Janina Šyvokienė
Gyvenimą paaukojęs Tėvynei
Antano Kraujelio sesers ir artimųjų prisiminimai
Vilnius 2006
UDK 355.42(474.5):929Kraujelis Ši-122
Rėmėjai:
AB „Lietuvos geležinkeliai" Molėtų rajono savivaldybė Utenos rajono savivaldybė
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo, aukų rėmimo ir atminimo įamžinimo fondas
Recenzentai:
Dalia Kuodytė,
prof. habil. dr. Antanas Tyla
Redaktorė Gražina Žiukaitė
Dailininkas Arūnas Prelgauskas
© Janina Šyvokienė, 2006 © Lietuvos nacionalinis muziejus, 2006 © Krašto apsaugos ministerija, 2006
ISBN 9986-738-80-6
Šią knygą skiriu savo tėvams, patyrusiems rūsčią dalią, ir broliui Antanui, nuėjusiam sunkų, bet garbingą kovotojo kelią ir niekada neišsižadėjusiam laisvės siekio
Turinys
Drąsos, ryžto ir atkaklumo atmintis ... 13
Gimtosios žemės lopinėlis ... 17
Mamutė mums ir partizanams ... 20
Brolis, seserys - partizanų ryšininkai ... 24
Kratos ir tardymai, bunkeris ... 26
Trispalvės pagerbimas ir išdavystė ... 28
Partizanai pasitraukia iš mūsų sodybos ... 29
Vladas Petronis apie Antaną ... 47
Kraustymasis į gyvenvietę ... 111
Vėl į Sibirą... Kurundusai ... 143
Bandito sesuo - studentė ... 144
Saugumiečių perspėjimas ...145
Saugumiečiai primindavo praeitį ... 146
Antano darbai įvertinti ... 147
Paskutinė viešnagė Kaniūkuose ... 148
Prabėgus dešimtims metų ... 150
Antano Kraujelio amžininkų prisiminimai
Antano Kraujelio žmonos Janinos Snukiškytės prisiminimai ... 177
Paskutinis nepriklausomos Lietuvos mohikanas ... 190
Pasakoja buvęs KGB darbuotojas Petras Laguckas ... 193
Šaltiniai ir literatūra ... 204
Life Sacrificed for Motherland ... 206
Literatūra apie paskutinį Vytauto apygardos partizaną Antaną Kraujelį-Siaubūną ... 208
Antano Kraujelio ir Janinos Snukiškytės bylose esančių įdomesnių dokumentų kopijos ... 225
Nuotraukas pateikusių asmenų
sąrašas
Džoja Gunda Barysaitė, Edvardas Burokas, Stefanija Ivanauskienė, Jovitas
Jankauskas, Vytautas Kimštas, Antanas Snukuškis, Algirdas Šiukščius, Janina
Šyvokienė, Eleonora Targonskienė, Anelė Tauginienė, Vitalija Telksnienė, Stasys
Žegūnas, Sigitas Žukas, Bronė Žukienė
Už moralinį paskatinimą rašyti šiuos prisiminimus esu dėkinga Seimo nariui Antanui Stasiškiui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinei direktorei Daliai Kuodytei, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkui Vytui Miliauskui, buvusiam Utenos apskrities viršininkui Rimantui Dijokui. Ypač dėkoju molėtiškiui Algirdui Šiukščiui, negailėjusiam jėgų, sveikatos bei lėšų pasiaukojamai renkant medžiagą apie Aukštaitijos krašto partizanus, o ypač apie mano brolį Antaną Kraujelį-Siaubūną - paskutinį Vytauto apygardos partizaną. Esu labai dėkinga Antano Kraujelio žmonai Janinai ir sūnui Antanui, savo seserims Onai Budrienei, Vitalijai Telksnienei, Bronei Žukienei, Anelei Tauginienei, Stefanijai Ivanauskienei už papasakotus praeities prisiminimus. Nuoširdžiai dėkoju Gražinai Žiukaitei už teksto redagavimą ir vertingas pastabas rašant knygą, Algimantui Jakimavičiui už literatūros apie Antaną Kraujelį bibliografinės rodyklės sudarymą. Taip pat dėkoju Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorei Birutei Kulnytei ir jos vadovaujamo kolektyvo darbuotojams: vyriausiajam dailininkui Arūnui Prelgauskui ir vyriausiajai saugyklos darbuotojai Halinai Paškevičienei už žmogišką šilumą, rūpestį ir bendradarbiavimą rengiant knygos rankraštį. Išskirtinai dėkoju savo vyrui Benjaminui ir dukrai Žydrei už pritarimą mano ketinimui išleisti šį leidinį bei visapusišką paramą. Dėkoju visiems, suteikusiems žinių apie mano brolio gyvenimą ir veiklą, bei visiems, prisidėjusiems leidžiant šią knygą.
Asmenis, žinančius daugiau faktų apie partizaną Antaną Kraujelį-Siaubūną ar jo palaikų palaidojimo vietą arba norinčius pateikti pastabų apie aprašomus įvykius, prašome kreiptis į šios knygos autorę adresu: Architektų g. 25-57, LT-04105 Vilnius, tel. (8 5) 240 1774.
DALIA KUODYTĖ
Skaitydama Janinos Šyvokienės knygą, vis pagalvoji apie tai, kad tik taip, paprastais be patetikos žodžiais galima kalbėti apie tikrus dalykus, apie tikrąsias vertybes, pagaliau apie laikmečio heroiką. Žodžiais, kurie lyg juoda rupi duona, užgerta šaltinio vandeniu, maitina sielą šiame cinizmo, pragmatizmo amžiuje.
Apie ką gi ši knyga? Žinoma, apie Antaną Kraujelį, partizaną Siaubūną, 17 metų (iki 1965 m.) sovietinėje Lietuvoje, kurioje prisitaikymas buvo norma, išlikusį nepriklausomos Lietuvos piliečiu... Ir ne tik apie jį. Tai knyga, kurioje vienos šeimos istorija atspindi visos Lietuvos istoriją pokariu. Ir ko tik čia nebūta: tremtys, netektys, išsiskyrimai, skausmas, kančios, begalinis ilgesys, išdavystės, neapykanta, mažyčiai džiaugsmai...
Galbūt atsiras tokių, kurie atsainiai mestels - ir vėl apie tą patį, juk tai seniai žinoma, girdėta, nebeįdomu, gana apie tai... Vis dėlto pats gyvenimas rodo - negana! Reikia kalbėti, pasakoti apie nelaisvės metų patirtį. Ir skaityti apie tai reikia, pasistengti įsigilinti į laikmetį, suprasti to meto žmones, o gal ir susitapatinti su jais... Ir tegul šios istorijos jau nebesukelia šoko - jos tik siūlo mąstyti apie laisvės kainą, jos vertę, kiekvieno pareigą bei atsakomybę. Tai nėra lengva - net mintyti apie tai - tačiau kitos išeities nėra, jei nenorime išlikti vergais bei dvasios elgetomis.
Jei apie Antaną Kraujelį-Siaubūną pasakysime, kad jis tesėjo priesaiką iki galo, - pasakysime beveik viską. Ūkininko sūnus, ne kariškis, praėjus ne vieneriems okupacijos metams, 1948 m., kai jau nebeskambėjo laisvės vilties varpai, prisiekė savo valstybei - Lietuvos Respublikai, jos idėjai. Antano Kraujelio-Siaubūno sesuo Janina savo knygoje atskleidžia esminius jo gyvenimo įvykius iki pat žūties. Tik Kūrėjas žino, ką reiškė tas priesaikos tesėjimas - 17 nelegalaus gyvenimo metų, nuolat jaučiant mirties alsavimą į nugarą, alkį, šaltį... Ir taip diena po dienos... Buvo šiame gyvenime ir begalinės šviesos: meilė, sūnaus (tokio panašaus į tėvą) gimimas, žmonių gerumas, pritarimas bei parama... O kai atėjo laikas, jis oriai išėjo į amžinybę, nes kitaip nemokėjo ir negalėjo.
Iš tiesų, nepriklausoma, atkurtoji, išsvajotoji ir iškentėtoji Lietuva nepamiršo Siaubūno ir jo bendražygių. Dešimtys, tarp jų ir partizanas Siaubūnas, apdovanoti aukščiausiais valstybės apdovanojimais, jiems suteikti garbingi kario savanorio statusai, įstatymais įteisintas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis, jo politiniai dokumentai, leidžiamos knygos, albumai, rengiamos parodos jau ne tik Lietuvoje... Tapo ramiau - jie niekada nebus užmiršti. Kitas klausimas - kaip mes juos prisiminsime: ar tik „valdiškai", ar visgi suvoksime jų vertybes, jų buvimo šioje žemėje prasmę, jų pėdsakus, paliktus mūsų istorijoje.
Partizanų Vytauto apygarda, kurios narys buvo ir Antanas Kraujelis, pradėjo formuotis jau 1944 m. Kaip ir visoje Lietuvoje, čia kūrėsi dideli būriai, kurie tuomet stodavo į atvirus mūšius su kariuomene bei vykdydavo beatodairiškas akcijas. Antai 1944 m. rugpjūčio mėnesį Zarasų apskrityje Nepriklausomybės kovų savanoris Vyčio kryžiaus kavalierius Antanas Streikus su dviem sūnumis Izidoriumi ir Juozu drauge su 300 vyrų būriu puolė Antazavės kalėjimą bei bandė išvaduoti ten laikomus politinius kalinius. Tokių pavyzdžių galima rasti ir Švenčionių (Kiauneliškio kautynės), Utenos apskrityse - čia buvo įkurta Tigro rinktinė, kuri ir buvo Vytauto apygardos steigimo pradžia. Jau 1945 m. pavasarį kūrėsi Sakalo rinktinė (dalis Zarasų ir dalis Švenčionių apskričių) bei Šarūno rinktinė (dalis Utenos apskrities).
Jau 1945 m. rugpjūčio mėnesį iš minėtų rinktinių buvo įkurta apygarda, kuri, tęsiant Lietuvos laisvės armijos tradiciją, buvo pavadinta Lietuvos laisvės armijos 3-iąja Vytauto apygarda. Tuomet buvo patikslintos rinktinės ir jų veikimo ribos: Tigro - Švenčionių apskritis, Šarūno - Utenos apskritis ir Švenčionių apskrities Saldutiškio valsčius, Lokio - Zarasų apskritis ir Baltarusijos Svyrių rajonas. Šios apygardos vadu tapo Lietuvos kariuomenės leitenantas Jonas Kimštas-Žalgiris. Vado bei jo štabo laukė nelengvas darbas koordinuojant rinktinių veiklą, atkuriant sunaikintus žemesniuosius štabus, užtikrinant ryšius su kitomis besikuriančiomis apygardomis bei rinktinių štabais.
Per visą savo istoriją Vytauto apygarda neišvengė MGB-KGB smūgių (Markulio provokacijų), nuosmukių bei pakilimų, vadų tarpusavio nesutarimų bei reorganizacijų ir vis dėlto jai pavyko išlaikyti kovos dvasią - dar 1948-1949 m. buvo nevengiama aktyvių veiksmų kovojant su kariuomene, rengiant išpuolius prieš sovietines įstaigas bei kolaborantus. Didelį darbą apygardos štabai dirbo leidybos srityje - nuolat buvo leidžiami laikraščiai, propogandiniai atsišaukimai ir kt.
1950 m. kovotojų gretos labai išretėjo - rinktinėse veikė po keliasdešimt kovotojų. MGB pasitelkus smogikus, iki 1953 m. beliko 6 būrių likučiai - apie 20 kovotojų. Nuo 1954 m. Siaubūnas veikė vienas ir pasiekė moralinę pergalę - jis liko nenugalėtas ir neparklupdytas, kaip ir Lietuva...
Drąsos, ryžto ir atkaklumo atmintis
Prof. habil. dr. ANTANAS TYLA
Nuo 1918 iki 1940 m. Lietuva ir lietuvių tauta išgyveno savo kūrybinį renesansą. Jai teko daryti tai, ko negalėjo atlikti daugiau kaip šimtmetį užsitęsus Rusijos imperijos priespaudai. Patiems reikėjo gintis nuo agresyvių kaimynų, patirti ir iškęsti didžiulius teritorinius ir etninius nuostolius, kurti valstybės valdymo struktūrą, lietuvišką švietimo bei susisiekimo sistemas, Lietuvos kariuomenę, visuomenines organizacijas, tobulinti ūkį, plėsti prekybą. Atsisukusi į Europos vertybes, įveikdama ar apeidama sunkumus, Lietuva keitėsi nusikratydama priespaudos žymes. Nušviestas Valstybės kūrimo auros išaugo Lietuvos pilietis, pagal galimybes išsilavinęs, mylintis savo Tėvynę, jos laisvę, siekiantis jos gerovės ir pažangos.
Kokias asmenybes išugdė Lietuvos mokykla, kariuomenė, Saulių sąjunga ir kitos visuomeninės organizacijos ar tiesiog patriotinė ištikimybė, Lietuva ir tauta pamatė tuomet, kai netekome nepriklausomybės ir prislėgė pusamžė sovietinės komunistinės imperijos okupacija, ypač antroji, prasidėjusi 1944 m. vasarą. Lietuvos partizanų karas prieš komunistus buvo politinis ryžtas ne tik priešintis okupacijai, siekti Lietuvos nepriklausomybės, bet ir išsaugoti savo asmeninę laisvę nuo okupantų prievartos. Šis pasipriešinimas bus dar ilgai prisimenamas, apie jį bus kalbama, rašoma ir didžiuojamasi tais, kurie savo drąsa nugalėjo priešus, nes okupantų jau nebėra, o Laisvės kovotojai yra mūsų gerbiami, jų vardai iškalti granite. Sovietinės sistemos okupantai, slegiami baimės ir baisios neapykantos, žiauriai elgėsi su kovotojais už mūsų laisvę. Jie net žuvusiųjų ar nužudytų partizanų bijojo, laidojo juos slapčia miestelių palaukėse, nuošaliose vietose, kaip antai Vilniuje, Tuskulėnuose. Kiek jų - nežinomų palaikų - tebelaukia garbingo perlaidojimo. Nepriklausomybės metais daugelis jų buvo surasti ir iškilmingai perlaidoti, jiems pastatyti paminklai, Vilniuje Rasų kapinėse atidengti kenotafai su partizanų vardais.
Šioje knygoje legendinio Aukštaitijos partizano Antano Kraujelio sesuo mokslininkė Janina Šyvokienė pasakoja apie jo vaikystę, jaunystę ir laisvės kovų metais išaugusią valią kovoti, priešintis okupacijai bei saugoti viltį, kad sulauks laisvos Lietuvos. Šį siekį Antanas Kraujelis išsaugojo visus 17 kovos metų iki tragiškos žūties 1965 m. kovo 17 d. Papiškių kaimo sodyboje. Tik sesuo galėjo geriausiai jį pažinti, suprasti. Ji rašo apie vieną iš dvidešimties tūkstančių kovojusių ir žuvusių Lietuvos partizanų, atskleidžia Antano Kraujelio ryžto ir drąsos motyvus.
Autorė pasakoja ne vien apie brolį Antaną, bet ir apie visą Kraujelių šeimą, okupantų persekiotą, iškentusią tremtį į Sibirą, nuolatinius enkavedistų ir skrebų siautėjimus, kratas, apie grįžusių iš tremties šeimos narių persekiojimą, trukdymą įsikurti. Tiesiog sunku įsivaizduoti okupantų nuožmumą. O kiek tokių šeimų istorijų taip ir liks jų pačių paslaptimi. Be to, ši knyga rodo ir autorės, žymios mokslininkės biologės, atkaklumu nužymėtą kelią į mokslą.
Knygoje kalbama apie žmogaus tikrąsias vertybes. Jos neišnyksta ir nepasensta, tik reikia jas nuolat gaivinti mūsų atmintyje ir perduoti ateities kartoms.
... visas jėgas Tu paaukojai
laisvei,
Bet laisvo krašto Tu jau nematei...
(Iš Lietuvos partizanų dainos)
Praeities prisiminimai...
Gimtosios žemės lopinėlis
Patys stiprausi yra vaikystės prisiminimai. Jie iki šiol dar neišblėso iš mano atminties. Tas lopinėlis žemės, kurioje gimiau, žengiau pirmuosius žingsnius, laukai, medžiai, krūmai, šulinys, namas, klojimas, kuriame praleista daug laiko šokinėjant ant kvepiančio šieno, miškas, visa tai - Kaniūkai (Molėtų r.), gimtinė Lietuva. Čia norisi sugrįžti, pastovėti, pasvajoti, prisiminti... Gražiausias vaikystės sapnas buvo nutrauktas okupantų. Tremtyje, toli nuo Kaniūkų, savo gimtinę visada siedavau su žodžiu Lietuva.
Čia kapai senolių, motinos ir
tėčiai,
Čia kiekvieno laukia protėvių dvasia.
Grįžkim, vai, sugrįžkim, mylimi
žemiečiai,
Nes gimta padangė - Amžina Šviesa.
Julius Jurevičius1
Puikiai suprasdavau tėtę, kuris gyveno pas mane Vilniuje, bet veržte veržėsi į Kaniūkus. Ruošdavosi iš anksto, pasipuošdavo gražiais marškiniais, pasirišdavo kaklaraištį ir apsirengdavo geresnį kostiumą. Sakydavo, kad ten turi daug reikalų.
O tie „reikalai" - tai praeities prisiminimai, kurie užplūsdavo žvelgiant į laukus, kuriuose kažkada tiek daug dirbta, pievas, dirvonus. Tėtė buvo dėkingas žmonėms, kurie nenumelioravo, nesunaikino jo su Antaniuku (taip tėveliai vadino Antaną) sodinto sodo. Žvilgsniu jis glostydavo obelis, kurių tiek daug Kaniūkų sodyboje. Gyvendamas Vilniuje, jis sakydavo: „Jei negalite nuvežti, pėsčias nueisiu - aš žinau kelią į Kaniūkus".
Pėsčiam neteko eiti, mes jį nuveždavome. Automobilyje sėdėdavo tylus, kažką galvodavo. Pasukus iš plento į Skudutiškį, jis atgydavo, nušvisdavo jo akys, žvalgydavosi į šalis ir pradėdavo pasakoti, kur kas gyveno, o ties Kurminų dvaru pasijusdavo kaip namuose. Tėtė be galo džiaugdavosi sutikęs savo pažįstamus, gimines, kurių jau nedaug buvo likę gyvų. Tuomet jis dalydavosi su jais savo mintimis, rūpesčiais ir atrodė, kad niekada iš čia nebuvo išvykęs. Mylėjo jis savo kraštą, žmones, rūpinosi jų likimais. Tėtė gėrėdavosi gerai užderėjusiais rugiais ir vasarojumi, liūdėdavo, jei pasitaikydavo lietinga vasara - bulvės bus prastos.
Tėtė buvo geros širdies, labai kantrus ir mokėjo išklausyti. Iki paskutinės gyvenimo akimirkos jis su ilgesiu prisimindavo savo gyvenimą Kaniūkuose ir tikėjosi, kad sužinos, kur ilsisi jo sūnaus kūnas...
Tėtė dažnai norėdavo važiuoti pas savo pusbrolį Steponą Valį. Jį ten labai traukdavo.
Kiekvienais metais jis ruošdavosi į Skudutiškį į Šv. Trejybės atlaidus. Norėdavo susitikti, pasikalbėti su draugais bei pažįstamais, papasakoti, kaip sekasi. Dar visai neseniai, 1999 m. rugsėjo 4 d. aplankęs Skudutiškio parapijos bažnyčią (tai buvo paskutinis jo apsilankymas), pasakojo, kad 1939 m. atstatant bažnyčią jis pats vežė rąstus.
Bažnyčios šventoriuje palaidotas tragiškai žuvęs jo tėvas Antanas Kraujelis ir motinos brolis Jokūbas Valys.
Tėtė visą gyvenimą sąžiningai atlikdavo jam pavestus darbus. Net tremtyje jo nuotrauka kabojo gamyklos garbės lentoje. Jau sugrįžus iš tremties, apie jį, kaip garbingą, pareigingą darbuotoją, rašė laikraštyje „Vakarinės naujienos"2.
Tėtė sugebėdavo išlaikyti dvasinę pusiausvyrą. Net ir baisiąją trėmimo dieną (1951 m. rugsėjo 20 d.) man, dar vaikui, atrodė ramus, nors šiek tiek sutrikęs. Bėgo į tvartą ir atgal į trobą, iš trobos - į klojimą ir vėl atgal. Laiko buvo duota nedaug, reikėjo skubiai viską apgalvoti.
Tėtė į politiką stengdavosi nesikišti. Jis buvo taikaus būdo. Su stribais ir saugumiečiais buvo santūrus ir nekalbus, visą gyvenimą buvo pasinėręs į žemės reikalus. Jam buvo brangus kiekvienas gimtosios žemės grumstelis, rūpėjo ūkio darbai. Tėtė meistravo lankus arkliams kinkyti. Prisigaminęs jų, veždavo į turgų parduoti, grįždavo į namus su „barankomis".
Pamenu tėtės prieš mirtį pasakotą įvykį. Okupavus mūsų kraštą, Parfionas Kolpakovas buvo skirtas Kaniūkų apylinkės įgaliotiniu. Nemėgo jo žmonės. Tėtė kartą turėjo vežti jį į Alantą į pastotę ir buvo proga su juo pasikalbėti. Tėtė prašė Parfiono, kad jis elgtųsi su žmonėmis padoriai ir atsisakytų ginklo, bet jis tėtės nepaisė.
Kartą partizanams buvo pranešta, kad Parfionas ketina vežti burokus. Jie pasislėpė negyvenamoje troboje ir laukė, kada jis važiuos pro šalį. Pravažiuojant vežimui, kuriame ant burokų sėdėjo Parfionas su žmona, iš trobos pasipylė šūvių serija. Žmoną iš karto nušovė, o Parfionas mėgino atsišaudyti. Tuomet atsivėrė trobos durys ir buvo paleista automato serija. Parfionas išsyk žuvo. Partizanai pasiėmė jo automatą ir pasislėpė miške.
NKVD (SSRS vidaus reikalų liaudies komisariatas) greitai sužinojo apie šį įvykį ir po keleto valandų atsiuntė į Kaniūkus kariuomenę.
Tuo metu, kai kaime pasirodė sovietų kareiviai, mama ėjo perkelti karvių, kurios ganėsi močiutės Natalijos (tėtės motinos) žemėje. Pribėgęs rusų karys mamai taip smogė per veidą plaštaka, kad ji nukrito apsipylusi krauju.
Netrukus aplinkiniai pamatė degantį Pakenių namą, kurį kerštaudami rusai sudegino.
Paskutinę gyvenimo žiemą (2000 m.) tėtė pajuto, kad vis labiau silpsta kojos, skauda akis, vis dažniau nudiegia širdį, tačiau jis buvo be galo kantrus, nemėgo lankytis pas gydytojus ir vartoti vaistų. Vis sakydavo: „Bai-ka, praeis!"
Jis nenorėjo jaudinti, graudinti artimųjų.
Likus kelioms dienoms iki jo mirties, į namus kiekvieną dieną ateidavo medicinos sesuo. Ir štai jis rodo medicinos seseriai nuotrauką ant sienos ir sako: „Tai mano žmona. Kokia ji graži! Tokios nebuvo nei Suginčiuose, nei Skudutiškyje... tik Alantoje. Tokia graži... O koks balsas! Mat 13 metų giedojo Alantos parapijos bažnyčioje. O mano sūnus ..." - rodo ant sienos kabantį portretą. - „Jis buvo stipriausias Kaniūkuose. Į vežimą vienas įmesdavo medį", - ir susigraudina.
Retai taip būdavo, kad susigraudintų... Tėtė buvo santūrus ir šią savybę išsaugojo iki paskutinės gyvenimo akimirkos.
Visą namų ūkį tvarkė mama. Tėtė jai parnešdavo uždirbtus pinigus. Ji nedirbo valdiško darbo, nes augino vaikus, o jų buvo daug - dešimt, vėliau likome tik šešios. Mama rūpinosi buitimi ir buvo paskendusi namų ruošos darbuose.
Bendraudama su stribais ar saugumiečiais, ji aršiai atsakinėdavo į jų klausimus. Mama kovodavo dėl kiekvieno kąsnelio, nes stribams pirmiausia rūpėjo, kaip nugvelbti lašinių, dešros. Jie nieko nepalikdavo, nors troba buvo pilna vaikų, viską pasiimdavo, tačiau ilgainiui mama išmoko nuslėpti nuo nekviestų svečių dalį maisto ir sukaupti šiokias tokias jo atsargas.
Ji maitino ne tik savo šeimą, bet ir partizanus, kurie mūsų namuose slėpdavosi arba užeidavo maisto, drabužių. Mama juos globojo kaip savo vaikus. Ne kartą pas mus lankėsi Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas su žmona. Mūsų namuose rasdavo prieglobstį ir besislapstantys nuo tremties kaimynai, ir stribų persekiojami partizanų artimieji.
Vėliau, jau būdama toli nuo Lietuvos, mama niekada neprarado vilties, kad vis dėlto okupantai bus priversti palikti Lietuvą ir vėl būsime laisvi, tikėjosi, kad ir Antaniukas to sulauks.
„Ilgai taip negali tęstis", - sakydavo mama.
Visada, net tremtyje, ji jautėsi laisvos Lietuvos piliete, partizano motina.
Nors mama buvo nebaigusi mokyklos, bet skaitė laikraščius, knygas, išmokė mus gerbti savo kalbą, uždegė mūsų širdyse meilę lietuviškai dainai, savo kraštui. Jos dėka dar iki mokyklos iš maldaknygės išmokome sudėlioti maldos žodžius, kurie išliko visą gyvenimą ir sunkiausiais metais širdį nuramindavo.
Mama buvo puiki kaimo giesmininkė. Jos dainos skambėdavo visur: bažnyčioje, prie vaikų lopšio, užstalėse, gegužinėse, Sibiro barakuose, šermenyse. Jos gražų sopraną buvo galima išgirsti ir jaunimo vakaronėse. Kai gyvenome Lietuvoje, mama eidama į kaimą giedoti ir mane pasiimdavo drauge (man tada buvo 6-7 metai). Pirmą kartą iš jos lūpų išgirdau kompozitoriaus Juozo Naujalio „Jaunimo giesmę" pagal Maironio žodžius.
Mano tėtis Steponas Kraujelis gimė 1903 m. gegužės 8 d. Jačių kaime (Molėtų r.). Jo tėvų Antano Kraujelio ir Natalijos Valytės šeimoje buvo 3 vaikai. Vyriausiasis buvo Steponas, dviem metais už jį jaunesnė sesuo Ona (gim. 1905 m.), kuri šiuo metu gyvena Floridoje, ir aštuoneriais metais už jį jaunesnis brolis Pranas (gim. 1911 m.), kuris jau miręs Kanadoje.
Mano mama Anelė Pagalytė gimė 1901 m. liepos 20 d. Tomo Pagalio ir Marijonos Nečiūnaitės šeimoje Kazlų kaime prie Alantos (Molėtų r.). Jų šeimoje buvo 8 vaikai: Marijona (gim. apie 1898 m.), Anelė (gim. 1901 m.), Stasė (gim. 1903 m.), Petronėlė (gim. 1906 m.), Simonas (gim. 1908 m.), Povilas (gim. apie 1909 m.), Albina (gim. 1911 m.), Leonora (gim. 1913 m.).
Mamos tėvas Tomas Pagalys buvo labai išvaizdus, bet mėgo išgerti. Jis anksti mirė ir vaikai liko našlaičiai. Šeima teturėjo 3 ha žemės, todėl visiems vaikams teko tarnauti. Mano mamai teko tarnauti 12 metų, nors jos motina buvo kilusi iš turtingos šeimos.
Tėtė pasakojo, kad Nečiūnai giminiavosi su vyskupu Kukta.
Tėveliai būdami ištremti (15 metų tremties) dažnai kalbėdavo apie sūnaus Antano gyvenimo kelią, prisimindavo Lietuvą. Jie labai ilgėjosi savo sodybos, gimtųjų laukų. Aptardavo Antano ir kitų partizanų, kuriuos pažinojo, likimą ir kovų su okupantais prasmę. Jie prisimindavo Kaniūkų kaimo žmones, kurie laimingai gyveno savo vienkiemiuose, augino vaikus, sėjo ir pjovė javus. O patys tėveliai buvo toli nuo Lietuvos ir nežinojo, ar kada nors sugrįš į gimtinę, ar atguls tėvų žemelėje, tačiau Aukščiausiasis taip lėmė, kad jie laimingai sugrįžo į savo Tėvynę.
Mano tėvai darniai sutarė ir nugyveno 64 bendro gyvenimo metus.
Antanas mūsų šeimoje buvo antras vaikas (gim. 1928 m. spalio 28 d.), vyriausioji - Ona, dviem metais jaunesnė už Antaną Vitalija ir dar keturios jaunesnės seserys: Anelė, Bronė, Janina, Stefanija bei brolis Bronius, kuris, nesulaukęs dešimties metų, mirė nuo difterito. Dvynukai Konstancija ir Alfonsas, išgyvenę 3-4 savaites, taip pat mirė, todėl šeimoje Antanas buvo vienintelis tėvų ramstis.
Namuose buvo daug valgančiųjų ir nedaug dirbančiųjų. Vaikus reikėjo maitinti, prižiūrėti, globoti. Šia pareiga draugiškai dalijosi paaugę vyresnieji vaikai. Visi mūsų šeimoje augę vaikai lankė Kaniūkų pradinę mokyklą, tačiau tik Antaną tėveliai nutarė leisti mokytis Alantos progimnazijoje, bet ir tai ne iš karto, nes paaugęs turėjo padėti tėtei dirbti ūkio darbus.
Sesuo Vitalija pasakoja, kad Antanas buvo labai pareigingas ir drausmingas, gerai mokėsi. Jis mėgo žaisti kamuoliu, dainuoti. Dažnai su broliu Broniumi užtraukdavo dainą:
Kai užaugsiu, būsiu vyras, būsiu risto žirgo draugas.
Ristą žirgą pabalnosiu ir į Vilniaus kraštą josiu.
Ir į Vilniaus kraštą josiu, ginsiu brangią tėviškėlę...
- Vaikystėje tai buvo jų dažnai dainuojama daina, - prisimena sesuo Vitalija.
Antanas mokėjo susitarti, sugebėjo su žmonėmis gražiai bendrauti, pagarbiai elgėsi su vyresniaisiais, kiekvienam pasakydavo gerą žodį. Jis nekentė apgavikų, melagių, išdavikų.
- Buvo, labai stiprios valios, tiesiog geležinės, - tokį jį prisimena sesuo Vitalija.
Jis sakydavo: „Kiekvieno lietuvio šventa pareiga kovoti už laisvę, tikėjimą, tiesą, savo tautą. Tas ne žmogus, kuris svyruoja, - pasirinkai kelią ir ženk!"
Baigęs 6 progimnazijos skyrius, 1945 m. jis norėjo išvažiuoti į Debeikius (Utenos aps.) ir įsidarbinti restorane padavėju, bet saugumas jo neišleido.
Mūsų namuose tarybinės valdžios iniciatyva buvo įrengtas klubas-skaitykla. Skaityklos vedėju buvo paskirtas Antanas. Namuose vykdavo dažni kaimo jaunimo susibūrimai, gegužinės, vakaronės, kuriose lankydavosi ir partizanai.
Vitalija jau buvo baigusi su pagyrimu keturias pradžios klases, norėjo toliau mokytis, bet nebuvo galimybių - turėjo padėti ūkyje, nes augo dar keturios seserys ir dvi jau buvo pradėjusios lankyti pradinę mokyklą.
Brolis, seserys - partizanų ryšininkai
Atėjus sovietų okupantams, žmonės pasijuto neramūs dėl savo ir vaikų ateities. Prisimenu, kaip 1949 ar 1950 m. vėlyvą rudenį kaimo žmones pradėjo varyti į kolūkius, tačiau jie nenorėjo juose dirbti, todėl surengė susirinkimą, kurio metu įtūžę šaukė, kad į kolūkius neis. Mūsų šeima atsidūrė kryžkelėje. Ką daryti? Įstojo.
Namuose apsilankydavo naujos valdžios atstovai, ginkluoti šautuvais, dalijo prievolių lapus, šaukimus į kariuomenę.
O žmonės pranašavo, kad į Lietuvą ateina ilga naktis, nes Lietuva be pasipriešinimo atiduota kruviniems okupantams. Buvo ir tokių, kurie sakė, kad nuo jų išvaduos Amerika. Kai kam nauja valdžia buvo gera.
Sovietai Antaną pradėjo kalbinti, kad jis papildytų liaudies „gynėjų" gretas, o kiek vėliau reikėjo apsispręsti, ar eiti į sovietų kariuomenę. Daugelis Lietuvos jaunuolių, besislapstančių nuo okupacinės kariuomenės, išėjo į miškus, kiti sutiko būti įgaliotiniais, partorgais, viršininkais. Tie, kurie išsigando, ėjo į apskritį, buvo paimti į kariuomenę, vėliau bėgo iš jos ir slapstėsi miškuose, tikėdamiesi greitų permainų.
Tuo metu dar labai jauno Antano širdyje jau buvo prasikalęs patriotizmo daigelis.
Sumanų, mokantį laikyti liežuvį už dantų Antaną netrukus pastebėjo partizanai. Antanas gaudavo daug jų įpareigojimų vykdyti įvairias užduotis, pergabenti ginklus, šaudmenis. Jis savarankiškai atlikdavo jam pavestus darbus. Antanas turėjo ginklą ir buvo pagrindinis partizanų ryšininkas. Be to, ir sesuo Ona buvo partizanų ryšininkė, jos slapyvardis buvo Ramunėlė.
Tėvai su nerimu stebėjo įvykius. Ruseno viltis, kad Vakarai Lietuvos nepaliks sovietų savivalei. Į mūsų namus užsukdavo partizanai, jiems nenusileido ir stribai.
Namuose prasidėjo kratos, nes atsirado „geradarių", parodančių sodybą, kurioje gali būti partizanų. Tėtę vis dažniau išsiveždavo Molėtų saugumiečiai, o namo jis pareidavo pėsčiomis, grįždavo liūdnas ir nekalbus.
Nors buvo be galo darbštus, tėtė neilgai dirbo kolūkyje už skurdžius darbadienius. Jį išmetė iš kolūkio, nes dukra Ona jau slapstėsi, o ir Antaną pradėjo rimtai „globoti" saugumiečiai.
Dažnai naktimis į mūsų langus šviesdavo jų žibintuvėliai, ramų miegą nutraukdavo baisus durų trenksmas. Saugumiečiai ieškodavo banditų ir reikalaudavo pasakyti, kur jie slapstosi. Tėtę varydavo į klojimą ir liepdavo parodyti, kur yra bunkeris. Dažnai mūsų sodybą stebėdavo apsupę iš tolo.
Sykį Antanas su savo draugu Danieliumi Bružu namuose tvarkė ginklus. Sesuo Vitalija pastebėjo į namus įeinantį stribų vadą Lapatkiną. Ji puolė į miegamąjį pranešti Antanui apie „svečius". Vyrai skubiai po pagalve paslėpė ginklus. Stribai buvo geros nuotaikos, nedarė kratos, tik nuotaikingai paklausė: „Kaip vyrai gyvena?"
1948 m. Antanas kartu su Danieliumi Bružu nuo Skudutiškio malūno iš stribų panosės pavogė partizanų Jono Vyžinto-Svirplio ir Broniaus Steiblio-Marso gerokai apirusius palaikus. Mūsų šeima juos sutvarkė ir vogčiom palaidojo Kaniūkų kaimo kapinėse. Už partizanus buvo draudžiama laikyti mišias, už jų vėles skambinti varpais, o juo labiau buvo užginta laidoti juos kapinėse. Tiems, kurie tai darė, kilo didelė grėsmė.
Su grėsme ir rizika buvo susijusi ir sesers Vitalijos veikla. Ji pasakojo, kaip su skrebo žmona Žičkiene nuvažiavo į Utenos švietimo skyrių, kuriame pasiėmė stalą, kėdžių bibliotekai ir, grįžtant į namus, Žičkienei pasakė, kad reikia užsukti pas gimines. Jos užvažiavo pas partizanų ryšininką Pampušką prie Utenos, išgėrė arbatos, o tuo metu šeimininkas perkrovė jų vežimą ir į jo dugną po šiaudais padėjo kulkosvaidį, kurį jos sėkmingai nuvežė į nurodytą vietą - pas Praną Jasiulionį, slapyvardžiu Perkūnas, gyvenantį Mokilių kaime (Alantos apyl.).
Vėliau dar kartą teko vežti ginklus. Kad nekiltų įtarimas, ant ginklų pasodino mane, šešiametę, ir pas tą patį Jasiulionį nugabeno ginklus.
Represijų Lietuvoje daugėjo. Antanas vis rečiau pasirodydavo namuose. Noras matyti Lietuvą nepriklausomą jam buvo svarbesnis už gyvenimą. Jis tvirtai tikėjo laisva Lietuva. Antanas guosdavo tėvus sakydamas, kad okupacija baigsis, Lietuva bus savarankiška valstybė.
Mamutė labai išgyveno dėl vis pavojingesnės Antano veiklos.
Ilgiau pasilikti namuose jis negalėjo, nes kratos metu rugiuose buvo rasta skaityklos knyga Nikolajaus Ostrovskio „Po audros", kurią skaitė partizanai ir puslapius perskyrė virvele, skirta ginklams valyti.
Tuomet skaityklai vadovavo nebe Antanas, o sesuo Vitalija, todėl ją, kaip skaityklos vedėją, namuose tardė ir mušė Molėtų rajono valstybės saugumo poskyrio viršininkas Lionginas Bakutis ir Skudutiškio skrebas Lapatkinas.
Sesuo Vitalija neilgai dirbo skaityklos vedėja, nes ji taip pat buvo partizanų ryšininkė Saulutė, vykdydavo daugybę užduočių. Eilinės kratos metu namuose buvo rastas partizanų dainų sąsiuvinis, todėl Vitaliją ir tėvelį išsivedė į Skudutiškio skrebyną. Tardoma Vitalija pasakė, kad dainų sąsiuvinį rado eidama iš Skudutiškio prie sandėliuko, kuriame gesindavo kalkes, ir parsinešė namo, nes buvo smalsu, kas ten parašyta. Sąsiuvinis buvo purvinas. Žinoma, saugumiečiai nepatikėjo ir toliau ją kamantinėjo. Stribų vadas Gediminas Ragauskas ją mušė, daužė galvą į sieną, praskėlė lūpą. Nieko nepešę, saugumiečiai ją paleido. Tada Vitalija dar neturėjo nė aštuoniolikos.
Apie 1947 m. mūsų sodyboje daržovių rūsyje buvo įrengtas bunkeris. Tai buvo atskiras kieme esantis statinys, apie 30 m nutolęs nuo gyvenamojo namo. Jame slėpėsi Rytų Aukštaitijos Vytauto apygardos vadas Jonas Kimštas-Žalgiris, Henrikas Ruškulis-Liūtas, Jonas Vyžintas-Svirplys, Bronius Musteikis-Karvelis, Juozas Šutinys-Paleckis. Kita slėptuvė, kurioje slėpėsi Bronius Steiblys-Marsas, buvo klojime po šienu. Kratų metu šių slėptuvių nerado.
Kai netoli mūsų namų apsistodavo partizanai, Antanas pranešdavo mums apie tai. Tada visa šeima budriai stebėdavo aplinką. Tam tikslui pasitelkdavo net ir mus, jauniausias, nes mus mažiausiai buvo galima įtarti. Žinojome ženklus, kuriais galima pranešti apie gresiantį pavojų.
Iš partizanų gaudavome pavedimų ką nors nunešti į nurodytą vietą arba parnešti iš jos. Ne visada žinojome, ką nešame, o jei žinojome, - tai buvo didžiulė paslaptis, apie kurią negalima niekam prasitarti. Netgi tarpusavyje seserys neaptarinėjo, kuri kokį partizanų pavedimą atlieka.
Gamindavome ir nešdavome į bunkerį maistą, ėjome griežtą sargybą atokiau nuo namų. Su partizanais dalijomės viskuo, ką turėjome.
 |
|
Vytauto apygardos vadas Lietuvos kariuomenės leitenantas Jonas Kimštas-Žalgiris |
Trispalvės pagerbimas ir išdavystė
- Prisimenu šv. Velykas, kurių nepamiršiu, kol būsiu gyva, - sako sesuo Vitalija. - Velykų rytą grįždami iš bažnyčios pastebėjome kaimynės stri-belkos negyvenamoje sodyboje plevėsuojančią trispalvę vėliavą. Mūsų namuose esančioje slėptuvėje buvo penki partizanai, tarp jų - Vytauto apygardos partizanų vadas Žalgiris. Pranešėme jiems, ką matėme. Vadas iš karto įsakė partizanams pasirengti prireikus pridengti jį, apsirengė tėvelio seną sermėgą ir išėjo parnešti vėliavos. Mes visi stebėjome, kaip vadas, nukabinęs trispalvę, parnešė ją tarsi didžiausią brangenybę ir išskleidė kambaryje, kuriame buvo padengtas velykinis stalas. Pirmiausia vadas atsiklaupęs pabučiavo vėliavą ir ją apkabinęs pravirko, paskui visi ją bučiavome. Tai buvo mūsų šeimos iškilminga priesaika, kurios negalima pamiršti. Gaila, kad nebuvo kam tos iškilmingos akimirkos įamžinti.
Deja, ši didžiulė šventė po savaitės vos nevirto baisia tragedija. Pasirodo, tos vėliavos iškėlimas buvo ne kieno kito, o išdaviko darbas.
Po Atvelykio, ankstų pirmadienio rytą, lauke tvyrojo tirštas rūkas.
Mama buvo paruošusi vyrams pusryčius, o mes prieš atidarydami bunkerį išėjome apsižvalgyti. Antanas pirmasis pastebėjo sujudimą pusbrolio Kraujelio sodyboje, po to sesuo Vitalija, eidama pažiūrėti, kas ten vyksta, pamatė, kad jau ir mūsų sodybą supa stribai.
Mama su Onute spėjo perspėti partizanus ir užmaskuoti slėptuvę.
Antanas krito į lovą ir paprašė, kad Vitalija jam paduotų šlapią rankšluostį, apsivyniojo juo galvą, ėmė kosėti - apsimetė sergąs. Stribai jo nelietė, o visuose trobesiuose darė kratą, badė su metaliniais strypais, bet Dievas saugojo - nieko nerado.
Vėliau suimti partizanai išdavė seserį Oną, todėl ji turėjo slapstytis mūsų klojime po šienu įrengtoje slėptuvėje, vėliau - pas kitus žmones.
Mūsų namuose vyko nesibaigiančios kratos. Ieškojo Antano, taigi ir jis pasitraukė iš namų.
- Aš likau pagrindinė brolio pagalbininkė, - prisimena sesuo Vitalija. - Tėvai viską žinojo, tačiau nebarė, tik vieną kartą išgirdau mamą tėtei besakant, kad „tuoj ir trečios neteksim", o tėtis atsakė: „Reikia padėt, nieko nepadarysi, jei visi bijosim, nieko nebus". Labai daug dirbau su Antanu, buvau jo patikėtinė, visas man pavestas užduotis sėkmingai vykdžiau. Mirti mes nė kiek nebijojom, bijojom tik kalėjimo.
Sesuo Vitalija Antaną apibūdina kaip labai protingą, greitos orientacijos, tvirtą žmogų, kuris niekada nesiskundė savo sunkia dalia. Kartą pabendravęs su žmogumi, jis sugebėdavo įžvelgti pašnekovo būdo bruožus bei atskleisti jo moralinių vertybių skalę.
- Mačiau aš jį visokį: alkaną, pervargusį, purviną, kruvinom, žaizdotom kojom, nes mėgdavo vaikščioti basas, tačiau niekada nemačiau palūžusio. Antanas neleisdavo jo gailėtis, sakydavo: „Kristus dar ne tiek kentėjo, Jo kryžius sunkesnis už mano". Daug kartų jis man kartojo: „Nežinia, kokį kelią nueisime - sunkų ar lengvą - svarbu, kokius pėdsakus paliksime žemėje išeidami". Aš juo šventai tikėjau, jis buvo man autoritetas, daug ko iš jo išmokau, jis niekada manęs neįžeidė. Jei reikėdavo ką nors pamokančio pasakyti, stengdavosi tai daryti labai atsargiai, kad neįžeistų. Su namiškiais buvo švelnus, visus labai mylėjo. Jo atminimas mums liko mielas ir brangus, - pasakoja sesuo Vitalija. - Tik mamutei nerimą kėlė jo dažnos išvykos į nežinią, nes paklaustas negalėdavo paaiškinti, kur buvo ir ką veikė.
Partizanai pasitraukia iš mūsų sodybos
Mūsų sodyboje dažnai apsistodavo partizanai. Jie būdavo labai pavargę. Čia jie pailsėdavo, susitvarkydavo drabužius, nusiprausdavo - jausdavosi kaip namuose.
Kartą partizanai, nusimetę drabužius ir pasidėję ginklus, prausėsi. Į trobą nepastebėtas įžengė skrebas. Pamatęs partizanus, trenkė durimis ir išbėgo iš trobos. Mama pažino kaimynų sūnų. Partizanai susirūpino: „Praneš žaltys - pradės siausti kareiviai, nežinia, kuo viskas baigsis".
Tas skrebas parbėgo namo ir pasakė savo motinai, kad Kraujelius „sutvarkys". Jo motina puolė ant kelių prašydama to nedaryti, nes ji buvo dora moteris ir artimai bendravo su Antano Kraujelio tėvais. Tai buvo Salomėja Vildžiūnienė, vėliau priglaudusi iš tremties sugrįžusią mūsų šeimą.
Po kurio laiko tas skrebas dar kartą apsilankė mūsų namuose, gąsdino, kad praneš saugumui, ir grasino, kad mus išveš į Sibirą. Jam besant pas mus, parvažiavo Antanas, kirtęs mišką. Mama ašarodama pasiskundė jam. Antanas numetė pirštines ant stalo ir taip pažvelgė į skrebą, kad šis net nustėro iš baimės. „Nebijokit, aš tik pajuokavau. Geriau butelį išgerkim", - pasiūlė draugiškai. Antanas liepė jam nešdintis ir daugiau nesirodyti. Jis daugiau ir nepasirodė mūsų namuose.
Stribai pradėjo intensyviai persekioti visus mūsų šeimos narius. Atsirado skundikų, kurie rašė stribams laiškus prašydami likviduoti „banditų lizdą" pas Kraujelius. Sykį pašto darbuotojas, norėdamas perspėti partizanus, besislapstančius mūsų bunkeryje, vieną popiergalį perdavė tėvams. Laimei, partizanų slėptuvės mūsų namuose nebuvo aptiktos, tačiau vado Jono Kimšto-Žalgirio nurodymu partizanai, siekdami išsaugoti didelę mūsų šeimą, apleido slėptuvę ir persikėlė kitur.
Antaną vadas prašė, kad jis neskubėtų pasitraukti į bUrį, jo manymu, Antanas būdamas partizanų ryšininku galėjo nuveikti daugiau naudingų darbų. Greitai rasdavęs kalbą su stribais ir aukštesnį laipsnį turinčiais saugumiečiais, jis išpešdavo iš jų daug svarbių žinių.
Paskutinė viešnagė tėviškėje. Steponas Kraujelis prie savo tėvo kapo Šv. Trejybės bažnyčios šventoriuje Skudutiškyje, 1999 09 04
Steponas Kraujelis tremtyje. Nuotrauka iš Maklakovo (dabar Lesosibirskas)
gamyklos garbės lentos. 1963 m.
Steponas Kraujelis, švenčiantis 95-mečio jubiliejų. Vilnius, 1998 m.
Anelė Kraujelienė tremtyje. Inga, 1956 m.
Anelė Kraujelienė, švenčianti 80-mečio jubiliejų. Vilnius, 1983 m.
Pirmieji Antano vaikystės metai. Priekyje stovi 2 metų Kraujelių dukra Anciutė
(Ona), antroje eilėje iš kairės: Anelė Kraujelienė, Steponas Kraujelis,
laikantis ant kelių sūnų Antaniuką (Antaną), trečioje eilėje stovi mamos sesuo
Petronėlė. Kaniūkai, 1929 m.
Alantos progimnazijos moksleiviai. Viršuje iš dešinės pirmas Antanas. 1943 m.
Kraujelių sodyboje. Pirmoje eilėje iš kairės Antano seserys Vitalija ir Ona
Kraujelytės, antroje eilėje iš kairės Antanas Kraujelis. Kaniūkai, 1946 m.
Pirmoje eilėje iš dešinės Ona Kraujelytė, antroje eilėje Antanas Kraujelis.
Kaniūkai, 1945 m.
Antanas Kraujelis - ryšininkas (viduryje). Kaniūkai, 1946 m.
Susitikimas Kaniūkuose. Iš kairės: Jonas Kazlas, Vitalija Kraujelytė, Antanas
Kraujelis. 1946 m.
Antanas palieka namus
Antanas nebegalėjo ilgiau pasilikti tėvų namuose, nes suimtųjų partizanų ir ryšininkų buvo išduotas.
1948 m. rudenį, sustiprėjus stribų ir saugumiečių sekimui bei padažnėjus nuolatiniams siūlymams tapti šnipu, jis atsisveikino su tėte, mama, seserimis. Mamutė labai verkė ir maldavo neišeiti, nors ir pati nežinojo kitos išeities, prašė Antaną nepražudyti savęs ir visos šeimos.
Antanas pasirinko kovotojo kelią, o jo pareigos suvokimas buvo toks stiprus, kad nustelbė motinos maldavimus. Palikdamas gimtuosius namus, jis mus prašė dainuoti.
Antanas išėjo į Mykolo Urbono-Liepos partizanų būrį. Pasirinko Pabaisos slapyvardį, vėliau pasivadino Siaubūnu. Ir ne atsitiktinai - jis buvo drąsus, nuovokus, bebaimis kovotojas, užklumpantis priešą pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis.
Be to, Antanas nestokojo šmaikštaus humoro, buvo iškalbus. Vaizdžiais žodžiais jis nupiešdavo ateities vizijas, pasakodavo, kaip gyvens žmonės laisvoje valstybėje, kaip suklestės kaimas, sustiprės ūkiai. Antanas taip tikėjo Lietuvos pergale, kad savo optimizmu ir kalbomis uždegdavo aplinkinius neleisdamas nukreipti pokalbį liūdnesne tema, nors ir žinojo, kad vyksta nelygi kova su okupaciniu režimu.
Daugiau kaip metus jis partizanavo saugumo nesusektas. Pirmasis SSRS valstybės saugumo ministerijos (toliau - MGB) įrašas apie Antaną pasirodė tik 1950 m. Kaip tik tuomet buvo užvesta personalinė Antano Kraujelio (Pabaisos, Siaubūno) byla-formuliaras. Oficialiuose saugumo dokumentuose rašoma, kad jis „gaujoje nuo 1950 metų"3-5.
Dar būdamas partizanų ryšininku, Antanas susitikdavo ir bendradarbiaudavo su Perkūno būrio vadu, Algimanto apygardos štabo spaudos ir švietimo skyriaus viršininku Jurgiu Urbonu-Lakštučiu.
1949-1950 m. Antanas buvo nuvykęs pas Dzūkijos partizanus į Merkinės apylinkes. Ten jis susitiko su dzūkų partizanų vadovybe. Antanas buvo siųstas kaip Rytų Aukštaitijos atstovas į pasitarimą, kuriame jam buvo suteiktas aukštas karinis laipsnis6.
Kai Mykolas Urbonas-Liepa mįslingai pateko į saugumiečių rankas, Antanas jau buvo perėjęs į Henriko Ruškulio-Liūto būrį, veikusį Anykščių, Utenos ir Molėtų rajonų sankirtoje. Sis būrys buvo suformuotas 1950 m. spalio mėnesį. Jame Siaubūnas buvo Žėručio partizanų rajono štabo nariu, vėliau - žvalgybos skyriaus viršininku. Kraujelio-Siaubūno partizaninės veiklos istorijoje ypač svarbi buvo žvalgo misija - laiku pastebėti, sužinoti, susekti priešą ir pranešti apie tai partizanų vadovybei, sunaikinti svarbius NKGB (SSRS valstybės saugumo liaudies komisariato) dokumentus su ištremti į Sibirą numatytų, persekiojamų asmenų ir KGB bendradarbių sąrašais, organizuoti pasalas ir naikinti bolševikus.
Aktyvių partizaninių operacijų metu partizanų grupės nušalindavo, likviduodavo sovietinės sistemos atstovus, partijos lyderius, nuginkluodavo enkavedistus, nes juos laikė išdavikais. Be to, vyko įnirtinga partizanų kova prieš bolševikinę priešrinkiminę propagandą.
Mes laukdavome Antano, tačiau jam darėsi vis sunkiau aplankyti namiškius, nes namus nuolat krėtė skrebai.
Tėtė jau buvo pašalintas iš kolūkio, stribai ir saugumiečiai jam primindavo: „Jei neatveši sūnaus, būsi išvežtas ten, kur gyvena baltosios meškos".
Grėsė visos šeimos tremtis. Šeimoje augo keturios nepilnametės dukros.
Antanas buvo mylimas ir laukiamas ne tik šeimos narių, bet ir kaimynų, pas kuriuos užeidavo. Aukštaitijoje jis buvo apsistojęs Gruopolio kaime, vėliau - prie savo tėviškės Ančėnų kaime, buvusioje Kaniūkų seniūnijoje, kurioje praleido pirmuosius partizanavimo metus. Siame kaime pas neturtingą ūkininką Bronių Jankauską Kraujelis buvo įsirengęs slėptuvę.
- Išdavus šią slėptuvę, šeimininkai pusę metų buvo tardomi Utenos ir Vilniaus kalėjimuose, tačiau buvo paleisti, nes byla nebuvo sudaryta, - pasakoja Jovitas Jankauskas.
1952-1954 m. Antanas Kraujelis buvo sužeistas saugumiečių užverbuoto Edmundo Satkūno, kuris buvo geriausias jo jaunystės bičiulis ir ilgametis rėmėjas, nes dirbo kolūkio pirmininko pavaduotoju. Apginklavę ir išmokę šaudyti, nurodę, į kurią kūno vietą geriau taikyti, saugumiečiai pasiuntė Edmundą susitikti su Antanu. Šis nieko blogo neįtardamas atėjo į susitikimą. Edmundas Satkūnas atsinešė butelį degtinės, abu draugiškai išgėrė. Vėliau Antanas pasakojo, kad Edmundas kažkoks įtartinas pasirodė - jaudinosi, nerimavo. Kiek pabendravęs, Antanas sako: „Aš eisiu". Tik pradėjus eiti pasipylė šūviai į nugarą. Antanas pajuto, kad yra sužeistas į krūtinę.
„Maniau, kad kareiviai. Staiga atsigręžęs matau Edmundą baisiom akim, nusitaikiusį į mane. Patraukiau iš automato. Tas spėjo dar surikti nesavu balsu ir krito", - vėliau pasakojo Antanas.
Protokole saugumiečiai parašė, kad Edmundas Satkūnas buvo per daug išgėręs, todėl ir nenušovė bandito.
Žudiko nesėkmę nulėmė stiprus vėjas, kuris, Antanui nusigręžus, pakėlė apsiausto skvernus ir Satkūnui nepavyko tinkamai nusitaikyti... O gal sudrebėjo ranka... Kulka kliudė plaučius, Antanui teko gydytis.
Sužeistas Antanas slapstėsi Baltišės kaime, netoli Skudutiškio, pas Aleksą Lapašauską. Sužeistu partizanu rūpinosi ir jį gydė Alekso Lapašausko vyriausioji dukra Marijona.
Antanas niekada neneigė fakto, kad nušovė jaunystės draugą Edmundą SatkUną, nors ir nenorėjo to daryti, bet jį išprovokavo pats bičiulis. Antanas sunkiai išgyveno šią draugo išdavystę.
Perskaičius SSRS valstybės saugumo komiteto (toliau - KGB) Molėtų pareigūno Liongino Bakučio straipsnį „Gyvenimo vardu"7 ir pavarčius archyvinius KGB dokumentus, paaiškėja, kad Edmundas Satkūnas pats prašė ginklo, nes „... norėjo išpirkti savo kaltę dėl bendravimo su Siaubūnu".
Po šio įvykio nebeliko abejonių dėl to, kad saugumiečiai nepaisydami priemonių stengsis Kraujelį nužudyti ar suimti. Antanui reikėjo būti dar atsargesniam ir tikėti tik savimi.
- Daug metų Antanas nuolat lankydavosi Keriobliškio kaime pas Napoleoną Kezį, - prisimena Jovitas Jankauskas. - Pirmiausia užsukdavo su Vladu Petroniu-Nemunu, kuris dažniausiai likdavo lauke saugoti. Vėliau, tik sutemus, nuo Girelės miško ateidavo vienas. Kaip šiandien matau jį ilgais, garbanotais, pečius siekiančiais plaukais iš po uniforminės kepurės. Vasarą vaikščiodavo basas, eidavo atsargiai, sėlindamas.
Dažniausiai Antaną globojo geros valios žmonės, kurie parūpindavo jam maisto, drabužių, medicinos ir kitų reikmenų.
Kurį laiką Antanas slapstėsi Mockūnų kaime pas seseris Židonytes.
1955-1959 m. Antanas slapstėsi Antaninavos (Dubelkos) kaime (Utenos aps.) Petronių šeimoje. Slėptuvę jis buvo įsirengęs po lova. Vietovė slapstytis pasirinkta gera, nes šeimininkai buvo neturtingi, mažiau galėjo būti įtariami, be to, sodyba buvo atoki. Šeimininkė buvo labai religinga, o jos keturi vaikai patarnaudavo bažnyčioje šv. mišių metu.
Čia Antanas susipažino su būsimąja savo žmona Janina. Zofija Petronienė buvo jos teta iš tėvo pusės.
1959-1960 m. Antanas slapstėsi Smaltiškio kaime (Anykščių r.) brolių Juozo ir Valdemaro Ruzgų sodyboje. 1959 m., mūsų šeimai sugrįžus iš tremties, buvome pas juos susitikę su Antanu. Juozas Ruzgus pasakojo, kad jo tėvas buvo aptikęs ant lubų po spaliais pasiklausymo aparatą.
1960-1965 m. Antanas su žmona gyveno Papiškių kaime (Utenos aps.) Antano ir Onos Pinkevičių name, kuriame jis buvo įsirengęs slėptuvę.
Nuo 1952 m. Antanas ir Vladas Petronis-Nemunas slapstėsi drauge. Dešimtys Anykščių, Utenos, Molėtų stribų ir agentų sekė Antaną, rengė pasalas, už jo išdavimą žmonėms siūlė dideles pinigų sumas.
Antano ryšininkai ir rėmėjai buvo areštuojami, visomis išgalėmis buvo stengiamasi priversti juos bendradarbiauti su saugumu. Nuolat buvo sekami giminės, patikimi saugumo agentai apginkluojami pistoletais, instruktuojami, kaip nužudyti Antaną, tačiau veltui4-5.
Partizanų kovos sąlygos blogėjo. Saugumiečiai ir stribai darėsi vis rafinuotesni, bauginantys klasta, papirkimais, išdavystėmis, tačiau jiems nesisekė. Saugumiečiai gaudavo raštelius, kuriuose partizanas rašė: „... kategoriškai nepripažįstu Lietuvos savanoriško įstojimo į Sovietų Sąjungą".
Partizano sąskaitos su saugumiečiais buvo suvedamos ir tiesiogiai. Pusbrolis Jonas Kraujelis pasakoja:
- Su Liemežiu, Skudutiškio saugumo viršininku, Antanas susitiko akis į akį vieno kaimiečio gryčioje. Antanas slapstėsi pas vieną žmogų. Jis gulėjo ant krosnies, kai saugumietis įėjo gryčion be jokio įtarimo. Antanas netikėtai užstojo duris ir tarė: „Padėk automatą į kampą". Išėmė šovinius ir paliepė: „Drožk, kur akys mato. O šoviniai man pravers".
Dažnai atokesniuose keliuose apsirengęs rusų kareivių uniforma Antanas sustabdydavo automobilį ir paprašydavo pavežti. Taip jis pasitraukdavo iš pavojingų vietų.
Kaip žinia, ne vienas Antaną bandė nušauti. Tarp jų ir Kalnų srities vadas Bronius Kalytis-Siaubas. Jis buvo užverbuotas saugumo ir sunaikino
daugybę Aukštaitijos partizanų. Būdamas saugumo agentas, Bronius Kalytis-Siaubas 1951 m. įkalbėjo Liūto būrio partizanus nušauti keturis Anykščių rajono tarybų valdžiai palankius gyventojus ir taip partizanus įtraukė į pinkles. Pats provokatorius iš Aukštaitijos apylinkių dingo, o saugumiečiai atkeršijo partizanams. Iš 14 partizanų būryje liko gyvi tik Antanas Kraujelis-Siaubūnas, Justinas Apacianka-Viesulas ir Henrikas Ruškulis-Liūtas, kuris vėliau buvo išduotas. Jį persekiojo net 230 kareivių. 1951 m. pabaigoje sužeistas į koją jis nebegalėjo pabėgti ir buvo suimtas gyvas4,5.
Prie Antano Kraujelio-Siaubūno ir Justino Apaciankos-Viesulo po kurio laiko prisijungė Vladas Petronis-Nemunas, tačiau greit iš partizanų būrio beliko vienas Antanas. Tuomet Bronius Kalytis-Siaubas ėmė lankytis pas tuos žmones, pas kuriuos anksčiau užsukdavo Siaubūnas. Antanas tai žinojo, pranešė apie išdaviką artimiems žmonėms ir liepė kitiems pasakyti.
Kartą ėjo jie abu lieptu per upę, Antanas priekyje, o Bronius Kalytis iš paskos. Staiga Antanas išgirdo, kad Siaubas atlaužė savo „dešimtuko" gaiduką. Kraujelis atsigręžęs pamatė, kad Bronius Kalytis-Siaubas taiko į jį. Antanas buvo labai greitos reakcijos ir būtų Siaubą nušovęs, bet tąsyk pastarasis suspėjo įšokti į krūmus9.
Štai ką prisimena Antatiškių kaimo (Molėtų r.) gyventojas Jonas Tutinas:
- Aš Bronių Kalytį-Siaubą pažinojau nuo tų laikų, kai pas mus pradėjo ateiti partizanai. Dažnai su juo ateidavo Mykolas Urbonas-Liepa.
Kai mane areštavo, partizanų beveik nebuvo likę. Nuteisė mane 10 metų, namo grįžau po sukilimo Vorkutoje.
Sykį naktį pas mus į namus atėjo vienas Kalytis. Netrukus Kalytis vėl pasirodė naktį, apsimetė, kad ieško partizanų, tik aš į kalbas nesileidau. Sakau: „Žinai, drauguži, lageriuose išdavikai neilgai išgyvendavo. Žiūrėk, kad ir tau taip neatsitiktų". Neturėjo jis ką sakyti ir išėjo, po to nebepasirodė.
Po kiek laiko nuėjau į Molėtus prisiregistruoti. Milicijos poskyryje pasakė, kad neregistruos, nes iš Maskvos neturi leidimo. Grįždamas namo, užėjau į aludę. Išėjus iš aludės, prisistatė du vyrai ir paklausė: „Tutinas būsi?" Sakau: „Taip, Tutinas". - „Esi areštuotas, einam su mumis".
Milicijoj pamačiau prie vyriškio kariškio drabužiais sėdintį Kalytį. Mane klausia: „Tu pažinojai Kraujelį?" - „Pažinojau", - sakau. - „Kaip jį paimt?" Sakau: „Nežinau - čia jau jūsų reikalas! Iš to juk duoną valgot, o aš nieko bendra su juo neturiu". Kalytis sako: „Padėk mums dirbti". Pasakiau, kad galiu atgal važiuoti į kasyklas, bet išdaviku nebūsiu.
Po to naktimis saugumiečiai laukdami Kraujelio pas mane prabuvo gal dvi savaites, kartu su jais buvo ir Kalytis. Vėliau nebeateidavo. Nesėkmingos buvo jų pastangos sugauti Kraujelį.
Likęs vienas, Antanas pakeitė savo veiklos taktiką - sovietų aktyvistams rašė įspėjamojo turinio laiškus reikalaudamas neskriausti žmonių.
Žmonės gerbė jį už teisingumą. Jį pažinojusieji teigia, kad Antanas niekada neskriausdavo žmonių, prireikus paprašydavo maisto ar nakvynės. Jis gerai sutardavo su kai kurių kolūkių pirmininkais, brigadininkais, iš kurių paimdavo maisto, grūdų, tačiau visuomet palikdavo pasirašytą raštelį, kad kiti asmenys nenukentėtų. Dažnai paliktuose pakvitavimo rašteliuose jis užrašydavo, kad paėmė kelis kartus daugiau - esą ir žmonėms reikia gyventi. Pasirašydavo slapyvardžiu Siaubūnas, niekada neslėpdavo, kas esąs.
Antanas sakydavo: „Kai ateis laisvė, negražūs darbai nebus dovanoti, už juos teks atsakyti. Partizanas yra žmogus, kuris neturi teisės klysti!"
Žmonės kalbėjo apie jį kaip apie narsuolį, tautos laisvės gynėją, skriaudžiamųjų paguodą. Šios žodinės legendos sklido iš lūpų į lūpas ir kėlė didžiulį KGB bei komunistų partijos vadovų susirūpinimą. Be abejo, daug kas buvo pagražinta ir žmonių prikurta.
Atsirado nusikaltėlių, kurie, prisidengdami Antano Kraujelio pavarde, reikalaudavo pinigų iš gyventojų. Ne vienas po nakties rasdavo raštelį, kad nustatytą dieną į nurodytą vietą atneštų ir padėtų tam tikrą pinigų sumą. Šiuos atvejus patvirtina Algirdo Šiukščiaus archyvuose rasta medžiaga ir gyvų liudytojų pasakojimai. Yra faktų, kad saugumiečiai ne vieną tokį nusikaltėlį suėmė, tačiau neteisė, o užverbavo ieškoti besislapstančio partizano.
Antano Kraujelio sunaikinimo planus saugumiečiai aptarinėjo net su Maskva.
1964 m. pradėtoje jo byloje yra daugybė kaltinimų žmogžudystėmis, teroristiniais aktais. Suimtieji, pasidavę ir legalizavęsi bendražygiai visas kaltes primesdavo Antanui Kraujeliui. Suimtas Liepa, Liūtas ir kiti partizanai mėgindami sumažinti savo kaltę liudijo prieš jį. KGB darbuotojai mokėjo išgauti prisipažinimus...
Sovietinėje spaudoje pasirodė daugybė straipsnių10-20 apie Utenos, Molėtų, Anykščių rajonuose neva plėšikaujantį nelegalą. Be abejo, aprašomi faktai buvo gerokai iškreipti, be to, vagišiai bandė pasinaudoti Antano Kraujelio vardu. Žinoma, jeigu partizanas būtų tyliai leidęs dienas patikimoje vietoje, tokio ypatingo masto gaudynės nebūtų įgavusios.
Nuolat buvo apklausiami atokiausių kaimelių gyventojai, kolūkių pirmininkai ir brigadininkai buvo įpareigojami pranešti bet kokią informaciją ar nuogirdą apie partizaną. Vienkiemiuose ir sodybose buvo atliekamos kratos, tačiau įnirtingos paieškos buvo bevaisės21.
Antanas buvo labai atsargus ir nepatiklus, pajusdavo gresiantį pavojų ir spėdavo pasitraukti.
Archyvinėje byloje3, 22-24 Antanas kaltinamas nužudęs dešimtį žmonių, tačiau dažniausiai suimtų ir pasidavusių partizanų parodymai prieštaringi7, 21. Antano žmona Janina, gyvenusi su juo dešimt metų, neprisimena atvejo, kad jis ką nors būtų ketinęs nužudyti.
Algirdas Šiukščius yra surinkęs daugiausia gyventojų pasakojimų, prisiminimų ir, remdamasis dokumentais, mano, kad Antanas Kraujelis galėjo būti nukovęs tris, o gal keturis žmones. Be to, byloje yra 8 partizanų: Šiaurio, Aukštaičio, Lapino, Trockio, Aido, Klajūno, Paleckio, Zumerio išdavikų Prano Gečo ir jo žmonos Leokadijos likvidavimo protokolas, kurį pasirašė partizanai Liepa ir Pabaisa.
Apie 1952 m. partizanų būriai buvo visiškai išretinti.
1954 m. pavasarį Vladas Petronis-Nemunas pasidavė valdžiai. Apie tai iš Anykščių buvo skubiai raportuota saugumui Vilniuje. Pats Vladas Petronis greitai gavo pasą ir buvo įdarbintas „Spartako" artelėje.
Saugumiečiai puoselėjo daug vilčių, kad Vlado Petronio turima informacija bus itin vertinga ieškant Siaubūno, tačiau tai nepasitvirtino. Matyt, Antanas dėl atsargumo daug ką buvo nuslėpęs nuo bendražygio. Saugumiečiams teko nusivilti, nes tikėtasi žymiai daugiau5
Apklausiamas Vladas Petronis taip charakterizavo Siaubūną: „Labai atsargus - slepiasi negyvenamuose pastatuose. Žiemą iš slėptuvės išeina tik vieną kartą, eina ne keliais, o laukais (naktį arba prieš rytą). Vasarą slepiasi krūmuose, klojimuose, pirtyse. Siaubūnas niekada nesitaria iš anksto dėl maisto arba pinigų. Jei pajunta, kad jį kas nors pastebėjo, dingsta į kitą vietą sunaikindamas pėdsakus. Su pagalbininkais kalbasi be liudininkų. Žmonių, kuriuos kviesdavo KGB, Siaubūnas vengia, nes laiko juos užverbuotais. Žeminėmis nesinaudoja, nes serga kojų reumatu. Ginklas trumpavamzdis - gali vaikščioti ir dieną. Maistas - lašiniai, duona. 1953 metais, sužeistas agento Edmundo Satkūno, gydėsi rivanoliu. Jo žaizda pūliavo. Siaubūnas gydėsi Alekso Lapašausko šeimoje"25.
Algirdas Šiukščius surado Siaubūno rašytą ir pasirašytą padėką Aleksui ir Veronikai Lapašauskams.
Vladas Petronis išdavė Siaubūno pagalbininkus, su kuriais jis kalbėdavosi be liudininkų. Jis nurodė labai daug pavardžių, išvardijo keliolika sodybų, kuriose slapstėsi Siaubūnas, tačiau tai nepadėjo saugumui aptikti Antano Kraujelio pėdsakų.
Antanas buvo toks pat žmogus, kaip ir mes. Taip pat norėjo gyventi, mylėti, auginti vaikus... Slapstydamasis Antanas sukūrė šeimą, gimė sūnus, apie kurį mes sužinojome tik sugrįžę į Lietuvą 1959 m.
Žmona Janina pasakojo, kad kunigas juos su Antanu sutuokė Smaltiškių miške palaimindamas ir sakydamas: „Nuo šiol jūs esate šeima". Saugumo sumetimais Janinos pavardė nebuvo pakeista ir santuoka nebuvo įregistruota bažnyčios knygoje.
Laukdama pirmagimio Janina slėpė savo nėštumą. Tada ji negalėjo niekam įrodyti, kad Dievo akivaizdoje yra teisėta Antano žmona. Ji gyveno pas tetą Zofiją Petronienę. Toji moteris imitavo, kad laukiasi dar vieno kūdikio, nors jau augino keletą vaikelių. Kai 1956 m. gegužės 26 d. Janina pagimdė berniuką, tik nedaugelis žinojo, kas tikrieji jo tėvai.
Antano ir Janinos sūneliui buvo duotas Antano vardas ir suteikta Petronio pavardė. Tuo metu Petronių namuose bunkeryje gyveno ir naujagimio tėvas Antanas Kraujelis, taigi jis galėjo prižiūrėti sūnų ir būti su žmona.
Kai Antanas žuvo, Janina buvo nuteista ir bausmę atliko Panevėžio kalėjime26. Sūnus Petronio pavarde buvo apgyvendintas Vilniaus vaikų namuose. Saugumiečiams buvo gerai žinoma, kieno tai sūnus. Po trejų metų ir keturių mėnesių nelaisvės Janina nuvyko į vaikų namus pasimatyti su sūnumi, o susigrąžino jį tik per teismą.
1968 m. rudenį Utenos teismas pripažino, kad Antanas Petronis yra Janinos Snukiškytės sūnus, ir jam buvo suteikta Snukiškio pavardė. Beje, jis tik 2000 m. oficialiai teisme pripažintas tikru Antano Kraujelio palikuonimi. Siekiant saugumo, Antano ir Janinos sūnaus gimimas nebuvo užfiksuotas jokiuose dokumentuose. Vaikas beveik dešimt metų nežinojo, kad turi kitą motiną - ne Petronienę ir kitą tėvą - ne Petronį. Jo dokumentuose buvo įrašyta Petronio pavardė. Tokia dviprasmiška padėtis tęsėsi iki tikrojo tėvo žuvimo dienos, o Petronio pavardė buvo pakeista daug vėliau.
Antanas prisimindamas vaikystę pasakoja:
- Išvakarėse skrebai buvo apsupę Petronių namus, darė kratą. Paskui visą naktį gėrė ir iki pusiaudienio gulėjo girti. O Kraujelis buvo už kokių 100 metrų krūmeliuose. Iš ryto Petronienės duktė vedėsi mane grybauti. Žinojau, kad ten grybų nėra, - toje vietoje nedygsta. Pamačiau, kad netoliese stovi žmogus, apsirengęs ilgu balkšvu apsiaustu. „Va, te-tytė!", - pasakė Petronienės dukra. Jis pakėlė mane, pabučiavo. Pajutau, kad jis man labai artimas, savas.
Tuo metu Antanas Kraujelis įtarė, kad KGB nujaučia, jog jis slapstosi pas Petronius. Pastebėjo artimą asmenį slepiant nuo jo pistoletą ir viską suprato. Reikėjo ieškoti naujų globėjų ir kitos slėptuvės.
1960 m. Antanas persikraustė į Utenos r. pas Papiškių kaimo gyventoją disidentą Antaną Pinkevičių. Čia, statant namą, po krosnimi buvo įrengta slėptuvė, kurioje jis apsigyveno kartu su žmona Janina. Erdvės ten buvo labai mažai (pagal saugumiečių išmatavimą -94x132x69 cm)5.
Be rūpinimosi, kaip pačiam išlikti gyvam, Antanui prisidėjo ir šeimos reikalai. Reikėjo suktis taip, kad globėjai kuo mažiau turėtų vargo dėl jo ir jo šeimos.
O saugumiečiai nerimo norėdami surasti Antano Kraujelio slapstymosi vietą ir sužlugdyti partizano veiklą. Jiems buvo apmaudu, kad paieškos nesėkmingos, kad partizanas ne tūnoja tyliai, o veikia ir vis labiau garsėja tarp žmonių5.
KGB dokumentų puslapiai mirga užverbuotų agentų vardais, pavardėmis ir slapyvardžiais. Beveik ties kiekvienu vardu ta pati nuoroda: „Nukreiptas Siaubūno išaiškinimui". 1953 m. Utenos rajono KGB skyriaus ataskaitoje rašoma: „Siaubūno išaiškinimui dirba Vilkas, Katia, Marytė, Drąsus, Špokas, Tolimas, Juška, Akmuo, Gusevas. (...) Seka Šautuvas, Vytautas, Kačinskas, tačiau teigiamų rezultatų kol kas negauta. (...) Drąsus seka Čižo vienkiemį ir periodiškai susitinka su juo, tačiau rezultatų nėra". Įvairių metų KGB dokumentuose užfiksuota, kad, be etatinių saugumiečių, kiekviename aplinkiniame rajone Kraujelio ieškojo maždaug po 20 agentų.
Antano Kraujelio byloje išliko įrašų, kad nuo 1954 m. Siaubūnas vertėsi „kolūkių, parduotuvių ir atskirų kolūkiečių plėšimais", įspėdavo kolūkių pirmininkus arba brigadininkus, kad teisingai užrašytų darbadienius, neskriaustų kaimo žmonių. Byloje yra pakvitavimų, pavyzdžiui: „Paimta 11 rugių ir kviečių. Vietiniai partizanai".
Siaubūnas taip pat pasirašė paėmęs 11 kolūkio avių, vėliau - dar 6. Visos avys, kaip matyti iš tų pačių KGB dokumentų, buvo išdalytos Pakalnių apylinkės gyventojams.
Saugumiečiai ir dabar prisimena raštelį, rastą po Pakalnių parduotuvės apiplėšimo: „Nelieskit daug šeimininkų, jie nekalti. Jų kaltumas -kaip ir jūsų. Sunaudojau prekes. Kraujelis-Siaubūnas".
1961 m. KGB ataskaitoje rašoma, kad Antanas Kraujelis iš žmonių ėmė duoklę. Išvardyta keletas gyventojų, pas kuriuos buvo organizuotos pasalos. Paminėti agentai, kuriems saugumas išdavė ginklus: „Silva turėjo ryšį su Kraujeliu. Pagal 9-ąjį straipsnį KGB jam išdavė loterijos bilietus, kurie laimėjo už 4900 rub. sumą daiktų. Jam įteiktos operatyvinės technikos priemonės. Tas pats padaryta ir Gaidžiui. Sakalas apginkluotas savarankiškam Kraujelio suėmimui arba likvidavimui".
Kiekvienais metais KGB tvirtino „Priemonių Kraujelio suėmimui arba likvidavimui planus"21, tačiau šie planai taip ir likdavo neįgyvendinti, nes Antanui pavykdavo išvengti kruopščiai apgalvotų ir surengtų pasalų. Žmonės pasakoja daugybę istorijų apie jo sugebėjimą išsisukti. Teko girdėti, kad Siaubūnas yra pietavęs prie saugumiečių stalo, kad sykį, atsidūręs beviltiškoje situacijoje, sustaugė tarsi vilkas, išgąsdino stribus ir paspruko, kad kažkada išsigelbėjo paniręs į ežero gelmes su vamzdeliu.
Net likęs vienas Kraujelis saugumiečiams kėlė siaubą ir beviltišką įniršį. Galingoji KGB, turinti gausybę agentų ir tobulos technikos, septyniolika metų negalėjo nei suimti, nei nužudyti vieno žmogaus, kuris neturėjo net patikimo prieglobsčio. Kartu į Antano paieškas daugelis ėjo su dideliu noru tikėdamiesi, kad sumedžiojusiojo partizaną laukia dideli pinigai ir sovietų valstybės apdovanojimai.
O jis ne tik slapstėsi, bet ir aktyviai veikė. Dažnai Antanas pasirodydavo aplinkiniuose miesteliuose: Pakalniuose, Skiemonyse, Alantoje, Utenoje ir Leliūnuose. Daug kur jo niekas nepažindavo, nes jis persirengdavo moteriškais drabužiais, turėjo ilgus plaukus ir buvo švelnių veido bruožų, todėl vykusiai tuo naudojosi. Žmona Janina pasakojo, kad Antanas, persirengęs moterimi ir pasidėjęs ginklą krūmuose, meškeriodavo arba padėdavo dirbti ūkio darbus. Be ūkio darbų, jis mokėjo nerti tinklus, verpti ir sukti siūlus.
Kai kada jis persirengdavo Raudonosios armijos karininko artileristo uniforma, taigi net stribai atiduodavo jam pagarbą.
Jo vardas anuomet kėlė baimę ne vienam aktyvistui ir nedavė ramybės saugumiečiams.
Pažinojusieji Antaną tvirtina, kad bėgant metams jis darėsi vis atsargesnis. To neslepia ir dar gyvi kagėbistai. Norėdamas juos apgauti, jis buvo paskleidęs gandus, kad nori išvykti iš Lietuvos. Atrodo, šie gandai persekiotojus truputį nuramino.
Antanas siųsdavo į rajonų KGB skyrius klaidinančius laiškus, deja, jų nepavyko rasti. Buvęs KGB Utenos rajono skyriaus įgaliotinis Sergejus Tichomirovas pasakojo, kad Antanas Kraujelis juos provokavo siųsdamas pranešimus apie tai, kad nurodytą dieną ir valandą jis nori susitikti su saugumiečiais Skudutiškyje. Paskirtą dieną saugumiečiai punktualiai atvykdavo į Skudutiškį, bet nesulaukę Antano Kraujelio suprasdavo, kad yra apgauti.
Antanui slapstytis darėsi vis sunkiau. Reikėjo galvoti apie maistą, drabužius ir apavą, o svarbiausia, kur prisiglausti. Nuolat būdamas drėgmėje ir šaltyje, jis susirgo kojų sąnarių reumatu.
Vieną pavojų prisiminė Juozas Ruzgus. Tą dieną Antanas pas juos pusryčiavo, o išdaviko žmona tai pastebėjo ir pranešė saugumiečiams. Tuoj pat atlėkė saugumiečių viliukas ir sunkvežimis su stribais bei kareiviais. Antanas išbėgo palikęs maskavimosi chalatą, o Ruzgus, norėdamas paslėpti įkalčius, bėgo su chalatu, kurį išsigandęs numetė. Drabužis pakibo ant karklo šakos, į kurį saugumiečiai pradėjo šaudyti. Ruzgų pasivijo saugumiečių šuo, pribėgo Anykščių saugumo viršininkas, kuris pradėjo Ruzgų mušti, tardyti, kam jis nešė maskavimosi chalatą. Nesugebėję sulaikyti Antano, persekiotojai rusiškai keikėsi ir nusivylę šūkavo, kad sužeistas banditas pabėgo į Kaniūkų miškus...
Yra faktų, kad saugumiečiai suko galvas, kodėl jie negali sunaikinti vieno Lietuvoje belikusio bandito5.
KGB yra keturių tomų byla3 apie iki mirties neišleidusį ginklo iš rankų paskutinį aktyvų Lietuvos partizaną Antaną Kraujelį (Pabaisą, Siaubūną). Suimtų partizanų, jų ryšininkų, „bešališkų" liudininkų tardymo protokoluose teigiama, kad Antanas Kraujelis buvo plėšikas ir žmogžudys, pelnęs tarybinės liaudies pasmerkimą. Belieka stebėtis,
kad pagal šiuos nusikaltimus jam buvo iškelta politinė, o ne kriminalinė byla4.
1992 m. skaitydama Antanui sukurptą bylą radau parašyta, kad jau 1964 m. gruodį buvo gauta operatyvinių duomenų apie tai, jog partizanas gali slėptis Papiškių kaime pas Pinkevičius.
Antanas Pinkevičius buvo vedęs Antano žmonos Janinos seserį Oną. Už partizanų rėmimą Antanas Pinkevičius anksčiau buvo nuteistas 10 metų lagerio.
Antano Kraujelio žmona Janina pasakojo, kad Kūčių dieną į Pinkevičių sodybą suvažiavo daugybė kareivių, stribų ir saugumiečių. Buvo tikėtasi, kad šią dieną ateis partizanas Antanas Kraujelis, o jis tūnojo po krosnimi esančiame bunkeryje. Kratos metu saugumiečiai bunkerio nerado. Šiuose namuose buvo įrengta pasiklausymo aparatūra ir saugumiečiai girdėjo, ką kalba namiškiai, bet apie Antaną niekas nekalbėjo.
- Antrą Kalėdų dieną Antanas išėjo ir nebuvo visą mėnesį, - pasakoja Janina.
Tik kitų metų vasarį Antanas pasirodė, pabuvo mėnesį ir ketino vėl išeiti, nes žinojo, kad kratos metu saugumiečiai rado šautuvo grūstuvą. Saugumo byloje atsirado įrašas: „Gauti papildomi duomenys, kad slepiasi pas Pinkevičių".
Nedidelę, bet lemtingą klaidą Antanas padarė 1965 m. kovo 16 d. vakare. Jis paprašė žmonos atnešti slides, kurios buvo paslėptos po sniegu kitapus kelio prie versmės, iš kurios Pinkevičiai atsinešdavo vandens. Versmė buvo prieš trijų greta stovinčių namų langus, per kuriuos saugumiečiai galėjo stebėti Pinkevičių sodybą. Slidės išdavė ...5
Antano žmona pasakoja sapną, susapnuotą Antano žūties išvakarėse:
- Sapnavau, kad žemė juoda, nors tais metais sniego buvo daug. Sapnavau tris akmenis. Ant vieno baltas sniego lopinėlis, o kiti du - juodi. Aš padariau Antanėliui valgyti ir papasakojau, ką sapnavau. Antanas pasakė: „Tai mane apsups ir užmuš". Taip ir buvo. Žuvo Antanas Kraujelis, sužeistas Antanas Pinkevičius ligoninėje mirė. O tas baltas lopinėlis ant akmens, matyt, aš, nes likau gyva, - priduria Janina. - Tik spėjom pavalgyt, pamatėm, kad ginkluoti kareiviai supa sodybą, trobesių pusėn bėga saugumiečiai. Jie iškrėtė daržinę, tvartą, visur durtuvais ir virbais išbadė. Gal manė, kad yra koks slaptas išėjimas iš trobos. Po to gryčion įėjo Sergejus Tichomirovas, kiti ir pradėjo plėšti grindis iš visų krosnies pusių. Jie numanė, kur turi būti slėptuvė, tik gal dar abejojo, ar Antanas ten yra. Nepaliesta liko koridoriaus sienutė ir pati krosnis. Ėmė aiškintis, kas gali būti po ja, ir pastebėjo, kad krosnies pamatas kitoks. Tuomet pradėjo ardyti sienutę, kuri buvo ne ištisinė, o dirbtinai sudurstyta iš medelių. Užkišo kirvį į plyšį ir atplėšė. Tada iš Antano slėptuvės pasigirdo šūviai. Mane tuo metu virtuvėje saugojo kareivis ir nežinau, kaip iš tikrųjų viskas ten buvo. Tik pamačiau, kad Antaną Pinkevičių išnešė kruviną be sąmonės, - atsidusta Antano žmona Janina.
O iš tiesų buvo taip: aptikę slėptuvę, šeimininkui Antanui Pinkevičiui saugumiečiai liepė atidaryti ją, o tuo metu Antanas iš slėptuvės paleido automato seriją. Pataikė į šeimininką, kuriam kliuvo pirmosios kulkos, jis buvo sužeistas. Vėliau Pinkevičių išvežė į Utenos ligoninę, paskui pervežė į Lukiškių kalėjimo ligoninę, operavo, tačiau kūne liko viena neišimta kulka, prasidėjo gangrena ir Antanas Pinkevičius 1965 m. balandžio 5-ąją mirė. Dar buvo lengvai sužeisti vyresnysis seržantas Vytas Žukevičius bei jaunesnysis seržantas Rimas Kublickas.
Antanas metė ir granatą, bet ji nesprogo. Išsigandę granatos, visi šoko iš trobos į lauką.
Buvo skubiai paprašyta iš Vilniaus specialistų su dujomis. Kagėbistai nusprendė, jog reikia bandyti apsvaiginti Antaną ir paimti gyvą.
Tuo pasinaudojęs Antanas iššoko iš bunkerio. Saugumiečiai tuo metu apsupo namą iš arčiau. Antanas paklausė žmonos, kiek jų yra. Jų buvo daug.
Antanas dar kurį laiką priešinosi ginklu, jam buvo kilusi mintis persirengus moteriškais drabužiais bėgti, tačiau jėgos buvo nelygios, prieš jį buvo sutelkta daugybė kareivių. Janina prašė: „Nešaudyk, jau viskas! Ar pasiduok, ar kaip nors..."
Jis padavė žmonai dokumentų pluoštą ir liepė juos sudeginti krosnyje, kad nepatektų saugumiečiams. Pats dar pamaišė, pažarstė pelenus. Kas juose buvo rašoma, niekas nežino.
Stribai per Oną Pinkevičienę perdavė Antanui Kraujeliui skirtą raštelį, kuriame jam buvo siūloma pasiduoti ir padėti ginklą, jame buvo rašoma, kad Kraujelis bus atleistas nuo bausmės. Jis paėmė raštelį, perskaitė, šyptelėjo: „Tuoj, tuoj maskoliams pasiduosiu!"
- Man kilo mintis, - pasakoja Janina, - gal tikrai pasiduos, gal viskas baigsis laimingai?! Jis atsisuko į mane ir sako: „Aš maskoliams niekada nepasiduosiu. Nebijok, tau nieko nebus, pasiimk Antaną, neskriausk jo. Aš laisvės nesulaukiau, bet žmonės sulauks".
Su automatu jis užlipo ant aukšto. Girdėjosi žingsniai. Po to šūvis, lyg kažkas sunkaus krito ant lubų. Aš užlipau ten, o jis guli paplūdęs kraujuose nebegyvas. Dar už rankos pajudinau, pabučiavau, nuėmiau laikrodį, užsidėjau ant savosios rankos. Paėmiau pistoletą, kad nusišaučiau pati, pasidėjau po čiužiniu.
Po to išėjau į lauką ir pasakiau: „Nebešaudykit, jis jau nusišovė". Tada jie trise atstatė automatus, liepė eiti į kambarį, lipti ant aukšto ir atitempti jį iki laiptų krašto. Visą laiką lydėjo atstatę ginklus. Kai jį atitempiau į nurodytą vietą, nulipau žemyn. Tada vienas kad šveitė man į veidą, vos nenukritau.
Nutraukę paklodę nuo lovos, Antaną nukėlė nuo aukšto.
Aš jau nebeturėjau jėgų, sėdėjau ant lovos ir jaučiausi visiškai sugniuždyta.
Vienas saugumietis atėjęs sako: „Jei nori eiti atsisveikint, eik laukan".
Išėjau, matau - visi apstoję žiūri į jį. Ir man pasidarė širdyje ramu, kad Antanas jau užbaigė savo vargus. Man - kaip bus, taip bus. Aš nieko blogo nepadariau, nepavogiau, žmogaus nenužudžiau. Ir jis prie manęs nenužudė.
Nuėjau į tvartą, gyvulėlius pašėriau. Jei būčiau norėjusi, galėjau pabėgti. Galvojau vienu metu: „Pasiimsiu sūnų ir bėgsiu, pasakysiu, kad jis mano". Tačiau man buvo aišku, kad manęs laukia kalėjimas.
Atėjo saugumietis, sako: „Renkis, tu sulaikyta!"
Žiūriu - pastočių privaryta prie Pinkevičių sodybos. Vienose rogėse vežė Antaną, o man liepė sėsti į kitas roges. Vienas kareivis nugara atsirėmė į mane ir vis juokėsi.
Nuvežė į Uteną ir uždarė saugumo kambaryje, - prisimena Janina.
Antanas žuvo eidamas trisdešimt septintuosius metus. Papiškiuose baigėsi karas po karo.
Įvykio vietoje Antano kūno atpažinimo operacijai vadovavo VSK (Valstybės saugumo komiteto) prie LTSR ministrų tarybos (toliau - LTSR MT) Anykščių r. operatyvinis įgaliotinis, jaunesnysis leitenantas Marijonas Misiukonis25. Be jo, atliekant Antano Kraujelio apsupties operaciją dalyvavo VSK prie LTSR MT įgaliotinis Utenos rajone papulkininkis Sergejus Tichomirovas, iš Vilniaus atvykę pareigūnai: VSK prie LTSR MT 2 valdybos 2 skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis majoras Sergejus Veselovas, VSK prie LTSR MT 2 valdybos skyriaus viršininkas papulkininkis Nachmanas Dušanskis, VSK prie LTSR MT tardymo skyriaus vyresnysis tardytojas kapitonas Vaclovas Vytė, VSK prie LTSR MT įgaliotinis Anykščių rajone majoras V. Ročka, VSK prie LTSR MT aparato Molėtų rajone jaunesnysis seržantas Rimas Kublickas ir daugybė kitų KGB pareigūnų. Operacijai vadovavo Nachmanas Dušanskis, kratai - Vaclovas Vytė.
Saugumiečiai labai smulkiai ir kruopščiai viską užfiksavo kratos akte. Krata pradėta 9 vai., o baigta 14. 35 val. Detaliai surašyta, kas rasta
Antano slėptuvėje ir kišenėse, nurodant net pieštuko ilgį. Akte rašoma, kad rastos šukos, nosinė ir senas kiauras guminis batas, šventas medaliukas su segtuku ir „skudurėlis su duonos trupiniais". Tie „trupiniai" -tai šv. Agotos duona.
Be to, buvo konfiskuota: uniforminis kitelis, maskuotės komplektas, vokiškas automatas Nr. 6726a, automatas „PPŠ" Nr. 13955, šovininė automato rageliams, karinis kompasas, kišeninis žibintuvėlis, savadarbis maišelis šoviniams nešioti, skardinės dėžutės, kuriose Antanas laikydavo paraką, medžioklinių šovinių šratai, granata RG 42, užsienio gamybos pistoletas, peiliukas, šakutė, fotoaparatas, paklodė, planšetė, dvi nuotraukos (viena ir su Janina), ant uniformos rankovės prisiuvamas trispalvis ženklas su užrašu: „Mano darbas ir jėgos Tėvynės Lietuvos gerovei".
Kratos metu rasti Antano kovinės amunicijos reikmenys, asmeniniai daiktai buvo perduoti Vilniaus revoliucijos muziejui, 1992 m. jie buvo eksponuojami specialiame stende. Šiuo metu minėtieji daiktai saugomi Nacionalinio muziejaus saugykloje. Dabar tai - neįkainojami rezistencijos istorijos reliktai.
Antano slėptuvės maketas buvo naudojamas kaip mokomoji priemonė Felikso Dzeržinskio aukštojoje KGB mokykloje Maskvoje.
Septyniolika metų saugumo darbuotojai jį gaudė, sekė, bet Antanas nepasidavė ir neišdavė Lietuvos. Dvidešimties metų išėjęs į mišką, kovai jis paaukojo savo jaunystę, atidavė visą savo gyvenimą ir nugalėjo, nes saugumiečiai nesugebėjo jo suimti ir nužudyti, nors jie akiplėšiškai melavo, jog Antaną Kraujelį nukovė.
1965 m. kovo 31 d. laikraščių „Tiesa" 75 numeryje ir „Valstiečių laikraštis" 39 numeryje paskutiniuose puslapiuose buvo išspausdintos žinutės „Likviduotas banditas"27-28. Žinutėse rašoma: „Ilgą laiką Utenos rajone plėšikavo A. Kraujelis. Jis užpuldavo žmones, reikalavo iš kolūkiečių duoklės. Saugumo organai susekė plėšiką. Suimant A. Kraujelis priešinosi ginklu ir per susišaudymą buvo nukautas".
Antano Kraujelio žmona Janina buvo suimta ir apkaltinta, kad turėjo ginklą, bandė padėti partizanui pabėgti. Vėliau ją nuteisė keturis metus kalėti. Bausmė buvo sumažinta ir Janina grįžo anksčiau. Sūnui Antanui tada buvo devyneri26-
Pamenu, kaip po antrosios tremties ilgais rudens ir žiemos vakarais tėvukai kalbėdavosi apie sūnaus Antano likimą tikėdamiesi sulaukti tų laikų, kai jų sūnus bus deramai įvertintas ir paaiškės, kur Antanas palaidotas.
Beje, sesuo Bronė po Antano žūties Papiškiuose buvo nuvykusi į Uteną ir prašė saugumiečių parodyti brolio kūną bei leisti jį palaidoti. Saugumiečiai pasakė: „Reikėjo ieškoti, kol gyvas buvo!"
Nesulaukė saugumiečių paaiškinimo nei mamutė, nei tėtė, pragyvenęs net dešimtmetį laisvoje Lietuvoje. Neatskleidė šios paslapties nei Sergejus Tichomirovas, nei Marijonas Misiukonis, nei Nachmanas Dušanskis, todėl gėlės dedamos ant tariamo Antano Kraujelio kapo.
Antanas Kraujelis-Pabaisa pirmas iš kairės. 1948 m.
Pakalbis su vadu. Iš kairės Liepa ir Siaubūnas. 1949 m.
Kaniūkų partizanai. Iš kairės Antanas Kraujelis-Pabaisa su draugu Danielių
Bružu-Atlantu. 1950 m.
Partizanai Antanas Kraujelis-Siaubūnas ir Bronius Raškevičius-Tauras. 1950 m.
Aukštaitijos partizanai. Iš kairės: Henrikas Ruškulis-Liūtas, Antanas
Kraujelis-Siaubūnas, Danielius Bružas-Atlantas. 1950 m.
Vytauto apygardos partizanai. Iš kairės: Steponas Jakučionis-Aušra, Steponas
Satkevičius-Gintvytis, Vytautas Gobužas-Viesulas, Bronius Kalytis-Siaubas (nuo
1951 m. gruodžio 22 d. KGB agentas-smogikas)7, Antanas
Kraujelis-Siaubūnas, 1948 m.
Vytauto apygardos partizanai. Iš kairės: Antanas Kraujelis-Siaubūnas, Justinas
Apacianka-Viesulas (pabėgo iš sovietų kariuomenės, žuvo prie Anykščių), Bronius
Kemeklis-Kerštas (suimtas gyvas), Henrikas Ruškulis-Liūtas (būrio vadas, 1951 m.
suimtas gyvas), Mykolas Puodžiūnas-Valteris, Danielius Bružas-Atlantas (žuvo
1951 m. rudenį prie Skudutiškio). 1950 m.
Liūto būrio partizanai. Sėdi iš kairės: Bronius Raškevičius-Tauras, Antanas
Kraujelis-Siaubūnas, stovi iš kairės: Justinas Apacianka-Viesulas, Henrikas
Ruškulis-Liūtas, Danielius Bružas-Atlantas ir Bronius Kemeklis-Kerštas. Apie
1950 m.
Susitikimas. Iš kairės Siaubunas ir Kerštas. 1951 m.
Vytauto apygardos Liūto būrio partizanai. Iš kairės Siaubūnas ir Viesulas. 1951
m.
Antano Kraujelio ir Edmundo Satkūno susišaudymo vietos schema. 1952 m.
Alekso Lapašausko namas, kuriame 1952 m. slapstėsi ir gydėsi sužeistas Antanas
Kraujelis
Antanas Kraujelis-Siaubūnas. Apie 1955 m.
Janina Snukiškytė. 1955 m.
Henriko Ruškulio-Liūto būrio partizanų
sąrašas
Antanas Kraujelis. Apie 1960 m
Partizanų atokvėpis. Iš kairės: sėdi Henrikas Ruškulis-Liūtas, stovi Antanas
Kraujelis-Siaubūnas, sėdi Danielius Bružas-Atlantas. 1951 m.
Paskutinis aktyvus Vytauto apygardos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas.
1956 m.
Įspėjimas Skudutiškio kolūkio pirmininkui. 1955 m.
Pakvitavimas Skiemonių saugumui. 1952 m.
Antanas Kraujelis. Apie 1956 m.
Likvidavimo protokolo fotokopija
Antanas Kraujelis. Apie 1950 m.
Padėka Alekso ir Veronikos Lapašauskų šeimai. 1956 m.
Aleksui Lapašauskui dedikuota nuotrauka. Iš kairės Siaubūnas ir Nemunas. Apie
1952 m.
Džiaugsmas. Antanas Kraujelis, jo žmona
Janina Snukiškytė ir sūnus Antanas.
Antaninava, 1956 m.
Antaninava. Šioje vietoje stovėjo Petronių sodyba, kurioje 1955-1959 m.
slapstėsi Antanas su žmona, čia gimė jų sūnus Antanas
Antano šeima. Antanas Kraujelis, žmona ir sūnus Antanas. 1956 m.
Antano žmona su sūneliu Antanu. 1957 m.
Antano sunus Antanukas. 1960 m.
Tbilisyje dislokuoto sovietų kariuomenės dalinio, kuriame Antano Kraujelio sūnus
atliko karinę prievolę, ypatingojo skyriaus prašymas atsiųsti Valstybės saugumo
komiteto turimą informaciją apie jo motiną Janiną Snukiškytę. 1976 m.
Lydraštis prie Janinos Snukiškytės bylos, siunčiamos į karinį dalinį Tbilisyje,
kur tarnavo jos sūnus Antanas Snukiškis. 1976 m.
Antanas Kraujelis apie 1959 m.
Antano susitikimas su motina, grįžusia iš pirmosios
tremties. 1960 m.
Antanas Kraujelis su žmona Janina. 1956 m.
Antanas Kraujelis su žmona Janina. 1956 m.
Partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas. 1956 m.
Partizanas Siaubūnas maskuotės drabužiais. 1956 m.
Pakvitavimas Marytės Melnikaitės kolūkio pirmininkui. 1956 m.
Antanas Kraujelis apie 1956 m.
Antanas Kraujelis-Siaubūnas. 1955 m. pavasaris
Antanas Pinkevičius ir Antanas Kraujelis. 1960
Antano Pinkevičiaus namas, kuriame slėpėsi Antanas
Kraujelis. Papiškiai, 1965 03 17
Po mūšio. Namas, kuriame žuvo Antanas Kraujelis. Papiškiai, 1965 03 17
Paskutinio aktyvaus Vytauto apygardos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno kūnas.
Šioje vietoje, kurioje guli partizanas, 1992 06 13 pastatytas paminklinis akmuo.
Papiškiai, 1965 03 17
Iš kairės seserys Janina ir Ona Snukiškytės po tragiško įvykio. Papiškiai, 1965 03 17
Slėptuvė Antano Pinkevičiaus name
Slėptuvėje rasti Antano Kraujelio-Siaubuno daiktai
Partizano Antano Kraujelio ginklai
Lemtingasis rytas
Mintimis vėl persikelkime į tą laikmetį, kai Antanas dar buvo gyvas, o visa mūsų šeima gyveno nors neramų, bet įprastą gyvenimą gražioje sodyboje Kaniūkuose.
Gavęs pranešimą apie gresiantį trėmimą, tėtė namuose nenakvodavo, slėpdavosi pas kaimynus arba šieno kaugėje, tačiau tą lemtingąją naktį visi buvo namuose, išskyrus močiutę (tėtės motiną), kuri keletui dienų buvo išvykusi.
- Iš vakaro su Danute Andrijauskaite skynėme antaninius obuolius, - prisimena Vitalija. - Buvo saulėta, nuotaika puiki, kalbėjomės apie tai, kaip eisime į atlaidus Suginčiuose.
O rytojaus dieną, labai anksti, auštant - baisus rūkas ir mūsų sodybos apsuptis. Saugumo leitenantas Gediminas Ragauskas su savo pagalbininkais sugarmėjo į trobą, tėtę ir mamą pasodino už stalo, perskaitė, kad esame ištremiami iš Lietuvos visam gyvenimui8.
Visi buvome priblokšti, pasimetę, užsimiegoję, išversti iš šiltų lovų. Staiga suvokėme, kad tai paskutinis rytas gimtuosiuose namuose.
Mama, ištikta šoko, nieko nedarė, tik verkė ir sakė nenorinti gyventi. Skausmingiausia jai buvo tai, kad Lietuvoje lieka sūnus, ir nežinia, ar teks dar pasimatyti su juo. Stribas, neatlaikęs širdį veriančios raudos, smogė jai per galvą, kad nutiltų. Mamutė, prislėgta baisios nelaimės, krito į lovą ir toliau garsiai raudojo.
Išsigandusios Anelė ir Bronė ramino ją. Aš stovėjau lauke už namo kampo ir verkiau. Verkiau taip, kaip dar niekada nebuvau verkusi. Suvokiau, kad mus išveža nežinia kur, į svetimą šalį, o gimtinėje liks viskas: namas, tvartas, klojimas, sodas, šulinys, kapai (sesers ir dviejų broliukų). Kas juos lankys?... Užžels žole, susilygins su žeme.
Aplinkui rusai ir lietuviai keikėsi, viską grobė.
Tėtė tai matė, todėl privalėjo rūpintis vaikais, kurie kelionės metu turės kažką valgyti. Juk veža į nežinią! Jis papjovė avį, Vitalija pamelžė karvę, o stribas su šautuvu saugojo Vitaliją, kad ji nepabėgtų. Šuo jausdamas nelaimę kaukė, o stribas badė jį lazda, kad nutiltų.
Kas apsakys to ryto skausmą ir beviltiškumą! Niekas, kam nėra tekę to išgyventi, nesupras. Buvo labai baisu. Mano galvoje sukosi klausimai: „Kodėl? Už ką?"
Atvažiavo kaimynų pastotės, sukrovė keletą daiktų. Mus sulaipino į vežimą ir išvežė. Vitalijai sėdant į vežimą, stribas trenkė jai į pašonę ir pašaipiai tarė: „Pasakyk, kur Antanas, - nevešime".
Antanas buvo Kaniūkų kapinėse ir viską matė.
„Buvo labai sunku, - pasakojo vėliau Antanas. - Jei būčiau nusišovęs - tokia mintis buvo kilusi - tėvų trėmimas, manau, nebūtų buvęs atidėtas".
Mūsų vežimą sustabdė prie Andrijausko sodybos. Kaimynai atnešė miltų, lašinių, taukų, kepalą duonos kelionei. Žmonės atsisveikindami verkė, nes siaubą kėlė pilnas vežimas nepilnamečių mergaičių, vežamų iš gimtųjų namų. Tie, kurie tuo metu mums padėjo, labai rizikavo. Mes buvome „bandito" šeima.
Nuvežė į Skudutiškį, ten jau buvo atvežtos kitos tremiamos šeimos. Apie valandą tikrino mūsų daiktus, kai ką atėmė, pasiėmė sau. Lijo lietus.
Po to mus susodino į sunkvežimį, kuriuo nuvežė į Švenčionėlius ir sulaipino į gyvulinį vagoną be langų. Daiktus sukrovėme kamputyje. Pro vagono plyšelį matėsi daug susirinkusių žmonių, kuriuos stumdė stribai.
Prieš saulėlydį traukinys pajudėjo. Vagone suūžė žmonės, vieni verkdami, kiti giedodami. Atlydėjusieji vijosi traukinį, šaukė pavardėmis, ieškojo saviškių. Kelionė prasidėjo...
Mūsų vagone važiavo moteris su visai mažu sūneliu. Jis verkė ir prašė pieno, kurio nebuvo. Vėliau mažasis tremtinys mirė gabenamas atviru sunkvežimiu į Marasus (Irkutsko sr.). Be šio berniuko, vagone buvo dar penki vaikai be tėvų, mažiausia mergaitė buvo maždaug pusės metų. Vežant į Marasus sunkvežimiu ji taip pat mirė.
Vyriausiąją seserį Oną stribai surado po metų (ji gyveno su šeima Stirniuose pas tetą Albiną) ir išvežė į Sibirą su vyro motina ir dviem mažomis dukrelėmis. Jos vyrą vežė atskirai. Ona buvo nuvežta į Kemerovo sritį (Kazačinsko r.). Mes apie tai sužinojome daug vėliau.
Jos vyro motina Sibire mirė.
Traukiniu mus vežė iki Čeremchovo (Irkutsko sr.).
Maždaug 1951 m. spalio 12 d. vakare mus išlaipino iš vagonų ir susodino į atvirus bortinius sunkvežimius. Sniegas, naktis, klaikus šaltis. Tolumoje matėsi žiburėliai. Taip trūko šilumos! Iš maišų buvo ištraukti visi drabužiai, kurių dar buvo likę, ir apsiausti mažesnieji, kad nesušaltų. Mus vežė visą naktį - 75 km į pietvakarius nuo Čeremchovo iki Golumetės, o iš ten - dar 30 km.
Rytą mus atvežė į Rytų Sajanų kalnų slėnyje upės Bolšaja Belajos (Angaros baseinas) kairiajame krante esančią miško kirtimo gyvenvietę Inginską, priklausantį Čeremchovo miško pramonės ūkiui. Čia iš Lietuvos buvo atvežtos 24 šeimos, kurių bent vienas narys buvo partizanas.
Atsidūrėme taigoje, kur stovėjo du ilgi barakai, suręsti iš rąstų, o į sienų tarpus buvo prikimšta samanų. Barakuose knibždėte knibždėjo blakių.
Viename barake gyveno lietuviai darbininkai, kuriuos iš Novostroikos (19 km nuo Inginsko) atveždavo čia dirbti. Jie atėjo pasitikti mūsų, nes buvo informuoti, kad atveš lietuvių. Pasidarė drąsiau ir ramiau, nes buvome jau ne vieni. Be to, čia dar gyveno Rainatų ir Pilkauskų šeimos, atvežtos iš Biržų. Jie jau buvo pasistatę nuosavus namelius.
Kai barakuose užkūrė „buržuikas", blakės būriais lėkė per sienas, krito nuo lubų ir siurbė žmonių kraują. Žmonės vaikščiojo kruvini. Blakių buvo tiek daug, kad vėliau joms naikinti buvo panaudotas dustas - stipriausia kancerogeninė medžiaga.
Barakuose nebuvo gultų. Viskas buvo bendra. Tualetų visai nebuvo. Kiek vėliau vyrai iš lentų surentė 2 m aukščio pertvaras ir staliukus. Mažesnės šeimos gyveno po dvi viename atitvare.
Komendantas davė pasirašyti dokumentą, kuriame buvo nurodyta, kad atvežti visam gyvenimui („пожизненно"). Kiekvieną mėnesį reikėjo registruotis. Pasai buvo atimti.
Buvo labai sunkus laikotarpis. Žmonės buvo utėlėti, šašuoti, nesiprausę, blakių sukandžioti, alkani.
Mūsų šeimoje dirbo tik tėtė ir Vitalija. Mama eidavo 7 km į Ingą ieškoti maisto. Parnešdavo bulvių, bet jos būdavo sušalusios kaip akmenukai. Vėliau buriatai pakinkytais šunimis atveždavo šaldytų bulvių ir praskiesto šaldyto pieno.
Barakuose buvo baisi netvarka. Gilią, šaltą (iki - 40°C ir šalčiau), sausą žiemą barako langai visai užšaldavo. Užpustydavo ne tik barako langus, bet ir duris, rytą reikėdavo atsikasti sniegą, kad išeitume į lauką. Vandenį gaudavome ištirpdę sniegą, kurio buvo labai daug.
Vėliau sužinojome, kad už 500 m yra šaltinis. Iš ten tėtės padarytais naščiais atsinešdavome vandens. Dažniausiai vandens parnešdavo mama, nes tėtė ir Vitalija, o vėliau ir jaunesnės nepilnametės Anelė bei Bronė dirbo miškuose. Netoli šaltinio tremtiniai surentė pirtį.
Šioje gyvenvietėje buvo parduotuvė ir valgykla. Parduotuvėje parduodavo forminę neiškeptą duoną, seną parūdijusią silkę, sudrėkusius saldainius, meduolius, sorų kruopas, didžiulius gabalus cukraus, kombinuotus riebalus („kombinžirą"), margariną, machorką, papirosus „Prima", „Belomorkanal" ir, žinoma, degtinę.
Sunkūs išgyvenimai paveikė mamutės sveikatą. Ji vis kalbėdavo apie Antaniuką ir su baime laukdavo žinios iš Lietuvos.
Antanas parašydavo laiškų pasirašydamas Padirboniu arba Autose. Gautus laiškus atplėšdavome drebančiomis rankomis, su didžiausiu nerimu - ar nebus kokios nors klaikios žinios apie Antaną... Susirinkę vakare, visi perskaitydavome laišką kelis kartus, išanalizuodavome kiekvieną sakinį ir laišką sunaikindavome, nes namuose buvo atliekamos kratos.
Antanas teiraudavosi apie visų sveikatą, nebuvo nieko įtartino, prie ko saugumiečiai galėtų prikibti.
Vienas Antano laiškas, adresuotas Bronei Kraujelytei į Sibirą, buvo konfiskuotas saugumo. Laiške buvo įdėta Antano nuotrauka, bet saugumiečių sudarytoje byloje išliko tik laiškas.
Saugumiečiai dėl sūnaus ir brolio mums nedavė ramybės ir Sibire.
Vitaliją buriatai per šalčius rogėmis vežė 30 km į Galumetę tardyti, mat ją Lietuvoje buvo išdavęs Bronius Kalytis-Siaubas. Jis pasakė, kad Kraujelių sodyboje buvo bunkerių ir kad juose slėpėsi penki partizanai, nurodė pavardes ir Vitalijos slapyvardį. Vitaliją tardė iš Vilniaus atvažiavęs saugumietis, prisistatęs Korsaku.
- Žadėjo grąžinti į Lietuvą, suteikti butą - viską žadėjo, kad tik susekčiau brolį, - pasakoja Vitalija. - Tris paras nedavė vandens, maisto, neleido miegoti, tampė rožančių, kuris buvo ant mano kaklo, kol jį nutraukė ir išmetė. Valytoja, radusi rožančių šiukšlių dėžėje, atidavė jį man. Buvau įkalinta labai karštame kambaryje. Aštuonias paras išlaikė ir paleido.
Nepilnametes seseris Anelę ir Bronę per šaltį atvežė taip pat tardyti. O Vitalijai pamelavo, kad jos liudija, jog ji gauna Antano laiškus.
Namuose darė kratą. Nors Antano nuotraukų nerado, paėmė šeimos nuotraukas.
Paštas buvo Ingos gyvenvietėje už 7 km nuo barakų. Iš pradžių laiškų gaudavome labai mažai, o siuntinį galėjo atsiųsti tik tėtės mama, likusi neištremta.
Kai mus išvežė, po kelių dienų ji grįžo namo ir nutarė viena pasilikti sūnaus sodyboje, tačiau ji neilgai gyveno ištuštėjusiuose namuose. Stribai sugriovė ir sulygino su žeme visus pastatus, o močiutei pasiūlė važiuoti pas sūnų į Sibirą arba eiti laukais. Ji pasirinko antrąjį kelią - ėjo per žmones, dirbo įvairius darbus ir dar mums kartais atsiųsdavo bryzą lašinių ar obuolių. Tokio kvapo obuolių iki šiol niekur nerandu!
Pirmosios Šv. Kalėdos tremtyje 1951 m. buvo labai liūdnos. Tie, kurie nedirbome, paruošėme didžiulį stalą, kad visi prie vieno tilptų. Susinešė kas ką turėjo, ką buvo gavę iš Lietuvos. Mums geroji močiutė buvo atsiuntusi saldainių, Dievo pyragų ir džiovintų obuolių.
Po bendros maldos iš vyriausiojo rankų laužėme Dievo pyragą, valgėme su ašaromis prisimindami Lietuvą ir linkėdami vieni kitiems kitais metais per Kūčias būti Lietuvoje.
Rytą visi buvome varomi dirbti, o Lietuvoje žmonės skubėjo į bažnyčią. Buvo be galo liūdna, šalta ir svetima. Po darbo vėl susirinkome pas tremtinį Bielinį melstis. Buvusi vargonininkė mokytoja Emilija Raišytė skaitė šv. Evangeliją. Inginske nebuvo net stačiatikių cerkvės. Golumetėje (30 km nuo Ingos) cerkvė buvo paversta grūdų sandėliu.
Pradinės mokyklos Inginske taip pat nebuvo. Ji buvo tik Ingoje. Pirmąją žiemą mokyklos negalėjau lankyti, nes buvo toli, reikėjo šiltai apsirengti, o drabužių nebuvo. Man ėjo devinti metai. Nutariau dirbti, prižiūrėti vietinio ruso vaikus ir užsidirbti maistui bei drabužiams.
Laukėme pavasario ir svajojome grįžti į Lietuvą.
Šiek tiek apsipratę ir nurimę, lietuviai bandė rūpintis kiekvienas savo ūkiu. Jie pradėjo statyti tvartukus iš lentų, o į sienų tarpus pylė drožles, kad gyvuliai nesušaltų, sodino daržoves.
Gegužės mėnesį mes rengdavome gegužines pamaldas. Atsinešdavome iš miško gėlių, pasidarydavome altorėlį ir melsdavomės. Švęsdavo-me ir kitas svarbias religines šventes.
Tremtiniai dirbo įvairius miško pramonės darbus: motoriniais pjūklais pjovė medžius, genėjo šakas, valė mišką (degino šakas), sakino medžius (moterų atliekamas itin sunkus darbas).
Anelė (14 m.) ir Bronė (13 m.) sakino medžius, bet dėl blogos mitybos ir per sunkaus darbo pradėjo darbe alpti. Trūko vitaminų, medikamentų, reikėjo atstatyti nualintus organizmus.
Vietiniai rusai, kurių Inginske buvo mažai, nustebę žiūrėjo į ūkininkaujančius atvykėlius, tačiau vėliau, sekdami lietuvių pavyzdžiu, patys ėmė laikyti gyvulius. Po poros metų gyvenimo sąlygos šiek tiek pagerėjo. Vietiniai rusai pradėjo suvokti, kad mes ne banditai ir ne fašistai, kaip jiems buvo sakyta, o dori žmonės.
Tėtė ruošė ir vežė malkas, krovė jas į stirtas prie siauro geležinkelio. Kartais ir mane pasiimdavo į talką.
Po kelerių metų tėtė ir seserys Vitalija, Anelė bei Bronė dirbo prie In-ginską ir Ingą jungusio geležinkelio, kuriuo buvo vežami sieliai. Iš Ingos jie buvo plukdomi upe Bolšaja Belaja. Meistru dirbo poetas Paulius Drevinis.
Dirbant miškų darbus, dažnai pasitaikydavo nelaimingų atsitikimų. Iš mūsų labiausiai nukentėjo sesuo Vitalija, kurios galvą sužalojo (skilo kaukolė) krintančio medžio viršūnė. Vitalija ilgai gydėsi ligoninėje. Vėliau rankiniu pjūklu jai buvo perpjauta koja.
1952 m. pradėjau lankyti pradinę mokyklą Ingoje, o 1954 m. ją lankė ir jaunesnioji sesuo Stefanija. Į mokyklą eidavau pėsčia per taigą geležinkelio pabėgiais. Žiemą būdavo labai šalta ir gūdu, o vasarą ant bėgių kaitindavosi galybė gyvačių, kurių labai bijojau.
Vasara tuose kraštuose trumpa ir sausa. Tuomet taiga turtinga uogų, įvairiausių gyvūnų, įkyrių muselių, kurios net per specialų tinklelį skaudžiai gelia. Labai gražios taigos gėlės! Vieną vasarą prie šaltinio rusvais žiedais pražydo karklai. Tik vieną kartą, daugiau nežydėjo! Žiedus tremtiniai skynė ir džiovino.
Pavasarį pražysdavo ievos. Prinokusios jų uogos skanios, didesnės negu Lietuvoje. „Čeremša" (česnako ir svogūno hibridas), juodieji serbentai, bruknės, mėlynės, kedro riešutai gelbėjo tremtinius nuo ligų, stiprino jų imuninę sistemą.
Miškai dažnai degdavo. Tai baisus reginys ir didžiuliai nuostoliai.
Maždaug už 100 km nuo Ingos stūkso Sajanų kalnai. Saulėtą dieną matydavosi tarsi sidabru padengtos jų viršūnės. Pavasarį upė Bolšaja Belaja dėl tirpstančių ledynų patvindavo ir kartais net užliedavo gyvenvietę.
Nepamenu, kaip išmokau rusų kalbą, bet pradinę mokyklą baigiau gerai, o tam, kad galėčiau mokytis penktoje klasėje, reikėjo vykti į Novostroiką.
Buvo sprendžiamas klausimas - ar leisti mane toliau mokytis, ar dirbti? Labai norėjau mokytis. Mamutė užtarė, ir 1956 m. rudenį iš rąstų suręstu keltu persikėliau per upę Bolšaja Belaja ir 12 km pėsčiomis ėjau taiga į Novostroiką. Žiemą buvau apgyvendinta Novostroikoje lietuvių šeimoje.
Labai apsidžiaugiau, kai buvo nutarta Ingoje statyti septynmetę mokyklą, kurią turėjo statyti mokinių tėvai ir patys mokiniai. Taigi septynmetę baigiau Ingoje.
1956 m. visus tremtinius iš Inginsko perkėlė į Ingą, nes miško kirtavietės artėjo link jos. Inginske visus iš barakų iškraustė į pačių iš lentų statytus sandėliukus be krosnių. Buvo šalta, nebuvo šilto maisto, žmonės sirgo. Sandėliukuose gyvenome 3 mėnesius (rugpjūčio-spalio mėnesiais), kol tuos pačius barakus atvežę pastatė Ingoje. Tiesa, čia gyvenome šiek tiek moderniau - kiekviena šeima turėjo mažą virtuvėlę ir kambarį. „Buržuiką" pakeitė normali krosnis. Virtuvėje miegojo tėveliai, o kambaryje -mes penkios. Naujajame būste jautėmės daug geriau nei ankstesniame, nes šis buvo erdvesnis.
Per aštuonerius tremties metus mažai ką težinojome apie brolį. Antanas kartais atsiųsdavo laišką. Sulaukdavome ir anoniminių pranešimų apie jo žūtį. Ne kartą jį apverkėme, o paskui vėl gaudavome jo laišką. Žinojome, kad okupacinis režimas jau gerokai pakirtęs tautos pasipriešinimą. Veikė provokatoriai, išdavikai, o partizanų smarkiai sumažėjo.
1959 m., po aštuonerių pirmosios tremties metų, mama, kaip daugiavaikė motina, išsirūpino dokumentus grįžti į Lietuvą. Tėvams SSSR išduotuose dokumentuose nenurodoma, kad Steponas ir Anelė Kraujeliai paleisti be teisės grįžti į Lietuvą.
Sugrįžusi į Tėvynę, šeima nerado, kur apsistoti. Būdamas doras žmogus, tėtė tikėjosi gauti darbą, pašiūrę prisiglausti - juk jo rankomis statyti namai buvo sulyginti su žeme. Buvę kaimynai ir giminės šalinosi mūsų, nes bijojo saugumiečių, žinojo, kad nebus ramybės ne tik Kraujeliams, bet ir juos priglaudusiems. Okupantai be galo daug iš mūsų atėmė: ir namus, ir žemę, ir gimines.
Vienintelė dviejų stribų motina nepabūgo. Gyventi mus priėmė Kaniūkų kaimo gyventoja Salomėja Vildžiūnienė. Šios moters vyrą, mano krikštatėvį, nušovė partizanai, o du stribais tarnavę jos sūnūs buvo pabėgę į Kaliningrado sritį. Ji pati buvo užėmusi pusę namo, o kitame trobos gale laikė gyvulius. Išmėžę mėšlą ir išplūkę aslą bei sienas išklijavę senais laikraščiais, džiaugėmės gavę pastogę.
Čia, gimtuosiuose Kaniūkuose, gyvenome beveik metus, tačiau tėtė negavo darbo. Jis kreipėsi į tuometinę valdžią su prašymu leisti registruotis ir įsidarbinti. Tarybų Lietuvos valdžios atsakymas buvo neigiamas draudžiant ne tik įsidarbinti, bet ir apsigyventi Lietuvos teritorijoje.
„Atvesk sūnų - gausi darbą", - tėtė daugsyk girdėjo šiuos žodžius.
Neįdarbino ir sesers Anelės.
Anksčiau iš tremties grįžusi sesuo Bronė su šeima gyveno Dvarčionyse prie Vilniaus, nuomojosi pusę kambario lenkų šeimoje.
Jauniausioji Stefanija mokėsi penktoje klasėje Skudutiškio mokykloje, aš lankiau aštuntą klasę Molėtų mokykloje ir gyvenau pas seserį Vitaliją, kuri su savo šeima buvo nusipirkusi prie Molėtų (Molėtūne) vargingą lūšnelę.
Sesuo Ona su savo šeima gyveno Molėtuose, bet įsidarbinti ir jai neleido saugumas.
Saugumiečiai norėjo pasitelkti šeimą tam, kad kaip nors prisiviliotų ir sugautų Antaną. Salomėjos Vildžiūnienės sodyba buvo nuolat apsupta - saugumiečiai laukė.
Antanas žinojo, kad saugumiečiai terorizuoja grįžusius iš tremties tėvus, seseris. Jis prašė būti atsargiems, nors pats vieną vakarą atėjo pas Salomėją Vildžiūnienę aplankyti mūsų. Pasisveikino ir sako: „O, kaip čia yra - banditai gyvena kartu su stribais?"
Ta moteris buvo nuostabi, labai dvasinga ir tikinti. Ji mūsų šeimą globojo beveik metus, nors visi aplinkiniai vengė mūsų.
Į Sibirą siųstas Antano rašytas laiškas, konfiskuotas KGB
Antano Kraujelio rašto atpažinimo fotograma
Natalija Kraujelienė (1881-1973) - Stepono Kraujelio motina
Kraujelių šeima Inginske. Pirmoje eilėje iš kairės: Janina, tėvas, motina,
Stefanija, antroje eilėje iš kairės: Bronė, Vitalija, Anelė. 1952 m.
Barakai, kuriuose gyveno lietuviai tremtiniai Inginske (Irkutsko sr., Golumetės
r.). 1951-1956 m.
Altorėlis, prie kurio meldėsi tremtiniai. Inginskas, 1952-1956 m
Kraujelių šeima Ingoje. Sėdi motina ir tėvas, stovi iš kairės: Janina, Vitalija,
Bronė ir Stefanija. 1957 m.
Lietuvės tremtyje. Priekyje sėdi: Natalija Bružaitė (partizano Danieliaus Bružo-Atlanto sesuo), antroje eilėje iš kairės: Onutė Mockutė ir Vanda Klevaitė, trečioje eilėje iš kairės: Stasė Klevaitė, Monika Bitautaitė, Veronika Buivydaitė, Vitalija ir Anelė Kraujelytės (partizano Antano Kraujelio-Siaubūno seserys), Emilija Raišytė, ketvirtoje eilėje iš kairės: Prima Kurkytė (Liongino Kurkio-Hitlerio sesuo), Stasė Vildžiūnaitė (Rimo Vildžiūno-Dainiaus sesuo), Bronė Kraujelytė (partizano Antano Kraujelio-Siaubūno sesuo), Vanda Buivydaitė, Ona Noreikaitė (mirė tremtyje), Vlada Bitautaitė, Angelė Žiukaitė (partizano Vytauto Žiuko-Bijūno sesuo), Veronika Raišytė, penktoje eilėje: Marytė Juknevičiūtė ir Nijolė Tupėnaitė. Inginskas, 1952 m.
Jaunimo susibūrimas taigoje. Sėdi iš kairės: Anelė Kraujelytė, Marytė Juknevičiūtė, Vitalija Kraujelytė, Nijolė Tupėnaitė, Vacys Žegūnas, Veronika Raišytė, Bonifacas Raišys, Angelė Žiukaitė, Monika Bitautaitė, Bronė Kraujelytė, Pranas Žukas1 (partizano Vytauto Žiuko-Bijūno brolis), stovi iš kairės: Vlada Bitautaitė, Stasė Klevaitė, Pranciškus Telksnys, Vanda Klevaitė, Balys Žiūkas (partizano Vytauto Žiuko-Bijūno brolis), Valė Martinėnaitė, Česlovas Bitautas, Prima Kurkytė, Aleksas Bružas (partizano Danieliaus Bružo-Atlanto brolis), Vanda Žiukaitė (partizano Vytauto Žiuko-Bijūno sesuo), Kazimieras Steponavičius, Stasys Žegūnas. Inginskas, 1956 m.
1 Partizano Žiūko pavardė Sibire buvo surusinta.
Sekminės tremtyje. Inginskas, 1956 m.
Čeremchovo miško pramonės ūkio darbininkai. Pirmoje eilėje iš kairės: vietiniai rusai, ukrainiečiai tremtiniai, antroje eilėje iš kairės: antra Rainatienė, kiti - vietiniai rusai, trečioje eilėje iš kairės: Vladas Pilkauskas, Vanda Klevaitė, Bronė Kraujelytė, Marytė Juknevičiūtė, Veronika Raišytė, Vlada Bitautaitė, Vanda Buivydaitė, ketvirtoje eilėje iš kairės: Vitalija Kraujelytė, Valė Martinėnaitė, Balys Žiūkas, vietinis rusas, Aleksas Bružas, du ukrainiečiai tremtiniai. Inginskas, 1953 m.
Miško darbai. Iš kairės: Balys Žiūkas, trys vietinės rusės, antroje eilėje iš
kairės: Marytė Juknevičiūtė, Prima Kurkytė, Vlada Bitautaitė, Bronė Kraujelytė,
Ona Mockutė, baltarusis. Inginskas, 1954 m.
Septynmetė mokykla, kurią pastatė tėvai ir patys moksleiviai. Inga, 1957 m.
Trečios klasės mokiniai. Pirmoje eilėje iš kairės: tremtinė ukrainietė, pradinės
mokyklos direktorius, klasės auklėtoja, mokymo dalies vedėja, Janina Kraujelytė;
antroje ir trečioje eilėse vietinių gyventojų vaikai ir tremtiniai ukrainiečiai.
Inga, 1954 m.
Moksleiviai tremtyje. Pirmoje eilėje iš kairės: antras Jonas Juknevičius, klasės
auklėtoja, Balys Klevas, antroje eilėje iš kairės: dvi tremtinės ukrainietės,
vietinė rusė, Petras Buivydas, Janina Kraujelytė, dvi tremtinės ukrainietės,
trečioje eilėje iš dešinės: Julius Ramanauskas, kiti vietinių gyventojų vaikai.
Inga, 1956 m.
Tremtinės. Iš kairės Janina ir Stefanija Kraujelytės. Inginskas, 1952 m.
Upė Bolšaja Belaja ties gyvenviete Inga. Ant sielių sėdi iš kairės Janina ir
Stefanija Kraujelytės. 1957 m.
Gyvenvietė Inga. Iš kairės Anelė ir Stefanija Kraujelytės. 1957 m.
Vestuvės. Pirmoje eilėje iš kairės Stefanija ir Janina Kraujelytės, antroje
eilėje iš kairės sėdi: Steponas Kraujelis, Anelė Kraujelienė, jaunojo tėvai Ona
Telksnienė ir Rapolas Telksnys, trečioje eilėje iš kairės: jaunojo brolis Juozas
Telksnys ir jaunieji Vitalija Kraujelytė bei Pranciškus Telksnys. Inga, 1958 m.
Pranešimas Anelei Kraujelienei apie išvykimą iš tremties vietos. 1958 06 05
Pranešimas Steponui Kraujeliui apie išvykimą iš tremties vietos. 1958 06 05
LTSR VRM I spec. skyriaus viršininko pavaduotojo milicijos majoro E. Švarco
pranešimas apie draudimą Steponui Kraujeliui, Anelei Kraujelienei ir Vitalijai
Kraujelytei gyventi LTSR teritorijoje. 1960 02 05
Vasara. Antano žmona Janina ir sūnus Antanas.
1959 m.
Antroji tremtis. Priekyje sėdi Steponas Kraujelis, iš kairės tupi: Pranciškus
Telksnys su sūneliu Jonu, Janina Kraujelytė, Liudas Budrys, už jų stovi Rima
Budrytė, iš kairės stovi: Vitalija Telksnienė, Ona Budrienė, Anelė Kraujelienė,
Melanija Lisauskaitė, Anelė Kraujelytė, Ona Zazirskaitė. Maklakovas (dab.
Lesosibirskas), 1961 m.
Tremtinys. Vitalijos Telksnienės sūnus Jonas. Maklakovas, 1961 m.
Sėdi iš kairės: Steponas Kraujelis, Anelė Kraujelienė, stovi dukra Stefanija.
Maklakovas, 1963 m.
Valstybės saugumo parėdymas uždėti areštą pašto-telegrafo korespondencijai
Janinos Snukiškytės ir Antano Kraujelio sūnus Antanas, 1964 m.
Slapti susitikimai
Prasidėjo nepakeliamas saugumiečių teroras. Tęsėsi nuolatiniai tėtės ir vyriausiųjų seserų tardymai, tačiau Antano išvilioti nepavyko.
Nepaisant sustiprintos šeimos apsaugos, mes visi su Antanu pasi-matydavome miške ir kitose vietose pas įvairius žmones. Mus suvesdavo Antaną globoję žmonės, nors Antano ieškojo visi aplinkinių rajonų saugumiečiai, kurių gretas papildydavo dar ir iš Vilniaus atsiųsti saugumo darbuotojai.
Prisimenu mūsų pasimatymą su Antanu miške. Tai buvo gražus, besišypsantis, aukštas, lieknas vyras ilgais, garbanotais plaukais, basomis kojomis, toks pat, kaip vaikystėje gimtuosiuose Kaniūkuose. Jis mūvėjo galifė kelnes, vilkėjo drobinius marškinius. Antanas nesiskundė gyvenimu. Parodė ginklus, paprašė, kad nebijočiau, pasakė, kad šioje vietoje esame saugūs. Supažindino su žmona Janina, sužinojau, kad turi ketvirtus metus einantį sūnelį Antaną.
Antanas labai prašė mane rūpintis tėvais, jų sveikata ir mokytis. Vylėsi, kad bent viena seserų baigs mokslus. Jis žinojo, kiek daug tenka tėvams išgyventi. Tada dar nenumaniau, kad abu tėvukai savo gyvenimo kelią baigs pas mane.
Brolis džiaugėsi, kad ketinu mokytis. Mes aptarėme spaudoje pasirodžiusius šmeižikiškus straipsnius apie mūsų krašto partizanus10-20. Jis atnešė ir parodė savo rašytus laiškus laikraščio redaktoriui dėl skleidžiamo melo. Tik šiuo būdu jis galėjo apsiginti, nors jo rašyti laiškai nebuvo publikuojami ir nepasiekdavo skaitytojų, tačiau labiau išprusę lietuviai netikėjo komunistų šmeižtu. Buvo žinoma, kad partizanų judėjimui pakenkė jų vardu veikę įvairūs bastūnai, kriminaliniai nusikaltėliai, saugumo agentai.
Vėliau su Janina Antano įpareigotos vežėme dokumentus į Vilnių. Janina pasakojo, kad Antanas švelnus, paslaugus, gražiai dainuoja. Ji sakė, kad jis spausdina mašinėle atsišaukimus ir šventai tiki, kad Lietuva bus laisva... Dar pridūrė, kad Antanas geras grybautojas, žvejys, kad nudirba daug ūkio darbų, tačiau dažnai ilgam palieka namus, nes privalo slapstytis.
Antano paliepta Janina mieste nupirko man medžiagos suknelei. Pamenu, išsirinkau mėlynos spalvos, pati pasisiuvau ir dažnai vilkėdavau. Antanas sakydavo: „Tu mokaisi, tau reikia gražiau pasipuošti".
Dar keletą kartų buvome susitikę su Antanu.
Dažnai susirinkus visiems šeimos nariams pasvajodavome - o, kad Antanas būtų kartu - laisvas, nepersekiojamas! Bet tai buvo tik svajonės! Saugumas ne kartą siūlė Antanui legalizuotis. Apie tai buvo kalbama ir namuose, bet Antanas to nenorėjo nė girdėti. Jis puikiai žinojo jų taktiką ir sakė, kad tai jų duona, o mums liepė nekreipti dėmesio ir sakyti, kad bandysime įkalbėti, jei bus proga. Labai norėjau, kad jis būtų kartu su mumis ir kad baigtųsi šis baisus košmaras. Prašėme jo ieškoti išeities, bandyti legalizuotis. Mama sakydavo: „O gal nieko jam neatsitiks, juk jis nieko blogo nepadarė..."
Ramybės norėjo visa šeima, bet saugumiečiais pasitikėti nebuvo galima.
„Jei jūs to norit, išeitis viena - galiu dabar nusišauti, - sakė Antanas. - Su maskoliais neturiu ir negaliu turėti jokios kalbos. Mano ryžtas -nepasiduoti, neatsiklaupti, grumtis, kol Lietuva bus laisva, be okupantų. Aš gal nesulauksiu, jūs sulauksite. Žinau, jūsų daug, suraskite mano kaulus ir deramai palaidokite", - prašė Antanas prieš mūsų šeimai išvykstant į antrąją tremtį.
Antanas tikėjo, kad Lietuva bus laisva, nors tuo metu mums tai atrodė neįmanoma.
1960 m. pavasarį pirmieji į antrąją tremtį išvyko tėtė ir Vitalijos vyras Pranciškus Telksnys. Jie apsigyveno Kurundusuose (Novosibirsko sr., Zavjalovsko r.). Nors vietovė buvo be galo skurdi, po dviejų ten praleistų mėnesių, praradę viltį rasti patrauklesnę vietą, jie pakvietė mus, penkias moteris ir Vitalijos 6 mėnesių sūnelį, atvažiuoti.
Mūsų daiktus reikėjo sukrauti, nuvežti į stotį, iškrauti ir vėl sukrauti į vagoną. Trūko vyriškų rankų. Viskuo rūpinosi sesuo Anelė.
Kelionė buvo varginanti ir ilga. Mažas Vitalijos sūnus Jonas susirgo.
Pasiekėme Novosibirską, o iš ten - keliolika kilometrų iki Kurundusų. Buvo gegužė, šlapdriba, iki kelių bridome juodžemiu. Tai, ką išvydome atvykę į Kurundusus, mus labai nuvylė: namas supuvęs, langai įsmegę į žemę, šlaistosi girti vietiniai rusai.
Tėtė su žentu jau bandė ūkininkauti. Jie ganė karves, vakarais už darbą gaudavo pieno. Mums, atvykusioms, pasiūlė dirbti melžėjomis ir kiaulių šėrikėmis.
Mokyklos nebuvo.
Viską apmąstę, nutarėme prieglobsčio ieškoti kitur, kol bagažas dar buvo stotyje.
Mes turėjome Kaniūkų kaimo Onos Zazirskaitės, kuri su motina buvo ištremta į Maklakovą, adresą. Išsiuntėme joms telegramą norėdami sužinoti, ar nevertėtų ir mums vykti į Maklakovą. Jos pranešė, kad šioje gyvenvietėje galima apsigyventi ir gauti darbą. Ši žinia nulėmė mūsų sprendimą, ir po trijų savaičių „viešnagės" Kurundusuose atsidūrėme Maklakove (dab. Lesosibirskas, Jeniseisko r., Krasnojarsko kr.). Čia mus pasitiko lietuviai tremtiniai ir pasirūpino mumis. Kibome į darbus, nes santaupos baigėsi klajojant po Sibiro platybes.
Buvau dar nepilnametė, bet reikėjo dirbti. Dirbdama baigiau vakarinę vidurinę mokyklą. Ruošiausi studijuoti mediciną. Mama norėjo, kad studijuočiau Lietuvoje, todėl 1962 m. kartu su lietuvių šeima grįžau į Lietuvą ir apsigyvenau pas seserį Bronę, tačiau manęs neregistravo.
Išlaikiau egzaminus į Kauno medicinos institutą, tačiau manęs nepriėmė, nes tėvai buvo ištremti į Sibirą. Atrodė, kad vėl žemė slysta iš po kojų. Gruzinė, su kuria stojau į Medicinos institutą, nuvedė mane į Veterinarijos akademiją, nes pati ten mokėsi, o vėliau perstojo į Medicinos institutą. Į Veterinarijos akademiją priėmė trylikta ar keturiolikta kandidate, nors egzaminai jau buvo pasibaigę, bet įskaitė Medicinos institute išlaikytus egzaminus. Kurį laiką buvau beveik laiminga.
Po pirmojo kurso aplankiau tėvus ir artimuosius tremtyje. Jie džiaugėsi tuo, kad man sekasi mokytis ir kad Antanas gyvas.
Tačiau neilgai ramiai gyvenau Lietuvoje. Antrame kurse prasidėjo baisus saugumiečių šantažas. Į Veterinarijos akademijos rektoratą ėmė plūsti anoniminiai laiškai, kuriuos rašė saugumiečiai. Liaudies vardu buvo prašoma pašalinti Janiną Kraujelytę iš Lietuvos veterinarijos akademijos, nes ji užimanti liaudies vaikų vietą. Buvo rašoma, kad ji charakteriu panaši į brolį banditą, kad susitikinėja su juo ir remia jį moraliai bei materialiai.
Sukruto partinės organizacijos sekretorius ir Marksizmo-leninizmo katedros vedėjas. Jie talkininkavo saugumiečiams, su kuriais rezgė įvairiausias versijas: reikalavo raštu atsisakyti tėvų, seserų ir brolio, vykti į saugumiečių nurodytą rajoną atlikti praktiką, ten susitikti su Antanu ir įkalbėti jį pasiduoti, prašyti žmones, kad įtikintų jį, jog legalizuotųsi. Man buvo grasinama teigiant, kad, jei to nedarysiu, būsiu pašalinta iš akademijos ir vėl ištremta į Sibirą. Buvo pasakyta, kad ten mano vieta. Buvau apstatyta sekliais, kad su niekuo nesusitikčiau.
Nerašiau. Pagalvojau - važiuosiu atgal į Sibirą. Prorektorius ir dekanas stengėsi mane padrąsinti bei skatino rašyti, kad atsisakau savo šeimos. Marksizmo-leninizmo katedros vedėjas kartu su uoliais saugumiečiais ir toliau nepaliko manęs ramybėje.
Antanas tai žinojo ir bjaurėjosi prievarta, kuri buvo taikoma jo artimiesiems.
Išvažiavau atlikti praktikos į Ukrainą. Diplominį darbą beveik metus rašiau Pamaskvėje, Mokslo tiriamajame institute.
Apie brolio žūtį netikėtai sužinojau iš studentės, kuri pasakojo kitiems girdėtą naujieną apie bandito Kraujelio nušovimą.
1965 m., jau po Antano žūties, saugumiečiai atvažiavo į Veterinarijos akademiją, kurioje aš studijavau, man paaiškinti „tiesų, kurių aš nežinojau". Pasakė: „Už tai, jog mums tuos metus melavai, galima būtų tave nuteisti. Dabar jau žinome, kad susitikinėjai su broliu, vykdei jo pavedimus, pažinojai jo žmoną, žinojai, kad Antanas turi sūnų. To pakanka, kad tave galima būtų uždaryti į kalėjimą".
Sėdėjau ir galvojau: „Kas toliau? Juk apie tai žinojo tik Antanas".
Galiausiai saugumiečiai pridūrė, kad neketina rengti akistatos, bet istorija to neužmirš.
Pamaniau: „Nejaugi tai viskas?"
Išėjau iš kabineto, aplinkui nieko nemačiau...
Saugumiečiai primindavo praeitį
1967 m. tėvai ir seserys sugrįžo į Lietuvą. Grižus iš tremties, įsikurti buvo ne taip paprasta.
Net mano paskyrimas dirbti Mokslų akademijos Zoologijos ir parazitologijos institute Mokslų akademijos pirmo skyriaus nebuvo pripažintas.
Esu nuoširdžiausiai dėkinga tuo metu Mokslų akademijos Zoologijos ir parazitologijos institute (dab. VU Ekologijos institutas) dirbusiam habilituotam daktarui Albertui Pečiukėnui už visapusišką paramą įdarbinant mane. Jei ne jo pagalba, nežinia, kaip viskas būtų pakrypę.
Dar ilgai visi nesijautėme saugūs.
Antano darbai įvertinti
Lietuvoje neužmiršti kovotojai, kurie paaukojo savo gyvybes dėl mūsų laisvės ir nepriklausomybės. Tarp jų - ir paskutinis ilgiausiai aktyviai veikęs ginkluotas Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas.
1994 m. spalio 10 d. Antanas Kraujelis-Siaubūnas po mirties apdovanotas už nuopelnus Lietuvai pasipriešinimo dalyvio kryžiumi. Apdovanojimą tėtei įteikė profesorius Vytautas Landsbergis. Tai buvo didžiulis įvykis mūsų šeimoje. Deja, mama sūnaus įvertinimo nesulaukė. Ji mirė 1989 m.
1995 m. kovo 19 d. Utenoje pirmą kartą buvo paminėtos Antano Kraujelio-Siaubūno 30-osios žūties metinės. Šia proga buvo laikomos šv. Mišios Kristaus žengimo į dangų bažnyčioje, vyko minėjimai muzikos mokykloje ir Papiškiuose prie paminklinio akmens. Išsamius pranešimus apie partizano gyvenimą ir veiklą skaitė Algirdas Šiukščius ir Seimo narys Antanas Stasiškis.
Molėtų r. savivaldybės kieme stūkso paminklinis akmuo su užrašu, jog šis paminklas skirtas 1949-1965 m. už Lietuvos laisvę kritusiems partizanams atminti.
1998 metais Utenoje prie Dauniškio ežero kapinėse minint Antano Kraujelio-Siaubūno gimimo septyniasdešimtmetį buvo pašventintas kenotafas (tuščias kapas), o 2005 m. gegužės 7 d. Vilniuje, Rasų kapinėse, Vilniaus vyskupas Juozas Tunaitis pašventino du kenotafus, skirtus žuvusiesiems už Tėvynės laisvę ir katalikų tikėjimą. Viename iš kenotafų „Lietuvos partizanai" išvardyti 1956-1965 m. žuvę partizanai. Tarp jų yra ir Antanas Kraujelis-Siaubūnas.
2000 m. liepos 23 d. Alantoje prie gimnazijos sienos buvo pritvirtinta atminimo lenta su mūsų krašto partizanų, besimokiusių šioje gimnazijoje, pavardėmis. Joje iškalta ir Antano Kraujelio-Siaubūno pavardė.
2001 m. rugpjūčio 14 d. Skudutiškio Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje klebonas Gintautas Jančiauskas pašventino Jovito Jankausko projektuotą ir jo iniciatyva įkurtą memorialą nepalaidotoms komunistų pokario aukoms, įrengtą Juozo ir Gedimino Klimanskų.
Tėtė vis rūpinosi, kad neatlikta daug darbų, nesutvarkytas sodas Kaniūkuose. Juk reikėtų nugenėti medžius, paremti obelų šakas, kurios lūžta nuo gausaus derliaus. Jis džiaugėsi, kad bent obelys, kurias padėjo sodinti Antaniukas, liko neiškirstos ir nesunaikintos.
Paskutinė jo kelionė į Kaniūkus buvo itin prasminga. Jis labai norėjo dalyvauti statant valstybinį ženklą partizano gimtojoje sodyboje. Paklaustas, ar važiuos, atsakė: „O kaipgi?! Aš žinau tą trobos langą, prie kurio stovėdavo Antaniukas ir stebėdavo sodą. Mes abu tą sodą sodinome, skiepijome medžius. Antaniukas gal net daugiau rūpinosi sodu. Tik aš žinau tą vietą, kur būta mūsų namo, ten ir paženklinsime".
Tai buvo 1999 m. rugpjūčio 26 d. Žinojau, kad tėtė sirguliuoja, tačiau, įžengęs į savo sodybą, jis tarsi atjaunėjo - bėgiojo nuo obels prie obels, šluostė prakaitą nuo veido, lietė medžių šakas, kamienus, žiūrėjo po žieve, ar dar gyvas medis. Lyg atsisveikindamas kiekvieną medelį paglostė. Jo akys glamonėjo likusius namo pamatų akmenis.
Jis atsivežė ir sūnaus Antano apdovanojimą - Vyčio kryžiaus ordiną, kurį 1998 m. gegužės 22 d. jam įteikė laisvos Lietuvos Prezidentas jo ekscelencija Valdas Adamkus. Rodė jį meistrams, kurie statė valstybinį
ženklą, ir pasakojo, kad tai jo sūnus Antanas buvo apdovanotas už nuopelnus Lietuvai. Tėtė buvo laimingas, kad pagaliau jo sūnus įvertintas. Jis džiaugėsi, kad Lietuva keičiasi, o gyvenimas gerėja.
Švenčiant tėtės 95-ąjį gimtadienį, suvažiavo visos dukros, marti Janina, anūkas Antanas ir daug artimųjų. Šia proga namuose jį aplankė ir pasveikino krašto apsaugos viceministras Edmundas Simanaitis, pulkininkas leitenantas Rimantas Gasparavičius ir Utenos apskrities viršininkas Rimantas Dijokas. Tai buvo 1998 m.
Tais metais Utenoje buvo garbingai paminėtas Antano Kraujelio 70-ųjų gimimo metinių jubiliejus. Tėtė kartu su tuometiniu Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininku profesoriumi Vytautu Landsbergiu Papiškiuose pasodino ąžuoliuką.
„Iškilmės, kokių per savo gyvenimą nesu matęs. Garbingų žmonių kalbos apie Antaną Papiškiuose ir Utenos kultūros rūmuose, dainos... Man įteikė Laisvės kovų dalyvio pažymėjimą", - džiaugėsi ir kaimynams pasakojo tėtė.
2000 m. sūnaus Antano žūties 35-čio minėjime tėtė jau nebegalėjo dalyvauti, nors labai norėjo dar kartą pabūti toje vietoje, kurioje žuvo jo sUnus, dar sykį išgirsti žmonių pasakojimus apie Antaną.
Minėjime kalbėjo tuometinis Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis, apie partizanų kovų vaidmenį kovojant su okupantais kalbėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius dr. Arvydas Anušauskas, Lietuvos kariuomenės vadas brigados generolas Jonas Algirdas Kronkaitis, apie partizano Antano Kraujelio veiklą pasakojo Algirdas Šiukščius, savo vaikystę prisiminė Antano Kraujelio sūnus.
Man įstrigo profesoriaus Vytauto Landsbergio žodžiai, pasakyti minėjime: „Išliko didžiulis palikimas dainų apie partizanus - bet nė vienos dainos, garbinančios stribus. Štai koks yra teismas ir tas teismas išliks".
2005 m. balandžio 9 d. Utenos rajono savivaldybės, Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) Utenos skyriaus, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Utenos apskrities skyriaus bei Atkurtos Lietuvos Vytauto apygardos partizanų tarybos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pastangomis buvo surengtas Antano Kraujelio-Siaubūno žūties 40-osioms metinėms paminėti skirtas renginys Utenoje ir Papiškių kaime.
Utenos kraštotyros muziejuje veikė paroda apie Antaną Krauje-lį-Siaubūną, vaizdžiai iliustruojanti paskutinio Aukštaitijos partizano trumpą, bet prasmingą gyvenimo bei kovos istoriją.
Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje monsinjoras Alfonsas Svarinskas aukojo šv. Mišias už Antaną Kraujelį-Siaubūną ir Antaną Pinkevičių-Dobilą.
Po šv. Mišių Papiškių kaime prie sodybos, kurioje žuvo Antanas Kraujelis-Siaubūnas ir buvo sužeistas Antanas Pinkevičius-Dobilas, vyko minėjimas. Čia prie paminklinio akmens gausiai susirinkusiems minėjimo dalyviams kalbėjo Seimo narys Antanas Stasiškis, buvęs Lietuvos kariuomenės vadas atsargos generolas majoras Jonas Algirdas Kronkaitis, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos pirmininkas Algirdas Petruševičius, Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjas, savanoris Edmundas Simonaitis, monsinjoras Alfonsas Svarinskas ir kiti. Minėjimo metu skambėjo partizanų dainos. Prisiminimai nukėlė į tragišką 1965 m. kovo 17-ąją.
Po to iš Papiškių kaimo visi nuvyko į Utenos muzikos mokyklą, kurioje tęsėsi minėjimas. Čia pagrindinį pranešimą skaitė buvęs ilgametis Utenos kraštotyros muziejaus direktorius Balys Juodzevičius. Pranešėjas kalbėjo apie paskutiniojo Aukštaitijos partizano neeilinę asmenybę, aptarė jo kovos metodus, gebėjimą slapstytis ir išlikti nerimą bei siaubą okupantams keliančiu žmogumi, savotišku laisvės šaukliu.
Apie prasmingą partizanų auką savo mintimis pasidalijo ir euro-parlamentaras profesorius Vytautas Landsbergis, laisvės kovotojų misiją įvardydamas kaip išraiškingą priminimą žmonėms, kad Lietuva bus laisva, kad jų, partizanų, buvimas yra gyvas tikėjimas Lietuvos laisve ir nepriklausomybe. Partizanų atminimui profesorius Vytautas Landsbergis fortepijonu paskambino Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Preliudą".
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė Dalia Kuodytė kalbėjo, kad nepakanka žinoti buvusiųjų partizanų, jų vadų vardus bei slapyvardžius. Reikia gilesnio žvilgsnio ir suvokimo, gal tuomet ir paminklai atsirastų, ir būtų parašytos tinkamos knygos29.
Jau kelios dešimtys metų nebėra tarp mūsų Antano. O trobelė, kurioje gyveno Antanas su savo šeima, tebestovi, joje niekas negyvena. Tas namas daug ką mena iš anų laikų - galėtų būti memorialinis muziejus, primenantis jaunajai kartai apie žmones, kurie labai brangino savo žemę, vardan Tėvynės Lietuvos laisvės aukojo brangiausią turtą - savo gyvybę. Širdies skausmu po tiek metų atsiliepia Antano Kraujelio žmonos Janinos eilės:
Užžels žole takeliai, kur vaikščiojom kartu,
Ir viskas bus kaip sapnas, kad buvom aš ir tu.
Važiuojant plentu Vilnius-Utena, galima išvysti rodyklę su nuoroda: „Partizano Antano Kraujelio žūties vieta - 1,5 km". Vingiuotas kelias atveda iki Papiškių kaimo.
1992 m. birželio 13 d. Utenos politinių kalinių ir tremtinių skyriaus iniciatyva Papiškių kaime prie namo, kuriame žuvo Antanas, buvo iškilmingai atidengtas ir pašventintas Vytauto Giedraičio sukurtas paminklinis akmuo su užrašu: „1965.III.17 šioje sodyboje žuvo paskutinis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas".
Atidengiant šį paminklą prie namo, kuriame jis žuvo, nuaidėjo šautuvų salvės, tačiau tai buvo ne mirtį nešantys šūviai, o pagarbos ženklas žmogui, atidavusiam gyvybę už Lietuvos laisvę.
Paminklinį akmenį šventina Kristaus žengimo į dangų bažnyčios klebonas dekanas
Petras Adamonis. Papiškiai, 1992 06 13.
Partizano tėvas Steponas Kraujelis. Papiškiai, 1992 06 13
Partizano Antano Kraujelio-Siaubūno 30-ųjų žūties metinių
minėjimas. Prie paminklinio akmens partizano seserys iš kairės: Ona, Bronė,
Janina, Anelė, Vitalija ir jo tėvas. Papiškiai, 1995 03 19
Partizano Antano Kraujelio-Siaubūno 30-ųjų žūties metinių minėjimas. Kalba
Antano Kraujelio gyvenimo faktus tiriantis Algirdas Šiukščius. Utena, 1995 03
19.
Memorialinės lentos atidengimas ant gimnazijos, kurioje mokėsi Antanas
Kraujelis, sienos. Pašventino kunigas Pranciškus Sabaliauskas. Antano Kraujelio
seserys iš kairės: Janina, Ona, Vitalija, Bronė. Alanta, 2000 07 23
Lietuvos nacionalinio muziejaus specialiame stende eksponuojama partizano Antano
Kraujelio-Siaubūno amunicija, drabužiai, asmeniniai daiktai. Vilnius, 1992 0112
Pirmas iš kairės - Antano
Kraujelio-Siaubūno kenotafas (tuščias kapas). Utena, 1998 m.
Vyr. leitenanto Antano Kraujelio Kario savanorio pažymėjimas Nr. 32
Šventinamas ženklas partizanams atminti. Šventina Šv. Trejybės bažnyčios
(Skudutiškio parapija) kunigas Robertas Mikalauskas dalyvaujant Antano Kraujelio
artimiesiems. Kaniūkai, 2001 07 07
Antano Kraujelio-Siaubūno apdovanojimas (po mirties). Lietuvos Respublikos
Prezidentas Valdas Adamkus ir apdovanotojo Vyčio kryžiaus ordinu (po mirties)
Antano Kraujelio-Siaubūno tėvas Steponas Kraujelis, iš kairės: apdovanotojo
sūnus Antanas Snukiškis, dukterėčia Žydrė Šyvokaitė ir sesuo Janina Šyvokienė.
Vilnius, 1998 05 22
Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinas , kuriuo buvo apdovanotas (po mirties)
Antanas Kraujelis-Siaubūnas, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretas ir
liudijimas. 1998 05 19
Tėvukas tarp artimųjų 95 metų jubiliejaus proga. Iš kairės sėdi: Janina
Snukiškytė (marti), Steponas Kraujelis ir Janina Šyvokienė, stovi: tėtės
pusseserė Veronika Mockuvienė (buvusi politinė kalinė), dukros Stefanija
Ivanauskienė, Anelė Tauginienė, Vitalija Telksnienė, Ona Budrienė ir Bronė
Žukienė. Vilnius, 1998 05 10
Lietuvos kariuomenės dienos proga Steponą Kraujelį sveikina Lietuvos krašto
apsaugos ministerijos viceministras Edmundas Simanaitis, pulkininkas leitenantas
Rimantas Gasparavičius. Vilnius, 1998 1119
Partizano Antano Kraujelio-Siaubuno 70-ųjų gimimo metinių minėjimas. Kalba
Antano Kraujelio žmona Janina. Papiškiai, 1998 10 25
Prie pasodinto ąžuoliuko. Pirmoje eilėje iš kairės: Steponas Kraujelis, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis, Janina Šyvokienė, antroje eilėje iš kairės Benjaminas Šyvokas ir Utenos apskrities viršininkas Rimantas Dijokas. Papiškiai, 1998 10 25
Laisvės kovų dalyvio pažymėjimo įteikimas. Iš kairės partizano tėvas Steponas Kraujelis ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos pirmininkas Eugenijus Rimvydas Stancikas. Utena, 1998 10 25
Partizano Antano Kraujelio-Siaubūno 70-ųjų gimimo metinių minėjimas. Kalba Seimo narys Antanas Stasiškis, iš kairės sėdi Algirdas Šiukščius ir Utenos miesto meras Edmundas Pupinis. Utena, 1998 10 25
Kalba partizano Antano Kraujelio-Siaubūno sūnus Antanas Snukiškis. Utena, 1998
10 25
„Išsaugokime atmintį". Antano Kraujelio sūnus Antanas Snukiškis atlieka dainą.
Iš kairės sėdi Algirdas Siukščius ir Utenos miesto meras Edmundas Pupinis.
Utena, 1998 10 25
Antano Kraujelio žūties 35-ųjų metinių minėjime kocertuoja Mokslų akademijos
mišrus choras. Utena, 2000 03 18
Utenos kraštotyros muziejuje surengta paroda, skirta paskutiniam Aukštaitijos
partizanui Antanui Kraujeliui atminti. 2005 04 09
Šv. mišios Dievo Apvaizdos bažnyčioje partizano Antano Kraujelio-Siaubūno ir
Antano Pinkevičiaus-Dobilo žūties 40-ųjų metinių proga. Utena, 2005 04 09
Partizano Antano Kraujelio-Siaubūno ir Antano Pinkevičiaus-Dobilo žūties 40-ųjų
metinių minėjimo dalyviai. Papiškiai, 2005 04 09
Kalba buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, atsargos generolas majoras Jonas
Algirdas Kronkaitis. Papiškiai, 2005 04 09
Partizano Antano Kraujelio-Siaubūno ir Antano Pinkevičiaus-Dobilo
žūties 40-ųjų metinių minėjimo dalyviai. Utena, 2005 04 09
Partizano Antano Kraujelio žmona Janina ir sūnus Antanas. Papiškiai, 2005 04 09
Prie atidengto kenotafo partizanams Rasų kapinėse. Vilnius, 2005 05 07
Antano Kraujelio žūties vieta po 40-ties metų. Prie paminklo Antano Kraujelio
sesuo Bronė. Papiškiai, 2005 m. spalis
Antano Kraujelio amžininkų prisiminimai
Antano Kraujelio žmonos Janinos Snukiškytės prisiminimai
Gimiau 1938 m. liepos 30 d. Papiškių kaime (Utenos r.). Augau penkių vaikų šeimoje. Kai motina mirė, man buvo dveji metai. Praėjus metams, tėvas parsivedė pamotę, kuri mus ir augino.
Baigiau Kviklių pradinę mokyklą, o toliau negalėjau mokytis, nes nebuvo sąlygų.
Užėjo rusai, tvėrėsi kolūkiai, tris metus ganiau kolūkio karves su piemeniu Pinkevičium iš Strazdakalnio kaimo.
Kai sulaukiau 12 metų, mane išvežė į Kauną tarnauti pamotės sesers dukros Nijolės Linkevičienės šeimoje. Prižiūrėjau jų dukrytę Ritutę. Atlyginimo negaudavau. Gyvenau pas juos kaip jų šeimos narė penkis metus iki 1955 m., kuriais man sukako jau 17 metų.
Labai norėjau namo, nes per tą laiką nebuvau grįžusi į gimtinę. Tik vieną kartą tėvas su pamote aplankė, nes neturėjo pinigų dažniau atvažiuoti.
1955 m. šeimininkai man davė pinigų, ir aš parvažiavau namo. Drauge su seserimi aplankėme gimines. Buvome Skudutiškyje atlaiduose, o ten susitikome su mano tėvo seserimi Zofija Petroniene, kuri gyveno Antaninavos kaime. Ji parsivedė mus su seserimi pas save, pavaišino. Išleisdama pasiteiravo, kada ketinu išvažiuoti į Kauną. Vėliau ji apsilankė pas tėvą ir pasakė, kad mane gali pasiimti pas save. Pasilikau pas tetą Zofiją.
Po dviejų dienų pas tetą atėjo vyras, kurį ji priėmė kaip svečią. Kitą vakarą jis vėl atėjo. Teta ir šįkart jį pavaišino, svečias gražiai padainavo. Jis turėjo labai gražų balsą. Išeidamas jis paėmė mane už rankos, pasikalbėjome ir sutarėme vėl susitikti vakare.
Teta man pasakė, kad jis dirba pieninėje ir kad aš nieko žmonėms nepasakočiau apie tai, kad jis čia lankosi. Taip prasidėjo mano pažintis su Antanu.
Pasimatymai tęsėsi mėnesį. Jis man pasakė, kad slapstosi, kad jo tėvai išvežti į Sibirą. Man jo labai pagailo.
Kai išvydau jį ilgais palaidais plaukais, kuriuos slėpdavo po kepure, man jis tapo dar gražesnis.
Antanas parodė pas tetą po lova esančią slėptuvę, į kurią patekusi pamačiau ginklus: automatą ir pistoletą. Jis čia slėpėsi jau metus. Antanas turėjo radiją, kurio klausydavome abu. Sykį jis mane nufotografavo ir abu kartu nusifotografavome.
Buvo ramu, nešiojau viską širdyje, niekam nieko nepasakojau. Teta Zofija norėdavo, kad aš jai ką nors papasakočiau. Ji gerai sutardavo su Antanu.
Teta turėjo keturis vaikus: Joną, Bronių, Lionių ir Zenę. Jos vyras Petronis sakydavo: „Moč, ką darai?! Leisk, tegul važiuoja į Kauną".
Ji jam atšaudavo: „Nesikišk, bus laisvė va tuoj, tegul draugauja!"
Mes ir draugavom, vėliau užsimezgė artimesni santykiai.
Kartą Antanas pakvietė mane į mišką. Jis jau buvo sutaręs su kunigu, kuris mus paklupdė, peržegnojo ir sutuokė miške.
Laukiausi mažylio. Antanas pasakė tetai Zofijai, kad aš laukiuosi vaikelio. Teta nutarė mane pridengti ir vaizduodama, kad ji nėščia, vaikščiojo prie pilvo prisirišusi pagalvėlę.
Mano gimdymo metu ji priėmė vaikutį, viską sutvarkė ir pasikvietė seselę, neva pagimdė pati. Tais laikais beveik visos moterys gimdydavo namuose. Seselė parašė, kad gimdyvę buvo per vėlu vežti į gimdymo namus ir ji pagimdė namuose.
Vis dėlto pasklido kalbos, pradėjo lankytis saugumiečiai, reikėjo keisti gyvenamąją vietą.
Antanas pasitarė su mano sesers Onos vyru Antanu Pinkevičiumi, kuris sutiko jį priglausti.
Antanas Pinkevičius - buvęs partizanų ryšininkas, kalėjęs už antitarybinę veiklą. Jis nupirko seną klojimą, kurį, kaip ir savo pirtį, išardė ir medieną sunaudojo statant namelį Papiškiuose.
Mano Antanas padėjo jam statyti trobą ir po krosnimi įsirengė slėptuvę. Abu Antanai gerai sutarė, darniai dirbo. Mano Antanas jam daug padėjo: sudėjo grindis, langus, įstatė duris.
Persikėlėme čia gyventi.
Sūnus Antanas liko pas tetą Zofiją. Aš jį ten aplankydavau. Mane jis vadino „niane" arba Jane. Petronienė jam buvo mama, Petronis - tėtė, o Kraujelis- tėtytė. Atsivesdavau sūnų į Papiškius. Antanas labai mylėjo sūnų, visada peržegnodavo.
Po kiek laiko saugumiečiai pradėjo lankytis ir Papiškiuose. Tada Antanas rašydavo įvairius saugumą klaidinančius raštelius. Man reikėdavo juos perrašyti ir išsiųsti.
Vieną kartą iškvietė mane saugumiečiai ir sako: „Tu gyveni su Kraujeliu". Aš išsigyniau. Davė man popieriaus ir liepė rašyti, kad Kraujelio nepažįstu ir vaiko su juo neturiu. Aš taip ir parašiau.
Antanui papasakojau, ką mane privertė rašyti.
Antanas mums nurodydavo ką daryti, kaip elgtis, ką sakyti. „Kad ir ką lieptų daryti ar ką nors provokuojančio sakytų, neišsigąskite, net jei ir nušautą atvežtų", - patarė jis.
Kad išvengčiau galimos bausmės, buvo nutarta pakeisti mano gimimo metus ir padaryti nepilnamete, todėl aš pase metais jaunesnė (gim. 1939 m. liepos 30 d.).
Tekdavo Antanui daug padėti. Nešdavau jam maistą, jei pastebėdavau ką nors įtartino, pranešdavau apie tai.
Vieną kartą dviračiu vežiausi jo drabužius, maistą ir mane per Vėtei-kių kaimą vijosi motociklu saugumiečiai. Aš išvingiavau ir pabėgau. Buvau įtariama. O kiek per tą laiką pridrebėta, išlieta ašarų - apsakyti negaliu!
1964 m. Kūčių vakarą buvo krata. Jau dieną pradėjo supti namus. Važiavo sunkvežimis su eglute ir sustojo, atseit sugedo. Krapštėsi beveik iki vakaro, o Antanas suprato, kad tai - pasala, kad namai stebimi. Jis buvo bunkeryje.
Vakare saugumiečiai sugužėjo vidun, liepė užgesinti žibalinę lempą. Susėdę aplink krosnį, laukė pasirodant bandito, kuris turėtų ateiti švęsti Kūčių. O Antanas tuo metu slėptuvėje maldavo Aukščiausiąjį palaimos: „Jei Tu gimei šiąnakt, Tu man padėk, aš iš čia išėjęs daugiau negrįšiu!" - sustabdė jis kvėpavimą ir laikrodį.
Visą naktį saugumiečiai praleido mūsų namuose, o mes nei gyvi, nei mirę laukėme, kas bus.
Išaušo rytas. Paviršutiniškai patikrinę, atplėšę vieną lentą koridoriuje, pabaksnoję po pečiumi, po kuriuo buvo bunkeris, surašė raštą, kad nieko nerasta ir išvažiavo.
Antanas pavakare išėjo iš namų. Sutarėm po mėnesio susitikti. Per tą laiką kratų nebuvo.
Susitikau su juo sutartu laiku. Jis sakė, kad Pinkevičių sodyboje turi atlikti kratą, bet dar šalta, daug sniego, todėl nedarys. Deja, jis apsiriko.
Antanas ketino išeiti, liepė atnešti slides, o rytojaus dieną, tai buvo lemtingoji kovo 17 diena, namą apsupo ir darė kratą nuo 9 valandos. Visur išbadė, apžiūrėjo visas grindis, kol surado slėptuvę. Buvo klaikiai baisu laukti tas minutes.
Kai aptiko bunkerį, švogerį stūmė pirmą prie angos. Pasigirdo šūvis, švogeris krito, tuomet visi saugumiečiai išbėgo laukan.
Žiūriu - Antanas vaikšto po kambarį. Klausia: „Ar jų daug?" Sakau: „Daug..." Paprašė duoti suknelę, norėjo bandyti bėgti. „Į moterį gal nešaus?!" - mąstė jis.
Jis dar bandė nušauti saugumiečių šunį - du kartus iššovė. Aš puoliau prašyti, kad nešaudytų, o tuo metu sesuo Ona atnešė raštelį, kuriame buvo parašyta: „Kraujeli, pasiduok, tau bausmė bus dovanota". Jis nusišypsojo ir sako: „Tuoj maskoliams pasiduosiu".
Aš truputį sudvejojau, galvoju, o gal jis sutiks?
Jis atsisuko į mane ir sako: „Nebijok, tau nieko nebus, viskas aišku, pasiimk Alvyduką (sūnaus du vardai buvo: Antanas ir Alvydas), o aš tuoj pasiduosiu".
Antanas sudegino dokumentus ir užšoko ant aukšto. Šūvis, ir kažkas krito.
Aš bėgte ant aukšto, žiūriu - guli kraujuose, pajudinau už rankos, matau, kad jau nebegyvas. Ranką pabučiavau ir nulipau nuo aukšto.
Sesei pasakiau, kad Antanas nusišovė. Ji pradėjo verkti. Sakau: „Einu pasakysiu, kad nusišovė". Pasakiau.
Trys saugumiečiai, atstatę automatus, liepė eiti pirmai. Mane varė iki aukšto ir liepė paduoti automatą bei atitempti Antaną iki krašto. Tada jie užlipo ant aukšto, man liepė nusileisti.
Kai nulipau, mane lyg sustiprino jo paskutiniai žodžiai: „Tau nieko nebus". „Pasiuskit, juk aš nieko blogo nepadariau!" - pagalvojau.
Saugumiečiai tampė jį, nešė nuo aukšto.
Aš išėjau į tvartą pašerti ir pagirdyti gyvulių.
Vienas atėjo ir sako: „Tu areštuota, renkis!"
Išvežė mane į saugumą. Iki plento vežė kartu ir Antaną, ten laukė keletas automobilių. Saugumiečiai persėdo į juos ir išvažiavo į Uteną.
Tris dienas mane buvo įkalinę rūsyje, po to išvežė į Vilnių, į Lukiškes. Laikė vieną ir su šnipe, ir vėl vieną iki 1965 m. rugsėjo 3 d. Tardė, reikalavo dokumentų, nuotraukų. Pasakiau, kur yra kelios šeimos nuotraukos. Atnešė jas man ir sako: „Gal pasiilgai?"
Aš pažiūrėjau į tą, kurioje mes trise, pabučiavau ir paėmiau. Prižiūrėtojas pagriebė nuotraukas ir daugiau neberodė. Tardytojas su prokuroru užsirūkė. Man pasakė, kad 8 nuotraukos bus prisegtos prie bylos ir bus saugomos muziejuje, o kitas sunaikins. Dar paklausė, ar noriu susitikti su seserimi. Pasakiau, kad noriu.
Rytojaus dieną atvažiavo sesuo Ona, atvežė man maisto. Maistą sakė man perduos vėliau kalėjimo prižiūrėtojas, kai eisiu į kamerą.
Sesuo man perdavė raštelį, kuriame buvo parašyta, kad ją atsiuntė saugumas, sumokėjo už kelionę. Sesuo dar bandė klausinėti mane, prašė pasakyti, kur yra dokumentai. Minėjo, kad jei tai nurodysiu, išleis namo. Sakau: „Matei, kaip prieš nusišaudamas sudegino, o daugiau aš nieko nežinau". Tą raštelį aš sukramčiau ir nurijau.
Po valandos kalėjimo prižiūrėtojas pamatė, kad mes nesusikalbame, ir pasimatymą nutraukė.
Maisto aš negavau.
Netrukus ir vėl mane kviečia. Girdžiu Sergejaus Tichomirovo balsą. Šis vėl klausinėja: „Pasakyk ir gausi siuntinį, pasakyk, kur dokumentai, pas ką Kraujelis užeidavo?" - „Nežinau, o ką slėpiau - radot!" - atsakiau. - „Kam slėpei banditą?" - tardo Tichomirovas. - „Jis buvo mano vyras - mylėjau ir slėpiau!" - atsakiau. - „Koks tavo vyras?! Tu buvai tik sugyventinė!" - sušuko Sergejus Tichomirovas.
O mane stiprino tai, kad kunigas mus palaimino ir sakė, jog mūsų gyvenimas šventas.
Kai baigė tardyti ir sudarė bylą, pasakė, kad 1965 m. rugsėjo 3 d. įvyks teismas. Teismo metu jie neturėjo ką veikti, atėjo komisija nurašyti susidėvėjusių kėdžių. Pagaliau perskaitė, kad pakanka įrodymų teisti. Na ir nuteisė, prieš mane pusiau melagingai paliudijo ir savieji. Paskelbė, kad bausmę atliksiu 4 metus Panevėžio kalėjime.
Būdama kalėjime, dirbau siuvykloje. Taip pat priverstinai mokiausi - baigiau 2 klases. Už gerą darbą mano nuotrauka buvo iškabinta garbės lentoje. Po pusės atlikto laiko norėjo išleisti, bet komisija paklausė: „Kiek Kraujelis sušaudė žmonių?" Sakau: „Nė vieno. Per 10 bendro gyvenimo metų net nė vieno neketino nušauti". - „Neišleidžiami" - tepasakė.
Vėliau buvo paskelbta amnestija ir man sumažino likusios bausmės trukmę 8 mėnesiais ir 9 dienom. Grįžau iš kalėjimo 1968 m. lapkričio 10 d.
Mane pasikvietė Sergejus Tichomirovas, pažadėjo įdarbinti trikotažo gamykloje. Sutikau. Dirbau ten 12 metų. Per tą laiką gavau butą.
Sveikatai pablogėjus, perėjau dirbti į buitinį kombinatą. Ten dirbau apie 14 metų, vėliau dirbau įmonėje „Skalba".
Šiuo metu esu pensininkė.
JOVITAS JANKAUSKAS
Su Antanu Kraujeliu esu vienmetis.
Gimiau Utenos aps., Alantos vls. (dabar Molėtų r.), gretimame Ančėnų kaime.
Vaikystėje keletą metų gyvenau Kaniūkuose, kur kartu su Antanu mokėmės pradžios mokykloje, įsikūrusioje kaimo centre, Antano Niauros name. Sis namas tebestovi susmegęs į žemę, nesulaukęs rajono vadovų reikiamo dėmesio kaip kultūros paveldo objektas. Visi keturi pradžios mokyklos skyriai, biblioteka ir mokymo priemonės tuomet tilpo viename kambaryje. Čia turėjo kambarį ir mokyklos vedėjas Vėgėlė.
Praėjus 70 metų, apie Antaną išliko nedaug prisiminimų iš pradžios mokyklos laikų. Jis buvo draugiškas, stropus ir tvarkingas mokinys.
Šalia Kraujelių sodybos tuomet gyveno Antano Kezio šeima. Aš draugavau su jų vaikais: dviem metais už mane vyresniu Jonu, Gene ir Antanu, pas kuriuos dažnai nueidavau.
Siekdamas išvengti tarnybos Raudonojoje Armijoje, Jonas Kezys, kaip ir daugelis Kaniūkų kaimo šaukiamojo amžiaus jaunuolių, slapstėsi ir 1945 m. birželio 19 d. žuvo kartu su kitais partizanais Jonavos-Pakalnių miškuose.
Antrą kartą sovietams užgrobus Lietuvą, Antanas Kraujelis tuoj pat įsitraukė į pasipriešinimo okupantams kovą kaip ryšininkas ir visokeriopas partizanų pagalbininkas.
Prieš tapdamas partizanu, kartu su Danieliumi ir Jonu Bružais 1948 m. vasaros naktį nuo Skudutiškio malūno, buvusio netoli skrebų būstinės, pargabeno į Kraujelių sodybą partizanų Jono Vyžinto-Svirplio
ir Broniaus Steiblio-Marso palaikus. Žibėčių kaimo gyventojas Serapinas Rinkevičius su sūnumi Daniumi sukalė karstus, o visa Kraujelių šeima sutvarkė žuvusiųjų palaikus ir palaidojo Kaniūkų kaimo kapinaitėse.
Kraujelis išėjo partizanauti 1948 m., kai daugelis Kaniūkų kaimo jaunuolių jau buvo žuvę už Lietuvos laisvę. Be anksčiau minėto Jono Kezio, 1945-1946 m. žuvo Antanas Lasys, broliai Stasys ir Vladas Pakeniai, Antanas Pakenis.
Visi šie Kaniūkų kaimo partizanai, būdami labai jauni, paaukojo savo gyvybes už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Visų jų tėviškės sunaikintos - neliko akmens ant akmens, o jų šeimų nariai buvo išvežti į Sibirą ir lagerius arba nuolat terorizuojami prarado sveikatą, todėl anksti mirė. Tie, kurie grįžo į Tėvynę, buvo engiami ir prie sovietų.
Okupantų žiaurumas, draugų, kaimynų žūtys ir kančios ne tik nesulaikė, bet, kaip sakė pats Antanas, paskatino jį pasirinkti partizano kelią.
Išėjęs partizanauti, Antanas Kraujelis slapstėsi netoli savo tėviškės Alantos valsčiuje, buvusioje Kaniūkų seniūnijoje. Pirmiausia jis apsistojo Ančėnų kaime, kuris ribojosi su Spulių kaimu, neturtingo ūkininko Broniaus Jankausko sodyboje, kurioje buvo bazinė partizanų stovykla.
Prieš tapdamas skrebu, Ančėnų kaimo gyventojas Jonas Pakalnis, tuomet gyvenęs 1941 m. birželio 14 d. išvežto iš Kaniūkų kaimo mokytojo Antano Križanausko namuose, išdavė Antano slėptuvę, bet saugumiečiams nepavyko jo sučiupti. Seimininkai, kurių namuose buvo įrengta slėptuvė, pusę metų buvo tardomi Molėtų ir Vilniaus saugumo požemiuose, bet, nesudarius bylos, buvo paleisti.
1951 m. gruodžio 23 d. naktį partizanus Antaną Kraujelį, Gaidelį (vardo nepamenu) ir Danielių Bružą Savicko namuose netoli Skudutiškio užpuolė saugumiečiai. Susišaudymo metu buvo sužeistos Danielio Bružo-Atlanto kojos. Negalėdamas bėgti, jis užsimaskavo žvyrduobėje ir ugnimi pridengė draugus. Aukodamas savo gyvybę, jis tuomet išgelbėjo Gaidelio ir Antano Kraujelio gyvybes.
Po 1952 m. gruodžio 22 d. įvykusio pasikėsinimo, kurio metu buvęs artimas Antano Kraujelio draugas užverbuotas Žibėčių kaimo gyventojas Edmundas Satkūnas sužeidė jį, Antanas įsirengė slėptuvę nuošaliame Baltišės kaimelyje pas Aleksą Lapašauską, gyvenusį tik už 1 kilometro nuo Skudutiškio skrebyno. Čia sužeistu partizanu ypač rūpinosi ir jį gydė vyriausioji dukra Marijona.
Vėliau Antanas slapstėsi Mockūnų kaime pas seseris Židonytes ir tik po to - kaip parašyta „Laisvės kovų archyvo" 10 tome - pas Anta-ninavos (Dubelkos) kaimo gyventoją Antaną Petronį. Pažymėtina, kad šios Antaną globojusios šeimos dėl komunistų persekiojimo nebegalėjo gyventi savo sodybose ir turėjo pakeisti savo gyvenamąsias vietas.
Visus tuos metus, ypač kai parvykdavau tėviškėn iš mokslų per atostogas, Antanas nuolat lankydavosi mūsų sodyboje Keriobliškio kaime pas Napoleoną Kezį.
Dažniausiai ateidavo abu su Vladu Petroniu-Nemunu, kuris eidavo sargybą lauke, o kai jis 1954 m. legalizavosi, tik sutemus nuo Girelės miško Antanas ateidavo vienas.
Jis truputį pasikalbėdavo su tėvais, o po to mudu ilgai svarstydavome Lietuvos tarptautinę ir vidaus padėtį, išlikimo galimybes, einamuosius reikalus. Buvo aišku, kad Vakarai greitai neišvaduos, o užsienis mums nei sausumos, nei vandens, nei oro keliais nepasiekiamas, todėl smulkiai analizavome ilgo slapstymosi Tėvynėje galimybes.
Vieno iš susitikimų metu Antanas pasakė norįs kalbėtis svarbiu reikalu ir todėl norėtų, kad netrukdytų mano tėvai. Iš gryčios mes nuėjome į pirtį ir tęsėme pokalbį. Antanas paklausė, ar aš nesutikčiau su juo bendradarbiauti, veikti išvien. Aš, neseniai grįžęs iš lagerio, atsakiau, kad esu pasiryžęs tęsti mokslus. Antanas, atrodo, dėl to kiek nusivylė, bet nepasitenkinimo neparodė. Mes ir toliau likome nuoširdūs draugai, 1953 m. liepos 31 d. jis padovanojo man savo nuotrauką su užrašu.
Jovitui Jankauskui Antano Kraujelio dedikuota nuotrauka.
1953 m.
Po poros metų aš išvykau mokytis į Kauną ir nuo tada mūsų susitikimai retėjo. Vėliau Antanas apsistojo toliau nuo Keriobliškio ir mūsų ryšiai visiškai nutrūko.
Netoliese gyvenančio partizano aprūpinimas maistu, spauda, ryšio, medicinos priemonėmis ne tik šeimininkams, bet ir visiems aplinkiniams geros valios žmonėms kėlė rūpestį, buvo visų pareiga ir atsakomybė. Nuolat būdavo daugybė spręstinų organizacinių ir buitinių klausimų.
Štai vienas iš įsimintinų atvejų, apie kurį anksčiau užsimindavo, o dabar smulkiau papasakojo Vilniuje gyvenantis 91 metų senolis Napoleonas Kezys.
Man esant lageryje, Napoleonas Kaniūkų kolūkyje Antano Gudonio sodyboje buvusioje kiaulių fermoje dirbo vedėju. Susitikimo su Antanu Kraujeliu metu Napoleonas pažadėjo „suorganizuoti" bekoną partizano reikmėms. Tuo tikslu iš fermos buvo atskirti du peniukšliai ir pergabenti į netoliese buvusį Antano Vilučio sodybos tvartą, o jų vietoje buvo už-pajamuoti neseniai atsiradę maži paršeliai.
Peniukšlius pakaitomis prižiūrėti Napoleonas paskyrė šėrikes Eleonorą Bardišiūtę, Stasę Jankauskaitę iš Ančėnų kaimo ir vietinę Marytę Vilutytę. Jos visos ir dabar tebegyvena Kaniūkų kaime.
Vienas iš peniukšlių buvo skirtas šėrikėms už rizikingą darbą ir paslapties išsaugojimą. Pašarai peniukšliams šerti buvo tiekiami iš fermos. Nepaisant didžiulės rizikos, užauginti bekonai sėkmingai pateko tiems, kam ir buvo skirti.
Napoleonas buvo pakviestas į Ančėnų kaime prieš melioraciją buvusią Valerijos ir Vaclovo Jankauskų sodybą. Čia pasirodė ir Antanas Kraujelis, kuris padėkojo už pagalbą ir ištraukė buteliuką. Tuo tarpu atėjo ir netoliese gyvenęs Vaclovo Jankausko brolis Jurgis, šėrikės Stasės tėvas. Visi vyrai išgėrė po stikliuką, dar užtraukė dainos posmą ir išsiskirstė.
Tuokart Kaniūkų kolūkio revizijos komisijos pirmininku dirbo Satkūnas, gyvenęs Žibėčių kaime prie Vastapo ežero, todėl vadinamas „Slaniniu".
Žinia apie nelegaliai penėtus bekonus po kurio laiko vis dėlto pasiekė rajoną. Iš Molėtų atvažiavę pareigūnai tardė Napoleoną ir šėrikes, krėtė fermą, skaičiavo gyvulius. Jokio nusikaltimo negalėję įrodyti, fermos vedėją Napoleoną skyrė į žemesnes pareigas ir paliko sargauti. Dėl tvarkingų revizijos dokumentų tąsyk viskas baigėsi laimingai, bet, kaip vėliau pasirodė, saugumiečiai įtarimų nepamiršta...
Baigęs mokslus Kaune, išvykau į Vilnių ir nuo 1962 m. pradžios dirbau Mašinų gamybos valdybos projektavimo konstravimo biure (PKB) technologijos skyriuje, kuris tuomet buvo įsikūręs viename iš Vilniaus grąžtų gamyklos cechų.
Vieną dieną man telefonu paskambino kadrų skyriaus viršininkė Šenderovič ir paprašė užeiti. Nuėjau į gamyklos administracijos korpusą. Kabinete be jos buvo dar vyriškis, kalbantis lietuviškai stipriu rusišku akcentu. Pasisveikinus ir trumpai šnektelėjus, jis paprašė kadrų skyriaus viršininkę palikti mus vienus. Tapo aišku, kad prieš mane NKVD darbuotojas - saugumietis.
Pradėjo apklausą nuo mano anketinių duomenų tikrinimo ir pasiguodė, kad jie labai ilgai vargo, kol surado mano darbovietę, nes aš niekur Vilniuje dėl ploto stokos negalėjau prisiregistruoti. Toliau paaiškėjo, kodėl saugumiečiai manęs taip stropiai ieškojo.
Pasirodo, jie jau žinojo, kad aš esu Napoleono Kezio, kuris ir 1956 m. mirusi jo motina Antanina, šelpė maistu Lietuvos partizanus, posūnis. Napoleonas ir dabar esą remiąs besislapstantį Antaną Kraujelį-Siaubūną.
Visa tai aš kategoriškai neigiau, o saugumietis vis tvirtino savo. Apklausos metu ne kartą sakiau: „Jeigu turite įrodymų, kad Napoleonas kaltas, tai eikite, suimkite jį ir areštuokite". Ilga ir vienoda apklausa tęsėsi apie dvi valandas, kol jis galutinai įsitikino, kad iš manęs nieko neišgaus. Tuomet saugumietis ėmė apeliuoti į mano, sovietinio inžinieriaus ir atsargos karininko, sąmonę, reikalavo, kad praneščiau, jei ateityje ką nors sužinosiu apie besislapstantį partizaną. Taigi apklausa baigėsi ir, ačiū Dievui, kad daugiau su saugumiečiais šia tema nebeteko kalbėtis.
Po šios apklausos supratau, kad buvo dedama labai daug pastangų susekti likusį vienintelį Rytų Aukštaitijos partizaną. Šis sekimas 1965 m. kovo 17 d. baigėsi tragedija.
Kaip šiandien matau Antaną ilgais, šviesiais, garbanotais, pečius siekiančiais plaukais iš po uniforminės kepurės. Vasarą būdavo basas, eidavo atsargiai, sėlinančia eisena. Buvo aukštas gražus vyras, todėl nestokojo merginų dėmesio, tik dėl gyvenimo slėptuvėse buvo matyti, kad vysta jaunas kūnas. Jo gyvenimas buvo paskirtas partizaninei kovai už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Ši jo kova nebuvo beprasmė!
Visa tai primena vienintelė fotografija mano albume, išsaugota per visas pokario negandas.
Paskutinis nepriklausomos Lietuvos mohikanas
Gyd. JONAS NAGINEVIČIUS
Kovo mėnesį sueina 28 metai, kai už Lietuvos nepriklausomybę kovojęs partizanas Antanas Kraujelis, apsuptas sovietinių okupantų, žuvo savo bunkeryje. Tais laikais aš dirbau Molėtų ligoninėje gydytoju rentgenologu. Apie partizaną kalbėjo visi rajono žmonės. Jis buvo drąsus ir be priekaištų ištikimas Lietuvai, neapkentė sovietų valdžios. Už tai žmonės jį gerbė. Antanas Kraujelis slapstėsi, bet pasirodydavo ir viešai. Dienos metu į Molėtų ligoninės rentgeno kabinetą, esantį netoli milicijos ir KGB būstinės, jis buvo atvykęs du kartus. Tai aš ir noriu paliudyti.
Į kabinetą partizanas atvyko persišviesti neturėdamas siuntimo. Visus kolūkiečius tada aš priimdavau be siuntimo, nes dėl transporto stokos jiems sunku būdavo atvykti į Molėtus. Autobusai nekursavo. Kolūkiečiai savo arklių neturėjo, nes visus juos jau buvo spėta suvaryti į kolūkius. Kolūkiams trūko pašarų, daug arklių nugaišo iš bado. Tie, kurie dar liko gyvi, išbadėję vos vilkosi. Gauti arklį nuvažiuoti pas gydytoją buvo labai sunku. Vieną kartą, šviesdamas tokį be siuntimo atvykusį ligonį, pastebėjau, kad jis gerai apsiginklavęs. Metaliniai daiktai šviečiant labai gerai matyti. Jis turėjo prie diržo prisikabinęs dvi granatas, revolverį, peilį. Net ir pats ligonis pastebėjo, kad aš ieškau plaučių ten, kur jų niekada nebūna. Jis tam neprieštaravo, netgi juokavo sakydamas: „Nagi pasižiūrėk, pasižiūrėk..." Pamaniau, kad už ekrano stovi koks nors bailys stribas. Rašydamas peršvietimo atsakymą, sužinojau, kad ligonio pavardė Kraujelis.
Antrą kartą peršviesti plaučių atėjo po to, kai buvo peršautas. Kairiojo plaučio viršūnėje peršviečiant buvo matyti 20 centų monetos dydžio patamsėjimas. Ligonį gerai apžiūrėti nesisekė. Nes buvo labai įtempęs raumenis ir nesidavė pajudinamas. Šviečiant plaučius, ligonį reikia nuolat kraipyti įvairiomis kryptimis, o tam jis atkakliai priešinosi. Kai aš paprašiau jo neįtempti raumenų ir man pasiduoti, kad galėčiau lengviau jį apžiūrėti, jis staiga sušuko: „Nepasiduosiu, nepasiduosiu..." ir griebėsi už ginklo. Ligonis, matyt, pagalvojo, kad jam siūlau pasiduoti milicijai. Pasakiau, kad šiandien mes nesusikalbame.
Šie žodžiai jį nuramino, ir mes išsiaiškinome, koks reikalas. Paprašiau, kad neįtemptų tų savo plieninių raumenų, nes tada sunku pamatyti plaučius. Ar tikrai aš kalbu tiesą, jis patikrino keletą kartų, įtempdamas savo raumenis. Toks jo elgesys, nepasitikėjimas visiškai pateisinamas, nes, kiek man žinoma, visai neseniai jį buvo peršovęs jo artimas draugas. Klausinėjo, ar plaučiai pažeisti daugiau iš priekio, ar iš nugaros. Patamsėjimas plaučiuose buvo didesnis iš nugaros pusės. Po peršvietimo, kaip ir visiems ligoniams, parašiau ir atidaviau atsakymą. Ligonį iš kabineto išlydėjo laborantė. Grįžo labai susijaudinusi, nes jis išėjo ne pro duris, bet išlipo pro langą.
Viena moteris, buvusi mano pacientė Sakalauskienė (vardo jau neatsimenu), atėjusi kitą dieną paprašė vaistų partizano Antano Kraujelio plaučiams gydyti. Tais laikais geresnių vaistų buvo sunku gauti. Gavau 40 tablečių biomicino ir jas atidaviau. Šie vaistai buvo neseniai pasirodę vaistinėse ir gana efektyvūs. Ta pati moteris papasakojo, kad Antanas Kraujelis turi radijo siųstuvą ir palaiko ryšį su užsieniu. Klausė, ar tai nepavojinga, ar negali ryšio metu susekti partizano buvimo vietos. Aš pasakiau, kad tai labai pavojinga, nes siųstuvo vietą gana nesunkiai galima nustatyti, kad tą siųstuvą greičiausiai jam pakišo ne kas kitas, o KGB.
Praėjo nemažai laiko, bet dėl partizano apsilankymo rentgeno kabinete manęs pasiaiškinti vis dar nekvietė. Tikėjausi, kad viskas praeis tyliai, tačiau apsirikau. Vieną dieną atėjo stribas su lakštu popieriaus ir paprašė parašo pavyzdžių. Aš paklausiau, kokio parašo reikia, ar tokio, kaip pasirašau banke, ar kaip pasirašinėju ant receptų. Stribas sumišo ir atsakė, kad tai spręsti turiu pats. Įtarimą sukėlė ir pilietis, atėjęs persišviesti be siuntimo. Jis visaip stengėsi suvaidinti, kad aš nenoriu priimti jo persišviesti be siuntimo, bet aš jį priverčiau stotis už ekrano ir jį peršviečiau. Greit po to aš turėjau aiškintis, kodėl šviečiu banditus, nereikalauju iš jų siuntimo, nukreipimo. Pasiaiškinti buvo nesunku. Kuris blogas žmogus, o kuris geras, šviečiant nustatyti neįmanoma. Kad banditai dieną vaikšto laisvi mieste, tai ne mano kaltė.
Šį kartą man pasisekė, nubaustas aš nebuvau. Man daug padėjo tardytojas, kuris sirgo plaučių tuberkulioze ir aš jį gydžiau. Reikia pažymėti, kad po šio įvykio kolūkiečių šviesti be nukreipimų man neuždraudė. Turėjo partizanas radijo siųstuvą ar ne, aš nežinau, tačiau gana greit po pokalbio su minėta moterimi partizanas Antanas Kraujelis stribų buvo apsuptas ir žuvo. Taip pat nežinau, iš kur KGB sužinojo, kad partizanas lankėsi rentgeno kabinete. Manau, kad pats partizanas galėjo pasiųsti mano rašytą peršvietimo atsakymą stribams, norėdamas iš jų pasityčioti.
Perspausdinta iš 2003 m. kovo 26 d. savaitraščio „XXI amžius" Nr. 11
Pasakoja buvęs KGB darbuotojas
Petras Laguckas
Šeimoje buvome du vaikai - sesuo ir aš. Tėvukai vargo, žemės turėjo 10 ha prasto žvyro. Pokariu tėvukas buvo dešimtininkas (kaimo seniūno padėjėjas, turėjęs teisę iš 10 sodybų skirti pastotes miško ir kelių tiesimo darbams), ir tai kai kam labai nepatiko. Buvo tokie iš Krasauskų, kuriems nepatiko, kad varo į pastotes, vykdo seniūno nurodymus, todėl įskundė miškiniams.
Aš buvau mokinukas ir ne ką tesupratau. Tėvas pasakojo, kad naktį atėjo miškiniai ir pasakė, kad netrukus išvysime „raudoną gaidį" (sudegins). „Ką turit geresnio, meskit pro langą", - liepė miškiniai.
Aš rūpinausi, kad nesudegtų knygos, ir mečiau jas laukan.
Tėvuką parklupdė, taip stipriai sudaužė buožėm, kad jis vos nurėpliojo lovon. Paskui jis ilgai sirgo. Tėvukas jų nepažinojo, nes buvo ne vietiniai.
Kai jau mokiausi vidurinėje mokykloje, rinko kandidatus į saugumiečių mokyklą Vilniuje. Agitatoriai sako: „Tavo tėvą pridaužė miškiniai - stok į šią mokyklą". Rinko Rokiškio KGB skyrius. Priminė, kad buvau nuskriaustas.
O man patiko, kad uniforma kariška, su antpečiais. Prišnekino ir kitus iš neturtingesnių. Iš mano klasės dar vieną prikalbino. Tai buvo gal 1951-1952 metais.
Surinko mus ir išvažiavome į Vilnių. Čia buvo sustiprintas rusų kalbos mokymas. Porą metų mokėmės T. Kosciuškos gatvėje KGB mokykloje.
Kaune atlikus praktiką, mane paskyrė į Šiaulių sritį, vėliau - į Dotnuvos rajoną, priskyrė prie ruso karininko.
Tuomet MGB pervardijo KGB.
Mums buvo priskirtas rajonas kaime, agentų jau buvo kaimuose.
Viršininko pavaduotojas Demičevas rūpinosi nacionalistinių gaujų gaudymu, vietos agentų parinkimu. Jis rengdavo operacijų planus, jam padėjo ir partiniai darbuotojai.
Iš Leningrado (dab. Sankt Peterburgas) atvažiavo Zolota (lietuvis, ten parengtas „nacionalinis" kadras). Dotnuvos rajone buvo mano uošvija - toks ilgas namas. Viename namo gale buvo įsikūrę liaudies gynėjai, kurie čia maitindavosi, atsinešdavo iš kaimo lašinių. Jų vadas buvo karininkas Kūginis. Kai reikėdavo vykdyti operaciją, jie eidavo pirmieji ir atlikdavo juodą darbą. Karininkas vadovaudavo, sudarydavo puolimo planą, numatydavo, kokį būrį kur nusiųsti. Vėliau parveždavo nušautuosius.
Miškinių buvo daugiausia prie Ariogalos ir Krakių. Ten miškuose veikė Lenartavičius. Grįžę karininkai papasakodavo apie operacijas, bet aš jose nedalyvavau, nes buvau dar jaunas.
Liaudies gynėjų buvo įvairių: vieni tikrai tikėjo idėjomis, kiti buvo prisišlieję, kad tik nedirbtų, lašinių pasiimtų ar pavogtų ką nors. Treti nenorėjo eiti į armiją. Pagrasai būdavo kokiam seniui: „Nešk lašinių, kiaušinienės pakepk!"
Mes daugiausia veikdavome kaimuose. Kaimo žmonės bijodavo -naktį ateina miškiniai, dieną skrebai, tai žmogelis nežino, kas tu toks, tik mato, kad su šautuvu. O tam žmogeliui reikia gyventi...
Per rinkimus mus siųsdavo saugoti rinkiminės būstinės. Turi pistoletą, vaikštai, nueini pietauti, išgeri... Man kartą Šlapaberžėj ištraukė pistoletą. Buvo iš redakcijos toks vienas - norėjo pajuokauti. Tuo metu buvau jaunesnysis leitenantas. Gavęs bausmės tris paras, buvau atleistas.
Po atleidimo dirbau Dotnuvoje apylinkės pirmininku. Neakivaizdiniu būdu buvau baigęs du teisės kursus.
Sykį atvažiavau į Kupiškį. Turėjau gal penkis agentus. Apie 1960-uosius aktyvaus pogrindžio jau nebuvo.
Teko dalyvauti vieną suimant kažkur prie Šimonių. Jis buvo nelegalas, nesiregistravo, o mus bausdavo ir už tai. Jis naktį dirbdavo darže ar kitur, o dieną slapstydavosi troboj, užpečky. Gavome signalų, kad jis naktį pasirodo, o dieną mes jo nerasdavom, nors sužinojome sodybą. Surengėme pasalą, atvažiavo operatyvinė grupė. Jis buvo suimtas. Atvežė jį į Kupiškį sunkvežimiu.
Vėliau dirbau Pandėlio rajone, tada buvau jau vyr. leitenantas. Padirbėjus porą metų, iškvietė į Vilnių, į kadrų skyrių.
Vilniuje buvo toks Matulaitis. Jis mane pradėjo spausti prie sienos: „Reikia važiuoti į Uteną, iš ten vienas darbuotojas išsikėlė". Matulaitis sako: „Eik į Profsąjungų rūmus, ten vyksta suvažiavimas, kalbėk su Petkevičium. Jis ten yra, vadovauja mūsiškiams".
Petkevičius tada buvo pavaduotojas. Sutikau vykti į Uteną. Man skyrė Užpalių zoną - kokį trečdalį rajono.
Loginovas prižiūrėjo miestą ir įstaigas.
Tichomirovas sako: „Tu nenusimink, gerai, kad čia atvažiavai. Aš medžiotojas, duosiu tau medžioklinį šautuvą". Tichomirovas tada dirbo viršininku, geros širdies žmogus. Jo žmona iš Krekenavos - Rudytė. Jis operatyvinį darbą gerai išmanė. Vadindavom jį starovieru. Jis Lietuvos rusas, kilęs nuo Zarasų. Tichomirovas ilgai gyveno Utenoje - iki išėjimo į pensiją.
Kraujelio gaudynėms vadovavo Tichomirovas, jis vedė tą bylą.
Kraujelis buvo labai gudrus vyras, jį vadindavo paskutiniu mohikanu. Jis nutarkuodavo komunistus, bet pats buvo gimęs po laiminga žvaigžde, todėl vis nepakliūdavo mums, nors tie, kurie slapstėsi ar veikė drauge su juo, buvo sunaikinti arba pasodinti.
Kai liko vienas, buvo sunku dirbti ir jo ieškoti. Kraujelis nepasakydavo niekam, kur bus ar eis.
Jei bendrininkų būdavo daugiau, tai stengdavomės užverbuoti kurį nors iš jų. Žmogus palūždavo ir sutikdavo padėti. Tuomet jis eidavo į tą
gaują, vėl vaikščiodavo kartu su miškiniais, bet jau suteikdavo informaciją operatyviniam darbuotojui. Tada saugumiečiai surengdavo pasalą ir paimdavo partizaną gyvą arba jį nušaudavo.
Kraujelis vis išsisukdavo. Teko skaityti medžiagą apie jį, tačiau konkrečiai atsakingas už jo suėmimą buvo Tichomirovas.
Prie Pakalnių esančiame kolūkyje Kraujelis ateidavo pas vieną kitą žmogų. Mūsų agentūra pranešdavo, kad buvo, tačiau kaip išėjo ir kur -neaišku. Pasakydavo, kaip atrodė, kad ilgais plaukais ir panašiai, tačiau ir viskas. Gavę šią informaciją, saugumiečiai siųsdavo darbuotojus, bet jie nieko nerasdavo.
Išsiaiškinome, kad jis turi sugyventinę, tokią Janiną Snukiškytę. Žinodavome, kad jis ateina pas ją, laukdavome ir naktimis netikėtai nuvažiuodavome, bet jo nerasdavome.
Buvome informuoti, kad jis veikia trijuose rajonuose: Utenos, Molėtų ir Anykščių. Šiuose trijuose rajonuose jo ir ieškojome, padėdavo komunistai ir aktyvistai, kurie suteikdavo mums žinių. Būdavo tokių, kurie praneša ir mums, ir Kraujeliui. Iš kurgi jis žinodavo mūsų darbo metodus?! Mūsų darbuotojai Kraujeliui nesuteikdavo informacijos, bet iš mūsų agentų atsirasdavo tokių, kurie suteikdavo ir jam. Duodavome užduotį agentui, girdi, taip ir taip padaryk, su tuo ir tuo pakalbėk, nes pas jį gali Kraujelis ateiti, o Kraujelis dažnai apie tai jau žinodavo.
Jis daug negerdavo. Išgerdavo tik su labai patikimais žmonėmis ir nedaug. Išgeria 100 gramų dėl apetito ir ilgai neužsisėdi.
Kartą buvo paruoštas butelis degtinės su migdomaisiais, o agentui nurodyta apsimesti, kad jis negalįs gerti. Tikėtasi, kad migdomieji staigiai suveiks, per pusvalandį Kraujelis užmigs, tada bus duotas signalas mums, o mes atvažiavę jį suimsime.
Viskas būdavo apgalvota, tada jau nebuvo liaudies gynėjų, buvo tik operatyviniai darbuotojai.
Jis sau vaikšto po tris rajonus tai vienur, tai kitur, o mes, jei reikia atlikti kokį darbą, pirma rašome ant popieriaus kiekvienas savo planą. Tuomet peržiūri viršininkas, jei sutinka, galime atlikti operaciją.
O Kraujeliui reikėjo, kad Anykščių ar Molėtų saugumas žinotų, kad jis tuose rajonuose yra. Jis sakydavo: „Nors aš vienas, bet turiu savų žmonių tarp saugumiečių, kurie man viską praneša, todėl vaikštau kur noriu ir niekas manęs nesuima. Aš žinau jų agentus, bet man jų gaila". Girdėdami šias partizano kalbas, daugelis vengdavo užsiverbuoti, nes jo bijojo.
Sykį Kraujelis buvo prie Pakalnių miško pas vieną ūkininką (paskui mes sužinojome, pas kurį) ir sako: „Aš pažįstu saugumiečius", -ir vardija jų pavardes. „Juk tai ne paslaptis! Turiu žmonių, kurie man viską praneša apie juos, todėl manęs nesugauna. Nori, aš tau įrodysiu. Tokią ir tokią dieną nuo 12 iki 3 valandos atvažiuos mašina ir stovės ant kalniuko".
Taip ir padarė. Kraujelis parašė mums laišką (mes žinojome, koks jo rašto braižas), kuriame išdėstė, kad jis nori legalizuotis. Laiške buvo rašoma, kad nėra garantijų, jog jis nebus sušaudytas. Liepė atvažiuoti pamiškėn ir pastatyti savo mašiną su operatyviniu darbuotoju, nurodė, kad būtų geriau, jog tas darbuotojas butų su uniforma.
Laiškas buvo gautas maždaug prieš savaitę, buvo galima pagalvoti, pasitarti. Apie tai buvo pranešta žmonėms ir rašyta laikraštyje. Buvo paskelbta, kad, jei Kraujelis legalizuosis, jam nebus skirta mirties bausmė ar kalėjimas. Susėdom, tarėmės - nieko nepralošim.
Aš vairavau mašiną. Buvo organizuota apsauga, jei Kraujelis norėtų mane nušauti. Prieš tai patikrinome tą vietą, kad jo nebūtų.
Turėdamas pistoletą, sėdau į mašiną, atvažiavau, sustojau ir sėdžiu. Na ir nieko! Prabėgo trys valandos - ir nei sveikas, nei sudie. Praėjo du žmonės kolūkiečiai, labai įdėmiai pasižiūrėjo į mašiną ir nuėjo. Gal reikėjo patikrinti juos? Vėliau viršininkas klausė, kodėl tų žmonių nesustabdžiau. Atsakiau, kad tokios užduoties nebuvo, man buvo liepta tik sėdėti.
O Kraujelis įrodė „kolūkiečiams", kad pas jį atvažiavo „savi" saugumiečiai. Žmonėms jis leido suprasti, kad tikrai turi ryšį su saugumu.
Tuo ir pasibaigė mūsų operacija. Mes tik norėjome paauklėti Kraujelį, įtikinti, kad jis pats pasiduotų. Žinojome, kad jį suimti bus labai sunku.
Vėliau žmonės nesileisdavo užverbuojami. Jie sakydavo: „Sklinda kalbos, kad jis turi ryšį su saugumu, nenorim, nesutinkam".
Aiškini, kiek jis pridaręs, nereikia, kad jis „vaikščiotų". Atsako: „Manęs jis nekliudo, neskriaudžia, ką aš čia kišiuos".
Partijos komitetas vis klausdavo: „Kaip čia jūs dirbate, jei nėra rezultatų?"
Kraujelis tais laikais rinko „duoklę". Daugiausia iš brigadininkų, fermų vedėjų. Ateina ir pasako: „Paruošk man tiek ir tiek. Paruošęs padėk ten ir ten", bet nepasako, kada ateis. Liepia tik paruošti, kad atėjus nesakytų, jog nieko neturi.
Niekaip negalėjom jo susekti. Dirbome toliau, laiškus rašėme maždaug ten, kur jis ateina. Mes žinojome, kur jis ateina, pasakydavo mums, bet: „Buvo, išėjo, nežinia kur".
Liepiam: „Jeigu dar ateis, atiduok jam laišką". Sukuriame laišką, kad legalizuotųsi, kad yra Vyriausybės garantiniai laiškai, kuriuose nurodoma, kad už praeitį nebus baudžiamas, nors patys nežinojom, ar jam dovanotų... Gal mirties bausmės netaikytų, bet vis tiek... Tačiau šie garantiniai laiškai jo neįtikino.
Jis nekvailas vyras buvo. Jautėme pagarbą jam, kad mums nepakliūva.
Buvo užverbuotas jo tikras pusbrolis, jam buvo duotas net pistoletas. Su pusbroliu tai ir Kraujelis daugiau išgėrė, bet pusbrolis labiau pasigėrė negu Kraujelis. Išeinant jam pro duris, girtas pusbrolis šovė ir nepataikė. Neprisimenu, ar sužeidė Kraujelį, bet jis liko gyvas. Po šio įvykio Kraujelis pradėjo nepasitikėti savo artimais giminaičiais.
Kad moterimi apsirengdavo - tikrai taip buvo. Dienos metu taip net viešai pasivaikščiodavo. Net artimieji, kurie jį pažinojo ir mums pranešdavo apie jį, neatpažindavo, sakydavo: „Kaip aš jo nepažinau?" Kraujelis sakydavo: „Mačiau, kaip praėjai, ir tu manęs nepažinai". - „Tai kad ten kokia boba ėjo!" O jis buvo taip pakumpęs, susirietęs. „Taigi aš ėjau", -sakydavo Kraujelis.
Todėl jo žmonės ir neišdavė, nes jis jų neskriausdavo. „Tegul jis dėl manęs šimtą metų vaikšto", - sakydavo jie.
Būdavo operacijų, kai reikėdavo patikrinti agentūros nurodytą žmogaus sodybą, į kurią gali ateiti Kraujelis.
Pasalose pastatydavom po vieną karininką.
Misiukonis tada Anykščiuose dirbo, jaunas dar buvo. Sakydavo: „Nusibodo man čia sėdėti, noriu į Vilnių išvažiuoti".
Būdavo, kieme pastato pasalą, vieną, kitą, trečią ir laukia, kol Kraujelis užeis, o kiti būna viduje. Tokia buvo Misiukonio veikla.
Kraujelis paskirtu laiku neateidavo. Jis ateidavo anksčiau arba vėliau.
Dabar apie paskutinę operaciją. Jis buvo su Snukiškyte susirašęs (susituokęs bažnyčioje). Mes ją pasikviesdavome pasikalbėti - gal kaip nors įtikinsim tą jo sugyventinę. Ji ir sūnų pagimdė jam.
Norėjom išsiaiškinti - sėdim ir kalbam. Tichomirovas pašneka, man leidžia pašnekėt. Nusibosta ir kalbėti nuo ryto iki vakaro. Ji sėdi, raudonuoja, matosi, kad jaudinasi. Aiškini, kad toks gyvenimas, mes žinom, kad yra sūnus.
„Nežinau, girdėjau, kad toks Kraujelis yra, ką žinau, kur jis yra", -atsakydavo Snukiškyte.
Snukiškyte turėjo tetą. Si teta apsijuosę pagalve, lyg lauktųsi. Ji jau gerokai vyresnė buvo. Žmonės ėmė kalbėti: „Iš kur čia seniai susigavo vaiką?" Snukiškyte (tikroji motina) gyveno pas seserį, pasislapstė tą laiką, kol pagimdė. Snukiškytės sūnus gavo tetos pavardę. Teta ir užaugino tą vaiką savo pavarde.
Pas Snukiškytės tetą buvo rengiamos pasalos, bet rezultatų nebuvo. Jei pavojaus nebūdavo, namiškiai norėdami įspėti pas Snukiškytę ateinantį Kraujelį sutartoje vietoje pakabindavo kibirą.
Pasalos būdavo rengiamos ir pas Snukiškytę, Kraujelio sugyventinę. O to Kraujelio vis nėra. Ką ten sulauksi, jei ji nuneša kibirą, pastato, o jis ateidamas mato, kad yra pasala.
Taip prasėdi ir nieko nepeši. Būdavo, atvažiuoja saugumiečiai iš Vilniaus, iš kitų rajonų - ir nieko, jokių rezultatų.
Sužinojome tiksliai, kad jis yra vienoje vietoje. Reikėjo sutelkti dideles pajėgas operacijai atlikti, todėl atvažiavo ir Dušanskis iš Vilniaus. Organizavo trijų rajonų pajėgas - jų buvo nemažai, ginkluotos PPŠ automatais. Buvo prokuroro sankcija - pagal viską, kaip reikiant. Bylą vedė Tichomirovas.
Kai vykdavo operacija, tai aplink išstatydavo operatyvinius darbuotojus, nes galėdavo įvykti susišaudymas. Kas stovėdavo už tvarto, kas - pas kaimyną, dar pas kitą kaimyną iš kitos pusės. Bet aš tada niekur nedalyvavau, nes buvau susižeidęs - po autoavarijos buvau operuotas, galėjau šaudyti tik kaire ranka.
Krata vyko nuo ryto. Dušanskis vaikšto, vadovauja. „Kaip čia gali būti, kad jo nėra?"
Snukiškyte stovi prie pečiaus visa raudona, matosi, kad jaudinasi, atrodo, kad jis yra, bet nieko nesako. Sakom: „Mes išversim viską, bus susišaudymas". O ji neina, stovi prie pečiaus ir viskas.
Sesers vaikus išvedėme pas kaimynus. Kai vyko paieška, su sesers vyru visi pakalbėjome: „Pasakyk, kam reikia aukų?! Čia mes rasim, mums gi žinoma, kad jis čia yra. Tavo namuose yra bunkeris, mums tai aišku". Tas vyras nieko nesako. Troboj liko tik Snukiškyte ir jos švogeris.
Tariasi visi: ir Tichomirovas, ir kiti. „Kaip čia gali būti, perkūnas, gal eiti tvartan pažiūrėti?!" Ten irgi nieko nėra.
Daržinėje pradėjome laužti, ieškoti - nieko nėra.
Vėl tariasi Dušanskis: „Kaip čia gali būti, gal blogas signalas?" Gal apsirikta - kyla abejonių.
O prieš mums įeinant į vidų, vyrai sakė, kad iš gonko pusės kibirai barškėjo.
Kaip gudriai buvo padarytas tas bunkeris! Iš vienos krosnies pusės buvo prieangiukas, o iš kitos - kūreno ugnį.
Šiuos kibirus nuėmėme nuo suoliuko priemenėj. Kaip ten buvo, ar Dušanskis, ar kas sako: „Atitrauk tą suolą!" O jo atitraukti negalima - prikaltas prie sienos. Reikia jį plėšti. Rodos, iš Molėtų milicininkas (buvo milicininkų ir iš kitur), kurį paskui sužeidė, atplėšė jėga tą suoliuką, matom - perpjauta, yra išpjova. Kad užmaskuotų tą lentą, pastatytas suoliukas. Aišku, kad čia išėjimas-anga.
Dušanskis sako namo šeimininkui: „Sakyk, sakyk Kraujeliui, kad jis išlįstų iš ten".
Mes - į šoną, į šoną, juk surastas jis pradės šaudyti. Šeimininkas sako: „Nieko ten nėra, nežinau, ir viskas". Tą pačią giesmę gieda: „Ko čia ieškot, kam čia verčiat viską?"
O Dušanskis sako: „Stokis čia, bet, jei jis pradės šaudyti, tu pirmas žūsi. Sakyk, sakyk, kurioj vietoj, kur įėjimas, mes gi kitoje pusėje, o jis šaudys čia - tave pirmą nušaus. Kitur pečius, nėra kur šaudyt, tik čia jam pilt".
Dušanskis davė jam laužtuvą ir liepė laužti.
„Ką aš išlaušiu?" - klausia lauždamas.
Paskui kažkuris vyrų paėmė tą laužtuvą, o šeimininkas stovi prieky pastatytas. Belaužiant - plykst - iš vidaus pradėjo šaudyti. Mes visi išbėgome. Man pagal planą buvo numatyta vieta prie tos sodybos, nes buvo spėjama, kad jis gali laukti sutemos, ir bus sunku jį sulaikyti.
Kai driokstelėjo, tai stovintį šeimininką sužeidė.
Snukiškytė liko viduje.
Iš Vilniaus buvo tardytojas Vytė (Vytė - žydas, negi kiš galvą po kulka). Vyko susišaudymas. Stogo balanos (gontai) tik krito. Vienas operatyvininkas išgirdo, kad kažkas lipa ant gryčios. Užlipa viršun - pašaudo, nulipęs pašaudo per langą. Kaip vėliau pasakojo Snukiškyte, Kraujelio planas buvo sužeisti mūsų darbuotoją ir šunį, kad būtų lengviau pabėgti persirengus moteriškais drabužiais.
Laikas slinko, jau artėjo prieblanda, o vis šaudėsi. Tichomirovas buvo ginkluotas tik pistoletu. Dalyvavo iš Anykščių KGB darbuotojas Šikeliovas. Jis buvo labai aktyvus. Paskui gyrėsi, kad tik jo dėka Kraujelis „pasikėlė pastogėn". O Vytė pasišalino už tvarto.
Jau temo, atrodo, Tichomirovas ar Dušanskis nutarė: „Reikia perduoti raštelį Snukiškytei, kad nieko nebus, vis tiek mes jo nepaleisim, bus padegta gryčia ir jis pats išrūks".
Parašėme raštelį. Ją iškvietėme už tvarto, kur mes buvome, ir jį padavėme. Ji nusinešė raštelį į vidų, o po kiek laiko viskas nutilo. Per tą laiką jokios reakcijos. Neprisimenu, ar jis parašė atsakymą.
Kaip vėliau pasakojo Snukiškyte, jis laukė nakties. Jo tikslas buvo sulaukti tamsos ir pabėgti. Ten dar slidės buvo, sakė, jomis važiuosiąs. Bet pirmiausia norėjo sužeisti, nušauti ką nors, kad panika apimtų saugumiečius. Tada jis savus gelbėtų ir pats bėgtų. Kraujelis sužeidė tik milicininką iš Molėtų, dar, tiesa, šunį nušovė.
Raštelis nepaveikė, vyko susišaudymas, vis šaudė tas Anykščių Šikeliovas (jis buvęs kare, ar kur, kad buvo toks aktyvus).
Kai Kraujelis užlipo į pastogę, jį sužeidė. Kai sužeidė, suprato, kad jau niekur nepabėgs. Jis padavė savo pistoletą Snukiškytei prašydamas perduoti sūnui kaip atminimą.
Kraujelis turėjo keletą ginklų. Pistoletą per tą sumaištį išnešė į tvartą, paskui suradome. Jis buvo įdėtas į kibirą, kad nebūtų įtarimo.
Kraujelis atsisveikino su Snukiškyte: „Žiūrėk, gyvenk, saugok sūnų, augink!" (sūnus jau buvo paaugęs).
Po to jis įsirėmė sau automatą ir nusišovė.
O mums neaišku - ar sužeistas, ar ne, o Snukiškytė išėjusi į kiemą pasakė: „Nebėra jau, nebėr!"
Mes dar netikim. Dušanskis sako: „Kam mums rizikuoti, kam kišti galvą, jei dar šaus iš vidaus. Pasakyk, ar jis tikrai nušautas, kaip ten yra?" - „Jis tikrai nebegyvas... guli nusišovęs, atsisveikino".
Po kiek laiko visi suėjome į vidų ir radome pastogėje nuvirtusį aukštielninką. Stipresni paėmė jį ir nutraukė žemyn. Surinkome ginklus, Vytė, tardytojas iš Vilniaus, surašė protokolus, kaip čia viskas įvyko, ir ruošėmės išvažiuoti.
Švogerio žaizdą sutvarstė ir jam dar moralus skaitė: „Tu matai ką tau padarė, mes gi sakėme, kad gali būti susišaudymas, ir tau kliuvo".
Juos abu kartu su Molėtų sužeistu milicininku nuvežė į Utenos ligoninę.
Paskui Kraujelį nuvežėme sunkvežimiu. Snukiškytę klausėme: „Tai kodėl nešnekėjai, nesakei tiesos?"- „Man gi jis tai vyras". - „Tai koks tau vyras, tavo pavardė kita, ar tu su juo gyvenai?" - „Bet man dūšioj vyras, aš turiu sūnų nuo jo, kaip aš galėjau jums pranešt". - „Kodėl tuo rašteliu jis nepatikėjo?" - „Aš nepasiduosiu gyvas!" - sakė Antanas.
Vėliau lavoną atvežė į tą garažą Utenoje. Čia atėjo dar iš vietinės valdžios pasižiūrėti Kraujelio. Viską tvarkė vilniečiai, mes ten nieko... Jį išvežė, mes nežinojome kur. Po visų procedūrų (lavono apžiūros, skrodimo ir kitų formalumų) neaiškino nieko... Užkasė kur nors pakeliui, ir viskas.
Švogeris buvo sunkiai sužeistas. Jei būtų gyvas likęs, vis tiek būtų gavęs kalėjimo už slėpimą.
1. Jurevičius J. Nuo Kaniūkų aukštumų [Autoriaus eilėraštis, parašytas 2003 m., skirtas A. Kraujeliui atminti]. - Jonava, 2004, p. 16.
2. Demenokas G. Viską dirba sąžiningai // Vakarinės naujienos. - 1985, birželio 27 (Nr. 148), p. 2.
3. A. Kraujelio baudžiamoji byla Nr. 181, arch. Nr 47478/3.
4. Šiukščius A. Nenugalimas: Apybraiža apie partizaną A. Kraujelį // Laisvės kovų archyvas. - 1994, Nr. 10, p. 140-168: portretai, grupinės nuotr., iliustr.
5. Paskutinis Lietuvos partizanas // Kaimų istorijos / sud. R. Masteika. - Vilnius, 1995. T. 1, p. 297-316: iliustr., grupinės nuotr.
6. Kudreikis H. Siaubūnas - paskutinis Lietuvos partizanas // Draugas (Čikaga). - 1994, liepos 20 (Nr. 139) p. 4: iliustr.
7. Bakutis L. Gyvenimo vardu // Liaudies gynėjų žodis: (straipsnių rinkinys). -Vilnius, 1988, p. 21-35.
8. A. Kraujelio šeimos trėmimo byla. Arch.Nr. 33281/5.
9. Tylaitė-Sakalauskienė B. Ilgas ir sunkus kelias į laisvę // Laisvės kovų archyvas. - 1997, Nr. 20, p. 51,151,178: grupinė nuotr..
10-16. Aukštuolis R, Valys S. Prakeikimas telydi žudikus: (Dokumentinė apybraiža) // Tarybiniu keliu (Molėtai). - 1960, kovo 12 (Nr. 20), p. 3; 1960, kovo 16 (Nr. 21), p. 3; 1960, kovo 19 (Nr. 22), p. 2, 3; 1960, kovo 30 (Nr. 23), p. 4; 1960, balandžio 2 (Nr. 26), p. 2; 1960, balandžio 13 (Nr. 29), p. 3; 1960, balandžio 20 (Nr. 31), p. 3.
17-20. Vinciūnas S. Kruvini pėdsakai: (Dokumentinė apybraiža) // Kolektyvinis darbas (Anykščių r.). - 1960, vasario 21 (Nr. 16), p. 3, 4; 1960, vasario 28 (Nr. 18), p. 3; 1960, kovo 10 (Nr. 21), p. 3, 4; 1960, kovo 13 (Nr. 22), p. 2, 3.
21. Ganusauskas E. Paskutinio partizano gyvenimo ir mirties mįslės // Lietuvos rytas. - 2000, vasario 26 (Nr. 47), p. 7.
22. A. Kraujelio baudžiamoji byla Nr. 181, arch. Nr. 47478/3, t. 2, p. 286.
23. (LYA, f. K-l, ap. 58, b. 47478/3, t. 4,1. 30-33).
24. (LYA, f. K-l, ap. 3, b. 51, 29).
25. (LYA, f. K-l, ap. 58, b. 47478/3, t. 4,1. 40-41).
26. J. Snukiškytės baudžiamoji byla Nr. 200, arch. Nr. 47457/3.
27-28. Likviduotas banditas // Tiesa. - 1965, kovo 31 (Nr. 75), p. 4; Valstiečių laikraštis. - 1965, balandžio 2 (Nr. 39), p. 4.
29. Driskiuvienė A. Paminėtos 40-tosios paskutinio Aukštaitijos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno metinės // Utenis. - 2005, balandžio 19 (Nr. 45), p. 3, 4: iliustr.
Life Sacrificed for Motherland
JANINA ŠYVOKIENĖ
Antanas Kraujelis (25 October 1928 - 17 March 1965) dedicated all his short life to the struggle against occupation. In 1946-1947 he worked as a liaison to partisans, had a gun. During 1948-1965 he was partisan Pabaisa, Siaubūnas ("Monster") of the Vytautas Command. The purpose of his life was to struggle against occupants from beginning to end. He honorably won the hard fight, lived and died as a free man.
All forces were resorted to in order to take partisan A. Kraujelis alive or to liquidate him, highest rewards were offered to those who would have found him. But people loved and guarded Antanas. He did not surrender, nor did he go to get legalized though was constantly urged to do so. Youth, tenacity, courage, determination, love to Motherland and hatred against occupants surmounted. Nearby were his loving wife Janina and son Antanas who had to suffer in the children's home. When Janina returned from prison, she took her son back through courts.
Siaubūnas would say to his relatives, „I may not live to see freedom, but you certainly will. Lithuania will be free". His words have come true. He asked his relatives to bury him worthily. However so far we do not even know the place where his body is hidden.
His parents, sisters were deported twice. Unceasing interrogations and victimizations attended all members of the family. Parents and sisters went through a nondescript path of torments.
On 17 March 1965 during the army operation supervised by KGB major Nachmanas Dušanskis in the house of Ona and Antanas Pinke-vičiai, A. Kraujelis shot himself, after having destroyed his documents.
His body was taken to Utena town, and KGB junior lieutenant Marijonas Misiukonis signed the identification statement.
On 17 December 1997 A. Kraujelis was recognized as a volunteer warrior. On 10 June 1998 he was granted the rank of senior lieutenant. On 22 May 1998, A. Kraujelis was awarded the 3rd Class Order of Vytis Cross (posthumously).
Memories of parents, sisters, other people who knew partisan A. Kraujelis-Siaubūnas - about his short, but very hard and meaningful life and work are rendered. Photographs and documents as well as narra-tions about an attempt on the partisan's life by his sometime friend Edmundas Satkūnas and Bronius Kalytis-Siaubas have been collected from people and KGB archives. The bibliographical list about A. Kraujelis-Siau-būnas, the last active partisan of the Vytautas Command, is presented.
Į anglų k. vertė VIRGINIJA ŽALIENĖ
Literatūra apie paskutinį Vytauto apygardos partizaną Antaną Kraujelį-Siaubūną (1925 10 28-1965 03 17)
Sudarė ALGIMANTAS JAKIMAVIČIUS, JANINA ŠYVOKIENĖ
1-7. Aukštuolis P., Valys S. Prakeikimas telydi žudikus: (Dokumentinė apybraiža) // Tarybiniu keliu (Molėtai). - 1960, kovo 12 (Nr. 20), p. 3; 1960, kovo 16 (Nr. 21), p. 3: portr.; 1960, kovo 19 (Nr. 22), p. 2, 3; 1960, kovo 30 (Nr. 23), p. 4; 1960, balandžio 2 (Nr. 26), p. 2; 1960, balandžio 13 (Nr. 29), p. 3; 1960, balandžio 20 (Nr. 31), p. 3.
8. Kalytis B. Gyvenimą pradedu iš naujo // Kolektyvinis darbas (Anykščių r.). - 1960, gruod. 18 (Nr. 102), p. 3, 4.
9-12. Vinciūnas S. Kruvini pėdsakai: (Dokumentinė apybraiža) // Kolektyvinis darbas (Anykščių r.). - 1960, vasario, 21 (Nr. 16), p. 3, 4; 1960, vasario 28 (Nr, 18), p. 3; 1960, kovo 10 (Nr. 21), p. 3, 4; 1960, kovo 13 (Nr. 22), p. 2, 3.
1965
13. Katinas R. Kurmiai dienos šviesoje // Lenino keliu (Utena). - 1965, rugsėjo 11 (Nr. 108), p. 3, 4.
14-15. Likviduotas banditas // Tiesa. - 1965, kovo 31 (Nr. 75), p. 4; Valstiečių laikraštis. - 1965, balandžio 2 (Nr. 39), p. 4.
1975
16. Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje // Karys (JAV). - 1975, sausis (Nr. 1), p. 32.
1988
17. Bakutis L. Gyvenimo vardu // Liaudies gynėjų žodis: (str. rink.). - Vilnius, 1988, p. 21-35.
18. Kerulis L. Pokario Lietuvos laisvės kovotojai // Pasaulio lietuvių archyvas. -Čikaga, 1988, p. 116.
* Čia pateikiamuose 1960-1965 metų rašiniuose Lietuvos partizanai vadinami miškiniais, banditais ir pan., iškraipytai aprašyti istoriniai faktai, tačiau sovietinių laikraščių straipsniai įtraukti į šį literatūros sąrašą, nes juose minimas ir paskutinis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis.
1989
19. Partizano keliu: (Pergyventi prt. Ryto atsiminimai 41 6 10-49 12 31). 1 d. // Laisvės kovų archyvas. - 1989, p. 49, 64: grupinės nuotr.
1990
20. Kovojanti Lietuva 1944-1954. Rezistencijos fotonuotraukos, parodos katalogas / parengė V. Gilys ir P. Jaruševičius. - Kaunas, 1990, p. 108: grupinė nuotr.
1991
21. Šiukščius A. Kraujelis Antanas (paskutinis slapyvardis - Siaubūnas) // Už mylimą Tėvynę // - Utena, 1991, p. 28-30, [23-25]: grupinės nuotr.
1992
22. Antanavičienė N. Vienu mažiau ar daugiau turgaus aikštėje... // Lietuvos aidas. - 1992, sausio 25 (Nr. 17), p. 7.
23. Atitaisymas // Tremtinys. - 1992, liepa, (Nr. 14), p. 4.
24. Girsteitis P. Paskutiniam Lietuvos partizanui // Utenis. - 1992, birželio 17 (Nr. 48), p. 1: iliustr.
25. Ir man rūpi tiesa (Kita nuomonė) // Vilnis. - 1992, vasario 25 (Nr. 15-16), p. 5.
26. Kazlas M. Skiemonių žuvusieji // Tremtinys. - 1992, balandis, (Nr. 7), p. 3.
27. Narvydas R., Bajorūnas A. „Vienu daugiau ar mažiau turgaus aikštėje..." // Lietuvos aidas. -1992, vasario 1 (Nr. 22), p. 7.
28. [Skelbimas apie Lietuvos partizano Antano Kraujelio paminklo atidengimo iškilmes] // Lietuvos aidas. - 1992, birželio 11 (Nr. 113), p. 7.
29. Skelbimai [prašoma liudijimų rezistencijos dalyvio pažymai gauti] // Tremtinys. - 1992, spalis, (Nr. 20), p. 4.
30. Smetona E. Paskutinis partizanas // Žiburys (Anykščiai). -1992, liepa, (Nr. 6), p. 2.
31. Sprindys M. Apie paminklo pašventinimą // Tremtinys. - 1992, liepos 1 (Nr. 13), p. 4: iliustr.
32. Šiukščius A. Paskutinis garbingai žuvęs // Tremtinys. - 1992, balandžio 4 (Nr. 8), p. 3: grupinė nuotr.
1993
33. Birželio 16 diena: Paminklas paskutiniam Lietuvos partizanui // Lietuvos aidas. - 1993, birželio 16 (Nr. 114), p. 16. - (Kalendorius).
34. Jankauskas J. Atsiminimai: Skiriu motinai Leokadijai. - Vilnius, 1993, p. 65
1994
35. Atmintis. Lietuvos partizanai // Žiburys (Anykščiai). - 1994, kovas (Nr. 3), p. 3: grupinė nuotr.
36. Baranauskas J. Apybraiža apie paskutinį Lietuvos partizaną, kurio dvi seserys gyvena Kaišiadoryse // Kaišiadorių aidai. - 1994, liepos 20 (Nr. 58), p. 3.
37. Kajokas S. Norėčiau paklausti... // Tremtinys. - 1994, kovas, (Nr. 5), p. 5.
38. Kudreikis H. Siaubūnas - paskutinis Lietuvos partizanas // Draugas (Čikaga). - 1994, liepos 20 (Nr. 139), p. 4: iliustr.
39. Laisvę mylime labiau mes už gyvenimą [Apie pasipriešinimo dalyvio kryžiaus įteikimą Antano Kraujelio tėvui] // Lietuvos aidas. - 1994, sausio 25 (Nr.16), p. 1, 6.
40. Lietuvio kalendorius / [Sud. ir redaktorė D. Balsytė]. - Vilnius: Metskaitliai,
1994, p. [25].
41. Sakalauskaitė R. Lietuvoje viskas blogai. Ar gali būti dar blogiau? [Minimas pasipriešinimo dalyvio kryžiaus įteikimas Antano Kraujelio tėvui Steponui] // Lietuvos rytas. - 1994, sausio 25 (Nr. 16), p. 1-2.
42,43. Šiukščius A. Neblėsta didvyrių garbė niekados ... // Savanoris. - 1994, vasario 10 (Nr. 4), p. 4: grupinės nuotr.; vasario 24 (Nr. 24), p. 4: grupinė nuotr. 44. Šiukščius A. Nenugalimas: Apybraiža apie partizaną Antaną Kraujelį // Laisvės kovų archyvas. - 1994, Nr. 10, p. 140-168: portretai, grupinės nuotr. 45-50. Šiukščius A., Čalnaris A. Paskutinis Lietuvos partizanas // Valstiečių laikraštis. - 1994, vasario 15 (Nr. 14), p. 4; vasario 19 (Nr.15), p. 8; vasario 26 (Nr. 17), p. 8; kovo 5 (Nr. 19), p. 4; kovo 12 (Nr. 21), p. 8; kovo 19 (Nr. 23), p. 9: nuotr., grupinė nuotr. - (Atmintis).
1995
51. Lietuvio kalendorius / [Sud. ir redaktorė D. Balsytė]. - Vilnius: Metskaitliai,
1995, p. [35]..
52. Paskutinis Lietuvos partizanas // Kaimų istorijos / sud. R. Masteika. - Vilnius, 1995. T. 1, p. 297-316: iliustr., grupinės nuotr.
53. Šiukščius A. Oi neverk, motušėle ...II Utenis. - 1995, kovo 28 (Nr. 37), p. 2, 3: iliustr.
54. [Žinutė apie A. Kraujelio žūties 30-mečio minėjimą] // Lietuvos aidas. -1995, kovo 16 (Nr. 52), p. 22.
1996
55. Abarius L. Lietuvos partizanų Šiaurės-Rytų srities 3-ioji Vytauto apygarda (1945-1952 m.): Istorinė apžvalga // Laisvės kovų archyvas. - 1996, Nr. 16, p. 51, 52,107.
56. Aržuolaitis P. Knyga [„Kaimų istorijos", kurioje minimas A. Kraujelis] keliauja pas skaitytoją // Valstiečių laikraštis. - 1996, balandžio 20 (Nr. 30), p. 6: iliustr.
57. Balčiūnas D. Vienos išdavystės istorija // Partizanų kovos Šiaulių krašte / sud. A. Malinauskaitė, B. Maskaliūnas, G. Šimoliūnienė. - Šiauliai, 1996, p. 136.
58. Gaškaitė N., Kuodytė D., Kašėta A., Ulevičius B. Lietuvos partizanai 1944-1953 m. - Kaunas, 1996, p. 93: portr., 292, 296: portr., 302: grupinė nuotr., 307: grupinė nuotr., 309-311: nuotr., 356, 491: port., grupinės nuotr.
59. Gurskis V. Lietuvių laisvės kovos 1940-1990: (Istorijos bruožai). - Vilnius, 1996, p. 47.
60. Lietuvio kalendorius / [Sud. ir redaktorė D. Balsytė]. - Vilnius: Metskaitliai,
1996, p. [32],
61. Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais / sud. N. Gaškaitė, A. Kašėta, J. Starkauskas. - Kaunas, 1996, p. 618.
62. Partizaninio karo pabaiga // N. Gaškaitė. Pasipriešinimo istorija 1944-1953 m. - Kaunas, 1996, p. 141: grupinė nuotr., 142,164.
63. Šiaurės Rytų sritis=Šiaurės Rytai region / parengė E. Jakimavičius // Kovojanti Lietuva 1944-1953. - Vilnius, 1996, p. 75: nuotr., 87: portr.
1997
64. Kasparas K. Teorinė pasipriešinimo samprata ir klasifikacija // Laisvės kovų archyvas. - 1997, Nr. 20, p. 241.
65. „Lietuvos aido" kalendorius. Kovo 15,16 ir 17 diena [Apie A. Kraujelio žūtį 1965 m.] // Lietuvos aidas. - 1997, kovo 15 (Nr. 51), p. 32.
66. Lietuvio kalendorius / [Sud. ir redaktorė D. Balsytė]. - Vilnius: Metskaitliai,
1997, p. [32],
67. Šiukščius A. Vaikinas nuo Dubingių // Laisvės kovų archyvas. -1997, Nr. 22, p. 215-219.
68. Tylaitė-Sakalauskienė B. Ilgas ir sunkus kelias į laisvę // Laisvės kovų archyvas. - 1997, Nr. 20, p. 51,151,178: grupinė nuotr.
69. Vaikinas nuo Dubingių // Kaimų istorijos / sud. R. Masteika. - Vilnius, 1997. T. 2, p. 238-242: iliustr.
70. Visockas G. Išdavikas gyvena Vilniuje: KGB agento smogiko „Siaubo" pėdsakais // Valstiečių laikraštis. - 1997, gruodžio 13 (Nr. 51), p. 7: grupinė nuotr.., iliustr. - (Atmintis).
1998
71. Jankus G. Kaip žuvo paskutinis Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis // Naujoji akistata. - 1998, gegužės 15 (Nr. 38), p. 9: iliustr. - (Istorija).
72. Kontrimavičius T. Pagerbtas paskutinis partizanas // Lietuvos rytas. - 1998, spalio 26 (Nr. 250), p. 18.
73. Kviečiame dalyvauti renginyje paskutiniojo Vytauto apygardos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno 70-osioms gimimo metinėms paminėti. - Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998. -Kvietimas (sulankst. į 2 d.): portr., grupinės nuotr.
74. Lietuvio kalendorius / [Sud. ir redaktorė D. Balsytė]. - Vilnius: Metskaitliai, 1998, p [36],
75. Nesugaunamasis partizanas // Lietuvos žinios. -1998, gruodžio 29 (Nr. 166), p. 9. - (Juodasis puslapis).
76. Oi neverk, motinėle, sūnaus ... // Utenis. - 1998, spalio 29 (Nr. 127), p. 3: grupinės nuotr.
77. Paminėtos paskutiniojo Aukštaitijos partizano Antano Kraujelio 70-osios gimimo metinės // Vilnis (Laikraštis Molėtų kraštui). - 1998, spalio 30 (Nr. 85), p. 1.
78. Paskutinio Lietuvos partizano žūties bylą dar gaubia paslaptys // Lietuvos aidas. - 1998, gruodžio 29 (Nr. 254), p. 3.
79. Prokurorai tiria partizano žūtį // Lietuvos rytas. - 1998, lapkričio 17 (Nr. 269), p. 3.
80. Rupainis A. Partizanų karo kronika [Minima A. Kraujelio žūtis] // Voruta. - 1998, birž. 6 (Nr. 23), p. 15. - (Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui).
81. Rutkauskienė R. Minimos partizano [70-osios gimimo] metinės // Lietuvos aidas. -1998, spalio 24 (Nr. 210), p. 4. 67.
82. Seime pasiūlyta... [Rašoma ir apie partizano Antano Kraujelio-Siaubūno apdovanojimą po mirties 3-iojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu] // Lietuvos aidas. - 1998, gegužės 23 (Nr.100), p. 3: iliustr.
83. Spalio 25 diena [Zinutė apie A. Kraujelio-Siaubūno 70-ąsias gimimo metines] // Dienovidis. -1998, lapkričio 6-12 (Nr. 40), p. 4.
84. Stasiškis A. [Kreipimasis į LR Generalinį prokurorą // Utenis. - 1998, spalio 29 (Nr. 127), p. 3.
85. Stundžia M. Ąžuolai žaliuos... // Savivaldybės žinios. - 1998, gruodžio 3 (Nr. 23), p. 7: grupinė nuotr.
86. Šimėnas A. Kovoje dėl Lietuvos laisvės. - Kaunas, 1998, p. 78, 79.
87. Šiukščius A. „Aš laisvės nesulaukiau ... „: Pagerbtas Aukštaitijos partizanas // Tėviškės žiburiai (Kanada). - 1998, gruod. 29 (Nr. 52), p. 3: portr.,iliustr.
88. Šiukščius A. Kovoje nepalūžęs // Utenis. - 1998, spalio 22 (Nr. 124), p. 4: portr., iliustr.
89. Šiukščius A. Neeiliniam partizanui - neeilinė pagarba // Tremtinys. - 1998, lapkričio 13 (Nr. 42), p. 7.
90. Šiukščius A. Tėvukas [Apybraiža apie partizano tėvą Steponą Kraujelį, atšventusį 95-metį] // Utenis. - 1998 birželio 4 (Nr. 65), p. 6: iliustr. - (Mūsų apskrityje).
91. Tiriamos Lietuvos partizano nužudymo aplinkybės // Respublika. - 1998, lapkričio 13 (Nr. 265), p. 5.
92. Trumpai...[apie būsimą Antano Kraujejio 70-mečio minėjimą Utenoje] // Vilnis (Laikraštis Molėtų kraštui). - 1998, spalio 23 (Nr. 83), p. 4.
93. Visockas G. Paskutinis Lietuvos partizanas // Valstiečių laikraštis. - 1998, lapkričio 3 (Nr.88), p. 9:portr., grupinė nuotr. - (Atmintis).
94. Vorutos kalendorius: kovo 17 [Minima A. Kraujelio žūtis] //Voruta. - 1999, kovo 14 (Nr. 11), p. 5.
95. Zabulis B. Pagerbiant Antano Kraujelio atminimą // Utenis. - 1998, lapkričio 3 (Nr. 129), p. 2: iliustr.
1999
96. Antanas Kraujelis-Siaubūnas // Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940-1998) / sud. I. Ignatavičius. - Vilnius, 1999, p. 238,262,308-309, 321-323: portr.
97. Berija ir jo parankiniai Lietuvoje /Sud. - J. Banevičius, Kaunas, 1999, p.82-84, 301: nuotr.
98. Brilingas A., Buivienė J., Jurgaitienė G., Zaleckytė G. Vorutos kalendorius: Kovo 14-20 [Minima A. Kraujelio žūtis] //Voruta. - 1999, kovo 20 (Nr. 11), p. 4.
99. Čalnaris A. Gulėjimas kryžium. - Vilnius, 1999, p. 94-98.
100. Grudzinskas L. Paskutinis Lietuvos girių sakalas // Blaivioji Lietuva. - 1999, liepa, (Nr. 6), p. 2: portr. - (Lietuvos didžiavyriai).
101. Lietuva. Praeitis, kultūra, dabartis / sud. S. Žukas. - Vilnius, 1999, p. 210: portr.
102. Lietuvio kalendorius / [Sud. ir redaktorė D. Balsytė]. - Vilnius: Metskaitliai, 1999, p. [47].
103. Meilus A. Amžina šlovė skudutiškiečiams, žuvusiems dėl Lietuvos nepriklausomybės // Utenos apskritis („Utenio" priedas). - 1999, lapkričio 27 (Nr. 66), p. 2: iliustr.
104. Okupacijos, pasipriešinimas, tremtys: Lietuva 1794-1953 / Lietuvos nacionalinis muziejus. - Vilnius, 1999, p. 177: portr., iliustr.
105. Paskutinio Lietuvos partizano žūtį gaubia paslaptys // Ūkininko patarėjas. -1999, sausio 12 (Nr. 4), p. 6.
106. Skudutiškio krašto partizanai, jų rėmėjai ir ryšininkai / sud. J. Jankauskas. -Vilnius, 1999, p. 5,13,16,17,19, 27-48, 68, 70-73: portr., iliustr.
107. Akistatos: Partizano A. Kraujelio žūties vieta... // Lietuvos žinios. - 2000, vasario 24 (Nr. 45), p. 1: iliustr.
108. Alčiūnaitė K. Dirbdamas KGB M. Misiukonis kasmet gaudavo po apdovanojimą // Lietuvos aidas. - 2000, vasario 26 (Nr. 39), p. 2: iliustr. - (Naujienos).
109. Antanas Stasiškis: Sutrypta visuomenės santvarkos idėja // Lietuvos aidas. -2000, vasario 22 (Nr. 35), p. 3. - (Naujienos).
110. [Antano Kraujelio žuvimo vieta (nuotrauka)] // Sandrava. - 2000, rugsėjis, (Nr. 22), p. 18: iliustr.
111-113. Aukštaitijos partizanų prisiminimai / sud. R. Kaunietis. - Vilnius, 2000, t. 2 (2), p. 559; 2001, t. 3, p. 565: grupinė nuotr., 2004, t. 4, p. 438.
114. Blogiausia būtų atsidurti stribų Lietuvoje: [pokalbis su Seimo Pirmininku prof. Vytautu Landsbergiu / kalbėjosi K. Dobkevičius] //XXI amžius. - 2000, kovo 29 (Nr. 23), p. 11.
115. Bruveris V. Partizano sesės neranda kelio prie brolio kapo // Lietuvos aidas. -2000, vasario 24 (Nr. 37), p. 1,14: portr.
116. Cibienė J. Vienintelis troškimas // Tremtinys. - 2000, balandžio 6 (Nr. 13), p. 7: iliustr..
117. Dobkevičius K. Jis mirė laisvas žmogus // XXI amžius. - 2000, kovo 29 (Nr. 23), p. 1, 7: iliustr., portr. - (Atmintis).
118. Dobkevičius K. Paskutinio aktyvaus Lietuvos partizano pėdsakais. - XXI amžius. - 2000, kovo 17 (Nr. 20), p. 6,16: portr., iliustr. - (Atmintis).
119. Ganusauskas E. Paskutinio partizano gyvenimo ir mirties mįslės // Lietuvos rytas. - 2000, vasario 26 (Nr.47), p. 7-8: portr. - (Likimai).
120. Gečas K. Ordinų įteikimas įaudrino parlamentą: 47 Seimo nariai pasipiktino eksministro M. Misiukonio apdovanojimu // Lietuvos rytas. - 2000, vasario 18 (Nr. 40), p. 2: grupinė nuotr. - (Aktualijos).
121. Grinevičiūtė R., Katkevičius A. Patriotu Lietuvoje būti pavojinga // Veidas. -2000, kovo 9-15 (Nr. 10), p.l, 28-32: portr., grupinė nuotr., iliustr. - (Tema).
122. Jakubauskaitė V. Pikti dainininkai // Lietuvos žinios. - 2000, vasario 24 (Nr. 45), p. 3: iliustr. - (Aktualijos).
123. „Jo neišdavė, nes jis buvo žmonėms reikalingas", - sakė Vytautas Landsbergis // Utenis. - 2000, kovo 21 (Nr. 33), p. 1, 2.
124. Kauzonas F. Pareiškimas dėl M. Misiukonio apdovanojimo - „iš principo" // Respublika. - 2000, vasario 22 (Nr. 43), p. 6.
125. Kontrimavičius T. Utenoje ištraukta iš stalčių partizano žūties byla // Lietuvos rytas. - 2000, vasario 25 (Nr. 46), p. 2.
126. „Lietuvos aido" kalendorius: kovo 17 diena [žinutė apie A. Kraujelio žūties sukaktį] // Lietuvos aidas. - 2000, kovo 17 (Nr. 53) p. 24.
127. Meilus A. Paminėtos laisvės kovotojo A. Kraujelio 35-osios mirties metinės // Vilnis (Laikraštis Molėtų kraštui). - 2000, kovo 21 (Nr. 23), p. 3.
128. Meilus A. Renkami prisiminimai apie narsųjį Lietuvos partizaną Antaną Kraujelį // Utenos apskritis („Utenio" priedas). - 2000, (Nr. 26), p. 2: iliustr.
129. Paminėtos partizano žūties 35-osios metinės // Tremtinys. - 2000, kovo 23 (Nr. 12-12a), p. 1: grupinės nuotr.
130. Parlamentarai ir A. Terleckas pasipiktinę ordino skyrimu buvusiam KGB karininkui // Lietuvos aidas. - 2000, vasario 2 (Nr. 33), p. 2: grupinė nuotr. -(Naujienos).
131. Paskutinis Lietuvos partizanas buvo molėtiškis // Molėtų žinios. - 2000, kovo 3 (Nr. 1), p. 3: portretai. - (Istorija).
132. Rutkauskienė R. Paminėtos Antano Kraujelio žūties 35-osios metinės // Lietuvos aidas. - 2000, kovo 21 (Nr. 55), p. 10: portr.
133. Sakalauskaitė R. Apdovanotas pirmosios Vyriausybės narys nesileis šmeižiamas // Lietuvos rytas. - 2000, vasario 19 (Nr. 41), p. 2: iliustr. - (Aktualijos).
134. Seime - A. Terlecko išpuolis [griežtas A. Terlecko pareiškimas Seimui, mirus partizano Antano Kraujelio tėvui] // Lietuvos rytas. - 2000, balandžio 19 (Nr. 92), p. 1.
135. Svirbutavičiūtė A. Praeities šešėliai vejasi dabartį // Lietuvos žinios. - 2000, vasario 24 (Nr. 45), p. 4- 5: grupinė nuotr., iliustr. - (Tema).
136. Šiukščius A. Dar vienas bandymas juodinti // Tremtinys. - 2000, balandžio 6 (Nr. 13), p. 5.
137. Šiukščius A. Duokite šventą ramybę partizanams: Kaip „Veidas" bando įvertinti Lietuvos istorijos skaudulius politinių interesų požiūriu // XXI amžius. -2000, kovo 22 (Nr. 21), p. 7.
138. Šiukščius A. Medaliai išjudino dėmesį partizanui // Tėviškės žiburiai. - 2000, gegužės 9 (Nr. 19), p. 4: portr., iliustr.
139. Šiukščius A. Melo trumpos kojos, arba šiek tiek apie A. Svirbutavičiūtės straipsnį „Lietuvos žiniose" (02.24 d.) //XXI amžius. - 2000, kovo 22 (Nr. 21), p. 7. - (Kryžkelės).
140. Šiukščius A. Ne veltui kraujo auka ... // Utenis. - 2000, kovo 18 (Nr. 327), p. 3.
141. Šiukščius A. Šiandien juos prisimename // Kvietimas [dalyvauti memorialinės lentos, skirtos Aluntos m-los mokiniams, žuvusiems už Lietuvos laisvę, atidengimo iškilmėse]. - Alunta, 2000,11. (sulankst. į 3 d.): iliustr.
142. Šiukščius A., Norkūnas V. [Antano Kraujalio gyvenimo aprašymas] // Antano Kraujalio 35-ųjų žūties metinių minėjimas / Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (lankstinukas). - Vilnius, 2000,11. (sulankst. į 3 d.): portr., grupinės nuotr.
143. Telksnienė V. Erškėčiai [partizano A. Kraujelio-Siaubūno sesers V. Telksnienės pasakojimas] / užrašė Jonas Albertavičius // Valstiečių laikraštis, - 2000, kovo 4 (Nr. 18), p. 1, 4: portr., grupinė nuotr.
144. Utenoje ištraukta iš stalčių partizano žūties byla [pagal „Lietuvos ryto" str.] // Lietuvos aidas. - 2000, vasario 26 (Nr. 39), p. 5. - (Laikraščiai rašo).
145. Žemaitytė A. Baubas vejasi savo šešėlį // Dienovidis. - 2000, balandžio 7-20 (Nr. 13), p. 3.
146. Žiliukas A. Po skandalo atnaujintas partizano nužudymo tyrimas: Utenos prokurorai vėl ėmė tirti pernai sustabdytą paskutinio partizano A. Kraujelio nužudymo bylą // Respublika. - 2000, vasario 26 (Nr. 47), p. 5: grupinė nuotr. - (Lietuva).
147. [Žinutė apie A. Kraujelio žūties 35-metį] // XXI amžius. - 2000, kovo 10 (Nr. 18), p. 20.
2001
148. Antanas Kraujelis-Pabaisa, Siaubūnas // Utenos krašto enciklopedija / sud. ir spec. red. G. Isokas. - Vilnius, 2001, p. 275.
149. Antanas Kraujelis (slap. Siaubūnas) //Lietuvos kariuomenės karininkai 1919-1953. /- Vilnius, 2001,1.1, p. 201, 326.
150. Lietuvos laisvės kovų karininkai 1944-1953. / parengė E. Jakimavičius. -Vilnius, 2001, p. 6,12, 23.
151. Strazdas K. Balninkiečių rinktinės Nikodemo Liškausko-Beržo būrio laisvės kovos // Laisvės kovų archyvasario - 2001, Nr. 30, p. 67.
152. Šalčius R. Keistas istorinis teisingumas // Tremtinys. - 2001, rugs. 27 (Nr. 36), p. 3.
2002
153. Juodzevičius B. Rajone veikė per 1200 partizanų // Utena, 2002 [interaktyvus, žiūrėta 2005 m. kovo 25 d.]. Prieiga per internetą: <www.utenaon.lt/ Utenos_enciklopedija/partizanai/partizanai_sarašas.htm/> p, 1, 7, 9.
154. Meilus A. Partizano Antano Kraujelio bendražygis // Molėtų žinios. - 2002, gegužės 17 (Nr. 37), p. 3.
155. Šlekys J. Iš partizanų prisiminimų // Miškiniai: prisiminimų rinktinė / parengė R. Kaunietis.-Vilnius, 2002, p. 118: grupinė nuotr.
156. Vytauto apygarda / Miškiniai: prisiminimų rinktinė / parengė R. Kaunietis.-Vilnius, 2002, p. 332, 333: iliustr.
157. Vytauto apygardos partizanų takais / sud. V. Bliznikas, O. Klabienė. - Vilnius, 2002, p. 28: iliustr.
2003
158. Antanas Kraujelis: (Paskutinis slapyvardis - Siaubūnas) // K. Blažys. Iš kraštotyrininko užrašų. - Vilnius, 2003, p. 79-80.
159. Bagdonas V. Paskutiniojo Lietuvos partizano gyvenimo ir mirties pėdsakais //Anykšta. - 2003, lapkričio 15 (Nr. 133), p. 4: iliustr.
160. Bagdonas V. Paskutinysis Lietuvos partizanas žuvo nenugalėtas // Ūkininko patarėjas. - 2003, lapkričio 22 (Nr. 136), p. 14: port: iliustr. - (Atmintis).
161. Bebaimis Aukštaitijos partizanas // Tremtinys. - 2003, kovo 20 (Nr. 12), p. 7: grupinė nuotr.
162. Jankauskas J. Stepono Kraujelio-Tėvuko gimimo 100-mečiui (mirė prieš trejus metus) // Lietuvos aidas. - 2003, gegužės 30 (Nr. 124), p. 9: portr. - (Atmintis).
163. Jankauskas Z. Partizano A. Kraujelio žūties metinių minėjimas Papiškių kaime // Lietuvos aidas. - 2003, kovo 18 (Nr. 63), p. 5: iliustr.
164. Lietuvą fotografuoja Antanas Bujokas [Paminklas paskutiniam Lietuvos partizanui A. Kraujeliui] // Lietuvos aidas. - 2003, gegužės 15 (Nr. 111), p. 9: iliustr. - (Meninė fotografija).
165. Naginevičius J. Paskutinis nepriklausomos Lietuvos mohikanas // XXI amžius. - 2003, kovo 26 (Nr. 24), p. 10: iliustr.
166. Petravičiūtė I. Trumpa Vytauto apygardos istorijos apžvalga // Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Tigro rinktinė: (1945-1950). Dokumentų rinkinys [Minimas ilgiausiai apygardoje slapstęsis partizanas Antanas Kraujelis]. - Vilnius, 2003, p. 10.
167. Šiukščius A. Kraujelis Antanas-Pabaisa, Siaubūnas // B. Juodzevičius. Laisvės kaina. - Utena, 2003, p. 106: portr.
2004
168. Habilituota daktarė Janina Šyvokienė: Bibliogr. r-klė / Sudaryt. A. Jakimavičius. - Vilnius, 2004, p. 161, 226, 258, 268.
169. Jurevičius J. Nuo Kaniūkų aukštumų [Autoriaus eilėraštis, parašytas 2003 m., skirtas A. Kraujeliui atminti]. - Jonava, 2004, p. 16.
170. Kraujelis Antanas (slap. Siaubūnas) // Lietuvos kariuomenės karininkai 1919-1953. - Vilnius, 2004, t. 4, p. 267-268, 366: portr.
171. Semaška A. Pasižvalgymai po Lietuvą: Knyga visiems norintiems geriau pažinti gimtąjį kraštą [Aprašomi Papiškiai - kaimas, kur žuvo paskutinis Vytauto apygardos partizanas], - Vilnius, 2004, p. 603.
172. Už laisvę ir Tėvynę / sud. D. Kuodytė, E. Peikštenis, D. Žygelis. - Vilnius, 2004, p. 95,102, 222, 247: portr., grupinė nuotr..
173. Zinkevičius Z. Istorijos iškraipymai [Smerkiamas M. Misiukonio, dalyvavusio sunaikinant paskutinį Lietuvos partizaną A. Kraujelį, valstybinio apdovanojimo faktas]. - Vilnius, 2004, p. 67.
2005
174. Antanas Kraujelis... [Gyvenimo aprašymas] // Karių savanorių Antano Krau-jelio-Siaubūno ir Antano Pinkevičiaus-Dobilo žūties 40-ųjų metinių minėjimas: Kvietimas / Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. - Vilnius, 2005,11. (sulankst. į 3 d.): portr., grupinė nuotr., iliustr.
175. Atminties kaleidoskopas: kovo 19 diena [2005-03-19] Prieš 40 metų -1965-aisiais - nežinia kur ir kaip palaidotas paskutinis aktyvaus Lietuvos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno kūnas [interaktyvus, žiūrėta 2005 m. kovo 25 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt>.
176. Antanas Kraujelis-Siaubūnas ir Antanas Pinkevičius-Dobilas [Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro informacija apie 40-ųjų žūties metinių minėjimą Utenoje] [interaktyvus, žiūrėta 2005 m. kovo 25 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.genocid.lt/datos/kraujel.htm>.
177. Bagdonas V. Paskutiniojo Lietuvos partizano gyvenimo ir mirties pėdsakais // XXI amžius. - 2005, kovo 16 (Nr. 21), p. 8: iliustr. - (Gimtas kraštas).
178. Bagdonas V. Prieštaringi paskutiniojo Lietuvos partizano veiklos vertinimai // Laisvas laikraštis. - 2005, vasario 10 (Nr. 2), p,13,17:iliustr. - (Komentarai).
179. Driskiuvienė A. Paminėtos 40-tosios paskutiniojo Aukštaitijos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno žūties metinės // Utenis. - 2005, balandžio 19 (Nr. 45), p. 3, 4: iliustr.
180. Driskiuvienė A. Pagerbė paskutinįjį Aukštaitijos partizaną // XXI amžius. -2005, balandžio 20 (Nr.30), p. 11,16: iliustr.
181. Jankauskas Z. Paminėtas partizanų Antano Kraujelio-Siaubūno ir Antano Pinkevičiaus-Dobilo žūties 40-metis // Lietuvos aidas. - 2005, balandžio 15 (Nr. 86), p. 6: iliustr. - (Atmintis).
182. JAV kongrese atidaryta paroda [Lietuvos ūkio ministras Viktoras Uspaski-chas ir JAV ambasadorius Vygaudas Ušackas kovo 3 dieną JAV Kongrese aplankė parodą „Karas po karo: ginkluotas antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 1944-1953 metais"] [interaktyvus, žiūrėta 2005 m. kovo 25 d.]. Prieiga per internetą: </http://www.eb.lt/print.php3?vid=568£cat=248f-nid=8159>
183. Literatūra apie Vytauto apygardos partizaną Antaną Kraujelį-Siaubūną / Parengė Algimantas Jakimavičius // Genocidas ir rezistencija. - 2005, Nr. 1, p. 155-161. - (Atmintis).
184. Kvietimas [dalyvauti A. Kraujelio-Siaubūno ir A. Pinkevičiaus-Dobilo žūties 40-ųjų metinių minėjime Utenoje] // Utenis. - 2005, balandžio 5 (Nr. 39), p. 2.
185. Merkytė Ū. Pagerbti žuvę partizanai // Molėtų žinios. - 2005, rugpjūčio 19 (Nr. 64), p. 3: iliustr.
186. Rudienė V., Žygelis D. 2005 atmintinos datos [Prieš 40 metų žuvo paskutinis Aukštaitijos partizanas] // Genocidas ir rezistencija. - 2005, Nr. 1, p. 156.
187. Save paaukojęs Lietuvos laisvei: minint paskutinį Aukštaičių krašto partizano Antano Kraujelio-Siaubūno žūties keturiasdešimtmetį / parengė Milda Skaisgirienė pagal Algirdo Šiukščiaus surinktą medžiagą // Utenis, - 2005, kovo 17, p. 3: nuotr.
188. Skelbimai [Vytauto apygardos partizanų tarybos informacija apie A. Kraujelio ir A. Pinkevičiaus žūties 40-mečio minėjimą] // Tremtinys. - 2005, balandžio 7 (Nr. 14), p. 7.
189. Stanaitis A. Paskutinis Lietuvos partizanas // Utenos apskrities žinios. -2005, balandžio 14 (Nr. 41), p. 2: nuotr.
190. Stancikas D. Kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui? - (Dienos komentaras) [interaktyvus, žiūrėta 2005 01 27]. Prieiga per internetą: <http://www.ber-nardinai.lt/index.php?s_id=171&n_id=24384>.
191. Stundinė R. Pokario legenda iš Aukštaitijos // Lietuvos žinios. - 2005, balandžio 11 (Nr. 82), p. 4: iliustr. - (Aktualijos).
192. Stundinė R. Paskutiniojo partizano žmona siuvinėja padėkos kryželį // Lietuvos žinios. - 2005, gegužės 14 (Nr. 111), p. 1, 5: iliustr. - (Tema).
193. Šyvokienė J. Antanas Kraujelis - paskutinis Aukštaitijos partizanas // Genocidas ir rezistencija. - 2005, Nr. 1, p. 128-154,166: portr., iliustr. - (Atmintis).
194. Vitkūnas M. Paskutinis Lietuvos partizanas gyvas nepasidavė // Valstiečių laikraštis. - 2005, gegužės 3 (Nr. 35). p. 20: nuotr. - (Atmintis).
195. Zabulis B. Laisvės kovų ir rezistencijos istorija nepamirštama: paminėtos 40-osios paskutinio Aukštaitijos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno ir Antano Pinkevičiaus-Dobilo žūties metinės // Tremtinys. - 2005, gegužės 5, p. 1, 5: iliustr.
2006
196. Čekutis R., Žygelis D. Laisvės kryžkelės (VIII): Antano Kraujelio-Siaubūno ir Marijono Misiukonio asmenybių kontroversijos / Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras; Laidų archyvas [interaktyvus, žiūrėta 2006 05 01]. Prieiga per internetą: <http//www.bernardinai.lt.>.
197. Čekutis R., Žygelis D. Laisvės kryžkelės (XIV): Moterys partizaniniame kare // Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras; Laidų archyvas [interaktyvus, žiūrėta 2006 03 31]. Prieiga per internetą: <http://www. bernardinai, lt. >.
198. Drąsiai stovėsim laisvės sargyboj. - Vilnius, 2006, p. 79.
199. Jankauskas J. Skudutiškio parapijiečiai, nukentėję nuo II pasaulinio karo ir okupacijų. - Vilnius, 2006, p. 14,15, 22.
200. Kraujelytė-Šyvokienė J. Antanas Kraujelis Siaubūnas 1928-1965 // Antanas Kraujelis Siaubūnas 1928-1965 / [Sud. Stasys Mikalauskas]. - [Vilnius]: KAM Leidybos ir informacinio aprūpinimo tarnyba, [2006], 11. (sulankst. į 3 d.): iliustr.
201. Putelytė G. Nuo agurkų iki lazerių [Minimas Antanas Kraujelis-Siaubūnas] //Veidas. - 2006, kovo 2 (Nr. 9), p. 26-27.
202. Sutkus D. Okupantų represinių struktūrų veikla pokario Lietuvoje // Kardas. - 2006, Nr. 4, p. 33-39.
203. Šyvokienė J. Kraujelis Antanas, Kraujalis (slap. Pabaisa, Siaubūnas) // Visuotinė lietuvių enciklopedija, - Vilnius, 2006,1.10, p. 733-734.
Adamkus Valdas
148,162,163
Adamonis Petras 153
Adomonis Steponas 228
Afanasjevas 270
Andrijauskaitė Danutė 103
Andrijauskai 104
Anušauskas Arvydas 149
Apacianka Justinas 44, 65, 66, 68
Bakutis Lionginas 26,
42, 267
Bardišiūtė Eleonora 188
Barisaitė Džoja Gunda 8
Bitautaitė Monika 123,124
Bitautaitė Vlada 123,124,126,127
Bitautas Česlovas 124
Budrytė Rima 136
Budrys Liudas 136
Bružaitė Natalija 123
Bružas Aleksas 124,126
Bružas Jonas 184
Bružas Danielius 25, 61, 63, 65, 66, 74,123,124,184,185
Buivydaitė Veronika 123
Buivydaitė Vanda 123,126
Buivydas Petras 129
Burokas Edvardas 8
Chanov 267
Demičevas 194
Dijokas Rimantas 9, 149, 166
Drevinis Paulius 110
Dušanskis Nachmanas 56, 58, 200, 201, 202, 203, 206, 237
Dzeržinskis Feliksas 57
Gaidelis 185
Gaidys 50
Galinaitis 138
Gasparavičius Rimantas 149,165
Gečienė Leokadija 47
Gečas Pranas 47,
Giedraitis Vytautas 152
Gobužas Vytautas 64
Gudonis Antanas 187
Jakimavičius Algimantas
9, 208
Jakučionis Steponas 64
Jančiauskas Gintautas 148
Jankauskaitė Stasė 188
Jankauskienė Valerija 188
Jankauskas Bronius 41,185
Jankauskas Jovitas 8, 41, 42,, 148, 184,187
Jankauskas Jurgis 188
Jankauskas Vaclovas 188
Jasiulionis Pranas 26
Jucevičius 271
Juknevičiūtė Marytė 123,124,126, 127
Juknevičius Jonas 129
Juodzevičius Balys 150
Jurevičius Julius 17
Kakanienė Petronelė 34
Kalytis Bronius 43, 44, 45, 64,107, 207
Kapralov 262
Kazlas Jonas 38
Kemeklis Bronius 65, 66, 67
Kezytė Genė 184
Kezys Antanas 184
Kezys Jonas 184,185
Kezys Napoleonas 42,186,187,188, 189
Kimštas Jonas 12, 27, 28, 30
Kimštas Vytautas 8
Kisminas 139
Klevaitė Stasė 123,124
Klevaitė Vanda 123,124,126
Klevas Balys 129
Klimanskas Gediminas 148
Klimanskas Juozas 148
Kolpakovas Parfionas 19
Korsakas 107
Kraujelis Antanas 22
Kraujelis Jonas 43, 243
Kraujelis Pranas 22
Kraujelytė Ona 22
Krasauskai 193
Križanauskas Antanas 185
Kronkaitis Jonas Algirdas 149, 150, 173
Kubilskis 272
Kublickas Rimas 54, 56, 237
Kukta 22
Kulnytė Birutė 9
Kuodytė Dalia 4, 9,10,151
Kurkytė Prima 123,124,127
Kurkis Lionginas 123
Kūginis 194
Laguckas Petras 193,
247, 252
Landsbergis Vytautas 147,149,151, 166
Lapatkinas 25, 26
Lapašauskaitė Marijona 41, 47, 80, 81,186
Lapašauskienė Veronika 47, 80, 81
Lapašauskas Aleksas 41, 47, 69, 80, 81,186
Lasys Antanas 185
Lenartavičius 194
Liemežis 43
Linkevičienė Nijolė 177
Lisauskaitė Melanija 136
Litvinavičius Bronius 229
Loginovas 195
Maironis 21
Markulis 12
Martinėnaitė Valė 124,126
Matulaitis 195
Melnikaitė Marytė 95
Mikalauskas Robertas 161
Miliauskas Vytas 9
Misiukonis Marijonas 56, 58, 199, 207, 240, 241, 274
Mockutė Ona 123,127
Mockuvienė Veronika 164
Musteikis Bronius 27
Naginevičius Jonas 190
Naujelis Juozas 21
Nečiūnai 22
Nečiūnaitė Marijona 22
Niaura Antanas 184
Noreikaitė Ona 123
Ostrovskis Nikolajus 26
Pagalys Tomas 22
Pakeniai 20
Pakenis Antanas 185
Pakenis Stasys 185
Pakenis Vladas 185
Pakalnis Jonas 185
Pampuška 26
Paškevičienė Halina 9
Pečiukėnas Albertas 146
Petkevičius 195
Petronienė Zofija 42, 48, 49, 83,177, 178.179, 199
Petronis Antanas 42, 48, 49, 83,178, 186
Petronis Bronius 178
Petronis Jonas 178
Petronis Lionius 178
Petronis Vladas 42, 43, 44, 47, 48, 81,186
Petronytė Zenė 178
Petruševičius Algirdas 150
Pilkauskai 106
Pilkauskas Vladas 126
Pinkevičienė Ona 43, 53, 55, 56,101, 179,180,181,182, 203, 241, 248, 249, 252,
253
Pinkevičius Antanas 43, 49, 53, 54, 56, 98, 99,101,150, 172, 173, 179.180, 186,
201, 206, 247, 251
Prelgauskas Arūnas 4, 9
Puodžiūnas Mykolas 65
Pupinis Edmundas 167, 169
Radionov 263
Ragauskas Gediminas 27,103
Ramanauskas Julius 129
Randakevičius 139
Rainatienė 106,126
Raišytė Emilija 109,123
Raišytė Veronika 123,124,126
Raišys Bonifacas 124
Raškevičius Bronius 62, 66
Rinkevičius Danius 185
Rinkevičius Serapinas 185
Ročka V. 56, 73, 237
Rudytė 195
Ruškulis Henrikas 27, 40, 44, 46,63, 65, 66, 72, 74
Ruzgutė Genė 274
Ruzgus Juozas 42, 52
Ruzgus Valdemaras 42
Sakalauskienė 191
Satkūnas Edmundas 41, 42, 47, 69, 186
Satkevičius Steponas 64 Savickas 185
Simonaitis Edmundas 149,150,165
Stancikas Eugenijus Rimvydas 167
Stasiškis Antanas 9,147,150,167
Slučka Antanas 21
Steiblys Bronius 25, 27,185
Steponavičius Kazimieras 124
Streikus Antanas 11
Streikus Izidorius 11
Streikus Juozas 11
Svarinskas Alfonsas 150
Šenderovič 188
Šikeliovas 202
Šiukščius Algirdas 8, 9, 46, 47,147, 149,156,167,169
Šutinys Juozas 27
Švarcas E. 134
Tamošiūnas Nikodemas
230
Targonskienė Eleonora 8
Telksnienė Ona 131
Telksnys Rapolas 131
Telksnys Juozas 131
Telksnys Jonas 136,143
Telksnys Pranciškus 124,131,136,143
Tichomirovas Sergejus 52, 54, 56, 58, 182,183,195,196,199, 200, 202, 237
Tolvaiša 271
Treščenka 271
Tyla Antanas 4,13
Tunaitis Juozas 147
Tupėnaitė Nijolė 123,124
Tutinas Jonas 44, 45
Urbonas Jurgis 40
Urbonas Mykolas 39, 40, 44, 46, 47, 60
Valytė-Kraujelienė
Natalija 19, 22, 103,108,118
Valys Jokūbas 18
Valys Steponas 18
Veselov Sergej 56, 237
Vėgėlė 184
Vildžiūnienė Salomėja 30, 112, 113
Vildžiūnaitė Stasė 123
Vildžiūnas Rimas 123
Vilimas 275
Vilutis Antanas 188
Vilutytė Marytė 188
Vytė Vaclovas 56,139, 202, 203, 238-240, 242-244, 246-248, 251, 252
Vyžintas Jonas 25, 27,184
Zacharov 263
Zazirskaitė Ona 136,143
Zolota 194
Žalienė Virginija 207
Žegūnas Stasys 8,124
Žegūnas Vacys 124
Žičkienė 26
Židonytės 42,186
Žiukaitė Angelė 123, 124
Žiūkas Balys 124,126.127
Žiukaitė Gražina 4, 9
Žiukaitė Vanda 124
Žiūkas Vytautas 123,124
Žukas Pranas 124
Žukas Sigitas 8
Žukevičius Vytautas 54
Antano Kraujelio ir Janinos Snukiškytės bylose esančių įdomesnių dokumentų kopijos
Antano Kraujelio baudžiamoji byla Nr. 181 (4 tomai). Pradėta 1964 05 12, baigta
1965 04 29
Kviestinio Stepono Adomonio parodymai. 1964 07 22
Kviestinio Broniaus Litvinavičiaus parodymai. 1964 07 22
Nikodemo Tamošiūno apklausos protokolas. 1956 m. lapkritis
Antano Kraujelio pakvitavimas Anykščių milicijai. 1955 m.
KGB ekspertizės pažyma. 1956 02 13
Antano Kraujelio apsupties operacijos
aktas. 1965 03 17
Antano Kraujelio lavono apžiūros protokolas. 1965 03 17
Atskiras pavedimas Marijonui Misiukoniui. 1965 03 17
Lavono pateikimo atpažinti protokolas, pasirašytas Onos Pinkevičienės. 1965 03 17
Lavono pateikimo atpažinti protokolas, pasirašytas Janinos Snukiškytės.
1965 03 17
Lavono pateikimo atpažinti protokolas, pasirašytas Jono Kraujelio. 1965 03 17
Apžiūros protokolas įvykio vietoje dalyvaujant
kviestiniams. 1965 03 17
Atskiras pavedimas Petrui Laguckui atlikti
papildomą įvykio vietos apžiūrą Antano Pinkevičiaus namuose. 1965 03 19
Įvykio vietos apžiūros protokolas. Papiškiai, 1965 03 19
Nutarimas poėmiui atlikti. 1965 03 18
Daiktų, priklausiusių Antanui Kraujeliui, poėmio protokolas. 1965 03 19
Antano Kraujelio ginklai, pateikti
ekspertizei. 1965 04 28
Įvykio vietoje rasti šoviniai ir tūtelės, pateikti tyrimui.
Įvykio vietoje rastos šovinių tūtelės,
pateiktos tyrimui.
Ekspertų analizės duomenys. 1965 04 28
Antano Kraujelio šeimos trėmimo byla
Sprendimas apie Antano Kraujelio-Siaubūno
šeimos ištrėmimą. 1951 09 15
Stepono Kraujelio apklausos lapas. 1951 09 20
Pažyma apie Stepono Kraujelio šeimos trėmimą.
1951 m. rugsėjis
Sprendimas patikslinti Antano Kraujelio-Siaubūno tremiamos šeimos duomenis.
195 11 09
LTSR VRM pareigūno Afanasjevo sprendimas pratęsti Steponono Kraujelio šeimos
tremtį. 1958 01 16
LTSR Molėtų KP sekretoriui Jucevičiui ir Molėtų vykdomojo komiteto pirmininkui Tolvaišai skirtas milicijos kapitono Treščenkos parėdymas neleisti Stepono Kraujelio šeimai gyventi LTSR teritorijoje. 1959 10 22
LTSR VRM pirmo specialiojo skyriaus milicijos vyresniojo leitenanto Kubilskio sprendimas drausti Stepono Kraujelio šeimai gyventi LTSR. 1959 12 21
Antano Kraujelio žmonos Janinos baudžiamoji
byla Nr. 200 (2 tomai).
Pradėta 1965 03 20, baigta 1965 06 04
Valstybės saugumo komiteto prie LTSR MT tardymo skyriaus tardytojo vyr. leitenanto Vilimo pavedimas M. Misiukoniui atlikti kratą pas pilietę Genę Ruzgutę. 1965 05 11
Valstybės saugumo komiteto prie LTSR MT tardymo
skyriaus tardytojo vyr. leitenanto Vilimo nutarimas. 1965 05 28
Janinos Snukiškytės laiškas pateiktas tyrimui. 1965 04 21
Janinos Snukiškytės rašysenos fotograma. 1965 04 21
Antano Kraujelio Janinai Snukiškytei padiktuoti laiškai, klaidinantys
saugumiečius. 1955 08 16
Šyvokienė, Janina
-122 GYVENIMĄ PAAUKOJĘS TĖVYNEI / Janina Šyvokienė. - Vilnius : Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, 2006. - 280p., iliustr.
ISBN 9986-738-80-6
Leidinyje rašoma apie partizano Antano Kraujelio-Siaubūno (1928-1965) gyvenimą ir veiklą. Be to, knygoje atskleistas gausios Kraujelių šeimos likimas sovietinio genocido ir pasipriešinimo jam sąlygomis, įtraukti partizano artimųjų bei bendraamžių prisiminimai bei pateikta bibliografinė rodyklė apie paskutinį Aukštaitijos kovotoją, kuris iki gyvenimo pabaigos nepalūžo, nepasidavė, nepakluso raginimams legalizuotis. Pristatomos įdomesnių dokumentų iš Antano Kraujelio-Siaubūno ir jo žmonos Janinos Snukiškytės bylų kopijos.
UDK 355.42(474.5):929Kraujelis
2006 10 17. Tiražas 1050 egz. Užsakymas GL-620. Išleido Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, Totorių g. 25/3, LT-01121 Vilnius.
Spausdino Krašto apsaugos ministerijos Leidybos ir informacijos aprūpinimo tarnyba, Totorių g. 25/3, LT-01121 Vilnius.
Antano Kraujalio artimieji prie ženklo partizanams atminti. Kaniūkai, 2001 07 07