvirtinimai buvo glaudžiai susieti su įrodymais iš tarptautinės teisės, pagal kurią SSRS susidarymas nereiškė Rusijos išnykimo kaip tarptautinės teisės subjekto. Komunistų teigimu, Rusiją reikėjo suprasti ne tik kaip šalį - geografinę erdvę, bet ir valstybę - "deržavą", t.y. tam tikrą vienybę istorine ir juridine prasme(233,36). Daroma išvada, kad valstybės teritorinės padėties pasikeitimas, jai sumažėjus ar padidėjus, iš principo neturi įtakos valstybei kaip tarptautinės teisės subjektui. Sąjunginė Sovietų valstybė yra Rusijos ir visų buvusių Rusijos imperijos teritorijų teisių perėmėja. Bet kuris tarptautinis teritorinės padėties pasikeitimas tegalėjo būti tik su rusų sovietų vyriausybės sutikimu ir pritarimu, o nuo SSRS susidarymo momento - tik su SSRS vyriausybės pritarimu.

Šiuo požiūriu Baltijos valstybių nepriklausomybės pripažinimas buvo traktuojamas kaip grubus įsikišimas į valstybės vidaus reikalus ir prievartinis Rusijos suskaldymas(233,37). Kitaip tariant, jokie tarptautiniai aktai, kažkada pasirašyti dalyvaujant Rusijai, negalėjo būti pakeisti be tokio pat Rusijos vyriausybės dalyvavimo. Kadangi Rusija nedalyvavo kuriant pokarinę Versalio taikos sistemą, ji tuo pačiu nedavė teisės atskirti nuo jos, pvz., Baltijos valstybes (Versalio taikos sutartyje joms nebuvo numatyta nepriklausomybė). Vėl eksploatuojama "sanitarinio kordono" (Cordon sanitaire) legenda, pagal kurią minėtos valstybės buvo imperialistinių jėgų sukurtos sustabdyti komunizmo plitimui į vakarus.

Tokia pozicija skyrėsi nuo oficialiosios amerikiečių nuomonės, pagal kurią rusiškoji teritorija nėra sinonimas ankstesniajai Rusijos imperijai priklausiusios teritorijos. Teisinis nepriklausomos Lenkijos pripažinimas darė neįmanomu teritorinį Rusijos imperijos atstatymą ir "tai, kas pripažinta teisinga lenkams, neišvengiamai teks pripažinti teisingu ir suomiams, lietuviams, latviams, o galbūt ir ukrainiečiams", -buvo teigiama oficialiame V.Vilsono 1918 m. sausio 8 d. Keturiolikos punktų 1-o punkto komentare(234,151). Teigdama visų Rusijos teisių perėmimą ir tuo būdu reikšdama teritorines pretenzijas, Sovietų Sąjunga neišvengiamai susidurdavo su tautų apsisprendimo teise ir su Lietuvos respublikos pripažinimo nepriklausoma valstybe, savanoriškai atsisakant tų pačių Rusijos imperijos teisių, faktu.

Dėl tarptautinės teisės argumentų prieštaringumo sovietų pretenzijos buvo dažniausiai paremiamos 1940 m. "liaudies seimo" aktu apie LSSR "įstojimą į nepriklausomų respublikų Sąjungą", kas tarptautinės bendrijos akyse turėjo vaizduoti plebiscitą, išreiškiantį daugumos gyventojų valią. Pagal sovietus, Lietuva įstojo į Sovietų Sąjungą "savanoriškai", o šalyje įvykusi "socialinė revoliucija" buvo dėsningas komunistinio kelio pasirinkimas, išreiškiantis lietuvių tautos norus "taikiai sugyventi" su Sovietų Sąjunga ir draugiškumą jos vyriausybei. Tarptautinėje arenoje šis "savanoriškumas" buvo nuolat ginčijamas ir nepripažįstamas: britų vyriausybė teigė, kad Baltijos valstybių užgrobimas buvo gėdingo sandėrio su Hitleriu rezultatas(302,695). Lietuvos atvejui tiko ir Austrijos užgrobimo jau pokarinis išaiškinimas. Naciai šios šalies prijungimą prie Vokietijos motyvavo dideliu austrų noru susijungti su vokiečių tauta, bet Tarptautinis Niurnbergo tribunolas šį pasiteisinimą atmetė, nes sprendžiamasis veiksnys buvo vokiečių kariuomenė, pasiruošusi karo veiksmams(282,5).

Iš kitos pusės, teisiškai egzistavo visos Lietuvos-Sovietų Sąjungos tarpusavio sutartys, nes jų formaliai nedenonsavo nei užpultasis (šiuo atveju Lietuvos vyriausybė), nei užpuolikas (šiuo atveju SSRS vyriausybė). Sovietų kariuomenės buvimas Lietuvos teritorijoje buvo pateisinamas 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartimi dėl Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvai ir Lietuvos bei Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartimi, pagal kurią rusų karinės bazės turėjo veikti iki 1954 m. (neatšaukus jų vienai iš susitariančių šalių - dar iki 1964 m.), o tarpusavio santykiai ir toliau buvo grindžiami 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi ir 1926 m. rugsėjo 28 d. nepuolimo sutartimi(235,732). Pagal pastarąją, kurios galiojimo laikas turėjo baigtis 1945 m. gruodžio 31 d., kilus konfliktui tarp susitariančiųjų šalių ir negalint jo išspręsti diplomatiniu būdu, skiriamos taikomosios komisijos(235,301,532). Tokiu būdu Sovietų Sąjunga galėjo Lietuvos klausimą pateikti kaip dvipusių santykių problemą, nereikalaujančią specialaus arbitražo, arba nelaikyti tai problema, sudarius užtikrinančią sutarčių vykdymą Paleckio vyriausybę.

Lietuvos pusė, neturinti egzilinės vyriausybės, šiuo atveju juridiškai negalėjo pareikšti savo nuomonės apie Sovietų Sąjungos veiksmus kaip agresiją ir paskelbti jai karą. Tarptautinės teisės požiūriu, be abejo, nebuvo reikalingas formalus karo paskelbimas ir 1940 m. birželio 14 d. SSRS ultimatyvi nota ženklino agresiją prieš Lietuvą ir papildomų kariuomenės dalių įvedimas de facto ženklino karo bei okupacijos pradžią. Tačiau be oficialaus karo paskelbimo, (kaip parodė ilgametė Lietuvos patirtis), prasideda įvairiausios prievartinio užgrobimo interpretacijos, iš kurių išeitų, kad lyg ir Sovietų Sąjungos ir Lietuvos karo nebuvo (pavyzdys - dabartinės Rusijos istorikų teiginiai apie Sovietų Sąjungos veiksmų teisėtumą, pasiremiant tarptautine teise bei dvišalėmis sutartimis, neigiamus reiškinius priskiriant "stalininėms socializmo deformacijoms"(283,91) arba 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Aktas, neminintis karo būsenos ir taikos sudarymo būtinybės). Iš to seka, kad tarpusavyje nekariavus, negalima sudaryti ir taikos ir kad visi istoriniai įvykiai tėra paprastas Lietuvos ir Sovietų Sąjungos tarpusavio politinis nesusitarimas ar nesusipratimas, išsprendžiamas pasirašant naujas tarpusavio sutartis (1991 m. rugpjūčio mėn. Lietuvos respublikos sutartis su Rusijos Federacija - Sovietų Sąjungos, Sovietų Rusijos, Rusijos imperijos teisių perėmėja).

Galiausiai pretenzijas į Lietuvą sovietai grindė ir strateginiais sumetimais - karo veiksmams artėjant prie Vokietijos sienų, didėja ir su jomis besiribojančių teritorijų kaip placdarmo tolimesniems puolimams reikšmė. Visos ekspansinės pretenzijos savo ruožtu buvo pristatoma kaip gynybos ir valstybės saugumo būtinybė. 1941 m. liepos 18 d. asmeniniame J.Stalino laiške V.Čerčiliui rusai teisinosi savo elgesiu Antrojo pasaulinio karo pradžioje: "Vokiečių kariuomenės padėtis būtų daug kartų geresnė, jeigu sovietų kariuomenei būtų tekę vokiečių kariuomenės smūgis ne Kišinio-vo, Lvovo, Bresto, Belostoko, Kauno (išskirta mano - K.K.) ir Vyborgo rajone, o Odesos, Kamenee-Podolsko, Minsko ir Leningrado apylinkių rajone"(265,19). 1941 m. Sovietų Sąjungos vakarinę sieną de facto pripažino ir Didžioji Britanija, bet tik kariniais sumetimais. Liepos 21 d. V.Čerčilio atsakyme diplomatiškai, bet aiškiai buvo išakyta ši pozicija: "Aš visiškai suprantu karinius pranašumus, kuriuos Jums pavyko įgyti tuo, kad Jūs privertėte priešą išskleisti jėgas ir pradėjote karo veiksmus iškeltomis į priekį vakarinėmis sienomis (išskirta mano - K.K.), kuo iš dalies buvo susilpninta jo pirminio smūgio jėga"(265,20). 1943 m. vasario 26 d. JAV Valstybės sekretorius viešai atmetė sovietų argumentus, kad Baltijos valstybių įjungimas į SSRS yra būtinas sovietų sienų karinio saugumo sumetimais, pareikšdamas, kad JAV turi kitokį jų sienų saugumo sprendimo būdą ir Baltijos klausimą palieka atvirą(72). Anglų sampratoje Rusijos strateginio saugumo sumetimai tegalėjo būti pritaikyti tik kai kurioms Baltijos jūros saloms, bet ne ištisoms valstybėms(302,695).

Visos sovietų pretenzijos buvo prieštaringos, viena kitą neigiančios ir kartu papildančios, skirtingos nuo tikrovės ir suprantančios ją iškreiptai, bet kartu egzistuojančios tarptautinių santykių tikrovėje, išsakomos ir keičiamos priklausomai nuo aplinkybių, bet "bolševikiškai" tvirtai, nežiūrint į kitos pusės argumentus, užsispyrusiai tvirtinant - Lietuva turi priklausyti Sovietų Sąjungai. Diplomatinėje kovoje tarp valstybių, nepripažinusių prievartinio Baltijos valstybių užgrobimo, ir Sovietų Sąjungos, siekiančios tai pateisinti, bendrųjų karo veiksmų eigoje formavosi ir naujos SSRS agresijos prieš Lietuvą bei naujo tarptautinio sandėrio prielaidos. Šiomis aplinkybėmis ypatingą reikšmę įgijo Lietuvos egzilinės vyriausybės (goverment in exile), galinčios pareikšti lietuvių tautos santykių su SSRS tikrąsias nuostatas, klausimas.

1941 m. Birželio sukilimo paskelbtos Laikinosios Vyriausybės veikla (neveikiant LSSR administracijai) juridiškai ir faktiškai baigė pirmąją sovietų okupaciją. Lietuvos valstybė, kaip "juridinė asmenybė", vėl ėmė egzistuoti Sovietų Sąjungos atžvilgiu, o teisinis Lietuvos valstybės egzistavimas užsienio valstybių Baltijos valstybių prievartinio užgrobimo nepripažinimo politikoje galėjo įgyti ir konkretų, faktinį turinį. Deja, dėl įvairių aplinkybių samplaikos ši "juridinė asmenybė" nesugebėjo įgyti konkretaus atstovybės pavidalo. Lietuvos Laikinoji vyriausybė buvo geopolitiškai izoliuota karo veiksmų zonos epicentre, veikė nepilnos sudėties ir be to, po šešių savaičių priešinimosi vokiečiams buvo priversta sustabdyti savo veikimą. Jos pačios bei jos pastangų neparėmė Lietuvos egzilinis diplomatinis korpusas, o prezidentas A.Smetona, anot K.Škirpos, atsimetė nuo LAF ir Laikinosios vyriausybės, sudarytos "be jo parašo" ir 1941 m. birželio 24 d. pareiškimu Čikagos "Herald-American" dienraštyje atsižadėjo sukilėlių ir metėsi į propagandinę ataką prieš Hitlerį, tarsi pamiršęs, kad Lietuvos diplomatinio posto prie Vokietijos nebuvo atšaukęs, o Lietuva šiame kare buvo pasirinkusi neutralumo politiką(74,28).

Iš tikrųjų tai nebuvo vieno kurio nors asmens kaltė ar nesiorientavimas tarptautinėje politikoje - kad bandant atkurti prarastą valstybės suverenumą labai svarbu turėti savo vyriausybę, bent jau egzilinę, turėjo suprasti nors kiek politiškai išprusęs žmogus. A.Smetonos tragedija buvo tai, kad jis savo asmenyje kartu įkūnijo tiek šalies prezidentą, tiek nuo arenos nustumtą politinę asmenybę. Kaip politinis veikėjas, jis negalėjo nei suburti, nei vadovauti jokiam politiniam sąjūdžiui, nes momentinis valstybės praradimo įspūdis
praktiškai braukė visus jo ligtolinius nuopelnus bei šalininkus. Nebuvo realu tikėtis buvusių opozicinių jėgų (nuo dešiniųjų - krikdemų iki kairiųjų ^_ socialdemokratų) paramos, kurios savo ruožtu kvestionavo net pačio prezidento institucijos teisėtumą.

Nelabai toliaregiška buvo pasilikti kariaujančioje Vokietijoje, tačiau ne pats tinkamiausias sprendimas buvo persikelti į JAV, kur prezidentas papuolė į atskirų grupių (tautininkų) bei asmenų (P.Žadeikio) įtaką ir globą. Tik 1941 m. vėlų rudenį Amerikos lietuvių veikėjai ima rimčiau svarstyti Lietuvos laisvinimo politikos reikalus(452,34). Lapkričio 1-3 d. Čikagoje pasiuntinio JAV P.Žadeikio iniciatyva sušauktame lietuvių veikėjų pasitarime, dalyvaujant A.Smetonai, konsului P.Daužvardžiui, prof.Kaziui Pakštui, Antanui Oliui, Leonardui Šimučiui ir kt., buvo apsvarstytas Vyriausiojo lietuvių komiteto laisvinimo veiklai koordinuoti sudarymas bei iškeltas egzilinės vyriausybės sudarymo užsienyje klausimas(452,34-35). Tokiai vyriausybei vadovauti buvo numatomas pats A.Smetona, tačiau visa jos sudėtis turėjo persikelti iš JAV į kitą šalį, kuri sutiktų ją priimti(452,35).

Pastarajam sumanymui griežtai pasipriešino P.Žadeikis, užimantis vieną svarbiausių vietų egziliniame diplomatiniame korpuse. Jo laikysena buvo tipiška egziliniams diplomatams, stengiantis išsilaikyti esamoje tarptautinėje padėtyje ir esmine taktika pasirinkusių buvusios padėties atstatymo laukimą. Bet kokios naujos vadovaujančios institucijos sudarymas kėlė gausybę problemų - nuo tos institucijos pripažinimo tarp pačių diplomatų bei diplomatinio posto tolesnio teisinio egzistavimo. Kitaip tariant, Lietuvos diplomatai buvo pripažįstami kaip prievarta užgrobtos valstybės palikimas ir juos pakeisti galėjo tik atgavusios suverenumą valstybinės institucijos. Diplomatams pripažinti savo egzilinę vyriausybę, nepripažįstamą kitų valstybių kaip suvereninių teisų perėmėjos, buvo neįmanoma, nes tai neatitiko prievartinio užgrobimo nepripažinimo politikos, kurios dėka ir egzistavo diplomatinis egzilis, esmei. Siekti pripažinimo egzilinei vyriausybei nepripažįstamai savų diplomatų - irgi buvo nesąmonė.

Tačiau tiek politikų grupių spaudimas, tiek pačio A.Smetonos gyvenimas JAV vertė aktyvinti diplomatų pastangas. P.Žadeikis negalėjo nesuprasti, kad stengimasis išlaikyti esamą padėtį grėsė rizika prarasti įtaką tiek prezidentui, kuris nesuprato, kodėl nepritariama egzilinės vyriausybės sudarymo planams, tiek politinėms lietuvių grupuotėms, kurios galėjo savo ruožtu irgi pasinaudoti A.Smetona, stengiantis Įgyvendinti minėtą planą. Juo labiau kad ir tarp diplomatų atsirado karštų Lietuvos egzilinės vyriausybės sudarymo šalininkų, kaip lapkričio 26 d. į Čikagą atvykęs Lietuvos generalinis garbės konsulas Kanadoje G.Grant-Suttie(452,35). Per pastarąjį buvo numatoma išrūpinti prezidentui A.Smetonai audienciją pas V.Čerčilį, besilankantį Kanadoje(452,35-36).

1941 m. gruodžio 18 d. Lietuvos pasiuntinys P.Žadeikis JAV valstybės sekretoriui įteikė atitinkamą notą, kuria siekė Valstybės departamento pritarimo sudaryti Lietuvių Tautos Tarybą (Lithuanian National Council) ir Lietuvos egzilinę vyriausybę (LitIhuanian Goverment in exile). Jis tikėjosi, kad gruodžio 11d. vokiečių paskelbtas karas amerikiečiams sudarė tinkamas aplinkybes minėtam klausimui iškelti(74,29).

Tačiau nepaisant to, kad P.Žadeikis vietinėje Vašingtono spaudoje norėdamas įsiteikti amerikiečiams net skelbė karą Hitleriui, JAV Baltijos valstybių prievartinio užgrobimo nepripažinimo politika nuo pat Vokietijos-SSRS karo pradžios buvo pakankamai santūri(74,29).

Lietuvos egzilinės vyriausybės klausimas buvo iškeltas per vėlai: 1942 m. sausio 12 d. P.Žadeikis informavo A.Smetoną, kad valstybės sekretorius pranešė, jog notoje iškeltų klausimų svarstymas yra atidėtas ir maža liko vilties, kad JAV ir Didžioji Britanija jį svarstytų(75,659). Belaukiant šio atsakymo buvo praleista galimybė A.Smetonai susitikti su V.Čerčiliu Kanadoje, o 1941 m. gruodžio 31d. P.Žadeikis kategoriškai pasisakė prieš ALTo iniciatyvą kurti Vyriausią lietuvių komitetą ir šaukti atskirą lietuvių suvažiavimą(452,36). Po amerikiečių pareigūnų atsakymo jau neišlaikė pats A.Smetona ir, nepaisydamas, kad nuo JAV įstojimo į karą momento padėtis buvo pasikeitusi Lietuvos nenaudai, išvyko su antisovietinėmis prakalbomis po Amerikos lietuvių kolonijas, kol 1943 m. vasario 1 d. susilaukė iš Teisingumo departamento specialaus politinio skyriaus įspėjimo, verčiančio jį laikytis užsieniečio taisyklių(75,666). Beje, lenkų egzilinės vyriausybės paklausimas dėl Katynės žudynių sovietų buvo panaudotas kaip pretekstas santykiams su tokia "šmeižikų" vyriausybe nutraukti 1943 m. balandžio mėn.(605,373).

Lietuvių nesugebėjimas sukurti egzilinę vyriausybę ir tarpusavio nesutarimai komplikavo Lietuvos išlaisvinimo eigą ir galbūt buvo praleistas tinkamiausias metas sustiprinti Baltijos valstybių prievartinio užgrobimo nepripažinimo politiką "iš vidaus". Tačiau kita vertus, įsivėlusios į karą valstybės pirmiausia žiūrėjo savo karinių-strateginių ir geopolitinių interesų.

Lietuvos laisvės klausimu Vakarai pradžioje dar buvo pakankamai tvirtai nusiteikę. Maskvos derybose 1941 m. gruodžio 15-22 d. anglai, A.Ideno žodžiais tariant, buvo prisiekę nesuteikti de jure pripažinimo jokios valstybės pasikeitusiai pa-dėčiai(280,20). Britų poziciją parėmė JAV: prieš išvykstant A.Idenui į konferenciją, Valstybės departamentas specialiai atkreipė dėmesį į Baltijos valstybių klausimą, o jo vadovai Kordelis Halas bei S.Vėlesas rekomendavo nepripažinti šių šalių inkorporacijos į Sovietų Sąjungą(413,160-161). 1942 m. sausio 8 d. Didžiosios Britanijos ministeris pirmininkas V.Čerčilis rašė A.Idenui: "Baltijos tautinių valstybių perleidimas Sovietų Rusijai prieš jų valią prieštarautų visiems tiems principams, dėl kurių mes šį karą kariaujame, ir suterštų mūsų reikalą"(302,695). Anglų ministerių kabinetas irgi atmetė Stalino reikalavimus, kaip nesuderinamus su Atlanto charta ir gegužės 26 d. pasirašytoje anglų-sovietų sutartyje pokarinių sovietų sienų aptarimas (t.y. politinės problemos) buvo paliktas atviras(280,20-21).

Tačiau jau 1942 m. pavasarį karinis spaudimas pakeitė V.Čerčilio nuostatas (skirtingas negu prieš tris mėnesius) - moralinės pozicijos Baltijos valstybių klausimu fiziškai negalima išlaikyti ir Atlanto chartos principų nereikia aiškintis taip, kad Rusija netenka 1941 m. sienų(354,327). V.Čerčilis buvo pasirengęs net pripažinti, "kad rusai, užėmę šiuos regionus karo pradžioje, atliko rūsčią priešiškų elementų (išskirta mano - K.K.) likvidaciją Baltijos valstybėse"(354,327). Kad sukurtų bendrą koalicinę strategiją, britai buvo pasiryžę rizikuoti dalimi savo saugumo ir dalimi savųjų nacionalinių interesų(302,452), aišku, atsisakant pačių "tolimiausių".

Iškilus šiai dilemai Didžiosios Britanijos vyriausybėje, A.Idenui užėmus Baltijos valstybių integralumo gynimo poziciją, o V.Čerčiliui pasirinkus priverstinę poziciją -nepaisant medžiaginės ar moralinės kainos laimėti karą(280,20), lemiamą vaidmenį suvaidino kol kas nuosekli JAV prezidento ir Valstybės departamento laikysena, neleidusi britams atsisakyti prievartinio užgrobimo nepripažinimo politikos(354,328). Svarstant JAV elgesio liniją, Valstybės sekretoriaus asistentas Adolfas A.Berlis (Berle) pavadino britų siūlomą susitarimą su sovietais "Baltijos Miunchenu" ir pasiūlė ieškoti kompromiso tarp moralės ir praktinių veiksmų(413,167). Spaudžiant JAV suomiams ir lietuviams, siekdamas išsaugoti tautinių mažumų palankumą, prezidentas F.D.Ruzveltas 1942 m. kovo 2 d. asmeniškai kreipėsi į Staliną, prašydamas nekelti teritorinių klausimų(280,21). Baltijos valstybių užgrobimo nepripažinimo šiuo laiku tvirtai laikėsi taip pat ir Kanados, Naujosios Zelandijos ir Pietų Afrikos vyriausybės(413,167).

Tačiau karo našta palaipsniui veikė ir amerikiečius, pradėjusius karinius reikalus kelti virš moralinių, tik jų nuostatas formavo ne silpnumo akimirkos kaip britų, bet nuolat augantis savo vaidmens, kaip naujosios pasaulio dominantės, suvokimas. 1943 m. birželio 17 d. Vašingtone susitikime su Čekoslovakijos prezidentu Benešu, F.D.Ruz-vcltas sakė: "...praneškite Stalinui, jog jis gali pasilaikyti Baltijos kraštus, bet apie tai neprivalo būti niekur paskelbta"(77). Šį sensacingą faktą netiesiogiai patvirtina V.Čerčilis, aprašydamas savo 1944 m. sausio mėn. susitikimą su Benešu, turėjusiu žemėlapį, išmargintą JAV prezidento pastabomis apie naują Lenkijos rytų sieną, Karaliaučių priskiriant rusams(442,452). Po karo JAV K.Pakštas surado 1942 m. laidos žemėlapį, kuriame Lietuva ir kitos Baltijos valstybės jau pokariniame sutvarkyme laikomos sovietinėmis respublikomis, ir pastebėjo, kad "Vieningojo Pasaulio" planuotojai turėjo didelę įtaką Vašingtono vyriausybiniuose sluoksniuose iki pat 1947 m. pavasario(747).

Teigdami visa tai kaip istorinį faktą, vis dėlto negalime padaryti išvados, kad oficialūs Vakarų valstybių pareiškimai Baltijos valstybių klausimu buvo tik propaganda, slepianti užkulisinę politiką. Ir ne dėlto, kad lojalūs lietuvių kilmės JAV piliečiai negalėjo patikėti savo vyriausybės nenuoširdumu(78,4). Visuose oficialiuose politiniuose pareiškimuose yra tiek propagandos, kiek jos diktuoja esamos sąlygos ir tarptautinės politikos padėtis. Realistas V.Čerčilis dažnai atkreipdavo dėmesį į privalumus, kurie galėjo būti, jeigu Vakarų sąjungininkai, o ne rusai būtų buvę kai kurių sostinių - Budapešto, Prahos, Vienos, Varšuvos išlaisvintojai(281,129). Tikrove buvo skirtingi Didžiosios Britanijos bei JAV interesai ir prioritetai, pvz. Rytų Europos klausimais, JAV kaip supervalstybės išaugimas ir kitų sąjungininkų geopolitinės reikšmės smukimas. Sąjungininkų parama atgaivino begriūvantį sovietų milžiną, o kartu su jo karinėmis pergalėmis stiprėjo ir politinės pretenzijos, kurios savo ruožtu buvo sumaniai pridengiamos. Suklupus ant Baltijos valstybių problemos - 1942 m. gegužės 21 d. suformuluota minimalių reikalavimų programa, pagal kurią buvo norima atstatyti tai, ką pažeidė Hitleris, priedo papildomų nedidelių saugumo garantijų, ypač šiaurės vakaruose ir pietvakariuose nuo SSRS sienos(605,222). 1943 m. gegužės mėn. buvo paleistas Kominternas, siekiant parodyti, kad Maskva nenori kištis į kilų valstybių gyvenimą ir jas bolševikinti, o komunistų partijos dirba savo tautų naudai, o ne pagal įsakymą iš šalies(378,73).

1943 m. spalio mėn. Maskvos konferencijoje pirmą kartą buvo sprendžiami ne tik tuometinės karinės ir politinės problemos, bet ir pokarinio pasaulio sutvarkymo planai. Lapkričio 2 d. konferencijos komunikatas pabrėžė keturių valstybių (Didžiosios Britanijos, JAV, SSRS ir Kinijos) susitarimą bendromis jėgomis kovoti tol, kol jos pačios ir jų sąjungininkai bus išvaduoti nuo priešų(605,492-493). Išvaduotinų okupuotų teritorijų ribos nebuvo nusakytos, dėl to tuoj po konferencijos buvo pareikštos dvi skirtingos interpretacijos: J.Stalinas savo kalboje lapkričio 6 d. revoliucijos sukakties minėjime aiškindamas apie Europos tautų išvadavimą pabrėžė, kad "Lietuvos tauta" bus išvaduota kaip sovietų žemė(378,87). Toks stiprus rusų pareiškimas, matyt, rėmėsi ir britų, jau pasirengusių tuo metu pripažinti Rusijos 1941 m. birželio 22 d. sienas ir net istorines sienas, buvusias prieš 1914 m., nuostata; Baltijos valstybių laisvės apribojimas buvo motyvuojamas "visuotine būtinybe ir pasaulio saugumu"(442,283). Tačiau JAV užsienio reikalų ministeris K.Halas lapkričio 15 d. pareiškė, kad po karo bus atstatytos visos buvusios nepriklausomos valstybės ("didelės ir mažos" pagal komunikatą) ir jos galės pačios pasirinkti valdymosi formą, ir pirmiausia tai taikoma Baltijos ir Balkanų valstybėms(72).

1943 m. lapkričio 28 d.-gruodžio 1 d. vykusioje Teherano konferencijoje, numačiusioje pokarinio pasaulio saugumo sistemos 50-iai metų sukūrimą, Stalinas, susitikęs su V.Čerčiliu ir F.D.Ruzveltu, pasitikrino ir sąjungininkų nusiteikimą Sovietų Sąjungos bei jos vykdomos politikos, siekiant įteisinti 1940 m. teritorinius užgrobimus, atžvilgiu. Lenkijos rytinės sienos planavimas tiesiogiai palietė Lietuvą - Stalinas lengva ranka "perleido" tai, į ką neturėjo teisės - "lenkų" gyvenamus plotus į pietus "nuo Vilno", bet už 1939 m. Ribentropo-Molotovo linijos atsisakymą ir Kerzono linijos pripažinimą pageidavo Sovietų Sąjungai turėti neužšąlančių uostų Baltijos jūroje -"Kenigsbergą ir Memelį bei atitinkamą Rytų Prūsijos teritorijos dalį"(442,396,403; 553,150).

Dėl šių norų vėl iškilo ir paskutinį kartą tokio lygio konferencijai palyginti plačiai aptarta Baltijos valstybių, tarp jų Lietuvos problema. JAV prezidentas F.D.Ruzveltas slaptame pokalbyje su J.Stalinu 1943 m. gruodžio 1 d. atkreipė dėmesį, kad Jungtinėse Valstijose gali būti keliamas Baltijos valstybių inkorporacijos į Sovietų Sąjungą klausimas ir pasaulio viešoji nuomonė pageidaus, kad "kada nors ateityje kokiu nors būdu" būtų pareikšta šių šalių tautų nuomonė šiuo klausimu(553,151). "Neabejoju, kad šių šalių tautos balsuos už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos taip pat vieningai, kaip jos tai padarė 1940 metais", - teigė prezidentas(553,151).

Iš to būtų galima padaryti išvadą, kad Lietuvos likimas jau buvo nulemtas Teherano konferencijoje, o "demokratinės Jungtinės Valstybės buvo aiškiai nusistačiusios Baltijos valstybėms duoti skaudų, nelemtą smūgį"(554). Tačiau diplomatinė kalba ne visuomet suprantama tiesiogiai - jau pats faktas, kad Baltijos valstybių klausimui tokioje konferencijoje buvo skirtas dėmesys, liudija problemos reikšmę. Amerikiečiai pasirinko "Pontijaus Piloto" politiką, kuri sutapo su ankstesniąja britų "laukti ir stebėti" politine linija(413,159). F.D.Ruzveltas nesirengė kariauti su SSRS, kai "rusų armijos vėl įžengs į šias valstybes", bet ir nesirengė viešai pripažinti šių teritorijų rusams be "visuomeninės nuomonės pripažinto plebiscito"(553,151). Dviprasmiškai šiame kontekste skamba ir Ruzvelto teiginys apie "vieningą balsavimą 1940 m.": Baltijos valstybių prievartinio užgrobimo nepripažinimo politikos autorius subtiliai parodė nervingai reaguojančiam J.Stalinui visų jo pretenzijų absurdiškumą ir paliko tik vieną galimybę šių teritorijų aneksijai - plebiscitą. J.Stalinui pavyko tik išsiderėti, kad tai bus paprasti rinkimai be tarptautinės kontrolės ir surengti sovietams patogiu me-tu(553,152).

Teherano konferencija, deja, ženklino "slaptųjų protokolų" bei užkulisinių sandėrių politikos pradžią: sąjungininkų "rekomendacijos" nuo šiol faktiškai virto nurodymais kaip elgtis suverenioms, bet mažoms ir neįtakingoms tautoms. Lietuva konferencijos darbo eigoje buvo pripažinta Sovietų Sąjungos įtakos sferai, bet kaip bus realizuota ši įtaka - tai buvo Sovietų Sąjungos ir Lietuvos problema. Nuo šiol Vakarų sąjungininkai vis labiau orientavosi nustumti politinių klausimų sprendimą į būsimą taikos konferenciją ir visų klausimų sureguliavimą laisvo ir teisingo plebiscito bū-du(302,695).

Baltijos valstybių užgrobimo nepripažinimo politikai užstrigus "mirties taške", visą iniciatyvą perima Sovietų Sąjunga. Pasiekę strateginį persilaužimą kare bei po Teherano pajutę savo politinę jėgą, rusai palaipsniui ėmė konkretinti savo planus, atsiskleisdami kaip agresorius ("aggressor nation"). 1944 m. sausio 25 d. jie leido LSSR LKT atnaujinti savo veiklą ir komplektuoti kadrus darbui "išvaduotoje" Lietu-voje(80,162). Vasario 1 d. sąjunginėms respublikoms buvo "leista" užmegzti diplomatinius santykius su užsienio valstybėmis ir sudarinėti su jomis sutartis(233,221), kas turėjo reikšti jų priartinimą prie valstybės kaip tarptautinės teisės subjekto. Išsikvepiančios sovietų kariuomenės papildymą okupuojamų teritorijų gyventojais turėjo užtikrinti naujų karinių formuočių "sąjunginėse respublikose" sukūrimas(378,95).

Nors sausio 25 d. SSRS LKT nutarimas "Dėl Lietuvos SSR liaudies komisariatų ir centrinių įstaigų veiklos atnaujinimo ir jų aparato sukomplektavimo" teisiniu požiūriu buvo niekinis, savo įtakos sferoje rusai pradeda elgtis pagal naują principą - "svarbu ne tai, kas vyksta iš tikrųjų, o tai, ką tvirtina sovietų vyriausybė".

1944 m. sausio 9 d. JAV, Klivlende, užsidegus namui, neaiškiomis aplinkybėmis žuvo teisėtasis Lietuvos prezidentas A.Smetona, o balandžio-gegužės mėn. vokiečių okupuotoje Lietuvoje suėmimais buvo išardytas pogrindžio vadovaujantis centras VLIKas, teisiškai galėjęs siekti politinio kitų valstybių pripažinimo, likviduotos besikuriančios karinės pajėgos - Vietinė rinktinė.

Sovietų Sąjungos pretenzijos į Lietuvą buvo sudėtinė kovos už Antrojo pasaulinio karo grobio dalybas dalis. Baltijos valstybių, tarp jų ir Lietuvos, klausimas tebuvo įrankis globalinėse varžybose tarp JAV, Didžiosios Britanijos ir Sovietų Sąjungos. Vakarų sąjungininkų akiratyje buvo visų pirma Sovietų Sąjungos vieta ir vaidmuo pokarinio pasaulio santvarkoje. Kur sustos sovietų kariuomenė, kur baigsis jų pretenzijos, kuo pasitenkins Stalinas - šie klausimai, artėjant karui į pabaigą, nulėmė visą "didžiąją politiką". Baltijos valstybių klausimas, kaip vienas rusų politinių pretenzijų stabdžių, baigiantis karui nublanksta ir pasimeta arba tiesiog užmirštamas, kai sprendžiamas Lenkijos, Balkanų, Vidurio Europos ir galų gale pačios Vokietijos likimas. Kita vertus, Sovietų Sąjungos veiksmai Lietuvos atžvilgiu, pradedant nuo politinių pretenzijų ir baigiant "LSSR vyriausybės" sudarymu, rodo, kad antroji sovietų agresija buvo iš anksto numatyta, suplanuota, parengta ir galiausiai įvykdyta 1944 m. vasaros puolamosios karinės operacijos metu.

Lietuvos suverenumo pažeidimą, t.y. jos okupaciją, karo meto sąlygomis pripažino ir Vakarų valstybės, kurios 1943 m. sausio 14-24 d. Kasablankos konferencijoje nutarė siekti besąlyginės Vokietijos kapituliacijos. Lietuvos teritoriją galėjo okupuoti tiek rusai, tiek anglosaksai, esant formaliam pretekstui - būtinybei sutriuškinti vokiečius, besipriešinančius šioje teritorijoje. Tačiau jeigu Vakarų valstybių (pripažįstančių nepriklausomos Lietuvos egzistavimą) karinių pajėgų įvykdyta Lietuvos okupacija būtų buvusi pateisinta būtinumu ir net sutikta kaip laisvės misija, tai Sovietų Sąjungos LSSR atkūrimo politika buvo tiesioginis teisinis, ideologinis, politinis, moralinis ir kt. agresijos paskelbimas. Faktinė Sovietų Sąjungos agresija prieš Lietuvą ir jos okupavimas buvo įvykdytas 1944 m. vasaros-rudens puolamosios operacijos Gudijoje ir Pabaltijyje metu.

Ši viena iš Antrojo pasaulinio karo karinių operacijų buvo antrasis Sovietų Sąjungos agresijos aktas prieš Lietuvą ir netikslu būtų vartoti reokupacijos terminą(267,380), nors, formaliai žiūrint, sovietai vėl sugrįžo į Lietuvą - jau 1940 m. buvo sulaužytos visos dvišalės Lietuvos-SSRS sutartys bei tarptautinės konvencijos, o tarp dviejų šalių buvo faktinis karo stovis. Pažvelgus iš Sovietų Sąjungos pusės, irgi atrodytų, kad kalbame apie reokupaciją - sugrįžimą į valdytą teritoriją karo metu (neimant domėn, kad 1941 m. Sovietų Sąjunga buvo atsisakiusi kuriam laikui pretenzijų į šalį). Tačiau egzistuojant prievartinio užgrobimo nepripažinimo politikai, Lietuva išliko kaip tarptautinės teisės subjektas su galiojančiomis tarptautinėmis sutartimis su kitomis valstybėmis, išskyrus Vokietiją ir Sovietų Sąjungą, su kuriomis buvo faktinis karo stovis. Tokiu būdu tarptautinėje teisėje liko galioti ir po 1940 m. agresijos ne dvišalės Lietuvos-SSRS nepuolimo ar taikos sutartys, bet tie teisiniai aktai, kurie lietė ir kitus tarptautinės teisės subjektus. Pirmiausia - Lietuvos respublikos 1939 m. sausio 25 d. neutralumo įstatymas bei 1939 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos vyriausybės aktas dėl neutralumo Antrajame pasauliniame kare, pagal kurį Lietuvos respublika šiame kare pasiliko neutrali, jos teritorijoje buvo draudžiami veiksmai, pažeidžiantys neutralumą, ir svarbiausia - ši nuostata buvo taikoma visoms kariaujančioms valstybėms(235,727-728). Šis aktas Lietuvos vyriausybės nebuvo denonsuotas ir todėl jos teisinis egzistavimas prievartinio užgrobimo nepripažinimo politikoje buvo neutralios valstybės egzistavimas.

Šios padėties niekas negalėjo pakeisti: negavusi teisės aneksuoti Lietuvą, Sovietų Sąjunga negalėjo teisėtai kalbėti jos vardu. Kitaip tariant, "LSSR vyriausybė" negalėjo skelbti karo Vokietijai, o pastarosios karas su sovietais prasidėjo ir baigėsi ne Sovietų Sąjungos teritorijoje. 1944 m. vasarą puldama de jure neutralią šalį, Sovietų Sąjunga sulaužė 1904 m. Hagos "Konvencijos įstatymams ir papročiams karo srityse gerbti" 5 skyriaus ("Dėmesys neutralių valstybių ir asmenų teisėms ir veiklai") nuostatas, privalomas visoms kariaujančioms šalims. Sovietų Sąjunga šia prasme iš naujo tapo Lietuvos priešu, o užpulta teritorija - karinės veiklos sritimi. Be šio formalaus naujosios agresijos požymio, daug kuo skyrėsi okupacijos prielaidos, susiformavusios Antrojo pasaulinio karo metu, iš esmės pasikeitus visai geopolitinei padėčiai, bei jos įgyvendinimo būdai.

Išsakyta argumentacija tinka atmesti ir išvadavimo terminui. Išvadavimas būtų buvęs tik tuo atveju, jeigu okupacinės pajėgos būtų sudariusios sąlygas nepriklausomai, neutraliai Lietuvos valstybei atkurti. Tai, beje, ir turėjo galvoje ruzveltinė politika: Didžioji Britanija ir JAV dėl to nesipriešino rusų ofenzyvai, o visapusiškai skatino tęsti puolimą(608,109). Vokiečių-rusų kautynėse dėl Lietuvos teritorijos buvo realizuojami pastarųjų grobikiški kėslai ir planai, nors vėlgi Stalinas, kad sklandžiau praeitų užgrobimas, per daug neakcentavo politinių klausimų. "Lietuvos SSR išvadavimas" ir "paleckių" atgabenimas į Vilnių nebuvo pirmaeilis rusų kariuomenės uždavinys, o daugiau vidaus propagandinė akcija. Sovietų generaliteto akyse Lietuva tebuvo priešo - vokiečių kariuomenės užimtos teritorijos dalis, fronto linija, kurią reikėjo atkovoti iš anksto suplanuotos karinės operacijos metu, nesirūpinant, ką patars Sniečkaus "partizaninis štabas" ar "LSSR vyriausybė". Atvirkščiai - šiems buvo nurodama, ką reikia atlikti: 1944 m. birželio 6 d. 3-ojo Baltarusijos fronto 5-osios armijos karinėje taryboje kompartijos sekretoriui A.Sniečkui nurodyti komunistų bei diversantų uždaviniai dėl planuojamos Vilniaus užėmimo operacijos(209,216), o liepos pradžioje J.Stalinas asmeniškai nurodė išvykti A.Sniečkui ir LSSR LKT pirmininkui M.Gedvilui į 3-ojo Baltarusijos fronto štabą(284,238).

Palaužus vokiečių pasipriešinimą prie Minsko, rusų kariuomenė 1944 m. birželio pabaigoje išėjo į operatyvinę erdvę prie Baltijos bei Vokietijos sienų. Vokiečių generolai susidūrė su vadinamąja "strategine vėduokle", kuomet smogiamųjų grupuočių giluminiai smūgiai derinami su frontaline ataka. Dėl to priešui sutrukdoma organizuoti gynybą bei apsupamos didelės kariuomenės grupės - atsiranda "katilai", kurie vėliau sunaikinami. Smarkiai nukentėjus gen.Reinhardto 4-ai tankų armijai, dengusiai Lietuvą, tarp Siaurės ir Centro armijų grupių susidarė maždaug 200 km neginamas plyšys, į kurį siūbtelėjo gerai ginkluotos, tankų ir aviacijos gausiai remiamos rusų divizijos. Joms sulaikyti vokiečiai privalėjo skubiai atitraukti Siaurės armijų grupę iš Estijos, tačiau A.Hitleris įsakė priešintis nesitraukiant. Priešas netruko pasinaudoti akivaizdžia strategine klaida ir liepos 5 d. rusų generolams buvo nurodytos pagrindinės puolimo kryptys: Daugpilio-Utenos ir Vilniaus-Gardino(81,ll). Jos buvo nukreiptos palei geležinkelius ir orientuotos į Rygą bei Varšuvą.

Liepos 5 d. data pažymėtas ir propagandinis atsišaukimas, pasirašytas LKP(b) CK ir LSSR "vyriausybės", kuriame buvo skelbiama, kad lietuvių tautai atėjo "lauktoji išvadavimo valanda", atėjo metas "su džiaugsmu sveikinti žengiančią į Lietuvą Raudonąją Armiją išvaduotoją"(210,154).

Tiksli antrosios sovietų agresijos prieš Lietuvą pradžia laikytina liepos 4 d., kada rusai peržengė 1920 m. Lietuvos-Sovietų Rusijos sieną, nors jau birželio 29 d. gudų "Spartako" diversinė brigada užėmė Vidžius ir čia susijungusi su Sniečkaus štabo junginiais patraukė Vilniaus-Daugpilio geležinkelio link, liepos 3 d. užimdami Ignaliną. Liepos 5 d. rusai nenutrūkstama srove veržėsi Vilniaus link, kur vokiečiai bandė suorganizuoti kažką panašaus į gynybą. Sostinė buvo užimta liepos 13 d. ir mėnesio viduryje rusai jau buvo pasiekę Drūkšių ežero-Anykščių-Kaišiadorių-Birštono-Alytaus-Veisiejų ribą(81,14).

vokiečių armijų likučių sankaupa, besistengianti pasitraukti Vyslos link(552,129). Lietuvos tuštuma tebebuvo išnaudojama toliau: liepos 14 d. Stalino būstinės direktyva pagrindinė puolimo kryptis nukreipta Panevėžio ir Šiaulių link, o liepos 25 d. pradėtas puolimas neginamo Kauno ir Užnemunės kryptimi(81,15,19). Tik liepos 21 d. A.Hitleriui paskyrus Rytų fronto vermachto štabo viršininku gen.Guderianą ir pakeitus kai kuriuos aukštesnius kariuomenės pareigūnus, iš vokiečių pusės pasirodė šiokios tokios gynybos pastangos. Naujoji vadovybė, panaudojusi evakuotus iš Estijos ir Šiaurinės Latvijos dalinius bei Rytų Prūsijos gynybinę sistemą, šiaip ne taip Žemaitijoje sugebėjo sukurti ištisinę fronto liniją. Rugpjūčio pabaigoje rusai buvo okupavę Lietuvą iki Žagarės-Kuršėnų-Šakių-Kudirkos Naumiesčio-Vilkaviškio-Liu-bavo ribos, kur mėnesiui nusistovėjo fronto linija(81,21).

Gen.Guderianas numatė sustiprinti šiaurinį frontą ties Šiauliais, kur, jo manymu, galėjo veržtis rusai, bandydami atkirsti dalinius Kurše. Tačiau Šiaurės armijų grupės vadas gen.Šerneris, sutikus A.Hitleriui, tam tikslui skirtus dalinius sutelkė Mintaujos rajone, palikdamas frontą ties Šiauliais silpnai ginamą(266,251-252). Tuo vėl pasinaudojo rusų generalitetas, sutelkęs prie Šiaulių beveik pusės milijono karių smogiamąją grupuotę ir spalio 5 d. iš Kuršėnų vėl pralaužė vokiečių gynybą(81,21). Spalio 10-12 d. buvo okupuota visa Žemaitija, o taip pat Pagėgiai, Kudirkos Naumiestis, Vilkaviškis(81,22-23). Vokiečių rankose išliko tik Klaipėda, kuri buvo užimta 1945 m. sausio 29-31 d.(81,25).

Tokiu būdu beveik visa Lietuvos teritorija rusų buvo užgrobta 1944 m. spalio viduryje. Pasikeičia ir Sovietų Sąjungos politika - nuo agresijos ketinimų, planavimo ir vykdymo pereinama prie užimtos teritorijos užgrobimo įteisinimo.

LIETUVA OKUPACIJOS ĮTEISINIMO IR PRIEVARTINIO UŽGROBIMO NEPRIPAŽINIMO POLITIKŲ SANKIRTOJE. 1945-1946 m.

Po Sovietų Sąjungos antrosios agresijos prieš Lietuvą ir okupacijos tolimesnis šalies likimas buvo glaudžiai susijęs su sąjungininkų tarpusavio santykių raida. Realiausias laisvės Lietuvai sugrąžinimo kelias buvo karinis Rytų ir Vakarų tarpusavio konfliktas, tačiau būtent 1945 m. savo kulminaciją pasiekė Vakarų sąjungininkų Sovietų Sąjungos atžvilgiu vykdoma "nuraminimo" ("apeasement") politika. Jos esmė buvo pasitikėjimas sovietais ir nuolaidos jiems, tikint, kad J.Stalino gera valia ir bendradarbiavimas su Vakarais turės veikti sovietinės politikos raidą tinkama linkme. Iš vienos pusės, anglosaksai norėjo, kad "Rusija būtų patenkinta savo sienomis", kompensuotos jos aukos, patirtos kovoje su Vokietija, o iš kitos pusės, kad visos tautos būtų laisvos, nepriklausomos ir tvarkytųsi kaip nori, tačiau be jokio spaudimo sąjun-gininkui(442,369).

Siekdami suderinti du nesuderinamus dalykus, Vakarų demokratijų lyderiai parodė politinį neįžvalgumą ir nesugebėjimą pasimokyti iš praeities klaidų. Pasirinktoji politika tiesiogiai skatino sovietų ekspansinį veržlumą ir kartojo prieškarinę Čemberleno-Daladje agresoriaus nuramdymo nuolaidomis politikos liniją. Ši analogija jau karo pabaigoje buvo tokia akivaizdi, kad stebino net pačius sovietus. 1944 m. lapkričio 6 d. pats J.Stalinas viešoje kalboje pažymėjo, kad "stebėtis reikia ne tuo, kad yra nuomonių skirtumų, o tuo, kad jų tiek maža ir kad jie paprastai beveik kiekvieną kartą išsprendžiami trijų didžiųjų valstybių vienybės ir veiksmų suderinimo dvasia"(286,27; 378,111).

Palankią tarptautinę padėtį ir vakariečių nuraminimo nuotaikas sovietai stengėsi išnaudoti Lietuvos okupacijos pavertimui įteisinta aneksija. Pagrindinis siekis buvo išgauti faktinį ir juridinį Baltijos valstybių užgrobimo ir prijungimo prie SSRS pripažinimą iš užsienio valstybių. Šio siekio įgyvendinimui sovietai siekė priversti užsienio valstybes: 1) atsisakyti de jure Baltijos valstybių prievartinio užgrobimo nepripažinimo politikos, išvejant baltiečių diplomatus, o jų valstybinį turtą ir pastatus perduodant Sovietų Sąjungai; 2) atsisakyti de facto prievartinio užgrobimo nepripažinimo politikos, žadant okupuotose kraštuose įgyvendinti tautų apsisprendimo teisę demokratiniais rinkimais; 3) de facto pripažinti užgrobimą, pripažįstant pokarines Sovietų Sąjungos sienas; 4) de jure pripažinti aneksiją, pripažįstant Lietuvos SSR sąjungine SSRS respublika.

Baltijos valstybių aneksiją pripažino Švedija, nacinė Vokietija ir fašistinė Italija. Dauguma Europos valstybių pasirinko vidurio kelią - nei pripažino užgrobimą, nei leido veikti savo teritorijoje Lietuvos pasiuntinybėms. Nepripažinimo politikos tebesilaikė: Europoje - Didžioji Britanija, Vatikanas, Šveicarija; Amerikoje - JAV, Urugvajus ir kai kurios kitos Pietų Amerikos valstybės. Tačiau Lietuvos likimas priklausė ne nuo valstybių, besilaikančių nepripažinimo politikos, skaičiaus, o nuo šios politikos veiksmingumo, tiksliau, kaip veiksmingai buvo stabdomi pagrindiniai sovietų siekiai Baltijos valstybių atžvilgiu.

Istorinėje literatūroje ir straipsniuose gvildenančiuose tarptautinius santykius minėta problema iki šiol buvo sprendžiama supaprastintai: priklausomai nuo autorių simpatijų buvo pasirenkama tarp britų ir amerikiečių, tarp Čerčilio ir Ruzvelto, teigiant privalomą vakariečių misiją gelbėti Lietuvos laisvę ir griežtai kritikuojant ar teisinant jų vadovų užimtą poziciją. Iš tikrųjų viskas buvo susipynę į gana painų kamuolį - Vakarų bloko valstybių geopolitinius interesus negalime vadinti laisvės misija ir, aišku, kad vadinamasis "nuramdymas" tebuvo paprasčiausias realizmas(608). Tačiau interesų įgyvendinimo būdas, pasirenkant tarptautinę teisę, demokratinius principus ir t.t., sąlygojo, kad vadinamoji "reali" politika šiuo atveju būtų glaudžiai susieta su "nerealia", pvz., Baltijos valstybių prievartinio užgrobimo nepripažinimo politika, trukdančia palaikyti santykius su Sovietų Sąjunga.

Susiklostė gana keista padėtis, kurioje pragmatiškumas tuoj pat virsdavo utopiškumu, bumerangu atsisukdamas prieš tuos pačius pragmatinius interesus, ir atvirkščiai. Įsitikinusį antikomunistą ir - drįstu pasakyti - baltiečių draugą V.Čerčilį jo realistinėje nuolaidų politikoje (Didžioji Britanija tik de jure nepripažino Baltijos valstybių užgrobimo) sustabdė Jungtinės Valstijos, nuosekliai laikiusios de jure ir de facto nepripažinimo, nors pats prezidentas F.D.Ruzveltas buvo abejingas Baltijos tautų likimui, o jo pažiūros per kelis karo metus evoliucionavo bičiulystės Stalinui linkme(286,115). Vakarų politikos lyderiai, be to, nesirengė dėl antikomunizmo aukoti savo pagrindinių geopolitinių tikslų: suvokdamas, kad Rusija skleidžia komunizmo evangeliją, V.Čerčilis vis dėlto laipsniavo Europos valstybes, dėl kurių britai neturėjo (Rumunijos, Bulgarijos) arba privalėjo (Lenkijos, Graikijos) auko-tis(552,208). Baltijos valstybių problema šioje doktrinoje buvo svetimkūnis - ne dėl jų buvo pradėtas karas, bet jos nebuvo ir priešo satelitai, o aukos. Sugalvoti, kaip geriausia elgtis Baltijos valstybių atžvilgiu, buvo per daug sudėtinga, palyginus su jų reikšme to meto tarptautinėje politikoje.

Iš savo pusės sovietai stengėsi kuo labiau supainioti šį aiškų klausimą. Žinodami F.D.Ruzvelto kraugerišką nusistatymą vokiečių atžvilgiu ir karo propagandos apdorotos Vakarų visuomenės nuotaikas, sovietai pradėjo ir plačią antilietuvišką kampaniją, kaltindami neutralius lietuvius talkininkavimu naciams ir žydų žudynėmis, tokiu būdu lietuvių tautą darant psichologiškai nepriimtiną pasaulio bendruomenėje. Pastarosios indoktrinaciją jiems palankiais įvaizdžiais sovietai vykdė ne tik per savo propagandinį aparatą ir žydijos lobistus, bet ir panaudodami pačių lietuvių išeivijos ideologinius nesutarimus bei tarp jų esančią savo agentūrą.

1945 m. lapkričio 23-24 d. JAV Pitsburge įvykusio komunistuojančių lietuvių sambūrio rezoliucijoje buvo teigiama, kad nors "karas prieš fašizmą (mūšių frontuose) pasibaigė", bet "fašizmas tebėra nesunaikintas. Pikta fašistinė sėkla tebėra išsisklaidžiusi visais pašaliais. Visokie fašistiniai gaivalai pirma buvo kiek aprimę. Dabar jie ima atsigriebti ir akiplėšiškai skleidžia savo klastingą propagandą"(383,67). Komunistų nuomone, tarp lietuvių tebebuvo "fašistinių elementų, smetonininkų, tautos priešų", kurie trukdė Sovietų Sąjungos vykdomos Lietuvos inkorporacijos procesui;

vienas tokių buvo Lietuvos pasiuntinys Jungtinėse Valstijose P.Žadeikis, skleidęs "neapykantą Tarybų Lietuvai" ir siekęs "atkurti Lietuvoje fašizmą"; komunistai iš JAV vyriausybės reikalavo kuo greičiau pripažinti sovietinę Lietuvą(383,68).

Sovietams veiksmų laisvę Baltijos valstybių klausimu suteikė ir trejetas objektyvių veiksnių: pirmiausia karinė šių kraštų okupacija, toliau anglų-amerikiečių sprendimas atsisakyti antrojo fronto atidarymo Balkanuose ar kur kitur bei Normandijos pasirinkimas ir galiausiai F.D.Ruzvelto liberaliosios Europos utopija, paremta demokratinių principų realizacija, negalėjusi varžytis su J.Stalino "realpolitika", turinčia tikslą bet kokiomis priemonėmis užtikrinti esamos imperijos stabilumą ir tolimesnį ekspansionizmą.

Vienas svarbiausių ruzveltinės utopinės politikos aspektų buvo naujos pasaulinės organizacijos su Sovietų Sąjunga kūrimas. Jau 1944 m. rugpjūčio 21-rugsėjo 28 d. vykusioje Dumbarton Oaks (JAV, Vašingtono valstija) konferencijoje, svarsčiusioje Jungtinių Tautų organizacijos projektą, Sovietų Sąjungos delegacijos pirmininkas, ambasadorius Jungtinėse Valstijose A.Gromyko pasiūlė pripažinti naujosios pasaulinės organizacijos pirminiais nariais visas sovietines respublikas, tarp jų ir LSSR(268,38; 286,17,136). Vakarų sąjungininkai į tai sureagavo pakankamai greitai, atsisakydami pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu, o britų delegacijos vadovas A.Kadoganas pastebėjo, kad dėl to neišvengiamai iškyla "šių respublikų tarptautinės legalizacijos problema"(286,136). Tuo sovietai vertė vakariečius ne tik atsisakyti Baltijos valstybių užgrobimo nepripažinimo politikos, bet ir juridiškai pripažinti užgrobimą aneksija. Sovietams buvo naudingas net šio pasiūlymo įtraukimas į oficialų protokolą, reiškiantis faktinį esamos padėties pripažinimą, kas savo ruožtu vakariečiams grėsė nemaloniu politiniu skandalu, jei tai sužinotų spauda(286,141). Galiausiai šios atrodytų nereikšmingos problemos išsprendimui prisireikė prezidento F.D.Ruzvelto įsikišimo - šis pasiūlė klausimo apie sovietinių respublikų priėmimą nariais svarstymą perkelti po JTO įsteigimo ir pasiuntė asmeninį laišką Stalinui(286,141,151).

Visų problemų sprendimo atidėjimas vėlgi buvo palankus sovietams, nes 1944 m. spalio mėn. Maskvos konferencijoje buvo pasiekta bičiuliškų santykių tarp sąjungininkų kulminacija(552,242). Lapkričio 6 d. J.Stalinas jau išdrįso nedviprasmiškai pranešti apie Lietuvos "sovietų respublikos išvadavimą"(378,104-105). Siekiant sudaryti LSSR savarankiškumo iliuziją, Lietuvai buvo numatyta ne tik užsienio reikalų ministro institucija, bet ir pažadėtas gynybos ministras ir netgi LSSR kariuomenės sudarymas^ 32,25), t.y. visi "suverenios valstybės" požymiai. 1944 m. rugpjūčio 29 d. Vilniuje, nežinia kur iki tol buvusio sovietinio "parlamento" 3-oje sesijoje šios "valstybės" galva J.Paleckis manė reikalinga visų žiniai pareikšti, kad "vienintelė teisėtoji lietuvių tautos atstovybė ir jos suverenumo reiškėją - Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba"(132,3).

Iliuzinė "valstybė" turėjo ne tik pagrįsti Lietuvos užgrobimą, bet ir pateisinti numatomus naujus užgrobimus. "Staliniški kariai" Sovietų Lietuvos "prašymu" turėjo ištiesti pagalbos ranką "broliams lietuviams, kenčiantiems Hitlerio jungą Klaipėdos krašte ir Rytprūsiuose"( 132,30).

Šių įvykių šviesoje kyla klausimas, o gal iš tikrųjų buvo iš dalies suverenios, nors ir sukomunistintos Lietuvos egzistavimo galimybė? Juo labiau, kad dar neseniai sklandė gandai apie tai, kad Stalinas siūlė Lietuvai administruoti Kaliningrado sritį, bet A.Sniečkus atsisakė, o istorinėje literatūroje yra pareikšta hipotezių apie mįslingus 16-os divizijos manevrus 1944 m. pabaigoje-1945 m. bei paslaptingus kolaborantų "nutylėjimus". Atsakymas yra tik vienas - nebuvo jokios galimybės, o visas hipotezes ir gandus skatino 1944 m. pabaigoje Stalino sumanyta slapta administracinė reforma, kuri iki šiol nepastebėta.

SSRS vakarinės sienos pagrindas buvo 1941 m. birželio mėn. faktinė padėtis, o jos nežymūs pakitimai (Lenkijos atveju) atitinkamai kompensuoti. Strateginiais sumetimais 1944 m. pabaigoje Stalinas vakariniame imperijos pasienyje numatė sukurti ypatingą karinį kordoną nuo Baltijos iki Juodosios jūrų, kurį turėjo sudaryti trys teritorinės apygardos - didelė Lietuva, Baltarusija ir Ukraina. Europos centro valdymas garantavo išskirtinį Rusijos saugumą, ypač pozicinio karo atveju. Šių karinių pasienio apygardų sutvarkymas "sovietinių valstybių" pavidalu leido pridengti rusų ekspansinį trampliną. 1945 m. vasario 7 d. Jaltos (Krymo) konferencijoje, siūlant JTO pirminiais nariais dvi-tris sovietines respublikas, V.Molotovas pasiūlė kaip galimą kandidatą Lietuvą, nurodydamas jos politinę, ekonominę ir karinę reikšmę "tiek SSRS, tiek ir tarptautinėje arenoje"(268,38; 607,111-112,123).

Legalizacijos atveju Sovietų Sąjunga būtų įgavusi ir politinio dominavimo pasaulyje galimybę, reikšdamasi keliuose asmenyse, o Lietuvos atveju rusų interesams būtų sunaudota ir nepriklausomos valstybės prieškarinėje Tautų Sąjungoje įgytas autoritetas. Sąjungininkai negalėjo taikytis su paritetinių santykių pažeidimu ir sutiko svarstyti tik Ukrainos ir Baltarusijos, kurių atžvilgiu J.Stalinas užėmė neginčytiną poziciją, klausimu(286,161). Tuo pat metu konferencijoje buvo smarkiai nukrypta nuo Baltijos valstybių prievartinio užgrobimo nepripažinimo politikos ta prasme, kad pagrindiniai argumentai nuo šiol buvo sutelkti į apsisprendimo teisės principus. Vakarų valstybės pasitenkino deklaratyviais Sovietų Sąjungos įsipareigojimais garantuoti laisvus rinkimus išlaisvintoje Europoje (bet tik ten, "kur bus būtina"!) bei kuo greičiau su jų pagalba sudaryti atitinkančias žmonių valią vyriausybes(79; 607,213).

Nepavykus Dumbarton Oakse ir Jaltoje įteisinti 1940 m. užgrobimų, sovietai perėjo prie laipsniško jų įteisinimo, "atsižvelgiant" į tautų apsisprendimo teisėje priimtus metodus. J.Paleckio vaidyba buvo pradžioje numatyta papildyti milžinišku "referendumu" - tūkstančių parašų surinkimu po padėkos laišku išvaduotojui Stalinui. Žlugus šiai akcijai, 1946 m. vasario mėn. Sovietų Sąjungoje buvo pravesti "rinkimai" į Aukščiausiąjį Sovietą, įtraukiant į šį veiksmą ir Lietuvą. Tokiu būdu bent savo tautos akyse "teisiškai" įteisinama Lietuvos aneksija, o Vakarams "rinkimai" pateikiami kaip "plebiscitas". Po šios akcijos problema vienašališkai laikoma išspręsta ir atsisakoma pastangų priversti užsienio valstybes juridiškai atsisakyti Baltijos prievartinio užgrobimo nepripažinimo politikos bei išgauti LSSR pripažinimą de jure, nes paaiškėjo, kad geresnių rezultatų galima pasiekti netiesioginiu būdu. 1946 m. pavasarį sovietai pasirenka Lietuvos klausimo numarinimo eigą - "tylos suokalbį"(244). Tai kaip tik sutapo su 1946 m. kovo mėn. V.Čerčilio Vestminsterio koledže Fultone (JAV) pasakyta kalba apie komunizmo pavojų, kuri ženklino naują tarptautinių santykių etapą - bipoliarinio pasaulio konfrontaciją "šaltojo karo" pavidalu.

Daug rimtesnės ir pavojingesnės Lietuvos užgrobimo pavertimo įteisinta aneksija politikos galimybės siejosi su bendrąja tarptautine padėtimi bei Vakarų sąjungininkų ir Sovietų Sąjungos susitarimais, tiesioginiu būdu visiškai nekeliančių Baltijos valstybių klausimo.

Taip Jaltoje pasiekti susitarimai leido Sovietų Sąjungai aiškinti Jaltos deklaraciją, kad ir JAV pripažįsta sovietų viešpatavimą Rytų Europos kraštuose, tarp jų ir Lietuvoje. Skirtingą deklaracijos interpretaciją iš sovietų pusės, atrodo, sąlygojo ir JAV vyriausybės krizė, susijusi su prezidento F.D.Ruzvelto priešmirtine agonija. Valstybės departamentas nebuvo linkęs šioje padėtyje aštrinti jokių problemų ir jų sprendimas buvo suverstas ant antraeilių asmenų, kas vėliau labai skaudžiai atsiliepė visiems(552,419). Faktiškai žlugus Vokietijai, pasaulyje klostėsi nauja geopolitinė padėtis, kurioje rusiškasis imperializmas ir komunistinė doktrina savo viešpatavimui nematė ribų(552,456). Šioje padėtyje, reikalaujančioje operatyvaus strateginio posūkio, vienas JAV prezidentas negalėjo veikti (F.D.Ruzveltas mirė balandžio 12 d.), o kitas - Haris Trumenas - nežinojo kaip veikti(552,445). Didžioji Britanija V Čerčilio asmenyje negalėjo viena atsilaikyti prieš Sovietų Sąjungą, todėl daugelis tuo metu padarytų sprendimų tuoj pat virsdavo strateginėmis klaidomis, kuriomis netrukdavo pasinaudoti J.Stalinas.

1945 m. vasario 11 d., baigiantis Jaltos konferencijai, buvo pasirašyta slapta JAV-Sovietų Sąjungos karo belaisvių ir civilių asmenų repatriacijos sutartis, viešai paskelbta tik 1946 m. kovo 8 d.(268,36). Pagal ją Sovietų Sąjungos ir JAV piliečiai turėjo būti atskiriami nuo priešo karo belaisvių, patalpinami specialiose stovyklose ir jiems sudaromos galimybės repatrijuoti; priešsovietinė ar antikoalicinė propaganda draudžiama(520,4). Sutartis sudarė galimybę prievartinei tūkstančių žmonių deportacijai atgal į Rusiją; nestabdant sovietų kėslų Baltijos valstybių atžvilgiu, pagal laisvą šios sutarties interpretaciją sovietų piliečiais buvo laikomi ir lietuviai, latviai, estai, o kadangi Baltijos valstybių užgrobimo nepripažinimo politika buvo neatsiejama nuo an-tisovietinės propagandos, tai net vien priminimas, kad lietuviai nėra SSRS piliečiai, buvo teisiškai draudžiamu dalyku.

Lietuvos laisvės klausimui didžiulį smūgį sudavė ir 1945 m. balandžio 25-birželio 26 d. San-Francisko konferencija, įsteigusi Jungtinių Tautų Organizaciją. Nors Baltijos valstybių problema čia nebuvo net paminėta, o JTO perėmė ir Atlanto chartos principus, deklaravo didžiųjų ir mažųjų tautų lygiateisiškumą ir garantavo jų suverenines teises, tačiau lemiamą reikšmę turėjo Sovietų Sąjungos pripažinimas pastoviuoju Saugumo Tarybos nariu - vienu iš pasaulinės taikos ir saugumo sistemos garantų (turinčiu "veto galią")(287,546). Pagal JTO Statuto 2-o skyriaus 4-ą ir 5-ą straipsnius SSRS įgavo teisę rekomenduoti naujus organizacijos narius, o reikalui esant ir stabdyti jų narystę(287,541-542). Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas tokiu atveju buvo galimas tik esant Sovietų Sąjungos nusiteikimui tai padaryti, tačiau sovietų, realizuojančių savus ekspansinius planus, gera valia tuo laikotarpiu buvo gryna utopija. JTO principai atmetė karo, kaip problemos sprendimo būdo, galimybę, todėl ir Vakarų didžiosioms valstybėms, įkliuvusioms į tarptautinės teisės spąstus, beliko tik politinio spaudimo priemonės. Jų efektyvumas sustiprėjusios SSRS atžvilgiu pasirodė lygus nuliui - Jaltos konferencijoje buvo susitarta Lenkijoje sudaryti koalicinę vyriausybę, dalyvaujant tiek emigraciniams, tiek komunistiniams politiniams sluoksniams, tačiau sovietams sąmoningai uždelsus tai padaryti, San Francisko konferencijos metu SSRS, pasinaudodama JTO mechanizmu, sugebėjo prastumti į organizacijos narius sukomunistintą Lenkiją ir tuo būdu išgauti pripažinimą prosovietinei Č.Bieruto vyriausybei(287,47-48,63-64,535).

Galiausiai 1945 m. liepos 17 d.-rugpjūčio 2 d. Potsdamo konferencijos metu priimti sprendimai buvo kulminacija nuolaidų politikoje, didžiulis Vakarų valstybių pralaimėjimas diplomatinėje kovoje dėl karo grobio bei įtakos erdvių pasidalijimo ir ne mažesnė Sovietų Sąjungos pergalė. Palyginus su 1939 m. rugsėjo 1 d. padėtimi, SSRS karinė, politinė ir ūkinė įtaka išplito iki Vidurio Europos ir galutinėje išdavoje sovietai tikrai laimėjo savo pradėtąjį karą. Laikantis bendrosios Vakarų (bei lietuvių-išeivių) istoriografijos pažiūros į konferenciją kaip į lemtingą vakariečių klaidą(606,6; 572), tenka pastebėti, kad Lietuvos laisvės klausimo sprendimui daugiau įtakos turėjo ne bendrieji nutarimai, o Prūsijos padalijimas tarp Lenkijos ir Sovietų Sąjungos laikinai administracijai.

Šios teritorijos priskyrimas Sovietų Sąjungai neturėjo jokio istorinio ar etninio pagrindo, rėmėsi fantastiškomis teorijomis apie istorines prūsiškojo militarizmo bei nacizmo šaknis ir buvo karo užbaigimas su aneksijomis, prieštaraujant Atlanto char-tos ir Jungtinių Tautų deklaracijos dvasiai. Tačiau Sovietų Sąjunga tokiu būdu įgyvendino savo labai seną, geopolitiškai saugių valstybės sienų koncepciją, parengtą dar XIX a. pradžios rusų masonų-dekabristų. 1945 m. liepos 18 d. į JAV prezidento H.Trumeno pasiūlymą atkurti Vokietiją 1937 m. sienose J.Stalinas atvirai atsakė: "Jeigu Kenigsberge pasirodys vokiečių administracija, mes ją išvysime, būtinai išvysime"(288,343).

Konferencijos metu J.Stalinas gavo žodinį sutikimą dėl Karaliaučiaus aneksijos, tačiau galutinis sprendimas ir patvirtinimas buvo atidėtas būsimai taikos konferenci-jai(606,152,438,457). Bendrosios rezoliucijos projekte rusai pabandė legalizuoti ir Lietuvos užgrobimą: vakarinė SSRS siena turėjo būti išvesta nuo Dancigo įlankos iki "Lietuvos SSR, Lenkijos Respublikos ir buvusios Rytų Prūsijos sienų sandūros"(606,327). Tačiau bendroji rezoliucija sovietų bandymus atmetė ir tekste paliko taisyklingesnę formuluotę - "Lietuvos, Lenkijos Respublikos ir Rytų Prūsijos sienų sandūros"(572,279; 606,421,438,457).

Ši diplomatinė "smulkmena" liudija, kad sovietai gana greitai pastebėjo Karaliaučiaus srities strateginę reikšmę ir politinėje sferoje. Šios teritorijos prijungimas buvo naudingas įteisinant 1939-1940 m. teritorinius užgrobimus, izoliuojant visą Baltijos regioną nuo Vakarų įtakos. Tiesioginis administravimas buvo paprastesnis negu LSSR atributikos laikymasis: jeigu iki Potsdamo konferencijos buvo vykdoma Mažosios Lietuvos ir Prūsų lietuvių "išlaisvinimo iš hitlerinės vergijos" propagandinė kampanija, tai po to imama teigti apie buvusias senąsias slavų žemes, pakeisti visi krašto vietovardžiai, apgyvendinama kolonistais slavais. 1946 m. balandžio 7 d.

ši laikinai administruojama sritis vienašališkai SSRS aneksuojama ir paverčiama Rusijos FSSR Kaliningrado sritimi.

Kita vertus, 1944 m. pabaigos-1946 m. pradžios tarptautinės politikos viražai rodė, kad Sovietų Sąjunga nėra tokia stipri ir galinti elgtis kaip nori. Rusų politika būtų buvusi žymiai sėkmingesnė, jei ji savo ruožtu nebūtų stabdoma. Nepaisant nuolaidų, JAV ir Didžioji Britanija tebebuvo Vakarų pasaulio bastionas, o jų valstybės vadovai priešingos politinės sistemos - demokratijos atstovai. "Mes visada nekentėme jų (sovietų - K.K.) nedoro režimo, ir jeigu vokiečių spragilas nebūtų jiems smogęs, jie abejingai būtų stebėję, kaip mus naikina ir su džiaugsmu būtų pasidalinę su Hitleriu mūsų imperiją Rytuose", - rašė V.Čerčilis(354,475). 1945 m. gegužės mėn. Vakarų sąjungininkai numatė, kad rusų viešpatavimas apims milžinišką teritoriją (įskaitant ir "Baltijos provincijas") ir tai vertė juos apmąstyti naujus kontrveiksmus sovietų ekspancionizmui apriboti(552,502).

Anglų-amerikiečių rankose buvo jėga, ypač 1945 m. balandžio mėn. sukūrus "naująjį ginklą" - atominę bombą, savaime stabdanti sovietų apetitus, nors tai netapo lemiamu veiksniu santykiuose su SSRS. J.Stalinas gerai suprato, kad jėgos panaudojimas galimas tik esant ypatingai provokacijai iš sovietų pusės. Tokia provokacija, egzistuojant Baltijos valstybių prievartinio užgrobimo nepripažinimo politikai,

Geopolitiškai saugių Rusijos imperijos sienų projektas. XIX a. pradžia. Vakarų sienos linija idealiai sutampa su Potsdamo konferencijos 1945 m. nustatyta siena

galėjo būti ir atviras baltiečių sunaikinimas, net apkaltinus bendradarbiavimu su vokiečiais (kaip čečėnų, ingušų, Krymo totorių, pačių vokiečių SSRS ir Karaliaučiaus srityje bei Lenkijoje). Sovietų Sąjunga, kaip ir Vakarų šalys, moderniosios tarptautinės teisės pinklėse buvo priversta imtis įvairiausių politinių kombinacijų, kad užgrobimą paverstų įteisinta aneksija.

Stabdymo efektyvumas šiuo atveju priklausė ir nuo lietuvių išeivijos (vėliau ir politinės emigracijos) politinio veikimo bei lobistinių antikomunistinių sluoksnių aktyvumo, verčiančio neatsisakyti Baltijos valstybių prievartinio užgrobimo nepripažinimo politikos. Tuoj po Jaltos konferencijos, ALT delegacija JAV valstybės departamente pareiškė protestą dėl Karaliaučiaus priskyrimo prie Sovietų Sąjungos, atkreipiant dėmesį, kad tai izoliuoja Lietuvą nuo Vakarų ir perkerta bet kokį susisiekimą su jais, be to, ši žemė buvo gyvenama senųjų prūsų ir rusų ten niekada nebūta(280,18-19). 1945 m. respublikono A.Olio ir kitų tautinės pakraipos senosios išeivijos lietuvių iniciatyva buvo bandyta pravesti JAV kongrese rezoliucijas Baltijos valstybių reikalu (Atstovų Rūmuose kongresmeno Kelio ir Senate senatoriaus Viliso)(133). 1945 m. kovo 29 d. A.Olio kalba Amerikos Lietuvių misijos sąskrydyje, kurioje buvo pasisakyta prieš tuometines prosovietines nuotaikas oficialiuosiuose sluoksniuose, pasmerktas Sovietų Sąjungos planas inkorporuoti Lietuvą ir pareikalauta Lietuvos gyventojams teisės pareikšti apsisprendimą balsavimu sąjungininkų komisijai prižiūrint, kongresmeno Charles M.Tobey pastangomis buvo įtraukta į oficialų kongreso leidinį "Congressional Record"(407,320).

1945 m. rudenį Niurnberge, tarpininkavus P.Žadeikiui, dr.Pranas Karvelis ir Vaclovas Sidzikauskas, kaip diplomatijos bei VLIKo atstovai, susitiko su JAV vyriausiuoju prokuroru Robertu H.Džeksonu, kuris patikino, kad protestuosiąs, jei sovietų prokuroras Rudenko mėgintų kalbėti ir Baltijos valstybių vardu(564,243). 1945 m. spalio 19 d. pasirašytame kaltinamajame Niurnbergo proceso akte buvo nurodyta išlyga, kad prokuroras nėra "kompetentingas Jungtinių Valstijų vardu nei priimti, nei prieštarauti Sovietų pretenzijoms. Todėl niekas šiame kaltinamajame akte neturi būti aiškinama taip, kad JAV pripažįsta tokį suverenitetą (SSRS Baltijos valstybių atžvilgiu - K.K.) ar išreiškia požiūrį - nei Jungtinių Valstijų, nei kokios kitos pasirašiusios šalies vardu - į pretenzijas dėl tokio suvereniteto neturėjimo"(564,243). Tapatus buvo ir britų pareiškimas, kurių prokuroro parašas irgi "nereiškė Baltijos valstybių pripažinimo sovietų teritorija"(564,243-244).

Baltijos valstybių prievartinio nepripažinimo politika ir jos skrupulingas laikymasis buvo gardus kąsnelis opoziciniams demokratinių valstybių, ypač JAV, sluoksniams. Taip tvirtą amerikiečių ir F.D.Ruzvelto poziciją sovietinių respublikų legalizacijos klausimu 1944 m. rudenį Dumbarton Oakse sąlygojo ne tik geopolitiniai JAV interesai, Baltijos valstybių prievartinio užgrobimo nepripažinimo politika, bet ir respublikoniška opozicija, vadovaujama senatoriaus Artūro Vandenbergo, nusistačiusią prieš prezidento politiką ir belaukiančia menkiausios jo klaidos(286,149).

Lietuvos prievartinio užgrobimo nepripažinimo politika, karo pradžioje buvusi rimtas tarptautinės teisės ir politikos institutas, pavertęs Baltijos valstybių laisvės klausimą į vieną iš Antrojo pasaulinio karo problemų, baigiantis karui ir jam pasibaigus dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių palaipsniui virto simboline. Visiškai išbraukti Lietuvos klausimo iš tarptautinių santykių neleido užsienio lietuvių ir jų tiesiogiai ar netiesiogiai įtakojamų antikomunistinių politinių sluoksnių veikla. Jos sėkmę galėjo nulemti ir suteikti prasmę tik padėtis pačioje Lietuvoje - lietuvių tautos ryžtas gyventi savo gyvenimą savoje žemėje ir šalyje vykęs Pasipriešinimas prieš svetimšalius užgrobikus.

Lietuvių tautos priešsovietinių, priešrusiškų ir prieškomunistinių nuotaikų pagrindas buvo 1940-1941 m. pirmosios rusų sovietinės okupacijos patirtis. Vokiečių okupacijos metais jos buvo sustiprintos nacių priešbolševikinės propagandos, skelbusios "kryžiaus žygį prieš komunizmą", ir diversantų bei plėšikaujančio rusiškojo elemento veiklos. Pirmuoju atveju vokiečiams pavyko tiek prievarta, tiek savanoriais paimti į savo karines bei karo pagalbines pajėgas tam tikrą skaičių lietuvių. Antruoju atveju buvo paskatinta kaimų ir mažesnių miestelių savigynos kūrimasis bei Vietinės Rinktinės sėkmė.

1944 m. pradžioje Lietuvoje išsiskyrė trys veiklios visuomenės grupuotės, vienaip ar kitaip nusistačiusios SSRS atžvilgiu(329,155): 1) provokiškos orientacijos šalininkai, pasikliovę Vokietijos pergale ir rėmę ją, dalyvaudami bendrojoje kovoje prieš bolševizmą; 2) nepriklausomybininkai, Pasipriešinimo pogrindis, kuris siekė nusikratyti vokiečių okupacija, atkurti nepriklausomą Lietuvą; Sovietų Sąjungą dėl jos ketinimų "išvaduoti" Lietuvą jie laikė priešu "Nr.l"; 3) Sovietų Sąjungos bei komunistinio rusų diversinio šnipinėjimo tinklo šalininkai, besąlygiškai rėmę sovietų planus ir talkinę jų įgyvendinimui. Pastarieji rinko žinias ir kovojo ne tik prieš vokiečius, bet ir prieš lietuviškąją savivaldą, savigyną, Pasipriešinimą, plėšė ir terorizavo taikius gyventojus.

Tiek pirmajai, tiek trečiajai grupuotei buvo daroma įtaka, jos buvo organizuojamos ir nukreipiamos Vokietijos ar Sovietų Sąjungos. Dėl savo marionetiškumo ir tarnybos svetimai jėgai jos ir jų skelbtos mintys ar vykdomi veiksmai yra už Pasipriešinimo ribų ir nėra lietuvių tautos laisvės kovos dalis. Pagrindiniu rezistencinės pasaulėžiūros skiriamuoju požymiu buvo laisvos Lietuvos siekis, o ne bolševizmo ar nacizmo blogio abstrakcijos.

Pasipriešinimo, nors ir laikiusio sovietus pirmuoju priešu, politinė linija buvo sąlygota vykstančios priešnacinės kovos uždavinių, kurių sprendimui buvo skirta visa ideologinė propaganda. Priešbolševikinė agitacija apsiribojo aprioriniu nusiteikimu prieš Sovietų Sąjungą, 1940 m. įvykdžiusią agresiją prieš Lietuvą ir neatsisakančią savo planų karo metu, taip pat bendrųjų tautos nuotaikų konstatacija. Pogrindininkai sunkiai įsivaizdavo, kad sovietai gali sugrįžti: "jei bolševikai vėl okupuotų Baltijos tautas, jos ne tik netektų savo nepriklausomybės, bet būtų pasmerktos visiškai žūti nuo NKVD čekistų teroro, masinių išvežimų, žudymų ir pan. Baltijos tautos nustotų egzistavusios", - 1944 m. kovo mėn. teigė Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga(67). "Su Maskvos melagiais ir budeliais nemanom diskutuoti. Tarybų Lietuva atsidūrusi Maskvoje ir ten ji paliks, kol su Stalino pragaru vieną dieną visiems amžiams nueis į Liucipieriaus pragarą(..). Daugiau nė vieno bolševiko Lietuvos laukuos ir miestuos!" - dar 1943 m. spalio 30 d. rašė Lietuvių Vienybės Sąjūdis(337). "Pogrindžio Kuntaplis" linkėjo lietuviškai Maskvos klikai "kalbėti ir toliau apie Lietuvos "išvadavimą", nes tai didina lietuvių patriotizmą ir kovingumą prieš bolševikus"(339).

Lietuvos išlaisvinimo koncepcija buvo pagrįsta to meto didžiosios pasaulio dalies įsitikinimu, kad šiame kare tiek nacionalsocializmas, tiek bolševizmas susinaikins, ir Europoje, vokiečius sugrūdus "vien tik į savo ir artimesnių okupuotų kaimyninių kraštų žemes", dominuos anglosaksai(68). Buvo nuolat svarstoma daugybė versijų, kol galiausiai apsistota prie "patikimiausios", t.y. subjektyviausios: "Anglai nori, kad vokiečiai besąlyginai kapituliuotų vakaruose, o Rytuose laikytųsi. Po to milijonai anglų-amerikiečių kariuomenės ramiai įžygiuotų į Europą. Tada beliktų padiktuoti taikos sąlygas Bolševikijai"(69). Ši ir panašios versijos, kad "anglosaksai mokės sutramdyti rusų apetitus", buvo patvirtinamos žinių iš karo veiksmų frontų bei pasaulio politikos analize, ir to meto sąlygomis tai klostėsi į gana logišką istorinio proceso eigos grandinę.

Tai nereiškė, kad priešnacinis pasipriešinimo sąjūdis neįvertino bolševikinio pavojaus. "Mes kovosime tik už savo reikalą - ginsimės nuo bolševikų ir kovosime už Naujosios Lietuvos atkūrimą. Ar tam atėjo valanda? Nevertinkime per mažai bolševikų įsiveržimo pavojaus, bet per daug ir nesinervinkime, dėl to ir nepasiduokime vokiečių spaudžiami", - dar 1943 m. pradžioje aiškino Laisvės Kovotojai(340). Pasak A. Vokietaičio, jie jau 1944 m. kovo mėn. gavo iš užsienio rimtų duomenų, kad patikėtų antruoju bolševikų atėjimu, tačiau aplinkybės vertė laikytis ankstesniosios propagandinės linijos(326,141-142). Bolševizmo baimė lietuviškoje visuomenėje buvo tiek stipri, kad rezistencinei spaudai atvirai pripažinus naujos okupacijos galimybę, būtų buvę sunku išlaikyti gyventojų atkaklumą vokiečių mobilizacijos atveju.

Ši dviprasmybė atsispindėjo ir prieštaringumais propagandoje. 1944 m. sausio 30 d. VLIKas ragino skubotai ruoštis lemiamai kovai su bolševikų invazijos pavojumi, tegu ir nelegaliomis sąlygomis(568), nors vasario 16 d. atsišaukime skelbiamas tik bendrasis lietuvių tautos siekis išsilaisvinti iš okupacijos, o viena komiteto funkcijų - apginti kraštą nuo "bolševizmo ir kitų jo gyvenimą ardančių veiksnių" - suvokiama tik pasaulėžiūrine (daugiausia - teisine) prasme(67). "Nepriklausomos Lietuvos" leidėjai įspėjo, kad savo tėvų žemės palikimas bus laikomas Tėvynės išdavimu, nurodė vienintelę teisingą pavojaus akivaizdoje išeitį - kovoti ir gintis, tačiau realaus teritorinio užgrobimo atveju buvo kalbama apie visuotinį 6 mln. pabaltijiečių pasitraukimą(569). Gegužės 29 d. atsišaukime, išleistame po Vietinės Rinktinės išvaikymo, VLIKas ragino nepasiduoti mobilizacijai, likti savame krašte, ginti savo žemę, tautą, valstybę; vieningumas, sugebėjimas ir tarptautinis teisingumas turėjo padėti atsispirti bolševizmui ir išlaisvinti Lietuvą(338).

1944 m. balandžio-gegužės mėnesiais vokiečiams susidorojus su Vietine Rinktine bei jos vadovybe, lietuviškojo pogrindžio areštais buvo bandoma slopinti išaugusį, centralizacijos linkme žengiantį Pasipriešinimą. J.Keliuočio žodžiais tariant, naciai tarsi norėjo pasitarnauti būsimam bolševikų terorui(327,74). Galbūt atidesni šaltinių tyrinėjimai atskleis, kokį vaidmenį lietuviškojo priešvokiškojo pogrindžio centro - VLIKo - areštuose suvaidino sovietų karinė žvalgyba, nes jos agentų dalyvavimas šiuose įvykiuose, ko gero, nekelia abejonių. Maskvos radijas siūlė už generolo P.Plechavičiaus galvą 50 000 rublių premiją, o Lietuvoje galiojo vokiečių ultimatumas, pagal kurį pasislėpę Vietinės Rinktinės kariai iki birželio 25 d. turėjo grąžinti ginklus ir kitą turtą(328). Liepos pradžioje, jau rusams paėmus Vilnių, SS brigadenfiureris ir policijos gen.mjr.Hincė išleido įsakymą, kuriuo reikalavo šaudyti vietoje kiekvieną sutiktą ginkluotą lietuvį(102,351). Liepos pabaigoje tas pats Hineė išsikvietė VR Telšių komendantą plk.ltn.Praną Budraitį ir kvotė apie ginklus, prigrasindamas nekurti pagalbinės policijos; po kurio laiko minėtas komendantas (ir pogrindžio narys) kartu su sūnumi žuvo rusų diversantų pasaloje(365,400).

Didesniame rusų diversiniame būryje lindėjo NKVD-NKGB rezidentas, kuris, talkinant agentams, rinko ne tik politinę, ekonominę bei karinę informaciją, bet ir sudarinėjo aktyvesnių lietuvių sąrašus, bandė provokaciniais tikslais kontaktuoti su lietuvių partizanais(112). Apskričių ir miestų politinėje visuomenėje buvo nemažai "vertingų informacijos šaltinių": liepos 5 d. rusų rezidentas Klim(sl.) užverbavo buvusį Klaipėdos gubernatorių (1933-34 m.) Joną Navaką, siekiant sužinoti apie visų pogrindyje veikiančių organizacijų struktūrą, programas ir ketinimus, vadovybės sudėtį ir ryšio su užsieniu būdus(510,22).

Vokiečių teroro bei rusų šnipų aktyvėjimo fone staigus ir taip greitai nesitikėtos rusų invazijos sukeltas šokas sąlygojo tai, kad birželio pabaigoje-liepos pradžioje lietuviškoje visuomenėje "vyravo sąmyšis ir kiekvienas mažiau ar daugiau veikė savo galva"(101,31). Reikėjo pasirinkti ne tik tarp alternatyvos - priešintis ar nesipriešinti, bet ir ar trauktis iš Lietuvos, ar pasilikti joje. Daugelis lietuvių, teigdami pirmenybę asmens ir šeimos saugumo interesams, veikė impulsyviai, genami bolševikų teroro baimės, kitiems tai buvo sunki egzistencinė problema. "Aš išvykstu, nebūdamas absoliučiai tikras, ar gerai darau, o tu, čia pasilikdamas, nežinai, ar tiksliai elgies. Prieš didžiąją gyvenimo mįslę mes stovime bejėgiai ir nežinėliai...", - sakė poetas Faustas Kirša pasiliekančiam Lietuvoje Juozui Kcliuočiui(327,48). "Tai buvo problemos su daugybe nežinomųjų. O apsispręsti reikia. Ir greitai. O galvoti neliko laiko. Reikia veikti. Šiandien, šiąnakt, nes ryt gal bus jau vėlu", - rašė buvęs finansų generalinis tarėjas Jonas Matulionis(365,370). +

Pasitraukimo nuotaikas žmonės bandė pateisinti bolševikų keršto, kurio "būtų didelė klaida neįvertinti", tuo, kad bėgimas į Vokietiją, kurioje nėra duonos, nuo bombardavimų žūsta žmonės, nėra pernelyg džiuginanti išsigelbėjimo alternatyva(365,370). Suprantama, atskiriems asmenims būtina buvo tai daryti, tačiau tokių nuotaikų perkėlimas į visuomeninės politikos sferą buvo didelė klaida, demoralizuojančiai paveikusi visuomenę. Organizuotos lietuvių evakuacijos į Vokietiją iniciatoriais tapo kolaborantiniai elementai - generalinių tarėjų institucija, prie kurios nuostatų, deja, prisijungė ir dalis antinacinio pogrindžio narių, turėjusių rodyti asmeninį pavyzdį tiek visuomenei, tiek savo organizacijos nariams.

Nusišalinimas nuo pasipriešinimo buvo pakankamai rimtai argumentuojamas tam tikrų kovos metodų nepriimtinumu. "Evakuatorių" nuomone, pasikliauti partizanais ir jų veikimu yra labai rizikingas bei trumpalaikis dalykas; būtų pražūtinga pasiųsti tūkstančius jaunuolių partizanų į bolševikų užnugarį; jeigu negalėjome pasiruošti kariškai ginti savo kraštą, tai dabar partizanų kova būtų beprasmiška ir kuo daugiau žmonių turėtų išvykti į vakarus; vėl reikia imtis seno metodo - saugoti žmones(365,401).

Karinių veiksmų sukeltame chaose ėmė trūkinėti ankstyvesnieji pogrindžio ryšiai- ypač tai palietė vien politiniais saitais susijusias organizacijas. Pabėgėlių nuo karo panika, pasimetimas ir neviltis nematant išsigelbėjimo kelių vėliau sąlygojo ir teiginį (pakartotą ir istorikų) apie tai, kad "vokiečiams likvidavus VLIKo vadovybę, rezistencinis pogrindis buvo pasimetęs ir neveiklus"(329,114).

Pogrindžio centro vaidmens sureikšminimas, suteikiant jam mesijinį pobūdį, teigiant, kad jo parinkta taktika būtų leidusi išvengti bereikalingų aukų ir palengvinusi pasipriešinimą naujajam okupantui, net išvengiant kruvino partizanų karo, yra paremta daugiausia į Vakarus pasitraukusių pogrindininkų, rimtai neketinusių pasilikti Lietuvoje ir čia organizuoti pasipriešinimą arba dėl ryšių nutrūkimo pakliuvusių į politinę periferiją ir negalėjusių pažvelgti į naująją kovą iš vidaus, liudijimais. Kad centrinė pogrindžio vadovybė nebūtų leidusi įsigalėti tokiam chaosui, spėliojo J.Ke-liuotis(327,75), apie pasimetimą kalba S.Žakevičius, tačiau A.Vokietaitis atkreipia dėmesį į tai, kad tam tikro chaoso ir panikos paskutinėmis savaitėmis vis tiek nebuvo galima išvengti. Kad naujasis okupantas tuo pasinaudojo tik nežymiai, liudija tokio masto partizaniniai veiksmai, "kurių Lietuva nuo 1863 metų sukilimo nebuvo mačiusi ir vargu ar laukė"(326,142). Todėl šiandien gana naiviai skamba to meto amžininkų teiginiai apie tai, kad "mūsų tauta ir vėl nesutiko bolševikų su ginklu rankoje", "pati tauta būtų griebusis ginklo", bet dėl "susipynusių santykių su vokiečiais ir dėl anglo-filiškų nuotaikų mūsų masoniškame ir bendrai kairiajame sparne nieko neįstengėme padaryti"(365,423).

Ritantis per Lietuvą karo frontui, Pasipriešinimas kaip visuma pereina į naują kokybę bei kiekybę. Pogrindis ginkluojasi ir pradeda karinius veiksmus, o tai kalba tik apie pakilimą. Problema buvo ta, kad dėl koalicinio vadovybės centro žlugimo bei neišvengiamos struktūrinės dezorganizacijos pagrindinė visuomenės elgesio strategija - kovoti ir gintis - nebuvo toliau vieningai detalizuojama ir suprantama. 1944 m. liepos mėnesį išryškėjo dvi pagrindinės pasipriešinimo vystymo kryptys. Viena jų rėmėsi daugiau priešvokiško politinio pogrindžio suformuota tradicija, daugiau kreipė dėmesį į bendros politinės vadovybės organizavimą ir savo tikslų siekime nevengė sąlyčio su vokiečiais. Jos politines ir karines koncepcijas kūrė žinomi intelektualai, civiliai ir vyresnieji karininkai. Kitai krypčiai atstovavo jaunesnieji karininkai, linkę pasitikėti savo jėgomis ir karinės partizaninės veiklos galimybėmis.

Nesant vieningos Pasipriešinimo organizacijos, negalėjo būti ir vieningos nuomonės ne tik taktikos, bet ir bendrosios strategijos klausimais: kaip reikėtų priešintis naujam agresoriui ir okupantui - nekarine pogrindžio veikla ("pasyviąja rezistencija"), partizanine kova ar atvirai vokiečių pusėje ginant savo Tėvynę? Tačiau rusų karinė invazija nulėmė tai, kad pagrindinį vaidmenį Pasipriešinime ima vaidinti pogrindinių organizacijų koviniai sektoriai ir karinės organizacijos. Pirmasis jų uždavinys - pasiliekančius šalyje rezistentus aprūpinti ginklais ir šaudmenimis, sutvarkyti kariškai bei sukurti veiksmingą karinę ir politinę Pasipriešinimo vadovybę, kuri numatytų ir detalizuotų strateginius tikslus bei taktiką.

CENTRINĖS PASIPRIEŠINIMO VADOVYBĖS PROBLEMA IR ORGANIZACINIS-KARINIS PASIRENGIMAS

1944 m. birželio-liepos mėn. lietuvių pogrindis bandė atgaivinti Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto veiklą. Šiuos bandymus komplikavo nutrūkę tarpusavio ryšiai ir pogrindžio struktūrinė dezorganizacija. Dėl to žymiai didesnis vaidmuo šiose sąlygose atiteko ne kolektyviniam, o atskirų asmenybių, pasiryžtančių lemiamu momentu prisiimti atsakomybę už organizacijos veiksmus, sprendimui. Veiklos dub-liavimasis, jėgų išskaidymas buvo neišvengiamas - bet tai buvo objektyvi tikrovė, kurią lėmė rytų fronto slinkimas.

Gestapas suėmė dalį VLIKo narių, kitų ieškojo, todėl reikėjo įgalioti naujus narius. 1944 m. birželio pradžioje, keturių organizacijų atstovams užsiregistravus pas VLIKo sekretorių Joną Janušką, formaliai buvo atnaujintas komiteto prezidiumo (istorinėje literatūroje - "mažojo VLIKo") veikimas. Jį sudarė pirmininkas Kipras Bielinis (socialdemokratai), pavaduotojas Povilas Šilas-Povilaitis (Lietuvių Frontas), nariai Bronius Nemickas (tautininkai) ir Juozas Karvelis, vėliau pakeistas Alfonso Gineičio (liaudininkai)(571,182). Birželio mėn. Kaune, LF vadovybės nario P.Šilo-Povilaičio bute įvyko keli posėdžiai, kuriuose buvo tartasi tolesnės rezistencinės strategijos bei taktikos klausimais(40,95; 571,184-185). Pasitarimų meta buvo parengti atsišaukimai, kuriuose nurodyta visuomenės elgesio linija - toliau boikotuoti plk.Bi-ronto skelbiamą mobilizaciją, o naujos okupacijos atveju pasilikti Lietuvoje ir tęsti nekarinį pasipriešinimą.

Birželio pabaigoje buvo apsvarstyti VLIKo santykiai su Kęstučiu ir LLA, kurios, prezidiumo narių nuomone, būdamos karinėmis ir savarankiškomis organizacijomis artinantis rusams galėjo pradėti aktyvius veiksmus, nesuderintus su komiteto taktika bei politika(571,185). K.Bielinis ir P.Šilas įsipareigojo užmegzti ryšį su šių organizacijų vadovais ir informuoti juos apie naujuosius VLIKo sprendimus, taip pat su Karo taryba, manydami, kad ji turi įtakos LLA bei Kęstučiui(571,202). P.Šilas per Juozą Ambrazevičių susisiekė su Kęstučio vadovu plk.Juozu Jankausku, kuris po 2-3 dienų pranešė visiškai sutinkąs su komiteto priimtais sprendimais ir pritariąs pasyvios kovos su okupantais politikai, leidžiančiai išsaugoti kadrus būsimoms kovoms, tačiau ryšių su LLA nepavyko užmegzti(571,185).

Liepos pradžioje Kaune buvo apsvarstytas veiksmų planas jau realios rusų okupacijos atveju(571,189-190; 40,95). Prezidiumo nariai spėjo, kad karas baigsis dar 1944m. ir bolševikinė okupacija nebus ilgalaikė. Dėl to buvo nuspręsta perkelti VLIKo centro veiklos svorį į užsienį iki tol, kol tarptautinės aplinkybės ir padėtis Lietuvoje leis šalies viduje tęsti kovą už VLIKo programą. Tuo tikslu buvo numatyta Vokietijoje sukurti naują VLIKo prezidiumą iš Mykolo Krupavičiaus, Vaclovo Sidzikausko ir Rapolo Skipičio, kuriam okupacijos atveju perduoti savo įgaliojimus. Šis prezidiumas turėjo atrinkti iš emigrantų VLIKo įgaliotinius ir pasiųsti juos į JAV, Angliją, Prancūziją bei, esant galimybei, ir į kitas šalis, užmegzti ryšius su diplomatais, gauti pasaulio politikų paramą prieš SSRS būsimoje taikos konferencijoje. Atitinkamai organizuoti VLIKą Švedijoje turėjo Steponas Kairys, o ALT paprašyta derėtis, rūpintis parama ir panašiais atvejais VLIKo vardu JAV.

Taktikos klausimais buvo nuspręsta laikinai nutraukti VLIKo veiklą šalies viduje iki tol, kol susidarys galimybė ją atnaujinti, o nelegalios partijos ir slaptos organizacijos įspėtos, kad okupacijos atveju visą veiklą decentralizuotų siekiant išsaugoti vadus, griežtai konspiruotis ir vadovautis VLIKo nurodymais(571,190). Šiuos sprendimus priėmė tik trys nariai, nes B.Nemickas jau traukėsi iš Lietuvos(40,95). Įgaliojimų laiškus suredagavo K.Bielinis, kuris juos ir išsiuntė per Stasį Žakevičių (liepos 10 ar 11 d.) į Berlyną(571,192; 101,32). Kartu KBielinis užmezgė ryšius su besislapstančiu pakaunėje S.Kairiu, kuris pritarė prezidiumo sprendimui ir su VLIKo archyvu išvyko į pajūrį(571,192-193).

Pats prezidiumas laikinai nutarė pereiti į gilų pogrindį, kiekvienam individualiai prisitaikyti prie naujo okupacinio gyvenimo sąlygų nesukeliant valdžios įtarimų, o žlugimo atveju slėptis arba bėgti į užsienį(571,193). Šiame posėdyje VLIKo Karo tarybos narys gen.Motiejus Pečiulionis buvo įgaliotas (liepos 9 d.) sujungti visas pogrindyje veikusias karines pajėgas ir joms vadovauti VLIKo vardu, o prof.Tadas Petkevičius paskirtas tvarkyti užsienio politikos klausimus(101,143; 103,13,129-131).

"Mažojo VLIKo" posėdžiuose suredaguoti atsišaukimai buvo paskelbti pogrindiniuose laikraščiuose "Nepriklausoma Lietuva" ir "Į Laisvę". Liepos 2 d. VLIKo atsišaukimas kalbėjo apie būsimą rusų okupaciją, prognozavo bolševikų terorą bei genocido veiksmus, kvietė pasilikti tėvynėje ir ragino kurti slaptas lietuvių ginkluotas pajėgas, kurios (kaip neutralios šiame šalies kare) privalės saugoti gyventojų turtą ir gyvybę. VLIKas pareiškė ir toliau per savo padalinius bei lietuvių politines ir kovos organizacijas vadovausiąs tautai kaip vyriausiasis visuomenės politinis organas(104; 755). Liepos 5 d. pareiškime buvo aiškinama, kad Lietuva nėra Sovietų Sąjungos-Vokietijos karo dalyvė, lietuvių tautos pagrindinis tikslas yra Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas(104).

Liepos viduryje kauniečiams masiškai pasitraukus nuo fronto artėjimo į Suvalkiją, advokato Broniaus Bieliuko (VLIKo sekretoriaus nuo kairiųjų) tėviškėje prie Keturvalakių (Vilkaviškio aps.) įvyko paskutinysis prezidiumo posėdis, kuriame dalyvavo K.Bielinis, A.Gineitis ir P.Šilas(40,96-97; 571,195). Šio gana atsitiktinio pasitarimo metu gimė paskutinis liepos 16 d. datuotas VLIKo atsišaukimas, kuriame gyventojai buvo raginami stoti į partizanų būrius ir organizuotai gintis; "partizanų būriai turi jungtis į didesnius vienetus, o pastarieji sueiti į kontaktą su karinėmis pajėgomis, ginančiomis mūsų kraštą nuo bolševikų"; bolševikinio teroro atveju sankcionuotas pasitraukimas iš Lietuvos, siūloma pasikliauti tarptautine teise ir neprarasti vilties(105; 571,197). K.Bieliniui ir B.Bieliukui pasitraukus į Vakarus ir praėjus frontui, P.Šilui ir A.Gineičiui grįžus į Kauną, šios sudėties komiteto veikla baigėsi.

Kaip vadovaujantis visos Lietuvos Pasipriešinimo centras VLIKo prezidiumas ("mažasis VLIKas") dėl ryšių stokos taip ir liko nedidele pogrindžio grupele, veikusia komiteto vardu. Parengtieji atsišaukimai nusakė tik tuo metu buvusią padėtį, kuri greitai keitėsi, tęsė ideologinį parengimą, tačiau vargiai galėjo pasitarnauti organizacine prasme. Rezistencinę prezidiumo periferiją papildė geopolitinė - pasitraukimas į Suvalkiją, o ne Žemaitijos kryptimi. Vidinę sumaištį išdavė ir savotiškas blaškymasis strateginiuose klausimuose - kalbama apie "pasyviąją rezistenciją", bet raginama kurti partizanų būrius, pasisakoma prieš prievartinę birontinę mobilizaciją, bet laukiama lygiateisių derybų su vokiečiais, partizanams siūloma derinti veiksmus su "pajėgomis, ginančiomis kraštą nuo bolševikų", tuo neakivaizdžiai pasisakant už lietuviškųjų fronto dalinių idėją.

Taip pat apskritai galime ginčyti trijų asmenų sprendimus, ypač dėl VLIKo veiklos Lietuvoje užšaldymo ir jo veikimo perkėlimo į užsienį, padarytus be LLKS, LVS, tautininkų, LNP, krikščionių demokratų ir Darbo Federacijos pritarimo. Įgaliojimų perdavimas į užsienį ne tik atrodė gana keistai - nejaugi priešo šalyje (Vokietijoje) politinės vadovybės centras (ieškomas SD ir gestapo) galėjo laisviau veikti, bet peržengė ir apskritai komiteto narių kompetencijos ribas. Šiuo atveju rezistencinis centras buvo traktuojamas kaip pogrindinė vyriausybė, atstovaujanti visai tautai, o ne vien Pasipriešinimui. A.Gineitis atstovauti liaudininkus buvo įgaliotas Juozo Audėno, K.Bielinis socialdemokratus - Stepono Kairio, o P.Šilas Lietuvių Frontą -Adolfo Damušio (tiksliau pats prisiėmė atsakomybę, neatsiradus norinčių pasilikti Lietuvoje) būtent Lietuvoje(40,94; 402,62). Nuo atstovavimo įgaliojimų juos galėjo atleisti tik pati delegavusi organizacija arba asmens žūtis ar suėmimas; savanoriškas pareigų atsisakymas užsienin pasitraukusių naudai geriausiu atveju buvo politinės padėties neįvertinimas, o blogiausiu - atsisakymas rezistencinės kovos ir Pasipriešinimo vadovybės likvidavimas savomis rankomis.

Be to, jeigu VLIKo narys J.Keliuotis, kad ir likęs be ryšių, visgi formaliai išliko komiteto nariu, tai ir kiti senieji nariai savo veikla liek pat reprezentavo komitetą. Prezidiumas, ir ypač siauroji sudėtis ("mažasis VLIKas"), negalėjo atstoti buvusio centro visais atžvilgiais ar parengti visiems priimtiną strategiją, bet šios pogrindžio grupės veikla yra svarbi VLIKo veiklos tęstinumo ir įgaliojimų perimamumo prasme. Jau pati P.Šilo ir kitų iniciatyva išlaikyti VLIKą buvo labai reikšminga traukimosi ir paniškų nuotaikų chaose, tačiau didžiausias jų nuopelnas yra tiesiog genialiame rezistencinės teorijos požiūriu sprendime decentralizuoti VLIKą ir išskaidyti jo atstovavimo įgaliojimus.

Karinės vadovybės atžvilgiu įgaliojimų tąsa iš VLIKo nekelia abejonių. Gen.Mo-tiejus Pcčiulionis vadovauti VLIKo vardu lietuvių ginkluotosioms pajėgoms galėjo kaip Karo tarybos narys, o dar papildomai gavo "mažojo VLIKo" įsakymą. Skirtingai nuo kitų rezistentų, generolas šiuos visus įpareigojimus ėmė vykdyti tiesmukiškai, tuo būdu sudarydamas net nuo tikrovės atitrukusio idealisto įvaizdį. Bet tai buvo Motiejus Pečiulionis - iki galo ištikimas kario pareigai ginti Tėvynę, o nepripažindamas kompromisų Lietuvos nepriklausomybės klausimu iš karto orientavosi į rezistencines pajėgas. Liepos 16 d. Šiauliuose jis užmezgė ryšius su Feliksu Bugailiškiu, Bertašiumi ir Jasaičiu, kuriuos supažindino su savo misija ir paprašė suvesti su visomis Šiauliuose veikusiomis karinėmis pogrindžio grupėmis(107,69).

Liepos 17 d. gen.ltn. M.Pečiulionis parengė direktyvą Nr.l visų karinių lietuvių pajėgų vado generolo Miškinio vardu, kurioje pranešė apie savo paskyrimą, pakvietė visus Lietuvos vyrus imtis ginklo Nepriklausomybei ginti ir įsakė, rusams puolant, organizuotai trauktis vakarinių Lietuvos sienų link, o nesibaigiant agresijai, paslėpus ginklus pereiti frontą ir atnaujinti kovą rusų užnugaryje(107,69). Tą pačią dieną generolas susitiko su trijų rezistencinių organizacijų atstovais, kuriuos supažindino su savo misija bei direktyva.

Pirmajame susitikime su LLA atstovais ltn.Adolfu Eidimtu-Papuniu ir mjr.Mernėnu-Vyšniausku iš karto buvo užduotas klausimas - kaip generolas manąs praktiškai vadovauti visoms ginkluotosioms pajėgoms? Gen.M.Pečiulionis galvojo kreiptis į visas pogrindines organizacijas, kad jos turimas karines pajėgas sutiktų sujungti į vieną organizaciją, kuriai imtųsi pats vadovauti; po to turėjo būti užimta kad ir valsčiaus dydžio Lietuvos teritorijos dalis, kurioje būtų paskelbtas Lietuvos Respublikos atkūrimas ir įstatymų funkcionavimas ir toliau tęsiama kova už šios teritorijos išplėtimą(382,150,349). LLA atstovai šiuos planus palaikė fantastiniais, bet pažadėjo susisiekti su centriniu štabu ir po kokių dviejų dienų duoti galutinį atsakymą( 107,69; 382,150,349).

Vėliau su savo misija ir direktyva gen.ltn.M.Pečiulionis supažindino nacionalistų atstovą mjr.Leoną Virbicką, tačiau šis irgi organizacijos vardu atsisakė paklustu 107,70). Skirtingai nuo LLA, nacionalistai buvo linkę kovoje prieš bolševizmą vėl bandyti ieškoti kompromisų su vokiečiais ir atvirai prieš nacius nukreiptas Pečiulionio planas disonavo jų pasirinktai taktikai. Tik vakarop apsilankę du karininkai nuo Kęstučio be jokių sąlygų sutiko įeiti į bendras pajėgas, tačiau vienos organizacijos buvo per maža(107,70). Nesulaukdamas LLA atsakymo, liepos 18 d. gen.M.Pečiulionis nuvyko į Panevėžį, bet su niekuo ryšių neužmezgė, ir tik liepos pabaigoje Kretingoje jis vėl iš naujo susitiko su LLA ryšininkais(107,70).

Rugpjūčio pradžioje gen.ltn.M.Pečiulionis atvyko į LLA Vyr.štabą Varnių vls., kur susitikęs su K.Veverskiu-Seniu bei ltn.A.Eidimtu-Papuniu pareiškė norą įsijungti į organizacijos vykdomą veiklą ir pasiūlė savo paslaugas(107,26). LLA vadovybė buvo nuoširdžiai tuo patenkinta - padėtis buvo smarkiai pasikeitusi ir tai, kas vakar atrodė utopija, šiandien jau galėjo tapti puikiu strateginiu planu. LLA vadovybė tuoj pat suprato generolo, turinčio svarius įgaliojimus bei mokančio aukoti asmenines ambicijas bendram reikalui, asmens (kuris, be to, visiškai pritarė ir LLA programai) reikšmę(107,27). Naujasis organizacijos narys tuoj pat buvo įtrauktas į veiklą, kooptuojant Lietuvos Gynimo Komiteto nariu.

Šiuo atveju nėra ypatingai svarbu, ar buvo koks nors Lietuvos kariuomenės vado mandatas. Gen.M.Pečiulioniui, turinčiam VLIKo įgaliojimą bei direktyvos Nr.l autoriui, įstojus į LLA, karinės laisvės kovos organizavimo juridinė iniciatyva perėjo į LLA vadovybės, valdžiusios realias karines pajėgas, rankas. LLA nuo šiol įteisinama kaip Lietuvos rezistencinės karinės pajėgos, prie kurių privalėjo jungtis visos kitos karinės grupuotės, kovojančios už nepriklausomybę.

VLIKo, kaip politinės pasipriešinimo vadovybės, įgaliojimų kelias buvo dar sudėtingesnis. VLIKo pirmininkas S.Kairys Juozo Kaminsko pavarde pasislėpė Palangos apylinkėse, ir kaip VLIKo narys bei įgaliotinis laukė progos išvykti į užsienį -Švediją. Čia turėjo persikelti ir dalis žymesnių lietuvių politinių veikėjų, ypač susijusių su pogrindžiu. S.Kairio-Kaminsko rankose buvo VLIKo Prezidiumo pasirašyti įgaliojimo raštai plk.Griniui sudaryti egzilinę vyriausybę JAV bei prof.T.Petkevičiui atnaujinti rezistencinę VLIKo veiklą Lietuvoje(108,317,367).

Lliepos 20 d. S.Kairys-Kaminskas susitiko su slaptai iš Švedijos atvykusiu dr.Algirdu Vokietaičiu, turėjusiu tikslą evakuoti iš Lietuvos svarbesnius lietuvių politinius veikėjus ir tuo tikslu gavusiam piniginę paramą iš amerikiečių. Susitikime buvo susitarta sudaryti lietuvių evakuacijos į Švediją planą, taip pat pergabenti VLIKo archyvą bei kitus pogrindžio dokumentus. Rugpjūčio 8 d. bandančius laivu persikelti į Švediją S.Kairį-Kaminską ir dr. A. Vokietaitį suėmė vokiečiai. Pastarasis arešto melu, siekdamas atsikratyti inkriminuojančios medžiagos, nuskandino jūroje du maišus pogrindžio dokumentų, tarp kurių buvo ir S.Kairio įgaliojimo raštas(108,336).

S.Žakevičius užuot nuvažiavęs į Berlyną atsidūrė Vienoje, kur kartu su dr.Petru Karveliu, Leonu Prapuoleniu ir Pranu Padalskiu-Padaliu aptardamas egzilinės lietuvių politinės vadovybės klausimą, prisipažino turįs VLIKo įgaliojimus(101,33). Rugpjūčio pradžioje, jam susisiekus su Antanu Valiukėnu Berlyne, pasirodė, kad delegatūros sudarymo ir jos pavertimo veiksmingu komitetu klausimas nėra taip lengvai išsprendžiamas. M.Krupavičius gyveno Regensburge policijos priežiūroje, R.Skipitis atsisakė dėl užimtumo Lietuvių sąjungos reikalais ir sutiko tik V.Sidzikauskas. A.Valiukėnas, sužinojęs, kam perduoti įgaliojimai, griežtai atsisakė bendradarbiau-ti(101,33). Be pastarojo paramos, VLIKo veikimas užsienyje net delegatūros forma nebuvo įmanomas, nes A.Valiukėnas palaikė ryšius su Lietuvos diplomatais (Graudintu Argentinoje, Balučiu Londone, P.Žadeikiu JAV, Girdvainiu Vatikane, S.Lozoraičiu Romoje) per neutralių šalių žurnalistus (švedą Fredborgą ir kt.) ir praktiškai buvo vienintelis, per kurį buvo skleidžiama informacija apie padėtį Lietuvoje laisvam pasauliui(485,12).

Nepaisant to, rugpjūčio viduryje atvykus į Berlyną P.Padaliui, K.Bieliniui ir kitiems, rugsėjo mėn. buvo sukurta delegatūra: V.Sidzikauskas (pirmininkas), K.Bielinis (socialdemokratai), B.Nemickas (tautininkai), P.Padalis (krikščionys demokratai-LF), Silvestras Balčiūnas ir S.Žakevičius (LLKS)(564,230; 485,95). Pirmasis politinis jos žingsnis buvo atsišaukimo parengimas į Didžiosios Britanijos ir JAV vyriausybes^ 64,230-231). Jame nurodoma, kad nors dėl karinių veiksmų prieš Vokietiją Lietuva būtų sovietų kariuomenės užimta, tai neturėtų sukliudyti atkurti Lietuvos suvereninių organų praktinę veiklą, ir prašoma skubiai atsiųsti misijas lietuvių tautos teisėms ir gyvybiniams interesams apsaugoti. Atsišaukimas buvo parašytas ne delegatūros, o VLIKo vardu ir datuotas 1944 m. rugsėjo 30 d., nurodant parašymo vietą Vilnių-Kauną(564,231).

1944 m. vasaros pabaigoje iš pasitraukusių į Vokietiją lietuvių buvo sužinota apie besiburiančius partizanus Žemaitijos miškuose ir steigiamus lietuvių savanorių pulkus. Susitarus su V.Sidzikausku, L.Prapuolenis ir dr.P.Padalis, kaip VLIKo delegatūros atstovai, ryžosi nukeliauti į Žemaitiją (1944 m. rugsėjo 15 d.-spalio 8 d.)(232,64; 485,95). Jie turėjo uždavinį atgaivinti Telšiuose VLIKą, įtraukiant dr.Juozą Pajaujį, dr.Zenoną Ivinskį, kpt.I.Vylių, taip pat sutvarkyti ryšį tarp LLA ir Lietuvių pulkų vadovybės(485,95-96).

Tačiau įgaliotiniai savo uždavinio nepajėgė atlikti, o rugsėjo mėn. Telšiuose visuomenės atstovų susirinkime padarytame pranešime dr.P.Padalis pažymėjo, kad VLIKas nustojo egzistuoti, ir visa politinė veikla dėl susiklosčiusios padėties perkeliama į emigraciją; pranešė apie naujojo komiteto sukūrimą Vokietijos teritorijoje su tokiomis pat funkcijomis kaip ir ankstesniojo; kad organizuota ypatinga komisija parengti diplomatinei Lietuvos išvadavimo akcijai, kuri turėjo būti surengta Taikos

konferencijos metu(402,58). Kalba paliko blogą įspūdį, kadangi buvo aiškiai atitrūkusi nuo politinės tikrovės - iš nežinojimo ar sąmoningai buvo ignoruojama aktyvi karinė LLA bei politinė LGK veikla, teigiama tai, ko dar nebuvo, ir faktiškai lietuvių rezistentams buvo primetamas vienos grupuotės - LF vadovų - padarytas politinis sprendimas.

Kita linija, kuria buvo bandoma atkurti bendrąjį Pasipriešinimo vadovybės centrą, buvo vedama iš LLK Sąjungos. Veržliausia vokiečių okupacijos laikų pogrindinė organizacija jungė apie 3000 narių(109,36); o Jurgio Valiulio parodymais 1500-2000(110,78). Atskiro karinio sektoriaus organizacija neturėjo, bet jos kovos grupelės jau 1943 m. pabaigoje buvo įjungtos į pogrindinės Lietuvos Saulių sąjungos (atkurtos dalyvaujant LLK Sąjungai ir LNP) rėmus(109,47). Prisiekus iš organizacijos buvo galima pasitraukti tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, o iš gyvenamosios vietos - tik gavus ryšininko įsakymą( 108,201).

Po 1944 m. gegužės-balandžio mėn. LLK Sąjungos vadovybės areštų organizacijai vadovauti ėmė buvęs organizacinio skyriaus vado pavaduotojas inžinierius ltn.J. Jurkūnas ir kpt.I.Vylius, su broliu įrengęs organizacijai radijo siųstuvą Žalgiris ir gegužės mėn. palaikęs ryšius su Švedijoje veikusia dr.A.Vokietaičio grupe(380,145). Liepos pradžioje kpt.I.Vylius tarėsi su Šaulių sąjungos vadu plk.Matu Naujoku dėl tolimesnių veiksmų rusų agresijos metu, karinių dalinių steigimo ir vadovavimo jiems klausimais(9,112-113; 110,73).

Iš pasitarime dalyvavusio kpt.Klemo Martinkaus buvo sužinota, kad vokiečių karinė žvalgyba tuo metu kaip tik pradėjo ieškoti kontaktų su lietuviškųjų pogrindinių sąjūdžių ir karininkijos atstovais. Pastariesiems buvo siūloma imtis organizuoti partizanų būrius rusų kariuomenės užnugaryje, žadant aprūpinti juos ginklais, šaudmenimis ir radijo siųstuvais. Kadangi tai sutapo su lietuviškojo pogrindžio tikslais, rizikuoti buvo verta. Tam, kad vokiečiai negalėtų lietuvių panaudoti savo tikslams, karinės žvalgybos struktūros viduje turėjo būti sukurtas pogrindinis lietuviškas štabas, vadovaujamas ltn.J.Jurkūno, sutikusio tapti ryšių karininku pas vokiečius(380,145; 9,111-112).

LLK Sąjungos veiklai organizuoti Lietuvoje turėjo likti kpt.I.Vylius, kuriam buvo perduoti visi vado turėti bei Šaulių sąjungos ryšiai, o plk.M.Naujokas - domėtis lietuviškųjų apsaugos būrių steigimu(380,146). Artimesniais kpt.I.Vyliaus pagalbininkais tapo ltn.Pranas Čeponis-Leonas (kartu ir LLA Kazlų Rūdos apylinkės vadas) ir liepos 15 d. į Kauną pasitraukęs ltn.Antanas Žarskus-kpt.Antanas, LNP Geležinio Vilko Vilniaus apygardos vadas.

Viena iš teigiamų pasirinktosios taktikos pusių buvo tai, kad Laisvės kovotojai gavo tam tikrą skaičių leidimų, suteikiančių galimybę laisvai važinėti vokiečių okupuotoje Lietuvos teritorijoje, tapusioje pafrontės zona, ir net kirsti Vokietijos sieną, kuri nuo birželio 25 d. buvo uždaryta specialių leidimų neturintiems pabėgėliams(108,316). Kpt.I.Vyliui pavyko netgi išsaugoti asmeninius ginklus ir gauti benzino bei vermachto pažymėjimus dviem automobiliams, kai tuo tarpu vokiečiai atėmė ginklus net iš generalinių tarėjų, išvykstančių per sieną(365,116).

Išskirtinis judrumas teikė ir organizacinį pranašumą, palyginus su kitais pogrindininkais. Liepos pradžioje kovos su raudonaisiais diversantais pretekstu buvo parūpinta iš vokiečių ginklų (po 10 automatų ir pistoletų, 50 granatų), paslėptų Kazlų Rūdos apylinkėse(9,117). Ginklų pogrindžiui Jurbarko vls. paliko Vilniaus gaisrininkų komandos brandmajoras V.Šimkus(9,119; 111,137). Užmegzti ryšiai su Traupio partizanais Ukmergės aps. ir kt.(9,119). Rusų užėjimo atveju Kazlų Rūdos miškai buvo išrinkti kaip pagrindinė partizaninės vadovybės bazė, Laisvės kovotojų štabe turėjo likti Jonas Vokietaitis ir Zenonas Blynas(485,24).

Apie liepos 20 d.kpt.I.Vylius išvyko pasižvalgyti į pajūrį ir aplankyti savo brolio Vinco Velavičiaus, kunigavusio Laukžemėje (Kretingos aps.). Pakeliui Telšiuose jis susitiko su LLA nariu Antanu Juozaičiu, vieno dalinio ūkio skyriaus viršininku, iš kurio sužinojo apie Vanagų veiklą Žemaitijoje: kad jie organizuojasi kariniu-partiza-niniu būdu ir turi net autonominę politinę vadovybę - Lietuvos Gynimo Komitetą^,123). Liepos 22 d. Laukžemėje kpt.I.Vylius netikėtai surado A.Vokietaitį ir VLIKo pirmininką S.Kairį-Kaminską. Vylius nušvietė jiems naują padėtį lietuvių Pasipriešinime - perėjimą nuo pogrindžio veiklos prieš vokiečius į karinę, ginkluotą kovą prieš rusus; parūpino automobilį su vairuotoju-asmens sargybiniu, kad dr. A.Vokietaitis pasiektų LLA partizanus. Vokietaičiui susitikus su vienu iš jų vadu plk.ltn.Ipo-litu Žuliu-Ruginiu buvo tariamasi apie slapto radijo ryšio su Švedija užmezgimą(108, 319-320).

Savo ruožtu A.Vokietaitis pranešė, kad pogrindinių organizacijų vadovų, kuriems negalima pasilikti Lietuvoje, evakuacijai gavęs 10000 dol., iš kurių Žilinskas jau nupirkęs katerį(380,62). Politinės padėties analizė buvo tokia: jeigu Anglija ir Amerika gaus daug žinių apie tai, kad lietuvių tauta nesutinka su Sovietų sprendimu ir pogrindžio organizacijos kovoja prieš sovietų režimą, tai anglai-amerikiečiai sutinkamai su Atlanto chartija ir sovietų konstitucija, duodančią teisę išeiti iš SSRS sudėties, pareikalaus pravesti Lietuvoje plebiscitą dėl nepriklausomybės(380,63). A.Vokietaitis pastebėjo, kad anglai ir amerikiečiai domisi žiniomis apie organizacijų veiklą, o VLIKas užsienyje turi didelį autoritetą, todėl būtina tęsti jo veiklą (o jei jo nėra -atkurti) ir žinių perdavimą vykdyti komiteto vardu(380,62-63).

Liepos-rugpjūčio mėn. kpt.I.Vylius bandė per ltn.J.Jurkūną užmegzti ryšius su VLIKu, bet niekas nežinojo, kur jis yra; to padaryti nesugebėjo ir A.Vokietai-tis(380,244,246). Praktiškai žlugo ir pogrindžio vadovų evakuacijos planas: dar liepos 22 d. jo vykdymo vadovo vieta pasiūlyta kunigui Dagiui, įteikiant tam reikalui 1620 dol. Šis turėjo nuvykti į Šiaulius bei Kauną ir perduoti prof'.T.Petkevičiui bei dr.Z.Ivinskiui įgaliojimus atkurti VLIKo branduolį. Deja, kunigas Dagys niekur ne-važiavo(108,318-319).

Liepos 25-26 d. kpt.I.Vylius išvyko iš Kauno į Kazlų Rūdą, išgabendamas iš miesto ginklus, popierių, rotatorių ir šapirografą, radijo siųstuvo detalių(380,200). Čia su ltn.J.Jurkūnu ir plk.M.Naujoku aptarė radijo ryšio, foninio (atviro teksto) siųstuvo įrengimo klausimus, nusprendė išdalinti ginklus, o kitus saugoti slėptuvėse, be to, Naujokas perdavė 8000 markių iš Šiaulių sąjungos, kurių 1000 buvo skirta A.Vokietaičio išsiuntimo į Švediją išlaidoms(380,258,268).

Ryšių su pogrindžio organizacijomis paieška liepos 31 d. atvedė kpt.I.Vylių ir ltn.P.Čeponį-Leoną į Raseinius, kur susitiko su LF vadu kpt.Pranu Gužaičiu ir LLA nariu Jaskiu(380,285). Gužaitis ruošėsi evakuotis, bet savarankiškai organizavo Vytauto Didžiojo Rinktinę, pusiau karinę organizaciją paliekamą užnugaryje, ir sutiko veikti kartu su LLKS ir kitomis grupėmis(380,286). Jaskys tuo tarpu tik skundėsi, kad Gužaitis, kurdamas savo organizaciją, kliudo LLA, tačiau iš jo buvo sužinota, kad LLA vadovybė šiuo metu yra Telšiuose(380,286; 441,4).

Apie rugpjūčio 6 d. kpt.I.Vylius ir ltn.P.Čeponis-Leonas vėl išvyko į Telšius, iš ten į - Alsėdžius, kur susitiko su A.Juozaičiu ir Stepu Derbutu(441,4). Čia atsitiktinai susitiko ir Laisvės kovotojų ryšininką Balį Rimkevičių, ieškantį VLIKo narių, iš kurio sužinojo, kad dr.A.Vokietaitis dar neišvykęs iš Lietuvos(441,4). Rugpjūčio 6 d. vakare Kunigiškių k. netoli Šventosios kpt.I.Vylius paskutinį kartą susitiko su dr.A.Vokietaičiu ir S.Kairiu-Kaminsku(9,123; 108,331).

A.Vokietaitis perdavė kapitonui atsarginius radijo ryšio su Švedija šaukinius ir kodus bei dolerių trumpų bangų radijo siųstuvui įrengti (1944 m. rudenį iš šių pinigų 250-350 dol. kpt.I.Vylius perdavė ltn.J.Jurkūnui, kad šis išpirktų dr.A.Vokietaitį iš vokiečių kalėjimo)(108,331). Kaip rodo tolimesnė šio karininko veikla bei kai kurios užuominos šaltiniuose, Vylius, matyt, gavo ir kokius nors įgaliojimus ar nurodymus dėl tolimesnės VLIKo veiklos šalyje atgaivinimo(380,246). Kita vertus, netgi įgaliojimai jo atveju nebuvo būtini - kaip LLK Sąjungos ir LNP karinio sektoriaus Geležinis Vilkas vadovaujantis asmuo, jis turėjo teisę į dvi atstovaujamąsias vietas komitete nuo šių organizacijų (paskutinieji "mažojo VLIKo" paskelbtieji dokumentai komiteto vardu buvo pasirašyti tik 3 žmonių).

Iš Šventosios grįžęs į Alsėdžius kpt.I.Vylius LLA ryšininko buvo nuvežtas į štabą, kur Kražių vls. Baldausko vnk. susiliko su LLA vadais K.Veverskiu-Seniu, kpt. Albinu Karaliumi-Vareniu, ltn.A.Eidimtu-Papuniu ir Matu Melėnu(441,7; 382,278). Buvo aptarti du klausimai: siųstuvo bei ryšių su užsieniu ir VLIKo atkūrimas. Vylius pranešė apie ryšius su A.Vokietaičiu, apie siųstuvo reikalingumą, VLIKo autoritetą užsienyje ir siekį sujungti visas organizacijas; prašė žvalgybinių žinių - kaip elgiasi rusai, kariuomenė, NKVD-NKGB, koks gyventojų požiūris į sovietų valdžią, ar jie tęsia kovą, ar ne(441,8; 382,279). LLA vadas savo ruožtu perdavė kapitonui spaudos užsieniui, LGK atsišaukimo į tautą tekstą, supažindino su LLA tikslais ir vadovybės sprendimu kovoti prieš rusus pogrindyje, partizanų būrių organizavimą(382,279; 441,9). LLA pažadėjo duoti žvalgybinės informacijos užsieniui, tam reikalui Alsėdžiuose įsirengti radijo siųstuvą*, dar esantį kažkur pakelyje. Tačiau dėl VLIKo LLA vadai pareiškė, kad Lietuvoje tėra viena organizacija, kovojanti už nepriklausomybę - LLA, kuri ir vadovaus visai tautinei veiklai, nes yra pakankamai stipri ir galinti dirbti savarankiškai(441,8; 380,246).

^* Trumpabangis vokiškasis aparatas "Dupleks" veikė iki 600 km spinduliu ir įrengtas Žemaitijoje puikiausiai galėjo pasiekti radijo bangomis tiek Švediją, tiek apimti ryšiu visą Lietuvą. - Aut.pastaba.

Apie rugpjūčio 10 d. kpt.I.Vylius ir ltn.P.Čeponis-Leonas dar kartą atvyko į Alsėdžius, kur girininko Balučio namuose susitiko su LLA Telšių Vanagų rinktinės vadu ltn.Juozu Barzda-Klevu ir LLA Telšių apylinkės OS vadu mokytoju Stasiu Kaupu-Dėdėnu (Dėde)(6,35; 441,13). Siųstuvo dar nebuvo, tik generatorius, tad kpt.I.Vylius supažindino su galimybe apmokyti vokiečių žvalgybos mokyklose partizanų vadus ir tuo pretekstu gauti ginklų bei radijo stočių, kurie LLA buvo labai reikalingi (441,14).

LLA vadovybė įsakė J.Barzdai jokių pažadų LLA vardu neduoti, bet šio ryšio nenutraukti ir per Vylių gauti ginklų bei radijo stočių, kurios turėjo būti panaudotos ryšiams palaikyti ir organizacijos viduje(385,61). Apie rugpjūčio 23 d. kpt.I.Vylius, lydimas ltn.A.Žarskaus-Antano bei ltn.P.Čeponio-Leono, atvyko į Alsėdžius, kur LLA perdavė iš vokiečių gautus pora šimtų šautuvų, keliolika kulkosvaidžių ir šaudmenis(6,37; 385,61). Ginklus priėmė Telšių rinktinės pareigūnai plk.ltn.I.Žulys-Ruginis, ltn.J.Barzda-Klevas, S.Kaupas-Dėdė, A.Juozaitis, S.Derbutas(441,19). Kontaktams vadovavęs plk.ltn.I.Žulys-Ruginis informavo, kad Vanagai kovoja prieš raudonuosius diversantus, o perdavime dalyvavę du abvero karininkai pasiūlė savo mokyklose apmokyti, apginkluoti 50 partizanų ir vėliau tiekti ginklus bei šaudmenis į rusų armijos užnugarį(6,37).

Pasinaudojęs proga, S.Kaupas-Dėdė paprašė Vyliaus parvežti į Alsėdžius gen.M.Pečiulionį ir Varnių vls. dar kartą susitiko su LLA vadu ltn.Kaziu Veverskiu-Seniu, Šiaulių apygardos štabo pareigūnais ltn.A.Eidimtu-Papuniu, mjr.Memėnu-Vyšniausku, plk.I.Žuliu-Ruginiu, LGK nariu gen.M.Pečiulioniu-Miškiniu(6,38; 382,279; 441,22). Vėl buvo tartasi dėl ryšio palaikymo, Vylius gavo naujausios informacijos apie LLA veiklą bei literatūros, o taip dėl VLIKo(382,279). LLA vadovybė jau žinojo apie visišką komiteto pakrikimą ir galbūt laikė gen.M.Pečiulionį pakankamai įspūdinga su senuoju VLIKu susijusia figūra, todėl nedavė sutikimo jungtis, tačiau sutiko dalyvauti toje veikloje, kuri duos konkrečią naudą LLA kovai(385,61; 441,22).

Tvirta LLA vadų rezistencinė pozicija, paremta realia partizanų jėga, diktavo išvadą, kad būtina aiškiau apibrėžti VLIKo ir į jį įėjusių srovių teisinę padėtį, faktinę būklę, santykį su LLA bei LGK ir funkcijas, surengus platesnį įvairių pogrindžio srovių atstovų pasitarimą. Jame turėjo būti apsvarstytos lietuviškųjų karinių pajėgų kūrimo problemos, šalies gynimo planas ir tolimesnės veiklos gairės, galbūt atnaujinta ne tik VLIKo sudėtis, bet ir svarstoma santykių su vokiečiais, Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo bei laikinosios vyriausybės problemos.

Pasitarimą buvo numatyta surengti rugsėjo 3 d. Tauragės aps. Kaltinėnuose, o pagrindinis jo organizatorius bei iniciatorius buvo kpt.I.Vylius(385,61). Oficiali programa bei pretekstas buvo gana proziški: rugpjūčio pabaigoje Pagėgių aps. Vilkiškių mstl. su kpt.I.Vyliumi susitikęs Raseinių apskrities viršininkas kpt.P.Gužaitis nusiskundė vokiečių siautėjimu pafrontės zonoje - masiškai buvo gaudomi vyrai, grobiamas ūkininkų turtas ir pan. Tuo tarpu buvo galima patiems tvarkytis tiesiogiai susitarus su armijų vadovybe. Tuo pat metu, sužinojęs apie karinės žvalgybos užmegztus ryšius su karininkija, panašių kontaktų ėmė ieškoti ir civilvervaltungas(vokiečių civilinė administracija): į Žukus atsidangino prof.mjr.Jurgis Gerulis, turintis tikslą organizuoti SS batalioną ir statybos dalinius(441,22). Jis pasiūlė kpt.I.Vyliui imtis organizuoti lietuvių karinius dalinius bendrai kovai prieš bolševizmą. Vylius atsisakė, bet pasiūlė sukviesti grupę žinomesnių lietuvių visuomenės veikėjų pasitarimui, kuriame mjr.J.Gerulis išsakytų savo mintis(441,23).

Tiek I.Vylius, tiek P.Gužaitis savo parodymuose apie šio pasitarimo organizavimą bei eigą išsigina turėję kokius nors slaptus ketinimus, o juo labiau VLIKo atkūrimą, tačiau LLA nario Valero Gylio parodymuose dalis numatomo pasitarimo dalyvių įvardyta kaip "vadovaujanti VLIKo ir LLK Sąjungos sudėtis"(389,90,103). Iš tikrųjų legalus pasitarimas ir turėjo pridengti visai kitokią - slaptą veiklą. Buvo labai palanku vokiečių leisto susirinkimo priedanga organizuoti kovojančių jėgų pasitarimą, per trumpą laiką surinkti platų pogrindžio atstovų spektrą pačioje pafrontėje, kuomet bet koks judėjimas buvo kontroliuojamas, o susibūriavimas griežtai baudžiamas.

Dar rugjūčio viduryje plk.ltn.Leonas Valkūnas, remdamasis kpt.I.Vyliaus iš Alsėdžių atgabentais atsišaukimais, raginusiais pasilikti Tėvynėje, stoti į Vanagų būrius ir atėjus laikui su ginklu kovoti prieš rusus, parašė panašų dokumentą VLIKo vardu platinimui užfrontėje(5,22). Tuo metu ltn.A.Žarskus, būdamas Slavikuose (Sakių aps.), užmezgė ryšius su dviem grupėmis - Jurbarke (matyt, su LLGS vadu Petru Paulaičiu) ir kpt.Stasiu Kantvydu (LNP), psk.Jonu Jakubausku (LLA), kunigu Vytautu Baltučiu bei VLIKo komisijos sienoms nustatyti pirmininku Z.Ivinskiu(9,124; 441,10).

Pastarajam S.Kairio-Kaminsko buvo pavesta atgaivinti VLIKo branduolį - apie tai, be abejo, pranešė grįžęs iš Alsėdžių kpt.I.Vylius. Z.Ivinskis rekomendavo energingą organizatorių kunigą V.Baltutį, ir visi trys kartu nusprendė, kad pasitarimą surengti yra tikslinga(441,11,23). V.Baltutis pažinojo į Vištyčio apylinkes pasitraukusį gen.Tadą Daukantą, Kovos Vienybės sąjūdžio vadovą. Šis savo ruožtu padėjo užmegzti ryšius su liaudininkų-socialdemokratų veikėju Juozu Pajauju, nusiteikusiu tiek prieš komunistus, tiek prieš nacius, siūlančiu pasinaudoti vokiečių galimybėmis partizanų būrių organizavime(9,126; 380,212). P.Gužaitis (LF-Kęstučio Raseinių aps. vadovas) pasiūlė pakviesti prof.Joną Fledžinskį, anksčiau susijusį su senuoju kairiųjų VLK bei paskutiniu metu su Tauragės LLA. Pasitarime turėjo dalyvauti gen.P.Plechavičius ir kpt.Pranas Šopaga nuo Kretingos pogrindžio, TAR štabo atstovai (kpt.Izidorius Jatulis ir kt.)(441,23). LLA atstovauti turėjo K.Veverskis ir gen.M.Pečiulionis(385,61).

Pasirengimas suvažiavimui vyko labai skubiai, visuotiniame pasimetime, fronto užnugario sąlygomis, aplinkui siaučiant vokiečių bei atkuntantiems rusų šnipams ir informatoriams. Rugsėjo 3 d. dviem lengvosiomis mašinomis (Vyliaus ir Pajaujo prekybos valdybos) išvykę į Kaltinėnus anksčiau, kad suspėtų užvažiuoti į Kretingą, kpt.I.Vylius, gen.T.Daukantas, Z.Ivinskis, J.Pajaujis, kunigas V.Baltutis, ltn.A.Žarskus ir P.Čeponis-Leonas pakliuvo į avariją(441,23). Sunkiai sužeisti kpt.I.Vylius, J.Pajaujis, V.Baltutis ir gen.T.Daukantas buvo nugabenti į Telšių ligoninę, o iš ten į Klaipėdą(9,126).

Diversinį išpuolį parengė ir įvykdė rusų žvalgyba, siekdama sutrukdyti suvažiavimą Kaltinėnuose ir neleisti susivienyti patriotinėms lietuvių jėgoms, atkurti vieningą politinį vadovavimo centrą. "Ištikusi avarija pakeliui į Kaltinėnus buvo visiškai neatsitiktinė. Deja, visko neapskaičiuosi - jie liko gyvi, bet "avarija" kuriam laikui sumaišė fašistų kortas...", - džiūgavo čekistai(27,121). Šis veiksmas liudija, kad rusams buvo pavojingas pogrindžio vienijimasis ir centralizacija, o tam suardyti buvo skiriamas pakankamai didelis dėmesys.

Dėl šios avarijos negalėjo atvykti ir dalis kviestųjų, o LLA vadai, sužinoję iš anksto vokiečių pasiūlymus - steigti ir organizuoti SS dalinius kovai fronte bei susiorganizavusius partizanų būrius legalizuoti kaip pagalbinę policiją, vietoje savęs pasiuntė ltn.J.Barzdą-Klevą(385,61). Vis dėlto suvažiavimas Kaltinėnuose įvyko. Rugsėjo 5 d. vietos klebonijoje susitiko prof.Z.Ivinskis (krikščionys demokratai), J.Fledžinskis (liaudininkai), kpt.P.Gužaitis ir mokytojas P.Paulaitis (LF ir LLGS), ltn.J.Barzda-Klevas, kpt.A.Karalius-Varenis ir V.Gylys-Jaunutis (LLA), kpt.S.Kantvydas ir ltn.A.Žarskus (LLK Sąjunga ir LNP), ltn.P.Čeponis-Leonas (priklausęs tiek LLK Sąjungai, tiek LLA), taip pat mokytojas iš Kaltinėnų Vytautas Steponaitis(LLA)(9,126; 5,23). A.Karalius ir V.Gylys, beje, buvo suimti Raseinių aps. pakeliui į Suvalkiją ir prievarta atgabenti į Kaltinėnus, vokiečiams bet kokiais būdais bandant suartėti su lietuviškais sąjūdžiais(382,159).

Susirinkusieji nespėjo nieko svarbesnio nutarti, nes pasirodęs mjr.J.Gerulis tiesiog pareikalavo mobilizacijos į darbo batalionus bei SS, taip pat, surinkti visus evakuotus iš Leningrado apylinkių rusus, nežadėdamas už tai nieko Lietuvai(380,287). Lietuviai atsisakė, iškeldami savo reikalavimus dėl pabėgėlių evakuacijos ir mobilizacijos į darbą tvarkos(441,23). J.Geruliui nesileidžiant į kompromisus, tolesnis susirinkimo darbas tapo beprasmis ir net oficialiai planuotų susitarimų nebuvo pasiekta, nors žinoma, kad buvo aptartas evakuacijos iš Lietuvos ne tik į Vokietiją, bet ir kitas šalis klausimas ir galima spėti, kad kažkas nuspręsta dėl VLIKo santykių su LGK bei LLA(380,288; 441,23).

Bet kuriuo atveju suvažiavimą galima laikyti etapiniu, bent jau ta prasme, kad LLA po šio susitikimo galėjo realiai įvertinti savo jėgą ir palyginti su tuo, ką gali kitos pagarsėjusios pogrindžio grupės. Palyginimas buvo ne pastarųjų naudai, o LLK Sąjunga de facto priėmė ir pripažino LLA pirmenybę, nes rugsėjo pabaigoje kpt.I.Vylius būdamas Klaipėdos ligoninėje perdavė ryšio su Vokietaičio grupe šaukinius bei šifrus ltn.J.Barzdai ir numatė, grįžęs į Lietuvą, dirbti su siųstuvu LLA struktūroje(382,277-278).

Kaltinėnų suvažiavimo organizavimas buvo paskutinis stiprus LLK Sąjungos įvairiapusės rezistencinės veiklos pasireiškimas vokiečių okupuotoje Lietuvos dalyje. Nuo šiol Pasipriešinimo dominante tampa karinio veikimo ir pirmiausia partizaninės taktikos atstovai - LLA.

1944 m. liepos mėnesį formaliai organizacinį laikotarpį baigė ir perėjo prie aktyvios kovos Lietuvos Laisvės Armija, savo gretose sutelkusi iki 10 tūkst. narių(382,16). Jos Veikiantysis sektorius VS, pavadintas LLA Vanagų vardu, pradėjo ir partizaninius veiksmus(113). Iš visų priešvokiškojo pogrindžio organizacijų LLA buvo geriausiai kariškai sutvarkyta, telkė savo gretose daugumą lietuvių karininkų bei puskarininkių, numatė, kad Lietuvos nepriklausomybę teks iškovoti ginklu(6,20). Jau 1943-1944 m. pirmoje pusėje į LLA perėjo nemaža žmonių iš kitų pogrindžio organizaci jų. LLA esmę nusakė dar rusai okupantai, vadindami ją "военно повстанческая националистическая организация" ("karinė sukilėlių tautinė organizacija"). Ir iš tikrųjų LLA organizaciniai principai ir kai kurie veiklos būdai sunkiai sutelpa partizaninės sampratos rėmuose. Kitaip tariant, tai reguliarios kariuomenės principais sutvarkyti partizanai, pasirengę sukilimo veiksmui.

1944 m. liepos 1 d. LLA organizacijoje buvo paskelbta karinė parengtis (nuo 3 d. LLA vado 1944 m. rugpjūčio 15 d. įsakymu Nr.15 laikomi nusikaltusiais be vadovybės leidimo į užsienį išvykę LLA nariai). Visi pajėgūs vartoti ginklą LLA nariai turėjo pereiti į partizanų - "vanagų" - rinktines. Rinktinės vadu skiriamas aukščiausią karinį laipsnį turintis karininkas. Jis turėjo suburti savo dalinį tinkamiausiame tam reikalui miške. Negalintys kovoti su ginklu LLA nariai liko štabuose ir organizaciniame sektoriuje: organizuoti rinktinių aprūpinimą maistu, transportu, informacija, ryšiais, sanitarija ir pan.(37,98).

Kadangi LLA, kaip ir kitos pogrindžio organizacijos, neišvengė dezorganizacijos vadovaujančių kadrų tarpe (dalis aukštesnio laipsnio karininkų, anksčiau įsipareigoję kovoti, dabar savarankiškai nusprendė pasitraukti), formalusis LLA vado įsakymas Nr.19 apie organizacijos suskaidymą į du sektorius - VS ir OS, pažymėtas tik 1944 m. liepos 20 d. data(341,18; 382,74). LLA VS - Vanagai buvo formuojami iš partizanų ir naujai priimamų savanorių, duodant tą pačią LLA priesaiką; nesurinkus reikiamo skaičiaus savanorių, buvo mobilizuojami kiti LLA nariai pagal įsakymą, kurio nevykdymas buvo laikomas pažeidimu(314,18). Nuo šiol VS buvo laikomas svarbiausiu sektoriumi, o OS turėjo likti tik netinkami rikiuotei ar nepakeičiami savo vietose vyrai; OS nariai turėjo pastovią gyvenamąją vietą, organizavo LLA ūkinę veiklą bei atliko žvalgybos ir vietinės savisaugos funkcįjas(341,18).

Pati organizacija ir rinktinės turėjo būti sutvarkytos pagal LLA vado patvirtintas organizacines schemas. Visai organizacijai vadovavo LLA vadas K.Veverskis-Senis (kartu ėjęs ir LLA štabo Organizacinio skyriaus viršininko pareigai) ir LLA štabas, vadovaujamas štabo viršininko (tuo pat metu ir vado pavaduotojo). Pastarojo funkcijas šiuo periodu faktiškai atliko Šiaulių LLA apygardos štabo pareigūnai. LLA vadui tiesiogiai buvo pavaldus Vyriausiasis Vanagų vadas (pradžioje jis nebuvo paskirtas, o jo funkcijas ruošiant operatyvinius įsakymus atliko kpt.A.Karalius-Varenis, talkinant ltn.A.Eidimtui-Papuniui), bet OS vadovavimas priklausė vienam iš šešių centrinio LLA štabo skyrių - organizaciniam ir jo viršininkui (šiuo atveju vėl K.Ve-verskiui). Apygardose veikė apygardinis štabas, kurio operatyvinio skyriaus viršininkas vadovavo visos apygardos Vanagams. Nuo 1943 m. pavasario iki 1944 m. liepos mėn. apygardinis štabas veikė pagal paprasto karinio keturių skyrių štabo schemą; taip pat buvo sudaryti ir apylinkių štabai(382,184).

1944 m. liepos pradžioje LLA vadas, padalinęs organizaciją į du sektorius, nenurodė kaip tai techniškai atlikti, todėl pasikeitimai iš esmės tebuvo tik veikiančiųjų dalinių pasivadinimas Vanagais(382,185). Rugpjūčio mėn. Šiaulių apygardos štabas sudarė konkrečią dviejų sektorių atskyrimo organizacinę schemą, pagal kurią persitvarkė partizanai Vakarų Lietuvoje (kitoje šalies dalyje ši schema nebuvo žinoma)(382,185). VS Vanagams vadovavo apygardos štabo viršininkas, o OS - apygardos vado pavaduotojas; abu pavaldūs apygardos vadui. Tuo tarpu apskrities štabas nebuvo sudarytas analoginio pavaldumo principu: rinktinės vadas ir apskrities viršininkas (LLA apylinkės vadas) nebuvo pavaldūs vienas kitam, bet per atitinkamus apygardinio štabo padalinius tiesiogiai apygardos vadui. Pagal schemą abu vadai veikė vienodomis teisėmis, vadovaudami skirtingos pakraipos organizacijoms (partizanams ir pogrindžiui), nors sudariusiųjų sampratoje faktiškai OS vadas buvo rinktinės vado pavaduotojas(385,33). Pagal S.Kaupo parodymus, rinktinės vadui buvo pavaldūs veikiantysis ir organizacinis sektoriai(722,219). VS priklausė štabas, žvalgybos ir ūkio skyriai, kurių viršininkams vadovavo VS štabo viršininkas, OS - propagandos ir ryšių skyriai, pavaldūs OS viršininkui(722,219).

Sudėtinga daugiapakopė LLA štabų struktūra iš pirmo žvilgsnio labiau tiko sukilėliams, o ne slaptai veikiantiems partizanams. Tačiau ilgainiui ilgametė kovos prieš rusiškuosius okupantus praktika nelauktai atskleidė ir tokios struktūros pranašumus. Pirmiausia ji leido partizanams sudaryti pastovų štabo darbuotojų rezervą ir tuoj pat panaudoti jį vieno ar kito sutriuškinto vadovaujančio centro atkūrimui. Pvz., okupantui sunaikinus apygardinį štabą, pastarojo priedermes galėjo perimti stipriausias apskrities štabas ar skirti iš savo narių žmonių jo atkūrimui; sunaikinus centrinę vadovybę, jos pareigas perimdavo geriausiai organizuotos partizanų apygardos vadovybės žmonės ir pan.

Teigiamų pusių turėjo ir LLA suskirstymas į du autonominius, ypač apskrities lygyje, sektorius. Priešo pajėgoms sutriuškinus vieną ar kitą Vanagų kautynių dalinį, apskrityje likdavo LLA pogrindžio organizacija, pajėgi atnaujinti partizanų veiklą. Be abejo, pasirinktos organizacinės sandaros pranašumus ir trūkumus turėjo parodyti laikas, o 1944 m. vasarą visa tai turėjo daug formalizmo, tiesiog neaiškumo, bet tuo pat metu tai buvo ir reali reorganizacija kovos sąlygomis, techninis idėjų įgyvendinimas praktikoje.

Iš penkių LLA apygardų į partizaninę veiklą pereita tik keturiose (Klaipėdos apygardos įsteigimas taip ir liko popieriuje) ir tik vienoje iš jų - Šiaulių apygardoje buvo palankios sąlygos nuosekliai pereiti į karinę parengtį. Vilniaus, Kauno ir Panevėžio apygardose rinktinės ir būriai kūrėsi puolant rusų kariuomenei ar jau jos užnugaryje. Daugelis LLA partizanų dalinių fronto buvo stumiami Žemaitijos link. Iš Vilniaus pasitraukė tiek apygardinis, tiek LLA štabas, nes sostinės apylinkės dėl geografinės padėties bei gyventojų tautinės sudėties, taip pat dėl agresyvių lenkų Armijos krajovos bei rusų diversantų iš Gudijos veiksmų nebuvo patogios įsikurti centrinei Pasipriešinimo vadovybei ar partizanų rinktinei.

Būtina pastebėti, kad palyginus su kitomis pogrindžio organizacijomis, LLA dėka savo narių tinklo geležinkelyje evakuavosi pakankamai tvarkingai, išsaugodami vadovybės branduolius ir štabų turtą. LLA vadas K.Veverskis rusų puolimo buvo užkluptas Kaune, nes vokiečiai nieko neleido į Vilnių(388,58). Kaune buvo parengti įsakymai LLA nariams pereiti į partizaninę veiklą ir kategoriškai uždraudžiant LLA nariams bėgti į Vokietiją(388,59). Atspausdintas įsakymas per atvykusį Vilniaus štabo organizacinio skyriaus viršininką Adolfą Kubilių-Adį buvo perduotas į Šiaulius ir toliau į Žemaitiją, o per Apanavičių - į Kybartus(388,59).

Po to Kazys ir Pranas Veverskiai, ltn.Edvardas Jaloveckas, Eigelis ir Balys Simonavičius plaustu išgabeno į Kalvius ginklus, o pats vadas Stašaičio vežimu su dviem radijo imtuvais išvyko į Raseinių aps. Kražių vls., specialiai štabui parengtą vie-tą(388,59).

Liepos 3 d. Vilniaus apygardos vado pavaduotojas kpt.A.Karalius-Varenis su policijos mokyklos kursantais išžygiavo į Kauną, pakeliui Širvintose paleido juos namo,

o pats LLA vado nurodymu pasitraukė į Matkaičius (Radviliškio vls.), kur susitelkė Šiaulių, Vilniaus apygardų bei centrinio štabų darbuotojų dauguma(385,25). Čia prieš kelias dienas jau buvo atvykę A.Kubilius-Adys, LLA biuletenio redaktorius Algimantas Zaskevičius-Zizas, M.Melėnas, asmeninis LLA vado adjutantas V.Gylys-Jaunutis (Mažius, Vaikas), Vilniaus štabo propagandos skyriaus techninis personalas A.Kudirka, Medardas Juršėnas-Ilgis, Šarūnas Jazdauskas-Šaris, Buivydas ir kiti - iš viso 12 žmonių, traukiniu atsigabenę ir apygardos štabo turtą(382,71; 6,122).

Tokiu būdu Šiaulių apygardos štabas pradėjo vykdyti ir centrinio štabo funkcijas: liepos 23 d. kpt.A.Karalius-Varenis parengė operatyvinį įsakymą Nr.'21, buvo išspausdintas vienas biuletenio "Karinės ir politinės žinios" numeris, klausomasi radijo informacijų iš užsienio ir svarstomos ryšių su juo problemos. Užmegzti ryšių į rytus per frontą liepos 22 d. buvo pasiųsti A.Zaskevičius-Zizas ir M.Juršėnas-Ilgis(382,71,153); A.Kubilius-Adys ir Š. Jazdauskas-Šaris - į Kretingą padėti organizuoti Vanagų rinktinę(382,71). Be to, K.Veverskis įgaliojo Baliutavičių vesti derybas dėl 4 žmonių permetimo į Švediją: į šią grupę, be įgaliotinio, turėjo dar įeiti A.Kubilius-Adys, Janavičius(426,75).

Liepos pabaigoje, apygardos štabui atsidūrus miške, atvyko K.Veverskis-Se-nis(382,71), iki tol palaikęs ryšius per asmeninį ryšininką V.Gylį-Jaunutį. Čia buvo įsteigtas Lietuvos gynimo komitetas: pagal M.Pečiulionio parodymus, tai įvyko rugpjūčio pradžioje(107,34), bet I.Vylius apie LGK sužinojo jau liepos 20 d.; pirmasis LGK atsišaukimas, pranešantis apie įsisteigimą ir pavedantis LLA organizuoti lietuviškas ginkluotąsias pajėgas ir joms vadovauti, datuotas 1944 m. liepos 19 d.(387,30). Šis chronologinis nesutapimas neesminis - karinė LLA veikla turėjo būti motyvuota suvereninių galių turėtojo įsakymu: LGK buvo sukurtas VLIKo pavyzdžiu, bet jo tikslas buvo ne sujungti visas politines partijas ir organizacijas, o parodyti įvairių organizacijų bei partijų likučiams, kad egzistuoja visaapimantis ir vadovaujantis politinis centras, kuriam reikia paklusti(382,30,73). Po pirmojo LGK atsišaukimo sekė konkretus jo organizavimo darbas, kaip ir visa kova turintis dinaminį pobūdį.

Komitetą sudarė pirmininkas K.Veverskis-Senis ir nariai - gen.M.Pečiulionis-Miškinis bei inžinierius Snarskis-Šnairys(382,30,73). Rugsėjo viduryje vietoje pastarojo nariu buvo įtrauktas Mažeikių gimnazijos kapelionas kunigas Jurgutis. Posėdžiuose dalyvaudavo ir kiti LLA vadovybės nariai: Itn.A.Eidimtas-Papunis, mjr.Memėnas-Vyšniauskas(382,30). Tai rodo pakankamai autoritetingą ir kolegialų darinį, perėmusį formalius (teisinius) VLIKo Karo tarybos įgaliojimus (gen.M.Pečiulionis). Sukurtas prie LLA, iš LLA narių ir vadovavęs jiems (K.Veverskis), LGK valdė stiprias rezistencines pajėgas. Nei "mažasis VLIKas", nei VLIKo delegatūra ar atskiri besiblaškantys nariai su įgaliojimais negalėjo savo svarba prilygti šiam nors ir neidealiam, bet faktiškai vadovaujančiam Pasipriešinimo centrui, užpildančiam esamą politinę tuštumą.

Autonominės politinės vadovybės sukūrimą bei vadovavimo LLA sudvejinimą nulėmė ne tiek asmeniniai politiniai siekimai, kiek praktiniai organizaciniai sumetimai. Pagal perėjimo į karinę kovą nuostatas, vadovavimas kautynių daliniams turėjo būti pavestas aukščiausio laipsnio karininkams, dažnai naujokams LLA, nustumiant į šalį sąjūdžio pradininkus bei organizatorius, neturinčius aukšto karinio laipsnio. Pastariesiems laipsnius pakeitė pogrindinės kovos patyrimas bei pasiryžimas tęsti kovą okupuotoje Tėvynėje bet kokiomis sąlygomis - dėlto jie neišvengiamai turėjo likti vadovybėje. Priešingu atveju organizacijai grėsė pakrikimas ir susinaikinimas. Pasipriešinimo patirtis parodė, kad jame dalyvavusių karininkų skaičius tiesiog proporcingai didėjo žemėjant laipsniui. Tas pat pasakytina ir apie politikus - kuo žymesnis asmuo antinaciniame pogrindyje, tuo buvo didesnė tikimybė, kad jis atsidurs užsienyje. Stebint įvairių grupuočių santykius su LLA, labai aiškiai matyti, kad svetimi politiniai ir kariniai "autoritetai" nuolat siekė pasinaudoti šios organizacijos nariais ir ištekliais, o nepavykus to padaryti, ignoravo LLA reikšmę ar kaltino ją nebūtais dalykais.

Kita vertus, LLA kaip karinė organizacija privalėjo būti pagrįsta griežtos vienvaldystės ir tiesioginio pavaldumo principu. Pagal esamą organizacinę sandarą (kad ir kokią netobulą ją manytume), K.Veverskis-Senis sutelkė savo rankose visą vadovavimą organizacijai: kaip LLA vadas - partizanams, kaip LLA štabo organizacinio skyriaus viršininkas - OS pogrindžiui ir kaip LGK pirmininkas -politiniams sprendimams. Tokiu būdu buvo užtikrintas greitas sprendimų priėmimas ir jų vykdymas nuo viršutinių iki žemutinių grandžių, skirtingai, pvz., nuo LF-Kęstučio, kurio valdymas buvo decentralizuotas iki apskričių komitetų lygio. Tuo pat metu LLA vadovybės sprendimai buvo pakankamai autoritetingi, nes K.Veverskis vadovavo daugiau teorinei pusei - biuletinio bei atsišaukimų leidimui, tvirtino instrukcijas bei įsakymus, o praktinė veikla - operatyvinių įsakymų parengimas bei rinktinių ir būrių pagal juos sudarymas, inspektavimas buvo pavestas Šiaulių apygardos vadovybėje esantiems karininkams - kpt.A.Karaliui, ltn.A.Eidimtui, mjr.Memėnui ir kt.(382,73; 385,76).

Liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje LLA Šiaulių apygarda jau veikė kaip gerai organizuota pogrindinė ir partizanų struktūra. Jai buvo priskirtos Šiaulių, Telšių, Mažeikių, Kretingos ir Tauragės aps. bei joms prilygintos Kuršėnų ir Radviliškio LLA apylinkės, tačiau sėkmingas perėjimas į partizaninę veiklą visa organizacine sudėtimi bei pilnų rinktinių sudarymas buvo įmanomas ne visose iš jų. Apygardos

štabas buvo numatęs išeiti į mišką su Šiaulių rinktine organizuotai. Liepos pradžioje šiauliečiai gavo įsakymą sutelkti vanagus Gubernijos miške, vadu paskiriant ltn.Čes-lovą Čekanauską, tačiau vokiečiams ėmus koncentruoti prie miesto kariuomenę partizanai po penkių dienų išsisklaidė(389,169; 724,207). Organizuotą išėjimą sutrukdė ir liepos 18 d. prasidėjęs Šiaulių bombardavimas, privertęs trauktis gyventojus iš miesto: mjr.Memėnui buvo įsakyta surinkti štabo pareigūnus bei kautynių dalinio likučius ir išvesti į Aukštelkus, pats ltn.A.Eidimtas-Papunis bandė pakelti Radviliškio rinktinę, bet ryšių nepavyko užmegzti, nes mieste siautėjo vokiečių žandarmerija ir visi vyrai dėl gaudynių darbams buvo išbėgę(382,150).

Liepos 22 d. iš Matkaičių štabo nariai išvyko pastotėmis į rinkimosi punktą Raizgių (Reizgių) k. Šiaulių vls.(382,153). Čia liepos 23 d. susirinko iš Aukštelkų atvykę mjr.Memėno vadovaujami šiauliečiai, Viktoro Micpovilio 20 žmonių būrys, ltn.Kirši-no (Kairių k.) ir ltn.Vaičjurgio (Šilėnų k.) kuopos(382,155). Apygardos štabo ūkio skyriaus viršininkas Snarskis-Šnairys atgabeno rūbų bei avalynės(382,155). Čia kpt.A.Karalius-Varenis apygardai parengė operatyvinį įsakymą Nr.l, kuriuo apylinkės buvo pervedamos į karo padėtį ir iš jų sudaromos rinktinės. Kiekvienai apylinkei buvo paskirtas rinkimosi punktas ir nustatytas telkimosi laikas. Liepos 24 d. įsakymas per dviratininkus buvo išsiųstas į Telšių, Tauragės, Kretingos, Mažeikių ir Kuršėnų rinktines(382,155).

Šiauliečiai persitvarkė į Lakštingalos rinktinę, vadovaujamą ltn.Kiršino, ir pasitraukė į Kurtuvėnų vls. Vainagių girininkiją. Čia apygardos štabas Sakalas pertvarkė struktūrą: apygardos vadu tapo kpt.A.Karalius-Varenis, pavaduotoju - ltn.A.Eidimtas-Papunis, štabo viršininku - mjr.Memėnas-Vyšniauskas, žvalgybos skyriaus viršininku - ltn.Č.Čekanauskas, ūkio skyriaus - Snarskis-Šnairys ir štabo komendantu -ltn.Malinauskas-Komendantas(382,72,155). Liepos pabaigoje štabas ir rinktinė persikėlė iš Vainagių į Luokės miškus(382,155).

Iš čia mjr.Memėnas ir Snarskis buvo pasiųsti inspektuoti į Tauragę, ltn.Stepas Kontrimas-Jaunavedys - į Kretingą, inžinierius Povilas Kirslys - į Biržus (pastarajam nepavyko pereiti fronto)(382,155). K. Veverskis-Senis su M.Melėnu, V.Gyliu-Jaunučiu ir A.Kudirka išvyko į štabui parengtą vietą Raseinių aps. Kražių vls. pas eigulį Baldauską, o apygardos štabo ketvertukas - kpt.A.Karalius-Varenis, ltn.A.Eidimtas-Papunis, žvalgybos skyriaus viršininko pavaduotojas Mickevičius-Petraitis ir organizacinio skyriaus viršininko pavaduotojas Antanas Vanagas-Fumanču (Paukštelis) -pradėjo apygardos inspekciją(382,155-156).

Pastarųjų kelionė prasidėjo nuo Tryškių, kur buvo sutvarkyta susitelkusi Kuršėnų rinktinė, Vanagų vadu vietoje apylinkės štabo vadovo mokytojo Stasio Jarmalos paskiriant karininką - ltn.Č.Čekanauską, kuris kartu vadovavo ir Luokės vls. Upynoje įsteigtam priešakiniam apygardos žinių rinkimo punktui(382,155,157). Rinktinės pagrindą sudarė Jarmalos vadovaujama pogrindžio organizacija Kuršėnuose - Vytauto Didžiojo sąjunga, liepos pabaigoje perėjusi į LLA; rugpjūčio mėn. Raudėnų vls. Pažižmelių miške buvo sutelkta iki 45 partizanų(533).

Tačiau kitose vietose padėtis nebuvo džiuginanti. Mažeikių aps. veikė stipri LLK Sąjungos ir LNP organizacija, vadovaujama kpt.Totilo, ats.ltn.Bendoriaus ir kpt.I.Jatulio, kuris jau buvo pradėjęs organizuoti 1-ąjį Lietuvių pulką ir LLA apylinkės vadas ltn.Stasys Dainius neįstengė nieko padaryti, nes dauguma ginkluotų vyrų nuėjo į pulką ir viską teko pradėti nuo pradžių(382,140,157). Nebuvo sudaryta rinktinės Kretingoje, be to, ten atsidūrę LLA karininkai (ltn.Julius Kvaraciejus, plk.ltn.Vytautas Sakalas ir kt.) balansavo tarp pareigos ir pagundos pasitrauk-ti(382,365). Rinktinės nebuvo ir Tauragėje, bet Snarskis savo iniciatyva ėmė jungti ryšiais atskirus būrius ir sudarė naują štabą(382,157). Tik Telšių rinktinės organizavimas nekėlė vadovybei jokių rūpesčių, čia ypač aktyviai veikė S.Kaupas-Dėdėnas.

Rugpjūčio pradžioje kpt.A.Karalius-Varenis ir ltn.A.Eidimtas-Papunis parengė operatyvinį įsakymą Nr.2, pagal kurį sutvarkytos, apmokytos rinktinės turėjo būti išskirstytos į būrius, kurie siunčiami į gimtines ir čia lauks kovos su rusais, o reikalui esant, pereis fronto liniją(382,72,156). LLA centrinis ir apygardos štabai su techniniu personalu persikėlė į Varnių vls., kur Palūksčių k. buvo surengtas rinktinių vadų suvažiavimas(382,158). Jam pirmininkavo ltn.A.Eidimtas, kurio pagrindinis tikslas buvo sužinoti iš rinktinės vadų (neatvyko tik Kretingos ir Mažeikių, bet dalyvavo Raseinių) tikrąją organizacijos būklę ir atkreipti dėmesį į pastovaus ryšio su apygardos štabu bei kaimynais svarbą(382,158; 385,50).

Po suvažiavimo štabai persikėlė į Raseinių aps. Karklėnų vls., o rugpjūčio pabaigoje - į Varnių vls. Baltininkų k.(382,159). Apygardos štabe operatyvinio skyriaus viršininko pareigoms eiti liko Telšių rinktinės vadas plk.ltn.I.Žulys-Rugi-nis ir į LGK sudėtį kooptuotas gen.M.Pečiulionis-Miškinis, nuo šiol nebesiskyręs su LLA vadu K.Veverskiu-Seniu(382,158-159). Štabo komendantu buvo paskirtas ltn.Vytautas Sakalauskas-Strazdas(382,162). Kpt.A.Karalius-Varenis su V.Gyliu-Jaunučiu buvo pasiųsti parengti sąlygas apygardos sukūrimui (kuriai turėjo vadovauti plk.I.Žulys-Ruginis) į rusų dar neokupuotos Suvalkijos dalį(382,158).

LLA karinis pasirengimas Žemaitijoje liudijo, kad jau 1944 m. rugpjūčio viduryje LLA daugiau ar mažiau įveikė bolševikų invazijos bei pereinamojo nuo pogrindžio į partizaninę kovą laikotarpio sukeltą dezorganizaciją. Tai patvirtino ir rugpjūčio 15 d. LLA vado įsakymas Nr.22, kuriame buvo nurodyta izoliuoti visus LLA narius be vadovybės leidimo nuo liepos 3 d. pasitraukusius į užsienį ar dingusius be žinios, o visus dalinių vadus ir štabų pareigūnus laikyti pasitraukusiais iš pareigų ir pažeidusiais drausmę; visi šie ir kiti pažeidėjai, nepaklusę įsakymams ir drausmei, turėjo būti perduodami nuo rugpjūčio 20 d. steigiamam LLA Karo lauko teismui, taip pat LLA Vanagų KLT bei Vanagų rinktinių Brolių teismams(341,19-20).

Rugpjūčio 23 d. LLA Šiaulių apygardos Sakalo štabo operatyvinio skyriaus viršininko plk.ltn.I.Žulio-Ruginio duomenimis, apygardai priklausė 1400-1500 apmokytų, pasirengusių kovai partizanų, išsidėsčiusių kuopomis ir būriais po 20-60 žmonių įvairiuose valsčiuose, kaimuose ir miesteliuose(6,37). Tokį pat skaičių paliudijo (iki 1500) ir pats Šiaulių LLA apygardos vadas ltn.A.Eidimtas(382,17). Iki rusų invazijos jie visi buvo organizuoti į septynes rinktines po 100-300 ir daugiau žmonių(382,72).

Stipriausią - Telšių LLA Vanagų rinktinę - pradėjo organizuoti LLA Telšių apylinkės štabo operatyvinio skyriaus viršininkas plk.ltn.P.Budraitis, bandęs tam panaudoti ir Saugos galimybes. Liepos pabaigoje jis kartu su sūnumi žuvo, patekę į rusų diversantų pasalą(427,25). Apylinkės vado įsakymu Nr.l rinktinės vadovavimą trumpam perėmė plk.ltn.I.Žulys-Ruginis, rugpjūčio pabaigoje atšauktas į apygardos štabą operatyvinio skyriaus viršininko pareigoms eiti(382,157). Parengti patogesnę vietą vanagų stovyklavimui Platelių miške buvo pasiųstas stovyklos komendantas ltn.J.Barzda-Klevas (po Žulio paskirtas rinktinės vadu) ir jo pavaduotojas ltn.Lazdynas(sl.)(382,157; 6,63; 427,13). Apskrities viršininku ir OS vadu bei rinktinės štabo propagandos skyriaus viršininku liko LLA Telšių apylinkės vadas mokytojas S.Kaupas-Dėdėnas (Dėdė), štabo ryšininku su centrine vadovybe priskirtas Leonas Vilutis(382,41). Į LLA Telšių aps. Voverės štabą dar įėjo štabo viršininkas(štabo komendantas) ltn.Jonas Marčiukaitis-Alksnis, l-ojo operatyvinio skyriaus viršininkas kpt.Mantautas, 2-ojo žvalgybos - ltn.Karvelis(sl.) ar Uosis(sl.), tiekimo - Sadleckis-Beržas ir jo pavaduotojas psk.Binkis(427,13; 681,1-38).

Svarbiausia Vanagų stovykla buvo įrengta Platelių-Sateikių miškuose (6 km nuo Platelių rytiniame ežero krante)(427,12). Čia telkėsi ne tik Telšių rinktinės Vanagai, rugpjūčio 2 d. gavę įsakymą atvykti 10 dienų apmokymams, bet ir pasitraukę iš kitų LLA rytų apygardų ar rinktinių partizanai bei naujokai(427,12). Stovykloje pradžioje susitelkė apie 400-500, vėliau iki 250 žmonių, padalytų į kuopas, būrius ir skyrius. 2-os kuopos Skirpsto būrį sudarė Pašvitinio vls. savanoriai, vadovaujami j.ltn.Kazimiero Morkaus-Lukošiaus, Kuršėnų grupei vadovavo ltn.Antanas Valiuškis, Žarėnų - ltn.Jonas Vcnclauskas-Kymantas, Panevėžio - j.ltn.Vladas Juozokas (Jazokas)-Petraitis, kitų būrių - ltn.Vytautas Bacevičius-Algis ir kt.(2,72; 523,362; 681,127). A.Šilo-Kovo grupė iš 60 žmonių, padalyta į 3 būrius(skyrius), iš karto priėmė priesaiką(708,106). Išviso vienu metu didžiausio vanagų susitelkimo metu minimos 8-9 grupės(708,106).

Nuo rugpjūčio 15 iki 25 d. Platelių stovykloje buvo pravesti LLA narių karinių dalykų bei partizanų taktikos apmokymai (rikiuotė, ginklo priežiūra ir šaudymas, taktikos elementai - smulkių grupių kariniai veiksmai priešo užnugaryje, naktinės pasalos, išėjimas iš mūšio, slėpimasis)(2,73). Po apmokymų vanagai kunigo ir br.gen.M.Pečiulionio buvo prisaikdinti, įvyko pamaldos(2,73; 523,359). Po pamaldų buvo perskaitytas LLA Vyr.vadovybės įsakymas apie būrių uždavinius: perėjus fronto liniją nusigauti į savo valsčius, čia apsigyventi miške arba namuose, veikti su ginklu prieš pavienius rusų karius, okupacinės valdžios pareigūnus, ypač tuos, kurie vykdo represijas prieš lietuvius, nutraukyti ryšio linijas, puldinėti automašinas, stengiantis įsigyti ginklų ir šaudmenų, padeginėti priešo karinius sandė!ius(2,73; 523,359). Po Platelių stovyklos ir pats rinktinės štabas persikėlė iš Alsėdžių į Žarėnų vls. pas Kukštą(681,138).

LLA Telšių apskrities Voverės štabui buvo pavaldžios liepos-rugpjūčio mėn. sudarytos 10 kuopų, po vieną valsčiuje: Telšių, Tverų, Nevarėnų, Alsėdžių, Luokės, Žarėnų, Varnių, Janapolės, Plungės ir Rietavo(6,65). Iš viso Telšių rinktinę rugsėjo mėn. sudarė apie 300 gerai ginkluotų vanagų, turinčių net vieną prieštankinę pa-trankėlę(382,379).

Telšių kuopoje Telšių būrį iš 35 žmonių sudarė daugiausia Amatų mokyklos moksleiviai ir gimnazistai, vadovaujami v.ltn.Kirpausko(401,15; 551,97; 427,13). Telšių vls. LLA būriui apie 35 žmonių vadovavo mokesčių inspektorius Šaulys(722,216).

1944 m. liepos-rugpjūčio mėn. Tverų vls. Kaupo k. apylinkėse buvo sukurtos smulkios vanagų grupės, vadovaujamos j.psk.Adolfo Mažinavičiaus(546,21). Rugpjūčio mėn. valsčiaus organizacijai priklausė 85-100 žmonių, kurie performuoti į Tverų kuopą, bet tik pusė jų buvo ginkluoti(352,71; 546,21). Vadovauti buvo paskirtas iš Panevėžio atsitraukęs su 70-ies saugūnų-LLA grupe kpt.Petrulionis; vienam būriui Dilių k. vadovavo Antanas Razutis(396,23; 697).

Nevarėnų vls. LLA kovotojų būrį nuo kovo mėn. organizavo mokytojas ltn.Ignas Šapkūnas; rugsėjo mėn. rinktinės vado įsakymu kuopos vadu paskirtas buvęs ryšininkas, Nevarėnų policijos punkto viršininkas Antanas Brencius, galėjęs veikti legaliai(6,63-67; 427,10; 722,215). Nevarėnų ir Alsėdžių kuopas sudarė po būrį (iki 30 vyrų)(401,15; 551,97). Alsėdžių būriui (irgi veikusiam kaip saugūnai) vadovavo Stepas Derbutas, pavaldus kuopos vadui Miliauskui(379,119; 428,134).

Luokės kuopai, kurią sudarė būrys vietos gyventojų, liepos mėn. vadovauti paskirtas j.ltn.Juozas Venckus, buvęs 1941 m. LAF būrio vadas(6,64; 401,15; 551,97; 362,76; 722,215).

Vadovavimą LLA organizacijai Žarėnų vls. jau 1944 m. birželio mėn. pradžioje pagal plk.P.Budraičio įsakymą iš girininko S.Andrašiūno perėmė ltn.J.Venclauskas-Kymantas, buvęs Vietinės rinktinės 309 bataliono vado adjutantas(6,70; 427,11). Jo uždavinys buvo organizuoti, sukomplektuoti ir apginkluoti Žarėnų kuopą, kuri pradžioje susidėjusi iš 30 vyrų, greitai išaugo dvigubai - iki 64 žmonių(427,14). Pradinis kuopos kodinis pavadinimas buvo Kriaušė, o nuo rugsėjo mėn. Žarėnų partizanai sudarė 2-o bataliono 4-ą kuopą Dobilas(427,14; 531,4). Į kuopos vadovybę dar įėjo vado pavaduotojas v.psk.Pranas Mickus-Barsukas, pavaduotojas tiekimui Valentas Rekašius, propagandistas ir ryšininkas su rinktinės štabu Ignas Rimkus, raštininkas ir žvalgybos viršininkas Henrikas Varneckas-Vaidila(427,11-12,66). Pats štabas laikėsi Smilgių k. pas ūkininką Joną Jacenavičių(429,150).

Kuopa buvo suskirstyta į 4 būrius (pradžioje skyrius) - psk.Zigmo Tomkevičiaus (Tomkaus)-Šerno (Pronckų k.), psk.Donato Kniukštos-Šermukšnio (Feliksavo k., 14 vyrų), psk.Aleksandro Eidimto-Aleksandravičiaus (Smilgių k.) ir psk.Stasio Lu-košiaus-Pušyno/Pušinio (Saušilio ir Antanavo k.)(427,14,67). Partizanai buvo ginkluoti 50-60 šautuvų, 3 automatais, 6 kulkosvaidžiais, 40-50 granatų, turėjo 5 dėžes šovinių ir 60-70 kg tolo sprogdinimams(427,14). Pusė partizanų (apie 30 vyrų) buvo papildomai apmokyti Platelių stovykloje, o du - sprogdintojų kursuose(427,31,39).

Varnių vls. Vanagus nuo 1944 m. pavasario organizavo valsčiaus policijos vadas Petras Mečius, ieškodamas ir skirdamas keliems kaimams po LLA organizatorių. Rugpjūčio mėn. visi Varnių ir Janapolės vls. vanagai buvo suskirstyti į 6 būrius -Palūksčių, Varnių (vadas psk.Liudas Lukauskas-Liūtas), Panakačio, Drobūkščių, Janapolės (vadas Jonas Ivanauskas) ir Pavandenio(355,93; 551,77). Rugsėjo 5 d. Varnių ir Janapolės kuopos buvo pertvarkytos į Bijūno (Varnių) batalioną, vadovaujamą ltn.V.Bacevičiaus-Algio(401,16,41; 551,25).

Batalioną sudarė trys kuopos, padalytos į būrius, o šie savo ruožtu turėjo po 3-4 skyrius. 1-a kuopa, vadovaujama Stasio Beniulio-Juozaičio (Senelio), dislokavosi Varnių vls. Aleksėnų k. kartu su bataliono štabu: 1-as būrys Pavandenio k., 2-as - Nevardėnų k., 3-as - Palūksčių k.; būrių vadai Montvydas, Kaleta(401,16; 551,25,72). 2-a kuopa (iki 100 žmonių), vadovaujama Jono Ivanausko, dislokavosi Janapolėje:

1-as būrys - Varniuose, 2-as - Janapolėje (vadas Domas Jurgelis), 3-as - Kuinių k., 4-as (vadas Albertas Venclauskas) - Barstegų k.(401,16,41; 551,72,80-81; 396,22). Ir 3-ios kuopos, vadovaujamos Gailevičiaus, visi trys būriai dislokavosi Drobūkščių k.(401,16; 551,72,80). Kiekviename bataliono padalinyje buvo po 3-5 vyrus ypatingiems uždaviniams vykdyti, įeinantiems į prie štabo sukurtą ypatingos paskirties būrį(401,16). Ryšį tarp būrių, kuopų ir bataliono vadovybių palaikė ryšininkai(551,81).

Apie rugsėjo 15 d. Bijūno bataliono vadas ltn.V.Bacevičius-Algis surengė būrių vadų pasitarimą, kuriame buvo nurodyti vanagų taktiniai veiksmai, rengiantis rusų okupacijai. Partizanai turėjo parengti slėptuves, pasiruošti maisto produktų atsargas, praeinant frontui jokių veiksmų nevykdyti, tik surinkti trofėjinius ginklus ir jais apsiginkluoti; kariuomenei nutolus, slapčia pradėti likviduoti komunistus ir aktyvesnius kolaborantus, okupantų pareigūnus, o NKVD pradėjus suėmimus, telktis į nedideles grupes(551,80-81; 396,20).

Jei Telšių aps. galima laikyti LLA tėvonija, tai kitur reikalai klostėsi sudėtingiau. Liepos mėn. apygardos štabo atstovas S.Kontrimas-Jaunavedis surengė LLA Kretingos štabo narių pasitarimą, kuriame nurodyta organizuoti vanagus ir šiek liek pertvarkytas štabas(427,267). Štabo viršininku ir rinktinės vadu liko ltn.Jurgis Ožeraitis-Gegutė, žvalgybos skyriui ėmė vadovauti Sergijus Semsys-Vaza (pakeitė Kazį Telšinską-Arūną), ūkio - Antanas Kontrimas (pakeitė S.Semsį), organizaciniam -ltn.Stasys Zaikauskas-Zuikis(426,257; 427,273; 681,138).

Rugpjūčio mėn. Kretingoje buvęs centrinio LLA štabo darbuotojas kpt.Pranas Šopaga sušaukė bendrą apskrities pogrindžio grupių pasitarimą, kuriame dalyvavo ir LLA atstovai(6,122). Buvo pradėtas bendro karinio sektoriaus organizavimas, tačiau dėl ginklų trūkumo ir apmokytų kadrų stokos šis darbas vyko lėtai. Ginklų pradžiai buvo gauta iš vokiečių, tarpininkaujant kpt.Viktorui Vilkutaičiui-Griunui, ryšių karininkui vokiečių žvalgybos mokykloje netoli Karaliaučiaus. Tuo tikslu rugpjūčio 8 d. į minėtą mokyklą apmokymams, parsivežti ginklų ir radijo siųstuvų buvo pasiųsta 13 LLA narių, tarp jų S.Semsys, A.Kubilius, A.Šertvytis ir kt.(6,78,108,123).

Rugsėjo pradžioje, grįžus ltn.Alfonsui Paregiui ir Antanui Stalmokui-Baltrūnui, buvo įsteigtas keturių valsčių Maumedžio štabas (bataliono lygio), kuris jungė keturias kuopas - Fabijono Valinsko Gargždų, Balsio Veiviržėnų, Dausino ir Vaclovo Telviko Endriejavo ir Kulių, vadovaujamą Kulių miestelio mokytojo(6,81; 427,137, 165,174).

Liepos mėn. Skuodo vls. Vanagų kuopą iš trijų būrių (Skuodo, Lenkimų ir Mosėdžio) organizavo mokytojas Vytautas Jurevičius(20,12; 850,150). Partizanus buvo numatyta sutelkti Vaineikių miške, tačiau kuopos vadui susitikus su rinktinės štabo atstovu ltn.S.Zaikausku-Zuikiu paaiškėjo, kad dėl mažos operatyvinės veikimo erdvės pirminis apygardos įsakymas atšaukiamas(850,150). LLA nariams buvo nurodyta likti vietose, įsirengti slėptuves, konspiruotis ir kaupti ginklus; V.Jurevičiui, be to, buvo duotas uždavinys užmegzti ryšius su valsčiuje veikusiais Laisvės kovotojais(427,274; 850,151).

Mažeikių aps. dar birželio mėn., prasidėjus traukimuisi, nacionalistai (LNP ir LLK Sąjunga) sudarė jungtinį štabą iš Mažeikių komendanto plk.Tumo, kpt.Izidoriaus Jatulio ir kpt.Tokilo (Totilo)(692,54). Pradėdami savo veiklą kartu su LLA, jie pasuko 1-o Lietuvių pulko vokiečių armijos sudėtyje organizavimo kryptimi, patraukdami paskui save ir LLA karininkų, narių, savanorių. Viekšnių vls. saugos priedangoje 30 LLA partizanų organizavę kpt.Jonas Čėsna, mokytojas ltn.Aleksas Zapkus ir tautininkas Albertas Švažas ne tik patys nuėjo į pulką, bet ir nuvedė dalį būrio, likusieji perėjo į pogrindį(692,54).

Liepos mėn. Šiaulių LLA apygardos štabas trumpam buvo praradęs ryšį su Tauragės apylinkės štabu, išsiderino ir organizuojamų dalinių tarpusavio ryšiai. Rugpjūčio mėn. padėtį ėmė taisyti apygardos štabo atstovai ir apie mėnesio vidurį buvo sušauktas būrių vadų suvažiavimas, kuriame dalyvavo Snarskis-Šnairys, ltn.A.Eidimtas-Žybartas, A.Karalius-Varenis bei liaudininkų politikas agronomas J.Fledžins-kis(382,158). Laikinu rinktinės vadu, kol bus užmegzti ryšiai su senuoju apylinkės štabu, buvo paskirtas ltn.Virbickas-Žirgas(382). Vadovybė susitelkė Kaltinėnuose(479,155-156). Tačiau ltn.Virbickas-Žirgas išbuvęs vadu dvi savaites išvyko vertėjauti į Vokietiją, todėl buvo pašalintas iš pareigų, o LLA Gulbės štabo viršininku iš naujo paskirtas kpt.Juozas Babilius-Ridikas, pasivadinęs Šarūnu(479,101,137). 1944 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. Tauragės aps. trylikoje valsčių ir Tauragės mieste buvo sukurti kariniai būriai nuo 20 iki 50 vyrų - iš viso apie 400-450 vanagų(479,101; 396,35). Rinktinė buvo ginkluota: turėjo virš 400 šautuvų, 18 kulkosvaidžių, iš kurių 10 buvo Batakių LLA organizacijoje, turinčioje ir minosvaidį(396,35).

Kiekvienas valsčius kaip rajonas gavo pavadinimą (Tauragės vls. - Ramunė, Kaltinėnų - Rezeta, Laukuvos - Rūta ir kt.), o pačio štabo pavadinimas rugsėjo mėn. pakeistas į Lino(479,156). Rajonuose veikė Vanagų būriai: Gaurės nepilnas būrys iš 25 vyrų, Eržvilko būrys - 35, Batakių du būriai - 50, Skaudvilės būrys - 40, Kaltinėnų būrys - 35, Šilalės du būriai - 60, Kvėdarnos nepilnas būrys - 20, Laukuvos būrys -50, Švėkšnos nepilnas būrys - 25, Vainuto būrys - 30, Žygaičių nepilnas būrys - 20, Tauragės nepilnas būrys - 25 ir Tauragės miesto būrys - 30(396,35).

Tauragės rinktinės štabe dirbo kpt.J.Babiliaus pavaduotojas Velička (kaip štabo viršininkas), Kleopas Otkačaitis (vanagų stovyklos komendantas ir štabo ryšių skyriaus viršininkas), Stepas Ingalnis, vršl.Antanas Kiseliauskas, Stepas Purviškis, Jonas Bleizgys(479,155-156,189). Štabo ryšį su rajonais užtikrino keturi pagrindiniai ryšininkai: Petras Ivanauskas (Kaltinėnų ir Laukuvos vls.), Bronius Kudinskas (Skaudvilės, Kvėdarnos ir Šilalės vls.), Bružas iš Pagramančio (Tauragės, Vainuto, Žygaičių, Naumiesčio ir Švėkšnos vls.) bei ketvirtas su Batakių, Gaurės ir Eržvilko vls.(479,158).

Stiprų būrį sutelkė Gaudentas Kisielius-Tomas, LLA karinį dalinį organizavęs nuo gegužės mėn.: skyrininkams Antanui Girdžiui-Stumbriui, Juozui Palubeckui-Simui ir Izidoriui Mockui-Morkui buvo duotas uždavinys sudaryti kovos grupeles po 3-5 asmenis Eržvilko-Jurbarko vls. kaimuose(458). 1944 m. rugpjūčio 27 d. Eržvilko vls. Pavidaujo III k. įvykusiame pasitarime LLA organizavimo klausimais jau dalyvavo apie 30 LLA narių, veikusių keturiose grupėse (A.Girdžiaus-Stumbrio Eržvilko vls. Pavidaujo I, Kavolių I ir II k.; J.Palubecko-Simo Eržvilko vls. Pavidaujo II ir III k. bei Jurbarko vls. Jokūbaičių k.; I.Mockaus-Morkaus 2 grupės Eržvilko vls. Džiugų, Erubiškių, Balnių, Telvekų k.)(458). Pasitarime buvo aptarti slapstymosi būdai bolševikų okupacijos metu, supažindinama su bunkerių statyba, ryšininkų verbavimu, raginama rinkti ginklus.

Batakių vls. organizacijai pradžioje vadovavo Jonas Strainys, po kuopos suformavimo jis ir jo brolis Juozas liko būrių vadais(479,179). Batakių kuopos vadu buvo paskirtas Antanas Žibartas, o Rikiškių miške buvo įrengtas bunkeris ir Vanagų rinktinės štabui(479,l 16). Būrių skyrių vadai - Antanas Karosas (Paegluonių, Minkštpaučių k.), Stasys Mockevičius (Stegvilų k.), Pranas Lekys (Užšešuvio k.)(479,116).

Kaltinėnų organizacijai birželio mėn. vadovauti paskirtas iš Kėdainių atvykęs ltn.Petras Kazakevičius(479,155). Šilalės vls. - mokytojas Sungaila iš Šilalės(479,154). Vainuto vls. būriui - Rudminas ir psk.Damulis(401,16; 8,71; 479,155). Kvėdarnos Vanagų būriui - Pajūrelių k. mokytojas ltn.Juozas Liatukas ir girininkas Karalevičius(479,132). Žemaičių Naumiesčio vls. organizacijai - vachmistras Petras Mikalauskas(479,155). Skaudvilės vls. iki liepos pabaigos vadovavo Vytautas Laugalis, vėliau brolis Zigmas(479,137).

Dvi rinktinės praktiškai neturėjo savo teritorijos. Šiaulių Lakštingalos rinktinė, besitelkianti Luokės vls. ir dengusi apygardos štabą, rugpjūčio pradžioje buvo išskirstyta į penkis būrius, gavusius uždavinį pereiti fronto liniją(382,72). 1-ajam būriui vadovavo rinktinės vadas ltn.Kiršinas, 2-am-ltn.Žeruolis-Žėrutis, 3-am-ltn.Poškaitis(sl.), 4-am - ltn.Malinauskas-Komendantas, 5-am - psk.Paliukaitis; du paskutinieji sugebėjo pereiti frontą(382,72,155).

Liepos mėn. Gruzdžių vls. Verbūnų dvare ltn.Juozas Vasiliauskas iš Pašvitinio ir Gruzdžių vls. vyrų sudarė atskirą 30 partizanų LLA būrį(427,13; 523,359). Pats vadas išvyko ryšio į Šiaulius, vėliau dirbo„Telšių štabe(523,359,362). Vietoje jo paliktas j.ltn.K.Morkus-Lukošius po trijų dienų ėmė trauktis su vyrais Kuršėnų kryptimi, kur pakeliui prisijungė ltn.A.Valiuškio 12-15 žmonių LLA būrys(523,359). Alsėdžiuose štabo karininkas partizanus nukreipė į Platelių stovyklą, kur jie sudarė dvi - Verbūnų ir Kuršėnų grupes, tačiau po apmokymo nepavyko organizuotai pereiti fronto(523,359).

Rugpjūčio-rugsėjo mėn. iš pasitraukusių į Telšių aps. LLA narių iš šiaurės rytų Lietuvos buvo sudaryta Panevėžio rinktinė, vadovaujama plk.V.Sakalo-Girėno, su analogišku fronto perėjimo uždaviniu, tačiau jo įgyvendinti nepavyko(382,365). Pagrindinis branduolys (apie 50 vyrų) vėliau buvo priverstas pasinaudoti desanto teikiamomis galimybėmis. Rinktinę sudarė apie 100 vyrų, suskirstytų į 7 grupes po 10-15 karių; Karklo būriui vadovavo j.ltn.Antanas Šilas-Kovas, Ąžuolo - j.ltn.V.Juozo-kas-Petraitis, Maumedžio - ltn.Stepas Girdžiūnas-Gegužis, Kadugio - ltn.Borisas Zimbergas-Dainutis(6,150; 12,19; 523,352-353).

Po 1944 m. rugsėjo pradžioje įvykusio Kaltinėnų suvažiavimo paspartėjo ir LLA virsmas bendra tautine pasipriešinimo organizacija, o LGK perėmė ir politines VLIKo funkcijas. Jau rugsėjo 25 d. apie tai buvo informuoti amerikiečiai(116,172). Pagrindinis strateginis LLA tikslas - Lietuvos laisvės iškovojimas karinėmis priemonėmis - nepasikeitė. LLA strategijos pagrindu buvo paimtas LGK modifikuotas gen.M.Pečiulionio planas(107,35). Tikslą buvo numatoma pasiekti LGK pavaldžiomis karinėmis pajėgomis užimant tam tikrą Lietuvos teritorijos dalį (tiek vokiečių, tiek rusų okupuotos), o pats užėmimo faktas turėjo tapti visuotinio sukilimo signalu. Užimtoje teritorijoje turėjo būti atkurtas nepriklausomos valstybės įstatymų galiojimas ir paskelbta, kad Lietuva kaip neutrali šalis pasiruošusi palaikyti draugiškus santykius su savo kaimynais.

LGK spėjo, kad tarptautinė konjunktūra susiklostys komiteto naudai, vakariečiams, ypač anglų-amerikiečių vyriausybėms išgirdus, kad LGK kovoja prieš rusų kariuomenę, valdo dalį teritorijos ir tokiu būdu negeidžia sovietų valdžios Lietuvoje(107,35). Uuvo numatoma užėmus dalį Lietuvos teritorijos bandyti susitarti su rusų kariuomenės vadovybe - pranešti jai apie LGK egzistavimą bei jo reikalavimą išvesti rusų karines dalis. Galiausiai, jeigu nepavyktų viso to įgyvendinti, buvo ketinama pereiti į gerai užslaptintą pogrindį, per slaptus laikraščius ir atsišaukimus palaikyti rezistencines lietuvių tautos nuotaikas, priešintis okupacinio režimo vykdomoms priemonėms ir taip sudaryti Lietuvoje tokią padėtį, kurioje lietuvių tauta iškovotų laisvę; laukti laikos konferencijos ir joje iškelti Lietuvos savarankiškumo klausinį 107,35).

LGK strateginis planas išlaikyti lietuvių rankose dalį šalies teritorijos, atkurti joje valstybingumą ir čia organizuoti tolimesnį kaip valstybės pasipriešinimą agresijai atrodytų buvo nerealus ir neįgyvendinamas. Tai disonavo su dalies visuomenės nuomone: K.Veverskis-Senis, reikalaudamas liepos mėn. Kaune buvusius Savisaugos bataliono karininkus su daliniu prisijungti prie LLA, pasitraukus į miškus pradėti partizaninę veiklą prieš rusus, susilaukė neigiamo atsakymo. Frontininkai teigė, kad "saujelė lietuvių partizanų ne ką padarys", manė, kad Lietuvos vietovės tokiai veiklai netinkamos, nes "girias rusai galėjo per porą savaičių išdeginti ir visus mūsų partizanus išspirginti"(l 14,302). Taikesnės prigimties, ypač katalikiškos orientacijos intelektualams atrodė, kad "ginkluota kova su bolševikinės Rusijos kariuomene yra beprasmis, neprotingas lietuvių tautos jėgų eikvojimas", tuo pat metu pabrėžiant klaidingumą "ambicijų", skelbusių LLA vienintele realia karine ir politine jėga, pajėgiančia kovoti dėl Lietuvos Nepriklausomybės, jėga, su kuria turės skaitytis Vokietijos ir SSRS vyriausybės(40,93-94,111).

Tačiau, kaip pats partizaninis sąjūdis yra objektyvus reiškinys, nepriklausantis nuo asmeninio noro ar nenoro priešintis, taip ir šalies gynimo strategija buvo sukurta atsižvelgiant į tuometines sąlygas ir atspindėjo visų pirma ne įsivaizduojamą, o esamą tikrovę. Planai buvo pagrįsti karinių specialistų Antrojo pasaulinio karo veiksmų analize: rusai puolė strategine vėduokle, stengdamiesi atkirsti ir apsupti dideles priešo grupuotes, vokiečiai stengėsi gintis "trumpindami fronto liniją", rimtai neišgalėdami padėti apsuptiesiems. Vienas tokių "katilų" Kurše buvo sunaikintas- tiksliau ten esanti kariuomenė pasidavė tik 1945 m. gegužės mėn., jau po Vokietijos kapituliacijos. Jame gynėsi ir keli tūkstančiai latvių (SS divizijų likučiai) bei lietuvių (savisaugos batalionai). Iš to galime daryti išvadą, kad jeigu Lietuvą būtų gynusios lietuviškos karinės pajėgos (pvz., P.Plechavičiaus Vietinė Rinktinė), tai jos kartu su panašiomis latvių formuotėmis būtų sustumtos į strateginiu požiūriu rusams nesvarbią Žemaitiją ir Kuršą. Lietuviai būtų turėję pakankamai laiko organizuoti sukilimą, paskelbti nepriklausomybę, bandyti įsijungti į karą prieš Vokietiją ^jungininkų pusėje, užsitikrinant anglų-amerikiečių paramą, ar pasiskelbti neutraliais, tuo būdu sukomplikuojant Lietuvos okupacijos reikalus.

Pažymėtina, kad tai bandė padaryti latvių gen.Krelis pajūryje į šiaurę nuo Ventspilio su savo daliniais bandęs išlaikyti placdarmą, bet vokiečių buvo nuginkluotas(115,46). Kažką panašaus bandė visos vokiečių okupuotos tautos, besigelbėdamos nuo bolševikų: vienoms tai nepavyko (lenkams Varšuvos sukilimas ar "Aušros vartų" avantiūra), kitoms baigėsi sėkmingiau (jugoslavams, nors ir sumokant komunizacijos kainą). Beje, minėtas lenkų Armijos krajovos strateginis planas Vilniui užgrobti savo esme beveik tapatus LGK planams.

LGK suprato, kad prielaidomis grįsti planai gali būti ir neįgyvendinami ar atidedami iki palankaus momento, todėl pirmiausia buvo suinteresuotas ginti šalį ir apsaugoti gyventojus esamuoju momentu. Karinis priešinimasis turėjo būti nukreiptas prieš vokiečių SS ir Gestapą iš vienos bei NKVD-NKGB iš kitos pusės. Siūloma taktika, kol neatėjo palankus metas, nemumatė atviro priešinimosi rusų kariuomenei, kreipė dėmesį į maisto atsargų bei ginklų kaupimą, slėptuvių rengimą, gyventojų apsaugą nuo išvežimų bei jų turto išgrobimų(116,172). Rugsėjo 8 d. atsišaukime LGK pasisakė prieš be jo pritarimo organizuojamus Žemaitijoje karinius lietuvių dalinius vermachto vadovybėje ir paragino klausyti vien komiteto nurodymų bei patarimų, o visus karinius veiksmus vykdyti tik pagal LLA Vyriausiosios vadovybės įsakymus; LGK praneš, kada ateis laikas visiems sukilti su ginklu rankose(387,30-31).

Tačiau su tokiu laukimu negalėjo susitaikyti dalis LLA vadovybės, kurių nuomonę formavo svaiginantys pirmieji LLA kariniai-organizaciniai laimėjimai bei užkrečiantis Lietuvių pulkų formavimo pavyzdys. Nesutarimų kertinis akmuo buvo grupės LLA vadų - Šiaulių apygardos štabo operatyvinio skyriaus viršininko plk.lln.I.Žulio-Ruginio, apygardos štabo viršininko mjr. J.Memėno-Vyšniausko, LGK nario Snarskio-Šnairio norai kuo daugiau pasinaudoti legalios veiklos galimybėmis ir net pabandyti patraukti į savo pusę TAR organizatorius.

Konfliktas tarp LLA vadovybės ir LGK narių prasidėjo išsiskyrus nuomonėms dėl LLA santykių su vokiečiais ir kpt.I.Jatulio formuote(382,74). Bendradarbiauti linkę LLA vadai (I.Žulys, Memėnas, Snarskis), palaikydami lietuvių Savanorių divizijos kūrimą, teigė, kad privalu į jos sudėtį įjungti vyresniųjų karininkų kadrus bei kitus LLA narius ir taip įsigyti įtakos TAR; divizijos sukūrimu prieš visą pasaulį bus pabrėžta, kad kovojama su bolševizmu; einant abiem keliais (slapta organizacija ir legali divizija) bus lengviau pasiekti politinę pergalę prieš kitas politines partijas(382,74). Priešingos nuomonės šalininkai (K.Veverskis, M.Pečiulionis, A.Eidimtas) teigė, kad kuriama Savanorių divizija, vadovaujama vokiečių, yra ne kas kita, kaip beprasmis lietuvių jėgų naikinimas, neduodantis naudos lietuvių tautai; šis junginys - tai kubiliūniškos ir birontiškos mobilizacinės politikos tąsa; lietuvių divizijos vokiečių armijos sudėtyje organizavimo įspūdis užsienyje gali būti tik neigiamas, nes Anglija ir Amerika, būdamos sąjungoje su SSRS, kiekvieną atvirą išstojimą prieš pastarąją vokiečių pusėje vertins vien neigiamai, kas bus nepalanku kovotojams už laisvę(382,74,160).

Nebuvo vieningos nuomonės ir dėl vokiečių pasiūlymo Vanagams perimti visų tiltų ir kai kurių sandėlių sargybą jų okupuotoje Lietuvos dalyje: pirmieji linko sulikti, motyvuodami, kad šiuo pretekstu būtų galima gauti daugiau ginklų ir leidimų judėti užfrontėje; antrieji griežtai nesutiko, nes šie glaudesni kontaktai jau trauktų organizaciją toliau į vokiečių pinkles, o daugybė leidimų organizacijos priešų galėjo būti traktuojama kaip besąlyginio atsidavimo vokiečiams forma(382,75,162).

Kadangi Vyr.vadovybės pasitarime ktp.A.Karalius-Varenis abiem klausimais laikėsi neutraliai, nuomonėms pasiskirsčius po lygiai K.Veverskis-Senis pasinaudojo LLA vado sprendžiamojo balso teise ir pareikalavo klusnumo(382,75). Deja, pirmosios nuomonės šalininkai nesugebėjo paklusti drausmei - plk.ltn.I.Žulys-Ruginis inspiravo tuo pat metu Varnių vls. Baltininkų k. vykusio rinktinių vadų bei štabų viršininkų suvažiavimo dalyvius pareikalauti naujo LLA vado su aukštesniu kariniu laipsniu, Karinės tarybos priėjo sukūrimo bei LGK veiklos suaktyvinimo(382,75).

Suokalbininkų atstovai pakvietė A.Eidimtą ir K.Veverskį į bendrą pasitarimą, nors pats suvažiavimas juridiškai jau buvo baigtas. Išklausęs atstovų kvietimo, K.Veverskis-Senis sutiko, kad LGK nepakankamai veiklus, nes trūksta autoritetingų žmonių, kad reikia paskirti aukštesnio laipsnio karininką Vyriausiuoju Vanagų vadu, tačiau griežtai atsisakė net kalbėti dėl LLA vado pakeitimo ir Karinės tarybos sudarymo, o juo labiau tartis dėl to su atskalūnais(382,75,162).

Vidinis konfliktas gilėjo: pasitarime dalyvavusių vadų sprendimu K.Veverskis ir A.Eidimtas buvo pašalinti iš organizacijos ir naujuoju laikinuoju LLA vadu bei Šiaulių apygardos vadu buvo išrinktas plk.ltn.I.Žulys-Ruginis, sudaryta Karinė taryba iš mjr.Memėno ir senojo Tauragės rinktinės vado kpt.Mėšliaus-Šarūno bei numatyta sukurti naują LGK(382,75). Šis sprendimas seniesiems vadams buvo praneštas atskiru KLT įsakymu(382,162). Nujausdami "karinį perversmą" K.Veverskis-Senis ir itn.A.Eidimtas-Papunis su ištikimais štabo darbuotojais - M.Melėnu-Matu, Mickevičiumi-Petraičiu, V.Gyliu-Jaunučiu ir Kudirka skubiai pergabeno Šiaulių ir Vilniaus apygardų štabų turtą (rotatorių, rašomąją mašinėlę, radijo imtuvą, popierių bei dokumentus) į Žąsūgalos k.(382,76,162). Ta proga 1944 m. rugsėjo 17 d. išleistame LLA vado atsišaukime buvo rašoma: "Tėvynės ir nepriklausomybėsndėjos nedrįsiu pats ir neleisiu kitiems išmainyti į laikinus asmeninius ir grupinius laimėjimus. Į vokiečių ar bolševikų organizuojamus karinius lietuviškus dalinius LLA nariams ir LLA Vanagams stoti griežtai draudžiu. Ten be Vadovybės leidimo stojantieji automatiškai iš LLA organizacijos narių tarpo iškrinta. Jei kas mėgintų visą organizaciją į minimus dalinius nuvesti ir tuo būdu sukompromituoti, težino, kad tatai gali įvykti tik per ištikimųjų LLA idėjos draugų ir mano lavonus"(107,78-79).

Veverskio priešininkai atsidūrė ceitnote - teoriškai jų rankoje buvo sprendžiamoji galia, tačiau slaptosios organizacijos ryšiai ir žemesnių LLA grandžių parama buvo LLA vado bei apygardų vadų rankose. Galiausiai viską į savo vietas sustatė gen.M.Pečiulionis-Miškinis, atmetęs karininkų pretenzijas Veverskiui ir pareiškęs, kad pavojaus Tėvynei akivaizdoje būtina atsisakyti asmeninių interesų ir aukotis bendram reikalui, paklūstant vienam vadui, sekant aukščiausio rango karininko pavyzdžiui - jis, generolas, subordinavo save leitenantui. Galbūt generolo kalba tik graži legenda, tačiau pats palaikymo faktas yra tikras, primenantis organizacijos nariams, kad pasipriešinimo kovoje lemia ne prieškario laikais "taikiai" išsitarnautas laipsnis, o asmeninės savybės organizuojant kovą prieš okupantus ir jai vadovaujant. Išbuvęs vadu tik dieną, plk.ltn.I.Žulys-Ruginis išleido įsakymą Nr.2, kuriuo baigė savo veiklą ir panaikino pirmąjį įsakymą(382,76,162).

Objektyviai vertindami konfliktą turime pripažinti, kad teisingiausia šiuo atveju buvo kpt.A.Karaliaus nuostata, vienodai vertinusio abi nuomones, kurios savaip buvo teisingos. Kita vertus, negalime nepastebėti ir aukštesnio karinio laipsnio LLA narių noro pasukti lengviausiu keliu - atvirai vadovauti batalionui, pulkui, o gal divizijai, o ne juos kurti pogrindyje iš nieko. Griežtas draudimas išvykti į užsienį ar stoti į vokiečių remiamus karinius dalinius (nors ir kovai prieš bolševizmą) buvo paremtas ne tik subjektyviomis atskirų vadų nuomonėmis, bet ir objektyvia bendrąja strategija, laukiančia greito rusų žlugimo fronte ir pagrindiniu LLA uždaviniu šiuo atveju - perimti visą valdžią Lietuvoje į savo rankas; tokia bekompromisinė ir aiški nuostata buvo suprantama ir priimtina eiliniams LLA nariams(458).

Sutelktomis ltn.K.Veverskio ir jo bendražygių pastangomis bei ryžtingais veiksmais buvo sugebėta išvengti organizacijos skilimo. Ši iš pirmo žvilgsnio nedidelė pergalė buvo rimtas žingsnis tikrojo organizacijos centralizavimo linkme, suduodant smūgį atskirų aukštesniųjų vadų separatizmui ir diegiant karinės drausmės principą Pasipriešinime. Tačiau konfliktas apnuogino ir rimtas LLA Vyr.vadovybės (pretenduojančios į viso Pasipriešinimo) problemas: jeigu kariniu-organizaciniu požiūriu didžiulė valdžios koncentracija vienose rankose išėjo tik į naudą LLA organizacijai ir Pasipriešinimui, tai politinėje sferoje kaip tik ir trūko panašaus ryžto. Sutelkti vienose rankose ne tik karinę, bet ir politinę-teisinę valdžią (pogrindinę vyriausybę) buvo būtina, norint toliau sėkmingai vesti laisvės kovą.

Nesutikdamas su ltn.K.Veverskio-Senio nuostata dėl lietuvių dalyvavimo vokiečių leidimu organizuojamuose kariniuose daliniuose, iš LGK pasitraukė Snarskis-Šnairys(107,35). Vieloje jo po kelių dienų LGK nariu buvo įtrauktas su Mažeikių rinktinės vadu ltn.S.Dainiumi atvykęs kunigas Jurgutis, noriai sutikęs dalyvauti komiteto darbe. Dėl karininkų nuomonės nepaisymo ir "diktatoriškos teisės" iš štabo pasitraukė plk.ltn.I.Žulys-Ruginis, plk.V.Sakalas-Girėnas, mjr.Memėnas-Vyšniauskas ir net kpt.A.Karalius-Varenis, išvykę į rinktinių dislokacijos vietas(385,9,27,29). Inspektuoti rinktinių išvyko ir K.Veverskis-Senis su ltn.A.Eidimtu-Papuniu(382,76).

Žvelgdami į konflikto eigą, galėtume pasakyti ir kritikos žodžių K. Veverskio "diktatoriškam" elgesiui, vienok jį sąlygojo tiek informacija apie tikruosius vokiečių planus (Kaltinėnų suvažiavimo patirtis), tiek karo mokslo dėsniai, tiek ir skaudi asmeninė LLA vado patirtis su aukštaisiais kitų apygardų pareigūnais. Vienas iš jų -plk.ltn.Izidorius Kraunaitis-Mongirdas, buvęs Lietuvių savisaugos batalionų Vilniaus apygardos štabo viršininku ir kartu dirbęs LLA Vilniaus apygardos štabo operatyviniame skyriuje. Šis kariškis K.Veverskio-Scnio buvo numatytas Vyriausiuoju LLA Vanagų vadu, tačiau liepos pradžioje niekas nežinojo, kur jis dingo(388,58).

Rugpjūčio pabaigoje Itn.A.Eidimtas-Papunis, inspektuodamas rinktines, iš Itn.S.Kontrimo sužinojo, kad Kretingoje yra atsiradęs plk.ltn.I.Kraunaitis-Mongir-das(382,159). Parvežtas į apygardos štabą, pokalbyje su K. Veverskiu Mongirdas aiškiai leido suprasti, kad nelabai norėtų likti Lietuvoje bolševikų okupacijos atveju, tačiau griežtai neatsisakė. Kalba, matyt, vėl buvo apie Vyr.Vanagų vado pareigas, nes rugpjūčio 31 d., grįžęs į Kretingą vietos LLA narių susirinkime pulkininkas titulavo save visos Žemaitijos LLA vadu(6,81). Tačiau netrukus jis savavališkai kartu su mjr.Mėš-liumi-Šarūnu išvyko į Vokietiją ir neprisistatė, kaip buvo žadėjęs (ir kaip reikalavo karinė padėtis), po savaitės į LLA štabą, pažeisdamas organizacijos drausmę ir vadovybės įsakymus(382,159). Kraunaitis nebuvo išimtis - tokia dviprasmiška laikysena buvo būdinga daugeliui į užsienį pasitraukusių aukšto rango karininkų pradedant gen.S.Raštikiu. Iš LLA narių į vakarus pasitraukė Kauno apygardos vadas mjr.Bronius Svilas, į LLA nebegrįžo mjr.J.Liorentas, nežinia kur dingo Vilniaus apygardos vadas mjr.Juozas Navikas...

Antivadovybinės nuotaikos trumpą laiką dar buvo bandomos permesti į žemutines LLA grandis. Su tuo susidūrė Šiaulių apygardos vadas ltn.A.Eidimtas-Papunis, inspektuodamas Telšių rinktinę, kur rugsėjo pabaigoje-spalio pradžioje Žarėnuose įvykusiame kuopų vadų pasitarime buvo bandoma šališkai pavaizduoti įvykusį konfliktą vadovybėje(382,163; 427,18). K.Veverskis-Senis negalėjo ilgiau to ignoruoti, rizikuodamas prarasti įtaką, ir kadangi tai vėl sutapo su jo planais veiksmingesnei vadovybei kurti, pokalbyje su Telšių, Tauragės ir Šiaulių rinktinių vadais sutiko surengti platesnį partizanų vadų ir visuomenės atstovų suvažiavimą (spalio 9 d. Telšiuose), kuriame turėjo būti išrinktas naujos sudėties LGK ir sudaryta Karo Tary-ba(382,163). Teisybės dėlei pasakytina, kad ir Veverskio priešininkai nesugebėjo patraukti į savo pusę LLA narių, kurių dauguma palaikė Senį, ir surengti separatinį susirinkimą(382,163; 427,40). Organizacija liko monolitu, kurį suskaldyti buvo bejėgiai asmeninės ambicijos ir nesutarimai.

LLA vidaus konfliktas baigėsi prieš pat rusų spalio pradžios Žemaitijos puolimą. Jo metu LLA kariniai daliniai ir vadai perėjo į slėptuves, dalis LLA narių pasitraukė ar buvo išstumti iš Lietuvos kartu su vokiečiais, nors daugelis ir ne savo noru. Spalio 6 d. netoli Kvėdarnos vokiečiai suėmė ginkluotus mjr.Mcmėną ir Snarskį ir tik pogrindininkų, turėjusių ryšių su vokiečių karine vadovybe, įsikišimas išgelbėjo juos nuo sušaudymo pagal Hintze įsakymą(l 17,43-44; 385,9). Jie buvo paleisti ir su lietuvių daliniu pasitraukė į Vokietiją. Ten pat žvalgybos mokykloje atsidūrė Telšių rinktinės vadas ltn. J.Barzda-Klcvas ir 50 Panevėžio apygardos vanagų, vadovaujamų savo karininkų, kuriems desantas tapo vienintele galimybe sugrįžti į Lietuvą.

Analizuojant dar vienos stiprios priešvokiško pasipriešinimo jėgos - Lietuvių Fronto bei karinio sektoriaus "Kęstutis" - pasirengimą priešintis naujajam okupantui ir jos iniciatyvas kuriant vieningą Pasipriešinimo organizaciją aiškėja, kodėl būtent LLA, o ne kita pogrindžio grupė lapo svarbiausia prasidėjusiame kariniame pasipriešinime. Pagrindinė priežastis - griežtai centralizuotos organizacijos ir diktatūrinės vadovybės nebuvimas.

LF (apie 2000 narių) egzistavo kaip organizacija iki 1944 m. liepos pabaigos, kada vadovybė galutinai neteko tarpusavio ryšių: dalis buvo suimta, kitų ieškojo gestapas, dar kili išvyko į užsienį(571,77). Struktūriniu požiūriu LF skirstėsi į 5 apygardas: Šiaulių (Mažeikių, Telšių, Kretingos, Tauragės ir Raseinių aps.), Panevėžio (Panevėžio, Rokiškio, Utenos, Zarasų ir Biržų aps.), Marijampolės (Marijampolės, Šakių, Seinų ir Vilkaviškio aps.), Vilniaus (Vilniaus, Švenčionių ir Trakų aps.) ir Kauno (Kauno, Alytaus, Kėdainių ir Ukmergės aps.)(571,75). LF vadovybės centrą Kaune sudarė J.Ambrazevičius, A.Damušis, Pranas Vainauskas, P.Šilas ir Matas Martinaitis; apygardose, apskrityse ir valsčiuose buvo atitinkami centrai iš 3-5 žmonių(571,75). Liepos pabaigoje iš centrinės vadovybės Lietuvoje liko tik P.Šilas, į užsienį pasitraukė Vilniaus apygardos vadovas P.Padalis ir kt.

Nuo LF sampratos negalima atskirti Kęstučio karinio sektoriaus, nors šis ir veikė kaip savarankiška organizacija. Formaliai 1944 m. gegužės mėn. sektorius jungė apie 10000 kovotojų. Formaliai todėl, kad kaip LF laikė save politiniu LAF tęsiniu, taip ir kęstutėnai pretendavo į visus buvusius ginkluotus pastarosios organizacijos narius (1941 m. sukilėlius ir partizanus). Faktiškai kęstutėnai stiprias organizacijas turėjo Vilniuje, Kaune, Utenos aps.; nebuvo sukurta organizacinių padalinių Telšių, Tauragės aps.(733,215).

Kęstučiui vadovavo grupė pulkininkų: J.Jankauskas, Juozas Vėbra, Šova ir Tautvilas (Tautvilis). 1944 m. gegužės pirmoje pusėje šie karininkai surengė pasitarimą apie Kęstučio taktiką besiartinančių pasikeitimų akivaizdoje(733,216). Buvo nuspręsta išsaugoti organizaciją, paleidus sukurtus būrius, vietoje jų sudarant grandinėles iš 3-5 žmonių, paslėpti ginklus ir nerodyti aktyvumo, belaukiant karo tarp anglų-amerikiečių ir rusų(733,216). Birželio mėn. šis sprendimas buvo suderintas su LF vadovybe bei esamu VLIKo prezidiumu ("mažuoju VLIKu") ir, remiantis jų nurodymais, Kęstučio štabas apskrities organizacijoms bei LF skyriams parengė instrukcijas, pagal kurias, grįžus bolševikams, įsakoma pereiti į pogrindį ir laukti SSRS ir sąjungininkų tarpusavio konflikto pradžios.

Kęstutėnų vadų pasirinkta taktika strategiškai buvo teisinga, ypač orientuojantis į vienkartinį sukilimo veiksmą palankioje konfliktinėje situacijoje. Tačiau praktikoje kęstutėnai, kaip ir visi to meto rezistentai, negalėjo nuspėti tų pokyčių, kuriuos sukels rusų invazija ir fronto judėjimas. Masinio pasitraukimo į Vakarus atveju sukurtoji grandinėlė buvo tiesiog sutraukoma ir ją atkurti tebuvo galima jau tik sukilimo atveju, o ne centro pagalba.

LLA visokiais būdais - naujų narių verbavimu, partizanų-vanagų kūrimu, šalinimu iš organizacijos už pasitraukimą be vadovybės leidimo - sugebėjo pafrontinėje suirutėje ne tik išlaikyti organizacinį branduolį, bet ir papildyti pačią LLA ir pakylėti į aukštesnį lygmenį. Tuo tarpu kęstutėnų vadovybei 1944 m. vasarą pasitraukus į Žemaitiją, žemutiniai organizacijos padaliniai, ir anksčiau nejutę griežto komandinio vadovavimo, daugeliu atvejų patys turėjo imtis iniciatyvos, kitaip tariant, elgtis pagal statutą ir "savistoviai vykdyti" organizacijos tikslus. Dėl to daugelis kęstutėnų elgėsi savo nuožiūra: kai kurie stojo į kitas karines organizacijas, ypač LLA Vanagus, kartu su savigyna traukėsi į vakarus ir dalyvavo TAR organizavime arba ėmė pavieniui slapstytis laukdami padėties pasikeitimo. Tačiau nesant centralizuoto vadovavimo kęstutėnams nuolat kildavo esamo momento įvertinimo problema, o kadangi nebuvo oficialaus vadovybės leidimo jungtis su kitomis organizacijomis, nuolat iškildavo dilema: įsijungti į visuotinę laisvės kovą, kaip to reikalavo aplinkybės, ir tuo pažeisti statutą ar stengtis kitų organizacijų grupes įjungti į savo sudėtį, t.y. ir toliau kovoti "partiniu" principu, nepasiūlant nieko patrauklaus ir nesukuriant nieko rimto.

LLA pavyzdys rodė, kad net turint centralizuotą vadovybę tam tikra dezorganizacija yra neišvengiama, o Kęstučio atveju faktiškai ji buvo visuotinė. Struktūrinis žlugimas buvo pridengtas decentralizuotos, individualistinės taktikos pasirinkimu ir

sukilimo atveju galbūt net nepastebėtas, tačiau partizaniniam karui reikėjo labiau "apčiuopiamos" organizacijos.

Nepaisant to, kęstutėnai, ypač apskričių pogrindžio lygmenyje, stengėsi dalyvauti visuose bendruose Pasipriešinimo pasitarimuose ir veiksmuose. Po Kaltinėnų suvažiavimo, 1944 m. rugsėjo pabaigoje Rietave, pas kleboną Veselį, plk.ltn.J.Jankausko iniciatyva įvyko dar vienas svarbus susirinkimas, kuriame dalyvavo kęstutėnai -Povilas Malinauskas, LF biuletenio redaktorius Gabrys, asmeninis vado ryšininkas Vladas Čyvas, du jaunuoliai iš redakcijos ir iš Vokietijos atvykę L.Prapuolenis bei dr.P.Padalis su prof.Z.Ivinskiu(733,218). Kaip LLKS ir LNP atstovas pasitarime dalyvavo Jonas Vokietaitis(733,218).

Susirinkimui pirmininkavo L.Prapuolenis. Buvo svarstomi du klausimai: Kęstučio susijungimas su LLA ir LLKS karinėmis formuotėmis ir LF biuletenio naujo numerio išleidimas(733,218). Susijungimo iniciatyvą iškėlė J.Vokietaitis, tačiau pasitarimo dalyviai į tai žiūrėjo neigiamai ir nutarė nesijungti(733,219). Plk.ltn.J.Jankauskas motyvavo tuo, kad esamu metu aktyviai priešintis bolševikams beprasmiška, bus daug aukų, organizacijai jau duoti nurodymai - pasitraukti giliau į pogrindį ir veikti mažomis grupėmis, todėl ir praktiškai to nebūtų įmanoma padaryti ir reikia palikti viską kaip yra.

Kadangi LF vadovybės Lietuvoje faktiškai nebebuvo (P.Šilas liko be ryšių Kaune), L.Prapuolenis pavedė plk.ltn.J.Jankauskui visą LF veiklą, jos narius įjungiant į Kęstutį(733,219). LF vyriausioji vadovybė turėjo veikti užsienyje, tam įgaliojant L.Prapuolenį. Susirinkime buvo nuspręsta išleisti paskutinį LF biuletenio numerį, kuris turėjo būti nugabentas ir į užsienį.

Rietavo susirinkimo nutarimai galbūt netiesiogiai padėjo užgesinti ir LLA vidaus konfliktą. Kęslutėnų ir LF Lietuvoje vadui atsisakius kurti vieningas karines formuotes, tuo pačiu neteko paramos atviro karinio pasipriešinimo idėja Tėvynės apsaugos rinktinėje. Po Rietavo pasitarimo L.Prapuolenis numatė Kretingoje dar susitikti su gen.M.Pečiulioniu-Miškiniu, o dr.P.Padalis - su Telšių vyskupu Vincentu Borisevičiumi.

Artėjant frontui paspartėjo pogrindžio vienijimosi ir persitvarkymo procesas apskričių lygyje. 1944 m. birželio mėn. jose masiškai vyksta pogrindžio organizacijų konsultacijos dėl bendrų veiksmų, pertvarkomi ir sudaromi nauji apskričių pogrindžio komitetai. Kai kuriose apskrityse po tokių pasitarimų pavyko likviduoti vietos Pasipriešinimo struktūrinį susiskaldymą.

Birželio 14 d. pagal Kęstučio štabo instrukcijas buvo reorganizuotas Utenos aps. Kęstučio organizacijos štabas ir nutarta ruoštis ginkluotai kovai prieš sovietus. Štabo viršininku buvo išrinktas mjr.Bronius Vaivada, jo pavaduotoju/adjutantu - mokytojas j.ltn.Balys Žvirblys, organizacinio skyriaus viršininku - teisininkas ltn.Vytautas Maželis, ginkluotės - kpt.Jurgis Sirgėdas, pavaduotoju - inžinierius kpt.Kazys Grigaitis, ūkio - ltn.Bronius Sinkevičius, informacinio/propagandos - teisininkas Bronius Stasiūnas, žvalgybos - policijos viršininkas Šlanis(248,17-18; 707,109-110).

Apskrities organizacija dar 1944 m. pradžioje turėjo apie 300-500 narių ir buvo suorganizavusi 10 būrių iki 30-50 žmonių kiekviename: Utenos kuopai vadovavo kpt.Valatka ir pavaduotojas ltn.Protas, Anykščių vls. (35 žmonės) - ltn.Juozas Karosas, Aluntos (30 žmonių) - kpt. Jonas Tumėnas, Vyžuonų - ltn.Rinkevičius, Tauragnų (30 žmonių) - mokytojas Stasys Gineitis, Užpalių (25 žmonės) - mokytojas Namikas, Debeikių (30 žmonių) - ltn.Lapinskas, Kuktiškių (25 žmonės) - ltn.Augulis, Molėtų (30 žmonių) - Antanas Falkauskas ir kt.(707,l 10-111; 692,209; 733,215). Kęstutėnai leido pogrindinį laikraštį "Laisvės keliais", redaguojamą B.Stasiūno, kuris kartu buvo ir politinis patarėjas(692,209). B.Vaivada palaikė ryšius su apskrities LLA vadovybe, bet susijungta nebuvo(249,30-32).

Kita vertus, LLA pavyko patraukti į savo pusę dalį kęstutėnų: 1944 m. pavasarį, daliai Utenos LLA apylinkės štabo narių išėjus į Vietinę rinktinę, jam vadovauti Vilniaus LLA apygardos štabo buvo paskirtas buvęs kęstutėnas ltn.Jonas Gimžauskas, LLA grupės Saldutiškio vls. organizatorius(721,27). Į naujai perorganizuotą LLA štabą įėjo studentas Jonas Baltuška, mokytojas Vytautas Tamošiūnas(249,30-32).

Ukmergės LLA organizacija faktiškai buvo bendra visoms pogrindžio grupėms, nes dar 1944 m. pradžioje Lietuvių Tautinio Fronto apskrities komiteto vadovas J.Le-beda vienašališkai įsijungė į LLA Vilniaus apygardą(353,46). Liepos mėn. pradžioje LLA vadovybės ryšininkas A.Kubilius-Adys perdavė įsakymą apie organizacijos pertvarkymą ginkluotai kovai, taip pat nurodė, kad centrinis štabas persikelia į Kauną, o jeigu frontas artės - į Šiaulius(353,36). Apie liepos 9-10 d. J.Lebeda Ukmergėje sušaukė slaptą pasitarimą, kuriame dalyvavo policijos viršininkas Mažeika, mokytojas Miliūnas, v.ltn.Pranas Uginčius, eigulys Maceika ir kpt.Juozas Krištaponis(353,32).

Pasitarime reorganizuoto Ukmergės štabo viršininku liko J.Lebeda, jo pavaduotoju - Kazys Mažeika, antruoju pavaduotoju ir tiekimo skyriaus viršininku -Itn.P.Uginčius, žvalgybos skyriaus - ltn.Juozas Burneikis (Burneika), ryšių skyriaus -Miliūnas, operatyvinio skyriaus - Stasys Jackūnas iš Kavarsko vls., ankstesniame komitete tvarkęs kovinių branduolių organizavimo valsčiuose klausimus( 138,25-26; 208,223). Tačiau priartėjus frontui, J.Lebeda ir K.Mažeika pasislėpė, ir liepos 20 d. iš Šiaulių atvykęs centro A.Zaskevičius-Zizas-Butviliukas rado tik ltn.P.Uginčių(353,33).

Centro atstovas nurodė, kad nesant senųjų vadų, visa vadovavimo atsakomybė tenka Uginčiui ir perdavė ryšio punktus su LLA Šiauliuose, Radviliškyje, Matkaičiuo-se, Kretingoje, Palangoje; P.Uginčius savo ruožtu pranešė centrui, kas nuveikta karinėje srityje(353,25,33,36). Po šio vizito Deltuvos vls. Atkočių k. Itn.P.Uginčius tarėsi su pasilikusiais organizacijos vadovybės nariais - Maceika ir kpt.J.Krikštaponiu(353,33). Pasitarime P.Uginčius prisistatė kaip naujasis Ukmergės štabo vadas, visa apskritis buvo padalyta į 6 rajonus, kuriuose turėjo veikti partizanų būriai, paskirti rajonų vadai - ltn.Danielius Vaitelis, kpt.J.Krikštaponis (kartu bendras operatyvinis vadovavimas), mjr.Juozas Navikas, kpt.Stasys Bakšys, Vytautas Jakštys ir Maceika (kartu bendri ryšiai)(353,33,47).

1-asis rajonas telkė apie 100 žmonių, o jo organizatorius ltn.D.Vaitelis kartu su broliais Alfonsu ir Tadu, vokiečiams traukiantis iš Kauno, atsivežė keletą pastočių ginklų, kuriuos paslėpė Pagiriuose, o praėjus frontui, tuoj pat jais apginklavo būrį(143; 353,34). 2-ame rajone Užulėnio miške kpt.J.Krikštaponis liepos mėn. sutelkė iki 100-140 partizanų būrį(100,7; 353,34). Pagal žinias iš mjr.J.Naviko, 3-ame rajone buvo sukurtas maždaug 60 vyrų būrys, kpt.S.Bakšys nurodė 50 žmonių būrį, pas V.Jakštį buvo 45, o pas Maceiką - 60 žmonių būriai(353,34).

Liepos pradžioje, traukdamiesi nuo Kaišiadorių į vakarus, LLA nariai, vadovaujami ltn.Stankevičiaus, Musninkų vls. Pigonių k. tarėsi dėl partizanų organizavimo. LLA kuopai Musninkų vls. organizuoti liko vršl.Jonas Misiūnas(371,16).

Liepos 12-14 d. dėl rusų slinkimo pasikeitus politinei padėčiai į bendrą pasitarimą Šiauliuose susirinko visų šios apygardos pogrindinių sąjūdžių štabų atstovai: LLK Sąjungos Šiaulių apygardos vadas mjr.Virbickas, karinių dalinių vadas kpt. Juodis ir štabo pareigūnas ltn.Vasiliauskas (buvęs LLA narys), LF Šiaulių štabo organizacinio skyriaus viršininkas Venciūnas, LLA Šiaulių apygardos vadas j.ltn.A.Eidimtas-Papunis ir organizacinio skyriaus viršininkas ltn.S.Kontrimas-Jaunavedis(382,153).

Susirinkimui pirmininkavo mjr.Virbickas, kuris, pastebėjęs, kad atėjo pats laikas organizuotis bendrai, nesiskaldant, pasiūlė kiekvienai iš esančių organizacijų turimus savo kautynių dalinius mieste ir provincijoje perduoti bendram štabui, sukurtam iš visų organizacijų paskirtų karinių atstovų(382,153). LLA atstovai, pastebėję, kad kitos organizacijos karinių išteklių neturi, bet nori pasidaryti vadais, atsisakė pasiūlymo, motyvuodami, kad bendram darbui skirtas laikas jau praleistas, kautynių daliniai nėra pakelti ir susijungimas neatneš naudos(382,153). LLA atsisakius, likusios organizacijos irgi nesusijungė, o po kurio laiko kai kurie buvę susijungimo iniciatoriai išvis "dingo" iš Šiaulių(382,153).

Įdomiai padėtis klostėsi Raseinių apskrityje. Nacių okupacijos metais gen.Stasys Zaskevičius ir savisaugos bataliono kpt.Digrys čia buvo organizavę Laisvės šaulius, tačiau kuriantis Vietinei rinktinei kpt.Jonas Žemaitis ir kpt.P.Gužaitis savarankiškai, be generolo leidimo išvedė ten apie 300 žmonių(529,151). Ir vėliau laisvės šauliai pastoviai pereidinėjo į Kęstutį, kol galų gale "generolai liko be armijos", kaip liūdnai pajuokavo kpt.Digrys(529,152,155). Aktyvus LFir kęstutėnų organizacinis veikimas komplikavo ir labai susiaurino LLA organizatorių veikimo galimybes šioje apskrityje.

Liepos 14 d. Raseiniuose centrinės LF vadovybės nurodymu ltn.Vytautas Stonys (kartu Kęstučio vado J.Jankausko antrasis ryšininkas) surengė apskrities LF organizacijos pasitarimą, kuriame dar dalyvavo jos vadovas j.ltn.Bronius Urbutis, vadovo padėjėjai Krikščiūnas ir Juška, Stasys Ignatavičius, centrinio štabo ryšininkas Šiluvos gydytojas Kazys Ambrazaitis ir Vytautas Adomaitis(5,27-29; 687,39; 735,7,14,25-26). Buvo aptarta susiklosčiusi padėtis, būsima taktika bei apsvarstyta LF ir LLA susijungimo galimybė.

K.Ambrazaitis pranešė apie nepavykusias LF štabo derybas su vokiečiais dėl fronto baro ties Dubysa perėmimo ir centrinės vadovybės poziciją būsimos okupacijos atveju. Visoms vietinėms LF organizacijoms buvo nurodyta veikti savo iniciatyva, bet nesiveliant į kautynes su rusų armija, kad išsaugotų kadrus bei išvengtų gyvenviečių sunaikinimo, agituoti gyventojus nesitraukti su vokiečiais ir nepaklusti bolševikų mobilizacijai, likviduoti sovietų šnipus ir kolaborantus(735,15,26).

Numatydamas trumpalaikį pasyvaus pasipriešinimo laikotarpį, aktyvių jėgų telkimo tikslu LF štabas nurodė jungtis su LLA(735,15). Tačiau šiuo atveju bendroji instrukcija reikalavo konkretumo. J.ltn.B.Urbutis pranešė, kad jis savo iniciatyva, be štabo nurodymo svarstė šį klausimą su Raseinių aps. Kęstučio vadovu kpt.P.Gužaičiu ir LLA apskrities vadu kpt.Juozu Čeponiu(735,27). Susitarti nepavyko, nes buvo reikalaujama, kad LF ir Kęstutis įsijungtų į LLA, o ne atvirkščiai, kaip to siekė B.Urbutis. Pasitarimo dalyviai irgi pasisakė už tokį siekį, motyvuodami tuo, kad LF esanti galingesnė, turi didelę nelegalios veiklos patirtį ir gabius organizatorius bei vadus. Galiausiai buvo nutarta dar kartą pabandyti susitarti su vietinėmis LLA pajėgomis, siekiant, kad šios įsijungtų į LF(5,29; 735,27).

Rugpjūčio pradžioje Raseinių vls. Dainių k. kpt.P.Gužaitis, j.ltn.B.Urbutis ir ltn.V.Stonys tarėsi dėl jungtinio pogrindžio štabo Raseinių apskrityje įsteigimo, įtraukiant LLA(5,21,30-31). Pirmasis posėdis buvo numatytas rugpjūčio 12 d. Raseiniuose, tačiau kokiomis sąlygomis būtų susivienyta su LLA, neaišku(735,18). Tuoj pat po minėto pasitarimo vietinio Raseinių LLA būrio vadas Domas Ščepavičius konsultavosi su ltn.V.Stoniu ir j.ltn.B.Urbučiu dėl taktikos pasirinkimo artėjant rusams(5,31). Vadovaujantis Raseinių LLA apylinkės vado liepos 24 d. įsakymu Nr.2 "LLA kuopų ir būrių vadams" (pagal analogišką LLA Vyr.vadovybės dokumentą) šios organizacijos nariams buvo griežtai uždrausta pasitraukti iš Lietuvos ir nutraukti ryšius su savo daliniu, liepta organizuoti kiek galima didesnius Vanagų būrius, veikiančius kuopų vadų pasirinktuose rajonuose, o nutrūkus ryšiams su apylinkės štabu, veikti savarankiškai, stengiantis juos atkurti(289,6). B.Urbučio nuomone, stambių būrių taktika buvo pavojinga, nes partizanai galėjo pakliūti reguliarios kariuomenės smūgiui, o V.Stonys siūlė LF nustatytą laikyseną pogrindyje.

Raseiniškių pavyzdys atskleidžia, be to, dar vieną ypatingą pogrindžio problemą periferijoje - organizacijos tikrosios jėgos problemą. Dėl kpt.P.Gužaičio veiklos LLA vykdė labai ribotą narių verbavimo kampaniją, tačiau šiam su vyrais išėjus į Vietinę rinktinę, o po jos išvaikymo besilapstant pogrindyje, reali LF-Kęstučio jėga apskrityje laikėsi ant B.Urbučio organizuotos Raseinių valsčiaus kaimų savigynos. Liepos 7 d. Ariogalos LF vietinio būrio vadu buvo paskirtas atsargos ltn.Liepa, tačiau į pasitarimą Raseiniuose jis neatvyko(735,14). Tik rugpjūčio pradžioje Dainių k., užmezgus ryšius su kpt.P.Gužaičiu, organizacinė padėtis pagerėjo, bet jau buvo per vėlu.

1944 m. vasarą Šeduvoje įvykusiame Tėvynės gelbėjimo komiteto posėdyje, dalyvaujant Šeduvos klebonui prelatui Mykolui Karosui, valsčiaus viršaičiui ltn.Petrui Blėkai, kpt.Izidoriui Pucevičiui, gydytojui Stasiui Puodžiukui, veterinarui Anicetui Grigaliūnui, buhalteriui Petrui Pranskiečiui-Praniui, Lietūkio sandėlių vedėjui Jonui Laurinaičiui, mokytojui Antanui Žitkui, girininkui ltn.Šukiui ir jaunimo atstovui Vytautui Vaitiekūnui, buvo aptarta rezistentų elgesio taktika bolševikų okupacijos atveju ir nutarta organizuoti partizaninį sąjūdį(144; 145,1). Kpt.I.Pucevičius (LNP narys) buvo įgaliotas vadovauti partizanų daliniui, kurio veikla apimtų Baisogalos, Radviliškio, Rozalimo, Pakruojo, Smilgių ir Šeduvos apylinkes, o ltn.P.Blėka paskirtas jo pavaduotoju.

1944 m. kovo pradžioje Vietinės rinktinės štabas slaptai pradėjo Šaulių sąjungos atkūrimą Tėvynės Apsaugos (Saugos) pavadinimu(347,148). Į vadinamuosius saugūnus buvo numatoma įtraukti 1918-1922 m. Nepriklausomybės kovų dalyvius, šaulius, 1940-1941 m. partizanus, patriotinį jaunimą, t.y. visą savanorių perteklių, nepatekusį į rinktinę. Kiekviename valsčiuje ar miesto rajone buvo kuriami būriai, kuriuos apskrityse jungė į batalionus, vadovaujamus apskričių karo komendantų. Saugūnų organizavimas buvo pavestas komendantūrose esantiems žinių karininkams, apginkluojama turimais paslėptais ginklais. Daugelyje apskričių tai buvo pradėta sėkmingai vykdyti(l 18,99). Saugūnų organizavimas galėjo būti viena iš priežasčių, paskatinusių vokiečius naikinti Vielinę rinktinę. Okupantų nežavėjo ir pagrindinis lietuvių savisaugos tikslas: kaip nors išsilaikyti ginkluotiems, kad atėjus laikui lengviau būtų nusikratyti priešų. 1944 m. gegužės mėn. apie 1500-2000 ginkluotų "ple-chavičiukų" išsislapstė, neskaitant tų, kurie užsirašė, bet nebuvo spėti pašaukti.

Veltui Mobilizacinio štabo viršininkas plk. Adolfas Birontas skelbė ir pratęsinėjo ultimatumus (iki gegužės 31, birželio 5, 15, 20, 25 d.) buvusiems Vietinės rinktinės kariams grąžinti "valdinius ginklus, amuniciją, vežimus ir kitas važiavimo priemones", o karininkams registruotis mobilizaciniuose skyriuose(397; 398; 399). Pogrindžio veikiama lietuvių visuomenės nuotaika buvo aiški: jokių mobilizacijų ir paramos vokiečiams, be to, buvo ir svarbesnių reikalų - netekus rinktinės, savigynos nuo plėšikavimų bei rusų diversantų ar lenkų partizanų teroro reikalas neišnyko. 1944 m. jau buvo aiškūs šių gaujų keliai ir skverbimosi kryptys į Lietuvos gilumą: iš rytų, aplenkiant Švenčionių apylinkę, į Ukmergės-Utenos rajoną, iš kur išsisklaidydavo Panevėžio aps., taip pat toliau į vakarus - į Tauragės, Raseinių, Telšių apylinkes(364,278). Vasarą labiausiai nuo gaujų kenčiančiose vietovėse ima masiškai steigtis nelegalūs savigynos būriai, turintys tikslą apsaugoti kaimų ir miestelių gyventojų gyvybę bei turtą.

Legalizuoti savigyną, tiksliau gražiuoju susigrąžinti pabėgusius "plechavičiukus", bandė generalinių tarėjų įstaiga, pažadėdama iš grįžusių vyrų prie kiekvienos komendantūros sudaryti specialius apsaugos būrius, kurių tiesioginė pareiga būtų kovoti su banditais(397). 1944 m. birželio 24 d. spaudoje buvo paskelbtas pirmojo generalinio tarėjo gen.Petro Kubiliūno pareiškimas, kad savisaugos sumetimais prie apskričių vietos komendantūrų sudaromos būrio dydžio (30-40 vyrų) Apsaugos Komandos iš "kareivių ir karininkų vadovaujamos". Jos turėjo "kovoti su banditais ir palaikyti tvarką savoje apskrityje", o tarnyba jose kiekvienam lietuviui turėjo tapti garbės reikalu, nes jis stovės "savo šeimos, savo turto ir savo sodybos sargyboje"(l 19; 400). Ši generalinio tarėjo iniciatyva buvo "skubota", nes oficialaus leidimo tokiai apsaugai kurti iš Berlyno nebuvo gauta; tam priešingi buvo Ostlando SS ir policijos vadas gen.F.Jekelnas ir ypač naujai paskirtasis po Vietinės rinktinės išvaikymo SS ir policijos vadas Lietuvoje gen.mjr.Hincė bei civilvervaltungas (vokiečių civilinė admnistracija)(364,279).

Traukiantis fronto linijai į Vakarus, didėjant rusų desantininkų skaičiui ir aktyvėjant jų veiksmams, dezorganizuojantis užnugariui, vokiečių dėmesys buvo nukreiptas į jų akimis svarbius strateginius interesus ir okupuoto krašto gyventojų saugumas jiems jau nerūpėjo, todėl visa tvarkos palaikymo našta atiteko savivaldai(364,282). Jos vadovybė 1944 m. liepos pradžioje suformulavo pagrindines politikos nuostatas: karinių dalinių formavimas ir gyventojų evakuacija. Tarėjų politika rėmėsi esamos Lietuvoje padėties analize: buvo įsivaizduojama, kad civilinei vokiečių administracijai pasitraukus, visą valdžią perims kariuomenė, generaliniai tarėjai bus atleisti nuo pareigų ir galbūt vermachto vadovybė leis sudaryti kokį nors nacionalinį komitetą(365,369,377).

Generalinių tarėjų iniciatyvai ginti kraštą organizuojant karinę ir policinę savisaugą bei lietuvių evakuaciją pritarė atskiri visuomenės veikėjai bei LF vadovybė. Liepos 5 d. susitikime* su J.Matulioniu J.Ambrazevičius pritarė tarėjų pasirinktai politikai, o liepos 12 d. panašiai padėtį įvertino ir L.Prapuolenis, slapta apsilankęs Lietuvoje(365,368,382). Nepaisant to, tarėjų iniciatyva nevirto iš kolaboracinės į rezistencinę dėl paprasčiausios priežasties - siūlomos politikos įgyvendinimas visapusiškai priklausė nuo vokiečių sutikimo leisti tai padaryti, o patys tarėjai negalėjo veikti, iš anksto nesuderinę su vokiečiais.

Liepos 7 d. gen.S.Raštikis, išdėstydamas tiek tarėjų, tiek LF štabo pasiūlymą apginkluoti lietuviškus savanorių būrius ir perimti fronto ruožą prie Dubysos, susitiko su gen.mjr.Hince, kuris dar kartą pareiškė, kad Vietinės rinktinės pavyzdžio pakartoti negalima, bet kovai su bolševizmu lietuviams kelias neužkirstas - bet tik vermachto, SS ir kitų vokiečių dalinių gretose(5,28; 365,375). Tuo tarpu tarėjo, numatyto kalbėtis politiniais klausimais su vokiečiais, taip ir neatsirado(365,369).

Savo ruožtu nacių politinis trumparegiškumas, sąlygotas sukilimų baimės bei nenoro suteikti nepriklausomybę net mažiausiai žmonių grupei, buvo viena iš strateginių Vokietijos vadovybės klaidų, žlugdžiusių savo karinių sluoksnių pragmatines iniciatyvas(682,264). Vermachto vadovybė per Abverą (karinė žvalgyba) jau nuo pavasario besirengianti rusų užnugaryje palikti žvalgybinius bei diversinius-partizaninius būrius, frontui atslinkus į Lietuvą atkreipė dėmesį ir į lietuvius kaip potencialius partizaninio pasipriešinimo organizatorius ir kovotojus. Ši idėja buvo bandoma įgyvendinti per Užfrontės apsaugos tarnybos viršininką gen.Emilį Justą, žinomą palankumu lietuviams. 1944 m. liepos mėn. pradžioje per Kauno radiją buvo paskelbta žinia, kad Rytų Lietuvoje prieš rusų kariuomenę pradėjo veikti partizanų daliniai(385,61). Tačiau šiai, jau vermachto, iniciatyvai pasipriešino civilvervaltungas ir SS-SD: kitą dieną po transliacijos gen.mjr.Hincė vėl pareikalavo atiduoti žandarmerijai visus lietuvių turimus ginklus, kartu uždrausdamas bet kokį lietuvių - net pabėgėlių nuo fronto judėjimą per Vokietijos sieną; pažeidusių įsakymą laukė karo meto bausmė - mirtis(385,61; 397).

Visuomenės nuraminimui gen.P.Kubiliūnas liepos 5 d. per radiją paskelbė aplinkraštį apskričių viršininkams, kad į kraštą kovai su banditais grąžinti keturi savisaugos batalionai(365,370). Be to, frontui priartėjus prie Vilniaus, jau liepos 3 d. lietuvių policijai buvo paskelbta karinė parengtis ir ji turėjo būti kariškai organizuota į kuopas, nuovadų viršininkai turėjo tapti jų ar būrių vadais, o policijos vadai - batalionų vadais(364,285).

Tačiau rusų invazija sparčiai keitė padėtį ir judant frontui pagausėjo pusiau legalių karinių lietuvių būrių, kurių steigimas - Apsaugos būrių ar policijos kuopų pavidalu - visiškai priklausė nuo pačių lietuvių savanoriško apsisprendimo kautis atvirai ar partizaniškai. Būrių organizavime lemiamas vaidmuo teko iniciatyviems kariams ir visuomenės veikėjams, taip pat pogrindinių organizacijų nariams. Pafrontės zonoje atsidūrusių apskričių antinacinio pogrindžio kariniai padaliniai - kęstutėnai, laisvės kovotojai, vanagai - vienijosi tarpusavyje, jungėsi su saugūnais, organizavosi į bendras pasipriešinimo grupes.

1944 m. birželio mėn. Rokiškio aps. Panemunio vls. policijos viršininkas ir viršaitis sukvietė visus 1941 m. sukilėlių būrių vadus pasitarti dėl taktikos traukiantis vokiečiams ir aktyvėjant raudoniesiems diversantams(5,170). Buvo numatyta sudaryti 4 apsaugos būrius Panemunyje, Suvainiškyje, Kvetkuose ir Čedasuose. Pastarąjį organizavo mokytojas Kazys Kalpokas, liepos mėn. tuo tikslu Čedasuose sukvietęs mitingą ir raginęs stoti į saugos būrį. Buvo manoma, kad Vakarų valstybės poveikis SSRS leis atkurti savarankišką valstybę ir reikia organizuoti partizanus kaip ir 1941 metais(395,48-49).

Slapti aktyvesnių lietuvių susirinkimai savigynos būrių organizavimo tikslu įvyko Svėdasuose, Anykščiuose, Šimonyse ir kitur; vis daugiau ūkininkų parsinešdavo ginklų asmens apsaugai(540,260; 744,19).

Apsaugos būrių dalyvių asmeninėje sudėtyje faktiškai neįmanoma atskirti pogrindininkų, "plechavičiukų", 1940-1941 m. partizanų bei sukilėlių, savivaldos pareigūnų bei policininkų ar tik ką savanoriškai į kovą įsijungusių karininkų bei patriotiškai nusiteikusio jaunimo. Juo labiau, kad pats tikslas buvo pakankamai platus ir nereikalaujantis organizacinių įsipareigojimų - gintis nuo bolševikų. Ką tik Suorganizuoti, menkai ginkluoti ir išblaškyti saugūnų būreliai, aišku, negalėjo sulaikyti agresijos ir, pasirodžius pirmiesiems rusų kareiviams ar diversantų smogiamosioms brigadoms, buvo priversti trauktis.

Vienas iš pirmųjų pajudėjo Ignalinos mstl. ir apylinkės kaimuose suformuotas 39 vyrų savigynos būrys, siauruku traukiniu pasitraukęs į Panevėžį(121,18). Švenčio-niškiai kartu su anykštėnais sudarė Anykščių partizanų rinktinę ir traukėsi Panevėžio link(450). Dusetiškių būrys, vadovaujamas mjr.Alfonso Urbono, per Utenos apylinkes traukėsi Vabalninko kryptimi(358,l 1). Jų pėdomis-sekė Zarasų aps. saugūnai, suorganizuoti apskrities viršininko kunigo dr.Jono Steponavičiaus, vieno Vietinės rinktinės steigimo iniciatorių bei organizatorių Šiaurės rytų Aukštaitijoje (apie 100 vyrų būriui vadovavo LLA narys ltn.V.Garsys). Zarasiškių dalinį sudarė Antalieptės, Degučių, Salako būriai, tapdami savotišku branduoliu, prie kurio pakeliui visą laiką jungėsi nauji saugūnų būriai ir pavieniai savanoriai iš Rokiškio, Biržų, Panevėžio aps. valsčių.

Pagrindinis didžiausios kolonos maršrutas tęsėsi per Dusetas, Jūžintus, Salas, Vabalninką, Joniškėlį, pradžioje norint pasiekti Panevėžį, vėliau Žemaitiją - Šiaulių, Mažeikių ar Telšių aps., ypač Viekšnių-Akmenės apylinkes. Atsitraukimo kryptį lėmė pats fronto judėjimas, stūmęs visus vadinamojo Kuršo katilo link, o maršrutą rinkosi saugūnų vadovybė, vengdama pagrindinių kelių ir miestų, tuo pačiu ir vokiečių mobilizacijos bei rusų priešakinių dalių smūgio.

Didelė dalis saugūnų pasitraukė ir kita kryptimi: Panevėžio aps. ir miesto komendanto plk.ltn.Bagdonavičiaus vadovaujamas dalinys (Šimonių, Anykščių, Panevėžio ir kt. valsčių apsaugos būriai bei komendantūra) liepos mėn. per Paliūniškį, Smilgius, Šeduvą, Šiluvą pasitraukė į Tauragės aps. Žygaičių apylinkes(6,156; 526,55; 523,92; 708,106). Į ten pasitraukė Naujamiesčio vls. mokytojo Gruzinsko suburtas 20 saugūnų (kurių dalis buvo be ginklų) būrys(708,171). Liepos pabaigoje nuo Panevėžio per Šiluvą į vakarus atsitraukė kpt.Švilpos vadovaujamas 200 vyrų dalinys, pasirengęs susidarius palankioms aplinkybėms kovoti partizaniškai(8,206).

Su saugūnais evakavosi nemažai jų šeimos narių ir civilių gyventojų, todėl faktiškai traukėsi gurguolė. Saugūnai buvo ginkluoti įvairiais ginklais, išimtinai savo įsigytais ir slėptais okupacijos metais ar už maistą nupirktais iš vokiečių(120). Ginkluota apsauga leido pasitraukimo metu išvengti rusų desantininkų ir diversantų užpuolimų. Skiriamasis ženklas buvo baltas raištis ant rankovės, leidžiantis juos atskirti kaip kombatantus. Maistu ir pastotėmis buvo apsirūpinama pas ūkininkus, dažniausiai rekvizuojant(120).

Kai kurie saugūnų būriai savarankiškai arba pagal susitarimą su vokiečiais bandė stoti į ariergardines kautynes su rusų kariuomenės priešakiniais daliniais ar dengti pasitraukimą: tarp Jūžintų ir Užpalių apie 200 vyrų dalinys bandė sutrukdyti rusų persikėlimą per Šventosios upę (Linkučių-Davainių kautynės, kuriose žuvo apie 40 vyrų, daugiausia užpaliečių ir jūžintiškių)(47,65); prie Salų (Salagirio kautynės)(47,69); prie Biržų(121,18). Liepos mėn. Kupiškio vls. su rusais kovėsi ltn.Antano Gogelio Šimonių būrys; kautynėse žuvo vado pavaduotojas Dalinda(6,156; 19,18). Liepos 14 d. ties Pagojės k. Anykščių-Troškūnų vieškelyje į susišaudymą su priešakinėmis rusų dalimis pateko Anykščių bei Švenčionių būrių 16 vyrų, norėjusių pasilikti gimtinėje(450).

Liepos pradžioje apsaugos būrių ginkluotų vyrų skaičius kelis kartus prašoko gen.P.Kubiliūno numatytą ribą. Kita vertus, Lietuvai grėsė jau ne paskirų diversantų ar plėšikų būriai, bet reguliarioji kariuomenė, todėl liepos 10 d. Mažeikiuose įvykęs Apsaugos būrių atstovų suvažiavimas svarstė ir šalies gynybos klausimus bei lietuviškų karinių pajėgų problemą(122,177). Tebuvo dvi galimybės - organizuotis slaptai (kurti partizanų armiją) arba atvirai - Vietinės rinktinės pavyzdžiu, tikintis vokiečių leidimo ir paramos.

Lietuviškųjų ginkluotųjų pajėgų legalizaciją skatino tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs veiksniai. Pirmuoju atveju buvo prognozuojama separatinė taika tarp Vokietijos ir Vakarų valstybių, vokiečių okupuotos teritorijos likutyje buvo neįmanoma slapstytis keliems tūkstančiams partizanų, ypač vykstant fronto mūšiams, o užfrontėje galiojant karo lauko tvarkai; be to, grėsė nuolatinės mobilizacijos į Vermachtą pavojus.

Antruoju atveju tai buvo nelengva asmeninio apsisprendimo tarp kovos formos -kariuomenės ar partizanų - pasirinkimo problema, atsiradusi jau pačioje saugos organizavimosi pradžioje. Gimtinėje liko Panemunio vls. saugos ir partizanų organizatorius ltn.K.Kalpokas ir dauguma Čedasų būrio(440,49). Liepos 23 d. kpt.Albinui Tindžiuliui su pietinės Biržų aps. dalies saugūnais pasitraukus iki Pasvalio, nuomonės dėl tolesnio kelio išsiskyrė - kapitonas su dalimi vyrų grįžo atgal, o likusieji, vadovaujami jaunesniųjų karininkų, tęsė žygį į vakarus(46,30). Birželio mėn. susikūrę Gudžiūnų ir Grinkiškio vls. saugūnų būriai (po 30 vyrų), vadovaujami Vytauto Poderio ir Juozatavičiaus, kartu pasitraukė į Žemaitiją, bet čia vyrai išsisklaidė: dalis įstojo į Lietuvių pulką, dalis išėjo į mišką ir per Dubysą grįžo atgal(743,69).

Pogrindžiui nesiūlant aiškaus strateginio plano ir nutrūkus tarpusavio ryšiams tarp pogrindžio vadovybių ir kovos vienetų, besitraukiančiųjų masėje ima vyrauti Vietinės rinktinės - lietuviškųjų karinių dalinių idėjos - iniciatoriai ir jos įgyvendintojai, ypač karininkai, galėję per saugūnus legalizuotis (pvz., kpt.I.Jatulis nuo 1943 m. buvo gestapo ieškomas kaip LLK sąjungos vadas Mažeikių aps.)(382,157) arba išvengti mobilizacijos. Ypač sudėtinga padėtis susiklostė prie Sartininkų atsidūru-siame saugūnų telkinyje: čia vieni agitavo stoti į SS legioną ir kartu su vokiečiais laikyti frontą, kiti - nepereiti į Vokietiją, skverbtis į rusų užnugarį ir organizuoti partizanų būrius(523,92,94).

Geresnėje padėtyje atsidūrė susitelkusieji Šiaulių, Mažeikių bei Telšių aps., kur pagrindinis telkinys buvo tarp Viekšnių ir Pievėnų (Tirkšlių vls.) miestelių, kiti buvo apmokomi Sedoje ir kaip žvalgų daliniai veikė Sedos, Telšių, Tryškių ir Plungės apylinkėse(342,54). Pasinaudojant senaisiais LAF ir LNP kontaktais su vokiečių kariniais sluoksniais bei lietuviškosios savivaldos dar suteikiamomis galimybėmis, kunigo dr.J.Steponavičiaus iniciatyva liepos mėn. pabaigoje buvo užmegzti tiesioginiai ir lietuviams palankūs ryšiai su Šiaurės armijų grupės 9-os armijos vadu plk.Maderiu, tuo metu perėmusiu Žemaitijos jurisdikciją.

Liepos 29 d. Viekšniuose, valsčiaus Apsaugos būrio būstinėje įvyko steigiamasis Tėvynės Apsaugos rinktinės susirinkimas, kuriame dalyvavo 14 atstovų iš Joniškio, Meškuičių, Pasvalio, Pašvitinio, Rokiškio, Svėdasų, Utenos, Zarasų ir kt. valsčių(122, 177). Rinktinės vadu išrinktas kpt.I.Jatulis, štabo viršininku Viekšnių vls. saugos organizatorius kpt.Jonas Čėsna, patarėju prie štabo kunigas dr.J.Steponavičius(2,87). Štabas įsikūrė Plinkšių dvare (žemės ūkio mokykla) netoli Sedos.

Rugpjūčio 2 d. kpt.I.Jatulis, kpt.J.Čėsna ir štabo patarėjas dr.J.Steponavičius kreipėsi į plk.Maderį, dėkodami už leidimą kariškai organizuotis, paminėdami, kad tėra vienintelė galimybė - kartu su vokiečių kariuomene ginti paskutinį tėvynės plotą, bet tam būtų lengviau, jei dalinys įgautų "visiškai aiškų karinį charakterį, drausmę ir tvarką" bei būtų pavadintas "Pirmuoju Lietuvių Pulku"(342,54). Vokiečių karinė vadovybė sutiko ir su šiuo prašymu bei suteikė apginklavimą ir amunicijos iš armijos atsargų(379,116). Iš karto buvo organizuojami du Lietuvių pulkai - 1-asis pėstininkų (suformuotas iš nuo liepos mėn. fronte stovinčių vyrų), vadovaujamas mjr.A.Urbono, ir 2-asis pėstininkų (rugpjūčio-rugsėjo mėn. Sedoje), vadovaujamas plk.ltn.Mečio Kareivos (rugsėjo pabaigoje jam mirus, vadovavimą perėmė plk.ltn.M.Naujokas).

Rugpjūčio pradžioje 1-asis Lietuvių pulkas užėmė fronto barą prie Ventos. 1-asis batalionas, vadovaujamas kpt.Igno Povilavičiaus-Povilaičio, dislokavosi nuo Papilės mstl. į pietryčius iki Rudikių k.: 3-ioji kuopa (vadas j.ltn.V.Uogintas) išsidėstė prie Papilės(342,17; 470). 2-asis batalionas, vadovaujamas ltn.A.Kenstavičiaus, - nuo Rudikių iki Kroklių k., o toliau Grybiškių k. teritorijoje 8-oji kuopa(342,17). Mažeikių geležinkelio stotį, tiltus, užnugarį saugojo 5-oji kuopa, vadovaujama kpt.Butkaus; pulkas turėjo 6 prieštankinių pabūklų bateriją, vadovaujamą ltn.Marijono Dambrausko(342,17). Čia lietuviai, nors ir menkai ginkluoti, su civiline apranga, pajėgė gintis ir stabdyti rusų priešakinių dalinių veržimąsi, leisdami vokiečiams persigrupuoti ir susitvarkyti, išvedant į užnugarį kautynių dalinius. Fronte nusistovėjo santykinė ramybė - apsiribota įprastiniais pozicijų apšaudymais šautuvų ugnimi, iš rusų pusės dar minosvaidžių ir vienu kitu išpuoliu, nes ir rusų pusėje vyko persigrupavimas orientuojant pagrindinį smūgį Rygos kryptimi(121,19; 120; 470).

Maždaug po mėnesio fronto ruožą perėmė vokiečių kariuomenė, o 1-asis Lietuvių pulkas buvo atitrauktas į Sedos apylinkes, kur Plinkšių dvare savanoriai buvo apmokomi, perrengti kariškomis žandarmerijos uniformomis, perginkluoti, įsirengė naujas kautynių pozicijas (apkasus) prie Sedos(120).

Rugsėjo viduryje abudu pulkai buvo sutelkti į Sedą ir mėnesio pabaigoje rinktinė užėmė įsirengtas kautynių pozicijas(120; 123; 124). 1-asis pulkas buvo išskleistas fronte, apkasuose, 2-asis buvo paliktas antrame ešelone(2,75). Iš viso rugsėjo mėn. 1-ajame pulke jau buvo 1000 žmonių(2,87). Pasikeitė ir vadovybė: l-ojo bataliono vadu paskirtas kpt.Petras Puodžiūnas, kuopų vadais ltn.Juozas Ūselis, kpt.A.Bareišis (po jo - ltn.Bistrickas), ltn.V.Kačergis, ltn./kpt.A.Zapkus, kpt.Pranas Počebutas(342,27-28,30-3 J).

Lietuvių sprendimas priešintis kariniu būdu kartu su vokiečiais buvo priimtas ypatingomis politinėmise sąlygomis. Pasak H.Žemelio, tautų istorijoje retai, bet pasitaiko tokie atvejai, kai tauta atsiduria prieš du mirtinus priešus ir privalo pasirinkti kelią į laisvę, o ginklo pasirinkimas nėra kolaboravimo išraiška, tik neišvengiama politinių ir karinių aplinkybių išdava(406,71). TAR atsiradimą sąlygojo vokiečių karinės-politinės mašinos dezorganizacija karo pabaigoje. Karinės, SS ir generalko-misariato valdžių veiksmų nesuderinamumas liepos mėn. pasiekė aukščiausią tašką. Lietuvos virtimas karo veiksmų teatru iš šių trijų besivaržančių jėgų paliko tik vieną -Vermachtą su jo kariniu pragmatizmu. Savarankiškų lietuvių karinių dalinių iniciatoriai sugebėjo pasinaudoti nesutarimais tarp karinio elito ir nacių, kurie lietuvių mobilizacijos į SS dalinius nebuvo atsisakę, ir neišklysti iš tradicinio Pasipriešinimo kovos kelio.

TAR neturėjo "nieko bendro su ankstyvesnėmis lietuvių formacijomis"(342,54), nebuvo ir tiesioginiu organizaciniu Vietinės rinktinės (nors tradicija juntama) tęsiniu - vokiečių SS ir saugumo policijos vadui gen.mjr.Hincei pavaldūs pastarosios tarnybos likučiai su plk.A.Bironto Mobilizaciniu štabu tebeveikė ir toliau. Atvykęs į Kretingą kpt.I.Jatulis siūlė vielos komendantūros viršininkui pereiti į jo vadovybę ir eiti TAR Kretingos aps. komendanto pareigas, įjungiant Apsaugos būrį į rinktinės sudėtį, tačiau pastarasis atsisakė(125,270). Rugpjūčio pabaigoje kpt.I.Jatulis atvykęs į Akmenę pareiškė, kad pagalbinė policija likviduojasi, o vietoje jos savanoriškai formuojamas pirmasis pulkas Plinkšiuose; dalis saugūnų įstojo į pulką(734,25). Mobilizacija į 30000 Vietinę rinktinę vyko labai lėtai, lietuviai nesiskubino ir į aerodromų tarnybą, nors grėsė bolševikų pavojus, ir net nuo apkasų kasimo, kurį organizavo vokiečiai, tiesiog slapstėsi(365,384,389).

TAR vadovybė neturėjo jokio ryšio su generalkomisariatu bei generaliniais tarėjais, kurie, būdami klusnūs pavaldiniai, uždraudus kurti lietuviškas pajėgas kaip šios iniciatyvos jau ir nesiėmė. Bendrąją lietuviškų karinių dalinių steigimo iniciatyvą įgyvendino "telšiškiai" - Žemaitijos vietinės savivaldos dalis, veikusi pakankamai sava-

I-ojo pulko savanoriai, Sedos mūšio dalyviai: sėdi Jonas Masiulis, Antanas Palvenis, Kazys Urbonas, Vytautas Jarmalavičius, stovi Petras Žemaitis, Vladas Kazlauskas, Česlovas Juknevičius, Lionginas Alaunė

rankiškai. Skirtingai nuo Vietinės rinktinės steigimo iniciatyva išplaukė šiuo atveju vien iš lietuvių pusės, naujoji formuotė buvo savarankiškai įsteigta ir savivaldi, veikė greičiau kaip sąjunginis ("prieš bendrą priešą - bolševizmą"), o ne visapusiškai pavaldus vermachtui dalinys (kaip Lietuvių Savisaugos daliniai): vokiečiai pasirūpino tik ginkluote ir kitu kariniu aprūpinimu bei paskyrė tam tikrą gynybos ruožą. Lietuviškasis junginys, kuriamas karinės lauko žandarmerijos sistemoje ir palaikantis ryšį tik su viena vermachto grupuote, tuo būdu buvo apsaugotas ir nuo SS legiono avantiūros.

Nepaisant vokiečių pagalbos ir pavaldumo jiems, TAR rezistencinis charakteris pabrėžiamas ir savanoriškumo principe, kuris buvo taikomas organizaciniame darbe. Telšiuose Rinktinė leido laikraštį "Lietuvos Gynėjas" (nuo liepos 18 d. iki rugsėjo 19 d. išėjo 5 numeriai), redaguojamą Simo Miglino, atsišaukimus, kvietė savanorius ginti šalį ir nevykdyti prievartinės mobilizacijos. Karinėje priesaikoje, kurią pasirašė kiekvienas karys, neminima jokia svetima jėga ("Aš /.../ savanoriškai įstodamas į lietuvišką karinį dalinį, pasižadu kovoti prieš bolševizmą, negailint savo kraujo, o jei prireiks, tai ir gyvybės")(2,74). Pasiryžimas priešintis neatsižvelgiant į realų jėgų santykį sąlygojo aukštą moralinį lygį, kontrastavusį su demoralizuojančiomis bėgančiųjų į Vokietiją nuotaikomis.

Siekta sudaryti ištisą Savanorių diviziją. Telšiuose pradėtas formuoti 3-asis pulkas, kurį turėjo sudaryti vokiečių perduoti lietuvių savisaugos fronto batalionai. Patarėjas prie štabo dr. J.Steponavičius, nuolat reikalavęs iš vokiečių grąžinti lietuviškus Savisaugos dalinius savo krašto apsaugai, dabar išgavo ir pažadus leisti perimti į savo pavaldumą visus vokiečių fronte kovojusius lietuvius bei jų formuotes, o kritiniu atveju visą Žemaitijoje esančią karinę techniką(364,297; 123). Visus pabėgėlių reikalus, taip pat rekvizicijų iš ūkininkų klausimus 9 armijos užnugaryje tvarkyti buvo pavesta kpt.P.Gužaičiui(380,288).

TAR svaiginantys pasiekimai buvo daugiau ateities planai negu tikrovė, nes padėtis kito sparčiau, negu bet kam norėjosi. Tolimesnį Lietuvių pulkų likimą nulėmė įvairių dėsningų veiksnių bei apmaudžių atsitiktinų bei strateginių apsiskaičiavimų samplaika.

Nepaisant organizacinių pasiekimų dalinio formavimo eigoje, Lietuvių pulkai vis tik nebuvo pakankamai kovingi. Pagal ginkluotę (trūko automatinių ginklų ir kulkosvaidžių, granatų, prieštankinių ginklų, artilerijos ir ryšio priemonių) tai buvo antrojo ešelono apsaugos karinis dalinys (garnizoninė ir komendantinė tarnyba), o ne pirmųjų linijų kovos pulkai. Karių apmokymas vyko pagreitintomis fronto sąlygomis, o jų daugumą sudarė patriotiškai nusiteikę, bet nepatyrę 18-20 metų jaunuoliai.

Katastrofiškai trūko karininkų, ypač aukštesnio rango, patyrusių frontininkų. 2-ojo pulko vadas plk.ltn.M.Kareiva buvo karinis inžinierius ir Lietuvos kariuomenėje vadovavo priešcheminės apsaugos tarnybai. Plk.ltn.M.Naujokas - buvęs šaulių organizacijos bei gaisrinės tarnybos vadas, rinktinei vadovavo kapitonai, o kuopoms jau-nesnicji leitenantai; dauguma kadrų turėjo policinį pasiruošimą. Tik rugsėjo mėnesį iš Drezdeno buvo paleisti Vietinės rinktinės karininkai, neturėję pakankamai laiko įsilieti į junginio struktūrą bei susipažinti su savo kariais; sunku buvo rasti vietą pėstininkų rinktinėje aviatoriams plk.ltn.Jonui Liorentui, mjr.Šimkui(469).

Taktinės klaidos buvo neišvengiamos, bet būtų neteisinga visus trūkumus ir nesėkmes suversti kadriniam išdėstymui. Į TAR dėl susiklosčiusios karinės-strateginės padėties negalėjo įsilieti ne mažiau ryžtingi Pietų Lietuvos Apsaugos būriai bei savigynos savanoriai, kurie liko rusų užimtoje teritorijoje arba buvo išstumti į Vokietiją. Birželio mėn. Ukmergės aps. ltn.Raudis Žemaitkiemio vls. suorganizavo apsaugos būrį iš 20 žmonių, kuris pradžioje gynėsi nuo vokiečių, paskui perėjo į pasipriešinimą rusams(140,149). Stiprus saugūnų dalinys, nusistatęs tiek prieš vokiečius, liek prieš rusus, buvo suorganizuotas Alytaus aps. Daugų vls. kaimuose, Juliaus Targausko 60 žmonių grupė Merkinės-Alovės vls. ir kt.(169; 594,28).

Tik liepos mėn. viduryje išaiškėjo vokiečių pasitraukimo kryptis - Telšiai, o iki tol buvo manoma, kad jie ginsis kairėje Nemuno pusėje ir Suvalkija liks paskutinio-ji(365,386,393). Joje buvo vienas trumpiausių evakuacijos kelių į Vokietiją - Kauno-Kybartų geležinkelio linija bei Kauno-Vilkaviškio plentas ir tradicinė sienos perėjimo vieta Eitkūnuose. Į Suvalkiją pasitraukę karininkai negalėjo susilaikyti pagundai artimo pavojaus atveju pereiti sieną, "sudeginant visus tiltus". Eiliniams apsaugininkams dažnai tekdavo patiems apsispręsti dėl tolimesnio likimo: trauktis su vadais toliau į Vakarus ar eiti partizanauti(364,300).

Šiuo kritiniu momentu ir generalinių tarėjų institucija niekaip negalėjo atsikratyti savo kolaborantinės būsenos ir pasielgti ryžtingiau. Žvalgymasis į vokiečius diktavo taktines klaidas: gen.P.Kubiliūnas pritarė be vokiečių pritarimo spontaniškai organizuojamiems vietos saugūnų batalionams, tačiau jų paruošimą numatė Rytprūsiuose(365,403). Kuo tai galėjo baigtis lietuviams, tuoj pat parodė Lietuvių Savisaugos dalinių likimas. Iš pietryčių Lietuvos pasitraukę 2, 253, 257 ir prie Kauno dislokuotas 4-asis lietuvių savisaugos fronto batalionai (apie 500 vyrų) buvo perimti tiesioginėn vermachto vadovybėn ir liepos 13-14 d. Kudirkos Naumiestyje sujungti į I policijos pulką, vadovaujamą plk.Špokevičiaus(365,368,384). Deja, tiek pulko vadovybės, tiek generalinių tarėjų brandintos viltys apie jo išaugimą į stambesnį karinį dalinį nepasiteisino. Po fronto kautynių rugpjūčio 1 d. per Kudirkos Naumiestį pulkas buvo atitrauktas į Mažąją Lietuvą, kur Tilžėje klastingai internuotas, o kariai išskirstyti aviacijos talkininkais po vokiečių karines dalis, karininkai išsiųsti į Drezdeno policijos mokyklą( 11,109-110). Panašiai liepos 26 d. pasielgta su 3-iu ir 15-u batalionais Tauragėje, nuginkluotais "už nedrausmingumą"(365,405), neperleidžiant jų TAR ir nepanaudojant Žemaitijos gynybai. Pereinant Lietuvos sieną į Rytprūsius, ginklas buvo atimtas net iš gen.P.Kubiliūno...(365,411).

Nebuvo perduoti šiaurės rylų fronte kovoję trys lietuvių savisaugos fronto batalionai, kurie pateko į Kuršo "katilą" ir 1945 m. vasarį buvo išformuoti. Daug lietuvių apsupime žuvo, dalis po gegužės 8-9 d. vokiečių kapituliacijos pateko į rusų nelaisvę ir tik nedaugelis miškais stengėsi pasiekti Lietuvą, tarp jų ir 13-ojo bataliono vadas mjr.Jonas Semaška, kpt.Stcpas Januševičius, kareiviai Ipolitas Zulumskis, Bronius Petrauskas(l 1,108-109).

Informacija apie lietuvių pulkų steigimąsi irgi apsiribojo daugiausia Žemaitija.

Telšiškių ryžtingumas disonavo su prispaustų prie Vokietijos sienos lietuvių evakuacinėmis nuotaikomis: tuo metu, kai Viekšniuose susirinkę saugūnai sprendė karinio pasipriešinimo klausimus, Suvalkijoje besiblaškantys tarėjai svarstė evakuacijos klausimą; lietuvių stojimo į savigynos dalinius organizaciniai reikalai buvo bandomi paversti vieno gen.S.Raštikio problema(365,388). Savo ruožtu lietuviškasis "generalitetas", t.y. aukštesnioji karininkija, kaip ir 1940 m., buvo visiškai neveikli ir sutrikusi, nors buvo ir ryžtingų elementų. 1944 m. liepos 15 d. Vilkaviškyje pas apskrities viršininką Stebulį įvykusiame pasikalbėjime, kuriame dalyvavo gen.Musteikis, generaliniai tarėjai mjr.Augustinas Ramanauskas, J.Matulionis ir kt., aptariant evakuacijos reikalus, plk.Antanas Rėklaitis priekaištavo: "Ne evakuotis, bet gintis"(365,388). Nenorėjo iš Lietuvos trauktis ir plk.ltn.Bagdonavičius (panevėžiečių saugūnų dalinys Žygaičių-Sartininkų apylinkėse ir Kaltinėnuose dislokuotas evakuotas jų štabas rugpjūčio mėn. buvo išformuoti), kuris kaip ir daugelis karininkų stengėsi pasiekti Telšių rajoną(526,55; 523,96).

Galiausiai TAR atiteko fronto baras, ginantis ne Kuršą, o Klaipėdą - vokiečių įtvirtintą atsparos punktą ir rusų karinės vadovybės iš anksto numatytą strateginį tikslą. Be to, apkasai aplink Sedą buvo parengti žiedinei gynybai taip, kad Varduvos upė atsidūrė besiginančių užnugaryje. Vokiečių sumanymu Seda turėjo tapti priverstinai ginamu iki galo atsparos punktu, o dalinys paaukotas, kad pagrindinės pajėgos užimtų pozicijas naujai gynybai(342,30). 1-ojo Lietuvių pėstininkų pulko 1-asis batalionas užėmė dešinį flangą per 200 m į rytus nuo miestelio, toliau į šiaurę - 2-asis; 2-ojo pulko (nepilnai sukomplektuoto) vienas batalionas buvo paliktas rezerve netoli Barstyčių(342,30-31). Išsiųstos per kelis kilometrus į priekį priešakinės saugos nebuvo aprūpintos ryšio priemonėmis(120).

Spalio 5 d. rusų 1-ojo Pabaltijo fronto kariuomenė, pralaužusi yokiečių gynybą, puolė Klaipėdos kryptimi, nužygiuodama per dieną 20-30 km(81,22). 6-oji smogiamoji gvardijos armija, vadovaujama gen.plk.I.Čistiakovo, puolė kairiuoju Ventos krantu ir spalio 7 d. ryte keliasdešimt rusų tankų pasirodė TAR ginamose Sedos prieigose. Paskui tankus puolė 67-oji gvardijos šaulių divizija, vadovaujama gen.mjr.A.Baskovo(81,40,47,66). Pagrindinis rusų smūgis teko l-ojo bataliono pirmai ir antrai kuopai, išsidėsčiusioms Telšių-Pievėnų-Tirkšlių kelių sankryžoje, bei tarp jų esančiai ketvirtai sunkiųjų pabūklų kuopai(342,31). Lietuviai neatlaikė puolimo ir po kautynių buvo priversti pasitraukti Kretingos kryptimi.

Prie Barstyčių bandyta persigrupuoti, bet priešui apšaudant iš minosvaidžių, trauktis teko toliau Kretingos-Palangos link. Persigrupuoti buvo neįmanoma dar ir todėl, kad kariniai bėgliai susimaišė su civiliais, keliai buvo sausakimši nuo vežimų, žmonių(470). Spalio 10 d. rinktinės likučiai jau buvo Klaipėdoje, iš kur mažesnioji dalis, daugiausia gurguolės, pasitraukė per Rusnę, o didesnioji - apie 1000 vyrų -per Neriją į Rytprūsius. Iš jų vokiečiai, sudarę 8 statybos-pionierių kuopas, panaudojo įtvirtinimų statybai prie Lomžos, Gdansko, keletas kuopų buvo perkeltos į Liubeką, kur sulaukė karo pabaigos( 126,30); apie 200 vyrų liko Sembos pusiasalyje Pilau(121,19).

Kautynės prie Sedos buvo įnirtingos ir, nepaisant lietuvių bejėgiškumo prieš tankus, rusai sutiko deramą pasipriešinimą: Seda minima J.Stalino spalio 8 d. įsakyme Nr.193 kaip svarbus gynybos atsparos mazgas, už kurio pralaužimą reikėjo pažymėti savo karius(81,77). Lietuvių galėjo būti keli šimtai nukautų, nors Sedos kapinėse palaidota apie 70 žuvusių savanorių(342,32). Tarp žuvusių kpt.P.Počebutas, kpt.P.Puodžiūnas, Itn.Bistrickas (prie Barstyčių) ir kt.(470). Apie 30 kareivių (tarp jų ir vokiečių) buvo paimta į nelaisvę(342,49). Nuostolių požiūriu į naudą turėjo išeiti menkas apsiginklavimas: neturėdami ginklų atsilaikyti prieš mechanizuotas dalis, pulkai buvo priversti trauktis kautynių tvarka, o staigus tankų prasiveržimas į lietuvių pozicijas išskaidė gynybą į atskirus židinius, kurie padarė didesnius nuostolius ne priešo technikai, o jo gyvajai jėgai. Daugelis vyrų, anksčiau laikytų žuvusiais, iš tikro atsidūrę apsuptyje išsisklaidė ir grįžo į gimtines(120). Daug karių išsigelbėjo pasitraukimo metu persivilkę civiliais drabužiais(470).

TAR sukūrimo ir kovos istorija parodė ne tik lietuvių patriotizmą bei ryžtą ginti Tėvynę, bet ir įrodė, kad buvo galima ir būtina priešintis užpuolikui net 1944 m. vasarą. Po fronto kautynių ne mažiau pusė kovojusio dalinio galėjo pasklisti priešo užnugaryje ir pereiti į partizaninę veiklą. Kita vertus, iš TAR pavyzdžio matyti, kad tinkamiausias laikas atviram kariniam pasipriešinimui buvo prarastas. Tai gerai suprato ir gen.P.Plechavičius, kuris kviečiamas vadovauti rinktinei atsisakė, motyvuodamas Salaspilio koncentracijos stovykloje palaužta sveikata. TAR organizacinė sėkmė, pagrįsta lietuvių tautos pasiryžimu priešintis, kartu šiek tiek dezorganizavo pogrindį bei sukomplikavo santykius su pastaruoju.

Istorinėje literatūroje buvo išsakyta klaidinanti mintis, kad vykstant kautynėms prie Sedos, TAR į pagalbą atėjo Vanagų būriai, kurie po mūšio pasiliko Lietuvoje ir pradėjo partizaninę kovą(126,30). LLA ir TAR, partizanų ir savanorių-saugūnų santykiai klostėsi toli gražu ne taip vienareikšmiai ir sklandžiai.

Pradiniame apsaugos būrių kūrimosi etape didesnių prieštaravimų tarp pogrindininkų ir savanorių, ypač provincijoje, ir negalėjo būti. Pradėjus trūkinėti seniesiems organizaciniams ryšiams, kiekvienas kautynių vieneto vadas buvo priverstas savarankiškai pasirinkti kovos taktiką, nelaukdamas nurodymų iš centro. LLA štabų nurodymu Vanagai turėjo telktis į būrius, išeiti į miškus ir ten slapstytis. LF-Kęstučio štabai patarinėjo neiti būriais į miškus, nes susidariusiomis aplinkybėmis partizanai galėjo patekti į besitraukiančių vokiečių ir puolančių rusų dalinių ugnį. LF nariams ir kęstutėnams buvo nurodoma pereiti į nelegalią padėtį priklausomai nuo aplinkybių bei esamų sąlygų ir slapstytis ne daugiau kaip po 2-3 žmones, vengiant kautynių(5,28). Tačiau Šiaurės rytų Lietuvos kovotojai šių organizacijų nurodymų dažnai negalėjo įvykdyti: LLA vadovybės įsakymų - dėl fronto lavinos keliamo pavojaus stambiems būriams, o LF-Kęstučio - dėl patriotinio ryžto gintis nuo bolševikų. Išvadoje buvo pasirenkama vieninga sauga.

Tėvynės apsaugos rinktinės sumanymas ir organizacinis vaidmuo atiteko visų pirma katalikiškojo sparno ir LNP veikėjams bei provokiškos orientacijos karininkams - tiems, kas besąlygiškai rėmė lietuviškų karinių pajėgų steigimo idėją, bet linko į politinį kompromisą. Liepos 16 d. atsišaukime VLIKas tiesiogiai nurodė kurti stambosnius partizanų dalinius ir bendradarbiauti su pajėgomis, ginančiomis šalį nuo bolševikų, t.y. vokiečiais. Tuo tarpu LLA karinė grupuotė, laikydama save vienintele realia karine ir vėliau politine jėga, pajėgia kovoti už nepriklausomybės atgavimą, iš principo negalėjo pritarti su vokiečių pagalba organizuojamiems daliniams, neturintiems politinio savarankiškumo (kaip ir anksčiau Vietinei rinktinei).

Tačiau TAR kūrimas negalėjo nepaliesti LLA, nes jos narių buvo visose lietuviškos savivaldos struktūrose, Lietuvių Savisaugos daliniuose. LLA vadovybė atskirose vietovėse nespėjo suformuoti partizanų dalinių ir jų palikti rusų užnugaryje, tad nemažai LLA narių buvo priversti jungtis prie kitų besitraukiančių nuo fronto organizacijų ar karinių junginių. Dėl to nuo liepos 3 iki rugpjūčio 15 d. LLA nariai dar buvo mobilizuojami atskirais įsakymais, o vėliau visi nariai, be vadovybės leidimo įstoję į kokias nors kitas karines formuotes, turėjo būti perspėti, kad išstotų, o jei nepaklustų - izoliuoti nuo organizacijos veiklos ir perduoti KLT(341,18-19). Faktiškai šis įsakymas buvo nukreiptas prieš konkurencinę pajėgą - besikuriančius Lietuvių pulkus, nors kai kuriais atvejais jį reikėjo pritaikyti ir Savisaugos batalionuose bei Vermachte esantiems pogrindininkams.

LLA nariams Žemaitijoje buvo įsteigtas specialus susirinkimo ir paskirstymo punktas - Platelių stovykla. Liepos 20 d. 653 savisaugos bataliono 3 kuopos vadas v.lln.Dambrauskas iš Kauno organizuotai išvedė 50 karių ir liepos 27 d. atvyko į Platelių mišką, kur įsijungė į formuojamą LLA junginį(12,38). Be to, būtent traukimosi metu pasipildė ir pati LLA organizacija: j.lln.K.Morkus-Lukošius Gruzdžių vls. Verbūnų dvare sudarytą iš savanorių atskirą Šiaulių LLA būrį atvedė į Platelių stovyklą(2,70,72). Liepos mėn. pasitraukęs iš Savisaugos ltn.V.Juozokas ir Jonas Ta-ruška Panevėžio vls. Stetiškių k. subūrė 7 vyrus, su kuriais prisijungė prie Subačiaus saugūnų kuopos; rugpjūčio mėn. jie pasiekė Platelių mišką, kur daįis įsijungė į LLA sudėtį, kiti žadėjo stoti į TAR, treti - trauktis iš Lietuvos(6,73-74).

Platelių stovykloje sutvarkyti į būrius, apmokyti ir prisaikdinti LLA vanagai buvo siunčiami atgal per fronto liniją. Dažniausiai perėjimo vieta buvo TAR ginamas ruožas. Iki rugsėjo mėn. į rusų kariuomenės užnugarį buvo permesta keletas tokių LLA grupių. Rugpjūčio mėn. Vytautas Januškevičius su 30-40 vyrų (Povilu Plėta, Albinu Sabaliausku ir kt.) iš Subačiaus vls. būriu Šiaulių rajone prasiveržė per frontą, nors po 15-20 km susidūrę su NKVD apsauga po mūšio buvo išsklaidyti(523,94, 242-243).

Nusistovėjus frontui, šis procesas sustojo. Rugpjūčio pabaigoje nepavyko pereiti j.ltn.K.Morkaus-Lukošiaus, ltn.S.Girdžiūno-Gegužio ir A.Šilo-Kovo30vyrų būriams. Lukošiaus būrys net 6 dienas ieškojo galimybės pereiti fronto liniją tarp Papilės ir Kroklių k.(2,73). Kitiems nepavyko pereiti dėl apšaudymo: pasislėpę arti fronto esančiame miške, jie pakliuvo į rusų artilerijos ugnį ir buvo priversti trauktis(6,74; 708,106). Rugsėjo pradžioje fronto linijos negalėjo pereiti net pavienis ryšininkas Pranas Valiukas, kuriam buvo duotas uždavinys Šiaulių aps. Zapalskių k. užmegzti ryšius su Vidimantu(sl.), perduoti paketą ir grįžti su informacija(385,117).

Susiklosčius tokiai padėčiai, matyt, ir gimė LLA legalizacijos mintis, kuri tapo organizacijos vadovybės nesantarvės priežastimi. Vėlesnis kompromisas leido ir LLA nariams stoti į TAR ar desantininkų mokyklas, bet tik su vadovybės leidimu kaip atskiriems savanoriams, slepiant priklausomybę organizacijai, siekiant tokiu būdu pereiti fronto liniją. 1944 m. rugsėjo viduryje j.ltn.K.Morkaus-Lukošiaus būrio 22 nariai su vado sutikimu įstojo į Lietuvių pulką, norėdami pereiti fronto liniją ir, rusų užnugaryje užmezgus ryšius su kitais LLA nariais, veikti pagal rugpjūčio mėn. duotą priesaiką. Kad ir kur būtų, jie privalėjo skverbtis į užnugarį ir vykdyti priesaiką, o "kovoti fronte vokiečių pusėje į LLA programą neįeina", - taip buvo suformuluotas vado nurodymas(2,74).

Nebuvo susitarta derinti LLA bei TAR vadovybių veiksmus, nesutarė tarpusavyje "fronte kovojantys" saugūnai ir "besislapstantys nuo fronto" vanagai. Vokiečių pusėje veikiantiems savanoriams neišvengiamai darė įtaką lietuviškosios savivaldos ir kai kurių politinių pakraipų vadovų nuotaikos, ypač dėl požiūrio į pogrindį. Generalinio tarėjo J.Matulionio nuomone, dėl lietuviškų karinių pajėgų formavimo nesėkmės 1944 m. pavasarį, be kita ko, kaltos "kairiosios" politinės grupės (turima galvoje visos į VLIKą įėjusios organizacijos, išskyrus krikdemus bei LF - K.K.), nuolat kursčiusios nenusileisti vokiečiams ir neturėti nieko bendro su generaliniais tarėjais, taip pat gen.P.Plechavičiaus "kietumas"; rezultatų šiomis aplinkybėmis buvo įmanoma pasiekti tik bendradarbiaujant su vokiečiais(365,358). Sąmoningai ar iš nežinojimo buvo stengiamasi rezistentus sutapatinti su bolševikais, ypač tuos, kurie pasisakė prieš gyventojų pasitraukimą iš šalies ir už kovą prieš konkretų priešą Lietuvoje, o ne kur nors prie Berlyno ar Australijoje(365,405).

Kolaborantines nuostatas ir nesutarimus subtiliai kurstė ir patys vokiečiai: mjr.J.Gerulis savo informacijoje teigė, kad Vanagų vadovybė silpna, nerodo noro bendradarbiauti su vokiečiais, nesuinteresuoti gauti iš jų paramos, maistą atima iš gyventojų; drausmės nėra, gaminasi naminę ir ištisai lošia kortomis iš pinigų, kurių turi labai daug; skleidė gandus, kad vanagai persekioja lietuviškos savivaldos pareigūnus ir asmenis, remiančius TAR, už bendradarbiavimą su vokiečiais numatę likviduoti tarėją mjr.A.Ramanauską, mjr.J.Pyragių ir kitus(410,166).

Patriotiniame įkarštyje savanoriai buvo greiti priimti sprendimus ir griežti veiksmuose. Liepos mėn. besitraukdami Zarasų savanoriai sušaudė dezertyrą iš vokiečių kariuomenės, kadangi šis nenorėjo toliau kovoti prieš bolševizmą; rugsėjo 16 d. Telšių aps. Nevarėnų policijos punkto vedėjas A.Brencius (tikrovėje ir LLA Nevarėnų kuopos vadas) pranešė TAR štabo viršininkui apie sunkiųjų pabūklų tarnybos vado kpt.Beniušio ir ltn.Grudzinsko kuopos kareivių savivalę ir grasinimus jo vadovaujamų policininkų (iš tikrųjų vanagų) atžvilgiu, kuriuos "paminėti pulko kariai visą laiką vadino /.../ bolševikais, banditais, plėšikais ir panašiai"(127,287-288).

Šitoks bolševizmo pavojaus sukeltas patriotizmas ir buvo tie priešnacinio pogrindžio numatyti kartūs vaisiai, kuriais prasidėjusiame chaose naudojosi "rudasis okupantas"(326,142). Tačiau vokiečiai tikrai mažai galėjo jais pasinaudoti, ir ne vien dėl laiko stokos. Laikino bendradarbiavimo taktika galėjo būti veiksmingą tik bendratautinio sukilimo ir savarankiškos vyriausybės suformavimo atveju. Tačiau nekalbant apie generalinius tarėjus, kurių savarankiškumas net šiame lūžiniame momente priklausė šimtu procentų nuo vokiečių leidimo, ir pats LF vadovas J.Ambrazevičius, liepos 5 d. pritaręs minėtai taktikai, buvo pesimistas net dėl egzilinės vyriausybės sudarymo(365,368). Kitaip tariant, savarankiškai pasirinktos rezistencinės taktikos - kurti lietuvių karinių dalinius ir gintis kartu su vokiečiais nuo bolševizmo -vadovai vis dėlto nedrįso imtis tolesnės atsakomybės ir iniciatyvos, galinčios duoti sėkmingesnių rezultatų, pasitenkindami abstrakčia bolševizmo pavojaus motyvacija. Tuo tarpu LLA ir LGK ėjo toliau, sudarydama bent planus Lietuvos suverenumo atkūrimo atvejui, nepaisant to, kad partizanai, veikę daugiausia LLA vardu, buvo pakankamai stipri jėga, kad išlaikytų ir šį psichologinį išbandymą, nelikdami skolingi.

Polemika spaudoje ir išpuoliai vienų prieš kitus "Lietuvos Gynėjuje" bei LLA spaudoje erzino visuomenę, ir tokia nenormali padėtis negalėjo būti toleruojama(362,43). Konfliktą nuolat bandė užgesinti nepriklausomi tarpininkai. Dar liepos mėn. kunigas-marijonas Polonskis skundėsi Telšių vyskupui V.Borisevičiui vanagų savavaliavimu Žemaičių Kalvarijoje, tačiau vyskupo pokalbyje su LLA vadais plk.(Budraičiu arba Žuliu) ir S.Kaupu Alsėdžiuose pas kleboną Butkų išaiškėjo, kad apie Žemaičių Kalvariją veikia niekam nepriklausanti savarankiška organizacija(4,107).

Rugpjūčio mėn. telšiškė LLA vadovybė LLK Sąjungos bei LNP vieno iš vadovų kpt.I.Vyliaus prašė paveikti kpt.I.Jatulį, kad šis nekliudytų dirbti, nemobilizuotų ir neviliotų vanagų į savo pulką ir paklustų LLA vadovybei bei LGK(380,15). Kadangi pulkas jau buvo oficialiai organizuotas ir veikė, taip pat buvo organizuojamas antras, kpt.I.Vylius jau nieko pakeisti negalėjo, tačiau kalbėdamasis su kpt.I.Jatuliu įrodė, kad dviejų vienodą tikslą turinčių organizacijų santykiai yra nenormalūs ir patarė juos gerinti - netrukdyti viena kitai(380,16). Kpt.I.Jatuliui sutikus, Alsėdžiuose buvo surengtas bendras pasitarimas, kuriame dalyvavo kpt.I.Vylius, apygardos bei Telšių LLA štabų atstovai plk.ltn.I.Žulys-Ruginis, mjr.Memėnas-Vyšniauskas, ltn.J.Barz-da-Klevas, S.Kaupas-Dėdė bei Lietuvių pulko atstovai - kpt.I.Jatulis ir štabo karininkas, anksčiau priklausęs LLA. Tačiau posėdžio dalyviai apkaltino vienas kitą trukdymu dirbti ir dėl nieko nesusitarė; kpt.I.Jatulis pareikalavo atšaukti buvusiam LLA nariui KLT mirties nuosprendį už išdavystę ir priesaikos sulaužymą (šis be leidimo pasiliko TAR), taip pat išspausdinti paneigimą, kad Jatulis yra vokiečių agentas ir tie, kas eina į pulką, yra Tėvynės išdavikai. LLA vadai nesutiko to padaryti(380, 16-17).

Rugpjūčio mėn. pagerinti LLA ir TAR santykius savo iniciatyva per asmenines pažintis bandė LF narys studentas Liudas Januševičius, apsilankęs Telšiuose ir Alsėdžiuose: kpt.I.Jatulis aiškino, kad šmeižti pirmiausia pradėjo LLA, o saugūnai lik atsakė į tai, ir jei šie atsiprašytų, TAR štabas pasirengęs bendradarbiauti; savo ruožtu S.Kaupas-Dėdėnas nurodė, kad LLA tikslas kilnesnis, o pulkai kovoja ne už savarankišką Lietuvą, o išduoda jos interesus, todėl LLA demaskuoja išdavikišką jų vaidmenį(362,44).

Tokiu būdu TAR į pagalbą prie Sedos negalėjo ateiti jokie LLA Vanagų daliniai, juo labiau, kad ir šios organizacijos vadai rusų puolimo išvakarėse rengė suvažiavimą ir daugelis buvo pakeliui į savo būrių dislokacijos vietas. Netgi atvirkščiai -nemažai savanorių iš Lietuvių pulkų perėjo pas besislapstančius partizanus, o kpt. J.Ba-biliaus-Ridiko vadovaujama Tauragės rinktinė perėmė nemažai ginklų iš Batakių vls. formuoto "A" lietuvių bataliono(l28,329).

Kita vertus, atskirų LLA narių tarnyba (netgi gausi) Lietuvių pulkuose ir jų sudėty|e dalyvavimas fronto kautynėse bei mūšyje prie Sedos yra faktas, l-ojo Pabaltijo fronto kontržvalgybos SMERŠ suimtieji Albinas Matuzevičius, Kazeliūnas ir Mačiūnas pasirodė besą LLA nariai, turėję skirtingus nuo kitų savanorių tikslus(2,70). Bendri LLA ir TAR veiksmai tėra graži tautinės vienybės legenda, kuriai tuo metu dar nebuvo lemta įsikūnyti.

PASIPRIEŠINIMĄ SUKELIANTYS VEIKSNIAI
ISTORINĖJE LITERATŪROJE IR OKUPACINIO REŽIMO ESMĖ

Į klausimą, kokios priežastys sukėlė Pasipriešinimą antrosios sovietinės rusų okupacijos metu, galime atsakyti nedvejodami: Sovietų Sąjungos agresija prieš Lietuvą sukėlė jos piliečių, siekusių išsaugoti tautinę laisvę ir valstybinę nepriklausomybę, pasipriešinimą. Kita vertus, gvildenant atskirų asmenybių apsisprendimo priešintis ar nesipriešinti užpuolikui motyvus, vieningo atsakymo nebus. Istoriniu požiūriu svarbiausia nusakyti esminius veiksnius, sukėlusius minėtą reiškinį ir nulėmusius jo turinį. Tuo pat metu reikia labai aiškiai skirti veiksnius, sąlygojusius Pasipriešinimą bendrai ir karinę jo formą atskirai.

Pasipriešinimo sovietams pradžios problemos analizė leidžia aiškiai nusakyti esminius antirusiško Pasipriešinimo vokiečių okupuotoje Lietuvos dalyje kilimo veiksnius. Į pasipriešinimo kelią lietuviai žengė vedami patriotizmo, idealistinio ryžto ginti savo Tėvynę nuo užpuolikų, neatsižvelgiant į realų jėgų santykį. Daliai žmonių buvo svarbu gintis nuo raudonojo banditizmo - plėšikavimų ir teroro. Stiprus antinacinis pogrindis ideologiškai orientavo ir organizavo prieš bolševikus nukreiptą pasipriešinimą esant palyginti palankiai tarptautinei padėčiai, kuomet vokiečių pralaimėjimas ir Antrojo pasaulinio karo laimėtojai, garantavę grąžinti ikikarinę padėtį, buvo ypač aiškūs.

Sovietų Sąjungos agresijai ir okupacijai iš teorijos virtus tikrove, kito ir užgrobtosios teritorijos gyventojų pasipriešinimą skatinę veiksniai. Šiuo atveju J.Brazaitis, V. Vardys, T.Remeikis nurodo penkis, K.Girnius - keturis veiksnius, lėmusius antisovietinį ginkluotą pasipriešinimą(48,107-110). Pastarasis istorikas juos įvardija kaip "priežastis, lėmusias nutarimą partizanauti", t.y. žvelgia į problemą iš psichologinės pusės. Tačiau Pasipriešinimas kartu ir visuomeninis-politinis, ne tik psichologinis reiškinys, reikalaujantis pažinti visos visuomenės (tautos) veiklą konkrečiose politinėse (tarptautinėse) aplinkybėse, nepriklausančiose nuo atskiro asmens norų ar siekių. Tai pripažindamas K.Girnius išskiria du objektyvius partizanavimą skatinusius veiksnius - pirmosios bolševikų ir vokiečių okupacijų patirtį bei nežabotą sovietinį terorą pirmaisiais pokario melais - ir du subjektyvius - Vakarų intervencijos viltį bei patriotizmą(48,l 10).

1940-1941 m. pirmosios sovietų okupacijos patirtį kaip svarbiausią pasipriešinimo kilimo veiksnį nurodė K.V.Tauras, atkreipdamas dėmesį ir į Lietuvos gyventojų "nuoširdų tikėjimą Atlanto chartijos žodžiais"(563,32-33).

J.Brazaitis detaliau nusakė objektyviuosius veiksnius: eiti į partizanus lietuvius skatino ankstesnės sovietinės okupacijos patirtis, parodžiusi, kad su sovietine valdžia neįmanoma sugyventi tiems, kas siekė savo tautai nepriklausomybės, gerovės, sąžinės laisvės; vokiečių okupacijos metais Pasipriešinimo sąjūdis skatino veikti ir prieš komunistus; sovietinei armijai ir saugumui siautėjant, reikėjo apginti gyventojus nuo plėšikavimų ir prievartavimo; daugelis vyrų išėjo į mišką, norėdami išvengti suėmimo ar mobilizacijos į kariuomenę(57,191).

Objektyvius ir subjektyvius veiksnius išskiria ir priešpastato "Lietuvos partizanų 1944-1953 m." autoriai, net teigdami, kad ne mažiau pusė partizanų pasirinko kovos kelią neverčiami objektyvių aplinkybių(567,15).

Istorinėje literatūroje pateiktų Pasipriešinimo kilimo veiksnių analizė bei apibendrinimas iškelia svarbią problemą: kurie iš jų laikytini pagrindiniais, o kurie šalutiniais, kas sąlygojo skirtingas Pasipriešinimo formas bei jų vyksmą tam tikru istorijos tarpsniu, kur riba tarp objektyvių gyvenimo aplinkybių ir asmens charakterio savybių? Savo ruožtu daugelis nurodomų veiksnių nėra pateikti mokslinio teiginio pavidalu arba yra neesminiai: ar būtų kilęs pasipriešinimas, jei sovietinė valdžia būtų leidusi "šiek tiek sąžinės laisvės" ar vykdžiusi "pažabotą" terorą? Šiuo atveju ir pirmosios sovietų okupacijos patirtis negali būti imama pernelyg domėn, nes ji pirmiausia sėjo baimę, neviltį, bejėgiškumą prieš "raudonąjį slibiną". Dėl šios patirties sukeltos baimės 1944 m. vasarą į Vakarus pasitraukė 56 tūkstančiai žmonių, daugiausia inteligentijos(131,25; 102,491).

Kita vertus, kas yra ta "bolševikų okupacija", "sovietų valdžia", "diktatūrinis režimas", "svetimųjų primestas komunistų režimas", "komunistinis režimas" ir t.t., prie kurio vieni nenorėjo pritapti ir bėgo iš krašto, o kiti rinkosi mišką ir partizanų kovą, kodėl analogiška okupacija ir režimas nesukėlė panašios apimties Pasipriešinimo kovų Rytų Europos ar kituose Baltijos kraštuose? Galiausiai - ar galėjo politikų žodžiai ir deklaracijos sukelti žūtbūtinę ir pasiaukojamą lietuvių tautos kovą?

Objektyvių bei subjektyvių veiksnių (ypač patriotizmo supriešinimas gyvenimo aplinkybėms) išskyrimas vėl iškelia vos ne filosofinę problemą: jeigu "siekti laisvės yra tautos prigimtinis siekimas"(567,13), tai, vadinasi, vieni tautos nariai gimsta jau būdami "patriotais", o kiti - "ne patriotais" ar net "išdavikais"?

Norint išspręsti pasipriešinimo priežasčių problemą, pirmiausia būtina suvokti pačios antrosios rusų okupacijos esmę ir konfliktinio sąlyčio taškus. Karinės okupacijos esmę nusako du pagrindiniai momentai - faktinis okupuojančios kariuomenės viešpatavimas užgrobtoje teritorijoje ir okupuojančios valstybės valia įvykdyti savo valdžią(198,431). Tarptautinės teisės ribose okupuojanti valstybė vykdo ankstesnės valstybės valstybinę valdžią savos teisės vardu, imasi priemonių visuomeninei tvarkai palaikyti, vykdo įstatymų leidimo, teismo ir administracines funkcijas, dažniausiai vadovaudamasi okupuojančios kariuomenės saugumo užtikrinimo interesais. Okupuotos teritorijos gyventojai aplinkybių priverčiami paklusti okupantų valdžiai, bet neprivalo būti ištikimais okupuojančios valstybės valdiniais. Iš jų negalima reikalauti ištikimybės priesaikos, negalima versti jų dalyvauti karo veiksmuose, reikalauti iš jų žinių apie jų valstybės kariuomenę (Lietuvos atveju - apie partizanus). Neturi būti pažeidžiama garbė, šeimos teisės, gyvybė, nuosavybė ir kulto laisvė.

Okupacinis režimas, naudodamas tam tikras priemones, viena, užsitikrina vietos gyventojų paklusnumą, o antra, gali paskatinti jų pasipriešinimą, jei vykdo neribotų okupuojančios valstybės interesų įgyvendinimo politiką. Prasidėjus gyventojų pasipriešinimui, pagrindine jo slopinimo priemone dažniausiai tampa teroras, nes "nugalėtas visuomet kaltas, o nugalėtojai neteisiami". Teroras vėl skatina naują pasipriešinimo bangą, o ši grandinė yra nutraukiama tik okupantui pasitraukus iš užgrobtos teritorijos arba pastarąją visapusiškai integravus į užgrobiko suverenumą - aneksavus.

Lietuvos užėmimas ir Sovietų Sąjungos viešpatavimas joje 1944 m. vasarą-1946 m. pavasarį, o ypač Antrojo pasaulinio karo metu, buvo tipiška karinė okupacija su tipišku kariniu režimu. Lietuvos teritorija iki 1945 m. birželio mėnesio buvo pafrontės zona, kurioje veikė karo lauko tvarka. Faktinė valdžia buvo sutelkta kariškių rankose, o "LSSR vyriausybė, sovietų valdžia" tebuvo vienas iš daugelio sukarintos civilinės administracijos, vykdančios Sovietų Sąjungos valią, pavadinimų. Šalies sovietizacija reiškė paramos "raudonajai armijai" ir "viskas frontui" politikos vykdymą, kitaip tariant, vietos administracija pagelbėjo okupacinei kariuomenei jos intendantinėje veikloje. Bet kokia civilinė iniciatyva buvo draudžiama: 1944 m. lapkričio 7 d. l-ojo Pabaltijo fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenė nuplėšė Mažeikių apskrities pirmininko ir kompartijos ukomo sekretoriaus pasirašytus ir viešai išklijuotus skelbimus kaip "apolitiškus"(602,ll).

Pasibaigus karui, padėtis Lietuvoje tebėra apibrėžiama rusų karine okupacija, nes išliko nepakitusi jos esmė: faktinis rusų kariuomenės buvimas, dėl kurio neįmanomi jokie pokyčiai šioje teritorijoje, ir Sovietų Sąjungos valia vykdyti savo valdžią savo sovietinės teisės ribose. Tiesioginės paramos "raudonajai armijai" ir "viskas frontui" politiką keičia kontribucinė "sovietų šalies atstatymo" politika.

Tačiau skirtingai nuo laukiamos anglosaksiškos išlaisvinamosios invazijos (su karine krašto okupacija), rusai Lietuvą užėmė įvykdę atvirą karinę agresiją, neigiant Lietuvos suverenaus egzistavimo faktą bei skelbiant atvirai grobikiškus tikslus. Šiuo atveju bet kuris okupacinio režimo veiksmas, net ir labiausiai motyvuotas kariniu, gynybiniu, teisiniu ar kt. požiūriu, iš esmės buvo priešo veiksmas, naikinantis Lietuvos valstybę, aukščiausią lietuvių tautos saviorganizacijos formą, pakertantis tautos egzistencijos pagrindus, neigiantis tolesnį jos buvimą pasaulyje, kartu ir prigimtines laisvo žmogaus teises.

Tarptautinės teisės nuostatų sulaužymas, įvykdant agresiją prieš Lietuvą, reiškė, kad karinis nusikaltėlis - Sovietų Sąjungos režimas - nesilaikys jų ir karinės okupacijos atveju. Rusų viešpatavimui aprioriškai esant neteisėtam ir nusikalstamam, galimybių kilti gyventojų pasipriešinimui spektras buvo labai platus, nes ir pastariesiems tarptautinės teisės nusakytas elgesys su okupantais nebuvo privalomas. Net pats agresorių buvimo faktas Lietuvos žemėje buvo provokuojantis: bendradarbiavimas su okupantais buvo nacionalinių interesų išdavystė, morališkai smerktinas ir baustinas teisine prasme.

Tolesnis apriorinio vietos gyventojų konflikto su okupantais vystymasis savo ruožtu priklausė nuo to, kiek lietuviai buvo pasirengę paklusti okupaciniam režimui ir kiek šis buvo nusprendęs nesilaikyti savo kompetencijos ribų.

Rusiškasis okupacinis režimas Lietuvoje turėjo ypatybių, galbūt nesuvokiamų demokratiniame pasaulyje arba atrodžiusių nereikšmingomis tuo metu. Karinė okupacija buvo pridengta puikia priedanga - "sovietų valdžia": Sovietų Sąjungos valdžia Lietuvai pačių užgrobėjų buvo suprantamas kaip ilgalaikis, amžinas karinis viešpatavimas. Kariuomenė neleido jokių politinių pokyčių valdomoje teritorijoje, o jos interesų realizavimas per "sovietų valdžios" institucijas išplėtė okupacinio režimo kompetencijos ribas. Sovietų Sąjungos valdančiųjų sluoksnių planai tokiu būdu buvo įgyvendinami jėga, paverčiant niekais visas liberalizacijos ir taikaus padėties pasikeitimo viltis.

Funkcinį "raudonosios armijos" atskyrimą nuo "sovietų valdžios" komplikavo dar ir pati totalitarinė santvarka. Sovietų Sąjungos diktatorius J.Stalinas buvo tiek valstybės vadovas (ministeris pirmininkas), tiek politinis lyderis (komunistų partijos generalinis sekretorius), tiek kariuomenės vadas (generalisimas), todėl pats sovietinis valdžios principas buvo absoliutus, visuotinis ir neleidžiantis jokios skirtingos interpretacijos. Bet kuris karinės jėgos veiksmas buvo valstybinė politika, o pastaroji -nuolatinis karinės ir kitos smurtinės jėgos demonstravimas.

Šis principas nulėmė ir visą Sovietų Sąjungos, tuo pačiu okupacinės administracijos struktūrinį sutvarkymą. Svarbiausią pareigūnų dalį sudarė NKVD-NKGB įstaigų bei teisinės sistemos darbuotojai. Normalioje demokratinėje sampratoje milicija bei savanoriški pagalbiniai būriai (savisauga), taip pat teisinės sistemos darbuotojai palaiko viešąją tvarką bei užtikrina pagarbą vietos įstatymams. Sovietų Sąjungoje "socialistinio teisėtumo" samprata buvo neatsiejamai susijusi su politiniu teroru prieš kitaminčius. Teismai, prokuratūra, NKVD (milicija), skirta kovai prieš kriminalinius nusikaltėlius, iš esmės jais laikė visus, nesutinkančius su esamu politiniu režimu. NKVD vadovais buvo valstybės saugumo (NKGB) karininkai, o pati ypatingoji politinė policija - NKGB susiliejusi su milicija vienoje struktūroje. Be to, Lietuvoje kuriama vietos NKVD sistema jau nuo 1944 m. rugsėjo mėn. buvo pradėta orientuoti ne į kriminalinių nusikaltimų tyrimą bei prevenciją, bet į kovą su "kontrrevoliucija"(601,29).

NKVD-NKGB komisariatas turėjo savo karines pajėgas - NKVD bei pasienio kariuomenę, kas paprastai būna tik gynybos (karo) ministerijos prerogatyva. Formaliai šios pajėgos buvo subordinuotos frontų vadovybei ir atliko užnugario apsaugą, tačiau faktinis vadovavimas priklausė NKVD-NKGB komisarui L.Berijai, leidęs šią karinę jėgą panaudoti civilinio veikimo sferoje. Savo ruožtu vietos NKVD-NKGB tarnyba naudojosi ne tik civiline, bet ir karine teisine sistema - kariniais tribunolais, žymiai supaprastinančiais procedūrinius pasirengimus bei skiriančiais griežtesnes bausmes.

Tokiu būdu riba tarp karinių pajėgų, vykdančių šalies karinę okupaciją ir kovojančių prieš tautines-valstybines lietuvių pasipriešinimo pajėgas, ir okupantų civilinės administracijos, vykdančios Sovietų Sąjungos valdžią, išoriškai nusitrina. Reguliariems fronto daliniams pasitraukus iš Lietuvos, okupacija tarsi baigėsi, ir viskas perėjo į civilinės administracijos jurisdikciją, tačiau iš- tikro liko pakankamai galingos kariniu požiūriu užnugarinės NKVD bei pasienio apsaugos dalys ir karo stovis.

Okupantų civilinė vietos administracija organizavo valstybinio turto pagrobimą ir jo apsaugą, vietos gyventojų bei pražygiuojančios kariuomenės aprūpinimą maisto produktais, švietimo, medicinos ir kt. visuomeninių įstaigų atkūrimą bei funkcionavimą. Valsčių bei apylinkių pirmininkai ir sekretoriai surašinėjo gyventojus, pasėlius, darbo jėgą, karo prievolininkus. Administracija organizavo paruošų kampaniją, t.y. rekvizicijas - natūrinius pristatymus (maisto, arklių, vežimų ir kt.) kariuomenei, mobilizavo darbo jėgą pastarosios reikalams, rūpinosi butais kariškių apgyvendinimui, vykdė mobilizacines priemones. Kai kurie šių veiksmų (rekvizicijos) buvo būdingi bet kuriam okupantui, tačiau kai kurie (mobilizacinės priemonės) išėjo iš tokio režimo kompetencijos ribų.

Civilinės okupantų administracijos, vykdančios Sovietų Sąjungos valdžią, sąvoka irgi buvo pakankamai plati ir neaiški. Paprastai vietos administracijai priskiriami valstybinėje tarnyboje dirbę asmenys, tačiau komunistinėje sistemoje, neigiančioje privatinės iniciatyvos ir nuosavybės teisę, didžiosios daugumos gyventojų pragyvenimas yra tiesiogiai susijęs su darbu valstybinėje sistemoje, valstybinis sektorius ilgainiui "išstumia privačią kapitalistinę sanklodą", tuo būdu užtikrindamas totalitarinės valstybės stabilumą ir visuomenės paklusnumą. Tai leido užtrinti okupanto, kolonisto ir kolaboranto sąvokos ribas, paslėpti tikruosius grobikus, suversti visą atsakomybę "vietos komunistams ir sovietiniams aktyvistams", nukreipiant dėmesį nuo tikrųjų šių "aktyvistų" organizatorių, vadovų bei okupacinės politikos vykdytojų.

Okupantais šiuo atveju buvo visi Sovietų Sąjungos gyventojai, nepriklausomai nuo jų įsitikinimų, atvykę į Lietuvą po 1944 m. liepos 5 d. (agresijos ir okupacijos pradžios momento) ir tarnavę karinėse pajėgose arba vietos administracijos pareigose, turinčiose sprendžiamą administracinę, teisminę arba įstatymų leidžiamą galią. Vien iki 1945 m. balandžio 1 d. į Lietuvą su VKP(b) CK ir sovietų vyriausybės paskyrimais dirbti vietos administracijoje (įskaitant NKVD-NKGB bei teisėsaugos sistemą) oficialiai atvyko 6116 asmenų(213,619). Kiti atvykėliai iš Sovietų Sąjungos, nepriklausomai nuo jų darbovietės, užimamos socialinės padėties, lyties ar amžiaus, buvo kolonistai, per kuriuos okupuojanti valstybė stengėsi įgyvendinti savo integracinius kėslus. Kolaborantais arba išdavikiškai bendradarbiavusiais su okupantu tapo Lietuvos piliečiai, savanoriškai tarnavę karinėse pajėgose, vietos administracijos pareigose, turinčiose sprendžiamą administracinę, teisminę arba įstatymų leidžiamą galią, ir sąmoningai aktyviai vykdę okupacinio režimo politiką bei kovoję prieš Pasipriešinimą. Šiems išdavikams priskirtini ir ilgalaikiai slaptieji bei atvirieji karinių pajėgų bei vietos administracijos agentai, informatoriai, kurių veikla nešė žalą kitiems Lietuvos gyventojams, taip pat patikimieji asmenys, priėmę iš okupanto ginklą savigynai. Ir visa ši jėga tarnavo vienam tikslui - Lietuvos pavergimui ir išnaudojimui, nepaisant kokiais motyvais būtų bedangstomas bendradarbiavimas.

Civilinė administracija Lietuvoje buvo sukarinta, paruošta ir apmokyta iš anksto 1944 m. pirmoje pusėje Sovietų Sąjungoje organizuotuose įvairiuose kursuose. Ją sudarė tiek rusai, tiek 1940-1941 m. kolaborantai (lietuviai, žydai), tiek Rusijos lietuviai, nebuvę Lietuvos Respublikos piliečiais. Užgrobtos šalies administravimui buvo sudaryta 11 pagrindinių operatyvinių grupių iš 180 žmonių (Vilniaus miesto ir apskrities, Alytaus, Biržų, Rokiškio, Švenčionių, Švenčionėlių, Trakų, Ukmergės, Utenos ir Zarasų aps.), prie kurių buvo priskirta dar 58 žmonės Marijampolės, Mažeikių, Kretingos, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Vilkaviškio aps. ir Kaunui(211,l-27). Operatyvines grupes sudarė LKP(b) apskričių ir miestų komitetų (ukomų ir gorkomų) sekretoriai ir kai kurių skyrių vedėjai, komjaunimo komitetų sekretoriai, miestų ir apskričių VK vadovai ("apskričių viršininkai ir burmistrai") ir jų skyrių vedėjai, teisėjai, prokurorai, NKVD ir NKGB vadovaujantys pareigūnai.

1944 m. kovo mėn. Pavlovo-Posade buvo sudaryta atskira LSSR NKGB oper-grupė. Pastarosios užduotis buvo ištirti padėtį okupuotoje teritorijoje, asmenų filtracijos (patikrinimo) būdu kurti agentų-informatorių tinklą ir pagal gautus pranešimus vykdyti "priešo agentų bei kito kontrrevoliucinio elemento" suėmimus, paimti ir saugoti turinčius operatyvinę reikšmę archyvus(542,l).

Operatyvinės grupės į šalį atvyko kartu su puolančiais rusų armijos daliniais ir liepos-rugpjūčio mėn. formaliai sukūrė vietos okupacinės valdžios administraciją. Formalus šios "sovietų valdžios" charakteris pasireiškė būtent tuo, kad buvo paliktas senasis administracinis Lietuvos suskirstymas į apskritis, valsčius bei seniūnijas, tik miestų burmistrų savivaldybes ir apskričių viršininkų bei valsčių viršaičių įstaigas pervardijant į vykdomuosius komitetus (ispolkomus), o valsčių seniūnijas į apylinkes (selsovietus) su pirmininkais ir sekretoriais. Po kai kurių nedidelių pertvarkymų 1945 m. Lietuvoje veikė administracinė sistema, susidedanti iš 26 apskričių, 5 respublikinio ir 37 apskričių pavaldumo miestų, 320 valsčių ir 3032 apylinkių(612,43).

Karo sąlygomis parengtų Sovietų Sąjungoje darbuotojų teužteko tik miestų ir apskričių vadovaujantiems kadrams suformuoti, o į žemutines administracijos grandis buvo skiriami žmonės be didesnės atrankos, kas tik norėjo. Pirmieji apskričių ispolkomų raginimai sugrįžti visus apskričių įstaigų, įmonių ir kitų darboviečių pareigūnus, tarnautojus ir darbininkus(612,38) tarsi rodė, kad Sovietų Sąjunga vykdys savo valdžią per lietuvišką savivaldą. Tačiau jau 1944 m. rugpjūčio 14 d. LPK(b) CK biuras nurodė artimiausiu laiku pašalinti visus iš anksčiau paskirtus valsčių viršaičius ir apylinkių seniūnus(612,40). Senuosius valdininkus traktuojant kaip nusikaltėlius ir vokiečių bendrininkus, LSSR administracinis aparatas buvo kuriamas iš naujo, importuojant "patyrusius", "nesusitepusius" kadrus (okupantus). Vietos administracija šiuo atveju buvo okupacinės valdžios viena iš formų, o bendradarbiavimas su ja (šnipinėjimas, uolus įsakymų vykdymas ir pan.) jau turėjo ir kolaboracijos pobūdį.

Tokiu būdu Lietuvoje vyko ne tik daliniai pasikeitimai su okupacine tvarka, bet ir esminiai viso gyvenimo pertvarkymai pagal okupuojančios valstybės gyvenimo modelį, nepaliekant jokios galimybės išlaikyti ankstesnę visuomeninės tvarkos sampratą.

Rusų viešpatavimas Lietuvoje, nepaisymas tarptautinės teisės, lietuvių tautos gyvybinių interesų ir paprasčiausio žmoniškumo netruko sukelti nepasitenkinimą ir neramumus šalyje. Trys esminiai naujųjų okupantų režimo politikos aspektai - mobilizacija, politinis persekiojimas ir plėšimai - sąlygojo Lietuvos gyventojų pasipriešinimą.

Lietuvos vyrų mobilizacija į okupantų kariuomenę apėmė visus šalies gyventojų socialinius sluoksnius ir sukrėtė pačią lietuvių tautos egzistenciją. To meto tarptautinės teisės samprata (net iki Hagos konvencijos 45-o straipsnio papildymo 1949 m. Ženevos konvencijoje) okupantui draudė ne tik imti užgrobtos teritorijos gyventojus į savo karines pajėgas, bet ir apskritai versti prisiekti priešo valdžiai. Tokia prievartinė priesaika buvo Lietuvos gyventojų pavertimas Sovietų Sąjungos piliečiais, išduodant atitinkamus dokumentus, su visomis pasekmėmis, tarp jų ir pareiga ginti tėvynę -šiuo atveju SSRS. Tačiau jeigu "įpilietinimas" buvo daugiau ar mažiau formalus dalykas, nieko iš esmės nepakeitęs daugeliui Lietuvos gyventojų, o kai kuriuo požiūriu užtikrinęs saugumą pofrontiniame chaose, tai mobilizacija tiesiogiai sukėlė grėsmę daugelio žmonių gyvybei. Okupantai vertė lietuvius dalyvauti kare, siekdami, kad jie lietų kraują ne už savo nacionalinius, o svetimus interesus. Mobilizacija buvo siekiama kelių tikslų iš karto: naikinti tautos žiedą - jaunimą ir jaunus vyrus karo gaisre, tuo būdu sustabdant tolimesnę biologinę tautos plėtotę, atveriant gyvybinę erdvę kolonistams iš "broliškų respublikų", pakirsti potencialaus pasipriešinimo šaknis apribojant žmonių išteklius ir pradėti Lietuvos integraciją į Sovietų imperiją.

Mobilizacija buvo Sovietų Sąjungos valdžios iš anksto suplanuota ir parengta. Karo metu užimtose teritorijose mobilizaciją vykdė frontų ir armijų atsargos šaulių pulkai, o nuslinkus frontui, šias funkcijas perimdavo rajoniniai kariniai komisariatai(221,149). Analogiškai į Lietuvą įžengusi rusų kariuomenė kurį laiką pati vykdė mobilizaciją, tačiau pagal nurodymus iš Maskvos, 1944 m. liepos 23 d. direktyva 1-ojo Pabaltijo fronto štabas uždraudė savo daliniams vykdyti Lietuvos teritorijoje mobilizaciją; taip pasielgė ir 3-asis Baltarusijos frontas(221,149).

Lietuvos vyrų mobilizaciją buvo numatoma atlikti organizuotai, visuotinai ir vienu metu. Kompartijos CK sekretoriaus A.Sniečkaus ir LSSR LKT pirmininko M.Gedvilo 1944 m. liepos 25 d. pranešime SSRS gynybos komiteto pirmininkui J.Stalinui sakoma, kad nuo liepos 27 d. prasidėsianti 1894-1926 m. gimimo vyrų mobilizacija duosianti sovietų kariuomenei apie 250 000 žmonių(177,36). Politine prasme tai būtų lemiamas argumentas Sovietų Sąjungos vykdomai užgrobimo pavertimo aneksija politikai patvirtinti tarptautiniu mastu.

Tačiau praktiniai šio lietuvių tautos vyrijos sunaikinimo plano įvykdymo sunkumai (minėtame kolaborantų pranešime nurodyta tik ūkinė krašto suirutė masinės mobilizacijos atveju) nulėmė mobilizacinio plano suskaidymą į kelis etapus, pradiniame rekrutuojant 18-35 metų amžiaus vyrus. Suderinus su Maskva, 1944 m. rugpjūčio 1 d. buvo paskelbtas LSSR karinio komisaro įsakymas Nr.l apie 1909-1926 m. gimusių vyrų mobilizacinį šaukimą į okupacinę armiją(344) bei parengtas vietos administracijos - LKP(b) CK ir "vyriausybės" nutarimas "Dėl priemonių karo prievolininkų mobilizacijai įvykdyti Lietuvos TSR"(211,5-27). Mobilizuoti naujokai turėjo būti siunčiami kaip papildymas 16-ajai lietuviškajai divizijai, tuo reikalu įsteigtas surinkimo punktas Rokiškio aps. Svėdasuose(221,155). Divizijos vadas gen.mjr.Vladas Karvelis paskelbė atsišaukimą, kviesdamas papildyti lietuviškąsias karines dalis ir įsijungti į kovą prieš "vokiškus galvažudžius ir padegėjus", vadovaujamą "genialaus karo vado draugo Stalino". "Mes valome iš Lietuvos laisvės kelio hitlerines šiukšles ir blaškome iš Lietuvos tamsios hitlerinės nakties apuokus", - rašė jis. - "Jau tūkstančiai Lietuvos sūnų įsiliejo į šauniosios Raudonosios Armijos eiles. Su džiaugsmu jie atėjo į mobilizacijos punktus ir vyksta garbingos Tėvynės gynimo pareigos atlikti..."(404).

1944 m. rugpjūčio 1 d. buvo gauta J.Stalino sankcija ir 50-osios lietuviškosios atsargos šaulių divizijos steigimui, kuri buvo pradėta formuoti Jarceve prie Smolensko(445,160). Spalio 18 d. rusų kariuomenės Mobilizacinės valdybos direktyva visi lietuvių tautybės eiliniai ir seržantai iš veikiančiosios kariuomenės iki lapkričio 15 d. turėjo būti nukreipti į šią diviziją(221,155).

Plečiantis okupuotai teritorijai didėjo ir mobilizacijos mastai. Rugpjūčio 5 d. Vilniaus mobilizuotųjų sutelkimo punkte buvo surinkta apie 700 vyrų iš Utenos, Švenčionių ir Alytaus apskričių, o po dešimties dienų (14 d.) - jau 1380(445,162,168). Rugsėjo 4 d. į 50-ąją atsargos šaulių diviziją buvo atsiųsta 1140 kauniečių, o po dešimties dienų dar 6000, pasiekiant komplektacijos ribą 18500 žmonių(445,178,180).

Pats mobilizacijos procesas buvo absurdiškas ir priminė baudžiavos laikais vykusias rekrūtų gaudynes: kiekvienas vyriškosios lyties asmuo, rusų nuomone, turėjo kariauti fronte, ir ten nesantis turėjo būti tuojau suimamas ir nukreipiamas į mobilizuotųjų sutelkimo punktus. Čia neturėjo reikšmės, ar mobilizuotasis buvo gavęs šaukimą, žinojo apie paskelbtą mobilizaciją, ar ne. Okupantai ignoravo paprasčiausias užimtojo krašto buvusios santvarkos ypatybes, pvz., į kariuomenę buvo mobilizuojami jaunuoliai nuo aštuoniolikos metų, kai tuo tarpu tokio amžiaus vaikinai ir net vyresni (dėl karo sutrukdymų) dar mokėsi paskutinėse gimnazijos klasėse. Paprastai netgi pagal SSRS įsatymus iš vidurinės mokyklos neimdavo į armiją: lapkričio 22 d. visi Raseinių aps. aštuoniolikamečiai gimnazistai gavę šaukimus tikėjosi, kad aštuntokai bus atleisti, tačiau Šiluvos šaukimo punkte pirmuosius kelis mobilizavus, likusieji išsislapstė(8,160; 679,332).

Skirtingai nuo vokiečių mobilizacijų, bet koks bandymas išvengti rusiškųjų lėmė griežtų ir grubių karinių priemonių naudojimą. Milicijos ir kariškių sugaudyti kaimuose vyrai iki valsčių dažnai buvo atgabenami surišti, kad nepabėgtų, miesteliuose rikiuojami į kolonas ir, ginkluotos sargybos lydimi, varomi pėsčiomis į Vilnių. Gaudynių metu ir kelyje jie buvo mušami, o bandant pabėgti - šaudomi. Naujieji rekrūtai buvo imami kaip stovi, nors ir pagal sovietų kariuomenės reikalavimus kiekvienas mobilizuojamasis turėjo turėti su savimi tam tikrą daiktų minimumą bei maisto atsargų kelionei. Net registruotis šaukimo punktuose buvo pavojinga - niekas negarantavo, kad atvykęs užsiregistruoti asmuo dar bus paleistas namo apsirūpinti.

Staigus didelio skaičiaus jaunų, darbingų vyrų, šeimų maitintojų dingimas iš Lietuvos slegiančiai veikė ir pačią Lietuvos visuomenę, nepamiršusią baisiųjų trėmimų. Ji negalėjo suprasti ir juo labiau pritarti tam, kad tūkstančiai vyrų, sūnų ir brolių guldytų galvas nežinia už ką. Mobilizacija kaip veiksnys skatino Pasipriešinimą, kuris įgavo taikią formą - mobilizacijos boikotą, vengiant registruotis šaukimo punktuose ir slapstantis nuo mobilizaciją vykdančių administracijos pareigūnų ir kariškių. Smurtinės mobilizacijos pravedimo priemonės ir būdai, glaudžiai susijusios su politiniu gyventojų persekiojimu, sąlygojo ir karinį pasipriešinimą.

Antroji okupacinio režimo politikos kryptis, skatinusi užgrobto krašto gyventojų pasipriešinimą, buvo sovietų teisės funkcionavimo pradžia bei "socialistinės teisėsaugos" veikla. Marksistinėje teisės sampratoje ne įstatymas buvo visuomenės pagrindu, bet proletariatas vykdė savo valią, remdamasis teismais ir įstatymu. Sovietų teisė buvo "nukreipta prieš eksploataciją ir ekpsloatatorius", prieš "sovietinės liaudies priešus"(726,169). Sovietų Sąjungoje teisėsaugos kova prieš mitinį Priešą praktikoje buvo virtusi masiniu politiniu valstybiniu teroru.

Viešosios tvarkos palaikymas ir priešsovietinių elementų išaiškinimas buvo vykdomas masiniais prevenciniais suėmimais. Buvo stengiamasi patikrinti - "perfiltruoti" kuo didesnį skaičių žmonių. Buvo suiminėjami "šnipai ir priešo statytiniai", "tėvynės išdavikai", "vokiečių talkininkai", "banditai", "banditų talkininkai", "raudonosios armijos dezertyrai", "vengiantys mobilizacijos į raudonąją armiją", "be nustatytų dokumentų", "nustatyto režimo pažeidėjai", "už tai, kad neatidavė radijo imtuvų", "įvairus antisovietinis elementas".

Vienai ar kitai "nusikaltimo" kategorijai buvo priskiriama dažniausiai ne pagal padarytą nusižengimą okupacinei tvarkai, bet pagal suėmimą vykdančio asmens (atstovaujančio proletariato valią ir interesus) nuomonę. Nuo 1944 m. rugpjūčio 1 d. iki rugsėjo 27 d. NKVD vidaus kariuomenės 4-oji šaulių divizija, vykdydama 3-ojo Baltarusijos fronto karinės vadovybės nutarimą išvalyti fronto užnugarį "nuo vokiečių fašistinės armijos likučių" bei "profašistinių elementų", suėmė pagal minėtus kaltinimus per 20 tūkstančių Lietuvos gyventojų(128,158). Lietuvos gyventojų filtraciją ir suėmimus vykdė taip pat frontų, armijų bei divizijų kontržvalgybos SMERŠ skyriai, NKVD-NKGB operatyvinės grupės bei LSSR NKVD ir NKGB apskričių skyriai. Neaišku, kiek žmonių patikrindavo ir suimdavo SMERŠas, bet SSRS NKVD-NKGB operatyvinės grupės su kariuomene ir LSSR NKVD-NKGB apskričių skyriais per mėnesį vidutiniškai apskrityje "perfiltruodavo" 400-500, suimdavo 80-100 ir tardydavo ("apklausdavo") 160-200 žmonių.

Liepos 23 d. į Panevėžį atvykus NKGB ir NKVD grupėms, nuo 28 d. iki rugpjūčio 15 d. buvo suimti 106 žmonės (81 "belobanditas", 9 policininkai, 11 "išdavikų", 4 "priešo statytiniai" ir 1 antisovietinės organizacijos narys)(437,193). Rugsėjo mėn.

Vilkaviškio aps. buvo suimta ir "perfiltruota" 531 asmuo(599,231). Iš viso LSSR NKGB 1944 m. okupuotoje Lietuvoje suėmė 2584 asmenis (pagal okupanto statistiką), iš kurių daugumos - beveik 2000 - "nusikaltimą" sudarė "išdavystė ir talkininkavimas vokiškiems okupantams"(657,4).

Okupacinio režimo tvarkos palaikymo ir "socialistinės teisėsaugos" veiksmai buvo paremti trimis pagrindiniais teisiniais absurdais. Lietuvių visuomenė buvo kaltinama, persekiojama ir baudžiama už gyvenimą nepriklausomoje Lietuvos valstybėje iki 1940 m., už gyvenimą vokiečių okupuotame krašte ir už neprisitaikymą prie naujojo okupacinio režimo. Pirmuoju atveju dažniausiai buvo ieškomi, tardomi ir suimami buvę Lietuvos valstybės politiniai veikėjai (tautininkai, krikščionys demokratai) ir valstybės pareigūnai, šauliai. Antruoju atveju - 1941 m. partizanai arba įtariami jais, policininkai ir saugumo bendradarbiai arba apkaltinti ryšiais su jais (tiek nepriklausomybės, tiek vokiečių okupacijos metu), lietuviškosios savivaldos pareigūnai. Trečiuoju - vengiantys mobilizacijos, "dezertyrai", "banditai" ir kitoks "įvairus antisovietinis elementas", t.y. tiesiog nelojalūs okupaciniam režimui arba tuo įtarti žmonės.

Pastaruoju atveju teisinis absurdas buvo tas, kad naujieji okupantai reikalavo ne tik paklusimo, bet ir vergiško paklusnumo bei ištikimybės "tautų vadui", Sovietų Sąjungai, komunistų partijai, identifikavimosi su rusų tauta ir galiausiai padėkos už užgrobimą, reikalavo vykdyti įsakymus, skelbiamus daugumai krašto gyventojų nesuprantama kalba ir karo sąlygomis plačiai nepasklindančių. 1944 m. rugpjūčio 13 d. 3-ojo Baltarusijos fronto vado armijos gen.I.Černiachovskio įsakymu Nr.89 kariuomenei buvo liepta visiems "piliečiams išvaduotoje iš vokiškųjų okupantų teritorijoje" per 5-ias dienas vietos NKVD skyriams iki karo pabaigos perduoti visus turimus radijo imtuvus laikinam saugojimui; asmenis, pažeidusius šį įsakymą, traktuoti kaip "priešo agentus ir traukti atsakomybėn pagal karo meto įstatymus"(377). Įsakymas buvo viešai paskelbtas tik rugpjūčio 17 d. LSSR AT prezidiumo laikraštyje "Tarybų Lietuva", kuris vargiai tuo metu ar buvo skaitomas lietuvių, ypač kaime, bet užtat iš karto atsirado "priešo agentų".

Išskirtinę grupę sudarė asmenys, besipriešinantys okupaciniam režimui, bet ir čia rusiškieji tvarkos saugotojai peržengė savo kompetencijos ir proto ribas. Dalis besislapstančių tuo tikslu įrengtose slėptuvėse, besibūriuojantys ar turintys pasislėpę ginklą, rastą mūšių laukuose (net karišką peilį ar keletą šovinių), dažniausiai buvo laikomi "banditais", prieš kuriuos turėjo kovoti specialus NKVD OBB (Kovos su banditizmu) skyrius. Kitaip tariant, ypatingais kriminaliniais nusikaltėliais - banditais buvo laikomi ne tikrieji plėšikai, vagys, žmogžudžiai (beje, sėkmingai tarnavę rusiškuose drausmės batalionuose), bet pati beteisė lietuvių visuomenė, nesusivokianti sovietinių "įstatymų" vingrybėse. Pasisakantys už nepriklausomą Lietuvą virsdavo "banditais su politiniu atspalviu", kuriuos daugeliu atveju perimdavo politinės milicijos - NKGB skyriai, priskirdami kai kuriuos iš jų ir "nacionalinei kontrrevoliucijai".

1944 m. rugsėjo-spalio mėn. NKVD-NKGB skyriai beveik visoje Lietuvoje konstatavo organizuoto "politinio banditizmo" pasireiškimą ir dėl to politiniais motyvais persekiojamų žmonių kategorijos pasipildo "ketinančiais banditauti", "banditų" būrių vadais ("glavarj bandy") ir organizatoriais, jų rėmėjais ("bandpodsobnikais"), ryšininkais ("sviazniki"), palaikančiais su jais ryšius, "nacionalinio pogrindžio dalyviais" ("učastnik nacpodpolje").

Šių "nusikaltėlių" persekiojimas susidėjo iš jų paieškos, suėmimo, tardymo, teismo ir bausmės. Tačiau skirtingai nuo normaliai teisėtvarkai įprastos prievartos prieš nusikaltėlį, rusų okupacinis režimas kaip nusikaltėlius traktavo ir terorizavo visą visuomenę. Terorizmą kaip valstybinę politiką patvirtino ir įvairių politinio ar fizinio persekiojimo įstaigų funkcinis suartėjimas ir susiliejimas. Buvo įprastu reiškiniu, kad neteisminės institucijos tardymo proceso eigoje parengia tolesnį teisminį susidorojimą, paieškos metu įvykdo bausmę arba bausme tampa pats suėmimas ir tardymas.

Persekiojimo metodai ir būdai savo ruožtu buvo irgi teroristiniai. Paieškoje pagrindinis dėmesys buvo skirtas šnipinėjimui. Žmones išdavinėjo išlikusi senoji ir naujai verbuojama agentūra bei informatoriai. Verbavimas vyko dviem pagrindiniais kanalais - SMERŠ bei jo padalinių, kariuomenės dalių žvalgybos skyrių ir LSSR NKVD-NKGB komisariato bei apskričių NKVD ir NKGB skyrių. Užverbuotieji buvo skirstomi į dvi pagrindines kategorijas - agentus ir informatorius. Agento uždavinys buvo išaiškinti aktyvesnius karo metų žmones, rinkti žmonių kalbas, vėliau išaiškinti besislapstančiųjų slėptuves, ryšininkus bei rėmėjus. Esant būtinybei iš centro į apskritis buvo atsiunčiami agentai-maršrutininkai, kurie, apsimesdami spekuliantais, besislapstančiais nuo mobilizacijos ir pan., stengdavosi padaryti tai, ko nesugebėdavo pasiekti vietiniai. Svarbų vaidmenį vaidino vidiniai agentai, įterpti į priešišką režimui grupę ir turėję atvesti ją "kariniam-operatyviniam smūgiui", t.y. padėti sunaikinti. Žemiausia agentūrinio tinklo kategorija - informatoriai, teikiantys pasklidas, vienkartinio pobūdžio žinias, skundikai, iš kurių dažniausiai ir buvo verbuojami agentai.

1944 m. vasarą-rudenį agentūrinis-informacinis tinklas akivaizdžiai savanoriškas, nes jis buvo pradėtas megzti iš komunistuojančio ir kriminalinio elemento, o ir šiaip negarbingų žmonių, troškusių suvesti asmenines sąskaitas, atkeršyti, pasipelnyti arba tiesiog pasidžiaugti artimo nelaime. Beveik pusę pirmųjų skundikų sudarė "senoji" agentūra, tyliai praleidusi vokiečių okupacijos metus, nors jai, matyt, buvo priskirtos gausios informatorių iš rusų karo belaisvių bei pabėgėlių nuo karo, gyvenusių pas ūkininkus, kategorijos. Pastarųjų pirmasis uždavinys ir buvo nemokantiems lietuvių kalbos okupantams suteikti žinių iš apylinkės: apie gyventojų nuotaikas, bendradarbiavimą su vokiečiais, lojalumą bolševikams, pasitraukusių į vakarus gimines, priklausymą iki okupacijos veikusioms organizacijoms ir pan.(31,16). Informatoriais-maršrutininkais ir kitų kategorijų agentais buvo ir kadriniai rusų kareiviai, pvz., 13 PP pasieniečiai Toreodor(a.sl.) ir Lovkij(a.sl.)(601,257).

Iš tokių šaltinių gauta informacija buvo neišvengiamai melaginga, kelianti pavojų okupuoto krašto gyventojų asmens saugumui, o operatyviniu paieškos požiūriu neturinti didelės reikšmės. Lapkričio 14 d. Žiežmarių vls. Būdiškių k. buvo nušautas "nežinomasis, norėjęs užpulti Tamošiuko namą" - Petras Voiclevičius(246,72). Lapkričio 18 d. Onuškio vls. Diržamonių k. įskųstas kaimynas, kad pas jį slepiasi du jo sūnūs; kariuomenei apsupus sodybą buvo nušautas Bronislovas Ribačiauskas, o Juozapas sužeistas pasislėpė miške(246,72).

Tiek pagal gautą informaciją, tiek pagal planą buvo vykdomos karinės-operaty-vinės paieškos operacijos: miškų šukavimas, gyventojų sodybų ir butų kratos, gaudynės. Jų metu okupantas persekiojimo pretekstu pats nebaudžiamai vykdė įvairiausius nusikaltimus - pradedant nuo nesankcionuotų įsiveržimų į asmens būstą ir jo turto naikinimo, baigiant kankinimais ir žmogžudystėmis. Šie reiškiniai buvo visuotini ir įprasti, tautoje įvardyti priešo "siautimu".

Rugpjūčio mėn. Kėdainių aps. Surviliškio vls. Kazokų k., vežant rugius, buvo nušautas Alfonsas Ambraška(45,9). Rugsėjo 21-26 d. masiškai peršukuoti Kauno aps. valsčiai, esantys į šiaurę nuo Nemuno ir Neries, suimant 6 dezertyrus ir 279 vengiančius mobilizacijos(601,45).

Lapkričio 13 d. krečiant Musninkų vls. nužudyti 4 "banditai" ir suimti 59 vengiantys mobilizacijos(140,162). 14 d. Valkininkų vls. Žižiūnų k. kariuomenė suėmė 13 žmonių(245,73). 23 d. į Mielagėnų vls. pasiųsta "likviduoti bandos" kariuomenės grupė suėmė 11 "banditų", ginkluotų... sugedusiu revolveriu(84,50). Lapkričio 24 d. 97 PO 2-oji komendantūra su NKGB Šakių aps. atliko operaciją, kurios metu buvo suimti 3 "banditai", 5 vengiantys mobilizacijos ir 1 jaunuolis nušautas(224,2). Lapkričio 25 d. Onuškyje (sekmadienį, turgaus dieną) buvo surengta karinė operacija - "oblava", kurios metu suimti 23 vengiantys mobilizacijos ir 2 "rėmėjai"(246,82; 425,73).

Plečiantis pasipriešinimui, okupantų veiksmuose pastebimi akivaizdūs desperacijos požymiai, pasireiškiantys beprasmiško teroro sustiprinimu. Vis dažniau po tikro ar menamo pasipriešinimo veiksmo tardomi ir suiminėjami įtariamųjų giminės, artimieji, taikūs civiliai asmenys, tokiu būdu į teroro karuselę įsukant vis naujus ir naujus gyventojų sluoksnius. Lapkričio 20 d. Pandėlio vls. Geniškio k. žuvus dviem pirmiesiems apylinkės partizanams Valerijonui ir Jonui Stumbriams iš Kirdonių k., kaip įkaitai buvo nušauti dar 3 jauni vyrai(924).

Lapkričio mėn. Onuškio vls. Deranių k. buvo suimti partizanų būrio vado Adomo Lukšos žmona ir du sūnūs (13-os ir 15-os metų) ir jo giminaičiai iš Aukštadvario vls. Jovaišiškių k. Jonas ir Marijona Pliasevičiai su vaikais, t.y. išviso buvo suimti... 6 vaikai(245,73). Lapkričio 27/28 d. naktį NKVD įgulai Onuškio vls. miške radus bunkerį, buvo suimta 77 žmonės - iš jų 5 "banditai", 11 "rėmėjų", 2 "išdavikai", 18 paleisti, o likusieji "filtruojami"(245,73).

Lapkričio mėn. Panevėžio aps. netoli Ramygalos milicininkai išžudė Vepštų šeimą (tėvą, motiną ir tris vaikus) ir sudegino sodybą už besislapstantį sūnų Joną; Padvarnikų k. gyvenusi sesuo bandė skųstis karinei prokuratūrai Ramygaloje, bet nieko nelaimėjo ir net nebuvo leista nužudytų palaidoti kapinėse(460; 745,228-229). Likęs gyvas nusikaltimo liudininkas Vytautas Vepštas (16 m.) buvo priverstas 1945 m. pavasarį išeiti pas partizanus(745,229).

Absoliučią suimtųjų daugumą sudarė iš esmės prevenciniais sumetimais, o ne už konkretų nusikaltimą pakliuvę žmonės. Nuo okupacijos pradžios visuotinai buvo naudojamas "pasirinktinis suėmimas" kaip bet kokios informacijos šaltinis(369,183). Suimtieji buvo tardomi ir laikomi tiesiog pas gyventojus iškastuose bunkeriukuose, bulvių rūsiuose(31,27). Gruodžio 8 d. vidaus kalėjime Barzduose, kur bazavosi Šakių aps. NKGB-NKVD skyriai, buvo laikoma 70 žmonių, iš kurių 52 kaip "izmeniki i preda-teli" - "išdavikai"(224,4).

Išaiškinti "nusikaltėlį" iš šios suimtųjų masės buvo galima tik vienu būdu - pastoviai kankinant. Tardymo proceso eigoje buvo pripažįstamas tik vienas metodas -nuolatinis mušimas. Pagal vien iš tardymo protokolų ir asmens "prisipažinimų" buvo sudaromos bylos: primityvios patekdavo Kariniams tribunolams, profesionalesnės -OSO.

Siekiant išvengti suėmimo, tardymų, kalėjimo, tremties, daugelis lietuvių buvo priversti pereiti į nelegalią padėtį, slapstytis slėptuvėse nuo tikro ar menamo okupantų keršto už praeities veiklą ar dabarties nuostatų nesilaikymą bei nepaklusnumą. Karinį pasipriešinimą sąlygojo šių suėmimų vykdymo, tardymo bei bausmių teikimo tvarka - teroristiniai okupantų veiksmai, sustabdomi tik ginklu.

Trečiasis okupacinio režimo politikos aspektas, sukėlęs teisėtą Lietuvos gyventojų neapykantą, buvo visuotinis rusų kariškių plėšikavimas, susijęs ir su pavojumi asmens bei jo šeimos saugumui, gyvybei ir garbei. "Visi kaimo gyventojai jau buvo net ir po kelis kartus apiplėšti. Vogė ir plėšė visi daliniai, visi laipsniai ir visi pareigūnai dienomis ir naktimis. Prie raudonarmiečių prisidėjo ir valsčiuose ar apskrityse susikūręs administracinis aparatas", - rašė J.Lukša-Daumantas(31,27). Be slaptų naktinių vagysčių (iš avilių išimdavo medų, iš tvartų grobdavo avis, iš pastogių išnešdavo lašinius), plėšikavimai nesustodavo ir dieną - kareiviai, grasindami ginklu, reikalavo valgio, degtinės, darydavo "kratas" spintose ir skryniose(295,10-11). Ypač rusai "vertino" laikrodžius(295,10). Aviatoriai nusileisdavo su "kukurūznikais" (biplanais) tiesiog į pievas ir įsimetę avį ar veršį lėkdavo toliau(295,l 1). Daugeliui ūkininkų arkliai buvo iškeisti į suvargusius ir ligotus(431,5).

Dalis kariškių elgetavo, kiti pavogtus pas vieną ūkininką daiktus "legaliai" keisdavo į duoną, parduodavo ir girtuokliavo(295,ll; 431,5). Pavojingiausi buvo dezertyrai iš fronto, kurie slapstydavosi ir pragyvendavo iš plėšikavimo, nebodami ir žmogžudystės(295,12). Šilutėje 21 dezertyro grupė, vadovaujama leitenanto, gyveno tiesiog atvirai, girtavo, rekvizicinės komandos priedanga atiminėjo karves, daiktus(349,17). 1944 m. rugpjūčio 9 d. 4 rusų dezertyrai, prisidengę NKVD vardu, plėšikavo Jonavos vls. Žinėnų k.(601,9).

Nesaugu buvo ir miestuose, ypač naktimis - ginkluoti kariškiai eidavo per butus ir apiplėšinėdavo gyventojus, pavieniam praeiviui pastoviai grėsė pavojus būti apiplėštam, sumuštam, išrengtam ar net nužudytam; o moteriai ir išprievartau-tai(40,100). Jau pirmomis rusų užėjimo dienomis pražygiuojančios kariuomenės buvo apiplėšti Šiauliai(2,4). Kauno apylinkėse kariškiai darė kratas ir vogė kiaules, o spalio 11-25 d. masiškai plėšikavo Panemunės, Garliavos ir Lapių vls.(592,109). Vien rugpjūčio 16-20 d. Kaune iš marodierių buvo atimta 4 audimo staklės, 1 tekinimo staklės, 4 siuvimo mašinos, 203 m audinių, 99 poros batų ir 37 kaliošų, po 300 kg cukraus ir druskos(601,9). NKVD kalėjimų skyriaus viršininko Čečev įsakymu buvę raudonieji diversantai, tapę Kauno kalėjimo tarnautojais, grupėmis po 10-15 žmonių plėšikavo Raudondvario vls., atiminėjo gyvulius ir kt., neva norėdami susigrąžinti buvusį kalėjimo turtą(601,7).

Lietuvos gyventojas negalėjo būti saugus ne tik dėl savo turto, bet ir dėl gyvybės.

Spalio 3 d. Kruonio kunigas Alfonsas Šatas išsigelbėjo nuo NKVD kariuomenės marodierių lik pabėgdamas pro langą(592,147). Spalio 19 d. Garliavos vls. Bajorų k. plėšikaujantys aviatoriai kareiviai nužudė Maurušaičių šeimą: motiną, sūnų ir dukterį(601,55).

Kariuomenė negailėjo netgi "savų". Spalio 9 d. Kauno aps. Lapių vls. kariškiai plėšikai su automobiliu išsivežė ispolkomo sekretoriaus kiaulę ir kito ūkininko karvę(592,109). Lapkričio 7 d. trys girti kariškiai (du iš jų komunistai) nušovė Šiaulių aps. Joniškio vls. Gataučių selsoveto pirmininką A.Kvedarą, o 9 d. Bariūnų k. trys girti karininkai iššaudė vieni kitus(2,55-56).

Apie visuotinį kariškių plėšikavimą ir kitus kriminalinius nusikaltimus, prasidėjusius vos įžengus į Lietuvą, gerai žinojo ir okupacinė karinė valdžia. Liepos mėn. į ką tik įkurtą Trakų aps. NKVD skyrių pasipylė gyventojų skundai, kad kareiviai atiminėja arklius, dviračius ir kitus daiktus(547,2). NKVD Utenos aps. viršininkas pranešė, kad gyventojai labai skundžiasi neteisėtais kariškių, kurie atima arklius, brangius daiktus, gadina baldus, o atimtus daiktus keičia į "samogoną", veiksmais(304,39). Panašūs dalykai dėjosi Alytaus aps.(304,39). Šiaulių aps. NKVD skyriui buvo nuolat pranešama apie rusų kariuomenės siautėjimus: atimami arkliai, užmušamos kiaulės, veržiamasi į namus, reikalaujant "vodkos" ir t.t., bet "milicija" užtikrinti gyventojų saugumą nuo šių nusikaltėlių buvo nepajėgi(2,5). 1945 m. pradžioje Šilutės aps. kariškiai ir dezertyrai marodieriavo, "chuliganiškai elgėsi", užmušė moterį ir išprievartavo nepilnametę, o milicija nieko negalėjo padaryti, nes kariškiai buvo "ginkluoti ir pasirodo grupėmis"(349,17).

Tokiu būdu "didelė dalis karininkų, seržantų ir eilinių beveik visuose daliniuose sistemingai girtuokliauja, plėšia ir žudo gyventojus", - teigė SSRS NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvai gen.I.Tkačenko(129,146), tačiau NKVD 4-oii šaulių divizija 1944 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. sugebėjo sulaikyti tik 561 marodierių(128,158).

Marodieriavimas buvo dėsningas sovietų politrukų nuo 1942 m. skiepijamo "ivan ivanovičiui" zoologinio šovinizmo rezultatas. Išauklėti I.Erenburgo straipsnių ("Už šventąją Rusiją", "Tėveli, užmušk vokietį" ir pan.), piešiančių nepaprastą "hitlerinių budelių" baisumą ir skatinusių patologinį kerštą vokiečių tautai, nužmoginti komunistinės ideologijos, nesiskiriančios nuo plėšikiškos (grab nagrablenoje), sovietų kariai priešo teritorijoje atitinkamai ir elgėsi - kaip laukinės mongolų ordos. "Pasigardžiuodami valgykite, broleliai, vokiečių dvarininkų žąsis ir kiaules! Jūs visiškai šito nusipelnėte", - rašė 16-osios divizijos kontržvalgybininkas E.Jacovskis, kuris, būdamas "juristu", negalėjo nežinoti, kad ir pagal SSRS įstatymus marodieriavimas yra baudžiamas(403,196).

Lietuva formaliai nebuvo laikoma priešo teritorija, tačiau okupantams buvo paranku vaizduoti dalį lietuvių tautos vokiečių agentais, diversantais bei jų talkininkais (Kriegsverbrecheriais). Sovietinė propaganda, "vokiškai lietuviškus nacionalistus" vaizduodama "naciais" ne tik savo krašto, bet ir pasaulio dalies gyventojų akyse, tuo pačiu atrišo rankas represijoms prieš lietuvių tautą. "Su šaknimis išrauti lietuviškai vokiškuosius nacionalistus" troško LSSR NKVD-NKGB komisaras J.Bartašiūnas, jų mirties geidė VKP(b) LKP CK pirmasis sekretorius A.Sniečkus(197,37). Neatsiliko ir jaunoji karta - komjaunimo sekretorius Feliksas Bieliauskas tiesiog biblijiniais žodžiais ("Akis už akį! Dantis už dantį! Kraujas už kraują!") reikalavo mirties "hitlerinei gaujai", taip pat "tautos išdavikams, judošiams kubiliūnams"(271,52), tad rusų kariai galėjo tvarkytis Lietuvoje kaip priešo krašte, kuriame galima elgtis nebijant atpildo.

Marodieriavimas buvo oficialiai įteisintas specialia Maskvos direktyva dėl likusių be šeimininkų dvarų ir ūkių, pagal kurią kariniams daliniams buvo leista užimti namus, ūkius, pastatus, naudotis jų buvusių savininkų, "pabėgusių su vokiečiais", tur-tu(445,165). Naudojimasis buvo suprantamas vienok tik griovimo prasme. Pagal vieno ruso karininko (matyt, per klaidą patekusio į NKVD sistemą) raportą, "po Klaipėdos krašto užėmimo, kariškiai nedelsiant ėmė griauti viską, kas vertinga, motyvuodami tuo, kad vertybės priklauso priešui - vokiečiams. Buvo daužomos parduotuvių vitrinos, išnešamos likusios prekės, laužomos butų durys, barbariškai naikinami brangūs baldai, nuo sofų, krėslų nuplėšiama oda ir aksomas, ir t.t. Išvadoje kažkada gražus Šilutės miestas, vokiečių paliktas be mūšio ir be sugriovimų, dabar atstumiantis, nėra nė vieno tinkamo gyventi buto be remonto, sveikos parduotuvės. Metalo laužo išvežimo pretekstu specialios trofėjinės komandos išveža tinkamas naudoti žemės ūkio mašinas, motorus, vertingus įrengimus iš pramonės įmonių ir t.t."(542,67).

Panašiai buvo elgiamasi ir likusioje Lietuvos dalyje, nors nuo visiško ūkinio krašto suniokojimo Lietuvą kiek apsaugojo palyginti spartus fronto perėjimas ir ypač gyventojų pasilikimas savo gimtinėje, nepaisant visų pavojų. Stengdamiesi apsaugoti savo gyvybę ir turtą žmonės masiškai skundėsi okupantų institucijoms, turėjusioms užtikrinti ir palaikyti viešąją tvarką, nors ne visiems socialiniams sluoksniams tai buvo įmanoma padaryti, o ir besiskundžiančių nuoskaudos dažniausiai likdavo balsu tyruose.

Karinė kasta buvo pakankamai solidari ir suvokianti savo jėgą bei teises. Pagal Kauno įgulos prokuroro nuomonę, nusikaltimą darė ne kareivis, paėmęs be užmokesčio iš parduotuvės 20 kg svogūnų, o pardavėjas savo skundu "kompromitavęs kariuomenę"(542,19). Kauno įgulos viršininkas, informavęs Kauno GO NKGB apie masinį plėšikavimą, siūlė... sustiprinti kovą prieš antisovietinių kalbų autorius(592,409). Nors marodieriauti gali tik karys, marodieriais buvo laikomi ir tie civiliai gyventojai, kurie iš paliktų Prūsijos ūkių atsiveždavo kokį baldą ar įrankį, išsaugodami jį nuo sunaikinimo.

Tik 1945 m. pavasarį, kai dėl marodieriavimo ir žudymų ima grėsti visuotinis rusų armijos pakrikimas, jos generalitetas ima šiek tiek stabdyti įsismarkavusius kareivas, tačiau visi padaryti nusikaltimai suverčiami "banditams", o plėšimai, padegimai, žudymai, prievartavimai propagandoje tampa išlaisvinimu nuo nacizmo. Nors Lietuvoje NKVD-NKGB skyriai marodierių nusikaltimus nustojo fiksuoti jau 1944 m. gruodžio mėn. (kai kur nuo rugsėjo mėn.), dar 1945 m. vasario mėn. agentūriniuose pranešimuose yra minimi prožektorininku plėšikavimai Maišiagalos, Riešės ir kt. aplinkiniuose didžiųjų miestų valsčiuose(370,150). Pavasarį pavieniai dezertyrai ir ginkluotos kareivių grupės marodieriavo Telšių aps., o kovo 23 d. Telšių vls. Ubiškės mstl. išprievartavo dvi merginas(546,32). Vasarą Kaune karinis dalinys, nepaisydamas nieko, kirto mišką miesto vandenvietės zonoje, o 1945-1946 m. žiemą kareiviai pjovė malkoms Botanikos sodo eksponatus, ardė Vytauto parko medinę tvorą(536,12-13,20). 1945 m. rudenį ir žiemą Kaune siautėjo ištisos kareivių kriminalinės gaujos, kurios apiplėšinėjo vėlyvus praeivius, verždavosi į butus(536,15-16).

Nuo 1945 m. jau retas Lietuvos gyventojas išdrįsdavo skųstis okupacinės valdžios pareigūnams: tik po keturių dienų buvo sužinota, kad sausio 14 d. Rykantų k. plėšikavo kareiviai, vadovaujami leitenanto(548,70).

Marodieriavimo bendrininkais daugeliu atveju buvo ir vietos administracija, o kai kurie jos padaliniai (NKVD-NKGB pareigūnai, milicininkai, stribai) vien iš to ir gyveno. 1945 m. pradžioje Alytaus aps. stribų vadas Eustratenko pasirodė besąs dezertyras iš armijos ir užuot "kovojęs prieš banditus, marodieriauja"(548,145).

Be marodieriavimo, ant Lietuvos gyventojų pečių gulė ir oficiali okupacinės kariuomenės bei administracinio aparato išlaikymo našta. Paprastai rekvizicijos turi būti proporcingos vietiniams ištekliams ir skiriamos tik okupuojančios kariuomenės reikalams. Visos jos turi būti apmokamos pinigais arba tam tikrais kvitais, kurie įskaitomi į mokesčių bei rinkliavų, imtų iki okupacijos arba okupantų uždėtų papildomų kontribucijų kraštui, sumą(198,432). Rusų okupacijos sąlygomis tai buvo paversta organizuotu gyventojų apiplėšimu bei vergoviniu išnaudojimu, kuriame aktyviai dalyvavo ir valsčiuose bei apskrityse susikūręs vietos administracijos aparatas, ypač milicija.

Jeigu kariškių marodieriavimą pridengė ir skatino šovinistinė-komunistinė ideologija bei karinė jėga, tai "sovietų valdžios" vagystės buvo pridengtos ir skatinamos sovietinės teisės funkcionavimu. Lietuvos visuomenei, kuri šimtmečius gyveno privatinės nuosavybės gerbimo atmosferoje ir kurios ekonominį gyvenimą užtikrino privatus gamybinis ūkis ir laisvoji prekyba, buvo primesta teisė iš principo neigianti tokią nuosavybę. Nuosavybės turėjimas aprioriškai buvo laikomas nusikaltimu, o jos dydis bei pobūdis sąlygojo tolesnės diskriminacijos laipsnį. Tuo pat metu dviejų savo esme skirtingų teisinių sistemų (faktiškai veikiančios ir naujai diegiamos) susidūrimas sudarė savotišką beteisį vakuumą, kuriame galėjo visapusiškai klestėti jėgą turinčio savivalė.

Gyventojai turėjo atlikti varginančias pastočių, maisto ir pramoninės paskirties žaliavos pristatymo prievoles. Rusų armija, nors ir laimėdama, tuo pat metu ruošė užnugarį-kasė apkasus, statė aerodromus, tiltus ir pan., panaudodama vietos darbo jėgą ir tuo beprasmiškai vargindama gyventojus. 1944 m. pabaigoje tilto per Nemuną prie Tilžės statybai Tauragės aps. administracija karinėms-inžinerinėms dalims į pagalbą sumobilizavo 1500 darbininkų ir 200 pastočių(215,203).

Gruodžio 12-22 d. SSRS Valstybės gynybos komiteto įsakymu okupantų administracija Lietuvoje organizavo "gynybos dekadą", kurios metu tūkstančiai ūkininkų buvo išvaryti į miško paruošų darbus, kad parengtų kurą ir pabėgius pafrontės geležinkeliams(222; 223). Vėliau masiškai kertamas miškas imtas išvežti iš šalies Donecko anglių baseino šachtų atstatymui(556,10).

Maisto ir kitų privalomųjų pristatymų normos buvo parengtos ir paskelbtos tik rugpjūčio pabaigoje, nors iki tol nemaža ūkio gaminių buvo rekvizavo patys kariniai daliniai(405). Pagal šias normas, 1944 m. rugpjūčio-1945 m. sausio mėn. iš 1944-ųjų metų derliaus nuo vieno hektaro III rūšies žemės turėjo būti pristatyta 30-65 kg grūdų, 25-50 kg bulvių (arba kitų daržovių - kopūstų, svogūnų, agurkų, morkų, burokų); taip pat už 1944 m. turėjo būti atlikta pieno ir mėsos pristatymo prievolė: 45-65 kg 3,5 proc. riebumo pieno (atitinkamai pakeičiant sviestu ar kiaušiniais) ir 3 kg gyvo svorio galvijų, kiaulių ar paukščių mėsos (keičiant pienu ar kiaušiniais)(405). Paruošų vykdymą kontroliavo SSRS Paruošų komisariato įgaliotinis LSSR Banys, vietose - apskričių įgaliotiniai, o prievolių surinkimas buvo laikomas "svarbiausiu visų partinių, tarybinių ir paruošos organizacijų ūkiniu-politiniu uždaviniu"(405).

Iki 1944 metų pabaigos iš Lietuvos ūkininkų kaip prievolė buvo atimta 123 tūkst. t grūdų, 63141 mėsos, 1126901 bulvių ir kt.(81,26). 1945 m. šis kiekis dar padidėjo -ūkininkai tais metais buvo priversti pristatyti 120,8 tūkst. t grūdų, 141,3 tūkst. t cukrinių runkelių, bulvių ir daržovių, 24,1 tūkst. t mėsos, 48,6 tūkst. t šieno ir kt.(134,229). Be abejo, dalis šių tonų galėjo būti popierinės, skirtos ataskaitoms Maskvai, bet žinant plėšikavimų apimtis, šie skaičiai tampa artimi tikrovei. Taip pat galima spėti, kad dalis išgrobto ar sunaikinto turto buvo nurašyta vokiečių okupacijos sąskaiton.

Okupantų administracija savavaliavo neduodama rekvizicijos kvitų ir neįskaitydama atiduoto turto į prievoles(31,27). 1944 m. rugpjūčio mėn. Šiaulių aps. daugelis karinių dalinių organizuotai nusiimdavo nuo laukų derlių, nelaukdami sovietų administracijos potvarkio(2,13).

Lietuvos gyventojų namuose ir butuose įsikurdavo štabai, apsigyvendavo kariškiai.

1944 m. Alytaus aps. NKGB skyriaus viršininkas kpt.Ragožin, šešis kambarius apsi-statęs rekvizuotais baldais, apsigyveno name, kurio savininkas gydytojas buvo suimtas, nuteistas, o šeimai įsakyta per 2-3 dienas išsikelti iš Alytaus apskrities(112). Švenčionyse, ištrėmus "banditų" Stosiūnų šeimą, jų namuose apsigyveno rusų armijos kapitonas ir NKVD viršininkas Afanasjev(135,167), Kauno NKGB skyriaus viršininkui V.Voroncov miesto ispolkomas asmeniškai "padovanojo" namą(536,31), ir t.t. Plėšikavimą skatino pati "teisėsauga": net pagal SSRS "įstatymus" konfiskuoti suimtojo turtą buvo galima tik teismo ir OS prie SSRS NKVD sprendimu, tačiau iki

1945 m. balandžio mėn. jis buvo konfiskuojamas ir iš siunčiamų į filtracinius lagerius(654,9). Aprašytas turtas tuoj pat buvo išgrobstomas (tarp jų ir NKGB darbuotojų) laikino naudojimosi pretekstu, žinant, kad po 3 metų nepareikalautas tampa "valstybės nuosavybe"(654,9).

1944 m. okupantai įvykdė pirmąjį visuotinį organizuotą masinį apiplėšimą: remiantis rugpjūčio 27-28 d. komunistų CK plenumo nutarimais ir rugpjūčio 30 d. LSSR aukščiausiojo sovieto "įstatymu" iki 1945 m. sausio 1 d. į valstybinį žemės fondą, t.y. į okupanto nuosavybę buvo pagrobta 540,5 tūkst. ha žemės. Privatinės nuosavybės atėmimas buvo pridengtas kontribucijos skraiste, baudžiant už atskirų asmenų "nusikaltimus", t.y. "bendradarbiavimą" su vokiečiai?, vėliau ir už pasipriešinimą esamai tvarkai. Žemės perėmimui buvo sudarytos krašto, apskričių ir valsčių žemės komisijos, kurios numatydavo paimtiną į valstybinę nuosavybę žemę ir tvarkė jos naudojimą paskirstydamos kitiems(226,22). Greta žemės pagrobimo į valstybinį fondą iki 1945 m. balandžio mėn. buvo paimta 25084 gyvulių bei kito turto(227,ll). Šią akciją, skambiai pavadintą "sovietinės žemės reforma", lydėjo neregėto masto savivalė: privatinės nuosavybės turėjimas tapo pretekstu įvairiausių formų represijoms. Vilkaviškio aps. Pilviškių vls. "valdžia" atimdavo ūkius arba tiesiog perrašydavo juos kitiems(599,66).

1944 m. spalio mėn. okupantų administracija organizavo "savanorišką" lėšų tankų ir lėktuvų statybai rinkimą, iki 1945 m. pavasario surinkdama 18 milijonų rublių(216). Nuo 1944 m. gruodžio 20 d. vykdomas 3-osios karinės paskolos obligacijų pasirašymas davė 13,5 mln. rublių, o 1945 m. gegužės 5 d. išleistos 4-osios karinės paskolos obligacijų pasirašymo visuotinė akcija - 117,5 mln. rublių(215,206-207).

Darbo pobūdis neleidžia giliau paanalizuoti ekonominio apiplėšimo masto ar pateikti bendrus skaičius, tačiau būtina pažymėti, kad Lietuvos gyventojai labai daug nukentėjo ir dėl netiesiogiai naujojo režimo vykdomos ekonominės politikos. Valstybinės maisto produktų ir žaliavų kainos buvo tokios žemos, kad ūkininkas netgi išpardavęs visą savo ūkį vargiai būtų galėjęs sumokėti bent dalį reikalaujamų mokesčių. Kad juos išsimokėtų, lietuvis ūkininkas buvo priverstas pardavinėti savo gaminius rinkoje - turguje, kas sovietų valstybėje (ypač karo metu) buvo laikoma spekuliacija ir baudžiama. 1944 m. liepos mėn., vos susikūrus sovietinei milicijai, Trakų aps. oficialiai iš "spekuliantų" buvo konfiskuota 15 kg cukraus, 400 kg druskos, 3 kibirai, dviratis, tabako, muilo ir kitokios smulkmenos(457,2).

Faktinis apiplėšimas buvo ir rinkos bei valstybinių kainų žirklės. 1945 m. kovo mėn. pabaigos turgaus kainos Kėdainiuose buvo: už mėsos kg -100 rb., sviesto - 250 rb., rugių - 10 rb., kvietinių miltų - 40-45 rb., pieno 11 - 15-20 rb., kiaušinių 10 vnt -60 rb.(600,8). Tuo pat metu Kėdainiuose įsteigtoje specvalgykloje "partiniams-sovie-tiniams darbuotojams" okupantai ir kolaborantai gaudavo pusryčius ir pietus už 8-10 rb. parai(600,8).

Tokiu būdu antroji rusų sovietų karinė okupacija ir nusikalstama okupantų politika, turinti tikslą paversti Lietuvą rusiškosios Sovietų imperijos dalimi, siekianti ekonomiškai apiplėšti ir fiziškai sunaikinti lietuvių tautą, lėmė jos pasipriešinimą. Karinio okupacinio režimo ribų peržengimas vykdant karinius nusikaltimus, sąlygojo ir karinį pasipriešinimą partizanų savigynos forma: priešinimasis mobilizacijai davė partizanų būrių papildymą, persekiojimas politiniais motyvais formavo būrius, o plėšikavimai vertė imtis ginklo, be kurio buvo neįmanoma paprasčiausia viešoji tvarka ir minimalus asmens saugumas.

Įvardindami patriotizmą kaip vieną iš Pasipriešinimą sukėlusių priežasčių, susiduriame su jo apibrėžimo problema. Lietuviškąjį patriotizmą suformavo ilgaamžė etninė tradicija, tautinio idealizmo raida ir modernizacija nepriklausomos Lietuvos valstybės laikais bei jos socialinių padarinių ypatingas pobūdis. Patriotizmas arba tautinis idealizmas būdingas didžiajai žmonijos daliai, nes žmogus moderniosios istorijos laikais dažniausiai tapatina save su "tauta", jo gyvenimą reguliuoja daugiausia nacionalinė valstybė, kurioje jis gimė, ji užtikrina karą ir taiką, prekybą ir susisiekimą, švietimą ir gerovę(293,8). Po Lietuvos valstybės žlugimo atsirado lietuviškojo tautinio idealo atskalūnų ir išdavikų, nuėjusių tarnauti naujiems šeimininkams ir pasirinkusiems užgrobėjų idealus, tačiau didžiosios daugumos piliečių tyli ištikimybė šios krizės metu peraugo į begalinį atsidavimą savo tautai ir aistringą paklusnumą pareigai. "Įsitikinimo asmens saugumu (rusų okupacijos atveju - K.K.) nebuvo, bet mane kratė vien mintis apie pabėgimą į Vokietiją, kur būčiau priverstas ieškoti prieglobsčio ir globos pas senuosius lietuvių tautos priešus", - teigė vienas iš LPS organizatorių M.Mastauskas(361,41).

Patriotizmas yra objektyvios tikrovės būsena ir paremtas ne vien subjektyviomis "prigimtinėmis" charakterio savybėmis. Kartu patriotizmas - tai ir kiekvieno asmens psichologinė-dvasinė būsena atitinkamose istorinėse-visuomeninėse sąlygose, bet ne pastovi (kaip subjektyvistiniame požiūryje), o kintama, pakylanti iki aukščiausio atsidavimo idealui lygio (kraujo aukos) arba užsidaranti nuo visuomenės individualistiniame pasaulėlyje.

Lietuvybės idealas - tai iš esmės tikėjimas, kad visi tie, kurie turi bendrą istoriją ir kultūrą, turi būti savarankiški, susivieniję ir skirtingi savo pripažintoje Tėvynėje. Okupantų siekimas pakeisti lietuvių tautinį idealą ("išrauti su šaknimis vokiškai-lietuvišką buržuazinį nacionalizmą") užgrobėjo idealu, žeidė žmonių nacionalinius jausmus ir skatino pasipriešinimą ideologinėje, kultūrinėje, socialinėje bei politinėje sferose.

Užgrobėjo idealo skerspjūvyje labai ryškiai matyti glaudžiai suaugę ir persipynę iš esmės net trys idealai - internacionalizmas (komunistinis idealas), supranacionalizmas (sovietinis idealas) ir šovinizmas (rusiškasis idealas). Objektyviai (nepolitizuotai) vertinant, būtent šalies komunizacija mažiausiai turėjo įtakos pasipriešinimui, nes lietuviškojo patriotizmo konfliktas su internacionalizmu mezgėsi iš esmės ideologinėje sferoje. Atmetus spekuliatyvinį politinių jėgų skirstymą į dešiniuosius ir kairiuosius, kur pastariesiems priskiriami ne tik socialdemokratai, bet ir visi tautininkai bei nacionalistai, taip pat maceiniškąją filosofinę doktriną, kur liberalizmas parengia dirvą komunizmui, istorinėje tikrovėje matysime kitą vaizdą. Lietuvių visuomenė buvo uždara komunistinėms idėjoms plisti, o visuomeninė nuomonė nepakanti komunistams ir komjaunuoliams.

Oficialių sovietmečio leidinių duomenimis, 1945 m. sausio 1 d. SSKP(b) LPK(b) padalinį sudarė 3536 komunistai, iš kurių 685 kandidatai(635,67). Tačiau Lietuvoje per pusę metų iš šio skaičiaus kandidatais buvo priimta tik 56 žmonės(635,67). Per 1945 metus Lietuvoje kandidatais buvo priimti dar 1194 žmonės, tačiau partijos narių skaičius išaugo vos ne dvigubai ir 1946 m. sausio 1 d. sudarė 8060 (iš jų 2304 kandidatai)(635,67,73). Todėl net be tautinės komunistų sudėties analizės aiškiai matyti, kad komunistų partija buvo importuotas iš svetur dalykas ir svetimkūnis visuomenėje. Nepaisant nuolat pabrėžiamo LKP(b) vaidmens ir net kai kuriems istorikams vadinant komunistus vienintele politine jėga Lietuvoje, iš tikro tai tik kolaborantų grupuotė, neturinti jokios realios politinės galios ir jos įgyvendinimo galimybių. Pastarąją turėjo tik Sovietų Sąjungos imperijos komunistų partija, savo interesų realizavimo atveju prisidengianti "nacionaliniu" teritoriniu padaliniu.

Kolaborantų politinei iniciatyvai nebuvo vietos: pagal 1946 m. pradžios "rinkimus" lietuvių tautos nacionalinius interesus SSRS AS turėjo "ginti" J.Stalinas, M.Suslovas, I.Molotovas, Kaganovičius, I.Bartašiūnas, iš vietinių pasturlakų A.Sniečkus, M.Gedvilas, M.Šumauskas, J.Žiugžda, J.Venclova, J.Paleckis, bet vietinių kolaborantų "iškeliami" kiti "kandidatai" NKVD-NKGB centre buvo perkošiami ir atmetami kaip "nepatikimi"(650,133).

Beveik pusę komunistų sudarė jėgos struktūrų - NKVD-NKGB, prokuratūros, kariuomenės atstovai. 1945 m. pradžioje Kėdainių aps. iš 40 komunistų ir 10 kandidatų 21 dirbo NKVD-NKGB skyriuje, prokuratūroje ir kariniame poste(600,9). Kita dalis buvo šios sistemos slaptaisiais informatoriais bei agentais.

Stipresnį patriotizmą skatino sovietizacija, paneigusi nepriklausomos nacionalinės valstybės egzistavimą ir jos teikiamas socialines politines garantijas. Pasak sovietologo V.Mačiuikos(644), Lietuvos sovietizacijos procesas antrosios rusų okupacijos pradžioje susidėjo iš kelių dalių. Pirmiausiai okupantai turėjo sunaikinti vietinį Pasipriešinimą bei įdiegti administracinę kontrolę, toliau sekė ekonominė sovietizacija - ekonominių sąlygų įvertinimas, agrarinio ūkio socializacija, industrinė rekonstrukcija ir ekspansija bei privačių įmonių nacionalizacija, o viską vainikavo masių politinės indoktrinacijos kampanija bei jų politinė kontrolė.

Perėmusi okupuotos visuomenės organizavimo ir jos gyvenimo reguliavimo funkcijas totalitarinė Sovietų Sąjungos valstybė kišosi į bet kurią visuomeninio gyvenimo sritį. Totalitarizmas savo veiksmais demokratijos, sąžinės, spaudos ir žodžio laisvės, visuomeninės gerovės atžvilgiu tiesiogiai stiprino jau ne atskirų asmenų ar partinių grupių, o ištisų visuomenės grupių bei sluoksnių politines patriotines nuotaikas. Okupuoto krašto ūkinis gyvenimas buvo paremtas vadinamąja fondine sistema, turėjusia sąlygoti lygiavinį perpaskirstymą, tačiau riboti fondai, dar grobstomi ir perpardavinėjami spekuliantų, smukdė bendrą pragyvenimo lygį ir kėlė nepasitenkini-mą(691,45).

Tuo pat metu sovietų okupacinė valdžia siūlė tam tikras socialines politines garantijas daliai visuomenės: prie sovietų valdžios sėkmingai gyveno tie asmenys, kuriems nukrisdavo trupinių nuo grobiamo nacionalinio turto arba patys sugebėdavo jį pasiimti iš "buožių", gaudavo nacionalizuotus butus, pelningas tarnybas (palyginus su privataus ūkio vedimo rizika). Net nemokamas mokslas ir medicinos pagalba buvo laikoma sovietizacijos išdava.

Šiuo atveju pasipriešinimo nuotaikas skatino sąmoningas patriotinis išprusimas, gautas nepriklausomos Lietuvos egzistavimo periodu ir leidžiantis atskirti "danajų dovanas". 1945 m. kovo mėn. buvo suimtas Čiobiškiu prieglaudos auklėtinis ir partizanų būrio vado Česlovo Tveragos-Vilko asmeninis ryšininkas 14-metis Vytautas Granickas. Į saugumiečių nuostabą, kodėl jis - toks jaunas ir iš "nesvetimos socialinės aplinkos" susidėjo su partizanais, vaikinas nurodė mokytojų auklėjimą(460,143).

Ir galiausiai rusiškasis šovinizmas nulėmė rusų ir lietuvių tarpnacionalinį konfliktą visose visuomeninio gyvenimo sferose pradedant politiniu ir baigiant kultūriniu. Rusai jautėsi pilnateisiais šeimininkais, bet koks lietuviškumas buvo vertinamas kaip nacionalizmas. Nacionalinė priespauda buvo dar stipresnė, nes ją vykdė vietos kolaborantai, norėję atrodyti dar didesniais rusais už pačius rusus. NKGB komisaras A.Guzevičius susirašinėjo su LKP(b) sekretoriumi A.Sniečkumi rusiškai, o plojimai Kauno krepšinio komandai per rungtynes buvo vadinami lietuvių "šovinizmu"^ 93,31). Įstaigose buvo galima susišnekėti tik rusiškai ir net stribai keikėsi "žodinga" rusų kalba.

Stalininio rusiškojo imperializmo nuolat gilinama krizė aštrino ir stiprino lietuvių tautos patriotinius jausmus. Patriotizmas šiuo atveju objektyvus, nes jo stiprėjimas skatina pasipriešinimą (ir atvirkščiai): jis suteikė pasipriešinimo veiksmams prasmę ir turinį, motyvavo priešinimosi naujajam okupantui būtinybę. Karinę kovos formą sąlygojo pasipriešinimo Rusijos imperijai tradicija, pradedant nuo sukilimų bei knygnešių gadynės ir baigiant 1918-1919 m. savanorių kovomis. Nepriklausomos valstybės egzistavimo metu sukurta nacionalinės gynybos sistema (kariuomenė, šauliai, policija) su atitinkamu patriotiniu visuomenės ugdymu bei motyvacija, sustiprinta antinacinės rezistencijos puoselėtu patriotizmu, darė ginkluotą kovą neišvengiamą.

Lietuvių ir rusų konfliktas nebuvo Sovietų Sąjungos vidaus reikalu, todėl pasipriešinimą nulėmė ir to meto tarptautinė padėtis. Beprasmiška gvildenti tarptautinės paramos tikimybės problemą žvelgiant iš šiandienos, bet ir istoriškai nepakanka tarptautinį veiksnį subjektyvizuoti vien "vakarų intervencijos ar paramos viltimi". Lietuvos nepriklausomybės atgavimas (nežiūrint į įvykdymo būdą) yra faktas. Tikėjimas Lietuvos nepriklausomybe ir užsienio parama bei laisvės kovos būtinybe tokiu būdu iš idealizmo yra virtęs realybe, o netikėjimas laisvės atgavimu ir jos neigimas pasirenkant kolaboracijos kelią - iš pragmatinės tikrovės skaudžia klaida.

Tarptautinės padėties įtaka pasipriešinimo kilimui nebuvo vienareikšmė. Viena, ji sudarė objektyvias sąlygas: nepaisant okupacijos, Lietuva ir jos gyventojai niekur neišnyko ir toliau egzistavo kaip juridinis subjektas, nors ir suvaržytu suverenitetu. Daugelis pasaulio valstybių laikėsi Baltijos valstybių prievartinio užgrobimo nepripažinimo politikos, ir jei "pasaulis" tikėjo laisvės galimybe, tai lietuviai negalėjo netikėti. Pasaulyje išryškėjo bipoliariškumas, jėga (amerikiečiai-anglai), į kurią buvo galima orientuotis, ir reali karinio konflikto tarp Vakarų, besistengiančių sulaikyti bolševizmo plitimą, ir Sovietų Sąjungos, eksportuojančios komunizmą į Europą, išvakarių atmosfera.

Lietuvos aneksija, nepaisant sovietinės diplomatinių pastangų, 1944-1946 m. nebuvo pripažinta ir SSRS neturėjo garantijų ilgalaikiam šios teritorijos valdymui. Atliktoji tarptautinės padėties analizė rodo, kad Vakarų valstybės darė nuolaidų ir Lietuvos sąskaita, tačiau, Didžiosios Vokietijos nugalėtojai taip ir nesugebėjo išspręsti galutinės inkorporacijos problemos. Bandymai tai atlikti apgaulingais demokratiniais metodais kėlė gyventojų, turėjusių 1940 m. liaudies seimo patirtį, pasipriešinimą. Vienintelis būdas išlaikyti teritoriją buvo jėga, tačiau jos naudojimas gimdė šimtus motyvų priešintis.

Užsienio politikos sumetimai neleido Sovietų Sąjungos valdžiai imtis "griežtų priemonių priešiško elemento likvidavimui" (masinių trėmimų), nors Mažojoje Lietuvoje visi vyrai nuo 17 iki 45 metų buvo internuoti konclageriuose kaip karo belaisviai, o Vilniuje pasirengęs laukė tautų deportacijų specialistas - gen.P.Vetrov. Tebevykstant karui, okupantai negalėjo panaudoti gausesnių karinių pajėgų užgrobtos teritorijos šukavimui bei valymui, o jam pasibaigus priešakinis Sovietų Sąjungos karinis forpostas liko Vidurio Europoje. Pokarinė ūkinė suirutė bei išsiplėtęs demobilizuotų kariškių banditizmas paraližavo vietos administracijos struktūrų Sovietų Sąjungoje veiklą, ir okupantai 1944 m. antroje-1946 m. pirmoje pusėje techniškai dar negalėjo ir buvo nepajėgūs imtis masinių lietuvių trėmimų ir deportacijų į koncentracijos stovyklas, atvirai kolonizuoti užgrobtąjį kraštą bei sunaikinti jo senuosius gyventojus.

Galiausiai negalime nepastebėti ir ištisos istorinių atsitiktinumų virtinės - nors Antrojo pasaulinio karo rezultatas buvo nulemtas, geopolitinės padėties pokyčiai rodo ir kitokių jėgų išsidėstymo tarptautinėje arenoje tikimybių (atentato prieš A.Hitlerį sėkmė, V.Čerčilio partijos pergalė britų parlamento rinkimuose, F.D.Ruzvelto ankstyvesnė ar vėlyvesnė mirtis, masinė vokiečių kapituliacija Vakaruose, sovietų invazija į Švediją ir pan.).

Kita vertus, tarptautinė padėtis buvo subjektyviai vertinama pačių Lietuvos gyventojų: pasipriešinimo veiksniu buvo ne tik faktinis jėgų išsidėstymas tarptautinėje arenoje, bet ir viso to atspindys lietuvių visuomenėje. Neteisinga būtų tvirtinti, kad vien lietuviai labai tikėjo Atlanto charta ar JTO deklaracija - jomis tikėjo visas tuometinis pasaulis ir laukė jų principų realizavimo. Ateities įvykių numatymas (prognozė), remiantis jėgų išsidėstymu tarptautinėje arenoje, ir viltis yra skirtingi dalykai. Viltis leido lietuviui tikėti, kad Lietuvos laisvė kada nors bus tikrai iškovota, tačiau palanki tarptautinė padėtis buvo viena iš šios vilties įgyvendinimo sąlygų. Tarptautinių įvykių rutuliojimosi prognozė drąsino, leido tikėtis geidžiamo rezultato artimiausiu metu ir siūlė pasipriešinimo formą.

Lietuva, kaip ir kiti pafrontės kraštai, ilgam atsidūrė informaciniame vakuume. Radijo aparatai buvo surinkti, o jų turėjimas buvo laikomas sunkiu nusikaltimu okupacinei tvarkai. Net sovietinę spaudą buvo galima gauti tik didesniuose miestuose, o provincijos miestelius ji pasiekdavo visiškai pasenusi. Tokiomis sąlygomis, nesant legalių informacijos gavimo būdų, visuomenė dėsningai mito gandais ir sureikšmindavo ar išpūsdavo vienus ar kitus įvykius. Tačiau dauguma prognozių buvo paremtos ne apgaulingais išvedžiojimais, o informacija, gauta iš užsienio radijo stočių žinių transliacijų, sovietinės spaudos bei istorinės patirties analizės.

1944-1945 m. realiai buvo prognozuojama: 1) vokiečių kariuomenės išsilaikymas ir sugrįžimas; 2) vokiečių ir angloamerikiečių sugrįžimas po separatinės taikos; 3) rusų kariuomenės atitraukimas pagal Atlanto chartą; 4) rusų kariuomenės atitraukimas pagal Taikos konferencijos sprendimą; 5) anglų ir amerikiečių karinis konfliktas su sovietais.

Šios prognozės buvo ne be pagrindo. 1944 m. vasarą ir rudenį vokiečiai desperatiškai mėgino sustabdyti rusų slinkimą, o jų propaganda teigė mintį, kad atsitraukimas tėra laikinas - kariuomenė traukiama "Europos tvirtovei" ginti, po to bus smogta atgal, ir "rusai vėl bus už Dvinsko"(6,54). Vėliau, iki 1945 m. pradžios, A.Hitlerio išsigelbėjimas rėmėsi "naujojo ginklo" galia, bet vokiečiai nesuspėjo įgyvendinti atominės bombos idėjos. Separatinių taikos susitarimų tarp vokiečių ir anglų-amerikiečių galimybė irgi buvo reali (ČŽV šefo Daleso derybos Šveicarijoje, nepavykęs kariškių perversmas prieš Hitlerį). Iki pat Normandijos operacijos pradžios nebuvo aišku, kur išsikels sąjungininkai Vakaruose, o jiems išsikėlus, kaip vyks karo veiksmai ir kur susitiks sąjungininkų kariuomenės; ar jų susitikimo metu nekils ginkluotas susidūrimas. Galiausiai ar antikomunistinis Vakarų pasaulis galėjo taip lengvai priimti tą faktą, kad laisvai ristųsi "nedoro komunizmo" banga?

Po Vokietijos kapituliacijos pasaulinė įtampa yra objektyvi tiek, kiek ir sovietų ekspancija bei amerikiečių siekimas dominuoti pasaulyje, neišvengiamai kažkada turėję privesti šias dvi jėgas prie karinio konflikto. Antrasis pasaulinis karas kariaujančioms pusėms baigėsi Japonijos kapituliacija 1945 m. liepos mėn., o jau rudenį Pentagonas parengė karines direktyvas atominio karo su SSRS atveju (rugsėjo 18 d., spalio 9 d.)(92,56). 1945 m. gruodžio 14 d. direktyva jau buvo numatyti konkretūs strateginio bombardavimo objektai bei išankstiniai rusų šaukiamųjų nuostoliai(92,56-57).

Fronto judėjimas per Lietuvos teritoriją, tuo pačiu ir tarptautinės padėties nestabilumas (Lietuvos ir jos gyventojų atžvilgiu) lėmė lietuvių visuomenės politinės orientacijos pokyčius. Jeigu vokiečių okupuotoje teritorijoje iki 1944 m. spalio pradžios, nežiūrint angloamerikietiškos orientacijos, buvo dar stipriai vertinamas vokiškasis veiksnys (paramos pasipriešinimui atžvilgiu), tai jau rusų okupuotoje Lietuvos dalyje ypatingai sustiprėja orientacija į anglus ir amerikiečius, nors tikėjimas vokiečių sugrįžimo galimybe iki galo neišnyko. Paradoksalu, bet dar buvo tikima ir P.Plechavičiaus (tiksliau TAR) rinktine. Rugsėjo mėn. laikinai sustojus frontui, Pietų Lietuvoje pafrontės zonoje buvo prognozuojamas tik trumpalaikis, kelių savaičių bolševikų užsibuvimas ir vokiečių ar anglų-amerikiečių sugrįžimas(594,327).

Politinė orientacija vėlgi buvo objektyvi, nes okupacijos trumpalaikiškumu buvo tikima be jokios išankstinės agitacijos. 1945 m. sausio mėn. Eržvilko vls. šnipų užfiksuotoje "antisovietinėje kalboje", buvo teigiama, kad rusų kariuomenė atėjo tik laikinai, jai sekasi tik todėl, kad Amerika remia ginklais, technika ir produktais, bet tai ilgai nesitęs, nes Amerikai nenaudinga, kad Lietuvoje būtų sovietai; ateis tokia diena, kai rusai pasitrauks ir ateis amerikiečiai(479,92).

Lietuvos visuomenė tarptautinę padėtį vertino palyginti vieningai, neskaitant tam tikrų niuansų, kuriuos diktavo išsilavinimas, užimama socialinė padėtis ar informuotumo lygis. Pastaruoju atveju didelė informacijos dalis buvo pateikiama per rezistencinius kanalus - spaudą, agitaciją. Tarptautinės padėties suvokimas pasipriešinimo organizatorių interpretacijoje tapdavo rimta priežastimi įsijungti į pasipriešinimo veiklą.

Šią savotišką padėtį yra apibūdinęs Jonas Vokietaitis: paaiškėjus, kad vokiečiai, užangažavę prieš sovietus didelę dalį lietuvių, nesuteiks jokių galimybių ginti Nepriklausomybės idėją ir savo žemę, kilo didžiulė panika ir nusivylimas. Viso to akivaizdoje slaptoji spauda ragino tuos, kam negresia pavojus, iš savo žemės nepasitraukti ir laukti įvykių pasikeitimo frontuose bei Vokietijos žlugimo. Kad lietuviai vieni negalės atkurti Nepriklausomos Lietuvos ir sudaryti jėgos ginklu pasipriešinti sovietams, buvo aišku kiekvienam sveikai galvojančiam, todėl visos slaptos spaudos pagrindu tapo viltis į Vakarų valstybes - Angliją ir Ameriką(642,24).

1944 m. birželio mėn. VLIKas nurodė lietuvių tautai, kad jos teisėta valstybė ir toliau egzistuoja, nors dėl karo ir neturi galimybės naudotis visapusišku suverenitetu; jeigu Sovietų Sąjunga po pergalės prieš Vokietiją iš naujo bandys įvesti savo tvarką, tai lietuvių tauta privalo laikyti sovietų valdžią neteisėta ir prieš jos vykdomas priemones pasyviai priešintis(571,188).

Spalio mėn. partizanų organizatorius S.Misiūnas-Žaliasis Velnias prognozavo, kad tarp SSRS ir Vakarų sąjungininkų greitai prasidės nesutarimai, kurie sudarys galimybę vokiečiams vėl pereiti į kontrpuolimą ir rusams traukiantis iš Lietuvos vėl susidarys galimybė organizuotai sukilti(460,17). Gruodžio 30 d. DKR vadas sveikino kovotojus su Naujaisiais Metais, "tikint pergale 1945 metais", kuriais sėkmingai baigsis "Didžioji Kova už Tėvynės Laisvę ir Garbę" ir vėl plėvesuos trispalvė, "skelbdama pasauliui, kad lietuvių tauta vergauti nemoka ir nenori"(461,10).

1945 m. vasario 2 d. vienas geriausiai informuotų apie padėtį pasaulyje lietuvių -A.Valiukėnas prognozavo, kad Vokietija greit bus sutriuškinta ir nugalėtojais liks dvi karinės jėgos - Anglija ir JAV iš vienos pusės ir SSRS iš kitos; kiekviena iš šių jėgų Europoje sieks hegemonijos, todėl tarp jų prieštaravimai ir ginkluota kova neišvengiami; ypač Anglija nenorės sovietų įtakos ir pasaulinės revoliucijos(379,130). Dėl šių priežasčių lietuviams reikėjo dar laukti kovos ir tuos prieštaravimus išnaudoti, sukilti prieš sovietus, iškovoti savarankiškumą remiantis JAV ir Anglijos parama, nes vien savomis jėgomis SSRS nenugalėsi; dėl to rezistentams reikės parodyti Anglijai ir JAV savo priešiškumą sovietams, veiksmais pareikšti, kad 1940 m. lietuvių tauta ir jos gyvenama teritorija prievarta buvo prijungta prie Sovietų Sąjungos, kad 1940 m. rinkimai buvo prievartiniai, apgaulingi ir lietuviai netroško sovietų valdžios bei įrodyti nepriklausomos valstybės troškimą; šiuos momentus turi matyti angloa-merikiečiai, kurie privers Sovietų Sąjungą nesikišti į lietuvių gyvenimą(379,130).

Analogiškai spėjo ir rezistentų vadai: 5 LLA apylinkės vadas mjr.M.Keistenis-Serbentas 1945 m. vasario pradžioje teigė, kad vokiečiai neišvengiamai pralaimės, bet esami ryšiai su anglais ir amerikiečiais per Švediją leidžia tikėtis nepriklausomybės atkūrimo(460,63).

Tarptautinės padėties vertinimas, įžvelgiant joje konfliktinių santykių užuomazgą bei aštrėjimą, lėmė visuotinio permainų laukimo būseną, bet ne abstraktaus atstatymo galimybėje (antinacinė rezistencija), o dėl konkretaus naujojo karo. Tai sąlygojo dvejopą pasipriešinimą: nesmurtinį pogrindinį ir karinį partizaninį su bendra tausojančia tautos gyvąsias jėgas iki lemiamo momento doktrina. Tolesnė Pasipriešinimo raida dėl to priklausė ne tik nuo tarptautinės padėties pokyčių ir okupacinio režimo politikos, bet ir nuo žmonių, orientavusių tautą viena ar kita pasipriešinimo kryptimi, skatinusių lietuvius laikytis kaip ginkluota jėga ir numatančių dieną X savarankiškai iškovoti laisvę aktyviais kariniais ar politiniais veiksmais.

Karinės-organizacinės veiklos rengiantis priešintis antrajai rusų invazijai 1944 m. vasarą analizė leidžia neginčijamai teigti, kad jau tada laisvės kova, palyginus su antinaciniu pasipriešinimu, tapo kur kas visuotinesnė, stipresnė ir net organizuotesnė. Vokiečių okupacijos metais veikė keletas krašto ir keliolika apskrities lygio pogrindinių organizacijų. Kai kurioms iš jų buvo atstovaujama politinio vadovavimo centre - VLIKe. Nepaisant to, kad pakriko daugumos organizacijų vadovaujantys centrai ir trūkinėjo senieji ryšiai, rezistentų vis daugėjo, jie ėmėsi ginklo, atsirado nauji padaliniai ir grupės, organizacijos vienijosi ir LLA pavyko sutelkti savo rankose politinį ir karinį vadovavimą. Veikė LGK, perėmęs VLIKo įgaliojimus, LLA karinis štabas, Lietuva padalijama į 5 partizanų apygardas, kuriose veikė partizanų junginiai, o Šiaulių apygarda idealiai suorganizuojama. Nuolat vyko derybos ir pasitarimai su kitomis pogrindžio grupėmis ir dažniausiai jos prisijungdavo prie LLA kaip vieningo Pasipriešinimo organizacijos. Jeigu 1940 m. birželio ultimatumą pasitiko nuolanki tyla, tai 1944 m. liepos mėn. Sovietų Sąjungos veiksmus VLIKas jau birželio mėn. įvertino kaip agresyvius, pažeidžiančius tarptautinę teisę(571,188). Jei 1940 m. valstybinės jėgos struktūros nepaleido net simbolinio šūvio į priešą, tai 1944 m. vasarą agresorius buvo nuolat stabdomas, tegu ir simboliniais Lietuvių pulkų, saugūnų bei partizanų veiksmais, liudijančiais, kad šalis nėra paprastai užimama, o užkariaujama.

Pasirengimo priešintis agresijai ir kovos su ja faktų visiškai pakanka įrodyti, kad vienu iš svarbiausių pasipriešinimo kilimo veiksnių yra karinė-politinė Pasipriešinimo organizacija, žmonės, tikslingai organizavę lietuvių karines pajėgas-partizanus bei pogrindį ir rengę sukilimą Lietuvos išlaisvinimui atėjus tinkamam metui. Organizacinis veiksnys yra objektyvus, nes Pasipriešinimo organizacija, būdama tautiniovalstybinio suvereniteto konkreti išraiška, verčia ir skatina visą visuomenę priešintis. Tik išnykus organizacijai jai priklausęs asmuo vėl gali veikti individualiai ir spontaniškai.

Kadangi iki šiol organizacinis veiksnys nebuvo, per daug pripažįstamas ir istorinėje literatūroje egzistuoja Pasipriešinimo kaip sąjūdžio ir kaip organizacijos tęstinumo problema, būtina plačiau aptarti šio klausimo aspektus. Dažniausiai spontaniškumas ir gaivališkumas suvokiamas kaip savanoriškas, niekieno nemobilizuotas, stichinis pasipriešinimas, išprovokuotas taikioje lietuvių žemdirbių tautoje žiauraus bolševikų teroro, priešpastatant komunistinės propagandos kurtam specialiųjų užsienio tarnybų sukurstyto nacpogrindžio įvaizdžiui. Tačiau Pasipriešinimo teorijoje savanoriškumas yra pagrindinis šio reiškinio apibrėžimo kriterijus: visa svetimųjų jėgų organizuojama ir nukreipiama nesavarankiška veikla nėra lietuvių tautos laisvės kova.

K.Girnius laikėsi nuomonės, kad partizanų pasipriešinimas kilo gaivališkai įvairiose Lietuvos vietovėse ir jį daugiau ar mažiau sukėlė anksčiau nurodytos priežastys, ypač okupantų teroras. Girnius neigė ne tik sovietinius propagandistus, bet ir kai kuriuos išeivijos autorius, skyrusius didesnį vaidmenį organizuotam pasipriešinimui, parengtam iš anksto ir iš aukščiau(48,201). Istoriko pozicija visiškai suprantama, jeigu palyginsime su vyravusia tuo metu (ir dabar) idealistine problemos samprata, kurioje rezistentas, paėmęs ginklą, jau be garbės jo nenuleidžia. K.Girniaus teigimu, LLA kaip organizuotas vienetas nebuvo labai reikšmingas veiksnys partizanų kovose, nesukėlė ginkluoto pasipriešinimo, bet jos nariai į jį įsiliejo, dažnai perimdami vadovaujančias pareigas ir partizanų sąjūdžio organizacinėje veikloje yra daugiau atskirų LLA narių, o ne pačios organizacijos nuopelnas(48,203,213).

Siekdamas įrodyti taip traktuojamą spontaniškumą, K.Girnius pabrėžė skirtumą tarp LLA kaip organizacijos su nubrėžta struktūra ir senais vadais ir tarp LLA kaip aibės žmonių, laikančių save LLA nariais, be to, manė reikšmingais skirtumus tarp priklausiusių vokiečių okupacijos metais ir įstojusių naujai, nuo LLA atskiria Vanagus(48,202). Kitaip tariant, organizacijos papildymas naujais nariais ir dėl pasikeitusių kovos aplinkybių bei būdų laikoma ir organizacijos, kaip struktūros, pasikeitimu!

Bet kas gi yra tada Pasipriešinimo organizacija? Pirmiausiai ji neprivalo būti aiškiai nubrėžta struktūra, nes tai nėra taikos metu veikianti ir matoma statiška organizacija, bet slapta, be griežtų rėmų, judri, labili, leidžianti vesti slaptą, nesusekamą kovą. Tai nėra politinė partija ar kariuomenės dalinys, kur aiški vadų hierarchija ir centralizacija. Pogrindžio ir ypač partizanų sąjūdis, nors ir daug ką perima iš kariuomenės organizacinės struktūros, vienok nelegalios kovos ypatybės nedraudžia jos nesilaikyti ar ją keisti priklausomai nuo aplinkybių.

Jeigu pasidomėsime pačių Pasipriešinimo kovotojų nuomone, tai jų atsiminimuose labai aiškiai matyti, kad realios kovos sąlygomis nebuvo per daug dėmesio skiriama formaliam struktūrizavimui. Jų atsiminimuose partizanai vaikšto iš miško į mišką, slepiasi, dienoja, vykdo operaciją, kaunasi su priešu, išbėga iš po apšaudymo ir t.t., bet visuomet jaučiamas žodžiais nenusakomas priklausymo kovos organizacijai fonas. Ir neturi reikšmės, kad kovotojas nežino jos struktūros, nepažįsta daugiau kaip tik savo vadą: konspiracija buvo neatsiejamas šios kovos elementas. "Stengiausi kuo mažiau žinoti", - teigia dauguma ryšininkų bei partizanų, nes smalsumas automatiškai galėjo sukelti įtarimus, o suėmimo atveju - pavojingas daugeliui žmonių. Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas B.Trakimas-Genelis teigė vieną iš pagrindinių nelegalaus darbo principų - "kuo mažiau žinosi, tuo mažiau išduosi." Svarbus jo paliudijimas, kad net pats apygardos vadas J.Misiūnas-Žaliasis Velnias nesistengdavo aiškintis ir sužinoti, kas vykdo jo įsakymą ir kaip - svarbu buvo tik rezultatas.

Visa tai ir sudaro pagrindinį sunkumą, nusakant partizanų organizaciją: istorikui tenka padaryti tai, ko nepadarė net NKGB. Šiuo atveju sukuriamas tam tikras istorinės tikrovės modelis - organizacija tam tikru laiko momentu, kuri tikrovėje greitai kito, bet išliekant esminiams ją apibrėžiantiems požymiams, manoma, kad tai yra ta pati organizacija. Kitaip sakant, jeigu LLA naujokai prisiekia ta pačia priesaika, vadinasi tuo pačiu vardu, bet kovos eigoje formuluoja naują taktiką, tobulina ir keičia organizacinę struktūrą, tai vis dėlto yra ta pati LLA organizacija, nes formalaus jos iširimo ir paleidimo nebuvo. "Dėl rusų okupacijos LLA daliniai nepairo. Buvo pasitraukta į pogrindį ir nutarta vesti kovą su okupantais toliau", -rašoma Eržvilko vls. partizanų istorijoje(458). Perėjimo į konspiruotą pogrindį prasme suvokė savo "dingimą" kęstutėnai. Be to, jau 1944 m. liepos mėn. prasidėjo LLA virtimas bendratautine pasipriešinimo organizacija, absorbuojant ir kitas organizuotas grupes ar jų padalinius bei narius.

Šia prasme reikia skirti organizuotą pasipriešinimą nuo bendrosios Pasipriešinimo organizacijos. Centralizuota visuotinė organizacija buvo idealas, kurio organizacinėje raidoje siekė decentralizuotai veikusios kovos grupės bei vienetai. Organizuotas pasipriešinimas ir prasideda vos tik sukuriama pogrindžio grupė ar susitelkia partizanų būrys, numatantis savo veiklos programą.

Organizuotumą nuo gaivališkumo skyrė net okupantai, vienus partizanų būrius įvardindami "susiorganizavusiais", o kitus "suorganizuotais". Nors tai subjektyvu ir šiek tiek perdėta, bet krenta į akis sinchroniškumas - beveik vienu metu - 1944 m. rudenį okupantai nuo žemiausių iki aukščiausių grandžių, nuo SMERŠ iki NKVD realiai pajuto, kad nukariautos tautos pasipriešinime susidūrė su organizuota jėga. Pats iš savęs, be organizacinės tradicijos, ryšių ir vienybės idėjos, be organizacijos pradmenų Pasipriešinimas per porą mėnesių negalėjo iš gaivališkos stichijos pavirsti organizuota ir kryptinga laisvės kova.

Organizacijos, kaip vieno iš pasipriešinimo kilimo veiksnio antrosios rusų okupacijos metu, įvardijimas yra paremtas principiniu organizuoto pasipriešinimo apibrėžimu, atitinkančiu tai, kas vyksta Lietuvoje 1944 m. vasarą. Šį teiginį paremia logika: jeigu 1944 m. rugpjūčio mėn. pusėje Lietuvos teritorijos (Vakaruose) veikė organizacija - LLA partizanai, pogrindis ir net kariniai daliniai kovai su bolševizmu, o kitoje dalyje (Rytuose) kilo gaivališkas, spontaniškas pasipriešinimas - tai ar visoje Lietuvoje "kas nors pasipriešinimą organizavo", ar ne?

Ne mažiau svarbi principinė nuostata yra slaptos organizacijos samprata, kurioje organizacija žūva tik tuomet, kuomet jos nariai žūsta, yra suimami, išvyksta iš šalies ar nebetęsia kovos. Jeigu kariuomenės dalinys po jo sutriuškinimo, žuvus vadui ir išsisklaidžius kareiviams nustoja egzistavęs, tai to negalime pasakyti apie slaptai veikiančią pogrindinę grupę ar partizanų būrį. Jie likviduojami tik tuomet, kai belieka vienas ar keli nariai, nebepajėgiantys pritraukti naujų narių ir veikti kaip organizuotas vienetas. Ryšio trūkiai ir sumezgimas, ilgi tylos periodai po trumpalaikės akcijos ir pan. - visa tai slaptos organizacijos kasdienybė.

Iš paplitusių klaidingų stereotipų paminėtina, kad daugelis istorikų įsivaizduoja centrinę Pasipriešinimo organizacijos vadovybę kaip kažką idealaus ir nenori pripažinti tikrovėje kovojusių asmenų vaidmens. Karinė pogrindinė organizacijos vadovybė negalėjo būti demokratišku politiniu komitetu (VLIKo stereotipas), kuris kaip kovoti sprendžia balsų dauguma. Tai vieno vado valdoma organizacija, kuris prisiima sau visą atsakomybę už padarytus sprendimus (tai sunku pripažinti demokratinių stereotipų kupinam žmogui). Tie, kas tai pripažįsta, vėlgi idealistiškai įsivaizduoja šį vadą (generolo stereotipas), nesuvokdami, kad bekompromisinė kova ir karas kaip tik iki galo atskleidžia ir išryškina atskirų žmonių sugebėjimus. Vakar dar buvęs "kaimo berneliai", kovodami virsta būrių vadais, leitenantai tampa generolais - kai tikrieji karo ir politikos "profesionalai" tuo melu dirba juodadarbiais svetimose šalyse ar laidojami be kovos Sibiro ledynuose.

Vyriausiajam LLA vadui K.Veverskiui-Seniui užteko iš esmės tik žinoti kur veikia partizanai LLA vardu, sukurti ryšių su apygardų vadovybe sistemą, užtikrinančią bendrųjų strateginių uždavinių bei įsakymų perdavimą. Tolesnis vadovavimas priklausė nuo apygardų vadovybių sugebėjimų užmegzti ryšius ir vadovauti rinktinėms, šių - su kuopų ir t.t. Hierarchinių organizacinės struktūros grandžių tarpusavio susikabinimas lėmė ir pačios organizacijos stiprumą, o jų išplitimas visuotinį pobūdį.

A.Ramanauskas rašė, kad tiek pati Lietuvos laisvės laisvės kova, tiek aukštesnioji partizanų vadovybė buvo ne kieno nors primesta: ji pradėta organizuoti ne iš viršaus, o iš apačios - iš tyriausios Lietuvos kaimo jaunuomenės(33,36). Šis teiginys tarsi paremtų spontaniškumo tezę K.Girniaus interpretacijoje, tačiau iš tikrųjų tai rimtas paliudijimas sprendžiant Pasipriešinimo centralizacijos, o ne organizacijos kaip pasipriešinimo kilimo veiksnio problemą. Pastarosios naudai kaip tik liudija A.Ramanausko įstojimas į Nemunaičio partizanų būrį bei partizanų skaičiaus išaugimas vadovybės organizacinės veiklos ir kuopos judėjimo išdavoje(33,8-9,13). Organizacija neleido likti nuošalyje nuo laisvės kovos patriotui, spontaniškus nukentėjusių nuo terorizmo asmenų veiksmus kreipė nepriklausomybės atgavimo linkme ir svarbiausia - buvo konkreti institucija, įkūnijanti tikrąją valstybę bei jos autoritetą.

Organizacijos kaip pasipriešinimo kilimo veiksnio pripažinimas yra glaudžiai susijęs su Pasipriešinimo tęstinumo samprata. Pasipriešinimo pradžia antrajai rusų okupacijai reiškė tik konkrečius, tikslingus veiksmus, nukreiptus prieš naująjį priešą, o bendra tautos laisvės kova (Pasipriešinimas-Rezistencija) nenutrūko, o tik dar labiau išaugo. Spontaniškumas, gaivališkumas ir net stichiškumas egzistavo ta prasme, kad tauta priešinasi pati iš savęs, nieko neraginama ir visuomenė pati nuolat kuria Pasipriešinimo sąjūdį - organizaciją. "Vazgirdonių kaime (Valkininkų vls.) beveik visi vyrai slepiasi, turi po 2-3 šautuvus ir kalba: jeigu mus (rusai) ims, tai mes imsimės ginklo ir juos (rusus) mušime"(550,187), - tokių ir panašių paliudijimų yra daugybė. Milžiniškoje visuotinio bendra tautinio neorganizuoto pasipriešinimo - mobilizacijos, okupacinės valdžios priemonių boikoto, ekonominio sabotažo, religinio atgimimo ir kt. - terpėje "mito" organizuotas pasipriešinimas, o pastarojo veikla neleido greitai išsisemti visai laisvės kovai.

"Kaip realus faktas visame krašte organizuotai veikia tautiniai Lietuvos partizanai - LLA Vanagai", - rašė 1944 gruodžio 5 d. "Laisvės karžygis", - kurie Lietuvos likimą "sieja su savo ir kitų lietuvių didžiausiomis pastangomis, kurios momentui atėjus turės gaivališkai pasireikšti organizuotais ginklų veiksmais"(487,10).

LLA virsmas bendratautine pasipriešinimo organizacija kartu buvo ir Pasipriešinimo centralizacijos procesas, užtrukęs ne vieną mėnesį, ir vėliau ištirpdęs pačią LLA. įdomiausia, kad tai prasidėjo tiek vokiečių, tiek rusų okupuotoje teritorijoje vienu melu. Be subjektyvių veiksnių organizacinio ir Pasipriešinimo tęstinumo prasme daug kas priklausė nuo palankių aplinkybių. Vadovaujančių centrų ir stambesnių organizacinių darinių pakrikimas ar dezorganizacija praeinant frontui dar nereiškė, kad baigėsi organizuotas pasipriešinimas. Vadai nuolat ieškojo nutrūkusių ryšių su partizanų junginiais, derėjosi tarpusavyje, kūrė vieningus štabus, o kita vertus, suorganizuoti ir spontaniškai susitelkę ar kautynėse susivieniję junginiai nuolat ieškojo vadovų ir ryšio su vadovaujančiais centrais. Be to, LLA nariai prisijungdavo prie kitų junginių ar organizacijų, o šios tardavosi su LLA kaip susivienyti arba įkurti naują organizacinį darinį. Organizacinė pogrindininkų veikla kūrė iš besislapstančių organizacinius darinius bei skatino priešintis organizuotai, laikantis vienodos strategijos ir taktikos.

Tokioje situacijoje neišvengiamai atsirado daug naujų centrų ir vienetų, o seniesiems centrams ir vienetams, dėl fronto ir nutrūkus seniesiems ryšiams, tapo neįmanoma visapusiškai valdyti ir administruoti pasipriešinimo. Kita vertus, iš organizacinių centrų ir nebuvo reikalaujama smulkmeniško vadovavimo - pasitenkinama tik bendra strategine vadovybe, taktinius veiksmus decentralizuojant, t.y. kol žemesnėms organizacinės struktūroms grandims užteko problemų su pirmųjų junginių organizavimu, jie nejautė centrinės vadovybės poreikio, kuris savo ruožtu stiprėjo, stiprėjant ir susitvarkant žemutinėms grandims ("iš apačios").

Ieškant pasipriešinimo kovos pėdsakų rusų okupuotos Lietuvos teritorijos dalyje ypač 1944 m. vasarą ir rudenį, reikia atkreipti dėmesį į keletą aplinkybių. Fronto perėjimas, o ypač jo stabčiojimai sutrikdo įprastą normalų gyvenimo ritmą. Arti pirmųjų linijų (25 km juosta) gyvenantys žmonės buvo evakuojami iš vienos vietos į kitą, dažnai sudegdavo jų pastatai, žūdavo užgyventas turtas. Miestiečiai dėl bombardavimų ir apšaudymų pavojaus masiškai pasitraukė į kaimus ar evakavosi į Vokietiją. Lietuvos keliais klajojo pabėgėlių nuo fronto minios ir retas Lietuvos gyventojas bent trumpam nepaliko savo gyvenamosios vietos. Vien Žemaitijoje susitelkė per 170 000 pabėgėlių.

Rusų okupuotoje teritorijoje ištuštėjo Rokiškis, Šiauliai ir kt. miestai, nuo 1944 m. spalio iki 1945 m. gegužės negalėjo į namus sugrįžti didžiosios dalies Kretingos, Mažeikių aps. gyventojai. Vilkaviškio ir Šakių aps. buvo evakuoti visi gyventojai 15 km nuo fronto linijos juostos, apskričių administracijų centrai telkėsi atitinkamai Gižuose ir Pilviškiuose (vėliau Barzduose)(599,200,231). Buvęs Klaipėdos kraštas apskritai išvalytas nuo gyventojų, juos kaip vokiečius išvejant ar kaip karo belaisvius (vyrus nuo 17 iki 47 m.), pagal karinės vadovybės įsakymą, uždarant į filtracijos stovyklas - konclagerius(542,25).

Orientaciniais Lietuvių sąjungos ir Savitarpio pagalbos 1944-1945 m. duomenimis, Lietuva akimirksniu neteko šeštadalio (apie 400-430 000) gyventojų: 80-100 tūkst. žmonių buvo išvežta darbams dar vokiečių okupacijos metu, 3 tūkst. mobilizuoti į geležinkelių tarnybą, 2000 į TODTą, 14 400 aviacijos talkininkais, 50 tūkst. evakuota iš Lietuvos ir 50-60 tūkst. iš Klaipėdos krašto bei Suvalkų trikampio, 200 tūkst. pabėgėlių(485,107).

Karo lauko tvarka bei užfrontės sąlygos buvo ypač nepalankios pasipriešinimo veiklai dėl kautynių, didžiulės kariuomenės koncentracijos ir judėjimo (Lietuvą "vadavo" arti milijono sovietų karių). Iš rytų traukėsi į apsupimą patekusių vokiečių kariuomenės likučiai, prieš kuriuos fronto užnugario apsaugos tarnybos vykdė kovines operacijas.

Rusų kariuomenės užnugaryje atsidūrę pogrindinių ar partizaninių grupių nariai kuriam laikui buvo priversti sustabdyti savo veiksmus dėl minėtų objektyvių aplinkybių, kol nuslinks toliau frontas ir dauguma žmonių sugrįš į savo gyvenvietes, iš miškų pasitrauks armijos daliniai, kol susidarys palankesnės sąlygos atnaujinti kovai. Dėl to mėnesio ar dviejų laiko tarpas vienoje ar kitoje teritorijoje, kurioje būta pogrindinės ar partizaninės veiklos, dar neįrodo, kad pasipriešinimas nutrūko. LLA vadas K.Veverskis-Senis, pereidamas frontą, susitikimą su Šiaulių apygardos vadu j.ltn.A.Eidimtu-Žybartu paskyrė lygiai po mėnesio. Šis laiko tarpas buvo duotas pastarajam atnaujinti ryšius ir atkurti štabo veiklai.

Fronto perėjimas būna dvejopas - staigus ir lėtas. Pirmasis perėjimas yra palankesnis organizuotam pasipriešinimui ta prasme, kad neišardomos sukurtos struktūros, partizanų daliniai neišsisklaido. Antrasis perėjimo būdas išstumia partizanų dalinius iš jų teritorijos, daro problemišką fronto linijos perėjimą ir verčia ieškoti nestandartinių pasipriešinimo kovos tęsimo būdų. Galiausiai suvokiant pačią partizaninės kovos, vykstančios sporadiškai, atskirais židiniais, esmę, negalima jos pradmenų aklai ieškoti visoje Lietuvos teritorijoje, o visų pirmiausia labiausiai tikėtinose jos vietose. Kitaip tariant, Pasipriešinimo tęstinumą visos Lietuvos mastu patvirtintų pasipriešinimo veiksmai ir organizacinė veikla palankiausiuose tam reikalui židiniuose: Aukštaitijoje nuo Minčios-Ažvinčių girios rytuose iki Biržų girios šiaurės vakaruose (Salako, Antazavės, Kamajų, Panemunėlio, Pandėlio, Papilio vls. linija), vakarinė Biržų aps. dalis ir Šiaulių aps. pasienis, Ukmergės, Kėdainių, Raseinių ir pietinės Panevėžio aps. valsčiai nuo Šventosios iki Dubysos, Kauno aps. Nemuno ir Nevėžio santaka, Musninkų ir Žaslių vls. miškai; Pietų Lietuvoje - Verknės, Nemuno ir Strėvos žiedas bei Aukštadvario ir Onuškio vls., visa pietinė Alytaus aps. dalis pradedant nuo Varėnos-Marcinkonių miškų iki Marijampolės aps. Krosnos-Sangrūdos vls., Kazlų Rūdos apylinkės.

Galutinėje išvadoje galime tvirtai teigti, kad Pasipriešinimą sukėlė visų išvardintų veiksnių glaudi tarpusavio sąveika. Vienas ilgiausiai iškovojusių partizanų Juozas Streikus nurodė, kad su visų besislapstančių šeimomis labai žiauriai susidorodavo vietinė valdžia (buvo suimti ir ištremti jo motina ir brolis, sodyba sugriauta), kas dar daugiau "niekuo nekaltų žmonių pastūmėjo į slapstymąsi"(348,72). Tuo pat metu J.Streikus, kilęs 1918 m. savanorio ir Vyčio kryžiaus kavalieriaus šeimoje, tarnaudamos savisaugos batalione Ukmergėje 1942-1943 m. priklausė LLA,' o 1944 m. vasarą buvo vienas pirmųjų savo tėvo A.Streikaus, 1941 m. sukilėlių Aleksandravėlės būrio vado, organizuotame partizanų būryje. Kuo veiksnių sąveika buvo glaudesnė, tuo buvo didesnė tikimybė, kad asmuo pasirinks pasipriešinimo kelią, tuo pačiu tvirtės ir augs pats laisvės sąjūdis.

Savo ruožtu vienas ar kitas veiksnys tapdavo pretekstu pradėti vienokią ar kitokią veikimo formą - tai yra asmens apsisprendimą nulemdavo jau konkrečios aplinkybės. Pagal tų laikų paprasčiausius prisiminimus, pradėjus šaukimą į kariuomenę, beveik niekas nėjo, o slapstėsi kaip kas galėjo, vietomis pradėjo kurtis nedideli partizanų būreliai, o kada skrebai su čekistais pradėjo plėšikauti ir šaudyti niekuo dėtus gyventojus, tada pradėjo kurtis partizanų būriai. Minėtų Streikų sprendimą pasipriešinti ginklu nulėmė labai žiaurus Antazavės valdžioje buvusio ruso Konyševo elgesys(348,73). Ukmergės aps. partizanų organizatoriaus kpt.Juozo Krikštaponio karinių veiksmų pradžią ženklino brolio Antano 1944 m. rugsėjo mėn. areštas, kuomet Ukmergės NKGB jį suėmė, tardė ir po trijų dienų paleido(381,72). Paslėpę šeimą, broliai pasiėmė ginklus ir išėjo į mišką, nors jei ne teroras, kpt.J.Krikštaponis dar būtų slapstęsis namuose.

PASIPRIEŠINIMO ORGANIZACINIS TĘSTINUMAS IR SAVIORGANIZACIJA.
1944 M. LIEPOS-LAPKRIČIO MĖN.

Mažiausiai nuo fronto slinkimo nukentėjo šiaurės rytų ir vidurio Lietuva - Ukmergės, Kėdainių, Trakų, Utenos, Švenčionių aps. ar jų dalys, nes buvo staigiai okupuotos priešo kariuomenės. Dėl to organizaciniai ryšiai šiose vietovėse dėsningai turėjo išlikti tvirtesni ir lengviau atkuriami. Jų atkūrimą ir tolesnę organizacinę veiklą lėmė iš esmės palankių sąlygų susidarymas: gyventojų sugrįžimas į namus, paviršinė pažintis su okupacinio režimo tvarka, vietinės administracijos nebuvimas ar jos negalėjimas remtis pastovia karine pagalba, tušti miškai, patogūs įsikurti partizanų grupėms, daug likusių nuo fronto ginklų ir, galiausiai, visuotinis vyrijos slapstymasis nuo mobilizacijos, suėmimų ir saugumo sumetimais.

Organizuotą pasipriešinimą formavo du pagrindiniai šaltiniai: iš anksto suorganizuoti ar pagal įsakymus bei uždavinius organizuojami kovos junginiai ir susiorganizavę savigynos būriai ir grupės. Pirmuoju atveju sukurtas junginys palyginti greitai buvo struktūrizuojamas, bent formaliai apibrėžiamas, o jo egzistavimas dokumentuojamas. Antruoju atveju pradinio telkinio virtimas organizuotu junginiu užtrukdavo žymiai ilgiau, o ir pats jo pobūdis ilgą laiką likdavo neaiškus.

Tačiau tiek "greitai", tiek "ilgiau" buvo labai sąlygiška, ir priklausė nuo įvairių aplinkybių. Bendroje pirmųjų karinių kovos būrių kūrimosi eigoje šiaurės rytų ir vidurio Lietuvoje labai aiškiai išsiskiria du ribiniai laikotarpiai - 1944 m. rugsėjo ir lapkričio mėnesiai. Rugpjūčio-rugsėjo mėn. į savo gyvenamąsias vietas sugrįžta pabėgėliai nuo fronto, vyrai, o spalio-lapkričio mėn. iš daugumos apskričių pasitraukia ir rusų kariuomenės antrasis ešelonas, sudarant palankesnes sąlygas pogrindinei veiklai. Pirmieji partizanų būriai rusų okupuotoje teritorijoje susikuria 1944 m. rugpjūčio mėn., o rugsėjis jau ženklina visuotinio partizanų sąjūdžio pradžią.

Pirmieji partizanų junginiai buvo pakankamai judrūs, klajokliniai, neturintys pastovių gyvenamų bazių arba slapukų (pogrindžio) pobūdžio, susitelkiantys atskiroms operacijoms įvykdyti ir išsisklaidantys pagal aplinkybes. Be to, dalis ginkluotų vyrų slapstėsi pavieniui arba po kelis, o ir apskritai dauguma organizuoto pogrindžio narių stengėsi iki pat galo išnaudoti taikaus pasipriešinimo (slapstymosi, gyvenimo legaliai) būseną, laukdami signalo aktyviems veiksmams pradėti. Kartu su ginkluotais vyrais daugumoje atveju laikėsi ir neginkluoti mobilizuojami, vyko nuolatinė migracija iš stovyklą į stovyklą, palyginti atviras judėjimas po kaimus. Galiausiai visi partizanų būriai 1944 m. rudenį buvo vystymosi stadijoje, t.y. pagrindinis dėmesys buvo skiriamas organizacinei veiklai: struktūros, vadovybės sudarymui, apginklavimui, aprūpinimo šaltinių suradimui, ryšių su kaimynais ir organizaciniais centrais užmezgimui, įvykdavo daug ką nulemiantis pirmasis kovinis "krikštas".

Okupantų nustatomi karinio pasipriešinimo elementų skaičiai yra orientacija to meto padėčiai geriau įsivaizduoti, o tikrasis partizanų skaičius galėjo būti netgi gerokai didesnis, nes būtent Ukmergės, Utenos, Švenčionių aps. susiduriame su masiniu reiškiniu, kuomet partizanauja praktiškai visi arba dauguma atskiro kaimo vyrų. Jis paaiškinamas tuo, kad Šiaurės Rytų Lietuvos gyventojai jau 1941 m. ypač plačiai partizaniškai kariavo su atsitraukiančia rusų kariuomene, vokiečių okupacijos metais čia buvo išvystyta pogrindžio veikla bei veiksminga kaimų savigyna ir sauga nuo lenkų bei rusų diversinių būrių.

Šiaurės Rytų ir Vidurio Lietuva Pasipriešinimo struktūrinio tęstinumo požiūriu priklausė LLA Panevėžio, Vilniaus ir Kauno apygardoms, bet tuo pačiu čia veikė stiprūs Kęstučio bei Laisvės Kovotojų branduoliai. Tęsti kovą partizaninio sąjūdžio forma pasiliko nemažai saugūnų. Tačiau greitai judant frontui LLA apygardos nebuvo spėtos net paviršutiniškai (lyginant su Žemaitijos LLA) paruošti ir pertvarkyti partizaniškai veiklai, todėl ir organizacinis veikimas čia prasidėjo sporadiškai, keliuose stambiuose židiniuose.

Pirmųjų partizanų rusų okupuotoje teritorijoje organizavimo garbė atitenka zarasiečiams ir rokiškėnams. 1944 m. liepos-rugpjūčio mėn. Zarasų aps. Antazavės vls. Antanas Streikus-Tumašiukas sutelkė keliolika Maniuliškių ir aplinkinių kaimų vyrų pasipriešinti stribų ir milicininkų siautimui, tačiau prasidėjus kariuomenės operacijoms rugsėjo mėn. partizanai vėl išsisklaidė ir slapstėsi po 3-4 įrengtuose bunkeriuose ar pavieniui namuose. Vasaros operacijų faktas bei okupantų informacija liudija, kad pagal senuosius ryšius Dusetų, Antazavės ir Imbrado vls. galėjo būti iki 75-100 vyrų, esant reikalui, galinčių imtis ginklo ir bent formaliai paklūstančių Streikaus autoritetui(586,296).

Spalio mėn. iš Žemaitijos į Antazavės miškus sugrįžo ltn.Mykolas Kaza-nas(Kazėnas)-Mutka, kuris parsivežė LLA vadovybės instrukcijas apie partizanų junginių organizavimą ir veiklos kryptis. Susisiekęs su apylinkės kovotojais, jis ėmė aktyviai organizuoti LLA dalinį ir jau 1944 m. rudenį Antazavės šile žiemai ėmė rengti bunkerius apie 100-150 vyrų partizanų dalinys(159; 587,296). Tai buvo tų pačių vietovių, kaip ir A.Streikaus, vyrai ir dėl to okupantai kalbėjo apie šių vadų "susijungimą". Iš tikrųjų A.Streikus šiuo žiemojimu periodu pirmenybę teikė mažiau išduodančiam bunkeriniam slapstymuisi nedidelėmis grupėmis ir kartu su sūnumis turėjo įsirengęs atskirą bunkerį kitame Antazavės šilo gale - Kūdrų miške(348,74). Sunku pasakyti, ar A.Streikus nors organizavo kokią tai veiklą nuo spalio mėn. iki 1945 m. pavasario, ar iš tikrųjų "nesidėjo į grupes" ir slapstėsi atskirai.

1944 m. rugsėjo pradžioje atvykęs iš Vilniaus Adolfas Šarkiūnas į Rokiškio aps. Panemunio vls. atvežė VLIK (o gal LGK, nes palaikė ryšius su LLA organizacija) atsišaukimą dėl partizanų būrių organizavimo(395,109; 484,88). Tuo metu, pasitraukus rusų kariuomenės antrajam ešelonui, šioje apskrityje susidarė palankios aplinkybės Pasipriešinimo veiklai atnaujinti. Partizanų organizatoriai rugsėjo viduryje jau siūlė pavieniui besislapstantiems organizuotis į būrius, galinčius pasipriešinti milicijai, o spalio mėn. būrių skaičius ima sparčiai gausėti bei padažnėjo partizanų veik-la(484,104; 395,69). Spalio pabaigos NKVD-NKGB duomenimis Rokiškio aps. nuo mobilizacijos slapstėsi daugiau kaip 3000 žmonių, o miškuose, be to, slėpėsi 350-400 buvusių 1941 m. partizanų, savisaugininkų ir saugūnų(395,69).

1944 m. rugsėjo mėn. Panemunio-Juodupės vls. Užubalių miške ėmė telktis apskrities rinktinės branduolio būrys, iš senų ir naujų narių organizuojamas ltn.K.Kalpoko (395,49; 484,115). Spalio mėn. pelkėse aplink Ramoniškių, Kukių, Teklinės, Užubalių, Staniškių, Onuškio k. slapstėsi 5-15 vyrų grupelės(395,67). Lapkričio mėn. jos ėmė jungtis į bendrą pajėgą, išaugusią iki 130 partizanų. Rinktinės vadas pradžioje laikėsi su nedidele apsaugos grupele ir veikė per štabo narius - pavaduotoją Stasį Juodikį, Viktorą Tinkūną, Petrą ir Povilą Liauškas, savo brolius Jurgį ir Povi-lą(484,115; 395,67). Štabo žvalgybos viršininku paskirtas mokytojas Algirdas Kalpo-kas(484,103).

Ne vėliau rugsėjo 20 d. Veseliškių miške surengtame pogrindininkų susirinkime A.Kalpokas perskaitė rinktinės vado K.Kalpoko įsakymą apie kuopos Panemunio vls. sudarymą ir būrių organizavimą: buvo konkrečiai nurodyta kur ir kam organizuoti partizanų grupę ir su kuo ir per ką palaikyti ryšį(395,110). Iš viso Puškonių miške spalio mėn. susitelkė 30 partizanų, padalytų į tris grupes: Mičiūnų būriui (2 skyriai) iš 13 vyrų vadovavo Alfonsas Šiaučiūnas; Mykoliškių būriui - Napalys Matukas, kuris, matyt, vėliau paskirtas kuopos vadu, ir Paliepio k. - nedidelė Juozo Samu-lionio, Jakšto ir Danieliaus Karaliūno grupelė(484,106; 395,111,145,150). Kuopos ryšį su K.Kalpoku palaikė ryšininkas ir žvalgas Vytautas Šapranauskas, perduodamas įsakymus, kur kiekvienas būrys turi būti ar pereiti(395,ll 1,145; 484,106).

Rugsėjo-spalio mėn. buvo suformuota Juodupės vls. LLA štabo viršininko Alfonso Lužos-Tėvo vadovaujama Vanagų kuopa, susidėjusi iš trijų būrių, įsirengusių 4 bunkerius valsčiaus miškuose(395,59,138). Gilių k. apylinkėse Užužerių miške du bunkerius įsirengė Povilo Kumpicko-Abroskos 1-asis būrys, nuo 7 vyrų išaugęs iki 50-ties, padalintas į du skyrius, vadovaujamus Antano Varno-Narvo ir Juozo Jancėno-Erelio bei jų pavaduotojų Strumskio-Aukštuolio ir Antano Kirstuko-Mažunio(395,127,136,138,141). 2-ąjam būriui, kurio bunkeryje laikėsi ir kuopos štabas, vadovavo vado brolis Jonas Luža(395,138). Opuniškio miške dislokuotam 3-am būriui iš 25 vyrų vadovavo j.psk.Pranas Izdukis ir jo pavaduotojas Jonas Mažeikis(395,l 14,138). Kuopos štabą sudarė A.Luža, P.Kumpickas, A. Varnas ir Jonas Riuka-Kirvis, tvarkęs ūkio reikalus (395,62,137). Organizacinis kuopos susivienijimas įvyko partizanams užmezgus tarpusavio ryšius; dėl blogo kelio ir prasidėjusių gaudynių, P.Kumpickui nepavyko užmegzti pastovaus ryšio su Gerbalių miško partizanais(395,137).

Pandėlio vls. Pandėlio girioje jau rugpjūčio mėn. buvo surengtas Eidžionių, Buivėnų, Radžiūnų k. jaunimo susirinkimas, organizuotas Petro Šakio ir Alberto Šalčio, kuriame prisiekta kovoti už laisvę, tačiau į partizanų būrį susirinko tik lapkričio mėn. po Pandėlio milicijos antpuolio(712,172). Lapkričio pabaigoje Pandėlio girioje susirinko 30-40 vyrų, kurie buvo suskirstyti į 4 skyrius ir sudarė partizanų būrį, vadovaujamą Kazio Krisiūno, įeinantį į K.Kalpoko junginį(712,179). Nuo liepos mėn. Juodupės vls. minimas Jurgis Talius, o lapkričio 13 d. - Kostas Kažemėkas, vadovaująs 30-31 žmonių būriui(395,71,99); Pandėlio vls. - Romas Šakalys iš Geneišių k. bei 21 partizanas ir 15 rėmėjų(395,71,99).

Spalio mėn. Obelių vls. minimos keturios grupės iki 60-120 žmonių, kurių vadais buvo laikomi Tomas Sabaliauskas, Ilčius, Balys Bislys(395,69). Partizanai vaikščiojo kaimuose atvirai, pavieniui ir grupėmis, įspėdami rusus ir kolaborantus, surengė pirmąsias kovines operacijas(395,69). Spalio 17 d. Pakriaunų k. buvo surengtas partizanų susirinkimas, kuriame buvo planuojama išvaduoti kalinius iš Rokiškio kalėji-mo(395,93). Po lapkričio vidurio baudžiamosios operacijos buvo manoma, kad T.Sabaliauskas liko tik su 22 vyrais, tačiau iš tikro partizanai sklaidėsi ir persiformavo(484,39). Lapkričio mėn. jau minimas grupės vadas Kazys Ramanauskas iš Žaliūnų k.(484,111).

Be LLA, šiuose kraštuose labai aktyviai veikė kęstutėnai. Rugpjūčio mėn. Utenos aps. Kęstučio organizacijos įgaliotinis mokytojas Vytautas Pakštas perdavė štabo instrukcijas dėl pasipriešinimo organizavimo Rokiškio aps. Svėdasų ir Kamajų vls. kovinių vienetų vadams(443,15). Kamajų vls. Adomynės parapijoje buvo prisaikdintas Jono Černiaus (gen.J.Černiaus sūnėno) vadovaujamas Kamajų partizanų būrys(443,15).

Spalio mėn. Utenos aps. Užpalių vls. kęstutėnai Jonas Mierkis ir Antanas Būga organizavo Gedimino būrį(443,13). Spalio mėn. Svėdasų vls. partizanus organizavo ltn.Jurgis Guzas ir Albertas Nakutis, suburdami juos į Nepriklausomos Lietuvos organizaciją. Struktūriniu požiūriu tai buvo besiformuojantis junginys, pradžioje apėmęs rajoną tarp Vyžuonų ir Svėdasų(127,151). Svėdasų vls. ltn.J.Guzui ir jo pavaduotojui A.Nakučiui-Viesului, priklausė du būriai po 30 partizanų, nesiskirstantys į skyrius: 1-asis būrys - vadas Rimkus iš Vikonių k., jungė Vikonių ir Galvydžių k. vyrus ir 2-asis būrys - vadas Augustas Baltuška iš Kunigiškių k., jungė Vaitkūnų, Kunigiškių k.(127,151).

Struktūriškai sutvarkius svėdasiškius, ltn.J.Guzas Rokiškio vls. Gerbalių miške užmezgė ryšius su maždaug 200 partizanų telkiniu. Vienas iš šio būrio vadų buvo ltn.Petras Gudas, tačiau kaip rokiškėnų organizatoriai minimi tiek Guzas, tiek Gudas. Lapkričio mėn. Gerbalių miške buvo įrengti 5 bunkeriai, iš kurių vienas štabo, saugojamas likusiųjų; štabe buvo radijo imtuvas(395,134). Vieną iš bunkerių, susitarus su latviu Šiliniu, išsikasė 10 Šemetų, Puriuškio, Pakalnės k. vyrų, sudariusių būsimo Juozo Kuveikio būrio branduolį(395,130). Spalio pradžioje Skapiškio-Pandėlio vls. Skapagiryje susiorganizavo Kazliškio mokytojo v.ltn.Petro Vaidakevičiaus (Vaidakavičiaus) vadovaujamas iki 20 žmonių būrys; partizanai dar neturėjo pasirinkę slapyvardžių, savo taktikoje vengė aktyvių veiksmų, platino įspėjimus-atsišaukimus(526,357; 395,93; 745,605).

Lapkričio mėn. Kamajų vls. minima Vaičiukevičiaus (Vaičekausko, Vaičukausko) grupuotė iš 110 partizanų ir kartu pirmą kartą paminėta Lietuvos nepriklausomybės kovotojų organizacija Gediminas(127,152; 484,108). Gediminaičiai veikė kaip savarankiška organizacija, turinti savo statutą, leido laikraštį-lapelį "Partizanas", bet pripažino LGK nurodymų teisėtumą ir skatino pastangas užmegzti ryšius su LLA Vanagais, veikti kartu su jais, nors ir sau patogiuose rajonuose, pavieniams nariams buvo leidžiama kovoti LLA būriuose, o rėmėjams juos remti(127,167).

Lapkričio 20-25 d. Kamajų šile buvo surengtas didelis gediminaičių (iki 26 žmonių dalyvių) pasitarimas, kuriame dalyvavo partizanai ir jų atstovai ne tik iš Kamajų, bet ir gretimų Rokiškio-Utenos aps. valsčių(484,108; 395,77,99). Netikėta ir labai staigi priešo kariuomenės operacija sužlugdė šį pasitarimą, žuvo ir buvo suimta nemaža partizanų, į priešo rankas pateko organizacijos statutas, atsišaukimai(484,108; 395,77).

A.Streikaus, M.Kazano, K.Kalpoko, J.Guzo ir kitų šio krašto organizatorių veikla rodė, kad nors ir formaliai nebuvo sukurti pastoviai veikiantys būriai, organizuotas pogrindis funkcionavo ir toliau. Daugelis kovotojų priklausė Zarasų, Rokiškio, Utenos aps. veikusioms antinacinio pogrindžio organizacijoms - Kęstutėnams, Vanagams, Laisvės Kovotojams, - ir tarpusavio ryšiai leido, esant reikalui, greitai sušaukti ginkluotus vyrus ir siautimo atveju išsisklaidyti.

Rokiškio aps. erdvėje veikiantys rezistentai gravitavo į vakarus ir jungėsi ryšiais su Biržų ir Panevėžio aps. miškų partizanais. Lapkričio mėn. Panemunėlio vls. jau buvo užmegzti ryšiai su aukštesniu "apygardiniu" štabu, vadovaujamu kpt.Broniaus Čarkos(Čerkos), veikusiu Biržų girioje (Pandėlio ir Panemunio vls.)(5,172). Tai buvo vienas iš kanalų, kuriais rokiškėnai gaudavo atsišaukimus bei įsakymus. Nėra aišku, kokį vaidmenį šiame štabe vaidino K.Kalpokas, kokią Rokiškio bei Biržų aps. dalį jis jungė ir kokiai organizacijai atstovavo.

Kartu su rokiškėnais organizavosi ir biržiečiai, kurių krašte irgi klostėsi panaši padėtis. Rugsėjo 15 d. Biržų vls. Geidžiūnų sporto klubas "Ąžuolas", įsteigtas nacių okupacijos metu kaip pogrindžio grupė, prisiekusi kovoti už Lietuvos laisvę, klubo vado įsakymu Nr.l buvo performuotas į LLA Šiaurės partizanų grupę, numatančią savo veiklą plėsti visoje Šiaurės Lietuvoje(157,93). Grupė buvo padalinta į skyrius, sudarytas jos štabas. Kiekvienas skyriaus vadas turėjo verbuoti naujus narius ir ieškoti ryšio su kaimyninėmis grupėmis, stengiantis, įtraukti jas į LLA Šiaurės partizanų grupę, jei jos neturėtų ryšio su centru(157,93).

Rugpjūčio pabaigoje Biržų aps. Pabiržės vls. 40-50 partizanų būrį suorganizavo Tomas Morkvinas-Tamošius, įsirengė bunkerius(153). Partizanai veikė Pabiržės, Krinčino, Saločių vls. kaimuose, o lapkričio mėn. Gulbinų, Spalviškių k. rajone dislokavosi virš 100 partizanų, vadovaujamų T.Morkvino ir Alfonso Antanaičio(596,8).

1944 m. rudenį (lapkričio mėn.) Daujėnų vls. Pyvesos paupio miškuose organizavosi Povilo Žilio-Klevo iš Šakarnių k. 30 partizanų būrys, skelbiantis Lietuvos vadavimo sąjungos ir Geležinio Vilko organizacinę tradiciją(596,7-8; 694,263).

Rugpjūčio pabaigoje Papilio vls. ėmė formuotis Jono Šliakio iš Smalečių k. organizuojamas būrys(596,23). Lapkričio pabaigai jame buvo apie 40-45 partizanai iš Smalečių, Satkūnų, Ramaldavos ir kt. kaimų, kuriems tiesiogiai vadovavo Petras Galvanauskas(596,23). 1944 m. ankstyvą rudenį (spalio mėn.) Vabalninko vls. Unciškių k. minimas ats.ltn.Juozas Aukštikalnis(46,37). Papilio vls. lapkričio mėn. - 30 partizanų, vadovaujamų Jono Markūno(596,18).

Joniškėlio vls. tuoj pat po agresijos organizavosi Justino Tekučio-Tarzano partizanų būrys(673,29).

Panevėžio apskrities miškuose dėl įvairių priežasčių liko nemažai saugūnų, todėl pirmieji veiksmai liepos mėn. buvo siejami su jų vardu, o rugpjūtį minimi tikrieji partizanai. 1944 m. vasarą jų veikla fiksuojama Šimonių girioje, o spalio pabaigoje-lapkričio pradžioje čia veikė ginkluota iki 500 vyrų grupė (Šimonių-Viešintų vls.)(437,255,258). Be abejo, tai buvo kol kas mažai organizuota vengiančių mobilizacijos ir areštų vyrų masė, besislapstanti 10-12 asmenų skyriais po visą miškų masyvą. Šimonių vls. rugsėjo pradžioje partizanų skyriai koncentravosi Butėnų, Šimonių, Jurkštų, Lanauskų ir kt. kaimų rajone(592,98). Lapkričio pabaigoje šimoniškius organizuoti ėmėsi desantininkas Antanas Starkus-Montė, išrinktas būrio vadu(745, 324). Iš aktyvesnių grupelių Šimonių-Viešintų vls. lapkričio mėn. buvo minimos Povilo Lauko (Burbeklių ir kt. kaimai) ir Povilo Bagulio (Bugalio) grupės(437,268,275). Apie Kinderių k. vyrus organizavo Petras Indriūnas-Vėbras(745,323). Rudenį Navikų miške tarp Subačiaus ir Surdegio susibūrė vršl.Petro Masilionio-Napoleono, Teofilio Gudo-Eskimo, Alekso Dauko-Onytės ir kt. organizuotas būrys iš Skudų, Tra-kininkų, Navikų ir kt. kaimų vyrų(431,8-9; 744,20). Būrio vyresniuoju buvo laikomas P.Masilionis(744,21). Kupiškio vls. Šepetos pelkėse, apie Vidugirių, Girelės, Pašepečio, Račiupėnų k. apylinkėse būrį sutelkė Vladas Kaladė(745,457). Netoli Subačiaus Šarkiškių miške susikūrė Žvirblioniečių būrys, kurį sudarė Žvirblionių, Valakų ir kt. kaimų vyrai(431,10). Nuo 1944 m. rudens Raguvos vls. Juostininkų k. veikė Gedimino(sl.) būrys(671,62).

Lapkričio 18-19 d. parašiutais nuleistos į apskritį dvi lietuvių desantininkų grupės po 12 žmonių, rado Panevėžio miškuose tarp besislapstančių ir partizanų. Būdami LLA nariais ir pasirengę kaip jaunesnieji vadai (puskarininkiai), desantininkai iš karto ėmė burti partizanų grupes ar joms vadovauti. Maumedžio būrio ir bendrasis desanto vadas ltn.S.Girdžiūnas-Gegužis ėmė organizuoti partizanus Spirakių bei Pušaloto miškuose(6,145). J.ltn.A.Šilo-Kovo vadovaujamas Karklo būrys Piniavos vls. Velnekių k. pasidalijo į dvi dalis: pats vadas liko veikti Velnekių, Subačiaus vls. Užu-balių, Daukšėnų, Skupų ir Uoselių k. rajone, o kita būrio dalis, vadovaujama Antano Šulskio-Šulo, nuėjo toliau į Subačiaus vls. gilumą, Raguvos pusėn(12,43). Kai kurie desantininkai - pasiekė Šimonių, Raguvos vls., Kėdainių aps. Lapkričio pabaigoje A.Šilas-Kovas jau buvo apginklavęs ir suformavęs iš besislapstančiųjų 30 partizanų būrį, kuris Žaliosios miške prie Daukšėnų k. įsirengė bunkerius(12,43; 676,40).

Rugpjūčio mėn. priešas nustatė, kad Troškūnų vls. slepiasi 14 ginkluotų vyrų -Antanas Slučka, Vladas Žukas, Kazys Imbrasas ir kt.(437,195). Vienas iš jų -vršl.A.Slučka-Šarūnas rudenį tapo Troškūnų partizanų būrio vienu organizatoriumi ir vadu(146; 431,24). 1944 m. rudenį Troškūnų vls. susikūrė Antano Pasmokio iš Girelės k. 10-12 partizanų (tarp Traupio ir Troškūnų), Stasio Jočio-Uosio iš Milaikiškių k. 12-15 partizanų (tarp Troškūnų ir Juostininkų) ir Petro Mameniškio-Girėno 8 partizanų būriai; visi veikė Troškūnų, Butleriškių, Juostininkų miškuose ir visame Troškūnų vls. A.Slučka buvo LLA nariu nuo Marijampolės karo mokyklos laikų, šios organizacijos nariu buvo ir vienas artimiausių padėjėjų - Jonas Stanevičius-Dėdė Vaitkus, todėl nuo pat susikūrimo Troškūnų būrys priklausė LLA Kauno apygar-dai(482,51).

1944 m. rudenį Labanoro miškuose ėmė struktūrizuotis vienas pirmųjų ir didžiausių organizacinių junginių rusų okupuotoje teritorijoje - Tigro rinktinė. Dauguma Utenos, Švenčionių ir Zarasų aps. sandūroje besislapstančių vyrų priklausė LLA Vanagams, todėl organizaciniai ryšiai naujos okupacijos sąlygomis ne tik nenutrūko, bet ir sustiprėjo kuriantis besislapstančių tarpusavio perspėjimo sistemai. Lapkričio 20-22 d. Saldutiškio vls. Derviniškės k. įvyko Utenos, Švenčionių ir Zarasų aps. trikampio apylinkių LLA organizatorių pasitarimas, kuriame buvo nuspręsta, kad pavienių ar nedidelių ginkluotų grupelių slapstymasis ir kova pavieniui atneš tik aukas, todėl būtina organizuotis į grupes teritoriniu principu - pagal kaimus, užmegzti patikimus ryšius(84,65,70). Pirmiausia buvo numatoma įsigyti ginklų ir tik po to imlis veiksmų: naikinti kolaborantus bei partizanų išdavikus, gintis nuo NKVD; kautynių ar kovinių operacijų metu jungtis į didesnius būrius.

Pasitarimo iniciatoriai buvo aktyvesnieji šio krašto LLA Vanagų organizatoriai (visų pirma Kirdeikių apylinkės) Mykolas Vilutis-Klevas, Apolinaras Juršys-Vytenis, Antanas Kuryla-Žėrutis, Antanas Krinickas-Romelis ir kt., tarp jų ir iš Žemaitijos sugrįžęs į gimtinę buvęs Telšių LLA štabo ryšininkas su centrine vadovybe L.Vilutis-Bitinėlis(591,22). Jo atvežtųjų instrukcijų bei informacijos pakako, kad būtų nutarta organizuoti minėtų apylinkių ribose LLA Tigro rinktinę ir sudaryti jos štabą. Štabas buvo organizuojamas dviem kryptimis: formaliai L.Vilutis-Bitinėlis, remdamasis LLA vadovybės įsakymais ir instrukcijomis spausdino (ar inicijavo) analogiškus LLA Tigro junginio štabo įsakymus ir instrukcijas, o likusieji organizatoriai praktiškai mezgė ryšius tarp besislapstančių vienetų, ieškodami organizacijos sustiprinimui kadrinių karininkų. Kartojosi LLA pradžios padėtis, kuomet faktiškieji organizacijos vadai veikė kaip konspiracinės centrinės vadovybės ryšininkai, remdamiesi jos autoritetu.

Organizatorių veiklą lengvino visuotinis šio regiono pasipriešinimo pobūdis. 1944 m. rugsėjo-spalio mėn. Labanoro miškų kaimų besislapstantys vyrai ėmė grupuotis ir rengti bendras slėptuves. Jie gyveno bunkeriuose ar namuose, bet artinantis NKVD visi slėpėsi miške, naktį bunkerius saugojo patruliai(84,75). Ginkluotų vyrų - partizanų buvo beveik visuose Švenčionių aps. valsčiuose, kaimuose ir vienkiemiuose. Vieno ar kelių kaimų vyrai paprastai sudarydavo skyrių iš 8-12 partizanų, 3-4 skyriai - būrį, 3-4 būriai - kuopą, kuriai vadovavo rinktinės štabo paskirtas ar patvirtintas vadas(135,64; 84,64). Kuopos veikė valsčiuose ir buvo numatytos sutelkti į tris batalionus - Utenos, Švenčionių ir Zarasų.

Iš L.Vilučio prisiminimų sektų, kad naujieji organizatoriai tarsi pastūmė į šalį dar senosios Vilniaus apygardos vadovybės sukurtą Saldutiškio (Kirdeikių), o tuo pačiu ir LLA Utenos apylinkės štabą. Tačiau iš tikrųjų rinktinės organizavimo procesas buvo lėtesnis ir natūralesnis: klostėsi štabinė struktūra, per kurią ėjo ryšiai su centru (broliai Vilučiai), ir tikrosios teritorinės partizanų grupės.

Būtent Kirdeikių, apylinkės arba Saldutiškio vls., Vanagų kuopos pagrindą sudarė J.Gimžausko-Gaižučio buvusi Kirdeikių šaulių kuopa bei 1941 m. sukilėlių būrys: 80-90 vyrų Kirdeikių, Ripaičių, Mineiškiemio, Ginučių, Grikiapelių, Salų, Paukajos, Paelnių, Puziniškiu k. Ši LLA grupė veikė nuo pat 1944 m. vasaros, platino atsišaukimus, dieną leisdavo miške, naktį slėpdavosi namuose, bunkeriuose(721,23). Pats J.Gimžauskas slapstėsi kartu su Antanu Buivydu, pastarojo klojime įrengtame bunkeryje, palaikė ryšius su Kirdeikių klebonu Petru Liutkumi(721,23,43). Lapkričio pradžioje pradinės mokyklos patalpose buvo surengtas organizacinis pasitarimas, kuriame dalyvavo apie dešimt žmonių(721,43). Tai galėjo būti vietinės reikšmės pasitarimas, o gal ir visos apylinkės (jei Vilučio minimas susirinkimas Derviniškės k. pasirodytų netikslus).

Utenos aps. Linkmenų vls. Krivasalio, Bendrovės ir kt. kaimų jaunimas ėmė telktis į A.Krinicko-Romelio vadovaujamą būrį, kuris įsirengė bunkerį Sriubiškio (Straz-diškio) miške(478; 84,66). Būrys greitai išaugo nuo 10-12 partizanų iki 30, o gruodžio pradžioje turėjo jau ir 60 vyrų(679,373; 478). Priėmus priesaiką pirmiesiems 24 partizanams jie, buvo suskirstyti į 4 skyrius: 1-ą Karklyno (Vasiuliškių k.) iš 6, vadovaujamų Antano Šalnos, 2-ą Beržyno (Berniūnų k.) iš 5, - Broniaus Šalnos, 3-ią Ąžuolo (Kuklių k.), 4-ą Pušies (Krivasalio k.) iš 10, - pačio A.Krinicko ir Kazimiero Terlecko(84,69). Vado pavaduotoju pradžioje buvo paskirtas Stasys Kubiliūnas-Krūminis, bet po mėnesio - gruodžio pradžioje dėl traumos jį pakeitė Antanas Tarakavičius-Miškinis; būrio skyriams vadovavo psk.Šerėnas, psk.Juozas Menčinskas ir Erškėtis(sl.)(478; 679,366,372).

Lapkričio viduryje Romelio būrys perėjo į Kiauneliškio mišką žiemoti kartu su A.Juršio-Vytenio apie 50 vyrų būriu(478). Pastarasis irgi susitelkė rugsėjo-spalio mėn. daugiausia iš Šiškinių k. gyventojų ir veikė Linkmenų apylinkėse(478). Lapkričio mėn., matyt, buvo įvykdyta ir šių partizanų būrių reorganizacija į kuopą, vadovaujamą A Juršio-Vytenio (visur minimą kuopos vadu), o B.Šalna-Henrikas-Margis minimas vadovaujęs jau ne skyriui, o 50-60 partizanų būriui(590,2).

1944 m. rudenį žinomi Labanoro apylinkėse Petro Lipinsko-Baravyko būrys apie 15 partizanų, Kazio Lašinsko-Liūto/Lamėsto būrys apie 20 partizanų Antaliedės miške Labanoro girioje, Antano Binkio-Kavarsko apie 25 partizanų būrys Kaltanėnų-Linkmenų apylinkėse, Jono Meidaus apie 10 partizanų būrys nuo spalio mėn. Labanoro apylinkėse(478). Nuo rugsėjo mėn. Saldutiškio ir gretimuose Kaltanėnų bei Švenčionių vls. veikė Edvardo Ryliškio-Šarūno partizanų būrys(589,242).

Iš viso šiame nedideliame Labanoro miškų plote - Kuklių, Bernivaitės, Krivasalio, Antaliedės, Novasodų, Vasiuliškių, Kairinių, Saldutiškio, Kirdeikių, Linkmenų apylinkėse lapkričio mėn. buvo spėjama, kad veikia ne mažiau kaip 100 vyrų junginys, o bendras partizanų skaičius Saldutiškio, Kaltanėnų, Joniškio ir Adutiškio vls. sudaro 300-400 žmonių(84,65-66). Iš tikrųjų partizanų skaičius buvo kelis kartus didesnis.

Zarasų aps. Salako vls. Minčios-Ažvinčių girioje jau rugpjūčio mėn. susiformavo Kazio Kaladinsko-Erškėčio, buvusio 1941 m. sukilėlių grupės vado, būrys.

1944 m. rugpjūčio mėn. Adutiškio vls. į Antanų ir kt. kaimus jau užeidinėjo partizanai, o rudenį Antanų miške dislokavosi Edvardo Urbonavičiaus-Svajūno būrys, į kurį rinkosi besislapstantys(694,90). Nuo spalio mėn. Adutiškio vls. veikė LLA Žalgirio būrys, vadovaujamas Antano Gaidelio-Poškos ir jo pavaduotojo Alfonso Lazdinio-Sakalo; žiemai įsirengė bunkerius prie Matiškių ir Lazdinių k.(84,414). Pastarajame kartu su lietuviais kovojo ir gudų bei lenkų.

Rugsėjo mėn. Daugėliškio vls. Augutiškių, Vasiliškių, Jurkiškių k. organizavosi Mykolo Cicėno-Kapitono apie 20 žmonių būrys(84,76).

Nuo 1944 m. rudens ginklavosi Antano Kaušylos-Margio vadovaujami vyrai iš Andreikėnų, Biliakiemio, Kačiūnų k., besislapstantys Krašuonos pelkėsc(753). Ryšininkė Natalija Deveikytė-Vaidilutė, buvusi valsčiaus sekretorė, plačiai apylinkei parūpindavo suklastotų dokumentų, metrikų, gelbėjant vyrus nuo kariuomenės(753). Lapkričio mėn. Švenčionėlių aps. veikė Antanas Lapėnas ir jo pavaduotojas Urbonas(84,54-55).

Vidurio ir Rytų Lietuvos regione formavosi trys sporadiniai organizavimosi židiniai keturiose - Ukmergės, Kėdainių, Kauno ir Trakų - apskrityse. Kai kurios apskritys savo ruožtu tarsi dengėsi ištisiniu partizanų grupių tinklu. Priešo agentūriniais duomenimis rugsėjo mėn. Ukmergės aps. veikė 35 kovos ir besislapstančių su rimtais ketinimais priešintis būriai iki 1100 žmonių(138,28). Šie skaičiai nėra tikslūs, apimantys tiek realiai veikiančius, tiek pseudojunginius, dažniausiai nustatytus vien pagal "pasireiškimo" - veiksmo faktus, nes tikrąją padėtį to meto sąlygomis nustatyti nebuvo įmanoma.

Ukmergės aps. partizanų organizavimasis vyko pagal LLA jungtinio štabo rajoninį suskirstymą atliktą rusų užėjimo išvakarėse. Tačiau nėra aišku, ar buvo atkurtas pats štabas: mušimu išgautuose v.ltn.P.Uginčiaus parodymuose jo susitikimas At-kočių k. su kitais dviem štabo nariais Maceika ir kpt.J.Krikštaponiu yra nurodomas tiek rusų užėjimo išvakarėse, tiek ir po. Bet kuriuo atveju patikima žinia yra tik ta, kad P.Uginčius rugsėjo viduryje sulaukė ryšininko iš Maceikos, kuris pranešė, kad Juozas Šibaila ir mokytojas Pranas Kurlinskas veikia 3-iame rajone, Raila iš Pagirių yra pas D.Vaitelį, o Vaišutis iš Želvos pas kpt.S.Bakšį vadovauja būriui(353,37). Praktiškai visą organizacinį darbą tęsė rajonų vadai, o spalio 8 d. buvo suimtas pats v.ltn.P.Uginčius(353,35).

1-asis rajonas apėmė Pagirių, Siesikų, Panoterių valsčius ir vakarinę Deltuvos vls. dalį. Svarbiausi šio rajono organizatoriai buvo ltn.D.Vaitelis ir jo pavaduotojas šaulys Antanas Vaičiūnas, veikę Šėtos, Pagirių vls. Padvilikių k., Lėno miške ir rugsėjo mėn. vadovavę 30-40 vyrų būriui(138,29; 140,153,199). Kitais duomenimis pas Vaitelį buvę 120, o pas Vaičiūną - 70 žmonių(748).

2-asis rajonas apėmė Taujėnų valsčių ir šiaurines Deltuvos bei Siesikų vls. dalis ir buvo vadovaujamas kpt.J.Krikštaponio ir pavaduotojo Alfonso Smetonos(381,21). Čia rugpjūčio-rugsėjo mėn. organizavosi pavaldžios ir atskiros kovotojų grupės: Jono Dovydėno ir psk.Alfonso Godliausko apie 10-20 vyrų, daugumoje iš Ukmergės vls. Laičių k., būrys(138,26; 140,198); Šakėlos grupė Siesikų vls. Aukštolių miške; psk.Povilo Kecoriaus Vadoklių būrys Lėno miške(140,153; 139,67). Rugpjūčio mėn. Deltuvos vls. organizavosi ltn.Broniaus Eivos 25 vyrų grupė, palaikiusi ryšius su Henriku Šembergu ir J.Dovydėnu( 140,45). Rugsėjo 8 d. ltn.B.Eiva buvo suimtas, o du jo vyrai nukauti, rugsėjo mėn. suimtas ir H.Šembergas( 140,54,45).

Rugsėjo mėn. pabaigoje Taujėnų vls. Užulėnio k. pas kpt.J.Krikštaponį buvo surengtas pietinėje Panevėžio, rytinėje Kėdainių ir vakarinėje Ukmergės aps. dalyse veikusių partizanų būrių vadų pasitarimas, kuriame dalyvavo ltn.D.Vaitelis, psk.P.Ke-corius, Balčiukonis, Ipolitas Kadžys(139,67). Jame buvo nutarta sujungti 1-ąjį ir 2-ąjį Ukmergės aps. rajonus bei gretimų apskričių partizanų dalinius į rinktinę, vadovaujamą kpt.J.Krikštaponio, kuris po spalio 8 d. v.ltn.P.Uginčiaus arešto organizavo veiklą kaip Ukmergės apylinkės vadas. Spalio mėn. buvo organizuotas rinktinės štabas, bazavęsis Užulėnio k. apylinkėse; prie štabo pastoviai laikėsi 15-20 partizanų grupė(381,72). Štabas turėjo rašomąją mašinėlę, spausdino atsišaukimus ir vadovybės įsakymus. Viename iš spalio mėn. štabo posėdžių buvo aptarta žiemojimo taktika: partizanams, nusprendusiems žiemoti kartu su būriu, buvo nurodyta įsirengti bunkerius bei žemines.

Rinktinės partizanai organizaciniai buvo sutvarkyti į veikiančią Vanagų kuopą iš 150-160 partizanų, padalintų į penkias valsčių grupes, išsidėsčiusias miško stovyklose Aukštolių, Voversos, Gružų bei Užulėnio (Lėno) miškuose. Pagiriečių grupei

(1-am būriui) iš 60 partizanų, besilaikančių Lėno miške kartu su štabu, vadovavo ltn.D.Vaitelis, kuris kartu buvo ir Vanagų kuopos vadas(140,73,132,199).

Lapkričio mėn. siesikiečių grupės grupės vadui Šakėlai nesutikus su pasirinkta didelių būrių taktika ir paleidus savo būrį Aukštolių miške, o pačiam išvykus, vadu buvo paskirtas J.Dovydėnas-Atas, suteikiant jam leitenanto laispnį. Grupė(4-asis būrys) buvo padalinta į tris būrius po 20-25 vyrus: J.Dovydėno-Ato Siesikų-Pagirių vls., vršl.Petro Žėruolio Gružų miške bei Voversos miške Laičių būrį, vadovaujamą psk.A.Godliausko(140,73,199). Gružų miške slapstęsi ginkluoti vyrai (broliai Juozas ir Petras Zimbliai, Juozas ir Vincas Survilos ir kt.) nuo rugsėjo pabaigos brolių Žėruolių buvo organizuoti į partizanų būrį; spalio pabaigoje vršl.P.Žėruolis ltn.D.Vaitelio buvo paskirtas 2-o būrio vadu(140,153; 381,36; 924,21). Grupėje veikė vyrai iš Siesikų vls. Belazariškių, Gružų (Mundučių), Laužupės, Meilūnų, Pagirių vls. Bitinų, Deltuvos bei Ukmergės vls. kaimų ir viensėdžių.

Deltuviškiams vadovavo Leonas Kudelis-Bolševikas, organizavęs partizanus nuo rugpjūčio mėn., o lapkričio mėn. jo 40 vyrų būrys laikėsi Viliuku miške ir buvo sujungtas su J.Dovydėno-Ato(140,73,198; 924,21). 1944 m. rudenį Deltuvos vls. Plačiavų-Seveikių miške stovyklą įsirengė apie 30 vyrų iš Saliečių, Tatkūnų, Sarosčių, Kreivių k.(748). Būrys nebuvo pastovios sudėties, dalis migravo, dalis vietinių registravosi, ateidavo naujų, nebuvo vado, kol lapkričio mėn. vadovauti ėmėsi vršl.Jonas Venckus iš Bardiškėlių k.(748). Susijungus su Viliuku miškuose gyvenusiais partizanais, kovotojų skaičius padidėjo iki 50(748).

Taujėniškiams atstovavo nuo rugsėjo mėn. Taujėnų miške Balalių ir Varlėnų k. apylinkėse susibūrę Alfonso Pivoro vyrai, sudarę 50 partizanų grupę (3-iąjį būrį)(140,73-74,200; 924,21). Lėno miške Vadoklių apie 50 partizanų būriui vadovavo psk.P.Kecorius, kuris veikė Vadoklių-Raguvos vls.(437,249,274; 140,73).

Lapkričio mėn. kpt.J.Krikštaponis su štabu veikė tarp Vadoklių ir Raguvos, netoli Traupio(437,266). Lapkričio pabaigoje Jonas Pakėnas ir Florijonas Budnikas iš Ukmergės kunigo Edvardo Semaškos sužinojo, kad ryšių ieško Žaliojo Velnio partizanai ir galbūt apygardinė vadovybė(737,89). Ltn.D.Vaitelis organizacinę veiklą vystė šiaurės ir vakarų kryptimi, užmegzdamas ryšius su gretimų Kėdainių ir Panevėžio aps. partizanais, lankė atskirai besikuriančius būrius, tvarkė juos organizaciniu požiūriu, skyrė vadus. Sutvarkytų padalinių vadai veiklos nurodymus gaudavo pastoviai lankantis pas jį arba veikiant kartu judančiajame dalinyje(381,37). Iš viso J.Krikštaponio rinktinės sudėtyje veikiančiajame ir vietiniuose padaliniuose lapkričio pabaigai buvo iki 300 partizanų.

1944 m. rudenį Ramygalos vls. Pašilių miškuose susitelkė apie 150-180 vyrų iš Ramygalos-Truskavos apylinkių grupė, kuriai vadovavo Antanas Užkuraitis ir jo pavaduotojas Antanas Krištonaitis-Dėdė(437,247,274). Dalis būrio buvo ginkluoti, tačiau nemaža dalis dar slapstėsi be ginklo(437,247). Spalio 9 d., kažkam išdavus, prieš dalinį rusai įvykdė karinę operaciją - suimti 28 žmonės, 3 nukauti(437,212). Tačiau gaudynės tik paskatino geresnę organizaciją: spalio-lapkričio mėn. Pagirių girioje 28 ginkluoti krekenaviečiai ir pašiliečiai, vadovaujami Antano Žuko, įsirengė stovyk-lą(745,193). Spalio mėn. 10 vyrų iš Gudelių k. organizavo partizanų skyrių ir prisijungė prie A.Krištonaičio(779,22). Apie 100 vyrų iš Ėriškių, Krekenavos ir Truskavos apylinkių lapkričio pabaigoje susirinko Rodų pušyne netoli Krekenavos, įsirengė 4 bunkerių su apkasais stovyklą ir organizavo būrį, vadovaujamą kpt.Stasio Eilmanavičiaus-Rupūžėno(745,192-193).

Krekenavos-Ramygalos vls. rugsėjo pabaigoje-spalio mėn. susibūrė kaimyninis "rupūžiokų" daliniui Mykolo Kraujalio vadovaujamas būrys, lapkričio mėn. išaugęs iki 50 partizanų(437,212,274). Jis veikė Daubarų ir kt. kaimų rajone(437,266).

3-asis rajonas jungė Kavarsko, Kurklių ir Balninkų valsčius, o partizanams vadovauti buvo paskirtas mjr.J.Navikas, pavaduotoju mokytojas Juozas Šibaila. Šiame rajone okupantų šaltiniai mini labai daug skaitlingų būrių, nors didesnių miškų čia ir nebuvo. Pagrindinė to priežastis - išlikę reformų metu neišsklaidyti kaimai ir viensėdžiai, leidę stipriau pasireikšti kaimo žmonių tarpusavio solidarumui. Tik šiame regione galėjo atsirasti Trakinių kaimas, partizaniniam sąjūdžiui davęs 50-60 vyrų.

Vienas pirmųjų šiame rajone susitelkė Petro Brigadsko-Atilos iš Kernagiškių vns. ir brolių Broniaus ir Liudo Sudeikių iš Mackeliškių k. maždaug 60 vyrų būrys Kavarsko vls.; didelė dalis dar neturėjo ginklų(140,69; 745,178). Jau pirmajame mūšyje su okupantais rugsėjo 14-15 d. žuvo P.Brigadskas-Atila*(138,47; 745,104).

Po Veršelių mūšio partizanai perėjo į Traupio vls. Jusiškio mišką( 138,48). Čia jau rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo pradžioje agentūriniais pranešimais buvo užfiksuotas besitelkiantis buvusio "plechavičiuko", artimo D.Vaitelio draugo ltn.Žižiūno ("kpt.Romasiaus Kačinsko pavaduotojo") dalinys iš 80-100-150 partizanų, aplink kurį rinkosi "šaukiamojo amžiaus vyrai"( 140,29,69; 138,48). Iš tikrųjų Žižiūnas į mišką nėjo ir vėliau buvo suimtas kaip besislapstantis, tačiau pradiniame organizacijos kūrime etape tikrai dalyvavo: iš Ukmergės paleidus Vietinę rinktinę buvo atsivežęs nemažai uniformų bei ginklų, kuriais apginklavo dalį vietinių vyrų(745,95). Jų bazėje Krikštapo-nio rinktinės sudėtyje, organizavosi keletas būrių, žiemojimui įsirengusių bunkerius atskiruose miškuose, nors beginklių besislapstančių buvo stengiamasi nepriimti(745,178). Kavarsko vls. rugpjūčio pabaigoje minimas Leono Misiūno 14 šaulių būrys(140,40).

Kurklių vls. Gudelių ir Kavarsko vls. Skapiškių k. apylinkėse susiorganizavo Jono Raudonikio 18 žmonių būrys "Už laisvą Lietuvą"( 140,200). Rugpjūčio mėn. didelis partizanų būrys (50-70 žmonių) ėmė organizuotis Kurklių vls. Trakinių miške, vadovaujamas mokytojo Jono Vaidakevičiaus ir v.ltn.Napalio Mickevičiaus (Mackevičiaus)( 138,28,32,42). Jis buvo išskaidytas į atskirus skyrius po 15-20 žmonių, o rugsėjo 6-7 d. partizanai svarstė galimybes užmegzti ryšius su kitais valsčiais ir veikti sutartinai( 140,87). Šio sutartinio veikimo išraiška buvo kaimyninio partizaninio būrio iki 50 vyrų, daugiausia iš Luciūnų bei Dejūnų k., įvykdytas Kurklių kalėjimo antpuolis, išlaisvinant pakliuvusius į nelaisvę Trakinių partizanus(138,29-30; 142).

Balninkų vls. Balninkų mstl., Balandžių ir kt. kaimų apylinkėse nuo liepos mėn. veikė J.Šibailos iki 50 žmonių būrys(140,69-70,200). Rugpjūčio-spalio mėn. Balninkų ir Želvos vls. buvo organizuotas psk.Nikodemo Leškausko-Beržo būrys, pradžioje turėjęs iki 30 partizanų, veikusių Dapkūniškių, Martnonių, Pusvaškių, Rutėnų, Vanagų k. apylinkėse(674,243).

4-ame rajone, sujungusiame Pabaisko, Žemaitkiemio, Šešuolių ir Želvos vls., aktyvią organizacinę veiklą išvystė per fronto liniją sugrįžęs kpt.Stasys Bakšys, nuo 1943 m. pogrindžio Veprių-Pabaisko vls. vadovas, turėjęs ryšius su Kaunu(140,150, 203). 1944 m. rugpjūčio pabaigoje jis tiesiogiai vadovavo jau iki 50 partizanų būriui Pabaisko miškuose, o rugsėjo mėn. agitavo valsčiaus vyrus imtis ginklo ir kovoti(140,40,44,70). J pastarojo būrio sudėtį įėjo ir rugpjūčio pradžioje Alekso Mirtino organizuota 20-25 vyrų grupė, kurių dauguma - 18 ėmė legaliai gyventi namuose, nors pats vadas slėpėsi( 140,70,199). Spalio pradžioje pradėjo veikti ir kiti šio pogrindžio organizatoriai bei vadai - Vincas Daraškevičius ir Česlovas Sabaliauskas (suimtas spalio pabaigoje)(140,150)

Rugpjūčio pabaigoje Želvos vls. susiorganizavo "plechavičiuko" ir šaulio Petro Mieželio 30-40 vyrų būrys(140,70). Šešuolių vls. susikūrė Dvarninių k. būrys iš 12 vyrų, vadovau jamų Petro Vaitenio( 140,69). Žemaitkiemio vls. - 30-40 partizanų, daugiausia iš Luciūnų bei Dejūnų k.(138,29-30; 142). Rugpjūčio pabaigoje organizavosi Žemaitkiemio vls. brolių Metikonių iki 15 vyrų savigynos grupė(140,70). Lapkričio mėn. Šešuolių vls. Kertušės miške veikė Pažūsio 30 žmonių grupė( 140,200). Šešuolių miške minima Prano Švedo 6 vyrų grupė(140,199).

Nuo birželio mėn. Žemaitkiemio vls. prie Lyduokių mstl., Juknonių k. veikė savigynos būrys iš 12-20 žmonių, vadovaujamas psk.Alfonso Morkūno ir Kazio Ališausko (brolių Ališauskų)( 140,70,149). Šie vyrai tapo platesnių apylinkių partizanų organizavimo branduoliu: rugsėjo pradžioje Svirankos (Svironių) miške buvo pastebėtas apie 50 partizanų būrys, vadovaujamas J.Šibailos ir A.Morkūno(132,48).

Šis susigrupavimas galėjo būti tiek pasirengimas Žemaitkiemio puolimui, tiek organizuotas pasitarimas: rugsėjo-spalio mėn. 3-iasis ir 4- asis rajonai buvo sujungti į Balninkiečių (Laisvės) rinktinę, sudarytą iš trijų padalinių. Alfonso Bagdono-Aro vadovaujamą padalinį sudarė Kurklių ir Utenos aps. Skiemonių bei Alantos vls. veikusios partizanų grupės, apie 50-100 vyrų(142). J.Šibailos junginį Šgšuolių, Želvos, Balninkų miške sudarė iki 150 vyrų(140,144).

Apie spalio 18 d. per šauktinių gaudynes Žemaitkiemio vls. buvo suimtas A.Morkūnas, Stasys Šalčiūnas ir dar 3 vengiantys mobilizacijos; spalio pabaigoje legalizavosi apie 20 žmonių, laikytų priklausiusiais A.Morkūno būriui. Tačiau partizanų organizatorius okupantų kariuomenėje ilgai neužsibuvo ir lapkričio pabaigoje prie Lyduokių vėl minimas A.Morkūnas su 15 žmonių(140,122,158,198).

5-asis rajonas, vadovaujamas Vytauto Jakščio, jungė Širvintų ir Giedraičių vls. Alionių miške rugpjūčio mėn. V.Jakštys vadovavo 8-10 vyrų grupei, turėjo ginklų, radijo aparatą(140,70,146). Nuo spalio mėn. ėmė organizuotis partizanų skyrius, į kurį įėjo buvę plechavičiukai broliai Veloniai, Pranas Krupauskas ir kt.(639,172). Lapkričio mėn. Giedraičių vls. Magūnų k. susibūrė Baranausko 9-10 žmonių grupė už laisvą Lietuvą(140,75,200).

Kazokų-Girios miškuose susitelkė gerai ginkluotas būrys iki 50-60 žmonių, vadovaujamas Jono Katino(140,158). Buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris, vadintas "kapitonu", jau rugpjūčio mėn. sutelkė Giedraičių vls. Pusnės, Bitinų, Kazokų, Molėtų vls. Bijutiškio apylinkės, Videniškių vls. kaimų vyrus ir jaunuolius, dar vokiečių okupacijos metais apsiginklavusių kaimų savigynai nuo lenkų partizanų(629). Būrys kontroliavo Utenos-Vilniaus plentą, kartu su kitais dviem būriais (Stasio Griniaus-Vanago 50-60 ir Žaibo - 120 žmonių) operacijoms Molėtų, Videniškių ir Giedraičių vls., sutelkdavo virš 250 partizanų(477). Lapkričio 11 d. žuvus vadui būrys išsisklaidė, dalis įsiliejo į Žaibo burį, kiti - į kitus, branduoliui vadovauti ėmėsi Petras Gruzdas-Vėtra(477; 140,162).

6-asis rajonas, vadovaujamas eigulio Maceikos, jungė Musninkų, Gelvonių valsčius ir dalį Veprių vls. iki Šventosios upės, rugsėjo mėn. turėjo 50 partizanų. Rugpjūčio pabaigoje rajone buvo susiorganizavę Veprių vls. iki 20, Gelvonių vls. iki 20, Musninkų vls. 17-19 vyrų būriai(140,70). Rugpjūčio mėn. Gelvonių vls. Paširvinčių k., Širvintų vls. Surkegliškių, Udorkos k. veikė Juozas Čepulionis ir Tamašauskas, lapkričio pabaigoje turėję 30 žmonių( 140,200). Lapkričio mėn. Veprių vls. prie Medynų k. slėpėsi Kazio Ragulio 11 vyrų(140,199).

Spalio 29 d. Širvintų vls. netoli Gavėnių k. žuvus 5-ojo rajono organizatoriui V.Jakščiui(140,141), miškų juostoje nuo Panoterių-Veprių iki Širvintų-Giedraičių savo veiklą ima plėsti Didžiosios Kovos rinktinė, vadovaujama vršl.J.Misiūno-Žaliojo Velnio.

Liepos mėn. NKVD-NKGB įgaliotiniui Lietuvai jau buvo žinomas Ukmergės aps. Musninkų vls. susitelkęs 200 partizanų Žaliojo Velnio būrys(200,181), o rugpjūčio 18 d. Ukmergės NKVD skyrius nustatė Musninkų vls. miškuose besislapstančios Didžiosios Kovos rinktinės, vadovaujamos Žaliojo Velnio, buvimo fak-tą(140,39). Rugsėjo 3 d. Trakų NKGB pateko LLA programa(246,36). Rinktinę organizavo buvęs Kaišiadorių policijos vachmistras, Vietinės rinktinės savanoris, vršl.J.Misiūnas, nuo 1944 m. pavasario slapstęsis su Česlovu Tveraga, Stasiu, Juozu, Vladu Marcinauskais ir kitais ginkluotais "plechavičiukais", atsigabenęs nemažai karinio turto (ginklų, kariškus ratus, arklius) iš rinktinės ir slėpęs pas Čiobiškio kunigą Liudviką Puzoną(4,170).

Liepos mėn. vršl.J.Misiūnas-Žaliasis Velnias buvo paskirtas LLA Musninkų kuopos vadu ir organizatoriumi(371,16), tačiau padidėjus kovotojų skaičiui, partizanų grupė Musninkų miškuose buvo pavadinta LLA DKR - Didžiosios Kovos rinktine(371,20). Praktiškai tai buvo LLA Kaišiadorių apylinkės pertvarkymas pagal pirminius LLA vado 1944 m. liepos mėn. įsakymus apie organizacijos padalinimą į du sektorius - veikiantį ir organizacinį. Pagal juos Vanagų rinktinė turėjo būti telkiama patogiame veiklai miške, griežtai nesilaikant ankstesniųjų apylinkių ribos. DKR atveju tai buvo Ukmergės-Trakų aps. pasienis. Be to, J.Misiūnas nacių okupacijos metu buvo apskritinės organizacijos lygio Kaišiadorių LLA apylinkės, oficialiai panaikintos tik gruodžio 10 d. operatyviniu įsakymu, veikėjas. Ryšių su Ukmergės apylinkės vadovybe 1944 m. rudenį dar nebuvo, tačiau buvo narių, dirbusių Vilniaus LLA - psk.Pranas Petkevičius-Kariūnas ir kt.

DKR Veikiančiojo padalinio vado pareigas atliko pats J.Misiūnas-Žaliasis Velnias, leisdamas įsakymus DKR štabo vardu(4,170). Ypatingas dėmesys buvo skiriamas karinio pogrindžio bei ryšių-žvalgybos tinklo - OS sudarymui. Rugpjūčio mėn. Musninkų-Žaslių vls. buvo sudaryti trys OS būriai, vadovaujami Antano Paškevičiaus-Neries Akmens, psk.E.Kavaliausko-Klouno ir Jono Kupčiūno-Tigro(371,2,17,20). Rinktinės pagrindinio ryšių mazgo organizatoriumi, štabo nariu ir kapelionu tapo Čiobiškiu kunigas L.Puzonas; rudenį per atlaidus jis kartu su Paparčių klebonu Petru Valatka išklausė apie 40 partizanų išpažinties(4,172; 663,13). Rugpjūčio-rugsėjo mėn. savo veiklą pradėjo ir viena garsiųjų Žaliojo Velnio ryšininkių - Aldona Sipavičiūtė-Velnio Išpera, palaikiusi ryšius tarp Juozo Kacevičiaus-Geniaus, rinktinės štabo ir kitų partizanų būrių(742,26).

1944 m. rudenį DKR išleido savo pirmą laikraštį "Tikruoju keliu", kurį Musninkų vls. Juodonių k. parengė ir šapirografu daugino Stasys Morkūnas-Vėtra ir Henrikas Četkauskas(306).

Didžiosios Kovos rinktinė 1944 m. vasarą ir rudenį veikė Trakų aps. Žaslių, Kaišiadorių, Žiežmarių, Vievio vls. ir Ukmergės aps. Musninkų, Gelvonių vls. miškuose. Partizanų junginio galia buvo partizanai-slapukai, išsklaidyti nedidelėmis grupėmis (orgpadaliniai), ir tik vykdant operacijas susirenkantys į gausesnį dalinį - iki 60-200 žmonių (veikiantys padaliniai). Gresiant priešo kariuomenės puolimui, DKR išsisklaidydavo nedidelėmis grupelėmis ir susirinkdavo vėl į paskirtą vietą, o pastovus OS tinklas neleido junginiui pakrikti, kaip kitų vietovių stambesniems būriams ir leido veikti ypač didelėje erdvėje. Be to, atskirose minėtų valsčių vietovėse kaip nuolat įsiliejantys į DKR sudėtį arba atskirai veikė vietiniai partizanų būriai ir bendrasis kovotojų skaičius buvo žymiai didesnis už NKVD-NKGB fiksuojamus kelis šimtus.

DKR buvo organizuota Lietuvos kariuomenės principu: skyrius iš 7-12 partizanų, būrys iš 2-3 skyrių, kuopa iš būrių, batalionas iš 3-4 kuopų(640,18). Iki lapkričio pabaigos buvo suformuoti du batalionai, kelios kuopos ir būriai. Veikiantysis sektorius buvo svarbiausias ir bataliono ar kuopos vadas organizatorius paprastai buvo veikiančiojo bataliono ar kuopos vado pavaduotojas. Rinktinės branduolyje laikėsi veikiantys batalionai, kiekvienas kuopos lygio orgpadalinys turėjo išskirti keliolika veikiančių partizanų bataliono vado dispozicijon. Praktikoje dažnai VS ir OS padalinio vadas buvo vienas ir tas pats asmuo.

Palaipsniui buvo formuojamas ir štabas: 1944 m. vasarą DKR vado pavaduotoju buvo paskirtas Musninkų mokytojas ltn.Juozas Norkus-Kerštas; įskundus informatoriui rugsėjo 1 d. buvo suimtas, bet iš arešto pabėgo ir toliau veikė nelegaliai(140,49). Rinktinės archyvą saugojo S.Marcinauskas(4,171).

Rugsėjo-spalio mėn. DKR VS padalinio veiklos rajonas buvo Žaslių, Žiežmarių ir Vievio vls. miškų trikampis(547,l 14). Spalio 24 d. DKR vadas su 15 partizanų apsauga bazavosi Musninkų vls. Janionių k., o lapkričio pradžioje Žaslių vls. Kaugonių miške 4 km nuo Kaugonių k. įvyko DKR partizanų būrių vadų pasitari-mas(640,16,47). Po pasitarimo J.Misiūnas-Žaliasis Velnias atrinko iš kiekvieno būrio geriausius, energingiausius ir kovingiausius vyrus į štabo apsaugą ir nuo šiol DKR vadovybė judėjo su pastovia palyda iš 2-3 būrių (iki 60 partizanų)(640,47). Apsaugos vadu buvo paskirtas Stasys Misiūnas-Senis(640,51).

VS partizanai neturėjo nuolatinės dislokacijos vietos ir veikė kaip rinktinės štabo ir J.Misiūno-Žaliojo Velnio palyda. Partizanai judėjo iš valsčiaus į valsčių, dienodami miškuose, kaimuose ar vienkiemiuose. Vadovybė tuo pat metu stengėsi susikūrusius atskirus vietinius būrius padaryti pavaldžius DKR štabui ir organizuoti naujus, palaipsniui plėsdami veikimo erdvę. Dalis vietinių būrių buvo organizuojami per ryšininkus siunčiant DKR štabo instrukcijas, nurodymus arba pačių štabo narių bei partizanų (vanagų).

Lapkričio mėn. ryšininkė Aldona Paulavičiūtė-Indyra pagal J.Misiūno uždavinį bandė per Ukmergės kunigą Edvardą Semašką užmegzti ryšius su Lėno partizanais ir asmeniškai pasimatyti su kpt.J.Krikštaponiu(737,88,100). Iš ryšininkės pranešimo kunigui apie centrinį LLA štabą, apygardinį suskirstymą bei Ukmergės aps. priklausomybę Vilniaus apygardai(737,90) galima spėti, kad susitikime turėjo būti išspręstas

Kaišiadorių (Trakų) ir Ukmergės partizanų rinktinių atskyrimo, sąveikos tarpusavyje ir su apygardiniu centru klausimas.

Rugsėjo mėn. prie veikiančio DKR būrio prisijungė Žaslių vls. Krivonių, Šilėnų, Paberžės k. jaunimas(444,55). Iš Kauno aps. Pažaislio ir Rumšiškių vls. kovos būrį atvedė Jonas Mickevičius-Žvirblis(166). Spalio mėn. ltn.J.Norkus-Kerštas sutelkė Musninkų vls. Narvydiškių ir aplinkinių kaimų vyrus į atskirą būrį(625). Apie Čiobiškį, Pamūšio, Rusių-Rago, Janionių k. apylinkėse veikė Česlovo Tveragos-Vilko vadovaujamas 30-40 partizanų būrys(4,172; 679,512). 1944 m. rudenį apie Vindeikius susitelkė gausus vietinis partizanų būrys, vadovaujamas Juozo Naraškevičiaus-Šerno(507).

Rugsėjo mėn. Žaslių vls. Bekštonių ir Kaugonių miške susirinko apie 20 vyrų iš Dainavos, Kaugonių, Kreciūnų, Civiškių, Vareikonių, Gabriliavos ir kitų kaimų į vršl.Z.Kacevičiaus-Geniaus vadovaujamą būrį, greit išaugusį iki 50-60 partizanų DKR vanagų junginį(203,34; 548,138; 549,17). Spalio-lapkričio mėn. Vievio vls. susibūrė Aleksandro Jackevičiaus iki 30 vyrų iš Abromiškių, Oleniškių ir kt. kaimų būrys, kurių tik dalis buvo ginkluoti, o dalį sudarė vengiantys mobilizacijos(548,138). Partizanų organizavimasis nebuvo apsaugotas ir nuo nesėkmių: rugsėjo mėn. Žaslių vls. Broniaus Vaicekausko iš Dubelių k. Antanaičių miške organizuotas apie 30 vyrų būrys jau po pirmos operacijos spalio 12 d. vidinio agento Drozdov(a.sL) buvo atvestas į 95 PO pasalą, kurios metu suimtas į kojas sužeistas vadas ir partizanas Benadas Grinius(Gricius)(246,71,78; 547,114).

Semeliškių vls. Prūsiškių, Noškūnų, Jagielonių, Karkučių, Peliūnų ir kitų kaimų apylinkėse liepos-rugpjūčio mėn. steigėsi 7-12 vyrų ginkluotos grupelės (organizatoriai Mykolas Kieras, Jonas Ignatavičius, Ignas Nasutavičius-Bondaras), kurių pagrindu rugsėjo-spalio mėn. susiformavo vršl.Antano Galinio-Juodosios Kaukės bū-rys(547,113-114; 548,137-139; 549,18; 246,70). Praktiškai tai buvo buvusių saugūnų bei vengiančių mobilizacijos ginkluotų vyrų būriai; 15 vyrų Bondaro grupė buvo mišri - lietuvių-lenkų(246,70). Nuo rudens Aukštadvario vls. apie Žižiūnų k. ėmė veikti Petro Kabaro būrys(246,354).

Kauno aps. Kruonio vls. miškuose jau 1944 m. rudenį susitelkė apie porą šimtų vyrų: vien iš Darsūniškio apylinkių išėjo partizanauti apie 100, Kazokų k. - 18, tarp partizanų buvo vyrų iš Morkūnų seniūnijos ir kitų kaimų(228,16,67). Kalvių miškuose, Žiežmarių beržyne, veikė Vinco Balčiūno (Kazokų, Girgždų, Jonyliškių, Kovaičių ir kitų kaimų apylinkės), Sekionių, Užgirėlio, Andriūnų, Migonių miškuose - Broniaus Šipulio-Ąžuolo ir Alfonso Alukevičiaus-Saulės būriai(228,16-17). Pastarasis lapkričio mėn. buvo Kruonio miške, vadovavo iki 100 partizanų telkiniui, judančiam nedidelėmis 5-10 vyrų grupėmis (skyriais)(601,156,158). Rumšiškių ir Kaišiadorių vls. Livintų-Beištrakio-Pašulių bei Pravieniškių miškuose 1944 m. rudenį 60 partizanų būriui vadovavo P.Petkevičius-Kariūnas(444,20).

Trečiasis didelis sporadinis partizanų židinys formavosi Kėdainių aps., kur praėjus frontui liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje susidarė daug besislapstančių partizanų grandžių, kurios ėmė jungtis tarpusavyje. Skirtingai nuo kitų apskričių Kėdainiuose nebuvo jokio vadovaujančio štabo, net LLA(656,9). Todėl partizanų organizavimas ir tarpusavio ryšių kūrimas atiteko aktyvesniems šio krašto ir visų pirma LLA pogrindžio organizatoriams Vladui Kūročkai (Kuročkai), Vaclovui Gudaičiui bei ūkininkui, atsargos ltn. Vladui Pabarčiui. Jau rugpjūčio 1 d. su Grinkiškio vls. Meiliškių apylinkės vadu V.Kūročka užmezgė ryšius Juozas Paliūnas, vadovavęs Grinkiškio grandžiai iš 4 žmonių, bei Geručių partizanų grandis(34,5). Rugsėjo viduryje V.Pabarčius jau slapstėsi miške su 8 partizanų grupe(656,8). Spalio-lapkričio mėn. prasidėjo didesnio junginio - kuopos organizavimo darbai, numatant persikelti gyventi į mišką, įsirengiant bunkerius, organizacijos nariai pasirinko slapyvardžius(34, 5-6).

Spalio viduryje V.Kuročka-Dūdelė gavo uždavinį nuvykti į Kauną užmegzti ryšių su centrine vadovybe, tačiau surasti pavyko tik Leoną Tvarijonavičių, kuris pogrindžio vardu pažadėjo teikti slaptos literatūros(656,9). Ryšiai su LLA vadovybe buvo atnaujinti tik lapkričio pabaigoje per kpt.Kazimiero Bandžiaus-Pakarklio dalinį ir tik tiesiogiai su apygardiniu štabu Veliuonos vls.(656,9). Galiausiai buvo sudaryta atskira apylinkė, apimanti Krakių, Grinkiškio, Pernaravos, dalį Josvainių ir dalį Betygalos vls., sutelkusi 80-90 partizanų-vanagų(656,9).

Lapkričio mėn. į apylinkės LLA kuopą, vadovaujamą ltn.V.Pabarčiaus, įėjo 50-60 partizanų centriniuose bunkeriuose Skirvainių-Paliepių miške Pušynėje netoli Krakių, taip pat greta veikę būriai: kpt.K.Bandžiaus-Pakarklio Lapkalnio-Paliepių miške apie 60 partizanų, Kavaliausko 40 partizanų būrys Aleksaičių miške Betygalos vls., Ariogalos vls. Lenčių partizanų būrys iš 18-20 vyrų, vadovaujamų Kuprio-Tėvo, Jau-gilo 25-30 partizanų būrys Šilų miške Pernaravos vls.(34,6; 401,54; 656,11). Grinkiškio vls. veikė dvi grandys iš 10 partizanų, vadovaujamų J.Paliūno-Vairo, ir apie Meiliškius - V.Gudaitis-Rasas.

Pakarklio būrys įėjo į V.Pabarčiaus vadovaujamą kuopą(526,70). Tačiau šaltiniuose Pabarčius ir Pakarklis bei jų būriai yra sutapatinami, nes šiuo atveju kalba eina apie tą patį Paliepių mišką, buvusį dviejuose skirtinguose valsčiuose - Ariogalos ir Krakių(690,30). Žinios iš Ariogalos valsčiaus mini Pakarklį, prisaikdinusį partizanus iš Lapkalnio ir Paliepių k., jo pavaduotojus bei būrio organizatorius Antaną ir Vladą Sibičius(675,190). Minima, kad spalio-lapkričio mėn. jie sudarė apie 100 vyrų dalinį, tačiau suskirstymas tinka ir Pabarčiaus branduoliui: jį sudarė Vamolio iš Šilaičių k. Krakių vls., Vlado Pociaus iš Diržionių k. Betygalos vls. ir Antano Kielės-Paukščio iš Ilgižių k. būriai(526,71).

Su kėdainiškiais glaudžiai buvo susiję gretimo Raseinių aps. Betygalos vls. partizanai. 1944 m. spalio pabaigoje Jonas Rudžianskas iš Betygalos ir policininkas Stasys Žičkys iš Norgeliškių k. ėmė organizuoti besislapstančius Jagučionių, Norgeliškių, Mockūnų, Liktėnų, Tautušių, Ilgižių k. vyrus(690,4). Iki gruodžio mėn. dauguma laikėsi namuose, bet vakarais dažnai susirinkdavo į būrį iki 30 žmonių, kuris dar neturėjo pavadinimo, vyrai slapyvardžių, trūko geresnės organizacijos ir tarnavusių kariuomenėje, bet tikslas buvo aiškus - kovoti(677,252).

Lapkričio mėn. susikūrė partizanų bei besislapstančių nuo mobilizacijos ginkluotų vyrų būrys iš Girkalnio vls. Šilininkų, Raitininkų, Mankūnų, Kejėnų, Olgavos k. ir laikėsi tarp jų esančiame Lokupio miške nuo karo likusiuose bunkcriuose(8,160). Per 500 vyrų, daugiausia mobilizuojamo amžiaus, susirinko Birbeliškės miške, kur lapkričio pradžioje jau minimi LLA Vanagai(679,534). Buvo sudarytas Birbeliškės štabas, kuriam vadovavo studentas Vladas Bilkis-Žalias Velnias, ltn.Antanas Stašaitis, Stankaitis, Lukanas, partizanai buvo susiskirstę į būrius pagal kaimus: Rėvų, Karakūrų (vadas Minalga) ir kt.(679,535-536). Seredžiaus vls. Burbinės miško vyrams vadovavo Jonas Karalius(909).

Visų Birbeliškės miško apylinkių partizanų organizavime svarbiausią vaidmenį suvaidino LLA Veliuonos apylinkės vadovybė, nors pats vadas ltn.A.Stašaitis iš tikrųjų pasitraukė į Vakarus (liko jo brolis Česlovas Stašaitis-Algirdas). Į šį telkinį įėjo ne tik Girkalnio, Veliuonos, Seredžiaus, bet ir tolimesnių - Vilkijos ar net Čekiškių vls. vyrai.

Rugpjūčio mėn. Vilkijos vls. minimi du partizanų būriai - Kazio Puidoko iš 15 ir Kazio Jakubausko iš 20 vyrų(688,6). Pastarasis formavosi iš Vilkijos vls. Padauguvos, Ligainių, Raubatonių, Čekiškės vls. Ivaniškių ir kitų kaimų vyrų, rudenį išaugęs iki 100 (kitais duomenimis 40-50) žmonių(601,234). Padidėjęs K.Puidoko-Beržo 60 partizanų būrys rudenį veikė Veliuonos, Seredžiaus, Čekiškės vls.(8,15,154). K.Puidokas buvo laikomas Vozbutų būrio vadu, nors lapkričio mėn. Čekiškės vls. veikusiu 40 partizanų Vozbutų būrio vadu minimas Petras Žilinskas, susijęs su LLK Sąjungos organizacija ir turėjęs ryšių su Kaunu(601,237; 788,278; 909).

Pietų ir vakarų Lietuvos partizanų organizavimosi darbą ir veiklos pradėjimą ar atnaujinimą sunkino bei kurį laiką išvis neįmanomu darė artimos pafrontės padėtis. Jei šiaurės rytų ar vidurio Lietuvoje jau vyko smarkios kovos ir organizacinė pogrindžio veikla rusų kariuomenės užnugaryje, tai čia 1944 m. vasarą ir pusę rudens stovėjo frontas ir ta teritorijos dalis (Žemaitija) dar nebuvo patekusi po rusų okupacija. Tačiau netgi šiuo atveju vokiečių okupuotoje Vakarų Lietuvos dalyje vykęs priešrusiškas pasipriešinimas (atviras karinis ir slaptas pogrindinis-partizaninis) kurį laiką (rugpjūtis-rugsėjis) sinchronizavosi su aukštaičių partizanų veiksmais.

Vien tik dėl minėtos priežasties Pietų Lietuvoje Pasipriešinimo veiksmai ir organizacinė veikla 1944 m. rudenį paliko kovos pakraštys. Pasipriešinimas tarsi savotiškas šleifas driekėsi paskui frontą, nors išimtį sudarė besiribojanti su vidurio Lietuva Dzūkijos dalis, kur taip pat išliko 1944 m. pavasarį susikūrusi kaimų savigyna ir nebuvo didesnio fronto stabčiojimo.

Trakų ir Kauno apskričių pietinėse dalyse 1944 m. rudenį susibūrė Beržo(sl.) "skrajojantis" partizanų būrys, kuris judėjo ratu Kauno, Pakuonio, Prienų, Punios, Butrimonių, Aukštadvario ir Rumšiškių vls. teritorija apie Kruonį, Užuguostį, Verknės upę(31,87).

Liepos mėn. (tik neaišku prieš ar po fronto perėjimo) Butrimonių vls. buvo organizuota 82 žmonių partizaninė grupė, vadovaujama Cibulsko-Ąžuolo(711,47).

1944 m. rudenį Vilniaus aps. partizanus organizavo LLK Sąjungos narys Domas Sausaitis, tuo metu ir žuvęs nuo lenkų partizanų(362,186; 728,226,333). Apie jo veikimą žinojo DKR organizatoriai(166), tačiau tai buvo savarankiška grupė, įsiterpusi į lenkiškas vietoves Trakų-Vilniaus aps. pasienyje.

Rugsėjo-lapkričio mėn. Onuškio vls. Burbonių miške ėmė veikti eigulio Juozo Matukevičiaus-Vilko ir jo pavaduotojo psk.Alekso Kaukolio-Pavasario vadovaujamas apie 40 vyrų būrys, užmezgęs ryšius su partizanų grupėmis, besitelkiančiomis Bakaloriškių, Žilinų ir Kaniūkų k. rajone(7,78; 246,68; 499).

Bakaloriškių grupę sudarė rugsėjo-spalio mėn. organizavęsi trys partizanų būriai: Adomo Lukšos iš 14-15 vyrų, Edmundo Siniausko suorganizuoti Alaburdiškių, Arlių, Dusmenių k. iki 20 vyrų ir Jono Dambrausko-Siaubo apie 20 vyrų, daugiausia buvusių savisaugininkų iš Bakaloriškių k.(246,70; 245,47; 548,133-134). Pagal kai kurių šių apylinkių kovotojų vėlyvesnes anketas, yra nurodyta rugsėjo 12 d. kaip įstojimo į partizanus data(897), tad ją galima laikyti oficialia dalinio įsteigimo pradžia. Partizanai periodiškai rinkdavosi į vieną būrį (apie 50 žmonių) ir veikė kartu Bakaloriškių, Alaburdiškių, Dusmenių, Diržamonių, Genionių, Voniškių ir kituose kaimuose bei miškų masyvuose ir aplink juos(548,135; 547,255).

Valkininkų vls. Ogorodnikų ir Čebotarių k. apylinkėse 1944 m. rudenį veikė Stanislovo Aleksos-Varno ir jo pavaduotojo Motiejaus Česnaičio iki 50 vyrų LLA būrys(548,298; 516,41).

Alytaus aps. rugpjūčio mėn. NKVD-NKGB pastebėjo mažiausiai 8 organizuotas grupes(149), tačiau partizaninis jų pobūdis yra abejotinas. Jį sunku apibrėžti ne tik dėl taikaus veikimo ypatybių, apibūdinamų vien savigynos veiksmais bei visuotiniu slapstymosi nuo mobilizacijos, bet ir objektyvesnės informacijos trūkumu. Alytaus NKVD-NKGB skyrius bei opergrupė išsiskyrė iš kitų okupantų padalinių savo fantazijomis ir pseudojunginių kūrimu, o vėliau atgaline data reikėjo įrodyti ir patvirtinti Klepočių žudynių teisėtumą. Atmetus "Ryliškių pogrindį iš 200 vyrų" ir "Geležinio Vilko organizaciją", vis dėlto turime pripažinti šių apylinkių vyrų organizuotumą kaip faktą, paremtą dar 1944 m. pavasarį susikūrusių savigynos nuo lenkų AK ir Rūdninkų diversantų būrių tradicija. Toks buvo Žvirgždėnų k. apie 20-40 vyrų savigynos būrys(148,53). Spalio mėn. agentūriniame pranešime šiame kaime jau minimi žaliukai, kurie renka ginklus(595,29).

"Ryliškio pogrindžio" egzistavimo "įrodymai" buvo paremti pasenusia informacija apie Merkinės savigynos (saugūnų) organizavimą 1944 m. vasarą. Šiai saugūnų grupei Alovės ir Merkinės vls. vadovavo policininkas Julius Targauskas-Bombonešis, Bombonis(pravardė), pavaduotojas ir 1-os grupės vadas Vincas Batulevičius iš Ilgininkų, 2-os - Juozas Krukonis iš Ilgininkų, 3-os Vladas Burokas iš Ilgininkų, 4-os -Julius Dugniškis iš Ilgininkų, 5-os - Viktoras Mazaliauskas iš Devoniškių, 6-os -Ivanauskas iš Masališkių(594,383). Pasak okupantų, šių saugūnų ir po fronto perėjimo dar liko 60, kuriuos ir reikėjo surasti...

Alytaus NKVD-NKGB taip pat turėjo apie 700 žmonių, priklausiusių 1940-1941 m. LAF Daugų, Varėnos, Merkinės, Butrimonių, Simno, Seirijų vls. ir Alytuje, sąrašus, iš kurių 361 turėjo "Lietuvių partizanų Geležinio Vilko" pažymėjimus(595,3-4). Kažkas turėjo būti likęs ir Lietuvoje, kaip, pvz., Varėnes vls. skyriaus vadas Adolfas Baublys(595,3). Karo metų agentūra informavo priešą ir apie antinacinį pogrindį: gen.T.Daukanto organizacinę veiklą Varėnoje ir Perlojoje, o taip pat apie Kęstučio organizaciją, Trimito partizanų būrį(595,29). 1944 m. rugsėjo mėn. buvo žinoma, kad praėjus frontui kęstutėnai negavo jokių nurodymų praktinei veiklai ir kai kurie nariai Varėnos vls. Nedzingės, Panedzingės, Sapiegiškių apylinkėse ėmė savarankiškai veikti, slėptis, boikotuoti mobilizaciją(595,23-24).

Klasikiniu lietuvių partizanų organizavimosi pavyzdžiu buvo pirmasis Simno vls. būrys. Rugsėjo mėn. Simno milicija Ponkiškių k. suėmė Praną Miškinį, bet vežant į valsčiaus skyrių jį išvadavo greitai susiorganizavę Aleksandras Miškinis, Vladas Dranginis (idėjinis organizatorius) ir Aleksandras Šukevičius(594,374). Iki rugsėjo pabaigos susirinko 10 vyrų, kuriems vadovauti ėmėsi Antanas Kušlys iš Atesnykų k. ir nuo spalio 1 d. jie oficialiai ėmė veikti kaip partizanų būrys(465; 594,374). Pradžioje partizanai veikė susirinkdami uždaviniams vykdyti paskirtomis dienomis konspiraciniuose butuose, po to bijodami apsupimo jau rinkosi miške ar lauke, šiaip vaikščiodami be ginklo. Veikė Buckūnų, Metelių, Atesnykų, Ponkiškių k., o lapkričio pabaigoje pirmą kartą pasirodė atvirai, 18-20 ginkluotų partizanų grupe pražygiavę per Buckūnų k. į Metelius(594,376).

1944 m. rudenį Krokialaukio vls. atsirado Kęstučio grupė, kurią organizavo jaunalietuvis Ignas Liubomirskas(516,343). Metelių apylinkėse partizanų skyrių organizavo Plechavičius(sl.)(465,l).

Seirijų-Šventežerio vls. partizanų būrį ėmė organizuoti veterinarijos gydytojas ltn.Vladas Stepulevičius-Stepulis; lapkričio mėn. jie telkėsi ir Metelių miške(465; 594,383). Seirijų vls. nuo rugsėjo mėn. veikė LLA Seirijų vadovas mokytojas Antanas Motiejūnas: rinko ginklus, verbavo narius, slapstėsi(692,103).

Spalio mėn. Simno, Merkinės, Alovės vls. partizaninę veiklą ima organizuoti centrinės LLA vadovybės (ar Kauno) ryšininkas Jonas Stačiokas-Liepa, su instrukcijomis pasiųstas į Alytaus miškus(595,97; 573,91). Jo uždavinys buvo sukurti partizanų grupeles kiekviename valsčiuje bei jas sujungti į kovos vienetus ir jiems vadovau-ti(595,97). Tikėtina, kad nelikus nieko iš Alytaus aps. LLA štabo, jis tapo ir naujuoju jo vadovu.

Rugsėjo 15 d. laikoma partizanų būrių, veikusių Alovės-Merkinės vls. ribose, įsisteigimo data(573,91). Čia susibūrė 12 organizuotų partizanų, vadovaujamų Antano Krajausko, po keleto dienų susijungusių su Masališkių būriu(573,91). Spalio mėn. abu būrius aplankė J.Stačiokas-Liepa, nurodęs organizacijos gaires(573,94). Būriai buvo padalinti po 2 skyrius, pirmajam būriui vadovauti išrinktas A.Krajauskas, o Masališkių - Vincas Ivanauskas-Gegutis(573,94).

1944 m. rudenį Druskininkų ir Leipalingio vls. jau slapstėsi pavienių ginkluotų vyrų, o lapkričio mėn. jau buvo suorganizuotas Mizarų kaimo būrys, vadovaujamas Jurgio Ptakausko-Liepos(150,82).

Lapkričio mėn. partizaninė veikla prasidėjo Lazdijų-Marijampolės apskričių sandūroje, kur veikė 3 didesnės partizanų grupės(60,13). Vieną jų - Perkūno būrį Sūsninkų miške organizavo kpt.Vaclovas Navickas-Perkūnas ir jo padėjėjai Vincas Pasiukonis bei Juozas Bancevičius(632).

Kalvarijos vls. prie pat Lenkijos sienos jau rugpjūčio mėn. Vytautas Gavėnas-Vampyras suorganizavo grandį iš 3 žmonių, kuri vėliau išaugo į 13 žmonių būrį(60,14).

Rugpjūčio mėn. partizaninė veikla prasidėjo Šilavoto vls. Čia veikė 3 didesnės atskiros partizanų grupės. Pirmoji jų susibūrė Veiverių vls. Lendrymo miške, vadovaujama ltn.Alfonso Arlausko-Geležinio Vilko(35,71). Tačiau partizanai, tarp jų ir vadas, dar slapstėsi savo sodybose. Smulkios partizanų grupelės jau nuo ankstyvo rudens aktyviai veikė Garliavos, Gudelių, Sasnavos ir Balbieriškio vls.(31,78).

Kitą grupę iš Pakiauliškio kaimo jaunimo organizavo girininkas Vincas Senavaitis-Šiaurys. Lapkričio 1 d. Klebiškio miške pirmieji partizanai prisiekė kovoti už Lietuvos nepriklausomybę(60,15; 151).

Braziūkų-Zapyškio miško masyve, Drapakampio miške rugsėjo mėn. susibūrė partizanai iš įvairių Zanavykijos valsčių; greitai išaugo "skrajojantis" būrys iki 50 vyrų, vadovaujamų studento iš Kauno(35,71).

Toliau į vakarus - Jurbarko vls., Tauragės, Telšių, Kretingos ir Mažeikių aps. esanti žemaičių žemė vėliausiai pateko į rusų rankas, bet skirtingai nuo Rytų Lietuvos žemaičiai į pogrindį perėjo organizuotai, kaip LLA struktūra su užšaldytais pereinamajam laikotarpiui tarpusavio ryšiais, slėpdamiesi po 2-3 iš anksto miške ar kaime įrengtuose bunkeriuose. Apie savo veiklos atnaujinimą 1944 m. rudenį praktiškai negalėjo būti nė kalbos, nes kai kurie daliniai, prie Klaipėdos, Rytprūsių bei Kuršo sustojus frontui, atsidūrė ypač nepalankiose sąlygose.

Taip savo veiklos negalėjo atnaujinti Kretingos LLA Maumedžio rinktinės Gargždų, Veiviržėnų, Endriejavo ir Kulių vls. kuopos. Alsėdžių būrio vadas S.Derbutas paleido vanagus namo, įsakęs po fronto perėjimo susirinkti miške prie Makščių k., tačiau niekas neatėjo(428,134). Spalio mėn. Telšių rinktinės Žarėnų kuopos vadas ltn.J.Venclauskas-Kymantas, sutelkęs 25 savo kuopos partizanus, planavo išvaduoti du suimtus LLA narius Žarėnų miestelyje, bet Z.Tomkevičiui-Šernui pranešus apie ten esančius rusų kareivius su 4 tankais, sumanymo teko atsisakyti(6,71; 427,96).

Be to, žemaičiai būtent dėl organizuotumo nuo rusiškojo okupanto patyrė skaudžių nuostolių dar nespėję atnaujinti savo veiklos ir. LLA partizaninė veikla Žemaitijoje dešifravo daugelio dalinių slapstymosi rajonus, kas naujuosius okupantus įgalino tikslingai vykdyti masinius vietovių šukavimus. Spalio 28-29 d. Varnių vls. buvo suimti 17 LLA narių, tarp jų - Varnių bataliono būrio vadas Albertas Venclauskas, kurio bunkeryje Plungės vls. Pakerų k. buvo rasti ginklai bei organizacijos dokumentų (įsakymai, sąrašai ir kt.)(396,23; 602,6). Spalio pabaigoje Šiaulių aps. buvo suimtas būrio vadas psk.Drobulis-Vilkas(602,7).

Galiausiai į agentės Valerijos(a.sl.) spendžiamus tinklus pakliuvo ir vyriausiasis Telšių aps. LLA pareigūnas - Telšių Voverės štabo ryšių ir propagandos skyriaus viršininkas, OS vadas S.Kaupas-Dėdėnas, gyvenęs Prano Audronio pavarde(551,94). Perėjęs frontą, jis pagal apygardos vado nurodymus ir savo iniciatyva ėmė atstatinėti ryšius su rinktinės kovos padalinių vadais: lapkričio 9 d. susitiko su Nevarėnų ryšininku mokytoju Gurskiu ir kt.(551,98; 772,216). Bet lapkričio 24 d. S.Kaupas buvo suimtas Varnių vls. Barstegų k. kartu su Varnių bataliono 2-os kuopos vadu J.Ivanausku ir dar 45 vanagais, išduotais informatoriaus Tigro(a.sl.)(401,41; 396,20).

Tačiau net slapstymasis šiose vietovėse buvo kitoks negu likusioje Lietuvos dalyje: LLA organizacinė veikla liepos-rugsėjo mėn. potencialaus, bet neorganizuoto rezistencinio elemento skaičių faktiškai sumažino iki minimumo, dėlto ir pats slapstymasis buvo labai sąmoningas ir konkretus organizacijos inspiruotas veiksmas. Iš anksto paruošta pagrindinių bei atsarginių bunkerių sistema leido ne tik be nuostolių praleisti frontą, bet ir tam tikru mastu išvengti ir pavojingo blaškymosi pafrontės juostoje ar miškuose, pilnuose rusų kariuomenės. Spalio pabaigoje Varnių vls. Pečiu-liškės vns. kareiviai surado S.Beniulio-Senelio ir Vlado Montvydo-Lapės bunkerį, tačiau partizanai nepasimetė, sviedę granatas, nukovė du kareivius ir tuo pasinaudoję išbėgo(158; 479,120).

Pereinant frontui, jokia organizacija, kad ir kaip gerai ji būtų užsikonspiravusi, negali išlikti nedezorganizuota. Nekalbant apie antinacinio pogrindžio vadovybės masinį pasitraukimą iš Lietuvos, fronto išstumti ir šiaip su vokiečiais pasitraukė ir LLA vadai - plk.Sakalas-Girėnas, ltn.A.Paregys, kuopų vadai A.Brencius, Miliaus-kas(20,146; 428,155). Tik lapkričio 17-19 d. Telšių aps. Alsėdžių vls. nusileido A.Ku-biliaus-Vaišvilos desanto grupė, kuri įsirengė bunkerį iš anksto numatytoje vietoje bei užmezgė ryšius su apylinkės LLA nariais(6,105).

Nuo lapkričio mėn. Sauspalių-Vaineikių girioje (Darbėnų-Mosėdžio vls.) pradėjo telktis Kazio Kontrimo-Montės būrys.

1944 m. rudenį Šilalės-Kaltinėnų vls. Vaitimėnų miške pradėjo veikti Vaitimėnų 12 vyrų būrys, vadovaujamas Kazimiero Bagdono(4,14).

Kražių-Nemakščių-Viduklės vls. veikė j.ltn.B.Urbučio-Margio vadovaujama partizanų grupė(8,165,206-207). Šiluvos-Tytuvėnų vls. rudenį būriui ėmė vadovauti Povilas Morkūnas-Merkys, buvęs šaulys ir 1941 m. sukilėlis, matyt priklausęs ir kpt.P.Gužaičio organizacijai(456,42). Raseinių aps. daug vyrų slapstėsi pavieniui miške, žiemai pereidami į slėptuves kaimuose pas gimines bei pažįstamus; taip slapstėsi pats P.Gužaitis, kpt.Jonas Žemaitis (netoli Grinkiškio) ir kt.(455,13).

1944 m. rudenį iš LLA narių ėmė grupuotis būriai Šimkaičių ir kaimyninių Eržvilko-Jurbarko vls.; lapkričio antroje pusėje vienas pirmųjų savo veiklą atnaujino Pavidaujo LLA vanagų būrys (Stumbrio, Simo, Morkaus skyriai), vadovaujamas G.Kisieliaus-Tomo(455,314; 458). Būrys palaikė ryšį su kuopos vadu, iš kurio buvo gaunami nurodymai organizaciniais klausimais(458). Organizaciniu požiūriu partizanų daliniai dar buvo vystymosi stadijoje, dienomis stovyklavo miške, o naktimis pas ūkininkus ėjo sargybą(458).

1944 m. rudenį LLGS nariai Vladas Gudavičius, Vytas Mickaitis ir kt. parengė ir išklijavo Jurbarke pirmuosius atsišaukimus: pogrindis juose ragino lietuvius neduoti okupantams grūdų, pieno, nestoti į kariuomenę, aiškino, kad Lietuva bus greitai laisva(456,289). Tuo pat metu Antkalniškių k. susirinkime buvo prisaikdinti nauji nariai, suformuluoti pogrindžio uždaviniai: gauti ir platinti pogrindžio literatūrą, materialiai remti partizanus ir būti pasirengus ginkluotai kovai karo atveju(456,291).

Rugsėjo pradžioje NKVD mini pirmuosius politiniais motyvais besislapstančius bei jų grupes Šiaulių aps., tačiau iš tikrųjų tai būta vengiančių mobilizacijos bei "1941 m. partizanų", nes suiminėjamų "banditų" veiklos "pasireiškimų" vietos NKVD skyrius nefiksuoja(2,18,25-26). Dėmesį atkreipia žinia, kad spalio 10 d. Šiaulių vls. Dūkto miške pastebėti 3 ginkluoti partizanai(2,34).

Lygumų vls. apie Vaigailių k. esančiuose miškuose 1944 m. rudenį veikė 8-10 vyrų grupės, kurias jungė Stanislovas Miškūnas(154), o lapkričio 22 d. jau minimas Petro Dalinausko vadovaujamas 12-15 žmonių būrys, ginkluotas rusiškais šautuvais, automatais ir pistoletais; iš Vaigailių miško ateinama į kaimą pasiimti maisto ir drabužių^,57).

Lapkričio 22 d. NKVD-NKGB pastebėtos Juozo Dauparo 7-10 žmonių grupė Linkuvos vls. Lumbelių k., Sutkaus 11 narių grupė Linkuvos vls. miškuose ir Gaščiū-no 9 žmonių grupė Pakruojo vls. Kapčiūnų, Laipuškių k. bei Klovainių mstl. apylinkėse(2,57). Jas sudarė daugiausia vengiantys mobilizacijos vyrai bei 1941 m. įvykių dalyviai, tačiau įspėjimai "partiniam sovietiniam aktyvui" rodo, kad minėtos grupės jau stojo į Pasipriešinimo kelią. Pakruojo vls. minimas ir jau veikiantis kpt.Petro

Žagarės vls. lapkričio mėn. minimas LLA Vanagų būrys, vadovaujamas Juliaus Gorščiausko iš Rėklaičių k. ir jo pavaduotojo, buvusio policininko Jono Bagdono; partizanai rinko ginklus, agitavo prieš mobilizaciją(163,81).

Centrinės Pasipriešinimo karinės ir politinės vadovybės atsikūrimas rusų okupuotoje teritorijoje neatsiejamas nuo pogrindinės veiklos didžiuosiuose miestuose (Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje ir stambesniuose apskričių centruose) atnaujinimo. Ryšių mazgai ir centrai miestuose galėjo palengvinti partizanų centralizaciją, o tuo pačiu ir sudaryti palankesnes galimybes organizuotai kovai pagal vieningą strateginį bei taktinį planą.

Tačiau 1944 m. vasaros-rudens įvykiai rodė, kad pagrindinis organizacinio veikimo krūvis tenka kaimui. Čia steigėsi vis nauji partizanų būriai, kurie jungėsi į grupes, o šios - į rinktines. Tuo tarpu miestas iki 1944 m. lapkričio-gruodžio mėn. iš esmės nebuvo palankus pogrindžio veiklos atnaujinimui: sugriauti miestai ir visuomeninė infrastruktūra (švietimas, teisėsauga ir kt.), dauguma gyventojų pasitraukę į Vakarus, išbėgę į kaimus, senieji ryšiai nutrūkę. Rugsėjo viduryje sugrįžęs į Vilnių pogrindininkas Matas Mastauskas nesugebėjo rasti senų Kovos Vienybės ryšių, o be to, padėtis klostėsi taip, kad pogrindinės veiklos tęsimas atrodė netikslingas(361,18).

Rugsėjo mėn. Juozas Prapuolenis bandė imtis iniciatyvos atnaujinti LF atsišaukimų leidimą, bet P.Šilas manė, kad tai netikslinga(571,37). Spalio mėn. P.Šilas ir A.Gineitis vėl aptarė mobilizacijos problemą ir nusprendė, kad ankstesnieji VLIKo kreipimaisi pakankamai veikia tautą ir šaukiamuosius, kuriems ir taip aišku, kad mobilizacijos reikia vengti(571,199).

Evakuacija, susijusi su rusų kariuomenės puolimu, ir frontas pažeidė visą sukurtą LLA organizacinę struktūrą, ryšį ir paralyžiavo pogrindinę veiklą(388,60). Iš 20 LLA Kauno apygardos štabe dirbusių karininkų liko veikti 3-4(156). Jau spalio mėn. buvo suimtas ltn.Petras Vaina, B.Simonavičius(388,60). Tik lapkričio 1 d. prasidėjus mokslui universitetuose, į Vilnių iš gimtinės grįžo V.Gylys-Jaunutis ir kt.;tik lapkričio viduryje A.Zaskevičius-Zizas ėmėsi iniciatyvos štabui atkurti(389,90-91).

Rugsėjo 25 d. Kaune, Vilniaus g. 14 namo sandėlyje NKGB surado pogrindinę "Į Laisvę" spaustuvę ir paėmė amerikietiškas spausdinimo stakles, "Į Laisvę" (1942 07 2), "Lietuvos Judo", "Pogrindžio Kuntaplio" matricas, 200 kg šrifto, apie 200 egzempliorių "Į Laisvę", keliolika egz. "Lietuvos Judo" laikraščių numerių bei brošiūros "Lietuvių sąjūdis" rankraštį(601,48). Spalio 24 d. Kaune buvusios karinės laboratorijos, kuriai vadovavo vokiečių suimtas plk. Vėbra, kieme rastas didelis sprogmenų, šaudmenų, chemikalų ir kt. slaptas sandėlis(601,47).

Prasidėjęs partizaninis veikimas ir organizavimasis buvo skirtingai vertinamas kaime ir mieste. Priešprieša slypėjo pačioje miestietiškoje inteligentijos, kaip socialinio sluoksnio, padėtyje bei mentalitete. Daugelis miestiečių fiziškai nebuvo pasirengę karinei kovai ar galėjo būti jai naudingi, bet visuomet laikė save labiau politiškai išprususiais už kaimą. Likusio LF vadovybės ir VLIKo nario P.Šilo pokalbyje su Povilu Malinausku išryškėjo nuomonė, kad esamu metu karinė kova su rusų kariuomene yra beprasmis, neprotingas lietuvių tautos jėgų eikvojimas, kad nuo aktyvaus partizaninio pasipriešinimo pereiti prie pasyvių kovos būdų - mobilizacijos, pyliavų boikoto, vengti susidūrimų su okupantų pareigūnais, milicija ir kariuomene, palaikyti gyventojų supratimą, kad okupacija tėra laikinis dalykas ir po taikos konferencijos nepriklausoma Lietuva bus vėl atstatyta(40,lll). 1944 m. rudenį parašyti atsišaukimai LF vardu ragino atsisakyti ginkluotos kovos, priešintis pasyviai, vengti provokacijų ir laikytis santūriai(40,111-112).

Tokias nuostatas sąlygojo tai, kad likę pogrindininkai pasigedo centralizuotos vadovybės, strateginio plano, informacijos ir ryšių, bet tai dar nereiškė, kad "ginkluoto pasipriešinimo kurstymas iš užsienin pasitraukusios mūsų pogrindininkų pusės buvo klaida"(40,115). Juos vėlgi veikė nesiryžusių priešintis mąstymas, kad kova su ginklu rankose beprasmiška, priešintis rusų jėgai buvo beprotystė ir ištverti tokios jėgos apsuptyje buvo galima tik keletą mėnesių, o partizanų veikla sukelia okupantų rep-resijas(40,l 14-115).

Karinio pasipriešinimo neigėjai ir LLA vadų bei kitų partizanų organizatorių kaltintojai politiniu neįžvalgumu ir atotrūkiu nuo tikrovės(386; 659,267-268) faktiškai nenorėjo pastebėti esamos tikrovės, kurioje atrodanti pragmatiška pasyvi (pogrindinė) kova buvo žymiai nerealesnė .palyginus su idealistiškai atrodančia lietuvių karine kova prieš "sovietų milžiną". Mieste buvo galima konspiruotis, išsisaugoti naujoje nepažįstamoje aplinkoje, veikti trejetukų-penketukų sistema, tačiau kaime, kur visi viską žinojo ir matė, pogrindinis veikimas buvo įmanomas tik partizanaujant.

Okupacinio režimo tikrovėje būtent pastarieji tapo jėga, sugebančia nors minimaliai apsaugoti civilius gyventojus nuo karinio okupantų teroro, kovoti organizuotą laisvės kovą bei palaikyti visuotinio taikaus pasipriešinimo nuotaikas. Net vienas ginkluotas kaimietis žymiai daugiau destabilizavo politinę padėtį negu miesto pogrindžio grupė, kovojanti "pasyvia rezistencija".

Tikroji problema buvo ta, kad karinio konflikto ar taikos sutarties laukimo nuostatos sąlygojo ypatingą pasipriešinimo taktiką. Ji panaši į 1940-1941 m., kuomet pogrindis rengėsi sukilimui pakankamai decentralizuotai, žinant, kad vieningo pakilimo signalu bus Vokietijos-SSRS karo pradžia. Tokios taktikos pasirinkimas kol kas ignoravo centrinės vadovybės reikalingumą, bet tuo pačiu tiek beatsikuriantis miestų pogrindis (atsisakydamas karinės kovos), tiek partizanai (laukdami iš kažkur vadų) stengėsi išvengti klausimo - o jeigu tarptautinio konflikto ar palankaus Lietuvos laisvei sprendimo nebus? Ką tokiu atveju reikėtų daryti, kaip išsaugoti tautą ir išsisaugoti patiems?

Šie bendrosios strategijos klausimai jau reikalavo rimtos intelektualinės veiklos, aiškios politinės analizės bei išminties, kas paprastai yra siejama su centrine Pasipriešinimo vadovybe ar egziline vyriausybe. Pajėgos tokiai vadovybei kurti jau 1944 m. rudenį buvo labai daug, ypač iš LLA narių, turėjusių liek partizaninės, tiek pogrindžio veiklos patirtį. Tai matyli ne tik iš karinių autoritetų, dalyvaujančių LLA veikloje, bet ir iš operatyvinių organizacijos įsakymų.

Spalio pradžios rusų puolimas Žemaitijoje užklupo LLA štabą besiruošiantį suvažiavimui sudaryti platesnės sudėties LGK. Štabo nariai pasislėpė Varnių bataliono vado ltn.V.Bacevičiaus paruoštuose bunkeriuose. K.Veverskis slėpėsi kartu su M.Melinu-Matu, bet po dviejų parų išėję iš slėptuvės surado tik V.Gylį-Jaunutį ir Kudirką(sl.). Pastarieji nusprendė vykti į Vilnių, Matas-Panevėžį, o pats vadas nutarė dar kiek palaukti štabo pareigūnų. Milvydiškių k. jis sutiko gen.M.Pečiulionį-Miškinį, o apie spalio 12 d. pasirodė ltn.A.Eidimtas-Žybartas su Pranu Valiuku, frontą praleidę Plungės vls. Purvaičių k.(382,164-165). Buvo susitarta, atstačius ryšius Šiaulių (A.Eidimtas) ir Kauno (K.Veverskis) apygardose, lapkričio 20 d. susitikti Veliuonos vls. Kalvių k. - Veverskių tėviškėje(382,18,165). LLA vadavietė buvo numatoma perkelti į rytus, Lietuvos vidurį arba net prie Kauno, nes buvusioji, K.Veverskio nuomone, buvo dekonspiruota; pasitraukti į kitas vietoves buvo rekomenduota ir Varnių bataliono vadui(127,280).

LLA vadas kartu su gen.M.Pečiulioniu pėsčiomis išvyko Kalvius, P.Valiukas - į Radviliškį, o A.Eidimtas į Telšius, kur susitiko su S.Kaupu-Dėdėnu(382,18,77). Pastarasis iki tol buvo atradęs tik Žarėnų kuopą, nes nebuvo likę nė vieno štabo parei-gūno(382,165). S.Kaupui perdavęs įsakymą apeiti visus dalinius ir jų neradus vėl viską organizuoti iš naujo, A.Eidimtas išvyko į Radviliškį(382,166). Su Šiaulių rinktinės vadu užmegzti ryšių nepavyko, nes tose apylinkėse smarkiai siautė NKVD ir apie jokią paiešką negalėjo būti ir kalbos, o Radviliškyje net likusių eilinių LLA narių gretas nusiaubė areštai(382,167).

Toks pat nelengvas uždavinys atstatyti pagrindinius ryšius su apygardų vadovybėmis, atnaujinti LLA veiklą ir užtikrinti bendrąjį strateginį vadovavimą iškilo ir LLA vadui. Faktiškai daug ką reikėjo atkurti iš naujo, bet K.Veverskis-Senis veikė tiksliai ir energingai. Ryšių sutvarkymui skirtas tik vienas mėnuo rodė, kad LLA vadas nesirengė laukti palankių aplinkybių (palyginus su kitų organizacijų vadovais), o toliau tęsė Pasipriešinimo organizacinę veiklą, tarsi nieko nebūtų įvykę. Brolių Veverskių pastangomis pirmiausia buvo atnaujinta Kauno LLA apygardos štabo (kuris faktiškai perėmė ir vyriausiojo LLA štabo funkcijas) veikla. Jo vadovu tapo organizacinio skyriaus viršininkas Pranas Veverskis. Jau rugsėjo mėn. kauniečiai buvo spėję išleisti pirmąjį "Laisvės Karžygio" numerį(382,167). Spalio mėn. pasirodė eilinis "Karinių ir politinių žinių" numeris; ryšininkams įkliuvus su visu tiražu Kauno-Vilniaus geležinkelio ruože, jis tuoj pat buvo atkurtas iš naujo ir išplatintas(382,78).

1944 m. lapkričio pradžioje Vilniuje šv.Jono bažnyčioje K.Veverskis-Senis susitiko su j.ltn.Jonu Motiejūnu ir Vilniaus LLA ryšių būrio nariu Zigmu Petrausku(361,267). Buvo numatyti ryšių palaikymo būdai ir duoti nurodymai atnaujinti LLA Vilniaus apygardos štabo veiklą.

Lapkričio pabaigoje Veliuonos vls. Kalvių k. LLA vadas susitiko, kaip ir buvo tartasi, su Šiaulių LLA apygardos vadu j.ltn.A.Eidimtu-Žybartu, kuris apgailestavo, kad mažai ką spėjo padaryti palyginus su K.Veverskių, tačiau vėlgi sąlygos Vakarų Lietuvoje kaip artimoje užfrontėje buvo sunkesnės. A.Eidimto pagalba K.Veverskiui buvo labai reikalinga atnaujinant Vyriausiojo LLA Vanagų štabo veiklą. 1944 m. rudenį LLA Vyr.Vanagų štabas išleido slaptą operatyvinį įsakymą Nr.3, kuriuo vadovaudamiesi lietuvių partizanai Vanagai "veda organizuotą kovą prieš teroristines priešo pajėgas ir prieš atskirus skundikus"(151,5). Tai buvo pirmasis LLA vadovybės organizacinis-operatyvinis įsakymas rusų okupuotoje teritorijoje.

Pirmieji pasipriešinimo okupantui veiksmai buvo palyginus taikūs. Pradinis organizuoto Pasipriešinimo - partizanų būrių susikūrimo ar pogrindinės veiklos atnaujinimo laikotarpis buvo paremtas jėgos kaupimu, ryšių atstatymu, padėties apylinkėse ištyrimu, ginklų ir amunicijos susiradimu. Daugelis pogrindininkų ar partizanų slapstėsi pavieniui, o jų įtakos ar veiksmų kurį laiką negalima išskirti visuotiniame lietuvių slapstymęsi nuo mobilizacijos bei areštų. Kitaip tariant, pirmieji organizuoto Pasipriešinimo veiksmai sutapo su neorganizuoto, spontaniško ir gaivališko pasipriešinimo Okupaciniam režimui veiksmais. Tuo pat metu bet koks organizuotos, priešiškos režimui ir ypač ginkluotos grupės egzistavimas buvo pavojingas okupaciniam režimui ir todėl yra pastebimas kaip pasipriešinimo faktas (pogrindinis), nors ir nesant kitokios veiklos.

Dauguma miestelių, beveik visi kaimo ir nemažai iš miestų pasitraukusių vyrų slapstėsi ir laukė tam tikrų pasikeitimų. Dažnai buvo slapstomasi po kelis ir net ištisomis grupėmis ir būriais. 1944 m. rugpjūčio mėn. NKGB pranešė, kad mobilizacija Kauno aps. vyksta lėtai, niekas neateina pagal įsakymą ir įteiktus šaukimus(592,134). Šiaulių aps. Pakruojo vls. trys kaimai atsisakė imti mobilizacinius lapelius, o kituose sugėdinti jų įteikinėtojai rusai(2,4). Rugsėjo 27 d. Vilkaviškio kariniam komisariatui pradėjus šaukimą, prasidėjo ir agitacija neiti, slėptis miške ir palaukti 1-2 savaites, kol grįš vokiečiai(599,230-231). Rugsėjo pabaigoje Alytuje pasirodžiusiame atsišaukime jaunimas, atlaikęs tris metus vokiečių gaudynių, buvo raginamas pakentėti dar "kokias tris savaites", kol bolševikai paliks Lietuvą(594,327).

Paprastai sprendimas neiti į šaukimo komisijas buvo priimamas kaimo vyrų pasitarime ir jo stengiamasi prisilaikyti. Jaunesni vyrai burdavosi prie senesnių, turinčių didesnį patyrimą, pasižymėjusių nepriklausomybės laikais žmonių, mokytojų, ypač karininkų. Pastarieji okupantui tapdavo (o daugeliu atveju iš tikrųjų būdavo) idėjiniais organizatoriais, būrių ir grupių vadais. Besislapstantys susirinkdavo į nuošalesnes sodybas pavalgyti, praleisti laiką, pabendrauti. Slapstymosi pobūdis, panašios nuostatos, savitarpinė pagalba, laikymasis priimtos nuostatos - visa tai leidžia apibrėžti šiuos veiksmus kaip visuotinio taikaus pasipriešinimo formą - okupacinės valdžios įsakymų - mobilizacijos, šaukimo į okupacines pajėgas - boikotą.

Bet toks taikus (antinacinės rezistencijos pavyzdžiu) laikotarpis negalėjo ilgai tęstis: daugiausia nuo kelių savaičių iki poros mėnesių. Okupacinės pajėgos ir tarnybos buvo pranašesnės tiek skaičiumi, tiek ir privertimo paklusti galimybėmis, kurių esmė buvo karinė jėga. Taikus pasipriešinimas ne tik negalėjo sustabdyti naujos okupacinės valdžios skverbimosi, bet ir daugeliu atveju buvo susijęs su tiesioginiu pavojumi gyvybei. NKVD-NKGB gelmėse besibūriuojančios boikotuojančių vyrų grupės virsdavo "banditų grupėmis", o tarp jų esantis "banditas su politiniu atspalviu" (šaulys, tautininkas, karininkas, plechavičiukas ir pan.) tapdavo "būrio vadu", o šeima ir artimieji "bandpodsobnikais", tuo būdu pasunkinant "nusikaltimo" rūšį.

Okupantui vykdant masines gaudynes, taikaus pasipriešinimo priemonių arsenalas (slėptuvė, pabėgimas į mišką, atsisakymas imti mobilizacinius lapelius ar šaukimus) išsemia savo galimybes ir, laikui bėgant, boikote dalyvaujantis asmuo priverstas pasiduoti arba griebtis veiksmingesnės savigynos. Vyrija ima burtis į būrius, organizuoti savitarpio perspėjimo sistemą ir miško sargybas, įtikinėjimu ir gąsdinimu bando paveikti vietos administracijos pareigūnus bei jų talkininkus nebendradarbiauti su okupacinėmis pajėgomis(39,7; 659,251). Tuo pat metu rusų kariškių plėšikavimai vertė organizuoti kaimų naktines sargybas ir surinktais ginklais gintis nuo plėšikų(39,7). Paprastai šie naktiniai susidūrimai labai retai buvo užfiksuojami kokiuose šaltiniuose, nes banditaujantys kareiviai nebuvo linkę garsinti savo žygių. Lietuviškajai pusei tai irgi buvo daugiau buitinis negu politinis reikalas. J.Lukša-Daumantas, aprašydamas "ivano" gainiojimą, šį veiksmą priskiria spontaniškiems, o ne politiniams veiksmams. Ūkininkams nebuvo jokio skirtumo, kas tie plėšikai: spalio 10 d. Širvintų-Paberžės vls. Santakų ir Akmenių k. gyventojai, nelaukdami "milicijos", už avių ir veršių vagystę apšaudė Šaltonos miške įsikūrusį ateivių čigonų taborą ir jėga atsiėmė pavogtus gyvulius(367,74).

Ši savigyna darėsi tuo sėkmingesnė, kuo greičiau vyko partizanų organizavimosi procesas, kuo stambesni formavosi būriai, galintys pereiti ir prie puolamosios gynybos. Mažų grupelių ar pavienių asmenų karinis pasipriešinimas, leidžiantis šiek tiek apsiginti nuo plėšikaujančių kariškių, nebuvo veiksmingas organizuoto plėšikavimo, suėmimo ir gaudynių atveju. Spalio 28 d. Telšių aps. kariuomenės operacijos metu LLA nariai buvo renkami po 1-3 namuose, negalint pasipriešinti(551,15). Pavienių asmenų medžioklėms tiek NKVD-NKGB operatyvinės grupės, tiek milicija su stribais galėjo apsieiti be didesnės karinės paramos, o apsiginti nuo beginklės ar neorganizuotos vyrijos galėjo net pavienis ginkluotas okupacinės administracijos pareigūnas, užsidaręs savo namuose ar įstaigos pastate. Lapkričio 19-20 d. Trakų aps. Onuškio vls. 6 partizanai vieno selsovieto pirmininko pareikalavo įsileisti į namus, bet šis atsigynė, nukaudamas vieną puolančiųjų(245,40).

Karinės savigynos organizavimosi ar organizavimo procesas vyko ne vienu metu ir nevienodu intensyvumu atskirose vietovėse. Tai priklausė ne tik nuo Pasipriešinimą sukeliančių veiksnių, bet ir nuo vietos sąlygų. Taip besislapstančių namuose ar netoli jų vyrų padėtis skyrėsi nuo susibūrusių didesniuose miškuose, kur telkėsi ne tik vengiantys mobilizacijos, bet ir buvę kariškiai, šauliai, policininkai, studentai ir kiti besislapstantys politiniais sumetimais. Čia daugiausia veikė pogrindžio organizatoriai ir vadai, čia formavosi karinio pasipriešinimo taktika ir inicijuoti organizuoti pasipriešinimo veiksmai.

Partizaninės kovos uždavinius nurodė ir tikslino pati Lietuvos vidaus padėtis. Rugpjūčio-lapkričio mėn. partizanų uždaviniai buvo: a) organizuoti Lietuvos jaunimą į partizanų būrius kovai už Lietuvos nepriklausomybės atgavimą; b) skelbti, skatinti mobilizacijos bei šaukimų boikotą ir daryti įtaką slapstymosi procesui; c) stabdyti sovietų okupacinės valdžios kūrimą provincijoje; d) vaduoti suimtus žmones; e) ginti savo ir kaimo žmonių gyvybę, turtą; f) palaikyti tautoje rezistencines nuotaikas bei laisvės viltį ir sulaikyti lietuvius nuo bendradarbiavimo su okupantais. Šių bendrųjų objektyviųjų strateginių uždavinių įgyvendinimo taktiką konkretino partizanų vadai ir organizatoriai.

Rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo pradžioje kpt.J.Krikštaponio išleistame įsakyme sakoma, kad lietuvių tauta organizavosi kovai už savo Tėvynę; buvo siūloma iš jaunimo kurti ginkluotus būrius, panašius į šaulių, propaguojant, kad jis neitų į okupantų kariuomenę(138,26).

Partizanų vadai bei organizatoriai aktyviai agitavo slėptis miškuose ir ginkluotis, o susitikimuose su baudėjais priešintis jiems kariniu būdu(140,147). Motyvuodamas karinių grupių kūrimo reikalingumą, vienas Siesikų-Deltuvos vls. partizanų organizatorių L.Kudelis-Bolševikas teigė, kad "kada vokiečiai bus sutriuškinti, rusai spaudžiami amerikiečių ir anglų, išves savo kariuomenę iki 1939 m. sienų, Lietuva taps nepriklausoma ir savarankiška, o tvarkos palaikymui bus reikalinga armija, kuri ir pradedama kurti"(140,148). P.Žėruolis susirinkusiems Siesikų vls. Gružų miške vyrams sakė: "jei jau pradėjome slapstytis, tai taip ir turime tęsti, būtina organizuotis ir organizuotai gintis"(381,36). A.Kalpokas Panemunio vls. vyrams aiškino, kad reikia organizuotai kovoti, jungtis į būrius ir laukti palankaus momento visuotiniam sukilimui su ginklu, palengvinant Lietuvos išvadavimą(395,49,50).

Nors bendroji karinio pasipriešinimo strategija kalba apie gynybą, faktiškai tai buvo puolimas - partizanai stengėsi kariniu kontrsmūgiu sulaikyti okupantų įsigalėjimą Lietuvoje. Be to, pirmieji kariniai partizanų pasireiškimai žymėjo tik formalią partizanų kovų pradžią: kelias savaites ar mėnesius vykęs partizaninio pasipriešinimo idėjos brandos bei organizacinis vystymosi periodas buvo pergyvenamas visų būsimų partizaninių junginių. Tačiau netgi formalioje kovų pradžioje pirmieji kariniai veiksmai fiksuojami 1944 m. vasarą ir būtent šiaurės rytų bei vidurio Lietuvos vietovėse, patvirtinant patį organizuoto pasipriešinimo faktą.

Liepos 21 d. Panevėžio aps. Šimonių mstl. iš bažnyčios varpinės buvo apšaudyta grupė kareivių, nukautas karininkas ir 6 eiliniai, o šaudžiusieji pasislėpė(437,213). 24 d. jau Troškūnų vls. buvo apšaudyta kariuomenės kolona ir nukauti 2 karei-viai(437,213). Liepos mėn. apšaudymai dar galėjo būti sietini su besitraukiančiais saugūnais, nes 24 d. Pumpėnų vls. ant telegrafo stulpų rasti atsišaukimai, pasirašyti "Tėvynės apsauga"(437,195). Juose dirbsiantieji naujosios okupacinės valdžios įstaigose įspėjami darbuotis taip, kad nebūtų nusikalstama Lietuvos interesams, primenama, kad yra stebimi ir už nusikaltimus atsakys gyvybe, o visiems lietuviams nurodama laikytis atsargiai ir draugiškai(437,195).

Rugpjūčio 1 d. Giedraičiuose buvo nukauti 2 rusų kapitonai( 138,53). 14 d. 2 km nuo Panevėžio Šiaulių link buvo apšaudyta kareivių kolona(437,213). Tačiau mėnesio pabaigos akcijos jau neabejotinai sietinos su tikraisiais partizanais.

Rugpjūčio pabaigoje Zarasų aps. Antazavės vls. Maniuliškių šilelyje A.Streikaus vadovaujami partizanai, norėdami atmušti suimtuosius bei atsakyti į vietinės administracijos žiaurumus, surengė pasalą stribams ir milicininkams(582,70; 349,73). Partizanai apšaudė 4 pastotėmis važiavusių maždaug 10 stribų būrį, nukovė 1 stribą ir 1 sužeidė, išvadavo 6 suimtuosius rekrutus(348,130,202; 501,5). Apšaudymo metu pasprukęs stribas atsivedė iš Antazavės į pagalbą sunkvežimį kareivių, tačiau juos sustabdė iš miško pasipylusi stipri kulkosvaidžių ir šautuvų ugnis. Partizanai sužeidė kelis kareivius ir privertė juos pasitraukti bei atsisakyti persekiojimo(501,6-7; 138,61).

Panevėžio aps. rugpjūčio 14 d. 2 km nuo Panevėžio Šiaulių link buvo apšaudyta kareivių kolona(437,213). Rugsėjo 17 d. Ramygalos vls. Butkiškių k. rajone partizanai iš pasalų apšaudė "šukuojančią" mišką kariuomenės grupę, sužeidė 2 kareivius ir pasislėpė(437,246). 22 d. Krekenavos vls. miške prie Baibokų k. partizanai likvidavo 2 priešo kareivius(437,246).

Spalio 3 d. P.Kecoriaus būrys iš 50 partizanų puolė Vadoklius - daboklę ir NKVD pastatą, kur gynėsi 3 milicininkai ir 5 brigadmilcai (stribai), nukovė 4 priešus, tarp jų milicijos įgaliotinį, ir išvadavo 3-6 suimtuosius(139,67; 437,245). 25 d. kelyje iš Nociūnų į Šimonis keletas partizanų surengė pasalą 3 stribams, nukaudami du ir vieną sužeisdami; kaip trofėjus paimti ginklai ir šaudmenys(437,256). Kitą dieną į įvykio vietą išvykusi 11 milicininkų ir stribų grupė miške buvo apšaudyta, bet mūšio metu aukų iš abiejų pusių nebuvo(437,256).

Spalio 29 d. Viešintų vls. Maldaikių ir Ciunkių k. mūšis vyko daugiau kaip dvi valandas, buvo aukų iš abiejų pusių(913,259). 31 d. 9 val. ryte 48 partizanų būrys puolė Viešintas, nukovė valsčiaus partorgą Afanasjev, o visi likę aktyvistai pabėgo į Burbeklių k.(913,259). Spalio 30 d. partizanai puolė Ramygalą(913,259).

Ukmergės aps. rugpjūčio 3 d. pasaloje buvo nukauti 3 Siesikų stribai(66,76). 27-30 d. partizanai, bandydami išvaduoti suimtuosius, puolė Taujėnus, granatomis apmėtė valsčių, sužeidė jo pirmininką ir milicininką, apšaudė miestelį(140,23-24; 138,42).

Rugsėjo 2 į 3 d. naktį 10-15 partizanų puolė Siesikų miestelį, užėmė valsčių, dvi valandas trukusiame mūšyje nukovė 2 karininkus ir 2-3 stribus, 1 sužeidė, išsivedė dar 3 kolaborantus (valsčiaus sekretorių, milicininką ir seniūną)(138,38,40; 140,27-28; 66,76). Likę stribai ir administracijos pareigūnai išsigelbėjo tik užsidarę Siesikų bažnyčioje - partizanai nedrįso laužti jos durų(141).

Rugsėjo 8 d. partizanai apšaudė pasienio užkardą ir taip nuvilioję kareivius 9 d. pakeliui iš Pagirių į Ukmergę pasaloje sunaikino 3 Pagirių valsčiaus okupacinės administracijos pareigūnus (partorgą, valsčiaus pirmininką, instruktorę), vykusius į mitingą(66,76; 138,40; 141). 12 d. Siesikų vls. buvo apšaudyti 4 rusų kareiviai, grįžtantys iš "uždavinio", tačiau į pagalbą atskubėjus visam pasieniečių daliniui, partizanai atsišaudydami pasitraukė( 138,38,50).

Spalio 23 d. kpt.J.Krikštaponio įsakymu buvo įvykdyta Pagirių-Vaivadiškių operacija. Apie 50 rinktinės savanorių, vadovaujamų ltn.D.Vaitelio 3 val. nakties puolė Pagirius, po to užėmė Vaivadiškių dvarą, kur buvo rusų įgulos kareivinės. Tik 10 val. ryto atvykusi įgula stojo į kautynes su partizanais, bet pastarieji dengiami kulkosvaidžių ugnies apie 11 val. organizuotai pasitraukė trimis kryptimis. Rusai, neturėdami didelės kiekybinės persvaros, nedrįso jų persekioti(140,132). Operacijos metu buvo išvaduoti 3 suimtieji, sušaudyti 2 kolaborantai, padegtas Vaivadiškių dva-ras(140,132,153). Partizanų nuostoliai-dalinyje kovojęs vokietis V. Chucliageris paimtas į nelaisvę sužeistas ir tardant nukankintas ("mirė nuo kraujo netekimo")(140,132).

Partizanai surengė ne mažiau tris kaip pasalas (rugsėjo 14 d. Deltuvos vls., spalio 10 ir 11 d.), kuriose buvo nukauti 5 priešo pasieniečiai, tarp jų vienas karininkas, o penkiuose susirėmimuose su stribais ir kariuomene (rugsėjo 26 d. Deltuvos vls., spalio mėn., lapkričio 20 d.) dar nukovė 3 kareivius, porą stribų ir mirtinai sužeidė Ukmergės NKGB skyriaus viršininko pavaduotoją I.Medvedcv(66,76).

Lapkričio 2 d. rusų kariuomenei apsupus Gružų mišką gindamiesi žuvo 5 partizanai: Vincas Survila, Vaclovas Grigalevičius, Pranas ir Antanas Gudai, J.Zimblis(381,37).

Rugpjūčio 30 d. apie 40 balninkiečių partizanų būrys puolė Želvos NKVD skyrių, po to kalėjimą, norėdami išvaduoti suimtuosius(674,242; 138,30,36). Rugsėjo 3-4 d. Balninkų vls. 5 partizanai parengė pasalą administracijos pareigūnams ir sužeidė instruktorių iš Vilniaus bei SSRS paruošų apskrities įgaliotinį(138,42,48). 4 d. Žemaitkiemio vls. partizanai pasaloje nukovė valsčiaus pirmininką ir Ukmergės kalėjimo viršininko pavaduotoją( 138,42; 140,25). 5 d. apie 50 partizanų puolė Šešuolius, išdaužė v alsčių ir išlaisvino suimtuosius(138,42).

Rugsėjo 7 d. Kurklių vls. apie 50 partizanų puolė NKVD skyrių ir išlaisvino 12 suimtųjų; kariuomenei persekiojant buvo suimtas atsišaudęs Antanas Kves-ka(138,42,47,50). Opergrupei toliau vykdant siautimą, 9 d. Trakinių k. buvo suimta 18 žmonių, iš kurių 8 atiduoti kariniam komisariatui, bet partizanų pėdsakų nepavyko aptikti( 132,50). Iš šaltinių nėra aišku, ar tai antrasis Kurklių puolimas, nes prisiminimuose minimos rusų kariuomenės rugpjūčio 24-26 d. įvykdytos Trakinių k. vyrų gaudynės, kuriose suimta ir uždaryta Kurklių kalėjime apie 50 žmonių; 26 d. naktį juos išvadavo gretimuose kaimuose susiorganizavęs partizanų būrys(142).

Rugsėjo 9 d. apie 40 partizanų puolė Balninkus, tačiau valsčiaus būstinėje įsitvirtinusi okupantų karinė opergrupė puolimą atmušė; iš partizanų pusės žuvo 1 ir du sužeisti, rusai nuostolių neturėjo(674,242; 132,48; 140,32). 14 (15) d. Kavarsko vls. prie Veršelių k. pamiškėje apie 23 partizanų būrys, siekdami sutrukdyti mobilizuojamųjų gaudynes, užpuolė 15-30 pasieniečių pasalos opergrupę; po trijų valandų mūšio rusai pasitraukė(138,47-48). Priešas neteko 4-5 kareivių, iš jų 1 karininko, 2 sužeisti, partizanų nuostoliai - 4 žuvę bei 6 sužeisti, iš kurių 2 vyrai vėliau buvo suimti(138,42,47; 745,104).

Spalio 10 d. partizanai 2-amc kilometre nuo Balninkų užminavo kelią ir susprogdino pasieniečių autobusą(66,67). 24 d. antrą kartą pultas Želvos valsčius(674,242).

1944 m. rudenį jungtinis trijų partizanų būrys užėmė Molėtus(477). Lapkričio 11 d. Giedraičių vls. Kazokų miške kariuomenė puolė apie 60 partizanų būrį; pastarieji bandė pro Kamastos ežerą ištrūkti iš apsupties į Želvos mišką, tačiau rūke pateko į rusų pasalas(477). Dengdami pasitraukimą, žuvo būrio vadas kpt.J.Katinas ir 2-3 partizanai, 4 žmonės buvo suimti; rusų nuostoliai - 2 nukauti ir 1 sužeistas(140,162; 477).

Rugsėjo 20 d. Širvintų vls. Surgelų k. buvę slėpynėje 8 pasieniečiai apšaudyti 2 partizanų, kurie ėmė trauktis miško link; persekiodami "lengvą grobį" rusai pateko į partizanų būrio pasalą ir priversti bėgti, netekę 1 kareivio(138,44). Lapkričio 10 d. į šiaurės rytus nuo Širvintų žuvo 3 ir buvo suimti 2 vyrai, išgriauta žeminė ir atsargų sandėlys, paimta ginklų(140,162).

Biržų aps. 2 susirėmimuose su kariuomene (spalio 22 d. Pabiržės vls. Gulbinų k., lapkričio 8 d. Gaigalų k.) buvo nukauti 2 okupantų kariškiai(66,16). Lapkričio 23 d. naktį partizanai apšaudė Krinčiną(596,12). 26 d. Nemunėlio Radviliškio vls. partizanai pasaloje nukovė 3 brigadmilcus ir sužeidė Biržų vls. Šleideriškių selsovieto pirmininką^,17).

Iš Biržų aps. vykusių kautynių apimtimi išsiskyrė Svilių mūšis. Lapkričio 29-30 d.

naktį nurodžius agentams virš 100 rusų kareivių ir stribų iškrėtė Svilių, Zizonio ir dar vieną kaimą, suimdami 18 "vengiančių mobilizacijos ir kito elemento"(596,19). Paryčiui apie gaudynes Svilių k. buvo įspėti dviejų būrių - Liekniškio ir Judiškio -partizanai, tačiau nakties metu negalėjo įvertinti priešo pajėgų skaičiaus(596,24). Partizanų pajėgas sudarė virš 80 vyrų, kurie pasiskirstę skyriais bandė pulti priešą, bent sinchroninis puolimas nepavyko: 9 val. ryto penkių partizanų avangardas apšaudydami bandė Biržų kelyje sulaikyti automašiną su suimtaisiais, tačiau į susidūrimo vietą iš kaimo metėsi kariuomenė(596,19; 745,656). Partizanai ėmė trauktis į mišką, kur juos kulkosvaidžių ugnimi parėmė likusieji 40 liekniškiečių bei nuo Vabalninko pusės judiškiečiai(745,656). Mūšis truko visą dieną - nors spaudžiami skaičiumi pranašesnių jėgų bei būdami mažai patyrę, partizanai atsišaudydami ir manevruodami pelkėse vakare sugebėjo atitrūkti ir pasitraukti(596,19). Žuvo apie 11 partizanų (pagal okupantus 18, į aukas nurašant ir kai ką iš suimtųjų), tarp jų P.Galvanauskas, Jurgis Suvaizdis ir kt., keletas suimta, taip pat aplinkiniuose kaimuose sugaudyta dar 23 vengiantys mobilizacįjos(596,22; 745,657).

Rokiškio aps. lapkričio 17 d. mūšyje partizanai nukovė Rokiškio NKVD milicininką(66,56). Rudenį P.Vaidakevičiaus būrys puolė Skapiškį(526,357).

Švenčionių aps. 1944 m. rudenį apie 30 vyrų, vadovaujamų M.Vilučio-Klevo, prie Obelų kalno surengė pasalą stribams kelyje iš Mineiškiemio į Linkmenis(483,75). Lapkričio 15-16 d. naktį Ginučių miške susirinkę apie 15 J.Gimžausko vadovaujamų partizanų nutarė surengti pasalą kolaborantams, renkantiems javų duokles Saldutiškio vls. ir atvykusiems į Paukajos k. Ryte kelyje iš Ginučių į Kirdeikių k., ties K.Rukšėno sodyba, partizanai apšaudė 20 ginkluotų kolaborantų būrį, važiavusį trimis pastotėmis, daugelį nukovė(721,25). Ištrūkę du aktyvistai pranešė apie pasalą į Švenčionis, iš kur į Kirdeikius atvyko 20 kareivių komanda, vadovaujama NKVD viršininko Afanasjev(721,25). 16 d. ryte susirinkę partizanai vėl pakartojo pasalą, apšaudė kareivius, sužeidė patį viršininką, ir tik trečią dieną atvykus dar daugiau kariuomenės partizanai be nuostolių išsisklaidė(721,2:5).

Lapkričio mėn. Krakių vls. kpt. V.Pabarčiaus partizanai puolė 12 stribų būrį, atvykusį į Pašušvį gaudyti naujokų, nukaudami 3 ir 7 paimdami į nelaisvę, kurie KLT sprendimu vėliau buvo sušaudyti(34,8). Kitą dieną partizanai apšaudė rusų reguliarios kariuomenės sunkvežimį Krakių-Ilgižių vieškelyje, važiavusį į mišką malkų, ir nušovė Pašušvio dvare du stribus, gaudžiusius naujokus(34,9).

Trakų aps. lapkričio 17 d. Žaslių vls. Karsakų k. 12 partizanų, vykdžiusių operaciją prieš selsovieto pirmininką, buvo kariuomenės pavyti pamiškėje; susišaudymo metu rusai paėmė sužeistą Vacį Ašaką(246,72). 20 d. Žiežmarių vls. Balcariškių k. apie 20 partizanų 4 val. ryto užpuolė apsinakvojusius kolaborantus: buvo nukautas selsovieto pirmininko pavaduotojas, o dviems pavyko pasprukti pro langą(246,73). Lapkričio mėn. 3 partizanų būriai, vadovaujami J.Misiūno-Žaliojo Velnio, P.Kace-vičiaus-Geniaus ir Z.Mastausko-Gandro įsiveržė į Gegužinę(460,24).

Rugpjūčio 29 d. Aukštadvario-Semeliškių kelyje buvo nukauti 4 rusų kareiviai(721,107). Spalio 15-16 d. naktį Onuškio vls. Dusmenų k. J.Dambrausko-Siaubo partizanai sunaikino valsčiaus NKVD įgaliotinį, milicininką, paruošų agentą ir kt., iš viso 8 komunistinius kolaborantus, girtavusius vietinio ruso sodyboje, bei paėmė trofėjais jų ginklus(245,6,24; 246,77; 547,255).

Lapkričio 11/12 d. naktį apie 30-40 partizanų būrys, ginkluotas 3 kulkosvaidžiais, automatais, iš trijų pusių puolė Onuškį, atakuodami valsčiaus ir NKVD pastatą, kur įsitvirtino 5 milicininkai ir 15 stribų(245,40). Priešui, nors ir apmėtytam granatomis, mūriniame pastate pavyko apsiginti be nuostolių, gi partizanų žuvo du(245,40; 246,68). 14 d. 16 val. partizanai pakartojo operaciją, bet raudonieji įsitvirtino jau miestelio prieigose ir taip atsigynė(245,40). 22 d. Bakaloriškių k. partizanai apšaudė 5 Onuškio įgulos kareivius iš NKVD 298 ŠP 2ŠB pirmos kuopos, vieną iš jų nukaudami ir vieną sužeisdami(66,74; 245,40; 246,74).

Alytaus aps. rugsėjo mėn. mūšyje prie Lavio ežero buvo nukauti 3 Varėnos stribai, įvyko susirėmimas su kariuomene (Marcinkonių vls. Kliūčių k.)(66,80). Lapkričio 10/11 d. naktį S.Alcksos-Varno partizanų būrys puolė Valkininkus, sudegino valsčiaus pastatą, nutraukė ryšius pašte, rekvizavo kooperatyvo turtą ir nukovė sel-sovieto pirmininką (pirminiuose pranešimuose apie įvykį užpuolimas buvo priskirtas lenkams)(548,298; 246,68).

Raseinių aps. lapkričio mėn. 28 d. mūšyje Kražių vls. partizanai nukovė 1 stribą(66,26).

Šiaulių aps. Žagarės vls. lapkričio 15 d. buvo užpulta grupė kareivių, iš jų ir 1 nukautas(163,81).

Labai aktyviai buvo vaduojami suimtieji. Priešo duomenimis 1944 m. partizanai puolė 11 valsčių centrų ir iš areštinių išlaisvino 82 suimtuosius(408,31). Iš tikrųjų tas skaičius buvo kelis kartus didesnis - vien 1944 m. vasarą-rudenį šiame darbe minimų 5 partizanų puolimų metu iš areštinių buvo išvaduoti 117 suimtųjų ir kalinių, neskaitant išvaduotų konvojų metu.

T.Morkvino-Tamošiaus ir kt. vadovaujami partizanai rudenį puolė Krinčiną, o spalio 26 d. ir pačius Biržus. Operacijoje dalyvavo apie 40 partizanų, kurie 2 val. nakties staigiai įsiveržė į miestą, apšaudydami vienu metu NKGB ir NKVD pastatus ir apmėtydami granatomis kalėjimą(596,44). Išsibėgioję prižiūrėtojai, stribai ir NKVD-NKGB operatyvininkai apsigynė tik užsisklendę senojoje Radvilų pilyje(154). Su šūkiu "mes jūsų išlaisvintojai" partizanai išvedė grupėmis 48 kalinius ir su apsauga nuvedė Vabalninko kryptimi, kur 18 km nuo Biržų leido išsivaikščioti(596,44). Priešo iškviesta pagalba - 216 PP susitrukdė dėl partizanų padegto Daužgirių tilto, tad persekiojimas buvo be rezultatų, išskyrus 6 kalinius, savanoriškai sugrįžusius atgal(596,44; 154). Operacija yra reikšminga ne tik išlaisvintų kalinių skaičiumi, bet ir tuo, kad tai buvo vienintelis Lietuvoje toks sėkmingas apskrities miesto puolimas.

Lapkričio 10 d. P.Šakio ir A.Šalčio vadovaujami 17-18 aplinkinių kaimų vyrų, siekdami išvaduoti Alfonsą Styrą iš Buivėnų k., puolė Pandėlį, apšaudė miliciją ir paštą, išlaužė daboklės duris ir išvadavo 7 suimtuosius(712,172). 17 d. karinė komendantūra Traupyje (Raguvos vls.) suėmė 3 žmones, bandė išlaisvinti juos apie 30 kpt.J.Krikštaponio partizanų, bet buvo atmušti(437,266). 19 d. 30 partizanų įsiveržė į Daujėnus, išlaisvino suimtąjį, apšaudė milicijos ir administracijos pastatą(596,8).

Gruodžio 1 d. 14 partizanų, vadovaujami lapkričio pabaigoje atvykusio Šiaulių LLA apygardos vado j.ltn.A.Eidimto-Žybarto bei LLA vado ltn.K.Veverskio-Senio, puolė Seredžiaus miestelį, turėdami tikslą išvaduoti suimtuosius. Operacijos metu iš kalėjimo buvo išlaisvinta 10 vyrų, o 4 sugauti NKVD bei valsčiaus administracijos pareigūnai sušaudyti, iš NKVD raštinės paimti dokumentai, blankai, anspaudai, rašomoji mašinėlė, popierius ir suimtųjų asmens daiktai(6,31-32; 382,78,204-205). Visuomenei informuoti buvo išplatinti 6 egz. lapelių, pasirašyti Skrajojančio baudžiamojo bataliono, nurodantys, kad kolaborantai sunaikinti kaip "atkaklūs lietuvių tautos priešai", įspėjantys, kad gyventojų elgesys stebimas ir aktyviai remiančių sovietų valdžią laukia toks pat likimas(382,205-206).

Ne rečiau vyko ir atskirų konvojų, lydėjusių suimtuosius ar sugaudytus rekrūtus, užpuolimai, tačiau šioje karinio pasipriešinimo sferoje labiau pastebimas neorganizuotas, spontaniškas savigynos veiksmas. Kadangi pirmuosius suimtuosius ar sugaudytus (ypač pavienius) ne kariuomenės operacijų metu dažniausiai saugodavo ar lydėdavo minimali apsauga (vienas-keli milicininkai ar brigadmilcai), išvadavimo operacija nereikalavo jėgos demonstravimo ir tai galėjo atlikti artimi draugai ar giminaičiai. Kitaip tariant, dažnai suimtojo išvadavimas reiškė takoskyrinį apsisprendimą priešintis jėga ir nulemdavo stojimą į partizano kelią.

Rugsėjo 11d. Trakų aps. Semeliškių vls. buvo atmuštas Pranas Rudis ir nukautas jį lydėjęs milicininkas(245,5). Spalio 10 d. 16 partizanų B.Vaicekausko būrys įvykdė savo pirmą operaciją - užpuolė 95 PO pasieniečių konvojų, norėdami atmušti suimtuosius: mūšio metu buvo nukauti du priešo kareiviai(547,125; 246,78). Deja, spalio 12 d. vidinio agento Skorij(a.sL) būrys buvo atvestas į pasalą, kurios metu žuvo 4 partizanai ir ryšininkai (turėję nuvesti pas Žaliąjį Velnią), suimti du, tarp jų į kojas sužeistas vadas(246,78).

Lapkričio 16 d. Nemunėlio Radviliškio vls. 5 partizanai apšaudė konvojų ir išlaisvino 3 suimtuosius(596,9). 17 d. 4 karinio komisariato tarnautojai Kruonio vls. Kazokų k. suėmė du brolius Praškevičius, bet netoli Butkiemio k. partizanai juos išvadavo, nukaudami rusų kapitoną ir konvojininką bei sužeisdami valsčiaus pirmininko pavaduotoją(601,145).

Dalis partizanų kovinių operacijų buvo parodomojo pobūdžio, nukreiptos prieš politines okupanto kampanijas. Lapkričio pradžioje, komunistinių spalio švenčių išvakarėse, partizanai įsiveržė į Videniškių miestelį(48,191), 7-8 d., vykstant pačiam minėjimui, Jūžintuose apšaudė valsčiaus būstinę(152,335). Tuo pat metu Biržų aps. partizanai įsiveržė į Papilį, sutrukdė minėjimą ir sužeidė du ginkluotus žemės ūkio kooperatyvo sargybinius(29,84-85).

Ypatingi partizanų kovos veiksmai buvo atskirų okupacinės administracijos pareigūnų, naujosios valdžios talkininkų bei šnipų likvidavimas. Šiuos veiksmus sąlygojo bendroji Pasipriešinimo strategija, reikalavusi šalinti tautinį monolitą ardančius veiksnius. Dažniausiai buvo likviduojami stribai, ginkluoti ir veiklesni okupacinės administracijos pareigūnai bei talkininkai, taip pat NKVD-NKGB agentai bei informatoriai, marodieriaujantys priešo kareiviai. Likvidacijos operacijas partizanai daugiausiai kruopščiai planavo ir ruošė iš anksto ir jos buvo ne mažiau svarbios negu susišaudymai ar kautynės su kariuomene.

Tačiau stichiškumo bei spontaniškumo šiuo atveju irgi nebuvo galima išvengti.

Kaip ir pavienių suimtųjų vadavimas, taip ir aktyvesnio kolaboranto likvidavimas galėjo reikšti tik partizanavimo pradžią ar atsitiktinę savigyną, bet tuo pat metu tai jungėsi į Pasipriešinimo bendro strateginio plano - stabdyti kolaboravimą - vykdymą. Kitaip tariant, organizuotas pasipriešinimas dar negalėjo atsakyti už visus šiuos veiksmus, bet tuo pat metu jie buvo teisėti, nes išprovokuoti priešo. Net ginklo paėmimas iš okupanto rankų "savigynai" (kai už kelis šovinius tampama "banditais") reiškė aktyvų karinį talkininkavimą priešui ir atvirą konfrontaciją su kovojančia tauta.

1944 m. rugpjūčio 13 d. Musninkų vls. į naujosios valdžios aktyvisto namus buvo įmesta granata(138,53). 17 d. Musninkų vls. NKVD įgaliotinis suėmė 2 lietuvius, kuriuos pavedė saugoti 2 brigadmilcams; greitai susiorganizavę, suimtųjų draugai, raiti ant arklių užkirto kelią ir apšaudę išvadavo( 138,53). 18 d. šie brigadmilcai buvo suimti ir sušaudyti(138,53). 23 d. Panevėžio aps. suimant Blažiūną, šiam pasipriešinus, buvo sunkiai sužeistas 137 NKVD ŠP kareivis(437,215).

Rugsėjo 23 d. įmesta pro langą granata išsprogdintas Rumšiškių valsčiaus pirmininko namas, nukauti rusai milicininkas ir komsorgas bei sužeistas pirmininkas, aktyviai gaudę mobilizuojamus(592,150-151; 601,46). Spalio 27 d. Saločių vls. buvo sužeistas "dovanų Raudonajai Armijai rinkėjas"(596,6). Lapkričio 9 d. Marijampolės aps. Gudelių vls. milicijos įgaliotinis buvo nušautas tikrinant dokumentus(435,44).

Organizuoto pasipriešinimo įvykdyta likvidacijos ar įspėjimo operacija paprastai išsiskirdavo savo tikslingumu, veiksmingumu ir dėl geros žvalgybos bei pasiruošimo buvo įvykdoma minimaliomis pajėgomis (3-6 partizanai) bei nuostoliais.

Rugsėjo 10 d. Deltuvos vls. Klimiškių k. buvo išsivestas į mišką ir likviduotas Ukmergės apskrities pareigūnas J.Kozlov, tvarkęs "butų reikalus", o Mylašūnų k. nušauta milicininko žmona(66,76; 138,40,50). 24 d. Kruonio vls. Darsūniškyje į NKGB informatoriaus namus buvo įmesta granata, mirtinai sužeidusi ir nusikaltėlio žmo-ną(592,231). Rudenį Kalvių miške susišaudymo su partizanais metu buvo mirtinai sužeistas Kruonio vls. NKVD viršininkas(228,67).

Rugsėjo mėn. dar buvo nušauti, sušaudyti, išvesti į mišką ar dingo be žinios: 2 selsovietų pirmininkai (1 d. Panevėžio aps., 11d. Žąslių vls.)(245,5; 437,245); 2 vietiniai rusai-kolaborantai (Širvintų vls. Staškūniškių k.)(138,44); 1 rusų karininkas (15 d. Musninkų vls. Klinapolio k.)(138,53).

Spalio 18/19 d. naktį Onuškio vls. Bičiūnų k. 6 partizanai, apsimetę NKVD darbuotojais, įviliojo į spąstus ir nušovė valsčiaus stribų būrio organizatorių ir vadą Gro-linską, atsivežusį 15 šautuvų organizuojamiems okupantų talkininkams(245,24-25; 246,76). 23 d. Žiežmarių vls. Mijaugonių k. buvo sušaudytas aktyvistas J.Vaištakevičius, prieš tai dalyvavęs "mažažemių ir bežemių valstiečių suvažiavime", ir paimtas jo šautuvas(246,77). 26 d. kelyje į Pelyšių k. suimti dviračiais važiavę Šimonių milicijos įgaliotinis ir Panevėžio aps. kompartijos instruktorius(437,256).

Spalio mėn. likviduoti: 1 pasienietis (27 d. Papilio vls.), 1 stribas (Širvintų vls. Vinciūnų k.)(66,67), 3 selsovietų pirmininkai ar pavaduotojai (2-3 d. Vievio vls. Aleksandriškių ir Torbiškių k., 10/11 d. Vadoklių vls. Kutronio k.)(246,76; 147,13; 437,245; 547,110); 2 NKVD-NKGB skyrių darbuotojai (25 d. Šimonių vls. karinės įskaitos stalo viršininkas, 28 d. Trakų aps. tardytojas)(437,256; 245,5), 1 šnipas (30 d. Panevėžio vls. eigulys)(427,246). Be to, spalio 2 d. Žaslių vls. Teodaravos k. buvo nušauta "pilietė", įskundusi kaimynus "kaip buožes"(246,77).

Lapkričio 2/3 d. naktį Šiaulių aps. Radviliškio vls. Vismuntų k. buvo nušauti broliai Laucevičiai ir jų motina, vienas jų buvo komjaunuolis, o kitas (užtraukęs šeimai šį likimą) selsovieto pirmininko pavaduotojas ir NKGB agentas(2,42).

Lapkričio mėn. dar likviduoti: 2 milicininkai ir stribai (12 d. Panevėžio aps., 26 d. Ukmergės aps.)(66,44,76), 1 žemės komisijos narys (matuojant žemą 14 d. Kamajų dvare)(484,107), 2 aktyvistai (3 d. Žiežmarių vls. Mūro Strėvininkuose, 12 d. Kelmės apyl.)(245,40; 547,256); 1 žemės dalinimo komisijos pirmininkas (Pakruojo vls.)(155).

Analizuojant ir lyginant minėtus faktus, tiek su kitomis kovinėmis operacijomis (pasalomis, mūšiais), tiek su okupanto teroro apimtimi, matyti, kad kolaborantų likvidavimas nebuvo masinis, o labiau pavyzdinis, skirtas pasiekti kitokių rezultatų. Lietuvoje vyko laisvės kova, o ne specifinė ideologinė-politinė akcija, patriotizmas nulėmė garbingus kovos metodus bei tautos gyvybės saugojimą, o organizacija sulaikė nuo neišvengiamos partizanijoje anarchijos ir netvarkos. Be to, kiekvienas teroro aktas sukeldavo okupantų kariuomenės siautimus toje apylinkėje, pasunkindamas partizanų išgyvenimo sąlygas. Todėl pagrindinis okupantų administracijos skverbimąsis ir lietuvių sulaikymas nuo bendradarbiavimo su ja, buvo paremtas ne beatrankiniu likvidaciniu teroru, o moraliniu įtikinėjimu, grasinančiais įspėjimais, fizinio poveikio priemonėmis (sumušimu, apšaudymu) ir tik kraštutiniu atveju - mirties bausme. Būtent prevenciniai veiksmai buvo masiniai ir plačiai praktikuojamas kovos metodas.

Jau spalio pradžioje Trakų aps. Žiežmarių ir Žaslių vls. eilėje kaimų Žaliojo Velnio pasirašytais rašteliais buvo įspėti aktyvesni kolaboruojantys asmenys bei Žaslių milicija(547,lll). Spalio 5 d. Dauguose pasirodęs atsišaukimas įspėjo visus Lietuvos piliečius, griaunančius Lietuvą bendradarbiavimu su NKVD, žemės perdalintojus(594,327). Lapkričio 18 d. Biržų aps. Daujėnų vls. buvo iškabinti atsišaukimai-įspėjimai administracijai ir milicijai, pasirašyti Lietuvos vadavimo sąjungos ir Geležinio Vilko(596,7). Tą pat dieną Pabiržės vls. Gulbinų k. apie 100 partizanų apsupo mokyklą, kurioje okupacinės valdžios aktyvistai buvo surengę ūkininkų susirinkimą dėl pyliavų(596,7). Plojimais sutikti partizanai išvaikė agitatorius, apylinkės pirmininką įspėjo nebūti uoliu okupantų talkininku, pranešė žmonėms, kad užsienyje veikia tikroji Lietuvos vyriausybė, o vietos mokytojas pasakė patriotinę kalbą(409, 303-304; 596,8).

Lapkričio 21 d. apie 50 partizanų įsakė Žaslių vls. Pustakiemio k. selsovieto pirmininkui atsisakyti pareigų, atėmė 150 mobilizacinių šaukimų ir paliko raštišką įspėjimą(246,74). NKGB pranešimuose rašoma, kad lapkričio mėn. partizanai Vabalninko, Papilio ir Pabiržės vls. grasina kolaborantams, apšaudo ir padega jų na-mus(596,9).

1944 m. rudenį partizanai ar dar neorganizuotos grupės apšaudė ar sprogdino (pačius asmenis ar jų namus), sumušė, įspėjo atsisakyti pareigų ar aktyviai nebendradarbiauti su okupantu: rugsėjo mėn. - paruošų įgaliotinį ir milicininką (4 d. Gelvonių vls.)(138,52); milicininko tėvą (11 d. Deltuvos vls.)(138,50); 3 kolaborantus (16 d. Žemaitkiemio vls. Lyduokių mstl.)(138,52).

Spalio mėn. - 3 selsovietų pirmininkus (21 d. Onuškio vls. Dusmenų k., 23 d. Žaslių vls. Krasnosiolkos k., 24/25 d. Kruonio vls. Žiūronių k.)(246,76; 601,56), komsorgą (11 d. Seredžiaus vls. Padubysio k.)(601,53), milicininką (17/18 d. Jonavos vls.

Bajoriškių k.)(601,54), 3 kitus aktyvistus (2 d. Rumšiškių vls. Kieliškių k., 4 d. Žiežmarių vls. Mediniuose Strėvininkuose, 8 d. Vabalninko vls.)(547,110; 596,6; 601,53).

Lapkričio mėn. - 1 milicijos įgaliotinį (7 d. Panemunio vls.)(484,107), 3 selsovietų pirmininkus (8 d. Pandėlio vls., 11d. Žiežmarių vls. Būdiškių k., 12 d. Gudelių vls. Rudenų k.)(435,40; 484,107), 2 sekretorius-pirmininkų pavaduotojus (10 d. Žiežmarių vls. Varkalių k., 24 d. Onuškio vls. Kaniūkų k.), 1 žemės ūkio komisijos narį bei kitus 4 okupantų talkininkus, įskaitant ir aktyvesnių pareigūnų bei stribų šeimų narius (11 d. Kamajų dvare, 11/12 d. Vilkijos vls. Bružės k., 24 d. Aukštadvario vls. Žižiūnų k., Onuškio vls. Kaniūkų k.)(245,40-41; 246,74; 601,132), taip pat sudegino jų 2 gyvenamuosius ar ūkinius pastatus. Lapkričio 12 d. buvo apšaudytas Gudelių valsčiaus pirmininko namas(435,40).

Šie faktai tėra tik dalis, užfiksuota šaltiniuose, tačiau dauguma įspėjimus gavusių ar šiaip susidūrusių su partizanais pareigūnų ar asmenų linko tai laikyti paslaptyje -įgula toli, partizanai čia pat.

Savotišku įspėjimu virto ir gyventojų turto rekvizicijos partizanų naudai. Tačiau 1944 m. rudenį tokių veiksmų dar nebuvo gausu, nes rezistentų artimieji bei rėmėjai dar buvo pajėgūs išlaikyti kovotojus. Tačiau intensyvėjant okupantų ekonominiam plėšimui, palaipsniui ima formuotis nuostata partizanų išlaikymo naštą perkrauti ir ant okupantų talkininkų ar jiems prijaučiančių pečių. Daugeliu atveju partizanai tarsi atsiimdavo savo turtą, okupacinės valdžios atimtą ir atiduotą "bežemiams ir mažažemiams", bausdavo už neteisėtas svetimo turto vagystes ir plėšikavimus. Lapkričio 26 d. Onuškio vls. Drabužnikų k. Lukšos būrio partizanai rekvizavo Aukštadvario milicininko tėvo turto(245,40).

Dalis partizanų veiksmų buvo atviro ekonominio pasipriešinimo pobūdžio. Rugsėjo 24 d. Panevėžio aps. Naujamiesčio vls. ties Berčiūnų k. partizanai apšaudė kareivius, vežusius šieną(437,246). Lapkričio 14 d. 30 partizanų būrys Aukštadvario vls. Nikronių malūne iškabino skelbimą, raginantį vengti mobilizacijos, stoti į kovą su komunistais ir sabotuoti grūdų paruošas(245,41; 246,73). 20 d. Biržų vls. Gegutės miške 3 partizanai išvijo miško kirtėjus(596,13). 22 d. Papilio vls. 25 partizanai paliepė išsiskirstyti 300 ūkininkų, suvarytų malkų paruošoms atlikti, o Melaiščių k. apšaudė selsovieto pirmininko namus, sudaužė pieno surinkimo punkto įrengimus ir sudegino dokumentus(596,13,17). 23 d. partizanai sugrąžino atgal Kupreliškio vls. ūkininkus, vedusius į Biržų karinį komisariatą perregistruoti arklius(596,12).

Be kovinių operacijų, partizanai vykdė ir kitą pogrindinę veiklą: leido spaudą ir atsišaukimus, organizavo pasų (tuo laiku dar galiojo vokiški ir lietuviški pasai bei senųjų savivaldybių blankai) bei kitokių dokumentų gamybą, esant reikalui legalizuotis, ir kt. Tuo užsiėmė Tigro rinktinės štabas, turėjęs visą Saldutiškio vls. ar-chyvą(37,130-131). Meiliškių apylinkės partizanai turėjo visus Grinkiškio valsčiaus antspaudus ir rašomąja mašinėle gamino gyventojams gimimo pažymėjimus bei perdirbinėjo pasus(34,6).

Rugpjūčio 27 d. Vabalninke buvo išklijuoti atsišaukimai(592,312). Spalio pradžioje atsišaukimai, raginantys slėptis, neiti į rusų kariuomenę, išplatinti Varėnos vls.(594,2). Lapkričio 7 d. išklijuoti atsišaukimai Alytuje(594,13).

Mūšiai, kautynės, pasalos, operacijos ir kiti šaltiniuose užfiksuoti partizanų veiksmai tebuvo dalis įtemptos veiklos. Partizanai pastoviai judėjo, mezgė ryšius, vykdė žvalgybą, planavo kovines operacijas, atlikdavo nemažai nesėkmingų bandymų, kol operacija baigdavosi vienokiu ar kitokiu rezultatu, manevravo, kad išvengtų susidūrimo su pranašesnėmis priešo pajėgomis ar susekimo, rūpinosi kasdieninėmis maisto ir aprūpinimo problemomis. Vien partizanų egzistavimo faktas, neminint veiksmų, kėlė pavojų okupacinio režimo tvarkai ir komplikavo operatyvinę padėtį.

Apibūdindami priešo pajėgas, slopinusias Pasipriešinimą ir kariavusias Lietuvos karą, susiduriame su jų apibrėžimo problema, o tuo pačiu ir jų galios nustatymu. Sovietmečio literatūroje buvo teigiama, kad Pasipriešinimas buvo slopinamas "saugumo ir vidaus reikalų organų", pasitelkiant atskirais atvejais į pagalbą karinius dalinius ir "liaudies gynėjų būrius", suformuotus iš "darbininkų"(3,49). Šiuolaikinėje literatūroje nuolat pabrėžiamas NKVD kariuomenės divizijų, retkarčiais karinės kontržvalgybos SMĖRŠ, ypač dažnai stribų ir kt. vaidmuo.

Pagal 1941 m. birželio 25 d. SSRS LKT nutarimą veikiančiosios armijos užnugario apsauga buvo patikėta NKVD(316,179). Naujų apsaugos formuočių pagrindą sudarė pasienio kariuomenė, vidaus kariuomenė ir karinės kontržvalgybos SMERŠ padaliniai. Iš jų buvo reikalaujama "sustiprinti užnugario apsaugą nuo ardomųjų priešo veiksmų, padidinti revoliucinį budrumą, ryžtingai naikinti šnipus, diversantus ir parašiutininkus, vesti negailestingą kovą su dezertyrais, panikieriais, provokacinių gandų skleidėjais"(316,179).

Dalis Lietuvos teritorijos priklausė l-ojo Pabaltijo fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės valdybai (viršininkas plk.Romanov). Jos kontržvalgybos SMERŠ valdybos (1944 m. rugpjūčio mėn. bazavosi Panevėžio aps. Pumpėnuose) viršininkas gen.ltn.Nikolajus Chanikovas prieš rusų-vokiečių karą vadovavo Pabaltijo karinės apygardos Ypatingajam skyriui ir buvojo Vilniuje(2,70; 403,190). Fronto valdyba tiesiogiai "globojo" tik arti fronto esančias vietoves: 1944 m. vasarą - Panevėžio, Šiaulių, rudenį ir žiemą - Kėdainių, Raseinių, Tauragės, Kretingos ir Mažeikių aps. Šioje teritorijoje veikė užnugario apsaugai priklausantys 31-as, 33-as ir 216-as pasienio pulkai; gruodžio 1 d. 548 kariškiai (65 karininkai, 232 seržantai ir 251 eilinis) dirbo vien paieškoje(401,81). Atskirus paieškos, agentūrinius, areštų bei filtracijos veiksmus atliko Vakarų fronto PVO, visų armijų bei divizijų kontržvalgybos SMERŠ skyriai, tarp jų ir 2-osios smogiamosios armijos sudėtyje veikusios 16-osios lietuviškosios divizijos SMERŠ skyrius: rugpjūčio 6 d. Panevėžio aps. buvo suimti LLA Vanagai Algirdas Tvaskus ir Julius Adomonis, kuriuos kvotė šio skyriaus tardytojas E.Jacovskis(403,186). Šiaulių aps. rugsėjo mėn. areštus vykdė 154 ŠD (mjr.Lipner), 33 Gv.ŠD (pplk.Sigarev), 11 Gv.ŠK (pplk.Allošin) OKR SMERŠ skyriai(163,9).

3 Baltarusijos frontui priklausė NKVD kariuomenės 13 Vilenskij PP, iki lapkričio buvęs Kėdainių aps.(600,6/10). 1945 m. pradžioje Telšių, Kretingos, Mažeikių aps. veikėjau Leningrado fronto užnugario apsaugai priklausantys 130 Rygos ir 216 pasienio pulkai(703,139Д46).

Kita Lietuvos teritorijos dalis liko "LSSR NKVD kariuomenei" (ir tokia buvo!), tiksliau NKVD Vidaus Kariuomenės 4-ai šaulių divizijai, pradžioje subordinuotai 3-ojo Baltarusijos fronto užnugario apsaugos vadovybei. Divizijai vadovavo gen.mjr.Pavel Vetrov, kuris kartu buvo ir Vilniaus įgulos (įgulą sudarė 139 pulkas) vadas bei karo komendantas (nuo 1944 m. liepos pabaigos) ir štabo viršininkas pplk.Klimov(367,22; 445,154).

Diviziją sudarė 4-5 veikiantys šaulių pulkai (subordinuojami divizijos vadovybei priklausomai nuo operatyvinių aplinkybių), išdėstyti įgulomis: 220 PP, 25, 137, 139, 261, 266 ir 298 ŠP(84,89; 393,32; 438,1). 25 ŠP 1945 m. pradžioje veikė Švenčionių aps. Ignalinos vls. ir Trakų aps. Onuškio vls.(438,l). 137 ŠP, vadovaujamas pplk.Kalabuchov, buvo dislokuotas Utenoje ir veikė gretimose Biržų, Rokiškio, Švenčionių, Ukmergės aps.(484,56; 548,249; 438,1). 261 ŠP, vadovaujamas pplk.Zakurdaev, buvo dislokuotas Šiaulių aps. Šaukėnų, Pašvitinio, Žeimelio vls., o 1944 m. pabaigoje imtas perdislokuoti į Panevėžio aps. pasienį(2,58,65; 438,53). 266 ŠP pajėgos daugiausia buvo skirtos Vilniui(393,31). 298 ŠP veikė Kauno ir Alytaus aps. Panemunės valsčiuose(438,l).

Šiauliuose buvo dislokuoti du pasienio pulkai(2,5). 250 PP, vadovaujamas pplk.Golicevo, 1945 m. pavasarį vykdė kovines operacijas Alytaus aps.(548,249).

1944 m. kovo 26 d. SSRS gynybos komitetas nusprendė atstatyti sienos apsaugą vakaruose, tačiau buvo nuspręsta neardyti susiklosčiusios armijų užnugario apsaugos sistemos ir sienai saugoti buvo suformuoti nauji pasienio būriai (pogranotriady), atitinkantys pulką(316,191-192). Jiems buvo duota žmonių tiek iš apsaugos pasienio pulkų, tiek iš veikiančiosios armijos. NKVD Pasienio kariuomenės Lietuvos apygardai vadovauti buvo paskirtas gen.mjr.Bičkovskij, reziduojantis Kaune(548,28). Čia dislokavosi ir šios kariuomenės SMERŠ kontržvalgybos skyrius(517,158).

Pasienio linija tarp SSRS okupuotos Lietuvos ir Lenkijos buvo pradėta saugoti tik 1944 m. gruodžio 1 d.(517,2). Be 94 PO, saugojusio šią liniją, Lietuvoje veikė dar trys būriai. 95 PO, vadovaujamas plk.Skorodumov, pradžioje dislokuotas įvairiose Rytų Lietuvos apskrityse (Rokiškio, Panevėžio), 1945 m. sausio 19-24 d. perkeltas į Trakų aps., vėliau - į Tauragės regioną, o iš čia - saugoti Baltijos pajūrio ir veikė prie jo priglundančiose apskrityse(484,56; 548,25). 97 PO 1944 m. gruodžio pradžioje buvo perkeltas į Trakų aps., o 23 PO 1945 m. pradžioje veikė Šiaulių aps.(245,4; 517,14). Apygardos valdyba teikė pranešimus LSSR NKVD BB skyriui, o jos dalinių karininkai dirbo ir NKVD-NKGB opersektorių bei opergrupių viršininkais.

Lietuvoje veikė sudarytos SSRS NKVD-NKGB operatyvinės grupės, atsakingos už tam tikrą LSSR NKVD-NKGB operatyvinį sektorių (jungiantį 1-3-4 apskritis) ir jo saugumą. Į jų funkcijas įėjo vadovauti ir.vykdyti Pasipriešinimo slopinimą (agen-tūrinę-operatyvinę veiklą), pasitelkiant karines ir formuojamų vietinių LSSR NKVD-NKGB skyrių pajėgas. Nuo 1944 m. lapkričio mėn. opersektorių viršininkai buvo subordinuoti SSRS NKVD-NKGB įgaliotiniui LSSR, o jiems pavaldūs NKVD-NKGB apskričių skyrių viršininkai ir apskričių bei miestų įgulos.

Lietuvoje veikė Biržų (viršininkas saugumo kpt.Bessonov), Kauno (1944 m. gen.Radionov, 1945 m. saugumo plk.Veselov), Marijampolės (Marijampolės, Vilkaviškio ir Šakių aps., 1945 m. gen.mjr.Bičkovskij), Panevėžio, Raseinių (saugumo plk.J.Sinicyn), Šiaulių (Šiaulių, Telšių, Mažeikių aps., saugumo plk.Nikolajev, 1945 m. plk.Kurov), Tauragės, Utenos, Vilniaus (Trakų, Vilniaus aps. ir miestas, 1945 m. pplk.Rudyko) NKVD-NKGB opersektoriai ir Kauno (mjr.Terentjev), Rokiškio (saugumo pplk.Pctrov), Panevėžio (rugpjūčio mėn. saugumo komisaras Zapevalin, rudenį - 3 rango milicijos komisaras Moskov), Trakų (pplk.Rižkov), Alytaus (plk.Safonov, gruodžio mėn. pplk.Sabitov), Telšių (mjr.Sevastjanov) opergrupės(157,19,182; 599,154; 437,254,197; 246,82; 2,58; 484,31,38,43; 411,118; 517,160; 549,13; 594,56,348; 551,62). 1944 m. lapkričio mėn. sudaryta Klaipėdos (Kretingos, Klaipėdos, Pagėgių, Šilutės aps. ir Klaipėdos miestas) opergrupė(542,l). Opersektoriai ir opergrupės turėjo savo operatyvinį bei tardymo aparatą.

Vietinės saugumo ir milicijos pajėgos buvo vadovaujamos LSSR NKVD-NKGB komisariato, sukurto 1944 m. liepos 15 d. Vilniuje. Centriniame aparate svarbesnį vaidmenį vaidno LSSR NKVD OBB (Kovos su banditizmu) skyrius, vadovaujamas pplk.Gusev, 2-asis NKGB skyrius respublikai, vadovaujamas mjr.Izotov(548,71; 208,132).

Apskrityse buvo sukurti NKVD ir NKGB apskričių skyriai (UO), o Vilniuje ir Kaune - miestų skyriai (GO), vadovaujami pagal karinį laipsnį saugumo kapitonų ar majorų. 1944 m. rudenį NKGB apskričių skyrių viršininkais dirbo saugumo karininkai: Alytaus - kpt.Ragožin (Rogožin), Biržų - mjr.Popov, Vilkaviškio - mjr.Leončen-ko, Vilniaus - mjr.Frolov, Zarasų - v.ltn.Grigorjev, Kauno - pplk.Voroncov, Kėdainių - kpt.Pozdniakov, Kretingos - kpt.Pritkov, Seinų (Lazdijų) - kpt.Pavelkov, Mažeikių - mjr.Protopopov, Marijampolės - mjr.Dolženko, Panevėžio - kpt.Barbamin, Raseinių - kpt.Muravjev, Rokiškio - mjr. Aleksandrov, Tauragės - mjr.Solovjev, Telšių - kpt.Ulanov, Trakų - kpt.Malkov (Molkov), Ukmergės - mjr.Komarov, Utenos -v.ltn.Povilaitis, Šakių - kpt.Chisamutdinov, Šiaulių - mjr.Ivanov, Švenčionių - mjr.Jer-makov(596,10; 437,134; 245,5; 395,2). 1945 m. pradžioje dalis viršininkų pasikeitė: vadovaujančius kadrus palietė aukštesnio laipsnio saugumiečiai. Panevėžio NKGB UO viršininku tapo mjr.Kudrevcev, Trakų - mjr.Komarov (buvęs Ukmergės) ir t.t.

NKVD apskričių skyrių viršininkais buvo irgi saugumo karininkai, išskyrus vieną kitą iš frontinių dalinių ir gal kiek aukštesnio laipsnio, nes valdė daugiau "kadrų". 1944 m. pabaigoje-1945 m. pradžioje NKVD apskričių skyrių viršininkais dirbo: Alytaus - mjr.Černyšev, Kėdainių - pplk.Bezrukov, Marijampolės - mjr.Bandurovskij, Telšių - pplk.Davidov, Trakų - plk.Rožavskij(245,205; 551,62; 594,348; 600,49). Kova prieš pasipriešinimą buvo vykdoma NKVD OBB ir NKGB kryptimis vadinamosios "opersudėties": operatyvinių įgaliotinių, tardytojų. Valsčiuose tiesiogiai su Pasipriešinimu kovojo NKVD Valsčių poskyriai (VO) (milicija).

Funkcijų pasiskirstymas tarp NKVD ir NKGB buvo gana formalus: NKVD kovojo prieš "banditus" ir gaudė "dezertyrus", o NKGB - prieš "nacionalinę kontrrevo-liuciją". Praktikoje šis skirstymas nebuvo įmanomas lietuvių tautai už laisvę kovojant partizaniniu būdu. Be to, periferiniai NKGB padaliniai nebuvo gausūs, palyginus su milicija, ir dėsningai galėjo atlikti mažesnės apimties, bet vadovaujančius ir orientuojančius darbus. Apskrities NKGB skyriaus opersudėtis veikė maždaug pagal tokią schemą: viršininkui (majorui) teko bendras vadovavimas agentūrinei-operatyvinei veiklai, darbas su ypatingai svarbia agentūra ir įskaitiniais asmenimis, pavaduotojui (kapitonui) - vadovavimas tardymui, darbui su kvalifikuota ir kamerų agentūra, 2-o poskyrio viršininkui (kapitonui) - dvasininkijos, jaunimo ir inteligentijos "aptarnavimas", vyr.operįgaliotiniams, operįgaliotiniams ir jų pavaduotojams (j.leitenantams) -1-3 valsčių agentūrinis-operatyvinis "aptarnavimas", sekretoriui (spectarnybos seržantui) - finansai, raštvedyba ir kartoteka. Galiausiai vyr.operįgaliotiniai ir operįgaliotiniai sudarė tardymo grupę, kuriai vadovavo vyr.tardytojas, o vienas tardytojas dirbo vien tik paieškoje(246,199).

Pagal NKVD OBB operatyvinių priemonių planą kiekvienai apskričiai ir valsčiui buvo sudaroma "opercharakteristika", pradedamos literinės bylos; prie valsčių milicijos skyrių buvo sudaromos "naikinimo grupės", ne mažesnės kaip po 10 žmonių iš vietinio komunistuojančio elemento, "neatitraukiant nuo gamybos" naktinių pasalų, gaudynių ir "šukavimo" tikslu, siekiant surasti "priešiško elemento slapstymosi vietas"; atrenkami asmenys verbavimui (per mėnesį po 1 -2 informatorius valsčiui ir vieną agentą); išaiškintai pasipriešinimo grupei pradedami agentūriniai išaiškinimai ("raz-rabotki")(367,22). Panašūs planai buvo parengiami NKGB.

Pirmieji stribai buvo renkami nuo 1944 m. liepos 19 d. savanoriškai, laikomi mobilizuotais bendrąja tvarka ir juos sudarė dėl įvairių priežasčių (ligoti, su fiziniais ir kitokiais trūkumais, dėl šeimyninės padėties) rikiuotei netinkami asmenys. Jie gaudavo ginklą (dažniausiai nurašytą iš karinių sandėlių, liaudyje pramintą "kačerga"), maisto davinį ir turėdavo kaip milicininkai saugoti tvarką savo gyvenamojoje vietovėje. Pradžioje stribai buvo vadinti tiesiog milicininkais arba brigadmilcais (naikinimo brigados milicininkais) ir buvo išsklaidyti po kelis atskiruose kaimuose ar miesteliuose, kur jie ir gyveno.

Liepos mėn. Trakų aps. 11-oje valsčių buvo organizuota milicija iš 8-10 asmenų, kurie maitinosi iš valsčių resursų ir buvo apginkluoti šautuvais; lojalumas ir tinkamumas pareigoms nebuvo patikrintas(547,2). Rugpjūčio 31 d. Vilniaus aps. buvo organizuotos 24 stribų grupės iš 284 asmenų(367,40). Spalio 13 d. Telšių aps. "susibūrė milicijos iš 30 asmenų, daugumoje iš nukentėjusių nuo vokiečių"(551,4).

Formalusis milicijos uždavinys buvo palaikyti viešąją tvarką, o karo sąlygomis dar ir naikinti priešo diversantus ir agentus. Būtent pastarasis tikslas turėjo skirti "nuo gamybos neatsitraukiančius" stribus ir etatinius milicininkus, tačiau iš tikrųjų skirtumas tarp jų buvo toks menkas, kad ir žmonės teskyrė dvi kategorijas - įgulos kareivius ir milicininkus-stribus. Milicininkai bei stribai Pasipriešinimui buvo pavojingi ne kaip kovinės pajėgos, o kaip šnipai ir režimo politikos vykdytojai. Jie veikė pagal NKVD ir NKGB skyrių įgaliotinių (karininkų) nurodymus, padėjo vykdyti mobilizaciją, saugojo suimtuosius ir atlikdavo kitas sargybos funkcijas, padėjo vykdyti paruošas, miško gamybos ir transportavimo prievolę, rinkti paskolas, šnipinėti besislapstančiųjų slėptuves, jų ryšininkus ir artimiausius rėmėjus.

Su visa šia NKVD-NKGB ir kariuomenės griozdiška, bet milžiniška sistema ir susidūrė kariniame konflikte Pasipriešinimas. Pagal kovinį pajėgumą silpniausi buvo valsčių ir apskričių skyrių milicininkai, toliau sekė įvairiausi vietos NKVD-NKGB operatyvininkai, NKVD kareiviai, pasieniečiai ir stipriausiai parengti kontržvalgybininkai. Baudžiamųjų pajėgų kovinė galia iš tikrųjų buvo dar didesnė, nes kiekvienai karinei operacijai vykdyti buvo sudaromos ypatingos operatyvinės-karinės grupės, kurias sudarydavo atitinkamas karininkų, seržantų ir kareivių skaičius. Vadinamoji "seržantinė sudėtis" ir dalis eilinių (nekalbant apie karininkus) buvo ruošiami specialiose NKVD-NKGB mokyklose ir sugebėjo, esant reikalui, savarankiškai veikti ir persekioti "priešo agentus bei diversantus".

Pagal agentūrinę ir karinės žvalgybos informaciją buvo nustatomos partizanų būrių dislokacijos vietos ir organizuojamos vadinamosios čekistinės-karinės operacijos jų likvidavimui. Veikti prieš nedidelius partizanų būrelius ar net pavienius asmenis grupę sudarydavo 1-2 operatyvininkai bei kareivių grandis, prieš didesnius buvo sudaromos stambesnės grupės. Paprastai tokioms grupėms vadovavo labiausiai patyrę operatyvininkai, jų pavaduotojais būdavo karinių dalinių vadai. Grupė būdavo gerai ginkluota, aprūpinta šaudmenimis, ryšių priemonėmis, šunimis(3,61).

Priklausomai nuo partizanų veiksmų taktikos, pagrindiniai operatyvinių-karinių grupių veiksmų būdai buvo paieška (rozysk), apsupimas (oblava), persekiojimas (pres-ledovanije), pasala (zasada) ir slėpynė (sekret).

Paieška būdavo pradedama atidžia apžiūra vietovės (miškų, giraičių, krūmynų, griovių, pavienių gyvenamųjų bei apleistų pastatų ir pan.), kurią nurodydavo agentai ir informatoriai. Taip pat buvo tiriami partizanų judėjimo ar jų pasireiškimo metu palikti pėdsakai. Daugeliu atveju buvo siekiama išsiaiškinti partizanų rėmėjus, o operatyvininkai tuo metu nekliudomai galėjo dirbti su agentūra ir informatoriais(3,61).

Užtikus partizanų pėdsakus arba juos pačius, buvo taip persekiojama, kad partizanai, apeidami atviras vietas, vandens ir kitas natūralias kliūtis, judėtų pasalų link arba į tokias vietas, kur juos būtų patogu sučiupti ir sunaikinti. Nepavykus iš karto sėkmingai apsupti partizanų ir juos sunaikinti, buvo organizuojamas tolimesnis persekiojimas, kartais trunkantis kelias paras(3,61).

Kovojant prieš judančius ir pastoviai keičiančius savo slėptuves partizanus buvo naudojamos pasalos ir slėpynės. Jos buvo rengiamos gavus ir patikrinus duomenis apie partizanų maršrutus, jų galimo pasirodymo vietas (miškuose, prie rėmėjų ir ryšininkų sodybų, agentų patikėtinių ir sovietinių kolaborantų ūkiuose ir namuose)(3,61).

Operacijos prieš partizanus dažnai buvo rengiamos vietovėse, apimančiose kelis kaimus, jų metu vyko kratos gyvenamuosiuose ir ūkiniuose pastatuose, būdavo apklausiami ir tardomi įtarti ryšiais ar parama partizanams kaimo gyventojai. Operacijų dydį bei veiksmų būdus lemdavo konkrečios operatyvinės sąlygos(3,62), o ne mažiau ir kovoje kaupiama patirtis.

1944 m. rugpjūčio mėn. operatyvinė padėtis okupuotoje Lietuvos dalyje buvo apibrėžiama taip: nėra ištisinės fronto linijos, okupuota teritorija gausiai "užteršta" pasilikusių išblaškytų vokiečių kareivių ir karininkų grupių, vokiečių kontržvalgybinių ir baudžiamųjų organų "agentūra, talkininkais ir išdavikais", kurių daugelis perėjo į nelegalįą padėtį ir jungiasi į būrius, slapstosi miškuose ir vienkiemiuose; veikia įvairios "pogrindinės nacionalistinės organizacijos ir ginkluotos formuotės"; daug miškingų vietovių, didelių tankių masyvų, esančių geru prieglobsčiu pasilikusioms vokiečių grupėms, įvairiems būriams, formuotėms ir "mobilizacijos vengiantiems asmenims"; mūšių laukuose gausu paliktų ginklų, kas sudaro palankias sąlygas apsiginkluoti priešininkui; civilinės sovietų administracijos, ypač žemutinės grandies, atkūrimui trūksta žmonių; fronto komunikacijos ištęstos, daug objektų, kuriuos reikia gerai saugoti; fronto daliniai nesukomplektuoti, todėl jie negali remti operacijų užnugariui apvalyti(294,8-9).

Ši padėtis nesikeitė į palankią okupantui pusę ir 1944 m. rudenį. Labai bloga operatyvinė padėtis buvo Trakų aps., kur NKVD-NKGB teturėjo tik 11 agentų bei 199 informatorius, be to, dalį nedirbančių, areštai buvo apiforminami per mėnesį ar du, kaltinimai pareiškiami "nekvalifikuotai" ir dėl to suimtųjų filtracija apskrities centre užsitęsdavo; apskrities įgulą sudarantis 298 ŠP 2-as batalionas, išsklaidytas kuopomis Onuškyje, Valkininkuose ir Eišiškėse, teturėjo tik dvi racijas, kurios nusekus maitinimo baterijoms, neveikė, ir ryšys su opergrupe buvo palaikomas tik "gyvai", kas vėlgi buvo neįmanoma trūkstant benzino transportui(245,31-32). Dėl šių priežasčių okupantai negalėjo aktyviai vykdyti agentūrinės-operatyvinės veiklos Aukštadvario, Semeliškių, Žiežmarių, Vievio ir ypač Žaslių vls.; NKVD-NKGB operg-rupės viršininkas pplk.Rižkov bijojo dėl tinkamos Trakų gynybos bei areštinės apsaugos ir prašė padidinti įgulą dar 100 žmonių (Žaslių vls. - 60 ir Trakams - 40, rezervui ir manevrinei grupei)(245,33).

Tai nereiškia, kad okupantai kariniu požiūriu buvo bejėgiai ir negalėjo veiksmingai slopinti Pasipriešinimą. Karinės jėgos rusai turėjo pakankamai ir bet kuriame Lietuvos karo etape persvara buvo jų pusėje. Skirtingai nuo vokiečių, jie, esant reikalui, be skrupulų panaudodavo visus esančius po ranka karinius dalinius: operatyvinės veiklos dokumentai liudija, kad NKVD šaulių pulkai kviesdavosi į pagalbą kitas veikiančios armijos dalis, baudžiamosiose operacijose dalyvavo statybos kuopos, atsargos šaulių dalys ir t.t.(550,98). Tačiau minėta operatyvinė padėtis sąlygojo tai, kad vykstančio karo sąlygomis sovietai buvo nepajėgūs atlikti didelės apimties valymo akcijų, t.y. "apsupti Lietuvos miškus ir išspirginti partizanus" (pasak dalies pasitraukusių iš Lietuvos). Įprastinėmis sąlygomis sudaryti patikimą operatyvinį žiedą sinchroniškai blokadai ir iššukuoti tik viena grandine 5 kv.km miško masyvą reikėjo mažiausiai 400 karių, 20 sunkvežimių, 25 šunų, 15 išminuotojų(294,178). Sutelkti tūkstančius žmonių tokioms operacijoms okupantams buvo per didelė prabanga, kurią jie galėjo sau leisti tik išimtinais atvejais.

Be to, pats "šukavimas" kokybiškai skyrėsi, kai jį vykdydavo neparuoštos - frontinės dalys - ir kai ypatingosios baudėjų, ištreniruotų rasti slėptuves ir kautis miško sąlygomis. Laikyti kiekviename valsčiuje po 60-80 kareivių reiškė vien tik savigynai Lietuvoje dislokuoti ištisą diviziją, nekalbant apie puolimo galimybes (o kur dar miestai, komunikacijų apsauga ir pan.). Tokiu būdu šalis, iš kurios buvo tikimasi karinių dalinių, ne tik jų nesiruošė duoti, bet ir savo teritorijoje "klampino" gausius karinius dalinius ir dar tuo metu, kai sąjungininkai skaičiavo kiekvieną diviziją fronte. Sovietai negalėjo kiekviename okupuotame krašte palikinėti po vieną-dvi divizijas, nes kitaip kas būtų atžygiavęs prie Elbės?

Kita vertus, okupantai gan klaidingai suprato operatyvinę padėtį. Tai sąlygojo iš dalies patikimos informacijos stoka. Pirmosios rusų žinios buvo paremtos skundais ir gandais. Liepos mėn. vietos NKGB skyrius pranešė, kad Trakų aps. "yra daug banditų"(547,2). Gruodžio 6 d. Šiaulių NKGB pradėjo agentūrinį išaiškinimą "Lesniki" pagal Rėkyvos miestelyje sklandžiusius gandus, surinktus informatorių Ružačiaus(a.sL), Juliaus(a.sL), Dobrovskajos(a.sl.) apie tai, kad Kazimieras Petraitis, buvęs Rėkyvos šaulių vadas ir 1941 m. partizanas, organizuoja "sukilėlių būrį"(2,64-65). Rimtesnę informaciją kaupė karinė kontržvalgyba, bet ją labiau domino vokiečių palikta agentūra bei žvalgybinių-diversinių grupių desantai. SMERŠo informacijos nuotrupos retkarčiais patekdavo ir vietinėms NKVD-NKGB grandims arba perteikiama specialiomis "orientuotėmis" iš SSRS NKVD-NKGB vadovybės.

Būtina atkreipti dėmesį, kad spaudoje įsigalėjęs rusų karinės žvalgybos (GRU) galybės mitas iš XX a. pabaigos yra perkeliamas į penktą dešimtmetį. Karinės kontržvalgybos ir žvalgybos skyrių sukaupta informacija kiekiniu ir kokybiniu požiūriu nedaug kuo skyrėsi nuo teritorinių NKVD-NKGB padalinių surinktos medžiagos, juo labiau, kad su "nacionaline kontrrevoliucija" susiję asmenys po pirminio "apdorojimo" tolimesniam tardymui ir "bylos" užbaigimui buvo perduodami iš kariuomenės teritoriniams padaliniams. Nesiskyrė ir jų požiūris, terminologija ir samprata apie Pasipriešinimą: štai NKVD kariuomenės žvalgybos skyrius rašė: "žymi nusikalstamo elemento, išaiškinto kariuomenės žvalgybos poskyrių agentūrinio-operatyvinio darbo procese, dalis, vengdami sovietų valdžios organų represijų, taiko įvairius maskuotės ir slapstymosi metodus: padirba dokumentus, grimuojasi, persirengia, slepiasi slėptuvėse ir įvairiausiose kitokiose slaptavietėse"(401,80).

Karinės žvalgybos-kontržvalgybos vienintelis pranašumas buvo tas, kad ji pirmoji Lietuvoje pradėjo vykdyti suėmimus, apklausinėti karo belaisvius ir filtruoti visus vietos gyventojus. Visuotinai ieškant priešo žvalgybininkų bei diversantų, neišvengiamai pakliūdavo ir su lietuvišku Pasipriešinimu tiesiogiai susiję žmonės, iš kurių buvo sužinota apie LLA, Vanagus, Pasipriešinimo organizaciją. Teritoriniai NKVD-NKGB padaliniai, nors ir "mito" žemiausio lygio gandais, bet turėjo daugiau galimybių ir laiko metodiškai skverbtis į lietuviškosios visuomenės vidų.

Ne ką didesnis ir veiksmingesnis buvo karinės žvalgybos-kontržvalgybos agentūrinis tinklas: 1944 m. gruodžio 1 d. l-ojo Pabaltijo fronto struktūroje jį sudarė 221 žmogus, iš kurių 66 agentai ir 155 informatoriai; agentūra daugiausiai buvo orientuota vokiečių agentūros, veikiančių "nacionalinės kontrrevoliucijos" partizanų būrių paieškai ir pogrindžio atskleidimui, ypač tose vietovėse, kur buvo pastebima Pasipriešinimo dalyvių sankaupa(401,77). Išskirtinis dėmesys buvo 1941 m. partizanams bei sukilėliams surasti ir suimti. Tuo tarpu NKVD-NKGB agentūra dirbo visų antisovietinių pasireiškimo nustatymo kryptimis.

Okupanto saugumo tarnybų galybės mitui sugriauti tinka ir tarpusavio nesutarimų bei žinybinio nesuderinamumo faktai. 1944 m. gruodžio pabaigoje SSRS NKVD-NKGB Kauno opersektoriaus viršininkas gen.Radionov skundėsi Kruglovui, kad Kauno mieste ir apskrityje suėmimus ir kovines operacijas vykdo daugybė struktūrų, nederindamos savo veiksmų ir nepranešdamos NKVD-NKGB miesto skyriui(601,216). Pasak generolo, čia siautėjo 3-ojo Baltarusijos fronto Kontržvalgybos Valdyba SMERŠ, šio fronto karinių dalinių, Pasienio apygardos, 202 Atsargos pulko kontržvalgybos SMERŠ skyriai bei fronto užnugario apsaugos kariuomenės Žvalgybos skyrius, l-ojo ir 2-ojo Pabaltijo frontų kontržvalgybos SMERŠ valdyba ir skyriai, 1 -ojo ir 3-ojo Oro armijų kontržvalgybos SMERŠ valdyba ir jai pavaldžios kontržvalgybos, SSRS NKGB Transporto skyriaus Lietuvos geležinkelio transporto poskyris (pplk.Salmin) ir 3-ojo Baltarusijos fronto NKGB transporto skyrius, SSRS NKGB Vandens skyrius, 27-o ir 28-o karo belaisvių lagerių operčekistiniai skyriai ir t.t.(601,216-217; 246,42).

Visi areštai buvo lydimi kratų ir masinių gaudynių: pvz., Kaune buvo suimta 20 "Maisto" darbininkų bei 20 universiteto studentų ir, net užklausus apie tai J.Paleckiui, opersektoriaus viršininkas nesugebėjo išsiaiškinti, kas tai padarė(601,217). Lapkričio-gruodžio mėn. Telšių aps. trukdė "dirbti" vis naujos operatyvinės grupės, suimdamas net kitų informatorius ir siųsdamos į filtracinius lagerius(546,23).

Bet kurios žinybos operatyvininkų bendri sunkumai buvo lietuvių kalbos nežinojimas, kas komplikavo darbą su lietuviais agentais, dažnai net beraščiais, vertėjų reikėjo ir dokumentams išversti, tardant ir pan.(551,4 j.

Pasipriešnimo dalyvių veikla nuo to nebuvo lengvesnė. "Netvarka operčekistiniame darbe" liudijo greičiau apie tam tikrą okupantų pasiektą kovinį lygį, negu sąmoningą nenorą susidoroti su besipriešinančiais. Tarpusavio trintis, kaip ir žinybinis atsiskyrimas, nebuvo esminiai. Užnugario apsaugos kariuomenei traukiantis paskui frontą, karinės žvalgybos-kontržvalgybos užverbuotų vietinių agentų dalis buvo perduodama teritorinėms NKVD-NKGB struktūroms: spalio mėn. Trakų NKGB UO perėmė 60 informatorių iš 95 PO, perdislokuojamo į kitas apskritis(246,82). Galiausiai visa informacija suplaukdavo į Maskvą NKVD-NKGB komisarui L.Berijai ir jo pavaduotojams - 2-o rango saugumo komisarams I.Serovui ir S.Kruglovui. Būtent okupantų vyriausybė disponavo visa informacija ir pagal ją galėjo daugmaž realiai, visų Europos įvykių šviesoje įvertinti padėtį Lietuvoje ir orientuoti okupacines pajėgas vienokiai ar kitokiai veiklai.

Pagal surinktą žvalgybinę informaciją užgrobtoje Lietuvos teritorijoje prieš rusus veikė LLA ginkluoti būriai ir grupės, "vadinančios save Lietuvos partizanais", sudarytos iš buvusių "baltaraiščių" ir kitų "aktyvių vokiečių talkininkų", Lietuvos kariuomenės karininkų ir puskarininkių, "dvarininkų, buožių ir kitų priešiškų elementų", o jų veiksmus koordinavo "Lietuvos nacionalinio fronto komitetas" (dažniausiai turimas galvoje VLIKas arba LF)(294,10-11). Pagal okupantų duomenis nuo 1944 m. liepos iki 1945 m. lapkričio buvo surengta daugiau kaip 9 tūkst. čekistinių karinių operacijų, sunaikintos 808 pasipriešinimo grupės (jų įsivaizdavimu), šimtai požeminių bunkerių, maisto atsargų ir ypač ginklų - atimta 9 pabūklai, 30 minosvaidžių, 29 prieštankiniai šautuvai, 8 granatsvaidžiai, daugiau kaip 2400 kulkosvaidžių, 1400 automatų, 20 tūkst. šautuvų, 15 tūkst. pistoletų, apie 3 mln.šovinių ir didelis kiekis granatų(3,49).

Realus pasipriešinimo veiksmų bei sunaikintų bunkerių, kovos grupių, iš jų atimtų ginklų skaičius paskęsta šioje neatspindinčioje tikrovės, bet darančioje smarkios kovos įspūdį statistikoje. Klaidinga ir netiksli operatyvinės padėties interpretacija, tikrovės iškraipymas ataskaitose ir agentūrinė kova prieš pseudojunginius negalėjo duoti efektyvaus rezultato. Specialiosios okupantų baudėjų karinės pajėgos tokiu būdu buvo panaudojamos tuščiai, beviltiškai liedamos įniršį ant nekaltų (nors okupanto akimis kiekvienas lietuvis buvo kaltas), - apmokytų "valytojų" operatyvinės grupės persekiojo ne tikruosius partizanus, kuriuos buvo sunku išaiškinti, užfiksuoti vienoje vietoje ir pačiupti kariniu smūgiu, o vykdė mažiau pastangų reikalaujančias "operacijas" prieš besislapstančių nuo mobilizacijos grupes, naikino jų slėptuves ir bulvėms laikyti bunkerius, atiminėjo iš paauglių nuo fronto kautynių laukų surinktus šautuvus, šaudmenis ir granatas.

Iš 3-ojo Baltarusijos fronto NKVD kariuomenės užnugario apsaugai štabo 1944 m. gruodžio 18 d. operatyvinės suvestinės Nr.00353 matyti, kad visų penkių pasienio pulkų kovinė veikla iš esmes buvo nukreipta prieš besislapstančius nuo mobilizacijos, "įtartinus elementus", "nustatyto režimo pažeidėjus" ir pavienius asmenis (bandit-odinočka), besislepiančius įsirengtose slėptuvėse, o susidūrimai su organizuotais būriais, paprastai baigdavosi pasieniečių nuostoliais ir sėkmingu partizanų pasitrau-kimu(308,110-112). Spalio mėn. pirmoje pusėje Telšių aps. skubant likviduoti LLA, vien Žarėnų vls. buvo suimti 34 žmonės, tačiau praktiškai iš organizuoto Vanagų dalinio pateko tik du, bet net ir tuos partizanai rengėsi išvaduoti(551,4).

Siekiant padidinti žvalgybos efektyvumą, spalio 27 d. LSSR NKVD-NKGB išleido direktyvą Nr.0115/726 apie agentūrinio darbo sustiprinimą. Vietiniai skyriai uoliai puolėją vykdyti ir pradėjo agentūrinius išaiškinimus ir bylas skambiais pavadinimais (Sviazniki, Lesniki, Sosedi, Na opuške, Slet, Bolotniki, Legalnije, Klubok, Blok, Černyje Vorony ir t.t.)... visiems ankstesniems "banditų" būriams - dažniausiai pseudojunginiams.

Okupantai neįvertino ir psichologinio veiksnio - įsivaizduodami pasipriešinimo dalyvius kaip vokiečių karinės vadovybės bei žvalgybos užduočių vykdytojus, priešiškos buržuazinės buožinės klasės elementus (pasipriešinimas vien materialiais sumetimais), "tėvynės išdavikais" (Rusijos-Sovietų Sąjungos), tikrovėje jie susidūrė su daugiau ar mažiau idealistiškai nusiteikusiais savosios lietuviškos Tėvynės gynėjais, besinaudojančiais visuotine tautos parama.

Kiek nesėkmingai padėtis klostėsi okupantui, tiek sėkmingai plito Pasipriešinimas, ir apie jo pirmuosius laimėjimus bei apimtį netiesiogiai vėlgi liudijo pačių okupantų veiksmai. Pagal pplk.G.Burlitskio parodymus 1954 m. JAV senatoriaus Kers-tcno komisijai, okupantų kariuomenė Lietuvoje ilgainiui išvargo, kovos tęsėsi ir stiprėjo, o sovietinės valdžios bei partijos aparatas vis dar nebuvo įtvirtintas šioje leritorijoje(31,433; 770,789). Jo teigimu, tam labai trukdė partizanų veikla. Gerai pažindami vietovę, kurioje veikė, remiami gyventojų, jie iš anksto nuspėdavo rusų kariuomenės veiksmus. Kuomet NKVD sodindavo į sunkvežimius savo karius operacijoms prieš partizanus, tie jau iš anksto turėdami informaciją pasitraukdavo į miškus, stodami į kautynes tik būtinu atveju, o pasitaikius progai stengėsi kautynes laimėti. LSSR NKVD komisaro pavaduotojas saugumo plk.Piotr Kapralov 1944 m. rugsėjo 21 d. teigė, kad kovą prieš partizanus sunkina tai, kad junginiai veikia tik 1-2 valsčių teritorijoje, vietos gyventojai - giminaičiai ir pažįstami - šelpia juos maistu, padeda slėptis; apie kiekvieną karinių grupių pasirodymo atvejį praneša partizanams, dėl to miškų masyvų ir gyvenviečių "šukavimas" operatyvinėje praktikoje pasirodė mažai efektyvus; Pasipriešinimo vadai, kartu su organizacine veikla, vykdo prieš-sovietinę propagandą, kuri savo ruožtu toliau buvo skleidžiama daugybės talkininkų(138,54).

Išvadoje, LSSR NKGB komisaras A.Guzevičius rugsėjo viduryje konstatavo, kad nežiūrint į kai kuriuos teigiamus poslinkius, karinėmis operacijomis nepavyko pasiekti esminio padėties pakeitimo(138,63). Tai patvirtina ir minėtas G.Burlitskis, parodydamas, kad Sovietų vyriausybei nepasiekiant jokių rezultatų, į Lietuvą su specialiais įgaliojimais buvo atsiųstas L.Berijos pavaduotojas SSRS NKVD komisaras gen.S.Kruglovą, kuris 1944 m. rugsėjo mėn. Panevėžyje sušaukė labai slaptą pasitarimą(31,433; 770,789). K.Girnius suabejojo šio liudijimo tikslumu - jo nuomone, okupantų kariuomenė per tokį trumpą laiką nebūtų spėjusi išvargti, o minimas pasitarimas turėjo įvykti 1945 m. rugsėjo mėnesį(48,217). Istoriko spėjimas ir argumentai nėra teisingi, tačiau iš tikrųjų nėra tikslūs ir G.Burlitskio parodymai dėl pasitarimo datos ir vietos.

Kariuomenės nuovargis nepasireiškia nukautų ar sužeistų karių skaičiumi. Partizanai neturi uždavinio tiesiogiai kovoti su reguliariąja armija, geriausiu atveju blokuoja jos užnugario komunikacijas, tiekimą ir pan., jie ne savižudžiai. 1944 m. gruodžio 8 d. kpt.V.Pabarčius, išsiaiškinęs, kad apšaudė ne NKVD, o frontinės kariuomenės kareivius, atvažiavusius sunkvežimiu į mišką malkų, įsakė sutvarstyti sužeistuosius ir paleisti juos, grąžinus net ginklus su išimtais šoviniais(34,9). Spalio mėn. Žarėnų Vanagų kuopos vadas ltn.J.Venclauskas-Kymantas planavo pulti Žarėnus ir išlaisvinti suimtuosius, tačiau sužinojęs, kad miestelyje stovi daug rusų kareivių ir 4 tankai, šio plano atsisakė(6,71).

Tačiau kiekvienas ginkluotas žmogus priešo kariuomenei kelia pavojų dėl jos užnugario saugumo ir ta jo reikšmė gali išaugti akimirksniu pasikeitus strateginei padėčiai. Gen.mjr.P.Vetrovo divizija, užtikrinusi saugumą fronto užnugaryje Čečėnijoje-Ingušijoje bei Kryme, Lietuvoje pateko tiesiog į kautynių sūkurį, palyginus su tuo, ką ji veikė anksčiau. Čia per du mėnesius (rugpjūtį-rugsėjį) sulaikė užnugario tvarkos "pažeidėjų", sudariusių du trečdalius vos metinės "veiklos"(128,51).

Pastovus miškų masyvų "šukavimas", kratos gyvenvietėse, dokumentų tikrinimas reikalavo iš okupanto kareivių didelės fizinės ištvermės bei psichologinės įtampos ir dėmesio sutelkimo. Nepaisant to, kad ir buvo paskatinami amerikoniškomis(!) do-vanomis(128,51), rusų kareiviai, išbraidę kelias dienas po mišką ar pelkes, pastoviai rizikuodami susilaukti kulkos ar užlipti ant partizanų padėtos minos, tapdavo nekovingi ir reikalaudavo poilsio. Tuo tarpu partizanai, kaip prieaušrio vaiduokliai, dingdavo slėptuvėse ar pasitraukdavo, kariuomenei siaučiant, ir vėl pasirodydavo jai nuslinkus toliau.

Pradžioje pasiekusios kai kurių "teigiamų poslinkių", begaudydamos pavienius ginkluotus asmenis ir neginkluotų šaukiamųjų vyrų būrius, okupantų pajėgos ilgainiui prarado pranašumą. Susikūrus didesniems partizanų būriams, jie pasidarė neįveikiami net 300-400 vyrų NKVD garnizonams, nekalbant apie mažesnes NKVD-NKGB operatyvines ar pasieniečių grupes. 200 kareivių batalionas, sudarantis Švenčionių NKVD garnizoną 1944 m. rudenį buvo nepajėgus kautis su Tigro rinktine, nes kasdien reikėjo "išmesti" grupes persekioti nedideliems partizanų būreliams, o mūšyje negalėjo įveikti net atskiros šios rinktinės kuopos(135,66). Krakių vls. 6 sunkvežimiai rusų kariuomenės (virš 120 žmonių) nedrįso persekioti atsitraukiančių į mišką 30 kpt.Pabarčiaus būrio partizanų(34,9). Spalio 4 d. prie Širvintų pasirodžius apie 400 partizanų daliniui, Ukmergės aps. vadovybę apėmė panika, nesitikint, kad Ukmergės kariuomenės grupė (gen.P.Vetrovo divizija), išmėtyta nedideliais garnizonais valsčiuose, pajėgs apginti, pareikalavo papildomų pajėgų iš Vilniaus ir perdislokavo į apskritį NKVD kuopą iš Utenos(138,65). Gruodžio 17-18 d. apie 200 DKR partizanų beveik atvirai perėjo iš Žaslių vls. Šilonių į Gegužinės miškus, dienojant Jačiūnų ir Šilonių kaimuose, o rusų kariuomenės garnizonas Žasliuose atsisakė juos persekioti(547,263).

Visuotinio pasipriešinimo gaisras, apimantis visą Lietuvą, nulėmė, kad jau 1944 m. rudenį iš esmės buvo sužlugdyta mobilizacija į rusų kariuomenę. Faktiškai "tūkstančius Lietuvos sūnų" su "džiaugsmu ir daina atvykusius į šaukimo punktus" lapkričio mėn. sudarė 1991 Lietuvos gyventojas, papildęs 2-osios gvardijos armijos, kurios sudėtyje buvo ir 16-oji divizija, sudėtį(221,156-157), bei apie 18 tūkst. Lietuvos gyventojų, lietuvių ir lietuviškos kilmės žmonių iš visos Rusijos atsargos divizijoje Jarceve. Tai sudarė tik 4 procentus okupantų planuoto mobilizuoti ir apie 18 procentų iki 1945 m. gegužės pabaigos mobilizuotų vyrų (sovietmečio istorikų duomenimis - 108378).

Kad 1945 m. rudenį visoje Lietuvoje tebuvo mobilizuota ne daugiau kaip 20 tūkst. vyrų patvirtina ir 4-osios NKVD šaulių divizijos vadų liudijimas, kad stojančiųjų į šaukimo punktus vyrų skaičius iki gruodžio 10 d. buvo penkis kartus mažesnis negu po šios datos(95,25).

Skaičius patvirtinamas ir kitais duomenimis: pagal LSSR karinio komisariato duomenis iki rugsėjo 16 d. stojo 83941 karo prievolininkas(221,152), tačiau dalis buvo pripažinti netinkami rikiuotei dėl ligos arba gavo atleidimą nuo fronto ("broniruotę"). 1944 m. rudenį išvengti fronto buvo galima dirbantiems karinės paskirties įmonėse (odos-avalynės, kailių, siuvimo, metalų apdirbimo, mėsos, cukraus apdirbimo ir kt. gamyklose bei fabrikuose, spirito varyklose), geležinkelyje ir remonto dirbtuvėse, ryšių sistemoje (pašte). Nuo gruodžio mėn. karinės paskirties įmonėms, iš kurių neimama į kariuomenę, buvo prilyginti miškininkystės ūkiai. Nuo šaukimo buvo atleistos švietimo ir aukštojo mokslo įstaigos, medicinos sistema. Vien iki rugsėjo 16 d. nuo mobilizacijos buvo atleista keliasdešimt tūkstančių karo prievolininkų ir, pasak J.Dobrovolsko, atleidžiamųjų nuo tarnybos procentas "buvo didelis"(221,153). Kita vertus, žinant sovietinės sistemos silpnybes ir Lietuvai esant labiau ekonomiškai išsivysčiusiai negu Rusijai, buvo nemaža galimybių tiesiog išsipirkti nuo kariuomenės, suveikiant už kyšius "broniruotes". Be to, karas sunaikino gyventojų apskaitos sistemą, kuriai atstatyti buvo būtinas visuotinis naujų dokumentų išdavimas.

Rugsėjo mėn. Trakų aps. iš 12994 mobilizacijai tinkančių asmenų šaukimo punktuose patikrinta 8729, o 4651 vengė mobilizacijos (88 pabėgo pakeliui); iš pašauktųjų pasiųsta į armiją 3931 ir gavo "broniruotes" 2891 vyras(547,55). Lapkričio 10 d. NKGB duomenimis, Trakų aps. buvo 2342 asmenys, vengiantys mobilizacijos(245,32).

Lapkričio mėn. dėl "kontrrevoliucionierių įtakos" Telšių mieste iš 433 numatytų pašaukti asmenų 270 gavo "broniruotes" (atleidimą), o iš likusių 163 į šaukimo punktą atvyko tik 30 žmonių(396,l/3). Telšių aps. iš 1331 mobilizuojamojo atvyko į šaukimo punktus tik 31 žmogus(396,l/3). Gruodžio 1-10 d. vykusiame šaukime penkiuose Kretingos aps. valsčiuose (Salantų, Platelių, Mosėdžio, Kartenos ir Kulių) iš 2495 numatytų pašaukti vyrų atvyko 1040 (41 %), iš kurių 440 pripažinti netinkamais rikiuotės tarnybai ir tik 600 pasiųsti į veikiančios armijos formavimo punktus(401,31). Alytaus aps. gruodžio 10 d. buvo užregistruota tik 570 žmonių(594,348).

Rugsėjo mėn. užregistruotų šaukimo punktuose 80 tūkst. žmonių sudarė 33 % numatyto mobilizuoti skaičiaus; tai atitinka (įvertinus demografinius pokyčius karo metu) nurodomą 40 % įvykdytą šaukimą. Iš pašauktųjų atskirose vietovėse buvo mobilizuojami: geriausiu atveju 58 % , blogiausiu atveju - 0-3 % (Telšių aps.), tad vidutiniškai į kariuomenę galėjo būti pasiųsta apie 30 % mobilizuotųjų. Tai sudarytų apie 25 tūkst. žmonių, tačiau šį skaičių būtina paanalizuoti bei patikslinti išskaidant pašauktuosius socialiniu (miesto-provincijos) bei tautinės priklausomybės požiūriais.

Karo metai demografinę padėtį pakeitė ne miesto naudai, nes mieste buvo sunku išgyventi, iš miestų dėl fronto perėjimo ir sugriovimų pasitraukė nemaža žmonių. Miesto gyventojų skaičius (apytikriais skaičiavimais) nuo 1940 m. buvusio 730 tūkst. žmonių (24 proc. visų gyventojų) 1945 m. sumažėjo iki 400 tūkst. (16 proc.)(699,64). Neturint tikslių duomenų, numatomame pašauktinių plane turėjo atsispindėti apytikris vidurkis - 20 proc. miestiečių ir 80 proc. valstiečių, tačiau faktinėje registracijoje miestiečiai bent 10 proc. tikrai buvo "aktyvesni". Tai sąlygojo pačios miestų, kuriuose nebuvo įmanoma ilgą laiką slapstytis, sąlygos, taip pat darbininkijos, kaip socialinio sluoksnio, prisirišimas prie pramonės, kuri savo ruožtu negarantuoja visiškos laisvės kaip valstiečio ūkis, tarnautojų bei laisvųjų profesijų asmenų gyvenimo būdo ypatybė ir galiausiai mišri tautinė miestiečių sudėtis. Iš kitos pusės, okupantui yra svarbus transporto, karinio remonto ir pramoninės gamybos atkūrimas, tad miestų gyventojai turėjo nemažai legalių galimybių išvengti dalyvavimo karo veiksmuose, nors ir būdami mobilizuoti.

Tokiomis aplinkybėmis bendrame užsiregistravusiųjų skaičiuje miestiečių turėjo būti daugiau negu mechaniniame plane (21 tūkst. miestiečių ir 63 tūkst. kaimiečių-apskričių gyventojų). LKP(b) Kauno miesto komiteto pranešimu nuo 1944 m. rugpjūčio 25 d. iki rugsėjo 5 d. į komisiją atvyko 10145 kauniečiai(219,7), tačiau rugsėjo 4-5 d. į Jarcevą atvyko tik 1140(445,178). Tapati padėtis, kaip minėta, buvo Telšiuose, kur iš 300 užsiregistravusių asmenų 270 gavo atleidimą. Kitaip sakant, miestiečių siuntimas į kariuomenę bet kuriuo atveju neviršijo 10-11 proc. ir galėjo sudaryti apie 2 tūkst. vyrų; bendrasis mobilizuotųjų skaičius faktiškai sumažėja iki 20-21 tūkst. vyrų.

Oficialioji statistika nieko nekalba apie atvykusius į šaukimo punktus ir komisijas ne vieną kartą ir dezertyrus. Pastarųjų problemos išsprendimą iki priimtinos visiems skaitmeninės išraiškos neįmanomu daro tai, kad dezertyruoti turėjo paskatų ne tik lietuviai. Tarp dezertyrų iš rusų kariuomenės, suimtų, sušaudytų pagal karo tribunolų nuosprendžius ir net partizanavusių Lietuvoje yra daugybė nevietinių rūsį, ukrainiečių, gudų ir kt. Šioje kategorijoje neatsiejamai persipynė pabėgėliai dėl politinių paskatų bei įvairus kriminalinis elementas, kaip okupacinės armijos pakrikimo pasekmė, daręs didelę žalą Lietuvos gyventojams.

Įvertinant Pasipriešinimo vykdomus vadavimo veiksmus bei gaivališkus bėgimo atvejus stojančiųjų į šaukimo punktus ne pirmą kartą buvo daug. Vien tik per savaitę -nuo rugpjūčio 18 iki 24 d. iš 16-os Lietuviškos šaulių divizijos pabėgo 91 mobilizuotas lietuvis(178,278). Kitame politpranešime pažymima, kad kartu su nauju papildymu divizijoje labai pagausėjo dezertyravimo atvejų(178,264). Buvo bėgama ir iš kariuomenės, bet daugiausiai dar pakeliui į ją. Lapkričio mėn. keliolika mobilizuotųjų pabėgo iš ešelono Nr.43749(390,8). Rugsėjo mėn. karinis komisariatas pasiuntė iš Kauno į Vilnių 750 žmonių, bet kol vora atėjo į Vilniaus komisariatą, beliko 400(366,154). Lapkričio pradžioje varant panašią koloną iš Vilniaus į Ukmergę, postovio Maišiagalos dvare metu pabėgo nemažai vyrų iš Rokiškio aps. (771,30-31).

Paskelbus mobilizaciją iš Raudondvario vls. Užliedžių k., visi vyrai atvyko į komisiją, bet kuomet vežė į "frontą", visi pabėgo.

Tolimesnė mobilizuotųjų skaičiaus struktūrinė analizė leidžia patikrinti šios mobilizacijos efektyvumą ir tikrąsias boikoto pasekmes. Pasipriešinimo požiūriu svarbu suskaidyti mobilizuotuosius pagal tautinę priklausomybę. Kadangi statistiniai gyventojų pokyčiai tyrinėtojų įvairiai apskaičiuojami, mūsų metodikoje imamas santykinis procentinis vidurkis.

1940 m. pradžioje iš maždaug 3 mln. Lietuvos gyventojų, lietuviai sudarė apie 74,5 %.,žydai -7 %, lenkai-10,5 %,rusai-2,5 %, vokiečiai-4 %, kiti-1,5 %(751,87). Dėl karo sąlygų žymiai sumažėjus gyventojų skaičiui (iki 2,5-2,6 mln. 1945 m. pradžoje)(751,81) tautinė sudėtis nedaug tepasikeitė. Daugiausia dėl karo nukentėjo lietuviai (karo nuostoliai, pabėgėliai nuo bolševikų ir kt.), žydai (nacių įvykdyta eksterminacija) ir vokiečiai (priverstinė repatriacija). Lenkų tautinė mažuma, nepaisant karo meto, turėjo išsilaikyti ir net padidėti dėl 1940 m. perbėgėlių iš Lenkijos ir vėlesnių - iš Rytų (repatriacijos įtaka pasireiškė šiek tiek vėliau - 1945-1946 m.). Palyginus stabili turėjo išlikti rusų mažuma, kurią papildė karo belaisviai bei pabėgėliai ir atvežtieji iš rytų. 1944-1945 m. sovietams okupavus Lietuvą, rusų skaičius padidėjo ir dėl kolonizacijos (kadangi šiuo laikotarpiu duomenų apie mechaninį prieaugį nėra, spėtina, kad atvykėlių buvo ne mažiau kaip 1946 m. - 71 675 žmonės)(751,84). Tautinės sudėties apskaičiavimams 1944-1945 m. turime 78,5 % lietuvių, 13 % lenkų, 5,5 % rusų ir 3 % kitų.

Tokia gyventojų tautinė sudėtis teoriškai turėjo atsispindėti ir numatytame pašaukti Lietuvos gyventojų skaičiuje (atitinkamai 186,2 tūkst.lietuvių, 13,8 tūkst. rusų, 32,5 tūkst. lenkų). Motyvus nepasiduoti mobilizacijai turėjo lietuviai ir lenkai (neskaitant pavienių išimčių). Motyvų vengti mobilizacijos į rusų kariuomenę neturėjo (arba jie buvo labai silpni) rusai, dėl to tikėtina, kad jie ir užsiregistravo visi. Tolygiai pa-skirsčius likusį skaičių lenkams ir lietuviams, gautume, kad pastarųjų galėjo užsiregistruoti apie 53 tūkst. žmonių, iš kurių į armiją pateko apie 15 tūkst. vyrų (iš bendro 20-21 tūkst. skaičiaus).

Tai patvirtina ir 50-osios atsargos divizijos sudėtis, kurioje dalį - ypač karininkų ir seržantų, sudarė Rusijos lietuvįai, kalbantys tik rusiškai(366,148). Taip pat "internacionalinė" "lietuvio" sąvokos interpretacija, pagal kurią tarnauti lietuviškuosiuose bolševikų daliniuose turėjo ne vien lietuvis, bet kiekvienas LSSR gyventojas(445,20). Šiuo pagrindu pirminė mobilizacijos banga kaip "lietuvius" galėjo paliesti ir Lietuvoje nacių okupacijos laikais atsidūrusius rusų karo belaisvius bei pabėgėlius(221,124).

Pirmieji rekrutai pakliuvo nesusigaudę esamoje padėtyje: 1944 m. liepos 29 d. J.Paleckiui šnekantis su 220 mobilizuotų vyrų iš Vievio vls. paaiškėjo, kad tarp jų buvo Vietinėje rinktinėje bei savisaugos daliniuose tarnavusių, neskiriančių komunistinės literatūros nuo antinacinių "nacionalistinių" leidinių(445,127). Didžioji dalis mobilizuotų buvo sugaudyta jėga. Rugpjūčio-rugsėjo mėn. 4-oji NKVD šaulių divizija sulaikė 2833 asmenis, vengiančius mobilizacijos į kariuomenę ir 741 dezertyrą iš jos(128). Kita dalis, pačių okupantų liudijimu (1950 m.), "ėjo į armiją su aiškiai priešiškomis nuotaikomis, turėdami užduotį iš banditų"(179,114).

Prievartinis rekrutavimas modernaus karo sąlygomis panaudojant karines pajėgas nėra efektyvus, nes atitraukia jas nuo tiesioginių kovos uždavinių fronte, o tokiu būdu surinktos dalys nėra nei patikimos, nei kovingos. Tai gerai iliustruoja 50-osios atsargos šaulių divizijos pavyzdys. Jos štabo viršininko pplk. Juozo Listopadskio (buvusio Lietuvos generalinio štabo plk.ltn.) liudijimu divizija buvo panaši į koncentracijos stovyklą sugaudytiems vyrams iš Lietuvos: nebuvo ko ir net iš ko valgyti, drabužių, apavo, visa divizijos vadovybė buvo rusų ar rusofilų rankose, karininkai - lietuviškai nemokantys asmenys iš įvairių Rusijos sričių, kurių lietuvišką kilmę liudijo tik pavardės(366,148).

1944 m. rugsėjo 19 d. Mobilizacijos valdyboje buvo nuspręsta diviziją perkelti į Lietuvos teritoriją, nors aktyvieji kolaborantai ir baiminosi, kad "arti namų daug pagundų"(445,180). Faktiškai šį sprendimą nulėmė divizijos materialinio aprūpinimo problemos bei propagandiniai sumetimai, nors ir šiaip karinėje praktikoje atsargos daliniai nenutoldavo nuo frontų, kuriuos reikėdavo papildyti "patrankų mėsa". Divizijos štabas ir specialūs daliniai įsikūrė Vilniuje, šaulių pulkai Ukmergėje, Gaižiūnuose ir Jašiūnuose, artilerijos pulkai - Pabradėje, tačiau aprūpinimas ir čia nė kiek nepagerėjo, o moralinė lietuvių būklė visiškai smuko(366,151). Prasidėjo masinis dezertyravimas, kareiviai bėgo į miškus su ginklais ir be jų: iš Pabradės pabėgo 4-5 žmonių ginklų vagono sargyba su puskarininkiu, iš Jašiūnų bataliono daugiau kaip 20 žmonių su ginklais ir t.t.(366,152). Visuomenėje sklandė gandai apie visuotinį sukilimą Ukmergėje dislokuotame pulke ir masinį išėjimą į miškus.

Žlugus pirmajai mobilizacijai, lapkričio mėn. divizijos likimą sprendė karinė komisija iš Maskvos: junginys kaip nepatikimas buvo išformuotas, mobilizuoti lietuviai buvo išsiuntinėti į 23 armijų rusiškuosius dalinius(221,155; 366,155). Palyginus su vokiečių okupacijais metais vykdytu mobilizacijos boikotu, sovietams skaitmeniniu požiūriu pasisekė geriau (naciai mobilizacijai vykdyti nenaudojo karinių pajėgų ir civilių teroro), bet kaip ir ankstesnieji patyrė visišką fiasko su lietuviškųjų pajėgų kūrimu. Pasak J.Listopadskio, net ir "kvailiausias rusas galėjo suprasti, jog pavergtos tautos sūnus (...) niekuomet ištikimai netarnaus savo okupantui-pavergėjui"(366,155). Aišku, kolaborantai galėjo guostis ir reklamuoti 16-ąją lietuviškąją diviziją, bet tai buvo menkas laimėjimas, palyginus, kad ir su latvių SS divizijomis gretimoje šalyje. Be to, jeigu vokiečiai ir sugebėjo sumobilizuoti mažiau, bet užtat ir nemažai karininkijos, tai sovietams atiteko daugiausia eilinė, dažnai neapmokyta sudėtis (atsižvelgiant į kai kurių kategorijų gyventojų atleidimą nuo karinės tarnybos ar jų apmokymą šaulių atsargos daliniuose). Dėsningai tokios "patrankų mėsos" panaudojimas fronto kautynėse turėjo nusikelti iki kol bus baigtas jų karinis apmokymas.

Taigi per liepos-lapkričio mėn. rusai frontui iš Lietuvos tegalėjo išgauti menkutį poros tūkstančių lietuvių papildymą 16-ajai divizijai. Gruodžio mėn. likvidavus lietuviškąją atsargos diviziją, papildymas teoriškai padidėjo iki 16 tūkst. žmonių, tačiau praktiškai jis buvo nukreiptas apmokymams į kitus atsargos šaulių junginius(221,157). Todėl 1945 m. sausio-vasario mėn. lietuvių siuntimas į frontą vėl buvo sustabdytas ir atsinaujino tik kovo mėn. parengus ir apmokius naujus rekrutus(221,157), bet šiuo atveju čia pat buvo karo pabaiga.

Lietuviškųjų bolševikinių dalinių, o tuo pačiu ir pirmosios mobilizacijos žlugimas buvo reikšmingas ir moraliniu bei politiniu požiūriu - lietuvių nepavyko savanoriškai įtraukti į karą prieš Vokietiją ir visam pasauliui parodyti, kad lietuvių tauta pasiryžusi priimti sovietų viešpatavimą savo šalyje.

Visos aplinkybės 1944 m. pabaigoje rodė, kad rusiškieji okupantai Lietuvoje patyrė pirmąjį pralaimėjimą susidūrę su visuotiniu tautos pasipriešinimu, kuriame buvo derinamos tiek taikios, tiek griežtos karinės priemonės, o kolaborantai skaudžiai apsijuokė Kremliaus šeimininkų akyse. Tai buvo ne ta 1940 m. Lietuva, pati pakišusi galvą po budelio kirviu, bet dygliuota, pasišiaušusi partizanų ginklais ir valstietišku užsispyrimu nepaklusti naujajai tvarkai.

1944 m. spalio 30 d. bolševikų partijos centro komitetas Maskvoje svarstė padėtį Lietuvoje(180,161). Jo nutarimu lapkričio 11d. buvo sudaryta ypatinga gubernatūra - VKP(b) CK biuras Lietuvai, vadovaujamas Michailo Suslov(180,161). M.Suslov buvo partizaninio karo ekspertas, nusipelnęs tą reputaciją vadovaudamas sovietų partizanams Stavropolio krašte. Į biurą įėjo LPK(b) CK pirmasis sekretorius A.Sniečkus, irgi partizaninio karo žinovas, vadovęs diversantų, siunčiamų į Lietuvą štabui, M.Gedvilas, Blokrynkin, F.Budagovskij, A.Černyšov, F.Kovaliov, V.Pisarev, P.Riabov, Suchinin ir kt.

Biuro įsteigimas neturėjo nieko bendra su "nepasitikėjimu vietos komunistais"(307,31), o buvo susijęs su karinės vadovybės nepajėgumu administruoti ir tinkamai tvarkyti užgrobtą kraštą. Ne paskutinį vaidmenį čia suvąidino ir besiplečiantis Pasipriešinimas. Biuras, sudarytas iš žymių Maskvos partinių (veikėjų, užtikrino geresnį veiksmų tarp okupacinės kariuomenės, kuriamos vietinės administracijos ir SSRS valstybinių institucijų koordinavimą. Tai nebuvo kažkas unikalaus paskui judantį frontą pasitraukus antrajam kariuomenės ešelonui, vietovę perima administruoti sukarinta civilinė okupantų administracija. Komunistinė-sovietų administracinė sistema, vadovaujama minėto biuro (įprastinėje kalboje "sovietų valdžia"), turėjo savo analogą dar vokiečių okupacijos metu - civilvervaltungą ir generalinio komisariato su generaliniais tarėjais instituciją. Tarptautiniu požiūriu biuro įkūrimas sutapo su Maskvos konferencijos pabaiga ir J.Stalino pareiškimu apie Lietuvos "išvadavimą": užgrobimo pavertimui aneksija procesui prižiūrėti ir vykdyti reikėjo atitinkamos institucijos.

Lapkričio 13 d. Maskva pareikalavo pažymos iš LSSR prokurorų Girko ir M.Baslianikov apie padėtį Lietuvoje. Gautame dokumente buvo teigiama: a) "politinis bantitizmas" Lietuvoje įgauna vis platesnį mastą; "banditai užpuola sovietines ir partines įstaigas, žudo partinius ir sovietinius darbuotojus, NKVD, NKGB, grasina ir terorizuoja kaimo žemutinį sovietinį aktyvą"; b) iki šiol vykdomi veiksmai nedavė reikiamų rezultatų dėl to kad partizanai daugiausia yrą vietiniai gyventojai, besislapstantys pas save namuose ir miškuose; c) būtina NKGB ir NKVD praktinė parama LSSR NKGB-NKVD struktūroms kovojant su "politiniu bantitizmu" ir partizanų šeimų represijos(128).

Jau 1944 m. rudenį sovietų administracijos pareigūnai, aktyvesnieji okupantų talkininkai bei stribai dėl partizanų veikimo buvo priversti nenakvoti namuose, laikytis būriais ir išsikelti iš kaimų į miestelius po NKVD-NKGB skyrių bei NKVD garnizonų priedanga. Daugeliu atveju išsikeldavo ir jų šeimos nariai, tuo būdu sumažindami kaime šnipų skaičių ir užkirsdami kelią informacijos apie Pasipriešinimą patekimą priešui. Nesant patikimos agentūrinės informacijos bei objektyvios žvalgybos kariuomenės veikimas pasidarė neefektyvus, o iš kitos pusės laikyti kovinius pulkus "savo" teritorijoje, ruošiantis galutiniam Vokietijos tvirtovės šturmui 1945 m. pavasarį, buvo per didelė prabanga.

Nuolatiniai NKVD-NKGB opergrupių reikalavimai garnizonų papildyti, ataskaitos su smarkiai išaugusiu pasipriešinimo veiksmų skaičiumi ir besiplečiančiu partizanų būrių bei pogrindžio tinklu, LSSR prokurorų reikalavimai imtis griežtų priemonių ir masinių represijų prieš lietuvių tautą, nesugebėjimas sukurti net vietinę administraciją, nekalbant apie mobilizaciją ir lietuviškus karinius dalinius, vertė Maskvą dar labiau susirūpinti padėtimi šioje okupuotoje šalyje.

Lietuvoje buvo priverstas apsilankyti ypatingus įgaliojimus turįs SSRS NKVD-NKGB komisaro pavaduotojas S.Kruglov su specialia Maskvos opergrupe, sudaryta iš saugumo ir kitų aukšto rango karininkų. Padėties rimtumą rodė tai, kad ši grupė ir pats S.Kruglovas Lietuvoje rezidavo beveik du mėnesius (1944 m. gruodis-1945 m. sausis). 1944 m. gruodžio 5-6 d. (o ne rugsėjo mėn.) slaptame pasitarime Kaune (o ne Panevėžyje), kuriame dalyvavo NKVD kariuomenės dalinių vadai, jų pavaduotojai politiniams reikalams ir žvalgybai, štabų viršininkai, LSSR teritorinių NKVD ir NKGB struktūrų viršininkai, komisaras S.Kruglov apibendrino kovos prieš Pasipriešinimą Lietuvoje rezultatus ir nusprendė, kad iki tol vartotos slopinimo priemonės nepasiteisino(31,434; 770,789). Jis pabrėžė, kad Maskvos valdžia nepatenkinta tuo, kas pasiekta Lietuvoje, ir reikalauja įtvirtinti partinį-sovietinį administracinį aparatą. Komisaras perdavė konkretų J.Stalino ir L.Berijos įsakymą - sustiprinti ir suaktyvinti saugumo agentų veiklą, negailėti pinigų informatorių tinklui sudaryti, kad būtų surastos partizanų sąjūdžio bazės ir vadovybė, o taip pat nustatyti jų rėmėjai, imtis priemonių, kad informacija būtų gaunama iš pačių partizanų ar jų ryšininkų.

Kitas įsakymas buvo skirtas kariuomenei, kuri turėjo tapti dar aktyvesne - be perstojo košti miškus ir kaimus. Asmenys, kurie tokių operacijų metu bandytų bėgti, nors ir būtų neginkluoti, turi būti šaudomi ir laikomi "banditais". Jei toks asmuo įbėgtų į namus, ūkį ar kaimą, pastaruosius laikyti "banditų" namais, ūkiais ir kaimais ir be pasigailėjimo sudeginti, o turtą konfiskuoti ir perduoti vietinei administracijai. Tokiu būdu įsakymo forma buvo legalizuota karo konvencijų draudžiama šnipinėjimo, provokacijų, įkaitų bei civilių gyventojų kolektyvinės atsakomybės už kenksmingus okupuojančiai kariuomenei veiksmus praktika.

Apie šį pasitarimą paliudija rusų okupacinių pajėgų suaktyvėjimas po gruodžio 5 d. ir 1944 m. gruodžio 6 d. Kruglovo direktyva Nr.00191. Dešimtyje pastarosios punktų buvo nubrėžtas tolimesnis okupantų veiklos Lietuvoje planas(162,l 16). Pagal jį turėjo būti sukurtas maršrutinės agentūros aparatas, padidintas agentūros skaičius konkretiems objektams, visose gyvenvietėse sukurtas masinis informatorių tinklas ir parinkti rezidentai, suaktyvinta esama agentūra ir nustatytas pastovus ryšys su ja, parinkti ir užverbuoti agentais "vietos autoritetai", kurie slopintų pasipriešinimo nuotaikas; partizanų ir kitų grupių, besislapstančių miškuose ir kitur, nustatymui praktikuojama apsimetėlių "partizanų" žygiai, miškų masyvuose ir miško gyvenvietėse pastoviai vykdomi "šukavimai", saugomos apskričių ribos, siekiant lokalizuoti besipriešinančius, visuose valsčiuose sukurtos operatyvinės grupės iš NKVD-NKGB operatyvinių darbuotojų, vykdomi vietinių gyventojų susirinkimai.

Po šio pasitarimo gruodžio pradžioje NKGB skubiai parengė naujus ir atnaujino senus agentūrinius išaiškinimus, bylas ir planus, tarp jų planą "Cerberiai" prieš DKR partizanų junginius(3,58). Vykdant LSSR NKGB 1944 m. lapkričio 29 d. direktyvą Nr.0165 dėl kontrrevoliucinio elemento šeimų paėmimo į jskaitą, nuo gruodžio 7 iki 14 d. visų apskričių NKVD-NKGB skyrių operatyvinė sudėtis buvo mobilizuota sudaryti įtariamų nelojalumu okupacinei valdžiai žmonių sąrašą(435,71). Marijampolės aps. įskaitoje atsidūrė 391 šeima iš 1310 asmenų(435,71).

Pagal gruodžio 12 d. LSSR NKGB komisaro A.Guzevičiaus patvirtintą planą NKVD-NKGB opergrupių darbuotojai be savo tiesioginių pareigų privalėjo telkti kolaborantus ir iš jų kurti stribus: prie valsčių centrų 30-40 žmonių būrius, prie selsovietų (apylinkėse) 10-15 žmonių grupes, iš karto nukreipiant juos kovai prieš partizanus(551,87).

Gruodžio viduryje į Vilnių atvyko pats "Lietuvos Muravjovas II" - M.Suslov, F.Ko-valiov ir SSRS NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvai gen.mjr.I.Tkačenko(445,191). Iš svarbiausių NKVD-NKGB pareigūnų buvo įsteigtas Vyriausiosios Vadovybės kovai su banditizmu LSSR štabas, turėjęs parengti bendrų karinių operacijų planus(484,10). Visa tai tapo pagrindu 1944-1945 m. žiemos-pavasario okupantų puolimui.

1944 m. gruodžio mėn. "be sentimentalumo" (pasak S.Kruglovo) buvo pradėtos vykdyti vyriausiosios okupantų vadovybės instrukcijos. NKVD kariuomenė, padedama kolaborantų ir agentūros, ėmėsi milžiniškos apimties karinio teroro prieš besi-slapstančiuosius: tiek prieš partizanus bei jų rėmėjus, tiek prieš boikotuojantį mobilizaciją jaunimą. Visas praktinis veikimas buvo padalintas į tris etapus: pradžioje suaktyvinami veiksmai esamų garnizonų veikimo ribose ir atliekamos rudenį suplanuotos operacijos ("planiniai valymai"); antrasis - visuotinė Lietuvos valymo operacija gruodžio 24-25 d., Kalėdų naktį, ir paskutinis - išsklaidytų pasipriešinimo junginių likučių persekiojimas iki 1945 m. sausio 1 d.

Nors slopinimo prioritetai buvo pakankamai aiškūs - rezistentai (partizanai, rėmėjai, vengiantys mobilizacijos) - 1944-1945 m. žiemos kampanija faktiškai buvo nukreipta prieš bet kokį lietuvių tautos nepaklusnumą. Moralinei pasipriešinimo dvasiai žlugdyti ir pridengti karinės kampanijos metu numatytus vykdyti karinius nusikaltimus buvo sustiprinta komunistinė propaganda. Okupantų savivalė, žudymai, plėšimai, padegimai, prievartavimai tampa išlaisvinimu nuo nacizmo, o armijos padaryti nusikaltimai suverčiami naciams ir banditams(130,32-33). Nuo 1944 m. gruodžio mėn. LSSR NKVD-NKGB bei SSRS NKVD-NKGB opergrupės praktiškai nustojo fiksuoti net dezertyrų, nekalbant kareivių, banditinius veiksmus, o pagrindiniu kolaborantų ir komunistuojančių elementų ("tarybinių piliečių") uždaviniu tampa "kova prieš tokius gaivalus, kurie drįsta šmeižti ir sutepti Raudonosios Armijos garbę"(445,196). Gruodžio 27-30 d. Vilniuje vykusiame LKP(b) CK plenume J.Paleckis aiškino, kad "tarybinių baudžiamųjų organų represinės (baudžiamosios) priemonės yra naudojamos lietuvių tautai, Lietuvos darbo liaudžiai apginti ir apsaugoti nuo jos priešų - įvairaus plauko fašistų ir jų tarnų"(445,194).

Gruodžio 5 d. NKVD kareiviai Utenos aps. Molėtų vls. Mindūnų apylinkėje Alnės k. sušaudė 5 vyrus, "bausdami" už kažkokių besislapstančių "vokiečių" veiksmus(263). 12 d. NKVD būrys Alantos vls. Klabinių k. nušovė namuose du brolius Matelionius, V.Vanagą, padegė keletą klojimų, tęsdami gaudynes nužudė Henriką Kuktą, Bronių Kuktą, du brolius Šilaikus (18-20 m.) ir sudegino pastarųjų sodybą Užunvežių k.(904).

Gruodžio 14 d. Panevėžio aps. Subačiaus vls. stribai nušovė Alfonsą Švilpą (16 m.) Pagaidžiupių k., senuką Povilą Valkavičių ir Motiejų Bartulį (22 m.) Žviliūnų k., siuvėją Gailiūną (30 m.) iš Surdegio, Juozą Belecką (20 m.) iš Upių k., pusbrolius Pajuodžius iš Pajuodžio k., o Surdegyje žuvo besislapstantys nuo mobilizacijos broliai Jonas (22 m.) ir Vytautas (18 m.) Astravai bei jų pusbrolis Kazimieras, nušauti bandant iš sodybos pabėgti įmišką(251; 254; 745,10-12).

Gruodžio 22 d. tose pačiose Surdegio apylinkėse, Petkūnų ir Važdailių k. NKVD dalinys iš Troškūnų ir stribai sušaudė 10 žmonių, tarp jų Joną Kulboką(60m.), tėvą ir sūnų Gasiūnus, padegtos nušautojo Jurgio Krisiūno bei dar dvi sodybos(255). Tą pat dieną Utenos aps. Užpalių vls. Linskio k. žuvo broliai Bronius ir Juozas Petrauskai bei Benadas Buivydas, kuriuos kareiviai surištomis rankomis išsivarė iš namų, pamiškėje sumušė ir nužudė šūviu į veidą(253); Svėdasų vls. Narbučių k. kareiviai 3 km vijosi siuvėją A.Vilutį ir nušovė prie Aulelių k.(253).

Ukmergės aps. gruodžio mėn. Pagirio vls. Kirkučių k. NKVD nužudė Čekavičių, kuris pasiuvo partizanams maskuojantį chalatą(381,39). Giedraičių ir Dubingių apylinkėse gruodyje buvo įvykdytos 5 masinės žudynės(261). Gruodžio 1 d. Kulundžių k. durtuvais nužudyti 6 vyrai; 5 d. Magūnų k. nušauti 4 žmonės, tarp jų senukas Antanas Astikas (80 m.) ir jo duktė Stasė bei kaimynė Janė Paliulytė (18 m.); 7 d. Saveikių k. buvo sudeginta Antano Zarankos sodyba, sudegė ir buvo nušauti 8 taikūs žmonės, tarp jų dvi moterys ir trylikametis berniukas, ir Gaveikių k. dar du slapstęsi nuo mobilizacijos jaunuoliai iš Laumikonių k.; tą pat mėnesį 7 vyrai buvo nužudyti Tarautiškių k.

Galimybė, kad net vykdantys okupanto įsaką šaukiamieji pateks į šaukimo punktus ar karinius komisariatus, buvo labai minimali. Gruodžio 17 d. Giedraičių vls. karinis garnizonas sulaikė 16 jaunuolių iš Molėtų vls. Skrablyno, Nameliškių, Gas-parėnų, Grobniokų, Kozelaukos k., tėvų lydimų į Vilniaus karinį komisariatą. Sugrąžinę tėvų pastotes atgal, kareiviai nusivarė jaunuolius į Dubingius, o vakare visi buvo sušaudyti (šūviu į galvą) prie Mežonių (Mežancų) k., o lavonai apiplėšti(140,225-226; 261).

Gruodžio 8 d. Musninkų vls. prie Prienų k. ir ežero buvo užklupti ką tik susiformavę Keršto ir Šerno būriai; mūšyje žuvo 7 partizanai: Vytautas Naidzinavičius-Barzdyla, Vytautas Rinkevičius, Stasys Šatas ir kt.(625).

Trakų aps. gruodžio 12 d. Žaslių vls. Karsakų k. 11 P.Petkevičiaus-Dramblio partizanų kovėsi su milicija, žuvo partizanas Kranklys(sl.)(460,138). Gruodžio 14 d. (Ba-raukos k.) netikėtai užklupti buvo išklaidyti DKR vanagai, žuvo keliolika partizanų, 2 kulkosvaidžiai atiteko priešui(461,ll). 18 d. (Prečų k.) 110 DKR partizanų nepalankiomis sąlygomis susirėmė su 80-100 rusų kareivių daliniu; kautynėse žuvo 4 partizanai ir 1 pateko į nelaisvę, priešo nukauta 15(461,11).

Gruodžio 24-25 d. pradėta iš anksto suplanuota visuotinė okupantų karinė operacija, susijusi su besiartinančia šv.Kalėdų švente ir turinti tikslą galutinai "išvalyti" Lietuvą nuo partizanų ir "kito priešsovietinio elemento". Priešas numatė, kad Kūčių vakare daugelis besislapstančių vyrų ir partizanų pasistengs slapta sugrįžti pas artimuosius, kad kartu praleistų šią tradicinę lietuvišką šeimos šventę. Be to, NKVD-NKGB ir SMERŠ agentūriniais duomenimis, buvo lokalizuotos ir išaiškintos (razra-botani) didžiausių būrių dislokacijos, žiemojimo vietos bei labiausiai apimti boikoto valsčiai ir kaimai. Šiai operacijai, kurią sąlyginai galėtume vadinti Kalėdų, buvo mobilizuotos visos okupantų baudžiamosios pajėgos Lietuvoje: gen.P.Vetrovo NKVD divizija, Lietuvos pasienio apygarda, SSRS ir LSSR NKVD-NKGB operatyvinių grupių bei apskričių skyrių smogikai ir stribai, suaktyvinta agentūrinė šnipinėjimo veikla.

Pagrindinis smūgis buvo nukreiptas į Švenčionių, Zarasų, Utenos, Ukmergės, Trakų, Alytaus, Kėdainių, Raseinių, Panevėžio aps., kur anksčiau buvo daug pasipriešinimo veiksmų ir dideli partizanų kontroliuojami plotai. Šiaurės rytų Lietuvoje NKVD 4-osios šaulių divizijos daliniai slinko pietvakarių kryptimi nuo Zarasų. Miškai buvo košiami kareivių, išsidėsčiusių viens nuo kito per porą metrų, grandine, vyko kratos ir gyventojų sodybose, būta žmonių aukų(37,139). Gruodžio 28 d. Salako vls. Miškiniškės k. nušovė ir užrėmę sodyboje sudegino 12 kaimo vyrų, tarp jų 5 mažamečių vaikų tėvą Kazį Žilėną ir kt.(532).

Gruodžio 25-26 d. rusų kariuomenė apsupo Antazavės šile įrengtus bunkerius. Partizanai buvo pasirengę gintis, išsikasę apkasus, medžių išvartomis užblokavę kelius, ir du priešo puolimus atmušė. Tik pritrūkus šaudmenų ir NKVD sulaukus pastiprinimo, buvo nutarta trauktis. Pavakare 30 vyrų vaizdavo prasiveržimą, sudarydami likusiems galimybę pasitraukti kita kryptimi. Atvykęs rusų pastiprinimas susišaudė su savais, ir tik paryčiais užėmė tuščius bunkerius. Mūšyje žuvo 1 partizanas ir 1 buvo sužeistas. Tikslios NKVD aukos nežinomos, nes vietinių gyventojų liudijimu sužeistus ir nukautus rusus vežė pilnais sunkvežimiais (galinčių sutalpinti iki 10 gulinčių kūnų viename), o oficialiais duomenimis nukauti tik stribas ir kareivis(159; 587,297).

Gruodžio 24-25 d. Utenos aps. Užpalių vls. Žaliamiškyje rastas bunkeris, suimti 4 vyrai ir paimtas radijo aparatas(253). Sausio 3 d. tame pat valsčiuje Kušlių k. buvo nušauti Jonas ir Vytautas Leikos bei Nikodemas Tursa(253).

Gruodžio 23 d. Biržų aps. Daujėnų vls. kareiviai Šakarnių miške nušovė Antaną Navaką iš Mikėnų k. bei pakelyje į Pasvalį nužudė du suimtus septyniolikmečius Chainauską ir Simonavičių(777,95-96).

Gruodžio 28 d. vykstant gaudynėms Panevėžio aps. Žaliojoje girioje žuvo 5 partizanai (Jurgis Gebulskis ir kt.) iš Kovo grupės(763,59).

Gruodžio 24 d. NKVD daliniai kartu su Alovės, Merkinės bei Alytaus valsčių stribais pietinėje Alytaus aps. dalyje tarp Merkinės ir Alytaus pradėjo baudžiamąją ofenzyvą, trukusią net tris dienas. Ši Dzūkijos arba tautoje žinoma kaip Klepočių (pagal labiausiai nukentėjusio kaimo vardą) tragedija išsiskyrė iš visų okupantų baudžiamųjų akcijų ne tik savo apimtimi, bet ir žiaurumu, negailestingumu. Klepočių, Lizdų, Ryliškių, Druskininkų, Taručionių, Mižonių, Pieriškių, Vabalių, Bugonių, Kastriškių kaimuose buvo žudomi, mušami lietuviai, deginamos jų sodybos. Labiausiai nukentėjo Klepočiai - nužudyta 12 šio kaimo gyventojų, sudegintos 21-22 sodybos(559). Rusų kareiviai nudūrė Joną Mikalonį (60 m.), sudegino invalidą Juozą Muzikevičių, kelių mažų vaikų tėvą Vladą Muzikevičių ir jo brolį Andrių, Juozą ir Roką Mikalonius, sudegino ir nušovė tėvą ir sūnų Kazį ir Vytautą Muzikevičius, Vaitiekų Kasiulyną (60 m.), Adomą Baranauską (65 m.) ir kt.(559; 561). Tą pačią gruodžio 24 d. Lizdų k. buvo sudegintos 8 sodybos, Ryliškių k. - 4 sodybos ir nužudyti 3 žmonės, Druskininkų k. - 4 sodybos ir 5 žmonės sušaudyti Klepočių miškelyje (tėvas ir sūnus Augustinas ir Karolis Prėskieniai, Tomas Burokas ir jo svainis, Julius Milius), Taručionių k. - 2 sodybos ir 3 žmonės, Bugonių k. - 1 sodyba, sudegintas Rinkavos palivarkas ir nužudytas jo savininkas Mikas Dakinevičius(559; 562). Vabalių k. buvo sudegintos apie 7 sodybos ir peršautas Antanas Maslauskas(560). Nukentėjo taip pat Melnytėlė, Užkalniai, Žvirgždėnai(169).

Jaunesni vyrai, išlikę gyvi žmonės slėpėsi miškuose, kaime Vabalių pavieniai vyrai drįso pasipriešinti ginklu(559). Nemažai žmonių buvo suimta, tardoma kankinant Ryliškėse ūkininko mūrinėje sodyboje įsirengtame baudėjų štabe, Nemunaičio mokykloje, Merkinėje, po to pėsčiomis per gruodą varomi į Alytų filtracijai - jauni vyrai siunčiami į kariuomenę, dalis buvo ištremta, seniausi po kelių mėnesio kalinimo paleisti, tarp jų 70 m. senolis Adomas Mikalonis iš Klepočių k.(559).

Iš viso per Klepočių tragediją 14-oje kaimų ir viensėdžių buvo nužudyti 49 žmonės, daugybė šeimų paliko be pastogės (sudeginta virš 54 sodybų), be maisto, aprangos, sunkiai užgyvento turto, kurį pasigrobė baudėjai(231; 559). Akcijos beprasmybę, brutalumą ir ciniškumą liudija ir tai, kad deginant sodybas daugeliu atveju baudėjai patys užremdavo tvartų duris, neleisdavo gyventojams išvesti gyvulių, išnešti turto: degė pašarai, javai, grūdai ir kiti maisto produktai, darbo įrankiai ir ūkio padargai, tarsi sovietai buvo viso to pertekę(559). Be to, vieniems baudėjams žudant ir kankinant ūkininką, kiti tuo metu atvirai grobė jo turtą, drabužius, ėmė viską, kas patiko, ir dar ilgai nešiojo savo aukų aprangą, valgė jų duoną...

Marijampolės aps. Krosnos vls. gruodžio pabaigoje įvykdytos "oblavos" metu buvo nužudyti 4 vengiantys mobilizacijos vyrai(435,98).

Kai kuriose vietovėse "kalėdinės" operacijos buvo ilgesnės, okupantams įsivėlus į kautynes jau nuo gruodžio vidurio. Gruodžio 16 d. rusų kariuomenės grupė (pagrindą sudarė 31 PP pirmasis batalionas) puolė kpt.V.Pabarčiaus 50-60 vyrų būrio stovyklą Paliepių miške. Partizanai buvo užklupti netikėtai, jų sargybai pasitraukus pasišildyti, todėl buvo išblaškyti, puolimo metu žuvo pats vadas ir 5 partizanai (kitais duomenimis žuvo 8 vyrai). Partizanų žiemojimui įsirengti 3 bunkeriai buvo sudaužyti iš minosvaidžių, uždegta netoliese buvusi eigulio Vlado Venclausko sodyba ir suimtas kaip rėmėjas pats šeimininkas. Kuomet rusai prie tokio improvizuoto laužo grodami armonikomis šventė pergalę, atsipeikėję partizanai, remiami Betygalos būrio, puolėjuos. Buvo nukauta apie 90 priešų (gyventojų liudijimais nukautus ir sužeistus vežė sunkvežimiais)(34,ll; 172).

Tęsiantis "oblavai" apie Paliepius, Lenčius, Graužus ir Meiliškius, partizanai buvo išsklaidyti į mažas grupeles. Operacija okupantams nebuvo pernelyg sėkminga, nes NKVD kariuomenės ataskaitoje atsirado nerealūs jos rezultatų skaičiai: 34 suimti ir 26 nukauti "banditai"(401,54,80). Tarp suimtųjų - rėmėjas V.Venclauskas ir 5 vyrai "prisipažinę" Pabarčiaus būrio dalyviais. Visos kitos aukos ir suimtieji (jei skaičiai pasirodytų tikri) priskirtinos taikiems asmenims, kaip įprasta, paimtiems filtracijai tokių siautimų metu.

Gruodžio 17-25 d. NKVD vykdė valymo operaciją Mituvos erdvėje - Kauno aps. Seredžiaus, Veliuonos ir Čekiškės vls. Operacijos prologas buvo tai, kad gruodžio 14-15 d. K.Puidoko būrys Čekiškės vls. Vozbutų k. užpuolė plėšikaujančius okupacinės administracijos pareigūnus bei stribus. 16 d., remiantis suimtojo Žilinsko parodymais, baudžiamajai operacijai Vozbutų k. įvykdyti buvo mesta kpt. Viniukov vadovaujama NKVD kareivių, 15 milicininkų ir 12 ginkluotų kolaborantų opergrupė, susikovusi su beveik 40 partizanų(601,231; 46,88). Mūšio metu, apšaudant priešo sunkvežimį, partizanai nukovė karininką ir 2 milicininkus bei 8 sužeidė, nors ir patys turėjo aukų(601,231). Vežant sužeistus kareivius į valsčiaus centrą partizanai pakartojo užpuolimą, nukaudami dar 2 kareivius ir kpt.Viniukovą, o taip pat apšaudė į pagalbą trimis sunkvežimiais iš Babtų atsiųstą 13 PP kareivių grupę, vadovaujamą Kauno NKVD-NKGB opergrupės viršininko mjr.Terentjev(172; 601,231,235,275).

Iš viso Vozbutų mūšyje okupantai neteko 10 milicininkų, neskaitant nukautų ir sužeistų kareivių(601,276).

Siekdami užglaistyti pralaimėjimą, baudėjai gruodžio 17 d. per 4 valandas nužudė 17 žmonių, iš jų 9 Vozbutų k. šaukiamojo amžiaus vyrus, nestojusius į okupantų kariuomenę, sudegino 15-16 sodybų(601,231). Tai išprovokavo stichinį pavienį pasipriešinimą (Čekiškės vls. netoli Žodiškių k. buvo nukautas raitas milicininkas), kuris tapo pretekstu tolimesniam siautimui, peršukuojant 5 km zoną nuo "įvykių vietos"(601,263). 18 d. pačio 13 PP vado mjr.Petrenko vadovaujamas 1-asis batalionas ir minosvaidžių būrys nušovė 14 žmonių ir sudegino 6 vienkiemius, o 19 d. Juodaičių ir Pavietavos (Karalgirių) Girios susidūrime nukovė dar 5 asmenis ir sudegino 6 vienkiemius(601,232). Baudėjai žudė ir suiminėjo partizanus, besislapstančius, nekaltus ūkininkus, degino sodybas tų žmonių, kurių vaikai partizanavo, ir tų, kurie neturėjo nieko bendra su pasipriešinimu. Iš viso buvo nužudyta apie 36 žmonės (okupantų ataskaitose užmušta 56), suimti 68 ir sudegintos apie 27 (Vozbutų k. - 16, Pavietovos k. - 4, Gausantiškių k. - 1 bei 3 ūkiniai pastatai) sodybos, daržinės ir tvartai su javais ir pašarais, kai kur su gyvuliais; prieš padegant buvo daromos kratos, marodieriaujama(601,268). Gaisrų pašvaistė buvo matyti net už Nevėžio, Kauno apylinkėse.

Gruodžio 21 d. partizanams netoli Ariogalos išlaisvinus mobilizuotųjų koloną, 13 PP 1-asis batalionas per 3 valandas Grajauskų, Pagojų(?) k. užmušė 18 ir suėmė 6 žmones(601,232). 22 d. tie patys baudėjai Babtų ir Vilkijos vls. Padauguvos, Ligai-nių, Čebiškių ir kt. kaimuose nužudė 20 (iš jų keturis sudegino), suėmė 17 žmonių ir sudegino 4 sodybas(601,233).

1944 m. gruodžio mėn. NKVD kariuomenės baudėjai siautėjo Raseinių aps. Girkalnio vls., kur buvo suimta 7 ir nužudyta 30 žmonių(401,80). Kalėdų skerdynės tęsėsi Tauragės link: Šimkaičių vls. Volungiškių k. sudegintos 8 sodybos ir nužudyta 18 vyrų, moterų ir vaikų.

Gruodžio pradžioje buvo išduotas Vanagų bunkeris Batakių vls.: partizanai pasitiko kariuomenę kulkosvaidžio ir granatų ugnimi(533,329). Valandą dvidešimt minučių trukusiame mūšyje žuvo 4 partizanai, tačiau 7 sugebėjo pasitraukti; priešas neteko 2, 1 sužeistas (rusų duomenimis)(533,329). Vykdant tolimesnį siautimą ir kvočiant suimtuosius, pagal išgautus duomenis gruodžio 10-20 d. buvo atlikta papildoma operacija, kurios metu buvo suimta 28 Batakių LLA organizacijos nariai(533,329). Areštų bangoje į priešo nagus pateko legaliai gyvenę LLA Tauragės rinktinės vadas J.Babilius-Ridikas, štabo narys K.Otkačaitis, Skaudvilės vls. organizacijos vadovas Jonas Jankauskas ir kt.(533,330).

Gruodžio 24 d. Eržvilko vls. Pavidaujo k. žuvo Jonas Kisielius, paimtas į nelaisvę būrio vadas G.Kisielius-Tomas, sužeistas dar vienas partizanas(458). Partizanų archyviniai šaltiniai šį įvykį apibūdina kaip pirmas žymesnes kautynes šiame valsčiuje, prisiminimai - kaip suėmimą.

Gruodžio mėn. smarkiai nukentėjo ir kitos Žemaitijos dalies LLA Vanagai: kariuomenės operacijos metu buvo suimti Telšių LLA štabo ryšių ir propagandos skyriaus viršininkas S.Kaupas-Dėdėnas, Vainuto būrio vadas Rudminas; suimta 75, o 20 Varnių bataliono Vanagų ar įtartų priklausomybe jiems žmonių žuvo kovodami ar bandydami pabėgti; SMERŠ vidiniam agentui Iks(a.sl.), buvo suimti 25 Žemaičių

PARTIZANŲ VEIKSMAI

1944 M. GRUODŽIO -

1945 M. GEGUŽĖS MĖN.

SUTARTINIAI ŽENKLAI

-> miestelių puolimai x svarbesnių kautynių vietos

----> partizanų veiksmai

okupantų kariuomenės puolimas

Administracinės ribos 1945 06 23

— apskričių

— valsčių

Naumiesčio LLA nariai(401,80). Be to, Vakarų Lietuvos apskrityse buvo suimta 134 asmenys kaip 1941 m. sukilimo ir partizanų būrių dalyviai(401,80). Gruodžio 31 d. vienkartinės operacijos metu 18-oje gyvenviečių Telšių NKVD suėmė 71 asmenį ir 1 nužudė, bet rado tik... 5 šautuvus(546,21).

Gruodžio 23 d. Kretingos aps. Mosėdžio vls. Ledžių-Žalgiriu miške netoli Daukšių k. bunkeryje žuvo 1 partizanas.

Šiaulių aps. pasaloms vykdyti gruodžio 20-25 d. buvo sudarytos 38 operatyvinės-čekistinės grupės iš NKVD-NKGB, stribų ir pasieniečių(163,372). Gruodžio 24 d. Gruzdžių vls. Burbinų k. buvo sudeginta sodyba, nušauti Jarmaliukas (16 m.) ir Antanas Balčiūnas (20 m.)(260); Pašvitinio vls. Bučiūnų k. NKVD kariuomenė nužudė tėvą ir sūnų Lapinskus bei Joną Nainį (operatyvinėje informacijoje - "nušovė 3 bėgusius į mišką žmones")(262; 163,372). Gruodžio 25 d. Gruzdžių vls. Taurakių (Tau-ručių) k. į pasalą pakliuvo 4 partizanai, iš kurių vienas sužeistas ir paimtas gyvas; jis parodė bunkerį, kuriame buvo rasta rašomoji mašinėlė, atsišaukimų(163,102-103,120). Tą pačią naktį Radviliškio NKVD 7 stribų grupė Vismuntų k. apsupo sodyboje 4 partizanus, tačiau šie atsišaudydami ne tik išsiveržė, bet ir "privertė gėdingai bėgti stribus su jų vadu ltn.Tumėnu priešakyje"; persekiodami partizanai sučiupo vieną stribą(163,121). 27 d. prasidėjo Joniškio gimnazijos mokinių areštai dėl ryšių su LLA(163,102).

Tragiškų įvykių grandinė tęsėsi nenutrūkstamai ir naujaisiais 1945-aisiais. Rytų Lietuvoje karinės pajėgos iš Utenos bei Panevėžio opersektorių buvo mestos į Rokiškio aps. Pagal Vyr.Vadovybės kovai su banditizmu LSSR (Kruglovo štabo) 1944 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr.004 šioje apskrityje 1945 m. sausio 5-15 d. buvo numatyta atlikti masinę operaciją, suduodant vienkartinį koncentruotą smūgį - kruopščiai šukuojant visus miškus ir gyvenvietes nuo apskrities sienų centro Rokiškyje link, neaplenkiant nė vieno valsčiaus(484,47). Tuo tikslu buvo sudaryta NKVD kariuomenės Šiaurės grupė ir jos operatyvinis štabas (95 PO, 261 ir 137 ŠP, Panevėžio ir Utenos opersektorių NKVD-NKGB opersudėtis)(484,47). Visos geležinkelio stotys apskrities ribose buvo uždarytos stribų pajėgomis, turinčiomis tikrinti pravažiuojančius keleivius, sustiprintos apskrities NKVD-NKGB tardymo-filtracinės grupės, o Rokiškyje parengta kalinimo vieta 600 žmonių(484,38).

Pagal operatyvinio štabo kovinį įsakymą Nr.001 operacija prasidėjo sausio 8 d. 6 val. ryte ir baigėsi 14 d. 18 val., jos metu nužudyta apie 300 ir suimta apie 900 žmo-nių(484,48). Po to atskirų pulkų pajėgomis buvo dar "iššukuotos" Šimonių ir sausio 16-17 d. Biržų girios(484,41,48).

Operacijos metu buvo verbuojami informatoriai (48 žmonės), kurie vedė į vyrų slapstymosi vietas, rodė bunkerius(484,43). Juodupės vls. rusai, be to, pirmą kartą panaudojo ir provokacinę taktiką - apsimetus partizanais per ryšininkus ar rėmėjus išeiti prie tikrųjų partizanų ir juos sunaikinti(152,339). Po šios provokacijos sausio 5-6 d. 95 PO manevrinė grupė (50 kareivių) ir 35 stribų būrys, vadovaujami mjr.Aleksandrovo ir mjr.Kondratjevo smogė Juodupės vanagų kuopos P.Kumpicko apie 40 partizanų buriui(484,10). Kautynėse žuvo 23 žmones (vėlyvesnėse okupantų ataskaitose skaičiai padidinti iki 39 žuvusiųjų ir 8 sužeistų), sudeginti 9 vienkiemiai ir 2 bunkeriai(484,10,41).

Kaip ir Kalėdų skerdynėse, okupantai nedarė jokio skirtumo tarp besislapstančių partizanų ir civilių ar net visai nesislapstančių vyrų, šaudydami ir kankindami visus iš eilės. Skapiškio vls. minimi 52 nužudyti asmenys, tarp jų partizanų vadas A.Šalčius, sugriauti 8 bunkeriai, paimta rašomoji mašinėlė ir atsišaukimų, maisto produktų ir šaudmenų sandėlys, nurašant visa tai "banditų" sąskaiton(484,40). Tuo tarpu sausio 9 d. NKVD Paunglinės k. tiesiog surinko aplinkinių kaimų vyrus, juos kankino ir nužudė: Leoną Motuzą (20 m.) ir Joną Kytrą (60 m.) iš Tvirų k., Petrą Kaladę (20 m.), Petrą Tijūšą (60 m.) ir Joną Kirstuką (70 m.) iš Aičionių k.(256). 10 d. tarp Skapiškio ir Pandėlio Akmeniškių vnk. slėptuvėje gyvi sudeginti broliai Albinas, Steponas ir Jonas Žiobos bei Gintautas Balys(256).

Pandėlio vls. sausio operacijos prieš P.Vaidakevičiaus partizanus metu Kazliškių k. buvo nužudyta 13 žmonių(484,41). Vasario 10-11 d. baudėjai vėl užklupo jau tikruosius partizanų bunkerius Skapagiryje, kur gynėsi P.Vaidakevičiaus būrys(526,357).

Sausio 8 d. prie Kriaunų rusų kareivių dalinys pastebėjo į mišką besitraukiančią 13 partizanų grupę: mūšyje prie Sartų ežero žuvo 8 vyrai - Antanas Puslys, Vilius ir Vytautas Zablackai, Jonas Zarakauskas, Jonas Kokinas, Jonas ir Bronius Gražiai, Bronius Vaikutis(917). Septynetas partizanų kūnų buvo išniekinti Kriaunų aikštėje.

Švenčionių aps. partizanai ir šaukiamojo amžiaus vyrai slapstėsi slėptuvėse, tačiau vykstant pastoviam siautimui nebuvo išvengta ir aukų. 1945 m. sausio pradžioje (8-9 d.) į NKVD pasalą pateko ir žuvo Tigro rinktinės štabo apsaugos kuopos vadas M.Vilutis-Klevas(37,141). Kadangi laidotuvės Kirdeikių kapinėse vyko gana atvirai dalyvaujant ir partizanams, sekė areštai, tarp jų ir partizanų vadovybės(37,141-143).

Sausio 31 d. NKVD agentas Beržas(a.sl.) išdavė Švenčionėlių vls. partizanų grupę, nurodydamas jos maršrutą į Dubingių k.(84,55). Ūkio šeimininkei pranešus, rusai netikėtai užpuolė kaime dienojusius 9-11 partizanų: žuvo 7 ir 1 suimtas, be to, susektas bunkeris, kuriame žuvo dar 2 vyrai ir vienas sunkiai sužeistas persekiojant pribaigtas savo namuose tėvo akivaizdoje(84,55).

Vasario 4 d. Švenčionių aps. Ceikinių vls. siautimo metu buvo nužudyti 36 žmonės, daugiausia vengiantys kariuomenės ir bėgę nuo juos apsupusių okupantų(230). Vien Vaikučių ir Busilų k. NKVD kariuomenė sušaudė 19 ir suėmė 2 žmones(84,57). Vasario 10 d. Saldutiškio vls. stribai, vadovaujami NKGB kapitono, nužudė bunkeryje besislapstančius 3 Romelio būrio partizanus(84,56).

Sausio-vasario mėn. kariuomenės siautimo operacijos Panevėžio aps. iš dalies susijusios su desantininkų grupių paieška: siaučiami tie valsčiai, į kuriuos buvo nuleisti desantai. Sausio 22 d. Žaliojoje girioje žuvo 5 partizanai iš Kovo grupės(763,59). Vasario 2 d. Traupio vls. Juodgirio miške vykusiose kautynėse su kariuomene žuvo 19 partizanų(174). 7 d. rusų kariuomenė siautė Naujamiesčio vls., kur suėmė 1 partizaną, o 15 d. suėmė dar 4, iš kurių 2 desantininkus(898,142-143).

Vasario 10 d. Subačiaus vls. garnizonas Girėnų (Šarkiškių) miške susekė bunkerį: partizanai atsišaudė ir gynėsi granatomis, kol kareiviai neuždegė ir nesudegino jų slėptuvėje(912,267). Žuvo 5 partizanai - būrio vadas P.Tolušis, Bronius Zuoza, Vladas Urbonas, Povilas Alasevičius, tik Domui Plėtai pavyko prasiveržti(912,267).

Vasario 17-18 d. Krekenavos vls. Skilvionių miške rusų kariuomenė atakavo įtvirtintą Žibertonių-Devinduonių būrio stovyklą: nors partizanai sugebėjo atmušti tris puolimus, tačiau pradėjus trauktis, pakliuvo į kryžminę priešo kulkosvaidžių ugnį(898,143). Mūšyje žuvo 22-28 partizanai, tarp jų 2 iš Trimito būrio: Jurgis Gailiūnas, Giredikauskas, Kulikauskas ir kt., buvo sužeistų(193; 898,143; 45,74-75; 171). Pagal krekenaviečių pasakojimus labai daug sužeistų ir nukautų buvo ir rusų kareivių.

Sausio mėn. kariuomenė Ukmergės aps. Taujėnų miškuose užklupo kpt.J.Krikštaponio 40 vyrų ir kpt.Rūpužėno 130 partizanų bendrą stovyklą. Kautynės truko 6 valandas, jose partizanai patyrė skaudžių nuostolių: žuvo kpt.J.Krikštaponis, rinktinės štabo narys J.Pakėnas(171; 4,182).

Vasario 10 d. Gelvonų vls. Devonių k. DKR partizanų susirėmime su milicija sužeistas 1 partizanas(460,138). Vasario 24-25 d. Čiobiškio apylinkėse vyko didelės gaudynės dalyvaujant NKVD iš Musninkų, Gelvonių, Širvintų ir Želvos vls.(461,53). Č.Tveragos-Vilko būriui pavyko išsisaugoti nepatyrus nuostolių, tačiau žuvo 1-o bataliono 3-os kuopos vadas A.Rudis-Neptūnas(461,53).

Sausio 3-6 d. 97 PO iškrėtė Strošiūnų šilą, tačiau be rezultatų; vietoje kovos buvo nužudyti du žmonės, suimta keliolika "rėmėjų" ir sudeginta sodyba(548,7). Sausio 10-13 d. kariuomenė įvykdė naują Žiežmarių ir Semeliškių vls. valymo operaciją, per kurią "nukauta 40 partizanų" (nors ir vadovybė šiuo skaičių labai abejojo)(548,54). 27 d. Žaslių vls. Stabintiškių k. žuvo 4 partizanai(548,54). 31 d. Vievio vls. Aleksandriškių k. buvo nužudyta 13 žmonių ir sudeginti 2 ūkiai, "iš kurių šaudė"(548,54).

Vasario 1 d. Semeliškių vls. Bijūnų, Neciūnų, Raipolio k. ir Miglinu miške baudžiamosios operacijos prieš partizanus metu žuvo 6 partizanai ir buvo suimti 25 taikūs gyventojai(548,71). Tęsiant operaciją 4 d. Jagielonių k. buvo nužudyti 3 ir suimta 16 žmonių(548,72).

1944 m. gruodžio 31 d.-1945 m. sausio 2 d. Onuškio vls. Dusmenėlių k. 97 PO ir apskrities NKVD skyriaus pajėgomis atlikto valymo metu buvo nužudyti 8 žmonės ir suimti 25 "rėmėjai ir banditai"(548,5). Sausio 20 d. 298 NKVD pulko 2-asis batalionas ir apskrities NKVD opersudėtis Onuškio miške surado bunkerį, kuriame atsišaudydami bei granatomis gindamiesi žuvo 7 vyrai(548,24).

Vasario 7 d. 25-ojo NKVD vidaus kariuomenės pulko manevrinė grupė (apie 100 kareivių), šukuodama Miškūnų bei Migučionių k., susidūrė su pastarajame apsistojusiais 150-200 partizanų. Viename iš garsiausių pietryčių Lietuvos mūšių, trukusiame nuo 8.30 iki 14 valandos, buvo nukauta 17 rusų kareivių, tarp jų du karininkai, 1 stribas ir ne mažiau kaip 3 kareiviai sužeisti; partizanų nuostoliai siekė 9 žuvusius ir 4-7 sužeistus(7,79; 245,88; 449; 548,74,79,209; 550,186). Kitais duomenimis, priešas neteko 40-60 karių, o partizanai - 7 žuvusių (Dziūko, Bombonešio, Stumbro, Debesio, Beržo, Juliaus) ir 2-3 sužeistų(557; 900).

Miguičionių kautynės prasidėjo 8 val. ryto rusams pradėjus trimis būriais supti kaimą: kuopos vadas v.ltn.Gluchov su vienu būriu įsiveržę į centrą ir pačiam sau netikėtai užklupo be sargybos vienkiemiuose dienojusius partizanus. Per 15-20 minučių netikėtai užklupti partizanai, bėgdami užimti kovos pozicijų, sunaikino 15 rusų, nors ir patys patirdami didžiausius nuostolius(449; 548,193). Iš pradžių trukdė ir tamsa: 5-asis būrys pateko į kryžminę savų bei priešų ugnį; be to, partizanai negalėjo trauktis, nes rusai buvo užėmę aukštumas ir galėjo iššaudyti per lygumą besitraukiančius(900).

Toliau mūšis pasisuko partizanų naudai. Vadovauti ėmėsi į J.Jakubavičius-Rugys, kuris su 4-uoju būriu smogė rusams į šoną. Priešo ataka buvo sustabdyta apšaudant kareivius atvirame lauke iš už kaimo pastatų. Dalis rusų pasitraukė į pamiškę pasipildyti šaudmenų, o dalis - į Onuškį. Partizanai susirinko trofėjus (3 kulkosvaidžius, 10 automatų, 5 revolverius, 28 granatas, šaudmenimis ir kt.), pasiėmę žuvusiuosius bei aptvarstę sužeistuosius, ėmė trauktis į mišką Voniškių link(548,194; 900). Tuo metu rusai gavę papildymą - 30 stribų, ir vadovaujami ltn.Ageev vėl bandė šturmuoti kaimą, bet ir ši vilnis buvo atmušta J.Jakubavičiaus-Rugio bei V.Voverio-Žaibo būrių(548,194; 550,186). Dalinio vadas J.Matukevičius-Vilkas su likusiais partizanais užėjo mišku iš šono: patekę į kryžminę ugnį rusai pasitraukė, palikdami leitenanto bei keliolikos kareivių lavonus(900).

Pasinaudodami pertrauka, partizanai susitvarkę pasitraukė į Voniškių k., kur ketino palaidoti žuvusius bei kiek pailsėti, palikę užkardą Burbonių k. nuo Onuškio pusės(900). 17 val. atvyko plk.Seredkino vadovaujamos pagrindinės karinės pajėgos, apsupo Migučionis, atskrido du lėktuvai, bet nieko nerado(548,194). Keršydami priešai sudegino visą kaimą, o gyventojus išvarė, žudė: šaudė ir sumesdavo į degančius pastatus. Iš viso buvo nužudyta 12 taikių gyventojų, vyrų, moterų, senukų, tarp jų 4 vaikai (6-14 metų amžiaus), sudeginta 13 sodybų ir 2 pirtys(901; 916). Susitvarkę su kaimu, baudėjai ėmė sekti partizanų pėdomis ir vakare puolė Voniškių k. Kautynių metu partizanai buvo perkirsti į dvi dalis: keliasdešimt su Vilku ir Žaibu pasitraukė į vieną pusę, o didžioji dalis su Rugiu - į Žilinų mišką ir iš ten, atsipalaidavę nuo persekiotojų, toliau Valkininkų bei Varėnos link(449; 550,186; 900). Rusų kariuomenė dar visą savaitę laikė apsupusi Burbonių ir Žilinų miškus, o Pamusių k. nužudė dar 2 žmones(245,88; 449; 901).

Vasario 6 d. Liškiavos apylinkėje Mačiūnų (Macevičių) k. stovyklavusį 60 partizanų, vadovaujamų ltn.B.Šimkonio-Šarūno, būrį netikėtai užklupo karinis dalinys: žuvo 6 partizanai ir būrio vadas, likusiems iš apsupimo pavyko prasiveržti; priešo nuostoliai - 2 nukauti ir nežinomas skaičius sužeistų(150,88). Partizanams judant, priešas kurį laiką negalėjo nustatyti jų pastovios buvimo vietos, kol gavo informatoriaus pranešimą apie tai, kad būrys laikosi Kibiškių k. apylinkėse. Vasario 28 d. ryte Merkinės NKVD skyrius kartu su vidaus kariuomenės 298-ojo pulko 4-a kuopa "iššukavo" Kibiškių k., tačiau išvakarėse partizanai buvo pasitraukę Panaros k. link(299,51).

Okupantai tęsė paiešką ir Panaros k. pakraštyje buvo sustabdyti 80-ies Šarūno būrio partizanų užtveriančia kulkosvaidžių bei šautuvų ugnimi. Prasidėjo mūšis, trukęs pusantros valandos, kurio metu partizanai buvo išstumti iš kaimo ir atsišaudydami traukėsi Vilkovųjų k. link(299,52). Nuo didesnio sutriuškinimo juos išgelbėjo 10-ia rogių atskubėjęs į pagalbą Šventežerio būrys, kuris užėmė patogias pozicijas ir privertė rusus pereiti į gynybą. Temstant partizanai nedidelėmis grupėmis pasitraukė į mišką(299,52). Panaros kautynėse žuvo 7 partizanai, tarp jų naujasis būrio vadas j.ltn.Lukošius, keletas kovotojų buvo sužeisti; okupantų nuostoliai irgi turėjo siekti dešimtį žuvusių, nors oficialioje ataskaitoje tarp nukautų minimi tik seržantas ir kareiviško,95; 299,52). Partizanų pasipriešinimas buvo toks stiprus ir galingas, kad okupantai savo ataskaitose sąmoningai padidino užpultųjų skaičių iki 250 žmonių, nors faktiškai kiekybinė persvara buvo NKVD pusėje; padidinti partizanų nuostoliai iki 37 žmonių, nors mūšio lauke rasti tik 7 nukautųjų kūnai, iš kurių nė vienas nebuvo atpažintas(299,52).

Vasario 13-18 d. informatorių Polevoj(a.sl.), Lesnik(a.sl), Lisicyn(a.sl.) duomenimis Simno vls. miške prie Žuvintu, Bambinykų ir Aleknonių k. buvo lokalizuotas kpt.A.Kušlio-Vilko vadovaujamas būrys, besirengiantis Simno puolimo operacijai. Vasario 21 d. 94-ojo pasienio būrio 2-oji komendantūra su Simno 35 stribų būriu, vadovaujamu kpt.Pogorelov ir valsčiaus NKVD viršininko ltn.Smirnov, netikėtai apsupo Liepakojų k. dienojusius 36 partizanus. Dvi valandas trukusiame mūšyje žuvo 32 vyrai (pavardėmis žinomi 21), tarp jų ir vadas, vienas sužeistas paimtas į nelaisvę ir tik 3 pavyko prasiveržti(299,?; 191). Partizanai priešinosi įnirtingai, vienas, nenorėdamas pasiduoti gyvas, pats nusišovė, du sudegė gyvi, priešui uždegus daržinę(299). Rusams atiteko 8 kulkosvaidžiai, 20 šautuvų, 18 automatų, 20 granatų, šovinių, įvairūs dokumentai(299). Rusų nuostoliai neaiškūs (pagal oficialiąją ataskaitą tik sunkiai sužeistas pasienietis seržantas). Žuvusiųjų kūnai buvo nuvežti "atpažinimui" į Simną, kur miestelio aikštėje išgulėjo dvi dienas. Simno partorgas prie išniekintų lavonų susirinkusiems išdrožė kalbą, gąsdindamas, "kad visų tų, kurie yra bandoje arba remia ją kuo nors, laukia toks pat likimas"(299).

Po partizanų įvykdytos baudžiamosios akcijos prieš šnipą Prienų vls. Ašmintos k. naujųjų metų naktį sekė okupantų baudžiamoji operacija, kurios metu buvo suimti 25 vengiantys mobilizacijos asmenys(435,98).

Vasario 8-9 d. šnipų pranešimu buvo lokalizuota apie 50 partizanų, veikusių Veiverių vls., slapstymosi vieta Kauno-Marijampolės aps. sandūroje. 13 d. 94 PO - 100 pasieniečių ir 20 stribų - pradėjo puolimą, tačiau partizanų užklupti netikėtai nepavyko. Sargyba atidengė ugnį ir į kojas sužeidė Marijampolės UO NKVD viršininką mjr.Bandurovskį; pasieniečiai nesugebėjo išsiskleisti ir tik po 2 valandų kautynių priartėjo prie buvusios partizanų stovyklavietės. Buvo rastos dvi tuščios žeminės, partizanai sėkmingai išsisklaidė, tik pasalos užkardai pavyko suimti vieną - Juozą Rusecką(435,147).

Sėkmingesnės priešui buvo Žiemkelio (Lendrymo) kautynės. Čia vasario pabaigoje buvo apsuptas ir išblaškytas Geležinio Vilko dalinys. Mūšyje žuvo jo vadas ltn.A.Arlauskas-Geležinis Vilkas, buvo nukautų ir rusų kareivių(679,435).

Kauno aps. sausio 6 d. Veliuonos vls. Pelnučių k. rusai sušaudė Kazį Parkauską iš Akmeniškių k., o 20 d. nukentėjo Burliokiškės (Paarmenio) k.

Kėdainių aps. vasario 15 d. priešo kariuomenė vėl užklupo buvusio Pabarčiaus būrio bunkerį Liepyne, bet partizanų buvo sužeistas tik vienas, nes kareiviai susišaudė tarpusavyje, išgirdę juos klaidinančias partizanų komandas rusiškai(188). Vasario 6 d. Žeimių stribai nužudė 6 Ručiūnų k. vyrus.

Sausio 11d. Raseinių aps. Viduklės vls. Puišių (Puišės) miške į kareivių pasalą pakliuvo 2 partizanai, kurie nuo persekiojimo pasislėpė bunkeryje, bet buvo surasti ir granatomis išsprogdinti(157,19). Toje pat apskrityje sausio 16 d. operacijos metu pasienio užkardos viršininkas ltn.Rozenkin nušovė Vytą Remeiką, iš kurio buvo "paimtas atsišaukimas"(157,19).

Sausio mėn. po žymių kolaborantų likvidavimo pirmasis masinis siautimas apėmė Šimkaičių vls. rytinę dalį: dalyvavo apie 300 rusų ir stribų, suimta apie 100 vietos gyventojų(458). Vasario pabaigoje vykęs kitas didelis siautimas, dalyvaujant apie 700 rusų, ginkluotų patrankėlėmis bei minosvaidžiais, leido sugaudyti daug vengiančių mobilizacijos, bet partizanai nuostolių neturėjo(458).

Nuo okupacijos pradžios vykdomi kariniai nusikaltimai 1944-1945 m. žiemą įgavo atviro lietuvių genocido pobūdį. Jeigu nacių Lidicės ar Pirčiupių akcijos (įvykdytos panašiais motyvais) užtraukė bausmę ir pasmerkimą visai vokiečių tautai, tai rusiškųjų žudikų, vertusių Lietuvą milžinišku kapinynu, atrodė niekas negali sulaikyti. Šiame Lietuvos gyventojų akimis betiksliame žudyme palaipsniui ėmė dingti galimybė prisitaikyti ar taikiai sugyventi su okupaciniu režimu. Nesubrendusių jaunuolių, senukų, vyrų su fiziniais trūkumais žudymas, sodybų deginimas negalėjo būti nei pateisintas, nei paaiškintinas sovietizacijos, mobilizacijos ar net kovos prieš partizanus būtinybe. Didžiuliame pavojuje atsidūrė ne tik Lietuvos vyrai, bet ir visi gyventojai, nepaisant amžiaus ar lyties. Įkaitų sistema buvo akivaizdi net smulkmenose: 1945 m. sausio 24 d. Aukštadvario-Semeliškių kelyje buvo nupjauti 4 telegrafo stulpai ir dėl to suimti 4 "įtariamieji" (už stulpą - po žmogų!)(548,34). Sausio 20 d. Valkininkų vls. Leipūnų k. gyventojams patiems nuginklavus ir išrengus du marodie-riaujančius rusų kareivius, NKVD atsikeršydama suėmė ūkininkus Petrą Bėkšą bei Šakaitį ir juos nužudė "konvojaus į Trakus metu, bandant pabėgti"(548,70).

Kita vertus, tai, kas vietos gyventojų akyse buvo beprasmiškas žiaurumas, okupantų požiūriu buvo sąmoninga, gerai apgalvota politika: norint iki 1945 m. sausio 1 d. baigti su Pasipriešinimu, reikėjo bausti visus, "be sentimentų" vadovaujantis principu - "geriausias lietuvis - miręs" (kiekvienas vyras - banditas, jo šeima, giminaičiai bei pažįstami - bandito talkininkai). Teroru-genocidu buvo siekiama pakirsti tautos valią priešinimuisi bei apriboti jos fizines galimybes, sukurti šalyje mistinės baimės atmosferą, kurioje besąlygiškai viešpatautų naujieji valdovai.

Žiemos, ypač 1944 m. gruodžio mėn., partizanų karinės operacijos daugeliu atveju taktiniu požiūriu dėsningai siejosi su buvusiomis rudens akcijomis: kiekvienas naujai susikūręs ar reorganizuotas junginys siekė parodyti savo jėgą ir visapusiškai kontroliuoti savo teritoriją. 1944-1945 m. žiemos sąlygos privertė laisvės kovotojus apriboti savo veikimą, bet partizanų puolamųjų operacijų analizė rodo, kad kovos intensyvumas augo. Puolamąją iniciatyvą ribojo ir okupantų karinė ofenzyva, nes partizanai didesnį dėmesį turėjo skirti slapstymuisi bei organizaciniam susitvarkymui po didesnių (Vozbutų, Paliepių, Antazavės, Migučionių, Panaros ir kt.) kautynių. Partizanų veiksmai vėlgi koncentruojasi didžiausių partizanų telkinių apimamoje teritorijoje, o nuo 1944 m. gruodžio pabaigos iki 1945 m. sausio vidurio daug kur iš viso buvo sustabdyti puolamieji veiksmai, siekiant priversti priešą atitraukti savo karines pajėgas.

Biržų aps. 1944 m. gruodžio 15 d. buvo surengta pasala Vabalninku stribams, kurios metu nukautas 1 stribas(66). 1945 m. vasario 20 d. į partizanų pasalą Pabiržės vls. Daužgirių k. rajone pateko Panevėžio stribų būrys(438,l). Mūšio metu nukauta 11 stribų, NKVD operįgaliotinis bei milicininkas, tačiau išgirdus šūvius rusams į pagalbą atėjo gretimą Krinčino vls. "šukavusi" 261 ŠP kuopa(438). Mūšio metu ir persekiojant žuvo (pagal okupantų duomenis) 43 partizanai (pagal ginklų skaičių tik pusė)(438,l). 22 d. mūšyje prie Kirdonių k. Pabiržės vls. buvo nukautas valsčiaus stribų vadas ir 4 stribai-milicininkai, iš partizanų pusės žuvo 3 Naudžio būrio vyrai(66; 389,174).

Rokiškio aps. 1944 m. gruodžio 12 d. buvo surengta viena garsiausių šiaurės Lietuvos partizanų operacijų - Panemunio puolimas. Sužinojus, kad ruošiamas trėmimas iš Panemunio vls., buvo nuspręsta sunaikinti sudaromus sąrašus(526,264). Partizanų junginys iš maždaug 300 partizanų (Rokiškio, Panevėžio, Biržų aps. kovotojų), vadovaujamas K.Kalpoko, padalintas į tris grupes, iš anksto nutraukę telefono laidus, iš trijų pusių puolė miestelį. Auštant pradėję intensyvų apšaudymą, apie 8 val. partizanai įsiveržė į Panemunį, kur gynėsi 15 ginkluotų kolaborantų įgula. Mūšyje nukauti 8 besiginantys, tarp jų trys stribai, valsčiaus pirmininkas, partorgas(484,6). Užėmus Panemunį, buvo sušaudyti dar 7-9 vietinės administracijos pareigūnai (iš jų 5 apylinkių pirmininkai bei sekretoriai), sudegintos valsčiaus ir NKVD dokumentai ir bylos, NKVD areštinė, tvartai ir daržinės geležinkelio stotyje su prievolių šienu(5,172-173, 197-198; 526,264; 484,6). Iš vietos spirito varyklos ir kooperatyvo buvo rekvizuota 8 bidonai spirito, 200 kg druskos ir kiti maisto produktai(484,6).

Po puolimo 16 val. dalis partizanų per stoties budintį susistabdė traukinį, pasikrovė ir už keliolikos kilometrų išlipo, atskiromis kryptimis išsisklaidė ir likusie-ji(484,6). Partizanų ieškoti puolė pats NKVD-NKGB opergrupės viršininkas pplk.Pet-rov su 250 kareivių ir operatyvininkais(484,6). Gruodžio 13 d. jiems pavyko apsupti dalį junginio partizanų ir po kautynių išblaškyti(5,173; 526,264). Oficialioje ataskaitoje minimi 12 nukautų ir 4 suimti partizanai, sulaikytų 11 "talkininkų" (iš kurių 5 nužudyti), tačiau paimti tik... 3 šautuvai, liudijantys, kad šiuo atveju pralaimėjimo kartėlis buvo išgiežtas tik ant civilių žmonių(484,6).

Panevėžio aps. 1944 m. gruodžio mėn. partizanai surengė 3 pasalas stribams ir pasienio kariuomenei (8 d. Panevėžio apyl., 13 d., 15 d.), kurių metu nukauta ne mažiau kaip 2 stribai ir 1 kareivis(66). 1944 m. žiemą Žaliosios girios apylinkėse veikęs Petro Kulbio partizanų dalinys Jutiškių miško pakraštyje puolė kelis kartus stipresnį būrį priešo kariuomenės, plėšiančios vietos gyventojus. Nuo galutinio sutriuškinimo okupantus išgelbėjo tik kariuomenės pastiprinimas. Kontratakos metu, partizanams pritrūkus šaudmenų ir žuvus vadui bei dar 6 partizanams, laisvės kovotojai buvo priversti atsitraukti. Priešo nuostoliai - keli vežimai nukautų ir sužeistų, išgabentų į Panevėžį(292,36). Po šių kautynių okupantai nužudė Savickų šeimą, sudeginę lavonus jų pačių sodyboje, bei suimtą Mitabynės k. gyventoją Jurką(292,36).

1945 m. sausio 11d. Krekenavos vls. mūšyje buvo nukautas stribas(66). A.Slučkos-Šarūno būrio partizanai sausio mėn. du kartus (5 ir 11 d.) kovėsi su NKVD kariuomene ir Troškūnų stribais, nukaudami 2 stribus(66,14). Tą pat mėnesį Troškūnų miškuose prie Mašinkų k. prieš partizanus buvo panaudoti šarvuočiai, žuvo 3 kovotojai, likusieji pasitraukė, padarydami priešui nuostolių(174).

Vasario mėn. 3 mūšiuose (3 d., 14 d. Subačiaus vls., 15 d. Smilgių vls.) buvo nukautas 1 rusų karininkas ir 2 stribai(66). Vasario 7 d. Naujamiesčio vls. Vadaktėlių apylinkėje prie Baibokų k. mūšyje žuvo 2 partizanai. 20 d. partizanai puolė Panevėžio geležinkelio s totį, nukovė stoties viršininką rusą(66).

Utenos aps. 1944 m. gruodžio 3 d. Bikončių k. mūšyje su NKVD 225-ojo šaulių pulko daliniu partizanai nukovė 2 kareivius, 9 d. Tauragnų vls. Selos k. nukovė Utenos NKVD skyriaus milicininką, o 15 d. susišaudyme Tvirkūnų k. - rusų karininką(66,79).

Zarasų aps. 1945 m. sausio 3 d. Šeštoko būrys puolė Imbradą - miliciją ir valsčių, paštą(504,209). Sausio 16 d. Salako vls. įvyko K.Kaladinsko-Erškėčio būrio kautynės su okupantų kariuomene, nukautas 1 priešo kareivis(66,68).

Švenčionių aps. 1944 m. gruodžio 11-12 d. partizanai buvo įspėti, kad į Linkmenis atvykęs NKVD dalinys vykdo kratas, atiminėja maisto produktus ir ketina traukti Mineiškiemio, Kirdeikių ir kitų kaimų kryptimi. Netoli Derviniškės k. (Saldutiškio vls.) prie Obelų (Abelų) kalno 12 šio kaimo vyrų apšaudė NKVD gurguolę, priversdami priešus sugulti. Atskubėjus paramai iš aplinkinių vietovių, pavyko atmušti NKVD puolimą ir priversti juos trauktis, padarant gyvosios jėgos nuostolių - nukautas 1 kareivis(37,136-137; 66,68). Žinodami, kad po mūšio seka "valymas", partizanai iš šių vietovių pasitraukė į miškus ir pavienes slėptuves, tad kitos dienos NKVD baudžiamoji ekspedicija prieš Derviniškes nebuvo sėkminga - kaimas buvo beveik tuščias(37,138-139).

1945 m. sausio 3 d. prie Joniškio mstl. buvo nukautas NKVD milicininkas(66,68). Sausio 14 d. A.Juršio-Vytenio kuopos partizanai kelyje į Obelų Rago k. Saldutiškio vls. surengė pasalą 30 stribų būriui iš Kaltanėnų, vykusiam "gelbėti" kaimo; priešo nuostoliai nėra patikimai nustatyti(182). Vasario 4 d. kautynėse su 25-ojo pulko daliniu partizanai nukovė 2 rusų kareivius(66,68).

Ukmergės aps. sausio 17 d. Siesikų vls. Voversos miške mūšyje su 298-ojo pulko 3 batalionu partizanai nukovė 1 kareivį(66). Vasario 12 d. Musninkų vls. mūšyje DKR partizanai nukovė 9 milicininkus(548,145).

Trakų aps. 1944 m. gruodžio 31 d. Žaslių vls. Gilučių k. pasaloje P.Kacevičiaus-Geniaus būrio partizanai nukovė 5 stribus ir milicininkus (tarp jų du rusus ir žydą), grįžtančius iš Trakų po suimtųjų konvojaus, ir paėmė jų ginklus(460,38; 548,5-6). Moraline prasme reikšmingas buvo šio būrio gruodžio 25 d. surengtas puolimas Ruklos vnk., kuriame su vietinėmis merginomis linksminosi rusų kareiviai. Operacijos metu partizanai nukovė 2 karininkus, 6 kareivius ir 3 merginas(461,ll).

1945 m. sausio 1 d. Semeliškių vls. Prudžionių k. 30 partizanų pasaloje nukovė du kareivius ryšininkus, paėmė ginklus, ryšio linijų schemą bei 30 vienetų mundiruotės(548,5). Sausio 30 d. kelyje iš Grinapolio k. į Semeliškes, netoli Prudžionių k., buvo surengta pasala iš operacijos (apiplėšti Juozo Stančiko šeimos ūkį bei suimti Juchovičių ir Razvadauską) grįžtančiam 17 stribų būriui; mūšyje partizanai nukovė Semeliškių NKVD OBB įgaliotinį j.ltn.Feldmaną bei 4 stribus, paėmė jų gink-lus(66,22,74; 548,55,70). Į pagalbą stribams mesta kareivių manevrinė grupė užpuolikų neaptiko, nes partizanai iš anksto buvo pasirengę 6 pastotes atsitraukimui Aukštadvario kryptimi(548,71).

Vasario 6-7 d. 50-60 DKR partizanų prie Pigonių k. (Musninkų vls.) užpuolė 6-iomis rogėmis atvažiavusius rusus ir 9 nukovė(460,24). Nuo atsitiktinės kulkos žuvo ir J.Misiūno-Žaliojo Velnio žmona, kurią NKGB buvo paėmę įkaitu ir atvežę į kaimą, manydami taip išviliosią iš miško ir patį vadą. Pasirodžius automašinoms su NKVD 137 ŠP ir 25 ŠP pajėgomis, partizanai pasitraukė už Neries į Žaslių vls., atitrūkdami nuo persekiojimo(166; 4,173; 548,74). Vasario 12 d. Vievio vls. 50 partizanų užpuolė Vievio stribus, nužudžiusius 3 taikius gyventojus ir deginusius sodybą, mūšyje sužeisdami milicininką ir 2 stribus(548,75,133).

Sausio pabaigoje kautynėse su Butrimonių stribais Vilko būrys nukovė keletą stribų ir paėmė į nelaisvę jų vadą(449). Vasario 15 d. mūšyje buvo nukautas Trakų NKVD skyriaus milicininkas(66,74).

Alytaus aps. Daugų vls. sausio 23 d. ir vasario 28 d. įvyko partizanų susirėmimai su stribais, nukauti 2 priešai(66,ll). Vasario 23 d. (pagal partizaninius šaltinius 25 d.) Daugų vls. įvyko garsusis Kaučėnų mūšis, akivaizdžiai parodęs ofenzyvinę partizaninę taktiką. Mūšio išvakarėse Vaikantonių ir Kaučėnų k. susitelkė apie 100 Vėžio ir Vilko grupių partizanų, numatančių naktį pulti Daugų miestelį. Kad išviliotų stribų įgulą, vienai kaimietei buvo įsakyta nueiti į Daugus ir pranešti milicijai, kad "partizanai nori su jais pakariauti"(550,185). Daugų NKVD viršininkas, manydamas, kad partizanų bus ne daugiau kaip dvylika (pagal pranešimą), su 22 stribais išvyko į paiešką ir Kaučėnų k. pateko į ugnies žiedą. Keletas stribų iškart pabėgo atgal į Daugus, nepaleidę nė vieno šūvio, kiti po pusvalandį trukusio mūšio atsitraukė, palikdami mūšio lauke 9 nukautus stribus ir Kaučėnų selsovieto pirmininko pavaduotoją; atsitiktinai žuvo ir vežikas(299). Pagal partizanų šaltinius buvo nukauta apie 12 stribų ir 3 paimli į nelaisvę, savų nuostolių neturėta(557; 550,185). Tik po mūšio sekusio kariuomenės siautimo metu buvo suimti 4 žmonės, o į okupantų ataskaitas pateko ir išgalvoti "gyventojų paliudijimai" apie 2 nukautus ir 2 sužeistus partizanus, kas turėjo pridengti skaudų pralaimėjimą. Gresiant kariuomenės smūgiui, planuojamą operaciją partizanams teko atidėti, dalis kovotojų paleisti į namus, o branduolys pasitraukė į Onuškio vls. miškus(299).

Vasario 12 d. Valkininkų vls. prie Maciukų k. įvykusiame mūšyje buvo nukauti 2 stribai(66; 7,79).

Aktyviai partizanai ėmė veikti kitapus Nemuno esančioje Dzūkijos dalyje. 1945 m. sausio 19-20 d. A.Kušlio-Vilko vadovaujami apie 40 partizanų Alytaus vls. puolė Ūdriją, siekdami sustabdyti besiorganizuojančius stribus: apšaudė milicijos būstinę, nukovė NKVD įgaliotinį ir stribą, 2 okupantų talkininkus, rekvizavo aktyvistų turto, paėmė 12 šautuvų(175; 7,38-39; 594,398).

Vasario 1 d. jungtinis kelių vietovių partizanų dalinys surengė Gudelių (Marijampolės aps.) puolimą. 60-70 partizanų susitelkė Balbieriškio vls. Būdos k., kur visą sausio 31 d. ruošėsi antpuoliui: mobilizavo arklius ir pastotes, partizanai saugojo kelius ir neleido niekam išvykti iš kaimo, tuo užsitikrindami slaptumą. Keliomis pastotėmis prisiartinusios prie Gudelių per pusę kilometro, pas gyventoją palikusios vežėjus su apsauga, pagrindinės jėgos puolė miestelį, apšaudė valsčiaus pastatą, kuriame gynėsi kolaborantų įgula, nukovė 1 milicininką, išvadavo 4 suimtuosius ir be aukų trimis grupėmis po 15-20 vyrų pasitraukė Balbieriškio link(435,139; 419,109). Dzingeliškių k. šie partizanai dar nušovė Birštono NKVD milicininką, o du kolaborantai paspruko iš kaimo; artinantis rusų pajėgoms, dalinys perėjo į Punios mišką(419,109).

Dalis šio skrajojančio dalinio partizanų tęsė puolimo operacijas. Vasario 12 d. jungtinės ltn.V.Stepulevičiaus ir kpt.A.Kušlio-Vilko pajėgos - apie 80 partizanų -puolė Miroslavo miestelį. Puolimo metu partizanai nukovė NKVD operįgaliotinį, milicininką ir 12 stribų, sušaudė komsorgo 3 asmenų šeimą (kitais duomenimis buvo nukauta apie 17-20 rusų ir stribų), sudaužytas valsčiaus pastatas, paimti dokumentai, blankai, antspaudai(66,ll; 299; 7,40). Vasario 16 d. partizanai surengė pasalą prie Žegarių k. kelyje į Balbieriškį, kurios metu buvo nukauti 6 stribai, 3 išsigelbėjo pabėgdami, buvo išvaduoti 2 suimtieji(435,150).

Lazdijų aps. vasario 13 d. jungtinės partizanų pajėgos (apie 200 vyrų) puolė Šventežerį(48,191). Vasario 20 d. partizanai Žaliamiškyje surengė pasalą Seirijų stribams, į nelaisvę paėmė būrio vadą ir 2 eilinius, kuriuos sušaudė(150,95). Vasario 25 d. apie 30 Perkūno būrio partizanų puolė Rudaminą, šturmuojant NKVD pastatą buvo nukauti 4 stribai, tačiau likusiems pavyko išsigelbėti pasislėpus tarp žmonių bažnyčioje(66; 632).

Vilkaviškio aps. sausio 13 d. buvo nušautas Keturvalakių vls. NKGB viršininkas(66).

Marijampolės aps. sausio viduryje 50 partizanų dalinys Ilgavangio k. netoli Šilavoto užpuolė 18 NKVD ir stribų, renkančių duokles, ir 16 nukovė. Išsigandusi Šilavote esanti įgula mašina pabėgo į Marijampolę, o įsiveržę 13-14 d. naktį apie 15 partizanų valsčiaus būstinėje sudegino žemės komisijos dokumentus, paėmė raštinės priemonių ir kt. turto, sušaudė malūno vedėją, buvusį 1940 m. aktyvistą(31,78; 435,118; 434,49). To pačio dalinio 7 partizanai netrukus puolė Prienšilyje "raudonąją gurguolę", lydimą Prienų NKVD; partizanai nuostolių neturėjo(31,79). Vasario 22 d. apie 4-5 val. ryto ltn.M.Kuzmicko-Briedžio vadovaujamas 80 vyrų dalinys vėl puolė Šilavotą; 50 partizanų atakavo stribų bataliono būstinę, tačiau vietinei okupantų įgulai mūriniame pastate pavyko apsiginti(31,81; 435,161). 3-4 valandas trukusio puolimo metu žuvo 1 ir 1 buvo mirtinai sužeistas bei 3 partizanai, tarp jų vadas, lengviau sužeisti(301). Pasitraukusius į Prienų mišką partizanus ėmė persekioti karinis dalinys iš Kauno bei Marijampolės stribai, persekiojimo metu žuvo dar 1 partizanas(435,161).

Kauno aps. 1944 m. gruodžio 24 d. Garliavos vls. 9 žmonių NKGB opergrupė atvyko į Pagirių k. suimti A.Arlausko, bet jo neradę, suėmė tėvą ir kaimyną Mickų(601,216). Sodinant suimtuosius į mašiną besislepiantys partizanai atidengė ugnį ir nukovė plk.Smirnov bei sužeidė 1 kareivį.

1945 m. sausio 26 d. Daukšiagirės k. Viesulo būrio partizanai nukovė 3 milicininkus iš Pakuonio NKVD(689,17). Vasario pradžioje Dūmiškių k. 8 partizanai netikėtai susidūrė su 6 NKGB operatyvininkais, kuriuos mūšio metu ir nukovė, tarp jų Prienų NKGB agentūrinio poskyrio viršininką(31,79).

1944 m. gruodžio 16 d. apie 30 partizanų užėmė Kruonio vls. Darsūniškio mstl., išdaužė paštą ir fizinėmis bausmėmis įspėjo 6 kolaboruojančius asmenis(601,295). 1945 m. vasario 6 d. Rumšiškių vls. Dovainonių k. mūšyje su kariuomene partizanai nukovė 2 priešo kareivius(66,22).

1944 m. gruodžio 21 d. Seredžiaus vls. Aimutiškių k. buvo nušauti 2 kareiviai ir be žinios dingo 4 stribai(601,236). 28 d. susijungę keli partizanų būriai parengė Čekiškės puolimo operaciją, kaip atsakymą į baudėjų veiksmus(46,88). 31 d. užėmę miestelį, partizanai nukovė arba KLT sprendimu sušaudė 10 stribų ir okupacinės administracijos pareigūnų, tarp jų du apylinkių pirmininkus bei Kauno aps. komjaunimo instruktorių(46,88-89).

Kėdainių aps. 1944 m. gruodžio 6 d. Krakių vls. Rezgių k. partizanai apšaudė NKVD opergrupę, o 7 d. vežant iš šio kaimo į valsčiaus centrą du suimtus "dezertyrus", kelyje okupantai vėl buvo apšaudyti. Mūšio metu nukauti 3 karininkai, tarp jų NKGB operjgaliotinis ltn.Ruvinas Tokeris, 2 milicininkai ir 3 stribai, 2 sužeis-ti(600,V27; 701,483). Po to sekusi karinė operacija išsiliejo ant civilių - suimti 48 žmonės, kurie buvo tardomi vietoje(600,V27).

Gruodžio 10 d. Josvainių vls. kelyje į Ruseinių k. partizanai surengė pasalą 8 brigadmilcų ir pareigūnų grupei, nukovė 2 ir 1 sužeidė bei nuginklavo visus(600, V22). 11d. trečią valandą nakties partizanai puolė Pernaravą, granatomis apmėtė ir padegė NKVD ir valsčiaus pastatą(401,60). Brigadmilcai išsibėgiojo, o NKVD, NKGB įgaliotiniai bei komsorgas pasislėpė, pastatas sudegė(600,V22). 16 d. J.Paliūno-Vairo, V.Kūročkos-Dūdelės bei V.Gudaičio-Raso vadovaujami 30 partizanų puolė ir užėmė Grinkiškį, 5 partizanai nuginklavo valsčiaus darbuotojus ir stribus, paėmė dokumentus(34,12-13; 401,16).

Raseinių aps. 1944 m. gruodžio 5 d. mūšyje prie Mažeikiškių k. partizanai nukovė priešo karininką. Iš 4 į 5 d. naktį iki 150-200 Birbeliškės partizanų, iš anksto atkirtę kelius, puolė Girkalnį: mūšyje buvo nukauti 3-4 ir sužeisti 3 milicininkai, stribai bei ginkluoti pareigūnai, paimti milicijos skyriaus ginklai (3 kulkosvaidžiai, 15 šautuvų, 2 dėžės šovinių), visi žemės komisijos dokumentai, išdaužytas valsčius ir rekvizuotos kooperatyvo prekės(401,76; 8,162; 679,534). 1944 m. pabaigoje Šimkaičių vls. Pavidaujo būrys likvidavo 3 NKVD kareivius(458).

1944 m. pabaigoje partizanai planavo Betygalos puolimą, tačiau dėl kariuomenės operacijų viskas pasibaigė be aukų su stribais susišaudymu netoli Betygalos(690,75). 1945 m. vasario 15 d. Betygalos vls. Paginevio k. mūšyje į nelaisvę buvo paimti ir sušaudyti 5 stribai(66).

Telšių aps. 1945 m. vasario mėn. Z.Tomkaus-Šerno partizanai Žarėnų vls. netoli Pronckų k. nukovė 1-2 NKVD kareivius, tikrinusius dokumentus, o prie Medingėnų k. bandant sulaikyti partizaną - sunkiai sužeistas Žarėnų NKVD viršininkas(427,96; 66).

Kretingos aps. 1944 m. gruodžio 25 d. susišaudyme su 39 ŠP 3-iuoju batalionu, partizanai besigindami nukovė 1 kareivį(66).

Šiaulių aps. gruodžio 8 d. Vaiguvos vls. Pikelių k. rajone 15 partizanų apšaudė mašiną su suimtaisiais(163,368).

1944-1945 m. žiemos ofenzyvos metu pasiekti rezultatai partizanų veiksmų - gynybinių, puolamųjų ir kontrpuolamųjų - fone okupantams nebuvo džiuginantys, nors pirmosios ataskaitos labai optimistiškos. Taip po 1945 m. sausio mėn. operacijos Rokiškio aps. "ženkliai atsigavo visų sovietinių organų veikla", padidėjo grūdų, mėsos pristatymai, šaukiamųjų srautas, o apskrities kariniam komisariatui po pusantro mėnesio pertraukos pavyko suformuoti pirmą 700 mobilizuotų vyrų grupę ir išsiųsti į okupacinę kariuomenę(484,31). 1944 m. gruodžio mėn. dėl partizanų veiklos Raseinių aps. Girkalnio vls. smarkiai sumažėjo prievolių pristatymai, "baigėsi mobilizacija" užsiregistruoti atvykus tik 9 žmonėms, o po karinės operacijos 1945 m. sausio mėn. registravosi 336 vyrai(679,535). Alytaus aps. 1944 m. gruodžio 20 d. pavyko užregistruoti 970 mobilizuojamus, o po Klepočių žudynių, 30 d. registrantų atsirado 1346 žmonės(594,348). Be to, tiesiog apiplėšus gyventojus pavyko "padidinti" duoklių surinkimą: grūdų nuo 37 proc. 10 d. iki 80 proc. 30 d., bulvių - nuo 45 iki 69 proc.(594,347).

Tačiau galutinės pergalės nebuvo pasiekta ir Pasipriešinimo pabaigos nebuvo matyti galo. Komisaro S.Kruglovo nurodytas terminas iki 1945 m. sausio 1 d. susitvarkyti su lietuviais liko užmarštyje, okupacinės pajėgos vis giliau klimpo į karą Lietuvos teritorijoje ir per 1944-1945 m. žiemą buvo perkošta tik trečdalis okupuotos teritorijos.

1945 m. pavasaris tarsi sudarė naujas palankias sąlygas priešui - tirpstantis sniegas vertė partizanus palikti slėptuves, o belapis miškas dar negalėjo teikti patikimo prieglobsčio. Okupantai skubėjo pasinaudoti ir paskutiniuoju kovo-balandžio pašalu, kol laukai dar nebuvo virtę pavasarine klampyne. Operatyvinės padėties analizė rodo, kad okupantų karinės operacijos buvo planuojamos remiantis 1944 m. rudenį bei žiemą sukaupta patirtimi. Priešas nepuldavo kaip anksčiau kiekvieną nurodytą vietą, o stengdavosi surinkti kuo gausesnę agentūrinę informaciją ir iš anksto planuoti vienos ar kitos vietovės valymą. Nuo 1945 m. apskričių NKVD-NKGB skyrių veiklos planai buvo tvirtinami centre Vilniuje, kas leido priešui matyti visos šalies operatyvinę padėtį ir orientuoti vietines struktūras atitinkamiems uždaviniams vykdyti. Tokios orientuotės, paremtos įvairiapuse informacija (ne tik gandais), rodė, kad nemažos partizanų pajėgos ankstyvesnių siautimų metu buvo tarsi sustumtos nuo pasienio į Lietuvos vidurį, todėl čia buvo surengtos dar didesnės ir Pasipriešinimo istorijoje didžiausios rusų okupantų karinės operacijos prieš partizanus ir mūšiai su jais.

Kovo pradžioje NKVD divizija vykdė ofenzyvą prieš Pušaloto, Pasvalio, Žaliosios girios partizanus Panevėžio aps. Persekiojami partizanai pasitraukė į Eimuliškio-Ažagų miškus. Čia apie 350 partizanų Eimuliškio miške įsirengė 3 stovyklas poilsiui. Kovo 27 d. rytą jas puolė NKVD daliniai - 261 ŠP(438,15). Pirmiausia buvo pulta viena vietinių vyrų, daugiausia iš Dragonių k., stovykla, o pasigirdus šūviams į pagalbą metėsi kaimynystėje stovyklavę partizanų būriai(858,107). Okupantų dokumentuose "didžiausių junginių pajėgų sutriuškinimu" pavadintas mūšis truko iki vakaro, kuomet pasinaudodami tamsa partizanai Jokūbavo mišku sugebėjo prasiveržti Pakruojo link. Partizanų žuvo apie 76-80 žmonių (pagal okupantus -120-121, paimta į nelaisvę 18-19, iš kurių 5 sužeisti; tačiau tokio skaičiaus nepatvirtina paimti gin-klai)(167; 438,15; 680,30). Žuvo partizanų būrio vadas Bronius Giedrikas-Švelnys, Antanas Bručas-Strazdclis, Stasys Baranauskas, Kostas Blynas, Petras Dirvonauskas, Jonas Janulevičius-Montė, Juozas Kazlauskas, Kazys Miknevičius, Liucijus Pa-liūnas, Jaroslavas Pšetulskis, Vladas Pašakinskas, Kazimieras Petravičius, Kazimieras Repšys, Antanas Šliogeris, Vladas Šlevas, Domas Tumas-Dulkė ir kt.(858,108; 865,196). Rusams atiteko 7 kulkosvaidžiai, 30 šautuvų, 5 automatai, 7 pistoletai, 34 granatos, granatsvaidis su termitiniais šoviniais, taip pat daug dokumentų(438,15). Iš partizanų ar vietos gyventojų buvo paimta ir motociklas, 3 dviračiai bei trys vežimai su arkliais(680,30). Rusų nuostoliai nėra aiškūs, kadangi jie saviškius nukautuosius bei sužeistuosius susirinko ir išsivežė mašinomis; maždaug galėjo atitikti partizanų aukas(858,106-107).

Kovo 8 d. Krekenavos vls. NKVD garnizonui krečiant Pašilių mišką, Žvirblių k. apsuptyje besigindami nuo priešų gyvi sudegė 4 partizanai: I.Kadžys, Antanas Biliūnas, Edvardas Plėštys ir Stasys Krikščiūnas(173; 774,95). 25 d. Ramygalos vls. kariuomenė užklupo išduotą partizanų stovyklą tarp Gudelių ir Jadikonių k.: prasiveržė 9 ir žuvo 7 vyrai - Antanas Rimaitis, Narsutis-Pocikas, Vladas Želnys, Vladas Kraujelis, Antanas Valikonis, Baltokas ir Cigas(745,200-201,256).

Gegužės mėn. NKVD atliko didžiulę valymo operaciją Šimonių girioje. Dešiniajame Šventosios upės krante buvo iškasti apkasai NKVD pasaloms ir iš šiaurės vakarų pusės pradėtas krėsti miškas. Besiveržiant pro žiedą žuvo daug partizanų, buvo iššaudyti net žvėrys, bėgantys per upę(168).

Kovo pradžioje kelių NKVD pulkų pajėgomis surengta Labanoro miškų valymo operacija. Jau kovo 10 d. pamiškėje prie Kiauneliškio buvo rasti ir apsupti Kauno bei Margio bunkeriai. Partizanai sėkmingai atmušinėjo NKVD puolimus, o šaudymas įspėjo 8 km toliau esančius Tigro rinktinės centrinius bunkerius. Remdamasi žvalgų pranešimais, rinktinės vadovybė nusprendė gelbėti draugus: į kautynes buvo pasiųstos dvi partizanų kuopos, bunkeriuose paliekant tik sargybą(694,122). Atskubėję į pagalbą partizanai išblaškė apsupusius priešus ir sudarė galimybę prasiveržimui, tačiau bunkeriuose įsitvirtinę vyrai neatsiliepė, matyt, manydami, kad tai okupantų klasta(164; 165). Kita vertus, per 300-400 m prisiartinę gelbėtojai pamanė, kad pavėlavo, matydami tarp bunkerių besiblaškančius rusus, ir įvertinę priešo pajėgas, nusprendė trauktis(694,122).

Ryte, atvežus į Kiauneliškio geležinkelio stotį artileriją bei minosvaidžius, jų ugnimi bunkeriai buvo sunaikinti. Margio bunkeryje žuvo 40, Kauno - 34 partizanai, tarp jų kuopos vadas A.Juršys-Vytenis, keletas rinktinės vadovybės narių(164; 165). Iš Tigro vanagų Kiauneliškio kautynėse žuvo 4 ir 3 sužeisti, o pati rinktinė išvesta 10 km į girios gilumą(694,122). Čia vadovybė nusprendė išskirstyti dalinį būriais ir veržtis į gimtines, o branduolys - į Antanų miškus. Prie Naručio ežero įvyko pakartotinos partizanų kautynės su rusais, kurių metu žuvo kpt.Kirvis-Gaidukas(sl.)(164; 31,95). Iš viso šios Labanoro valymo operacijos metu žuvusiųjų partizanų skaičius siekė 150, o NKVD nuostoliai - apie 800 karių(31,95).

Utenos aps. kovo 6 d. Daugailių vls. Antadrajos vieškelyje buvo užklupti 4 partizanai, iš kurių du žuvo(252).

Kitas stiprus okupantų kariuomenės smūgis buvo nukreiptas prieš jau legenda virtusio Žaliojo Velnio vadovaujamus partizanus. Ukmergės aps. Veprių vls. kovo 2 d. prie Upninkų kareiviai apsupo partizanus Adomaičio sodyboje, padegė namą; kautynėse žuvo 16 vyrų ir tik vienam pavyko pabėgti(468). 20 d. prie Gudelių k. 60-70 partizanų susidūrė su 3 NKVD batalionais ir keturių miestelių stribais. Mūšyje buvo nukauta nemažai okupantų, žuvo 36 partizanai, tarp jų ir būrio vadas policijos vachmistras Aleksas Lukša.

Kovo 27 d. NKVD kariuomenė ir stribai apsupo išduotą 5-osios LLA apylinkės štabą našlaičių prieglaudoje Čiobiškyje, kur besigindami žuvo 3 partizanai, tarp jų štabo viršininkas ltn.J.Markulis-Vaiduoklis bei narys Juozas Marcinauskas-Pluta, suimti organizacinio skyriaus viršininkas S.Misiūnas-Senis ir štabo ryšininkė J.Marcinauskaitė-Neužmirštuolė(305). Štabo žūtis buvo susijusi su jos narių delsimu, gavus išankstinį įspėjimą apie besiartinančią ofenzyvą, o partizanai į pagalbą negalėjo atvykti ne dėl pasimetimo(305), o dėl to kad grupavosi ir kėlėsi per Nerį. Dar daugiau - prasidėjus mūšiui kitame Neries krante atsidūrusi dalis partizanų iš pagrindinio jėgų branduolio veržėsi į pagalbą apsuptiesiems, be žvalgybos ir nepaisydami išdėstomų rusų kulkosvaidžių lizdų anapus upės, ir tik vadų J.Misiūno-Žaliojo Velnio bei P.Kacevičiaus-Geniaus autoritetas ir įsakymai sustabdė karštuolius nuo pavojingos avantiūros(166).

Balandžio mėn. pradžioje rusai toliau tęsė operaciją prieš DKR, logiškai spėdami, kad pagrindines partizanų pajėgas sustūmė į Trakų aps. Neries lanko miškus. Šią ištęsto trikampio erdvę buvo numatyta apsupti žiedu, kairiajame Neries krante ir pagal Vilniaus-Kauno geležinkelį išdėstant NKVD kariuomenės slėpynes apkasuose, su kulkosvaidžių lizdais, o čia esančius miškus nuodugniai iškrėsti 25 ŠP, 197 ŠP ir 4 ŠD seržantų mokyklos pajėgomis. DKR vadovybė nusprendė pasitraukti į Semeliškių vls., kol praeis siautimas, tačiau rusų "šukos" vertė partizanus trauktis per Paparčius ir Kaugonis. Balandžio 13 d. Kaugonių-Dainavos miške visą dieną kovotojai bandė prasiveržti pro žiedą, tačiau rusams persigrupuojant ir į Kaugonių stotelę atgabenus kariuomenės pastiprinimą, to nepavyko padaryti(166; 550,117).

Temstant kariuomenė tiesiogiai susirėmė su pagrindinėmis partizanų pajėgomis ir pusantros valandos trukusiame mūšyje žuvo 16 partizanų (pagal okupantų šaltinius - 52), tarp jų mjr.M.Keistenis-Serbentas ir Z.Kacevičius-Genius, kurie sužeisti susisprogdino, buvo sužeistų ir suimtų partizanų, paimta dokumentų(4,173; 166; 550,117). Priešo nuostoliai siekė 70 nukautų(166). Operacija buvo tęsiama 14-17 d.: per šias dienas žuvo dar 2 partizanai ir 11 suimtų (keturi sužeisti) iš Geniaus būrio(550,115). Okupantų ataskaitose šių penkių dienų (13-17 d.) ofenzyvos tarp Neries ir Vilniaus-Kauno geležinkelio Vievio, Žaslių ir Kaišiadorių vls. (įskaitant Kaugonių mūšį) metu iš viso minima 77 žuvę partizanai bei 12 suimtų, tarp jų ryšininkas V.Granickas-Meistra(549,26,217; 246,208). Kitoje "operatyvinėje" suvestinėje suimtųjų skaičius padidėja iki 111 žmonių, tačiau tai gali būti pačių saugumiečių korektūros klaida(246,208). Neįtikinami ir partizanų patirti nuostoliai, nes pagal paimtų trofėjų skaičių (2 kulkosvaidžiai, 24 šautuvai, 5 automatai, 3 pistoletai, 8 granatos) partizanų galėjo žūti ne daugiau 30-ies(246,208). Galbūt padidintas žuvusiųjų skaičius turėjo pridengti tikrąjį nukautų rusų kareivių skaičių.

Balandžio 28 d. Vievio vls. Podlesės k. šnipas pranešė apie pas Markevičių besiprausiančius maždaug 20 partizanų; ryte pasirodžiusi karinė opergrupė užklupo 4 partizanus, einančius į mišką, tačiau šiems pavyko atsišaudant pasitraukti, bet sodyboje buvo suimtas vienas kovotojas ir 4 rėmėjai(246,209).

Gegužės 11-13 d. vėl buvo šukuojamas Kaišiadorių vls., žuvo 5 partizanai, suimti 2 ir 10 rėmėjų(549,218-219).

Semeliškių vls. kovo 22 d. pagal informatoriaus pranešimą 40 stribų slapta puolė dienojusius Grinapolio k. partizanus: traukiantis iš namo žuvo 7 (nors pagal trofėjinių ginklų skaičių tik 5) vyrai iš Aušros ir Jurgino skyrių(548,160,176).

Didesni partizanų būriai buvo puolami ir Pietų Lietuvoje. Kovo 28 d.-balandžio 4 d. karinė operacija prieš partizanus ir siekiant "suimti antisovietinį elementą" įvykdyta Alytaus aps.(594,71). Jos metu nužudyta 104 žmonės, 103 suimta kaip partizanai, 68 - kaip rėmėjai, 147 - vengiantys mobilizacijos ir 409 - "kito elemento"(594,71).

Balandžio 4-6 d. 250 PP, vadovaujamas pplk.Golicevo, grįždamas iš Alytaus, Onuškio vls. Kaniūkų k. atsitiktinai užklupo partizanus, kurie bandė tyliai pasislėpti pelkėse, tačiau buvo pastebėti. Pradėjus miško "šukavimą", atsitraukimo metu žuvo du partizanai (tarp jų dalinio vadas J.Matukevičius-Vilkas), likusieji išsisklaidė pavieniui(7,80; 548,249; 549,169). "Šukavimo" metu Taučėnų, Pavarėnų, Strelciškių k., Gražio ežero rajone buvo suimta dar apie 40 žmonių, kaip "banditai, vengę mobilizacijos ir kiti"(548,249).

Balandžio pabaigoje (ar gegužės pradžioje) Liškiavos apylinkėse Kibyšių miške prie Lievūnų k. su kariuomene susikovė Siaubo būrys: partizanai nukovė keletą rusų, tačiau persvarai esant kariuomenės pusėje, išsisklaidė(741,48,51).

Balandžio pradžioje Paverkniuose V.Marčiulionio-Viesulo vadovaujamas 79 partizanų dalinys kovėsi su NKVD kariuomene. Žuvo 11 partizanų, nukauta 94 priešo kariškiai(31,91-92).

Kovo 7 d. Gudelių vls. Balbieriškio miške Gudelių garnizonas ir stribai netikėtai puolė partizanų stovyklą(38,18). Žuvo 10 vyrų, tarp jų pirmasis šių kraštų partizanų organizatorius ir vadas L.Junelis-Leonas(38,18-19).

1945 m. pavasarį Būdininkų k. dienojantį 80 vyrų partizanų dalinį puolė keliais sunkvežimiais atvykę NKVD kareiviai. Laiku įspėti partizanai spėjo iš kaimo pasitraukti ir įsitvirtinti pamiškėje. Rusai buvo apšaudyti dar esantys mašinose, o puolančiųjų "vilnys" buvo atmuštos. Mūšis truko iki vakaro ir tik pajutus, kad juos supa, partizanai pasitraukė. NKVD nuostoliai siekė apie 100 karių, žuvo partizanų sanitarė ir keliolika vyrų buvo sužeisti(31,82). Po kelių dienų patekęs į NKVD pasalą žuvo šio dalinio vadas ltn.M.Kuzmickas-Briedis(31,82; 38,19).

Balandžio 13 d. kautynėse Žemaitkiemyje buvo nukauta apie 10 rusų, žuvo partizanas Jonas Kisielius-Aršusis(43,89). Tačiau gegužės mėn. Degimų mūšyje prie Skardupio upelio žuvo 6 partizanai, tarp jų vadas V.Senavaitis-Šiaurys(43,70-71).

Balandžio 26 d. Igliškėlių vls. Beliūno (Beliūniškių) miške NKVD kareiviai užklupo apie 20 partizanų būrį, po valandos kautynių 18 vyrų žuvo, tik keliems pavyko išsiveržti; miškas buvo šukuojamas dar kelias paras ir vėlesnių susidūrimų ar pasalų metų žuvo dar 6 partizanai(575).

Kovo 13 d. Jankų vls. Ragavyne NKVD užklupo ką tik susikūrusį 19 partizanų būrį puolimo metu žuvo 2 partizanai, vienas paimtas į nelaisvę(35,72). Balandžio 9 d. Jankų vls. Piktiltyje NKVD puolė Lapės kuopos bunkerius, tačiau mūšis baigėsi susišaudymu be aukų(35,73).

Gegužės 12 d. NKVD pasienio kariuomenė (apie 700 karių) puolė Paežerėlių vls. Sutkų miške Siesarčio ištakų pelkių rajone įtvirtintą apie 150-200 partizanų dalinio, vadovaujamo kpt.Jurgio Valčio-Tundros, stovyklą ir bunkerius. Kadangi didžioji dalis partizanų buvo išvykusį į gretimą Tigro būrį, priešas stovykloje apsupo tik 60 vyrų. Keturias valandas trukusiame mūšyje partizanai atmušė dvi atakas ir granatomis nuslopinę priešo ugnį prasiveržė iš apsupties; žuvo 19 vyrų (Bronius Litvaitis, Juozas Vizgirda ir kt. keturi nežinomi) ir buvo nukauta apie 70 (kitais duomenimis 78) ir sužeista daug rusų(35,73; 372).

Balandžio 13 d. okupantai pradėjo Žuvinto-Palių pelkių masyvo, kur besislapstantys vyrai jau ginklavosi ir formavosi partizanų būriai(531). 18 d. Krosnos vls. Naujavalakių k. baudėjai sušaudė keturis malkas kertančius vyrus: tėvą ir sūnų Čižauskus, Janušauską ir Kričėną(44,79). Žaliosios girios partizanai apšaudė baudėjus, žuvo pirmieji to krašto partizanai: Vitas Pauža, Juozas Rėkus, Juozas Barulis, Juozas Šmitas ir Juozas Lepšys (kitais duomenimis pietvakarinės masyvo dalies šukavimo metu žuvo 6 partizanai)(531; 44,79).

Gegužės 16 d. įvyko viena iš didžiausių Pietų Lietuvoje partizanų kautynių su okupantais - Kalniškės mūšis. Jau nuo gegužės pradžios fiksuojami partizanų veiksmai leido priešui gegužės 14 d. nustatyti apytikrę Kalniškės miško (Krosnos-Simno vls.) aukštumoje įsitvirtinusios J.Neifaltos-Lakūno kuopos stovyklavietę(191). Miško šukavimo operacijai buvo mestas visas NKVD 220 PP, vadovaujamas mjr.Jacenko. 16 d. ryte prasidėjo supančių mišką rusų kareivių patrulių bei partizanų žvalgų susišaudymai, o apie 16 val. 1-asis šio pulko batalionas susidūrė su pagrindinėmis partizanų pajėgomis, įsitvirtinusiomis aukštumoje 2 km į pietryčius nuo Krosnėnų k.(191). Čia apie 80-100 partizanų, pasirengę žiedinei gynybai ir išsidėstę skyriais, atidengė kulkosvaidžių bei šautuvų ugnį į slenkantį priešą(191). Sutankinę apsupimo žiedą 2-uoju batalionu bei manevrine grupe, rusai bandė šturmuoti aukštumą "vilnimis" pagal savo įprastinę Antrajame pasauliniame kare taktiką - imti viską žmonių kūnais. Tačiau tai atnešė tik didelių nuostolių, nes be šaunamųjų ginklų ugnies partizanai sėkmingai gynėsi granatomis, kurias nuo aukštumos nusviesdavo 60-70 m(191).

Apie 19 val. rusams suveržus apsupties žiedą ir suintensyvinus apšaudymą, dalis partizanų (Vanago ir Lakūno būrių vyrai), netekę ryšio su kaimynais, nusprendė savarankiškai trauktis iš apsupimo grupėmis, kitaip tariant, dezorganizuoti miško kautynių ėmė veikti individualiai, tačiau dėl rusų užtveriamosios ugnies mažai kam pavyko ištrūkti iš žiedo. Likusieji, matydami, kad vieni neatsilaikys, ir pasinaudodami rusų ruošimusi lemiamam šturmui, išskaidė savo jėgas į 12-15 žmonių šturmo grupes, organizuotai puldami pralaužė apsupimą ir išsisklaidė(191).

Kalniškės mūšio abiejų pusių patirtų nuostolių palyginimas įvairiuose šaltiniuose, be kita ko, patvirtina ir tipinę metodiką tikriesiems mūšių rezultams gauti. Okupantų šaltiniai savo nuostolius sąmoningai mažino net iki 10 kartų, nors partizanų aukos nebuvo per daug didinamos (tikras žuvusiųjų kūnų skaičius plius galimi nerasti ar nusinešti bendražygių). Lietuviškosios pusės šaltiniai savo nuostolius apskaičiuoja ypač tiksliai (galima paklaida 1 ar keli žmonės), tačiau apie priešo nuostolius dažnai tik spėjama, padidinant juos irgi iki 10 kartų.

Kalniškės mūšyje žuvo 44 partizanai (NKVD duomenimis žuvo, sužeista 62 ir paimta į nelaisvę 9); rusų nuostoliai galėjo siekti apie 40 nukautų ir keliasdešimt sužeistų (pagal partizanus, rusai neteko apie 400 karių, pagal pulko vado raportą -4 nukauti ir 7 sužeisti)(31,94; 66,34; 191; 192; 680,30). Iš partizanų buvo paimta 4 sunkieji ir 6 rankiniai kulkosvaidžiai, minosvaidis, 45 šautuvai, 2 automatai, pistoletai, granatos, šoviniai, 2 radijo imtuvai, spausdinimo mašinėlė, štabo dokumentai ir kt.(680,30). Žuvusiųjų partizanų kūnai buvo sumesti Krosnos-Lazdijų plento šalikelėje, vėliau atvežti į Simną ir užkasti ežero pakrantėje(300).

Kautynės vyko ir Vakarų Lietuvoje. Balandžio 23 d. Alsėdžių vls. mūšyje prie Skirpsčių bunkerio 2 partizanai buvo sužeisti, 1 suimtas ir 1 Žemaičių Legiono štabo būrio partizanas dingo be žinios(722,343).

Balandžio 20 d. Joniškio vls. Gasčiūnų k. kariuomenė ir stribai apsupo ir kulkosvaidžių bei šautuvų ugnimi padegė klojimą, kur buvo 18 apylinkės (Jonaičių, Veko-nių, Rimdžiūnų, Domančių, Želčių, Gasčiūnų k.) jaunų vyrų, besislapstančių nuo mobilizacijos. Dalis jų buvo ginkluoti ir gynėsi, tačiau visi žuvo: dalis sudegė, dalis sušaudyti išbėgant iš degančio klojimo. Ginkluotas pasipriešinimas ir keli nukauti rusai rodo, kad lietuviai organizavosi į partizanus ar kartu gynėsi partizanai. Tačiau tolimesnis baudėjų siautėjimas priminė įprastinę baudžiamąją akciją: vyko suėmimai, mušimai, turto plėšimai, buvo padegtos Klemo ir Juozo Gabrių sodybos, o nužudytieji suguldyti Joniškio turgavietėje. Iš suimtųjų dar 3 žmonės nužudyti Šiaulių kalėjime(919).

Greta tragiškų įvykių rusų siautėjime pasitaikydavo ir kuriozų. Kovo 1 d. NKVD vidaus kariuomenės 298-ojo šaulių pulko 4, 5 ir 8-a kuopos, vykdydamos partizanų paiešką Puščioje, Ricielių k., užklupo 14-os Leipalingio vls. stribų būrį, kuris, palaikęs NKVD partizanais, pradėjo gintis ir veržtis iš apsupimo. Šiame "savų" mūšyje stribai neteko 3 ir vienas sunkiai sužeistas(299,53).

Kartu su operacijomis prieš partizanus buvo tęsiamas teroras ir prieš besislapstančius žmones, taikius vietinius gyventojus. Operacijų metu kareiviai ir ypač stribai plėšė gyventojus(548,207). Kruglovo direktyvos samprata apie "banditinį ūkį" ar "banditą" buvo praplėsta: jau nebuvo būtinai reikalaujama, kad kas nors "įbėgtų" į tokią sodybą ar išvis bėgtų. NKVD-NKGB tiesiog pateikdavo ultimatumą besislapstančių ar partizanų tėvams - sugrąžinti vaikus iš miško arba iškart imdavosi "sankcijų". Dokumentuose tai vadinama ūkių "konfiskacija", tačiau iš tikrųjų buvo tiesiog deginamos sodybos su gyvuliais, drabužiais, maistu.

Kovo 17 d. Obelių vls. Jučių k. buvo sudeginta Adolfo Isodo, vėliau Kubiliškių k. - Vinco Pupelio, Vaičėnų k. - brolių Vaičėnų sodybos, paliekant partizanų tėvus, seseris be būsto ir pragyvenimo šaltinio(807,47).

Balandžio mėn. apie 10 d. Šiaulių aps. Pašvitinio vls. Sudeliškių k. stribai išsivarė iš namų ir nušovė Joną Taunį(262). Balandžio 13-15 d. vykdydama siautimą Marijampolės aps. Igliaukos, Gudelių, Igliškėlių ir Šilavoto apylinkėse, NKVD kariuomenė nužudė 67 vyrus: vien Stuomenų k. nužudyta keturiolika į talką susirinkusių vyrų, penki ūkininkai Raišupio k., du senukai (65 m.) Jurgis Venskūnas ir Petras Štriūpas iš Igliaukos k. buvo nušauti kertant malkas miške, o Žirniškių k. Antanas Gruzdys - žmonos ir vaikų akivaizdoje(575; 43,153). Tarp žudynių aukų buvo ir du mokytojai Klemensas Kurtinys bei Alfonsas Paliokas(43,153). 15 d. Alytaus vls. nedideliame Alksnyno miškelyje rusų kareiviai iššaudė čia bandžiusių pasislėpti 16-18 jaunų vyrų iš Ūdrijos, Liuklingėlių ir kt. kaimų(558).

Gegužės 6 d. Pilviškių vls. Bagotosios apylinkėse kareiviai slėptuvėje nušovė Vincą Simanauską(486,200). 8 d. Rokiškio aps. Skapiškio stribai Vengriškio miške nukankino ir nušovė Antaną Bičkų iš Totorių k.(256; 745,24-25). Tą pat dieną Trakų aps. Semeliškių vls. 45 stribų ir kolaborantų grupė nužudė Kananavičių iš Žikaronių k.(256; 549,28). Gegužės viduryje Kulių vls. Mižuikų k. stribai nužudė Joną Nar-montą, o 28 d. Albiną Dargį ir Antaną Venslauską, sudegino pastarojo sodybą(630).

1944-1945 m. žiemos mūšiai (ypač ginamosios kautynės) išryškino būtinybę keisti kovos ir organizacinę taktiką, atsisakant didelių būrių veikimo. Tokie partizanų būriai užtikrino Pasipriešinimo valdžią kaimuose ir veiksmų laisvę, tačiau per didelis dalinys ilgalaikėse stovyklavietėse tapdavo greitai pastebimas ir lokalizuojamas netgi su išorinio stebėjimo agentūra, lėktuvais. Tuo pat metu jis tapdavo ir labiau pažeidžiamas, nes leisdavo priešui sutraukti neribotą skaičių karių ir jų mase palaužti pasipriešinimą. Didelis dalinys, sudarytas iš gana autonomiškų partizanų būrių, buvo veiksmingas puolimo metu, tačiau ginantis miško sąlygomis, nematant vadų ir netenkant ryšio su kaimynais, dalis partizanų, ypač naujokų, neišlaikydavo, nuspręsdavo trauktis, tuo būdu į nepavydėtiną padėtį pastatydami likusius. Be to, 1945 m. žiemą partizanams pirmą kartą iškilo ir paaštrėjo iki tol nebuvusios svarbiomis aprūpinimo, išgyvenimo, drausmės, organizacinės tvarkos ir kt. problemos. 1945 m. pradžioje vienas Bakaloriškių junginio vadų J.Dambrauskas-Siaubas kalbėjo savo vyrams: "Dabar labai sunku, šalta, ir jeigu gali, gyvenk namie, o kai atšils, mes pakelsim visus, apginkluosim ir greitai atsiskaitysim su rusais"(550,186).

Šioms problemoms išspręsti klasikinė antrojo pasaulinio karo metų partizaninė doktrina Lietuvos sąlygomis nebetiko, tad palaipsniui brendo originali taktinė mintis veikti nedidelėmis grupėmis ir į didesnius dalinius jungtis tik vykdant reikšmingesnes operacijas. Išsiformavimo į mažesnius dalinius, o tuo pačiu esminio taktikos pakeitimo procesas buvo ne vienkartinis, o ilgalaikis - visų Lietuvos vietovių partizanai pergyveno stambių būrių kūrimo vajų, o kovos patyrimas nesant centralizuotos organizacijos dažniausiai buvo kaupiamas tik savo patirties, dažnai skaudžios, kaina. Pirmieji tokią patirtį 1944-1945 m. žiemą įgijo šiaurės rytų ir vidurio Lietuvos partizanai, o 1945 m. pavasarį ir pietų Lietuvos kovotojai. Kita vertus, pirmųjų didžiųjų būrių išsklaidymo drama 1944-1945 m. žiemą-pavasarį dar negalėjo tapti atskaitos tašku esminiam taktikos pakeitimui - daugeliu atveju didelių dalinių pralaimėjimo priežastimi buvo laikomas ne jų dydis, o kiti veiksniai - budrumo ir drausmės stoka, menkas organizuotumas, nepatyrimas, išdavystės ir pan.

Sėkmingai peržiemojo partizanų junginiai, išsisklaidę pavieniui ar nedidelėmis grupėmis, slapstydamiesi bunkeriuose miške ar pas rėmėjus, ir vėl iš naujo susirinkę į miškus pavasarį, o kai kur ir kompaktiškai, nuolat judėdami (DKR, Bakaloriškių junginys ir kt.).

Pavasario sąlygos padidino manevringumą, nes ieškodami ryšių, partizanų būriai nesilaikė vienoje vietoje, o judėjo iš punkto į punktą, kas sunkino jų lokalizaciją ir užpuolimą(440,18). Partizanų organizuotumą, kovingumą didino kovinės ir organizacinės patirties išaugimas bei nauji vadovaujantys kadrai iš kadrinių ir atsargos ka-rininkų(440,18). 1945 m. gegužės mėn. pastebima nauja partizanų koncentracija, susijusi su pasirengimu prognuozuojamiems lemiamiems įvykiams. Tiek dokumentai, tiek veiksmai, tiek agitacija rodė, kad partizanai kaupia jėgas ir rengiasi rimtam išstojimui (sukilimui)(440,18). Partizanijos ir jai artimuose gyventojų sluoksniuose tvirtai įsišaknijo įsitikinimas, kad pavasarį partizanai įvykdys visuotinę mobilizaciją ir prasidės sukilimas(550,189).

LLA vyriausioji vadovybė 1945 m. pavasarį laikė lemiamu laikotarpiu, kuriame spręsis visos problemos. Balandžio 5 d. Vyriausiojo Vanagų vado operatyviniame įsakyme Nr.5 operatyvinė padėtis buvo apibrėžiama: baigiasi Vokietijos sutriuškinimas, taikos konferencija San-Franciske rengiama aštrėjant sąjungininkų pasaulėžiūrų ir interesų skirtumams; turimais duomenimis komunistai neis į kompromisus ir linkę pradėti naują karą, kuriam pasiruošimas jau vyksta - pradedama nauja mobilizacija, statomi įtvirtinimai ir t.t.(341,32). Išvadoje, "karo su anglo-saksais ir Vakarų Europos valstybėmis atveju sovietai jau po pirmųjų smūgių bus priversti pasitraukti iš okupuotų šalių" ir "lietuvių tauta tuo momentu turės stoti į lemiamą mūšį su bolševizmu"(341,32).

Iš tokio padėties vertinimo išplaukė bendrieji LLA bei apygardiniai uždaviniai: sunaikinti Lietuvoje esančius ir nuo fronto atsiliekančius reguliariosios, NKVD, NKGB ir milicijos dalinius, neleisti jiems žudyti ir išvežti gyventojų, naikinti turto, saugoti prekybos, pramonės ir žemės ūkio įmones bei jose esančias atsargas, organizuoti administracinę valdžią, kol bus sudaryta vyriausybė(341,32-33). Uždavinių vykdymo operacijos planas turėjo būti sudarytas iki 1945 m. balandžio 25 d.(341,34).

Kitiems partizanų taktiniams veiksmams laukimo strategija iš esmės pakeitimų nedarė, nors ir atsirado naujų elementų, susijusių su kovos patirties išaugimu bei išorinių sąlygų pokyčiais. Pagrindinis partizanų uždavinys išliko stabdyti okupacinės administracijos skverbimąsi į kaimą, riboti jų veiksmus didesnių miestų ir miestelių su garnizonų apsauga ribomis, kovoti prieš šnipus ir išdavikus, ginti gyventojus nuo suėmimų ir plėšimų. Pagrindiniu kovos būdu tampa pasalos kariuomenės bei stribų daliniams; miestelių puolimai, tokie dažni 1944 m. rudenį, 1944-1945 m. žiemą ir pavasarį tampa retesni ir geografiškai pasistūmėja į pietų ir vakarų Lietuvą.

Skiriamuoju pavasario partizanų puolamųjų operacijų požymiu tampa tai, kad pagrindinis smūgis yra nukreipiamas į ginkluotus pareigūnus, miliciją ir stribus, kurie iki tol nebuvo vertinami kaip rimta karinė jėga. Žaliosios rinktinės vadas kpt.I.Pucevičius-Radvila apibrėžė tokią veikiančio partizanų junginio taktiką: laukiant lemiamo padėties pasikeitimo momento vengti susidūrimų su netgi nedideliais rusų kariuomenės daliniais, neieškoti jų ir su stribais, bet susidūrus su pastaraisiais - nesitraukti, o kautis(656,15). Bakaloriškių junginio partizanai buvo nusistatę nešaudyti rusų kareivių, o gaudyti, išrengti ir nuginkluoti, priimti juos į partizanus, o atsisakiusius - naikinti. Tuo tarpu vietos valdžią ir stribus, kurie "viską išduoda rusų karininkams, išmušim visus"(550,189).

Tiesioginę partizanų priešpriešą su stribais sąlygojo ne tik pats naikinimo batalionų sukūrimas, bet ir jų panaudojimas kolaborantų priedangai, atlaisvinant nuo to kariuomenę. Laisvės kovoje atsiranda atpildo elementų - partizanai keršija okupantui ne už kažkada 1940-1941 m. padarytus nusikaltimus ar įvykdytą agresiją, bet už realias lietuvių skriaudas, patirtas per praėjusį pusmetį. Palikdami galutinį atpildą sukilimo pradžios momentui, partizanai 1945 m. pavasarį davė skaudžią pamoką okupanto talkininkams.

Biržų aps. balandžio 5 d. mūšyje Krinčino vls. partizanai nukovė NKVD leitenantą ir 1 stribą(66,48). 10 d. tarp Auglininkų ir Stakirių k. buvo surengta pasala Biržų stribams, nukaunant 1 priešą(66,16). Gegužės 6 d. netoli Baluškių k. buvo surengta pasala Daujėnų vls. stribams, nukaunant 2 priešus(66,48). 19 d. pasaloje partizanai nukovė 1 Pasvalio vls. stribą(66,48). Gegužės 27 d. mėn. Nemunėlio Radviliškio vls. netoli Kaoėnų k. pasaloje B.Krivicko būrio partizanai nukovė 2 stribus ir selsovieto pirmininką(679,97).

Tarp svarbesnių krašto kautynių išsiskyrė mūšis su stribais Saločiaus vls. Gegužės 4 d. kažkas netoli Telžių k. apšaudė du stribus, tačiau naktį ieškoti kaltininkų priešas bijojo(724,134). Ryte 10 Saločiaus NKVD milicininkų bei stribų ėmė kratyti kaimą, plėšikauti, suėmė 2 besislapstančius nuo kariuomenės vyrus, tačiau Antano Tinterio sodyboje susidūrė su čia buvusiais K.Pažemecko būrio partizanais(724,134-135,139). Pusvalandį trukusiame mūšyje 3 milicijos įgaliotiniai ir 5 stribai buvo nukauti, partizanams atiteko jų ginklai, dokumentai(724,131-133). Iš partizanų žuvo 1-2 vy-rai(724,139). 6 d. atvykusi okupantų kariuomenė partizanų jau nepavijo, tik suėmė ūkininką A.Tinterį ir sudegino jo sodybą(724,131).

Rokiškio aps. kovo 17 d. Obelių vls. Jučių k. 5 stribai surado bunkerį, kuriame slėpėsi 4 partizanai - Vincas Pupelis, Arnoldas Jučys, Antanas Pauliukas ir Adolfas Isodas(585,102). Stribams bekeliant dangtį, partizanai ėmė iš vidaus šaudyti: 1 stribas buvo nukautas, kitas sunkiai sužeistas į užpakalį ir likusieji pabėgo, palikę kulkosvaidį ir šautuvą(585,102; 504,165).

Balandžio mėn. Alizavos būrio partizanai Pandėlio vls. Narteikių k. apšaudė stribus, o 28 d. 1 km nuo Niclozos vnk. surengė pasalą 4 stribų grupei, dviračiais vykstančiai į Pandėlį, ir 2 iš jų nukovė, paėmė ginklus(66,56; 5,173; 713,120,164).

Panevėžio aps. balandžio 3 d. Ramygalos vls. mūšyje partizanai nukovė 1 stribą, o 13 d. pasaloje 1,5-2 km nuo miestelio - dar 3(66,44; 438,91). 10 d. mūšyje Krekenavos vls. partizanai nukovė 1 stribą(66,44).

Balandžio 17 d. vakare partizanai surengė pasalą 14-ai stribų, grįžtančių iš Grundiškių k. į Subačių, ir nukovė 1 bei paėmė jo ginklą(438,19). Gegužės viduryje Liudvinavo k. Raišelio būrys surengė pasalą stribams ir išvadavo suimtą grupės vado A.Šulskio-Šulo šeimą - tėvus ir seserį(671,63). Petraičio grupės partizanai per gegužės mėn. prie Spirakių k. surengė stribams net dvi pasalas, bet priešai nepasirodė(760,4).

Balandžio 16 d. paryčiais (3.30-4.45 val.) partizanai apšaudė Troškūnus, įmetė granatą į stribo namą; miestelio antpuolis buvo be aukų(438,19).

Utenos aps. kovo 17 d. partizanai mūšyje nukovė 15 Vyžuonų vls. stribų(66,79). Gegužės 23 d. mūšyje Leliūnų vls. buvo nukautas stribas(66,79). 28 d. Utenos vls. Biliakiemio k. apylinkėse partizanai mėgindami išvaduoti suimtuosius apylinkės kaimų vyrus užpuolė NKVD dalinį. Mūšis baigėsi nesėkmingai, žuvo 14 partizanų(184).

Zarasų aps. kovo mėn. Rimšės vls. partizanai mūšyje nukovė 10 stribų ir val