Edmundas Kmita-Evaldas

1961 m. lapkričio 9 d., Kelmės r. Vejų k. žuvo paskutinis Kęstučio apygardos partizanas Edmundas Kmita-Evaldas.

Edmundas Kmita, Pranciškaus, gimė 1918 m. spalio 26 d. Tauragės aps. Skaudvilės vls. Butvilų k.

2003 m. liepos 14 d. E. Kmitai pripažintas kario savanorio statusas (po mirties).

Paskutinis iš Kęstučio apygardos...

Zigmas KUŠELIAUSKAS (Kauno rajonas)

Kražių seniūnijos Tamkių kaimo pakelėje dabar stovi kuklus medinis kryžius, kuris ženklina paskutinio Kęstučio apygardos Birutės rinktinės Aušros būrio partizano Edmundo Kmitos -Evaldo žuvimo vietą. Šį rudenį sukanka 40 metų nuo tos tragiškos dienos.

Ed. Kmita gimė 1918 m. Skaudvilės valsčiaus Butvilų kaime, stambaus, 80 ha ūkininko Pranciškaus Kmitos šeimoje. Jo trys sūnūs, nenorėdami tarnauti okupacinėje kariuomenėje, 1945 m. išėjo į mišką. Vyriausias iš brolių Audrius - Aušra vadovavo Raudgirio partizanų būriui, kuriam priklausė ir jo brolis Edmundas. Rezistencinėje literatūroje dabar rašoma, jog paskutiniai Kęstučio apygardos partizanai Petras Oželis - Jaunutis ir Feliksas Urbonas - Algirdas žuvo 1959 m. gegužės 4 d. Beišių kaime, Šilalės raj. Deja, tai netiesa.Žemaičių apygarda gali didžiuotis partizanu R Končiumi, dalyvavusiu rezistencinėje kovoje net 20 metų (iki 1965 m.), Vytauto apygarda - Kraujaliu, žuvusiu 1967 m., Dainavos apygarda - A. Ramanausku - Vanagu, suimtu 1956 m. rugsėjį. O Kęstučio apygarda turi E. Kmitą - Evaldą, žuvusį pirmomis 1961 m. lapkričio dienomis. Jis buvo paskutinis iš šios apygardos.

Šiandien Pašilės krašto žmonės gali teisėtai didžiuotis, tiek ilgai išslapstę E. Kmitą. Tai seserys Elytė ir Bronė Grincevičiutės iš Šilgalio kaimo, aktyvi partizanų rėmėja Paulina Čerbauskaitė, Zosė Dabulskienė, Dargužių kaimo gyventojo St. Pilitausko šeima. Deja, ant pastarojo ir krito išdavystės šešėlis, surežisuotas Kelmės rajono saugumo ir siekiantis užmaskuoti tikrąjį išdaviką. Mano turimais duomenimis ir betarpiškais prisiminimais, visi minėti E. Kmitos rėmėjai dėl jo žūties - visiškai nekalti. Iki šiol tikrąją šios žūties priežastį gaubė paslapties šydas.

Po 1954 m., išretėjus partizanų gretoms, rezistencinė kova buvo skelbiama baigta. Likę gyvi partizanai, pasiskirstę grupelėmis po du ir net - po vieną (tai - E. Kmitos atvejis), tikėjosi lengviau išlikti nepastebėti. Tuo pačiu nutrūko jų tarpusavio ryšiai ir pasitikėjimas. 1956 m. žuvus broliams Kybartams, Skaudvilės rajono saugumiečiai pradėjo intensyviai ieškoti E. Kmitos. Po kolūkių ataskaitinius susi rinkimus, kuriuose susiburdavo daugiau žmonių, sukinėjosi Skaudvilės saugumiečiai Kaminskas ir Kulčinas, teiravosi žmonių, ar nematė Kmitos? O šis partizanas visai pasitraukė iš Skaudvilės rajono ir apsistojo buvusio Varnių rajono Pašilės krašte, pas minėtus žmones. Tačiau ir čia per informatorius jo pasirodymą pradėjo sekti Varnių saugumas. Vaikščiodamas po Vejų, Šilgalio, Tamkių, Dargužiu kaimus, jo ieškojo saugumietis Kočenka. Tačiau - viskas veltui: Varnių saugumas E. Kmitos nerado.

Tuo pačiu laiku ir Kelmės rajono saugumas kūrė planus, kaip susekti E. Kmitą.

1960 m. pavasarį ir aš pats buvau apklaustas Kelmės saugumo.

Kažkaip paslaptingai nuo Pakražančio vidurinės mokyklos, kurioje tada mokiausi, kiemo dingo dviratis, o tai buvo dingstis pakviesti mane į Kelmės miliciją.

Kai nuvažiavau į Kelmę, iš milicijos mane nuvedė į antrą aukštą - į saugumo kabinetus. Saugumiečiai manęs klausinėjo apie likusius gyvus partizanus E. Kmitą ir K. Labanauską - Justą. Pasirodo, Kelmės saugumiečiai, informuoti to paties Labanausko, puikiai žinojo, jog vaikystėje man teko gyventi E. Kmitos gimtajame Butvilų kaime, kad aš gerai pažinojau brolius partizanus, todėl siūlė išduoti E. Kmitą, žadėdami mane be stojamųjų egzaminų “prakišti’’ į bet kurią Lietuvos aukštąją mokyklą, Žinoma, atsisakiau.

Žuvus partizanams Kybartams, mano tėvų namus Liolių seniūnijos Liaudiniškės kaime lankydavo K. Labanauskas, vienintelis partizanas, likęs Kelmės rajone. Beveik per kiekvieną apsilankymą jis minėdavo, jog norėtų susitikti E. Kmitą. Ėjo 1960-ųjų ruduo, o susitikimo taip ir nebūta. Mūsų šeima tuo metu nieko neįtarė, jog tas pats K. Labanauskas - jau KGB agentas -smogikas Kalinausko slapyvardžiu. Tuo laikotarpiu jis jau buvo išdavęs brolius Kybartus, o po mėnesio, saugumui tarpininkaujant, buvo išleistas iš lagerio vyriausias Kybartų brolis Mėčius, kuris taip pat tapo eiline K. Labanausko auka. Tai tik dalis jo “nuopelnų".

1960-aisiais mane turėjo pašaukti į sovietinę armiją, tačiau be aiškios priežasties šis šaukimas buvo metams atidėtas. Pasirodo, tai vėl - K. Labanausko “dovana” man. Kartą, apsilankęs mūsų namuose, K. Labanauskas tėvams pareiškė, jog jis pradėsiąs pykti, kad mes nesuvedame jo su E. Kmita. Užpykinti didžiai gerbiamo ir mylimo vado mūsų šeima nesiryžo - tikėjimas juo ir akla meilė nulėmė, jog nutarėme juos suvesti. K. Labanauskas ir E. Kmita 1961 m. pirmosiomis spalio dienomis susitiko mano tėvų namuose. Buvo susitarta, kad E. Kmita turi parodyti K. Labanauskui savo rėmėjus. O šiam tik to ir reikėjo... Saugumas tuoj sudarė planą, kaip kuo greičiau likviduoti E. Kmitą, kol šis neįtarė išdavystės ir nepakeitė dislokacijos vietos.

Tų dienų įvykius gerai prisimena Tamkių kaimo gyventojas Juozas Šustauskas. Vėlyvą rudens naktį jis buvo neseniai grįžęs iš pasimatymo su mergina, kai sukaleno automato serijos, dangų pradėjo raižyti įvairių spalvų raketos. Buvo apie 4 val. ryto. Per susišaudymą E. Kmita buvo sužeistas į kojas. Raketomis apšviestoje vietovėje, buvusioje A. Liorenco sodyboje jis dar pamatė molinį kaminą, šliaužte įšliaužė į jį, tikėdamasis nors laikinai pasislėpti. Puikiai suprasdamas, jog nėra nė mažiausios galimybės išsigelbėti, E. Kmita, iki galo šventai vykdydamas partizano priesaiką,- nusišovė. Taip K. Labanauskas - Justas, trumpai vadovavęs ir visai Kęstučio apygardai, savo išdavyste užvertė paskutinį Kęstučio apygardos istorijos puslapį. Dabar E. Kmitos žuvimo vietoje Kražių seniūnijos ir mokytojo E. Dirmeikio rūpesčiu pastatytas kryžius, prie kurio neša gėles ir buvusi jo rėmėja P. Čerbauskaitė.

Kęstučio apygardos Birutės rinktinės partizanai. 1952 m. Iš kairės: Vytautas Kybartas-Dobilas, Jonas Bartkus-Vėjelis, Ignas Kybartas-Saulius, Edmundas Kmita-Evaldas, Kęstučio apygardos vadas (nuo 1952 m. gegužės mėn. KGB agentas) Krizostomas Labanauskas-Justas, Žemaičių apygardos partizanų vadas Vladas Motvydas-Žemaitis, Eugenijus Kybartas-Vasaris ir Andrius Kmita-Aušra. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

 

Žemaičių apygardos vadas (stovi dešinėje) Vladas Montvydas-Žemaitis skaito partizanų spaudą. Jo susėdę klausosi Kęstučio apygardos Birutės rinktinės partizanai, iš kairės: Jonas Bartkus-Vėjelis, Edmundas Kmita-Evaldas ir Andrius Kmita-Aušra. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

 
 

Kryžius šioje vietoje nusišovusiam paskutiniam Kęstučio apygardos partizanui E. Kmitai-Evaldui atminti. Bendras kryžiaus ir įrašo jame vaizdas. Kelmės r. Kražių sen. Vejų k. Pastatytas 1996 m. V. Lukono nuotr., 2004 m.

 

Šaltinis: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2016/201611_KA_zutis.pdf