KADAGIO KUOPOS, BŪRIO VADAS ANTANAS JONIKAS-ROLANDAS, LIUTAURAS, DAKTARAS

Petras Girdzijauskas

Antanas Jonikas gimė 1913 m. Kalniškių k., Šimkaičių vls., Raseinių aps., valstiečių šeimoje. Vaikystė ir paauglystė prabėgo tėvo ūkyje kartu su broliais ir seserimi Ona. Vyriausiajam, kuriam atiteko ūkis, teko aprūpinti kraičiu ir seserį. O jaunėlis Antanas, kuris nuo mažens buvo nagingas, irgi turėjo palikti ūkį, nes tradiciškai šis buvo nedalomas.

Antanas, 1925 m. baigęs Vadžgirio pradžios mokyklą, darbuodamasis pas ūkininkus ir tėvų ūkyje prie vietinio kalvio pasimokė šaltkalvystės.

1933 m. buvo pašauktas privalomai karo tarnybai į pėstininkų pulką. Po dvejų melų baigęs karo tarnybą, išėjo iš tėvo ūkio savarankiškam gyvenimui ir pradėjo dirbti gateristu Dirvonių malūne prie Eržvilko. Malūno savininkas atkreipė dėmesį į gabų specialistą ir paskyrė jį lentpjūvės vyresniuoju. Antanas pradėjo ruoštis šeimyniniam gyvenimui, pradėjo kaupti medžiagas nuosavo ūkio statybai. 1937 m. vedė Kotryną Dimaitytę iš Sendirvių k. ir jau dviese kūrė busimojo būsto pamatus.

Pirmoji sovietinė okupacija sugriovė jaunos šeimos planus. Rusų kareiviai atėmė suruoštas statybines medžiagas ir panaudojo įtvirtinimų prie Vokietijos sienos statybai.

Kai Eržvilko plytinės savininkas vokiečių kilmės verslininkas Liudvikas Kraftas pagal Vokietijos ir SSRS valstybinę sutartį 1940 m. repatrijavo į Vokietiją, Antanas Jonikas buvo paskirtas šios įmonės valdytoju. Valdytoju jis dirbo iki antrosios sovietinės okupacijos. Antanas buvo autoritetas to krašto verslininkams ir ūkininkams. Sovietai okupuotuose kraštuose beatodairiškai naikino visus vadovus, todėl ir Antanas Jonikas pateko į jų akiratį. 1945 m. vasario pabaigoje atėjo ir Antano eilė - jį suėmė. Antanas dar pirmąją suėmimo dieną iš areštinės pabėgo. Tolesnis kelias buvo kartu su bendradarbiu J.Starkumi-Maželiu, kuris partizanavo Pagirių, Čepaičių kaimuose ir vadovavo grandžiai. Patraukė į gimtas Kalniškes ir Paparčius, kur sesuo Ona Trumpaitienė globojo vietinius partizanus. Šie ir aplinkiniai kaimai buvo Lydžio rinktinės partizanų atraminiai punktai. Partizaninę veiklą Antanas pradėjo jau balandyje, prisiekdamas ir pasirinkdamas Liutauro slapyvardį.

Pirmąjį kovos krikštą Liutauras gavo gegužės mėn., kai su bendražygiais Jonu Starkumi-Maželiu ir Jonu Rupšaičiu (Urbšaičiu)-Žiliumi Kalniškėse tėviškėje lankė artimuosius. Enkavedistai apsupo juos tik spėjus išeiti iš tėviškės. Partizanai sumaniai manevruodami sutelkta ugnimi išblaškė enkavedistų žiedą ir laimingai grįžo į stovyklą Šimkaitinės miške. Šioje ir kitose sudėtingose situacijose Liutauras ne kartą parodė drąsą ir sumanumą. Tai netruko pastebėti Lydžio rinktinės vadovybė.

1945 m. rugpjūčio pradžioje Mickiškės miške mūšyje su čekistais buvo sunkiai sužeistas ir persekiojamas žuvo Saturno būrio vadas Jonas Strai-nys. Mūšio metu išblaškytą Saturno būrį perėmė rinktinės štabo vadas Henrikas Danilavičius-Vidmantas. Atstatęs visas grandis, paskyrė naujuoju būrio vadu Antaną Joniką ir parinko jam Daktaro slapyvardį. Šiuo slapyvardžiu vadas naudojosi tol, kol būrys vadinosi Saturno vardu. Vėliau AJonikas pakeitė savo slapyvardį į Rolandą ir būrys buvo tradiciškai pavadintas Rolando vardu.

Rolandas buvo gerai pažįstamas su dauguma besimokančių ir baigusių Eržvilko gimnaziją gimnazistų, nes tai buvo vietinių ūkininkų vaikai, kartu su tėvais naudojęsi Eržvilko įmonės paslaugomis per visą okupacinį periodą. J.Blažys-Klevas, buvęs gimnazistas, ir dirbdamas Eržvilko pasų stale teikė partizanams ypač naudingą informaciją tiesiogiai į būrį arba per ryšininkus, talkino partizanams ir jų giminėms apsirūpinant reikiamais dokumentais. Šį faktą liudija ryšininkė, taip pat buvusi Eržvilko gimnazijos gimnazistė Ona Mockutė. Kai ji pabėgo iš suėmimo Tauragėje, Rolandas parūpino jai dokumentus Aldonos Dirginčiūtės vardu1. Ona Mockutė, dar tebesimokydama Eržvilko gimnazijoje, palaikė ryšį tarp Rolando būrio ir Lydžio rinktinės štabo viršininko H.Danileavičiaus-Vidmanto, aprūpindavo Rolando būrį medikamentais iš Eržvilko vaistinės2.

1945 m. rudenį, Lydžio rinktinės Kadagio kuopos partizanų vadai Bitinas, Gintaras ir Rolandas ruošė Gaurės miestelio išvadavimą. Gaurė -Rolando būrio teritorija, todėl pagrindinės smūgio kryptys pavedamos jo būriui. Puolimo snulkmenas privalėjo paruošti Rolandas. Jam miestelio planą kruopščiai paruošė ir išsamias žinias pateikė buvęs Eržvilko gimnazistas, tuomet dirbęs Gaurės valsčiaus sekretoriumi Vladas Jončia-Vaidotas. Karinė operacija buvo sėkminga ir parodė okupantams ir kolaborantams, kad Lietuvos valstybė dar nenuslopinta, turi savo kariuomenę, drąsius ir sumanius vadus.

Gaurės miestelį Rolando būrys buvo užėmęs ir antrąkart. Štai kaip vertina Rolando sumanumą ir drąsą Lydžio rinktinės štabo viršininkas, kartu su juo dalyvavęs mūšyje: “Ir čia Rolandas pradėjo komanduoti: pirmas kulkosvaidis - užimti pozicijas dešiniau! Trumpom serijom ugnis! Antras kulkosvaidis - ugnis! Trečias kulkosvaidis - trumpom serijom ugnis! Stovėdamas tai už vieno, tai už kito medžio, dažnai keisdamas vietą, labai aiškiai, kaip tikras vadas, komandavo Jonikas-Rolandas”.3 Taip jis elgėsi visuose mūšiuose su okupacine kariuomene.

1946 m. birželio 13 d. Rolando ir Vytenio būrių partizanai organizavo didžiausią Lietuvoje kalinių pabėgimą iš Tauragės Šubartinės. Buvo išlaisvinti 23 vyrai, tarp jų ir Lydžio rinktinės vadas P.Ruibys.

Rolando būrys gyveno ne tik karinį-partizaninį, bet ir dvasinį gyvenimą. Mena būryje partizanavusi O.Mockutė: “Vakare prie degančio laužo bendra malda, kaip dabar matau pagarbiai susikaupusius, ratu stovinčius vyrus ir lyg girdžiu nuotrupas jų maldos - Dieve, kurs leidai tautas ir įdiegei joms laisvės troškimą, grąžink, prašome, ir mūsų tėvynei laisvės dienas”.4 “Būryje buvo daug išsilavinusių vyrų. Turėjo nuostabų kvartetą, kurį sudarė broliai Antanas ir Bronius Liesiai, Jeronimas Budnikas-Audronis ir Vytautas Gružas-Mindaugas”5. Prie laužo savo skambiu dainavimu po sunkių žygių jie drąsino išvargusius laisvės karius. O poetai ir kompozitoriai, rašę dainoms eiles ir jas harmonizavę, buvo tie patys partizanai: Bronius Liesys-Eglis, Petras Bartkus-Alkupėnas. Melodijas komponavo Lydžio rinktinės OS vadas Eržvilko bažnyčios vargoninkas Jonas Žičkus-Viksva.

Rolandas vienodai lengvai sugebėjo bendrauti tiek su akademiniu, tiek su kaimo jaunimu ir su paprastais kaimiečiais. Todėl jis Gaurės-Šimkaičių-Raseinių-Batakių apylinkėse buvo populiarus ir gerbiamas partizanų vadas.

1947    m. gegužės 25 d. Purviškių miške, eidamas su dviem būrio kariais, užėjo ant 27 pasalaujančių čekistų. Partizanai nukovė 9 čekistus ir atsišaudydami traukėsi, Rolandas iš kulkosvaidžio šaudė stačias ir per drąsą žuvo, tačiau partizanams Šalčiui ir Siaubui pavyko pasitraukti.

Žuvusį Rolandą čekistai numetė Jurbarko turgavietėje, vėliau užkasė Barkūnų šile už Mituvos...

Rolandą iš užkasimo vietos paėmė sesuo Ona Trumpaitienė su vyro broliu Jonu ir Zigmu Joniku - velionio brolio sūnumi. Suvyniojo į berželių šakas ir parvežė į Kalniškes. Šermenys vyko Kalniškių miškelyje prie ryšininko J.Kisieliaus-Krapiko. Dalyvavo rinktinės ir apygardos vadovybė, bendražygiai, kaimynai. Palaidotas slapčia Paupio parapijos kapinėse. (Tik 55-ųjų žūties metinių proga iškilmingai buvo atidengtas antkapinis paminklas).

Kovos draugai miške, prie Rolando karsto, sukryžiavę jo kulkosvaidį su bendražygio ginklu, prisiekė atkeršyti okupantams už vado žūtį.

A.Joniko-Rolando šermenys miškelyje Kalniškėse. H.Danilavičius, A.Joniko žmona Kotryna, A.Slušinskas, V.Gužas, J.Urbšaitis-Žilius, J.Starkus

Joniko-Rolando šermenys. A.SIušinskas-Lapinas, V.Gužas-Kardas, Mindaugas, Lydžio rn. vadas, H.Danilavičius-Vidmantas, rinktinės apsaugos grandies vadas Jonas Starkus-Maželis, J.Urbšaitis-Žilius

 

Lietuvos partizanų vadas generolas J.Žemaitis-Vytautas apie bebaimį partizaną Rolandą pasakė: “Jei jis turėtų aukštąjį išsilavinimą, jam būtų suteiktas pulkininko laipsnis”.

Rolando karas su okupantais tęsėsi dvejus metus ir tris mėnesius - partizanų vado gyvybės gija buvo nutraukta pačiam gegužės žiedų ir jėgų žydėjime.

Šaltinis: http://partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-32-t-2002/3841-kadagio-kuopos-burio-vadas-antanas-jonikas-rolandas-liutauras-daktaras

Lydžio rinktinės partizanai. 

Iš kairės: Antanas Jonikas-Rolandas, Česlovas Remeikis-Plienas, neatpažintas, 

Vladas Pečkauskas-Gegužiukas, neatpažintas, Albertas Norkus-Linksmutis ir Leonas Laurinskas-Liūtas. 1946 m.

Šaltinis: http://www.partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Joniko-Rolando šermenys. Prie karsto stovi Lydžio rn. vadas Henrikas Danilevičius-Vidmantas, Kęstučio apygardos operatyvinio skyriaus viršininkas Vytautas Gužas-Kardas, Lydžio rinktinės apsaugos būrio vadas Jonas Starkus-Maželis

 

PARTIZANAI GAURĖJE

Dieną prieš Gaurės puolimą būrio vadas Antanas Jonikas-Rolandas savo vyrams pasakė: "Vyrai, rytoj pulsime Gaurę". Iš kitų Rolando žodžių vyrai suprato, kad puolimo planas gerai parengtas, apgalvotas, kad apie būsimą Gaurės miestelio puolimą jis ir broliai Antanas ir Bronius Liesiai žinojo anksčiau. Kitos dienos rytą iš stovyklos į Gaurę išėjo 15 partizanų. Visiems vyrams Rolandas paaiškino, kokias užduotis kiekvienas turės atlikti. Rytas buvo miglotas, todėl vyrai šiek tiek nuklydo ir Gaurę pasiekė kiek pavėlavę. Kartu su partizanais į Gaurę atvažiavo ūkininkas Kazys Barčas, kurio Rolandas paprašė atvažiuoti su dviem arkliais. Kazys Barčas su savo vežimu apsistojo miestelio pakraštyje ir laukė partizanų nurodymų. Partizanai gerai žinojo, kur yra stribų būstinė, kiek joje stribų, kas yra jų viršininkas, kas Gaurės valsčiaus viršaitis ir partorgas, kur jie dirba ir gyvena, taip pat viską gerai žinojo apie Gaurės miestelio komunistus ir komjaunuolius.

Gaurės stribų viršininkas buvo rusas Popovas. Rolandas, Voldemaras ir dar keturi partizanai puolė stribų būstinę. Ją saugojo du stribai-Mockus ir dar vienas. Pamatę partizanus ir neįspėję būstinėje esančių stribų, jie abu pabėgo. Mockus su savo vyresniąja seseria gyveno prie Purviškių miško. Po kurio laiko Rolandas stribą Mockų priėmė į savo būrį. Puolant būstinę, žuvo 6 stribai ir 4 buvo sužeisti. Partizanas Jackus atsargiai atidarė stribų būstinės langinę ir įmetė į vidų granatą. Partizanas Seneckis-Dikas, Žaibas ir kitas partizanas stribą Vincą Pranckaitį surado namuose savo kambaryje ir paėmė gyvą. Pasibaigus puolimui, Rolandas užėjo į stribų būstinės vidų ir susirinko čia buvusius dokumentus, žmonių, numatytų ištremti į Sibirą ar neatidavusių prievolių, sąrašus ir kt.

Šiek tiek aprimus puolimui, stribų vadas rusas Popovas iššoko į lauką ir bėgo vilnų karšyklos link. Besivejantys partizanai nepastebėjo, kur jis pasislėpė. Prie karšyklos stoviniavo keli vyriškiai ir moterys, atvažiavę iš Eržvilko valsčiaus Žvirblaukio kaimo vilnų karšti. Valdemaras paklausė jų, ar nematė, kur Popovas pasislėpė. Viena moteris nežymiai nuleido ranką, parodė į gretimo namo rūsį. Prieš lįsdamas į rūsį. Popovas pastebėjo gatve einantį partizaną ir šovė į jį. Pataikė į smilkinį. Valdemaras atkėlė rūsio dangtį ir įmetė granatą. Granata sprogo. Po to iš viršaus per grindis apšaudė iš Brno kulkosvaidžio. Popovas žuvo.

Tame pačiame rūsyje buvo pasislėpęs Gaurės valsčiaus partorgas.

Netikėtai užsikirto Valdemaro kulkosvaidis. Kol gedimą šalino, partorgas pabėgo. Gaurės miestelį gerai žinojo partizanai Mockus ir Bronius Jukna. Ypač daug nulėmė Broniaus Juknos nurodymai. Anksčiau jis buvo Eržvilko stribas, bet 1945 metų rudenį Stasys Plienaitis jį ir dar kitus 5 Eržvilko stribus atvedė į partizanų būrį. Bronius Jukna buvo narsus ir sumanus partizanas. Jis žuvo Pocaičių kaime Eržvilko valsčiuje, Stasio Plienaičio tėviškėje.

Iš stribų būstinės, valsčiaus, pašto ir kitų Gaurės miestelio įstaigų partizanai paėmė visus dokumentus ir sąrašus ir viską išsivežė. Iš parduotuvių pasiėmė maisto produktų ir kitko, kas jiems buvo reikalinga. Gaurėje partizanai užtruko dvi valandas, išvažiavo apie 11 valandą trimis prikrautais vežimais. Vienas vežimas buvo ūkininko Kazio Barčo, kiti du vežimai paskolinti iš Žvirblaukio kaimo ūkininkų, kurie tą rytą buvo atvažiavę į vilnų karšyklą. Iš Gaurės partizanai sėkmingai atsitraukė į Purviškių mišką.

Pamiškėje palaidojo žuvusį partizaną. Tai buvo jaunas vyras, į Rolando būrĮ atėjęs iš Šimkaičių valsčiaus. Paimtus gyvus 6 stribus išsivarė kartu. Miške juos apklausė būrio vadas Antanas Jonikas-Rolandas, broliai Antanas ir Bronius Liesiai ir Vytautas Gužas-Mindaugas. Stribus likvidavo. Ūkininkas Kazys Barčas tą patį vakarą su savo arkliais išvažiavo į namus. Išvažiavo ir tie du Žvirblaukio kaimo ūkininkai, kurių vežimus Gaurėje buvo pasiskolinę partizanai. Palaidoję žuvusį draugą, pamiškėje sutvarkę kitokius reikalus, partizanai patraukė giliau į mišką ir laukė ryšininkų pranešimų iš Gaurės. Be to, dar pasiuntė į Gaurę patikimą ryšininką, kuris sužinojo tikrąją padėti ir pranešė partizanams.

Po dviejų valandų partizanams pasitraukus iš Tauragės. į Gaurę sugužėjo daugybė enkavedistų, kareivių. Daugiausia jų suvežė į pamiškėje esantį Globių kaimą, bet jie į mišką nėjo. Partizanai ir jų ryšininkai paleido gandus, kad Gaurės užpuolime dalyvavo keli šimtai partizanų. Po kelių dienų Rolando būrio vyrai išsiskirstė po kitus būrius, enkavedistai taip ir nesurado tų. kurie puolė Gaurę.

Pirmaisiais partizanavimo metais (1945- 1946) Gaurės būrys buvo atskiras, nedidelis ir gyvavo neilgai. Vėliau būrys išsiskirstė. Būrio vyrai perėjo į Antano Joniko-Daktaro-Rolando, Vaclovo Ivanausko-Vytenio ir į  kitus būrius.

Rolando būrys dažniausiai laikydavosi Purviškių miške 1946-1947 metų žiemą būrys žiemojo dviejose, arti viena kitos buvusiose žeminėse. Tą žiemą su kitais vyrais praleido du broliai desantininkai Antanas ir Bronius Liesiai, taip pat vietiniai vyrai iš Gaurės, Pašaltuonio, Eržvilko ir kitų apylinkių. Tarp jų buvo Eržvilko pašto tarnautojas Undraitis-Paganinis, Norkus iš Globių kaimo, Šimkus, Šimkienė ir kiti. Stovyklavietę visą laiką saugojo du sargybiniai. To miško ploto, kuriame buvo partizanų stovyklavietė, eiguliu buvo Šimbaras. Eigulio Šimbaro sodyba buvo prie pat miško. Šimbaras jau anksčiau buvo suimtas ir išvežtas į lagerĮ. Jo žmona Šimbarienė ir duktė buvo partizanų ryšininkės. Rolando būrio vyrams daug padėjo. Partizanai savo reikalams turėjo iš komunistų paimtus du arklius, vežimą ir roges. Grįždami iš žygio ar kitokiomis progomis vyrai arklius palikdavo Šimbarienės tvarte. Šimbarienė ir duktė tuos partizanų arklius girdė, šėrė ir, esant reikalui, parsiveždavo sau malkų, nuvažiuodavo į  malūną, panaudodavo saviems darbams ir reikalams. Po kurio laiko į namus netikėtai grįžo Šimbaras. Iš lagerio jis buvo paleistas anksčiau laiko, neatbuvęs visos bausmės. Vieną dieną stribai ir enkavedistai puolė partizanų stovyklą. Buvo aišku, kad stovykla išduota. Užpuolimo metu vyrai įsitikino, kad juos išdavė Šimbaras. Pavėluotai vyrai suprato, su kokia užduotimi ir įsipareigojimais jis grįžo iš lagerio. Užpuolikus pirmasis pastebėjo Undraitls-Paganinis, paleido ugnį, nušovė kelis enkavedistus ir išdaviką Šimbarą. Žuvo partizanas Šimkus ir Šimkienė. Partizanas Norkus pabėgo. Jis buvo kilęs iš Globių kaimo. Tolimesnis jo likimas nežinomas. Būrio vadas Antanas Jonikas-Daktaras-Rolandas žuvo 1947 metų vasarą.

Šaltinis: http://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-12-t-1994-m/3486-istorija-zmones-likimai