Balandžio 28-30 d. žuvę partizanai

TYLA Kazys, Antano-Tarzanas, gim. 1915 m. Bičionių k., Anykščių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 36 ha žemės. Baigė gimnaziją. Lietuvos kariuomenės vyr. puskarininkis, šaulys, 1941 m. sukilimo dalyvis. Žaliosios rinktinės vadas. Rinktinė po 1944 m. gruodžio 26 d. kautynių pasitraukė į Pavarių bei Ramuldavos miškus ir išsisklaidė. Slapstėsi, suimtas Rubikių k., Anykščių vls. 1945 m. balandžio 28 d. NKVD kareiviai įvarė į Rubikių ežerą ir sušaudė. Palaidotas Rubikių k. senosiose kapinėse, vėliau palaikai perlaidoti Burbiškio k. kapinėse.

http://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

Plieno rinktinės partizanai, veikę Aluntos ir Balninkų apylinkėse.
Pirmoje eilėje (guli) iš kairės: Jonas Žygelis-Ilgūnas, Steponas Matelionis-Agronomas ir Stasys Mikelevičius-Bijūnas.
Antroje eilėje iš kairės: Juozas Petrauskas-Laimutis, Kazys Puodžiūnas-Titnagas, Steponas Sabaliauskas-Šarkis,
neatpažintas ir Juozas Šmigelskas-Smidras. Apie 1948 m.
(Genocido aukų muziejus)

Petrauskas Juozas-Laimutis gimė 1921 m. Utenos apskrities Alantos valsčiaus Padegsnio kaime. 1944 m. — Vietinės rinktinės kariūnas. Partizanas nuo 1944 m. rudens. Vadovavo Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės 3-iajai kuopai, kuri bazavosi Aluntos-Balninkų apylinkėse. Žuvo 1949 m. balandžio 30 d. kartu su kovos draugu J. Rubiku-Kotu patekę į okupantų pasalą

Rubikas Jurgis-Kotas gimė 1925 m. Partizanas nuo 1944 m. Žuvo 1949 m. balandžio 30 d. kartu su Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės 3-iosios kuopos būrio vadu J. Petrausku-Laimučiu patekę į okupantų pasalą 

http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

 

Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų ir ryšininkų priesaika. 1947 m. Iš Genocido aukų muziejaus fondų.

1949 m. balandžio 28 d. Kuršėnų aps. Tryškių vls. Birbiliškės mišką (dabar-Mažeikių r. sav.) šukavo MGB Tryškių vls. poskyrio 16 stribų grupė ir aptiko Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės štabo bunkerį. Per susišaudymą žuvo 2 jame buvę partizanai: Gureckas ir Ignas Šapkūnas-Buržujus, Meistras (rinktinės vadas).

Ignas Šapkūnas gimė 1918 m. sausio 19 d. Kretingos aps. Palangoje Prano ir Scholastikos Vilkaitės Šapkūnų šeimoje. Be jo čia augo dar trys vaikai. Baigė Palangos pradžios mokyklą, progimnaziją ir įstojo į Kretingos Pranciškonų gimnaziją. Kadangi mokėsi labai gerai, buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą. Baigęs gimnaziją, mokėsi pradžios mokyklų mokytojų kursuose. Mokytojavo Seinų aps. Leipalingio pradžios mokykloje. Tarnavo LR kariuomenėje. 1940 m. jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Vokiečių okupacijos metais dirbo Telšių aps. Nevarėnų pradžios mokykloje. Dirbo Lietuvos laisvės armijos (LLA) Telšių rinktinės štabe. Prasidėjus 2-ajai sovietų okupacijai subūrė partizanų grupę, veikusią Mažeikių aps. Sedos, Šiaulių aps. Tryškių ir Telšių aps. Nevarėnų valsčiuose. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Operatyvinio skyriaus viršininkas.

Šaltinis: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2014/04/201404_sapkunas_biogr.pdfhttp://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2014/04/201404_sapkunas_zutis.pdf

Skaityti daugiau: Balandžio 28-30 d. žuvę partizanai

Jonas Markūnas-Šiaurys, Viesulas

1920 05 12–1949 09 28

1945 m. birželio 15 d. Utenos aps. Utenos vls. Biliakiemio k. sušauktame partizanų vadų posėdyje buvo įkurta Šarūno rinktinė, kurios vadu paskirtas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentas Vladas Algirdas Mikulėnas-Lubinas, Liepa. Štabo viršininku jis paskyrė Utenos gimnazijos mokytoją Vytautą Pakštą-Vaidilą, štabo Žvalgybos ryšių ir kontržvalgybos skyriaus viršininku – Bronislovą Zinkevičių-Artoją. V. A. Mikulėnas suvienijo išblaškytus Utenos apskrities partizanus, redagavo rinktinės laikraštį „Pogrindžio žinios“.

1945 m. rugpjūčio mėn. Švenčionių aps. Saldutiškio vls. Sudalaukio k. susirinkę partizanų vadai įkūrė Vytauto apygardą, kurios vadu buvo išrinktas Jonas Kimštas-Dobilas. Tuo metu apygardą sudarė trys rinktinės: Tigro (Švenčionių aps.), Lokio (Zarasų ir Baltarusijos Svyrių aps.) ir Šarūno (Utenos aps. ir Švenčionių aps. Saldutiškio vls.).

Netrukus po apygardos įkūrimo J. Kimštas išvyko užmegzti ryšių su Vakarų Lietuvos partizanais. Apygardos vadu liko jo pavaduotojas V. A. Mikulėnas.

 

Vytauto apygardos Liūto rinktinės vadas Jonas Markūnas-Šiaurys (kairėje) su bendražygiu. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Skaityti daugiau: Jonas Markūnas-Šiaurys, Viesulas

Santos Kančytės kalba Partizanų parke

Mano seneliai mirė anksti ir aš neturėjau progos gerai jų pažinti. O štai pažinti galėjau Aneliutę, jai dabar devyniasdešimt ketveri. Dešimtį metų ji stovyklavo Sibire. Pažinti galėjau Marytę – jai devyniasdešimt šešeri – septynerius metus ji nežinojo, jos vyras ir dukrelės tėvas – gyvas ar miręs. Vėliau, patyrusi, jog karo sūkuriuose jis per Vokietijos DP stovyklas atsidūrė Amerikoje, Dievui padedant, išvyko stovyklauti ten. Grįžo su vyru Lietuvon tik pastaraisiais metais. Monsinjoro Alfonso Svarinsko lagerio bičiulis[1] atsiminimuose rašo, kad Stalinui nudvėsus paleidžiamus politinius kalinius lagerio viršininkas palydėjo žodžiais: „Gana, pasisvečiavot, o dabar važiuokite namo...“ Monsinjorą Svarinską pažinau taip pat tik jo senatvėje.

Tik iš tiesų šis žodis, senatvė, netinka nei Aneliutei, nei Marytei, nei mons. Alfonsui. Sensta tik jų kūnas, o jų prote, širdyje ir valioje vis labiau ryškėja jaunatvės dvasia. Tai toji pati dvasia, kuri padėjo jiems nepalūžti stovyklaujant tremtyje, egzilyje, kalėjimuose. Sendami jie jaunėja, nes toks yra atpildas už ištikimybę tiesai. Galiausiai, tvirtai tikiu, po mirties jie gers – o mons. Alfonsas tai jau daro – iš Amžinojo Jaunystės Šaltinio.

Tad kodėl pradedu nuo kalbėjimo apie senatvę? Todėl, kad mano karta, jaunoji karta, gyvai turėjo progos sutikti monsinjorą Svarinską jau sename jo kūne. Ir todėl čia slypi pavojus galvoti, jog tarp mūsų ir jo glūdi praraja – kiti laikai, kitokie žmonės, kiti principai, iššūkiai kiti. Kad tai, kas tiko ir vedė mons. Svarinską, nebetinka mums. Turime darsyk, šįkart nuoširdžiai, paklausti: kas jūs, monsinjore Svarinskai?

Skaityti daugiau: Santos Kančytės kalba Partizanų parke

Didvyriai nemiršta: Balys Vaičėnas-Liubartas

Balys Vaičėnas gimė 1915 m. gražiame Šiaurės Rytų Lietuvos Vaičėnų kaime Obelių vls. Rokiškio aps., Joanos ir Norberto Vaičėnų šeimoje.

Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje baigė puskarininkių mokyklą. Grįžęs tarnavo Lietuvos-Vokietijos pasienio policijoje. Prasidėjus karui, 1941 m. grįžo į tėviškę. Baigė karininkų kursus.

Kai 1944 m. sovietų armija antrą kartą okupavo Lietuvą, raudonoji imperija parodė brutaliausią jėgą prieš taikingą, niekam negrasinančią mažą valstybę. Nuo deginamų sodybų paraudo Lietuvos dangus, žudomų niekuo nekaltų žmonių krauju mirko žemė. Daugelis ir dabar negali nesijaudindami prisiminti tų tragiškų įvykių, negali pamiršti tų siaubo ir netekties akimirkų.

Tačiau drąsi ir garbinga tauta, šimtmečiais gynusi savo valstybingumą, išdrįso nenusilenkti. Lietuvos vyrai, susiorganizavę į partizanų

□ Paskutinysis Vytauto apygardos vadas Balys Vaičėnas-Liubartas, Lordas, Pavasaris

būrius, nepabūgo. Menkai ginkluoti žmonės tik su Dievo ir Tėvynės vardu širdyje ir lūpose kovėsi su iki dantų ginkluotais, specialiai paruoštais kariuomenės daliniais, kurių tikslas buvo žiauriausiomis priemonėmis ir metodais kankinti, žudyti, naikinti viską, kas brangu lietuviui. Pasiryžimas ginti laisvę ir nepriklausomybę pasirodė esąs stipresnis už okupanto ginklus.

□ Petras Araminas-Žalvarnis, Vincas Araminas-Šermukšnis, Balys Vaičėnas-Lordas, Liubartas, Pavasaris, Alfredas Garnelis-Čigonas ir Vytautas Dručkus-Šernas


Balys Vaičėnas su broliu Broniumi, dviem pusbroliais - Edvardu ir Vincu - bei kitais kaimo vyrais -Baliu ir Vytautu Dručkais - suorganizavo partizanų būrį, kuris išaugo į 100 partizanų Vyties kuopą. Vėliau Vyties kuopa priklausė Lokio rinktinei (Vytauto apygarda).

Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Balys Vaičėnas-Liubartas