Partizanai: Istorija ir dabartis

Didvyriai nemiršta: Juozas Streikus-Stumbras

Povilas Gaidelis.

Juozas Strekus gimė 1923 m. Antano Streikaus ir Marcelės-Davainytės Streikienės šeimoje Pailgės kaime, Antazavės valsčiuje, tuometinėje Zarasų apskrityje. Šeimoje dar buvo du broliai - Izidorius ir Petras bei dvi seserys-Ona ir Valerija. Jų tėvas Antanas Streikus buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys. 1919 m. birželio 15 d. jis įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo 2-ame pėstininkų pulke. Tais pačiais metais jam teko dalyvauti kautynėse su bolševikais Zarasų krašte, o 1920 m. Antanas kovėsi su Želigovskininkais Kruonio, Kaišiadorių r., Druskininkų ir Krosnos apylinkėse Lazdijų r. Buvo sužeistas, todėl 1921 m. gruodžio 24 d. po sužeidimo išleistas į atsargą. A.Streikus buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais.

Prasidėjus antrai sovietų okupacijai, 1944 m. rugpjūčio mėn. Antanas Streikus-Tamošiukas įkūrė Žalgirio partizanų būrį ir jam vadovavo. Visa Streikų šeima buvo savotiška partizanų dinastija. Antano ir Marcelės vaikai pasekė jų pėdomis. Pagal tėvo slapyvardę jo sūnūs buvo vadinami Tamošiukais. Antano žmona Marcelė Streikienė (1896-1964) buvo partizanų rėmėja. 1944 m.lapkričio 1 d. MGB-istai ją suėmė, nuteisė ir išvežė į Sevželdorlagą Komijoje. Į Lietuvą grįžo 1954 m. 1998 m. vasario 10 d. jai pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties). Sūnus Petras Streikus (g. 1925 m.) taip pat buvo suimtas 1944 m. lapkričio 1 d., nuteistas ir išvežtas į lagerį Komijoje. Ten jis 1947 m. birželio 28 d. mirė. 1998 m. vasario 10 d. jam buvo pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties). Duktė Ona Streikutė-Nera, Gėlė, Rūta (g. 1929 m.) buvo suimta 1944 m.lapkričio 1 d., tačiau gruodžio 25 d. buvo paleista ir gyveno pas giminaičius. Nuo 1949 m. Onutė buvo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos, kuriai vadovavo jos brolis Juozas Streikus- Stumbras, partizanė. Dėl sunkių partizaniško-bunkerinio gyvenimo sąlygų ji susirgo. 1949 m. spalio 12 d. Mickutės pavarde ji buvo paguldyta į Rokiškio ligoninę. Deja, MGB-istai ją susekė ir 1949 m. gruodžio 9 d. suėmė. Kalėjo Rokiškyje. 1950 m. sausio 7 d. dėl pablogėjusios sveikatos jos tardymas buvo nutraukatas.

Onutė mirė 1950 m. sausio 20 d. 1998 m. vasario 10 d. O.Streikutei pripažintas kario savanorio statusas (po mirties). Jauniausioji Streikų dukra Valerija Streikutė-Piemenaitė buvo partizanų ryšininkė.

J.Streikus-Stumbras –Žalgirio būrio ir Vyties kuopos vadas.

Mykolo Kazano-Mutkos ir Antano Streikaus-Tamošiuko vadovaujami partizanai dalyvavo daugelyje kautynių. 1945 m. gegužės mėnesį stribai pastebėjo Tamošiukus, žygiujančius per Dervinių kaimą ir pradėjo šaudyti. Po 3 valandas trukusio mūšio partizanai pasitraukė į Kūdrų mišką. 1944 m. gruodžio 26-ąją gerai įrengtame bunkeryje partizanai (jų buvo apie 80-100) šventė Šv. Kalėdas. Šalia buvo sukrauti ginklai ir apranga, o bunkerio viršuje-išdėstyti keturi užmaskuoti kulkosvaidžiai, paruošti kryžminei ugniai.

Vladas Kuzma-Užburtuolis su vokiečiu H.Hove išėjo žvalgybon. Paėję keletą šimtų metrų link Ilgašilio tankumyno, jie išgirdo rusiškas komandas. Tekini (lengvai sužeisti) parbėgo į stovyklą ir perspėjo vyrus. Laisvės gynėjai užėmė pozicijas ir, prisiglaudę prie bunkerio užtvaros, ėmė laukti priešo. Netrukus pasigirdo sausų šakelių traškesys ir pro medžių kamienus pasirodė apie pora šimtų kareivių ir stribų. Partizanai laukė. Kreipimasis pasiduoti liko be atsako.

Tuomet septyni rusų žvalgai ėmė kopti į kalnelį, kur buvo įsitvirtinę partizanai. Jiems priartėjus Mykolas Kazanas-Mutka sukomandavo: „Ugnis!“

Salvė sunaikino priešus. Netrukus prasidėjo tikras pragaras. Įsitvirtinusius partizanus puolė kur kas gausesni priešai. Banga po bangos. Visi puolimai buvo sėkmingai atremti. Organizuojant gynybą daug padėjo vokiečių karininkas Henrikas Hove, kuris partizanams perteikė savo frontinę patirtį. Po kurio laiko šūviai nutilo.

Įsiviešpatavo tyla. Iš Daugpilio, Zarasų ir Rokiškio prie Antazavės šilo skubėjo NKVD daliniai pastiprinimui.

Netrukus po vidurdienio prasidėjo pirmas apsupimo žiedas apie mišką, antras-pačiame miške. Partizanai tylomis stebėjo priešo pasiruošimus, kurie tarp dviejų medžių kamienų tvirtino „Maksimą.“ Kiek vėliau jie atsibogino net minosvaidį. Sugageno „Maksimas“ (500 kulkų per min. Serijomis), dengdamas pėsčiųjų ataką.

Prisileidę puolančius visai arti, partizanai atidengė ugnį. Kryžmine kulkosvaidžių (vienas jų buvo aviacinis) ugnimi jie nutildė „Maksimo“ gagenimą. Taiklios partizanų ginklų serijos ir granatų „puokštės“ sėkmingai atmušdavo maždaug kas 20 minučių pasikartojančias atakas. Prabilo ir priešo minosvaidis, tačiau žalos jis nepadarė. Vakarop pradėjo jaustis šaudmenų ir granatų stoka. Trumpai pasitarę, partizanai nutarė trauktis.

Lyg tyčia danguje iš po debesų išlindo mėnulis. Kovotojai nutarė priešo suklaidinimui panaudoti „pasagą.“

Pasitraukimui reikėjo kažkurioje vietoje perkirsti apsupimo žiedą. Šiam sumanymui vadovavo gerai pažįstantys šilą broliai Galvonai. Apie 17 val., pasinaudodami priešo jėgų persigrupavimu, partizanai išėjo iš bunkerio ir Ilgašilio link paleido klaidinančią galingą šūvių papliupą. Priešas neatsakė. Greitai apsisukę, kovotojai tekini pasileido pamiškėn ir pro malūną, per užšalusią upę, pro atvirą kalvotą lauką, už 10 km pasiekė saugią gyvenvietę, kur jie galėjo atsikvėpti. Per kautynes žuvo Jonas Kairys iš Vainiūnų kaimo.

Čekistai jo lavoną įmetė į Antazavės kūdrą. Vadas M.Kazanas-Mutka buvo sužeistas į petį. 19 val. virš Antazavės šilo iškilo raudona raketa. Prapliupo šūviai, pasigirdo granatų sprogimai, be paliovos tratėjo kulkosvaidžiai. Tai atvykęs čekistų pastiprinimas, neatlikęs žvalgybos, puolė savus...Tuo tarpu partizanai buvo pašaliniai šio kruvino scenarijaus stebėtojai. Tuščias bunkeris buvo „paimtas“ tik kitos dienos rytą apie 10val. „Operacijai“ vadovavęs pulkininkas stovėjo tarp krūvos lavonų ir rovėsi plaukus... Kuomet 1945 m. liepos mėn. 7 d. žuvo M.Kazanas, Lokio rinktinės ir Vyties kuopos vado pareigas pradėjo eiti A.Streikus - Tamošiukas. Deja, ilgai vadovauti jam nebuvi lemta...1945 m. vasarą rinktinė buvo įsikūrus Raudinės miške.

1945 m. rugsėjo 28 d. išdavikui Orlovui nurodžius, prieš partizanus buvo atsiųsta 18 sunkvežinių kareivių.

Mūšyje žuvo 12 partizanų ir susisprogdino A.Streikus-Tamošiukas.

Išvykdamas į Ignalinos miškus Balys Vaičėnas-Liubartas Vyties kupai vadovauti paskyrė Žalgirio būrio vadą J.Streikų-Stumbrą. Vargu ar buvo kitas žmogus, taip gadinęs nervus okupantams ir taip uoliai gaudomas. Jau žiūrėk, aptinka jo pėdsakus, o jis ir vėl dingsta kaip į vandenį. Ne veltui buvo kalbama, kad už jo galvą buvo paskirta didelė suma. Negalėdami įveikti partizanų, ypač sužvėrėjo Antazavės stribai. Jie terorizavo ir kankino apylinkių gyventojus. 1945 m. gegužės 17 d. apie 20 stribų atėjo į Gaidžių sodybą Salinių k. Netrukus pasigirdo šūviai, suliepsnojo namas. Šokančią pro langą Karoliną Gaidienę stribai Kurakinas ir Konuševas nušovė. Ugnyje žuvo nėščia Leopoldo Gaidžio žmona Verutė ir dukra Albinutė, užduso rūsyje pasislėpęs Leopoldas Gaidys. Netrukus tie patys Antazavės sadistai sugavo iš miško einančią partizanų ryšininkę Valę Pupeikytę-Vaidilutę. Išrengė nuogai, kankino ir pririštą prie medžio paeiliui išprievartavo. Pasityčioję liepė bėgti. Bėgančią nušovė ir nuogą numetė Antazavės miestelio aikštėje. Juozas Dručkus iš sadistų nagų grįžo sužalotas kankinimų, sutraiškytais rankų pirštais ir išmuštais dantimis. Negana to, mažametis jo anūkas Petriukas, kuris žiauriai kankinimas vis kartojo: Nežinau! Vis tiek nepasakysiu!,“ invalidu liko visam gyvenimui.

Žalgirio būrio vadas J.Streikus (dešinėje).

J.Streikaus-Stumbro vadovaujamą Vyties kuopą persekiojo ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos MGB-istai. 1947 m. vasarą į kuopos stovyklą atvyko du partizanai-vienas rusas, kitas latvis, kurie J.Streikaus įžvalgumo dėka buvo demaskuoti esą MGB agentai.

Latvis partizanams kėlė mažiau įtarimų. Tuo tarpu rusas, stengdamasis, kad niekas nepastebėtų, įleido šovinį į brauningo vamzdį, o supratęs, kad yra stebimas, puolė prie kulkosvaidžio.

Laimei, jį spėjo nušauti tas latvis - Edvards Plebs. Partizanai juo patikėjo. Atpirkdamas savo kaltę jis iškvietė į susitikimą Ilukstės MGB viršininką mjr. Baniną, kurį partizanai sušaudė.

E.Plebs tapo partizanu. Katastrofiškai tirpstant laisvės kovotojų gretoms, Vyties kuopos vadas J.Streikus išleido įsakymą sustabdyti naujų žmonių priėmimą į partizanų gretas, maksimaliai susiaurinti ryšius, o saugumo sumetimais veikti mažomis grupėmis. Labai sunku buvo Juozui Streikui. Partizanų gretos kasmet retėjo. Amunicijos taip pat nebuvo iš kur papildyti.

Tuo tarpu rusų kariuomenė ir stribai turėjo neribotas atsargas.

Dar gerai, jeigu iš jų ką nors pavykdavo nugvelbti. 1950-ųjų vasarą, Rokiškio r. Aleksandravėlės ap., prie Degučių ež., rusų kariuomenė ir stribai apsupo Vyties kuopos partizanus. Kovotojai atkakliai gynėsi kelias valandas. Jau atrodė, kad išsigelbėjimo nėra. Kautynių metu žuvo A.Vertibavičius, buvo sužeistas Alb. Dručkus. Po ilgų kautynių kiti partizanai, matydami, jog prasiveržti nepavyks, stengdamiesi paslėpti pėdsakus, metėsi prie Degučių ežero. Vyrai paskubom pasidarę iš nendrių tuščiavidurius vamzdelius, paniro į ežerą. Ant galvų užsidėjo vandens žolių kuokštus ir, taip užsimaskavę, kvėpavo pro vamzdelius. Vyrai labai kentėjo, nes reikėjo išbūti po vandeniu nepajudėjus, kad nė vieno ribuliuojančio rato vandens paviršiuje nesimatytų, nors juos puolė dėlės. Kareiviai naršė ežero pakrantes, keikėsi ir stebėjosi: tarsi skradžiai žemės prasmego Streikus su savo vyrais! Išnaršė visas pakrantes, krūmokšnius, tačiau taip ir nesuprato kur dingo partizanai. Grįždami nuo ežero aptiko merdintį Antaną Vertibavičių ir išliejo savo įtūžį ant jo: kankino, spardė, mušė, kol užgeso jo gyvybė. Tada nuavė batus, nusegė diržą ir pasiėmė ginklus. Tik naktį vyrai išbrido iš vandens, išsigręžė rūbus. Sunku buvo eiti, tačiau reikėjo ne tik eiti, bet ir užsilikusias dėles išrankioti tamsoje. Galiausiai prabilo J.Streikus: „Gyvensim, vyrai. Dabar jau gyvensim!“ 

Bendražygiai. J.Streikus dešinėje.

MGB-istų provokacijos ir išdavystės labai praretino partizanų eiles. Vieni iš paskutinių Rytų Lietuvos partizanų, vadovaujami Balio Vaičėno-Liubarto žuvo 1951 m. balandžio 11 d. Strazdų kaime išduoti agento, buvusio partizano J.Bulkos.

Išblaškytas ir labai praretėjęs J.Streikaus būrelis prisiglaudė Prodės miške. Keletą savaičių gainiojami jie buvo labai išvargę.

Niekas neprisiminė, kada paskutinį kartą kramtė duonos plutą. Abu broliai Streikai ir Vincas Pupelis sėdėjo ant žemės, nugaras atrėmė į šimtamečių eglių kamienus. Čia pat gulėjo Juozo prancūziškas kulkosvaidis ir du šautuvai: rusiškas Izidoriaus ir vokiškas Vinco. Atokiau įsitaisė moterys: Irena Pupelienė, Elena Mockutė ir Streikų sesutė Valė. Visos beginklės, tik Elena Mockutė turėjo mažą vokišką pistoletą „Mauzer.“ Būrelis traukė į Latvijos miškus. Ten jie vylėsi išsigelbėti nuo persekiotojų, tačiau iki išsigelbėjimo dar buvo toli...Dar nepriėjus vieškelio, J.Streikus griovyje pamatė sugulusių žmonių galvas. Pasaloje gulėję kareiviai taip pat pamatė artėjantį kovotojų būrelį. Sužvangėjo ginklų spynos. J.Streikus spustelėjo kulkosvaidžio gaiduką, tačiau po kelių šūvių ginklas užsikirto. Ieškodamas priedangos vadas puolė prie krūmų ir iš ten ėmė šaudyti, bet ginklas ir vėl nepakluso. J.Streikus pamatė, kaip suklupo nusitvėrusi už kairės rankos Irena Pupelienė, o Vincas Pupelis kažkaip nenatūraliai pasviro ant šono...Prabėgęs pro jį, J.Streikus priartėjo prie Irenos ir suprato, jog ji sužeista į kairę ranką. Elenai Mockutei liepė užveršti Irenos ranką aukščiau alkūnės. Atslinkęs V.Pupelis pasakė, kad sužeistas į pilvą. Miško sąlygomis tai buvo tolygu mirčiai, todėl prašė, kad jį pribaigtų.

Niekas nežino ką J.Streikus tada sakė V.Pupeliui, tačiau šis aprimo. Po to vadas paėmė V.Pupelį už rankos ir nutolo nuo tos vietos, kur įvyko susidūrimas su enkavedistais. Virš jų akinančiai švietė į dangų kylančios raketos, tačiau jos partizanams dabar jau buvo nepavojingos. Tamsoje jie brovėsi pro krūmynus, per nešienautas pievas ir pro retus vienkiemius. Prie vienos sodybos J.Streikus kartu su sužeistaisiais ir E.Mockute stabtelėjo prie daržinės į kurią įvedė Pupelius ir juos paslėpė šiauduose. Pažadėjo ateiti rytoj, o pats, kartu su Elena pasitraukė į netoliese plytinčius krūmynus. Nors numigti teko trumpai, tačiau jautėsi pailsėjęs. Jam buvo neramu dėl Vinco sveikatos. Nesitikėjo jo rasti gyvo. Surado. Nei Vincas, nei Irena mirti nesiruošė.

Juozas išsivedė juos į krūmus, aprišo žaizdas. Toliau likti nepažįstamoje sodyboje buvo nesaugu, todėl būrelis nuslinko toliau. Apsistojo nuošalios sodybos klojime. Čia vadas sužeistuosius ir Eleną Mockutę paliko.

J.Streikus pasiryžo ieškoti savų, nes nepažįstamoje vietovėje buvo pavojinga. Ėjo, kaip partizanams dažnai nutinka, pasikliaudamas savo intuicija. Ir ji neapgavo. Kažkoks šeštas jausmas jį atvedė į Baltmūžės pušyną.

Čia jis sutiko brolį Izidorių ir seserį Valę. Nutarė eiti į Obelių rajono Padubės mišką ir kartu ten žiemoti.

Išsikasė miške bunkerį, prisinešė bulvių, apleistoje klėtyje surado virdulį ir primusą. Iš kolūkio traktorių prisileido žibalo...Su duona buvo kebliau. Miške jos neišsikepsi. Bandė kepti papločius ant kastuvo mentės, kuriuos džiovino žiemai. Tik mintis apie klojime paliktus sužeistus Pupelius nedavė ramybės. Sužeistiems išlikti svetimame krašte mažai galimybių. J.Streikus pasiryžo vėl rizikuoti ir parvesti juos į Lietuvą. Ir vėl intuicija jo neapvylė - pačiu laiku suskato. Ilukstės saugumo vado pplk. Trofimovo šnipeliai jau užuodė, jog Ušuli vienkiemyje Vincento Kulinšo sodyboje slapstosi sužeisti žmonės. 1951 m. naktį iš rugsėjo 22 į 23 buvo suplanuota karinė čekistinė operacija - suimti partizanus. Laimei, nespėjo. Klojime ant šiaudų stribai surado tik degtukų dėžutę su baltais milteliais ir sukruvintą suknelės rankovę. Tuo metu patys Pupeliai jau buvo toli nuo laikinos slėptuvės. Jie buvo Streikų bunkeryje. Ten sunkiai, bet laimingai pragyveno iki 1952 m. gegužės mėn. Po to dar ilgi šešeri metai J.Streikui ir jo bendražygiams prabėgo drėgnuose bunkeriuose ir pavojinguose žygiuose. Galiausiai vyrai, patikėję LTSR KGB pirmininko K.Liaudžio pažadais, apsisprendė. 1958 m. liepos 22 d. Obeliuose kartu su broliu partizanu Izidorium-Girėnu ir partizanu Vladu Krasausku-Kukučiu, Juozas Streikus-Stumbras legalizavosi. Deja, K.Liaudis pažadus sulaužė. Argi sovietai kada nors tesėjo savo pažadus ir nesulaužė susitarimų? Panašiai elgiasi ir jų įpėdinis, dabartinis Maskvos Kremliaus diktatorius. 1961 m. spalio 6 d. J.Streikus buvo suimtas, apkaltintas ginklų laikymu ir negrąžunimu ir nuteistas mirties bausme.

Sušaudytas 1962 m. rugpjūčio17 d. Vilniuje. Kuomet jam buvo suteiktas paskutinis žodis - vienas iš paskutinių Lietuvos laisvės kovotojų Juozas Streikus kalbėjo dvi valandas. Jis nekaltino. Nesigynė, nieko nepaneigė, net akivaizdžiai išgalvotų kaltinimų. Į teisėjo klausimą „Už ką žudėte tarybinius piliečius?“- Juozas atsakė:

- Aš nieko nežudžiau. Mes baudėme mirties bausme, remdamiesi mūsų karo lauko įstatymais ir ne tarybinius piliečius baudėme, o išdavikus. Nė vieno nenušovėm, kas netarnavo saugumui, neišdavė partizanų, nežudė jų šeimų, nedegino mūsų namų ir netrėmė į Sibirą savo tėvynainių. Jūs drįstate mus kaltinti? - klausė teisiamasis.

- Už ką? Ar tai aš su savo vyrais įsibroviau į Rusijos platybes, gal mes, lietuviai, trėmėme rusus į negyvenamus šiaurės ledynus? Gal mes jus užpuolėme, jūsų namus plėšėme? Tai jūs atėjot į mūsų žemę, užgrobėt mūsų sodybas, pelenais pavertėt daugybę namų, tai jūs šaudėt į mus. Mes tik priešinomės, gynėme savo kraštą, savo laisvę, mes buvome priversti imtis ginklo. O ko jūs tikėjotės? Jūs mus žudysite, o mes privalom tylėti kaip avinėliai? Mes savo rankomis užsidirbam duoną, neatimame jos iš silpnesnių. O kol mes dirbame, nugarų neištiesdami,-jūs gaminate ginklus, grobiate ištisas valstybes, atimate iš žmonių jų sukurtas gėrybes. Taip, jūs mus pavergėt, kurių nespėjote nužudyti ir ištremti į Sibirą, mes likome su broliu paskutinieji...miške. Kiti jau nužudyti., net jų kūnai išniekinti... Ir jūs dar drįstate mus teisti? Kokia teise?

Sakykite, kas jums suteikė teisę pasmerkti mirčiai už tai, kad mes gynėme savo namus, tautos papročius?

Žinau, susidorosite su manimi, bet sakau jums-Lietuva bus laisva. Ir mūsų trispalvė dar suplevėsuos. Šiandien jūs galingi, ginkluoti, visai lietuvių tautai jau paskelbėt mirties nuosprendį, bet jums niekada nepavyks nužudyti mūsų meilės Lietuvai, mūsų tikėjimo ir vilties išgyventi raudonąjį marą, išlikti gyviems. Mums svetimas prievarta brukamas jūsų bolševizmas, jokia jėga jums nepavyks pavergti lietuvio dvasios. Žmonės kentės, galbūt netgi vykdys jūsų įsakymus, paklus jūsų nurodymams ir tvarkai, tačiau niekada nepriims jūsų ideologijos, liaudis prakeiks jus, į jus niekas nesikreips pagarbiu žodžiu. Galima prievarta paversti visą tautą nebylia darbo jėga, bet ne jūsų jėgoms pavergti mūsų sielas. Jūs žudote mus, tyčiojatės iš visko, kas mums šventa. Mes ginamės, ir toji kova dar nebaigta ir nepasibaigs su paskutiniojo Ažvinčių girios partizano mirtimi.

Mes turėjom teisę gintis visomis įmanomomis priemonėmis. Okupuota, pavergta, žudoma tauta visada bus teisi, nesvarbu, kokius gynimosi būdus jai tenka pasirinkti. Jūs drįstate kaltinti mane, kad kovojau ginklu?

Matyt, per mažai aš šaudžiau, matyt, per mažai žuvo okupantų svetimose žemėse, jei jūs teisiate tuos, kurie ginasi. Jūsų tiesa pagrįsta melu: net jūsų generolų pažadai - melas. Kiek aš buvau laisvas? Dvejus metus?..

Argi tai buvo laisvė, kai sekamas kiekvienas tavo žingsnis, girdimas kiekvienas žodis? Bet ir per tuos dvejus metus aš stačiau namus, elektros stoteles, o jūs tuo metu žudėte ir tebežudote. Net tuos, kurie jau sudėjo ginklus, net nugalėtus žudote. Kas jūs tokie? Tylit? Neturit ką atsakyti? Tada aš atsakysiu: jus pražudys jūsų pačių melas, jūsų sukurta prievarta, ir ateis diena, kai Lietuva vėl gyvens taip, kaip sugeba ir nori pati. Ateis tokia diena, nors jūs jau nužudėt pusę lietuvių tautos. Tokia tat atneštoji jūsų laisvė... Tokia pati ir jūsų atneštoji moralė: pasižiūrėkit į savo kareivius. Girti plėšikai! Kaip jie elgiasi su nekaltais mūsų žmonėmis?

Suskaičiuokite, kiek šeimų, kiek namų jūsų rankomis sunaikinta. Ir jūs dar mėginate mums sąskaitas pateikti!

Ateis valanda, kai jus prakeiks visos jūsų pavergtos tautos! Ateis laikas, kai jūs būsite teisiami, kai reikės atsakyti žmonijai ir istorijai už jūsų padarytus nusikaltimus pavergtoms mažoms tautoms. Kur jūs dėsitės su savo ginklais ir tinginyste, kai visas pasaulis pasmerks karus, sunaikins ginklus? Aš tikiu - bus tokia diena žemėje. Kaip jūs tada pažiūrėsite teisingumui į akis? Taip, šiandien jūs mane teisiate, pasmerktas aš... Bet jus ateityje teis visas pasaulis. Su visais jūsų stabais ir komunizmo tvirtovėm. Net žodis komunizmas taps keiksmažodžiu. Gal bus diena, kai ir jūs patys praregėsite, pamatę savo dirvonuojančius laukus ir nužmogėjusius generolus, ir išsigąsite, sukūrę baisią karo mašiną, kuria taip didžiuojatės. Ir jei bent vienas dar būsite gyvas, gal prisiminsite čia išgirstus paskutiniojo Lietuvos partizano žodžius. Todėl dar kartą sakau jums: Lietuva nemirs su mano mirtimi.

Po legalizacijos.

Stovi: antras iš deš. J.Streikus, 5-ta Valė Streikutė, 9-tas Izidorius Streikus.

– Aš kovojau garbingai: gulinčio nemuša, kaip sako mūsų liaudies išmintis. Mes tada dar tikėjom, kad ir jūsų kova bus garbingesnė... Gaila, mes skirtingai garbę suprantame. Dabar matau: mums reikėjo kitaip elgtis, visiems sukilti prieš jus, visomis išgalėmis: protu, ištverme, neapykanta ir ginklu. Visiems iki vieno - į miškus, visiems iki vieno negailestingai kovai pasiryžti: arba-arba... Gal nebūtų mūsų kova apjuodinta, gal nebūtų jūsų nurodymu atsiradusios miškuose banditų gaujos, veikusios partizanų vardu. Gal nebūčiau šiandien teisiamas, o mano tauta nebūtų pavergta. Mums ne gintis reikėjo, o persekioti jus, šaudyti be jokių garbingos kovos taisyklių, o mes tik gynėmės. Ir kai Lietuva šitą supras-ji bus laisva.

– Aš neprašau iš okupantų malonės pasigailėti ir nieko pats nesigailiu, gal tik vieno... Mes mokėme savo vaikus tik duoną auginti, medį sodinti, o reikėjo išmokyti taikliau šaudyti, be gailesčio, nes okupantai nė vieno iš mūsų nesigailėjo. Ir negailės, ir plėš, ir alins mūsų tautą tol, kol ji neišmoks gintis taip, kaip bitės gina savo avilį, kol visi kaip vienas nepasitiks priešo su ginklu rankoje. –Naprašau pasigailėjimo-aš gyniau, kas man ir mano Lietuvai buvo ir amžiams liks šventa. O dabar-žudykite, jūs žudyti mokate geriau. Tik neužmirškite - atbus tautoje mūsų pralietas kraujas, pasibels į kiekvieno lietuvio širdį, ir tada pralaimėsite jūs - prievartos ir smurto nešėjai. Pralaimėsite, nes nieko gero nepadarėte savo rankomis, savo darbu ir meile, nuo pat savo kruvinos revoliucijos pradžios nieko gero nesukūrėte, tik naikinote. Apiplėštų tautų turtai nepadarys jūsų nei turtingesnių, nei gailestingesnių. Aš niekinu jus. Ir mirdamas visai nesigailiu būtent šitaip nugyvenęs savo trumpą gyvenimą: aš gyniau Tėvynę, aš mylėjau Lietuvą ir mirštu laisvas-šitų jausmų jūs nepajėgsite nužudyti.“ Kai Juozą Streikų vedė iš teismo salės, prie jo prišoko sesuo Valerija, norėdama paskutinį kartą apkabinti brolį. Kareivis jai į krūtinę įremė šautuvo durklą, o kitas sugriebė mergaitei už rankų. Brolis išeidamas jai šuktelėjo: „Nerodyk ašarų, sesę! Jie ne žmonės, jie nesupras tavo jausmų. Niekada nesižemink prieš juos, sese... Sudie!“ Kad Juozas Streikus buvo garbingas žmogus, patvirtina šis epizodas. Rokiškio r. prie Dirdų pieninės partizanai susišaudė su enkavedistais. Susišaudyme dalyvavo ir pats saugumo viršininkas S.Kišonas. kautynių metu kulka pataikė į jo automato vamzdį. Kišonas nesužeistas nuvirto griovin. Tuo metu šokdamas per griovį J.Streikus peršoko per gulintį Kišoną. Susitiko jų akių žvilgsniai. Streikus akimirką stabtelėjo ir...nešovė. Daug ką suvokė saugumo viršininkas, tačiau šito Streikaus poelgio nesuprato. Teismo metu jis ėmė ir paklausė: „Prisipažink, kodėl tada nešovei į mane? Juk galėjai nušauti? Matyt, tikėjaisi, jog dar susitiksime?“ Streikus savo paskutiame žodyje jam atsakė: „Aš kovojau garbingai...“ Teismo salėje sėdėjęs nepažįstamas rusų karininkas, kuriam kitas kariškis vertė Streikaus kalbą, pasakė: „Aš baigiau karo akademiją, bet šitam kovotojui tikčiau tik į seržantus,- ir patylėjęs pridūrė: -Gaila, kad jį sušaudys...“

1998 m. vasario 10 d. J.Streikui pripažintas kario savanorio statusas, LR KAM 1999 m. gegužės 13 d. įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis. LR Prezidento 2001 m. gegužės 15 d. dekretu jis apdovanotas kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).

šaltinis: http://www.llks.lt/pdf2/Gaidelis%20apie%20Streiku-Stumbra.pdf