EUCHARISTIJOS BIČIULIAI

KRIKŠČIONYBĖ ŠIANDIEN

     Katalikų Bažnyčia per šimtmečius neša Kristaus mokslą ir perduoda jį vis naujoms kartoms. Slenkant amžiams kinta žmonių papročiai, pažiūros, kinta ir krikščionybė, nors esminės Kristaus paskelbtos tiesos nekinta.

     Kiekvieno šimtmečio, net kiekvienos kartos krikščionybė turi savo veidą. Kuo būdingas pokario kartos kelių dešimtmečių krikščionybės veidas? - Rūstūs pokario metai išugdė žmonėms baimę. Bijojom būti savimi, išmokome veidmainiauti: vienokie būti viduje, kitokie išorėje. Daugelis net gerais krikščionimis save laikančių sakydavo: Melstis galima ir pasislėpus namuose. Kam tai daryti viešai? Svarbu savo mintyse, širdy išpažinti Dievą. Ir taip mes, krikščionys, pripratome taikytis prie laiko dvasios. Pradžioje tarsi tik savo išore, žodžiais pritardami ateistiniam gyvenimo būdui, savy dar saugodami krikščionišką dvasią. O paskui nė nepajutome, kad mūsų gyvenimas tapo bedieviškas. Mes tik tradiciškai išpažindavome Dievą, o gyvenome visai kitaip. Buvo rūstūs pokario metai ir tas atsargumas kurį laiką gal buvo pateisinamas kaip priemonė išsilaikyti nelygioje kovoje. Tačiau metai ėjo, atslūgo pavojai, keitėsi gyvenimo aplinkybės, o daugelio sąmonėje toji baimė taip ir liko. Pagaliau ji transformavosi į ramybę, atsargumą, nenorą prarasti patogų gyvenimą.

     Tačiau šito pasyvumo ir ramybės gelmėse brendo nauji daigai. Augo jaunimas, nematęs karo, nepatyręs pokario metų sukrėtimų, ieškantis gyvenimo prasmės, kažko didelio ir tikro. Augo žmonės, gebantys giliai jausti ir mąstyti. Su jų gyvenimu prasidėjo krikščionybės atgimimas, pradėjo formuotis šių dienų krikščionybės veidas.

Skaityti daugiau: EUCHARISTIJOS BIČIULIAI

ŠILUVOS AKMUO LIETUVOS PAMATUOSE

 [Petras Plumpa]

     Katalikybei plėtotis Lietuvoje ne visada buvo palankios sąlygos. Buvo laikai, kai katalikybei labai sekėsi, bet buvo ir tokie, kai ji kentė begalinius trukdymus.

     Kai 1588 m. Seimas nutarė, kad visi protestantų atimti turtai ir žemė būtų sugrąžinti katalikams, jie įgijo teisę kelti protestantams bylas ir per teismus atsiimti buvusią bažnytinę nuosavybę. Tačiau protestantai neketino geruoju pasiduoti, todėl teismų sprendimai katalikų naudai buvo labai sunkiai vykdomi. Pavyzdžiui, buvusi Šiluvos bažnyčios nuosavybė net ir praėjus 20-čiai metų nuo Seimo nutarimo dar tebebuvo kalvinistų rankose, nes nebuvo aiškių dokumentų, įrodančių katalikų teises, nebuvo kam tuo reikalu rūpintis.

     Tada ir įvyko tai, ko niekas nelaukė ir nesitikėjo. Vieną dieną netoli nuo tos vietos, kur kadaise stovėjo bažnyčia, piemenys, ganydami bandą, pamatė ant didelio akmens stovinčią ir verkiančią jauną, palaidais plaukais ir dailiais apdarais Moterį su Kūdikiu ant rankų. Vaikai, patys nedrįsdami į ją kreiptis, tuoj nusiuntė vieną iš savųjų pas kalvinistų pastorių pranešti apie regėjimą. Bet tas tik nusišaipė ir numojo ranka. Vakare piemenys papasakojo apie tą nutikimą namiškiams ir pažįstamiems. Kitą dieną tenai susirinko daug žmonių. Atėjo ir kalvinistų pastorius su savo mokiniu Saliamonu. Kaip ir visi kalvinistai, netikėdami stebuklais, jie ėmė plūsti žmones, kam tiki kažkokios pamėklės pasirodymu, išvadino juos minkštapročiais.

     Jiems besibarant, staiga vėl pasirodė ta pati Moteris su Kūdikiu ant rankų. Nustėrusiam pastoriui paklausus, ko Ji verkianti, ši atsakė:

     Kitados šioje vietoje buvo garbinamas mano mylimas Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama. - Tai pasakiusi Ji pranyko.

Skaityti daugiau: ŠILUVOS AKMUO LIETUVOS PAMATUOSE

DIDŽIAI KRIKŠČIONIŠKOS ASMENYBĖS BRUOŽAI (Arkivyskupas Jurgis Matulaitis)

TAUTOS DVASIOS MILŽINAI

Stasys Yla

     Pažinti žmones ir mylėti. Stebėjo jis gyvenimą gana atvirai ir pažino jį realiai.

     Žemė ne rojus, žmonės ne angelai ir čia negali gyventi be kryžiaus, -rašo konfratrui marijonui ir prideda: - Rūpinkis, brolau, savo širdyje turėti ramybę. <...> Jei gali, ir kitų tarpe sėk ir gaivink tą ramybę. <...> Matyt, ramybė yra brangus dalykas, kad ją Kristus labiausiai teikė apaštalams (Užr., p. 124-125).

     Žinojo gerai ir pats patyrė, ko galima laukti iš žmonių net švenčiausiame darbe. Jis sako:

     Kitados aš maniau, kad žmonės tik tada kitiems trukdo, kai juos mato kylant aukštyn, veržiantis į geresnes vietas. Dabar įsitikinau, kad žmonės dar labiau pyksta ir daug labiau trukdo, matydami kitus norint iš tolo šiek tiek pasekti Kristaus pėdomis (p. 125).

     Jam būdavo graudu matant, kaip pilni neapykantos giežia pagiežą vieni prieš kitus (p. 125).

     Žmonių pažinimas, ypač iš tos pusės, yra pati didžiausia kliūtis mūsų ramybei. Su šia kliūtimi arkivysk. Matulaitis susidūrė jau vaikystėje, net savo šeimoje - iš savo paties brolio. Būdamas kunigu turėjo išgyventi vieną skaudžiausių patyrimų, kaip pašventintojai kartais užmiršta savo pašvęstuosius ir palieka kančioj ir vienumoj.

Skaityti daugiau: DIDŽIAI KRIKŠČIONIŠKOS ASMENYBĖS BRUOŽAI (Arkivyskupas Jurgis Matulaitis)

ŽEMAIČIŲ MEILĖ SAVO BAŽNYČIAI (Kęstaičiai)

IŠ LIETUVOS BAŽNYČIŲ ISTORIJOS

Kun. Petras Veblaitis

ŽEMAIČIŲ MEILĖ SAVO BAŽNYČIAI (Kęstaičiai)

     Rusijos carai gerai suprato, kad katalikiška Lietuva tol nenurims ir veršis išsprūsti iš po jų letenos, kol nebus panaikinti jos skirtumai: katalikų tikėjimas ir lietuvių tautybė. Siekdami surusinti ir sustačiatikinti, ėmėsi uždarinėti vienuolynus ir bažnyčias, ugdžiusius lietuvių atsparumą bei atkaklumą rusinimui.

     Žemaičių vyskupijoje buvo uždaryti šie vienuolynai: 1) Antalieptės karmelitų 1832 m.; 2) Dotnuvos bernardinų 1864 m.; 3) llūkštos Šv. Vincento misijos kongregacija 1832 m.; 4) Jonavos trinitorių 1832 m.; 5) Jūžintų Atgailos kanauninkų 1832 m.; 6) Kalvarijos dominikonų 1889 m.; 7) Kauno augustinų 1864 m.; 8) Kauno bernardinių 1864 m.; 9) Kauno bernardinų 1850 m.; 10) Kauno dominikonų 1845 m.; 11) Kauno karmelitų 1845 m.; 12) Kauno pranciškonų ir Vytauto Didžiojo bažnyčia 1845 m.; 13) Kauno šaričių 1866 m.; 14) Kėdainių karmelitų 1832 m.; 15) Kėdainių pijorų 1832 m.; 16) Kęstaičių kunigų invalidų namai, rokitų vienuolynas ir sugriauta bažnyčia 1886 m.; 17) Kolainių karmelitų 1864 m.; 18) Kražių benediktinių 1893 m.; 19) Kurklių Atgailos kanauninkų 1832 m.; 20) Kvetkų Atgailos kanauninkų 1832 m.; 21) Linkuvos karmelitų 1832 m.; 22) Padubysio bazilijonų 1834 m.; 23) Palėvenės dominikonų 1865 m.; 24) Panemunio Atgailos kanauninkų 1832 m.; 25) Panevėžio pijorų 1832 m.; 26) Papilio Atgailos kanauninkų 1832 m.; 27) Pašaltuonio benediktinių 1832 m.; 28) Pažaislio kamaldulių 1832 m.; 29) Pumpėnų senosios regulos karmelitų 1832 m.; 30) Raseinių dominikonų 1886 m.; 31) Raseinių karmelitų 1832 m.; 32) Raseinių pijorų 1832 m.; 33) Salako Atgailos kanauninkų 1832 m.; 34) Skapiškio dominikonų 1832 m.; 35) Skiemonių Atgailos kanauninkų 1832 m.; 36) Smalvų Atgailos kanauninkų 1832 m.; 37) Suvainiškio Atgailos kanauninkų 1832 m.; 38) Telšių bernardinų 1852 m.; 39) Tytuvėnų bernardinų 1864 m.; 40) Troškūnų bernardinų 1864 m.; 41) Upninkų-Veprių dominikonų apie 1832 m.; 42) Užverio karmelitų 1850 m., o bažnyčią - 1865 m.; 43) Varnių rokitų 1832 m.; 44) Vilkmergės pijorų 1845 m.; 45) Vidžių Laterano kanauninkų 1839 m.; 46) Žaiginio pranciškonų 1832 m.

     Be to, rusų valdžia Žemaičių vyskupijoje dar uždarė šias bažnyčias ir koplyčias: 1) Alantos altariją 1843 m.; 2) Balsių filijos bažnyčią, Šilalės parapijoj, sugriovė 1845 m.; 3) Batakių dvaro koplyčią 1864 m.; 4) Bilevičių koplyčią Girkalnio parapijoj 1864 m.; 5) Devynduonių koplyčią Surviliškio parapijoj 1864 m.; 6) Gardų koplyčią Kurtuvėnų parapijoj 1864 m.; 7) Kalnaberžės koplyčią Surviliškio parapijoj 1864 m.; 8) Kauno buv. Jėzuitų bažnyčią pavertė cerkve 1824 m.; 9) Kauno Karmelitų bažnyčią uždarė 1845 m., o caro įsakymu (1881 03 07) ją vėl katalikams grąžino; 10) Kaunatavos filijos bažnyčią 1864 m.; 12) Niurkonių dvaro koplyčią Pumpėnų parapijoje 1866 m.; 13) Pavalvėnų dvaro koplyčią Tryškių parapijoje 1867 m.; 14) Paguosčių dvaro koplyčią Zarasų apskr. 1864 m.; 16) Skiemonių parapijos bažnyčią pavertė filijine 1835 m.; 18) Teodoravo (Laukininkų) dvaro koplyčią Batakių parapijoj 1864 m.; 19) Tytuvėnų Šv. Jurgio koplyčią kapinėse 1866 m.; 20) Varnių kunigų atgailos namus 1866 m., koplyčią - 1867 m.; 21) Vencavų filijos bažnyčią Dusetų parapijoj 1864 m.; 22) Visbarų koplyčią Girkalnio parapijoje 1864 m.; 23) Dūkšto Šv. Onos bažnyčią 1867 m.

Skaityti daugiau: ŽEMAIČIŲ MEILĖ SAVO BAŽNYČIAI (Kęstaičiai)

KRIKŠČIONIŠKASIS TURINYS IR LIETUVIŠKOJI FORMA

RELIGIJA IR TAUTIŠKUMAS

Antanas Maceina

Religijos ir tautybės santykiai

     Tautinio elemento vaidmuo religijoje, specialiai krikščionybėje, šiandien sudaro vieną iš svarbesnių aktualių klausimų. Tautų atbudimas ir jų aktyvus reiškimasis visuomeniniame gyvenime negalėjo nepaliesti ir religinės srities: čia tuojau iškilo religijos ir tautybės santykių problema. Humanizmo laikai sprendė klausimą, kaip santykiauja žmogiškumas ir religija, o mūsų laikams reikia išspręsti, kaip santykiauja su religija tautiškumas. Dėl to, norint susekti vidinius ryšius tarp krikščioniškojo turinio ir lietuviškosios formos, visų pirma reikia bent iš principo nustatyti gaires religijos ir tautybės santykiams.

     Religija, paprastai sakoma, yra žmogaus santykiavimas su Dievu. Šitas santykiavimas gali būti sąmoningas, aktualus, pasireiškiąs tam tikrais ženklais ir tam tikromis formomis. Tuomet mes turime religiją psichologine ir moraline prasme arba tai, ką šv. Tomas yra pavadinęs religijos dorybe - virtus religionis. Bet šitas santykiavimas gali būti ir nesąmoningas. Jis gali likti pasislėpęs žmogaus dvasios, jo prigimties gelmėse, nes prigimties gelmės visados yra susijusios su Dievu, kaip su pirmąja savo Priežastimi ir savo Palaikytoju. Dievas turi nuolatinių santykių su žmogumi ne tik dėl to, kad Jis jį sukūrė, bet ir dėl to, kad Jis jį palaiko, nes dieviškoji Apvaizda yra ne kas kita, kaip kuriančiojo dieviškojo akto pratęsimas laike. Šitaip suprastas žmogaus santykiavimas su Dievu arba šitaip suprasta religija jau bus imama ontologine prasme. Apie tokią religiją yra sakoma, kad ji žmogui įgimta. Psichologine ir moraline prasme religijos žmogus gali išsižadėti ir ją pamesti. Bet jis niekados negali nutraukti savo prigimties santykių su Dievu, vadinasi, jis negali išsižadėti religijos ontologine prasme. Nereikia nė aiškinti, kad psichologiškai ir morališkai suprastos religijos pagrindas yra religija, suprasta ontologiškai. Negana to, religija, kaip moralinė dorybė ir psichologinis išgyvenimas, yra ne kas kita, tik ontologinių savo prigimties santykių su Dievu suvokimas, jų įsisąmoninimas ir jų konkretus pripažinimas. Ontologiniai santykiai su Dievu visados sudaro giliausią religijos pagrindą.

Skaityti daugiau: KRIKŠČIONIŠKASIS TURINYS IR LIETUVIŠKOJI FORMA

Subkategorijos