Partizanas Justinas Balčius-Plutonas
1957 m. liepos 27 d. Šakių r. (dabar – Šakių r. sav.) Elizavos k. gyventojo Jono Račiūno namuose KGB Šakių r. skyriaus ir rajono milicijos darbuotojų grupė vykdė karinę čekistų operaciją, kurios metu žuvo paskutinis Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanas Justinas Balčius-Plutonas.
Justinas Balčius gimė 1931 m. lapkričio 22 d. Šakių aps. Gelgaudiškio vls. Mozūriškių k. Mokėsi Gelgaudiškio vidurinėje mokykloje. Dar joje besimokydamas priklausė pogrindinei moksleivių organizacijai. Didelę įtaką Justinui darė motinos brolis Lietuvos kariuomenės kapitonas Jonas Balčius – didelis eruditas ir patriotas, tarnavęs ulonų pulke Alytuje. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai tarnavo Pabradėje, iš kurios su kitais buvo išvežtas į Červenę (Baltarusija). Vokiečių lėktuvų antskrydžio metu jam pasisekė pabėgti, bet per antrąją sovietų okupaciją kalėjimo neišvengė.
Nuo 1947 m. J. Balčius partizanams pranešdavo apie kaime pasirodžiusius stribus arba sovietinės įgulos kareivius. Pradėtas persekioti stribų, kai dviese su draugu iš Valenčiūnų rinkimų budėtojo atėmė šautuvą ir išnešė balsadėžę. Suimtas, kai neištvėręs kankinimų draugas pasakė, kad tai padarė su J. Balčiumi. Patyrė tardytojų žiaurumą: buvo kankintas ir išvežtas gydyti į Zyplių ligoninę, esančią šalia Lukšių miestelio. Tik rūpestingos motinos prižiūrimas, jis pradėjo kalbėti ir vaikščioti.
Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Vasario 16-osios tėvūnijos partizanas Justinas Balčius-Plutonas (iš kairės) su bendražygiu.
Iš Genocido aukų muziejaus fondų
J. Balčiaus motina buvo kilusi iš pasiturinčios šeimos (tėvai valdė 27 ha žemės), todėl šeimos neaplenkė 1949 m. kovo 25 d. trėmimai. J. Balčius sugebėjo tremties išvengti ir tapo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Vasario 16-osios tėvūnijos partizanu.
Aktyvi partizaninė kova jau baigėsi. Netekęs kovos draugų, J. Balčius ilgesnį laiką slapstėsi Šakių r. Elizavos kaime J. Račiūno sodyboje. Išduotas buvo apsuptas KGB Šakių r. skyriaus ir rajono milicijos darbuotojų grupės ir, nenorėdamas patekti priešui, 1957 m. liepos 26 d., per šv. Oną, nusišovė.
Kagėbistai „Didžiojo spalio“ kolūkio vairuotojui Antanui Martinkevičiui įsakė nuvežti partizano palaikus į Šakius. Žuvusiojo palaikai buvo numesti Šakių milicijos kieme. Naktį milicijos sunkvežimiu Švapukas (taip jį vadino J. Balčiaus motina Natalija Balčiūtė, kuri neprisiminė tikrojo jo vardo, tik teigė, kad Švapukas su jos sūnum kartu augo, vienas kitą gerai pažinojo) nuvežė J. Balčiaus palaikus į Šakių r. Šakių apyl. senąsias Plieniškių k. kapinaites prie Batiškių miško ir ten užkasė.
Po J. Balčiaus-Plutono žūties praėjus 3 mėnesiams, iš tremties grįžo motina. Ji slapta pradėjo ieškoti sūnaus užkasimo vietos. Ją motinai parodė tas pats Švapukas. Štai ką ji pasakojo 1995 m.: „ Kai mane nuvežė ir parodė tą vietą, ten jau buvo beveik miškas, tik prie vieno medžio dar buvo
koplytstulpis ir toliau senas medinis kryžius. Sūnaus kapas buvo visiškai netoli tokio prasto keliuko, kuris ėjo nuo visai netoli esančio Šakių plento.
Kapas – tai sukasta smėlio vieta. Aš jį slapčia lankiau keletą kartų. Kartą radau kažkokią olą. Įkišusi ranką kažką užčiuopiau, labai išsigandau, vos nenualpau ir po to kurį laiką nėjau. Kai nuėjau ten, jau nei olos, nei kapo nebuvo, nes 1978 m. buvo kasamas smėlis ir vežamas Šakiai–Kiduliai plentui remontuoti. Ten turbūt ir jo kaulelius išbarstė.“
1999 m. spalio 4 d. Justinui Balčiui pripažintas kario savanorio statusas (po mirties).
J. Balčiaus-Plutono motina Natalija Balčiūtė mirė 2001 m. vasario 2 d. Palaidota Šakių r. Gelgaudiškio mstl. kapinėse prie artimųjų. 2008 m. J. Balčiaus-Plutono žuvimo vietoje atidengtas tipinis atminimo ženklas.
Iš įvairių informacijos šaltinių parengė Aldona Vilutienė ir Rūta Trimonienė
Šaltinis: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2017/201707_balcius_biog.pdf
