1953 m. rugsėjo 27 d., Panevėžio r. Šapio k. žuvo Mykolas Janulis-Tautvydas (1950 m. rugpjūčio mėn.–1951 m. sausio mėn. ėjo Vyčio apygardos Krištaponio rinktinės vado pareigas).
Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas. 1-oji dalis:
Dariaus ir Girėno rinktinė, Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 209.
„Mykolas Janulis-Tautvydas, Stumbras, Dzedziunia žuvo mūsų namuose apie 1953 m. Šapio kaime. Tai buvo vienas iš paskutinių partizanų apylinkėje.
Maždaug prieš porą dienų jis buvo užėjęs vakare pas mus ir pasakė, kad pas Stasiukaitį Praščiūnų kaime dienosiąs. Pas jį turįs ateiti Vytas Kirsnys iš Alančių miško. Pas mus Janulis atėjo šv. Mykolo vakarą. Mes su jaunyle seserimi išėjome į šokius pas kaimynus. Namuose tuo metu buvo tik kaimynas ir mama su tėte. [...] Tėvas gulėjo klėtyje, motina buvo gryčioje. Atėjo Janulis ir paklausė, ar nebuvo atėjęs Kirsnys. Motina pasakė, kad nebuvo.
Jau buvo prietema, jis atsisėdo už stalo ir nutarė palaukti. Po keleto minučių atsidarė durys ir į vidų įvirto Raguvos skrebai. Pirmas skrebas Sologubovas pakėlė automatą ir kirto tiesiai į Janulį. [...].
Išgirdę vakaruškoje šūvius ir pamatę, kad iš mūsų sodybos kyla raketos, grįžome iš šokių į namus. Jau aušo. Kai įėjom į kiemą, skrebai mus iš karto apipuolė, susodino ant suolelio, į kambarį neleido. Apie 11 val. dienos atvažiavo sunkvežimis iš Troškūnų, kartu atvažiavo ir Troškūnų NKVD ar skrebų viršininkas Čepas 1 . Liepė mums su pusbroliu eiti į vidų ir išnešti Janulį iš gryčios. Aš pasakiau, kad aš nešoviau ir aš nenešiu, man širdis neleidžia. Vienas dar atstatė automatą, aš jam sakau: šauk vietoje, bet aš nenešiu. Tada jie patys išnešė, jiems dar padėjo Aloyzas Laurenčikas ir Vytas Dailidėnas, mano draugai. Janulį nuvežė į Raguvą, prie Povilonio 2 namo pasodino, o šalia visą mūsų šeimą nupaveikslavo. Po tu mus išvežė į Troškūnus, o Janulio lavoną kažkur pušynėlyje už Raguvos, kur dabar žvyrduobės, užkasė.
Man teko girdėti, kad Janulis išdavinėjo partizanus, bet aš nesuprantu tada, kam jį nušovė patys skrebai.
Mama pasakojo, kad Tautvydas atėjo pas mus ir atsisėdęs už stalo ėmė kalbėti, – atseit toks vakaras, nesaugu, gali skrebai užeiti, lyg norėjo keltis, bet staiga atsidarė durys ir su atkištu automatu gryčion įvirto skrebas. Tik suriko: „Mykolai, kelk rankas aukštyn!“ Bet Mykolas dar stvėrėsi už pistoleto, šoko iš užstalės, dar du kartus šovė į skrebą, bet tik į staktą pataikė, skrebui nekliuvo. Skrebas tik pakėlė automatą, pasipylė šūviai, ir Janulis krito vietoje“.
Pasakoja Povilas Dailidėnas,
Aukštaitijos partizanų prisiminimai, II dalis, 1 knyga,
Vilnius, 1998, p. 321–322.
1 MVD Troškūnų r. skyriaus viršininkas vyr. ltn. Čapas (Juozas Starkauskas, Stribai, Vilnius, 2001, p. 113).
2 Prasidėjus sovietų reokupacijai pastatas nacionalizuotas. 1944–1952 m. jame veikė NKVD-MVD-MGB Raguvos vls. poskyris ir stribų būstinė (dabar Pašto g. 2).
Vyčio apygardos partizanai. Antras iš kairės žengia Mykolas Janulis-Tautvydas
Skaityti daugiau: Mykolas Janulis-Daumantas,Tautvydas (1910 09 16–1953 09 27)
Kazimieras Kaladinskas gimė 1903 m. spalio 11 d. Zarasų aps. Salako vls. Želmeniškės k. Mykolo Kaladinsko ir Marijonos Padvaiskaitės-Kaladinskienės šeimoje.
Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Jam suteiktas puskarininkio laipsnis. Vėliau dirbo pasienio policijoje. 1940 m., prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, K. Kaladinskas buvo atleistas iš pareigų, grįžo į namus ir dirbo savo ūkyje Salako vls. Didžiasalio k. Dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime.
Jau 1944 m. rudenį K. Kaladinskas subūrė gerai ginkluotą partizanų būrį, veikusį Ažvinčių ir Minčios giriose. 1945 m. pradžioje būrys buvo reorganizuotas į kuopą.
1945 m. birželio 15–20 d. K. Kaladinskas dalyvavo kpt. Vinco Gumausko-Gailiaus sušauktame Geležinio Vilko (nuo 1945 m. rugpjūčio mėn. – Vytauto) apygardos štabo posėdyje, vykusiame Utenos aps. Saldutiškio vls. tarp Ginučių ir Šiliniškės kaimų.
1945 m. vasarą K. Kaladinskas suvienijo visus Zarasų aps. Salako valsčiaus partizanus ir suformavo 75–80 partizanų Erškėčio kuopą, kuri formaliai buvo pavaldi Lokio rinktinei. Kuopa buvo gana mobili ir suduodavo priešui netikėtus smūgius, todėl buvo vadinama „Skrajojančiu būriu“.
Skaityti daugiau: Kazimieras Kaladinskas-Erškėtis, Šarka (1903 10 11–1947 11 15)
Konstantinas Bajerčius. 1927 m. rugpjūčio 8 d.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Konstantinas Bajerčius gimė 1903 m. spalio 24 d. Šakių aps. Plokščių vls. Pajotijų k. Antano Bajerčiaus ir Marijonos Gegužytės-Bajerčienės šeimoje 1. Augo Šakiuose kartu su devyniais broliais ir seserimis, šeima skurdo. Konstantinas buvo silpnos sveikatos, mokėsi su pertraukomis.
Baigęs Jurbarko vidurinę mokyklą, pasirinko mokytojo kelią. Nuo 1921 m. lapkričio 1 d. dirbo Raseinių aps. Juodkėnų (Girkalnio vls.) ir Žindaičių (Jurbarko vls.) pradžios mokyklų vedėju. 1923 m. sausio 1 d. iš tarnybos atleistas dėl ligos. Tų pačių metų gegužės 1 d. paskirtas į Trakų aps., kur iki 1928 m. pavasario dirbo Grėbliaučiškių (Žiežmarių vls.), Gegužinės ir Zūbiškių (Žaslių vls.), Žiežmarių pradžios mokyklų vedėju. 1926 m. vasario 21 d. buvo priimtas kandidatu į Lietuvos šaulių sąjungos 5-ąją rinktinę. O tų pačių metų spalio 10 d. tapo šios sąjungos 5-osios rinktinės nariu 2.
1927 m. vasario 28 d. Lietuvos Respublikos švietimo ministerija išdavė pažymėjimą, kuriame nurodoma, kad K. Bajerčius 1926 m. lapkričio mėn. egzaminų komisijos sesijoje yra išlaikęs lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą pagal pirmųjų dviejų Mokytojų seminarijos kursų programą, jam pripažintos pradžios mokyklos mokytojo teisės 3.
Skaityti daugiau: Konstantinas Bajerčius-Garibaldis (1903 10 24–1946 12 08)
Plk. L. Butkevičius. 1937 m.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Liudas Butkevičius gimė 1881 m. spalio 28 d. Vilkaviškio aps. Vištyčio mstl. 1902 m. baigė Veiverių (dabar Prienų r.) mokytojų seminariją. 1904 m. už dalyvavimą Mokytojų sąjungoje ir reikalavimą leisti steigti tautines mokyklas nubaustas trims mėnesiams kalėjimo, kartu atimant ir mokytojo teises. 1907 m., grąžinus šias teises, L. Butkevičius mokytojavo Kėdainių aps. Žeimių mstl. 1914 m. buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę ir paskirtas į Kauno tvirtovę.
1916 m. gruodžio 1 d. L. Butkevičius baigė Vilniaus pėstininkų karo mokyklą Poltavoje ir buvo paskirtas į Kovelio sunkiosios artilerijos brigadą. 1918 m. grįžęs į Lietuvą tapo Ukmergės aps. Gelvonų vls. (dabar Širvintų r.) pirmininku, kur suorganizavo miliciją ir apsaugos būrį.
1918 m. lapkričio 14 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir nuo lapkričio 30 d. buvo paskirtas organizuojamo 1-ojo pėstininkų pulko Ūkio viršininku.
1919 m. lapkričio 23 d. L. Butkevičiui suteiktas kapitono laipsnis (Rusijos kariuomenėje turėjo paporučikio laipsnį).
Skaityti daugiau: Liudas Butkevičius-Luobas (1881 10 28–1963 10 25)
Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadas V. Ivanauskas-Henrikas.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Vaclovas Ivanauskas gimė 1923 m. lapkričio 6 d. Tauragės aps. Batakių vls. Batakių miestelyje Antano Ivanausko ir Julijonos Pocytės-Ivanauskienės šeimoje 1 . Batakiuose Ivanauskai ilgesniam laikui neįsikūrė. Keleriais metais jaunesnės Vaclovo seserys gimė jau Raseiniuose, kur apie 1929 m. Ivanauskai pasistatė namą. Tėvas dirbo laiškanešiu, be to, šeima dar turėjo 5 ha žemės, todėl vaikai, kol tėvas turėjo tarnybą, nepriteklių nepatyrė.
Tėvai aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: tėvas priklausė Lietuvos šaulių sąjungai (LŠS), mama – Moterų katalikių draugijai. Vaikus auklėjo griežtai krikščioniškai, patriotiškai.
Tokiais pat auklėjimo principais vadovavosi ir Raseinių gimnazijos, kurią, baigęs Maironio pradžios mokyklą, pradėjo lankyti sūnus, mokytojai.
Vaclovas buvo nepaprastai gabus mokslui, ypač kalboms. Jau penktoje klasėje laisvai kalbėjo prancūziškai, vokiškai, vertė knygas ir straipsnius. Jo darbo stalas būdavo nukrautas žodynais, knygomis ir žurnalais užsienio kalbomis. Paauglystėje domėjosi sportu, kelionėmis, literatūra, ypač mėgo Maironį, Joną Kossu-Aleksandravičių. Mylėjo gamtą, pasiėmęs knygą, dažnai dviračiu važiuodavo prie Dubysos ir jos pakrantėse praleisdavo gražiausius vasaros vakarus.
Skaityti daugiau: Vaclovas Ivanauskas-Vytenis, Gintautas, Henrikas (1923 11 06–1951 02 10)
1953 m. lapkričio 3 d. Panevėžio r. Bernatonių k. (dabar – Panevėžio r. sav.) MVD vidaus apsaugos kareiviai nukovė Žaliosios rinktinės vadą Juozą Šomką-Čerčilį ir rinktinės Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininką Joną Vincevičių-Narsutį.
Žuvusiųjų palaikai išvežti į Panevėžį. Jų užkasimo vieta neišaiškinta.
Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas. 1-oji dalis:
Dariaus ir Girėno rinktinė, Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 210.
JUOZAS ŠOMKA-ČERČILIS
1912 08 16–1953 11 03
Juozas Šomka gimė 1912 m. rugpjūčio 16 d. Biržų aps. Pušaloto vls. Žaliapurvių k. Jono Šomkos ir Petronėlės Velykaitės-Šomkienės šeimoje 1 . Be jo, dar augo sesuo ir brolis.
1939 m. lapkričio 20–1940 m. spalio 5 d. J. Šomka tarnavo policininku Vilniaus 4-ojoje policijos nuovadoje. Pirmosios sovietų okupacijos metais grįžo namo ir ūkininkavo savo ūkyje 2 .
1941 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus 2-osios policijos nuovados viršininko įsakyme Nr. 4 § 20 nurodyta, kad 1941 m. liepos 17 d. J. Šomka vėl buvo priimtas į policijos tarnybą ir paskirtas į 4-ąją policijos nuovadą vyr. policininku. Gyveno Vilniuje, Pylimo g. 56 3 .
1943 m. gruodžio 1 d. Vilniaus 1-osios policijos nuovados viršininko įsakyme Nr. 8 § 11 nurodyta, kad Vilniaus 4-osios policijos nuovados vyr. policininkas J. Šomka 1943 m. rugsėjo 2 d. buvo išsiųstas į mokomąją kuopą, iš kurios grįžo 1943 m. lapkričio 10 d. To paties įsakymo § 17 nurodyta, kad J. Šomka buvo nubaustas 3 parom arešto. Tuo metu jis gyveno Vilniuje, Sodų g. 21-6 4 .
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, J. Šomka slapstėsi nuo mobilizacijos į Sovietų armiją. 1944 m. pabaigoje į vieną būrį jis sutelkė Biržų aps. Pušaloto vls. Skaistgirių, Panevėžio aps. Piniavos vls. Bernatonių, Daukniškių, Spirakių ir Šiaulių aps. Pašvitinio vls. Trakelių kaimų vyrus. Čerčilio slapyvardį J. Šomka pasirinko neatsitiktinai – tuo metu Didžiosios Britanijos konservatorių lyderis V. Čerčilis kvietė nepaminti žmogaus laisvių ir teisių, kurių nepaisė SSRS. „Kiekviena šalis turi teisę pasirinkti tokią valdymo formą, kokią ji laiko tinkama. Iki 1939 m. buvusios suverenios tautos turi atgauti laisvę“, – skelbė F. Ruzvelto ir V. Čerčilio 1941 m. rugpjūčio 14 d. pasirašyta garsioji Atlanto chartija.
Skaityti daugiau: 1953 m. lapkričio 3 d. žūtis: Juozas Šomka-Čerčilis (1912 08 16 – 1953 11 03)
1953 m. lapkričio 3 d. Panevėžio r. Bernatonių k. (dabar – Panevėžio r. sav.) MVD vidaus apsaugos kareiviai nukovė Žaliosios rinktinės vadą Juozą Šomką-Čerčilį ir rinktinės Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininką Joną Vincevičių-Narsutį.
Žuvusiųjų palaikai išvežti į Panevėžį. Jų užkasimo vieta neišaiškinta.
Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas. 1-oji dalis:
Dariaus ir Girėno rinktinė, Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 210.
JUOZAS ŠOMKA-ČERČILIS
1912 08 16–1953 11 03
Juozas Šomka gimė 1912 m. rugpjūčio 16 d. Biržų aps. Pušaloto vls. Žaliapurvių k. Jono Šomkos ir Petronėlės Velykaitės-Šomkienės šeimoje 1 . Be jo, dar augo sesuo ir brolis.
1939 m. lapkričio 20–1940 m. spalio 5 d. J. Šomka tarnavo policininku Vilniaus 4-ojoje policijos nuovadoje. Pirmosios sovietų okupacijos metais grįžo namo ir ūkininkavo savo ūkyje 2 .
1941 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus 2-osios policijos nuovados viršininko įsakyme Nr. 4 § 20 nurodyta, kad 1941 m. liepos 17 d. J. Šomka vėl buvo priimtas į policijos tarnybą ir paskirtas į 4-ąją policijos nuovadą vyr. policininku. Gyveno Vilniuje, Pylimo g. 56 3 .
1943 m. gruodžio 1 d. Vilniaus 1-osios policijos nuovados viršininko įsakyme Nr. 8 § 11 nurodyta, kad Vilniaus 4-osios policijos nuovados vyr. policininkas J. Šomka 1943 m. rugsėjo 2 d. buvo išsiųstas į mokomąją kuopą, iš kurios grįžo 1943 m. lapkričio 10 d. To paties įsakymo § 17 nurodyta, kad J. Šomka buvo nubaustas 3 parom arešto. Tuo metu jis gyveno Vilniuje, Sodų g. 21-6 4 .
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, J. Šomka slapstėsi nuo mobilizacijos į Sovietų armiją. 1944 m. pabaigoje į vieną būrį jis sutelkė Biržų aps. Pušaloto vls. Skaistgirių, Panevėžio aps. Piniavos vls. Bernatonių, Daukniškių, Spirakių ir Šiaulių aps. Pašvitinio vls. Trakelių kaimų vyrus. Čerčilio slapyvardį J. Šomka pasirinko neatsitiktinai – tuo metu Didžiosios Britanijos konservatorių lyderis V. Čerčilis kvietė nepaminti žmogaus laisvių ir teisių, kurių nepaisė SSRS. „Kiekviena šalis turi teisę pasirinkti tokią valdymo formą, kokią ji laiko tinkama. Iki 1939 m. buvusios suverenios tautos turi atgauti laisvę“, – skelbė F. Ruzvelto ir V. Čerčilio 1941 m. rugpjūčio 14 d. pasirašyta garsioji Atlanto chartija.
Skaityti daugiau: 1953 m. lapkričio 3 d. žūtis: Juozas Šomka-Čerčilis (1912 08 16 – 1953 11 03)
