Juodoji komunizmo knyga - Spalio paradoksai ir nesusipratimai
„Žlugus komunizmui, nebebuvo būtina įrodinėti „istoriškai neišvengiamą" Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos pobūdį. 1917 metai pagaliau tapo „normaliu" istorijos objektu. Deja, nei istorikai, nei mūsų visuomenė nėra pasirengę atsisveikinti su mitu apie nulinius metus - metus, davusius pradžią viskam, t. y. rusų liaudies laimei ir nelaimei".
Šie nūdienio rusų istoriko žodžiai puikiai apibūdina nenutrūkstamą tradiciją: praėjus aštuoniasdešimčiai metų nuo paties įvykio, „mūšis dėl 1917-ųjų" tebesitęsia.
Pirmajai istorijos mokyklai, kurią galima būtų pavadinti „liberalia", Spalio revoliucija buvo ne kas kita kaip pučas, smurtu primestas pasyviai visuomenei, rezultatas apsukraus sąmokslo, kurį surezgė saujelė disciplinuotų ir ciniškų fanatikų, neturėjusių šalyje jokios realios atramos. Šiandieną beveik visi rusų istorikai, lygiai kaip ir apsišvietęs komunistinės Rusijos elitas ir vadovybė, perėmė liberalų pažiūras. Netekusi bet kokio socialinio ir istorinio svorio, 1917 m. Spalio revoliucija traktuojama kaip atsitiktinis įvykis, išstūmęs ikirevoliucinę Rusiją iš jos natūralios raidos kelio - turtingą, darbščią Rusiją, sparčiai žingsniavusią demokratijos link. Apie simbolinį atsiribojimą nuo „baisios sovietizmo ataugos" trimituojama tuo garsiau ir smarkiau, kuo labiau ryškėja faktas, kad iš tikrųjų valdančiojo elito viduje tebėra ženklus nenutrūkstamas ryšys: visi to elito sluoksniai priklausė komunistinei nomenklatūrai. Nenuostabu, kad dabar kitoniška Spalio revoliucijos traktuotė tiek kai kurių istorikų, tiek elito rankose virsta koziriu: juk šitaip nuo rusų visuomenės nuimama kaltės našta, atgailos našta, slėgusi sąžinę perestroikos metais, kai teko susidurti su pakartotiniu ir tokiu skaudžiu stalinizmo atradimu. Jeigu bolševikinis 1917 m. perversmas buvo tik atsitiktinumas, vadinasi, rusų liaudis tik nekalta auka.
Pavolgyje siaučia baisus badas -pilietinio karo ir bolševikų politikos kaime pasekmė. 1921-1922 m. badu išmirė penki milijonai žmonių. Pirmosios jo aukos buvo vaikai
Priešingai šiai interpretacijai, sovietinė istoriografija mėgino įrodyti, kad 1917 m. Spalis buvo logiška, numatoma, neišvengiama kelio į išsivadavimą pabaiga, o tuo keliu pasuko sąmoningai prie bolševizmo prisijungusios „masės". Išgyvenusi įvairių metamorfozių, ši istoriografijos srovė susiejo diskusijas dėl 1917 m. reikšmės ir prasmės su sovietinio režimo teisėtumo klausimu. Atseit jeigu Didžioji Spalio socialistinė revoliucija buvo Istorijos prasmės įsikūnijimas, jeigu ji buvo įvykis, prilygstąs išsivadavimo šūkiui, skirtam viso pasaulio tautoms, tai tos revoliucijos padariniai - politinė sistema, institucijos, valstybė - buvo teisėti, nepaisant jokių klaidų, kurias galėjo padaryti stalinizmas. Sovietinės santvarkos žlugimas, suprantama, paskatino paskelbti 1917 m. Spalio revoliuciją visiškai neteisėta ir atsisakyti marksistinio „katekizmo", išmetant jį, anot garsiojo bolševikų posakio, „į istorijos šiukšlyną". Tačiau tiek buvusioje Sovietų Sąjungoje, tiek (o gal netgi dar labiau) Vakaruose šis „katekizmas" tebėra labai gyvas atmintyje, kaip ir įaugusi atmintin baimė.
Trečioji istoriografijos srovė, atmetusi ir liberaliuosius, ir marksistinius Spalio revoliucijos aiškinimus, pabandė „deideologizuoti" rusų revoliucijos istoriją, pabandė suprasti, kad, kaip rašė Marcas Ferro, „1917 m. Spalio sukilimas galėjo atitikti masių lūkesčius, bet jame dalyvavo nedidelis skaičius žmonių". Daugelis istorikų, atsisakančių vadovautis supaprastinta šiandien vyraujančios liberaliosios istoriografijos schema, kelia sau aibę klausimų, tarp kurių galima paminėti keletą pagrindinių: kokią reikšmę Rusijos imperijos įsitraukimui į Pirmąjį pasaulinį karą turėjo ekonomikos militarizavimas ir iš čia kylantis visuomeninių santykių paaštrėjimas? Ar pasireiškė specifinė socialinė prievarta, praskynusi kelius vėlesnei politinei prievartai prieš visuomenę? Kokiu būdu plebėjiška liaudies revoliucija, turėjusi grynai antiautoritarinj ir antivalstybinį pobūdį, atvedė į valdžią diktatoriškiausią politinę grupuotę? Kokį ryšį galima nustatyti tarp neginčytinos rusų visuomenės radikalizacijos per visus 1917 metus ir bolševizmo?
Žvelgiant pro laiko prizmę ir pasitelkus daugybę prieštaringos, taigi intelektualiai stimuliuojančios istoriografijos darbų, 1917 m. Spalio revoliucija mums atrodo buvusi ne kas kita kaip momentali dviejų vektorių konvergencija: pirma, partijos, kuri savo veiklos būdais, organizacija ir ideologija radikaliai skyrėsi nuo visų kitų revoliucijos vykdytojų, atėjimas į politinę valdžią kruopščiai parengto sukilimo keliu; antra, plati, daugiaformė ir autonominė socialinė revoliucija. Ši socialinė revoliucija pasireiškė labai įvairiais aspektais, ir pirmiausia milžinišku valstiečių sukilimu, kurio šaknys glūdi istorijos gelmėse, o ta istorija paženklinta ne tik valstiečio neapykanta žemvaldžiui, bet ir giliai įaugusiu nepasitikėjimu, kurį valstietija jautė ir miestui, ir viskam, kas buvo už kaimo ir jo bendruomenės ribų, ir bet kokiam valstybės kišimuisi į kaimo reikalus.
Taigi 1917 metų vasara ir ruduo gali būti laikomi pergalinga didelio sukilimų ciklo, prasidėjusio dar 1902 m. ir pasiekusio pirmąją kulminaciją 1905-1907 m., pabaiga. 1917 metai yra lemiamas didelės agrarinės revoliucijos etapas. Valstiečiai stojo prieš stambius žemvaldžius, norėdami pasisavinti jų žemę, ir ne bet kaip, o pagal taip laukiamą vadinamąjį „juodąjį perdalijimą", kai visa žemė dalijama priklausomai nuo to, kiek kiekvienoje šeimoje yra burnų, kurias reikia išmaitinti. Kartu tai buvo svarbus valstiečių susidūrimo su valstybe etapas, nes valstietija siekė panaikinti bet kokią miestų valdžią ar globą. Šioje srityje 1917 metai buvo tik viena gairių, ženklinusių ištisą susidūrimų ciklą, kurio kulminacijos datuojamos 1918-1922 m., vėliau - 1929-1933 m. ir kuris baigėsi visišku kaimo suniokojimu, Pakirtus jo šaknis priverstine žemės kolektyvizacija.
Lygiagrečiai su valstiečių revoliucija 1917 m. skaidosi ir krinka armija, kurią sudarė apie 10 milijonų valstiečių kilmės kareivių, daugiau kaip prieš trejus metus mobilizuotų į karą, kurio prasmės jie nesuvokė: beveik visi generolai skundėsi tų kareivių valstiečių patriotizmo stoka, nes politinė jų integracija buvo labai menka, o pilietinės pažiūros siekė ne ką toliau jų kaimo bendruomenės ribų.
Trečiam svarbiam judėjimui atstovauja socialinė mažuma, sudaranti vos 3% aktyviųjų krašto gyventojų. Bet tai yra politiškai veikli mažuma, susitelkusi didžiuosiuose šalies miestuose - kitaip sakant, tai darbininkai. Būtent šis sluoksnis, kuriame kondensuojasi visi socialiniai prieštaravimai, atsiradę dėl vos vienos kartos amžių teapimančio ekonomikos modernizavimo, duoda pradžią specifiniam darbininkų judėjimui, kurio reikalavimai išreiškiami tikrai revoliuciniais šūkiais: „darbininkų kontrolė", „valdžia sovietams".
Pagaliau išryškėja ketvirtas judėjimas, įtraukiąs buvusios carinės imperijos tautas, reikalaujančias autonomijos, o vėliau ir nepriklausomybės.
Kiekvienam šių judėjimų būdinga sava vidinė dinamika, savitas laiko išgyvenimas ir suvokimas, specifinės aspiracijos, kurių neįmanoma suvesti nei į bolševikų lozungus, nei į politinę šios partijos veiklą. Per visus 1917 metus šie judėjimai veikia kaip ardomosios jėgos, galingai prisidedančios prie tradicinių institucijų ir apskritai prie bet kokių valdžios formų griovimo. Trumpą, bet lemiamą akimirką - 1917 m. pabaigoje - bolševikų, tos politinės mažumos, veikiančios aplinkinių institucijų vakuume, veikla sutampa su daugumos aspiracijomis, net jeigu ilgalaikius ir vidurinio etapo tikslus visos tos jėgos supranta skirtingai. Akimirksniu politinis valstybės perversmas ir socialinė revoliucija sutampa arba, tikriau tariant, susiduria, o paskui nueina skirtingomis kryptimis link dešimtmečius trukusios diktatūros.
Pratrūkę 1917 m. rudenį socialiniai ir nacionaliniai judėjimai susiformavo susidarius itin savitai konjunktūrai, kurioje glūdėjo visuotinio regreso ir būsimų žiaurumų ištakos: ekonominė krizė, socialinių santykių perturbacija, valstybės bankrotas - ir visa tai totalinio karo sąlygomis!
Užuot suteikęs carizmui naują impulsą ir sutvirtinęs dar labai netobulą socialinio organizmo struktūrą, Pirmasis pasaulinis karas išryškino autokratinio režimo silpnybes - režimo, kurį jau buvo sukrėtę 1905-1906 m. revoliucijos įvykiai ir nusilpninusi nenuosekli politika, kaitaliojanti nepakankamas nuolaidas ir konservatorišką grįžimą prie senos tvarkos. Karas pabrėžė ir neužbaigto ekonomikos modernizavimo trūkumus - tuometinė Rusijos ekonomika buvo labai priklausoma nuo užsienio kapitalo įplaukų, taip pat ir nuo užsienio specialistų bei technologijų. Karas dar labiau sustiprino miestiškos, pramoninės ir valdančiosios Rusijos atotrūkį nuo kaimiškos Rusijos, politiškai neintegruotos ir dar labai užsidariusios savo vietinėse ir bendruomeninėse struktūrose.
Kaip ir kitos kariaujančios šalys, caro vyriausybė tikėjosi trumpo karo. Sąsiaurių blokada ir ekonominė Rusijos blokada akivaizdžiai parodė, kaip labai imperija priklauso nuo tiekėjų iš užsienio. Praradusi savo vakarines provincijas, kurias jau 1915 m. užėmė Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos armijos, Rusija neteko Lenkijos pramonės produkcijos, o Lenkijos pramonė buvo viena labiausiai išvystytų imperijoje. Rusijos ekonomika neatlaikė ilgalaikio karo: jau 1915 m. geležinkelių transporto sistema sutriko, nes stigo detalių garvežių, vagonų ir kelių remontui. Beveik visų gamyklų pertvarkymas karinei produkcijai destabilizavo vidaus rinką. Po kelių mėnesių užnugariui pritrūko pramonės gaminių. Šalyje įsivyravo nepritekliai ir infliacija. Kaimo padėtis taip pat sparčiai blogėjo: ūmus žemės ūkio ir žemės valdų stambinimo kreditų nutraukimas, masinė vyrų mobilizacija, galvijų ir grūdų rekvizicijos, pramonės gaminių stoka, nutrūkę mainai tarp miesto ir kaimo staigiai sustabdė žemės ūkio modernizavimo procesą, kurį dar 1906 m. sėkmingai pradėjo ministras pirmininkas Piotras Stolypinas, nužudytas 1911 m. Treji karo metai sustiprino valstiečių požiūrį į valstybę kaip į priešišką ir svetimą jėgą. Nuolatiniai įžeidinėjimai ir pažeminimai armijoje, kur su kareiviu buvo elgiamasi veikiau kaip su baudžiauninku nei su piliečiu, padidino įtampą tarp eilinių ir karininkų, pralaimėjimai it rūdys ėdė buvusį imperijos prestižą. Visa tai tik sustiprino senąjį anarchizmo ir smurto klodą, visada būdingą kaimui ir visu smarkumu pasireiškusį didžiuliuose 1902-1906 m. valstiečių sukilimuose.
Nuo 1915 m. pabaigos valdžia jau neįstengė kontroliuoti padėties. Režimui tapus pasyviam, visur ėmė kurtis draugijos ir komitetai, perimantys kasdienio gyvenimo reikalus, kurių valstybė atrodė nebepajėgianti tvarkyti: rūpinimąsi sužeistaisiais, jų slaugymą ir gydymą, miestų bei armijos aprūpinimą. Rusai pradėjo patys save valdyti; šitaip įsisiūbavo stiprus judėjimas, užsimezgęs visuomenės gelmėse, kurio ribų nei galios tuomet dar niekas nežinojo. Bet kad tas judėjimas nugalėtų ardomąsias jėgas, kurios irgi veikė, valdžia turėjo jį paskatinti, ištiesti jam ranką.
Deja, užuot nutiesęs tiltą tarp valdžios ir pažangiausių visuomenės elementų, Nikolajus II įsikibęs laikėsi populistinės monarchistinės utopijos apie „tėvelį-carą-savo-pravoslaviškos-liaudies-armijos-karvedį". Kritiškiausiu momentu jis ėmėsi pats vadovauti armijoms - autokratijai tai reiškė savižudybę. Izoliuotas savo specialiame traukinyje prie Mogiliovo, kur buvo Rusijos armijų generalinis štabas, Nikolajus II iš tiesų jau nuo 1915 m. rudens nebevaldė šalies, pasikliaudamas žmona, imperatoriene Aleksandra, kuri buvo labai nepopuliari dėl savo vokiškos kilmės.
1916 m. valdžia atrodė tirpte ištirpusi. Imperijos Dūma, vienintelė rinkimų keliu sudaryta institucija, tegul ir labai menkai atstovaujanti savo rinkėjams bei jų interesams, posėdžiavo ne daugiau kaip kelias savaites per metus; vyriausybės ir ministrai, vis tokie pat nekompetentingi ir nepopuliarūs, nuolat keitėsi. Gandai kaltino įtakingą, imperatorienės ir Rasputino vadovaujamą kliką sąmoningai atvėrus nacionalinę teritoriją priešo invazijai. Darėsi aišku, kad autokratija nebesugeba kariauti. 1916 m. pabaigoje šalis tapo nesuvaldoma. Politinės krizės atmosferoje, kurią iliustruoja Rasputino nužudymas gruodžio 31 (17-18 d. - Leid. past.), ėmė gausėti streikų, kurie karo pradžioje buvo nereikšmingi. Neramumai apėmė armiją: visiškas transporto sutrikimas sužlugdė aprūpinimo sistemą. 1917 m. vasario dienos užklupo ir diskredituotą, ir nusilpnintą režimą.
Carinį režimą pribaigė penkias dienas trukusios darbininkų demonstracijos ir Peterburgo įgulos, kurią sudarė keli tūkstančiai (apie 200 tūkst. - Leid. past.) vyrų, maištas. Carizmo žlugimas atskleidė ne tik šios santvarkos silpnumą ir armijos suirutę, - generalinis štabas nedrįso jos šauktis netgi riaušėms numalšinti, - bet ir politinį nepasirengimą visų labai susiskaldžiusių opozicinių jėgų, pradedant kadetų (konstitucinės demokratinės partijos) liberalais ir baigiant socialdemokratais.
Nė vienu tos spontaniškos liaudies revoliucijos, prasidėjusios gatvėje ir pasibaigusios tyliuose Taurijos rūmų - Dūmos rezidencijos - kabinetuose, momentu politinės opozicijos jėgos nevadovavo judėjimui. Liberalai bijojo gatvės, o socialistų partijos bijojo kariškių reakcijos. Tarp liberalų, nuogąstaujančių, kad neramumai gali išsiplėsti, ir socialistų, manančių, kad atėjo „buržuazinės" revoliucijos metas, t. y. pirmasis ilgo proceso etapas, ilgainiui galįs atverti kelią socialistinei revoliucijai, prasidėjo derybos. Po ilgų debatų jos baigėsi originalia formuluote dėl dvivaldystės. Viena pusė - Laikinoji vyriausybė, valdžia, besirūpinanti palaikyti tvarką, parlamentaristinės logikos valdžia, kurios tikslas buvo kapitalistinė, moderni ir liberali Rusija, ryžtingai besilaikanti savo sąjungininkų prancūzų ir anglų. Kita pusė - Petrogrado sovieto valdžia. Petrogrado sovieto, kurį ką tik sukūrė saujelė kovingų socialistų ir kuris pretendavo tęsti didžiąją 1905 m. Sankt Peterburgo sovieto tradiciją, t. y. atstovauti „masėms" tiesesniu, revoliucingesniu būdu. Bet toji „sovietų valdžia" buvo pernelyg nepastovi, pernelyg greit besikeičianti priklausomai nuo decentralizuotų jos struktūrų evoliucijos ir įnoringos viešosios nuomonės svyravimų.
Trys Laikinosios vyriausybės, viena kitą keitusios nuo 1917 m. kovo 2 iki spalio 25 d., pasirodė nesugebančios išspręsti iš senosios santvarkos paveldėtų problemų: sureguliuoti ekonominę krizę, tęsti karą, patenkinti darbininkų ir valstiečių reikalavimus. Visi naujieji valdžios vyrai - kadetų liberalai, gavę daugumą dviejose pirmosiose vyriausybėse, kaip ir menševikai bei eserai (socialistai revoliucionieriai), gavę daugumą trečiojoje vyriausybėje, - priklausė išsilavinusiam miesto elitui, tiems pažangiems pilietinės visuomenės elementams, kurie iš dalies naiviai ir aklai tikėjo „liaudimi", o iš dalies bijojo „tamsių masių", kurios juos supo ir kurias, beje, jie labai menkai tepažinojo. Daugiausia, bent jau po pirmųjų savo taikingumu visus nustebinusios revoliucijos mėnesių, jie manė, kad reikia palikti visišką laisvę krizės, o vėliau senosios santvarkos žlugimo išlaisvintam demokratiniam postūmiui. Paversti Rusiją „laisviausia pasaulio šalimi" - tokia buvo idealistų svajonė, o tarp jų buvo ir kunigaikštis Lvovas, dviejų pirmųjų Laikinųjų vyriausybių vadovas.
„Rusų liaudies dvasia, - pasakė jis vienoje savo pirmųjų kalbų, -pačia savo prigimtimi pasirodė besanti visuotinai demokratiška. Ji pasirengusi ne tik įsilieti į visuotinę demokratiją, bet ir žengti jos priekyje progreso keliu, kurio gairės yra didieji Prancūzų revoliucijos principai: Laisvė, Lygybė, Brolybė".
Tvirtai laikydamasi šių įsitikinimų, Laikinoji vyriausybė įgyvendino gausybę demokratinių priemonių: pagrindinės laisvės; visuotiniai rinkimai; bet kokios klasinės, rasinės ar religinės diskriminacijos panaikinimas; Lenkijos ir Suomijos teisių į savarankišką apsisprendimą pripažinimas; pažadėta autonomija tautinėms mažumoms ir t. t. Visa tai, kaip jie manė, turėjo sukelti galingą patriotizmo bangą, konsoliduoti visuomenę, užtikrinti karinę pergalę kovojant kartu su sąjungininkais ir tvirtai susieti naująją santvarką su Vakarų demokratijomis. Tačiau, smulkmeniškai besirūpindama teisėtumu, Laikinoji vyriausybė karo metu nesiėmė daugelio svarbių priemonių, galėjusių turėti pasekmių ateičiai, kol bus sušauktas Steigiamasis susirinkimas, kurio dalyviai turėjo būti išrinkti 1917 m. rudenį. Vyriausybė sąmoningai siekė būti „laikinoji", palikdama kyboti ore opiausias ir aktualiausias problemas: taikos ir žemės. Ekonominę krizę, susijusią su tolesniu dalyvavimu kare, Laikinoji vyriausybė per kelis savo gyvavimo mėnesius pajėgė normalizuoti ne daugiau kaip ankstesnis režimas: tiekimo sunkumai, nepritekliai, infliacija, nutrūkę mainai, įmonių uždarymas, staigiai išaugęs nedarbas tik padidino visuomenės įtampą.
Kol vyriausybė lūkuriavo, visuomenė tvarkėsi ir organizavosi savarankiškai. Per kelias savaites pridygo tūkstančiai sovietų, gamyklų ir kvartalų komitetų, ginkluotos darbininkų milicijos („Raudonoji gvardija"), valstiečių, kareivių, kazokų, namų šeimininkių komitetų. Visi jie puikiai tiko debatams, iniciatyvoms, susidūrimams, kur buvo reiškiami reikalavimai, kur formavosi viešoji nuomonė, kur taip pat buvo užsiiminėjama politika, tik kitoniškai. Tai buvo tikra išsilaisvinimo šventė, kuri ilgainiui darėsi vis brutalesnė, nes Vasario revoliucija leido pratrūkti ilgai kauptai pagiežai ir socialinėms frustracijoms. Viso to rezultatas buvo mitingavimas, bet šis nepaliaujamas mitingavimas buvo visiška priešingybė parlamentinei demokratijai, apie kurią svajojo naujosios santvarkos politikai. Per visus 1917 metus reikalavimai ir visuomeniniai judėjimai neginčytinai radikalėjo.
Darbininkai perėjo nuo ekonominių reikalavimų (8 valandų darbo diena, baudų ir kitų žeminančių bausmių panaikinimas, socialinis draudimas, atlyginimo didinimas) prie politinių, kurie numatė radikalų socialinių santykių tarp darbdavių ir samdinių pokytį bei kitą valdžios formą. Įsteigę gamyklų komitetus, kurių svarbiausias tikslas buvo kontroliuoti priėmimą į darbą ir atleidimus, neleisti savininkams neteisėtai uždaryti įmonių dėl nutrukusio tiekimo, darbininkai netrukus ėmė reikalauti įvesti „darbininkų kontrolę" produkcijai. Tačiau, norint įgyvendinti tą darbininkų kontrolę, reikėjo visiškai kitokios valdžios, t. y. „sovietų valdžios", kuri vienintelė galėjo imtis radikalių priemonių: sekvestruoti ir nacionalizuoti įmones. Šito nė iš tolo dar nebuvo reikalaujama 1917 m. pavasarį, o po pusmečio tokie šūkiai skambėjo vis dažniau.
Abiejose 1917 m. revoliucijose lemiamą vaidmenį atliko kareiviai valstiečiai. Nepamirškime, kad tai buvo dešimties milijonų mobilizuotų vyrų masė. Greitas Rusijos armijos irimas dėl dezertyravimo ir pacifizmo paspartino bendrą institucijų bankrotą. Kareivių komitetai, kuriuos leido steigti pirmasis Laikinosios vyriausybės potvarkis (garsusis dekretas Nr. 1, tikra „kareivio teisių chartija", kuria buvo naikinamos labiausiai žeminančios disciplinos taisyklės, galiojusios carizmo laikais), nesiliovė viršiję savo prerogatyvas. Jie ėmė savo valia šalinti karininkus, jų vieton „rinkti" naujus, kištis į karinę strategiją. Tokia „kareivių valdžia" buvo negirdėtas dalykas. Ji parengė dirvą specifiniam „tranšėjų bolševizmui", kurį vyriausiasis rusų kariuomenės vadas generolas Brusilovas apibūdino šitaip: „Kareiviai neturėjo nė menkiausio supratimo apie komunizmą, proletariatą ar Konstituciją. Jie norėjo taikos, žemės, laisvės - jie norėjo gyventi be įstatymų, be karininkų, be žemvaldžių. Jų „bolševizmas" iš tiesų buvo tik milžiniškas siekimas nežabotos laisvės, anarchijos". Po paskutinio nesėkmingo rusų kariuomenės puolimo 1917 m. birželį armija tirpte tirpo: kareiviai suėmė šimtus karininkų, įtardami juos esant „kontrrevoliucionierius". Daug jų buvo nužudyta. Žaibiškai išaugo dezertyrų skaičius: rugpjūtį-rugsėjj iš armijos kasdien pabėgdavo dešimtys tūkstančių ginkluotų vyrų. Kareivių valstiečių galvose jau buvo tik viena - grįžti namo, kad nepavėluotų į stambiųjų dvarininkų žemių ir galvijų dalybas. 1917 m. birželį—spalį daugiau kaip du milijonai kareivių, pavargę kariauti ar laukti tuščiu pilvu tranšėjose ir įgulose, dezertyravo iš pakrikusios armijos. Jų grįžimas į kaimus savo ruožtu prisidėjo prie tenykščių neramumų plitimo.
Iki 1917 m. vasaros neramumai kaime buvo gana nežymūs, ypač palyginus su tuo, kas dėjosi per 1905-1906 m. revoliuciją. Pasklidus žiniai, kad caras atsisakė sosto, kaip įprasta svarbių įvykių proga, susirinko valstiečių sueiga ir surašė peticiją, kurioje išdėstė savo nusiskundimus ir pageidavimus. Pirmiausia buvo reikalaujama, kad žemė priklausytų tiems, kas ją dirba, kad tučtuojau būtų išdalytos nedirbamos stambiųjų dvarininkų žemės, sumažintas nuomos mokestis. Po truputį valstiečiai organizavosi, steigė vietinius žemdirbių komitetus, kurie veikė tiek kaimuose, tiek apygardose ir kuriems dažniausiai vadovavo kaimo inteligentijos atstovai: pradžios mokyklų mokytojai, šventikai, agronomai, sveikatos apsaugos darbuotojai, artimi socialrevoliuciniams sluoksniams. Nuo 1917 m. gegužės-birželio valstiečių judėjimas įgavo aštresnį pobūdį: neatlaikydami nekantraujančių masių spaudimo, daugelis žemdirbių komitetų pradėjo konfiskuoti dvarininkų žemės ūkio inventorių bei gyvulius ir savintis miškus, ganyklas, nedirbamą žemę. Ši iš protėvių paveldėta kova dėl „juodojo žemės perdalijimo" vyko stambiųjų žemvaldžių ir „buožių" sąskaita. Buožėmis buvo vadinami pasiturintys valstiečiai, kurie Stolypino reformos dėka atsiskyrė nuo kaimo bendruomenės ir įsikūrė savo sklypuose, gautuose visiškon nuosavybėn. Jie buvo laisvi nuo bet kokių bendruomeninių prievolių. Tačiau dar prieš 1917 m. Spalio revoliuciją iš to buožės, kurį visos bolševikų prakalbos vaizdavo kaip didžiausią baubą, smerkdamos „grobuonį turčių", „kaimo buržujų", „lupikautoją", „buožę kraugerį", tebuvo likęs vos šešėlis. Iš tiesų tasai „buožė" privalėjo perleisti kaimo bendruomenei didumą savo galvijų, mašinų, žemės: visa tai pateko į bendrą fondą ir buvo išdalyta senuoju lygiavos principu: priklausomai nuo „maitinamų burnų" skaičiaus.
1917 m. vasarą neramumai kaime, kuriuos kurstė namo sugrįžę šimtai tūkstančių ginkluotų dezertyrų, ėjo vis smarkyn ir žiauryn. Nusivylę netesimais vyriausybės pažadais, nes ji vis atidėliojo žemės ūkio reformą, nuo rugpjūčio pabaigos valstiečiai suskato pulti, plėšti ir deginti dvarus, norėdami sykį galutinai išvyti nekenčiamus dvarininkus. Ukrainoje, centrinėse Rusijos provincijose - Tambove, Penzoje, Voroneže, Saratove, Oriole, Tuloje, Riazanėje - tūkstančiai dvarų buvo sudeginta, šimtai jų savininkų išžudyta.
Šios socialinės revoliucijos akivaizdoje valdantysis elitas ir politinės partijos (išskyrus bolševikus, prie kurių pozicijos mes dar grįšime) dvejojo, ką daryti: ar mėginti kaip nors kontroliuoti judėjimą, ar griebtis karinio pučo. Dar gegužės mėnesį sutikę dalyvauti vyriausybėje, menševikai, turintys populiarumo darbininkų sluoksniuose, ir eserai, įsiskverbę į kaimo aplinką geriau nei bet kuri kita politinė formuotė, pasirodė nesugebą įgyvendinti nuolat jų liaupsintų reformų, nors kai kurie eserų ir menševikų vadovai įėjo į vyriausybę, besirūpinančią tvarka ir teisėtumu. Eserai kaip tik karštai palaikė žemės dalijimą, bet jų kalbos taip ir liko kalbomis. Ėmusios valdyti ir ginti „buržuazinę" valstybę, nuosaikiosios politinės partijos užleido kovos lauką bolševikams, nepasinaudojusios dalyvavimu vyriausybėje, kuri sulig kiekviena diena vis menkiau kontroliavo padėtį šalyje.
Susidūrę su plintančia anarchija, įmonininkai, dvarininkai, generalinis štabas ir kai kurie iliuzijų neturintys liberalai buvo linkę išspręsti visas problemas kariniu perversmu, kurį siūlė generolas Kornilovas. Šie ketinimai nebuvo įgyvendinti, pasipriešinus Aleksandro Kerenskio vadovaujamai Laikinajai vyriausybei. Karinis pučas būtų panaikinęs civilinę valdžią, kuri, nors ir silpna, iš paskutiniųjų stengėsi tvarkyti šalies reikalus, laikydamasi formalių įstatymų. Generolo Kornilovo pučo žlugimas 1917 m. rugpjūčio 24-27 (25-30 d. -Leid. past.) paspartino galutinę Laikinosios vyriausybės krizę; ši vyriausybė prarado bet kokią tradicinių valdžios grandžių kontrolę. Valdžios viršūnėse dėl iliuzinės diktatūros grumiantis civiliams ir kariškiams, išklibo ir vos besilaikė valstybės ramsčiai: justicija, administracija, armija. Teisė susilaukė atvirų patyčių, bet kokia valdžios forma - priešinimosi.
Ar neginčytina miesto ir kaimo masių radikalizacija reiškė jų bolševizaciją? Labai abejotina. Skelbdami bendrus šūkius - „darbininkų kontrolė", „visa valdžia sovietams", kovingi darbininkai ir bolševikų lyderiai suprato juos skirtingai. Armijoje „tranšėjų bolševizmas" atspindėjo pirmiausia taikos siekimą, artimą ir suprantamą ginkluotosioms pajėgoms visų šalių, trejus metus dalyvaujančių kare, kuris buvo labiausiai pragaištingas ir labiausiai totalinis iš visų ligi tol buvusių. O valstiečių revoliucija pasirinko visiškai savitą kelią, kur kas artimesnį eserų programai, palankiai „juodajam perdalijimui", negu bolševikų programai, liaupsinusiai žemės nacionalizavimą ir jos dirbimą didelėse kolektyvinėse bendrovėse. Kaimuose apie bolševikus žmonės žinojo vien iš dezertyrų pasakojimų, o šie labai miglotai tenutuokė apie bolševizmą, įsiminę tik du jam būdingus magiškus žodžius: taika ir žemė. Toli gražu ne visi nepatenkintieji skubėjo stoti į bolševikų partiją, kuri 1917 m. spalio pradžioje turėjo, prieštaringais duomenimis, nuo 100 tūkstančių iki 200 tūkstančių narių. Tačiau toje institucinėje tuštumoje, kuri įsivyravo 1917 m. rudenį, kai bet kokia valstybinės valdžios forma išnyko, užleisdama vietą ištisai plejadai komitetų, sovietų ir kitų grupelių, pakako gerai organizuoto, ryžtingo ir veiklaus branduolio, kad būtų galima tučtuojau įgauti valdžią, neatitinkančią tikrųjų pajėgų. Lygiai šitaip ir padarė bolševikų partija.
Nuo pat savo įsisteigimo 1903 m. ši partija skyrėsi nuo kitų tiek rusiškos, tiek europinės socialdemokratijos srovių - pirmiausia savo voliuntaristine strategija, numatančia radikalų esamos tvarkos panaikinimą, ir savąja partijos koncepcija. Bolševikai suprato partiją kaip griežtai struktūrizuotą, disciplinuotą, elitarinę ir efektyvią organizaciją, profesionalių revoliucionierių avangardą. Jų koncepcija buvo visiškai priešinga menševikų ir apskritai Europos socialdemokratų koncepcijai, nes šie suprato partiją kaip didelę organizaciją, plačiai atvertą visiems prijaučiantiems, nors jie būtų ir skirtingų pažiūrų.
Pirmasis pasaulinis karas dar labiau pabrėžė lenininio bolševizmo specifiškumą. Atmesdamas bet kokį bendradarbiavimą su kitomis socialdemokratų srovėmis, Leninas vis didėjančioje izoliacijoje teoriškai pateisino savo poziciją veikale Imperializmas kaip aukščiausia kapitalizmo stadija. Čia jis aiškino, kad revoliucija prasidės ne stipriausioje kapitalistinėje šalyje, o tokioje menkai ekonomiškai išsivysčiusioje valstybėje kaip Rusija, su sąlyga, kad revoliuciniam judėjimui ten vadovaus disciplinuotas avangardas, pasiryžęs eiti ligi galo, t. y. ligi proletariato diktatūros ir imperialistinio karo pavertimo pilietiniu karu.
Savo laiške Aleksandrui Šliapnikovui, vienam iš bolševikų lyderių, Leninas 1914 m. spalio 17 d. rašė:
„Artimiausioje ateityje mažiausias blogis būtų carizmo sutriuškinimas kare. [...] Pati mūsų darbo (atkaklaus, sistemingo, galbūt ilgalaikio darbo) esmė yra siekti, kad karas virstų pilietiniu karu. Kada tai įvyks - kitas klausimas, šiandien tai dar neaišku. Mes turime leisti tam momentui subręsti ir sistemingai jį „brandinti"... Mes negalime nei „žadėti" pilietinio karo, nei jo „paskelbti", bet mes privalome veikti - taip ilgai, kiek to prireiks - šia kryptimi".
Taigi, atskleisdamas „imperializmo prieštaravimus", „imperialistinis karas" griovė marksizmo dogmas ir darė revoliucinį sprogimą Rusijoje labiau įtikimą nei kur kitur. Per visą karą Leninas nuolat grįždavo prie idėjos, kad bolševikai turi būti pasirengę visokiais būdais skatinti perėjimą prie pilietinio karo.
„Kas pripažįsta klasių karą, - rašė jis 1916 m. rugsėjį, - turi pripažinti pilietinį karą, kuris kiekvienoje klasinėje visuomenėje atstovauja natūraliam klasių karo tęsiniui, jo vystymuisi ir paaštrėjimui".
Nugalėjus Vasario revoliucijai, kurioje nė vienas žymesnis bolševikų lyderis nedalyvavo, nes visi buvo arba tremtyje, arba užsienyje, Leninas, prieštaraudamas netgi partijos lyderių daugumos nuomonei, išpranašavo susitaikymo su Laikinąja vyriausybe politikos pralaimėjimą. Prisiminkime, kad Laikinoji vyriausybė stengėsi padaryti valdžios organu mišrių pažiūrų Petrogrado sovietą, kuriame daugumą turėjo eserai ir socialdemokratai. Savo keturiuose Laiškuose iš toli, parašytuose Ciūriche 1917 m. kovo 20-25 d., iš kurių bolševikinis dienraštis Pravda ryžosi išspausdinti tik pirmąjį, taip tie laiškai kirtosi su politinėmis nuomonėmis, kurias tuo metu gynė Petrogrado bolševikų vadovai, Leninas reikalavo tučtuojau nutraukti visus ryšius tarp Petrogrado sovieto ir Laikinosios vyriausybės ir aktyviai rengtis kitai, „proletarinei" revoliucijos fazei. Lenino nuomone, sovietų susikūrimas buvo ženklas, kad revoliucija jau peržengė savo „buržuazinę fazę". Šie revoliuciniai organai turėjo nedelsdami jėga paimti valdžią ir padaryti galą imperialistiniam karui - netgi pilietinio karo, neišvengiamo kiekviename revoliuciniame procese, kaina.
Grįžęs į Rusiją 1917 m. balandžio 3 d., Leninas ir toliau gynė kraštutinius veiklos būdus. Savo garsiosiose Balandžio tezėse jis dar kartą išdėstė jam būdingą besąlygišką priešiškumą parlamentinei respublikai ir demokratiniam procesui. Nors dauguma Petrogrado bolševikų vadovų buvo Lenino idėjų apstulbinti ir žiūrėjo į jas priešiškai, jos greitai plito tarp naujų partijos narių, kuriuos Stalinas pagrįstai vadino „praktikais", priešpriešindamas juos „teoretikams". Per keletą mėnesių plebėjiški elementai, tarp kurių svarbiausią vietą užėmė kareiviai valstiečiai, nustelbė miesto ir intelektualiuosius elementus, senus institucionalizuotų socialinių kovų vilkus. Tiems plebėjiškiems elementams buvo būdingas didelis polinkis į smurtą, įsišaknijusį valstietiškoje kultūroje, kurį dar labiau paaštrino treji karo metai. Menkiau persiėmę marksizmo dogma, nes ne kažin kiek buvo su ja susipažinę, tie liaudiškos kilmės kovotojai buvo politiškai neišprusę. Jie buvo tipiški atstovai plebėjiško bolševizmo, kuris netrukus smarkiai paveikė intelektualų, linkusį teorizuoti bolševizmą, būdingą pirmiesiems, ankstyviesiems bolševikams. Plebėjiško bolševizmo atstovai nekėlė sau klausimo, ar „buržuazinis etapas" būtinas „perėjimui į socializmą". Jie buvo tiesioginės veiklos šalininkai. Jie aktyviausiai prisidėjo prie tokio bolševizmo, kur teoriniai debatai užleido vietą vieninteliam dienotvarkės klausimui: valdžios paėmimui.
Lenininis kelias buvo labai siauras. Jis vingiavo tarp vis labiau nekantraujančio ir avantiūrai pasirengusio plebėjiško bolševikų partijos pagrindo (netoli Petrogrado buvusios Kronštato jūrų bazės jūreiviai, kai kurie sostinės įgulos daliniai, darbininkiškų Vyborgo kvartalų raudongvardiečiai) ir partijos vadovų, kuriuos persekiojo baimė, kad per anksti pradėtas sukilimas bus sutriuškintas. Priešingai labai paplitusiai nuomonei, per visus 1917 metus bolševikų partija liko susiskaldžiusi, besiblaškanti tarp vienų rodomo beatodairiškumo ir kitų - neryžtingumo. Išgarbintoji partijos disciplina pasireiškė daugiau žodžiais nei darbais. 1917 m. liepos pradžioje nekantraujančių susiremti su vyriausybės jėgomis žemesniųjų partijos sluoksnių beatodairiškumas vos nepražudė bolševikų partijos, kuri po kruvinų demonstracijų Petrograde liepos 3-5 d. buvo paskelbta už įstatymo ribų, o jos vadovai arba areštuoti, arba priversti vykti į tremtį, kaip Leninas.
Vyriausybės bejėgiškumas išspręsti svarbias problemas, tradicinių institucijų ir valdžios bankrotas, socialinių judėjimų stiprėjimas, generolo Kornilovo karinio pučo nesėkmė leido bolševikų partijai vėl iškilti į paviršių 1917 m. rugpjūčio pabaigoje, susidarius palankiai situacijai paimti valdžią ginkluoto sukilimo keliu.
Ir dar kartą asmeninis Lenino, kaip valdžios paėmimo teoretiko ir stratego, vaidmuo pasirodė besąs lemiamas. Per savaites, likusias iki 1917 m. spalio 25 d. bolševikinio perversmo, Leninas parengė visus karinio valstybės perversmo etapus. Tam perversmui negalėjo pakenkti nei nenumatytas „masių" sukilimas, nei „revoliucinis legalizmas", kurio siekė kai kurie bolševikų lyderiai, tokie kaip Zinovjevas ir Kamenevas, gavę karčią pamoką liepos dienomis ir todėl pageidavę ateiti į valdžią su įvairių krypčių socialdemokratų ir eserų dauguma, turinčia persvarą sovietuose. Būdamas tremtyje Suomijoje, Leninas nesiliovė siuntinėjęs bolševikų partijos Centro komitetui laiškus ir straipsnius, raginančius sukilti.
„Siūlydami tučtuojau sudaryti taiką ir atiduodami žemę valstiečiams, bolševikai įkurs valdžią, kurios niekas nenuvers, - rašė jis. - Laukti formalios daugumos, palankios bolševikams, - tuščias reikalas. Nė viena revoliucija to nelaukia. Istorija mums neatleis, jeigu mes nepaimsime valdžios dabar".
Dauguma bolševikų lyderių reagavo į tuos raginimus skeptiškai. Kam spartinti įvykius, jeigu padėtis kasdien darėsi vis radikalesnė? Argi neužtenka eiti kartu su masėmis, skatinant jų spontanišką smurtą, leisti veikti ardomosioms visuomeninių judėjimų jėgoms, laukti Visos Rusijos sovietų II suvažiavimo, numatyto sušaukti spalio 20 d.? Bolševikai turėjo visas galimybes gauti daugumą šiame susirinkime, kur didžiųjų darbininkiškų centrų sovietų ir kareivių komitetų delegatai skaičiumi smarkiai lenkė kaimiškų sovietų delegatus - čia vyravo eserai. Tačiau Leninui buvo aišku, kad jeigu valdžia pereis iš rankų į rankas po balsavimo Sovietų suvažiavime, tai po to sudaryta vyriausybė tikrai bus koalicinė ir bolševikai turės joje dalytis valdžia su kitomis socialistų formuotėmis. Leninas, ištisus mėnesius reikalavęs valdžios tik bolševikams, norėjo, kad bolševikai patys žūtbūt paimtų valdžią ginkluoto sukilimo keliu, prieš sušaukiant Visos Rusijos sovietų II suvažiavimą. Jis žinojo, kad kitos socialistų partijos pasmerks valstybės perversmą, įvykdytą sukilimo keliu, ir kad joms neliks nieko kito, kaip pereiti į opoziciją, atiduodant visą valdžią bolševikams.
Slapta grįžęs į Petrogradą, spalio 10 d. Leninas sušaukė 12 iš 21 bolševikų partijos Centro komiteto nario. Po dešimt valandų trukusių diskusijų jam pavyko įtikinti daugumą balsuoti už svarbiausią nutarimą, kokį tik partija kada nors buvo priėmusi: už ginkluotą sukilimą artimiausiu laiku. Šiam nutarimui pritarė 10 balsų, 2 buvo prieš - Zinovjevas ir Kamenevas atkakliai laikėsi nuomonės, kad nieko nereikia imtis iki Sovietų II suvažiavimo. Spalio 16 d., nepaisant nuosaikiųjų socialistų priešinimosi, Trockis įkūrė karinę organizaciją, teoriškai pavaldžią Petrogrado sovietui, tačiau jos branduolį sudarė bolševikai. Šis Petrogrado karinis revoliucinis komitetas (PKRK) buvo įpareigotas paimti valdžią ginkluoto sukilimo keliu, nelaukiant spontaniško ir anarchiško liaudies sukilimo, galinčio nustumti bolševikų partiją toli nuo valdančiųjų pozicijų.
Lenino pageidavimu tiesioginių Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos dalyvių skaičius buvo labai ribotas: keli tūkstančiai įgulos kareivių, Kronštato jūreivių ir prie PKRK prisijungusių raudongvardiečių, keli šimtai bolševikų iš fabrikų ir gamyklų komitetų. Keli susirėmimai, mažai aukų liudija, kaip lengvai buvo įvykdytas lauktas ir rūpestingai parengtas valstybės perversmas. Reikšminga, kad valdžia buvo paimta PKRK vardu. Šitaip bolševikų vadovai visą valdžią priskyrė instancijai, kurios niekas, išskyrus bolševikų Centro komitetą, neįgaliojo ir kuri jokiu būdu nebuvo priklausoma ar pavaldi Sovietų suvažiavimui.
Lenino strategija pasirodė buvusi teisinga: pastatyti prieš įvykusį faktą, nuosaikieji socialistai pasipiktino „kariniu sąmokslu, organizuotu už Sovietų nugaros", ir paliko Sovietų II suvažiavimą. Išlaikę persvarą vienintelių savo sąjungininkų, mažos kairiųjų eserų grupelės narių, dėka, bolševikai privertė dar dalyvaujančius suvažiavime deputatus ratifikuoti jų perversmą, ir šie nubalsavo už Lenino surašytą tekstą, priskiriantį „visą valdžią sovietams". Ši grynai formali rezoliucija leido bolševikams paskelbti tikra ne ką kita, o fikciją, kuri klaidins kelias patiklių žmonių kartas: tai, kad jie valdo liaudies vardu „sovietų šalyje". Dar po kelių valandų, prieš pat pabaigą, suvažiavimas patvirtino naujai sudarytą bolševikų vyriausybę: Liaudies komisarų tarybą, kuriai turėjo pirmininkauti Leninas, ir dekretus dėl taikos ir dėl žemės - pirmuosius naujos santvarkos aktus.
Labai greit tarp naujosios valdžios ir visuomeninių judėjimų prasidėjo nesutarimai, o paskui ir konfliktai, kurie suveikė kaip ardomosios jėgos, griaunančios senąją politinę, ekonominę ir socialinę tvarką. Pirmas nesutarimas kilo dėl agrarinės revoliucijos. Bolševikai visada liaupsino žemės nacionalizavimą. Tačiau jėgų pasiskirstymas nebuvo jiems palankus, ir bolševikai buvo priversti pasinaudoti, o tiesiai tariant, „pavogti" eserų programą ir pritarti, kad žemė būtų dalijama valstiečiams. „Dekretas dėl žemės" skelbė, kad „privati žemės nuosavybė panaikinama be kompensacijos, visa žemė perduodama vietos agrarinių komitetų žiniai ir turi būti išdalyta". Iš tiesų šis dekretas apsiribojo įteisinimu to, ką daugybė kaimo bendruomenių jau buvo padariusios 1917 m. vasarą, staigiai ir žiauriai nusavindamos stambių dvarininkų ir pasiturinčių valstiečių, buožių žemes. Priversti laikinai „prisiklijuoti" prie tos autonominės valstiečių revoliucijos, kuri taip palengvino jų atėjimą į valdžią, bolševikai grįžo prie savo programos po dešimties metų. Tragišku 1917 metų nesutarimo sprendimu tapo priverstinė kaimo kolektyvizacija, kurią galima pavadinti susidūrimo tarp 1917 m. Spalio sukurto režimo ir valstietijos apogėjumi.
Antras nesutarimas: bolševikų partijos santykiai su visomis institucijomis (fabrikų ir gamyklų komitetais, profesinėmis sąjungomis, socialistų partijomis, kvartalų komitetais, Raudonąja gvardija ir ypač sovietais), kurios padėjo griauti tradicines institucijas ir kartu stengėsi įtvirtinti ir praplėsti savo galias. Per kelias savaites tos institucijos buvo nušalintos nuo valdžios, pajungtos bolševikų partijai arba panaikintos. „Valdžia sovietams", neabejotinai populiariausias šūkis Rusijoje 1917 m. spalį, akimirksniu pavirto bolševikų valdžia sovietams. O „darbininkų kontrolė", reikalauta Petrogrado ir kitų didžiųjų pramonės centrų proletarų, kurių vardu bolševikai skelbėsi veikią, beregint buvo pakeista valstybės kontrole įmonėms ir darbininkams. Nedarbo, nuolat smunkančios perkamosios galios ir bado iškamuoti darbininkai ėmė nebesuprasti valstybės, siekiančios ekonomikos efektyvumo, o valstybei nebuvo kada paisyti darbininkų interesų, jau 1917 m. gruodį naujasis režimas susidūrė su darbininkų reikalavimų ir streikų banga. Per kelias savaites bolševikai neteko didumos to darbininkų pasitikėjimo kapitalo, kurį jie buvo sukaupę 1917 m.
Trečias nesutarimas: naujosios valdžios santykiai su buvusios carinės imperijos tautomis. Bolševikinis perversmas suaktyvino išcentrines jėgas, kurioms naujieji vadovai iš pradžių atrodė pritarią. Pripažindami buvusios imperijos tautų lygybę ir suverenumą, jų teisę į savarankišką apsisprendimą, į federaciją, į atsiskyrimą, bolševikai atrodė kviečią kitas tautas išsivaduoti iš centralizuotos rusų valdžios. Per kelis mėnesius lenkai, suomiai, pabaltijiečiai, ukrainiečiai, gruzinai, armėnai, azerbaidžaniečiai paskelbė savo nepriklausomybę. Bolševikai netruko atsipeikėti, ir tautų laisvo apsisprendimo teisė turėjo paklusti būtinumui išsaugoti Ukrainos grūdus, Kaukazo naftą ir iškasenas; trumpai tariant, kitataučių interesai buvo paaukoti gyvybiniams naujosios valstybės interesams, juoba kad ta valstybė greitai pasireiškė, bent jau teritoriniu požiūriu, ne tiek kaip Laikinosios vyriausybės, kiek kaip buvusios imperijos paveldėtoja.
Įvairių socialinių ir nacionalinių revoliucijų susidūrimas su specifine politine praktika, nepripažįstančia jokio valdžios pasidalijimo, neišvengiamai turėjo baigtis naujosios valdžios ir plačių visuomenės sluoksnių konfliktu, nešančiu smurtą ir terorą.
