Juozas Starkauskas TROIKOS IR PETIORKOS

Troikos ir petiorkos Lietuvos apskrityse ir valsčiuose veikė 1945-1947 m. (pirmas rastas jų veiklos dokumentas - partijos Alytaus aps. komiteto 1945 m. kovo mėn. protokolas, paskutinis - Prienų aps. petiorkos 1947 m. birželio mėn. protokolas). SSRS skirtingu laiku veikė įvairios troikos ir petiorkos. Jos sudarytos daugiausia siekiant sujungti represinių organų ir partinių institucijų pastangas kovai su komunistų priešais. Trijų ir penkių asmenų laikinai sudaryti teismai SSRS nuteisė milijonus žmonių, šimtai tūkstančių jų sprendimu buvo sušaudyti. Lietuvos gyventojai daugiausia yra girdėję apie vieną iš SSRS specialiųjų teismų — Ypatingojo pasitarimo troikas1. Komunistai mėgo sudaryti nelyginio skaičiaus trijų ar penkių žmonių organą, vaizduojantį tam tikrą demokratijos formą, kai kuriuo nors klausimu nesutarus vienbalsiai, sprendimas turėjo būti priimamas balsuojant.

Kiek žmonių turėjo būti tame pokario metais trumpai Lietuvoje veikusiame aukščiausiame apskrities organe, kuris vadovavo kovai su pasipriešinimu okupantams, lėmė vietinės aplinkybės; oficialių nurodymų, matyt, nebuvo. Apskrityse dažniausiai būdavo petiorkos, sudarytos iš penkių žmonių; tarp jų visada būdavo partijos komiteto pirmasis ar antrasis sekretorius (dažniausiai abu) bei MVD ir MGB apskrities skyrių viršininkai, neretai ir apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas. Valsčiuose beveik visur veikė troikos, sudarytos iš partorgo ar partijos valsčiaus sekretoriaus, NKVD (MVD) poskyrio viršininko ir NKGB (MGB) valsčiaus operatyvinio įgaliotinio. Tačiau sudarydami troikas kai kurie partijos apskričių komitetai savo iniciatyva stengėsi papildyti tą organą. Antai partijos Biržų aps. komiteto plane Nr. 100, patvirtintame pirmojo sekretoriaus J. Griciūno 1945 m. rudenį, kiekviename valsčiuje numatyta sudaryti četviortkas (NKVD, NKGB poskyrių darbuotojai, čekistinės kariuomenės įgulos atstovas ir ketvirtas - iš partinių vadovų), kurioms pavesta vadovauti partizanų sutriuškinimui. Antrame komiteto nutarimo paragrafe rašoma: „Pavesti aukščiau išvardytiems draugams dar kartą patikrinti ir patikslinti gaujoje esančius asmenis, įspėti juos per jų šeimas, kad pasitrauktų [iš gaujos]. Paskui nusavinti visą jų žemę, gyvulius, turtą, inventorių, derlių ir pastatus“.

 Į četviortkas toje apskrityje buvo paskirti šie partiniai darbuotojai: Biržų vlsč. — prokuroro padėjėjas Bykovskis, Pabiržės - partijos komiteto karinio skyriaus vedėjas Slanys, Joniškėlio — sekretoriaus padėjėja Calkienė, Vaškų — paruošų įgaliotinis Vorobjovas, Nemunėlio Radviliškio - kadrų sekretorius Lapinskas, Saločių - agitacijos ir propagandos skyriaus vedėjas Čigas, Pasvalio — vykdomojo komiteto pirmininkas Gražinis, Papilio - pirmasis sekretorius J. Griciūnas, Vabalninko - vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Variakojis. Apie četviortkų sudarymą partijos komiteto nutarime rašoma: „Siekiant paremti konkrečias operatyvines čekistines priemones, parengtas karinių vadovų, NKGB ir NKVD viršininkų, kaip sunaikinti banditų grupes apskrityje, paskirti tuos asmenis atsakingais už tų gaujų sunaikinimą“2. Kad Biržų aps. troikos buvo papildytos kariuomenės įgulų atstovais, tai buvo logiška, bet kodėl vietoj partorgų, kurie geriausiai išmanė padėtį valsčiuose, buvo paskirti žmonės iš apskrities centro — sunkiau suprasti. Gal tas četviortkas norėta padaryti reikšmingesnes, gal partijos komitetas norėjo visur turėti savo žmonių, gal užkliuvo partorgų neraštingumas - dabar sunku pasakyti, o gal tiesiog buvo vykdomi LKP(b) CK VII plenume išsakyti VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininko M. Suslovo nurodymai, kad į valsčius turi būti pasiųsti vadovaujantys partiniai darbuotojai. Kitų apskričių valsčiuose, kaip minėta, veikė troikos.

Lietuvoje veikusias troikas ir petiorkas sudarė okupacinė valdžia, prie jų sudarymo aktyviai prisidėjo svarbiausias kolaborantų organas - LKP(b) CK biuras. Jos buvo sudarytos siekiant suvienyti dviejų pagrindinių valdžios jėgos grandžių - komunistų partijos ir represinių struktūrų pastangas tam, kad būtų sutriuškintas šalies gyventojų pasipriešinimas okupacijai. Nors tie neformalūs organai buvo sudaryti pirmiausia ginkluotam pasipriešinimui palaužti, tačiau jų sprendimai neretai būdavo lemtingi daugumai apskrities ar valsčiaus gyventojų.

Troikų ir petiorkų atsiradimą Lietuvoje gaubia tam tikra paslaptis. Nei LKP(b) CK VII neeiliniame plenume (vyko 1945 m. rugpjūčio 23-24 d.), kuriame pirmą kartą viešai buvo užsiminta apie būtinumą sudaryti troikas ir petiorkas, nei vėlesnių plenumų ir LKP(b) CK biuro nutarimuose nepavyko rasti duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog tie organai buvo oficialiai įforminti. Tačiau toks organas Lietuvoje 1945 m. pabaigoje-1947 m. pradžioje gyvavo ir tai rodo, kad galėjo būti žodinis M. Suslovo ar A. Sniečkaus nurodymas tokią veiklos ir bendradarbiavimo formą proteguoti.

Galima manyti, kad kurti neformalų partinį čekistinį organą A. Sniečkų paskatino VKP(b) CK biuro Lietuvai posėdyje 1945 m. rugpjūčio 14 d. priimtas nutarimas, įpareigojantis M. Suslovą, A. Sniečkų, SSRS NKVD-NKGB įgaliotinį Lietuvoje I. Tkačenką ir du NKVD-NKGB liaudies komisarus tris kartus per savaitę rengti bendrus pasitarimus ir juose aptarti, kaip suaktyvinti kovą su pasipriešinimu. Tuo pat metu iš LSSR NKVD liaudies komisaro J. Bartašiūno pareikalauta, kad jis pažymas apie kovų eigą pristatytų ne kas penkios dienos, o kasdien3.

Suvienyti partinių institucijų ir čekistinių organų pastangas tuo nelengvu komunistams metu, kai jie beveik neturėjo atramos tarp vietos gyventojų, vertė praktiniai sumetimai. Suimti arba nušauti žmogų čekistai galėjo ir patys. Kitas teroro priemones, tokias kaip trėmimai, reikėjo vykdyti sutelktomis čekistų, partinių ir sovietinių organų pastangomis. Dar kitas teroro priemones,-pavyzdžiui, išbuožinimus, daugiausia turėjo vykdyti sovietų valdžios įstaigos. Taip pamažu visos valdžios grandys buvo įtrauktos į teroro vykdymą. Stengtasi išplėsti okupacinių struktūrų paramos pagrindą, sujungiant ginkluotas ir civilines struktūras (normalioje valstybėje turėtų būti civilinės, tačiau, kaip žinome, pokario metais beveik visi komunistai ir net komjaunuoliai buvo ginkluoti). Okupacinės ginkluotos struktūros (čekistai operatyvininkai, vidaus ir pasienio kariuomenė, RA, milicija, stribai ir kt.) gynė nuo partizanų kolaborantus, o šie savo ruožtu turėjo tenkinti okupantų materialinius poreikius (aprūpinti maistu, kuru, būstais ir t.t.) bei sudaryti šnipinėjimui tinkamą terpę, mažinant žmonių atsparumą, ryžtą kovoti.

Svarbi troikų ir petiorkų užduotis buvo sudaryti čekistams, ypač valsčiuose, moralinio palaikymo mikroklimatą. Dauguma čekistų, paskirtų dirbti į valsčius, žiūrėjo į tai kaip į pasmerkimą, išsiuntimą žūti. Kadangi anaiptol ne visi tie apie tūkstantį valsčiuose dirbusių leitenantų ir kapitonų buvo idėjiniai fanatikai, pasiryžę aukoti gyvybę kovoje su vadinamaisiais buržuaziniais nacionalistais, tai jų gyvenimas, nors jie turėjo beveik neribotą valdžią, valsčių centruose neretai būdavo sudėtingas ir net tragiškas. Vienas kitas iš jų viską metęs bėgdavo iš Lietuvos, nors už tai karo tribunolo būdavo nuteisiamas 4—5 metams kalėjimo. Tačiau dauguma į valsčių centrus dirbti paskirtų čekistų savo likimą sutikdavo nuolankiai (tiesa, šimtai jų rašė raportus su prašymu leisti išvykti iš Lietuvos, pakeisti darbo vietą) ir dažniausiai prasigerdavo. Jų dvasiai pakelti ir buvo reikalinga partinių institucijų pagalba, praplečianti jų bendravimo galimybes.

Troikos ir petiorkos buvo partijos komitetų sudedamoji ir, be abejo, svarbiausia dalis. Tai, kad troikos ir petiorkos buvo sudarytos siekiant dviejų tikslų — didesnės „specializacijos“ (sutriuškinti ginkluotą pasipriešinimą) ir didesnio įslaptinimo, rodo ir kai kurių partijos apskričių komitetų dar kitokie organai, sudaryti prieš įkuriant troikas ir petiorkas. Antai partijos Tauragės aps. komitetas 1945 m. birželio 20 d. svarstė VKP(b) CK biuro Lietuvai nutarimą „Dėl buržuazinių nacionalistinių gaujų suaktyvėjimo ir kovos su jais priemonių sustiprinimo“. Konstatuota, kad Tauragės aps. padaugėjo puolimų; prie to prisidėjo ir vokiečiai, nes, sutriuškinus Libavos grupuotę, apskrityje nuo gegužės mėn. vidurio iki birželio mėn. vidurio jų suimta per 400. Buvo priimtas 12 paragrafų nutarimas, kuriame nurodoma skleisti tarp gyventojų propagandą, partizanų būrius persekioti tol, kol bus sutriuškinti, labiau pasipriešinimo apimtuose valsčiuose įkurti įgulas ir t. t. Paskutiniame nutarimo paragrafe rašoma: 

„Banditinių grupių apskrityje likvidavimui sudaryti tokią operatyvinę grupę: įgulos viršininkas drg. Skorodumovas, NKVD viršininkas drg. Ignatjevas, NKGB viršininkas drg. Ivanovas ir partijos komiteto sekretorius drg. Murauskas“4. Gali būti, kad tokios „operatyvinės grupės“, kaip kad sukurta partijos Tauragės aps. komiteto, bei panašūs dariniai ir paskatino partinę vadovybę imtis organizuoti troikas ir petiorkas.

Kad toks komunistų ir čekistų pastangas suvienijantis organas buvo reikalingas, rodo ir tai, jog pokario metais stipriausiai okupantams pasipriešinusioje Alytaus aps. mintis įkurti petiorką partijos komitetui kilo 1945 m. kovo mėn., t. y. tada, kai iki LKP(b) CK VII plenumo, kuriame viešai buvo kalbama apie troikų ir petiorkų sudarymo būtinumą, dar buvo likę 6 mėnesiai. 1945 m. kovo 9 d. protokole Nr. 36 rašoma (kalba netaisyta), jog apskrities partijos komitetas, „laikydamas, kad banditų formuočių sutriuškinimas yra pačia būtiniausia šio periodo užduočia“, ir „norėdamas pakelti ir aktyvizuoti kovą su banditizmu“, sudaro apskrities štabą kovai su „banditizmu“ iš 5 žmonių - partijos komiteto antrojo sekretoriaus Repkino (pirmininkas), vykdomojo komiteto pirmininko Palevičiaus, NKVD AS viršininko A. Černyšovo, karinio komisaro Smirnovo ir prokuroro Kudinovo. Štabui siūlyta tokia veikla: sustiprinti stribų būrių kovotojų budrumą, sumažinti šeimų, pažįstamų ir „banditų“ įtaką jiems; per mėnesį patikrinti stribų patikimumą, įtartinus asmenis pašalinti; visuose stribų būriuose įvesti kareivinių režimą ir karinę drausmę; sudaryti valsčių centrų, įmonių ir įstaigų apsaugos planus; Alytuje iš sovietinio partinio bei komjaunuolių aktyvo sudaryti naikintojų batalioną. Bataliono vadu paskirtas A. Černyšovas, politiniu vadovu - partijos komiteto sekretorius J. Prokapas. Nurodyta neleisti imti stribams maistą iš gyventojų ir numatyti jų visuomeninio maitinimo priemones5.

Taigi tam Alytaus „štabui“ pavesta dirbti daugiausia su stribais. Tuo metu dar tikėta, kad iš stribų bus galima padaryti kovingus junginius, nes sovietinės kariuomenės trūko - vyko karas, buvo okupuojamos naujos teritorijos.

Įdomu tai, kad Alytuje, iki LKP(b) CK VII plenumo likus vos savaitei, 1945 m. rugpjūčio 17 d. partijos apskrities komiteto posėdyje (jame buvo svarstoma, kaip suaktyvinti kovą su partizanais; posėdyje dalyvavo A. Sniečkus ir LKP(b) CK instruktoriai) buvo nutarta įkurti „operatyvinę troiką“. Tos troikos sudarymo tikslas suformuluotas taip (kalba netaisyta): „Turint tikslą koordinuoti darbą kovojant su banditizmu ir glaudesnio kontakto tarp partinių, komjaunuolių ir NKVD organų nustatymo, prie partijos apskrities komiteto sudaryti operatyvinę trijulę šios sudėties — pirmas apskrities komiteto sekretorius, NKVD viršininkas, NKGB viršininkas“. Labai įdomus yra mėginimas į antivalstietišką, antilietuvišką veiklą įtraukti legalizavusius partizanus. Nutarta pavesti legalizavusiems partizanams (ypač kilusiems iš neturtingųjų) pristatinėti buožėms piniginių ir natūrinių mokesčių pranešimus ir siekti, kad buvę partizanai tuos mokesčius išreikalautų. Dar siūlyta pavesti jiems aprašinėti mokesčių nemokėjusių asmenų turtą, mobilizuoti buožes miško ir kelių taisymo darbams6.

Dalyvaudamas partijos Alytaus aps. komiteto posėdyje, A. Sniečkus galėjo įsitikinti „operatyvinių troikų ir petiorkų“ sudarymo tikslingumu. Kad tuo metu Alytuje vietoj petiorkos buvo sudaryta troika, matyt, lėmė ta aplinkybė, jog tuo metu net aukštas pareigas einantys pareigūnai nebuvo visai patikimi. Mat 1945 m. liepos mėn., nepraėjus nė mėnesiui po ankstesnės petiorkos sudarymo, partijos komitetas iš pareigų atleido vykdomojo komiteto pirmininką Palevičių; į jo vietą buvo paskirtas partijos komiteto agitacijos ir propagandos skyriaus vedėjas K. Lydis. Palevičius, nors 1941 m. buvo pasitraukęs į Rusiją, atleistas už antisovietines kalbas, kadrų neišvalymą vykdomajame komitete ir kitas „negeroves“7.

Prie partijos apskrities komiteto troika taip pat buvo sudaryta Trakų aps., visose kitose apskrityse veikė petiorkos. Trakų aps. troiką sudarė partijos apskrities komiteto pirmasis sekretorius M. Afoninas ir NKVD bei NKGB skyrių viršininkai. Beje, iš Rusijos buvo atėjęs įprotis, kurio laikėsi Lietuvoje partijos komitetuose dirbantys rusai: sprendžiant įvairius, dažniausiai ūkinius klausimus sudarinėti visokias kitokias troikas ir petiorkas. Antai 1945 m. balandžio 28 d. Trakų aps. vykdomojo komiteto ir partijos komiteto nutarimu „Dėl gyvulių varymo per Trakų apskritį“ buvo sudaryta „operatyvinė troika“ iš vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Šumskio, žemės ūkio skyriaus vedėjo Zuko ir milicijos viršininko Chabalovo. Ši troika turėjo rūpintis, kad per Lietuvą kaip reparacijos dalis iš Vokietijos varomos didžiulės karvių ir kitų gyvulių bandos padarytų mažiau žalos, gyvuliai nebūtų vagiami, sukeičiami ir pan.8 Tų pačių metų gruodžio 23 d. įvyko uždaras partijos Telšių aps. komiteto posėdis. Jame dalyvavo LKP(b) CK sekretorius K. Preikšas ir VKP(b) CK atstovas, taip pat visi apskrities represinių organų vadovai, karių įgulos vadai bei miesto komendantas. Posėdyje svarstytas tarp karių ir čekistų kilęs incidentas. Mat švenčiant čekistų dieną į sovietinio partinio aktyvo valgyklą užėjo kariuomenės patruliai ir kilus susišaudymui buvo sužeistas vienas karys. Siekiant išsiaiškinti, kas tai padarė, ir apskritai ištirti incidento aplinkybes, buvo sudaryta „partinė troika“, kurios vienu iš narių buvo partijos komiteto kadrų sekretorius Savčenka9.

Apie būtinumą ir galimybę sudaryti troikas ir petiorkas buvo kalbama LKP(b) CK VII plenume, vykusiame 1945 m. rugpjūčio 23-24 d. Jame buvo svarstomas VKP(b) CK 1945 m. rugpjūčio 15 d. nutarimas, kuriame LKP(b) CK apkaltintas tuo, kad visą kovos su „gaujomis“ reikalą pavedė represiniams organams, kad partinės organizacijos nusišalino nuo šios kovos ir administracinių (t. y. represinių) priemonių neparemia politiniu darbu. Tame plenume kalbėjo VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininkas M. Suslovas. Jis pabrėžė: „Pati svarbiausia užduotis — greitas banditizmo likvidavimas. Šio uždavinio sprendimui reikia mobilizuoti visas jėgas. Reikia, kad partijos apskričių komitetai kovos su banditizmu klausimus svarstytų ne kartkartėmis, o kasdien, būtent kasdien. Tikslinga, kad partijos komiteto pirmasis ir antrasis sekretoriai bei NKVD ir NKGB viršininkai kasdien arba blogiausiu atveju kas antrą dieną susirinktų trumpai aptarti politinę padėtį apskrityje ir numatytų operatyvines priemones kovai su banditizmu. Kiekvienoje apskrityje turi būti parengtas buržuazinių nacionalistinių gaujų likvidavimo artimiausiu metu planas, kuriame būtų numatytos konkrečios politinės, ūkinės, organizacinės ir čekistinės karinės priemonės. Į labiausiai banditizmo apimtus valsčius turi būti pasiųsti vadovaujantys apskrities darbuotojai politiniam ir organizaciniam banditizmo likvidavimo darbui“10.

Po tokios kalbos, be abejo, turėjo išsirutulioti tolesnė diskusija partinių institucijų ir represinių organų bendradarbiavimo tema. Nors ir vangiai, ji vyko. Štai kokias mintis dėstė partijos Trakų aps. komiteto pirmasis sekretorius M. Afoninas. Pasak jo, VKP(b) CK biuras Lietuvai priėmė nutarimą, kuriame nurodyta, kad uždaruose partijos komiteto posėdžiuose ne rečiau kaip kartą per mėnesį būtina išklausyti NKVD ir NKGB skyrių viršininkų ataskaitas ir apsvarstyti padėtį apskrityje. Jo nuomone, tai turėtų būti daroma dažniau (kažkas iš plenumo prezidiumo jam replikavo: „Tarp kitko, to neprašyta“). M. Afoninas siūlė: „Aš manyčiau, draugai, tam, kad kasdien būtų galima panaudoti visas kovos su banditizmu priemones - ir politinio darbo priemones, ginkluotos kovos priemones bei ekonominės kovos priemones, būtų tikslinga turėti apskrityje tokią komisiją kaip troika — partijos apskrities komiteto sekretorius, NKVD viršininkas ir NKGB viršininkas, kurie kasdien koordinuotų visas tas priemones“11.

Plenume dalyvavęs SSRS NKGB liaudies komisaro pavaduotojas B. Kobulovas, 1945 m. aktyviai reiškęsis Lietuvoje, nepritarė M. Afoninui (gal todėl tie organai ir liko neformalūs, lyg nevisiškai įforminti). Jis kalbėjo: „Čia drg. Afoninas pasiūlė apskrityse sudaryti troikas kovai su banditizmu. Tam nėra būtinybės“. Toliau dėstė, kad turi būti bendradarbiaujama su NKVD—NKGB, kad nereikia žiūrėti į juos kaip į svetimą jėgą. Pasak jo, didžiausia blogybė ta, kad Lietuvoje nėra savų kadrų (represinių organų). Aiškino: „Jūs, vadovaujantys darbuotojai, turite prie savęs priartinti čekistus, įsigilinti į jų darbo detales, kasdien jiems padėti“12.

Gali būti, kad tiek Alytuje, tiek Trakuose, kur lankėsi A. Sniečkus likus maždaug savaitei iki plenumo ir kur buvo sudarytos „operatyvinės troikos“, buvo veikiama pagal jo parengtą planą. Gal ir M. Afonino kalba plenume buvo jo padiktuota. Visa tai rodo LKP(b) vadovų ryžtą sutriuškinti pogrindį, tam tikslui mobilizuojant ir suvienijant partijos ir represinių organų vadovybės pastangas. B. Kobulovui dėl neaiškios priežasties atsisakius paremti troikų planą (gali būti, jog jis šiame plane įžvelgė partijos pastangas daryti įtaką čekistams; gal nevisiškai pasitikėjo lietuviais komunistų partijos nariais ir net vadovais; gal stengėsi, kad į kruviną čekistinę virtuvę nepažvelgtų pašalinė akis ir t. t.), tas A. Sniečkaus, o gal ir M. Suslovo planas pakibo ore ir nebuvo visiškai bei visur įgyvendintas.

Tad nieko nuostabaus, kad to plenumo 24 paragrafų nutarime net neužsiminta apie troikas ir petiorkas bei apskritai apie partinių institucijų ryšius su čekistais. Nutarime daugiausia rašyta apie politines užduotis — švietimą, agitaciją, susirinkimus ir pan. Apskritai ir kituose LKP(b) CK dokumentuose apie šį organą nieko nerašoma. Apie jį užsiminta A. Sniečkaus ir LSSR MVD ministro J. Bartašiūno 1946 m. šifruotoje telegramoje Nr. 1791 partijos apskričių komitetų sekretoriams ir MGB skyrių viršininkams (jos kopiją buvo pasidaręs partijos Panevėžio aps. komitetas, nors ant telegramos buvo užrašyta, kad ją būtina grąžinti į LKP(b) CK iki 1946 m. birželio 13 d.). Sprendžiant iš telegramos, petiorka buvo pripažįstama aukščiausiuose marionetinės valdžios sluoksniuose. Toje telegramoje nurodyta iki liepos 5 d. pristatyti į LKP(b) CK ir LSSR MVD detalią ataskaitą apie tai, kas nuveikta kovojant su „banditais“. Dar rašoma, kad „banditai“ suaktyvino veiklą, operatyvininkai ir kariuomenė aktyviai nekovoja, aktyvas, varguomenė ir naujakuriai neapginkluojami ir t.t. „Padėtis nepakenčiama“, todėl nurodyta tiek partinėms institucijoms, tiek MVD organams suaktyvinti darbą, o antrame telegramos paragrafe nurodyta „petiorkose išklausyti valsčių partorgų, MVD poskyrių viršininkų, MGB valsčių operatyvinių įgaliotinių, MVD kariuomenės būrių vadų ataskaitas apie atliktą darbą kovojant su banditizmu“13.

Reikia manyti, kad troikos ir petiorkos veikė daugelyje apskričių, bent tose, kuriose ginkluotas pasipriešinimas buvo itin stiprus. Kadangi kai kurios partinių institucijų bylos buvo 7-8 kartus performuotos, iš jų galėjo dingti nemažai dokumentų, tarp jų ir mus dominančio organo. Be to, pokario metais daug nutarimų būdavo priimama net balansuojant ant sovietinių įstatymų ribos, todėl dažnai būdavo susitariama žodžiu, to nutarimo raštu nefiksuojant. „Revoliucinio budrumo“ reikalavimai taip pat neskatino viską patikėti popieriui. Išlikę troikų ir petiorkų dokumentai labai lakoniški, juose išdėstytos bendriausios mintys. Tam tikrą petiorkų dokumentų savitumą, jų glaustumą lėmė ir tai, kad siekiant didesnio įslaptinimo juos dažniausiai rašydavo ne specialus sekretorius, bet vienas iš petiorkos narių, ir tie dokumentai dažniausiai nebūdavo perrašomi mašinėle. Šiaip ar taip, šio organo dokumentų išliko ne itin daug, kai kuriose apskrityse tik po 1—2. Bene daugiausia išliko Vilkaviškio aps. petiorkos protokolų - 6 (penki posėdžiai vyko 1946 m.). Zarasų aps. petiorkos yra likę keturi protokolai, po tris — Prienų, Kretingos ir kt. apskričių. Aktyviausiai tas organas veikė 1946 m.; pavyzdžiui, Vilkaviškio aps. petiorka 1946 m. liepos mėn. rinkosi tris kartus - 11, 16 ir 25 d. Valsčių troikos per savo pasitarimus, ko gero, nerašydavo jokio dokumento, padėtį aptardavo ir sprendimus priimdavo tik žodžiu. Galbūt jų rašyti dokumentai buvo sunaikinti. Jų nepavyko aptikti nė vieno.

Kėdainių aps. petiorkos 1946 m. rugpjūčio 13 d. posėdis buvo pavadintas „sumažintos sudėties“ komiteto posėdžiu. Gali kilti klausimas, kodėl tų pačių klausimų, svarstytų šiame posėdyje, nebuvo galima svarstyti biure? Juk daugumos ir petiorkų, ir biuro narių sudėtis buvo beveik ta pati (petiorkose paprastai būdavo vienas, retais atvejais - du nauji žmonės, biuras buvo 2—4 žmonėmis didesnis). Matyt, įtraukus į petiorkas kad ir vieną asmenį iš represinių struktūrų, jos tapdavo labiau „specializuotos“. Beje, tame Kėdainių „sumažintos sudėties“ komiteto posėdyje dalyvavo ne tik partijos komiteto pirmasis ir antrasis sekretoriai J. Piligrimas ir A. Okunevas, vykdomojo komiteto pirmininkas J. Olekas, MVD AS viršininkas G. Čachava, MGB AS viršininkas M. Južakovas, bet ir įgulos viršininkas SSRS didvyris Živolis, LSSR MT pirmininko pavaduotojas K. Didžiulis-Grosmanas, žemės ūkio ministro pavaduotojas Povilas Sklėrius. Posėdyje konstatuota, kad padėtis apskrityje pagerėjo, tačiau partizanai dar nėra galutinai sutriuškinti. Nutarta: įpareigoti MGB ir MVD valsčių poskyrių partines organizacijas galutinai sunaikinti pogrindį; G. Čachava ir Živolis įpareigoti parengti miesto apsaugos priemones, nuolat jame patruliuoti, paskirti miesto komendantą, įvesti naktinius leidimus, sudrausminti stribus ir milicininkus ir kt.14

„Sumažintos sudėties“ komiteto biuras (visos sudėties biuruose paprastai būdavo 7-9 nariai; toks sumažintas biuras iš esmės ir buvo petiorka) buvo paslankesnis, greičiau, operatyviau galėjo reaguoti į įvykius. Jo sprendimai galėjo būti labiau įslaptinti, o tai, žinant komunistų liguistą slaptumo pomėgį, taip pat vaidino nemažą vaidmenį. Tačiau nereikia manyti, kad veikiant petiorkoms partiniai biurai ar plenumai išbraukė iš savo darbotvarkės kovos su pasipriešinimu okupacijai klausimus. Jie ir toliau priiminėjo sprendimus, teroristinėmis užmačiomis nenusileidžiančius petiorkų sprendimams. Vėliau, nebelikus troikų ir petiorkų, partijos komitetų biurus sudarė jau itin patikimi ir patikrinti žmonės, ir jie galėjo priiminėti bet kokio slaptumo nutarimus, nebijodami, kad jų turinys taps žinomas pogrindžiui ir gyventojams.

„Sumažintos sudėties“ komiteto posėdžiai taip pat buvo tarsi troikų ir petiorkų užuomazgos. Joniškio aps. vyko trys „sumažintos sudėties“ komiteto posėdžiai — 1946 m. sausio 12 d., 19 d. ir kovo 16 d. ir vienas uždaras posėdis - balandžio 28 d. Tuose posėdžiuose vietoj 9 partijos komiteto narių dalyvavo 4 - du sekretoriai ir du represinių organų vadovai. Juose buvo priimti tokie sprendimai, kokius priimdavo troikos ir petiorkos, o vėliau, nuo 1947 m. - ir visi apskričių partiniai biurai. Antai pirmajame „sumažintos sudėties“ komiteto posėdyje nutarta: „1. Sustiprinti agentūrinę žvalgybą, ypač Žagarės, Skaistgirio ir Linkuvos valsčiuose, kad iš gautų duomenų būtų galima greičiau nustatyti banditų gaujų laikymosi vietas. 2. Lietuvos KP(b) partijos komiteto linija duoti nurodymus partorgams, kad valsčių aktyvas į apylinkes būtinai vyktų su liaudies gynėjų apsauga. 3. NKVD viršininkui Šalamovui pasiūlyti artimiausiu metu sukomplektuoti liaudies gynėjų būrius. 4. Iš valsčių partorgų pareikalauti ne vėliau kaip iki vasario 1 d. į Lietuvos KP(b) apskrities komitetą tvirtinimui atsiųsti liaudies gynėjų politinius vadovus“.

1946 m. kovo 16 d. „sumažintos sudėties“ partijos komiteto posėdyje pirmajam sekretoriui B. Krasauskui, NKVD AS viršininkui mjr. Fiodorui Šabanovui ir NKGB AS viršininkui mjr. P. Popovui pavesta „parengti čekistinių politinių priemonių planą, kaip likviduoti banditines formuotes Joniškio apskrityje“.

1946 m. balandžio 28 d. uždarame partijos komiteto posėdyje buvo aptarti partizanų įvykdyti mirties nuosprendžiai 10 žmonių. Nutarta patikrinti MVD aparatą, nes kai vienas iš tų, kuriems vėliau buvo įvykdyta mirties bausmė - valstietis K. Vaitkauskas Skaistgirio milicijai pranešė apie partizanus, po kelių valandų pas jį atėjo žmogus ir pasakė, kad jis daugiau negyvens15.

Troikų ir petiorkų neapibrėžtą kilmę rodo ir įvairuojantys jų pavadinimai. Iš to galima daryti išvadą, kad LKP(b) CK, matyt, nebuvo davęs raštiško nurodymo, kokio pavadinimo organą kurti, nes raštiškuose nurodymuose organo pavadinimas turėjo būti sunormintas. Zarasų aps. petiorka buvo vadinama „Zarasų apskrities petiorka“, Kėdainių aps. — tiesiog „petiorka“, Prienų aps. -„Prienų partijos komiteto petiorka“, taip pat buvo vadinama ir Vilkaviškio aps., o Tauragės aps. - „Tauragės apskrities partijos komiteto uždaras biuras (ypatingoji petiorka)“, Kretingos aps. - „Ypatingoji petiorka prie LKP(b) Kretingos partijos komiteto“, Joniškio aps. — „Joniškio apskrities ypatingoji petiorka“.

Taigi troikas ir petiorkas būtų galima vadinti „sumažintos sudėties“ partijos komitetais arba sumažintais biurais. Reikia manyti, kad be pritaikomosios tų organų paskirties — kovoti su partizanais ir apskritai su Lietuvos žmonėmis, A. Sniečkus turėjo tikslą padidinti partijos komitetų įtaką represinėms struktūroms. Matyt, nemažai dėmesio buvo skiriama ir asmeniniams aukštų apskrities partinių darbuotojų ir čekistų vadų ryšiams, kurie ypač glaudūs turėjo būti planuojant ir vykdant nusikaltimus.

Kai kuriose apskrityse troikos ir petiorkos nebuvo įformintos, bet veikė į jas panašūs valdžios dariniai. Antai partijos Biržų aps. komitetas 1945 m. spalio 25 d. posėdyje konstatavo, kad nors partijos komitetas ir buvo parengęs planą, kaip sutriuškinti „gaujas“, tačiau jis prastai vykdomas. Viename nutarimo paragrafe rašoma: „Pavesti Lietuvos KP(b) apskrities komiteto pirmajam sekretoriui drg. Griciūnui ir NKVD-NKGB apskrities skyrių viršininkams drg. Stasenkai ir drg. Sokolovui numatyti papildomas priemones kiekvienam valsčiui ir apylinkei tam, kad artimiausiu metu būtų likviduotos nacionalistinės gaujos ir jų pogrindis“. Nurodyta uždrausti apylinkių pirmininkams gyventi valsčių centruose16.

Apie troikų ir petiorkų veiklą šiek tiek duomenų užfiksuota partijos apskričių komitetų dokumentuose. Troikų ir petiorkų dokumentus ar jų veiklos paminėjimus pavyko rasti tarp vienuolikos apskričių partijos komitetų dokumentų - Alytaus, Joniškio, Kėdainių, Kretingos, Prienų, Tauragės, Telšių, Trakų, Utenos, Vilkaviškio ir Zarasų (1947 m. buvo 37 apskritys). Tačiau tai nereiškia, kad kitose apskrityse tų neformalių partijos ir čekistų organų nebuvo. Paprasčiausiai dėl įvairių jau minėtų priežasčių dokumentai galėjo mūsų nepasiekti.

Dalis petiorkų posėdžių protokolų rašyti ranka, matyt, dėl didesnio įslaptinimo, nenorint, kad jie patektų į mašininkės rankas (patys tų posėdžių dalyviai tikriausiai nemokėjo spausdinti mašinėle). Tokie yra Prienų aps. petiorkos protokolai, matyt, rašyti partijos komiteto pirmojo sekretoriaus S. Naimavičiaus, Kėdainių aps. protokolai, matyt, rašyti pirmojo sekretoriaus J. Piligrimo ranka. Vienų protokolų apimtis - pusė puslapio, kitų -Tauragės, Joniškio - iki trijų puslapių.

Petiorkos svarstė daug ir įvairių klausimų, tarp jų ir ūkinių, nors svarbiausias tikslas buvo suvienyti pastangas kovai su pasipriešinimu okupacijai ir pasiekti, kad ta kova būtų veiksmingesnė. Antai Joniškio aps. petiorkos pirmajame posėdyje į darbotvarkę buvo įtrauktas klausimas „Dėl ypatingosios petiorkos organizavimo kovai su banditizmu“ ir nutarta ją organizuoti; nurodyta jos sudėtis. Visos kitos petiorkos pradėjo veikti be išankstinio nurodymo, dėl ko ir kuo remiantis jos sudarytos.

Taigi svarbiausias petiorkų spręstas reikalas - kova su pogrindžiu, ypač ginkluotu. Siekiant greitesnio persilaužimo partizaniniame kare, buvo daromas spaudimas MVD ir MGB skyriams, priekaištaujama vidaus kariuomenei dėl neoperatyvumo, nuolat nurodoma komplektuoti stribų būrius ir apginkluoti aktyvą. Dokumentuose minimas vienas kitas represinių struktūrų darbuotojų įvykdytas nusikaltimas, pabrėžiama būtinybė rūpintis savo saugumu. Viename kitame petiorkų nutarime, kaip buvo įprasta tais laikais, numatyta smogti ne tik partizanams, bet ir apskritai visiems įtariamiems kitamanyste bei kito socialinio sluoksnio žmonėms, daugiausia buožėms. Petiorkų posėdžiuose būdavo gvildenamos viena ar dvi temos, dažniausiai svarstomi kuriame nors valsčiuje partizanų surengti išpuoliai. Kai kuriuose Tauragės ar Joniškio aps. petiorkų nutarimuose būdavo iki 14 paragrafų. Tai rodo, kad jos svarstė daugiau klausimų.

Tik viename kitame petiorkų nutarime drįstama priekaištauti tiesiogiai MGB skyrių viršininkams, dažniausiai puolami žemesni - valsčių poskyrių viršininkai. Taip buvo ir todėl, kad į petiorkų sudėtį visuomet įėjo abu MVD ir MGB skyrių viršininkai. Matyt, jei partijos komiteto pirmąjį sekretorių ir vykdomojo komiteto pirmininką palaikydavo antrasis sekretorius rusas, nutarime pasirodydavo ir vienas kitas priekaištas apskrities aukščiausiųjų represinių struktūrų viršininkams. Vienas iš tų retesnių atvejų, kai buvo kaltinami MGB skyrių viršininkai, užfiksuotas Prienų aps. petiorkos 1946 m. rugpjūčio 3 d. nutarime. Jo pirmame paragrafe konstatuojama: „Pažymėti, kad drg. Vorošilovas [MVD AS viršininkas. — J. S.] ir drg. Ševčenka silpnai kovoja su banditizmu ir nacionalistiniu pogrindžiu“17. Vilkaviškio aps. petiorkos 1946 m. birželio 11d. protokole kaltė dėl nepatenkinamos padėties kovojant su pogrindžiu paskirstoma visiems - partijos apskrities komitetui, valsčių partorgams, MGB ir MVD skyrių ir poskyrių vadovams. Konstatuojama, kad nei kariuomenės įgulos (jos tuo metu buvo išdėstytos trijų valsčių centruose — Pilviškiuose, Keturvalakiuose, Pajevonyje), nei stribai nepuola partizanų, o nuo jų tik ginasi. Svariausias kaltinimas, mestas MVD ir MGB apskrities skyriams, yra toks: jie „neturi net apytikrių duomenų apie apskrityje veikiančių banditų grupių sudėtį“18.

Kėdainių aps. petiorka 1946 m. liepos 27 d., po kelių partizanų puolimų, kurių metu žuvo „raudonieji“, nutarė kiekvieną partizanų puolimo atvejį svarstyti biure ar petiorkoje. Pasitenkinta tuo, jog MVD AS viršininkas G. Čachava užtikrino, kad parengtas planas, pagal kurį karinės operacijos bus vykdomos 150—200 žmonių jėgomis 4—5 kartus per savaitę, o viena operacija bus surengta pulko jėgomis19, t. y. dalyvaujant apie 800—1000 karių.

Tauragės aps. petiorkos 1947 m. vasario 7 d. posėdyje buvo svarstytas pogrindžio suaktyvėjimas prieš rinkimus į LSSR AT. Nutarime teigiama, jog kai kas padaryta — Eržvilko vlsč. likviduotas apygardos štabas, apskrities teritorijoje nukauti 34 „banditai“ ir t.t. Bet Šilalėje ir Kvėdarnoje pasirodė per 100 atsišaukimų, nušautas 41 sovietinis žmogus. Todėl konstatuota, kad kovojama nepatenkinamai; nurodyta kariuomenei ir stribams naktį patruliuoti miesteliuose ir apylinkėse, ten įkurti sekretus, į kaimus pasiųsti agitatorius ir imtis kitų priemonių20.

Apskrities represinių organų vadovai buvo kritikuojami tik viename kitame petiorkų posėdyje, o MGB valsčių poskyrių viršininkai be pasigailėjimo kritikuoti vos ne visuose visų apskričių petiorkų posėdžiuose. Antai iš rastų Vilkaviškio aps. petiorkos 5 protokolų galima spręsti, kad dviejuose posėdžiuose (pirmame ir paskutiniame) buvo svarstomi bendresni reikalai, o trijuose gvildenami konkretūs, konkrečiuose valsčiuose - Pilviškių, Vilkaviškio ir Kybartų - partizanų įvykdyti puolimai. Nurodyta, kas darytina norint išvengti puolimų. Kaip paprastai, nurodymų gana daug: stiprinti agentūrinį ir operatyvinį darbą, pulti „banditus“, stiprinti stribų būrius, kelti jų drausmę, juos geriau aprūpinti, apginkluoti aktyvą, į kovą įtraukti „plačiąsias liaudies mases“, saugoti pienines ir t. t.21 Zarasų aps. MVD Smalvų vlsč. laikinai einantis poskyrio viršininko pareigas Jemeljanovas 1946 m. rugpjūčio 12 d. petiorkos posėdyje buvo svarstomas už girtuokliavimą, drausmės susilpnėjimą poskyryje, o labiausiai už tai, kad rugpjūčio 10 d. iš MVD poskyrio patalpų pabėgo „nusikaltėlė“, kurią persekiojant žuvo vienas MVD darbuotojų22. Tauragės aps. petiorka politinę padėtį Šilalės ir Kvėdarnos vlsč. svarstė 1947 m. balandžio 26 ir 29 d. Konstatuota, jog pirmame valsčiuje „padėtis įtempta“, antrame - „labai įtempta“. Šilalės vlsč. per du mėnesius nukauti tik du „banditai“,

nė vieno nesuimta, niekas nesilegalizavo. Partorgams ir MGB poskyrių viršininkams pareikšti papeikimai, o MGB Šilalės VP viršininkui Košelevui pagrasinta, kad jeigu jis nesuras ir nesunaikins „gaujos“, prieš jį bus imtasi griežtesnių priemonių. Prašyta MGB valsčiaus poskyrį sustiprinti patyrusiais operatyvininkais23. Kartais apie svarstytą klausimą pateikiamas tik lakoniškas įrašas. Antai Prienų „partijos komiteto petiorkos“ 1947 m. birželio 28 d. posėdžio protokole pažymėta: „Apie banditų puolimus Pakuonio ir Šilavoto valsčiuose (pranešėjas Ševčenka)“24.

Nors į petiorkų posėdžius retai būdavo kviečiami vidaus kariuomenės įgulų atstovai, bet juose būdavo svarstomi nuolatiniai kariuomenės ir operatyvininkų nesutarimai. Vieni teigdavo, jog į pagalbą iškviesta kariuomenė dažnai vėluoja, kariai nemokšiškai, kartais ir bailiai elgiasi ir, susidūrę su partizanais, nesugeba jų nušauti, o kiti teigdavo, kad operatyvininkai dažniausiai neturi jokių duomenų apie partizanus ir be reikalo gainioja kariuomenę. Petiorkų nutarimuose, be abejo, vyravo operatyvininkų nuomonė. Santykiai tarp operatyvininkų ir kariuomenės ypač įtempti buvo Zarasų aps. Antai 1946 m. rugsėjo 5 d. petiorkos posėdyje konstatuota tokia padėtis: „Turėdama išsamius operatyvinius duomenis apie banditų grupių buvimo vietas, MVD kariuomenės įgula vengia vykdyti jiems MVD apskrities skyriaus viršininko iškeltas užduotis, bataliono vadovybė ir konkrečiai jos vadas kpt. Kropliakovas ignoruoja MVD skyriaus viršininko nurodymus, jis moko karininkus nepagarbiai elgtis su MVD skyriaus darbuotojais, kovotojai nuolat neįvykdo jiems iškeltų užduočių — eidami į operaciją ar pasalą užeina į kaimus, plėšikauja, prašinėja ir šitaip atskleidžia operatyvinius planus, jie tampa plačiai žinomi. Karininkai dangsto kareivių drausmės pažeidimus“. Nutarta per LKP(b) CK prašyti LSSR MVD ir divizijos vadovybę ištirti drausmės pažeidimus, kai kuriuos karininkus pakeisti. Prieš tai, tų pat metų liepos 22 d. petiorkos nutarime konstatuota, kad maždaug 100 žmonių Liūto partizanų būrys liepos 19 d. buvo apsistojęs Tauragnų vlsč., buvo žinoma tiksli jų apsistojimo vieta. Pranešus apie tai Utenoje dislokuotam pulkui 15 val., vienas jo batalionas ruošėsi iki 21 val., o į vietą atvyko 23 val. Kitas batalionas atvyko tik kitos dienos rytą, kai partizanai jau buvo persikėlę kitur25. Rugsėjo 24 d. Zarasų aps. petiorkos posėdyje vėl svarstytas kariškių nedrausmingumas. Konstatuota: „Banditų grupių nebaudžiamumas daugiausia aiškinamas silpna MVD karininkų tarnybine drausme ir jų formaliu požiūriu į reikalą, [jie] neklauso vadovybės įsakymų, nepanaudoja MVD ir MGB duomenų“. Vėl prašyta LKP(b) CK įpareigoti ministeriją ir vadovybę ryžtingai sustiprinti karių drausmę26.

Joniškio aps. „ypatingosios petiorkos“ 1947 m. birželio mėn. posėdyje aptartas atvejis, kai partizanams įvykdžius mirties nuosprendį partizano ūkyje apsigyvenusiai šeimai, partizanai buvo pasivyti prie bunkerių, bunkeriai su ginklais ir dokumentais užimti. „Tačiau iš banditų nė vienas nebuvo paimtas ar nukautas per susišaudymą, visi pasislėpė gretimame miške. Kadangi persekiojantis kariuomenės padalinys buvo nedidelis, toliau tą dieną banditai nebuvo persekiojami ir dingo“27.

Vilkaviškio aps. petiorka, gavusi A. Sniečkaus, LSSR MGB ir MVD ministrų D. Jefimovo ir J. Bartašiūno 1947 m. rugsėjo 13 d. telegramą Nr. 489, kurioje buvo rašoma apie aktyvo apsaugą ir jo nerūpestingą elgesį, šį klausimą svarstė rugsėjo 15 d. Konstatuota, kad apskrities aktyvas kaimuose dažnai dirba išsisklaidęs nedidelėmis grupėmis, kartais ir neginkluotas. Vadovaujantys darbuotojai važinėja be priedangos, kaime net nakvoja. Anksčiau uždaruose partiniuose susirinkimuose priimti nutarimai dėl valsčių centrų saugojimo visiškai nevykdomi. Nutarta: į kaimus siųsti tik 8-10 žmonių grupes, būtinai lydimas stribų, milicininkų ar karių; visiems aktyvistams išduoti šautuvus (kartu pažymima, kad aktyvistai šautuvų nenori imti, prašo automatų ar pistoletų), į kaimus jie turi vykti tik ginkluoti. Į valsčius, kuriuose nedaug stribų (išvardijami penki valsčiai), aktyvistus turi lydėti kariai. Uždrausta kaimuose būti vakare ir naktį. Nurodyta organizuoti valsčių centrų apsaugą, naktį juose patruliuoti, į patruliavimą įtraukti ir vadovaujančius darbuotojus28. Panašius klausimus dar 1946 m. birželio 4 d. sprendė Tauragės aps. „ypatingoji petiorka“. Buvo svarstyti Kvėdarnos ir Eržvilko vlsč. partizanų įvykdyti puolimai, kurių metu nušauti aktyvistai. Nutarta: 1. Į kaimus siųsti ne mažesnes kaip 15—20 žmonių grupes, iš kurių ne mažiau kaip pusė turi būti ginkluoti. 2. Keliaujant į priekį išsiųsti žvalgus, kitiems keliauti po 3-4 išlaikant tam tikrą atstumą. 3. Partijos sekretoriai ir MVD poskyrių viršininkai skiria grupių vyresniuosius, juos instruktuoja, kaip keliauti, kaip elgtis užpuolus ir t. t. 4. Sekretoriai, MVD poskyrių viršininkai ir MGB operatyviniai įgaliotiniai sudaro „banditų“ sutriuškinimo planus ir juos įgyvendina. 5. LKP(b) CK ir LSSR MVD prašyti 400 vnt. ginklų aktyvo apginklavimui. 6. Liepos mėn. petiorkos posėdyje išklausyti Šilalės, Gaurės, Eržvilko ir Švėkšnos partinių sekretorių, MVD poskyrių viršininkų ir MGB įgaliotinių ataskaitas, kaip jie vykdo šiuos ir ankstesnius nutarimus29. Saviškių saugumu rūpintasi ir kitose apskrityse - 1946 m. rugpjūčio 3 d. Prienų „partijos komiteto petiorkos“ posėdyje priimtame nutarime nurodyta: „Įpareigoti drg. Vorošilovą įvesti patruliavimą Prienuose ir valsčių centruose“30. Panašų nutarimą priėmė ir Zarasų aps. petiorka: „Įpareigoti MVD apskrities skyriaus viršininką sustiprinti apskrities centro apsaugą įvedant naktinį patruliavimą“31. Tą patį klausimą 1946 m. rugpjūčio 13 d. posėdyje sprendė Kėdainių aps. petiorka32. Utenos aps. „operatyvinės petiorkos“

1946 m. rugpjūčio 2 d. posėdyje nutarta Utenoje įkurti MVD kariuomenės įgulą, jai skirti du namus MTS patalpose33.

Petiorkoms tekdavo spręsti ir gana specifinius represinių struktūrų nesutarimus. 1947 m. pavasarį vadovavimą kovai su partizanais ir jos vykdymą sukoncentravus MGB, tarp jos ir MVD kilo nemažai nesutarimų dėl operatyvininkų kadrų, transporto, pastatų, dokumentų ir pan. perdavimo. Prienų aps. „partijos komiteto petiorka“ šiuos klausimus svarstė 1947 m. kovo 1 d. Tame mieste dideli nesutarimai kilo dėl pastatų - išplėtus MGB skyriaus veiklą ir etatus, partijos komitetas norėjo pastatus sukeisti ir į didesnį įleisti emgėbistus. Tam priešinosi ne tiek vietos emvėdistai, kiek LSSR MVD ministras J. Bartašiūnas; pastatų sukeitimą jis laikė saviškių skriaudimu. Petiorkos nutarime prašoma LKP(b) CK „paremti mūsų sprendimą bendro valstybinio reikalo labui“. Petiorkai labiausiai rūpėjo tai, kad pusei mėnesio įstrigus reikalų perdavimui, „per šį laikotarpį apskrityje nėra sunaikintas nė vienas banditas“34. Matyt, tokių nesutarimų perduodant „ūkį“ kildavo ir kitose apskrityse, nes analogišką klausimą 1947 m. vasario 18 d. svarstė ir Tauragės aps. petiorka35.

Kai kurios petiorkos mėgino svarstyti vieną kitą sovietinių pareigūnų nusikaltimą. Beje, tą darė prabėgomis ir, matyt, ne itin noriai, nes iš tiesų kiekvienoje apskrityje tokių atvejų kiekvieną mėnesį būdavo jei ne šimtai, tai tikrai dešimtys. Savavaliavo visi, pradedant partiniais aktyvistais, baigiant sovietinės armijos kariais. Taigi tai, ką svarstė petiorkos, tebuvo lašas jūroje. Antai Zarasų aps. petiorka 1946 m. liepos 22 d. svarstė ir nutarė prašyti LSSR MVD ministrą leisti patraukti teisminėn atsakomybėn autoinspektorių Vasiliauską. Jis stribams įsakęs šaudyti į mašiną, kuria važiavo gyventojai. Buvo nušauta viena moteris36. Tauragės aps. petiorka 1947 m. balandžio 26 d. svarstė tokį įvykį. Balandžio 23 d. Tauragės vlsč. MGB poskyrio darbuotojas Golubcovas, važiuodamas mašina ir įvirtęs į griovį, peršovė pro šalį važiuojančią Stanelienę, o su ja važiavusį sūnų sumušė. Mat šie nestojo ir nepadėjo ištraukti mašinos. Nurodyta Golubcovą suimti ir teisti karo tribunolo parodomajame teisme37.

Beveik kiekviename petiorkų posėdyje buvo svarstomi stribų reikalai. Kadangi stribai buvo daugiausia vietinės LSSR partinės nomenklatūros „kūrinys“, tai jai ir teko rūpintis jų kovingumo kėlimu, materialinių reikalų tvarkymu, eilių papildymu ir begale kitų reikalų. Žinant, kad tai buvo daugiausia nevykusių žmonių — vagių, girtuoklių, tinginių, beraščių — sambūris, kelia nuostabą atkaklios komunistų pastangos tuos nevykėlius paversti bent šiokiais tokiais kovotojais. Daug dėmesio petiorkos skyrė ir sovietinio partinio aktyvo apginklavimui; stengtasi apylinkėse įkurti savigynos grupes.

Petiorkos labai plačiai taikė įvairias represijas ne tik prieš okupacijai besipriešinančius asmenis, bet ir apskritai prieš okupantams ir kolaborantams neįtikusius žmones dėl jų socialinės kilmės, veiklos Nepriklausomybės metais, profesijos, priklausymo politinėms partijoms, pagaliau dėl savarankiško ir kritiško mąstymo. Dažniausiai buvo naudojamos dvi „nekruvino“ susidorojimo (t. y. nenušaunant, nepasodinant į kalėjimą, neištremiant ir pan.) formos: pirma, „valant kadrus“ žmogus būdavo išmetamas iš darbo, antra, taikant žemės įstatymą iš valstiečių buvo atimama dalis turto ar visas turtas. Abi bausmės Lietuvos gyventojams buvo labai skausmingos, nes ne tik baudžiamas žmogus, bet ir jo šeima netekdavo pragyvenimo šaltinio. Pirmoji bausmė daugiausia krito ant miestiečių, antroji - ant valstiečių galvų.

Utenos aps. „operatyvinės petiorkos“ 1946 m. birželio 1 d. posėdyje nutarta „pavesti Debeikių ir Daugailių partorgams ir MVD poskyrių viršininkams bei MGB operatyviniams įgaliotiniams ne vėliau kaip iki liepos 10 d. peržiūrėti visą valstybinių įstaigų, įmonių, kooperatinių organizacijų tarybinį ir ūkinį aparatą, turint tikslą [patikrinti] jo patikimumą ir sugebėjimus. Ryžtingai išvalyti tarybinį ūkinį aparatą nuo svetimų ir abejotinų žmonių, pakeisti juos ištikimais Tarybų valdžiai žmonėmis iš vargingųjų ir vidutiniųjų valstiečių“38. Kėdainių aps. petiorkos 1946 m. liepos 14 d. posėdyje buvo konstatuota, kad pastaruoju metu partizanų puolimų nebuvo, bet platinami atsišaukimai, raginantys gyventojus neiti į miškus. Nutarta per likusias liepos mėn. dienas nuo „svetimų elementų išvalyti“ vartotojų sąjungą, taupomąją kasą, miesto tarybą ir paruošų organizacijas. Be to, nutarta surengti operaciją miškuose partinio ir komjaunimo aktyvo jėgomis39. Beje, šios apskrities petiorkos sudėtis buvo gana keista - be įprastų partijos komiteto pirmojo ir antrojo sekretorių bei MGB skyriaus viršininko, joje dalyvavo MVD Kėdainių vlsč. poskyrio viršininkas, partorgas, vidaus kariuomenės įgulos vado pavaduotojas ir partijos apskrities komiteto sekretoriaus padėjėjas Trifonovas. Šios sudėties petiorka

1946 m. spalio 24 d. posėdyje, po to, kai partizanai spalio 22 ir 23 d. įvykdė mirties nuosprendį 9 žmonėms, priėmė tokį nutarimą: „1. Pripažinti, kad nepatenkinamai dirba MGB apskrities skyriaus viršininkas. 2. [Atkreipti dėmesį į tai, kad] MVD Kėdainių vlsč. poskyrio viršininkas į mirties nuosprendžio įvykdymo vietą išvyko tik po 5 val. 3. Pavesti MVD valsčių poskyrių viršininkams ir Šėtos, Kėdainių bei Pernaravos valsčių partorgams per parą banditų puolimų vietose atrinkti piktybiškai sabotuojančių visas priemones buožių — banditų rėmėjų ūkius ir perkelti juos į kitus valsčius, apkarpius iki 5 ha, proporcingai iš jų paimti žemės ūkio inventorių bei gyvulius ir perduoti juos MTS ir tarybiniams ūkiams. 4. Agituoti įsitraukti į kovą, apginkluoti aktyvą. 5. Ieškoti asmenų, įvykdžiusių teroro aktus. Piktybiškus banditų rėmėjus įforminti ir perduoti teismui“40. Tauragės aps. petiorkos 1946 m. rugsėjo 13 d. posėdžio protokole ypač pabrėžiamas žemės įstatymo vykdymas, MGB poskyrių viršininkams grasinama karo tribunolu, jeigu jie per 1-1,5 mėn. nesutriuškins jų valsčiuje veikiančių „banditų“ būrių. Švėkšnos vykdomojo komiteto darbuotojus, kurie, matyt, delsė įgyvendinti tą drakonišką žemės įstatymą, nurodyta teisti atvirame teismo posėdyje41 (be abejo, tai daryta ir norint pagąsdinti kitus). Kretingos aps. petiorka 1946 m. gruodžio 17 d., išklausiusi vadovybės direktyvą Nr. 947s/00117 „apie masinio darbo tarp žmonių išplėtimą, taip pat kovos su banditais sustiprinimą“, nutarė parengti pranešimo, kurį skaitytų autoritetingi apskrities žmonės, tezes, taip pat kreiptis į partizanus per gimines su laiškais dėl legalizavimosi. MVD ir MGB skyriams nurodyta per penkias dienas kartu su kariuomene parengti ryžtingų smūgių planą. Viename nutarimo paragrafe rašoma: „Įpareigoti drg. Dusį [MVD AS viršininką. - J. S.] po kiekvieno banditų išpuolio pateikti vykdomajam komitetui duomenis apie visišką ar dalinį banditų ar rėmėjų ūkių konfiskavimą tame rajone remiantis žemės įstatymu“42.

Valsčių troikų, kurias dažniausiai sudarė partijos valsčių komitetų sekretoriai arba partorgai ir MVD poskyrių viršininkai bei MGB operatyviniai valsčiaus įgaliotiniai, matyt, neliko nė vieno posėdžio protokolo (nebent jų nepavyko užtikti). Gali būti, kad jie ir nebuvo rašomi dėl visiško valsčių partinėse ir represinėse žinybose dirbusių žmonių neraštingumo. Keliose išlikusiose valsčių partinių organizacijų bylose yra protokolų, kuriuos skaitant beveik negalima suprasti, kas norėta pasakyti (nesvarbu, ar jie rašyti rusiškai, ar lietuviškai). Todėl apie valsčių troikų veiklą žinome tik iš partijos komitetų biurų ar petiorkų protokolų.

1945 m. pabaigoje partijos Panevėžio aps. komitetas sudarė praktinių priemonių, kaip sutriuškinti pogrindį, planą. Jame daugybė paragrafų (apie ryšį tarp partijos komiteto ir MVD skyriaus, klaidų, padarytų dalijant žemę valstiečiams, ištaisymą, derliaus nuėmimą ir paruošas, apie kadrus ir t.t.). Pirmame plano skyriuje rašoma, kad kiekviename valsčiuje yra paskirti už partizanų sutriuškinimą atsakingi trys žmonės — partijos komiteto atstovas, NKVD valsčiaus poskyrio viršininkas ir NKGB valsčiaus operatyvinis įgaliotinis. Kitame paragrafe rašoma: „Kiekvieną gaujos pasirodymo atvejį tuoj pat ištirti ir apskrities komitete aptarti; numatyti konkrečias tiek politines, tiek čekistines operatyvines priemones“43. Po partizanų puolimo Šeduvos vlsč. 1947 m. liepos 9 d., kai buvo nukauti 9 Šeduvos aktyvistai, tas atvejis du kartus - liepos 12 d. ir rugpjūčio 27 d. - svarstytas partijos apskrities komiteto biuro posėdžiuose. Po pirmojo svarstymo priimtame nutarime rašoma, kad aktyvistus nukovusius partizanus persekioję ir su jais susidūrę stribai nieko nenuveikė, o „valsčiaus partijos sekretorius drg. Grinevičius, būdamas kartu su kovotojais, nesugebėjo organizuoti jų, kad apsuptų banditus, parodė bailumą ir todėl banditams pavyko pabėgti“. Grinevičiui įrašytas papeikimas, laikinai einantį MGB valsčiaus poskyrio viršininko pareigas Loginovą nutarta atleisti; nurodyta poskyrio viršininkui ir Grinevičiui sudaryti partizanų sutriuškinimo valsčiuje planą, patikrinti visą valsčiaus aparatą ir atleisti visus pareigūnus, keliančius abejonių dėl jų patikimumo; spręsti, ar miestelyje gali gyventi „banditų ir jų rėmėjų šeimos; remiantis žemės įstatymu, valsčiuje išbuožintiems [asmenims] sumažinti žemę, paimti gyvulius, žemės ūkio inventorių ir kt., ypač toje apylinkėje, kurioje vyko teroro aktas“. Antrą kartą svarstant padėtį Šeduvos vlsč., konstatuota: „Partijos valsčiaus komitetas nesiėmė ryžtingų priemonių banditams pagauti; kiekvieno banditų puolimo troika neaptarinėjo ir nesiėmė konkrečių priemonių, kad ateityje to nebūtų“44.

Kėdainių vlsč. troika pirmą kartą minima 1946 m. rugpjūčio mėn. vykusiame biuro posėdyje, kuriame buvo svarstoma politinė padėtis tame valsčiuje. Valsčiaus partinės organizacijos sekretoriui Chlebopeševui nurodyta greitai sunaikinti pogrindį ir užkirsti kelią „buožių sabotažui“ bei jų vyravimui kaime; MVD poskyrio viršininkui pareikštas papeikimas, nes jis nesiėmė ryžtingų priemonių pogrindžiui likviduoti, nekontroliavo buožių, nesutarė su partorgu ir t.t. Abu jie — MVD valsčiaus poskyrio viršininkas ir partorgas - įpareigoti: du kartus per savaitę sušaukti valsčiaus troiką ir aptarti politinę padėtį valsčiuje, priimti konkrečius ir praktinius nutarimus; pasirūpinti stribais, duoti jiems žemės netoli valsčiaus centro; apginkluoti kaimo aktyvą; iki 1946 m. rugsėjo 15 d. patikrinti valsčiaus aparatą ir iš jo pašalinti nepatikimus asmenis45. 1947 m. liepos 12 d. partijos apskrities komiteto biuras svarstė, kaip vykdomas jo balandžio 16 d. nutarimas „Dėl politinės padėties Surviliškio, Kėdainių ir Šėtos valsčiuose“. Konstatuota, kad minėtų valsčių partinės organizacijos nepakankamai dėmesio skyrė nutarimui, kad „gaujos“ toliau veikia. Nutarime nurodyta apginkluoti aktyvą, sudaryti savigynos grupes, MGB skyriaus viršininkui išvykti 10—15 dienų stebėti čekistinių operatyvinių priemonių efektyvumo. Taip pat nutarta „pašalinti nesutarimus tarp MGB poskyrių ir partijos valsčių komitetų darbuotojų, kasdien šaukti troikų pasitarimus dėl politinės padėties valsčiuje ir numatyti konkrečias priemones kiekvienai dienai“46. Po kelių partizanų puolimų Josvainių vlsč. 1947 m. gruodžio 20 d. vykusiame biuro posėdyje konstatuota, jog „valsčiaus troika nesitaria ir nenumato priemonių, kad būtų sunaikinta esama gauja“. Nutarta: „Įpareigoti drg. Jakubiną ir drg. Malofejevą [pirmasis - partorgas, antrasis - MGB VP viršininkas. - J. S.] du kartus per savaitę sušaukti valsčiaus troiką ir aptarti politinę padėtį, priimti konkrečius ir praktinius nutarimus, kaip artimiausiu metu sunaikinti esamą gaują“47. Taigi iš valsčių troikų Kėdainių aps. buvo reikalaujama kur kas intensyvesnio negu petiorkų darbo - net kasdieninių pasitarimų vykstant itin dažniems partizanų puolimams. Matyt, taip buvo ir todėl, kad pavaldiniams visuomet lengviau nurodyti negu patiems imtis darbo. Antra, mažame valsčiaus centre, kur visos valdžios įstaigos būdavo greta (gal net tame pačiame, dažniausiai mūriniame, gintis pritaikytame name), trys svarbiausi valsčiaus pareigūnai per dieną noromis nenoromis ne kartą matydavosi. Pagaliau biuras buvo teisus todėl, kad partizanai laikėsi valsčiuose ir ten buvo sprendžiamas partizaninio karo likimas.

Partijos Tauragės aps. komiteto petiorkos posėdyje 1946 m. liepos 1 d. buvo išklausytas pranešimas apie padėtį Šilalės ir Kaltinėnų vlsč. Įrašius griežtą papeikimą MVD Kaltinėnų poskyrio viršininkui Kulikui, nurodyta jam per mėnesį sutriuškinti partizanų grupes, o jei to nepadarys - bus pašalintas iš partijos ir perduotas teismui. Prisiimtas įsipareigojimas kas 5 dienas petiorkos posėdžiuose išklausyti po 1-2 MVD ir MGB vadovus bei partorgus. Šeštame nutarimo paragrafe rašoma: „Įpareigoti visų valsčių partinių organizacijų sekretorius aptarti šį nutarimą uždarame „troikos“ (partorgas, MVD poskyrio viršininkas, MGB įgaliotinis) susirinkime ir numatyti konkrečias priemones kovoje su nacionalistiniu pogrindžiu bei ginkluotais buožių banditais“48.

Ilgame Joniškio aps. „ypatingosios petiorkos“ 1946 m. birželio mėn. protokole apie troikas rašoma: „Kiekvienas banditų puolimas valsčiuje turi būti apsvarstytas sumažintos sudėties posėdyje: MVD ir MGB valsčiaus viršininkai, partorgas ir vykdomojo komiteto pirmininkas, jeigu jie yra partijos nariai ar kandidatai. Dėl kiekvieno puolimo turi būti priimtas konkretus sprendimas, kaip turi būti užkirstas kelias šiems išpuoliams ateityje ir pagerinta MVD ir MGB organų [veiklos] kokybė“. Taigi toje apskrityje vietoj troikos siūlyta veikti četviortkai, prie trijų standartinių pareigūnų pridedant dar ir vykdomojo komiteto pirmininką, jeigu jis būtų partijos narys.

Vilkaviškio aps. petiorkos 1946 m. birželio 11d. nutarime rašoma: „Kovos su banditizmu troikai (valsčiaus partorgas, MVD poskyrio viršininkas ir MGB operatyvinis įgaliotinis) rūpestingai parengti pasalų, sekretų, valymų, gaujų persekiojimo ir sunaikinimo planus“. Tos pat apskrities petiorkos 1946 m. rugpjūčio 7 d. posėdyje, svarsčiusiame padėtį Pilviškių vlsč., kuriame liepos mėn. partizanai buvo nukovę 13 žmonių, tarp jų aktyvistų ir stribų, konstatuota, kad valsčiaus MVD poskyris dirba nepatenkinamai. Toliau rašoma: „3. Įpareigoti Pilviškių valsčiaus troiką pateikti duomenis apie asmenis, turinčius ryšių su banditais. 4. Š. m. rugpjūčio 2 d. išklausyti Pilviškių valsčiaus troikos pranešimą apie kovas“. Toliau nutarime grasinama bausmėmis ir siūloma į Pilviškių vlsč. pasiųsti patyrusius operatyvininkus49.

Tai ir visi dokumentai, kuriuose pavyko aptikti minint troikas. Jos minimos tik 5 apskričių - Joniškio, Kėdainių, Panevėžio, Tauragės ir Vilkaviškio - partiniuose dokumentuose. Panevėžio aps. veikusios petiorkos dokumentų tarp išlikusių nėra. Reikia manyti, kad troikos veikė tose apskrityse, kuriose veikė ir petiorkos, o Panevėžio aps. pavyzdys rodo, kad arba kai kuriose apskrityse veikusių petiorkų dokumentų neišliko (labiausiai tikėtina, kad jie buvo sunaikinti), arba jų posėdžių protokolai nebuvo rašomi, o susitariama žodžiu, arba, kas mažiau tikėtina, kai kur troikos veikė nesant petiorkų.

Valsčių troikos buvo arčiausiai kaimo gyventojų, kurie itin atkakliai priešinosi okupantams ir kurių dauguma vienaip ar kitaip buvo susiję su partizanais. Jos labiausiai galėjo pakenkti žmonėms; budriai stebimos MGB apskričių viršininkų, valsčių troikos tą ir darė. Nors jų „darbai“ išlikusiuose dokumentuose menkai teužfiksuoti, bet galima drąsiai teigti, jog daug kas, ką Lietuvos gyventojai patyrė 1945-1947 m., buvo šių troikų darbas.

IŠVADOS. Neformalūs partinių ir čekistinių organų dariniai -troikos, četviortkos ir petiorkos - buvo sudaryti, matyt, VKP(b) CK biuro Lietuvai ir LKP(b) CK biuro nurodymu. Jos aktyviau veikti pradėjo po 1945 m. rugpjūčio 23—24 d. įvykusio LKP(b) CK VII plenumo, nors jų įkūrimas, negavus SSRS NKGB liaudies komisaro pavaduotojo B. Kobulovo pritarimo, nebuvo oficialiai įformintas. Veikė prie partijos komitetų 1945 m. pabai-goje-1947 m. pirmojoje pusėje, dažnai buvo vadinamos „sumažintos sudėties biurais“.

Šių neformalių darinių pagrindinė užduotis buvo, siekiant sutriuškinti pasipriešinimą okupacijai, pirmiausia ginkluotą, derinti čekistines karines priemones su politinėmis ir ūkinėmis, mobilizuoti tiek okupacines, tiek kolaborantų pajėgas.

Apskrityse prie komunistų partijos komitetų dažniausiai veikė petiorkos, į jas įvairiose apskrityse įėjo skirtingi pareigūnai, tačiau beveik visuomet jose buvo partijos komiteto pirmasis ar antrasis sekretoriai (dažnai abu) ir NKVD (MVD) bei NKGB (MGB) apskričių skyrių viršininkai. Valsčiuose dažniausiai veikė troikos, sudarytos iš valsčiaus partorgo ar sekretoriaus, NKVD (MVD) valsčiaus poskyrio viršininko ir NKGB (MGB) operatyvinio įgaliotinio.

Troikos ir petiorkos sudarė čekistams moralinio palaikymo mikroklimatą, ypač valsčiuose, nes daugelis čekistų dėl priešiškos aplinkos ir nuolatinės rizikos buvo paskendę alkoholizmo liūne.

Troikos, četviortkos ir petiorkos 1945-1947 m. labiau negu partijos apskričių biurai tiko organizuoti kovai su pasipriešinimu, nes būdamos mažesnės ir labiau specializuotos sudėties galėjo spręsti labiau įslaptintus, taip pat ir operatyvinius klausimus ir priimti skubesnius nutarimus. Nuo 1947 m. antrosios pusės partijos komitetų biurai jau buvo sudaromi iš itin ištikimų, gerai patikrintų žmonių ir galėjo priiminėti tuos sprendimus, kuriuos anksčiau priimdavo minėtas organas.

Sprendimais dėl pogrindžio sutriuškinimo troikos ir petiorkos prisidėjo prie komunistinio teroro prieš taikius gyventojus stiprinimo. Ypač dažnai buvo praktikuojamas turto atėmimas iš partizanų šeimų ir neva jų rėmėjų, prie pastarųjų priskiriant žmones savo nuožiūra. Kita dažnai naudota priemonė — „nepageidautinų elementų“ atleidimas iš darbo. Nuolat reikalauta tremti buožes ir pan.

Neaišku, ar visose apskrityse veikė petiorkos, nes jų dokumentų rasta tik tarp 11 apskričių partijos komitetų dokumentų. Tikėtina, kad jos veikė ir kitose apskrityse, tačiau jų pasitarimai ir priimti sprendimai galėjo būti nefiksuojami. 

 

1 Plačiau ir. J. Starkauskas, „Dar apie vieną stalininio laikotarpio teroro organą - troikas ir petiorkas", Genocidas ir rezistencija, 2002, Nr. 1(11), p. 95-97.

2 LYA LKP DS, f. 1093, ap. 1093/27, b. 1,l. 53, 56. Partijos Biržų aps. komiteto ypatingasis aplankas.

3 Ibid., f. K-8, ap. 3, s. v. 1 (iš Maskvos parvežti mikrofilmai).

4 Ibid., f. 381, ap 381/17, b. 2,l. 5-7. Partijos Tauragės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

5 Ibid., f. 1308, ap. 1, b. 1,l. 39. Partijos Alytaus aps. komiteto posėdžių protokolai.

6 Ibid., l. 118-121.

7 Ibid., l. 55.

8 Ibid., f. 164, ap. 164/1, b. 2,l. 130. Partijos Trakų aps. komiteto posėdžių protokolai.

9 Ibid., f. 1203, ap. 1203/16, b. 1, l. 6. Partijos Telšių aps. komiteto ypatingasis aplankas, 10 Ibid., f. 1771, ap. 1771, b. 90,l. 7-8. LKP(b) CK VII plenumo taisyta stenograma.

11 Ibid., ap. 8, b. 16,l. 144. LKP(b) CK VII plenumo taisyta stenograma.

12 Ibid., ap. 1771, b. 90,l. 153. LKP(b) CK VII plenumo protokolai.

13 Ibid., f. 801, ap. 2, b. 86,l. 66. MGB Panevėžio AS viršininko pažymos ir pranešimai apie kovas su banditizmu ir susikompromitavusių darbuotojų sąrašai.

14 Ibid., f. 749, ap. 749/8, b. 1,l. 24. Partijos Kėdainių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

15 Ibid., f. 1468, ap. 1468, b. 8,l. 2-8. Partijos Joniškio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

16 Ibid., f. 1093, ap. 1093, b. 1,l. 207. Partijos Biržų aps. komiteto posėdžių protokolų byla.

17 Ibid., f. 739, ap. 739/10, b. 1,l. 6. Partijos Prienų aps. komiteto ypatingasis aplankas.

18 Ibid., f. 1555, ap. 4, b. 1,l. 3-4. Partijos Vilkaviškio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

19 Ibid., f. 749, ap. 749/8, b. 1, l. 20-21. Partijos Kėdainių aps. komiteto posėdžių protokolai.

20 Ibid., f. 381, ap. 381/17, b. 4, l. 13-14. Partijos Tauragės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

21 Ibid., f. 1555 ap. 4, b. 1, l. 1-2, 3-4, 5-10. Partijos Vilkaviškio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

22 Ibid., f. 913, ap. 913/18, b. 2,l. 4. Partijos Zarasų aps. komiteto ypatingasis aplankas.

23 Ibid., f. 381, ap. 381/17, b. 4, l.17-18, 19-20. Partijos Tauragės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

24 Ibid., f. 739, ap. 1, b. 9,l. 30. Partijos Prienų aps. komiteto posėdžių protokolai.

19 Ibid., f. 749, ap. 749/8, b. 1, l. 20-21. Partijos Kėdainių aps. komiteto posėdžių protokolai.

20 Ibid., f. 381, ap. 381/17, b. 4, l. 13-14. Partijos Tauragės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

21 Ibid., f. 1555 ap. 4, b. 1, l. 1-2, 3-4, 5-10. Partijos Vilkaviškio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

22 Ibid., f. 913, ap. 913/18, b. 2,l. 4. Partijos Zarasų aps. komiteto ypatingasis aplankas.

23 Ibid., f. 381, ap. 381/17, b. 4, l.17-18, 19-20. Partijos Tauragės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

24 Ibid., f. 739, ap. 1, b. 9,l. 30. Partijos Prienų aps. komiteto posėdžių protokolai.

25 Ibid., f. 913, ap. 913/18, b. 2,l. 2. Partijos Zarasų aps. komiteto ypatingasis aplankas.

26 Ibid., l.5.

27 Ibid., f. 1468, ap. 1468, b. 9, l. 5-8 Partijos Joniškio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

28 Ibid., f. 1555, ap. 4, b. 2,l. 5-7. Partijos Vilkaviškio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

29 Ibid., f. 381, ap. 381/17, b. 3, l. 23-24. Partijos Tauragės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

30 Ibid., f. 739, ap. 739/10, b. 1, l. 6-9. Partijos Prienų aps. komiteto ypatingasis aplankas.

31 Ibid., f. 913, ap. 913/18, b. 2,l. 4. Partijos Zarasų aps. komiteto ypatingasis aplankas.

32 Ibid., f. 749, ap. 749/8, b. 1,l. 24. Partijos Kėdainių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

33 Ibid., f. 341, ap. 341/18, b. 2,l. 4. Partijos Utenos aps. komiteto ypatingasis aplankas.

34 Ibid., f. 739, ap. 739/10, b. 2, l. 1-2. Partijos Prienų aps. komiteto ypatingasis aplankas.

35 Ibid., f. 381, ap. 381/17, b. 4, l.15-16. Partijos Tauragės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

36 Ibid., f. 913, ap. 913/18, b. 2, l. 2. Partijos Zarasų aps. komiteto ypatingasis aplankas.

37 Ibid., f. 381, ap. 381/17, b. 4,l. 18.

38 Ibid., f. 341, ap. 341/18, b. 6, l.1-3. Partijos Utenos aps. komiteto ypatingasis aplankas.

39 Ibid., f. 749, ap. 749/8, b. 1,l. 22. Partijos Kėdainių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

40 Ibid., l. 28-29.

41 Ibid., f. 381, ap. 381/17, b. 3, l. 25-27. Partijos Tauragės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

42 Ibid., f. 494, ap. 494/7, b. 1,l. 42. Partijos Kretingos aps. komiteto ypatingasis aplankas.

43 Ibid., f. 801, ap. 801/15, b. 1, l. 5-16. Partijos Panevėžio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

44 Ibid., l. 35-36, 45-46.

45 Ibid., f. 749, ap. 749/8, b. 1,l. 26. Partijos Kėdainių aps. komiteto ypatingasis aplankas.

46 Ibid., ap. 749, b. 22,l. 15-16.

47 Ibid., ap. 749/8, b. 1,l. 47.

48 Ibid., f. 381, ap. 381/17, b. 3, l. 21-22. Partijos Tauragės aps. komiteto ypatingasis aplankas.

49 Ibid., f. 1555, ap. 4, b. 1,l. 7. Partijos Vilkaviškio aps. komiteto ypatingasis aplankas.

Iš knygos: Juozas Starkauskas REPRESINIŲ STRUKTŪRŲ IR KOMUNISTŲ PARTIJOS BENDRADARBIAVIMAS ĮTVIRTINANT OKUPACINĮ REŽIMĄ LIETUVOJE 1944-1953 M.