Angelė Senkutė - Aušrelė, Danutė
Angelė Senkutė - Aušrelė, Danutė
1952-ji: partizanų gretos ženkliai išretėją, patikimi ryšininkai ir rėmėjai kalėjimuose, lageriuose, tremtyje. Čekistai visai suįžūlėję, kiekvienam partizanui, skirta iki 30 šnipų, o kur dar smogikų grupės. Tokiose sąlygose septintuosius savo partizanavimo metus leidžia TA sanitarijos skyriaus viršininkė partizanų daktarė (taip ją vadino patys partizanai) Angelė Senkutė – Aušrelė, Danutė. Nuo 1949m. gegužės mėn. paskirta dar Vytauto rinktinės Visuomeninės dalies tautinio skyriaus viršininke ir rinktinės raštvedybos vedėja. Angelė augusi gausioje 8 vaikų pavyzdingo Lietuvos ūkininko šeimoje. Ji šeimoje 7 tas vaikas.
Gimė 1921m. Tursučių kaime, Šunskų vlsč. Marijampolės apskr.. Mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje, vėliau su seserim Brone įstojo į Kauno Karmelitų gailestingųjų seserų mokyklą, svajojusi tapti gydytoja.
Bolševikams antrą kartą okupavus Lietuvą, Angelė pradėjo dirbti Marijampolės ligoninėje med. sesele ir iškarto pradėjo teikti partizanams pagalbą: medikamentais, tvarsliava,ypač daug padėjo atvežtiems operuoti partizanams, padėdavo jiems pabėgti iš ligoninės. Kritiniu momentu, kad nebūtų suimta, pasitraukė pas partizanus ir ten 7- ris metus neapsakomai sunkiomis, net kovose užgrūdintiems vyrams nepakenčiamomis sąlygomis , gydė sužeistuosius, operavo, laisvomis valandėlėmis kūrė eilėraščius, užrašinėjo partizanų dainas, Svetimu REGINOS SALVELYTĖS vardu siuntė paguodos žodį į lagerį sesei Onutei ir artimiesiems kol niekšo kulka nutraukė jos gyvybės siūlą.
Aušrelė nuolat buvo okupantų sekama. Bet apvaizda ją saugojo net ir tada, kaip viena iš draugių KGB agentė slap. Onutė ji net pakvietė Aušrelę pas save pagyventi. Oi, kaip tada sujudo čekistai Buvo sukurtas ypatingas ryšys tarp agentų ir centro, paruošta operatyvinė grupė... bet – Aušrelė neatėjo Tai buvo 1950 lapkričio 11 d., o 1952 pradžioje, Aušrelę dabar jau Danutę persekioja dar viena agentė Lakštutė, ( aprūpinta čekistų ir Atgimime dar ilgai dirbusi Marijampolės ligoninės buhalterijoje) kurią Danutė gydo. Ir vėl čekistų nesėkmė: kaip viskas buvo paruošta suėmimui , Danutė – NEATĖJO.
Kartą ji vienam rėmėjui pasiguodė sunkiu gyvenimu, bet pasakė :
Kartą pasirinkau šį kelią, tai ir eisiu juo iki galo. Žinau, kad anksčiau ar vėliau busiu sulaikyta, tačiau gyva niekada nepasiduosiu“
1952 gegužės 31 dieną žuvus paskutiniams Aušrelės artimiems kovos draugams: Karaliūnui – Klemensui Marčiulaičiui ir Vincui Daminaičiui – Sūnui Aušrelė lieka be ryšio. Ir štai čia atsiliepia Vytauto rinktinės Kęstučio tėvūnijos vadas Kabelis, dabar jau KGB agentas Variagas, bet Aušrelė atsargi ir tik gavusi trečią kvietimą,- sutinka susitikti ir parašo laišką. Laiškas išlikęs Ypatingame archyve, jo kopija yra knygoje „Trečioji vėliavos spalva“. Štai vienas kitas fragmentas:
Brangūs mano broliai
Skaudu ir liūdna, kad mūsų brolius atskyrė... Nežinome kuriam laikui mus paliko, bet paliko darbui, o sielvartui juk mes esame jau pakankamai užgrūdinti...
...Jei jaučiate, kad aš galiu, ką nors padėti, tai žinokite, kad aš imsiuosi visokių žygių, kiek tik jėgos neš.
Kadangi aš nežinau ką Jūs nuspręsite, tai aš atvyksiu vis tiek Vl. 21 į tą pačią vietą, kurioje Jūs manęs laukėte jau du kartus.
Ir taip Aušrelė atvyko mirties pasitikti. Ją čia, Laibikių kaime pas Šolienę maloniai sutinka Tauro apygardos Kęstučio tėvūnijos vadas Albinas Valeras - Kabelis, nuo 1952 m. sausio mėn. KGB agentas smogikas -Variagas su dviem „ partizanais“ o iš tiesų smogikais, ir išsiveda į netoliese KGB specialiai Kabelui ir jo smogikams įrengtą slėptuvę tolimesniems planams aptarti. Supratusi klastą Aušrelė bandė pabėgti ir buvo smogikų nušauta.
Manoma, kad lavonas nuvežtas į Kauno saugumą. Užkasimo vieta nežinoma.
Žuvimo vietoje, Laibikių kaime 2009 m. pastatytas LGGRT Centro atminimo ženklas.
Aldona Vilutienė
