Partizaniška poezija (iš draugas.org archyvų)
ANTANAS VAIČIULAITIS
ODĖ ŽUVUSIEMS PARTIZANAMS
Palaiminti, kurie kaip šventgirių klevai sugriuvo
Ir, rankomis apglėbę šiltą žemę,
Jai kvėpė paskutinį savo žadą:
Kaip kūdikiai prie motinos krūties prigulę,
Išliejo savo brangų kraują.
Nei krūmai šaknimis, kiekviena gysla
Jie gėrė juodą savo žemės garą.
Mirties ekstazėje
Jaunatviškais veidais, lyg mylimieji, —
Stelmužės ąžuolai drūti, vaikeliai, —
Jie paskutinį kartą lietė girių žolę.
Palaiminti, kurie, šventoj kovoj ištvėrę,
Po Tavo kojų krito:
Surink jų kūnus, Tėve, kaip gailiausią rasą,
Iškelk jų sielas dangiškon šviesybėn,
Priglausk prie savo mylinčios krūtinės.
Minint Partizanų dieną...
Iš poezijos rinkinio Ir atlėkė volungė.
DRAUGAS priedas Mokslas, menas, literatūra 1973.02.03
http://www.draugas.org/archive/1973_reg/1973-02-03-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf
Dana Mickutė-Mitkienė
PARTIZANO MOTINA
Paskutinį sūnų jauną
Lydi motina į girią.
Iš kitų — žinios negauna...
Ištremti ir, gal būt, mirę.
Pabučiuoja mielą kaktą,
šventu kryžium ją pažymi...
Skausmui — žodžių neužtektų.
Bei lietuvis laisvei gimęs!
Į kelionės ryšuliuką
Deda motina rožančių,
Ir sūnus iš kiemo suka
Sunkiam Žygiui, kovai, kančiai.
Seka motina iš tolo
Naktyje šešėlį brangų,
O paskui, ant kelių puolus,
Rankas ištiesia į dangų.
Laimink, Viešpatie Galingas,
Paskutini mano sūnų!
Jis tėvynei reikalingas....
Man — valia Tavo tebūnie.
Toks sunkus motulei kelias
Į gričiutę tamsią, niūrią...
Sienoj kabantis kryželis —
Viskas, viskas ką ji turi!
DRAUGAS priedas MOKSLAS, MENAS, LITERATŪRA 1950-05-13
http://www.draugas.org/archive/1950_reg/1950-05-13-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf
Partizanų dainos
(Iš sugrįžusių vokietaičių užrašų)
Žygiavo drąsiai į kelionę,
Į kitą kraštą, į namus.
Gal ten geriau priglaus juos žmonės,
Ir ten likimas bus ramus.
Priėjo kaimą, kur vadinas
Vareikio kaimo vienkiemiai,
Ir jie tikėjo, kad juos priešai
Užpulti jų čia neateis.
Iš rytų saulė patekėjus
Švelnučiais savo spinduliais
Lyg sakė šiam pasauliui,
Kaip viskas einasi gerai.
Nespėjo linksmintis ir džiaugtis,
Nes priešai buvo jau arti.
Kad jie nespėtų įsibrauti,
Ginklus pasiėmė visi.
Paleido rusai į juos šūvį,
O jie atsakė su trenksmu.
Visi kovojo tartum vienas,
Drąsa senovės milžinų.
Štai krito Petras Baravykas,
Lakūnas Saugis ir kiti.
Jie mirdami drąsiai kartojo:
Lietuva, mirštam už Tave.
Sužeistas Saugis nedejavo,
Priglaudė ginklą prie galvos:
Paimkit mano visus ginklus
Ir eikite pasveikint mamos.
Visus išsklaidė po arimus
Plėšikų, žulikų šimtai.
Erškėtis prie kelio krito,
Septintas klupo mirtinai.
* * *
Vai pasimelski, miela mama,
Už mano laimę ir mane.
Sunki sūnaus dalia benamio,
Ir vargstu, vargstu aš miške.
Tuos poterėlius, kur išmokei,
Niekad nesukalbu ramiai,
Nes raudonų plėšikų gauja
Mus gaudo tyliai, atkakliai.
* * *
Sudie, jis pasako mergaitei,
Išeina pro kiemo vartus;
Žiauriosios mirties gi šešėlis
Lydėjo jo žingsnius tylius.
Staiga pasigirdo jau šūvis,
Jis krito ant žemės šaltos.
Sudie, tu graži lietuvaite,
Aš žūstu už laisvę tautos.
DRAUGAS ANTROJI DALIS šeštadienis, vasario 14, 1953 MOKSLAS MENAS LITERATŪRA
http://www.draugas.org/archive/1953_reg/1953-02-14-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf
Jonas Aistis
NAŠLAITĖ
Ją vis matau čiurotais marškinėliais,
Kietai nei kviečio varpos supintom kasom
Melsvų akių našlaitę piemenėlę
Atbridusią ankstyvo rytmečio rasom.
Matau užguitą vargo mažametę,
Likimo atiduotą valiai svetimų,
Ir kaip jinai baiminga, pasimetus
Gyvenime, be meilės, džiaugsmo ir namų.
Kaip stumdo žmonės svetimi ir skriaudžia,
Kaip pasiskųst vargu jinai neturi kam...
Tik vėjas neša jos dainelę graudžią
Ir sako sunkų sielvartą tuštiem laukam...
O kaip nepametė giedros ji veide?
Varge rugiagėlėm pražydusių akiu?..
Kietas kasas tik per petis nuleidus,
Ji eina, žydi savo polėkiu lakiu...
Putnam, 1952. 1. 12.
PARTIZANO PASIKALBĖJIMAS SU LIETUVA
Mano upės, mano kloniai ir kalneliai,
Mano pievos ir pagojai ir miškai,
Mano miestai, mano vienkiemių nameliai,
Mano raistų neišeinami takai,
Mano Pyvesa ir Mūša, mano Kruoja,
Mano Džiugas, mano, Punia, Šatrija,
Kur melu, kančia iš skausmo vos alsuojat
Po tėvynės išdavikų vergija, —
Jūs, kalneliai, ar pakilsit lig padangių,
Kad sukluptų priešas bėgdamas iš čia,
Jūs, upeliai, klonių kloniuos išsiraugę,
Ar nevirsti upe didele, plačia ?
Jūs, miškai, ar žingsnių jų nepaskandinsit
Amžinojoj mūsų girių glūdumoj,
Iš sodybų ar nekelsite nė žingsnio
Jūs, seni mieli tėvų tėvų namai, —
Kai dangun pakils bombonešiai plieniniai
Ir balsių patrankų šūviai kai sugaus
Arba mirčiai arba kovai paskutinei
Už gyvenimą išniekinto žmogaus?..
Ką jūs, miestai? Ką jūs, kaimai ir viensėdžiai?
— Priešą vysime kaip vienas mes visi,
Ar naktis bus tartum juodas tulpės žiedas,
Ar diena bus sidabrine ir šviesi.
Ką jūs, upės? Mes numesim savo tiltus.
— Būsim siena mes! — atsiliepė kalnai.
O jūs, raistai? — Mes pakrantėje pakilsim,
O gelmėj — gelmėn nugrimsim amžinai.
Amžinai nugrims vergijos skausmo metai,
Išnešti ant kruvinų pečių, kaip varpas gaus
Juodą naktį nuo dangaus skliautų numetus
Jūsų saulė — laisvė žemės ir žmogaus.
DRAUGAS ANTROJI DALIS Šeštadienis, vas. 16, 1952 MOKSLAS, MENAS, LITERATŪRA
http://www.draugas.org/archive/1952_reg/1952-02-16-PRIEDAS-DRAUGASw.pdf
Partizanų daina
Aš paklydau bevaikščiodams
Ir atradau namelius.
Apsipyliau ašarėlėm,
Prisiminęs tėvelius...
Seniai pjoviau lankoj šieną,
Seniai šėriau žirgelius.
O dabar atskirtas, vienas
Aš klajoju po laukus.
Motinėle, kam auginai
Ir kam laiminai mane?
Aš dabar atskirtas, vienas,
O Tu sėdi vagone...
Mano tėvas, motinėlė
Seniai vargsta Sibire...
Jie nežino, kad jų sūnus
Dar vaikščioja gyvas čia.
Kad sugrįžtų į Tėvynę,
Į savuosius namelius, —
Apkabinčiau medžio kryžių
Ir savuosius tėvelius...
DRAUGAS ANTROJI DALIS šeštadienis, rugpjūčio 1, 1953 MOKSLAS, MENAS, LITERATŪRA
http://www.draugas.org/archive/1953_reg/1953-08-01-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf
Leonardas Žitkevičius
Be Tėviškėlės Man Tamsu
Nusėtas kelias akmenėliais, —
Kiek akmenėlių, tiek varsų.
Tai kelias mano tėviškėlės.
Be tėviškėlės man tamsu.
Gal tai vargeliai ten taip žydi. —
Kiek akmenėlių, tiek varsų.
Vargelių niekas nepavydi —
Be tėviškėlės man tamsu.
Šalele ašarom šlakstyta, —
Kiek akmenėlių, tiek varsų!
Kur tėviškėlę rasiu kitą,
Jei ten vargelių taip gausu ?
Nušviesk, saulute, jos dirvoną, —
Kiek akmenėlių, tiek varsų.
Geltoną žalią ir raudoną
Išsirinkau sau iš visų.
Saulute debesėliuos
Vai nebežvengia bėri žirgeliai
Marguos padubysėliuos. . .
Lūžta dalgeliai, pūsta rugeliai...
Saulutė debesėliuos.
Skambėk, dainuže, minėk laimužę
Marelių gintarėlius!
Vėjelis kaukia, marelės ūžia. . .
Saulutė debesėliuos.
Širdis nerimsta svečioj šalelėj
Ir skęsta ilgesėliuos.
O mūsų broliams — dygūs keleliai,
Saulutė debesėliuos. . .
Partizano mirtis
Broliai, žemę išpurenę,
Apraudojo arimus:
— Mielas broli partizane,
Ar sugrįši į namus?
Sugirgždėjo tik varteliai,
Ir išėjo jis tylus:
— Jei negrįšiu, grįš paukšteliai
Į pavasario šilus.
Grįš į lauką artojėliai,
Grįš į laisvę Lietuva. —
Ir sudundo arimėliai,
Ir nusviro jo galva. . .
Iš premijuotos knygos „Saulutė debesėliuos'
DRAUGAS ANTROJI DALIS šeštadienis, vasario 20, 1954
http://www.draugas.org/archive/1954_reg/1954-02-20-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf
Kazys Bradūnas
PARTIZANŲ BALADĖ
Tik sušvilpė tėvas
Ir atbėgo gražūs žirgai.
— Ko neėdat žalios žolės?
Ko negeriat marių vandenio?
Ir stovi žirgai,
Nė galvų nepakelia.
— Kaip mumis ėsti žalia žolė,
Kaip mumis gerti marių vandenai —
Nuo ąžuolo eina kraujo laštakis
Į miško gilumą.
Tik suplojo rankomis motina
Ir atlėkė baltos gulbės.
— Ko nelesat aukso grūdų?
Ko negeriat sidabro vandens?
Ir plūkau gulbės,
Galvų nepakeldamos.
— Kaip mumis lesti aukso grūdai,
Kaip mumis gerti sidabro vanduo —
Per ežerą eina kraujo laštakis
Į miško gilumą.
Ir pravirko sesuo balsu
Ir išėjo brolių ieškoti
Kruvinu laštakiu
Į miško gilumą.
DRAUGAS Saturday, June 4, 1960 MOKSLAS, MENAS, LITERATŪRA
http://www.draugas.org/archive/1960_reg/1960-06-04-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf
VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS
RAUDONSPALVĖJ LIEPSNOJ
Vidudienio saulė, ir vėjas, ir karštis
Ir pragaras rūkstančiais dulkėm keliais.
Laisvėjančiais polėkiais kilti ir veržtis
Išgąsdinti paukščiai sparnų neišskleis.
Vėlyvo pavasario dygstančią sėją
Nudegino kaitris, nurinko varnai.
Sausi rytų vėjai dirvonus ekėja.
Apnuoginti liūdi laukų akmenai.
Ir tu, mano gimtas žaliuojantis kaime.
Skambėjęs dainų šimtastygiais aidais.
Keliesi su rūpesčiu, guodies su baime.
Kaip įnamis tėviškės kloniais bastais.
Žiauri ir pikta raudonspalvė liepsna
Išdegino tavo laukus ir gėlynus.
Ir moteris vaško žvake nešina
Nelauktai aplanko gentis ir kaimynus.
Mūs dienos kaip rankios kalėjimų grotos —
Ir laisvės aušra jam negreitai nušvis.
Nebylos kalėjimų sienos rasotos...
O, Viešpatie, kokia klaiki ta buitis!
1941. VI 10.
SAULĖTEKIS
Su neviltim žiūrau į tekančią saulę raudoną:
Ji klaikų darbymetį mano dienom pranašauja.
Jau eina piovėjų su žvilgančiais dalgiais kolona.
Ir virpa kieta, rankavėtą suspaudusi sauja.
Bet niūrūs ir vieniši tekančios saulės piovėjai.
Jų dalgių šešėliai pro galvas užlinko juodai.
Juos lydi ne dainos, tik ūžauja dulkėmis vėjai.
Ir širdį baimina siaubų pranašingi vaizdai.
Bus žemėje audros, bus užtvankas griaunančios liūtys,
Gaisrų ugaiaspalviai liežuviai padanges laižys.
Pavirs pelenais mūsų dirvos ir sėjos ir piūtys.
Ir siela prekiauti mus gundys gudrusis žaltys.
Ateis ta diena, kuomet broly pajusime Judą.
Jau išgamų knibžda šešėliuos niekšinga gauja.
Jau sūnų ir dukrą prieš tėvą ir motiną piudo
Ir pagiežą kursto klusniųjų vergų minioje.
Bijūnų ir rūtų šalie, mano žeme gimtoji!
Paplūsi tu ašarom, karštu sruvensi krauju.
Bet šiandien, kol tekančia saule raudonai dienoji,
Linkiu tau atgimt su rytojaus pasauliu nauju.
1941 VI. 11.
MINIOJE
Paniurę akys ir veidai vagoti.
Ir keršto smūgiui kumščiai sugniaužti.
Bastykis gatvėm, išguitas beproti.
Ir niekam nesakyk, ką širdyje kenti.
Žygiuoja minios, dunda pilkos gatvės,
Laukiniai šūksniai klykia dainose.
O mūs paniekintos. baisios vienatvės
Raudom neišraudos suvargusi dvasia.
Atplaukia karstas — džiugesiai sustingo. —
Be gedulo vainikų, be varpų.
Ir be litanijų graudžiai maldingų
Jis nuplaukė ir dingo tarp tylių kapų.
Kažkur prie kryžiaus verkė dvi našlaitės.
Kažkur gegutė tolyje kukavo.
Mūs skausmo metų nieks nebuvo skaitęs
Ir niekas tokios laimės mums nepranašavo.
Mes grįžtume dabar į vakar - dieną,
Pabarstę galvas ėglių pelenais.
Mes kaltum savo buitį — kietą plieną.
Mes skristume padangėm sakalų sparnais.
Bet gatvėmis jau vėl žygiuoja minios
Tolyn, platyn į tėviškės laukus.
Ir šliaužia, kaip gyvatės, piktos žinios.
Ir kažkur sublizgėjo žvilgesys baugus.
1941 VI. 11.
BIRŽELIO 15
Prisiseki, lietuvi, gedulo spalvą.
Šiandie liūdnos švinta tau sukaktuvės:
Pneš metus vergovėn tau pajungė galvą
Atėjūnų tankai kardai ir durtuvai.
Meni, kaip dundėjo tėvynės keliai
Ir svetimo krašto plienas žvangėjo, —
Ir merkėsi saulės karšti spinduliai
Nuo juodo gimtinės šalies pavergėjo.
Tylūs, paniurę pulkai alkani,
Žvairaakiai veidai ir spalvota oda...
Nuo to laiko visvien, kur esi, kur eini.
Jie, kaip šiurpūs šešėliai, su tavim visada
Nuo to laiko tau kažkas į širdj įsmigo.
Įsiėdė į kraują, kaip nuodinga rakštis.
Nei šviesos, nei ramybės tavy nebeliko.
Tik rūpestis, baimė, klaikuma ir naktis.
Paniekintas glūdi veidmanystės klane,
Pasotintas žmeižto, apgaulės ir melo.
Gyvenimas kybo ties juoda bedugne.
Toks menkas, trapus ir sunykęs be galo.
Praėjo tie metai aikščių, gatvių triukšme.
Nebeteko žavumo nei žygiai, nei aukos.
Žengia šiurpūs vaiduokliai tolyn savaime.
Tik prieblandoj kaukės su pašaipa raukos.
1941.VI.15
LIAUDIES DAINA
Nuo Baltijos jūros lig Vilniaus kalnelių
Dejuoja lietuviai maskolių naguos.
Su ašarom gula, su ašarom kelia.
Tik vėjai, tik audros jų širdis paguos.
Budėkit, Žemaičiai,
Budėkit, Aukštaičiai,
Budėk, Dzūkija, budėk, Sūduva!
Pakils audros, vėjai.
Ir žus mūs skriaudėjai —
Atgims dar gražesnė laisva Lietuva!
Iš bočių sodybų išvarė mūs brolius,
Išniekino brangius senolių kapus.
Pavergęs mūs žemę raudonas maskolius
Mūs amžinas priešas ir buvo ir bus.
Budėkit. Žemaičiai ir t. t.
Dejuoja vergovėj visi darbo žmones,
Paskendę skurde ir nelaimėj karčioj,
Lygybes, brolybės ir laisvės svajonės
Išnyko žiaurioj bolševikų valdžioj.
Budėkit, Žemaičiai ir t. t.
Į tolimus tyrus plataus Kazachstano
Jie grūda mūs brolius, Tėvvnės vaikus.
O ten. kur iš seno lietuviai gyveno,
Atvarė kolchozninkų juodus pulkus.
Budėkit, Žemaičiai ir t. t.
Bet jau nebeilgos vergovės mūs dienos.
Jau artinas keršto rūsti valanda.
Pavirs tuoj griuvėsiais kalėjimų sienos.
Kovoj žengs į laisvę lietuvių tauta.
Budėkit. Žemaičiai,
Budėkit. Aukštaičiai,
Budėk, Dzūkija, budėk, Sūduva!
Pakils audros, vėjai.
Ir žus mūs skriaudėjai —
Atgims dar gražesnė laisva Lietuva!
1941. VI 17
TREMTINIAI
Paliko toli savo tėviškės stotį.
Gimtinių laukų nematyti seniai.
Ne turtų, ne laimės keliauja ieškoti
Lietuviškos žemės liūdni tremtiniai.
Išdžiūvusios burnos ir užverktos akys.
Ir kūdikių alkano klyksmo kančia...
Ir motinų širdys kraujuojamos plakės.
Ir geso gyvybės kovoj su mirčia.
Toli pasiliko tėvynės dirvonai.
Sugriautų sodybų apleistos vietovės,
Kur, "Stalino saulei" pašvietus raudonai.
Lietuvis neteko taikos ir gerovės.
Plombuotų vagonų grotuoti langeliai.
Ir bado ir troškulio kupinos dienos...
Prašvito juk saulė ir tremtino daliai
Pro šaltas, rasotas kalėjimo sienas...
Toli siaudžia tėviškės girios ir lankos —
Ir laimė ir džiaugsmas toli pasiliko.
Tik tvankūs vagonai riedėdami trankos
Į "plačią tėvynę" raudono grobiko.
Kada bus kelionės kentėiimų galas.
Nuvargusios akys įžvelgt neįmano:
Ledinis Altajus, laukinis Uralas
Ar nusiaubtos stepės rūstaus Kazachstano.
..........................................
Aptemo jų žvilgsnis nuo tvaiko ir ūko,
Aplink tuštuma ir beribė naktis.
Susidrumstė siela, ir mintys nutrūko.
Ir šaltą dvelkimą pajuto širdis.
1941 VI 20
ŽUVUSIEMS PARTIZANAMS
Su bombom, su gaisrais, su gaudžiančiais lėktuvais
Suskambo Lietuva ir gedulo varpais.
Graudi minia, calūnai, karstai ir neštuvai.
Kaip juodas debesis, pakibo ties kapais.
Gili, plati duobė, kokios nebuvo niekad.
Ir graudus Requiem, ir aitrūs smilkalai.
Pradėję laisvės žygį, greitai mus paliekat,
Žalių Tėvynės sodų šaunūs sakalai!
Iš prievartos, apgaulės, melo to ir smurto
Pakėlėte į saule žvilgančius sparnus
Parnešti mūsų žemei didžio laisvės turto.
Narsa uždegti jaunus ir paguost senus.
Jūs kritot nuo klastingos pikto priešo kulkos,
Savu krauju atpirkę svetimas kaltes.
Ir štai, sudaužęs pančius, drąsiasparnių pulkas
Tėvynės laisvės žygį iki galo tęs.
Gili, plati duobė tarp antkapių ir kryžių,
O esat jūs verti milžinkapio prie kelio.
Kad tiems, kurie Tėvynę ginti pasiryžę.
Per amžius žadintut kovos narsingą galią.
1941 VI 29
DRAUGAS ANTROJI DALIS 1967 METAI LIEPOS MĖNESIO 1 D.
http://www.draugas.org/archive/1967_reg/1967-07-01-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf
Partizanų dainos
Tekstai paimti iš 1947 m. Lietuvoje atspausdinto pogrindinio rinkinio "Dzūkijos partizanų dainos".
M E R K I N Ė S M Ū Š I S
Penkioliktą gruodžio
Ankstąjį ryteli
Būriai partizanų
Traukė į miestelį.
Per kalnus, per sniegą
Traukė jie Merkinėn
Už žudomus brolius,
Už laisvę tėvynės.
— Valio! — suskambėjo,
— Merkinė jau mūsų! —
Narsus Dzūkų Vadas
Vanagas sušuko.
Ten Seirijų Siaubas
Kovėsi prie tilto.
Bolševikams — rusams
Stiprų smūgį kirto.
Veidus apšviesdama.
Saulė vos tekėjo.
Putinas ir Siaubas
Krauju apsiliejo.
Sniegas raudonavo.
Kulkosvaidžiai ūžė.
Šautuvai tratėjo,
Ir priešas palūžo.
Ir liepsnos liežuviai
Padangę nudažė.
"Istrebonkų"' lizdas
Viduj miesto degė.
Nemune upeli,
Mūsų upių tėve.
Pabudink sūnelius.
Kurie guli sniege.
Tu juos pavadinki.
Tyliai užliūliuoki.
Meiliai glamonėdams.
Jiems dainas dainuoki.
Jie kovoje krito.
Kaip tikri didvyriai.
Už Lietuvą brangią.
Už laisvę tėvynės.
Š E R N U I I R J U R G I N U I
Dėkui tau, žalia giruže.
Nuo senovės mums brangi.
Tu, kaip mylima motulė.
Mus globoji ir myli.
Tu mums patalą pakloji.
Ošimu mus užmigdai.
Tavo žemėj daugel ilsis
Mūsų brolių amžinai.
Kada Lietuva pravirko
Gailiom ašarom, skausmais,
Brangus Vade, tu mums laisvę
Iškovoti išėjai.
Suskambėjo liūdnas garsas
Dzūkijos plačiais miškais:
Žuvo Šernas ir Jurginas
Su savo kovos draugais.
Tu kritai, teisus didvyri.
Ir ilsies jau amžinai.
Kaip aukotis už tėvynę,
Pavyzdi mums palikai.
Mūsų lūpos Šerno vardą
Visados karštai minės.
Jis mums uždegė krūtines
Karšta meile Lietuvos.
Mes nežinom, kur tu augai,
Kur gimtoji ta šalis,
Kur močiutė tavęs laukia
Ir nerimsta jos širdis.
Čia žaliuoja žalios rūtos.
Galvas lenkia jurginai.
Tik kodėl tu, Jurginėli,
Vos pražydęs nuvytai?
Tu, raiboji gegutėle,
Nekukuoki taip gailiai.
Bet nuskriski į Uralus.
Kur aukšti, šalti kapai.
Tu paguoski jo motulę.
Kad neverktų jos širdis,
Nes jau savo sūnaitėlio
Ji daugiau nebematys.
Neišplėš nieks iš krūtinės
Laisves meilės, nei drąsos.
Už pralietą brolių kraują
Vėl šimtai įkovą stos.
Suskambės dar kartą šūviai
Dzūkijos plačiuos laukuos.
Kils iš kapo jūsų dvasios.
Tėvą žemę vėl vaduos.
Vakaruose žemė dunda.
Kerštu niaukiasi dangus.
Jau šalelėj laisvė bunda —
Ei, lietuvi, darbo bus!
* * *
Alyvą šakos svyra
Ant vasaros pečių.
Ko liūdi, bernužėli,
Eidams keliu plačiu?
Vingiuojas, rangos kelias
— Lietuvi, kur eini?
Kur tik tu pasirodai,
Kacapai vejasi.
Pažadina iš miego
Beldimas į duris.
Kodėl tu nepabėgai
Pro šautuvų ugnis?
Pro mišką bunda rytas.
Čyrena vyturiai.
Geltonas smėlis krinta
Duobėn giliai, giliai.
Čia guolį tau paklojo.
Čia ošia pušynai.
Čionai kapuos sapnuoja
Lietuviai milžinai.
DRAUGAS ANTROJI DALIS / 1972 METAI LAPKRIČIO MĖN. 25
http://www.draugas.org/archive/1972_reg/1972-11-25-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf
TRIJŲ EILUČIŲ MINIATIŪROS
KAZYS BRADŪNAS
V I K T O R A S P E T R A V I Č I U S ,
medžio raižytojas, tapytojas, skulptorius
Sausuolyje įskiepyta širdis.
Dangaus mėlynė, nutėkšta į tamsą,
Ir metalįjantis gimtosios žemės luitas.
B R A Q U E
Visi daiktai,
Kaip žodžiai eilėrašty,
Skamba.
T Y L A
Tik širdies plakimas
Nuo beržo šakelės
Nukrėtė sniegą,.
P A S K U T I N I S P A R T I Z A N A S
Dvylika metų girioje.
Septynios sekundės mirty
Ir visa amžinybė legendoj.
DRAUGAS ANTROJI DALIS /1972 METAI GRUODŽIO MĖN. 16 D.
http://www.draugas.org/archive/1972_reg/1972-12-16-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf
Antanas Vaičiulaitis
NAKČIA SUSTOJUS PO ŽYDlNČlA LIEPA
Mūsų dienos — liepos žiedas
Šiaurės krašto naktyje.
Balto sodo obelėlė,
Apynėlis, lelija.
Tolumoj dangus žioravo,
Liejosi gaili daina.
Vėjuose klegėjo gervė,
Tėviškėlėn skrisdama.
Naktį žvainą mes praėjom
Tarp lelionių ir sapnų.
Nulingavom, lyg šešėliai.
Užu marių mėlynų:
Žydi ten kupli liepužė.
Šiaurės soduos ošdama
Kvepia vyšnios baltą naktį.
Obelėlė, sedula-
NUO DIDŽIOSIOS KOPOS
Nuo didžiosios kopos
Tau parnešiu smėlio,
O nuo marių krašto —
Baltą akmenėlį.
Vilnys akmenėlį
Amžių amžiais plovė.
Ir didžioji kopa
Nuo senovių stovi.
Ten žvejų kaimelis
Miega užpustytas,
Jo sapnų nedrumsčia
Vakaras nė rytas.
Kai išdils mūs pėdos.
Kai nuplaus jas putos.
Žalioje girelėj
Vis čiauškės lakštutė.
Vis pustys čia smėlis
Ir kvepės pušaitės...
Kas tada išvaikščios
Šiuos klonius, pašlaites!
Nulinkau prie marių.
Prie vilnių ir purslų.
Ošia, ošia vandens
Rūškani ir dusiūs.
AUŠRINĖ DAINA
Kai tu eisi vandens.
Sugirgždenk vartelius
Ir subelsk prie akmens
Seno klevo naščius-
Visą naktį mąsčiau.
Sapnavau tik tave.
Už lakštutę gražiau
Paskardenki sode.
Kai skambės ta daina.
Aš žinosiu — eini.
Aušrai tekant, rasa
Mes nubrisim vieni.
Nenuliūsk prie vandens:
Aš panešiu naščius.
Kai aušrinė plevens
Ir vėjeliai nuščius.
Nusilenkt prie versmės,
O tai laimė bus mums!
Mus vanduo atspindės, —
Atspindės — susidrums...
LAUMĖS
Aš nežinau, kur laumės žlugtą
Velėti rinkos vakare:
Gal Gilijoj, gal Lukšto
Ar Obelijos ežere...
Ir nežinau, prie kokio klevo,
O gal po gluosniais ar šile
Jos laigė ir dainavo,
Įšskalbę džiaustė drobules.
Pavogę, kūdikėlį prausė
Ir krykštė tarp meldų.
Išmaudę jį balčiausiai.
Liūliavo lig gaidžių
Aušra jau brėkšta. Ten boluoja
Upeliai mano, ežerai.
Išnyko monai palei Kruoją.
Vien romūs kuždąs ajerai.
VASARA KALNUOSE
Toje viršūnėje ašai
Sėdėjau ir mąsčiau.
Ramybė lyg rasos lašai
Varvėjo iš verventės-
Ir vis rūsčiau.
Lyg būtų kentę,
Kalnų sniegynai degė.
O kloniuose gūdžiai.
Gūdžiai kukavo gegė.
AUKŠTUMOJ
Galingas Jis ir didis —
Balta viršūnė žvaigždžių spinduliuos.
Ir tujen, kurs nakčia paklydęs
Kalnų tarpekliuose giliuos
Iš murmančio šaltinio gėrei,
Nebūk toks liūdnas: Jis tave išgydys.
Tave miegu didžiuoju užliūliuos.
Kaip šlaituos žvėrį.
Galingas Jis ir didis —
Nakties tamsybėje kaip žaibas žėri.
MOTINOS VEIDAS
Toli kalnų viršūnėje veidai
Uoliniai stovi. Juos gamta sukrovė
Iš akmenų. Nesiekia jų aidai
Nei girių giesmės, nei upelių srovės
Išsilgę žiūri į rytų kraštus.
Kur saulė keldamosi žaižaruoja,
Jų skruostus nuplieskia — kantrius, gerus,
O skurdžiuos vėjai lėkdami dainuoja.
Nors tu mirei, bet man gražiau švieti
Nei užburti gūdžių kalnynų seniai.
O Tavo žodžių skiemenys šventi.
Lyg vieversiui, ties manimi plevena.
Aplink nutviskusi, skaidri erdvė —
Ir motinos tylių akių gerumas.
Dauson iškelta, kaip šventa giesmė,
Stebi iš saulės mėlynųjų rūmų.
ODĖ ŽUVUSIEMS PARTIZANAMS
Palaiminti, kurie kaip šventgirių klevai sugriuvo
Ir rankomis apglėbę savo žemę,
Jai kvėpė paskutinį savo žadą:
Kaip kūdikiai prie motinos krūties prigludę,
Išliejo savo brangu kraują,
Nei krūmai šaknimis, kiekviena gysla
Ju gėrė juodą savo žemės garą.
Mirties ekstazėje
Jaunatviškais veidais, lyg mylimieji,—
Stelmužės ąžuolai drūti, vaikeliai, —
Jie paskutinį kartą lietė girių žolę.
Palaiminti, kurie šventoj kovoj ištvėrę,
Po Tavo kojų krito:
Surink jų kūnus, Tėve, kaip gailiausią rasą,
Iškelk jų sielas dangiškon šviesybėn,
Priglausk prie savo mylinčios krūtinės.
DRAUGAS ANTROJI DALIS / 1973 METAI VASARIO MĖN. 3 D.
http://www.draugas.org/archive/1973_reg/1973-02-03-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf
Vytautas Plukas
RAUDA
ratai seni
ir arklys
baltas
nukamuotas
nulinkusia galva
brolis
vadelės vienoj
ranka kita
ant karsto
šalta
lavonas baltas
seka sniegu
balti
klampoja
sesės
broliai
pėdomis
arklio balto
brolių
kieta žiema
pakirto
brolį
nebešalta
broliui
beržo kryželis
rankoj
brolio
karsto beržas
baltas
broliams
juodas žaibas
žiema
aižo veidus
sesėms
plikas rankas
broliams
širdis raižo
žemės grumstai
prakalba
kalba juoda
dusliai
duobėje
karstas
brolis
dirbo dirbo dirbo dirbo dirbo
dabar dužo darbas dingo drąsa
šalta žemė šilta toli namai arti
liūdnos akys linksmos tuščios širdys pilnos
karšto kraujo upeliai užšalę čiurlena
mirė pančiai vienam nemirė žiema žemė balta
šalta
svetima
—
čia
vienam
šalta ir man
UŽŠALUSI ŽEMĖ
kvapniame liepų ir rūtų žydėjime
suskambo sušalusi lyg nesava daina
grandinių džiaugsmo dusliame alsavime
plakėsi juoda piratų vėliava
ir žemė verkė
verkė žemė ir mano gėla
keturios dešimtys trečia žiema
žemė numirusi naujam gyvenimui
karšti fakelai ledu užšalo
mano fleita
užkimo raudonos kančios sruvenimu
šienapiūtė kita užsidegs
uždegs dalgių dainavimą
ežerais tvinsta ašaros ir baugus gandas
besočiai atsikando žemės kruvinos
akli šliužai vedžioja vanagus lyg vergus
netikrame tikėjime rytojaus prabangos
jiems rytdienos nebus
nebus jiems jokios rytdienos
atlapuose kraujo dėmių gvazdikai
vergijos pergalių ir švenčių gėlės
ašaros akmeninės rieda plikos
iš širdžių apgaulės pažeistų gėliai
vanagai vėl skraidys
skrajos vanagai vėlek
alsuoti drumzlėmis nebeįmanoma
ir kraujas verda tartum pragare
nes šiandien mano sąžine prekiaujama
bet jeigu prakeikimas nuskandins mane
tikroji mintis vėl atgims
atgims ji karštame pliene
DRAUGAS - MOKSLAS , MENAS, LITERATŪRA Šeštadienis, 1983 m. rugsėjo mėn. 17 d.
http://www.draugas.org/archive/1983_reg/1983-09-17-PRIEDAS-DRAUGAS-i5-8.pdf
Broniaus Krivicko „Partizaniškieji sonetai
* * *
Vardan meilės visa ką pakelti
Tu nušvitus priesaiką darai.
Bet, brangioji, pasvarstyk gerai,
Pirm nei kopsi tu į mano valtį.
Per kraujuotus vandenis raudonus.
Vejamas mirties, aš plaukt turiu.
Supa vėtra ant bangų niaurių
Mano brolių žuvusių lavonus.
Bet tarei: kai jau esu pamilus,
Kas man vėtros ir pavojai vylūs?
Plauksiu jau visur su tavimi.
Ir pamojai man, laivan įlipus.
Ir grūmojant viesului, pro rifus
Leidomės kraujuota vilnimi.
* * *
Tegu krenta mums likimo kirčiai!
Nepabūkim šios baisios kovos
Ir tiesos ir Dievo vėliavos
Nepaleiskim ligi savo mirčiai.
Daugel brolių, seserų jau krito,
Kad ji būtų amžinai skaisti.
Juos atminkim. Ir visad tvirti
Būkime lyg tie kalnai granito.
Glauskime jos šilką prie krūtinės
Ir lig pat minutės paskutinės
Neškim ją siūbuojančia žeme
Ir žinokim. kad kovoj mum kritus.
Ją paims ir neš lig galo kitas,
Kol iškils ji bokšto aukštume.
Šeštadienis, 1992 m. vasario mėn. 15 d. DRAUGAS - MOKSLAS , MENAS, LITERATŪRA
http://www.draugas.org/archive/1992_reg/1992-02-15-PRIEDAS-DRAUGAS-i5-8.pdf
Aleksandras Radžius
DIENOS IR NAKTYS DEGĖ
(1944-1950)
Kelionės siaubas
Grįžulo ratai, Kasiopėja, Erelis jau krinta degdami į žemą.
Šviesu.
Kaimynas žiūri į artėjančias žvaigždes.
(Jis niekada nebuvo motes žvaigždžių.)
Bet kodėl žemė ir Žemė dreba, ir širdyje netelpa kraujas?
Kodėl anglėja kūnai ir akys?
Kodėl naktis joja drauge su Dürerio raiteliais?
* * *
Nukankintas miestas spokso į mus tuščiais langais, kuriuose
ką tik viešėjo mirtis.
Dar neataušę griuvėsiai ir per klaidą neišvirtusios kolonos
grasina pražūtim aukštyn iškeltais kumščiais.
Eikite, nesustokite.
Ugnikalnio lava arši ir negailestinga.
* * *
Aitrus garvežys ir šalta geležis.
Ant platformos tankas, pabėgėlis kaip mes, glaudžia mus.
Grėsmingas ratų ritmas taktą muša.
Vėjas švilpia liūdną gaidą ir gelia kaulus.
Tolsta Lietuva.
Sodybos juodais dūmų stulpais moja sudie.
Vakaro prieblandoje paskutinį kartą suošia Baltija, saugiai
paslėpusi bangose Jūrate ir Kastytį.
Padangė pasiduoda nakčiai ir puošia horizontą kruvina ugnim.
Visa Šiaurė žaižaruoja.
Visa Žemė šaukia: nepalikite manąs!
Alpių drebulys
Sirenos dainuoja kalnų kontinente.
Sirenos sužavėjo pririštą Odisėją.
Sirenos vyliojo kurčius jūreivius.
Sirenos baigia užkankinti uždususį bėglį.
Viršum debesų dūzga spiečius bitinėlių ir nešasi
įkaitusį geluonį.
Sirenos. Sirenos, Sirenos.
Norėtųsi jų negirdėti.
Norėtųs, kad padangė būtų tuščia ir tyli,
kad žemėj ir sieloj nebūtų griuvėsių.
* * *
Greičiau, greičiau į požemį!
Drėgnos sienos dreba iš baimės.
Gatvė, išėjus iš proto, muša būgną.
Pajodžarga mirtis šoka ir kvatojasi
Pajuodę kūnai geria ištirpusį asfaltą.
* * *
Pavasario sniegas nutirpo kalnuos.
Dürerio raiteliai nujojo tolyn.
Nusinešė naktį.
Patekėjo dvi žvaigždės.
Kruvina ir balta.
Maudos šampane žodžiai netikri
Putoja alum taika nepasirašyta.
O mes? Kas esame mes?
Kada grįšim namo?
Laikinas krantas
Bangos glosto, bangos glamonėja, bangos žaidžia
mūsų likimu.
Supas saulė, supasi mėnulis padangėj.
Kažkas atėmė Nemunui krantus.
Kažkas paskandino gimtąjį kaimą ir namus.
Visoj žemėj vanduo.
Visoj žemėj Atlantas.
* * *
Išnyra iš horizonto bokštai
Milžino skenduolio pirštai
Krantas.
Ne Masčio ir ne Sruojos.
Geležim ir akmeniu sukaustytas.
* * *
Pasitinka savi: šypsos Juozas Laučka
Kada grįšim namo?
* * *
Čia svetingos vėliavos žemė.
Ten išlaisvėjes dirvonas.
Ten sugrįš žiburys į sodybą.
Nesugrįš sudegintos jaunystės pelenai
PARTIZANO MIRTIS
Jau Oriono metas,
spindi baltas laukas.
Grįžulas palinkės
glosto horizontą.
Peršauto mėnulio
kraujas naktį plauna,
ir sugrubę pirštai
žemėje ledėja.
Jau padangėj blėsta
šviesos ir sietynai,
tik kalneliai žiba
sniego ugnimi
Nors ant veido krinta
mirštanti Snieguolė,
lūpose dar virpa
Viešpaties malda.
SAUSIO 13-0 JI
* * *
Kražiai iš naujo pasikartojo.
Neverkė motinos,
neašarojo.
Rožinio sveikamariįą
kartojo...
kartojo...
Neverkė seserys,
neaimanavo.
Rankom susikabiną
tėviškės-dainą
dainavo...
dainavo...
* * *
Tanko geležys virpa,
kopdamos sunkiai į kalną
tankisto pirštai suvirpo,
lauždami šiltą duoną:
mūsų motulė ją kepė,
mūsų sesulė dalino.
* * *
Prie barikadų
plieno nereikia,
ugnies tik tiek, kad
rankos sušiltų.
Reikia dar žodžio,
reikia dainos,
kad išsigąstų
plienas kovos.
* * *
Be žemės
nebūtų mūsų,
be Žodžio
nebūtų Žemės.
Viešpatie,
tai tavo Kraujas
sruvena mūsų gatvėmis,
Viešpatie,
tai tavo Kūnas
prikaltas kulkomis prie žemės.
* * *
Lengva jums
peršauti jauną krūtiną,
lengva jums
tankais sutraiškyti kūnus,
bet kaip jūs peršausit
lietuvišką žodį?
Kaip jūs sutraiškysit tankais dainą?
Kaip išsprogdinsite giesme?
Ji kyla ir kyla vyturėliu,
ir skamba Vilniaus bokštai,
skamba Neris ir slėniai,
visas Nemunas gaudžia
KANČIOS ISTORIJA
Mano tėvas mirė
nesava mirtim,
sesė nesulaukė
rytmečio aušros.
Aš dar gyvenu
nesavu gyvenimu,
ir mane maitina
žemė nesava.
Mano brolis buvo
kankinys be vietos,
kančią saujom gėrė
iš karčių šaltinių.
Jis nerado nakčiai
kur galvos priglausti,
nes turėjo mirti
nesava mirtim.
Tik motulė laukė, —
gal pareis per mišką
į duris pabeldęs,
grįš iš nežinios,
o pati jau ieško,
ieško ir neranda
svetimoj velėnoj
žemės šilimos.
SENI KAPELIAI NAKTĮ
Kai sugrįžtu aš Lietuvon,
padangėn kyla Gulbė,
ir suplasnoja ties šilu
senų kapelių vėjas.
Tvora aplūžusi, varteliai,
palinkę tamsūs kryžiai
mieguisti glaudžias prie Sietyno,
zenito žiburėlio.
O koplytėlėje suskilęs
Rūpintojėlis rymo.
Jo veidu perbėga šviesa
ankstyvosios Aušrinės.
Ir taip grįžtu aš Lietuvon
po Šiaurės Kryžiumi,
ištroškąs žemės šilimos
šventų kapelių tyloje.
DRAUGAS - MOKSLAS, MENAS, LITERATŪRA 1995-02-18 Nr. 34(7) - psl. 3
http://www.draugas.org/archive/1995_reg/1995-02-18-PRIEDAS-DRAUGASw-i5-8.pdf
Kazys Bradūnas
SAPNAS APIE ŠIAURĘ
Vėsioj, begalinėje šiaurėj
Tėviškės sodai šlama
Man kas naktį sapnuos.
Vėsioj, begalinėje šiaurėj
Žvaigždės virš protėvių namo
Klausosi žemės dainos.
Vėsioj, begalinėje šiaurėj
Ant Nemuno kranto molėto
Miega šventi ąžuolai...
Kaip gera... Tartum gulėtų
Aukšto piliakalnio kalne
Ir mano menki pelenai...
Vėsioj, begalinėje šiaurėj.
Furthof, Vokietija, 1945
ŠVENTOJI VERSMĖ
Prie gruoblėto ąžuolo rymoja
Girių Dievas veidu mediniu,
Samanotos Girių Dievo kojos
Plaujamos šventųjų vandenų,
O šaltini miško stebuklingas,
Į tave rankas pavargusias tiesiu.
Ir jėga pavasario audringa
Plaukia nesuvaldoma tamsiu
Labirintu atgaivinto kraujo,
Plaukia liūtim, karšta, laukine...
O, jaučiu — tai žemė atnašauja
Girių Dievo garbei ir mane.
Muenchen, Vokietija, 1946
APEIGOS TAUTOS ŠVENTĖJE
Kai Istorija, įžiebus melsvą ugnį,
Šlaksto žemą žuvusių krauju
Ir per amžių juodąją bedugnę
Mostelia su želmeniu nauju,
Aš klaupiuos į pašvęstąjį smėlį
Su didžiu stebuklo laukimu
Ir kiekvieną kritusio šešėlį
Kaip kautynių vėliavą imu.
O tautos dvasia sparnus ištiesia,
Lyg ošimą tolimų dainų,
Ir, giedodama herojiškąją giesmę.
Kyla iš liepsnos ir pelenų.
Muenchen.Vokietija, 1947
PARTIZANŲ BALADĖ
Tik suplojo rankomis tėvas,
Ir atbėgo gražūs žirgai.
— Ko neėdat žalios žolės,
Ko negeriat marių vandenio?
Ir stovi žirgai,
Nė galvų nepakelia
— Kaip mumis ėsti žalia žolė,
Kaip mumis gerti marių vandenai —
Nuo ąžuolo eina kraujo laštakis
Į miško gilumą
Tik suplojo rankomis motina,
Ir atplaukė baltos gulbės,
— Ko nelesat aukso grūdų,
Ko negeriat sidabro vandens?
Ir pluko gulbės,
Galvų nepakeldamas.
— Kaip mumis lesti aukso grūdai,
Kaip mumis gerti sidabro vanduo -
Per ežerą eina kraujo laštakis
Į miško gilumą.
Ir pravirko sesuo balsu
Ir išėjo brolių ieškoti
Kruvinu laštakiu
Į miško gilumą.
SAULĖS APEIGA
Tu įnešei man saulelę
Pro durų aprūkusią staktą —
Dabar vos atminti galiu,
Kai pabeldei akmenėliu
Mano lopšin —
O aplinkui kaip sapnas, kurio netekai,
Jau budo Romintos miškai.
Padėjai tada man saulelę,
Lyg perkeistą duoną ant stalo —
Ir drobė išbalo.
Paskui prasidėjo ilga
Gyvenimo apeiga,
Kurioje, kaip kodylo grūdai,
Kvepėjo Romintos žiedai
Kur tu dabar, saulele,
Užpūsta, išnešta, užkasta?
Ar paliesiu ten žemę kakta
Klausdamas, ar galiu
Pasibelsti akmenėliu
Tavo karstan
Tenai, kur vėlai vakare
Šlama Romintos giria
KRAUJU KRIKŠTYTI
Mano genties
Pirmajam pilkapy guli
Visi jauni
Visi gražūs,
Su rūtom prie kepurių,
Susižiedavę su mirtimi.
Kas juos paguldė?
Kam juos užklojo
Ten,
Kur sauso šaltinio dugne
Plyšta žemės širdis...
Imk ir laikyki
Balto kaulo žvakidę —
Nekvėpuok... Neužpūski
Mėlyno lino liepsnos...
Dabar
Mano tautos
Paskutiniam pilkapy brinksta
Legendos grūdas,
Sėkla dainos,
Ir krauju krikštyti
Tampa vėl gyvybe.
KRAUJO RASA
Kraujo rasa žiemos vidury
Ne ant žolės — ant miesto,
Kas nušluostys kraują nuo grindinio
Nuo šventojo Vilniaus veido?
Geležinis Vilkas jį laižo,
Kraują sugeria Vilniaus verbos —
Po žeme, bokštuos, danguj
Gaudžia Velykų varpau
Chicago, 1991 _
MALDININKAS
Čiagi stovėjo —
Buvo žmogus,
Atėjės į Vilnių
Kaip maldininkas
Ir atgailautojas,
Ir kaip sukilėlis
Visai neseniai
Ir prieš šimtus metų.
Laiko žarijose
Gruzda jo pėdos.
Kaip man dabar
Nusiauti basam
Ir atsiklaupti
Ant šventojo
Granito grindinio
Kraujo žarijų.
Vilnius, 1992 —
BALTIŠKOJI PLYTA
Anapus laiko pasislėpsiu —
Už saulės, už nakties tamsos,
Kur prie šventų, gyvų griuvėsių
Takas vingiuodamas sustos,
Ir seną, baltiškąją plytą
Paliesiu gydančiu pirštu —
Būk tu, į kraują pamirkyta,
Istorijos sakramentu.
Vilnius, 1992 -
GIRIŲ TRAUKA
Aš išeinu Ir grįšiu vakare.
Man reik pabūti ant šventos kalvos,
Kur tolyje Antakalnio giria,
Kur medžių šaknys tartum Lietuvos
Pritvinkę kraujo venos.
Ten tolyje Antakalnio giria..
Ne dėl poezijos ir ne dėl meno
Aš išėjau ir grįšiu vakare.
Vilnius, 1992 -
VIENINTELIAI NAMAI
Pasaulyje tapai klajūnu,
Ir tėviškė ne tau, ne ta
Kur tu dabar nuvesi sūnų
Paliesti žemę. Ji šventa
Gerieji žmonės dar tau rodys:
Tu čia, tu ten, tu aplamai,
O pasiliko tiktai Žodis,
Tavo vieninteliai namai.
Vilnius, 1992 —
ANTROJI DALIS DRAUGAS MOKSLAS, MENAS, LITERATŪRA 1997 m. vasario mėn. 8 d.
http://www.draugas.org/archive/1997_reg/1997-02-08-PRIEDAS-DRAUGAS-i5-8.pdf
KĘSTUTIS GENYS
PRIE IŠNIEKINTO PARTIZANO KAPO
Liejasi ir liejasi... Žaizda gyva...
Mažas šaltinėlis, o po visą šalį —
Kryžiai, kryžiai, kryžiai — kryžių Lietuva —
Mūsų Motina — gimtoji mūsų žemė.
Sudegė pilis. Žiupsnelį pelenų
Susižėrę kaip relikvijas į saują,
Svetimi savam krašte tarp svetimų —
Nesurandam vietos Lietuvai po saule.
Užmaršties kirviu paženklinta gentis...
Kas išjos didybes bepaliko?
Praeitį pamiršom, o dabartis
Šaiposi iš mūsų — išdavikė.
Šaiposi tauta iš savo nevilties,
Prie nežinomo kareivio kapo zekai
Skambina varpais (tik jau varpai ne tie).
Broliai, seserys! Nejaugi niekas
Nesusimąstys, nepagalvos — — —
Žuvo jie. kovodami už mūsų laisvę — — —
Jei ne jų auka, nebūtų Lietuvos —
Net ir tos, kurią šiandieną ašaromis laistom!
po svarstyklių ženklu
Vilnius, 1996
Literatūra • menas • mokslas DRAUGAS — šeštadieninis priedas 1999 m.spalio 23 d.
http://www.draugas.org/archive/1999_reg/1999-10-23-PRIEDAS-DRAUGAS-i5-8.pdf
Dėkojame:
Jonui Tomui Daugirdui
https://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Tomas_Daugirdas
http://www.draugas.org/suskaitmenintas-draugas-fantastiska-kelione-laiku/
Už suteiktą galimybę naudotis draugas.org archyvu, už surastus straipsnius apie partizanus
