Partizanai apie Kalėdas
198 dokumentas
Straipsnis Kalėdų proga
Mes be Tavęs, Kalėdų Kristau, pūgą, -
Mes be Tavęs tiek metų žiemą šalom, -
Tegu paliaus čia šiaurės vėtros stūgaut,
Tegrįš pavasaris į mūsų vargo šalį...
(B. Brazdžionis)
Kalėdos šiemet ir Kalėdos prieš dešimtį metų - koks didelis skirtumas tarp šių dviejų Kalėdų, pažvelgus tiek į atskirų žmonių širdis ir gyvenimą, tiek į visos lietuvių tautos gyvenimą.
Užgimimo Šventė, švęsta laisvo ir nepriklausomo gyvenimo sąlygomis, šiandien atrodo mums kaip graži pasaka, kaip neužmirštama, nors ir seniai girdėta daina. Sėdėjome tada visi prie Kūčių stalo, dalijomės plotkelėmis ir troškome, kad visi kuo ilgiausiai gyventi galėtų, džiaugėmės taika ir ramybe mūsų tėvynėje ir geidėme, kad pranašų skelbti žodžiai -garbė Dievui aukštybėse ir ramybė geros valios žmonėms žemėje - įsiviešpatautų viso pasaulio žmonių širdyse. Džiaugėmės laisvu gyvenimu, kai pasaulyje jau pradėjo šėlti audros, ir pagalvoti nepagalvojom, kad tai, kas pasaulyje blogiausia, žemiausia, niekšingiausia, įsiviešpataus mūsų tėvynėje. Tai paskutinės Šv. Kalėdos buvo laisvoje tėvynėje, ramybėje ir taikoje...
Praūžė dešimt metų... Liūdna Užgimimo Šventė šiemet. Piktoji valia bolševizmo pavidalu šėlsta mūsų tėvynėje. Vietoj pranašų žadėtos ramybės mūsų žemėje viešpatauja brutali prievarta, melas, klasta ir apgaulė, vietoje taikos - kraujas ir mirtis. Tamsiosios jėgos ir gaivalai, išnirę iš padugnių į dienos šviesą ir pamynę Dievo ir žmogaus įstatymus, triumfuoja ir naikina visa, kas gražu, kilnu ir šventa, siekia įsiviešpatauti visame pasaulyje, grasindami šėtono karalija, Vorkutos, Archangelsko ar Krasnojarsko miškų kapinynų pavidalais. Toji įžūli piktoji valia nesutramdyta, tad ar džiugins ką ramybės šventė?
Nors piktoji valia ir šėlsta, tačiau gerosios valios ji neįstengs sunaikinti, nes visame pasaulyje ji viešpatauja. Neįsiviešpatauja piktoji valia jau vien dėl to, kad žmogus ilgis, alksta ir trokšta tiesos, gėrio bei laisvės. O norai gimdo jėgas, gimdo pastangas, kad šėtoniška piktybinė valia būtų nugalėta. Tada žmogus pasiryžta ir pilnas šviesių vilčių kartoja sau ir savo artimiesiems - užviešpataus geroji valia, ir žmogus išbris, atsinaujinęs per ašarų ir kraujo klanus, juk ne veltui žmonija tūkstančius metų veržėsi ir siekė šviesos bei ramybės.
Sėdėdami prie Kūčių stalo, mes pirmiausia siunčiame savo neišmatuojamo dėkingumo mintis ir maldas už tuos, kurie Kalėdų naktį kovoja už mūsų buitį, mūsų gyvenimą ir namus, kurie, neturėdami galimybės pasinaudoti namų šiluma ir blaškydamiesi nuolatinių pavojų sūkuriuose, siekia grąžinti mums džiaugsmingas, linksmas ir laisvas Kalėdas, -tokias Kalėdas, kokias šventėm prieš dešimtį metų, Kalėdas, kurių vaizdas yra giliai širdingas, suaugęs su mumis ir niekur niekad iš mūsų sąmonės neiškrenta. Su giliu liūdesiu lenkiame galvas prieš tuos, kurie, tramdydami piktąją valią, žuvo, o ne vienas iš jų ir ilgametės vergijos Kalėdų naktimis krauju pirko mums ramybę ir taiką, o sau - amžiną garbę.
Tegul nušvinta ramybės žvaigždė Kalėdų naktį mūsų tremtiniams ir kaliniams, išblaškytiems Sibiro platybėse, mūsų broliams tėvynėje, kurie dar gali pasinaudoti namų židinio šiluma, mūsų ūkininkams, kurie savo sodybų dar neiškeitė į kolchozo baraką, teneužgęsta juose viltis, kad iš kovų, iš grėsmės, iš nerimo ir didžio, baimingo susirūpinimo negali neateiti ramybė ir kad negali neateiti laisvė, jeigu jos trokšta mūsų širdis, jeigu žmogus laukia jos su neapsakomu ilgesiu.
Partizanas (Pietų Lietuvos srities organas), 1949 12 15, Nr. 4, A. Kašėtos asmeninis archyvas.
Nuorašas, mašinraštis.
Straipsnis Kalėdų proga
Kalėdos
Kalėdos - kiekvienam lietuviui katalikui brangi, maloni šventė. Ji neša ramybę ir teikia daug giedro, nuoširdaus džiaugsmo. Jų metu užmirštama bent trumpam laikui vargai, priespaudos bei kitokios kančios. Rodos, kad angelai plasnoja sparnais ir gieda „Gloria", garbindami Kūrėją ir ramindami suvargusius žmones.
Tačiau Kalėdų metu mūsų širdis suvirpina skausmo bangos, kai prisimename, kad tolimoje Rusijoje vargsta mūsų ištremtieji tėvai, broliai ir seserys. Ar jie ten irgi jaučia šventišką Kalėdų nuotaiką dirbdami sunkiausius darbus ir silpdami iš bado? Juos kankina tėvynės ilgesys, tos brangiausios pasaulyje vietos. Galbūt ne vieną karčią ašarą nubraukia nuo savo prakaituoto skruosto prisiminę, kaip būdavo jauku ir sotu per Kalėdas tėviškėje, tarp savo namiškių ir pažįstamų.
Liūdi brangiosios šventės metu ir kalėjime sėdįs lietuvis patriotas, kuris nesilenkė priešui. Galbūt jis žiūri pro kameros langą, norėdamas pamatyti bent tą pačią saulę, kuri šviečia dar tuo tarpu galintiems laisviau atsikvėpti broliams? O gal jis kenčia žiauriame karceryje? Gal jį budeliai tardytojai kankina, ir jis dabar šluosto nuo veido srūvančius kraujo lašus arba guli be sąmonės tamsiame ir šaltame kamputyje?
Partizanas, spausdamas rankoje ginklą už šviesią Tėvynės ateitį, su šypsena giedrame veide, sutinka Kristaus Užgimimo šventę. Žalias miškas jam sudaro gražių Kalėdų eglučių būrį. Gamtos prieglobsty, rodos, kiekvienas šapelis gieda „Gloria".
Visi nuoširdžiai pajuskime šios šventės didingumą, vienas kito balso toną teišgirskime: „Garbė Dievui aukštybėse, o ramybė geros valios žmonėms".
Vainora86
86 Autorius nenustatytas.
Malda girioje (Žemaičių apygardos visuomeninės minties organas), 1949 12 22, Nr. 2, Šiaulių
„Aušros" muziejaus fondai. Nuorašas, mašinraštis.
Straipsnis Kalėdų proga
Sveiki sulaukę šv. Kalėdų ir naujųjų 1951 metų!
Prieš vienuolika metų Kalėdų šventė mus nuteikė ramiai, jaukiai, taikingai. Šimtmečiais viso krikščioniškojo pasaulio švenčiama, ji virto taikos ir ramybės simboliu. Tą dieną milijonai žmonių, minėdami didžiausio taikos apaštalo ir žmonijos Mokytojo gimimą, persiimdavo Jo skelbtomis mintimis. O Jis mokė: „Mylėk savo artimą kaip pats save". Šiuo vienu sakiniu yra tobulai nusakytas žmonių tarpusavio santykių idealas; šiuose šešiuose žodžiuose sutelkta visa mūsų pasaulio išmintis, visa mūsų būties esmė. Ir ko gi iš tikrųjų verti didžiausi žmogaus proto išradimai be artimo meilės? Kai Nobelis išrado dinamitą, kurio sprogdinamoji galia atrodė tokia baisi, jog tada žmonės ėmė galvoti, kad jau karas nebeįmanomas. Deja, po dinamito išrasta dar stipresnių sprogmenų, ir visi jie daugiausia vartojami ne žemės paviršiui tvarkyti, bet miestams griauti, žmonėms žudyti. Žmogaus protas išrado lėktuvą ir ištobulino jį; žmogus toli pralenkė paukštį. Bet kas iš to: kiek lėktuvų skiriama keleiviams vežioti, o kiek žmonėms naikinti?
Taigi, deja, žmonija, švęsdama šią sukaktį apie devyniolika šimtų kartų, matyti, minėjo ją nenuoširdžiai; Kristaus ženklas beliko vien kaktoje, o žmonių širdis užvaldė kitas mokytojas. Todėl ir atsitiko, kaip Jėzaus buvo pasakyta: „Kas nerenka su manimi, tas barsto". Ir vietoj Jo mokslo brangiausius perlus saugoję savo širdžių giliausiose kertelėse, mes juos išmetam piktam. Ir ką sulaukėm? Vien tai, kas tokiu atveju būtinai turėjo įvykti.
Žmonija susipainiojus, surizgo jos broliai. Prieita ligi to, kad didžiausia žmonijos socialinė blogybė - karas daliai žmonių - pavergtiesiems, atrodo, yra vienintelė ir tikra išeitis, išsivadavimas iš baisios vergijos; siaubingas atominis ginklas jiems teikia džiugių išsilaisvinimo vilčių. Kodėl pasidarė žmogui mirti lengviau negu gyventi? Todėl, kad žmonija be galo toli nukrypo nuo savo vienintelio tikrojo kelio, -meilės artimui. Kristus mokė žmoniją meilėje gyventi, įsakė žmogui suvaldyti gobšumo ir keršto aistras, sutramdyti savyje tūnančią bestiją. O jis, žmogus, ją nūnai paleido nuo grandinės. Gavusi laisvę, ji įsisiautėjo ir grasina sunaikinti pačią žmoniją. „Kas nerenka su manimi, tas barsto..."
Priešingų pažiūrų žmonės nebesuranda kitos kalbos, kaip vien kraujo, kankinimų ir žudymų kalbą. Žmogus nepatikėjo, kad yra Dievas, kad yra visatos judėjimą tvarkanti kažkokia būtybė, valdanti gyvybės slėpinius, kurianti, statanti, teikianti žmogui gyvybę, širdį pripildanti meilės. Mat Jis, tasai Dievas, esąs neapčiupinėjamas, nematomas. Užtai žmogus gavo apčiuopiamai pajusti, kad velnias, gėriui, Dievui priešingas principas, tikrai yra. Kai žmonių širdyse išgaruoja paskutinis lašelytis artimo meilės, tai tučtuojau jas užlieja neapykantos banga, ir tada prasideda tikras pragaro šėlsmas.
Žmogus ne rinko su Kristumi - išbarstė artimo meilės perlus, todėl šiandien atsidūrė prie prarajos.
Naujųjų Metų proga mums įprasta apžvelgti savo būvį, pamąstyti, paspėlioti, ko galime tikėtis, kas mūsų laukia ateity.
Nūdienis mūsų būvis klaikus. O ateitis? Ak, broli lietuvi! Argi Jis mums nepasakė: „Silpni ir menko tikėjimo, ko nusigandote?" „Prašykite ir bus jums duota; melskite ir bus išklausyta". Pavergtųjų kančios ir kankinamųjų aimanos pasieks dangų. Bet ir mes turime pasikeisti. Mes turime grįžti į tikrąjį, žmonėms Išganytojo nurodytą kelią. Galima būti kataliku, galima netikėti Dievo, bet tas kelias, kurį nurodė Kristus, yra žmonėms vienintelis. Vien artimo meile pagrįstais santykiais žmonija susikurs taikingą ir laimingą gyvenimą. Joks komunizmas, jokia velnio išmonė, skelbianti neapykantą, žmonių laimingais padaryti negali. Pragaras ir dangus nėra kokios atsietos sferos už visatos ribų, bet du skirtingi pasauliai, telpą mūsų mažoje širdy. Nepaklausę dieviškojo Pasiuntinio, mes susikūrėme pragarą. Argi tai mums neįrodo, kad grįžę į mums nurodytą kelią tikrai susikurtume dangų?
Mūsų tauta mažytė, jos fizinės jėgos nedidelės, bet dvasinė stiprybė gali būti begalinė. Mūsų tautos moralė nesugadinta. Vargų užgrūdinta, kančių nuskaidrinta tautos dvasia dar gali suspindėt naujomis spalvomis. Bet tą atgimimo kelią mes kiekvienas turime pradėti nuo savęs. Okupacijos metu turime perlaužti savo būdą, sutramdyti artimo neapykantos aistrą ir kasdien, kiekvieną savo santykį su žmonėmis pagrįsti artimo meile. Tada mes būsime verti išsivadavimo ir laisvės. O išsivadavimas ateis. Jis negali neateiti, nes taip sutvarkytas pasaulis. Amžinų vergijų nėra buvę ir nebus. Žmonės valdo ginklus, bet Dievas valdo jų mintis ir norus. Jis atskleidė žmonių protams atomo paslaptį. Jis leidžia ir leis surasti galingų apsigynimo ir išsilaisvinimo ginklų ir priemonių. Jis ilgainiui pakreips visos žmonijos mintis, ir laisvosios tautos padės mums sutriuškinti tirono jungą. Jos jau organizuojasi, jos jau veikia; toli rytuose jau bandomos jėgos, mėginami kariavimo būdai. Ir jau, jau čia pat toji valanda, kada pas mus sugriaudės laisvę ir mirtį nešančios patrankos, kada visa tauta pakils į žūtbūtinę kovą.
Tad būkime pasiruošę.
Betliejaus garbė ir skausmas šiandien žemę gaubia: keleivis Viešpačiui, - Gloria muncii, - gieda, Erodo palikuonis žudo milijonus vergų, kad minios jį viešpačiu sveikintų.
Partizanas (Pietų Lietuvos srities organas), 1950 12 17, Nr. 10 (14), A. Kašėtos asmeninis archyvas.
Nuorašas, mašinraštis.
Straipsnis Kalėdų proga
Gimė Kristus -
žmogaus sveikint broliu
Kaip iškirstų girių vieniša pušis, baltųjų patalų apsupta, graudžiai dejuoja - dejuoja prie baltai užtiesto Kūčių stalo motina - sūnų, dukrų: jie Partizanais kovodami už tėvų šalį krito...
- Jie - Partizanai! - tik sau taria benamis tėvas, motina.
Neverki, nedejuoki, mano tėve, motin! Dangaus ir žemės Viešpaties
Sūnus nužengia iš Aukštybių nušluostyti tau ašarą, tau pasakyti:
- Tavo sūnus, dukra karžygiais atėjo Man paliudyti, kad juos tėvai išmokė didžiuotis savo Viešpaties keliu!
Lietuvi, Kūčių naktį iš Dangaus Viešpats Dievo balsu kalba:
- Tavo sūnų, dukrų kova šventa. Tik ji grąžins ir iš svečių šalių lietuvius į laisvą Lietuvą didžiuotis kankinių, didvyrių garbe.
Ar vien karžygių tėvai Kūčių naktį dejuoja? Ne! Kaip peralkus vilkė miškų kirtimais slinkdama širdies skausmą klaikiu kaukimu guodžia -širdies skausmą kaukiantiems vėjams iškalba pro kurčias ir jos tėviškės sodybas sėlindama šnipu, pasalūnu moteriškė...
- Už vaikus!.. - ledu virtusią ašarą braukdama širdį paguodžia... jos vyras, vaikai istribiteliais, šnipais be žinios dingo... jos vyras, vaikai ir, jai užmiršus, kad jaunose dienose ir ją tėvai miela vadino prie Kūčių stalo sotintis Dievo dovanota duona, šiandien leitenantų ruskių išvyti, pakiemiais, pakrūmėm, savo tėviškėj piktais vilkais slampinėja, artimų piktam vargui, per ankstyvai mirčiai išduoti ieško.
Gimė Kristus ir į šnipus gimdžiusius Dievo balsu tarti:
- Kas savai žemei pikta sėkla auga, tie raugėm ir kūkaliais raunami!
Kūčių naktį Dangus žemei neša didžią žinią: gimė Kristus ir lietuvių tautos broliu - paskelbt bolševizmui: neras tau vietos žemėj žmogus, nes negeidžiamu svečiu už kitų stalo braunies!
Lietuvi, žmonijai kylant bolševizmą nuo žemės nušalint, savęs klauski: kuo kelsi akis prieš savo Viešpatį, kuris ir tau naują Aušrą neša?
Ir ištremtųjų kūdikių balsu Dangaus ir žemės Viešpats tavęs klausia: kuo nuėjęs į amžinybę kelsi akis prieš Kristaus brolius - tavo tėvus, prieš karžygius Partizanus - ir už tavo laisvę užmokėjusius krauju?
Lietuvi, gimė Kristus tau paskelbti:
- Nuo stalo šalink bolševiką, kad prie jo tave sveikinčiau broliu! Bolševizmo neįveikti, gimusį mums broliu Kristų sveikinam:
- Viešpatie, iki mus broliais jungsi, nebaisios mums žemės audros!
Prisikėlimiečiai
Prisikėlimo ugnis (Prisikėlimo apygardos organas), 1951 12, Nr. 5 (21), GAMF, inv. Nr. 88. Nuorašas, mašinraštis.
Straipsnis Kalėdų proga
Sveiki sulaukę taikos skelbėjo Jėzaus Kristaus gimimo dienos - šv. Kalėdų ir Naujųjų - 1952 metų!
Ir mes norime taikos!
Kalėdos - ramybės ir taikos šventė. Prieš keliolika metų sutikdavome jas ypatingai ramia nuotaika širdyse. Ramus, tylus vakaras, prie Kūčių stalo susėda visa šeima... Bernelių mišios... Eglutė...
Šiandien vieni mini šią šventę, neišleisdami automato iš rankų, sulindę į tvankius bunkerius, kiti - kankinami tardytojo, sėdėdami kalėjimuose ar miršta lėta bado mirtimi tolimose poliarinėse srityse... Likusieji dar savo namuose kenčia skurdą ir vien tegali papasakoti savo vaikams, kaip seniau Nepriklausomoje Lietuvoje buvo švenčiamos Kalėdos...
Maždaug prieš mėnesį prasidėjusi šeštoji Generalinės Asamblėjos sesija pirmuoju punktu pradėjo svarstyti trijų valstybių pasiūlytąjį nusiginklavimo projektą, o netrukus bus svarstomas ir Tarybų Sąjungos pasiūlymas.
Pasaulis, aišku, nori taikos. Niekad nebuvo atsitikimo, kad plačios žmonių masės norėtų karo. Ir mūsų tauta, neseniai patyrusi Antrojo pasaulinio karo žiaurybes, nenori, kad jos pasikartotų trečią kartą.
Na, argi mes visi nenorime taikos? Tūkstančiai jaunų, pajėgių, darbingų vyrų priversti lindėti bunkeriuose, miškuose, kęsti šaltį, darganas, gyventi nežmogišką gyvenimą ir kiekvieną akimirką žiūrėti mirčiai į akis... Vieni jų stojo į partizanų eiles vėliau, papildydami žuvusius kovotojus, bet yra dalis, kuri šiuo gyvenimu gyvena nuo pat antrosios bolševikų invazijos, nuo 1944 metų. Septyneri metai lindėjimo po žeme, drėgnuose miškuose, kenčiant reumato gėlą, neturint medicinos pagalbos, elementariausių žmogaus gyvenimo sąlygų; septyneri metai slapstymosi, nuolatinio budėjimo, nesiliaujamos kovos dėl krašto laisvės. Argi atsiras žmogus, stipriau trokštantis taikos?
Taip, mes norime taikos, ramaus, darbingo, kūrybingo gyvenimo! Juk mūsų vyrai, šaunūs pogrindžio kovotojai, paskutiniais nepriklausomybės metais buvo vos 10-18 metų amžiaus. Jaunuoliai, tik paaugliai. Jie dar neturėjo progos patirti, ką reiškia nepriklausomos šalies ir laisvo piliečio gyvenimas. Kaip norėtųsi vieniems nusitverti plūgo arba semti saujas brandžių grūdų ir berti jas į purią žemę savo išlaisvinto krašto gerovei. Kaip norėtųsi kitiems grįžti prie knygos ir skubiai vytis kovose prarastą laiką.
O, kaip mes trokštame taikos! Tačiau teisingos taikos, pateisinančios mūsų kovas, tūkstančių pogrindžio kovotojų aukas, visos šalies kančias ir lūkesčius. Mes nepaleisime iš rankų ginklo, kol Lietuva neatgaus laisvės, kol negrįš teisinga taika. Jau tūkstančiai tauriausiųjų lietuvių, gindami šalį nuo žiauraus okupanto, savo krūtinėmis pridengė gimtąją žemę. Kai ateis mūsų eilė, mes nesvyruodami paseksime jų pavyzdžiu.
Mes norime taikos! Tie tūkstančiai nekaltų gyvybių paaukota vien teisingos taikos labui. Bet ar įmanoma taika su žmonių žudikais, su neregėtais išsigimėliais sadistais? Tuo metu, kai šioje Asamblėjos sesijoje Paryžiuje buvo svarstomas nusiginklavimo projektas, vienas užkietėjusiųjų Kremliaus budelių, senas čekistas, 1940-1941 m. išliejęs daug mūsų brolių latvių kraujo ir dar daugiau jų ištrėmęs į vergiško darbo stovyklas ar speigo šalis, Vyšinskis, vaidino komedianto vaidmenį, įeidamas į posėdžių salę su baltu balandžiu, kurį jam įteikė, pagal Maskvos režisūrą, Paryžiaus komunisčių moterų delegacija, taigi tuo pat metu, tolimoje Korėjoje, amerikiečių 8-osios armijos štabas išaiškino, kad komunistinė kariuomenė nužudė apie 7000 karo belaisvių, jų tarpe 5000 amerikiečių. Tai sužinojus, Amerikoje kilo didžiulis pasipiktinimas. Kai kurie senatoriai pareikalavo numesti atomines bombas Siaurės Korėjoje; vienas senatorius pasitraukė iš pareigų, pareikšdamas negalįs būti atsakingas už savo tautos jaunimą. Mes tai gerai pažįstame šią ranką. Čia ta pati ranka, kuri darbavosi Rainių miškelyje, Pravieniškėse, Panevėžyje ir kt. Pažįsta ją lenkai iš Katynės laukų, pažįsta visos tautos, kur tik šieji budeliai buvo įkėlę kojas. Tačiau dabar patyrė ją ir amerikiečiai, tatai pajuntama kur kas gyviau ir skaudžiau negu iš papasakojimų. Pasaulis dar kartą pamatė, jog Kremliaus valdovų asmenyse turi reikalo su žmonijos atmatomis, galutinai apakusiais išsigimėliais, su kuriais negalima tartis dėl taikos, kaip nesutariama su vilku, kaip nesutariama su gyvate. Kultūringi kraštai, saugodami savo tautų gyvybines jėgas, gali laikinai susitarti, jei bolševikai sutiktų grįžti į 1939 m. sienas. Tačiau komunistinių svaičiojimų galas aiškus: mūsų planetoj jiems vietos nebus.
Su šitokiomis mintimis mes pasitinkame Taikos Skelbėjo gimimo dieną. Atleisk mums, Viešpatie! Argi mūsų reikalas ne teisus? Argi Tu pats, Ramusis Avinėli, nesigriebei virvės ir nemušei vertelgų, užvaldžiusių Tavo šventovę? O mūsų šalis, kurioje Tu leidai mums pirmąjį kartą išvysti pasaulį, kurioje pažinome Tave, irgi yra mums visų brangiausias dalykas.
Taip, visas mūsų kraštas, vilkdamas verguvės jungą dvyliktus metus, oi, kaip nori taikos. Ir pasitikdami naujus 1952 metus mes su tvirtėjančia viltimi keliame akis į dangų prašydami: „Viešpatie, gana tos kartybių taurės, grąžink mums laisvę, suteik teisingą taiką!"
Partizanas (LLKS Pietų Lietuvos srities organas), 1951 12 09, Nr. 11 (25), LYA, f. K-l, ap. 45,
b. 770, d. 3, 1. 91. Originalas, mašinraštis.
Prisikėlimo apygardos vado Juozo Paliūno-Ryto straipsnis
Kalėdų proga
Eglutė, 1951 metai, Kūčios
Mieli - Tėvai, sese!
Virš dešimt metų, kai lietuvis prie Kūčių stalo artinas su skausmu širdyje, kurį jam atnešė svečių šalių valia, su klausimu, kada šitas skausmas pasibaigs, kada gimęs žemės Viešpačiu Kristus padės šitą skausmą nušalinti.
Su tuo pat klausimu širdyje prieš devyniolika šimtmečių klaupė piemenėliai, gimusio Kristaus klausdami, kada Jo šventa valia padės jiems iš sunkios vergijos išsiliuosuoti. Gimusio Kristaus klausė ir žemės karaliai, kada ramūs dvasioje ir jie galės užmigti.
Gražaus laiko prabėgo nuo Kristaus gimimo. Su vergija išnyko ir karaliai, kurie vedė armijas tautų ašaromis džiaugtis.
Virš dešimt metų su lietuviu prie gimusio Kristaus sustoję milijonai regi, kaip piktų karalių geismu kilę nauji žemėj viešpačiai veda armijas -atsisotint motinų ašaromis.
Stebuklus regėjo visi, kai žmonių siekimas būti broliais griovė karalių sostus. Prieš mūsų akis vyko stebuklas, kai, prieš tautų valią gyventi sandoroje, pelenais virtusi Hitlerio galybė buvo vėjų išnešiota.
Mieli - tėvai, sese! Prie Kūčių stalo lauždami Dievo duoną pažvelkime į mus supantį gyvenimą, savęs klauskime: argi ne stebuklas vyksta mūsų žemėje, kai pikčiausių vadų armijos negali išgaudyt partizanų? Argi ne artimo meilė, vesdama partizanus ir sočius, ir apsirengusius per bolševiklaikį, neleidžia lietuvių tautai pavirsti tais ruskiais, kurie visą pasaulį gąsdina, kurie viso pasaulio panieką užsitraukė?
Tik artimo meilė mūs klausė caro laikais, kodėl mes turim kariauti prieš tų tautų sūnus, kurie mums nieko pikto nepadarė, kurių mes net nepažįstame. Šita artimo meilė mus vedė atsiskirt nuo ruskių, kad su negeidžiančiais mums pikto galėtume taikoje gyventi. Tik artimo meilė mus partizanais veda per bolševikmetį, kad mūsų motinų sūnų neverstų mirt karo lauke už svieto perėjūnų hitlerių, Stalinų interesą.
Artimo meilę paskelbt žmonijos išganymu gimė Kristus. Sveikindami gimusį Kristų regime: esame tų pusėje, kurie Kristaus vardu kyla ir mūsų žemę apvalyti nuo tų, kurie susopusią mūsų širdį verčia klausti: Viešpatie, kada palengvinsi mūsų sopulius, kada visą žmoniją išvesi broliais nugalėti žemės gėdą - bolševizmą?
Mieli - tėvai, sese! Prie Kūčių stalo lauždami Dievo duoną tikėkime:
Ji amžiais padėjo mums būti sočiais - sočiais tuo, kuo, Viešpačiui padedant, galėjom apsirūpinti. Tik neboję aukotis už tai lietuviai, kad prie Kūčių stalo galėtume broliais laužti Dievo duoną, mes įėjome į laisvų tautų gyvenimą. Tik artimo meilėje regėdami savo išganymą karžygiais, didžios garbės lietuviais pereisim per bolševikmetį. Pereisime tam, kad, pasauliui gerbiant mūsų kelią, motinos su džiaugsmu glaustų prie krūtinės iš vargo grįžusius sūnus, kad palengvėtų tėvų atodūsiai regint, kaip su ryto saule jų sūnūs užvadėliais kelias Viešpaties laiminami ir tėvams duonos parūpinti. Pereisime, kad savuose namuose jauna dvasia Kūčių naktį giedotume:
Gimė Kristus, sveikinkimės broliais!
Rytas [parašas]
LYA, f. K-l, baudž. b. 26514/3, t. 2, 1. 545 (vokas). Originalas, mašinraštis.
Straipsnis Kalėdų proga
Mieli Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio talkininkai!
Ši naktis - tai paslaptinga, dažnai pasakose, dainose ir legendose minima pilna Dievo malonių Šventoji Kūčių naktis. Šią naktį, štai dabar šiomis valandomis, sakoma, jog prakalba visi gyvuliai ir žvėrys, paukščiai ir kiti skriaudžiamieji nebyliai sutvėrimai. Jie, trumpam laikui gavę taip brangią dovaną - kalbą, su džiaugsmu dalinasi šios Šventosios nakties įspūdžiais, jos paslaptingu didingumu, jos šventumu. Jie su širdgėla, su nuoskauda skundžiasi šią naktį Viešpačiui, išpažįsta Jam visas, dažniausiai iš žmonių patirtas, skriaudas ir neteisybes, vargus ir persekiojimus. Šią naktį, šią šventąją Kūčių naktį Dievas, tasai šventasis dangaus Valdovas, visiems persekiojamiesiems ir engiamiesiems ypatingai geras ir atlaidus. Jisai šią šventą Kūčių naktį išgirsta visų silpnesniųjų skundus, išklauso jų prašymus.
Todėl ir mes, mieli laisvės kovotojai, nešdami baisiosios vergijos sunkiuosius vargus, skriaudas ir kančias, kentėdami kiekviename žingsnyje pavergėjo persekiojimus ir jo šėtoniškus engimus, prašykime šią paslaptingąją Kūčių naktį Viešpaties, kad Jisai pagelbėtų mūsų šventoje tautos kovoje, kad Jisai priartintų pergalės valandą, kad leistų greičiau nusikratyti taip ilgai jau veržiančius mus vergijos retežius, kad leistų galimai anksčiau išvysti taip visų mūsų išsvajotą laisvės ryto nuostabiąją aušrą. Jisai, išklausydamas šią šventąją Kūčių naktį visų skriaudžiamųjų nusiskundimus, išgirs ir mūsų prašymus, pamatys mūsų kentėjimus, pagelbės pergalėti raudonąjį slibiną...
Brangūs bendros kovos broliai. Jau daug, kaip ši, Šventųjų Kūčių naktų ir daug, kaip ryt, snieguotų Kalėdų šventų praleidžiame mes susispaudę narsiame Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio būrelyje baisiame priešo persekiojime, nuolatiniuose pavojuose, mirties glėbesčiavimuose...
Kiek daug per šią sunkią tautos kovą toji bedantė, judaakė kaulėtomis rankomis, baisioji mirtis pasigrobė mūsų mielų kovos brolių iš įvairių partizanų būrių į šaltuosius, be kryželių, kapelius...
Kiek daug per tuos sunkiuosius mūsų Tėvynės metus šauniųjų Lietuvos vyrų krūtinių sudraskė burliokų serijų kulkos, sustabdydamos jų drąsiųjų širdžių plakimą, išplėšdamos jų jaunąsias gyvybes...
Kiek daug narsiųjų Lietuvos vyrų kraujo sugėrė Tėviškės žemelė per visą didingosios kovos laikotarpį?..
Bet, mieli kovotojai už laisvę, žinokime, tikėkime tvirtai, jog visa tai padaryta ne veltui. Žinokime gerai, kad visos sudėtos Lietuvos Laisvės Kovos aukos nepradings, neliks užmirštos. Jau ir dabar apie tai kalba, sako mūsų partizanų daina:
Nedings jūsų kraujų lašeliai,
Kur laistės gatvių purvuose,
Viską primins kalnai, upeliai,
Balti kryželiai miškuose...
Tik pagalvokime, susikaupkime ir prisiminkime, kiek tasai siaubūnas, baisusis žmogėdra sovietas, išgėrė daug karšto kraujo mūsų narsių brolių, tvirtų seserų ir tėvų...
Kiek nesuskaičiuojamai daug jų kaulų, negiliai apkastų, šąla Sibiro ledynuose...
Kiek jų, pusiau apmirusių nuo baisiausių neįsivaizduojamų kančių, pūva storųjų kalėjimo sienų slegiami! Juk visą mūsų Tėvynę, mūsų gražiąją žaliais kloniais ir sidabriniais upeliais žėrinčią Lietuvą, tie begėdžiai valkatos, atklydę iš Rytų, nuteriojo, sukruvino, išniekino...
Bet ateis laikas, išauš keršto diena, kada prisikėlusi tiesa atmokės jiems.
Jau pirmieji tos sutremtos ir perblokštos po burliokų kojų tiesos šviesieji progiedruliai žybtelėjo Lenkijoje, Poznanės drąsiųjų darbininkų streike. Jinai, toji mieliausioji pasaulio teisybė ir laisvė, šviesiau nei saulė buvo sužibėjusi Vengrijoje. Nors Kremliaus plėšikų gaujos, pasiųstos geležimi ir plienu kaustytos laukinių geltonveidžių mongolų divizijos, išžudė tūkstančius Vengrijos Laisvės kovos didvyrių, nors jų kariški šarvuočiai ir tankai ištraiškė Budapešto gatvėse dešimtis tūkstančių suvis nekaltų moterų, vaikų ir senelių, bet baisioji sovietų karo mašina nepajėgia nužudyti besikeliančią laisvę, baisiomis kulkosvaidžių serijomis nepajėgia užslopinti vengrų krūtinėse degantį laisvės troškimą, užgniaužti tiesos sugrįžimą...
Dar ir šiandien, štai šiomis minutėmis, alkio ir šalčio iškankinti, priešo persekiojami, tūkstančiai didingų Vengrijos karžygių, viską perkęsdami, streikuoja, neina į fabrikus dirbti, reikšdami protestą prieš sovietų kremliškosios diktatūros pasiųstųjų kaulėtažandžių mongolų divizijų buvimą jų gimtoje žemėje. Jie, tie paprasti, bet narsūs vengrų darbininkai, protestuoja prieš savo brolių trėmimą į baisiojo Sibiro nasrus, į bado šmėklos rankas. Jie kovoja, nesiliauja, kovoje nepalūžta ir, mano manymu, anksčiau ar vėliau laimės. Tikrai laimės. Kaip lygiai laimėsime ir mes savo didingą laisvės kovą, už kurią tiek daug per 12 metų aukų sudėjome. Juk nėra mūsų pavergtoje Tėvynėje gimtosios žemės pėdos, kuri nebūtų aplieta Sąjūdžio didvyrių krauju, nėra girios, kurioje neilsėtųs kovoje už laisvę kritęs laisvės kovotojas, nėra krūmo šakelės, kuri nebūtų suvilginta žilagalvių motinų skausmo ašarėlėmis, nėra paukščio visoje pavergtoje mūsų Tėvynėje, kuris nebūtų girdėjęs laukinių atėjūnų plėšomų mūsų seserų raudojimų...
Todėl šis skausmas, ašaros, ši baisi kančia ir nekaltai išlietas kraujas kyla į dangų, šaukiasi Dievo rūstybės, prašo, kad sudraustų raudonąjį Kremliaus šėtoną...
Ir mes, mieli Sąjūdžio kareiviai, laimėsime savo didingąją laisvės kovą. Mes parnešime laisvės žibintą į savo pavergtąją Tėviškėlę. Nuo šio žibinto nušvis aptemusi, ūkanota, vergijos kančiomis atžymėta padangė... Suplasnos laisvasis vėjelis nuniokotais dirvonais... Pradings skausmas ir kančia iš mūsų krūtinių, nudžius ašaros nuo motinų veidų, suskambės himnas, suplevėsuos trispalvė...
Tiktai daugiau ryžto, ištvermės, daugiau jėgos ir pasiaukojimo, pakol kova už laisvę nėra baigta, pakol Tėvynė nėra laisva, pakol mus visus jungia ir veda į šventąjį tikslą Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio priesaika...
Rinvydas*
1956 12 23
* Rinvydas - Kostas Liuberskis.
Partizanų šūvių aidas (Juozapavičiaus tėvūnijos organas), 1956 11-12, Nr. 2 (21), Šiaulių „Aušros" muziejaus fondai. Nuorašas, mašinraštis.
Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/partizanai_apie_save.htm
